"Scanpix" nuotr.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija “Amnesty International” pateikė ataskaitą, kurioje sakoma, kad mažiausiai 200 civilių žuvo per Rusijos aviacijos atakas Sirijoje, praneša BBC.

“Amnesty International” taip pat apkaltino Rusiją naudojant kasetines ir nenutaikomas bombas civilių gyvenamose vietovėse. Pasak žmogaus teisių gynėjų, tai gali būti vertinama, kaip karo nusikaltimai.

Maskva neigia kaltinimus ir tvirtina, kad taikosi tik į “teroristus”, o kaltinimai tėra “informacinis karas” prieš Rusiją.

Pasak žmogaus teisių gynėjų, tai gali būti vertinama, kaip karo nusikaltimai.

Rusija oro atakas Sirijoje pradėjo rugsėjį. Pasak žmogaus teisių gynėjų, jie išnagrinėjo daugiau nei 25 Rusijos atakas, kurios surengtos Homse, Hamoje, Idlibe ir Alepo. Jie informaciją rinko intervuodami vietinius gyventojus, analizuodami video įrašus ir ginklų ekspertų įžvalgas.

Pavyzdžiui, lapkričio 29 d. Rusijos lėktuvas paleido tris raketas į pilną žmonių turgų Arihoje. Iš viso 49 civiliai žuvo ar dingo be žinios tuomet.

“Buvo eilinis sekmadienis, nieko neįprasto. Žmonės apsipirkinėjo, vaikai valgė, – pasakojo vienas liudininkas. – Iš pradžių pasigirdo didelis sprogimas, pakilo dulkių debesis, kurį sekė žmonių riksmai, degėsių kvapas ir chaosas.”

“Kai kurios oro atakos buvo nukreiptos tiesiogiai prieš civilius ir civilinius objektus: gyvenamuosius rajonus, ir net medicinines įstaigas. Tai sąlygojo civilių mirtis ir sužalojimus,”- teigė ”Amnesty International” atstovas Philipas Lutheris.

“Amnesty International” taip pat tiria JAV vadovaujamos koalicijos oro smūgius Sirijoje.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Kur poilsiauti rusams? Į Egiptą – pavojinga, į Turkiją – negalima, nes šalys konfliktuoja, į Baltijos valstybes – ten “fašistai”, o Vakarų Europa – dėl krizės Rusijoje tampa per brangi. Belieka tik Sirija. Rusijos kelionių agentūra “Megapolis” ruošiasi siųsti turistus į Siriją, rašo “Foreign Policy”.

Nuo kitų metų “Megapolis” planuoja pardavinėti kelionių paketus “Assado turai” – tai 4-5 dienų kelionė “su viskas įskaičiuota” už 1,5 tūkst. dolerių. Kelionės pavadinimas nestebina – Rusija jau kelis mėnesius savo karine aviacija ir kitaip aktyviai palaiko Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą.

Klausiate, kiek bepročių atsiras? Visi turistai yra bepročiai – jie moka pinigus, kad galėtų pamatyti tai, ką per televizorių gali matyti nemokamai.

Pasak Anatolijaus Aronovo, kurio kompanija padėjo užpildyti prašymą “Megapoliui” dėl licencijos kelionėms išdavimo, šiuo metu rusai turi daug privalumų keliaudami į Siriją. A.Aronovas leidiniui “Novaja gazeta” teigė, kad sirai jau įprato prie rusų karių buvimo. Daug sirų studijavo Rusijos universitetuose, todėl kalba rusiškai ir turistams nekils kalbos barjero. Be to, sirams labai trūksta pajamų ir kainos rusų tikrai neišgąsdins.

Ir visai nesvarbu, kad jau kelerius metus vykstantis konfliktas privertė milijonus sirų palikti šalį, dar milijonai tapo pabėgėliais savo šalyje. Taip pat neįdomu, kad Rusija, Prancūzija, JAV ir kitos šalys nuolat bombarduoja pilietinio karo ugnyje paskendusią šalį.

“Megapolis” jau derasi su Sirijos viešbučiais ir transporto kompanijoms bei laukia patvirtinimo iš Maskvos ir Damasko.

Sirija / "Scanpix" nuotr.

Tiesa, tai ne pirmas toks rusų kelionių kompanijų originalus pasiūlymas. Praėjusiais metais “Megapolis Kurort”  siūlė panašias keliones į karo nusiaubtą Rytinę Ukrainą. Tuomet keturių dienų kelionė kainavo 3 tūkst. dolerių – dvigubai daugiau nei dabar į Siriją, nors ši gerokai toliau nei Ukraina.

“Klausiate, kiek bepročių atsiras? Visi turistai yra bepročiai – jie moka pinigus, kad galėtų pamatyti tai, ką per televizorių gali matyti nemokamai”, – teigė A.Aronovas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Po karo su Gruzija 2008-aisiais Rusija pradėjo didžiulę karinių pajėgų reformą. Jos rezultatus dabar matome Sirijoje, rašo “Foreign Policy”.

Štai šią savaitę Rusija iš povandeninio laivo, buvusio Viduržemio jūroje, raketomis apšaudė Raką, “de facto” Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) sostinę. Kiek anksčiau Rusija paleido raketas iš Kaspijos jūroje esančių laivų.

Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS.

Maskvos kampanija Sirijoje kol kas sąlyginai ribota, bet Kremlius ją naudoja, kad patikrintų savo karines galimybes. Kartu Maskva taip įspėja JAV ir kitas Vakarų valstybes.

“Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS”, – “Foreign Policy” sakė karinio jūrų laivyno analitikas iš Karo studijų instituto Chrisas Harmeris.

Manoma, kad povandeninis laivas “Rostov na Donu” yra vienas tyliausiai veikiančių pasaulyje. Jis puikiai tinka slaptoms operacijoms. Pasak Ch.Harmerio, jo panaudojimas apšaudant ISIS yra keistas sprendimas, nes ženkliai pigiau ir efektyviau tam pasitelkti aviaciją.

“Nėra jokios taktinės priežasties Rusijai naudoti raketas. Jie jas naudoja, kad parodytų pasauliui, kad jie tai gali”, – sakė ekspertas.

Bombardavimo kampanija Sirijoje išsiskiria ir savo atvirumu  - Rusijos gynybos ministerija viską dokumentuoja ir viešina socialinėje medijoje, o pagrindinė žiniasklaida taip pat skiria tam labai didelį dėmesį.

Rusijos kariuomenės ekspertas iš Niujorko universiteto Markas Galeotti mano, kad Rusija ne tik bando išsaugoti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą, bet ir “tikrina naujas technologijas bei naujus būdus naudoti senas technologijas.”

“Taip pat parodoma potencialiems klientams, kad rusiški ginklai gali daryti įspūdingus dalykus”, – pridūrė ekspertas.

Be savo laivyno galios, Rusija naudoja ir šoko bei baimės taktiką per oro antpuolius. Lapkričio 17 d. Rusija įgyvendino didžiulę oro ataką, kurioje dalyvavo iš Rusijos pietų pakilę sunkiųjų bombonešių eskadronai. Maskva taip pat dislokavo S-400 žemė-oras raketas Sirijoje.

Naujausias galios demonstravimas – Vladimiro Putino teiginys, kad gali būti panaudotas branduolinis ginklas prieš ISIS. Tiesa, Rusijos vadovas pridūrė, kad tikisi, jog to niekada nereikės.

2014 m. Rusija aneksavo Krymą be kraujo ir su specialiųjų pajėgų bei jūrų pėstininkų pagalba. Maskva taip pat niekad nepripažino, kad aktyviai dalyvavo konflikte Ukrainos rytuose. Dabar, Sirijoje, ji elgiasi visiškai priešingai – atvirai ir nieko neslėpdama.

Bet kokiu atveju visos šios trys karinės kampanijos rodo pokyčių, kurie įgyvendinti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją, rezultatus.  2010 m. pradėta armijos modernizacijos programa iki 2020 m. numatė pakeisti 70 proc. sovietinių laikų įrangos. Tai 50 naujų karo laivų, šimtai naikintuvų ir tūkstančiai karinių transporto priemonių.

Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos.

Vis dėlto ambicingas planas buksuoja dėl Rusijos ekonomikos sunkmečio, kurį iššaukė Vakarų sankcijos ir naftos kainų kritimas. Pasak M.Galleoti, Maskva dabar lenktyniauja su laiku.

“Nors rusai nenori pripažinti, bet jie jau karpo išlaidas,”-  sakė jis. Maždaug vieną trečdalį karinių pajėgų jau pavyko reformuoti. Šie elitiniai daliniai buvo dislokuoti Ukrainoje ir Sirijoje.

Ar Rusija išlaikys reformų tempą, kaip ji toliau veiks Ukrainoje bei Sirijoje, – parodys laikas. Kol kas nekyla klausimų, kad Rusijos misija Sirijoje yra palaima Kremliui.

“Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos,” –  sakė M.Galeotti.

Visą tekstą skaitykite čia

BFL / K.Vanago nuotr.

Kova su Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) teroristais ir pasaulio išgelbėjimas pasaulio nuo teroro – tai yra pagrindinė Kremliaus žinia tiek vidinei, tiek užsienio auditorijai, kalbant apie rusų kariuomenės dalyvavimą Sirijos konflikte. Bet ar tikrai?

Hugo Spauldingas, ekspertas iš  Karo studijų instituto, teigia, kad Rusija turi kitų tikslų. Businessinsider.com svetainėje analitikas įvardina 5 mitus apie Rusijos karinę operaciją Sirijoje.

1-as mitas: Rusija siekia sunaikinti ISIS.

Šis mitas Rusijai leido suskaldyti Vakarus, kurie siekė nušalinti Sirijos vadovo Bassado al-Assado režimą, bei išlaikyti savo karinę įtaką Artimuosiuose Rytuose. Be to, kalbos apie tarptautinę koaliciją prieš terorizmą leido išsivaduoti Rusijai iš tarptautinės izoliacijos dėl Krymo anekcijos ir konflikto Ukrainos rytuose eskalavimo.

Maskvos noras operaciją Sirijoje parodyti, kaip atsaką ISIS, yra Rusijos refleksinės kontrolės doktrinos pavyzdys: skleisti dezinformacija, kad pakeisti oponento požiūrį į įvykius ir imtis veiksmų, kurie labiausiai atitinka Rusijos interesus.

Rusijos karinės bazės įkurdinimas prie Viduržemio jūros kelia tiesioginę grėsmę NATO pietiniam flangui.

Rusija sutelkė visą savo karinę jėgą į taikinius, kurie kelia didžiausią pavojų B.Al-Assado režimui. Rugsėjo 30 d. pradėjusi oro atakų kampaniją Rusija susikoncentravo į opozicijos Sirijos režimui taikinius Šiaurės Vakarų Sirijoje, t.y. apie 50 km nuo ISIS kontroliuojamų teritorijų. Mat ten opozicijos pajėgos kėlė didžiausią grėsmę Sirijos režimui. Tik po to Rusija nukreipė savo pajėgas į Rytus, kur tuo metu ISIS pasiekė rimtų pergalių. “Reuters” karinių analitikų teigimu, keturi penktadaliai Rusijos atakų buvo prieš opoziciją, o ne ISIS. JAV valstybės departamento teigimu, pirmąją kampanijos savaitę ISIS teko tik 10 proc. visų Rusijos smūgių.

Rusijos karinės bazės įkurdinimas prie Viduržemio jūros kelia tiesioginę grėsmę NATO pietiniam flangui. Rusija ten augina savo karinę galią ir toliau įkurdindama naikintuvus, raketų sistemas ir karinius laivus – tai priemonės, kurios nėra efektyvios kovojant su ISIS (islamistai neturi avaicijos).

2-as mitas: Rusija taikosi į teroristų grupuotes.

Rusija bando ištrinti skirtumą tarp teroristų ir Sirijos opozicijos, kad legitimizuotų B.al-Assadą ir jo vykdomą kovą už išlikimą. Tuo pačiu atsakydama į kaltinimus, jog nekovoja su ISIS, Rusija teigia, kad naikina kitas teroristų grupuotes. Maskva net sugebėjo “išrasti” neegzistuojančias teroristų gruopuotes. Pavyzdžiui, “Sirijos Talibaną”.

3-ias mitas: Rusija nori bendradarbiauti su Sirijos opozicija.

Maskva teigia, kad nori įtraukti nuosaikias ir patriotiškas opozicijos grupes į politinį susitarimą su B.al-Assado režimu. Atvirkščiai, Rusija siekia delegetimizuoti tarptautiniu mastu Sirijos opoziciją, kad išsaugotų B.al-Assado režimą. Tokie diplomatiniai veiksmai, kaip ir kariniai Rusijos smūgiai, gali paskatinti atskiras opozicijos grupuotes prisijungti prie islamo radikalų.

4-as mitas: Rusija siekia suburti koaliciją kovai su terorizmu.

Rusijos bandymas įtraukti į savo vadovaujamą koaliciją tokius svarbus regiono veikėjus, kaip Egiptas, Irakas, Jordanija ir Izraelis, tėra tik noras sumažinti Vašingtono įtaką regione. Įkurdama bendrą Irano-Sirijos-Irako koordinacijos centrą Bagdade Rusija parodė, kad siekia išstumti JAV iš žaidimo. Rusija taip pat ne kartą siūlėsi Irake pradėti aviacijos kampaniją prieš ISIS ir tai tiesiogiai atsilieptų JAV vykdomai kovos su islamistais operacijai šioje šalyje. Kartu Maskva gali pasinaudoti ISIS korta, kad dislokuotų savo pajėgas Egipte ar Irake.

5-as mitas: Vakarų bendradarbiavimas su Rusija sunaikins ISIS ir pabaigs pilietinį karą Sirijoje.

Dabartiniai Rusijos veiksmai rodo, kad kova su ISIS nėra Rusijos prioritetas. Jai svarbiausia – Sirijos režimo išsaugojimas. Šio prioriteto nepakeitė nei išpuoliai Paryžiuje, nei Rusijos keleivinio lėktuvo susprogdinimas, už kurį atsakomybę taip pat prisiėmė ISIS.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Scanpix

Rusija linkusi įsitraukti į konfliktą Sirijoje ir jos pajūryje sukurti nuo rusų priklausomą zoną, panašią į Rytų Ukrainoje sulipdytas „liaudies respublikas“. Konflikte, kurį Jungtinių Tautų generalinis sekretorius apibūdino kaip statytinių karą, svarbūs veiksniai yra dujotakiai ir gamtinių dujų telkiniai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Karą Sirijoje susiejus su šalies istorija, tarptautiniais energetikos projektais, kitų arabų valstybių, taip pat ES, JAV interesais, veriasi painoka priežasčių bei pasekmių panorama.

Alavitų valdžia

Po Pirmojo pasaulinio karo dabartinės Sirijos teritoriją kontroliavo Prancūzija, gavusi Tautų Lygos mandatą. Prancūziškoji Sirija susidėjo iš kelių dalių, vadintų „valstybėmis“: Damasko, Alepo, Drūzų, Alavitų (pastarieji yra musulmonų šiitų atšaka). 1930 m. sujungus minėtus darinius buvo suklijuota dabartinė Sirija, kuriai 1936 m. Prancūzija įsipareigojo per 25 metus pamažu suteikti nepriklausomybę. Tiek laukti nereikėjo – Sirija tapo nepriklausoma jau 1946 m.

Prieš 2011 m. prasidėjusį pilietinį karą iš 22 mln. Sirijos gyventojų 74 proc. buvo arabai sunitai, 12 proc. – alavitai, 10 proc. – krikščionys, 3 proc. – drūzai, likusią dalį sudarė izmailitai, jezidai, žydai. Karas išjudino daugiau nei pusę Sirijos gyventojų: per 7 mln. pasitraukė iš karo zonų, bet pasiliko Sirijoje, o 4 mln. rado prieglobstį Libane, Turkijoje, Jordanijoje, Irake. Apie 300 tūkst. sirų atsidūrė Europoje.

Buvusioje alavitų teritorijoje yra Tartuso ir Latakijos uostai. Rusija nuo 1971 m. Tartuse turi savo karinio jūrų laivyno aptarnavimo punktą, Latakijoje šiuo metu skubiai įrengiamos Rusijos vadavietės ir aviacijos bazė.

1970 m. generolas alavitas Hafezas al Assadas, dabartinio prezidento Basharo al Assado tėvas, įvykdė valstybės perversmą. Socialistine save laikiusios „Baath“  partijos veikėjas H.al Assadas apvalė Sirijos vadovybę nuo sunitų ir šiitų, valdžios viršūnėse įsitvirtino alavitai.

JAV politologas Robertas D.Kaplanas H.al Assado iškilimą apibūdino taip: „Tarsi neliečiamųjų kastos atstovas būtų tapęs Indijos maharadža ar žydas būtų tapęs Rusijos caru. Tai precedento neturintis įvykis, kuris šokiravo gyventojų daugumą – sunitus, daugelį amžių turėjusius valdžios monopoliją.“

Nenuostabu, kad sunitai buvo ir yra priešiškai nusiteikę prieš Assado režimą. 1982 m. H.al Assado pajėgoms slopinant sunitiškos Musulmonų brolijos kurstytą maištą Hamos mieste buvo nužudyta ne mažiau kaip 10 tūkst. civilių.

Nuo sausros iki karo

Tokią valstybę kaip Sirija nesunku destabilizuoti iš išorės. 2007–2010 m. šalį užklupusi sausra kirto per sirų gerovę: kilo maisto kainos, nederliaus prispausti gyventojai iš kaimų plūstelėjo į miestus. 2011 m. B.al Assado įsakymu malšintos demonstracijos tik pakurstė maištus, kurie peraugo į pilietinį karą.

2012 m. rugpjūtį Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Ban Ki-moonas Sirijos pilietinį konfliktą apibūdino kaip „statytinių karą, kuriame regioniniai ir tarptautiniai žaidėjai ginkluoja vieną ar kitą pusę“. Kokie tai žaidėjai? Hassanas Hassanas žurnale „Foreign Policy“ 2015 m. liepą rašė: „Kelerius metus Sirija buvo kruvino statytinių karo matomiausias teatras, kuriame kaunasi du padriki blokai, vadovaujami Rijado ir Teherano.“

B.al Assado pajėgas remia Iranas ir Libane įsitvirtinusios šiitų „Hezbollah“ bei krikščionių pajėgos. Su B.al Assadu kaunasi Katare ir Turkijoje centrus turinčių sunitų organizacijos, susijungusios į Sirijos nacionalinę koaliciją, kurią remia JAV. Su visomis šiomis jėgomis kovoja Sirijos ir Irako „Islamo valstybė“ (angliška santrumpa ISIS) ir ją palaikanti „Al-Nusra“, kuri susijusi su „Al Qaeda“.

Konkuruojantys dujotakiai

Ne vien sausra ir represijos privedė prie pilietinio karo. Planuojamų dujotakių žemėlapis kartu yra ir savotiška konflikto priežasčių išklotinė.

2011 m. prasidėjusiame Sirijos pilietiniame kare viena svarbiausių statytinius stumdančių valstybių laikytas Kataras.

Persų įlankos dugne slūgso tarp dviejų valstybių padalytas dujų telkinys: Pietų Parsu vadinama dalis priklauso Iranui, Šiaurės kupolas – Katarui. Iš Pietų Parso galima tiesti vamzdžius Viduržemio jūros link per Iraną, Iraką ir Siriją. Iš Šiaurės kupolo galima kloti dujotakį per Saudo Arabiją, Jordaniją ir Siriją. Akivaizdu, kad abu projektai konkuruoja. Jei vienas kuris dujotakis per Turkiją jungtųsi prie vamzdžių, vedančių į Europą, negalima apeiti Sirijos. O ir Latakijoje, kur Rusija dabar stato karinę bazę, dujos galėtų būti skystinamos ir toliau gabenamos laivais.

Energetikos ekspertas Nafeezas Ahmedas yra pateikęs Artimųjų Rytų energetinių ir politinių kolizijų apžvalgą („The Guardian“, 2013 m. rugpjūtis). 2009 m. B.al Assadas atsisakė pasirašyti susitarimą su Kataru dėl dujotakio tiesimo į Turkiją. Sirijos prezidento motyvas susijęs su Rusijos interesais – Kataro dujos konkuruotų su „Gazprom“.

Kadangi anksčiau buvo pasiektas Turkijos ir kelių ES valstybių susitarimas dėl „Nabucco“ dujatakio, Turkijai vėrėsi perspektyva tapti itin svarbia dujų tranzito šalimi. 2010 m. pradžioje Turkijos vadovybė ėmė derėtis dėl dujotakio iš Kataro tiesimo per Saudo Arabiją – tarsi Sirija, kurios negalima apeiti, nebūtų blokavusi tokio dujotakio galimybės. O B.al Assadas 2010 m. ėmė tartis su Iranu ir Iraku dėl dujotakio tiesimo į Siriją. Irano dujos iš Pietų Parso telkinio per Siriją būtų tiekiamos Europai, bet Rusijos interesai šiuo atveju nenukentėtų, nes „Gazprom“ kartu su kompanijomis ENI (Italija) ir „Total“ (Prancūzija) dalyvauja telkinio eksploatacijoje.

Irano, Irako ir Sirijos susitarimai pasirašyti 2012 m. – jau vykstant karui Sirijoje. Nors dėl galimybės finansuoti šį 10 mlrd. JAV dolerių vertės projektą reikštos abejonės, bent jau Irane jis plėtojamas: 2015 m. liepą tarp privataus Irano banko „Pasargad“ ir valstybės pasirašytas susitarimas, pagal kurį bankas dengia 25 proc. išlaidų, o kitką finansuoja Irano nacionalinis plėtros fondas. JAV ir Irano kompromisas dėl pastarojo branduolinės programos leidžia tikėtis, kad Irano dujoms bus leista atitekėti iki Viduržemio jūros.

Pasak N.Ahmedo, Irano–Irako–Sirijos dujotiekio projektas buvo antausis Katarui ir Saudo Arabijai. Todėl 2013 m. Saudo Arabijos princas Bandaras bin Sultanas, patyręs diplomatas, tuo metu šalies žvalgybos vadovas, bandė įtikinti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad šis neberemtų B.al Assado, – jo teiginys buvo toks: kad ir kas šį pakeistų, naujoji Sirijos valdžia vis tiek priklausys nuo Saudo Arabijos ir su jokia Persų įlankos valstybe nepasirašys susitarimų, kurie grėstų Rusijos dujų eksportui.

2013 m. rugpjūtį „The Telegraph“ pateikė nemažai B.bin Sultano ir V.Putino derybų detalių, kurios iki to laiko buvo nutekintos įvairiais kanalais. Siekiant palaikyti aukštesnes naftos kainas Saudo Arabija siūliusi Rusijai sąjungą su naftos eksportuotojų karteliu OPEC, Rusijai žadėta, kad po B.al Assado nuvertimo ji galėsianti ir toliau naudotis laivyno baze Tartuse. B.bin Sultanas neva garantavęs, kad Saudo Arabijos kontroliuojami čečėnų kovotojai susilaikys nuo išpuolių per Sočio žiemos olimpiadą.

Kadangi V.Putinas remti B.al Assado neatsisakė, Saudo Arabija ėmė dar dosniau finansuoti prieš režimą kovojančius Sirijos sukilėlius.

Biržos brokeris, istoriko išsilavinimą turintis Felixas Imonti straipsnyje „Kataras: turtingas ir pavojingas“ nagrinėjo tos šalies interesus per Sirijos konfliktą 2012-jų rugsėjį ir pabrėžė, kad Kataras, bendradarbiaudamas su Turkija, norėtų pašalinti B.al Assadą ir atvesti į valdžią Musulmonų broliją. Taip būtų blokuotos Saudo Arabijos pastangos įtvirtinti valdžioje vahabitus.

Kadangi Kataro emyras turi ryšių su šios brolijos atstovais visame pasaulyje, tikėtina, kad jai įsitvirtinus Sirijoje bus lengviau susitarti dėl dujotakio. Saudo Arabijos pastangomis Turkijos Adanos mieste buvo įsteigta vadavietė, koordinuojanti Turkijos, Saudo Arabijos ir Kataro veiksmus prieš B.al Assadą. Beje, į Adaną, turizmo centrą, vis dar galima nuskristi tiesioginiu reisu iš Vilniaus.

Yra ir kitų telkinių

Yra ir kitų argumentų, kodėl Katarui ir Iranui su savo dujomis verta skubėti į Europą. Jau pradėti įsisavinti 2009 m. Viduržemio jūroje atrasti dujų telkiniai, kurie driekiasi Egipto, Izraelio, Kipro, Libano teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose.

Jau 2003-iaisiais Egipto turimi ištekliai leido tenkinti vidaus poreikius ir eksportuoti dujas į Jordaniją, Izraelį, Siriją. Planuota tiekti dujas Libanui ir Turkijai. Tačiau auganti vidaus paklausa privertė Egiptą šįmet pradėti dujų importą iš Izraelio ir JAV. Imta derėtis dėl dujotakio tiesimo dujų importui iš Kipro. Šios nepalankios Egiptui aplinkybės buvo įveiktos šįmet, kai ENI paskelbė atradusi Egipto vandenyse gamtinių dujų telkinį, kuris apibūdintas kaip vienas didžiausių pasaulyje. Jis gali dešimtmečius tenkinti Egipto vidaus poreikius.

Zohru telkinys nustūmė į antrą vietą Izraeliui priklausantį Leviataną: tas 2010-aisiais atrastas dujų klodas laikytas didžiausiu Viduržemio jūroje. Leviatano ir Tamaro jūriniai telkiniai (pirmieji gręžiniai Tamare padaryti 2008 m.) leido Izraeliui pasijusti energetine galybe – išteklių pakanka, kad Izraelio energetiniai poreikiai būtų tenkinami 150 metų. Esant tokiai dujų gausai galima jas ir eksportuoti.

2013 m. rugpjūtį buvo pasirašytas trišalis susitarimas tarp Graikijos, Izraelio ir Kipro, pagal kurį dujos iš Leviatano ir Kiprui priklausančio Afroditės telkinio bus skystinamos Vasiliko uoste (Kipras) ir iš ten eksportuojamos. Svarstoma apie dujotakių tiesimą iš Kipro į Kretą, iš ten į Graikiją ir Italiją. Pirmieji gręžiniai Afroditės telkinyje padaryti 2011 m.

Atradus telkinių Izraelio ekonominėje zonoje Libanas susirūpino sienomis. 2010 m. ši valstybė išdėstė Jungtinėms Tautoms poziciją dėl savo ekonominės zonos Viduržemio jūroje. 2013 m. Izraelis išreiškė nepasitenkinimą, kad Libanas rengiasi suteikti leidimą tyrimo darbams tose vietose, kurias Izraelis laiko priklausančiomis jo ekonominei zonai. Siekdamos balanso, JAV tarpininkauja Izraelio ir Libano ginče, kuris dar netapo kariniu konfliktu, nors Izraelyje esama jėgos panaudojimo šalininkų.

Turkija irgi demonstruoja jėgą, nes šiaurinė Kipro dalis, vadinamoji Šiaurės Kipro Turkų Respublika (ŠKTR), yra de facto Turkijos okupuota dar 1974 m. Turkija remia jos vienos pripažintos ŠKTR pretenzijas turėti išskirtinę ekonominę zoną, kuri gaubia Kipro salą lanku, apimant ir Afroditės telkinį. Turkija yra perspėjusi tyrimus vykdančias kompanijas, kad nesiimtų darbų ginčijamose vietose, – grasinta uždrausti jų veiklą Turkijoje.

Iki 2010 m. Kipras sutartimis su Libanu, Izraeliu, Egiptu nustatė savo jūrų sienas. Turkija tų sutarčių nepripažįsta, nors Kipro energetikos projektus palaiko ES, Rusija, JAV. 2008 m. Turkijos karo laivai epizodiškai trikdė Kipro vandenyse vykdomus darbus. Prasidedant gręžimo darbams 2011 m. Turkija tose vietose surengė karinio jūrų laivyno manevrus, kuriuos, kaip teigia žvalgybos šaltiniai, stebėjo du Rusijos atominiai povandeniniai laivai – mat Rusija taip pat turi nemenkų interesų Kipre.

Kur dujos – ten ir rusai

Rugsėjo pradžioje pastebėta, kad Rusija smarkiai padidino pagalbą Sirijai ginklais, kariniais specialistais ir net Rusijos kariais. Maždaug tuo laiku datuojamas V.Putino pasiūlymas Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu, apie kurį pranešė Izraelio tinklalapis debka.com, laikomas Izraelio žvalgybų ir kariuomenės šaltinių kanalu, nors nebūtinai skleidžiančiu tiesą.

Rusijos prezidentas neva pasiūlęs Izraeliui „stogą“ – Rusija įsipareigosianti saugoti Izraelio dujų versloves jūroje. Kartu V.Putinas viliojo investicija į Leviatano telkinio plėtrą, apimančią ir dujotakio į Turkiją tiesimą (tai jūros zona, kurioje veikia ir Rusijos laivynas). Suma – iki 10 mlrd. dolerių.

V.Putino argumentai panašūs į šantažą: Izraelio dujų telkiniai yra ties ginčytina jūrų siena su Libanu, kuris negalėtų sulaikyti „Hezbollah“. Neva Rusija tvirtinusi, kad ji apsaugos investicijas į Leviatano telkinį, nes „Hezbollah“ nedrįs pulti verslovės, į kurią investavo Rusija. Nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 7 d. tarptautinių vandenų zonoje tarp Kipro ir Tartuso Rusija vykdo karinio laivyno laivyno šaudymo pratybas. Rusijos pasiūlymą B.Netanyahu jau neva aptarė su Italijos vadovybe.

Izraelio tinklalapio teigimu, dabartinis Rusijos pajėgų telkimas Sirijoje buvo galutinai suderintas su Iranu dar liepą (Irano ir Rusijos karinio bendradarbiavimo planą imta rengti 2014 m. balandį). Nors NATO narės Turkija, Graikija, Bulgarija yra uždariusios oro erdvę Rusijos kariniams skrydžiams, ši permeta techniką ir kariuomenę oru per Kaspijos jūra, Iraną, Šiaurės Iraką.

Rusijos karinių oro pajėgų vadavietė yra Jablahe prie Latakijos, o netoliese esančioje Ghorino bazėje įsikūrė Irano jūrų pėstininkai. Rugsėjo 7 d. buvo pranešta, kad Rusijos atominis povandeninis laivas „Dmitrij Donskoj“, galintis raketomis atakuoti taikinius jūroje, ore ir žemėje, plaukia Sirijos link.

Rugsėjo 12 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pasiūlęs JAV tartis dėl nuolatinių karinių ryšių Sirijos frontuose, kad būtų išvengta susidūrimo tarp JAV remiamų sukilėlių prieš B.al Assadą ir Rusijos pajėgų.

Rugsėjo 19 d. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry išreiškė viltį, jog Rusija ir Iranas paveiks B.al Assadą tiek, kad šis sės prie derybų stalo.

Rugsėjo 20 d. Vokietijos leidinys „Bild am Sonntag“ pateikė informaciją apie JAV ir Rusijos žvalgybų kontaktus: neva amerikiečiai perdavę rusams žinių apie ISIS pozicijas Sirijoje.

Rugsėjo 21 d. Izraelio premjeras nuskubėjo į Maskvą, kur, tikėtina, derėtasi dėl Izraelio karinių oro pajėgų veikimo sąlygų, kai Sirijos oro erdvėje veikia ir Rusijos kariniai lėktuvai.

Populiarus Rusijos veiksmų Sirijoje vertinimas: V.Putinas demonstruoja jėgą, kad grįžtų prie derybų stalo kaip visavertis Vakarų partneris. Kita vertus, bent jau JAV pareigūnų pareiškimai rodo, kad Rusija ketinama pasinaudoti kovoje su ISIS, nors ir reiškiamas susirūpinimas dėl galimų incidentų. Rusija remia B.al Assado kovą prieš ISIS, bet Sirijos režimas kaunasi ir su koalicija, kurią remia JAV. O „Hezbollah“ yra ne vien ISIS, bet ir Izraelio priešininkė.

Ar bus grįžta prie prancūziško žemėlapio?

Rusijos įsitraukimas į konfliktą teikia jėgų merdinčiam B.al Assado režimui. Iš tiesų Rusija remia ir remiasi visa alavitų viršūne, apie kurią JAV tyrinėtojas Danielis Pipesas 1989 m. rašė: „Daugelį amžių alavitai buvo silpniausi, kaimiškiausi, labiausiai niekinami ir atsilikę Sirijos gyventojai. Pastaraisiais metais jie transformavosi į valdantįjį Sirijos elitą. Šiandien alavitai dominuoja vyriausybėje, užima svarbiausius karinius postus, naudojasi neproporciga švietimo išteklių dalimi, tampa turtingi.“

Pasak D.Pipeso, asadų klano valdžiai priešiški sunitai ir kitos Sirijos tautinės ir religinės grupės kaltino alavitus ilgalaikiu sąmokslu, kuris galiausiai pavyko, – šie užgrobę valdžią šalyje.

Esant tokioms aplinkybėms Sirijos konflikto užbaigimas padalijant ją į kelias valstybes kaip prancūzų valdymo pradžioje ar sukuriant tokių valstybių federaciją – vienas iš būdų pasiekti pilietinę taiką. Irakas po Saddamo Husseino nušalinimo galiausiai buvo sutvarkytas panašiai. Trims pagrindinėms bendruomenėms – arabams sunitams, arabams šiitams ir kurdams šalies konstitucija garantuoja bendruomenių dydžiui proporcingas pajamas iš energijos išteklių eksporto (matyt, ne juokais sakoma, kad šiitų viršūnėlė pavagia apie 80 proc., o kurdų viršūnėlė – tik 20 proc. tokių įplaukų).

Sirija, kurios visa teritorija išdalyta dujų bei naftos paieškų koncesijoms, irgi galėtų būti sulipdyta panašiai. Šalies, kažkada turėjusios nemažai pajamų iš energijos išteklių eksporto ir turizmo, ūkis dabar visiškai sužlugdytas.

Antai iki karo Sirijoje kasdien buvo išgaunama iki 380 tūkst. barelių naftos per dieną ir pusė to kiekio buvo eksportuojama. Dabar gavyba sumažėjusi daugiau nei dukart: 2014 m. rugsėjį ISIS užgrobtoje teritorijoje išgauta apie 80 tūkst. barelių, o B.al Assado valdomoje dalyje – tik 17 tūkst. barelių per dieną.

Tikėtina, kad ISIS, prieš kurią dabar susitelkusios tarptautinės pajėgos, įskaitant Rusiją, bus įveikta, tačiau naujosios Sirijos architektūra neįmanoma be alavitų teritorijos – Sirijos pakrantės. Sunku įsivaizduoti eksportu ir turizmu paremtą ekonomiką be uostų, o ten dabar įsitvirtina Rusija.

BFL

Keliems jauniems afganistaniečiams Vilnius dabar – namai. Tačiau kalbėti, kaip jiems, pabėgėliams, čia pavyko įsikurti, pradėti verslą, jie nesutinka. Kodėl? Mat kai jie save identifikuoja kaip užsieniečius Lietuvoje, priimami su pagarba – kad pasirinko Lietuvą, čia investavo. Bet vos prisipažįsta, kad yra pabėgėliai, požiūris iškart pasikeičia, net sulaukia klausimų, ko jiems čia reikia.

Aušra LĖKA

Stereotipai gajūs. Žodis „pabėgėlis“ Lietuvoje asocijuojasi ne su taikiais, darbščiais žmonėmis, kuriuos iš namų išvijo karas, o su per televizorių matytais kalnais šiukšlių pasienio su Europos Sąjunga geležinkelio stotyse, miniomis agresyviai atrodančių tamsesnio nei mes gymio žmonėmis ar vėl suliepsnojančiais automobiliais Paryžiaus priemiesčiuose. Gajus mitas, kad atvykėliai amžiais sėdės ant mūsų sprando, o jei jie – musulmonai, tai kai kam atrodo jau savaime ir teroristai.

Pabėgėliai nemažai daliai mūsų visuomenės jau dabar skatina priešiškumą, nors lig šiol prieglobsčio prašytojų į mūsų šalį per metus atvykdavo vos keliasdešimt. O kas bus, kai po Naujųjų metų iki Lietuvos atsiris dalelė didžiausios po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių į Europą bangos? 2016–2017 m. į Lietuvą pagal Europos Komisijos (EK) siūlomą planą turėtų būti perkelti 1105 pabėgėliai, ir dar iš visiško chaoso, Europai nesugebant suvaldyti ją užplūdusių minių.

Ar esame pasirengę juos priimti taip, kad ir jie Lietuvoje nepasijustų patekę vos ne į getą, ir vietos gyventojams jie nesukeltų įtampos?

Patys iš tėvynės bėga, bet kitų pabėgėlių kratosi

Reikia pripažinti: Europa susimovė. Sirijoje, Eritrėjoje ar Irake pastaraisiais mėnesiais, kai iš šių šalių į Europą plūstelėjo nebesuvaldomas pabėgėlių srautas, situacija bloga, bet kažkaip dramatiškai staiga ji nepablogėjo. Tačiau pernelyg liberali ES politika pabėgėlių (ar tiesiog pigios darbo jėgos?) atžvilgiu, o dar ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pažadas – atvažiuokite, esate laukiami – sukėlė nepagrįstų lūkesčių šimtams tūkstančių ne tik karo pabėgėlių, bet ir ekonominių migrantų.

Suklestėjo nelegalaus žmonių gabenimo ir dokumentų klastojimo (juk „laimingas bilietas“ – Sirijos pasas) verslai. O Europa pasirodė nesugebanti galiojančiais teisės aktais ir tarptautiniais susitarimais apsaugoti savo valstybių sienų, nebent tik, kaip Vengrija, pastatydama keturių metrų aukščio spygliuotą tvorą.

Ar dabar tarp minių jau pavargusių, alkanų, piktų, žeminamų, įskaudintų, artimuosius jūros dugne palikusių žmonių pavyks atskirti, kurie yra tikrieji karo pabėgėliai, o kurie – ekonominiai migrantai ar dar blogiau – galbūt pavojingi europiečių saugumui asmenys? Lakmuso popierėlis galėtų būti paprastas: žmogus, kuris bėga nuo karo, turėtų ieškoti saugios šalies, bet nebūtinai turtingos Vokietijos ar Švedijos. Priešingu atveju jie – ekonominiai migrantai ir turi būti grąžinti ten, iš kur atvyko. Šengeno erdvės principas turėtų galioti tik sutartį pasirašiusių šalių gyventojams.

Tačiau, nors tai nepadoru, nori rinktis pabėgėliai, o mes – pabėgėlius. „Lietuvoje nuskambėję vieši pareiškimai, neva pasirinksime pabėgėlius, kad būtų į mus panašesni oda ar religija, skamba ksenofobiškai ir kelia nerimą, jog daug valstybės pareigūnų nesupranta, kad kiekvienas bėgantis iš karo zonos turi teisę prašytis prieglobsčio ir privalome jį suteikti, jei asmuo atitinka reikalavimus“, – pabrėžia Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė.

Trumpiau tariant, nei mes norime bet kokių pabėgėlių, nei mūsų nori, nes tose miniose daug kas turbūt ne ką girdėję apie tokios valstybės kaip Lietuva egzistavimą. Bet į Lietuvą dalis jų vis tiek bus perkelti, nes pabėgėlių svajonių šalys nebepajėgios visų norinčiųjų priimti. Tad dabartinė situacija Lietuvai skiriasi nuo ligšiolinės ne tik nepalyginti didesniu pabėgėlių mastu, bet ir tuo, kad lig šiol į Lietuvą pabėgėliai atvykdavo patys (ir tai dažnai tik kaip į tranzito valstybę), o dabar bus perkelti iš kitų Europos šalių.

Beje, daugiausia pabėgėlių priėmimui prieštarauja ne senųjų Vakarų demokratijų, o Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurių pačių anksčiau politiniai pabėgėliai, o dabar ekonominiai migrantai užplūdę turtingesnes Vakarų valstybes. Jei nejaučiame humaniško poreikio padėti, tai turėtume jausti bent pareigą grąžinti ir palengvinti vakariečiams naštą priimant šių dienų pabėgėlius.

Bet mes saviškių antplūdį į turtingas šalis laikome geresniu. Tik vakariečiams mes – tokie pat, gal net blogesni už musulmonus. Štai Vokietijoje Duisburgo meras prisipažino, kad mielai keistų čia privažiavusius rytų europiečius į sirus.

Dar vienas niuansas: ar pabėgėlių priešininkų Lietuvoje netrikdo, kad vakariečiai daug palankiau vertina galimybę priimti pabėgėlius nei labiau prorusiškai nusiteikusios Vidurio Europos ar posovietinio bloko valstybės, taip pat ir mes? O juk taip įsižeidžiame, kai kas pasako, kad mūsų mentalitetas skiriasi nuo vakariečių.

Iš karo zonos – prie karinio dalinio

Didesniam srautui nei lig šiol ir ne tiesiai į Lietuvą atvykusių, o čia iš kitų ES valstybių perkeltų pabėgėlių netiks ir lig šiol veikusi schema. Pirmiausia prašantieji prieglobsčio 3–6 mėnesiams patekdavo į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje (beje, priklausantį Valstybės sienos apsaugos tarnybai, nes Lietuva pabėgėlius traktavo visų pirma kaip valstybės sienos pažeidėjus). Paskui, jau gavę leidimus pasilikti Lietuvoje dar kokius aštuonis mėnesiu, būdavo perkeliami į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje.

Didele atjauta nepavadinsi, kai nuo karo bėgančius žmones vežiojame po Lietuvos užkampius ir apgyvendiname šalia karinės bazės, viename pastate su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Sunku savotiškos izoliacijos (kai kas sako dar griežčiau – vos ne geto) sąlygomis kalbėti ne tik apie integraciją ir darbo paieškas, bet ir pabėgėlių, patyrusių karo siaubą ir artimųjų netektį, psichologinių žaizdų gijimą.

„Belaukdami sprendimo dėl statuso suteikimo ir jau gavę jį pabėgėliai Pabradės ir Ruklos centruose patiria ilgą institucinį režimą, o kartu ir izoliaciją nuo visuomenės, materialinį nepriteklių, nedarbą, ekonominį nestabilumą, sumenksta jų profesiniai įgūdžiai. Taip prieglobsčio prašytojai ir prieglobstį gavę užsieniečiai Lietuvoje tampa nenaudingais ir nepageidaujamais žmonėmis“, – problemą įvardija Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Pabėgėlių programos projektų vadovė Aistė Gerikaitė-Šukienė.

Užsitęsęs nedarbingumo laikotarpis gali turėti žalingą poveikį pabėgėlių pasitikėjimui ir savigarbai, jie gali prarasti ir jau turimus įgūdžius, o visa tai tikrai neskatina integracijos, net ją stabdo.

Pabėgėlius reikėtų traktuoti jau kaip nuolatinius valstybės gyventojus. Štai Jungtinių Tautų (JT) vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš pasakoja neseniai bendravusi su viena čečėne: moteris sakė, kad norėtų grįžti į gimtinę, bet vaikai jau augo Lietuvoje, čia mokėsi ir jie nebenori grįžti.

Su pabėgėliais dirbančios nevyriausybinės institucijos daug metų ragino trumpinti buvimo šiuose centruose laiką, bet nebuvo išgirstos, kol, artėjant didžiajam pabėgėlių srautui, to nenurodė Prezidentė.

R.Kuleš žiniomis, bent jau Pabradė iš perkeliamų pabėgėlių schemos iškris, nes jų prieglobsčio prašymų svarstymo procedūra turėtų būti atlikta, iki jiems atvykstant į Lietuvą. O jei pabėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje, jis iš karto galės pradėti integracijos procesus ir ieškotis darbo. Toks ir yra tikslas – kuo greičiau šiuos žmones integruoti, kad jie ne lauktų pašalpų, o galėtų dirbti.

Integracijos priemonių Lietuvoje lyg ir yra daug, tačiau, kaip paaiškėjo per JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovybės Lietuvoje 2013 m. atliktą tyrimą, jos nederinamos tarpusavyje, nėra jų sistemos, todėl ir efektyvumas nepakankamas. Tad dabar, sprendžiant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, reikėtų ir Lietuvai pasirengti, kad integracija būtų tikrai sklandi ir įgalintų žmogų tolesniam savarankiškam gyvenimui.

Kaip keisis integracijos procesas, kol kas neaišku. Premjeras šią savaitę įsteigė komisiją, koordinuosiančią dabar atskirų institucijų vykdomus veiksmus. Jos pirmininkas Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus guodžiasi, kad pabėgėlių srautą priimti reikės dar ne ryt, o europinės institucijos dar tik priiminėja galutinius sprendimus. Bet laiko likę ne tiek daug.

Kodėl Didžiasalis netinka pabėgėlių sostinei

Viešojoje erdvėje nuomonių, kur apgyvendinti pabėgėlius, diapazonas – nuo retorinių klausimų „Ar norėtum savo namuose priimti pabėgėlių šeimą?“ iki didžiausių Lietuvos dykrų sąrašo su garsiuoju Didžiasaliu priešaky.

Taip, Suomijos premjeras Juha Sipila parodė asmeninį pavyzdį, pasiūlydamas pabėgėlius apgyvendinti ir savo namuose užmiestyje. Bet jei jau klausimą keliame taip, kodėl neklausiama, ar norime pasidalyti savo būstu su savais skurstančiaisiais, arba ar esame geri katalikai ir bent apygeriai žmonės, jei nepriglaudžiame po savo stogu apie 4 tūkst. vaikų, gyvenančių valdiškuose vaikų namuose?

Tad kažin ar tinkama tokį klausimą laikyti pritarimo pabėgėlių priėmimui testu. Ir iš tiesų nereikės pasislinkti savo namuose, kad būtų kur apnakvindinti pabėgėlius, – iš pradžių tuo pasirūpins valstybė. Dalis jų pateks į Ruklos centrą, iš kurio jau iškeliamas neįgaliųjų skyrius. Tačiau dar geriau būtų pabėgėliams padėti iš karto kurtis savivaldybėse, nes juk jie iš karto turės ir leidimą dirbti.

Tik vargu ar Didžiasalis ir panašūs miesteliai tam tinkamiausi. Jie todėl ir miršta, kad ten nėra darbo vietų. Jei jų ten neranda vietiniai, kaip ras atvykėliai? O jei jie neturės darbo, juos išlaikyti teks mums, mokesčių mokėtojams.

Beje, kaip pabrėžia „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, ir pagalbos pabėgėliams integruoti sistema taip pat koncentruojasi dideliuose miestuose, nes poreikio ją plėsti po visą Lietuvą nebuvo reikalo, kai prieglobsčio prašytojų tebūdavo, pavyzdžiui, pernai – 22 žmonės, iš jų 15 suaugusiųjų.

R.Kuleš neabejoja: jei pabėgėliai būtų apgyvendinti, kur yra laisvo būsto, bet visai nėra darbo, tai nebūtų labai gera išeitis. Reikia įvertinti įdarbinimo galimybes, nepaisant to, kad ir būstas, ir pragyvenimas didesniuose miestuose brangesni. Svarbiausia – galimybė rasti darbą.

„Mitas, kad pabėgėliai nenori dirbti, kad atvažiuoja ir gyvena iš pašalpų. Moterims su vaikais sunkiau be jų apsieiti, bet nepažįstu nė vieno vyro, kuris norėtų sėdėti ir gauti pašalpas. Jie dirba čia arba, kaip ir lietuviai, važiuoja užsidirbti į užsienį, paskui vėl grįžta“, – pasakoja Raudonojo Kryžiaus atstovė  A.Gerikaitė-Šukienė. Bet kad gautų darbo, juos reikia apgyvendinti savivaldybėse, kuriose yra galimybė dirbti, o ne ten, kur jie tik papildytų esamų bedarbių gretas.

Pabėgėliams ir taip nelengva susirasti darbą. „Kai kurie, net turėdami profesiją, susiduria su problemomis dėl dokumentų vertimo ir įteisinimo, o kai kurie pabėgo iš karo zonos nespėję jų pasiimti. Net vairavimo egzaminą perlaikyti – problema, ir dar brangiai kainuoja“, – pasakoja A.Gerikaitė-Šukienė.

Dar vienas mitas, kad Lietuva visiems pabėgėliams – tik tranzito stotelė. Minėtas JT tyrimas atskleidė pabėgėlių nuostatas: jei jie kitose Europos šalyse turi draugų, giminių, jei ten yra didesnės tautiečių bendruomenės, jie, žinoma, stengiasi keliauti ten. Bet kiekvienas pasitraukimas į svetimą šalį sudėtingas, nes kiekvienąkart atvykus reikia pradėti nuo nulio. Tad atvykę į vieną šalį, į kitą pabėgėliai linkę kraustytis tik tuo atveju, jei negali išgyventi.

Lietuvoje nemažai pabėgėlių kuria savo gyvenimą. Štai devynerius metus čia gyvenanti etiopė Eskedar Tiluhan yra atidariusi drabužių parduotuvėlę. Siras Pierre‘as Naoumas pasirinko Lietuvą, nors nemažai jo giminaičių gyvena Vokietijoje ir Švedijoje. Nors pagal turimą aukštąjį išsilavinimą nepavyko įsidarbinti, vyras ėmėsi savo verslo – atidarė piceriją. Tiesa, jos išlaikyti nepavyko.

Kitas siras – Azizas jau 10 metų Lietuvoje, dirba, gerai kalba lietuviškai, turi planų gauti Lietuvos pilietybę, jau ir tam reikalingus egzaminus yra išlaikęs. Neseniai Katalikų bažnyčios priglaustos trys irakiečių krikščionių šeimos uoliai mokosi lietuvių kalbos ir giriasi pirmais pasiekimais – jauniausia pabėgėlė lanko mokyklą, o šeimos galva jau sugeba turguje lietuviškai pasiderėti.

„Ne uždaruose centruose, o tarp žmonių, savivaldybėse, einant į darbą, suvokiant, kad jie gali dirbti, prisidėti prie šalies, kuri juos priėmė, gerovės, kuriami žmogiškieji ryšiai ir gyvenimas naujuose namuose“, – neabejoja JT pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje R.Kuleš.

Kol kas Vyriausybė savivaldybių tik teiravosi, ar jos priimtų lietuvių kilmės asmenų iš Rytų Ukrainos ir Krymo. Viena šeima jau įsikūrė Druskininkuose, vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Kaišiadorys irgi tam rengiasi. Rajono meras Vytenis Tomkus  pasakoja, kad iš sutaupytų socialinės paramos lėšų savivaldybė planuoja pirkti vieną būstą ir jį išnuomoti atvykėliams, tiesa, nuompinigius laikinai, kelis mėnesius, kol jie susiras darbą ir įsikurs, mokės Vyriausybė. O kai jiems to buto nebereikės, savivaldybė galės jį pasiūlyti specialistams, kurių į rajoną prisivilioti nėra lengva.

Žinoma, Ukrainos lietuvių šeimai integruotis bus lengviau nei pabėgėliams iš Sirijos, nes nebus kalbos barjero. Problemų dėl darbo irgi neturėtų kilti: atvykstantis iš Ukrainos vyras yra elektrikas, o geras elektrikas – aukso kainos. Meras įžvelgia tik privalumų: rajono gyventojų, kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja, tad bus naujų darbo rankų ir mokesčių mokėtojų.

Pabėgėliams iš Sirijos priimti Kaišiadorių meras V.Tomkus sakosi taip pat ieškotų galimybių. „Jei išmoktų lietuviškai, rastų darbą, tokie žmonės galėtų integruotis, o mūsų visuomenė taptų, kaip kad anksčiau Lietuvoje, kai buvo didelės žydų ir kitų tautų bendruomenės, labiau daugiatautė. Galų gale mišrios santuokos su įvairių tautų, rasių, tikėjimų žmonėmis, jose gimstantys vaikai ir taip yra šios dienos kasdienybė. Jei pabėgėlių masiškai atvyktų į vieną vietovę, gal būtų sunkiau integruoti, bet viena kita šeima neturėtų didelės įtakos.“

Iš tiesų, tas tūkstantis per dvejus metus į Lietuvą persikelsiančių pabėgėlių kažin ar daugiau, nei lietuvės iš anglijų parveža kitataučių ar kitarasių žentų.

Beje, minėtame JT tyrime pabėgėliai įvardijo dar vieną priežastį, kodėl norėtų kurtis didesniuose miestuose: žmonės juose tolerantiškesni, labiau supranta atvykėlius, todėl čia lengviau integruotis ir, žinoma, rasti darbo.

Kainuos. O gal duos pelno?

Belaukiant pabėgėlių bangos imtasi prognozuoti, kiek tai kainuos. Lėšų poreikio aritmetika tokia: vieno asmens apgyvendinimui ir integracijai bus skiriama apie 600 Eur per mėnesį. Numatyta, kad į Lietuvą 2016–2017 m. turi būti perkelti 1105 užsieniečiai: 1035 asmenys iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos bei 70 asmenų iš trečiųjų šalių. 1035 asmenų perkėlimui iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos EK planuoja skirti 6,2 mln. Eur. EK mokėjimai planuoja būti už atliktus darbus, o ne avansiniai, tad Lietuvos 2016 m. biudžete lėšų tam turi būti skirta.

Taigi virkavimai, kad atvykėliai bus išlaikomi iš mūsų kišenės, – be didelio pagrindo. Nors, teisybės dėlei, ir ES piniginė – mūsų, tad tie milijonai galėjo būti panaudoti kitoms Europos gyvenimo kokybės gerinimo sritims, bet, žinoma, klausimas, ar būtume konkrečiai Lietuvoje tai pajutę.

Be abejo, valstybės biudžetui kainuoja Ruklos ir Pabradės centrai, kitos pabėgėlių integracijos priemonės. Pabėgėliai gauna vienkartinę įsikūrimo pašalpą, apie 800 Eur, būtiniesiems daiktams – patalynei, šaldytuvui. Valstybė prieglobstį gavusiems užsieniečiams  apmoka 90 val. lietuvių kalbos mokymus, jie turi galimybę persikvalifikuoti (tiesa, tai dažniausiai apmokama iš ES fondų). Per metus pabėgėliai turi išmokti lietuvių kalbą, įsidarbinti ir gyventi be paramos, išimtis – jei šeima daugiavaikė ar kas turi sveikatos problemų.

Vis dėlto šios išlaidos turėtų atsipirkti. Pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą poveikio vertinimą Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikę Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai padarė išvadą, kad ekonomikos augimas kompensuos nenumatytas išlaidas, o jei bent pusė perkeltų asmenų įsidarbins, dėl padidėjusio ekonominio aktyvumo jie padengs integracijai skirtas išlaidas (vienam asmeniui – apie 10,8 tūkst. Eur) per 4,6 metų.

Tačiau tai optimistinis scenarijus – pagal pesimistinį pabėgėlių priėmimas atsipirktų per 8,8 metų. Bet, kaip pabrėžia tyrėjai, nauda matuojama ne tik pinigais: Lietuva galėtų tikėtis kitų šalių solidarumo, jei pati susidurtų su pabėgėlių antplūdžiu.

„Integracija, be abejo, kainuoja. Bet visų pirma tai bus ES pinigai. O atskirų institucijų apskaičiavimai, kiek reikėtų sveikatos apsaugai ar socialinei apsaugai, kol kas labai ankstyvi. Pirmiausia reikia užtikrinti pabėgėliams būstą, padėti įsidarbinti. Orientuojamės, kad maksimaliai po kelių mėnesių pagalbos jie patys save išlaikytų“, – sako Vyriausybės komisijos pabėgėlių klausimais pirmininkas R.Vaitkus.

Vis dėlto kai kurių verslo atstovų entuziazmas, kad pabėgėliai užkaišios menkstančios lietuvių darbo jėgos spragas ir mokesčiais papildys valstybės ir savivaldybių biudžetus, pagrįstas tik iš dalies. Kaip rodo kitų šalių patirtis, atvykėliai, ypač iš musulmoniškų šalių, kartu atsiveža ir didelę šeimą ar net visą giminę, kurioje daug nedirbančių moterų ir vaikų, tad socialinei sistemai krūvis taip pat padidėja.

Antra vertus, vertėtų mokytis iš svetimų klaidų, kai atvykėliai laikomi menkesniais nei vietos gyventojai ir žmonėms, turintiems diplomą, tenka dirbti nekvalifikuotą darbą. Tai grįžta valstybei ne didesne mokesčių suma, o nepasitenkinimo kibirkštimis.

Didžiausias darbas – rengti visuomenę

Daugiau nei tūkstantis pabėgėlių per dvejus metus – tikrai nėra kažkas neįmanoma, juolab 2003 m. esame priėmę 488 žmones, o kitąmet planuojama perkelti ne ką daugiau – 505. „Bet reikia rengtis jų atvykimui, o ypač rengti visuomenę, nes ko nepažįstame, to labai bijome“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

Jos įsitikinimu, svarbiausias dalykas, stabdantis pabėgėlių integraciją, yra Lietuvos visuomenėje vyraujantis neigiamas požiūris į pabėgėlius ir kitataučius, ksenofobiško ir diskriminuojamo pobūdžio pasisakymai žiniasklaidoje, politiniame gyvenime ir privačioje erdvėje.

Raudonojo Kryžiaus atstovė pasakoja, kad pabėgėliams, ypač jei jie atrodo ar kalba kitaip, nei mes įpratę, be tarpininko (dažniausiai socialinio darbuotojo) pagalbos būtų labai sunku susirasti būstą ir darbą, jie ilgiau laukia eilėje pas gydytoją, ir tokį sąrašą, deja, galima tęsti. „Norint efektyvios integracijos, šiame procese turi dalyvauti ir priimančioji visuomenė“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

R.Kuleš priduria: labai svarbu, kad žmonės suvoktų, dėl kokių priežasčių pabėgėliai atvažiuoja, kad nemanytų, jog tai ekonominiai migrantai, o ne žmonės, kurie dabar negali grįžti į savo valstybę.

Taip, pabrėžia Vyriausybės komisijos pirmininkas R.Vaitkus, turime paisyti nacionalinio saugumo interesų, bet tiesiog iš tuščio pučiamas burbulas, kad atvažiuos islamistai ir pradės kariauti.

„Ksenofobija paremta baime to, ko žmonės nežino. Kuriami mitai, kad pabėgėlių reikia bijoti, nes jie musulmonai, teroristai ar bedarbiai. Bet dauguma jų dirba, kiek galėdami stengiasi integruotis. Tad reikia ne gąsdintis, o galvoti, kaip padėti jiems integruotis, rasti darbą“, – sako „Caritas“ atstovė I.Skuodienė.

Beje, apie 90 proc. pabėgėlių, kuriems padėjo katališkasis „Caritas“, buvo musulmonai – čečėnai, afganistaniečiai. Nuo 1996 m., kai Lietuva prisijungė prie pabėgėlių programos, prieglobstis ar apsaugos priemonės suteiktos vos 1007 asmenims, bet taip pat daugiausia čečėnams, vadinasi, musulmonams.

Žinoma, bendra istorinė patirtis gyvenant Sovietų Sąjungos teritorijoje, galų gale – galimybė susikalbėti rusiškai čečėnus darė „savesniais“ musulmonais nei kokius sirus. Bet būtent sirai garsėja kaip labai išsilavinę žmonės. Beje, priešingai nei kai kurios musulmoniškos tautos, jų šeimos nėra gausios, nes norima vaikus išmokslinti. Jie ir labai geri žemdirbiai, tad Lietuvoje lengvai rastų savo nišą.

Nemaža dalis mūsų visuomenės piktinasi, neva jie veržiasi į Europą, o ne gretimas musulmoniškas šalis (nors iš tikrųjų Turkijoje, Jordanijoje ir kitose – arti 4 mln. sirų pabėgėlių), nenori nei girdėti apie pabėgėlių atnešamą naudą juos priimančiai valstybei, nei mokytis iš kitų šalių klaidų juos integruojant.

Štai Švedija, plačiausiai atvėrusi duris pabėgėliams, džiaugiasi, kad jie kelia šalies gerovę. Švedijoje net nėra kokių specialių pabėgėlių integracijos institucijų, nes visų šalies gyventojų problemos sprendžiamos bendrai. O Paryžiaus priemiesčiai, kur savotiškoje komunoje gyvena pabėgėliai ir emigrantai, dažnai pajunta degėsių kvapą, nes bedarbiai ar tik nekvalifikuotam, menkai atlyginamam darbui samdomi žmonės jaučiasi diskriminuojami. Maža to, valstybė dar turi išlaidų ir jiems mokėdama socialines išmokas.

„Pabėgėlių atvykimas į Lietuvą turėtų būti mums pliusas, nes tai ir naujos patirtys, ir mūsų senstančios visuomenės su nedideliu gimstamumu papildymas. Lietuva per savo istoriją buvo svetinga kitataučiams. Štai Vilniuje buvo įvairiausių tautų tautelių ir jos puikiausiai sugyveno. Kviesčiau Lietuvos gyventojus į pabėgėlius žiūrėti kitomis akimis: juk tie žmonės bėga nuo smurto, nuo karo. Pamirštame, kaip lietuviai bėgo nuo sovietų okupacijos ir visos šalys juos priėmė. O kai kitoms šalims bėda, mums trūksta solidarumo. Ir nemanau, kad reikės steigti darželius ar mokyklas arabų kalba – vaikai pramoks lietuviškai greičiau nei jų tėvai“, – mano Vyriausybės vicekancleris R.Vaitkus, vadovaujantis Vyriausybės komisijai pabėgėlių klausimu.

Bet mes – prieš pabėgėlius. Nors Užsienio reikalų ministerijos ir Mykolo Romerio universiteto užsakymu atliekant tyrimą bendrovei RAIT net 51 proc. respondentų atsakė pritariantys, kad Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, dalyvautų pabėgėlių perkėlimo programoje, per „Veido“ užsakymu „Prime Consulting“ bendrovės atliktą apklausą šį birželį, kai pabėgėlių „norma“ tebuvo 710, tam pritarė vos 8,4 proc.

Dėl tokio požiūrio, kaip pasakoja „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, jei Lietuvoje gyvenantys afganistaniečiai prisistato užsieniečiais verslininkais, visi jais žavisi ir dėkoja, kad išsirinko Lietuvą, o jei jie prisipažįsta esantys pabėgėliai, pajunta priešiškumą. Bet juk tai tie patys žmonės.

Scanpix

Trys irakiečių krikščionių šeimos tėvynėje patyrė persekiojimą ir nusprendė išvykti. Kurį laiką glaudėsi kaimyninėje Turkijoje, vėliau, kaip ir daugelis, nusprendė keliauti į Europą. Su Katalikų bažnyčios parapijų bendruomenių pagalba šiandien šie penkiolika irakiečių mėgina kurti naują gyvenimą Vilniuje, netrukus prie jų prisidės dar viena šeima. Kaip ir dar 15 sirų, kuriems šiuo metu Lietuvoje suteikta apsauga ir leidimas gyventi.

Dovaidas PABIRŽIS

Šios istorijos – tik menki atgarsiai to, kas šiuo metu vyksta Vakarų ir Vidurio Europoje. Žemynui išgyvenant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, popiežius Pranciškus paragino kiekvieną parapiją ir religinę bendruomenę Europoje priimti po vieną pabėgėlių šeimą.

Vokietija planuoja, kad per metus valstybės gyventojų skaičius padidės maždaug procentu – 800 tūkst. Į vos tris kartus už Lietuvą didesnę Vengriją šiemet atvyko 150 tūkst. migrantų. Ši krizė privertė dar kartą kalbėti apie Rytų ir Vakarų Europos skirtumus, net apie galimą Šengeno bevizės erdvės veikimo sustabdymą.

Migrantų ar pabėgėlių Lietuvoje neabejotinai daugės. Europos Komisija paskelbė apie naujas kvotas Europos Sąjungos šalims narėms. Liepą Lietuva buvo įsipareigojusi priimti 325 pabėgėlius – 255 iš Italijos bei Graikijos ir dar 70 – iš Turkijos, o pagal naują planą mūsų šaliai turėtų tekti …..

Su šiuo planu kategoriškai nesutinka senokai tokios vienybės nedemonstravęs Višegrado ketvertas – Lenkija, Čekija, Vengrija ir Slovakija. Jų lyderiai pabrėžė, kad pasidalijimas pabėgėliais šios problemos visiškai nesprendžia ir ES turėtų priimti ilgalaikį šios krizės sprendimo būdą. Pasak Višegrado šalių lyderių, tokia kvotų politika tik dar labiau skatins pabėgėlius ir migrantus keliauti į Europą.

Panašios pozicijos laikosi ir Baltijos valstybės. Kaip rugsėjo pradžioje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuva solidariai prisidės sprendžiant pabėgėlių krizę, bet pasisako prieš kvotas, nes, pasak ministro, būtina užkirsti kelią reiškinio priežastims, o taip tik nelabai sėkmingai kovojama su pasekmėmis.

Abejonės dėl Šengeno erdvės ateities

Milžiniška pabėgėlių krizė Europoje ne tik sukėlė humanitarinių, politinių bei socialinių problemų, bet ir paskatino abejones dėl vieno svarbiausių Europos integracijos pasiekimų – Šengeno erdvės ateities. Į šiandieninę padėtį žvelgiant iš teisinės pusės akivaizdu, kad beprecedentis pabėgėlių ir migrantų srautas, kertantis valstybių sienas, niekaip neatitinka galiojančių Šengeno susitarimo taisyklių.

Laisvą žmonių judėjimą įgyvendinantis susitarimas buvo pasirašytas 1985 m. nedideliame Liuksemburgo kaime Šengene. Jis visiškai įsigaliojo tik po dešimtmečio, 1995-aisiais, kai tarp pirmųjų Bendrijos šalių buvo panaikinta vidinė sienų kontrolė, o užsieniečiams leista keliauti su vienos šalies viza. Šiuo metu Šengeno erdvei priklauso 26 valstybės su maždaug 400 mln. gyventojų, ji užima daugiau nei 4,3 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją.

„Jei mums nepavyks teisingai pasiskirstyti pabėgėlių, tuomet Šengeno klausimas vėl gali sugrįžti į darbotvarkę“, – rugsėjo pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Nors daugelis analitikų šį pareiškimą aiškino visų pirma kaip būdą paspausti Rytų Europos valstybių politikus, o ne realią grėsmę Šengeno principams, apie galimą jų keitimą užsiminė ir daugiau aukščiausių politikų. Slovakijos užsienio reikalų ministras Miroslavas Laičakas rugsėjo pradžioje tvirtino, kad laisvo judėjimo Šengeno zona jau subyrėjo dėl pabėgėlių ir migrantų krizės: „Normaliomis sąlygomis gauti Šengeno vizą yra sunku, o dabar dešimtys tūkstančių žmonių vaikštinėja čia visiškai netikrinami.“

Didžiausi Šengeno kritikai – Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos populistinės partijos – nuolat reikalauja sugriežtinti sienų kontrolę.

Šengeno krizė lemia tai, kad atskirų šalių narių vidaus reikalų sistemos iš esmės nebendradarbiauja sprendžiant bendras saugumo problemas, o jų prieglobsčio suteikimo politika ir teisinės sistemos itin skiriasi. Vienos šalys tai daro lengva ranka, kitos kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes.

Pernai Švedijoje, kuriai, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, tenka didžiausia pabėgėlių dalis Europoje, iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos kas ketvirtas. O Vengrija iš 5,5 tūkst. prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą. Taigi laisvai tarp valstybių sienų galintys judėti migrantai ir pabėgėliai turi galimybę pasirinkti jiems palankiausią šalį.

Kaip pabrėžia Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos lyderis Guy Verhofstadtas, šios problemos iš esmės atitinka ir struktūrines finansų politikos problemas, išryškėjusias per euro zonos krizę: „Buvo finansų krizė, euro krizė, dabar yra pabėgėlių krizė, kelianti spaudimą Šengeno zonai, nes mes neturime adekvačių institucijų. Europa puikiai geba sukurti politiką, bet vėliau nesukurti taisyklių ir institucijų, būtinų šiai politikai vykdyti.“

Europos Komisijos pastangos sukurti bendrą ES prieglobsčio politiką bei nustatyti taisykles dėl pabėgėlių gyvenimo sąlygų šalyse narėse nebuvo sėkmingos. Vienintelis ryškesnis pasiekimas – sienų apsaugos agentūros „Frontex“ sustiprinimas ir veiklos išplėtimas.

Migrantų krizės įkarštyje Vengrija paprašė Vokietijos išaiškinti teisinę situaciją dėl nelegalių migrantų keliavimo per ES, nes, pagal Šengeno taisykles, migrantai gali palikti Vengriją tik su galiojančiais kelionės dokumentais ir tos valstybės viza. O Vokietija, pasak Vengrijos pareigūnų, sukėlė nepagrįstas pabėgėlių iš Sirijos viltis, todėl ir nuspręsta prašyti išaiškinimo, kaip elgtis. Kurį laiką stabdę migrantus geležinkelio stotyse ir keliuose, vėliau Vengrijos policininkai vis dėlto leido jiems palikti šalies teritoriją ir išvykti į Austriją bei Vokietiją.

Prieštaringai vertinamas ir Vengrijos sprendimas statyti 175 kilometrų ilgio spygliuotų vielų tvorą pasienyje su Serbija, kuri yra oficiali kandidatė prisijungti prie ES. Taip Viktoro Orbano vyriausybė mėgina susitvarkyti su pabėgėlių srautais iš Balkanų valstybių. Šį vengrų sprendimą ne kartą kritikavo Vakarų valstybių politikai, nors jis iš pažiūros skirtas būtent Šengeno susitarimo punktui dėl išorinių sienų apsaugos užtikrinti.

Daugelis mokslinių studijų įrodė, kad laisvoji Šengeno erdvė leido atsirasti glaudesniems verslo ryšiams, skatino importą ir eksportą, didino turistų srautus. Todėl pokyčių pasekmės būtų ir ekonominės. Be to, tai yra laikoma vienu svarbiausių Europos vienybės ir integracijos laimėjimų.

Tiesa, laikini Šengeno sistemos apribojimai nėra naujiena Europoje. Nuo 1995-ųjų dėl įvairių priežasčių – padidėjusio pavojaus, susijusio su terorizmu ar sporto renginių tai įvairiose šalyse padaryta beveik šimtą kartų.

Graikijos problema

Kartu su Šengeno susitarimu galiojantis Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį.

Kai buvo pasirašytas šis susitarimas, pietinės Europos valstybės pačios buvo emigrantų donorės, o ne jų svarbiausios priėmėjos, todėl tuomet sutiko pasirašyti šį iš pažiūros joms nelabai naudingą susitarimą. Situacija visiškai pasikeitė Europą užplūdus migrantams ir pabėgėliams, o pietinėms valstybėms tapus pirmąja jų kelionės stotele.

Todėl dabar ši sistema iš esmės neveikia. Atvykėliai Graikijoje nėra registruojami ir tiesiog praleidžiami per sieną toliau į Balkanų valstybes, o iš ten mėgina pasiekti Vakarų Europą. Migrantų grąžinimo į pirmą valstybę principas taip pat nėra vykdomas. Kelios ES valstybės nusprendė, jog pabėgėlių sąlygos Graikijos stovyklose yra tokios blogos, kad daugiau to negalima daryti. Be to, Graikija iš esmės atsisakė vykdyti visavertę išorinės Šengeno sienos apsaugą.

Nors pagal Dublino reglamentą šalys narės visus valstybių narių priimamus žmones turėtų vertinti vienodai, daugelis jų iki šiol išlaikė konceptualiai skirtingą suvokimą apie tai, kas yra migrantas, pabėgėlis ar prieglobsčio prašytojas.

Tai leidžia spekuliuoti, kad žmonės, tiesiog vykstantys per valstybės teritoriją ir nesiprašantys prieglobsčio, nėra pabėgėliai. Būtent taip šiuo metu dažniausiai elgiasi Graikija: jei žmogus nieko neprašo, tai ir institucijos linkusios verčiau palaukti, kol jis pats išvyks toliau. Tokia praktika, leidžiančia užsimerkti prieš migrantų srautus, Graikija užsiima kelis dešimtmečius.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus teigimu, musulmonai, kurie norėtų likti gyventi Graikijoje, dažnai valstybės institucijų yra ignoruojami: „Jūsų nėra, mes apie jus nieko nežinome, mums jūs nieko ir nepasakokite. Toks keistas santykis susiformavo dėl istorinių priežasčių ir dėl labai skausmingos graikų patirties būnant Osmanų imperijos sudėtyje. Graikija nuo senų laikų turi nuostatą kaip įmanoma riboti musulmonų skaičiaus didėjimą, o jei fiziškai to neįmanoma padaryti – bent jau ignoruoti jų buvimą. Migrantų gyvenimas skurdžiuose palapinių miesteliuose Graikijos vyriausybei neatrodo aktuali problema, nors ji tęsiasi dešimtmečiais.“

Prie Šengeno zonos Graikija prisijungė 2000-aisiais. Nelegali migracija per sieną su Turkija ypač išaugo 2007–2011 m., tačiau jau kitąmet migrantų kiekį pavyko sumažinti 95 proc., kai buvo pastatyta siena pasienio dalyje, kuri nėra atskirta natūralia gamtine kliūtimi – Maricos upe. Tą patį šiemet padarė ir Bulgarija.

Šiandien iš Turkijos į Graikiją vykstantys pabėgėliai ir migrantai paprastai renkasi 6 kilometrų maršrutą į Koso, Lesbo arba Chijo salas. Palyginti su ankstesniais metais, šią vasarą migrantų srautas Graikijoje padidėjo 750 proc. Pabėgėlių stovyklos yra perpildytos, sąlygos jose – pasibaisėtinos.

Kiekvieną dieną į šias salas atvyksta po tūkstantį, dažnai ir dar daugiau žmonių. Turkijos pareigūnai leidžia žmonių kontrabandininkų laivams laisvai plaukti į Graikiją. Tai kainuoja apie 1–1,5 tūkst. JAV dolerių ir trunka 25 minutes. Laivai šiuo metu plaukioja kiekvieną naktį.

Šių metų kovą Nyderlandų premjeras Markas Rutte pareiškė, kad Graikija gali būti pašalinta iš Šengeno zonos, jei ir toliau į Europą praleis tokius didžiulius kiekius migrantų. Nyderlandų vyriausybės vadovas tokią nuomonę išdėstė po graikų grasinimų atidaryti sienas visiems pabėgėliams bei uždaryti visus savo pabėgėlių centrus, jei šaliai nebus suteikta finansinė parama.

Migracijos srautus išaugino revoliucijos

Kaip teigia E.Račius, į Europą bėgančių žmonių srautai buvo labai dideli bent jau pastaruosius du dešimtmečius, o masinę migraciją galima pradėti skaičiuoti nuo 1979-ųjų, kai iš porevoliucinio Irano pradėjo plūsti pabėgėliai, nepatenkinti naujuoju valstybės režimu. Vėliau į Europą masiškai patraukė ir afganistaniečiai, todėl manyti, kad tai tik pastarojo laikmečio problema, būtų klaidinga.

Tačiau naujas dėmuo šiame procese, pasak mokslininko, yra tai, kad Arabų pavasaris fiziškai atvėrė vartus žmonėms lengviau pasiekti Europą. O tai smarkiai padidino pabėgėlių skaičių. Geresnio ir saugesnio gyvenimo ieškančių žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų neabejotinai visuomet buvo labai daug, tačiau iki tol tai buvo arba per daug brangu, arba fiziškai beveik neįmanoma padaryti.

40 metų Libiją valdęs Muammaro Gaddafi režimas itin akylai kontroliavo šalies sienas, todėl nebuvo įmanoma lengvai nei į ją patekti, nei juo labiau iš jos išvykti. Panašiai iki šiol sienas kontroliuoja ir Tunisas, Egiptas ar Alžyras. Tačiau po Arabų pavasario žlugus Libijai afrikiečiai, daugiausia iš Eritrėjos ir Etiopijos, išnaudojo atsivėrusias galimybes.

Panaši situacija buvo Sirijos ir Turkijos pasienyje. „Tie, kurie nutarė dėl vienokių ar kitokių priežasčių bėgti – ar iš tiesų gelbėdamiesi nuo karo pragaišties, ar dėl kitokių priežasčių, kai Sirija nebesugebėjo kontroliuoti savo sienų su kaimyninėmis valstybėmis, tą galėjo padaryti daug lengviau. Iki tol iš Sirijos buvo neįmanoma išvažiuoti. Man teko kelis kartus įvažiuoti ir išvažiuoti kaip turistui, labai gerai prisimenu, koks tai buvo sudėtingas procesas, kiek daug tikrinimų, dokumentų. Legaliai kirsti sieną buvo gana sudėtinga“, – pasakoja E.Račius.

Šiuo metu pasienis kontroliuojamas, bet Turkija, pasak E.Račiaus, solidarizuojasi su sirais ir įsileidžia legaliai bėgančius žmones į netoli sienos gausiai įrengtas pabėgėlių stovyklas. Turkijos vyriausybė priešiška Damasko režimui. Šiandien Turkijoje yra apie 2 mln., Libane – dar beveik 1,5 mln. sirų pabėgėlių. Jordanijoje glaudžiasi per 700 tūkst., Irake – 250 tūkst. dėl pilietinio karo į artimąjį užsienį pasitraukusių Sirijos gyventojų.

„Krūvį čia turėtume pernešti Vakarams, ne tik Europos Sąjungai, bet ir kitoms organizacijoms, kurios, nežinau, ar galima taip sakyti, užsimerkė, bent jau nejautriai reagavo ir iš esmės paliko Turkiją vieną su didžiule pabėgėlių mase. Natūralu, kad Turkija, kuri nėra labai turtinga valstybė, nesugeba užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokių jie galbūt norėtų ar kokių tikisi atrasti Europoje. Šis neveiklumas verčia pabėgėlius keliauti toliau, ir natūralu, kad Europa yra tas traukos centras“, – sako VDU profesorius.

Bėgti verčia ne tik karas

Į Europą per Balkanus šiuo metu dažniausiai atvyksta pabėgėliai ir migrantai iš Sirijos, Afganistano, Irako ir Pakistano. Per Viduržemio jūrą daugiausia plaukia pabėgėliai iš Eritrėjos, Etiopijos, Somalio.

Pasak E.Račiaus, maždaug pusėje dabartinės Sirijos teritorijos karo veiksmai nevyksta, tačiau žmonės ten gyvena labai sunkiomis ekonominės sąlygomis. Analitikas sako pažįstantis Lietuvoje gyvenančius sirus, kurie neretai nuvažiuoja į tėvynę, turi ten savo verslų ir nuosavybės, todėl žiniasklaidoje vyraujantis Sirijos įvaizdis, susijęs su žmonių žudynėmis ir sprogdinamais antikiniais paminklais, yra ne visa dabartinio šios šalies gyvenimo paveikslo dalis.

Kitose valstybėse, iš kurių į Europą dažniausiai traukia pabėgėliai per Graikiją ir Balkanus, karas atvirai nevyksta, tačiau jas, pasak E.Račiaus, galima įvardyti kaip žlugusias ar žlungančias valstybes. Irake kai kur vyksta karo veiksmai ir dažniausiai juose dalyvauja vietiniai kurdai, o arabai ir nemusulmonai dažnai ieško prieglobsčio užsienyje – į Europą vyksta pas čia esančius gimines. Afganistane, panašiai kaip Somalyje, karas nurimęs ir susiformavusi savotiška feodalizmą primenanti santvarka.

„Kovos veiksmai nėra intensyvūs, bet nėra ir valstybės. O jei nėra valstybės, tai visuomenės vystymasis ten paralyžiuotas visomis prasmėmis. Žmonės, siekdami geresnio gyvenimo sau ar bent jau savo vaikams, ryžtasi palikti gimtąją šalį“, – komentuoja E.Račius.

Daugiau nei 200 mln. gyventojų turintį Pakistaną, mokslininko vertinimu, taip pat galime priskirti prie žlungančių valstybių: valstybingumo tradicijos čia silpnos, tautos kūrimo procesas nesėkmingas, didelis pilietinis susipriešinimas, susiskaldymas ir skirtingų ideologijų kova. Šios priežastys lemia, kad atskiros visuomenės grupės yra linkusios išsižadėti šio projekto ir ieškoti gyvenimo svetur, dažniausiai Didžiojoje Britanijoje. Čia gyvena gausi pakistaniečių bendruomenė, todėl įsikūrimo ir gyvenimo galimybės šioje šalyje pakankamai geros – galima atkurti socialinius ryšius, dirbti įvairiausio pobūdžio darbus, aktyviai dalyvauti gausios bendruomenės gyvenime.

Į Vokietiją masiškai plūsta ir migrantai iš buvusių Jugoslavijos respublikų. Daugiau nei trečdalis politinio prieglobsčio prašytojų čia atvyksta iš Albanijos, Kosovo ir Serbijos. Šiemet į Vokietiją atvyko 30 tūkst. albanų (pernai – 8 tūkst.), dar tiek pat kosoviečių bei 11 tūkst. daugiausia romų iš Serbijos. Tačiau pernai tik 0,2 proc. serbų, 1,1 proc. kosoviečių ir 2,2 proc. albanų buvo suteiktas leidimas gyventi Vokietijoje.

Ramiojo vandenyno sprendimas

Sėkmingų migracijos politikos pavyzdžių pasaulyje nėra daug. Žmonių migracija ir traukimasis nuo negandų tėvynėje į saugesnius ir turtingesnius kraštus globaliame pasaulyje neišvengiamas, tačiau valstybių interesas paprastai yra atsirinkti žmones, kuriuos jos nori įsileisti, priimti ir integruoti.

Europoje dabar dažnai vyksta priešingas procesas – priimami pirmiausia tie, kuriems pavyksta įveikti rizikingą ir pavojų kupiną kelionę, kurie sugeba susirasti žmonių kontrabandininkus ir turi pinigų jiems susimokėti. Į kelionę per Viduržemio jūrą paprastai išsiruošia 18–35 metų amžiaus vyrai, tačiau nuo karo paprastai labiausiai kenčia vaikai, moterys ir vyresnio amžiaus žmonės. ES praktika rodo, kad atvykę net ir ekonominiai migrantai labai retai būna deportuojami į savo gimtąją šalį.

Vienu iš veiksmingos migracijos pavyzdžių galima laikyti Australijos nuo 2001 m. vykdomą migracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką, vadinama Ramiojo vandenyno sprendimu. Ją įgyvendinant politinio prieglobsčio prašantys žmonės, kol svarstomas jų prašymas, įkurdinami ne Australijos teritorijoje, bet sulaikymo centruose kitose Ramiojo vandenyno valstybėse – Nauru arba Papua Naujojoje Gvinėjoje. O vien atvykimas į šalies teritoriją negarantuoja galimybės pasilikti. Taip Australija norėjo atgrasyti ir pažaboti žmonių kontrabandininkus, per vandenyną gabenusius žmones ir bet kokiomis priemonėmis mėginusius pasiekti jos krantus.

„Taip patys nuspręsime, kas atvyks į mūsų šalį ir kokiomis aplinkybėmis jie tai padarys“, – per 2001 m. rinkimų kampaniją sakė Australijos premjeras Johnas Howardas.

2001–2007 m. ši politika, nors ir kritikuojama žmogaus teisių gynėjų, leido labai sumažinti nelegalių migrantų, laiveliais bandančių pasiekti Australijos krantus, skaičių. 2001-aisiais į Australiją nelegaliai atvyko 5516 žmonių, o kitais metais – vos vienas. 2008-aisiais, pasikeitus vyriausybei, ši politika buvo sustabdyta ir žmonių kontrabandininkų laivų vėl labai padaugėjo. 2012 m. ši politika iš esmės buvo atnaujinta.

Lietuva migracijos politikos praktiškai neturi, o dabartinės Vakarų ir Vidurio Europos problemos vis dar gali atrodyti tolimos ir svetimos. 1997-aisiais Lietuva ratifikavo Ženevos konvenciją ir įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.

Pabėgėlio statusas per šį laikotarpį suteiktas 202, papildoma apsauga – 3,8 tūkst. žmonių. Iš viso sulaukta 7,5 tūkst. prašymų dėl prieglobsčio.

Prašymo nagrinėjimo laikotarpiu pabėgėliai gyvena Pabradės užsieniečių registracijos centre, kurį žmogaus teisių gynėjai prilygina kalėjimui. Pabėgėlių centre Rukloje įsikuria prieglobstį jau gavę arba nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje nelydimi šeimos narių.

Daugiausia prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos (2014 m. – beveik 25 proc.). Net 12 proc. iš jų buvo čečėnai, o 8 proc. – afganistaniečiai.

Scanpix

XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

Rugpjūčio pabaigoje per pasaulį nuvilnijus žiniai, kad Damasko priemiesčiuose panaudotas cheminis ginklas, Sirijos diktatorius Basharas Assadas prarado pasitikėjimo likučius: jau netrukus Sirijos opozicija gali sulaukti karinės JAV ir NATO sąjungininkių pagalbos.

Vien oficialiais Jungtinių Tautų duomenimis, dvejus metus trunkantis Sirijos konfliktas pareikalavo daugiau nei 100 tūkst. gyvybių. Vakarų valstybės, ne kartą pasmerkusios Basharo Assado režimo veiksmus susidorojant su opozicija, karinio įsitraukimo į konfliktą iki šiol vengė, tačiau po cheminės atakos padėtis ėmė labai stipriai keistis.
Pasak Lietuvoje gyvenančio ir savo vardo nenorėjusio atskleisti Sirijos piliečio, JAV ir NATO sąjungininkų įsikišimas į Sirijos konfliktą buvo būtinas dar pačioje jo pradžioje, bet to nebuvo padaryta, todėl dabar, anot pašnekovo, liudijame tokius Vakarų pasyvumo rezultatus, kaip susilpnėjęs regiono valstybių saugumas bei sustiprėję fundamentalistiniai islamistiniai elementai Sirijos opozicijos gretose. Be to, kaimyninės šalys susiduria su Sirijos pabėgėlių priėmimo ir apgyvendinimo dilema. Pavyzdžiui, sirų pabėgėliai 6,5 mln. gyventojų turinčioje Jordanijoje sudaro jau daugiau nei 7 proc. visų gyventojų.

Taikūs protestai sukėlė revoliuciją
Priminsime, kad Sirijos konfliktą įžiebė visuomenės nusivylimas dėl prezidento B.Assado netesėtų pažadų pradėti demokratines, valstybės sektoriaus ir ekonomikos reformas, jį paskatino ir 2010 m. pabaigoje kilęs Arabų pavasaris, kurio metu buvo sėkmingai nuversti ilgamečiai Tuniso, Egipto ir Libijos vadovai.
Sirijos sukilimo židiniu tapo šalies pietvakariuose įsikūręs Daaros miestas, kuriame 2011 m. vasarį už revoliucinio pobūdžio grafičių paišymą ant mokyklos sienų buvo sulaikyta daugiau kaip penkiolika moksleivių. Policijai atsisakius paleisti vaikus bei tėvams sužinojus, kad prieš juos naudojamas smurtas, kilo visuotinis pasipiktinimas, ilgainiui peraugęs į protestus. Iš Daaros kilusio Sirijos aktyvisto Mohamedo Masalmeho teigimu, šio miesto gyventojai neketino sukilti prieš B.Assado režimą, tačiau policijai uždelsus paleisti vaikus ir panaudojus jėgą prieš taikius protestuotojus nepasitenkinimo banga netruko išplisti į kitus Sirijos miestus.
Dar konflikto pradžioje išryškėjo Sirijos valdžios arogancija ir siekis bet kokiomis priemonėmis numalšinti kilusius protestus. Armija buvo įgaliota pasitelkti sunkiąją artileriją, taip pat leista atidengti ugnį prieš beginklius civilius. Žiaurumo nepakėlę ir iš armijos dezertyravę kariai pasakoja, kad jiems buvo bandoma įteigti, jog yra pasiųsti kovoti ne su B.Assado režimui besipriešinančiais civiliais, o su radikaliais musulmonais, siekiančiais įkurti Islamo kalifatą. Kitaip tariant, Sirijos armija pasitelkė tokioms teroristų grupuotėms kaip “Al Qaeda” būdingą psichologinio perauklėjimo techniką. Galiausiai kariai, atsisakę paklusti nurodymams, buvo sušaudomi, taip užkertant kelią tolesnei destrukcijai.

Susiskaldžiusi Sirijos opozicija
Pirmieji ginkluoti protestuotojų pasipriešinimai užfiksuoti 2011 m. birželį Idlibo provincijoje netoli sienos su Turkija. Protestuotojai apšaudė specialiųjų pajėgų pastatą, kai šios atidengė ugnį į laidotuvių procesiją. Vis dėlto organizuoto karinio pasipriešinimo pradžia laikomas liepos mėnuo, kada nuo Sirijos armijos atskilę kariai suformavo Laisvąją Sirijos armiją (LSA). Skaičiuojama, kad ją sudaro maždaug 25 tūkst. karių, o jų vienintelis deklaruojamas siekis – nuversti B.Assado režimą.
Prie LSA prisidėjusio Sirijos armijos karininko Mustaphos Sheiko teigimu, sukilėlių pajėgos itin susiskaldžiusios, suskaičiuojama daugiau kaip tūkstantis opozicinių grupuočių, todėl vargu ar jos įgytų daug naudos iš Vakarų atakos prieš B.Assadą.
Siekdamos suvienyti Sirijos opoziciją, JAV kartu su tokiais regioniniais sąjungininkais, kaip Saudo Arabija ir Kataras, ėmėsi organizuoti „Sirijos draugų” konferencijas. 2012 m. pabaigoje buvo įkurta Sirijos nacionalinė koalicija, kurią teisėta Sirijos gyventojų atstove pripažįsta ir JAV, ir ES, ir Arabų lyga. Koaliciją sudaro 63 nariai, tarp kurių 22 LSA atstovai.
Šio darinio susiformavimas ne tik sukuria kanalus humanitarinei pagalbai bei lengviesiems ginklams tiekti, bet ir sudaro sąlygas deryboms su B.Assado režimu. Nors jos itin remiamos JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, Sirijos nacionalinė koalicija atmeta bet kokias derybų galimybes, kol B.Assadas nesulauks pelnytos bausmės už cheminio ginklo panaudojimą.

Praėjusią savaitę Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai susitarė neatnaujinti besibaigiančio ginklų embargo Sirijos opozicijai ir taip paremti prezidento Basharo al Assado priešininkus. Tačiau vargu ar tai iš esmės pakeis padėtį Sirijoje. Priminsime, kad pilietinis karas šioje valstybėje tęsiasi jau dvejus metus ir, atrodo, kovos dvasia abiejose kariaujančiose pusėse neblėsta.

Permainų galima pastebėti tik tokių, kad šiame kruviname konflikte ima ryškėti naujų įtakingų žaidėjų. Ir tai natūralu –  kur daugiau kovojančiųjų, daugiau ir pralaimėjusiųjų, todėl abi pusės ir juos palaikantieji varžosi su vis didėjančia frustracija, o pralaimėjimo kaina vis kyla.

Svarus „Hezbollah“ indėlis

Visų pirma svarbu paminėti Libane veikiančią bei Irano aktyviai remiamą “Hezbollah” teroristinę grupuotę-politinę partiją, kuri, įvairiais duomenimis, jau maždaug pusmetį vienaip ar kitaip padeda B.al Assado režimui. Sukilėlių iš Laisvosios Sirijos armijos tvirtinimu, prie režimo reguliariosios kariuomenės prisidėjus “Hezbollah” kovotojams ir jų apmokytiems vietos rekrūtams, jos pajėgumai padidėjo net trečdaliu.
Nors skaičiai ir svarbūs, dar svarbiau tai, kad “Hezbollah” šiam karui suteikė dar neregėtos kokybės. Užgrūdinti kruvino Libano pilietinio karo, vykusio dar šaltojo karo saulėlydžiu, bei dažnos konfrontacijos su Izraeliu, “Hezbollah” kovotojai iškrikusioms ir desperatiškoms Sirijos karinėms pajėgoms tapo itin didele paspirtimi. Anot „The Washington Post” analitikų, režimo pajėgos kartu su “Hezbollah” perėjo į puolimą, mėgindamos atkovoti tam tikras strategiškai svarbias pozicijas bei miestus, ir nors akivaizdaus proveržio nepasiekė, kovos lauke B.al Assado šalininkai pademonstravo naujos kokybės taktinę brandą bei energiją. Štai neseniai vyko sukilėlių kontroliuojamo Kusairo miesto šalies centriniame regione puolimas, kuriame beveik atvirai pirmuoju smuiku griežė “Hezbollah” kovotojai.
Kaip pabrėžia “IHS Jane‘s Terrorism and Insurgency Center” ekspertas Charlesas Listeris, jei dabartinė padėtis nesikeis, sukilėliai neišvengiamai bus įstumti į nepalankesnę poziciją ir galiausiai nesugebės išsprogdinti režimo. Vis dėlto, nepaisant šio didelio B.al Assado pajėgas papildžiusio pastiprinimo, pilietinio karo pabaigos dar nematyti. Daug ryškesnė tendencija – abiejų pusių radikalėjimas.

Kova, peržengianti žmogiškumo ribas

Kone visą kovų laikotarpį girdėti pranešimų apie žiaurumo protrūkius, bet pastaruoju metu jie įgauna vis naujų ir kraupesnių formų. Sirijos režimo pajėgos kaltinamos prieš sukilėlius panaudojusios cheminį ginklą.
Savo ruožtu viena sparčiausiai gausėjančių sukilėlių grupuočių, itin radikali islamistinė ir džihadistinė salafistų “Jabhat al Nusra”, į internetą įkėlė vaizdo įrašų, kuriuose rodomos režimo šalininkų egzekucijos. Itin makabriškų vaizdų išplatino ir kita islamistinė sukilėlių grupuotė „Farouq Brigades“, kurioje vienas jos kovotojų Abu Sakkaras išpjauna negyvo Sirijos kariuomenės kareivio širdį ir jos atsikanda, siųsdamas prakeiksmus ir linkėdamas panašaus likimo B.al Assado režimui bei jo šalininkams.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad užsitęsęs kruvinas status quo, kai nė viena pusė negali įgyti lemiamo pranašumo, sudaro puikias sąlygas sukilėlių kovotojams dar labiau radikalėti. Regis, revoliucionieriai savo žiauriu elgesiu jau prisivijo, o galbūt net ir pralenkė priešininkus. Tą liudija ne tik minėti pavyzdžiai, bet ir vis dažnesnis dezertyravimas iš sukilėlių pusės. Paulas Woodas žurnale „The Spectator“ kalbina Sirijos gyventojus, kurie pasakoja, kad į režimo pusę pereinama pasišlykštėjus ne tik sukilėlių kovos metodais, bet ir elgesiu su paprastais žmonėmis. Pavyzdžiui, sukilėliams prireikus automobilių tiesiog įsteigiamas kontrolės punktas, kuriame esą revoliucijos labui automobiliai nusavinami iš pro šalį važiuojančiųjų.

Tarptautinis įsikišimas tolsta

Nieko nuostabaus, kad šiomis nemaloniomis aplinkybėmis netruko pasinaudoti tie, kurie vis dar mėgina išlaikyti senąją šalies ir apskritai regiono tvarką. Čia visų pirma dera paminėti ilgalaikę Sirijos sąjungininkę Rusiją, kuri siekia išlaikyti dar nuo šaltojo karo laikų turėtą įtaką ir itin strategiškai svarbią karinę jūrų bazę Sirijos vakarų pakrantėje Tartaus mieste. Eksperto Michaelio Weisso teigimu, kol kas Rusija kartu su B.al Assado režimu puikiai vykdo nusibrėžtą scenarijų – tempti konflikto gumą tol, kol sukilėliai suradikalės iki tokio lygmens, kai juos beveik objektyviai bus galima vadinti teroristais.
Be kita ko, iškart po neseniai vykusių ne itin sėkmingų derybų tarp JAV ir Rusijos dėl galimų sankcijų Sirijos valdančiajam režimui Kremlius ištraukė dar vieną sunkiai atremiamą argumentą, sunkinantį galimą tarptautinį įsikišimą į konfliktą. Tas koziris – tarp Rusijos ir Sirijos numatomas sandoris, pagal kurį sirai iš rusų ketina įsigyti oro gynybos sistemą S-300. Ši sistema, karo ekspertų nuomone, būtų gana svari priežastis netgi JAV į konfliktą nesikišti jėga. Vis dėlto dienraštyje „The Jerusalem Post“ cituojamas Izraelio karo ekspertas Yiftah Shapi teigia, kad sirai šiuo metu neturi pakankamai resursų ir techninio išmanymo naudotis šia sistema. Bet kuriuo atveju šio sandorio patvirtinimas iškart po JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry vizito rodo, kad Kremlius nesiruošia atsisakyti visapusės paramos B.al Assado režimui.
Tuo tarpu tarptautinės organizacijos, padėjusios įgyvendinti Libijos operaciją, šiuo metu demonstruoja negebėjimą spręsti rimtų tarptautinių santykių problemų. Nuolatinis JAV atstovas prie Jungtinių Tautų Ivo Daalderis aiškiai sako, kad nesant regioninės paramos bei rimto teisinio pagrindo intervencija negalima. Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto ekspertas Davidas Schenkeris pastebi, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba sukaustyta Rusijos ir Kinijos veto imtis bet kokių sankcijų ar Sirijos suverenumo pažeidimų, o Arabų lyga, užuot bent jau apsimetusi prašanti Jungtinių Tautų intervencijos, smaginasi smerkdama Izraelio oro antskrydžius prieš Siriją. Ir tai vyksta tuo metu, kai Sirijos pilietinio karo aukos perkopė 80 tūkst.

Per dvejus metus Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas iš tautos vienytojo tapo didžiausiu pasaulio siaubūnu. Tokia asmenybės transformacija per daug netikėta, kad už jos nekyšotų svetimos kraugeriškų interesų ausys.

Praėjusią savaitę Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (angl. UNHCR) paskelbė, kad Sirijos pabėgėlių skaičius perkopė pusę milijono. „Naujausiais UNHCR duomenimis, Sirijos pabėgėlių, kurie kreipėsi dėl registracijos Libane, Jordanijoje, Irake, Turkijoje ir Šiaurės Afrikoje, skaičius jau siekia 509 559“, – skelbia naujienų agentūra “Reuters”.

Virto despotu
„Armijos skirtos ne vien prievartai“, – ne kartą yra sakęs Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas, kurio armija yra išpjovusi jau kelias dešimtis tūkstančių civilių Sirijos gyventojų.
Atsitiktinai, tik dėl to, kad žuvo brolis, ne mediku (oftalmologu), bet Sirijos vadovu tapęs B.al-Assadas (šį postą jis paveldėjo iš savo tėvo, nuožmaus diktatoriaus Hafizo al-Assado) dar palyginti neseniai buvo laikomas jei ne diktatorišku demokratu, tai bent demokratišku diktatoriumi.
Priminsime, kad B.al-Assadas – pirmasis šalies vadovas, laisvai kalbantis angliškai ir susikalbantis prancūziškai. Be to, į žmonas jis, pats būdamas alavitas, pasirinko sunitų kilmės Didžiosios Britanijos pilietę Asmą, kuri tik dėl santuokos atsisakė studijų Harvarde ir analitikės darbo banke “JP MOrgan”. Savaime suprantama, toks šiuolaikiškas Sirijos vadovas nekliuvo Vakarams ir patiko islamo šalims.
Patys Sirijos piliečiai, pervargę nuo vidaus konfliktų ir despotiško šalies valdymo, irgi džiūgavo, kad prezidento šeima santuokos saitais sujungė dvi skirtingas pasaulėžiūras ir tapo savotišku pažadu, jog Sirijoje taikiai sugyvens 22 mln. skirtingas religijas išpažįstančių žmonių.
Tačiau tokia idilė truko labai trumpai. Jau daugiau nei 20 mėnesių B.al-Assadas vadinamas žiauriausiu islamo šalių diktatoriumi, kurio rankos suteptos kelių dešimčių tūkstančių sirų krauju. Nors pats pripažįsta, kad Sirijoje dar niekada nebuvo pralieta tiek civilių kraujo, B.al-Assadas jo žada dar daugiau: diktatorius ne tik neketina trauktis iš sosto, bet ir grasina cheminio ginklo, kurio neva prikimštos bombos, panaudojimu.
Tokį Basharo elgesį iš pažiūros nepaprastai suku suvokti. Vieną dieną jis – vakarietiškai apsirengęs, stilingas, besišypsantis ir su tauta tartis nevengiantis politikas, kitą dieną – kraugerys despotas, žudantis nekaltus šalies gyventojus. Vieną dieną jis paskelbia, kad tie, kurių nejaudina upėmis tekantis sirų kraujas, neturi širdies ir yra antžmogiai, o kitą dieną savo ištikimiems kariams įsako išžudyti kurio nors miestelio ar kaimo gyventojus, remiančius sukilėlius.
Ne visai aišku ir tai, ko tiems sukilėliams iš viso reikėjo bruzdėti, – jei B.al-Assadas buvo toks geras ir demokratiškas, kodėl atsirado jėgų, žūtbūt norinčių jį išversti iš posto?
Į visus šiuos klausimus atsakymų neranda ne tik Vakarų, bet net ir arabų pasaulį kur kas geriau pažįstančių islamo šalių analitikai. Vieni aiškina, kad B.al-Assadas tiesiog pajuto valdžios skonį. Štai diktatorių šeimą artimai pažįstantis, aštuonerius metus Damaske praleidęs Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto analitikas ir žurnalistas Andrew Tableris tai, kad iš taikos balandžių diktatorių šeima staiga virto didžiausiais pasaulio kraugeriais, aiškina paprasčiausiu žmogišku silpnumu.
Kiti tikina, kad B.al-Assadas yra tiesiog “popierinis” diktatorius, o jo vardu veikia visai kitos politinės jėgos, tvarkančios reikalus taip, kaip naudinga joms. „B.al-Assadas neturi kovotojui būdingo tvirtumo, užtikrintumo, jo žvilgsnis klausiantis ir dažnai sumišęs“, – komentuoja britų žurnalistas, Artimųjų Rytų ekspertas Patrickas Seale’as.
O “The Guardian” analitikas Jamesas Denselow priduria, kad B.al-Assadui teikiama per daug reikšmės, nes jis – tarsi koks bejėgis George’as W.Bushas, apsuptas daugybės “dikų čeinių”.
Esą kaip jis Sirijoje nesugebėjo įgyvendinti reformų, taip nesugeba ir užbaigti pilietinio karo – būtent tai, o ne sąmoningos žudynės esąs didžiausias B.al-Assado nusikaltimas.
Netgi tremtyje gyvenantis Basharo dėdė Rifaatas sūnėno tapimą Sirijos prezidentu yra pavadinęs farsu, mat save jis laikė tinkamesniu kandidatu į šį postą nei silpnas ir dėl nieko iki galo neapsisprendęs giminaitis.

Tarnauja giminės interesams?
Vienas iš paaiškinimų, kas B.al-Assadą verčia iki paskutiniųjų kovoti dėl savo posto, yra būtent šeima. Jei tiksliau – finansiniai šios šeimos išskaičiavimai.
Priminsime, kad partija “Baath”, kurios svarbiausias ramstis buvo B.al-Assado tėvas Hafizas al Assadas, į valdžią Sirijoje atėjo 1969 m. Nuo to laiko Siriją apraizgė Assadų šeimos interesai, kuriuos daugybę metų uoliai ir aklai gynė kariuomenė bei slaptosios tarnybos.
Jos kontroliavo administraciją ir kariuomenę, o jų vadovai ataskaitas teikė tiesiogiai prezidentui – iš pradžių Hafizui, o paskui ir jo sūnui Basharui. Ir nors deklaravo kovą su korupcija, ilgainiui dabartinis tironas vis dėlto tapo šeimos interesų įkaitu – artimieji iš pat pradžių labai savotiškai pasirūpino, kad jaunasis demokratas nesužlugdytų jų imperijų: jie drauge pareiškė, jog palaikys Basharą tik tokiu atveju, jei šis leis jiems toliau naudotis visomis savo privilegijomis.
Beje, teigiama, kad labiausiai korumpuotas yra Basharo pusbrolis iš motinos pusės Rami Machlufas. Apie jį prirašyti ištisi tomai skandalingų pasakojimų ir būtent jis vadinamas pilkuoju Sirijos kardinolu. Pavyzdžiui, jam priklauso dalis didžiausio mobiliojo ryšio operatoriaus, restoranų tinklai, investicijų kompanijos, prabangių automobilių atstovybės ir privati oro bendrovė. 2008 m. iš JAV ambasados pasiųstoje telegramoje Machlufas buvo pavadintas reklaminiu Sirijos korupcijos berniuku. Užsienio investuotojai, norintys pradėti verslą Sirijoje, turi mokėti jam komisinius, o ilgametį kompanijos “Mercedes” atstovą Sirijoje jis spaudė tol, kol šis apskritai perleido jam licenciją.
Tačiau vien šeimos interesų nepakanka, kad paaiškintume, kodėl B.al-Assadas pasiryžęs kovoti iki galo, nepaisydamas aukų ir netgi būdamas beveik tikras, jog anksčiau ar vėliau vis dėlto bus priverstas trauktis iš posto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos parama Sirijos režimui stumia šią šalį į dar nuožmesnį pilietinį karą ir taip siutina Ameriką, kad verčia prisiminti šaltojo karo laikus.

Prieš savaitę JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton itin aštriais žodžiais sukritikavo Rusijos ir Kinijos paramą Sirijos režimui, o tiksliau – trukdymą pulti Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą.
Kalbėdama „Sirijos draugų“ konferencijoje Paryžiuje, Rusijos ir Kinijos lyderius ji paragino trauktis į paraštę, o kitas daugiau nei šimtą Jungtinių Tautų (JT) narių aiškiai pasakyti, kad Kinija ir Rusija sumokės už tokią savo poziciją.
„Raginu ne prašyti, o pareikalauti iš Rusijos ir Kinijos, kad jos nedelsiant trauktųsi mums iš kelio. Esu tikra, kad kol kas jos nemano, jog parama Assadui joms atsirūgs”, – griežtai kalbėjo H.Clinton, rinkdamasi šaltojo karo terminologiją ir atvirai grasindama JT milžinėms, kurių vadovai net nesiteikė atvykti į Paryžių patys to paklausyti.
Ameriką labiausiai ir siutina tai, kad Kinija ir Rusija, dvi per amžių amžius su Sirija prekybinius (ypač – prekybos ginklais) santykius puoselėjančios, o dabar ir vėl ginklais B.al-Assadą remti susimokiusios valstybės, arba vetuodavo visus ankstesnius JT užmojus pasmerkti kraujo liejimą Sirijoje ir jėga nuversti kraugerį diktatorių, arba neatvykdavo į svarbius balsavimus.
Beje, ši konferencija Paryžiuje, kurią inicijavo Vakarų ir arabų šalys, buvo surengta kaip tik tam, kad būtų pasitarta, kaip elgtis su Rusija ir Kinija, kaišiojančiomis pagalius į planų smogti Sirijos režimui ratus.
Viena išeičių – taikyti Kinijai ir Rusijai griežtesnes ekonomines sankcijas. Kita – dar uoliau remti prieš diktatūrą kovojančią Sirijos opoziciją. Pasibaigus oficialiajai daliai, H.Clinton pasiūlė ir trečią kelią: suteikti JT Saugumo tarybai teisę taikyti papildomas sankcijas pagal JT chartijos 7-ąjį skyrių – tą patį, kuriuo buvo pagrįstas įsikišimas į Libiją. Paprastais žodžiais kalbant, H.Clinton neformaliai pasiūlė apeiti Rusiją bei Kiniją ir panaudoti jėgą – fizinę ar bent jau ekonominę.
JAV ir Rusijos bei Kinijos konfrontacija, įgaunanti vis aiškesnius kontūrus ir tiek žodžiais, tiek darbais vis labiau grąžinanti šaltojo karo prisiminimus, įtraukia vis daugiau valstybių. Iš esmės Sirija tampa pretekstu pasidalyti į stovyklas „už“ ir „prieš“ ir pareikšti, su kuriais esi. Ir svarbiau ne tai, ar palaikai Sirijos režimą, ar opoziciją, bet tai, ar esi su amerikiečiais, ar prieš juos.
„Pasaulis dėl Sirijos gali sugrįžti į šaltojo karo laikus, o kadangi pasaulis nėra vieno žmogaus šou ir šiame kare dalyvauja ne vien JAV, Rusija ar Kinija, bet ir visi Artimieji Rytai, tai gali turėti nenuspėjamų padarinių“, – aiškina anonimiškumą išsaugoti pageidaujantis aukšto rango Izraelio kariškis.

Skirtingi interesai

Artimuosiuose Rytuose šiai situacijai abejingų iš tiesų nėra. Sirijos diktatoriaus pusėje – Iranas ir iki dantų ginkluotas “Hesbollah” judėjimas Libane. Turkija aktyviai remia pasipriešinimo judėjimą.
„Iranas tiekia ginklus alavitams – diktatūrą ginančiai daugumai. Turkija, Saudo Arabija ir Kataras remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį“, – aiškina Turkijos analitikas Canas Kasapoglu.
Savo ruožtu šios Sirijai vienaip ar kitaip neabejingos valstybės vis akyliau stebi ir viena kitą. Izraeliui ir Iranui Sirija – dar viena priežastis galąsti ginklus (tikėkimės, bent jau ne branduolinius) vienai prieš kitą.
O kadangi visos šios valstybės nori, kad chaosas Sirijoje kuo greičiau baigtųsi, jų pastangos remti vieną ar kitą pusę itin aktyvios. Juk Turkijai problemos Sirijoje reiškia nesibaigiantį galvos skausmą dėl pabėgėlių iš šios kaimyninės valstybės. Libano lyderiai būgštauja, kad jų šalis gali tapti Sirijos pilietinio karo fronto linija. Jordanijos režimas baiminasi, kad, pašonėje griuvus tokiai didelei diktatūrai, toks pat likimas gali ištikti ir jį patį, ką jau kalbėti apie tokių pat baimių kankinamą Saudo Arabijos diktatūrą ir net patį Iraną. Šiitų vyriausybė Irake bijo, kad jei pergalė bus Sirijos diktatoriaus pusėje, sunitų teroristai įgis praėjimo į Irako teritoriją „tunelį“ ties siena su Sirija.
Beje, Izraelio ekspertų vertinimu, Sirijos klausimas Artimuosiuose Rytuose pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius „užkūrė“ tokią aštrią sunitų ir šiitų kovą dėl įtakos regione, kai svarbiau ne pragmatiniai išskaičiavimai, o principinė kova dėl įsitikinimų.
Racionaliausios šioje vis labiau kunkuliuojančioje pasidalijimo į stovyklas arenoje yra dvi JT atskalūnės – Rusija ir Kinija, kurioms labiau nei paerzinti Ameriką rūpi savi ekonominiai reikalai. Pavyzdžiui, Rusijai labai aktualus klausimas dėl jos laivyno Sirijos uoste Tartuse – vienintelio, kurį jai pavyko iki šių dienų išlaikyti Viduržemio regione.
Tad Rusijos atstovas NATO Sergejus Lavrovas nedviprasmiškai užsimena, kad remia ne chaosą, o „tvarką“ – tiksliau, tą pusę, kuri vėl viską suims į griežtą kumštį ir leis Rusijos laivams toliau bazuotis ten, kur jiems ir vieta, bei su džiaugsmu tęs Rusijai labai naudingą prekybą ginklais ir nafta. Rusija žino: jei pergalę švęstų sunitai, iš Sirijos ji neatgautų kelių milijardų šiai valstybei suteiktų paskolų, be to, galėtų pamiršti apie sutartis dėl ginklų ir naftos, nes sunitai su Rusija į kalbas nesileidžia visuose Artimuosiuose Rytuose.
„Sirija ir Iranas – paskutiniai Rusijos įtakos Artimuosiuose Rytuose bastionai. Juos prarasti šiai šaliai itin nenaudinga, nes sulig diktatūrų pabaiga šiose valstybėse baigtųsi ir Rusijos galimybės daryti bent minimalią įtaką jų lyderiams“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikas Robertas D.Kaplanas.
Tad Rusijos mėginimus kryžium gultis prieš JT bandymus nuversti B.al-Assadą yra ne kas kita, kaip mėginimas išsaugoti pozicijas regione ir neužleisti jų amerikiečiams bei šių sąjungininkams.
„Tai ir vadinama šaltojo karo diplomatija“, – pasikartojančius Rusijos veto per JT balsavimus ar tylų pasišalinimą, kai sprendžiamas Sirijos likimas, komentuoja JAV analitikas Kamranas Bokhari, pabrėždamas, kad svarbiausias šaltojo karo požymis yra ne tiesioginė supergalybių konfrontacija, o būtent netiesioginės grumtynės dėl įtakos periferiniuose regionuose.

Sąskambis su XX amžiumi

Ekspertai primena, kad tokia pati šaltojo karo diplomatija buvo vykdoma ir pokario metais: galingosios valstybės ne pačios ėmėsi ginklų, bet ginklavo savo sąjungininkes ir viena su kita kovojo svetimomis rankomis. Bet tik tol, kol neperžengdavo patogių sau ribų.
Tokie netiesioginiai susirėmimai tarp Rusijos ir Amerikos po 1945 m. kartojosi ne kartą ir pačiose įvairiausiose pasaulio valstybėse: Graikijoje, Korėjoje, Vietname, Libane, Afganistane, Angoloje, Mozambike, Kuboje, Salvadore ir Nikaragvoje.
Vis dėlto Rusija susilaikė nuo bet kokių veiksmų, kurie būtų reiškę tiesioginę konfrontaciją su NATO pajėgomis. Pavyzdžiui, Rusija nesiėmė jokių karinių veiksmų, kai Vakarų sąjungininkai 1999 m. bombardavo jos sąjungininkės buvusios Jugoslavijos narę Serbiją, prasidėjus pilietiniam karui dėl Kosovo. Arba kai 2003-iaisiais Vašingtono vadovaujami sąjungininkai įžengė į Rusijai draugišką Iraką.
Lygiai taip pat santūriai elgėsi ir tebesielgia JAV. Juk Rusijos ir Gruzijos karas galėjo nesunkiai baigtis NATO atakomis prieš Rusiją, o ši turėjo savų priežasčių karinėmis priemonėmis sukliudyti NATO veiksmams Libijoje pernai vasarą.
Atrodo, kad susirėmimų nebus ir šį kartą, bent jau artimiausiu metu. Ir nors Rusijos ir JAV santykiai pastarosiomis savaitėmis atšalo tiek, kad juos galima vadinti net naujo šaltojo karo pradžia, Rusija, regis, nedrįs žengti kokio nors kito žingsnio, nei Sirijos režimo rėmimas.
Juk net po griežtų H.Clinton pareiškimų, kad Rusija savo atsiims, šios prezidentas Vladimiras Putinas ne tik neatsikirto, bet ir apskritai neišdėstė jokios naujos pozicijos Amerikos atžvilgiu. Vienintelis šiokiu tokiu atsaku kvepiantis žingsnis – praėjusio ketvirtadienio rytą paskelbta žinia, kad Rusija nenutrauks senos sutarties su Sirija dėl priešlėktuvinių gynybos sistemų.
„Rusija turi įsipareigojimų Sirijai, susijusių su senomis sutartimis, – sutartimis, kurios buvo pasirašytos 2008 metais, ir vėlesnėmis dėl priešlėktuvinės gynybos sistemų. Jos yra vykdomos ir bus įvykdytos. Tačiau šiuo metu mes nepasirašinėjame jokių naujų sutarčių“, – diplomatiškai Rusijos ketinimus tiekti Sirijai priešlėktuvinės gynybos sistemas aiškina Rusijos federalinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas bendradarbiavimo karinių technologijų srityje klausimais Viačeslavas Dzirkalnis.
Ir, žinoma, taip pat diplomatiškai priduria: Rusijos sprendimas nepasirašinėti naujų sutarčių su Sirija, kol joje vyksta susirėmimai, jokiu būdu nereiškia, kad pasikeitė Rusijos politika arba kad Maskva nusprendė paklusti Vakarų sprendimui taikyti ginklų embargą B.al-Assado režimui.