Praėjusį antradienį Chan Šeichūne Sirijos šiaurės vakaruose įvykdyta ataka cheminiu ginklu, nuo kurio žuvo 86 žmonės, tarp jų – daugybė vaikų.

Nors Basharas al Assadas ir jo rėmėjai neigia surengę šią cheminę ataką, manoma, kad atsakomybė tenka būtent Sirijos režimui.

Šis išpuolis naktį iš ketvirtadienio į penktadienį sulaukė prieštaringai vertinamo Pentagono atsako – JAV laivai į Sirijos vyriausybės kontroliuojamą Homso provincijoje esantį karinį Al Šairato aerodromą, iš kurio antradienį pakilo lėktuvai su cheminiu ginklu, smogė 59 „Tomahawk“ tipo raketomis. Iš jų tik viena nepataikė į taikinį.

Nors taikiniai sunaikinti, tačiau Sirijos valstybinės naujienų agentūros SANA duomenimis, JAV raketų smūgis nusinešė ir devynių civilių, iš jų keturių vaikų, gyvybes. Savo ruožtu Sirijos valstybinė televizija JAV surengtą puolimą pavadino agresijos aktu, o Sirijos vadovybė smūgį pavadino kvailu ir neatsakingu. Sirijos diktatoriaus vyriausybė paskelbė, kad po JAV oro smūgio imsis dar griežtesnių veiksmų prieš opoziciją, nes amerikiečių ataka esą tik sustiprino jos ryžtą.

Kremlius į JAV oro antskrydį sureagavo panašiai: išpuolį įvardijo kaip „Islamo valstybės“ ir kitų teroristinių grupuočių interesus atitinkantį veiksmą. Vladimiro Putino atstovas spaudai JAV smūgį Sirijos režimo taikiniams pavadino agresijos prieš suverenią valstybę aktu ir tarptautinės teisės pažeidimu. Rusija taip pat paskelbė šaukianti skubų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pasitarimą, mat JAV ataka esą prilygsta prieš 14 metų be Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos leidimo Vakarų surengtam Irako puolimui.

Be to, Rusija laikinai sustabdė susitarimą su JAV dėl susidūrimų vengimo Sirijos oro erdvėje.

Priminsime, kad pagal memorandumą, pasirašytą po to, kai 2015 m. rugsėjo mėnesį Rusija Sirijoje inicijavo oro pajėgų kampaniją, Rusija ir JAV įsipareigojo keistis informacija apie vykdomus skrydžius, taip siekdamos išvengti incidentų Sirijos oro erdvėje, kurią kirsdavo nemažai orlaivių.

Pačiose Jungtinėse Valstijose prezidento Donaldo Trumpo sprendimas (beje, nesuderintas su JAV Kongresu) surengti ataką sulaukė įvairių vertinimų. Dauguma JAV atstovų rūmų narių palaiko šį žingsnį, o kai kurie tai laiko ilgai lauktu proveržiu, kurio esą reikėjo dar 2013-aisiais.

Tačiau kai kurie įstatymų leidėjai pabrėžia, kad D.Trumpui vis dėlto būtina konsultuotis su Kongresu, formuojant tinkamą JAV karinę strategiją Sirijos atžvilgiu, ir žada siekti, jog būtų iš naujo ir griežčiau apibrėžtas reikalavimas, numatantis, kad JAV kariniams veiksmams turi būti gautas Kongreso pritarimas.

„Mes visi smerkiame žiaurumus Sirijoje, bet Jungtinės Valstijos nebuvo užpultos. D.Trumpui reikalingas Kongreso leidimas kariniams veiksmams, kaip reikalauja Konstitucija. Intervencija Sirijoje niekaip nepadarys mūsų saugesnių“, – teigia Senato respublikonas Randas Paulas.

"Scanpix" nuotr.

Turkija, Rusija ir Iranas gruodžio 27 dieną rengia susitikimą Maskvoje. Jo metu šios priešingas Sirijos kovotojų stovyklas remiančios šalys mėgins dar kartą rasti išeitį iš padėties be išeities.

Rima JANUŽYTĖ

Beveik šešeri metai – tiek laiko tęsiasi Sirijos konfliktas, kurio pradžią jau baigiame pamiršti, bet jo pabaigos vis dar nematyti.

Praėjusį mėnesį Basharo al Assado režimo kariai pradėjo vieną svarbiausių puolimų per šešerius metus: visos jėgos buvo sukoncentruotos į vieną svarbiausių miestų – Alepą. Atsiimti šį sukilėlių kontroliuotą miestą, kuriame 2005 m. gyveno 2,3 mln. gyventojų, o dabar – apie 40 tūkst., režimui reiškė įveikti dar vieną svarbią psichologinę ribą.

Ir jam, galima sakyti, pavyko. Nors bombardavimai tęsiasi, Sirijos prezidentas B.al Assadas skuba skelbti, kad Alepo miestas „išlaisvintas“.

Prieš tai B.al Assado pajėgos ir jų sąjungininkai užėmė bemaž visus sukilėlių rankose buvusius kvartalus. „Išlaisvinus Alepą galima sakyti, kad situacija pasikeitė – ne tik Sirijai, ne tik regionui, bet visam pasauliui. O prasidėjus evakuacijai galima kalbėti apie padėtį „prieš“ ir „po“, – sako Sirijos diktatorius B.al Assadas.

Daugelio analitikų vertinimu, tai, kad sukilėliai buvo išstumti iš Alepo rytinių rajonų, iš tiesų yra didžiausia B.al Assado režimo pergalė per pastaruosius penkerius metus. Jį su Alepo išvadavimu ir pergale prieš „teroristus“ jau pasveikino ir Iranas, o Rusijoje kalbama ne tik apie Sirijos režimo, bet ir apie Rusijos pergalę. Ir JAV pralaimėjimą.

„Mes sveikiname sirų tautą su pergale prieš teroristus bei neramumus kurstančių vyriausybių elementus ir su Alepo išlaisvinimu. O Vakarų kritika, kad čia mes remiame teroristus, yra tik plepalai, siekiant nuslėpti žlugusią Vakarų politiką Sirijoje, Irake ir Jemene ir skleidžiant paniką, kad būtų toliau sudaromi pelningi ginklų sandoriai su arabais“, – pareiškė vienas Irano parlamentaras.

JAV pastaruoju metu iš tiesų sulaukia nemažai kritikos dėl to, kas jau šešti metai vyksta Sirijoje. Štai neseniai NATO vadovybė turėjo teisintis dėl viešai mestų kaltinimų, kad NATO Sirijoje nesiima reikiamos iniciatyvos. Jenso Stoltenbergo atsakymas paprastas: NATO nenori eskaluoti konflikto ir tikisi, kad neveikimu bus išgelbėta daug gyvybių.

Paprastai sakant, tikimasi, kad konfliktas baigsis. Tačiau sukilėlių prarandamos pozicijos ir B.al Assado pergalės toli gražu nereiškia, kad karas Sirijoje artėja prie pabaigos.

Kas nenori bendradarbiauti?

Karo tarp Sirijos režimo, kurį palaiko Rusija ir Iranas, ir sukilėlių baigtis iš tiesų aiškėja. Analitikų vertinimu, kova dėl Alepo buvo lemiama ir pati svarbiausia. Tačiau kovojančių elementų Sirijoje yra kur kas daugiau nei vien režimas ir jo oponentai.

„Islamo valstybės“ (ISIS) kovotojai taip greitai rankų tikrai nenuleis, nors sąjungininkai juos iš tiesų gerokai spaudžia į kampą. Vos prieš savaitę ISIS kovotojai atkovojo Palmyros miestą – jiems tai didelė pergalė, taip pat ir materialiniu požiūriu, nes ISIS susirinko visą režimo paliktą techniką – šarvuotus automobilius, artileriją.

O ar tai – didelis pralaimėjimas su ISIS kovojančioms pajėgoms? Analitikų vertinimu, ši naujausia ISIS sėkmė istoriniame Palmyros mieste rodo tik tai, kad Rusijos karinė pagalba Sirijos prezidento B.al Assado režimui turi ribas. Be to, gali būti, kad Sirijos pajėgos suklydo taktikos požiūriu: visą dėmesį sutelkusios į Alepą, Palmyrą jos tiesiog „pamiršo“. O galbūt šio miesto gynybai tiesiog neužteko žmogiškųjų išteklių.

Beje, Rusija, kuri šių metų kovą kartu su Si­rijos pajėgomis buvo išvijusi ISIS kovotojus iš Pal­myros, šia pergale nepaprastai didžiavosi. Tačiau dabar vėl praradus šį miestą kaltinamos JAV ir jų nenoras bendradarbiauti su Rusija Si­rijoje. Be to, Maskva kaltina JAV, kad šios nesugebėjo koordinuoti karinių operacijų ir leido ISIS kontratakuoti Palmyrą.

Valstybės departamento atstovas Johnas Kirby pareiškė, kad nei Rusija, nei B.al Assadas apskritai niekada net nekovojo su ISIS Sirijoje. „Buvo siekiama žiauriai susidoroti su opozicija ir tai kainavo labai daug nekaltų žmonių gyvybių, tačiau kovos su ISIS čia nebuvo“, – sako J.Kirby.

Dėl to, kas iš tiesų nenori bendradarbiauti, kas kaltas, kas meluoja, kiekviena pusė turi savo nuomonę. Štai Prancūzija kaltina Rusiją nuolat me­luojant apie savo vaidmenį Sirijoje, o Pran­cū­zijos užsienio reikalų ministro Jeano Marco Ay­rault nuomone, derybos tarp Rusijos ir JAV dėl kruvino konflikto užbaigimo nesistumia į priekį dėl Rusijos kaltės. „Vyksta dvigubos derybos ir kažkoks nuolatinis melas iš Rusijos pusės. Viena vertus, jie sako: kalbėkimės, kalbėkimės ir pasiekime paliaubas. Kita vertus, jie tęsia karą“, – sako Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kalbėdamas tiek apie Palmyrą, tiek apie Alepą, tiek apie visą karą apskritai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

Sandra Bagaria filme "Aminos profilis"

Kanadietė Sandra Bagaria su Amina Arraf susipažino internetu. Sandra, neseniai išsiskyrusi su ilgamete drauge, ir Amina, Damaske gyvenanti ir už demokratinį režimą Sirijoje pasisakanti mergina, netruko pradėti romano.

Indrė VĖLYVYTĖ

Nenuostabu, kad drąsi, už žmogaus teises Sirijoje kovojanti ir rašytoja svajojanti tapti Amina greitai sužavėjo Sandrą. Jos kasdien susirašinėdavo po kelias valandas, kartais viena kitai atsiųsdamos intymesnių nuotraukų, nes skaipas Sirijoje draudžiamas, o šalyje prasidėjus neramumams Amina buvo tikra, kad jos telefoninių pokalbių klausomasi.

Sulaukė viso pasaulio dėmesio

Netrukus po pažinties su Sandra, 2011 m. vasarį, Amina pradėjo rašyti tinklaraštį „A Gay Girl in Damascus“. Sandra kartu su Aminos pussesere buvo pirmosios šio tinklaraščio sekėjos. Tų pačių metų kovą, Sirijoje prasidėjus Arabų pavasariui, kai sukilta prieš daugiau nei 40 metų trunkantį Basharo al Assado šeimos valdymą, Amina aktyviai dalyvavo protestuose ir aprašydavo kasdienius neramumus, kurių metu pati ne kartą tapo žmonių aukų liudininke.

Amina netruko būti pastebėta valdžios, ir jai ėmė grėsti rimtas pavojus. Tinklaraštininkų, pasakojančių apie situaciją Sirijoje, netrūko, tačiau Amina buvo kitokia – ji atvirai kalbėjo apie savo seksualinę orientaciją, o homoseksualumas Sirijoje laikomas nelegalia veikla ir baudžiamas kalėjimu iki trejų metų.

Amina ir jos tinklaraštis išgarsėjo visame pasaulyje, kai 2011-ųjų gegužės mėnesį jos įrašu „Mano tėvas, didvyris“ pasidalijo „The Guardian“. Šiame įraše pasakojama, kaip naktį į namus įsiveržus policijai Aminą apgynė ir nuo suėmimo išgelbėjo tėvas. Būtent su juo Aminai galų gale teko bėgti iš Damasko, o visa tai, laukdama žinučių ir negalėdama būti tikra, ar jos mylimajai viskas gerai, būdama už šimtų kilometrų stebėjo Sandra.

Birželio 6-ąją įvyko tai, ko Aminą palaikantys ir ją bei jos tinklaraštį pamėgę žmonės bijojo labiausiai, – Amina buvo pagrobta. Pasaulis reagavo žaibiškai – apie jos pagrobimą pranešė didžiausios naujienų tarnybos, įvairių šalių aktyvistai, tviteris buvo užtvindytas žinutėmis su žyme #FreeAmina, rašomos peticijos, rengiami protestai, kuriami feisbuko puslapiai, reikalaujantys Aminą paleisti (kitos dienos vakarą „Free Amina Arraf“ feisbuko puslapis jau turėjo daugiau nei 15 tūkst. sekėjų). Net JAV valstybės departamentas paskelbė atkreipęs dėmesį į Aminos išlaisvinimo problemą.

Amina buvo Tomas iš Kanados

Amina buvo Sirijos revoliucijos herojė. Amina buvo Sandros mylimoji. Amina buvo jauna ir drąsi mergina. Bet Aminos iš tikrųjų nebuvo.

Po Aminos dingimo internete pasirodžius jos nuotraukoms su pagalbos prašymu į žiniasklaidą kreipėsi Londone gyvenanti kroatė Jelena Lečic – nuotraukose buvo būtent ji. Vis daugiau žmonių ėmė abejoti Aminos egzistavimu ir net kaltinti Sandrą ją sukūrus. Po kelių dienų intensyvių bandymų išaiškinti tikrąją Aminos istoriją tiesa buvo atskleista – Amina iš tiesų yra Tomas MacMasteris, vedęs keturiasdešimtmetis iš JAV. Sirijos valdžios galvos triumfavo – kažkas, prisidengęs „iškrypusia“ moterimi, bando tvirkinti dorus Sirijos piliečius ir skelbia pasauliui apie revoliuciją, kuri neva neegzistuoja ir niekada nevyko.

Tik rašytojo eksperimentas?

Iš pradžių viską neigęs, birželio 12-ąją T.MacMasteris prisipažino ir Aminos tinklaraštyje paskelbė atsiprašymą, kuriame teigia, kad nemano kam nors pakenkęs asmeniškai, ir sako iškėlęs į aikštę svarbias Sirijos problemas. T.MacMasteris teisinosi taip: jei vakarietis imtų rašyti apie Vidurio Azijos šalių sunkumus, tai nebūtų itin įdomu. Lesbietė, gyvenanti Damaske ir atvirai kalbanti apie savo orientaciją bei dalyvavimą revoliucijoje, – tokia antraštė patrauks daug daugiau žmonių.

Tačiau Sirija greitai liko antrame plane, nes pagrindine problema tapo liūdna informacinių technologijų amžiaus realybė, kai negali pasitikėti tuo, ką perskaitai ar išgirsti per įvairius informacinius kanalus. Jeigu apie Aminą pasakoja „The Guardian“, kaip gali netikėti?

T.MacMasteris tapo žvaigžde ir dėmesys buvo nukreiptas į jį, pamirštant tuos, kurie nuo jo nukentėjo. Sirijos aktyvistai patyrė didelę žalą – dabar jų istorijos buvo skaitomos mąstant „baisu, bet ar iš tikrųjų tai vyksta?“, o T.MacMasteris nesustojo dalyti interviu. Jis šypsojosi ir juokėsi, mėgaudamasis dėmesiu, nes pagaliau jo sukurtas personažas kažkam buvo įdomus ir rūpėjo.

Kadras iš filmo "Aminos profilis"

Rašyti jaunos lesbietės vardu jį paskatino noras mesti sau, kaip rašytojui, iššūkį. T.MacMasteris taip pat apsimetė ir Rania Ismail, Aminos pussesere, kuri pasauliui pranešė apie pagrobimą, o Sandra nebuvo vienintelė moteris, su kuria jis bendravo. Jis palaikė intymius pokalbius su Pola Bruks – vieniša kurčia dvynukų mama ir tinklaraštininke, kuri viena augino vaikus po to, kai jos mergina mirė nuo vėžio. Ši moteris, turinti ne vieną daktaro laipsnį, taip pat buvo… vyras.

Nepaisant to, jog ne vieną mėnesį žiniasklaida ir pasaulis buvo mulkinami ir verčiami išgyventi dėl neegzistuojančios moters persekiojimo Sirijoje, paaiškėjus tiesai interviu su T.MacMasteriu buvo priimami kaip neginčijama tiesa, nors dar prieš kelias akimirkas tikinta, kad niekuo pasitikėti negalima.

Nuo ISIS iki Rusijos

Reikia pripažinti, kad mūsų pačių intriguojančių naujienų troškimas šiai istorijai turėjo nemažos įtakos. Išgalvotoji Amina nebuvo vienintelė tuo metu sulaikyta tinklaraštininkė. Niekam nebuvo įdomi areštuota septyniolikmetė, niekas nekalbėjo apie Tal al Mallouhi, kuri buvo sulaikyta pateikus įtarimus dėl šnipinėjimo ir daugiau nei ketverius metus praleido kalėjime, Khaledas El Ekhetyaras, dingęs savaitei kovo mėnesį… Žmogaus teisių atstovų grupės teigia, kad 2011 m. kovo viduryje prasidėjus neramumams Sirijoje sulaikyta daugiau nei 10 tūkst. žmonių, tarp jų – moterų ir vaikų, kurie buvo laikomi nežmoniškomis sąlygomis ir kankinami. Bet mes, kaip informacijos vartotojai, pasirinkome Aminą.

Ir taip mes kasdien tampame informacinio karo aukomis. Užtenka žmonių galvose pasėti abejonę, ir žmones lengvai nusisuka nuo skaudžiausių pasaulio problemų kvestionavimo. Deja, Amina nėra vienintelis to pavyzdys. Teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ (ISIS arba „Daesh“) nuolat platina propagandinę informaciją, kurią Vakarų žurnalistai dažnai pertransliuoja pridėdami, kad ISIS ir vėl rengiasi atakai, ir neįvertindami fakto, kad tokiu elgesiu tiesiog prisideda prie šios informacijos platinimo.

Tokių šalių kaip Prancūzija ar Italija žiniasklaidoje retai pasitaiko informacijos, kuri plačiau atskleistų šios organizacijos narių prigimtį, galimus finansinius išteklius ar netgi jų tikėjimą. Sirijos žurnalistas Khaledas Alesmaelis pasakoja, kad „Daesh“ savo platinamus vaizdo įrašus rengia pagal seniai patikrintas propagandos tradicijas: juose vaizduojamos organizuotos galingos pajėgos, tvarkingai žygiuojantys uniformuoti kareiviai, nors realybėje jie yra apskurę nusikaltėliai, kurių dalis net nekalba arabiškai, nėra nė karto skaitę Korano ar kilę iš Sirijos.

O štai kaimyninėje Rusijoje per pastaruosius dešimt metų sparčiai didėja biudžetas, skiriamas valstybės įvaizdžiui pasaulyje formuoti. Viena iš eilučių šiame biudžete skiriama „nepriklausomoms“ spaudos agentūroms Europoje kurti. Šios agentūros dalijasi Rusijai naudingais ir Europos Sąjungą diskredituojančiais tekstais, kuriuos Vakarai dažnai spausdina nepatikrinę šaltinių ar faktų.

Informacija neabejotinai yra stipriausias XXI a. ginklas, o jo poveikis pražūtingas – mes tampame apatiški informacijai, nebesigiliname į pateiktų faktų logiką, pasirenkame patogesnę tiesą ir netikriname informacijos remdamiesi bent keliais šaltiniais.

Informacija neabejotinai yra stipriausias XXI a. ginklas, o jo poveikis pražūtingas – mes tampame apatiški informacijai, nebesigiliname į pateiktų faktų logiką, pasirenkame patogesnę tiesą ir netikriname informacijos remdamiesi bent keliais šaltiniais.

Pasak T.MacMasterio, žmonės turi polinkį tikėti. Ir kad ir kokie skeptiški patys sau atrodytume, tai yra tiesa. Tačiau mes, kaip informacijos vartotojai, visada turėjome ir turėsime galimybę mąstyti kritiškai, pasverti ir analizuoti gaunamą informaciją, o svarbiausia – nedaryti skubotų išvadų, paremtų vienu „neginčijamu“ šaltiniu. Ir to nereikėtų pamiršti.

Hamedano bazė

Rima JANUŽYTĖ

Antradienį Rusijos bombonešiai smogė džihadistų forpostams netoli Alepo. Prieš kelias dienas Rusija buvo skelbusi, kad drauge su ja džihadistus atakuoti sutinka ir vėl draugauti norinti Turkija, o dabar Rusijos partnere tapo ir Iranas.

Rusija karą “Islamo valstybei” paskelbė po to, kai džihadistai virš Sinajaus pusiasalio numušė Rusijos keleivinį lėktuvą. Tačiau ši kova tapo dar ir priedanga pliekti Sirijos režimo priešus. Štai kodėl Rusijai taip sunku susirasti kovos su ISIS partnerių tarp Vakarų valstybių, nors siūlymų vienyti jėgas Rusija buvo pateikusi ne tik Turkijai, bet ir Prancūzijai. Net JAV.

Tačiau į Rusijos pasiūlymą bendradarbiauti, sutapk tu man taip, su didžiausiu entuziazmu atsiliepė tos šalys, kurios labiausiai tikisi ne sunaikinti ISIS, o numalšinti Sirijos sukilėlius ir atstatyti Sirijos režimą.

Rusijos bombonešius įsileido Iranas

Nuo 1979 m. revoliucijos Iranas pirmą kartą leido pasinaudoti savo teritorija kitos užsienio valstybės pajėgoms. Šia užsienio šalimi tapo Rusija: jos bombonešiai su užduotimi smogti džihadistams  antradienį kilo būtent iš Irano oro pajėgų bazės Hamedane ir atakavo džihadistų grupuotes Sirijoje.

Nuo bombonešių Tu-22M3 ir atakos lėktuvų Su-34 kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje. Bombardavimo taikiniais tapo ir trys džihadistų vadavietės netoli Džafros miestelio ir Deir ez Zoro.

Kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje.

Atakų metu, kaip skelbiama, buvo sunaikinti penki dideli sandėliai, kuriuose buvo ginklų, šaudmenų ir degalų. Vis dėlto Vakarų analitikai jau kelia klausimą, ar atakuoti buvo tik džihadistai, ar ir JAV remiami sukilėliai. Tokių kaltinimų Rusija sulaukia nuolat, nors pati tvirtina kovojanti tik su „Islamo valstybe” ir „Jabhat al Nusra” ekstremistais.

Šį kartą įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad Rusijos lėktuvai kilo iš Irano – juk kaip tik Rusija ir Iranas yra svarbiausi Sirijos prezidento Basharo al Assado sąjungininkai kovoje prieš Vakarų palaikomus sukilėlius.

Beje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pirmadienį paskelbtame interviu kaip tik tvirtina, kad Rusija ir JAV  artimiausiu laiku gali pradėti bendras operacijas prie Alepo miesto, kur Sirijos režimo pajėgos, palaikomos Rusijos aviacijos, kovoja dėl kontrolės su sukilėliais. Šiame interviu S.Šoigu tik kelis kartus pamini džihadistus, o klausantis, galima susiadryti įspūdį, kad Rusijos tikslas yra įveikti būtent sukilėlius.

Sukilėlių pozicijos pastaruoju metu ir taip yra susilpnėjusios, ypač – aplink Alepą. Jų padėtis dar labiau komplikavosi režimo pajėgoms liepos viduryje atkirtus paskutinį sukilėlių kontroliuojamų rajonų aprūpinimo kelią.

Atkirto kelią į Europą

Nors sukilėliai šiuo metu užima gynybos pozicijas, gera žinia ta, kad silpnėja ir ISIS. Antai šį savaitgalį ISIS po kelis mėnesius trukusių kovų galiausiai neteko svarbaus ir net porą metų kontroliuoto Mandžibo miesto, kuris buvo jų “vartai į Europą”. Pro šį miestą veda ir keliai į Alepą ir ISIS sostinę Raką. Keliai, einantys pro Manbidžą yra gyvybiškai svarbūs ISIS galimybėms transportuoti kovotojus, ginklus ir kitus išteklius į Siriją ir iš jos.

Šį miestą iš ISIS atkovojo kurdų ir arabų kovotojai. Mūšiai truko 73 dienas, o jų metu buvo išlaisvinta 2 tūkst. civilių, kuriuos ISIS naudojo kaip gyvuosius skydus.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Nuo tada, kai ISIS kovotojai užminavo ir padėjo bombų senovinėje Sirijos Palmyros miesto dalyje, kurioje yra UNESCO saugomas didžiausias pasaulyje ir geriausiai išsilaikęs 2 tūkst. metų senovės Romos architektūros paminklų kompleksas su daugybe kolonų ir milžiniškais nekropoliais, apie šį miestą pasaulis nebegirdėjo, nors anksčiau pasigėrėti Palmyra kasmet atvykdavo šimtai tūkstančių turistų iš viso pasaulio.

Iš drono filmuotame vaizdo įraše matyti, kad į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktas miestas dabar yra ištisi griuvėsiai. Tiesa, kai ką „Islamo valstybė“ (ISIS) čia paliko – senovinį amfiteatrą ir citadelę, vieną kitą kolonadą.

Gera žinia – antikos tyrinėtojai netrukus bent jau galės nuvykti į šiaurės rytuose nuo Damasko esančią dykumų oazę ir savo akimis išvysti, kokia žala padaryta unikaliam Sirijos miestui: Basharo al Assado pajėgos jį atkovojo iš „Islamo valstybės“, o kovo 27 dieną šis miestas buvo paskelbtas išlaisvintu.

Pirmiausia padidės taikos galimybės, antra vertus, Rusija bus supratusi, kad tokie išsišokimai, kaip veiksmai Sirijoje, jai per brangūs.

Tris savaites trukusiuose įnirtinguose mūšiuose dėl Palmyros dalyvavo ir Rusijos pajėgos – jos bombardavo ISIS ir padėjo B.al Assadui laimėti daugeliu frontų. Pirmiausia – dar labiau įtvirtinti savo laimėtojo pozicijas, o kartu savo naudai pakeisti Sirijos konfliktui apibūdinti naudotą Vakarų retoriką.

Po pergalės Palmyroje B.al Assadas vėl pradėtas vadinti prezidentu (anksčiau – nebent dik­tatoriumi ir tironu), o jo pajėgoms vėl su­teik­tas žodinis Sirijos kariuomenės statusas, nors prieš tai kalbėta tik apie „režimo pajėgas“.

Be to, B.al Assadas per tarpininkus pasiūlė savo paramą JAV vykdant misiją prieš ISIS, jeigu veiksmai būtų derinami su Sirijos vyriausybe.

Rusija visa tai irgi laiko savo pergale, nors prieš porą savaičių pranešė apie dalies pajėgų patraukimą iš Sirijos teritorijos. Rusų veiksmai Palmyroje sukėlė naują bangą diskusijų apie tai, kodėl rusai pasitraukė ir ką jų pasitraukimas reiškia tolesnei geopolitinei situacijai Artimųjų Rytų regione.

Vakarų lyderiai tikisi, kad Rusijos pasitraukimas prisidės prie taikos penkerius metus karų niokotoje Sirijos žemėje.

Šį Rusijos žingsnį pasveikino JAV prezidentas Barackas Obama, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris. Pastarasis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas B.al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

V.Putiną pasveikino ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. JT pasiuntinys Sirijoje Staffanas de Mistura pasveikino Rusijos pajėgų dalinį pasitraukimą iš karo draskomos šalies, pareikšdamas, kad šis žingsnis yra reikšmingas pokytis, galintis teigiamai paveikti taikos derybas. „Prezidento Putino žinia, paskelbta tą pačią dieną, kai Ženevoje prasidėjo šis Sirijos vidaus derybų raundas, yra reikšmingas pokytis. Jis, kaip mes viliamės, turės teigiamą poveikį pažangai Ženevoje vykstančiose derybose, kuriomis siekiama rasti Sirijos konflikto politinį sprendinį ir susitarti dėl taikos  šalyje“ – sakė JT atstovas.

Savo ruožtu kai kurie Vakarų analitikai viliasi, kad nauda bus dviguba. Pirmiausia padidės taikos galimybės, antra vertus, Rusija bus supratusi, kad tokie išsišokimai, kaip veiksmai Sirijoje, jai per brangūs. Arba, dar geriau, V.Putinas bus pripažinęs savo bejėgiškumą ir pasidavęs JAV spaudimui trauktis, bijodamas patirti triuškinantį ir gėdingą pralaimėjimą.

Sukilėlių pasipriešinimas, netikėta įtampa su Turkija, Irano karinės įtakos plėtra ir naftos kaina, nukritusi iki 40 JAV dolerių už statinę, gerokai apribojo Maskvos galimybes plėtoti šią karinę ekspediciją, tad planas nepavyko.

Dar kiti aiškina, kad toks pralaimėjimas jau patirtas. „Financial Times“ daro prielaidą, esą Rusija Sirijoje planavo surengti greitą karinę kampaniją, per kurią turėjo būti sutriuškinti B.al Assado priešai, užimta teritorija iki pat Turkijos sienos, susigrąžinta Alepo kontrolė, o opozicija susilpninta tiek, kad Vašingtonas būtų priverstas prisidėti prie Rusijos kovai su „Islamo valstybe“. Tačiau daug stipresnis, negu tikėtasi, sukilėlių pasipriešinimas, netikėta įtampa su Turkija, Irano karinės įtakos plėtra ir naftos kaina, nukritusi iki 40 JAV dolerių už statinę, gerokai apribojo Maskvos galimybes plėtoti šią karinę ekspediciją, tad planas nepavyko. Kaip teigia „Financial Times“, tikriausiai būtent dėl to sprendimo trauktis išvakarėse visą naktį posėdžiavo Rusijos valdžia.

Rusijos apžvalgininkas Andrejus Piont­kovs­kis irgi įsitikinęs, kad rusų karių pasitraukimas iš Sirijos reiškia beviltišką pralaimėjimą, o „išo­riš­kai situacija atrodo taip, kaip karių išvedimas iš Afganistano 1988 m.“

Tačiau Rusijos prezidentas tiek saviškiams, tiek visam pasauliui kaip įmanydamas kuria įs­pū­dį, kad Rusija iš Sirijos pasitraukė iškelta gal­va, ten pasiekusi visus tikslus ir laimėjusi vis­as pergales.

„Jeigu reikės, Rusija per kelias valandas vėl gali kiek reikia padidinti savo karinę grupę Sirijos teritorijoje ir panaudoti visą mūsų turimų galimybių arsenalą“, – pareiškė Vladimiras Putinas, įteikdamas apdovanojimus iš misijos Sirijoje grįžusiems savo kariškiams.

Pasitraukimas – menamas?

V.Putino žodžiai gali reikšti ką nori – ir blefą, ir tikrą džiaugsmą, ir liudyti, kad atsitraukimas yra tik taktinis veiksmas: kaip greitai buvo paskelbta apie Rusijos pajėgų pasitraukimą, taip greitai jos vėl gali būti ten dislokuotos. Galima neabejoti, kad V.Putinas nuoširdus bent jau vienu atveju: sakydamas, kad Rusijos tikslai Sirijoje pasiekti. Turint omenyje, kad tikslas nebuvo, kaip oficialiai skelbta, kova su ISIS ar kita teroristine organizacija „al Nusra“, o pagrindinė misija buvo sustiprinti B.al Assado pajėgas, Rusija padarė didžiulį darbą. Jos pajėgos iš tiesų sustiprino Sirijos režimo padėtį, privertė atsitraukti opozicines pajėgas.

Nors sukilėliai nebuvo iki galo sutriuškinti, B.al Assadui Rusija padėjo perlaužti karo eigą ir iš pralaimėtojo tapti laimėtoju.

Rusijos gynybos ministerija tikina, kad rusų aviacijos palaikoma Sirijos kariuomenė atgavo daugiau nei 400 gyvenviečių ir 10 tūkst. kv. km teritorijos kontrolę. Ir nors sukilėliai nebuvo iki galo sutriuškinti, B.al Assadui Rusija padėjo perlaužti karo eigą ir iš pralaimėtojo tapti laimėtoju. Be to, Rusija jam suteikė papildomų „balų“ Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose.

„Stratfor“ vertinimu, prie Rusijos laimėjimų galima priskaičiuoti ir tai, kad Rusija susilpnino ISIS (arba „Daesh“), „nors jos indėlis tebuvo dalis platesnės JAV vadovaujamos kampanijos priš islamistus“. Vis dėlto „Daesh“ nebuvo iki galo sutriuškinta, nors dabar yra gerokai silpnesnė nei prieš penkis mėnesius.

Užtat pagrindinis Rusijos tikslas – susieti savo veiksmus Sirijoje su kitais įvykiais, tarp jų – konfliktu Ukrainoje, ginčais dėl ES ir JAV sankcijų Rusijai – pasiektas tik iš dalies. Kaip prognozuoja „Stratfor“, viskas priklausys nuo taikos derybų baigties. Vis dėlto sankcijos Rusijai nebuvo panaikintos.

Rusijos sėkmę ar nesėkmę galima vertinti ir kitu aspektu. Pavyzdžiui, kad tai buvo Rusijos karinės pratybos, kurioms išleista ne tiek jau daug – apie 33 mlrd. rublių, arba 0,7 mlrd. eurų. Be to, realiomis sąlygomis išbandyta iš esmės visa pati naujausia Rusijos karinė technika, o tai gerokai padidins jos kainą tarptautinėje rinkoje.

„Stratfor“ analitikų teigimu, Rusija Sirijoje pademonstravo gerokai įspūdingesnius karinius pajėgumus, nei tikėtasi.

„Rusija Sirijoje parodė, ką moka: ne tik privalumai, bet ir silpnosios vietos – kaip ant delno. Rusijai karinį konfliktą Sirijoje pavertus žaidimų aikštele, kur Maskva pastaruosius pusę metų atvirai demonstravo savo moderniausius ir galingiausius karinius žaisliukus, šalies kaimynai tokią parodomąją programą stebėjo išsižioję iš nuostabos ir susižavėjimo“, – rašo washingtonpost.com.

Kai viskas tik prasidėjo, Vašingtonas buvo kone šventai įsitikinęs, kad rusams jokiais būdais nepavyks atlaikyti operacijų tempo. Jie labai paprastai įrodė, kad klystame.

Nustebino ir Sirijoje Rusijos parodyta pažanga gerinant logistinio planavimo situaciją. „Kai viskas tik prasidėjo, Vašingtonas buvo kone šventai įsitikinęs, kad rusams jokiais būdais nepavyks atlaikyti operacijų tempo. Jie labai paprastai įrodė, kad klystame. Būta atvejų, aiškiai įrodžiusių, kad jie labai gerai pasirengę įvairiems netikėtumams“, – konstatuoja Rusijos saugumo klausimų ir tarptautinių santykių ekspertas iš Niujorko universiteto Mar­kas Galeotti.

Kai kurie analitikai priduria, kad Rusijos veiksmai Sirijoje tebuvęs apšilimas prieš naujus karinius veiksmus kituose regionuose, pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Politologas dr. Nerijus Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad Rusija Sirijoje iš dalies pasikartojo Ukrainos hibridinio, arba nelinijinio, karo istorija. „Tik vietoj žaliųjų žmogeliukų šįkart buvo žalieji lėktuvėliai“, – aiškina mokslininkas.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad Rusija Sirijoje aktyviai naudojo modernią radijo ryšio blokavimo techniką, kurią ketina dislokuoti ir Kaliningrade – šalies teritorijoje, besiribojančioje su Lietuva ir Lenkija. Maža to, Ka­li­nin­grade veikia ir rusiškų S-400 priešlėktuvinių raketų bazė. Šios raketos, kurias V.Putinas tebedislokuoja ir Sirijoje, – kone ideali virtuali vadinamoji AD/A2, arba atgrasymo, priemonė priešlėktuvinės gynybos srityje.

Bet kuriuo atveju Rusijos veiksmai Pal­my­ros mieste įrodo viena: Rusija ir toliau aktyviai veikia Sirijoje, o garsiai nuskambėjęs dalies pajėgų atitraukimas veikiau yra pasirodymas ir propagandinis veiksmas. Kaip „Veidui“ teigė KTU politologas Mindaugas Puidokas, nereikia pamiršti ir to, kad karinė Rusijos jūrų bazė Tartuse ir oro pajėgų bazė Hmeimime yra ne tik nesusilpnėjusios, bet dar ir sustiprintos – jos ir toliau veiks Sirijoje, nė negalvojant apie karių atitraukimą.

Be to, Kremliaus administracijos vadovas Ser­­gejus Ivanovas patvirtino, jog Sirijoje lieka ze­nitinių raketų kompleksai S-400, – „kad ap­sau­gotų Sirijoje liekantį savo karinį personalą“.

Na, o apie Rusijos pasitraukimo priežastis jau prikurta ir sąmokslo teorijų, o kai kurios, kad ir kaip žiūrėtum, skamba visai realistiškai. Pavyzdžiui, kalbama, kad Rusijos pajėgų atitraukimas – dalis JAV susitarimo su Rusija, pradedant derinti veiksmus dėl Turkijos lyderio Receyippo T.Erdogano nuvertimo. Beje, kaip tik po Palmyros atkovojimo tiek Rusijos, tiek JAV politikos elitas ėmė garsiai kalbėti apie tai, kad R.T.Erdoganui laikas trauktis.

Viešojoje erdvėje kalbama ir apie kitokius scenarijus. Pavyzdžiui, kad jau visai netrukus gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija: ją į savo gretas esą svarsto priimti kai kurios Artimųjų Rytų šalys, anksčiau Rusijos arba nelaikiusios rimta ir įtakinga žaidėja, arba aktyviai kovojusios su Rusijos įtaka šiame regione. Jei taip nutiktų, Rusijai atsivertų visai kitos uždarbio iš naftos galimybės, mat ji įgytų daug svorio formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Toks scenarijus realybe gali tapti greičiau, negu bus atkurta taika Sirijoje ar atstatytas istorinis Palmyros miestas. Antai Sirijos senovės vertybių vadovas Maamounas Ab­dul­karimas skaičiuoja, kad specialistams prireiks bent penkerių metų džihadistų apgriautam senoviniam Palmyros miestui atkurti, o JT prognozuoja, kad tikros taikos Sirijoje galima tikėtis ne anksčiau nei kitų metų pradžioje.

Trys klausimai Kauno technologijų universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto docentui dr. Mindaugui Puidokui.

– Rusija pranešė atitrauksianti didžiąją dalį karinių pajėgų iš Sirijos. Ar tai gera žinia?

– V.Putinas telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu Baracku Obama, kuris, regis, žinia apie karinės įtampos mažinimą Sirijoje liko patenkintas. Panaši buvo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio reakcija. Jis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas Basharui al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

Taigi V.Putinas pasirinko labai tinkamą laiką paskelbti savo sprendimą trauktis iš Sirijos.

– Tačiau Vakarų pozicija B.al Assado atžvilgiu labai sušvelnėjo. Ar tai nėra savotiškas V.Putino, nuo pat pradžių palaikiusio Sirijos režimą, triumfas?

– Apie triumfą kalbėti būtų per drąsu, bet Rusija Artimuosiuose Rytuose iš tiesų pasiekė keletą labai svarbių užsienio politikos pergalių. Visų pirma ji privertė JAV pradėti tiesiogines derybas su Rusija ir sukurti bendrą koordinacinį paliaubų priežiūros centrą. Taip Rusija pasiekė ir kitą svarbų tikslą – padidėjo jos politinė ir kartu karinė įtaka Artimuosiuose Rytuose. Be to, su Irano, Rusijos ir B.al Assado įtaka aktyviai kovojusios Artimųjų Rytų šalys jau pripažino Rusijos vaidmens svarbą, tad neatmetama galimybė, kad gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija. Vadinasi, ji turėtų daugiau įtakos formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Kariniu požiūriu Rusijos operacija Sirijoje irgi buvo gana sėkminga, nes prie pralaimėjimo ir visiškos katastrofos ribos buvusioms B.al Assado pajėgoms pavyko perlaužti karo eigą – pereiti į aktyvų puolimą, atsiimti dideles teritorijas ir gerokai sutvirtinti derybines pozicijas prieš Ženevos taikos procesą.

– Kai kurie analitikai perspėja, kad kariniai veiksmai Sirijoje tėra Rusijos repeticija prieš veiksmus Baltijos šalyse. Ar tokia grėsmė reali?

– XXI a. valstybės, neišskiriant ir Rusijos, niekada nepriima visiškai nepamatuotų geopolitinių sprendimų. Jei priimamas kad ir labai rizikingas sprendimas, koks buvo Ukrainos atveju, jis būna pamatuotas. Krymo ir Sevastopolio uosto Rusijai reikėjo tam, kad galėtų kontroliuoti Juodąją jūrą. Be to, jei nebūtų ėmęsis veiksmų Ukrainoje, V.Putinas būtų parodęs silpnumą ir patyręs didžiulį politinį radikalių politinių jėgų Maskvoje spaudimą.  Ukraina Rusijai labai svarbi ir iš istorinės pusės. Ne veltui vienas žymiausių JAV politologų Zbigniewas Brzezinskis Rusiją su Ukraina vadina imperija, o be Ukrainos – tik regionine galybe.

Baltijos šalys Rusijai geopolitiškai nėra tokios svarbios. Baltijos jūros karinei kontrolei ji turi Kaliningradą. XXI a. nėra prasmės atakuoti valstybės, kurios visuomenė labai stipriai priešiškai nusiteikusi galimo agresoriaus atžvilgiu, nes tokios teritorijos išlaikymas itin brangiai atsieina.

Be to, Rusija jau ieško būdų, kaip panaikinti dėl veiksmų Ukrainoje įvestas ir šaliai labai pakenkusias sankcijas, tad galima tik įsivaizduoti, kokių pasekmių turėtų kariniai veiksmai prieš Baltijos valstybes. Galiausiai tai reikštų ir veiksmus prieš NATO nares, o tai grėstų Trečiojo pasaulinio karo sukėlimu. Taigi, nemanau, kad tam būtų ryžtasi.

"Scanpix" nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pranešė, kad nuo šiandien atitraukia karines pajėgas iš Sirijos. Ko siekė ir ką pasiekė ar nepasiekė V.Putinas Sirijoje savo netikėtu sprendimu įsitraukti į karą bei taip pat netikėtai pasitraukti iš jo. Aiškinasi “Stratfor”.

Pasak Rusijos vadovo, pajėgų išvedimas užtruks apie 5 mėnesius, bet Rusijos karinė oro bazė Latakijoje ir karinio laivyno bazė Tartuse išliks veiksminga.

Pasak “Stratfor”, įsitraukdama į karą Sirijoje Rusija siekė 4 pagrindinių tikslų:

1. Užtikrinti Basharo al Assado režimo stabilumą ir Rusijos interesų Sirijoje įtvirtinimą.

2. Pademonstruoti ir patikrinti savo karinius gebėjimus, kurie šiuo metu modernizuojami.

3. Susilpninti Islamo valstybę (ISIS arba “Daesh”) bei kitas teroristines organizacijas, ypač turint omeny, kad daug Rusijos piliečių prisijungė prie Sirijoje veikiančių ekstremistų.

4. Pats svarbiausias tikslas – susieti Rusijos veiksmus Sirijoje su kitais įvykiais, tarp jų – konfliktą Ukrainoje, ginčus dėl ES ir JAV sankcijų Rusijai.

Nuo praėjusių metų rugsėjo pabaigos vykstančios karinės kampanijos Rusija (ne)pasiekė:

1. Rusijos, kaip ir Irano bei “Hezbollah”, sustiprino Sirijos rėžimo padėtį, privertė atsitraukti opozicines pajėgas. Tačiau sukilėliai nebuvo sutriuškinti ir Rusijos pasitraukimas gali vėl susilpninti B.al Assado pozicijas. Vis dėlto Iranas nežada mažinti paramos Sirijos režimui, todėl šis gali išlaikyti savo pranašumą.

2. Rusija Sirijoje pademonstravo ženkliai geresnius karinius pajėgumus, nei tikėtasi. Taip pat išbandė naujausią ginkluotę ir tai gali būti ypač svarbu didinant ginklų pardavimus.

3. Rusija taip pat susilpnino ISIS, nors jos indėlis tebuvo dalis platesnės JAV vadovaujamos kampanijos prieš islamistus dalis. Vis dėlto “Daesh” nebuvo iki galo sutriuškintos, nors dabar yra ženkliai silpnesnės nei prieš 5 mėnesius.

4. Pagrindinis tikslas – neaišku, ar buvo pasiektas. Daug kas priklausys nuo taikos derybų baigties. Vis dėlto sankcijos Rusijai nebuvo panaikintos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Sirijos miestas Alepas yra tapęs savotišku pasaulio geopolitikos epicentru. Aplink jį spiečiasi visi Sirijos konflikto dalyviai – vietinės kovotojų grupės, jų regioniniai rėmėjai ir juos palaikančios didžiosios valstybės. Labiausiai ugnimi vienas kitam į veidą iš priešingų stovyklų Alepo apylinkėse alsuoja Rusija ir Turkija.

Kai kurie analitikai sako, kad tas kvėpavimas tankėja ir klausti reikia ne „ar“, o „ka­da“ prasidės atviras karinis konfliktas.

Aplinkybės bent iš pažiūros tam atrodo subrendusios. Alepo apylinkėse kovoja Sirijos sukilėlių grupės, kurios čia lyg ir turi teisę būti, nes yra remiamos Vakarų, taip pat Saudo Ara­bijos ir Turkijos. Jų priešai vienu metu yra ir Sirijos režimo armija, ir Islamo valstybė. Tačiau sukilėlius atakuoja Rusijos bombonešiai, be to, Maskva ne tik remia Basharą al Assadą, bet ir palaiko kurdų pajėgas Sirijoje, kurios, kovodamos su Islamo valstybe, gauna vis didesnę paramą ginklais ir specialiosiomis pajėgomis iš JAV.

Rezultatai akivaizdūs: Assado režimas su Ru­­sijos pagalba šiaurinėje Alepo provincijoje lai­mi vieną pergalę po kitos, o Turkijos remiami su­kilėliai iš ten pamažu išstumiami. Vietoje jų po­zicijas vis labiau įtvirtina kurdai.

Turkija sukilėlių bombardavimą ir kurdų pa­laikymą vadina didžiausia Rusijos niekšybe. O juk šiaurės Alepe Ankara ilgą laiką turėjo didingų planų. Su NATO sąjungininkais ji tikėjosi čia sukurti „saugumo zoną“ – prieglobstį pabėgėliams ir demokratiškiems sukilėliams.

Sirijos priešlėktuvinės gynybos stiprinimas ir itin galingų Rusijos „žemė-oras“ raketų S-400 įrengimas šiuos planus sugriovė. Priešlėktuvinė rusų gynyba Turkijai tampo nervus dar ir todėl, kad Rusija dabar gali kada tinkama pažeisti Tur­kijos oro erdvę ir tikrinti Turkijos kantrybės ri­­bas. Tai kerštas už lapkričio 24-ąją, kai du tur­kų F-16 naikintuvai numušė rusų lėktuvą

Su-24, bombardavusį Assadui priešiškas pajėgas ir pažeidusį Turkijos oro erdvę.

Nuo to laiko konfliktas aštrėja: Turkijos prezidentui T.R.Erdoganui, kaip ir Rusijos prezidentui V.Putinui, dabar konflikto kurstymas ir priešininko provokavimas yra garbės reikalas. O šiame reikale ypač svarbus vaidmuo tenka būtent kurdams.

Turkijos prezidentas Erdoganas jau pradėjo kampaniją, reklamuojančią naują šalies konstituciją. Ja parlamentinis valdymas būtų pakeistas į prezidentinį, o parlamento pastangos ne­leisti prezidentui pradėti atvirų karo veiksmų su kurdais, o galbūt ir su Rusija, būtų nubrauktos.

„Rusija ir Turkija kariauja šaltąjį karą, kuris labai greitai gali peraugti į karštąjį, o tam yra rengiama netgi teisinė bazė“, – teigia Turkijos naujienų portalo „Al-monitor“ užsienio politikos apžvalgininkas Kadri Gürselis.

Erdoganas mojuoja špaga už „įžeidžiančius“ Rusijos prezidento kaltinimus, kad Turkija re­mia su „Al Qaeda“ susijusius islamistus. Ir tikina, kad jei kas ir užsiima teroristiniais veiksmais, tai tik Rusija. Turkijos lyderis aiškina, kad kurdų veiksmai Sirijoje koordinuojami iš Mask­vos. Va­dinasi, galėtume daryti prielaidą, kad Ankara ne­tiesiogiai kaltina Maskvą ir dėl vasario 17 d. grei­čiausiai kurdų surengto teroristinio iš­puolio.

Tą dieną degant raudonam šviesoforo signalui didžiulis keturratis sustojo greta kariuomenės autobusų eilės, o jo vairuotojas, Sirijos pa­bė­­gėlis Salihas Necaras, detonavo sprogmenis.

Turkų teisėsaugininkų teigimu, teroristas iš Sirijos buvo artimas Kurdų demokratinės sąjungos (PYD) ginkluotajam sparnui – Kurdų liaudies apsaugos vienetui (YPG), kuris savo ruožtu bendradarbiauja su Sirijos kurdų darbininkų partija (PKK). PKK – aršiausias Ankaros priešas, o konfliktas su šia organizacija nuo 1984-ųjų pareikalavo jau per 40 tūkst. gyvybių. Nors konfliktas buvo prigesęs, jis vėl atsinaujino pernai nutraukus taikos derybas su Turkija.

Erdogano teigimu, teroristinis išpuolis An­ka­roje yra Rusijos veiksmų Sirijoje padarinys – kurdų ambicijos auga, tad jas būtina užgesinti.

Dėl kurdų Erdoganas visiškai teisus: jie sparčiai plečia savo teritoriją, ir tai negali neerzinti Turkijos. Kurdai tapo savotiškais atsilaisvinusių teritorijų „medžiotojais“: jei tik kur nors pralaimi ir atsitraukia arba Assado, arba sukilėlių pa­jėgos, kurdai tame regione iš karto steigia savo administraciją. Vis dėlto daugiausia žemių kurdai atsikando iš Islamo valstybės. Stebėtojų teigimu, kurdų pajėgos kontroliuoja tris ketvirtadalius 800 km ilgio sienos su Turkija.

Užvirus kautynėms dėl Alepo, kurdai, remiami Rusijos aviacijos, sugebėjo pralaužti Islamo valstybės apgultį Afrino mieste. Jų žinioje jau seniai ir Kobanė, dėl kurios neseniai virė aršios kovos, o kad sukurtų solidų administracinį trikampį, jiems trūksta tik Alepo.

Turkija tam visomis išgalėmis kliudo. Jei reikės, Sirijoje pradės sausumos operaciją.

Tokiu atveju kurdams pagalbą žada Rusija. Ir tai ne viskas. V.Putinas yra užsiminęs, kad atei­tyje, pasibaigus Sirijos konfliktui, galbūt pa­rems kurdų pretenzijas į federalinį statusą. Tie­sa, patys kurdai mieliau priimtų Vakarų pa­ramą – jie visomis išgalėmis siekia parodyti, kad yra rimčiausia su ISIS Sirijoje kovojanti jėga. Tačiau Vakarai su pažadais atsargesni nei Maskva, o kurdams reikalinga bet kokia pagalba.

Rusams tai irgi geras įrankis – jei ne fiziškai, tai bent psichologiškai jie gali spausti Turkiją ir toliau ją provokuoti. Maskva puikiai supranta, kad nepriklausomas Kurdistanas, vienijantis kur­dų teritorijas Turkijoje, Sirijoje ir Irake, yra didžiausia visų kurdų svajonė ir didžiausias Tur­kijos siaubas.

Irako kurdai jau dabar kalba apie referendumą dėl savo ateities. Paskui gali ateiti eilė Sirijos kurdams, o jau tuomet apie atsiskyrimą nuo Tur­kijos neabejotinai prabils ir Turkijos kurdai.

Toks scenarijus būtų ne tik stulbinama kur­dų, bet ir Rusijos pergalė. Kaip toliau klosty­sis šis painus žaidimas, nežino net JAV politikai ir diplomatai, sėdantys prie derybų stalo su Ru­sija, žodžiais palaikantys kurdus, bet priklausantys tai pačiai NATO stovyklai, kaip ir Turkija.

Tiesa, dėl Turkijos elgesio kurdų atžvilgiu pa­­­mažu keičiasi ir JAV elgesys Turkijos atžvilgiu: jos viena nuo kitos tolsta.

Laimėtoja šioje situacijoje kol kas yra Rusija. Nors finansiniu požiūriu jos reikalai yra tragiški ne tik dėl Vakarų sankcijų, bet ir dėl apmirusių dešimčių milijardų vertės ekonominių santykių su Turkija, užtat ji pasiekė savo pagrindinį tikslą – prie derybų stalo susėdo tartis dėl Sirijos su JAV. Ir sėdi V.Putinas ten gana ramiai, nes Tur­kija jam neatrodo lygiavertė priešininkė. Matyt, V.Putinas mano, kad šiuo atveju ją nuo atvirų karinių veiksmų atgrasytų pareigos NATO.

Kiek kitaip reikalai gali imti klostytis, jeigu Er­doganas tikrai pakeis šalies konstituciją ir taps oficialiu diktatoriumi.

"Scanpix" nuotr.

JAV ir Rusija pranešė, kad nuo savaitgalio Sirijoje turėtų įsigalioti paliaubos. Tai ne pirmas kartas, kai pranešta apie planuojamas paliaubas, bet iki šiol ten vyksta karas, kuris per beveik 5-erius metus jau nusinešė virš 250 tūkst. gyvybių.

BBC pateikia 8 faktus apie karą Sirijoje

1. Protestuotai virto kruvinu pilietiniu karu

2011-ųjų kovą Sirijos pietuose kilo protestai po to, kai buvo suimti ir kankinami paaugliai, užrašę revoliucinius šūkius ant mokyklos sienos. Saugumo pajėgos prieš protestuotojus panaudojo šaunamuosius ginklus ir nužudė kelis jų. Tai tik įaudrino protestus visoje šalyje. 2011-ųjų liepą šimtai tūkstančių sirų išėjo į gatves reikalaudami prezidento Basharo al-Assado atsistatydinimo. Opozicijos šalininkai pradėjo ginkluotis ir perimti tam tikrų Sirijos miestų kontrolę.

2. Visų karas prieš visus

Smurtas peraugo į pilietinį karą, kai opozicija pradėjo formuoti karines brigadas. 2012 m. mūšiai pasiekė sostinę Damaską ir antrą pagal dydį miestą Alepą. 2013 m. JT pranešė, kad žuvo 90 tūkst. žmonių. 2015 m. šis skaičius išaugo iki 250 tūkst. Tai išvirto ne tik į  opozicijos karą prieš B.al-Assado režimą, bet į visų karą prieš visus: šiitai prieš sunitus, islamistai prieš nuosaikiuosius, kurdai ir t.t.

3. Karo nusikaltimai

JT nustatė, kad visos konflikto pusės įvykdė karo nusikaltimus, tarp jų – žudynės, kankinimai, prievartavimai ir žmonių grobimai. JT Saugumo Taryba pareikalavo, kad visos konflikto pusės nenaudotų ginklų civilių gyvenamose vietovėse, tačiau iki šiol miršta tūkstančiai jų. Dauguma civilių žuvo per režimo aviacijos atakas.

4. Cheminio ginklo panaudojimas

2013-ųjų rugpjūtį žuvo šimtai žmonių, kai raketos su nervus paralyžiuojančių dujų užtaisais nukrito Damasko priemiesčiuose. Vakarai išpuoliu apkaltino B.al-Assado režimą, o šis – sukilėlius.

JAV pagrasinus karine intervencija, B.al-Assadas sutiko perduoti sunaikinimui Sirijos cheminio ginklo arsenalą. Tačiau 2014 m. balandį ir liepą buvo užfiksuoti cheminio ginklo panaudojimo atvejai prieš sukilėlius. “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”) taip pat kaltinama savos gamybos cheminio ginklo naudojimu.

5. Humanitarinė krizė

Daugiau nei 4,5 mln. žmonių išvyko iš Sirijos nuo konflikto pradžios, dauguma jų – moterys ir vaikai. Didžiausia pabėgėlių koncentracija – kaimyninėse valstybėse (Libanas, Jordanija ir Turkija). Maždaug 10 proc. sirų pabėgėlių siekia prieglobsčio Europoje. 6,5 mln. sirų neteko savo namų Sirijoje. Pasak JT, reikia 3,2 mlrd. dolerių, kad būtų suteikta pagalbą 13,5 mln. žmonių, tarp kurių 6 mln. yra vaikai. 70 proc. Sirijos gyventojų neturi vandens. Vienas iš trijų badauja ir daugiau nei 2 mln. vaikų negali lankyti mokyklų. Situaciją blogina kariaujančios pusės, kurios neleidžia humanitarinei pagalbai pasiekti civilių gyventojų.

6. Islamistų iškilimas

Sukilėlių grupuotės smarkiai pasikeitė nuo konflikto pradžios. Dabar, taip vadinamos, nuosaikiosios opozicijos pajėgos smarkiai nusileidžia islamistams ir džichadistams. ISIS, pasinaudodama suirute, užėmė dideles teritorijas Irake bei Sirijoje ir 2014 m. birželį paskelbė apie kalifato įkūrimą. 2014-ųjų rugsėjį JAV vadovaujama koalicija pradėjo oro antpuolių prieš “Daesh” kampaniją, tačiau sąjungininkai stengiasi nesuteikti pranašumo B.al-Assado režimui. 2015 m. rudenį į konfliktą įsitraukusi Rusija – atvirkščiai, aviacijos smūgiais atakuoja Vakarų remiamus sukilėlius ir taip bando palaikyti B.al-Assado režimą.

7. Derybos dėl taikos

Nei vienai pusei nesugebant laimėti, tarptautinė bendruomenė teigia, kad tik politinis konflikto sprendimas įmanomas Sirijoje. Kol kas to įgyvendinti nepavyko.

8. Didysis žaidimas

Sirijos karas – tai ne tik Sirijos vidaus reikalas. Iranas ir Rusija intensyviai remia B.al-Assado režimą. Iranas išleidžia milijardus tiekdamas ginkluotę, naftą ir karinius patarėjus. Rusija vykdo karinės aviacijos kampaniją prieš B.al-Assado priešus. Sirijos režimą taip pat palaiko Libano šiitų ekstremistai iš “Hezabollah”.

Sunitų dominuojamą opoziciją remia Turkija, Saudo Arabija, Kataras ir Jordanija. Taip pat JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Dar prieš šimtą metų Asirijos bažnyčios patriarchai savo laiškuose Artimuosius Rytus vadino Edeno sodais, tačiau paskutinį šimtmetį krikščionių situacija kasmet blogėja. Ekspertai yra nustatę, kad jau labai greitai kai kuriose regiono šalyse krikščionių nebeliks visai, o kitose jų smarkiai sumažės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

„Sostų karai“ Sirijoje ir Irake

Libano naujienų svetainės NOW redaktorė Hanin Ghaddar konfliktą Sirijoje pavadino „sostų karais“ – daugybė kovotojų grupių kovoja neaišku su kuo, neaišku kodėl ir neaišku už ką. Tačiau viena yra akivaizdu: krikščionims šis chaosas neša mirtiną grėsmę.

Daugybė pranešimų iš Sirijos apie terorą, kankinimus ir žudymus vien dėl religinių įsitikinimų sulaukė popiežiaus Pranciškaus pasmerkimo. Jis tai pavadino genocidu. Tą patį pakartojo ir Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas rezoliuciją 2015 m. gruodį.

Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Tarptautinių organizacijų duomenimis, per konfliktą Sirijoje ir Irake tūkstančiai krikščionių buvo kankinami, verčiami priimti islamą arba žudomi. Tai privertė juos masiškai bėgti. Vien Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Su „Islamo valstybės“ teroru susiduria ne tik krikščionys, bet ir įvairių pakraipų musulmonai, tačiau krikščionys diskriminuojami ir vadinamųjų „nuosaikiųjų“ musulmonų. Jie persekiojami kitose šalyse, pabėgėlių stovyklose ir net atvykę į Europą. Vokietijos vidaus reikalų ministro ataskaitoje sakoma, kad „daugelį pabėgėlių krikščionių iš Sirijos, Irako arba Kurdistano baugina arba puldinėja musulmonai pabėgėlių centruose. Krikščionims jie bando primesti šariatą, iš jų, kaip mažumos, visaip tyčiojasi.“

Prarastasis rojus

Krikščionybė visame Artimųjų Rytų regione paplito dar Jėzaus laikais. Maždaug VI amžiuje ji tapo vyraujančia religija, tačiau vėliau, atsiradus islamui, po truputį ėmė prarasti pozicijas. Vis dėlto XX a. pradžioje apie 20 proc. gyventojų buvo krikščionys. Bendruomenės buvo izoliuotos nuo viso krikščioniškojo pasaulio, todėl išlaikė daug senovinių apeigų ir kalba senosiomis kalbomis. Susiformavo įvairios tradicijos – graikų, sirų, koptų, armėnų, chaldėjų, kiekviena su savo apeigomis, liturgija, teologija ir papročiais.

Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo krikščionių bendruomenės gausiai gyveno visose Artimųjų Rytų regiono valstybėse. Nors pasitaikydavo konfliktų religiniu pagrindu, bendruomenės gebėjo sugyventi kartu. Kai kuriose teritorijose krikščionys sudarė net daugumą gyventojų. Libane 1926 m. pirmą kartą surašius gyventojus, krikščionių buvo per 84 proc., dabar liko apie trečdalį. Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Gerą tarpusavio sugyvenimą liudija ir buvusi plati krikščionių visuomeninė veikla bei įtaka. 1860–1930 m. net trys Egipto premjerai buvo krikščionys. „Ba‘ath“ partijos, kuriai priklausė Irako prezidentas Saddamas Husseinas ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas, įkūrėjas buvo graikų ortodoksas Michaelis Aflaqas. Krikščionys vadovavo dviem nacionaliniams Palestinos judėjimams, o kai kurie užėmė svarbias pareigas nacionaliniame kurdų judėjime.

Krikščionys tapo nepageidaujami

Pirmas didelis išpuolis XX amžiuje prieš krikščionis įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Pralaiminčioje karą Osmanų imperijoje smarkiai sustiprėjo nacionalizmas ir Jaunųjų turkų judėjimas. Kerštas dėl nesėkmingo karo su krikščioniškomis valstybėmis – Rusija, Anglija, Australija ir Prancūzija, krito ant vietos gyventojų krikščionių. Buvo nužudyta apie 2 mln. armėnų, asirų ir graikų. Daug pasaulio valstybių tokį elgesį yra pripažinusios genocidu.

Vėliau kaskart įvykus neramumams Artimųjų Rytų šalyse ar reaguojant į tarptautinius įvykius krikščionys tapdavo teroro taikiniu. Izraelio valstybės sukūrimas, žydų karas su musulmoniškomis šalimis, Irano revoliucija, pilietinis karas Libane, Arabų pavasaris ir kt. įvykiai vis labiau didino musulmonų nepakantumą vietos krikščionims.

Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu, todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Iki 2003 m. JAV intervencijos Irake dar gyveno apie 1,5 mln. krikščionių. S.Husseino laikais ministro pirmininko pavaduotojas buvo Chaldėjų bažnyčios narys Tariqas Azizas, tačiau nuvertus diktatorių situacija ėmė smarkiai blogėti. Vietos krikščionys kaltinti bendrininkavimu su JAV. Chaldėjų arkivyskupas Basharas Warda iš Irako miesto Erbilo pasakoja, kad buvo nužudyta daugybė kunigų, susprogdinta per 60 bažnyčių, o tūkstančiai tikinčiųjų buvo priversti bėgti. Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu (siekdami išsaugoti režimą), todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Religinis konfliktas

Tyrinėtojai teigia, kad antikrikščioniškų nuotaikų stiprėjimas sutapo su didėjančiu visuomenės, ypač jaunimo, pasinėrimu į islamą. Ši tendencija ypač sustiprėjo XX a. 7 dešimtmetyje, kai Artimuosiuose Rytuose staigiai padidėjo gimstamumas ir gyventojai iš kaimo ėmė kraustytis į miestus.

Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys.

Libano rašytojas Aminas Maaloufas sako, kad miesto gyvenimas ir globalizacija naikina tradicinę arabų kultūrą, todėl musulmonų jaunimui religija tapo vienintele savimonės išraiška ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. Prie šio reiškinio dar pridėjus prastą švietimo sistemą, skurdą, radikalius dvasininkus ir silpną politinę valdžią, susidaro pavojingos aplinkybės religinei nesantaikai kilti. Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys, žydai ar kitokios konfesijos musulmonai. Teroro taikiniu gali tapti bet kas.

Vakarų valstybių lyderiai noriai pasisako prieš moterų, seksualinių ar rasinių mažumų diskriminaciją, tačiau jiems sunku pripažinti, kad krikščionys tampa teroro taikiniu dėl savo religijos. Daug amžių Bažnyčia buvo stiprioji pusė ir pati engdavo kitaminčius. Tiek JAV prezidentas Barackas Obama, tiek kiti Vakarų valstybių lyderiai vengia įvardinti religinius nesutarimus kaip tikrąją konfliktų priežastį. Tokia pozicija atsispindi ir valstybių darbotvarkėse, kur šiai problemai nėra skiriama pakankamai dėmesio.

Nuostolis pasaulio civilizacijai

Kalbėdamas Jungtinių Tautų agentūroje UNESCO, kardinolas iš Libano Bechara Rai sakė, kad krikščionių išnykimas būtų didelis nuostolis visam regionui. Pasak jo, Artimųjų Rytų valstybės ir visuomenės prarastų savo įvairovę, tikėjimų ir etninių grupių sugyvenimo tradiciją, prie kurios krikščionys taip esmingai prisideda. Buvęs britų diplomatas Gerardas Russellas antrina, kad didžiausios sėkmės ir gerovės islamo pasaulis sulaukė tais laikotarpiais, kai įvairovė buvo laikoma pranašumu, o ne trūkumu. Artimieji Rytai be krikščionių taps ne tokie liberalūs, vienodesni ir rizikuoja dar labiau izoliuotis.

Dauguma apžvalgininkų, net ir islamo pasaulyje, sutinka, kad Artimųjų Rytų krikščionių išnykimas yra nuostolis ne tik vietos kultūrai, bet ir visam pasauliui, tačiau situacija kasdien blogėja ir vargu ar artimiausiu laiku pasitaisys. Tai geriausiai iliustruoja Irako Mosulo miesto pavyzdys, kur per šventes nebesuskambo Kalėdų varpai, nors tokia tradicija nepertraukiamai buvo tęsiama 2000 metų.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 12 d.

"Scanpix" nuotr.

Scanpix nuotr.

Neaukštas, tvirtai sudėtas vyras, dešine ranka nešantis septynmetį sūnų, bėga Serbijos laukais Vengrijos sienos link. Kitoje rankoje Osama Abdulas Mohsenas tvirtai laiko asmeninių smulkmenų prikrautą maišelį su vokišku užrašu „Bio macht schön“ („tampi gražus su organika“), o jo juodo švarko pamušale yra įsiūta 600 JAV dolerių.

Rima JANUŽYTĖ

Antklodę iš Osamos Abdulo Mohseno ir jo sūnaus Saido kažkas nukniaukė Ser­bijoje, bet tai niekis – jie jau prie pat Ven­grijos, iš kurios, jei neįklius policijai, galbūt pa­vyks nusigauti iki Švedijos arba Danijos. Ta­čiau kelią jiems pastoja ne policija, o jauna sportiška Vengrijos operatorė. Ji vikriai pakiša 53 me­tų vyrui koją, o šiam su sūnumi pargriuvus, dar jį apspardo.

Ši istorija – vienas ryškesnių pernykščių su pabėgėliais susijusių vaizdų, ko gero, niekam nepraslydusių pro akis ir sukėlusių arba užuojautą ir pasipiktinimą, arba piktdžiugą: girdi, taip jiems visiems ir reikia.

O.A.Mohseno ir Vengrijos operatorės drama vyko pernai rugsėjo 8-ąją – dar gerokai iki Pa­ry­žiaus atakų, naujamečių įvykių Kelne, lietuvio ber­niuko nužudymo Švedijoje, iki tol, kol Lie­tu­voje aplodismentais sutikta pirmoji irakiečių pa­bėgėlių šeima vėliau Lietuvą padavė į teismą. Ga­liausiai – iki šiomis dienomis Švediją sukrėtu­sios žmogžudystės Molndalo pabėgėlių centre, kuriame laikiną prieglobstį gavęs paauglys mirtinai subadė 22 metų šio centro darbuotoją. O juk dar prieš kelias dienas Švedijos nacionalinės policijos komisaras Danas Eliassonas paskelbė, kad kovai su terorizmu, pabėgėlių deportacijai ir pabėgėlių centrų apsaugai pasitelkiamos pa­pildomos 4,1 tūkst. pareigūnų pajėgos.

Kiekvienas su pabėgėliais tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs įvykis Europoje dabar yra po didinamuoju stiklu, o europiečiai vis labiau skyla į tuos, kuriems gaila, ir tuos, kurie nekenčia.

Neapykantos įstatymai

Danijoje šį pirmadienį buvo apsispręsta balsuoti dėl prieštaringai vertinamo įstatymo, ku­riuo vadovaujantis tokių kaip O.A.Mohsenas švarko pamušalai ir maišeliai su daiktais būtų perkratyti ir galbūt konfiskuoti: danai norėtų, kad 1300 eurų viršijančios pabėgėlio santaupos bū­tų „paimtos“ prieglobsčio prašytojo reikmėms patenkinti.

O.A.Mohsenui labai pasisekė – nei į Daniją, nei į Švediją jis nepateko. Taiklūs vengrų operatorės spyriai Sirijos fizinio lavinimo mokytojo ir profesionalaus futbolo trenerio likimą pakreipė lai­minga vaga: dirbti jį pakvietė viena Ispanijos ko­manda, pasiūliusi jam ir jo sūnui galimybę pra­­dėti gyvenimą iš naujo.

Pagalbos ranką šiam sirui ištiesė Miguelis An­ge­las Galanas – Ispanijos futbolo trenerių aso­­cia­cijos prezidentas, kurį sukrėtė per „YouTube“ pa­matytas su vaiku ant žemės parkri­tusio ir spardo­mo pabėgėlio vaizdas. „Iš karto supratau, ką turiu daryti. Supratau, kad mes – kolegos, kad jis yra vienas iš mūsų“, – Vo­kietijos žurnalui „Der Spie­gel“ pasakoja M.A.Ga­lanas, kuris per praėju­sias Kalėdas net nupirko Osamai lėktuvo bi­lie­tą, kad jis galėtų pasimatyti su Sirijoje likusia šei­ma.

Du O.A.Mohseno sūnūs ir jų motina tebegyvena Sirijoje, bet Osama viliasi, kad su juo Eu­ro­­poje atsidūręs Saidas kada nors vėl gyvens drau­­ge su savo mama ir broliais.

Ir nors jiems pasisekė labiau nei tūkstančiams kitų pabėgėlių, laimę temdo Ispanijos imi­gra­cijos įstatymai, kurie šiai šeimai kol kas ne­gai­les­tingi: norėdama atvykti į Ispaniją, Osa­mos žmo­na turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad ji ir du jos vaikai yra Osamos šeimos na­riai. Taip pat ji turi pateikti ES galiojančius iden­tifikacijos dokumentus, kuriuos jai gali iš­duoti tik Sirijos ambasada Ankaroje. Tačiau Tur­kija jos į savo teritoriją neįsileidžia. Taigi vy­rą ir sūnų ši moteris kol kas matys tik per šventes.

Taisyklės toliau griežtėja

Kiekvieną dieną didėjantis pabėgėlių srautas migracijos įstatymus daugelyje ES šalių tik griež­tina. O vis daugiau Šengeno zonos šalių ima riboti judėjimą per sienas – net Vokietija, istoriškai laikoma viena entuziastingiausių laisvo judėjimo šalininkių. Gali būti, kad greitai Europoje bus daugiau sienų ir užkardų nei šaltojo karo metais.

Pernai rugsėjo 15 d., praėjus savaitei po sėkmingai pasibaigusios O.A.Mohseno kelionės, Vengrija baigė statyti sieną su Serbija, per kurią pernai į Europą pateko daugiausia pabėgėlių.

Gruodžio pabaigoje tvora iškilo ir Ko­pen­ha­gos Kastrupo traukinių stotyje, iš kurios pabėgėliai Oresundo tiltu plūsdavo į Švediją. Sie­no­mis ar naujais pasienio kontrolės punktais nuo pa­­bėgėlių apsistatė Austrija, Suomija, Ny­der­landai ir Slovakija.

Tiesa, sienos duoda ne tiek daug naudos, kaip tikimasi: pabėgėliai – tarsi plati upė, kuri, už­tvenkta vienoje vietoje, pakeičia savo vagą ir ran­da kelią kitur. O jei neranda, pralaužia už­tvan­ką ir teka kaip seniau.

Antai 2012 m. pastatytos Graikijos ir Bul­ga­rijos sienos su Turkija yra tik butaforija – migran­­tai lipa, plaukia, rizikuoja sulaukti kulkų, bet vis tiek veržiasi į Europą per kiekvieną įmanomą plyšį.

Agentūros „Frontex“ duomenimis, kasdien į ES atvyksta po 2 tūkst. migrantų. Pusė jų plūsta iš Šiaurės Afrikos – Libijos, Alžyro, Tuniso, kiti atei­­na per Turkiją. Vien pernai per 9 mėnesius, „Fron­tex“ duomenimis, į ES šalis atvyko 710 tūkst. migrantų. Maždaug pusė visų pabėgėlių – 350 tūkst. žmonių – atvyko per Graikijos salas.

ES subyrės per du mėnesius?

Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas per­­spėja, kad jau po poros mėnesių Šengeno zo­na visai subyrės, nebent būtų griežtai ir tiksliai įgy­vendintos migrantų priėmimo, pasidalijimo ir ES sienų kontrolės reformos. Svarstoma, kad at­ši­l­us orams į Europą plūstelės nauja migrantų ban­­ga, o iš viso šiemet Europą pasieks iki 1,3 mln. mig­rantų, besitikinčių pabėgėlio statuso ir prieglobsčio.

Stiprėjantis nepasitenkinimas migrantų antplūdį patyrusiose valstybėse perauga į kone atvirą pasipriešinimą naujai kvotų sistemai.

Šiemet referendumą dėl likimo ES rengianti Jung­tinė Karalystė sako paprasčiausiai nepriimsian­ti jai numatytų 90 tūkst. pabėgėlių. Italija pa­siekė, kad Dublino susitarimo taisyklė dėl mig­rantų likimo toje šalyje, kurią jie pasiekė pirmą­ją, būtų panaikinta, o tai reiškia, kad Italija sie­kia tūkstančius pabėgėlių nukreipti į Europos rytus.

Didėjanti panika kartais ima priminti lengvo absurdo filmą, o Europą daro panašią į kvanktelėjusią senutę, iš balkono pilančią vandenį ant po langais triukšmaujančio jaunimo. Per kelis mėnesius ji neatpažįstamai suseno, o jos nervai visiškai pakriko.

Dėl realių ir išsigalvotų grėsmių bei baimių Europoje atsiranda vis daugiau naujų, anksčiau čia neįsivaizduotų įstatymų ir taisyklių. Štai vieno Belgijos pajūrio miestelio meras pasiūlė į viešuosius baseinus nebeįleisti pabėgėlių vyrų, nes vietinės moterys ėmė skųstis, kad šie į jas spokso arba fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Danijoje vienas naktinis klubas nutarė ne tik vadovautis „Face control“ taisykle, bet ir įsitikinti, kad kiekvienas klubo lankytojas pabėgėlis moka bent vieną užsienio kalbą.

O.A.Mohsenas čia būtų mielai laukiamas – jis kalba angliškai, o per kelis mėnesius jau spėjo pramokti ir ispaniškai. Tačiau daugybė jo tautiečių Europą atranda ir pažįsta visai kitokią, nei įsivaizdavo. O galbūt ir patys pabėgėliai ją keičia taip, kad gyventi čia greitai nebenorės ne tik atvykėliai, bet ir patys europiečiai.

"Scanpix" nuotr.

Alano (Aylano) Kurdi kūnelis buvo išmestas į Turkijos paplūdimį ir sukrėtė pasaulį bei pagaliau atkreipė Vakarų dėmesį į pabėgėlių iš Sirijos krizę. 2-ejų metukų mažylis buvo tik vienas iš daugelio Kurdi šeimos narių, bėgančių nuo karo, o šios šeimos istorija – atspindys visų sirų tragedijos, rašo “The New York Times”.

20 interviu

Kai turkų pareigūnas kėlė į Turkijos paplūdimį išmestą Alano kūnelį, jo paauglys pusbrolis buvo vienas autobuse, važiuojančiame per Vengriją. Jo teta Stambule prižiūrėjo kūdikį, o šios sūnus ir dukra dirbo 18 valandų per dieną, kad šeima turėtų už ką nusipirkti maisto. Dešimtys kitų giminaičių – tetų, dėdžių ir pusbrolių taip pat paliko Siriją arba kūrė planus, kaip tai padaryti.

Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu.

Alanas, kurio mama ir brolis nuskendo kartu su juo, priklausė išsibarsčiusiam po visą Siriją kurdų mažumos, kurią nuo seno persekiojo režimas, klanui. Jo artimiausi giminaičiai gyveno Sirijos sostinėje Damaske, sunkiai kalbėjo kurdiškai, save vadino sirais ir nesikišo į politiką. Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu. “The New York Times” padarė interviu su 20 Alano giminaičių Irako Kurdistane, Stambule, Vokietijoje, Sirijoje.

Alano senelis gimė Kobanėje – kurdų enklave, esančiame Sirijos šiaurėje, netoli sienos su Turkija. Po tarnybos armijoje jis persikraustė į Damaską, apsigyveno skurdžiame Rukineddine rajone, atidarė kirpyklą ir susituokė su iš Damasko kilusia kurde. Rukineddine greitai augo, dygo vis nauji savarankiškai statomi pastatai, kuriuose apsigyvendavo neturtingi pabėgėliai iš kaimo. Vėliau rajonas tapo revoliucijos prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą židiniu.

Alano seneliai susilaukė šešių vaikų. Jie gyveno paprastą gyvenimą ir vengė kištis į kurdų ir vyriausybės konfliktą. Vaikai vasaras leisdavo rinkdami alyvuogių derlių Kobanėje, bet visada save laikė miestiečiais. Dauguma vaikų metė mokyklą po devynių klasių ir perėmė tėvo profesiją.

Broliai Alanas ir Ghalibas / "Scanpix" nuotr.

Fatima – vyriausioji dukra pirma emigravo. 1992 m. ji persikėlė į Kanadą, kur susituokė su Irako kurdu. Netrukus jie išsiskyrė ir ji liko viena su sūnumi. Ji atkreipė spaustuvės, kurioje dirbo naktimis, viršininkės dėmesį.

“Ji pasakė: “Kiekvieną naktį aš tave išmokysiu 10 angliškų žodžių, – pasakojo Fatima. – Visą kitą aš išmokau žiūrėdama animacinius filmukus su sūnumi.”

Anglų kalba padėjo jai gauti kirpėjos licenciją, kitą darbą ir pilietybę – tai kas įgalino kitų šeimos narių keliones.

Fatima tapo patarimų, informacijos ir pinigų šaltinis Sirijoje likusiai šeimai. Kai prasidėjo karas, ji kūrė planus ir siuntė pinigus, kad šeima galėtų gauti prieglobstį Vakaruose.

Niekur nesiruošė bėgti

Vis dėlto prieš karą Kurdi šeima neplanavo palikti Sirijos. Jie įleidinėjo šaknis, taupė, įsigijo nuosavybės Sirijoje. Konfliktas Damaske įsižiebė 2011 m. pavasrį, kai Alano tėvas Abdullah Kurdi pradėjo šeimyninį gyvenimą su Rihanna iš Kobanės. Protestams išplitus, Rihanna grįžo į Kobanę gimdyti Ghalibo – Alano vyresniojo brolio. Abdullah važinėjo tarp Kobanio ir Damasko, kur dirbo šeimos kirpykloje.

Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.

Kai kurie šeimos nariai simpatizavo taikioms “Arabų pavasario” demonstracijoms, bet dauguma vengė į jas įsitraukti. Netrukus sekė režimo reakcija – žmonės buvo suiminėjami, o kurdai ar neturintys politinių ryšių buvo paskelbti atpirkimo ožiais.

“Prasidėjus revoliucijai aš pastebėjau skirtumus tarp manęs ir kitų, rasizmą, – teigė Abdullah. – Kiekvienas policininkas galėjo tave apkaltinti. Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.”

Viena kartą pareigūnai įsiveržė į Kurdi giminaičių namus ir išsivedė du brolius, kurie nedalyvavo jokioje politinėje veikloje. Nuo tada apie juos niekas nieko negirdėjo.

13-metis Alano pusbrolis Shergo matė, kaip žuvo jo draugas. Jam į kaklą pataikė policininko paleista kulka, kai jis protestavo prie mokyklos. Vyriausybės artilerija pradėjo apšaudyti Damasko priemiesčius, kliuvo ir Kurdi šeimos nariams.

Kobanėje – taip pat nebuvo saugu. Iš pradžių užklupo ekonominės bėdos – nebuvo darbo. Abdullah išvyko į Stambulą uždarbiauti. Kobanėje liko jo žmona, kuri augino Ghalibą ir pagimdė Alaną.

Jie mušė jį ir mušė su ginklu. Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.

Tuomet atslinko naujas pavojus – Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”), kuri persekiojo kurdus ir kitas mažumas. 2014 m. rugsėjį ISIS apšaudė Kobanę. Pasklido gandai, kad islamistai puls miestą. Alano giminaičiai suskubo pabėgti į Turkijos pasienį. Ten islamistams į rankas pakliuvo Alano tėvo brolis Mohammadas.

“Jie mušė jį ir mušė su ginklu, – verkdama pasakojo jo žmona Ghousoun. – Mano akyse.” Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.

“Jie kartojo, kad mes esame netikėliai, bet mes ne tokie”, – prisimė Ghousoun, kuri tuomet parkrito ant žemės ir meldė pasigailėti. Islamistai pasigailėjo.

Niekur nelaukiami

Tuomet jų šeima perėjo Turkijos sieną. Nors turkų policija daugumą pabėgėlių grąžino atgal Ghousoun šeimą išgelbėjo Turkijos kurdė, kuri suteikė jiems prieglobstį tvarte.

Kobanėje šeimos alyvuogės buvo sudegintos, namai sunaikinti ir 18 giminaičių nužudyti.

Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.

Alano tėvas dirbo ir gyveno vienoje Stambulo siuvyklų, o uždirbtus pinigus siuntė šeimai. Kai šeima atvyko pas jį, vyras visiškai puolė į neviltį, nes negalėjo jų išlaikyti. Vienintelis būstas, kurį jie galėjo išsinuomoti, buvo toli nuo jo darbo ir jis turėjo pakeisti darbą į menkiau apmokamą ir sunkesnį – už 12 valandų darbo dieną nešiojant cemento maišus jis gaudavo tik 9 dolerius.

Kitiems šeimos nariams Turkijoje sekėsi ne ką geriau. Net vaikai buvo priversti dirbti. O vis daugėjant pabėgėlių, kurie sutikdavo dirbti už mažesnę algą, daugelis neteko darbo. Abdullah sesuo Hivrun tvarkė viešbučio kambarius, brolio žmona Ghousoun plovė indus restorane, jos sūnus dirbo parduotuvėje.

Planai pasiekti Vakarus atrodė nerealūs. Kanadoje gyvenanti sesuo Fatima surinko 20 tūkst. dolerių Mohammadui ir jo žmonai Ghousoun bei 5 vaikaims prieglobsčiui gauti. Tačiau Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.

Hivrun pateikė prašymą gauti prieglobstį Vokietijoje. Praėjusią vasarą ji gavo žinią, kad jai pokalbis paskirtas tik 2016 m. rugsėjo 27 d.

Mirtina kelionė

Abdullah, Mohammadas ir Shergo bandė kirsti upę ir patekti į Graikiją. Policija juos pagavo, sumušė ir išvarė atgal.

Birželį Mohammadas nusipirko bilietą žmonių kontrabandininkų valtyje ir per Graikiją pasiekė Vokietiją.

Alano 16-metis pusbrolis Yasseras, norėdamas išvengti šaukimo į kariuomenę, taip pat pabėgo iš Damasko  ir su žmonių kontrabandininkais perplaukė Viduržemio jūrą.

Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.

Hivrun ir jos vyras buvo pirmieji, kurie su vaikais bandė pasiekti Graikiją jūra. Su keturiais vaikais ir suaugusiu sūnėnu kontrabandininkai juos susodino į guminę valtį, bet jos variklis neveikė ir tik Hivrun “pakėlus vėją” kelionė buvo atšaukta. Per kitą bandymą jie jau buvo jūroje, kai prakiuro valtis. Po šio bandymo Hivrun pasiėmė vaikus ir grįžo į Stambulą bei pasižadėjo sau niekada nekelti kojos į valtį. Jos vyras ir sūnėnas vis dėlto pasiekė Graikiją.

Netrukus ir Abdullah nusprendė su šeima kirsti Viduržemio jūrą. “Mes nusprendėm vykti į rojų”, – paaiškino jis.

Po kelių minučių jūroje maža valtis pasivertė ir nuskendo. Abdullah tuoj po to pasakojo, kad bandė laikyti Ghalibą ir Alaną, o žmonai šaukė: “Tik laikyk galvą aukščiau vandens!”. Tačiau visi trys vienas po kito nuskendo.

Kiti tragiškos kelionės dalyviai liudijo, kad Abdullah perėmė vairalazdę, kai kontrabandininkas paliko valtį. Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.

Kai kurios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad irakiečių pora, kuri tos kelionės metu neteko dviejų vaikų, teigė, kad Abdullah pats buvo kontrabandininkas. Tačiau tradiciškai kontrabandininkai palieka prie vairalazdės pabėgėlį mainais į nuolaidą už kelionę, o vėliau ir patys irakiečiai tą patį patvirtino.

Pats Abdullah tikina, kad negavo jokios nuolaidos, o perėmė vairalazdę, nes kažkas turėjo vairuoti valtį.

Alano nuotrauka pažadino Vakarų pasaulį, bent jau trumpam. Tačiau tai neišsprendė nei pabėgėlių krizės, nei Kurdi šeimos bėdų.

Abdullah brolis Mohammadas, esantis Vokietijoje, nerimauja, kad prireiks metų, kol legaliai pavyks parsivežti žmoną iš Stambulo ir neatmeta galimybės, kad ši su vaikais bandys nelegaliai pasiekti Vakarų Europą.

Dėl tos pačios priežasties Hivrun sulaužė sau duotą pažadą ir su vaikais kirto Viduržemio jūrą bei pasiekė Vokietiją.

Tiesa, Alano pusbrolis Yasseras optimistiškas dėl Vokietijos, kurią jis pasiekė. Virš jo lovos kabo Vokietijos vėliava. Jis pasiilgo mamos, bet jau šiek tiek kalba vokiškai ir net turi vokietę draugę. Jis planuoja atidaryti kirpyklą.

“Nenoriu meluoti ir sakyti, kad esu nelaimingas. Aš laimingas!” – sakė jis.

Visą originalų straipsnį rasite čia