Kova su diktatūromis vien per pastaruosius trejus metus visame pasaulyje nusinešė iki pusės milijono gyvybių, neskaičiuojant aukų, kurių diktatoriai kraugeriai pareikalauja tariamos taikos metu.

Kai kartą Sirijos diktatoriaus paklausė, kodėl jis nusprendė studijuoti oftalmologiją, šis atsakė, kad akių korekcijos operacijos jį žavi tuo, kad atliekamos laisvu žmogaus pasirinkimu ir jų metu išliejama labai mažai kraujo. Ši frazė neblogai iliustruoja Basharui al-Assadui vadovaujant pastarąjį dešimtmetį Sirijoje vykusias režimo permainas. Jaunasis šalies vadovas diktatūros neatsisakė, bet gerokai ją sušvelnino, jei lyginsime su prieš tai tironiškai šalį stekenusiu jo tėvu.
Geru ženklu sirai laikė ir alavitų bendruomenei priklausančio diktatoriaus vedybas su sunitų iš Homso miesto palikuone, Didžiojoje Britanijoje gimusia ir užaugusia teisės magistre Asma al-Assad. Netrukus po santuokos ji net pradėta vadinti Sirijos princese Diana. Moterys jai buvo dėkingos už daugiau teisių ir laisvių, skurstantieji – už labdaringą veiklą, jaunimas – už įkvepiančius, pabusti, mąstyti, savo nuomonę reikšti drąsinančius pasisakymus.
Dar užpernai vasarą viena gražiausių pasaulio moterų laikoma Asma ragino sunitus, alavitus, krikščionis ir kitų religinių bendruomenių atstovus susikibti rankomis ir drauge siekti modernios, pažangios Sirijos. Netgi pernai kovą, kai jau prasidėjo pirmosios prieš diktatūrą nukreiptos demonstracijos, ji tebeaiškino, kad jaunimo išmintis ir viltis padės sukurti šalies ateitį. “Atsimerkite, prabilkite, leiskite prezidentui geriau susigaudyti, ko iš jo tikitės”, – ragino Asma, nenujausdama, kad jos paklausę sirai taps to paties prezidento siųstų budelių aukomis, o Homse, kuris kadaise buvo labiausiai ankstesnio diktatoriaus engiamas sunitų miestas, vėl liesis kraujo upės.
Nenujautė ji ir to, kad B.al-Assadui per mikrofoną aiškinant, jog žudomi nuožmūs Sirijos priešai (tarp jų – 225 moterys ir 479 vaikai), pati Asma stovės jo pašonėje ir pritariamai šypsosis palaikydama mylimą vyrą.

Tapo žmogžudžiu
Diktatorių šeimą asmeniškai pažįstantis, aštuonerius metus Damaske praleidęs Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto analitikas ir žurnalistas Andrew Tableris tai, kad iš taikos balandžių diktatorių šeima staiga virto didžiausiais pasaulio kraugeriais, aiškina paprasčiausiu žmogišku silpnumu. “Asmai labai patinka būti gėrio skleidėja. Bet jai labai patinka ir būti princese. Matyt, ir diktatorius buvo žmogiškas tol, kol nepamatė kitų šalių diktatūrų griūties ir nepabūgo dėl savo kailio”, – svarsto analitikas.
Noras išsaugoti diktatoriaus postą, regis, atėmė B.al-Assadui nuovoką. Jo nurodymu ištisas savaites apšaudomas pasipriešinimo būstine tapęs Homso miestas, kuriame, Sirijos žmogaus teisių organizacijų skaičiavimu, nuo sukilimų pradžios nužudyta per 6 tūkst. žmonių.
Kuo ši kruvina drama Sirijoje baigsis, kol kas sunku prognozuoti. Galimi keli skirtingi scenarijai, pradedant tuo, kad vis dėlto Jungtinės Tautos nuspręs, jog į pilietinį karą turi įsikišti užsienio pajėgos, baigiant tuo, kad sukilėliams gali būti tiekiama ginkluotė ir finansavimas. Kuo toliau, tuo mažiau tikėtina, kad B.al-Assadas savo noru paliks postą, tik neaišku, kiek jo nuvertimas dar pareikalaus gyvybių.
Padėtį Sirijoje dabar galima vadinti ir sunitų genocidu, ir skerdynėmis, bet blogiausia, kad žudynės gali dar labiau plėstis. Baiminamasi, kad nieko nedarant B.al-Assadas tiesiog išskers pusę tautos. Įsikišus užsienio pajėgoms, į šią kovą gali įsitraukti ir “Hezbollah” pajėgos iš kaimyninio Libano, tad aukų būtų dar daugiau.
“Tinkamas nėra nė vienas mano pasiūlymas – nei pasikliauti Rusijos derybininkais, nei apginkluoti prieš režimą kovojančius sirus. Liūdna tiesa ta, kad nebėra nė vieno gero scenarijaus, yra tik skirtingi siaubingų scenarijų šešėliai”, – apibendrina “Foreign Policy” ekspertas Danielis W.Drezneris.
Analitikas Bobas Pape’as netgi nuogąstauja, kad Sirijos pasipriešinimas diktatūrai gali kainuoti dar daugiau gyvybių nei Libijoje, nors atrodė, kad didesnio kraugerio nei dabar jau negyvas Muammaras Gaddafi būti negalėtų. 42 metus šalį stekenusio diktatoriaus sąskaitoje – per 30 tūkst. aukų, kurių pareikalavo šešis mėnesius trukęs pilietinis karas. Netrūko režimo aukų ir taikos metu. Pavyzdžiui, M.Gaddafi persekiojo net užsienyje gyvenančius disidentus. Vien 1980–1987 m. nužudyti 25 užsienyje gyvenę pabėgėliai.
“Turint omenyje tai, kad Libijos civilinio karo metu sukilėliai kontroliavo daugiau nei pusę Libijos teritorijos, o Sirijoje diktatoriaus režimas iš esmės pasiekia net tolimiausią kertelę ir tik keliuose miestuose sukilėliai yra įgiję persvarą, aukų gali būti dar daugiau”, – niūriomis prognozėmis dalijasi JAV politologas B.Pape’as.
Dar blogiau, jei kruvinos žudynės užsitęs, o pergalė bus diktatoriaus pusėje. Analitikas Danielis Serweris nuogąstauja, kad tokiu atveju Sirijos diktatūra gali tapti visiškai represinė, primenanti Šiaurės Korėją su garsiosiomis dujų kameromis kitaminčiams.

Diktatoriai – nemalonūs, bet patogūs?
Svarbus tampa klausimas, kodėl visas pasaulis tik stebi, kaip be jokio gailesčio Sirijoje žudomi vyrai, moterys ir vaikai. Kodėl vedama kraupi žuvusiųjų statistika, bet nė piršto nepajudinama, kad visai nedidelis diktatoriškas alavitų ir šiitų tandemas, sudarantis mažiau nei 10 proc. Sirijos gyventojų, nustotų brutaliai žudyti 70 proc. daugumą sudarančius sunitus. JAV analitikas Stephenas Zunesas negaili kaltinimų ir Jungtinėms Tautoms, ir atskiroms valstybėms.
“Kaip Sirija aklai žudo civilius, taip Jungtinės Tautos aklai sudarinėja savo geopolitikos darbotvarkę, užsimerkdamos prieš humanitarinę savo misiją. Prancūzija lygiai taip pat apsimeta nematanti, kaip Marokas vykdo represijas okupuotoje Vakarų Sacharoje, JAV palaiko Izraelio veiksmus, net jei šie kertasi su tarptautine teise, Rusija ir Kinija naudojasi savo veto Jungtinėse Tautose, kad apgintų Sirijos režimą nuo atsakomybės už žudynes. Už viso to slypi ekonominiai interesai, verčiantys stovėti nuleidus rankas ir stebėti, kaip diktatoriai žudo žmones”, – konstatuoja S.Zunesas.
Beje, Rusija, kurios diplomatai bando apeiti Jungtines Tautas ir patys derėtis su Sirijos diktatoriumi, neslėpdami jam simpatijų, turi labai aiškų ir paprastą išskaičiavimą – ji siekia bet kokia kaina išsaugoti strategiškai labai svarbų Rusijos laivyną Tartuso uoste (tai paskutinis Rusijos laivynas visame Viduržemio regione ir Artimuosiuose Rytuose). Be to, Rusija susirūpinusi atgauti Sirijai paskolintus milijardus, mat ši šalis – ilgametė režimo kreditorė. Rusijos valdžia baiminasi, kad nuvertus diktatorių šių pinigų ji nebeatgautų, o juk ir taip prieš šešerius metus Rusijai teko nurašyti 10 mlrd. JAV dolerių Sirijos skolų.
Lygiai toks pat patogus JAV (taip pat – Rusijai, Italijai ir kitoms šalims) buvo nuverstasis Egipto diktatorius Hosni Mubarakas. Kovodami su jo režimu iš viso per kelis mėnesius žuvo apie tūkstantį žmonių, bet užsienio šalys laikėsi atsargios pozicijos – tokios pačios kaip ir per visą H.Mubarako valdymo laikotarpį, nusinešusį keliasdešimt tūkstančių gyvybių. Pavyzdžiui, manoma, kad H.Mubarako nurodymu buvo atakuojamos revoliucinės grupuotės, o šie išpuoliai iki 1999 m. pareikalavo per 20 tūkst. žmonių aukų.
Bet tai neatrodė taip reikšminga kaip tai, jog Egipto diktatorius nė akimirkos nesudvejojęs stojo į amerikiečių pusę, kai JAV užsimojo apginti Kuveitą nuo Irako. Beje, po šio karo JAV, kai kurios arabų šalys ir Europa nurašė 14 mlrd. JAV dolerių Egipto skolų.
Vėliau H.Mubarakas tapo bene svarbiausiu tarpininku ir derybininku tarp Izraelio ir palestiniečių, be kurio JAV ilgą laiką apskritai negalėjo įsivaizduoti šių derybų baigties. Na, o šių metų sausį per H.Mubarako teismą Rusija ir Prancūzija išreiškė griežtą nepritarimą siūlymui nuteisti buvusį diktatorių mirties bausme, nors, pavyzdžiui, Libijos diktatorius M.Gaddafi buvo tiesiogine prasme medžiojamas.
Vakarai linkę užsimerkti ir prieš kitų “patogių” kraugerių vykdomas represijas. Tarkim, būtų sunku įsivaizduoti, kad Vakarai ryžtųsi kištis į galimą Saudo Arabijos pilietinį karą, nors šios šalies diktatoriaus pajėgos dabar iš peties darbuojasi žudydamos sukilėlius kaimyniniame Bahreine.
Iš šalies pernai sprukęs Tuniso diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali daugelį metų (iš viso šaliai jis vadovavo 23 metus) buvo netgi vadinamas “minkštu” diktatoriumi, nes kam skaičiuoti jo režimo aukas, kurių per tuos du dešimtmečius buvo keli tūkstančiai, įskaitant du šimtus žmonių, nužudytų per pernai prasidėjusį sukilimą, jei Ben Ali – vienas puikiausių sargybinių, ginančių arabų šalis nuo Vakarams siaubą keliančių islamistų. Netgi prasidėjus sukilėlių žudynėms, Ben Ali dar kurį laiką buvo ginamas Vakarų, ypač Prancūzijos, spaudoje, ir analitikai tai vadina ne trumparegiškumu, o kaip tik toliaregiškumu ir cinišku išskaičiavimu, kuris iš tiesų susijęs su ekonominiais interesais.
“Ben Ali Tunise, visai kaip ir Hosni Mubarakas Egipte, Vakarams buvo stabilių ekonominių santykių garantas, be to, jiems reiškiama parama užtikrino ir tam tikrą prieigą prie politikos”, – pragmatiškų Vakarų toleranciją kraugeriams diktatoriams aiškina “Le Monde” apžvalgininkas Gilles’is Parisas.

Artimųjų Rytų šalis nusprendusių aplankyti keliautojų vaizduotę pakeri kaip iš “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų perkelti vaizdai – sultono rūmai, grakštūs liauni bokštai, puošnios mečetės, muedzino balsas, kviečiantis melstis, visur tvyrantis prieskonių aromatas ir gražuolių, pasislėpusių po burkomis, provokuojantys žvilgsniai.
Tačiau keliautojų paširdžius dažnai kutena ne pramuštgalviškų nuotykių nuojauta, o nerimas ir troškimas jų išvengti, juk Artimųjų Rytų šalys dažniausiai vadinamos nesaugiomis. Irake – vis dar užsitęsęs pokarinis laikotarpis, neramu čia tiek arabų, tiek tarptautinių pajėgų kontroliuojamose teritorijose, Iranas – tarsi tuoj sprogsianti parako statinė, taip įsitempę nuolat valdžios šnipinėjami žmonės, Sirijoje žiauriai malšinamos bet kokios protesto akcijos. O kur dar reguliariai bruzdantys kurdai, ko gero, vis dar besitikintys atkurti savo valstybę. Verta paminėti ir įvairias teroristų grupuotes, grobiančias žmones, kontrabandininkus, gabenančius narkotikus ar ginklus, tačiau, nepaisant sudėtingų politinių ir ekonominių situacijų, šio regiono šalys vis tiek traukia keliautojus iš viso pasaulio.
Klaipėdietis Gediminas Vasiliauskas, kelionių dviračiu entuziastas ir populiarintojas, leidosi į neeilinę kelionę dviračiu per Iraną, Iraką, Turkiją, Siriją ir Jordaniją. Šių šalių keliais važiavo vienas, nes, kaip sakė ponas Gediminas, daugiau nebuvo tam pasiryžusių. Kelionė truko 56 dienas, dviračiu numinta daugiau nei 4 tūkst. km, o pinigų išleista lygiai 3783 Lt. Dviratininkas pasistatydavo palapinę prie mečečių ar policijos postų, nakvodavo nakvynės namuose, įkurtuose senovinuose arabų pastatuose, kuriuose susirinkdavo puikios keliautojų kompanijos iš viso pasaulio. Vienos tokios nakvynės kaina – 20–25 Lt.

Islamiškoji Sovietų Sąjunga
Kelionę G.Vasiliauskas pradėjo nuo Irano sostinės Teherano. Šiame mieste kažkada klestėjusi dinastija rūpinosi ne tik ištaigingų rūmų statyba, bet ir menu, tad po revoliucijų puošniuose rūmuose įkurti muziejai, kurių prabangios ekspozicijos tikrąja žodžio prasme akina. Verta paminėti Nacionalinį brangenybių muziejų, kuriame galima pasigrožėti imperatoriškuoju Povo sostu, kuris išdabintas beveik 27 tūkst. brangakmenių, 182 karatų deimantu ar iš gryno aukso pagamintu Žemės gaubliu, sveriančiu beveik 4 tūkst. kg ir inkrustuotu 51 tūkst. brangiųjų akmenų.
Tačiau keliautojas Teherano įžymybių sureikšminti nelinkęs. Irane gausu kultūrinių ir istorinių paminklų, tad nereikia belstis kelis šimtus kilometrų į šalį nuo maršruto ir ieškoti, į ką paganyti akis. Lietuvis dažniausiai apžiūrėdavo tai, kas pasitaikydavo pakeliui. Pavyzdžiui, Tabrizas garsėja kaip vienas didžiausių kilimų manufaktūrų centrų, ir užsukęs į šį miestą ponas Gediminas susigundė pasimokyti rišti kilimą. “Per minutę surišau šešis mazgus, o moteris, dirbanti ceche, per minutę suriša 120–140 mazgų. Man sakė, kad dar labai daug turiu mokytis”, – šypsodamasis prisimena G.Vasiliauskas.

Beje, Iranas garsėja ne tik turistinėmis vietovėmis, bet ir ypač griežta savo tvarka. Čia galioja gausybė draudimų – taikoma cenzūra, draudžiamas alkoholis, o moterys, net ir turistės, privalo būti apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų, be to, žmones nuolat stebi dorovės policija. Bet ar iš tiesų Iranas – tokia nesaugi šalis, kaip apie ją kalbama? “Tai islamiška Sovietų Sąjunga”, – trumpai apibūdina ponas Gediminas. Irano gyventojai įbauginti, egzistuoja slaptoji policija, šnipinėjanti ne tik vietinius, bet ir atvykėlius.
Keliautojas apie politinę padėtį vis paklausinėdavo vietinių gyventojų, tačiau laisviau ir drąsiau prabildavo tik studentai. “Susirenka, uždaro langus, užrakina duris. “Dabar, – sako, – mes galime pasikalbėti.” Parodo mobiliaisiais telefonais filmuotus vaizdus, kaip žmonės yra nužudomi ir išmetami, paslepiami ir pan. Ten šiuo metu bręsta nepaprastai sudėtinga situacija”, – mano ponas Gediminas.
Mūsų pašnekovui ir pačiam teko susidurti su šios šalies teismų sistema – jis buvo pakliuvęs į slaptąjį kalėjimą. Keliautoją, filmuojantį parlamentą, suėmė policija ir iki teismo įkalino, mat filmuoti ar fotografuoti šią įstaigą griežtai draudžiama. Tačiau teismas nusprendė keliautoją išteisinti ir paleisti.

Pokariniai nesklandumai
Ne mažiau įdomūs potyriai keliautojo laukė pervažiavus Irako sieną ir pasukus į kurdiškąją šalies dalį. Pasak G.Vasiliausko, Irakas nėra ta šalis, kurioje reikėtų dėmesį sutelkti tik į turistinius objektus, – daug įdomiau pasižiūrėti, kaip pokariniu laikotarpiu gyvena žmonės, kaip jie bendrauja, tvarkosi, kaip atkuriama valstybė. Nors teigiamų pokyčių jau nemažai, sumaišties ir netikrumo šalyje dar labai daug.
Nėra saugu ir retai užsukantiems turistams, ir ne tik dėl teroristų grupuočių grėsmės, bet ir dėl to, kad dauguma vietinių žmonių yra ginkluoti. Tuo teko įsitikinti ir mūsų pašnekovui – sutiktas vietinis kurdas grasino nušauti. “Žmogus nešovė į mane, nes elgiausi protingai. Tad vyras pasidėjo pistoletą ir nuėjo, o po kurio laiko atnešė pakelį cigarečių”, – dabar jau juokdamasis pasakoja ponas Gediminas.
Visi kurdai Irake ginkluoti, nes bijo būti užpulti tiek savos valstybės karinių pajėgų, tiek kaimyninių šalių kariuomenių. Kurdų istorinė patirtis teigia, kad gintis privalo patys, nes jų niekas niekada neapgins. Pasak pašnekovo, ginklai kurdų namuose sukrauti matomoje vietoje, su jais žaidžia net vaikai.
Dėl nesaugumo turistų Irake mažai, be to, tie, kuriems svarbiausia komfortas, į šią šalį taip pat neužsuka. Elektra išjungiama nuo 24 iki 6 valandos ryto, nėra telefono ryšio, sudėtinga iš bankomato pasiimti pinigų. Bankomatų yra tik didžiuosiuose miestuose, be to, penktadieniais jie neveikia, nes Irake ši savaitės diena – laisvadienis. Turistai privalo apsistoti tik viešbučiuose, nes esą tik taip galima užtikrinti jų saugumą.

Net ir nusipirkus žemėlapį laukia nemalonios staigmenos. “Žemėlapiai labai netikslūs. Miestai turi po tris keturis pavadinimus, neaišku, kuris oficialus. Kartais gali ir nesuprasti, kuriame mieste atsidūrei”, – prisimena G.Vasiliauskas.
Na, o užsukusį į Arbilio migracijos tarnybą lietuvį abstulbino ten tvyrantis chaosas. “Stoviu eilėje, o prie langelio, už kurio sėdi valdininkas, grūdasi žmonės. Kokie penki ar dešimt žmonių tiesia rankas, kieno pirmo dokumentus ir pinigus paims”, – stebisi dviratininkas. Keliautoją išgelbėjo vietinis kurdas, pamatęs sutrikusį žmogų, – paėmė dokumentus, pinigus ir prasigrūdęs pro minią pakišo juos valdininkui po nosim.

Legendomis apipinti miestai

Norėdamas išvengti itin nesaugių Irako pasienių bei Sirijos dykumos, ponas Gediminas pasuko ramesniais Turkijos keliais ir negaišdamas laiko pervažiavo Sirijos sieną. Sirijoje keliautojas aplankė žymiausius miestus, garsėjančius tiek savo istorija, tiek architektūros šedevrais, – Damaską, Alepą ar Palmyrą.
Ko gero, Damaskas – vienas dažniausiai religinėse legendose minimų miestų. Pačiuose įdomiausiuose pasakojimuose teigiama, esą pranašas Mahometas nedrįso įžengti į Damaską, nes miestas, padabintas grakščiais pastatais ir kupliais sodais, pasirodė panašus į rojų, o rojus, pranašo manymu, priklausąs tik Alachui. Vieni Biblijos tyrinėtojai teigia, kad Damaske gimė Abraomas, kiti – kad čia Kainas nužudė Abelį, o tretiems atrodo, kad būtent šiame mieste atsivertė Saulius, pamatęs Kristaus viziją.

Iš tiesų Damaskas žavi ne tik legendomis – čia yra ką veikti net ir viskuo persisotinusiam turistui. Senovinės gatvelės akimirksniu nukelia į tolimą praeitį, kvapą gniaužia XVI a. Dervišo Pašos bei Sinano Pašos mečetės, stebina Omejadų mečetė, perstatyta iš bizantiškos šventyklos ir padabinta kruopščiai išraižytomis galerijomis bei puošniomis mozaikomis. Sakoma, kad šioje šventykloje saugoma Jono Krikštytojo kaukolė.
Ne mažiau įdomus kitas miestas – Alepas. Keliavusieji tvirtina, kad jame patys jaukiausi ir gražiausi arabiški kiemeliai, o kur dar XII a. miesto tvirtovė, sultono rūmai ant pusiau dirbtinio pylimo, XIII a. medresės ar didžiulė X a. mečetė. Didžiausią įspūdį G.Vasiliauskui padarė senovinės ligoninės, kuriose būdavo gydomi net ir psichinių ligų kamuojami ligoniai. Dabar šiose patalpose veikia muziejai, kuriuose detaliai galima susipažinti su senovine arabų medicina.
Sirijoje lietuvis labiausiai norėjo aplankyti Palmyrą – mirusį dykumos miestą. 2 tūkst. m. pr. Kr. šis miestas jau garsėjo kaip svarbus karavanų prekybos centras, tačiau pasikeitus prekybos kelių krypčiai po truputį ištuštėjo. Jame verta pasivaikščioti antikinių gatvių liekanomis, apžiūrėti teatrą, šventyklas, pasigrožėti tobulo grožio kolonomis ir išlikusiomis arkomis, po kuriomis tik vėjas pusto smiltis.
Na, o apžiūrėjus pasakiškus Sirijos miestus pono Gedimino laukė Jordanijos keliai, vedantys į sostinę Amaną, ir skrydis namo.

Faktai apie šalis
Irano Islamo Respublika
Sostinė – Teheranas
Plotas – 1,6 mln. kv. km.
Gyventojų – apie 75 mln.

Irako Respublika
Sostinė – Bagdadas
Plotas – 430 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 29 mln.

Sirijos Arabų Respublika
Sostinė – Damaskas
Plotas – 185 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 22 mln.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas trečiadienį įspėjo, kad nereikėtų “provokuotojų” ir “kovotojų”, kurie stengiasi Sirijoje sukelti masinį sukilimą, vadinti taikiais protestuotojais.

“Svarbiausias dalykas yra tai, kad nebūtų pateiktas toks vaizdas, kad Sirijos saugumo pajėgos ir kariuomenė imasi griežtų priemonių prieš taikius protestuotojus, – S. Lavrovas sakė žurnalistams per Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje. – Šalyje yra labai daug ginkluotų provokuotojų (tarp protestuotojų Sirijoje). Aš manau, kad jokia valstybė netoleruotų tiesioginių bandymų sukelti visuotinį maištą”.

Sirijos saugumo pajėgos bando atsikovoti teritorijas, kurias yra užėmusios “didelės ginkluotų kovotojų grupuotės”.

Pasak Sirijos teisių organizacijų, daugiau nei 1 tūkst. žmonių žuvo ir per 10 tūkst. aktyvistų buvo sulaikyta nuo protestų prieš prezidento Bašaro al Asado (Bashar al-Assad) autoritarinį valdymą pradžios

Didžiojo aštuoneto (G-8) lyderiai penktadienį pareiškė esantys “sukrėsti” dėl taikių protestuotojų žudynių Sirijoje ir pareikalavo, kad Damaskas nedelsiant liautųsi naudojęs jėgą.

Tačiau komunikate, kuris bus paskelbtas baigiantis Prancūzijoje dvi dienas vykusiam G-8 viršūnių susitikimui ir kurio kopiją gavo naujienų agentūra “Reuters”, septynių Vakarų šalių ir Rusijos lyderiai susilaiko nuo tiesioginio pasiūlymo Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai imtis veiksmų prieš Damaską. Toks raginimas buvo ankstesniuose baigiamojo pareiškimo projektuose.

Perėjimas prie aptakesnių grasinimų “tolesnėmis priemonėmis” tikriausiai atspindi Saugomo Taryboje veto teisę turinčios Rusijos poziciją. Maskva paprastai švelniau vertina autoritarinių arabų šalių lyderių veiksmus negu Vakarų valstybės.

“Esame sukrėsti daugybės taikių protestuotojų žūties dėl didelio masto smurto naudojimo Sirijoje, taip pat pasikartojančių ir rimtų žmogaus teisių pažeidimų”, – sakoma lyderių pareiškime.

“Raginame Sirijos vadovybę nedelsiant liautis naudojus jėgą ir bauginimus prieš Sirijos žmonės, taip pat atsakyti į jų teisėtus reikalavimus užtikrinti žodžio laisvę, visuotines teises ir (patenkinti jų) lūkesčius. Taip pat raginame paleisti visus politinius kalinius Sirijoje”, – nurodoma komunikate.

“Tik dialogo ir esminių reformų kelias atves į demokratiją ir, tuo pačiu, į Sirijos ilgalaikį saugumą bei klestėjimą”, – priduriama dokumente.

Sirijos armijos padaliniai šeštadienį pradėjo sunitų rajonų Banijaso mieste šturmą, pranešė žmogaus teisių gynėjų organizacijos darbuotojas.

Pasak jo, pajėgos įžengė į miestą iš trijų pusių ir atakavo sunitų rajonus, kur atkirsta didžioji dalis ryšio linijų. Informacijos apie žuvusiuosius ar sužeistuosius negauta.

Žmogaus teisių gynėjų organizacijos nario teigimu, sunitų rajonai visiškai užblokuoti.

Kaip skelbia BBC, rajonų gyventojai suformavo “gyvąją grandinę” siekdami sustabdyti tankus.

Banijaso miestas-uostas įsikūręs šiaurės vakarinėje Sirijos dalyje.

Kaip jau buvo pranešta, penktadienį per susidūrimus su vyriausybinėmis pajėgomis keliuose miestuose žuvo apie 30 žmonių. Manifestantai reikalauja, kad šalies prezidentas Baširas el Asadas (Bashir al Assad) nedelsiant atsistatydintų.

Kaip pažymi AP, per pusantro mėnesio trunkančius protestus Sirijoje nukauta per 580 civilių gyventojų ir apie 100 karių.

Miesto gyventojų teigimu, šeštadienį Sirijos vyriausybė pasiuntė į Derą daugiau tankų, mieste girdėjosi šaudymai. Saugumo pajėgos bando palaužti sukilimą prieš prezidentą Bašarą al Asadą (Bashar al-Assad), rašo “Reuters”.

Pirmą kartą Sirijos kariai ir tankai įsiveržė į Derą pirmadienį, kad numalšintų antivyriausybinius protestus, išplitusius visoje 20 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Vakarai jau ėmėsi taikyti sankcijas Sirijos vadovui.

Pietuose esanti Dera yra šešias savaites trunkančių neramumų lopšys. Protestuotojai iš pradžių reikalavo daugiau laisvės ir pažaboti korupciją šalyje, vėliau tai peraugo į judėjimą nuversti prezidentą B. al Asadą. Judėjimui palaužti šalies valdžia panaudojo smurtines priemones.

Deros gyventojai teigia girdėję sunkiosios artilerijos šūvius, daugiausiai miesto senuosiuose kvartaluose netoli Jordanijos sienos.

Europos Sąjunga, Rusija, Graikija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos šeštadienį pasmerkė Sirijos režimo surengtą kruviną susidorojimą su protestuotojais, reikalaujančiais politinių laisvių ir pažaboti korupciją.

Dešimtys tūkstančių Sirijos gyventojų šeštadienį reikalavo nuversti prezidentą Basharą al Assadą (Bašarą Asadą); jie susirinko laidoti daugybės demonstrantų, žuvusių dėl saugumo pajėgų smurto. Žmogaus teisių aktyvistai teigia, kad nuo pirmųjų protestų, prasidėjusių kovo 18 dieną Derijos mieste, bendras aukų skaičius jau viršijo 300.

JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad Sirijos susidorojimai su protestuotojais “privalo liautis tuojau pat”, taip pat sakė, kad B.al Assado sprendimas atšaukti dešimtmečius šalyje galiojusią nepaprastąją padėtį yra “nerimtas”. JAV vadovas pridūrė, kad Damaskas siekia Irano pagalbos malšinant neramumus.

“Šis piktinantis smurto naudojimas protestams malšinti turi liautis tuojau pat, – pabrėžė B.Obama. – Užuot įsiklausęs į savo žmonių balsą, prezidentas al Assadas kaltina pašaliečius, tuo pat metu siekdamas Irano pagalbos represijose prieš Sirijos piliečius, naudodamas tą pačią šiurkščią taktiką, kurią buvo pasitelkę jo sąjungininkai iraniečiai.”

Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas (Ježis Buzekas) paragino Sirijos vyriausybę nutraukti “kraujo liejimą” ir atsakyti į demonstrantų reikalavimus. Jis taip pat sakė, kad Damaskas turi paleisti “visus sąžinės kalinius”, panaikinti žiniasklaidos cenzūrą ir patraukti atsakomybėn atsakinguosius už kankinimus ir smurtą.

“Sirijos režimas privalo pagaliau pripažinti laiko ženklus ir patenkinti savo žmonių teisėtus lūkesčius. Tuščios deklaracijos žmonių nebesuklaidins”, – nurodė jis.

“Žmonės visiškai aiškiai išdėstė savo reikalavimus. Bet kokios formos smurtas prieš taikius demonstrantus turi liautis: daugiau jokių žudymų, jokių kankinimų, jokių nepagrįstų areštų. Turi būti atliktas nepriklausomas protestuotojų žūties tyrimas”, – pridūrė J.Buzekas.

Rusija paragino Sirijos lyderius paspartinti “didelio masto politines reformas” ir susilaikyti nuo smurto, nes kruvini saugumo pajėgų ir prieš vyriausybę protestuojančių demonstrantų susirėmimai tik dar labiau eskaluoja neramumus šioje arabų valstybėje.

“Sirijos vyriausybė ir visos nevyriausybinės bei religinės jėgos privalo atmesti smurtą ir toliau ieškoti bręstančių problemų sprendimo, – sakoma Rusijos URM pranešime. – Tik konstruktyvus dialogas, Sirijos vyriausybės didelio masto politinių reformų spartinimas ir socialiniai bei ekonominiai pokyčiai gali užtikrinti stabilų ir demokratinį šalies vystymąsi.”

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe (Alenas Župė) taip pat pasmerkė Sirijos saugumo pajėgų “kraštutinį smurtą” ir paragino patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus dėl daugybės protestuotojų žūties praeitą penktadienį.

“Raginame Sirijos valdžią nedelsiant atsisakyti smurto ir gerbti savo piliečių esmines teises bei laisves, – sakė A.Juppe. – Tik platus politinis dialogas, atsakantis į Sirijos žmonių teisėtus lūkesčius, gali išsaugoti stabilumą šalyje – tai rūpi visiems.”

“Šios žiaurios ir beatodairiškos represijos kertasi su nepaprastosios padėties atšaukimu”, – pridūrė Prancūzijos diplomatijos vadovas.

Graikijos užsienio reikalų ministras Dimitris Drucas (Dimitris Droutsas), savo ruožtu, sakė, kad jo vyriausybė labai susirūpinusi dėl pranešimų apie Sirijos valdžios vykdomas represijas ir paragino Damaską imtis reformų.

“Teisė į taikius susirinkimus ir žodžio laisvė yra esminiai demokratijos elementai, ir jų privalu laikytis, – pabrėžė D.Droutsas. – Raginame Sirijos vyriausybę elgtis santūriai ir nedelsiant įgyvendinti būtinas reformas, kurios būtų naudingos Sirijos žmonėms ir šalies stabilumui.”

Sirijos pietuose, Derijos mieste, saugumo pajėgos, vaikydamos tūkstantines protestuojančiųjų minias, ėmė šaudyti į minią, remiantis įvairiais šaltiniais, žuvo nuo 13 iki 17 žmonių.

Per visą šalį demonstracijos nerimsta jau ketvirtą savaitę.

Ir šiauriau sostinės esančiame Homso mieste per susirėmimus su saugumo pajėgomis sužeista daug žmonių.

Pasak vieno aktyvisto, paskambinusio naujienų agentūrai AFP, Derijoje į žmones šaudyta guminėmis ir tikromis kulkomis.

“Tūkstančiai žmonių, po pamaldų išėję iš mečečių, nužygiavo prie teismo rūmų, bet civiliais rūbais apsirengę saugumiečiai ašarinėmis dujomis vaikė juos”, – pasakojo jis.

“Demonstrantai ėmė mėtyti akmenis, prasidėjo susirėmimai…, padėtis labai įtempta”, – pridūrė jis.

Mirčių įsiutinti protestuotojai padegė valdančiosios partijos “Baath” būstinę.

Valstybinė televizija tvirtino, kad “diversantai ir susimokėliai atidengė ugnį į gyventojus ir saugumo pajėgas” ir nušovė du žmones – pareigūną ir greitosios pagalbos darbuotoją.

Oficialioji naujienų agentūra SANA nurodė, jog sužeisti dešimtys civilių, saugumiečių ir policininkų.

Per valstybinę televiziją rodyti už medžių stovintys, galvas kufijomis (skarelėmis) apsirišę jaunuoliai, aidi automatinių ginklų šūviai.

Sirijos žmogaus teisių gynimo lygos vadovas Abdel Karimas Rihawi (Abdel Karimas Rihavis) sakė, jog per susirėmimus pramoniniame Homso mieste buvo sužeista žmonių; kovos kilo ir Harastoje, netoli sostinės; taip pat tūkstančiai žmonių protestavo Banjase ir Tale, 20 kilometrų šiauriau Damasko.

Pasak jo, demonstracijos vyksta, siekiant pagerbti “kankinius”, žuvusius Dumoje, Derijoje, Latakijoje, aidi šūkiai “Dievas, Sirija, Laisvė”.

Tūsktančiai žmonių žygiavo ir penkių šiaurinių miestų gatvėmis, daugiausia kurdiškuose miestuose Hasakėje ir Amudoje; reikalaujama panaikinti nepaprastosios padėties įstatymą, paleisti kalinius.

Daugiau nei dvi savaites besitęsiantys protestai, kuriuose reikalaujama daugiau laisvių šalyje, kur jau beveik pusšimtį metų galioja nepaprastoji padėtis, tapo precedento neturinčiu iššūkiu vienuolika metų Siriją valdančiam prezidentas Basharui al-Assadui (Bašarui Asadui.)

Jungtinės Amerikos Valstijos pamerkė smurtą Sirijoje ir pareiškė, kad šios šalies valdžia taiko represijas savo piliečiams, stengiasi įbauginti juos, o Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas (Ban Kimunas) paragino Sirijos vyriausybę laikytis “maksimalaus santūrumo”, pranešama BBC tinklalapyje.

Šie pareiškimai paskelbti po to, kai iš Sirijos buvo pranešta, jog kariškiai šaudo į taikius demonstrantus. Protestuojantieji tvirtina, kad nuo vyriausybės karių rankų penktadienį žuvo 20 žmonių.

Sirijoje tęsiasi jau savaitę nesiliaujantys protestai prieš vyriausybę; reikalaujama nutraukti politinę partijos “Baas” monopoliją, atšaukti nepaprastosios padėties įstatymą, kuris Sirijoje galioja nuo 1963 metų ir leidžia valdantiesiems sugniuždyti bet kokį kitų pažiūrų protrūkį.

Pagal šį įstatymą policija gali sulaikyti žmones be arešto orderio, net įkalinti be teismo ir tyrimo.

“Kontraktas yra realizavimo stadijoje”, – sakė jis šeštadienį žurnalistams Vladivostoke.

Pasak karinių ir diplomatijos šaltinių, į Siriją jau pristatyti du kranto raketų paleidimo kompleksai “Bastion” su raketomis “Jachont”. Sandorio suma sudaro ne mažiau kaip 300 mln. dolerių.

Komplekso “Bastion” paskirtis yra jūros pakrantės gynyba 600 kilometrų ruože bei įvairios klasės ir tipo laivų naikinimas.

Raketa “Jachont” gali pasiekti taikinius, esančius už horizonto. Kariškiai juokauja, kad ši sparnuotoji raketa panaudojama pagal principą “iššovei ir užmiršai”. Ji skrieja viršgarsiniu greičiu; ją galima paleisti iš įvairių laivų (ir povandeninių), orlaivių, kranto objektų.

“Jachont” gali sunaikinti taikinius, esančius už 300 kilometrų, nešti daugiau kaip 200 kilogramų kovinę galvutę. Leidžiant salvėmis, raketos startuoja kas 2-5 sekundes.

Susitarimą dėl modernių valdomų sparnuotųjų raketų “Jachont” tiekimo Sirijai Maskva pasirašė 2007 metais, bet vykdyti jį buvo delsiama.

Šiuo susitarimu pasipiktino Izraelis ir Jungtinės Amerikos Valstijos; taip pat kalbėta, jog Rusija gali panaikinti šį kontraktą dėl neramumų Afrikos šiaurėje ir Artimuosiuose Rytuose.