Geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų išgirsti, – tokiu požiūriu vadovaujasi gegužės 23 d. 12–15 val. savo veiklą pristatančios ir duris atveriančios aplinką tausojančios įmonės. Šią dieną Vilniaus nuotekų valykla, Klaipėdos vandenvietė, Marijampolės nuotekų valykla ir Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (ARATC) visuomenei plačiai atvers duris. Apsilankyti minėtuose aplinkosaugos objektuose ypač kviečiamas jaunimas, šeimos su mažais vaikais, nes būtent jų rankose mūsų aplinkos, mūsų Žemės ateitis.

 

Gegužės 23 d. atvirų durų dienos renginyje „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“ Alytuje visų lankytojų lauks ne tik organizuojama ekskursija po regiono atliekų tvarkymo centre veikiančią mechaninę atliekų rūšiavimo liniją, bet ir įvairios interaktyvios veiklos šeimoms ir vaikams, pavyzdžiui, žinių viktorina, atliekami įvairūs eksperimentai su vandeniu ir cheminėmis medžiagomis. Mažiausių dalyvių taip pat lauks dovanėlės.

 

Moksleiviams – aplinkosaugos konkursas

 

Niekas negali paneigti, kad svarbu susieti mokinių elgesį su aplinkos kokybe ir jų pačių galimybe tą aplinką keisti. Ta proga šiuo metu vyksta ir moksleivių konkursas ,,Atradimai gamtoje“, kuriuo siekiama skatinti mokinius domėtis aplinkos apsauga, didinti jų aplinkosauginį sąmoningumą ir skatinti įvairiomis priemonėmis bei formomis ieškoti sprendimo būdų, kaip pagerinti savo gyvenamąją aplinką. Pavyzdžiui, moksleiviai raginami stebėti aplinką matuojant vandens pH, nitratų kiekį, oro temperatūrą, nustatant bioįvairovę, dirvožemio struktūrą, įvertinant aplinkos kokybę. Konkurso dalyviai turi pateikti savo autorinius darbus, kurie parodytų, ką konkrečiai galima nuveikti gerinant savo gyvenamąją aplinką.

Moksleiviai išties domisi atvirų durų dienos renginiais Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje ir Marijampolėje. Dalyviais užsiregistravo ištisos klasės iš įvairų šalies mokyklų. Pavyzdžiui, Alytuje užsiregistravo įvairių klasių moksleiviai iš penkių rajono ugdymo įstaigų.

Visi vykstančio konkurso ,,Atradimai gamtoje“ dalyviai taip pat kviečiami atvykti į vieną iš 2015 m. gegužės 23 d. atvirų durų dienos renginių „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“, kurio metu bus paskelbti nugalėtojai ir pristatyti jų darbai. Konkurso dalyviai bus apdovanojami diplomais, o pirmųjų vietų nugalėtojai gaus konkurso organizatorių įsteigtą prizą – bilietus į kino filmą visai klasei. Todėl renginio organizatoriai tikisi, kad gegužės 23-ioji bus tikra aplinkosaugos šventė tiek šeimoms su mažais vaikais, tiek jaunimui ir visiems besidomintiesiems aplinka, kurioje mes gyvename.

 

Jaunajai kartai skiepijami atliekų rūšiavimo įgūdžiai

 

Atvirų durų dienos renginiuose jaunajai kartai bus stengiamasi parodyti, kokią naudą gamtai ir žmogui gali duoti išrūšiuotos ir perdirbtos atliekos. Būtent jaunoji karta labiausiai ir domisi atliekų rūšiavimu bei perdirbimu. Tačiau nedaugelis žino, kaip tokios gamyklos veikia: kaip surinktos atliekos rūšiuojamos, o vėliau – perdirbamos. Tokią galimybę ir suteikia Atvirų durų diena, kai visiškai iš arti galima pamatyti modernius įrenginius, stebėti, kuo virsta, regis, niekam nereikalingas stiklas, plastikas ar kompostas, – naudingais produktais ar energija.

Vienas iš duris lankytojams atversiančių objektų – Alytaus regiono atliekų tvarkymo centre įdiegta nauja įranga, su kuria iš surinktų ir perdirbamų biologiškai skaidžių atliekų (tai maisto gaminimo atliekos, kavos tirščiai, arbatos pakeliai, kiaušinių lukštai, augalų lapai, smulkios šakos, nupjauta žolė, taip pat dumblas, mėšlas) galima išgauti biodujas ir jas panaudoti elektros ar šilumos gamybai arba susidariusias medžiagas panaudoti kaip kompostą. Ši naujoji įranga ne tik sumažina atliekų srautą sąvartynuose, bet ir duoda ir ekonominės naudos. Tokie 2014 m. pabaigoje Alytuje įdiegti įrenginiai Lietuvoje – pirmieji. Jų eksploatacija neabejotinai reiškia naują pradžią atliekų tvarkymo sistemoje. Šį svarbų žingsnį padėjo žengti 2007–2013 m. ES Sanglaudos fondo lėšos, skirtos pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

Pasak ARATC centro direktoriaus Algirdo Reipo, mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginių projektinis pajėgumas suteikia galimybę per metus perdirbti iki 65 tūkst. tonų atliekų, o planuojama perdirbti 45 tūkst. tonų per metus. Siekiama, kad atliekos pirmiausia būtų perdirbamos, o tos, kurios netinkamos perdirbti, panaudojamos energijai gauti. Mechaninio rūšiavimo įrenginiais atskirtos atliekos toliau tvarkomos atskirai: vienos smulkinamos ir kompostuojamos, kitos perdirbamos ar deginamos. Modernią mechaninio rūšiavimo įrangą galima programuoti ir reguliuoti atsižvelgiant į atliekų kiekį bei kokybę.

Apie 40 proc. visų komunalinių atliekų sudaro biologiškai skaidžios, kurios yra atsinaujinantis gamtos išteklius ir gali tapti naudinga žaliava: biodujomis, biokuru, trąšomis. Patekusios į sąvartynus šios atliekos daro didelę žalą aplinkai, klimatui, žmogui: joms yrant išsiskiria metanas ir kitos dujos, tai kelia gaisrų pavojų, šios atliekos pritraukia daugybę graužikų ir paukščių, kurie gali būti užkrečiamųjų ligų platintojai.

Alytaus biologinio apdorojimo įrenginiuose apdorojamos iš mišrių komunalinių atliekų srauto atskirtos biologiškai skaidžios atliekos ir atskirai surinktos maisto atliekos. Biologiškai skaidžių atliekų srautas apdorojamas anaerobiniu (be deguonies) būdu, gaminant elektros energiją. Pagaminta elektra naudojama įrenginių technologiniam procesui, o perteklinė žalioji energija bus pateikiama į bendrą elektros energijos tinklą. Ir tik likusi visai nedidelė dalis atliekų patenka sąvartynus.

Visą šį atliekų sutvarkymo kelią Atvirų durų dienos dalyviai galės stebėti nuo pradžios iki pabaigos.

 

Renginys „Profesoriaus atradimai gamtoje − eksperimentuok kartu!“ Alytuje

Laikas: 2015 m. gegužės 23 d., 12−15 val.

Vieta: Alytaus regiono nepavojingų atliekų sąvartyno teritorija (mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginys).

Adresas: Takniškių kaimas, Alovės sen. Alytaus r.

Renginys nemokamas.

Lietuvoje šiltuoju metų sezonu akis bado prišiukšlintos pamiškės ir paežerės. Labai didelę visų šiukšlių dalį sudaro plastikiniai buteliai ir skardinės. Šiai problemai spręsti, Seimo sprendimu, nuo 2016 metų vasario 1 dienos Lietuvoje pradės veikti vienkartinių pakuočių užstato sistema. Tokia sistema Estijoje padeda surinkti iki 90% šios rūšies pakuočių. Tad remdamosis užsienio pavyzdžiais didžiausios gamintojų ir prekybininkų asociacijos penktadienį įkūrė viešąją įstaigą „Užstato sistemos administratorius“, kuri parengusi veiklos ir finansavimo planus bei švietimo programą ir rudenį gavusi Aplinkos ministerijos pritarimą, diegs vienkartinės plastiko, stiklo taros bei metalinių skardinių užstato sistemą.

 

Naujos užstato sistemos kūrimas reikalaus dešimčių milijonų investicijų, todėl būtina, kad organizacija galėtų prisiimti šiuos finansinius įsipareigojimus. Viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ steigėjai atstovauja pagrindines verslo grupes, tiesiogiai susijusias su įstatymo vykdymu ir finansavimu: asociacija „Lietuvos aludarių gildija“, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija. Organizacijų turima patirtis Skandinavijos ir Baltijos rinkose leistų sukurti efektyvią ir tinkamai veikiančią sistemą.

 

Naujoji organizacija – įstatymo prievolei įgyvendinti

Penktadienį vykusiame steigiamajame susirinkime įstaigos generaliniu direktoriumi paskirtas Gintaras Varnas. Anot jo, darbai jau yra įsibėgėję. „Jau dabar yra baigiami rengti planai, kurie bus teikiami ministerijai, vyksta susitikimai su įrangos tiekėjais, ieškoma efektyviausių technologinių sprendimų, tariamasi su techninės ir programinės įrangos tiekėjais, yra aiškūs ir finansavimo šaltiniai. Ruošiantis, bendradarbiaujame su kolegomis is Estijos užstato sistemos, siekiama parimti gerąją jų patirtį. Kuriama sistema bus pajėgi apimti visus gamintojus, importuotojus bei prekybininkus, turinčius šią įstatyminę pareigą. Absoliučiai visiems bus sudarytos ir taikomos vienodos sąlygos,“ – teigia „Užstato sistemos administratorius“ generalinis direktorius G.Varnas. Jo teigimu, labai svarbu, kad būtų užtikrintas sklandus visų žingsnių įgyvendinimas: „atrodytų, kad iki sistemos veikimo pradžios dar liko 1.5 metų, tačiau parengiamųjų darbų yra daug todėl laisvo laiko jau nėra. Labai svarbu ir tai, kad Aplinkos ministerija laiku parengtų reikalingus poįstatyminius aktus.“

 

VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ valdybos pirmininkas ir vienos iš steigėjų „Lietuvos aludarių gildijos“ prezidentas Saulius Galadauskas teigia, kad taip sprendžiama gana opi problema Lietuvoje. „Per metus į rinką išleidžiama apie 700 milijonus pakuočių, kurios patenka į kuriamos sistemos rėmus. Dabartinė konteinerinė sistema nėra efektyvi. Pasižiūrėkime į pakeles, pamiškes ar stovyklas prie ežerų ir upių. Turime imtis veiksmų, kad plastiko ir skardos tara būtų atiduodama perdirbimui ar pakartotiniam naudojimui, o ne tiesiog išmetama į gamtą,“ – susirūpinimą reiškia S.Galadauskas. Anot asociacijos prezidento, dėl efektyvesnės sistemos įvedimo produkcija galutiniam vartotojui nebrangs, nes ir dabartinė (konteinerinė sistema) jau nebėra tokia pigi ir tsu kiekvienais metais brangsta: „žmogus sumokėdamas parduotuvės kasoje užstatą už plastikinį butelį ar skardinę turės visas galimybes pinigus susigražinti. Todėl užstato įvedimo negalima vadinti pabrangimu. Mes tik paraginsime žmones nemėtyti taros kur papuola. Ilgainiui visi išmoksime elgtis kur kas atsakingiau.“

 

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius ir naujai įsteigtos organizacijos valdybos narys Laurynas Vilimas tikina, kad prekybininkai jaučia atsakomybę ir noriai dalyvaus sprendžiant šią aplinkosaugos problemą. „Prekybos įmonėms teks didžiausi darbai. Pirmiausia reikės prekybos centruose skirti ir įrengti taros supirkimo vietas. Tiesiogiai susidursime su vartotojais ir turėsime išaiškinti visiškai naujos šalyje užstato sistemos veikimą. Tačiau puikiai suvokiame, koks svarbus šis projektas aplinkai. Turime prisidėti prie jos apsaugojimo“. Jo teigimu, tikimasi, kad užstato sistema veiks 90% šalies maisto parduotuvių: „manome, kad mažosios parduotuvės, kurių įstatymas neįpareigoja, taip pat  jungsis prie šios sistemos,  nes tai joms naudinga. Vartotojams sudaryta galimybė atiduoti tarą ir susigrąžinti užstatą užtikrina parduotuvėms didesnį pirkėjų srautą.“

 

Tomas Čepononis, naujai įsteigtos organizacijos valdybos narys ir „Natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos“ vadovas, pastebi, kad jų asociacijos dalyvavimas „Užstato sistemos administratoriaus“ valdyme dar labiau padidins gamintojų pasitikėjimą naująja organizacija: „nors aludarių pakuotės sudaro liūto dalį užstatinių pakuočių rinkoje, tačiau mes, kaip lygiaverčiai steigėjai, užtikrinsime, kad visų rinkos dalyvių interesai būtų deramai atstovaujami“, – patikino T.Čepononis.

Dėl Lietuvos savivaldybių neveiklumo arba įtartinų interesų skirtingų savivaldybių gyventojai už atliekų išvežimą permoka po 300–900 tūkst. Lt per metus.

Nuo tada, kai šiukšlių išvežimo verslas Italijos mafijai sukrovė didžiulius turtus ir pelnė žinomumą visame pasaulyje, tik trumparegiai ar neišmanėliai niekina šią pelningą verslo sritį. Kita vertus, nuo tada, kai mafija čia įkėlė koją, šiai sričiai įvairiose šalyse dažnai prikišamas skaidrumo bei sąžiningos konkurencijos trūkumas.
Ne išimtis ir Lietuvos atliekų tvarkymo rinka, kurios dalyviai pripažįsta: skaidrumo čia itin trūksta. Šiandien Lietuvoje rasime ne vieną savivaldybę, kurioje paslaugas gyventojams teikia ne viešųjų pirkimų konkurso būdu geriausias sąlygas pasiūliusi bendrovė, bet proteguojama savivaldybės įmonė arba pagal laikinąją sutartį dirbantis tiekėjas, kurio laikinumo statusas tęsiasi dvejus, trejus ar net penkerius metus. Mat viešųjų pirkimų konkursai šiose savivaldybėse įstrigę teismuose arba vilkinami, o jeigu konkursas dėl kokių nors priežasčių neįvyksta, paslaugas toliau teikia ta pati įmonė kaip ir anksčiau.
Labiausiai dėl tokių schemų nukenčia vartotojai, kurie neturi galimybės mokėti už atliekų išvežimą konkurencingą kainą. Atliekų tvarkymo rinkoje dirbančios įmonės „VSA Vilnius“ specialistai, palyginę viešųjų pirkimų konkursus laimėjusių ir pagal laikinąsias sutartis dirbančių atliekų vežėjų įkainius, apskaičiavo, kad nesąžiningai konkursus rengusios savivaldybės priverčia gyventojus už atliekų išvežimą permokėti po 300–900 tūkst. Lt per metus. Pavyzdžiui, Trakų rajone galimas gyventojų nuostolis dėl savivaldybės neveiklumo per metus galėtų siekti 667–877 tūkst., Šilutės rajone – 280–560 tūkst., Šiaulių mieste – 855 tūkst. Lt. Turint omenyje, kad konkursai neįvyksta kelerius metus ir tiek laiko galioja laikinosios sutartys, susidaro milijoninės sumos.
„Tai mūsų subjektyvus vertinimas, apskaičiuotas pagal tai, kokias matėme tendencijas vykstant konkursams. Tarkime, Klaipėdos mieste konkursas, kurį Klaipėdos rajono atliekų tvarkymo centras (KRATC) paskelbė 2008 m., iki šiol įstrigęs teismuose. Tuomet KRATC nusprendė laikinai pratęsti sutartį su tuometiniu vežėju „Specialusis autotransportas“. Šis „laikinumas“ tęsiasi jau penkerius metus. Mūsų skaičiavimais, gyventojų nuostolis dėl tokio neveiklumo siekia 9,6 mln. Lt per penkerius metus. Tokia suma susidaro, nes dabartinis vežėjas teikia paslaugas už 110 Lt/t, o tikėtina konkursinė kaina būtų apie 80 Lt/t. Bent jau taip galime spręsti iš neseniai įvykusio konkurso Šiaulių miesto savivaldybėje, kuriame pasiūlyta mažiausia šiukšlių vežimo kaina yra 83,34 Lt/t“, – skaičiuoja „VSA Vilniaus“ direktorė Jurgita Petrauskienė.
Problemas, kai atliekų išvežimo konkursai vilkinami ar iš viso neskelbiami, patvirtina ir kiti rinkos dalyviai. „Taip, ir mes susiduriame su tokia praktika, tačiau ji egzistuoja ne tik atliekų tvarkymo srityje. Tai bendra viešųjų pirkimų procesuose nusistovėjusi ydinga praktika“, – pritaria „Ekonovus“ direktorius Rolandas Rutėnas.

Savivaldybės proteguoja savas įmones

Konkursai, kurie užtikrintų sąžiningą konkurenciją verslo įmonėms ir geriausią kainą gyventojams, Lietuvos savivaldybėse neįvyksta dėl dviejų priežasčių. Pirmąja rinkos dalyviai laiko tai, kad neretai savivaldybės proteguoja savas įmones, sudarydamos joms išskirtines sąlygas vežti šiukšles be jokio konkurso.
Tokių pavyzdžių dirbantieji ar dirbusieji šioje srityje vardija ne vieną. Buvęs atliekų tvarkymo įmonių grupės „Tönsmeier“ (vėliau pasivadinusios „Ekonovus“) direktorius Robertas Notkus tvirtina, kad vienas seniausių ir ryškiausių tokių pavyzdžių – „Kauno švara“, kuriai Kauno savivaldybė patikėjusi atliekų išvežimą. „Savivaldybės globa šios įmonės atžvilgiu jaučiama ypač. Su „Kauno švara“ bylinėjomės penkerius metus, ji pralaimėjo, bet niekas nepasikeitė“, – prisimena R.Notkus. Pasak jo, neretai tose įmonėse šiltas vieteles randa buvę savivaldybės klerkai.
Įmonės „Atliekų tvarkymo tarnyba“ direktoriaus pavaduotojas Sigitas Petkevičius pateikia ir daugiau pavyzdžių: štai Vilniaus rajone įvesta rinkliava, bet konkursas nepaskelbtas, o atliekas tiesiog pavesta tvarkyti savivaldybės įmonėms „Nemenčinės komunalininkas“ ir „Nemėžio komunalininkas“. Konkurencijos taryba pripažino, kad šis savivaldybės sprendimas pažeidžia Konkurencijos įstatymą, tačiau minėti vežėjai ir toliau tvarko atliekas Vilniaus rajone.
„Mes, Vilniaus atliekų vežėjai, iš Vilniaus rajono turėjome pasitraukti, nes savivaldybė šiukšlių išvežimą paskyrė savoms įmonėms. Toks sprendimas neteisėtas, nes nebuvo konkurso. Beje, nuo Naujųjų metų panašią rinkliavą planuojama įvesti ir Šalčininkų rajone, bet apie jokį konkursą taip pat negirdėjome“, – tvirtina S.Petkevičius.

Piknikas gamtoje – viena smagiausių vasaros pramogų, kurią dažnai renkasi ir lietuviai, ypač ilgaisiais savaitgaliais. Kruopščiai apgalvoję, kokius daiktus ir maisto produktus pasiims į išvyką, iškylautojai retai iš anksto apsvarsto, kaip elgsis su jų atliekomis. Vienos didžiausių šalyje atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovių „VSA Vilnius“ duomenimis, tik labai maža dalis iškylautojų tinkamai sutvarko pikniko atliekas, kiti tai daro neteisingai ar net palieka šiukšles tiesiog stovyklavietėje.

„Geri orai padidina ne tik iškylautojų skaičių, bet ir gamtoje paliktų atliekų kiekį. Pikniko metu daugiausiai susidaro plastiko ir buitinės, rečiau – stiklo ir popieriaus atliekos. Gyventojų, kurie ne tik surinktų, bet ir tinkamai išrūšiuotų tai, kas liko iš pikniko – vienetai. Nors iš tikrųjų sutvarkyti pikniko atliekas yra labai paprasta, tam tereikia minimalių žinių ir noro“, – sakė „VSA Vilnius“ Atliekų paruošimo perdirbimui skyriaus vadovas Laurynas Kazlauskas.

Jis taip pat pridūrė, kad yra 5 principai, kuriais vadovaujantis pikniko atliekų tvarkymas bus paprastas ir užtruks vos keletą minučių:

1.Gėrimų skardinės – prie plastiko atliekų
Alaus, sidro ir giros skardinės, taip pat žirnelių ir pupelių konservų dėžutės, dangteliai nuo marinuotų daržovių stiklainių ir visas kitas metalines pakuotes meskite į geltoną plastiko konteinerį. Virš plastiko rūšiavimo linijos būna įrengtas magnetas, surenkantis metalines pakuotes.

2.Sutepta riebalais? Prie buitinių atliekų!
Jei plastikinis marinuoto šašlyko pakelis nešvarus, meskite jį į buitinių atliekų konteinerį. Ten pat turėtų atsidurti iškyloje panaudoti riebalais sutepti vienkartiniai indai ir įrankiai, dantų krapštukai, tuno, šprotų, turistų pusryčių konservų dėžutės. Žinoma, jei turite galimybę jas išplauti, taip ir padarykite, o tada meskite į plastiko konteinerį.

3.Kartoninė „TetraPak“ pakuotė – į geltoną konteinerį
„TetraPak“ pakuotės, kokioje paprastai parduodamos sultys ar pienas, rūšiavimas reikalauja šiek tiek įgūdžių ir žinių. Nors dalį šios pakuotės sudaro kartonas, ją reikia mesti į plastiko konteinerį. Tai vienintelė kartoninė pakuotė, kurią reikia mesti drauge su plastikiniais buteliais nuo vaisvandenių ar vandens. Tiesa, rekomenduojama nuo jų nuimti kamštelius ir įmesti atskirai, kadangi jiems pagaminti paprastai naudojamas kitos rūšies plastikas.

4.Ant saldainių ir sausainių pakuočių ieškokite perdirbimo ženklo
Atpažinti, kur mesti saldainių ir sausainių pakuotes, nesunku: jei pakuotė popierinė, ją meskite į popieriaus konteinerį; jei celofaninė ir viduje padengta spindinčia medžia – plastiko; jei pakuotė nepaženklinta perdirbimo ženklu – prie buitinių atliekų. Lietuvoje perdirbamos pakuotės pažymėtos dviem besisukančiomis rodyklėmis.

5.Anglys – ne trąša
Jei iškylavote vietoje, kur nėra laužavietės, sudegusias anglis reikėtų gerai užgesinti, kad neįsipliekstų gaisras, ir išmesti į arčiausiai esantį konteinerį. Anglys nėra trąša, todėl jų išpurtyti miške nereikėtų. Lygiai taip pat klaidinga manyti, kad gamtoje reikėtų palikti obuolių graužtukus, saulėgrąžų lukštus ar vaisių kauliukus: jų vieta – buitinių atliekų konteineryje.

Gyventojams pradėjus kruopščiai rūšiuoti atliekas, sąskaitos už jų išvežimą galėtų sumažėti maždaug ketvirtadaliu. Labiausiai sutaupymas pasijustų pradėjus rūšiuoti popieriaus atliekas, skelbia atliekų tvarkymo bendrovė „VSA Vilnius“.

„Dauguma gyventojų visas šiukšles meta į vieną kibirą, o jį išpila į buitinių atliekų konteinerį. Atliekų tvarkytojai šias atliekas perveža į sąvartyną, kuris apmokestina kiekvieną šiukšlių kilogramą. O jeigu kruopščiai rūšiuotume, į sąvartyną patektų mažiau atliekų ir tai leistų sumažinti atliekų tvarkymo kainą gyventojams“, – aiškina „VSA Vilnius“ gamybos skyriaus vadybininkas Laurynas Kazlauskas.

Vilniečiams į sąvartyną atvežta tona buitinių atliekų yra apmokestinama beveik 70 litų. Todėl rūšiuojant sumažėtų į sąvartynus vežamų buitinių atliekų kiekis bei už jas mokami mokesčiai sąvartynų administratoriams, nes antrinės žaliavos į sąvartynus nėra vežamos, o pristatomos perdirbėjams.

L. Kazlausko teigimu, labiausiai sutaupyti galėtume pradėję rūšiuoti popieriaus atliekas. „Ši antrinė žaliava savo svoriu yra viena sunkiausių, ji sudaro didelę dalį buitinių atliekų svorio. Ir nors popierių rūšiuoti labai paprasta, žmonės jį rūšiuoja pakankamai prastai – galbūt galvodami, kad jis greitai suyra. Žinoma, plastikas gamtai kenkia labiau, tačiau ekonominiu požiūriu naudinga būtų rūšiuoti ir popieriaus atliekas, – tvirtina pašnekovas. – Stiklas taip pat yra sunkus, tačiau jis į buitinių atliekų konteinerius patenka rečiau – gyventojai paprastai stiklo tarą priduoda.“

„VSA Vilnius“ atstovas pastebi, kad tam, jog sumažėtų sąskaitos, nebūtina, jog geriau rūšiuotų visa Lietuva. „Net ir nedidelės namų bendrijos gyventojai, sutarę atidžiau rūšiuoti atliekas, galėtų pajusti efektą – buitinių atliekų konteineriai užsipildytų lėčiau, juos būtų galima rečiau išvežti, tad ir aptarnavimo mokestis sumažėtų“, – aiškina L. Kazlauskas.

Rūšiavimas – ne vienintelis sprendimas mažinti atliekų tvarkymo kainą, kurį „VSA Vilnius“. Neseniai bendrovė paskelbė, jog konteinerių aptarnavimo išlaidos sumažėtų 15 proc., jei savivaldybės įdiegtų pusiau požeminius konteinerius. Šie konteineriai yra ne tik pigesni aptarnauti, tačiau užtikrina aukštesnes higienos normas ir gali būti iškraunami kranu per atstumą.

Ar pastebėjote po jūsų namo konteineriais nuolat telkšančias balas? Ar dažnai rytais pyktelite įsiminę į dvokiančią pliurzą, kai metate šiukšles?
Žalieji aktyvistai ir Žaliųjų sąjūdžio nariai į šiuos klausimus atsakė teigiamai ir ėmėsi ieškoti priežasčių. Pasirodo dažno daugiabučio kieme stovinčio konteinerio dugne galima aptikti pragręžtas skyles. Pro kiaurus konteinerių dugnus nuolat bėga murzinas dvokiantis šiukšlių skystis ir koncentratas. Belieka spėlioti, kokių medžiagų ir bakterijų knibžda šiame koncentrate… Iš atliekų bėgantis skystis be jokio filtravimo ar kitokio valymo teka ant žemės ir keliauja tiesiai į gruntinius vandenis. O po to patenka į upes ir požeminius šaltinius. O iš ten jau tiesus kelias į mūsų miestų geriamojo vandens išteklius.
Vasaros metu šios srutos skleidžia ypač nemalonų kvapą ir kelia rimtą grėsmę šalia būnantiems vaikams bei naminiam gyvūnams. Tokioje aplinkoje tvyrant karščiui greitai plinta bakterijos. Šios patekusios ant naminių gyvūnų lengvai grįžta į gyventojų namus.
Atliekų tvarkymo verslu besiverčiančios bendrovės nevaržomai teršia kiemus, o atliekų tvarkymo kontrolę ir monitoringą vykdančios institucijos į šiuos pažeidimus kol kas nekreipia jokio dėmesio. Todėl žaliųjų bendruomenė ragina gyventojus fiksuoti atliekų tvarkymo pažeidimus ir pranešti apie juos atliekų tvarkytojams ir Žaliųjų sąjūdžiui adresu zaliosiosnaujienos@gmail.com.

Šią vasarą išsiruošus pailsėti prie Lietuvos ežerų ir upių pirmiausia teks patiems apsirinkti šiukšles – šiemet poilsiavietėse kaip reta nešvaru.

Trakų rajono paežerės – puikus pavyzdys, kad teršėjų kontrolės poilsiavietėse praktiškai nėra. Paklaustas, kaip sekasi užtikrinti švarą paežerėse, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros vedėjas Zigmantas Butvilas pripažino, kad sunkiai: “Poilsiautojų daug, o mūsų inspektoriai tik keturi: du atsakingi už miškus, o dar du – už visus kitus dalykus. Paežerių kontrolė – vienas iš šimto darbų”, – savo bejėgiškumą pripažįsta Z.Butvilas. Prieš sunkmetį agentūroje dirbo vienu inspektoriumi daugiau.

Paprašytas informuoti, kiek šį sezoną nubausta prie ežerų šiukšlinusių poilsiautojų, Z.Butvilas atsakė, kad jų visai nenubaudžiama, nes norint nubausti, reikia teršėją nutverti bešiukšlinantį, o pastatyti po inspektorių prie ežerų esą nėra galimybių.

Šiuo metu gamtos šiukšlintojams gresia įspėjimas arba bauda nuo 100 iki 400 Lt. Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėjos Ramintos Radavičienės, naujai rengiamame Administracinių nusižengimų kodekse siūloma baudas sugriežtinti. Vis dėlto R.Radavičienė mano, kad tai problemos neišspręs: tam būtinos didesnės aplinkos apsaugos inspektorių pajėgos ir didesnis visuomenės sąmoningumas. “Pati visuomenė turėtų talkinti kovojant su šiukšlinimu – Europoje tai įprastas dalykas. Kita vertus, pati esu sudrausminusi ne vieną teršėją ir kartais jausdavausi taip, lyg tuoj gausiu per galvą”, – neslėpė R.Radavičienė. Taigi kol kas kova su šiukšlintojais Lietuvoje – visiškai neveiksminga ir bevaisė.

Tačiau dabar junginį jau vartoja dažnas kalbėtojas, vartoja kur visiškai jo nereikia, kur netinka, kur jis neturi jokios prasmės. Junginys jau tapo parazitine samplaika. Ją vartoja nežinantys ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja valstybės vadovai. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl didelio išplitimo jau neoriginalus, banalus.

Junginio „čia ir dabar“ sureikšminimas, juolab siekis gyventi pagal jį, pirmučiausia, yra bedieviškas, nes pripažindamas tik momentą ir ribotą vietą, neigia Pradžią ir Amžinybę. Deja ne vien bedieviai ir vienadieniai drugeliai gyvena ir naudojasi momentu, maža laiko atkarpėle. Juo, darkydami žemės ir visuomenės veidą, pasaulyje naudojasi daugelis galiūnus vaizduojančių Žemės dulkių.

Laiko ir vietos, kurie matuojami skirtingais matais, samplaika – ne tik nelogiška, bet nuolat vartojama tarsi tvirtina, kad viskas, kas buvo ir bus, kas vyko ir vyksta kitur, – nereikšminga, o svarbu ir reikšminga, kas vyksta čia, kas vyksta dabar. Panašu, kad peršamas egocentrizmas, požiūris į gyvenimą, kai pirmenybė teikiama savo paties, o ne visų idealams ar interesams. Gyvenant ir veikiant vardan „čia ir dabar“ altruizmui vietos nelieka. Iš tikrųjų tokį vaizdą Lietuvoje ir matome: vieni gyvena pilims ar rūmams prilygstančiuose būstuose, kiti – statybininkų vagonėliuose ar šiluminiuose mazguose, vieni šimtus tūkstančių litų švaisto savo hedonistiniams poreikiams tenkinti, kitiems trūksta centų maistui ar vaistui. Ir tik dėl to, kad pirmųjų dvasios struktūra grynai buržuazinė, kad jie gyvena pagal formulę „čia ir dabar“. Buržuazinė dvasia buvo puoselėjama diegiant marksistinę ideologiją; su buržuazija buvo kovojama kaip su luomu, siekiant atimti iš jos turtus, gi komunizmo siekis buvo grynai buržuazinis: „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Komunistinė ideologija tarsi sunyko, o siekis liko.

Žmogus tapo prievartautoju. Jis reikalauja: duok čia, duok dabar, duok kuo daugiau, jis pamiršo žodžius „gana“, „pakanka“. Žmogus kaip trandis graužiasi į Žemės gelmes, negalvodamas apie pasekmes, grobia jos išteklius, besaikiškai vartoja, o Žemei grąžina taršalus, nuodija dirvą, vandenį, orą. Neseka gamtos pavyzdžiu gaminti ir vartoti be kenksmingų atliekų, o gamina ir nesuvartotą produktą meta į atliekas, kurios jau netelpa sąvartynuose, grėsmingai atsigręžia prieš gamintoją ir vartotoją – žmogų. Vieną iš „čia ir dabar“ pavyzdžių, apstulbinusių vilniečius, verta pateikti.

Liepos 7 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimą ir priimti naują sprendimą, patvirtinant planuojamos ūkinės veiklos – Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos statybų Jočionių g. 13 Vilniuje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Nežiūrint į tai, kad Vilniaus visuomenės atstovai, ypač Lazdynų bendruomenė, jau ilgą laiką kovoja už savo teises ir kategoriškai nepritaria planuojamos Vilniaus atliekų deginimo gamyklos statyboms, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai priėmė sprendimą visuomenės nenaudai. Kadangi, remiantis moksliniais tyrimais ir įrodymais, komunalinių atliekų deginimo gamyklos, deginančios atliekas žemose temperatūrose, kokia yra ir numatytoji statydinti, daro neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, siūlyta komunalines atliekas Lietuvoje rūšiuoti (steigti rūšiavimo gamyklas),jas perdirbti, siekti antrinio ir kitokio panaudojimo, tačiau nedeginti. Taip pat siūlyta pakuočių gamintojus įpareigoti gaminti tik tokias pakuotes, kurias būtų galima perdirbti. Tačiau, pelno siekdama, „rubikoninė“ statybininkų technika traiško specialistų išvadas ir visuomenės pasipriešinimą, o teismai (kas gali paneigti, kad jie ne pelno siekiančios organizacijos?), labai panašu, jai talkina. Jau dabar keli Vilniaus mikrorajonai kenčia nuo „Vilniaus vandenų“ kaupiamų fekalijų tvaiko, o netolimoj ateityje orą gali „praskiesti“ nuodingi dioksinai, furani ir chloro junginiai.

Dėl nemeilės Žemei, pastaroji nebeatlaiko to „čia ir dabar“, uraganais, žemės drebėjimais, cunamiais kratosi žmogaus, kuris iš Dievo paveikslo ir panašumo virto Žemės parazitu. Tokiu virto iš gyvensenos šalindamas konservatyvųjį pradą, tvirtinantį laikų ryšį, vienodai vertinantį dabartį, praeitį ir ateitį.

Konservatyvusis pradas numato ne tik dabartinės kartos teises, jis pripažįsta balsą ir teises buvusių ir būsimųjų kartų, jis pripažįsta nenutrūkstamą ryšį tarp kartų, jo dėka išlieka gyvas paveldas, tradicijos, papročiai. Jis saugo tautas nuo nutautėjimo. Šis pradas nėra vien praeities sergėtojas, jis nukreiptas ir į ateitį, jis ne tik nesipriešina kūrybai, bet ją skatina, neardydamas senojo pasaulio, užtikrina kūrybos tęstinumą.

Dūsaujam dėl mažo gimstamumo, dėl tautos išsivaikščiojimo, dėl šeimų netvarumo. Priežastis – konservatyviojo prado sunykimas, gyvensena pagal nuostatą „čia ir dabar“. Jau mada tapo gyventi nesusituokus; ne ištikimosios gulbės, o kosmopolitinio žvirblelio pavyzdžiu seka jaunimas.

Metas sustoti, susimąstyti, neatidėliojant daryti išvadas. Sustoti čia, Lietuvoje. Veikti dabar, nes vėliau gali būti per vėlu. Šioje vietoje žodžių derinys „čia ir dabar“ turi prasmę.

Algimantas Zolubas

Naujos kartos kosminį laivą kuria Rusijos raketinė – kosminė korporacija „Energija”, pranešė naujienų agentūra „Interfax“. Pasak jos šaltinių korporacijoje, jį bus galima naudoti meteorologinių ir Žemės paviršiaus stebėjimams skirtų palydovų techniniam aptarnavimui. Tokio pilotuojamo kosminio laivo, pavadinto „Rusj“, įgula galės orbitoje apžiūrėti palydovus, pakeisti jų elektroninius blokus, išskleisti anteną ar saulės fotolementų skydą, papildyti raketinio kuro atsargas ar prireikus perkelti į kitą orbitą.

Pasak „Interfax” šaltinio, palydovų techninis aptarnavimas bus atliekamas arba išėjimo į atvirąjį kosmosą metu, arba naudojant robotizuotus manipuliatorius.  „Tokio laivo manipuliatoriai turės būti valdomi labai dideliu tikslumu, kuri prilygtų skafandrą dėvinčio kosmonauto operacijų rankomis tikslumui“,  – sakė korporacijos  „Energija” darbuotojas.

Jo teigimu naujos kartos kosminiame laive bus įrengta speciali šliuzo kamera, įgulą sudarys du žmonės,  o skrydžio trukmė galės siekti iki 2 savaičių. „Rusj” kosminį laivą planuojama paleisti į kosmosą iš Rusijos Amūro srityje statomo naujo kosmodromo „Vostočnyj“. Pirmasis „Rusj”  skrydis be įgulos planuojamas 2015 metais, o 2018 m. jis pirmą kartą turėtų pakilti į orbitą su kosmonautais.

Tai, kad šis kosminis laivas galės ir šalinti iš orbitos neveikiančius kosminius aparatus ir jų nuolaužas, yra labai svarbu: NASA skaičiavimais rusai kosmose šiukšlina daugiausiai už visus. Šių metų balandžio mėnesį aplink Žemę skriejo daugiau nei 15 000 stambių dirbtinių objektų: neveikiančių palydovų, raketų pakopų, variklių blokų, įvairiausio dydžio nuolaužų.

NASA duomenimis rusams tenka atsakomybė už 5770 kosmines šiukšles, amerikiečiams – už 4821. Dar 3292 šiukšlės priklauso Kinijai, kitų šalių  „indėlis” į kosminės erdvės šiukšlinimą kur kas mažesnis: Prancūzijai priklauso 469 dirbtinių objektų fragmentai, Japonijai – 189, Indijai – 170, Europos kosmoso agentūrai – 82, kitoms šalims bei organizacijoms – 577.

Daugiausia kosmnių šiukšlių skrieja 850 – 1500 kilometrų aukščio virš Žemės paviršiaus orbitose. Mažesniame nei 600 km aukštyje esančios kosminės šiukšlės po kelerių metų pasiekia atmosferą ir sudega joje, o skriejančioms 800 km ar dar didesniame aukštyje tam prireikia kelių dešimtmečių. Neveikiantys kosminiai aparatai ar jų fragmentai 1000 kilometrų ir didesniame aukštyje į atmosferą pateks tik po kelių šimtų metų

Naujienų agentūra BNS prieš porą valandų pranešė, kad suomių “Fortum” oficialiai pradeda naujos elektrinės Klaipėdoje statybą. Šiandien bus padėtas kertinis akmuo pirmosios Baltijos šalyse biokuro ir atliekų termofikacinės jėgainės statybos vietoje.

Į jėgainę įmonė “Fortum Klaipėda” investuos apie 140 milijonų eurų (apie 480 mln. litų). Tikimasi, kad naujoji elektrinė bus pradėta naudoti 2013 metų pirmąjį ketvirtį.

Viena didžiausių Lietuvoje statybos įmonių Panevėžio statybos trestas (PST) jau pradėjo naujos elektrinės statybos pirmojo etapo darbus, kurių bendra vertė – 30 mln. litų. PST atliks žemės darbus, įrengs kelio pagrindus, pamatus, pastatys lauko inžinerinius tinklus, įrengs biomasės ir atliekų saugyklą.

Naujojoje elektrinėje bus deginamos buitinės ir pramoninės atliekos bei biokuras, jos pajėgumai bus apie 60 megavatų (MW) šilumos ir 20 MW elektros energijos. Jėgainėje bus naudojamos naujausios technologijos, jos pagaminta šiluma pakeis dalį gamtinėmis dujomis gaminamos šilumos Klaipėdos miestui.

“Fortum Klaipėda” 90 proc. akcijų valdo “Fortum Heat Lietuva”, o 10 proc. – “Klaipėdos energija”.

Prisiminkime, kaip pernai aplinkosaugininkų sprendimas neleido šalia Vilniaus statyti komunalinių atliekų deginimo gamyklos. Tai Vilnių dar ilgiems metams paliko gūdžios provincijos sostine.

Jei gamykla Vilniuje ir atsiras, tai iki to laiko valdininkams reikės ieškoti dar ne vienos aikštelės sąvartynams įrenginėti, nes dabar esantys bus pripildyti iki lubų. Šioje srityje Vilnių jau aplenkė ne tik Klaipėda, bet ir Kaunas, kuriame šiukšlių deginimo projektai jau pasistūmėję kur kas toliau. Visa tai vyko kai Vilnių dar valdė konservatoriai, kurių antrasis meras tebuvo paprasčiausias pėstininkas. Belieka tikėtis, kad sugrįžęs A.Zuokas, gal būt padedamas vicemero Romo Adomavičiaus, šį sostinei svarbų projektą nenukiš dulkėti į apatinį stalčių.

Atliekų deginimo gamyklos gali miestui pagaminti apie 15 proc. labai pigios šilumos, o rusiškų dujų reikėtų pirkti net už 40 mln. Lt. mažiau nei dabar. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius prasitarė, kad aplinkosaugininkai privalėjo paklusti minios spaudimui. Vadovaujantis tokia stručio politika, ateityje Lietuvoje nubus įmanoma įgyvendinti nė vieno rimtesnio projekto. Klaipėdoje irgi buvo suburta atliekų gamyklos priešininkų iniciatyvinė grupė, tačiau protas ir užienio pavyzdžiai (Viena, Poznanė ir kt., kur tokios gamyklos stovi miestų centruose) paėmė viršų.

Vilniaus vicemero R. Adomavičiaus žodžiais tariant, atliekų deginimo gamykla Vilniuje vis vien bus – yra numatytos 7 vietos jai statyti, tačiau projektas bus gerokai brangesnis ir tai užtruks kur kas ilgesnį laiką. Kartu su deginimo gamykla turės atsirasti ir komunalinių atliekų rūšiavimo fabrikas ir kiti tokiam technologiškai sudėtingam procesui reikalingi objektai. Iš viso – 5 naujos įmonės. O iki tol jau ir Kazokiškių sąvartyną pripildysime „iki lubų“. Aplinkos ministerijos specialistė, Atliekų tvarkymo strateginio skyriaus vyr. specialistė Daiva Kazlauskienė jau zonduoja vietą naujam sostinės šiukšlių sąvartynui – tad ne už kalnų atsiras dar vienos Smirdališkės, ypač jei į sąvartynus ir toliau pateks devyni dešimtadaliai neišrūšiuotų Vilniaus buitinių atliekų. Kazokiškėms prie dabartinės situacijos gyvuoti beliko vos 12 metų, po to, jei reikalai su šiukšlių tvarkymu nepagerės, reikės ieškoti naujos vietos Vilniaus šiukšlėms.

„Stengiamės daryti viską, kad daugiau naujų sąvartynų Lietuvoje neatsirastų, – pasakojo D. Kazlauskienė. – Pati pirmoji užduotis – mažinti į sąvartynus patenkančias biologiškai skaidžias medžiagas, kurios irdamos išskiria metano dujas, o iš čia iš smarvė. Su Europos Sąjunga esame sutarę, kad šiemet į sąvartynus pateks 75 proc. biologiškai skaidžių medžiagų lyginant su 2000 metų kiekiu, 2013 m. – 50 proc. dutūkstantųjų kiekio, o 2020 m. – 35 proc. Pašnekovė dar pridūrė, kad per artimiausius 20 metų šalyje neturėtų atsirasti nė vieno naujo regioninio sąvartyno, kurių dabar Lietuvoje yra vienuolika. Tiesa, vienu netrukus sumažės, nes Tauragės regioninis savartynas jau predamas uždarinėti. Europinių pinigų atliekoms tvarkyti yra apsčiai, juos tik tereikia pakelti nuo žemės.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, nors ir šiandien „dėl sportinio intereso“ tarkuojamas bendrapartiečių, yra optimistas: „Jei per dešimtmetį susitvarkysime su biologiškai skaidžiomis medžiagomis, Lietuvai daugiau niekada nereikės naujų sąvartynų“. Sistema būtų paprasta kaimo žmonės ir miestuose gyvenantys nuosavuose namuose, biologines atliekas turėtų tvarkyti patys, o daugiabučiuose – pastatyti nauji specialūs konteineriai. Nepaklusniems mokesčiai už atliekų nerūšiavimą turėtų būti mažiausiai 30 proc. didesni nei rūšiuojantiems.

Pradėti, anot J. Šimėno, reikėtų nuo pirminio rūšiavimo, tai turėtų daryti gyventojai. Kitas žingsnis – antrinis rūšiavimas specialiose įmonėse, kai biologiškai skaidžios medžiagos jau atskiriamos. Tuomet procesas tampa palyginus paprastas. Nenorintys rūšiuoti turėtų sulaukti keleriopai didesnių sąskaitų už atliekų tvarkymą.

Anksčiau buvome atsakingesni

Ankščiau žmonės puikiai žinojo elgesio taisykles, bet jie visada mokėjo elgtis garbingai, todėl lengvai surasdavo išeitį iš bet kokios padėties. Kalbu apie tai todėl, kad šiandien tokių žmonių , atrodo, nebeliko. Kultūringas žmogus tas, kuris nemeta šiukšlės ant žemės ne tik tada, kai visi mato, bet ir tada, kai niekas nemato. Pavasariais daugiabučių gyventojai draugiškai išeidavo iškuopti savojo kiemo. Nors tuo metu parduotuvės buvo tuščios, tad ir šiukšlinti nelabai buvo iš ko – net ir viena limonado rūšis (berods, „Buratinu“ vadinosi), stikliniuose buteliuose burbuliavo. Studijų metais „baliukas“ rengdavome pridavę stiklinę tarą, nes tuščias butelis kainavo solidžias12 kapeikų… Sklandė anekdotas, kad girtuokliai tada atsiradusius spalvotus televizorius pirkdavosi pridavę tuščius butelius.

Pakelėse nesimatė ne tik nudėvėtų padangų, bet ir kartoninių pieno pakelių, kitų šiukšlių, nes pionierių organizacijos, laimėdavusios makulatūros rinkimo varžybas, gaudavo nemokamus kelialapius į vasaros stovyklas pajūryje.

Pabandyk Vokietijos greitkelyje pro langą išmesti net nuorūką – 100 eurų bauda garantuota. Šiandien užsienio spauda mirga, jog Jungtinėje Karalystėje įvedama 130 JAV dolerių bauda už šiukšlių išmetimą per automobilio langą. Bauda bus skiriama neatsižvelgiant į tai, kas nusižengė – vairuotojas ar keleivis. Tuo atveju, jeigu baudą bus atsisakoma mokėti, nusižengusiųjų byla bus perduodama į teismą, kuris turės teisę padidinti baudą iki 4 tūkst. JAV dolerių.

Sugrįžkime namo. Ką jau bekalbėti apie senus televizorius, kuriuose elektronikoje šiek tiek susigaudantys meistrai laikė vos ne aukso vertės turtu dėl atsarginių detalių, dažniausiai iš spalvotųjų metalų. Šiandien senesnės kartos kompiuterių, šaldytuvų, mikrobangų krosnelių irgi pamatysi pamiškėse. Lietuvoje irgi veikia kelios elektronikos surinkimo įmonės, tačiau jų pajėgumai per menki susidoroti su tokio pobūdžio atliekomis.

Nors Europos Sąjungai deklaruojame, kad per metus vienam gyventojui surenkame ir perdirbame po 4 kilogramus elektroninių atliekų. Iš tiesų šis skaičius nesiekia nė kilogramo, nes profesionaliai elektronines atliekas tvarko vos kelios įmonės Lietuvoje. Įvesta įdinga tvarka: jei nenori tvarkyti atliekų, gali nusipirkti pažymą, kad savo šiukšles susitvarkei. Vien šioms pažymoms 2006 m. buvo išleista per 40 mln. Lt. Jas turi teisę išduodi atliekų tvarkymo įmonės, kurių absoliučiai niekas nekontroliuoja, ar sutvarkei tos įmonės atliekas, ar ne: štai kaip reikia daryti biznį lygioje vietoje – popierėlį brūkšt ir viskas.

Visa šiukšlinimo statistika Lietuvoje yra paimta „iš lubų“. Aišku tik, kad pakuotės mokestį moka gamintojai ir importuotojai, tokių įmonių šalyje daugiau nei 10 tūkstančių, dar 700 bendrovių moka elektroninių atliekų sutvarkymo mokestį. Šie skaičiai yra tikslūs. Kiti – mistiniai, gal būt išskyrus tai, kad jei 2007 m. į sąvartynus pateko 86 proc. o 2008 m. 90 proc. visų atliekų. Krizė pakišo koją atpigusioms antrinėms žaliavoms, sumenko iniciatyva šiukšles rūšiuoti. Antra vertus, lietuvio mentalitetas dar nepriaugęs iki to, kad šiukšles verčiame kur papuola, nesuprasdami, kad už tokį abuojumą patys ir sumokame. Šiukštu, kad Lietuva nesulauktų Prancūzijos ir Graikijos likimo, kurios už šiukšlių netvarkymą ES sumokėjo po 300 tūkst. eurų baudų.

Turime laisvę šiukšlinti

Ką turime šiandien. Laisvę? Laisvę šiukšlinti ir nesukti sau dėl to galvos. Apie komunalinių šiukšlių tvarkymą rajonuose neverta net ir kalbėti, nes ten iš tiesų jokios tvarkos nėra – apie pusė rajonų gyventojų atsisako įsigyti šiukšlių konteinerius, neva visas atliekas jie sudegina savo krosnyse. Dar daugiau – į konteinerius kaimiečiai verčia ir bioskaidžias medžiagas, iš kurių patys galėtų pasigaminti neblogos trąšos – komposto.

Juokas ima pagalvojus kaip šie žmonės krosnyse degina senas padangas ar pakeistos stogo dangos seną šiferį… Išties iš po kampo norėčiau pažiūrėti, kelintas šiferio lakštas išsprogdins tokio eksperimentatoriaus trobą. O kur dedama plastmasė, kitos netradicinės atliekos. Sako, kad į pamiškes šiukšles suveža miestiečiai. Tačiau ne ką mažesni teršėjai yra ir rajonų kaimų gyventojai. Kita vertus, kam apskritai kaimo žmonėms galvoti apie švaresnę aplinką, jei neįmanoma lauke ilgiau pabūti: daugelį vietų apstatė danų kiaulidėms, nuo kurių ne mažiau smirda nei nuo sąvartynų. Buitinės šiukšlės prioritetu taip pat nėra žmonėms, gyvenantiems tokių įmonių kaip “Orlen Lietuva”, “Achema”, “Akmenės cementas” ar “Lifosa” įtakos zonose. Žmonių šiukšlės čia tarsi aguonos grūdeliai opiumo fabrike. Keista, bet kažkodėl Lietuvoje paprasti „kaip du kart du lygu keturi“ ekonomikos dėsniai neveikia. Iš esmės šiukšlės — turtas, todėl jį turėti apsimoka. Po deginimo proceso lieka kaloringa degioji medžiaga, biologiškai skaidžios atliekos, techninis kompostas, kitos naudingos medžiagos.

Pasaulyje – labai pelningas verslas

Visame pasaulyje šiukšlių verslas pagal pelningumą yra ketvirtoje vietoje po prostitucijos, narkotikų bei prekybos ginklais. Tvarkyti šiukšles ten turi teisę arba su politikais susiję asmenys arba mafijos bosai. Pas mus gi šiukšlės niekam nerūpi. Suprasčiau, kad turėtume tokią teritoriją, pavyzdžiui, kaip Sibiras, tuomet galvos dėl sąvartynų sukti nereikėtų. Dabar gi 65 tūkst. kv. kilometrų erdvėje nelabai ilgam išsiteksi.

Plaukai piestu stojasi išgirdus, kad net 90 proc. atliekų keliauja į sąvartynus. Sostinės biurokratija kažkodėl pasirinko šiukšlėmis bei smarve užversti senąją sostinę – Trakus. Prieš 20 metų kažkada ramų kaimelį Kariotiškes pavertėme keiksmažodžiu, dabar ėmėmės kito Trakų rajono kaimo – Kazokiškių. Gerai dar, kad į Akmenos ar Galvės ežerus šiukšliavežės nevažiuoja, gal privengia užsienių turistų. Aplinkosaugininkai dievagojosi, kad naujas sąvartynas bus modernus, nuo jo nekvepės… Tačiau kvepia dar baisiau nei Kariotiškėse, o papūtus rytų vėjui, smarvę nuneša ne tik iki Vievio, bet ir iki Elektrėnų. Skirtumas tarp seno ir naujo sąvartyno tik tas, kad Kariotiškėse savo tvarką „įvedinėjo“ bomžai (vertingesnes atliekas išrinkdavo), o Kazokiškes saugo privati saugos tarnyba ir sanitarų-bomžų ten neįleidžia. Šie bent metalo atliekas išrinktų. Dar reikia nepapiršti ir kitoje Trakų pusėje slypėjusią ekologinę bombą – garsiąją įmonę „Egapris“, kuri buvusio kolūkio žemėje saugojo vos ne milijoną senų padangų. Kurias kažkas vieną dieną padegė… Kilo tikra ekologinė katastrofa populiaraus kurorto pašonėje. „Egaprio“ vadovo Kęstučio Chormanskio tikslai buvo kilnūs: senas padangas malti, o gumos granules parduoti kelininkams maišyti su asfaltu. Tokia kelio danga yra nemažoje dalyje Europos, nes ji yra elastingesnė ir sunkusis transportas ne taip greitai įspaudžia provėžas.

Nėra rūšiavimo tradicijų

Tobulėjant technologijoms, beveik visi skysčiai „persikraustė“ į plastikinius PET butelius. Pastarieji yra labai lengvai perdirbami, tačiau nėra sukurtos jų surinkimo tvarkos. Daugelis šalies įmonių mielai pirktų senus PET butelius kaip žaliavą savo gaminamai produkcijai. Utenos verslininkas Napalys Kamarauskas gamina plastmasinius kibirus, tad mielu noru pirktų senus PET butelius, kurie yra kur kas pigesni nei plastiko granulės. PET butelius net ir vežant iš Skuodo, uteniškio kibirų savikaina būtų mažesnė nei naudojant granules.

Nors didmiesčiuose stovi spalvoti konteineriai atliekoms rūšiuoti, jais naudojasi gal vienas iš šimto, visos kitos šiukšlės keliauja į „bendrą vamzdį“. O piktavaliai į šiuos konteinerius dar ir akmenų primėto. O į popieriaus konteinerį paaugliai ir degtuką įmeta. Už tokius darbelius, pavyzdžiui, Olandijoje gresia baudžiamoji atsakomybė. Kita vertus, kam apskritai rūšiuoti, jei kai kuriuose miestuose išrūšiuotas šiukšles vėl sumaišo ir tais pačiais sunkvežimiais išveža į tuos pačius sąvartynus.

Neaišku, ar pasiteisintų tvarka, jei plastikinis butelis būtų apmokestintas. Kai kurios Vakarų Europos šalys tokios tvarkos jau atsisakė. Šiukšlių gausa atūžė kartu su laisva prekyba, komercija ir besaikiu vartojimu, gaminimu kuo daugiau. Kiemus ir kitas teritorijas tvarko samdomi darbuotojai, kuriems, pavyzdžiui, visiškai nusispjauti į vadinamąsias nestandartines atliekas Po to visi kraipo galvas, kas gi tas padangas pamiškėje numetė, juk padangas priima autoservisai, tik reikia 5 litus sumokėti. Kam mokėti, geriau nuvežti į artimiausią miškelį. O kur dar seni akumuliatoriai, panaudotos alyvos. Apsukresni autoservisai pasistatė specialiais krosnis, kurias kūrena atidirbtomis alyvomis šildydami patalpas– o tai dar viena ekologinė bomba atmosferai.

Pavyzdžiui, Vilniuje veikia nemokoma padangų surinkimo aikštelė, tačiau ji tedirba kelias valandas, o ir iš vieno žmogaus priima ne daugiau kaip 4 senas padangas. Stebimės, kodėl paežerėse buitinės atliekos metamos, juk konteineriai stovi prie namų? Nemažai savivaldybių nusprendė, kad gyventojai už mišrių atliekų išvežimą mokės priklausomai nuo gyvenamojo buto ploto. Tai papiktino daug piliečių. Juk iš tiesų – ne kvadratiniai metrai šiukšlina. Bet kaip sugaudyti vengiančius mokėti ir pilančius savo atliekas bet kur?

Šiukšlių deginimas – ne panacėja

Lietuvoje nėra sukurtos jokios atliekų rūšiavimo ir antrinio perdirbimo infrastruktūros ar strategijos. Vieta regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai Vilniuje ( Jačionių g., šalia Gariūnų), buvo strategiškai patogi vienai gerai žinomai verslo grupei. Vieša paslaptis – „rubikonininkams“. Na ir kas, kad mokslininkai sako, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas labai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiu? Tačiau mokslas įrodė, kad tokių gamyklų kaminuose įrengus specialius modernius filtrus, dūmai į aplinką patenka išvalyti net iki 95 proc. Nemažai panašių gamyklų stovi didelių miestų centruose ir žmonės dėl to problemų nekelia. Neleidus atliekų deginimo gamyklos šalia Gariūnų, projekto kaina išaugs keleriopai. Mat reikės nutiesti naujas šilumines trasas, o kuo jos ilgesnės, tuo daugiau prarandama vertingos šilumos. Tuo tarpu klaipėdiečiai iš naujos savo gamyklos pasigamins net 40 proc. miestui reikalingos šilumos.

„Deginkim, nes visas pasaulis degina!“ – šaukia suinteresuotieji. Bet kažin ar jie, prisimenant lietuvių taupumą, į kaminus bus sudėti visi būtini filtrai, nes jie kainuoja milžiniškus pinigus tiems cheminiams junginiams neutralizuoti – o gal gi apseisime be vieno ar kito filtro. Tada nuodai tikrai pasklis virš miesto. Patikėkite, springsime ir sirgsime visi. Jei žaliava tokia gamyklai nebus rūšiuojama ir specialiai apdorojama, nuodų neišvengsime. Po deginimo liekančioms pavojingoms atliekoms – pelenams, suodžiams laidoti ruošiamas specialus poligonas. Smagu? Pasaulyje yra daug saugesnių atliekų utilizavimo technologijų, bet kam sukti galvas, statykime sugalvotą prieš 10 metų, greičiau gausime europinius pinigus ir juos „įsisavinsime“. Nors pasaulis panašias gamyklas, neturinčias modernių nuodų neutralizavimo įrenginių, jau uždarinėja.

Ne, kur kas geriau gyventi greitai, čia, dabar ir vien sau.

Netvarkydami šiukšlių ir net nežindomai, kiek jų iš tikrųjų turime, jau artimiausiu metu sulauksime Briuselio nemalonės: Europos Komisija numačiusi, kad šalyse, kuriose 2012 metais nebus perdirbama bent pusė atliekų, bus įvestas visuotinis atliekų mokestis. Tada vėl eisime su šakėmis prie Seimo, nes šis mokestis užgrius ant paprastų žmogelių. O didžiausias mūsų valdžios deficitas šiandien – politinės valios nebuvimas – kad tik neatsirastų norinčių Seimo langus padaužyti…

Komentarai

Vilniaus savivaldybė nedarė nieko

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius:

Mūsų sprendimą neleisti Gariūnuose statyti atliekų deginimo gamyklos iš esmės įtakojo visai ne techniniai, o socialiniai veiksniai. Nė viena aplinkosaugos ir gamtos mokslų ekspertų grupė nepasakė, kad tokia gamykla turėtų neigiamą poveikį aplinkai. Šuo pakastas visai kitur. Orkuso konvencija numato, kad viešasis interesas yra aukščiau visko. Grupelė aktyvių miestiečių, kurie tvirtina ęsą surinkę 8 tūkst. parašų prieš atliekų deginimo gamyklą, pasitelkusi žiniaskaidą, nusvėrė tiek mokslininkus, tiek ir aplinkosaugininkus, tiek ir sveikią logiką. Neoficialiais duomenimis, prieš atliekų deginimo gamyklą aktyviai protestavo vos kelios dešimtys iniciatorių, kurie ir nulėmė sprendimo baigtį.

Mano galva, kalčiausia čia yra Vilniaus savivaldybė, apskritai nepareiškusi jokios nuomonės dėl atliekų gamyklos.

Aplinkosaugininko, 18 Vilniaus tarybos narių pasirašė peticiją prieš tokią gamyklą. Deja, bet viskas šio klausimo svarstyme vyko „atbulai“: 18 tarybos narių skaičius turi pagal savivaldos įstatymus teisę į Tarybos posėdžių darbotvarkę įtraukti svarstyti bet kokį klausimą. Visa tai buvo galima padaryti civilizuotai. Tačiau to nebuvo padaryta, o ginčai vyko televizijoje ir spaudoje. Mat prieš rinkimus kiekvienas veržiasi „užlipti ant bačkos“, ir tautai pademonstruoti, koks jis patriotas, koks jis geras ir svarbus.

Mūsų sprendimas neleisti statyti atliekų gamyklos ir buvo priimtas dėl socialinių priežasčių, kadangi europinės konvencijos numato, kad priimant bet kokius opesnius sprendimus socialinės pasekmės yra vienos iš svarbiausių. Tai žmonių konstitucinė teisė. Kitaip būtume atsidūrę tarptautiniuose teismuose.

Gaila, kad gamyklos statybos klausimai buvo sprendžiami ne ten , kur jie ir turėtų būti svarstomi (Vilniaus Taryboje), bet sambūriais gatvėse ir aikštėse prie valdiškų institucijų.

Viską reikia spręsti nuosekliai ir civilizuotai

Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius:

Nemanau, kad buvo galima leisti statyti atliekų deginimo gamyklą vienai su ICOR bendrove susijusiai įmonei vien tik dėl to, kad ji to užsimanė. Ar savivaldybė šiai įmonei pažadėjo, kad Vilniaus atliekas šiai bendrovei duos? Apie tai nebuvo jokios kalbos.

Savivaldybė, laikydamasi įstatymų, paskelbs tarptautinį konkursą ir nugalės tas, kad pasiūlys geriausias sąlygas. Sostinė yra numačiusi net 7 vietas atliekų gamyklai – Kirtimuose, Visoriose, Pagiruose, Metalo g. ir kt. Turi būti atlikti išsamūs tyrimai ir nustatyta, kaip šiukšles reikės išrūšiuoti, kokioje temperatūroje vienas ar kitas medžiagas deginti, o kokia dalis komunalinių atliekų turi būti išvežamos į sąvatynus. Manau, kad nuo bendro šiukšlių kiekio į sąvartynus turi patekti ne daugiau kaip trys dešimtadaliai dabartinio atliekų kiekio. Tokiu būdu dabartinio Kazokiškių sąvartyno eksploatacijos laiką dar būtų galima pratęsti apie 15-20 metų.

Viso suprantame, kad sąvartynai, kokie jie dabar yra, tikra bėda. Jau ir eksploatuodami Kazokiškes, niekaip negalime iki galo sutvarkyti jau neveikiančių Kariotiškių – į grundą sunkiasi filtratas, niekaip nepavyksta susidoroti su metano dujomis. Tikiuosi, kad jau po penkerių metų Vilnius turės modernią atliekų degimimo gamyklą.

Boksas

Daugiausia šiukšlių užkasama sąvartynuose

Anot Eurostato, 2007-aisiais Lietuvoje vienam gyventojui teko 400 kg šiukšlių. Pagal šį rodiklį šalis atsidūrė vienoje grupėje su Belgija, Portugalija, Bulgarija, Vengrija, Graikija ir Slovėnija, kuriose vienam gyventojui per metus teko tarp 400 kg ir 500 kg buitinių šiukšlių.

Latvija, kurios kiekvienam gyventojui 2007-aisiais teko 377 kg šiukšlių, pateko tarp mažiausiai – iki 400 kg vienam gyventojui – šiukšlių generuojančių šalių kartu su Rumunija, Lenkija, Slovakija ir Čekija. Pastarojoje vienam gyventojui tekusių šiukšlių kiekis buvo mažiausias visoje ES – 294 kg.

ES vidurkį, siekusį 522 kg šiukšlių vienam gyventojui, viršijo Estija, “pagaminusioje” 536 kg šiukšlių vienam gyventojui, o daugiausiai šiukšlių generavo danai – 801 kg vienam gyventojui.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų buitinių šiukšlių – net 96 proc. – 2007-aisiais buvo užkasta į žemę sąvartynuose. Šis šiukšlių šalinimo būdas buvo taip pat populiarus Bulgarijoje, kur taip atsikratoma 100 proc. šiukšlių, Rumunijoje – 99 proc., Maltoje – 93 proc. ir Lenkijoje – 90 proc. Mažiausiai šiukšlių į žemę užkasė Vokietija – 1 proc., Nyderlandai – 3 proc., Belgija ir Švedija – po 4 proc. ir Danija – 5 proc.

Šiose šalyse šiukšlės daugiausia perdirbamos ir kompostuojamos – Vokietijoje taip atsikratoma 64 proc. šiukšlių, Belgijoje – 62 proc., Nyderlanduose – 60 proc. – arba deginamos – Danijoje sudeginama 53 proc. šiukšlių, Švedijoje – 47 proc., Nyderlanduose – 38 proc., Vokietijoje – 35 proc. ir Belgijoje – 34 proc.

Lietuvoje 2007-aisiais perdirbta ir kompostuota vos po 2 proc. visų sugeneruotų šiukšlių. Latvijoje šie skaičiai siekė, atitinkamai, 13 proc. ir 1 proc., Estijoje – 34 proc. ir 2 proc. Pastaroji pagal perdirbtų šiukšlių kiekį kartu su Airija visoje ES atsiliko tik nuo Vokietijos, kur šis rodiklis siekė 46 proc., Belgijos – 39 proc. ir Švedijos – 37 proc.

Įkartai

Atliekų tvarkymas 2010 m.

Lietuvoje į sąvartynus išvežama net 90 proc. šiukšlių. Vienintelės šalys, atrodančios blogiau už mus – Bulgarija (100 proc.) ir Rumunija (99 proc.). O štai Latvijoje į sąvartynus patenka 84 proc. atliekų, Estijoje – 64 proc., Prancūzijoje – 34 proc., o Švedijoje ir Belgijoje – tik 4 proc. Ne mažiau nejauku tampa pasinagrinėjus ir kitus atliekų tvarkymo duomenis: skiltyje, kiek atliekų sudeginama, prie Lietuvos akis bado nulis, o, tarkim, Danijoje sudeginama 53 proc. Perdirbama Lietuvoje tik 8 proc. atliekų, o Vokietijoje – 46 proc., Estijoje ir Airijoje – 34 proc.

„Eurostat“ duomenys

Kam rūpi aplinkosauga?

Tik 55 proc. lietuvių prisipažįsta, kad aplinkosaugos problemos jiems labai svarbios. Tuo tarpu Kipre ši problema aktuali net 94 proc. gyventojų , 89 proc. švedų ir 88 proc. graikų. Lietuvos gyventojas daug mažiau nei statistinis europietis skiria dėmesio gamtos apsaugai. Vidutiniškai atliekas rūšiuoja 59 proc. europiečių ir vos 30 proc. lietuvių. Tyrimas atskleidė, kad tik 14 proc. Lietuvos gyventojų mažina vienkartinių daiktų, tokių kaip plastikiniai maišeliai ar pakuotės, naudojimą ( ES vidurkis – 30 proc.), vos 8 proc. lietuvių, palyginti su 17 proc. europiečių, perka aplinkai draugiškus produktus.

Šaltinis: ekologas.lt

Vakar Kauno Nepriklausomybės aikštėje skambėjo neįprastas koncertas, kuriame solistais tapo rūšiavimo konteineriai. Įvairiais garsais ir ovacijomis spalvotieji konteineriai dėkojo kauniečiams už išrūšiuotas ir įmestas šiukšles. Grojančių konteinerių idėją įgyvendino festivalių „Bliuzo naktys“ ir „Roko naktys“ rengėjai, raginantys rūšiuoti linksmai.

Po Lietuvą keliaujantis ir žinias apie linksmą ir paprastą šiukšlių rūšiavimą skleidžiantis projektas „Rūšiuok linksmai“ vakar buvo pristatytas Kaune. Pasiklausyti aktualijų apie rūšiavimą bei išbandyti konteinerių galimybes į Nepriklausomybės aikštę sugužėjo gausus būrys miestelėnų.

„Dažnas, pagalvojęs apie muzikos festivalius, įsivaizduoja kalnus šiukšlių prie scenos. Tačiau pasaulyje yra atvirkščiai – susiformavusios tradicijos, kai festivaliai skiria dėmesį aplinkosaugai. Tad šiuo projektu norime pabrėžti rūšiavimo svarbą ir tai padaryti linksmai, originaliai. Todėl gavę ES struktūrinę paramą, sukūrėme neįprastus konteinerius“, – sakė projekto „Rūšiuok linksmai“ vadovas, prodiuseris Algirdas Barniškis-Blėka.

Anot jo, šie konteineriai tokie, kokius kiekvienas turime greta savo namų, o jeigu ne, tuomet tikrai galime juos rasti atvirose, kiekvienam prieinamose miesto erdvėse. „Tačiau galbūt nepastebime, nekreipiame dėmesio, pamirštame ar tiesiog patingime pasivarginti ir atnešti į tuos konteinerius tai, kas jiems priklauso – išrūšiuotas atliekas – plastiką, stiklą ir popierių. Tikime, kad „Rūšiuok linksmai“ konteineriai šią tendenciją padės keisti“, – renginyje pažymėjo festivalių rengėjas.

Jam antrino ir projekto pristatyme dalyvavę Kauno miesto savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė, Kauno regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Kęstutis Balčiūnas bei akcijos „Darom 2011” organizatorius ir pradininkas Lietuvoje Nemunas Tumavičius.

„Nors kauniečiai šiek tiek palankiau žiūri į rūšiavimą nei prieš porą metų, skaičiai rodo, jog išrūšiuotų atliekų dar yra labai mažai. Daugelis į tai žiūri abejingai, nepagalvodami, kad kiekvieno jų elgesys gali padėti pakeisti situaciją ir prisidėti prie oro taršos bei šiukšlių kiekio mažinimo“, – sakė R. Savickienė.

Tačiau bent projekto „Rūšiuok linksmai“ pristatymo renginyje abejingų nesimatė. Kauniečiai smalsiai stebėjo konteinerius ir mėtė į juos šiukšles, už tai sulaukdami originalių padėkų. Kaip galima kūrybingai panaudoti atliekas susirinkusiems pademonstravo Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų organizuojamo dizainerių konkurso „Eko stilius 2011” laureatai, pristatę drabužių kolekcijas iš netradicinių medžiagų. Renginyje taip pat dainavo „Smėlio džiazas“, „Muzikinė žiemos pasaka“ dalyvė Vilmina Navickaitė, vyko edukacinės pamokėlės apie rūšiavimą, kuriose aktyviai dalyvavo darželių auklėtiniai.

„Tikiu, jog tokie projektai, griaunantys mitus apie šiukšlių rūšiavimą, padės populiarinti šį ekologinį įprotį. Smagu, kad kauniečiai jau po truputį pripranta prie rūšiavimo, kadangi mato ne tik aplinkosauginę, bet ir finansinę naudą. Rūšiuojant mažėja sąskaitos už atliekų tvarkymą, be to, mieste diegiamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančios atliekų surinkimo sistemos dėka atsiranda punktų, kurie iš gyventojų superka išrūšiuotas atliekas“, – teigė miesto savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus vedėja.

Pernai Kaune buvo surinkta daugiau nei 123 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų, iš jų išrūšiuotų – mažiau nei dešimtadalis. Šiuo metu mieste yra 685 antrinių žaliavų surinkimo aikštelės, liepos mėnesį Laikinąją sostinę pasieks dar 300 naujų rūšiavimo konteinerių komplektų.

Grojančių konteinerių platforma „Rūšiuok linksmai“ jau lankėsi Telšiuose, Tauragėje, Marijampolėje ir Alytuje. Gegužę projektas bus pristatytas Vilniuje, vėliau keliaus į Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ir Uteną. Platforma taip pat bus įrengta festivaliuose „Bliuzo naktys“ Varniuose ir „Roko naktys“ Zarasuose.

Balandžio viduryje vyksiančios švaros akcijos “Darom 2011″ organizatoriai šiemet ragina didžiausią dėmesį atkreipti į nelegalius užmiesčių sąvartynus.

“Už šiukšlių tvarkymą šiaip yra atsakinga valstybė, kuri organizuoja savivaldybių lygmeniu konkursus ir paskiria organizacijas, kurios tvarko atliekas. Tačiau šiandien valstybė susitvarko tik su atliekomis miestuose ir miesteliuose, o kaimuose, regioniniuose, parkuose, pamiškėse, pakelėse nesusitvarkoma, tiesiog nėra finansinių, techninių resursų”, – pastebi vienas iš akcijos organizatorių Marius Tarvydas.

Jis BNS pasakojo, kad kitą savaitę tvarkytinas teritorijas pradedantys registruoti akcijos rengėjai šiemet tikisi lyginant su pernai dvigubai padidinti visuotinės talkos mastus. To esą leidžia tikėtis pastebimas didesnis pilietiškumas, gilėjantis ekologinių problemų supratimas.

“Didžiausia problema susitvarkyti ten, kur neprieina valstybės rankos. Kai buvo uždaryti 800 Lietuvos sąvartynų ir sukurti 10 regioninių centrų, pasiekti juos tapo problematiškiau. Mes ir pagal akcijų rezultatus matome, kad pamiškėse, pakelėse daugėja nelegalių sąvartynų”, – dėstė M.Tarvydas.

“Estijoje šiukšlių tvarkymo projektas vyko tik vieną kartą, jie tuomet ir užsibrėžė tikslą išvalyti visą Estiją ir paskui nebešiukšlinti”, – artimos šalies patirtimi džiaugėsi akcijos organizatorių atstovas.

Gyventojai ir jų grupės internetu registruotis į talkas galės nuo balandžio 5 dienos. Akcija vyks balandžio 16-ąją.

M.Tarvydas apgailestavo dėl menkos verslo bendrovių paramos akcijai.

“Esame labai nusivylę verslo požiūriu į šią akciją. Joks Lietuvos verslas – nei pats didžiausias, nei pats mažiausiais – prie akcijos neprisideda nė kiek finansiškai. Visi sako, kad eis valytis, bet tai yra elementaru, tai elementari higiena, mes tai galime ir privalome daryti visi. Bet trūksta lėšų organizavimui, yra savanoriai, kuriems reikia kurą nupirkti, yra taškų žymėjimas, yra kanceliarinės, viešinimo išlaidos, nes kūrybinės agentūros nekuria už dyką video klipų ar anonsų”, – guodėsi jis.

Akcijos organizatorių teigimu, paramos jie kol kas sulaukė iš užsienio bendrovių, savivaldos institucijų, politikų.

“Įmonės nori dalyvauti, nori viešumo, prašo paskelbti, kad jos valėsi, bet tai yra elementarus dalykas, yra šiukšlių, eikite ir valykitės. Mes gi neafišuojame visai Lietuvai, kad šiandien eisime ir išsivalysime savo tualetą”, – svarstė M.Tarvydas.

Šiuo metu nacionalinės akcijos organizatoriai taip pat rengiasi ir 2012 metais planuojamai pasaulinei švarinimosi akcijai.

“Globalios akcijos esmė bus pasaulio mastu prabilti apie aplinkosaugos problemą, susijusią su atliekomis. Šalys organizuosis valymą, šiukšlių išvežimą, bet esmė pakelti konsoliduotą, didelį triukšmą”, – kitų metų akcijos idėją pristatė M.Tarvydas.

Lietuvoje “Darom” akcijos rengiamos nuo 2008 metų.