Praėjusį rudenį pasirodė nauja operacinės sistemos „Windows“ versija. Tačiau IT pasaulis per pastaruosius kelerius metus stipriai pasikeitė, tad ar liko jame vietos jau septyniolika metų kompiuteriuose karaliaujantiems „Microsoft“ „langams“?

Praėjusių metų rudenį bendrovė „Microsoft“ išleido „Windows 8“ – naujausią savo kuriamos operacinės sistemos versiją. Taigi tam tikra prasme šiemet „Windows“ sukanka 20 metų, nes 1983-iaisiais tuomet dar visai jauna „Microsoft“ pranešė kurianti naujovišką operacinę sistemą, kuri, pasirodžiusi po dvejų metų, septyniolikai metų įsitvirtino daugelyje pasaulio kompiuterių. Nors jau beveik porą dešimtmečių daugumai vartotojų „Windows“ pavadinimas yra tapęs kompiuterio sinonimu, naujausios, aštuonetu pažymėtos sistemos laukia lemtingas išbandymas – nuo jos sėkmės priklausys ne tik operacinės sistemos ir pačios „Microsoft“, bet ir kompiuterių, kaip juos esame pratę matyti, likimas.
Juk jei „Windows 8“ ištiks tokia nesėkmė, kokia teko 2006-aisiais išleistai „Vistai“, – dar labiau sustiprės nuomonė, kad „Microsoft“ vis labiau silpsta ir atsilieka nuo pagrindinių savo konkurenčių „Apple“, „Google“ bei „Amazon“. Tai būtų didžiulis, nors ir ne mirtinas, smūgis bendrovei, tiek metų dominavusiai informacinių technologijų srityje. Jei naujoji „Windows“ bei joje įgyvendinamos naujovės prigis ir išpopuliarės, tai reikš, kad IT milžinė vis dar turi parako ir sugeba formuoti kompiuterių ateities tendencijas. Pasak Patricko Moorheado, dirbančio technologijų rinkos analitikų kompanijoje „Moor Insights & Strategy“, nuo „Windows 8“ sėkmės priklausys ir ekscentriškojo „Microsoft“ vadovo Steve’o Ballmerio tolesnė karjera.
Tad pažvelkime, kokių naujovių siūlo „Windows 8“, kaip ši operacinė sistema pasikeitė nuo 1985-ųjų bei kokia ateitis laukia vis labiau apsukas lėtinančios „Microsoft“.

Beveik pavėlavusios naujovės

Pirmą kartą įsijungus „Windows 8“ akivaizdu, kad ši operacinė sistema šiek tiek spartesnė ir mažiau reikli kompiuterio galiai. Vis dėlto į akis labiausiai krinta radikali plastinė operacija, kurią patyrė naujieji „langai“: darbalaukyje vietoje įprastų programų paveikslėlių puikuojasi spalvingų stačiakampių juosta, besitęsianti už ekrano ribų. Šie stačiakampiai – tai specialiai perkurtos ir naujajai sistemai pritaikytos programos, kurių langai atrodo ir yra valdomi kitaip, nei esame įpratę. Nebeliko starto meniu, o kitos meniu juostelės pakeitė savo buvimo vietą, tad daugelis vartotojų, įpratusių prie klasikinės išvaizdos, turės iš naujo mokytis daugybės valdymo gudrybių.
Šios naujovės įdiegtos tam, kad naująja operacine sistema būtų patogu naudotis įrenginiuose liečiamaisiais ekranais, tarkime, planšetiniuose kompiuteriuose, – labiausiai ji primena prieš porą metų išleistą „Windows Phone“ operacinę sistemą, skirtą išmaniesiems telefonams. Tačiau po naujaisiais apdarais slypi nedaug pakitusi ir daugeliui pažįstama klasikinė „Windows“ aplinka: išjungus naująją išvaizdą, dirbti galima beveik taip pat, kaip ir su patikimąja „septintuke“.
Šis bandymas išsėdėti vienu metu ant dviejų kėdžių, ko gero, yra pagrindinė „Microsoft“ klaida, mat naujajai aplinkai pritaikytų programų pasirinkimas kol kas mažas, o įsidiegus nepritaikytą programą teks nuolatos grįžti į klasikinę aplinką. Daugelis ankstyvųjų pirkėjų, dirbančių įprastais kompiuteriais, prisipažįsta ilgainiui išjungiantys naująjį „Windows 8“ apvalkalą ir dirbantys klasikinėje aplinkoje, o kiti vartotojai teigia susilaikysiantys nuo naujosios operacinės sistemos įsigijimo.
Regis, čia nepadės nė milijardas dolerių, skirtų reklaminei bei rinkodaros kampanijoms (tai dar vienas ženklas, kokia svarbi „Microsoft“ yra naujoji operacinė sistema). Mat kompiuterių gamintojai gan vangiai rinkai pateikia planšetinius kompiuterius su „Windows 8“, dėl to net ir pati „Microsoft“ sukūrė tokį mobilųjį įrenginį – „Surface“ planšetę.
Vis dėlto daugiausiai vilčių siejama su hibridiniais įrenginiais: tai įprasti nešiojamieji kompiuteriai su liečiamaisiais ekranais, kurie gali būti nuimti arba pasukti taip, kad pavirstų planšetėmis. Dauguma tokių įrenginių turėtų pasirodyti šiais metais, tad sprendimą dėl „Windows 8“ sėkmės ar fiasko tenka kuriam laikui atidėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau ir kai kurios didžiosios valdiškos poliklinikos darosi panašios į modernius privačius medicinos centrus. Nors ir toliau daugiausiai dėmesio sulauksite tik iš mažoje privačioje klinikoje dirbančio šeimos gydytojo, niekur nedingo ir gniuždančios poliklinikų eilės.

Šiuo metu privačiose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose yra prisirašę apie 900 tūkst., valstybinėse – per 2 mln. gyventojų. Vien per pastaruosius šešerius metus pas privačiai dirbančius gydytojus „perbėgo“ apie 200 tūkst. lietuvių. Nedidelių privačių šeimos gydytojo kabinetų ir klinikų šalyje pamažu daugėja, bet išgyventi iš tų lėšų, kurias už kiekvieną pacientą tiek viešosioms, tiek privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms dabar perveda Valstybinė ligonių kasa (VLK), joms nėra lengva.
Lietuviai vis labiau linksta prie tokio modelio: šeimos gydytoją išsirenka dirbantį nedidelėje privačioje klinikoje, o jei prireikia tyrimų ar kitų specialistų konsultacijų, su siuntimu traukia į valstybinę polikliniką. Taip tiesiog pigiau, nes privačiame medicinos centre dažnai tenka primokėti net ir už tas antrinio lygio paslaugas, kurias finansuoja ligonių kasa, o taip yra iš esmės todėl, kad valstybinės ir privačios medicinos konkurencijos sąlygos tebėra labai nelygios. Kita vertus, daugelyje smulkių privačių kabinetų dirba tik keli šeimos gydytojai, ir daugiau jokių specialistų.
Vis dėlto lakstyti iš vienos įstaigos į kitą nėra patogu, nes negali visų reikiamų tyrimų atlikti iškart vienoje vietoje. Todėl apie 70 proc. gyventojų ir toliau yra prisirašę nuolat kritikuojamose valstybinėse poliklinikose.
Poliklinikos konkurenciją su privačiais centrais jaučia, ypač jei verstis praktika vien privačiai išeina koks nors populiarus gydytojas, išsivesdamas ir didžiumą savo pacientų (o sykiu – ir už juos skiriamus pinigus). Bet jausdami valstybės užnugarį ir suprasdami, kad gyventojai, visų pirma pagrindinį pacientų kontingentą sudarantys pensininkai, nėra pajėgūs už paslaugas primokėti, valstybinių poliklinikų vadovai šiandien dar gali gyventi gana ramiai. Todėl daugelyje šalies poliklinikų, ypač mažesniuose miestuose, vaizdas išlieka gana niūrus – pokyčiai ir pažangios naujovės į jas ateina daug lėčiau nei į privačius medicinos centrus.

Gydytojai: poliklinikas žlugdo sveikatos sistemos ydos

„Valdiškas poliklinikas vertinčiau visų pirma kaip sovietinio laikotarpio atgyveną. Tai yra monstrai, kuriuose gydymas labiau imituojamas, negu vyksta iš tikrųjų“, – „Veidui“ sakė vienoje didžiausių sostinės poliklinikų dirbantis šeimos gydytojas. Jis sutiko atvirai pasikalbėti apie sistemos piktžaizdes su sąlyga, kad neskelbsime jo pavardės.
„Aišku, poliklinikose yra daug gerų gydytojų – tiek antrojo lygio specialistų, tiek bendrosios praktikos. Yra ir atnaujintos įrangos. Tačiau pacientų kiekis – milžiniškas. Daug planinių – iš anksto užsirašiusių, ir dar ateina papildomų, ūmai susirgusių. Spręskite patys: pacientai iš anksto registruojami į priėmimą 15 minučių intervalu, tai yra formaliai vienam pacientui turėtų būti skiriama tiek laiko. Tačiau į tą laiką dar ateina ir vienas du papildomi pacientai – karščiuojantys, patyrę traumą ir pan. Ir jeigu tie pacientai priklauso mano, kaip šeimos gydytojo, apylinkei, aš juos savo darbo laiku privalau priimti, nors man pačiam į darbo pabaigą kartais ima stogas važiuoti. Buvo atvejų, kai per skubėjimą ne tam pacientui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Laimė, laiku pastebėjau klaidą, – apie nefasadinę sveikatos apsaugos sistemos pusę „Veidui“ pasakojo šeimos gydytojas. – Taigi iš tikrųjų vienam žmogui tenka 10 minučių ar mažiau. Ar galima per tokį laiką užtikrinti kokybišką konsultaciją? Jokiu būdu. O mus, eilinius gydytojus, vis tiek verčia „dirbti kokybiškai“ ir kad „tik nebūtų skundų“. Bet ir specialistams, pavyzdžiui, kardiologams, dirbti ne ką geriau. Tegul konsultacijai būna skirta ir dvidešimt minučių, tačiau per tą laiką reikia ne tik apžiūrėti pacientą, susipažinti su ankstesniais įrašais, bet ir išrašyti vaistų, tyrimus padaryti. O pas specialistus irgi neretai būna papildomų pacientų, visokių pacientų „nuo administracijos“. Tai tokia ir ta kokybė. Bepigu privačioms klinikoms, kai pacientui gali skirti bent pusvalandį.“
Mūsų pašnekovas minėjo ir kitą priežastį, kodėl valstybinių poliklinikų gydytojai yra taip apkrauti: mat žymią dalį valdiškų poliklinikų pacientų sudaro pagyvenę ir neįgalūs asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis, neretai – ne viena, o keliomis. Todėl antrojo lygio specialistai dažniausiai konsultuoja būtent tokius „lėtinius“ pacientus, nors iš tokių konsultacijų, kaip teigia mūsų kalbintas šeimos gydytojas, nėra apčiuopiamos naudos.
„Pirma, dažnai konsultuojama ne dėl medicininių priežasčių, o dėl socialinių poreikių. Pavyzdžiui, pacientas nori gauti neįgalumo grupę – tam reikia specialisto išvados. Antra, n-ąjį kartą konsultuojama dėl tos pačios ligos, kuri, deja, neišgydoma, galima tik pristabdyti jos progresavimą. Tačiau pacientai reikalauja siųsti pas specialistus, tikėdamiesi, kad gal jau rastas koks naujas gydymo metodas. Nors kai kuriais atvejais pacientui reikėtų visų pirma sveikiau gyventi ir taisyklingai vartoti vaistus, tai yra pačiam prisiimti daugiau atsakomybės. O šito jie dažnai nenori. Na, ir trečias svarbus dalykas: dėl kai kurių biurokratinių suvaržymų ne viską gali atlikti šeimos gydytojas, pavyzdžiui, išrašyti tam tikrų kompensuojamųjų vaistų, paskirti kai kurių nemokamų kraujo tyrimų ar nukreipti atlikti brangių tyrimų – kompiuterinės tomografijos ir pan. Tai gali tik specialistas, todėl ir turime siųsti pacientą jų konsultacijos. Dėl visų šių priežasčių specialistų krūvis labai padidėja, o sykiu prastėja konsultacijų kokybė ir didėja pacientų nepasitenkinimas“, – skaudulius vieną po kito bėrė šeimos gydytojas.
Jo tikinimu, kad panašiai galvoja dauguma kolegų, tačiau jie tyli, nes bijo netekti darbo. O tokia grėsmė esą visai reali, nes bent jau Vilniuje bendrosios praktikos gydytojų stygiaus šiuo metu nėra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kai mandatų ir postų dalybos po šių Seimo rinkimų pasibaigs, politikai ketina dar kartą atnaujinti diskusijas dėl rinkimų sistemos Lietuvoje keitimo. Mat dabartinė tiek savivaldos, tiek parlamento rinkimų sistema sulaukia nemažai rinkėjų kritikos.

Vilnietis pardavimo vadybininkas Rimas Gružinskas sako, kad šįkart jam buvo labai sunku apsispręsti, už kurios partijos sąrašą balsuoti. Vyras sako, kad būtų paprasčiau ir objektyviau, jei būtų galima balsuoti už kelis politikus iš skirtingų partijų sąrašų. „Dabar tenka rinktis vieną partiją ir balsuoti už jos narius, nors aš, skaitydamas pavardes sąraše, ne visada pajėgiu išsirinkti tuos penkis politikus, dėl kurių sąžiningumo ir kompetencijos būčiau visiškai tikras, – teigė savo rinkimų apylinkėje užkalbintas R.Gružinskas. – Kai kuriuos savo balsus paskirstau tiems politikams, kurių nė nežinau, nors mielai juos atiduočiau kitų partijų atstovams, jei tik būtų tokia galimybė.“
O IT analitikas Albertas (jo prašymu pavardės neskelbiame) norėtų, kad rinkėjai turėtų galimybę balsuoti ne tik už, bet ir prieš tam tikrus politikus, tai yra nepatinkančius tiesiog išbraukti. Pasak Alberto, taip rinkėjai užtikrintai parodytų, kokie pasirinkto sąrašo politikai jiems nėra priimti. Dabartinis politikų reitingavimas, pašnekovo nuomone, turi trūkumų.

Ar patektų į Seimą A.Kubilius

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas sako, kad reitinguodami kandidatus į parlamentą juos tiek pakelti aukščiau, tiek nuleisti gali rinkėjai Latvijoje. Tokia rinkimų sistema, pasak Z.Vaigausko, rinkėjui gal ir patraukli, nes suteikia galimybę išreikšti savo nemeilę konkrečiam politikui, bet taip pat turi nemažai trūkumų.
„Partija vis tiek gauna balsą vien todėl, kad rinkėjas savo nemėgstamą kandidatą nubraukia. Vienoje nedidelėje savivaldybėje latviai turėjo įdomų atvejį: rinkimuose dalyvavo toks vienas labai nepopuliarus asmuo, gydytojas, ir nemažai rinkėjų jį išbraukė, tačiau dėl to šio kandidato kolegos buvo išrinkti. Kitaip tariant, rinkėjai norėjo balsuoti prieš jį, bet nubalsavo už partiją“, – prisimena pavyzdį Z.Vaigauskas.
Be to, esant galimybei balsuoti prieš padidėja tikimybė, kad nebus išrinkti tam tikrų partijų lyderiai. Pavyzdžiui, koks nors aukštą postą valstybėje užimantis, bet visuomenėje nepopuliarus politikas taip gali atsidurti už parlamentinio borto.
Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis sutinka, kad teoriškai įmanoma, jog esant tokiai rinkimų sistemai į Seimą galėtų būti neišrinktas ir, tarkime, menku populiarumu visuomenės akyse pasižymintis premjeras Andrius Kubilius. Anot K.Masiulio, toks scenarijus būtų tragedija, bet politikas vis dėlto nemano, kad tai realu.

Nori rinkti kandidatus iš skirtingų sąrašų

Z.Vaigausko teigimu, skirtingose šalyse galioja labai skirtingos savivaldos bei parlamento rinkimų sistemos. Lietuva, kaip sako VRK pirmininkas, yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose parlamento nariai yra šimtu procentų išlaikomi valstybės. O kitose šalyse parlamentarams leidžiama įstatymų leidybą derinti su savo įprastine profesija, kad ir kokia ji būtų. Manoma, kad tada įstatymų leidėjai mažiau atitrūksta nuo kasdienio gyvenimo. „Lietuvos Seimo rinkimų sistema panašiausia į Vokietijos, mes tik neturime kompensacinio mandato“, – aiškina Z.Vaigauskas.
Įvairiose šalyse skiriasi ir parlamento narių skaičius. VRK pirmininkas sutinka, kad Lietuvoje Seimo narių galėtų būti šiek tiek mažiau, tarkime, apie šimtą.
Idealios rinkimų sistemos, VRK pirmininko žodžiais, nebūna, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuvos Seimo rinkimų sistema galėtų būti tobulinama. Dabartinė tvarka sulaukia nemažai rinkėjų kritikos, labiausiai todėl, kad balsuojama tik už vienos politinės jėgos kandidatus. Rinkėjai klausia, kodėl jiems nesuteikiama galimybė balsuoti už asmenis iš skirtingų partijų sąrašų. „Rinkėjui patraukliausia tokia sistema, kai jis gali balsuoti už konkrečias asmenybes. Kai jis iš skirtingų sąrašų pasirenka visą kompleksą kandidatų ir už juos balsuoja“, – daro išvadą Z.Vaigauskas.
Jam imponuoja tarpukario Lietuvoje galiojusi proporcinė savivaldos rinkimų sistema. Pagyvenę žmonės dar prisimena, kaip tuomet buvo renkama Kauno miesto taryba: likus kelioms dienoms iki rinkimų rinkėjas gaudavo per du šimtus kortelių, nes tiek rinkimuose dalyvaudavo kandidatų, iš kurių savo nuožiūra turėdavo atrinkti 24 korteles su jam patikusių rinkėjų pavardėmis ir, sudėjęs jas į voką, rinkimų dieną nunešti į rinkimų apylinkę. Per keletą dienų suskaičiavus balsus dalis daugiausiai balsų surinkusių kandidatų iš karto gaudavo tarybos nario mandatą. Bet balsai pasiskirstydavo, todėl taip būdavo išdalijama tik mažesnė dalis mandatų. Kiti mandatai būdavo paskirstomi pagal proporcinę sistemą, sudėjus visų partijų kandidatų gautus balsus. Politinės jėgos atstovavimas parlamente turėjo būti proporcingas rinkėjų skaičiui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos bendrovės “BAIP grupė” valdoma Norvegijos įmonė „Norway Registers Development“ kartu su partneriais iš Lietuvos bus atsakinga už elektroninės mokesčių deklaravimo sistemos projektavimą, plėtojimą ir įgyvendinimą keturiose Rytų Karibų valstybėse.

“Norway Registers Development” su jungtinės veiklos partneriais UAB “NRD” ir UAB “Alna Software” rugsėjo pabaigoje Santa Lusijoje pasirašė metų trukmės, daugiau kaip 1 mln. JAV dolerių (apie 2,7 mln. litų) vertės sutartį.

“BAIP grupės įmonės su partneriais laimėjo Pasaulio banko remiamą Rytų Karibų valstijų organizacijos skelbtą konkursą, kuriame dalyvavo šeši tiekėjai iš viso pasaulio. Prieš metus įsigiję Norvegijos įmonių grupę “Norway Registers Development”, turinčią ilgametę patirtį daugiau kaip 40-yje šalių, atsivėrėme duris į tarptautines rinkas, į kurias sieksime žengti kartu su kitomis Lietuvos informacinių technologijų įmonėmis“, – komentavo “BAIP grupės” vadovas Kazimieras Tonkūnas.

Projekto Rytų Karibuose vadovas, UAB „NRD“ generalinis direktorius Alvydas Arnoldas Šidlauskas pasakojo, kad tai pirmas konkursas, laimėtas mokesčių srityje užsienio rinkose.

„Didelis iššūkis keturiose šalyse įdiegti elektroninę deklaravimo sistemą per gana trumpą projekto įgyvendinimo laikotarpį – paslaugas turime suteikti iki 2013 metų liepos 31 dienos. Tačiau mūsų ir partnerių “Alna Software“ įgyvendinti projektai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir kita patirtis Lietuvoje turėtų lemti sėkmingus projekto rezultatus. Manau, tai didelis laimėjimas turėti galimybę perkelti lietuviškus gerosios praktikos pavyzdžius į tokius tolimus kraštus ir taip prisidėti prie informacinių technologijų plėtojimo viešajame sektoriuje, ekonomikos skatinimo, viešųjų paslaugų teikimo kokybės pasaulio mastu“, – sakė A. Šidlauskas.

Lietuvos jungtinės veiklos partnerių laimėtas projektas skirtas plėtoti tiesiogiai internetu vykdomos registracijos ir elektroninio mokesčių deklaravimo posistemio sąsajas su mokesčių valdymo sistema. Projekto tikslas – suprojektuoti, sukurti ir įdiegti mokesčių elektroninio deklaravimo sistemos grafinę sąsają, kuri vykdytų elektronines sąveikas atliekant registravimo, mokesčių ir kitų deklaracijų pildymo veiksmus, elektroninius mokesčių mokėjimus.

„Su „BAIP grupei“ priklausančia bendrove „NRD“ jau kurį laiką kooperuojamės ir sėkmingai įgyvendiname projektus Lietuvoje, todėl kvietimas prisijungti prie tarptautinio konsorciumo buvo patrauklus. Mūsų bendrovė bus atsakinga už trečdalį projekto darbų. Tikimės, kad bendras darbas bus sėkmingas ir visiems naudingas“, – teigė “Alna Software” direktorius Artūras Gruodis.

Projektą Rytų Karibuose remiantis Pasaulio bankas moderniausiomis integruotomis elektroninės valdžios taikomosiomis programomis siekia didinti viešųjų paslaugų veiksmingumą, kokybę ir skaidrumą regione.

Blogiausia, kas galėtų nutikti Lietuvos partinei sistemai po šių Seimo rinkimų, – socialdemokratų ir konservatorių koalicija.

Lietuvoje veikiančių partijų visumą įprasta vadinti partine sistema. Tačiau dažnai pamirštama, kad sistema tam tikrą reiškinį padaro ne tiesiog dalių suma, o bendros, tik sistemai būdingos savybės. Be to, tikra sistema turi pasižymėti tęstinumu.
Teksaso valstybinio universiteto (JAV) profesorius Omaras Sanchezas iškėlė idėją, kad ne kiekviena partijų visuma yra verta partinės sistemos vardo. Turėtume skirti partijų sistemas nuo partijų antisistemų, kuriose neįmanoma įžvelgti net minimalaus stabilumo. Pavyzdžiui, Gvatemaloje pagrindinių partijų kaita yra tokia didelė, kad 2007 m. parlamento rinkimuose tarp keturių pirmųjų partijų (pagal gautus balsus) buvo tik viena, patekusi į ketvertuką 1999 m., ir nė vienos, turėjusios atitinkamą rezultatą 1990 m.
Nurodomi trys pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima vertinti partinės sistemos „sistemiškumo“ lygį. Pirmieji du yra minimalūs reikalavimai, kad partija nebūtų priskirta prie partijų antisistemų grupės (kaip minėta Gvatemala): šalyje turėtų veikti bent dvi partijos ir būti išlaikomas pagrindinių komponentų, kurie sudaro partinę sistemą, – partijų tęstinumas. Trečiasis kriterijus skiria nesusiformavusias, tačiau vis dėlto partines sistemas nuo jų stabilesnių atmainų: pastarosiose papildomai turėtų egzistuoti didesnis rinkėjų preferencijų stabilumas, net jeigu laikui bėgant tam tikros partijos iškyla ir kitos nunyksta.
Lietuvoje nuo pat 1990 m. rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) veikė bent dvi politinės jėgos, todėl šis reikalavimas yra akivaizdžiai išpildytas. Trečiojo mūsų šalies partinė visuma taip pat akivaizdžiai nepatenkina, rinkėjų rinkiminės preferencijos yra gana nestabilios. Tačiau kaip su antruoju – pagrindinių komponentų tęstinumu?
Lentelėje galima matyti daugiausiai balsų Seimo daugiamandatėje apygardoje gavusių partijų ketvertukus nuo 1992 m. rinkimų ir raudonai paryškinome tas partijas, kurios buvo tarp keturių lyderių prieš tai buvusiuose rinkimuose. 1992 m. paryškinimo nėra dėl to, kad prieš juos vykusiuose rinkimuose (1990 m.) pasiskirstymas į partijas nebuvo aiškus – realiai konkuravo tik Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos kandidatai. 2012 m. nurodo prognozuojamą lyderių ketvertuką, kuris tikėtiniausias pagal apklausų rezultatus. (…)
Partinei sistemai svarbu ne tik tai, kiek išlieka tų pačių partijų ir kiek jos gauna ar praranda balsų. Partijų tyrimų klasiko italo Giovanni Sartori teigimu, tikra sistema privalo pasižymėti savybėmis, kurių neturi atskiri jos elementai. Partinėje sistemoje turėtume pastebėti aiškias, prognozuojamas sąveikas: tai partijų bendradarbiavimo šablonai sudarant koalicijas, taip pat ir ideologiniai skirtumai tarp politinių jėgų. Taigi itin svarbi yra partijų konkurencijos struktūra: ar egzistuoja aiškūs koalicijas linkusių sudaryti partijų blokai, ar koalicijų alternatyvos nesunkiai numatomos.
Žinoma, partinės konkurencijos struktūrai itin nepalanku tai, kad ties kiekvienais rinkimais partinėje sistemoje atsiranda naujų reikšmingų partijų, o prieš tai buvęs lyderių ketvertukas reikšmingai susilpnėja. Vis dėlto net ir tokioje aplinkoje įmanoma aptikti tam tikrų dėsningumų ir atskirti aiškius blokus. Tačiau tam reikėtų, kad partinės sistemos senbuviai racionaliai įtrauktų naująsias jėgas į jau žinomas koalicines alternatyvas ir pasitaikytų kuo mažiau dalinių valdančiųjų koalicijų pasikeitimų, kai ta pati partija išlieka valdžioje keičiantis partneriams.
Konkurencija tarp Lietuvos partijų buvo aiški pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį: LDDP Vyriausybę pakeitė dešiniųjų jėgų koalicija, o 2000 m. ministrų postus jau dalijosi naujosios politikos blokas. Tačiau 2001–2008 m. konkurencijos struktūra tapo visiškai destabilizuota. Socialdemokratams išlaikant premjero postą, partinė valdančiųjų koalicijų sudėtis keitėsi į ją įtraukiant vis naujas politines jėgas, o visą šį periodą vainikavo anksčiau sunkiai įsivaizduotas reiškinys: konservatorių remiama socialdemokratų mažumos Vyriausybė su vienu buvusios LDDP lyderių (Gediminu Kirkilu) premjero poste.
Įdomu tai, kad šitokį „viena valdančioji plius bet kas, kas sutinka su jos sąlygomis“ koalicijų sudarymo modelį perėmė ir dažna Lietuvos savivaldybės taryba. Pavyzdžiui, Ukmergėje nuo 2000 m. mero postą turintys valstiečiai koalicijoje spėjo pabūti ir su socialliberalais, ir su socialdemokratais, o dabar yra susitarę su liberalcentristais.
Partinę konkurenciją į bent santykinai aiškesnius rėmus Lietuvoje vėl grąžino ekonominis sunkmetis – šiuo atsakingo valdymo ir nepopuliarių sprendimų reikalaujančiu laikotarpiu opozicijai aiškiai trūko rimtesnių paskatų bandyti perimti valdžią, viliojant vieną ar kitą konservatorių koalicijos partnerį. Atmetus Tautos prisikėlimo partijos skilimą ir Arūnui Valinskui ištikimų likusių jos narių prisijungimą prie liberalcentristų, pastaruosius ketverius metus partinių blokų struktūra Lietuvoje buvo aiški kaip LDDP ir TS priešpriešos laikais: dešinėje – konservatoriai ir dvi liberalų partijos, kairėje – socialdemokratai, “Tvarka ir tesingumas”, Darbo partija. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Festivalio „Rafes“ lankytojai išbandė patobulintą e.atsiskaitymų sistemą. Pirmą kartą Europoje įsigyjami bilietai buvo integruojami į elektroninę kortelę – studentų pažymėjimus.

Renginio metu bilietų pirkimo sistemoje „Tapsis” užsiregistravo beveik tūkstantis studentų. E.bilietų pardavimo sistemą tobulino projekte „MOKAT” suburta studentų komanda, dirbanti su UAB „BMG Consulting”.

Festivalyje studentai ir kitiems atsiskaitymams galėjo naudoti elektroninę kortelę, o maistą ir gėrimus įsigyti 25 proc. pigiau nei atsiskaitydami grynaisiais. Naudodamiesi elektronine kortele studentai renginio metu išleido vidutiniškai apie 6,34 litus.

„Mūsų žiniomis, nė vienoje Europos valstybėje nėra įgyvendintas tokio plataus masto projektas. Apskritai, bilietų, skirtų renginiams, perkėlimas į elektroninę erdvę dar nėra itin paplitęs. Šiuo metu vadinamuosius elektroninius bilietus įmanoma įsigyti internetu. Tačiau juos vis tiek privaloma atspausdinti ant popieriaus, o einantieji į „Rafes“ koncertą bilietus galėjo įkelti į studento pažymėjimą”, – sakė UAB „BMG Consulting“ prezidentas dr. Albinas Bačiliūnas.

Pasak A. Bačiliūno, iki šiol „Tapsis“ sistema buvo naudojama tik atsiskaitymams, o projekto „MOKAT” komanda į elektroninę kortelę integravo bilietus.

Kovo mėnesį Lietuvoje startavęs jaunimo verslumą skatinantis projektas „MOKAT” sulaukė aukštųjų mokyklų studentų ir įmonių dėmesio. Projekto metu studentai realizuoja Lietuvos IT ir kitų aukštųjų technologijų verslo įmonių pateiktas idėjas.

„Siekiame prisidėti prie inovacijų kultūros skatinimo ir būsimųjų specialistų parengimo. Pirmosios komandos patirtis rodo, kad projekte „MOKAT” studentai turi galimybę ne tik dirbti su profesionalais, išmanančiais rinką, tačiau ir išbandyti rezultatus praktiškai. Planuojame, kad „MOKAT” padės pasidalinti ir skirtingų šalių aukštųjų technologijų verslo patirtimi – užsienio studentams atvykstant į Lietuvą, o mūsų studentams atliekant praktiką Suomijoje formuosis tarptautinės komandos. Dar viena svarbi galimybė ateičiai – DEMOLA partneriai yra tokios kompanijos kaip Nokia, Intel, ir tikimės, kad jų idėjas realizuojant ateityje galės dalyvauti ir Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai”, – sako Andrius Plečkaitis, asociacijos „INFOBALT” Inovacijų vadovas.

„MOKAT”, kurį organizuoja asociacija „INFOBALT” ir Visorių informacinių technologijų parkas, remiasi Suomijoje sukurtu DEMOLA modeliu. Šiuo metu jau suburta 11 komandų, o studentų registracija ir toliau vyksta internetu www.demola.lt

„Tapsis“ yra moderni elektroninio identifikavimo, atsiskaitymo ir dokumentų saugojimo sistema, veikianti bevielio duomenų perdavimo technologijos „NFC“ (angl. „Near Field Communications“) pagrindu. Ši technologija, sparčiai plintanti visame pasaulyje, suteikia galimybę atsiskaityti už smulkius pirkinius (kopijavimą, spausdinimą, užkandžius, gėrimus, e-turinį, bilietus ir daugelį kitų), išsaugoti duomenis ( bilietai į renginius, muziejus, transportui), kaupti nuolaidas, lojalumo programų taškus bei identifikuoti vartotoją (užsiregistruoti mokykloje, universitete, bibliotekoje, gydymo įstaigose ar darbo vietoje). Vartotojai gali naudotis NFC kortelėmis, pakabukais, laikrodžiais, telefonais.

Premjere, finansų ir verslo analitikus stebina Lietuvos pramonės augimas. Jis yra spartesnis nei tikėtasi. Pasak analitikų, galima laukti ir tolesnio nuosaikaus ekonomikos augimo. Lūkesčiai dėl eksporto rinkų augimo taip pat yra pagerėję. Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį Lietuvos pramonė taip pat gamino daugiau. Koks būtų Jūsų komentaras, Premjere?

Iš tiesų, ekonomika atsigauna. Tai reiškia, kad problemas, kurių Lietuvos finansuose ir ekonomikoje dėl pasaulinės krizės per paskutinius tris metus buvo tikrai labai daug, mums – tiek dirbantiems Vyriausybėje, tiek Seime, tiek ir pačiam verslui – pavyko neblogai išspręsti. Mūsų verslas, persitvarkęs, sumažinęs sąnaudas, atgavo savo konkurencingumą ir sugebėjo grįžti į pasaulines, Europos rinkas, todėl turime tokį spartų pramonės augimą. Taip pat galime pasidžiaugti, kad Europos Komisijos, Europos centrinio banko pastangų dėka Europos bendros rinkos problemos, Europos pietinių šalių problemos, euro zonos problemos yra apmalšintos ir iš dalies išspręstos. Europos centrinis bankas per paskutinius keletą mėnesių į Europos finansų rinkas, banko sektorių turėjo investuoti milžinišką pinigų sumą – apie vieną trilijoną eurų. Tai sugrąžino stabilumą ir geresnes augimo perspektyvas visai Europos Sąjungai. Mes esame priklausomi nuo situacijos Europos Sąjungoje, euro zonoje. Pagerėjus situacijai ten, mūsų pramonė taip pat gali drąsiau žiūrėti į ateitį.

Šiandien Trišalėje taryboje ketinama svarstyti MMA didinimą. Vyriausybės pasitarime jau buvo svarstytos MMA didinimo perspektyvos. Kodėl MMA kyla tik 50 litų, nors ekonomikos rodikliai yra tokie geri?

Noriu priminti, kad tokį didinimą mes pasiūlėme dar praėjusiais metais. Didinimą, visų pirma, reikia sieti su ekonomikos augimo, ekonomikos atsigavimo prognozėmis. MMA didinimą 50 litų pasiūlėme praėjusių metų pirmą pusmetį, kai visi manėme, kad ekonomika nuosekliai augs visą laiką. Praėjusių metų antrasis pusmetis buvo labai sudėtingas. Šių metų bendros ekonomikos augimo prognozės yra  tarp 2,5 ir 3 proc. – ženkliai mažesnės, negu ekonomika augo praėjusiais metais. Prognozės  yra sumažintos dėl problemų euro zonoje ir visoje Europos Sąjungoje.  Atsargumas ir nuosaikumas yra  visuose vertinimuose.  Antra priežastis manyti, kad minimalios algos didinimas turi būti nuosaikus –  didinimą turime sieti su verslo galimybėmis kurti naujas darbo vietas,  įdarbinti daugiau žmonių ir taip spręsti nedarbo problemą.  Mes labai aiškiai sakome, kad minimalios algos didinimas turi labai glaudžiai sietis su darbo santykių lankstumo didinimu. Todėl ir Trišalėje taryboje yra svarstomi iš karto du klausimai: siekiama sutarimo dėl darbo santykių lankstumo, dėl pataisų Darbo kodekse, kurios turėtų garantuoti darbo santykių lankstumą  ir  padėtų verslui  drąsiau kurti daugiau darbo vietų. Tikiu, kad ir profesinės sąjungos supranta joms tenkančią atsakomybę rūpintis pagalba bedarbiams. Kartais susidaro įspūdis, kad profesinės sąjungos rūpinasi tik tais, kurie dirba. Natūralu, juk jų nariai yra dirbantieji.  Tačiau visi kartu turime pasirūpinti ir tais, kurie nedirba. Kad galėtume pasirūpinti nedirbančiaisiais, turime padėti verslui kurti naujas darbo vietas. Kaip rodo tarptautinė patirtis,  darbo vietos lengviau kuriamos tose šalyse, kuriose darbo santykiai yra lankstesni. Mes taip pat turime spręsti šią problemą, todėl ir sakome:  spręskime darbo santykių lankstumo klausimą. Jeigu verslui sudarysime galimybes kurti daugiau darbo vietų, tuomet galėsime galvoti ir apie spartesnį minimalios algos didinimą.

Trečiadienį Vyriausybė pradės svarstyti įstatymų projektų paketą dėl Visagino atominės elektrinės. Tarp kitų dokumentų – ir VAE verslo planą. Premjere, ar jau sulaukėte Finansų ministerijos  išvados dėl šio projekto?

Vakar Vyriausybei buvo pateikta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės  strategija, jos nauja redakcija. Mano įsitikinimu – tai geros kokybės strateginis dokumentas, atsakantis į daug klausimų,  kaip atrodys mūsų energetika ateinančiais dešimtmečiais. Vakar taip pat buvo svarstoma elektros sistemų sinchroninio sujungimo su europinėmis sistemomis koncepcija, kuri, tikiuosi, artimiausiu metu taip pat bus patvirtinta. Ji atsako  į klausimus,  kaip mes pasieksime elektros reikaluose paties svarbiausio –  integralaus –  tikslo, kad Lietuvos elektros sistema veiktų kaip sudėtinė Europos sistemų dalis. Trečias vakar svarstytas projektas – tai Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo projektas. Jame apibrėžiama, kokiomis ekonominėmis sąlygomis veiks dabar statomas terminalas. Rytoj Vyriausybei bus pateiktas visas pluoštas dokumentų, susijusiu su VAE koncesijos sutartimi, verslo planu, Finansų ministerijos išvados. VAE projektas yra svarbus ne tik energetiniam Lietuvos saugumui. (Šiuo metu esame vienintelė šalis visoje Europos Sąjungoje net 70-75 proc. reikalingos elektros energijos importuojanti iš kaimynų, šiuo atvejų – Rusijos.) Jis leis Lietuvai trūkstamą elektros energiją pasigaminti pačiu pigiausiu būdų – dėl to neturiu jokių abejonių. Suomijos, Lenkijos pavyzdys rodo, kad atominėse elektrinėse pagaminta energija yra pigesnė už elektrą, pagamintą naudojant dujas ar atsinaujinančią energetiką. VAE projektas yra konkurencingas ir garantuoja pigiausią įmanomą elektros gamybą, leisiančią užpildyti elektros gamybos deficitą, kuris ilgalaikėje perspektyvoje yra pavojingas. Neturėdami elektros energijos gamybos pajėgumų Lietuvoje ar Baltijos regione, ateityje negalėtume planuoti Lietuvos energetinių sistemų įjungimo į europines sistemas ir sinchronizavimo su jomis, atsijungiant nuo senos sovietinės (dabar – rusiškos) elektros sistemos. Viena iš pagrindinių sąlygų jungiantis į Europines sistemas – pakankamas savo generacijos pajėgumų turėjimas.

Premjere, AB „Lietuvos dujos“ vakar pranešė, kad nuo liepos dujos brangs 22 proc. Ką tai reiškia?

Tikrai nežinau, ar tokios „Lietuvos dujų“ pretenzijos didinti kainą yra pagrįstos. Paskelbta, kad už praėjusius metus „Lietuvos dujų“ išsimoka sau didelius dividendus. Tokios paraiškos pagrįstumą turi įvertinti nepriklausoma Valstybinė kainų ir energetikos komisija. Manau tai – dar viena argumentas, kodėl turime neatidėliodami, galbūt dar sparčiau nei iki šiol planavom, statyti Suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tai būtina, kad turėtume realią alternatyvą dujas įsigyti ne tik iš vieno vamzdžio – ne tiktai iš „Gazpromo“, bet ir iš pasaulio rinkų, kurios šiuo metu yra ženkliai pigesnės, negu mums „Gazpromas“, naudodamasis savo monopolistine padėtimi, parduoda per tą vienintelį vamzdį.

Premjere, ketvirtadienį vykstate vienos dienos darbo vizito į Lenkiją. Dalyvausite dideliame tarptautiniame ekonomikos forume su kolegomis iš Europos Sąjungos ir Kinijos, turėsite susitikimą su Kinijos premjeru. Ar turėsite galimybę su Lenkijos kolegomis aptarti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos valstybių reikalus?

Tikiuosi, kad bus galimybė ir su Lenkijos kolega D. Tusku persimesti keletu žodžių.

Premjere, o kokia Jūsų vizija? Kaip reikėtų gerinti santykius su Lenkija?

Mano įsitikinimu, tie santykiai nėra ypatingai blogi. Gal juose kartais būna daugiau emocijų, negu reikėtų. Reikėtų koncentruotis į svarbiausius tikslus ir uždavinius šiame regione. Bendrų energetinės, transporto infrastruktūros projektų vystymas yra tai, į ką turėtumėm šiandien koncentruotis.

Lenkijos užsienio ministras sako, kad geresni santykiai su Lietuvos valstybe gali būti tik su nauja Vyriausybe, t.y. po spalį įvyksiančių rinkimų. Kaip Jūs galėtumėte komentuoti tokius žodžius?

Santykiai tarp valstybių nėra apibrėžiami vieno ar kito ministro kartais nelabai išmintingais žodžiais. Šiuo atveju santykiai tarp valstybių yra valstybių dideli interesai. Lenkai gali vaidinti labai svarbų vaidmenį visame regione, jeigu bus suvokta ir rasta būdų koncentruotis į visam regionui svarbius projektus. Šiame dešimtmetyje mūsų regiono – Baltijos šalių ir Lenkijos – svarbiausių infrastruktūrų pilnutinė ir gili integracija į europines infrastruktūras, jų sujungimas su europinėmis sistemomis yra neįmanomi neinant per Lenkiją ir šių projektų įgyvendinime aktyviai nedalyvaujant pačiai Lenkijai. Tikiu, kad ir Lenkijoje bus suprasta, kad tai yra  tikrai labai didelės svarbos uždaviniai, kuriuose Lenkija natūraliai gali ir turi vaidinti ypatingai svarbų vaidmenį. O tokio vaidmens suvokimas padės ir Lenkijai, ir  visiems mums  regione nepasiklysti smulkmenose ir koncentruotis į pačius svarbiausius dalykus bei stambiausius projektus.

Scanpix

Tokie duomenys paaiškėjo santechnikos ir šildymo sistemas gaminančios bendrovės UPONOR užsakymu „Vilmorus“ atlikus Lietuvos gyventojų apklausą.

„Tyrimas parodė, kad daugiau nei ketvirtadaliui lietuvių nerūpi, koks šildymo sistemos tipas įrengtas jų būste. Dar retas kuris susimąsto, kad jis yra vienas lemiamų veiksnių, nuo kurio priklauso šildymo kaina. Žinoma, ne visada galimybė pasirinkti egzistuoja – nors grindinis šildymas tampa vis populiaresnis, nemažai nekilnojamo turto vystytojų renkasi kiek pigiau įrengiamą, tačiau mažiau ekonomišką šildymo radiatoriais sistemą“, – teigia K. Balčiūnas, bendrovės UPONOR generalinis direktorius.

Apklausa taip pat parodė, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų mano, jog šildymas radiatoriais yra pigesnis nei grindinis šildymas, 61 proc. turėdami galimybę šį būdą rinktųsi būstui apšildyti. Didžiąją dalį jų sudaro vyriausi šalies gyventojai, jaunesni ekonomiškesniu laiko grindinį šildymą.

„Natūralu, kad vyresni žmonės yra įpratę prie radiatorinio šildymo, tačiau rengiantis įsigyti naują ar renovuoti seną būstą, svarbu apgalvoti, kurią šildymo sistemą pasirinkti – radiatorius ar šildomas grindis. Tyrimais įrodyta, kad įrengus grindinio šildymo sistemą, galima palaikyti 2 laipsniais mažesnę temperatūrą nei šildant radiatoriais, tačiau patalpose bus juntama tokia pat šiluma. Tokiu būdu, šildymo sąnaudas galima sumažinti apie 12 proc.“, – skaičiuoja K. Balčiūnas.

Remiantis apklausos duomenimis, populiariausia šildymo sistema Lietuvoje yra radiatorinis šildymas – jis įrengtas 83 proc. apklaustųjų gyvenamosiose patalpose. Po jo seka kitos šildymo sistemos – orinis šildymas, saulės energija, krosnys, kurios įrengtos beveik 13 proc. gyventojų būstuose. Maždaug 4 proc. gyventojų  namuose įrengtas ir grindinis, ir radiatorinis šildymas, t.y. kombinuota sistema, kai dalis būsto šildoma grindimis, dalis – radiatoriais.

Tuo tarpu Europoje grindinis šildymas užima apie 25 proc. šildymo sistemų rinkos. Šioje srityje Lietuvą lenkia kaimyninė Estija, kur grindinis šildymas įrengtas apie 80 proc. individualių namų, apie 25 proc. komercinės paskirties, negyvenamųjų namų ir apie 5 proc. daugiabučių.

Tyrimo, kuris buvo vykdomas rugsėjo mėnesį reprezentatyvios apklausos būdu, metu apklausta 1000 vyresnių negu 18-os metų Lietuvos gyventojų. Apklausą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus“.

UAB UPONOR yra tarptautinio koncerno „UPONOR Corporation“, vieno didžiausių vandentiekio ir šildymo sistemų gamintojo pasaulyje, atstovė Lietuvoje. Pagrindinės UPONOR veiklos sritys – gyvenamųjų, viešųjų, komercinių bei pramoninių pastatų mikroklimato (šildymo ir vėsinimo) bei vandentiekio sistemos. Bendrovės gamyklos įsikūrusios 11-oje šalių Europoje ir JAV, jos padaliniuose daugiau nei 30-yje pasaulio šalių dirba 3200 darbuotojų.

Nuo 2009 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras vykdo projektą „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“. Pirmąjį jo etapą vainikavo rugsėjo 21 d. Vilniuje įvykęs knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas.

Projekto vadovės Simonos Plienaitytės teigimu, pagrindinė projekto idėja yra atverti kelius ugdymo įvairovei: sudaryti sąlygas kurti alternatyvas esamoms ugdymo formoms, paisyti mokinių skirtingumo, atliepti įvairius jų poreikius ir plėtoti jų pasirinkimo galimybes mokykloje. „Tai ugdymo įvairovės kūrimo procesas, kuris glaudžiai susijęs su mokymusi mokyti, kintančiu mokytojo vaidmeniu ir požiūriu į ugdymą bei ugdymąsi. Jį įvairinant siekiama sukurti tokias sąlygas, kad kuo didesnis mokinių skaičius įgytų pagrindinį išsilavinimą, tęstų mokymąsi toliau, įgytų vidurinį išsilavinimą bei darbo rinkoje paklausią profesiją,“ – pasakojo pašnekovė.

Tyrimai rodo, kad mokyklose ugdymo turinys individualizuojamas nepakankamai, ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip. Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja dr. Loreta Žadeikaitė įsitikinusi, kad būtina plėtoti ugdymo įvairovę ir pasirinkimo galimybes atliepiant kiekvieno asmens poreikius, siekti, kad švietimo sistema taptų lankstesnė: „Švietimas niekada negali būti unifikuotas, nes jo svarbiausi principai yra demokratiškumas ir humaniškumas. Turi būti sudaryta galimybė rinktis įvairias ugdymo programas ir ugdymo organizavimo formas, nes kol kas be nacionalinės ar tarptautinių programų daugiau pasirinkimo neturime“.

L. Žadeikaitė pripažįsta, kad mokyklos požiūris į mokymąsi, pačių mokinių įsitraukimas ir noras mokytis yra labai sudėtinga pedagoginė psichologinė problema: „Reikia maksimaliai individualizuoti ugdymo turinį, tobulinti mokytojų kvalifikaciją. Noras mokytis yra įgimtas, tačiau kaip jo „neužgesinti“? Mokslininkai pripažįsta, kad labai svarbus veiksnys – bendra mokyklos kultūra. Vaikams turi būti sudaryta galimybė rinktis patiems, mokytojai neturi to daryti už juos. Ugdymo procese reikia ieškoti kitokių metodų, kad vaikai patys norėtų mokytis ir kaupti savo mokymosi patirtį“.

Tikslas – kad vaikai norėtų mokytis

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ buvo suskirstytas į du etapus. Pirmojo etapo metu (2009-2011 m.) parengta Alternatyvaus ugdymo plėtros galimybių studija, sukurtas Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis, Mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais modelis ir Produktyviojo mokymosi modelis, pagal kurį mokinys kelias dienas per savaitę mokosi klasėje, o kitomis dienomis atlieka praktiką, kuri atitinka jo pomėgius ir gebėjimus. Taip pat sukurti Jaunimo namų aprašai, Mokyklų aplinkos kriterijai, Pedagogų rengimo programos moduliai ir Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programos. Visoje šalyje organizuoti informaciniai seminarai, švietimo centrams, pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, jaunimo mokykloms ir pedagogus rengiančioms aukštosioms mokykloms nupirktos edukacinės knygos, išversta keliasdešimt specializuotų straipsnių apie alternatyvųjį ugdymą, kurie talpinami projekto internetinėje svetainėje www.alternatyvusugdymas.lt.

Pasak S. Plienaitytės, vykdant antrąjį projekto etapą (2011-2014 m.) orientuojamasi į sąlygų alternatyviojo ugdymo įgyvendinimui sudarymą keičiant ar kuriant reikalingus teisės aktus, alternatyvų esamoms ugdymo formoms kūrimą ir diegimą: „Tokiu būdu bus įvairinama alternatyviojo ugdymo pasiūla, tobulinama mokyklų administracijos darbuotojų, pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacija. Sieksime mokyklose įdiegti pirmajame etape parengtus modelius ir programas, organizuosime jaunimo mokyklų bendruomenių mokymus, stengsimės juos aprūpinti edukacine literatūra“.

L. Žadeikaitė atkreipia dėmesį, jog svarbu ieškoti idėjų „iš apačios“, o ne „iš viršaus“, t.y. sveikintinos pačių mokyklų ir visuomenės iniciatyvos: „Viena mokykla – be tėvų dalyvavimo, be visuomenės palaikymo – negali realizuoti jai keliamų tikslų. Dažnai tėvų lūkesčiai yra didesni už mokyklos galimybes, nes jie ne padeda, o tik reikalauja. Esminis tikslas, kuriam turime susitelkti visi, – skatinti vaikų norą ir mokėjimą mokytis“.

Problemos reikalauja alternatyvių sprendimų

Baigiamuoju projekto pirmojo etapo akcentu tapo Švietimo aprūpinimo centro surengtas pasaulinio garso švietimo konsultanto profesoriaus N. McGinno ir Lotynų Amerikos švietimo eksperto profesoriaus E. Schiefelbeino knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas. Į lietuvių kalbą išverstos knygos apžvalgai autorių rekomendacijomis buvo pakviestas prof. dr. Aaronas Benavotas iš Valstybinio Niujorko valstijos universiteto, taip pat dėstantis Stanfordo ir Harvardo universietetuose. Profesorius specializuojasi pasaulio švietimo ir lyginamųjų švietimo tyrimų srityse, yra dalyvavęs įvairioje UNESCO Švietimo sektoriaus vykdytoje veikloje.

Knygoje siūlomos penkios pagrindinės kryptys, kaip gerinti mokymą ir mokymąsi bet kurioje šalyje: didesnį dėmesį skirti mokymuisi mokyti; siekti, kad mokytojai taptų mokymosi vadovais; iš esmės gerinti mokytojų rengimą; skatinti pokyčių inicijavimą vietos lygmeniu; akcentuoti tokį mokymąsi, kuriuo ugdoma laisvės visiems samprata. A. Benavotas tikina, jog rengiant šią knygą buvo atsižvelgiama į daugelį aspektų, ir vėliau paaiškėjo, kad joje padarytos įžvalgos yra universalios ir tinka ne vien Lotynų Amerikos (nors tai sufleruoja knygos pavadinimas), bet daugeliui pasaulio valstybių. Atvertus bet kurį knygos skyrių jį galima pritaikyti kone kiekvienai šaliai: „Kalbant konkrečiai apie Lietuvą ir posovietinių šalių bloką, jis yra gana panašus į Lotynų Ameriką, pvz., pragyvenimo lygiu, ekonominiu išsivystymu, istorine kultūrine patirtimi. Todėl knygos įžvalgos puikiai tinka ir Lietuvai“.

Profesorius pabrėžia, kad nevalia užmerkti akis prieš egzistuojančias problemas švietimo sistemoje, reikia sugebėti identifikuoti iššūkius ir priimti juos atvirai. O tai padarius tenka galvoti apie alternatyvas. „Jei situacija yra tobula ir visi patenkinti, problemos nėra – viską galima palikti taip, kaip yra. Tačiau Lietuvoje tiek švietimo specialistai, politikai, pedagogai, tiek patys moksleiviai jaučia, kad situaciją būtų galima pagerinti. Tam ir reikia alternatyvų. Nedrįsčiau teigti, kokia švietimo politika Lietuvai tiktų idealiai. Tiesiog norėtųsi matyti, kad Lietuvos politikai įsitraukia į švietimo sistemos tobulinimą, neignoruoja idėjų ir pasiūlymų įvairovės, atvirai išklauso visas nuomones ir stengiasi, kad šiame dialoge dalyvautų kuo daigiau veikėjų,“ – samprotauja pašnekovas.

Jo manymu, vienas svarbiausių dalykų ugdyme yra mokyti vaiką mokytis: „Būtina padėti vaikams įgyti tam tikrų gebėjimų ir tai daryti nuosekliai. Nepaprastos svarbos yra ir mokymasis visą gyvenimą: jis neturi nutrūkti baigus mokyklą ar universitetą. Ankstyvame, imliame amžiuje ypatingai svarbu sudaryti vaikams sąlygas gilinti žinias, tobulinti gebėjimus. Juk tinkamas ugdymas sudaro pagrindą sėkmingam jaunimo įsidarbinimui, įsiliejimui į aktyvią visuomeninę veiklą, netgi šeimos kūrimui“. Profesorius apgailestauja, jog daugelyje šalių mokytojo statusas pastaruoju metu patiria nuosmukį. „Mokytojai nėra pakankamai vertinami ir gerbiami, nors jų darbas itin sunkus. Manau, labai svarbu visapusiškai motyvuoti mokytojus, kad jie galėtų tobulėti patys ir perteikti tai mokiniams, kad atsirastų grįžtamasis ryšys,“ – pokalbį baigia A. Benavotas.

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

Lietuvos mokyklose ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip

ESF

Mažiau nei po poros mėnesių, š. m. lapkričio 1-ąją, visuomenei bus pristatyta interaktyvi elektroninė erdvė www.epolicija.lt, leisianti teikti pranešimus policijai elektroniniu būdu bei stebėti pranešimų nagrinėjimo eigą. Taip pat sistemos naudotojai galės pasirinkti ir rezervuoti laiką atvykimui į policiją, pateikti įvairius prašymus policijai, naudotis kitomis elektroninėmis policijos paslaugomis.

Šis policijos paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę pradėtas vykdyti 2009-ųjų metų gegužę, Policijos departamentui prie LR Vidaus reikalų ministerijos įgyvendinant Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Viešosios policijos paslaugos „Pranešimų policijai teikimas“ perkėlimas į elektroninę erdvę“ (toliau – „E-policija“).

Policijos generalinis komisaras S. Skvernelis pažymi, jog planuojant į elektroninę erdvę perkelti kuo daugiau policijos teikiamų paslaugų, siekta sukurti lengvai prieinamą sistemą, kuri ir padidintų policijos darbo efektyvumą, ir būtų patogi bei naudinga gyventojams, teikiantiems pranešimus. „Gyventojai patys galės pasirinkti priimtiniausią pranešimo pateikimo būdą – užpildydami specialias formas interneto svetainėje www.epolicija.lt, elektroniniu paštu epolicija@policija.lt, taip pat trumposiomis žinutėmis (SMS) ar daugiaformačiais pranešimais (MMS) telefonu 8 614 34567. Pranešimai galės būti teikiami anonimiškai arba identifikavus savo tapatybę elektroninėmis tapatybės nustatymo priemonėmis“, sako policijos generalinis komisaras.

S. Skvernelis taip pat paragino gyventojus aktyviai naudotis policijos teikiamomis elektroninėmis paslaugomis, o teikiant pranešimus apie nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus – nebijoti identifikuoti savo tapatybės. „Asmeniui, kuris pateiks autorizuotą pranešimą, ne tik bus suteikta kokybiška policijos paslauga, bet jis galės naudotis ir kitais informacinės sistemos privalumais: matys savo išsiųstus pranešimus ir jų nagrinėjimo būsenas, paskirtų vykdytojų kontaktinius duomenis, galės keisti įvairius nustatymus, sistema automatiškai sugeneruos asmens duomenis“, – kalbėjo policijos generalinis komisaras. Jis taip pat pažymėjo, jog gyventojai, patvirtinę savo elektroninio pašto adresą ar mobilaus telefono numerį, informaciją apie pranešimų nagrinėjimo eigą gaus ir elektroniniu paštu bei trumposiomis žinutėmis (SMS).

Per dvejus metus įgyvendinti visi planuoti darbai – išanalizuota ir paruošta sistemos perkėlimo į elektroninę erdvę struktūra, įgyvendinti sistemos diegimo darbai, o šiuo metu vykdoma bandomoji eksploatacija. „Elektroninė sistema pritaikyta dideliam vartotojų kiekiui – bandomosios eksploatacijos metu buvo sukurta šeši šimtai tūkstančių registruotų naudotojų ir simuliuotas dviejų tūkstančių naudotojų darbas. Patikrinimo metu klaidų aptikta nedaug, o ir tos bus ištaisytos, todėl galiu užtikrintai pasakyti, kad policija elektronines paslaugas gyventojams pradės teikti laiku ir kokybiškai“, apie sėkmingą paskutiniojo etapo eigą pasakoja T. Stankevičius, Policijos departamento prie VRM Policijos informacijos valdybos Projektavimo ir plėtros skyriaus viršininkas.

Šiais metais intensyviai vykdytos ir informavimo bei mokymo veiklos: apmokyti 134 sistemos naudotojai, kurie priims pranešimus, juos registruos, deleguos atitinkamiems padaliniams, ir 6 administratoriai, užtikrinsiantys sklandų sistemos veikimą. Apie elektroninės sistemos kūrimo ir diegimo eigą, laukiančius pokyčius, galimybes ir naudą projekto vykdytojai visuomenę informavo informacinių seminarų metu, kurie buvo suorganizuoti dešimtyje didžiausių Lietuvos miestų. Iš viso suorganizuota vienuolika seminarų, kuriuose dalyvavo per 400 dalyvių – policijos pareigūnų, valdžios atstovų, gyventojų.

Europos Sąjungos (ES) klientams įtikdama pigumu, o Rytuose ir Afrikoje – kokybe, lietuvišką transporto valdymo, stebėjimo, navigacijos ir komunikacijos sistemą diegianti “Ruptela” ir šiemet pasiryžusi pardavimų apimtis padvigubinti.

“Ruptela” yra įsteigusi įmones Baltarusijoje, Rusijoje, Airijoje, o Afrikoje teigia gaunanti apie 10 proc. pajamų, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

Įmonės generalinis direktorius Andrius Rupšys skaičiuoja, kad šiuo metu bendrovė savo sprendimus parduoda maždaug 40-yje šalių. Jis neslepia, kad ES tokių sprendimų rinka kasmet pasikeičia apie 20 proc.

“Mūsų sukurtas sprendimas prilygsta aukštos pridėtinės vertės vakarietiškiems sprendimams, bet yra gerokai pigesnis. Tokio lygio sprendimai, ypač iki krizės, vakaruose būdavo 5 kartus brangesni nei mūsiškis”, – aiškina įmonės vadovas.

Pasak jo, Afrikos transporto bendrovėms reikia kokybiškų sprendimų už patraukia kainą. Lietuviški sprendimai gana aukštos kokybės ir funkcionalumo, o kainos požiūriu įmonė Afrikoje gali būti labai konkurencinga.

“Ruptelos” sukurtą sistemą “TrustTrack” “Girteka”, “Maxima” ir kitos įmonės.