"Shutterstock" nuotr.

Dr. Mantas TVARIJONAVIČIUS

Ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ konsultantas, PVPA valdybos narys

Autoritarinis vadybos stilius pamažu užleidžia pozicijas. Tai nesusiję tik su tuo, kad žmonės tapo pakantesni, jautresni kito nuomonei. Permainos vyksta todėl, kad vien vadovo valia paremta vadyba neefektyvi.

Kodėl senoji vadybos mokykla nebeveikia?

Vilniaus grąžtų gamyklos eksperimentinio ce­cho viršininkas Pranukevičius nužvelgia darbininkus. Jų akys nukreiptos į viršininką. Pra­nu­ke­vičius žino, kad nuo jo cecho rezultatų priklauso visos grąžtų gamyklos našumas. O nuo pla­no atsiliekama. Jei nebus imamasi priemonių, si­­tuacija nepasitaisys. Todėl Pranukevičius ir su­šau­kė šį ne­­­eilinį susirinkimą, kuriame į jį baugiai žvel­gia ce­cho darbininkai. Tuojau jis visiems aiškiai iš­dėstys, kokios nuobaudos laukia tų, kurie dar­be simuliuos, tinginiaus, nesirūpins našumu ir nesilai­kys darbo drausmės. Pranukevičius pa­brėš, kad nuobaudos bus staigios ir griežtos: ne­­bus ap­­siribojama papeikimais. Nusižengę dar­­bi­nin­kai bus bemat perkeliami į terminio ap­do­rojimo ar kokį kitą cechą trims mėnesiams. Už mažesnį atlyginimą, suprantama. O pakarto­­tinai prasižen­gę – atleidžiami iš darbo. Pra­nu­kevičius dar kar­tą nužvelgia darbininkus. Taip, tai turi pa­di­dinti darbininkų pastangas ir pakelti moralę.

Tokia galima senojoje Vilniaus grąžtų gamykloje prieš 40 metų vykusi situacija atspindi do­minavusį senosios vadovų kartos požiūrį į žmonių valdymą. Griežta ranka, aiškūs nurodymai, muštras, neabejotinas vadovo autoritetas, dažnai grindžiamas paklusnumu ir baime.

Minutėlę įsivaizduokime, kad toks vadybos stilius tebėra dominuojantis šių dienų Lietuvoje. Jūs pirmadienį atvykstate į darbą ir nuleidęs gal­vą stovite skyriaus susirinkime, klausydamasis pakeltu balsu vadovo iššaukiamų priekaištų jū­sų bendradarbiui dėl netinkamai instaliuoto sis­te­mos atnaujinimo serveryje. Nors priekaištai skir­­ti ne jums, situacija jus užgauna. Matote, kaip jūsų ben­dra­darbis rausta ir kaista. Bando pa­siteisinti, bet va­dovas jo nesiklauso. Neno­rė­tumėte būti jo vietoje. Turbūt nenorėtumėte bū­ti net tokio va­dovo komandoje. Greičiausiai pasibaigus susirin­kimui peržvelgsite naujausius darbo pasiūlymus.

Minutėlę suabejokime, kad tokio vadovavimo stiliaus nebėra šiuolaikinėje, modernėjančioje Lietuvoje, patenkančioje tarp sparčiausiai augančių Europos ekonomikų. Įsivaizduokime, kad visi Lietuvos įmonių vadovai demokratiški, įtraukiantys darbuotojus į sprendimų priėmimą, bendraujantys pagarbiai, suteikiantys jiems įgaliojimų ir pasitikėjimo priimti reikiamus sprendimus. Leidžiantys darbuotojams klysti ir skatinantys iš klaidų mokytis. Besidalijantys su darbuo­tojais naujausia verslo informacija. Atvirai be­sitariantys su darbuotojais dėl jų norimo at­ly­ginimo. Deja, Lietuvoje tokių vadovų nedaug. Šim­tai, bet ne tūkstančiai.

Štai anoniminiai skirtingų Lietuvos įmonių darbuotojų pasisakymai iš neseniai vykusių klimato tyrimų: „Vadovas nesiklauso savo pavaldinių nuomonės. Jam nesvarbi daugumos nuomonė, vis tiek bus daroma taip, kaip nori jis.“ „Teikdamas pasiūlymus arba dirbdamas savo darbą labai dažnai atsimuši į sieną. Vadovas dažnai prieštarauja pats sau.“ „Vadovybei reikėtų būti arčiau darbuotojų.“ „Prieš priimant kokius nors sprendimus, reikėtų paklausinėti ir paprastų darbuotojų nuomonės.“

Gerbiamieji vadovai! Autokratinis vadovavimo stilius vis dar čia, jūsų valdomose organizacijose! O jei dvejojate, štai dar vienas anoniminis darbuotojo komentaras apie įmonės vadovą iš neseniai atlikto darbuotojų nuomonės tyrimo: „Įmonei reikalingas lyderis, o ne bosas. ku­ris galėtų padėti, patarti iškilus problemai, o ne visą laiką šaukti, nepriklausomai nuo rezultatų. Darbuotojai nenori eiti pas direktorių su kokiais nors klausimais, nes bus apšaukti ir nesuprasti. Geras mikroklimatas įmonėje daug svarbiau nei dideli atlyginimai.“

Pagrindiniai autokratinės vadybos simptomai: direktyvus vadovas, neatsiklausiantis darbuotojų nuomonės, darbuotojus traktuojantis kaip dar vieną verslo resursų tipą (po gamybos įrenginių, IT ir apskaitos sistemų). Dauguma spr­endimų priimami vadovo. Už darbuotojų savavališkai priimtus sprendimus baudžiama. Pirmą kartą – žodiniu įspėjimu. Antrą kartą – raštiškai. Trečią kartą – na, patys suprantate. Su­pran­tama, kad dar­buotojai per daug ir nesistengia priimti spren­dimų savarankiškai. Kilus pro­blemai darbuo­tojai laukia, kol ją išspręs va­dovas arba kas nors kitas, kam yra patikėta to­kias problemas spręsti. Kadangi tokių patikėtinių nedaug, o vadovas užsiėmęs kitomis problemomis, laukti tenka ilgai. Dar viena prastova. Darbuotojui tai proga surūkyti kelias ci­garetes ar paskambinti merginai. Darbiniai susirinkimai primena mo­no­spektaklius, kuriuose pagrindinį vaid­menį atlieka vadovas. Dažnai ieškoma kal­tų, kurie neišsprendė kilusios problemos vakar. Kalti visi, tik ne va­dovas. Tuo metu darbuotojai tik ir laukia, kol su­­sirinkimas pasibaigs ir bus galima užsiimti mėgs­tama veikla. Ne darbe, suprantama.

Senoji, autokratinė vadybos sistema nebeveikia. Darbuotojai turi daugiau pasirinkimų nei prieš 40 ar net prieš 10 metų. Nepatiks vadova­vimo stilius – darbuotojas gana greitai išeis į ki­tą darbą, įkurs savo įmonę ar prisidės prie kraš­tiečių Londone arba Bergene. Beje, darbuo­tojai taip ir sako: atėjau dirbti dėl organizacijos, o išeinu – dėl vadovo.

Priešingai nei kartais sakoma, autokratinė sistema yra lėta. Sprendimų priėmimas koncen­truotas mažame aukštas pareigas užimančių žmo­nių rate. Užsiėmusių žmonių rate. Lau­kiant, kol bus priimtas sprendimas, gali praeiti ne dienos, o savaitės. Dinamiškame šių dienų vers­le toks vilkinimas – tikras džiaugsmas konkurentams.

Kaip prieš keletą mėnesių rašyta tarptautiniame verslo žurnale „Harward Business Re­view“, baigė­si vieno herojaus laikai mūsų organizacijose. Atėjo metas postherojinei lyderystei. Metas įgalinti darbuotojus, kad jie galėtų efektyviai ir kokybiškai atlikti savo darbą.

Kodėl kalbame apie darbuotojų įgalinimą?

Konsultuojant įvairių įmonių vadovus ir pa­dedant vadovams tobulėti praktiniuose vadovavimo seminaruose, šio straipsnio autoriui tenka sutikti vis daugiau vadovų, kurie mano, kad:

darbuotojai yra kūrybiški;

darbuotojais galima pasitikėti;

darbuotojai gali savarankiškai susidoroti su problemomis;

darbuotojai turi teisę klysti ir iš klaidų mokytis.

Toks vadovo požiūris labai padeda įgalinti dar­­buotojus – suteikti jiems daugiau galių spręs­­­­ti, veikti, klysti.

Bet pradėkime nuo to, kas yra įgalintas darbuotojas. Visiškai įgalintas darbuotojas jaučia, kad NORI gerai atlikti savo darbą ir kad GALI gerai atlikti savo darbą. Kitaip tariant, tai yra mo­tyvuotas darbuotojas (jis NORI: mato dar­bo prasmę, jaučia entuziazmą), kuriam sudarytos sąlygos gerai atlikti darbą (jis GALI: turi laisvės nuspręsti, kaip geriausiai atlikti darbą, pasitiki savo kompetencija, gali priimti darbui reikiamus sprendimus).

Įvairūs tyrimai rodo, kad įgalinti darbuotojai pasiekia geresnių darbo rezultatų, rodo daugiau iniciatyvos, yra labiau prisirišę prie įmonės, la­biau patenkinti savo darbu.

Šių eilučių autoriui teko sutikti nemažai įgalintų darbuotojų. Vienas tokių – „Statoil“ degalinės operatorius Druskininkuose. Jis po darbo dienos į namus Vilniuje keliaujantį šių eilučių autorių aptarnavo mandagiai ir visiškai nestandartiškai: vietoj šabloninių frazių („Gal jums kavos?“) užsimezgė pokalbis apie kelionę, vakarienę ir vairuotojus. Pokalbio rezultatas – dvigubas dešrainis ir didžiulis puodelis kavos. Darbuotojas tik­rai buvo motyvuotas gerai atlikti savo darbą, o įmonė jam sudarė reikiamas sąlygas – laisvę pačiam nuspręsti, kaip elgtis su atvykusiu klientu.

Kai prieš kelias savaites apie šį nutikimą pasitaikė proga papasakoti „Statoil“ (dabar – „Circle K“) personalo skyriaus darbuotojams, jų reakcija buvo maždaug tokia:  „Žinom šį darbuotoją. Jis jau nebedirba Druskininkuose. Dabar jis va­dovauja darbui su mūsų verslo klientais.“

Taigi praktika rodo, kad įgalinti darbuotojai drą­siai „džiazuoja“ darbo situacijose, rodo inicia­tyvą, pasiekia gerų darbo rezultatų, yra pa­stebimi vadovų ir jiems atsiveria karjeros galimybės.

Kaip šiuolaikinės įmonės įgalina darbuotojus?

Gerųjų praktikų, kaip įmonės įgalina savo darbuotojus, šio straipsnio autorius ieško daugiau nei aštuonerius metus. Per tą laiką teko ben­­drauti su šimtais stiprių Lietuvos įmonių va­dovų, su gera dešimtimi jų teko kalbėtis iš­skir­tinai apie tai, kaip jie įgalina savo įmonių darbuotojus. Ryškiausi pavyzdžiai surinkti knygoje „Kaip įgalinti: lietuvių vadovų praktiniai pavyzdžiai, tyrimų įžvalgos, praktiniai patarimai“, ku­rią 2015 m. išleido leidykla „Vaga“.

Galima apibendrintai išskirti dvi pagrindines kryptis, kaip įmonėse įgalinami darbuotojai. Pir­ma – per kryptingą vadovų elgesį. Antra – per įmo­­nės procesus ir tvarkas.

Įgalinantis vadovavimas: didesnis pasitikėjimas darbuotojais

Tiesioginio vadovo vaidmuo įgalinant darbuo­tojus yra kritiškai svarbus. Jei tiesioginis va­do­­vas bus linkęs įtraukti darbuotojus į sprendimus, skatins darbuotojus siūlyti problemų spren­­­­­dimo variantus, rodys pasitikėjimą savo dar­­buotojais – tokio vadovo komandoje bus dau­­­giau įgalintų darbuotojų. Posakis „darbuotojai ateina į organizaciją dėl organizacijos, o išeina dėl vadovo“ turi prasmės. Būtų galima perfrazuoti: darbuotojus įgalina organizacija, o įgalinimą atima vadovas.

Tiesioginio vadovo pasitikėjimas savo darbuotojais, jų gebėjimu susidoroti su kilusiomis problemomis yra ypač svarbus. Jei darbuotojas jaus, kad vadovas juo pasitiki, jis jausis labiau įgalintas gerai atlikti savo darbą.

Kaip pasakojo viena iš buvusio „Omnitel“ va­­­­dovo Dano Strombergo komandos narių Jus­­­tė Vižinytė, dabar TEO ir „Omnitel“ vadovau­­janti talentų valdymo skyriui, pasitikėjimas dar­­buotojais šiam vadovui buvo itin svarbus. Ypač – darbo įmonėje pradžioje, kai teko pradėti va­dovauti gerai save vertinančiam ir gana su­­telk­tam kolektyvui. Naujasis vadovas iš pradžių dar­buotojus savotiškai tikrino, mėgindamas įver­­­tinti, kiek ir kuriais galima pasitikėti. Vė­liau, jei pavyko įgyti naujojo vadovo pasitikėjimą, dar­­­­be netrūko iššūkių, pripažinimo, galimybių dalyvauti įvairiuose projektuose ir savarankiškai spęsti kilusias problemas.

Kai kolektyvas nėra didelis, vadovui nesunku šnektelėti su kiekvienu darbuotoju ir asmeniškai įvertinti jo darbą, parodyti pasitikėjimą. Kaip pa­tirtimi dalijosi Vaidotas Krencius, „BIOK labora­torijos“ generalinis direktorius, net jei darbuo­­tojų yra apie šimtą, vadovas nesunkiai gali su visais pabendrauti. Vaidotas prieš keletą me­tų, jau pradėjęs vadovauti „BIOK laboratorijai“, bent po kelias valandas praleido kiekviename įmo­nės skyriuje. Tam, kad geriau suprastų skyrių darbą, pažintų darbuotojus. Tai gera praktika, rekomenduotina kiekvienam vadovui.

Kas kita, kai įmonėje dirba ne šimtai, o tūkstan­čiai žmonių. Giedrius Dzekunskas, buvęs „Bar­­­clays“ banko Lietuvoje vadovas, dabar – „Dans­­­ke“ banko IT paslaugų centro vadovas, da­lijasi savo praktika: įkvėpti darbuotojus didelėje organizacijoje gali tinkamai pasakojamos istorijos. Tikslingai atrinktos ir paskleistos istorijos apie iniciatyvius darbuotojus, padariusius kar­­­jerą, gali suteikti motyvacijos ir pasitikėjimo savimi daugeliui kitų darbuotojų.

Tad pasitikėjimas darbuotojais – tai organizacijoje vyraujanti nuostata, vertybė, kad darbuotojai iš principo yra linkę dėti pastangas vardan bendro organizacijos tikslo. Tokios organizacijos nedraudžia darbuotojams darbo metu lankytis feisbuke, neįdeda GPS sekimo įrangos, ne­­kontroliuoja darbo laiko, skatina pačius darbuotojus sugalvoti ir įgyvendinti idėjas. Tokios organizacijos leidžia darbuotojams klysti ir, kaip sakė IT įmonių vadovas ir valdybų narys Au­ri­mas Bakas, džiaugiasi, jei darbuotojai darė kaž­ką naujo ir suklydo.

Įgalinančios tvarkos: daugiau autonomijos darbe

Tvarkų, procesų aprašų, procedūrų paskirtis – nukreipti organizaciją bendrų tikslų link. Tačiau darbo tvarką reglamentuojančios procedūros su­varžo darbuotojus ir spraudžia į rėmus. To­kios ribos slopina iniciatyvą, darbuotojai tam­pa ne tokie įgalinti, kokie galėtų būti. Šiuolaikinės kom­panijos šią problemą sprendžia įvairiai.

„Atlasian“, australų IT kompanija, kaip ted.com pasakoja Danas Pinkas, turi tradiciją kartkartėmis organizuoti „FedEx“ dienas (aliuzija į pristatymą per 24 valandas). Tai laikas, kai darbuotojai prašomi per artimiausias 24 valandas dirbti bet ką, tik ne savo tiesioginį darbą. Po 24 valandų darbuotojai prašomi pristatyti savo rezultatus.

„Google“ (taip, ta pati mūsų kasdien lankoma „gūglė“, kurios biuruose dešimtyje šalių dirba tūks­tančiai darbuotojų) turi tvarką, skatinančią tam tikrus darbuotojus apie 20 proc. savo dar­bo laiko skirti tam, kas jiems iš tiesų teikia malonumą. Įsivaizduokite: kiekvieną pirmadienį–ket­vir­ta­dienį „ariate“, o penktadieniais dir­bate tik tai, kas malonu. Viena diena per sa­vaitę. Nei daug, nei mažai. „Google“ teigimu, be­ne pusė naujų pro­duktų kas­met sukuriama per šiuos 20 proc. laiko.

Ir „Atlasian“, ir „Google“ atveju darbuotojams organizacijos suteikia galimybę pasirinkti, kur link nukreipti savo pastangas ir kaip tai daryti. Už su­teiktą autonomiją darbuotojai atsidėkoja didesne motyvacija ir sukurtomis inovacijomis. Tai per­spektyvi praktika, kurią pamažu ima svarstyti ir Lietuvos įmonių vadovai. Tiesa, kol kas apsiribojama ne visą organizaciją apimančiomis tvarkomis, o labiau pavienėmis iniciatyvomis.

Tad grįžkime į Lietuvą. Buvęs kelių energetikos įmonių vadovas, per savo karjerą vadovavęs finansinio, valstybinio ir kitų sektorių įmonėms, dr. Arvydas Tarasevičius dalijasi sukaupta patirtimi: geras vadovas turi ne spręsti problemas už savo pavaldinius, o skatinti juos pačius priimti reikiamus sprendimus ir siekti sutartų rezultatų. Ir jei pavaldinys ateina pas vadovą ir atsineša ko­­kią nors problemą, vadovas turėtų ne su­skubti tą problemą spręsti, o paskatinti darbuotoją pa­siūlyti vieną, o dar geriau – keletą ga­limų sprendi­mų. Minėtas operacijų centrų vadovas G.Dze­­­kunskas situaciją, kai darbuotojas atneša problemą, o ne sprendimą, taikliai pavadino „gra­nata ant stalo“. O iš tiesų, jei darbuotojas ateitų jau ap­galvojęs galimus sprendimus, galbūt situaciją būtų galima išspręsti greičiau? O gal net paaiškėtų, kad ją galima išspręsti ir be vadovo įsikišimo?

Lietuvoje sėkmingai veikianti draudimo bendrovė BTA panašiu principu išsprendė nuolaidų suteikimo klientams klausimą. Kaip Personalo valdymo profesionalų asociacijos (PVPA) renginiuose dalinosi BTA  Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovė Jevgenija Krikščiūnė, anksčiau nuolaidų taikymas bendrovėje buvo ganėtinai formalizuotas – dėl bene kiekvienos nuolaidos suteikimo darbuotojas turėjo kreiptis į tiesioginį vadovą ir gauti jo patvirtinimą. Taip buvo gaištamas vadovo, darbuotojo ir, be abejo, kliento laikas. Siekiant efektyviau organizuoti vadovų ir pardavimo specialistų darbo laiką, taip pat spartinti klientų aptarnavimą, priimtas sprendimas leisti darbuotojams patiems spręsti, kokio dydžio nuolaidą suteikti klientui. Darbuotojui tam tikram laikotarpiui, paprastai keliems mėnesiams, suteikiamas tarsi „nuolaidų krepšelis“, o kaip nuolaidas iš šio „krepšelio“ panaudoti – sprendžia pats darbuotojas.

Kitas pavyzdys – „Statoil“ degalinių tinklas, sa­­­vo klientų aptarnavimą grindžiantis empatija. Ne standartinėmis klientų aptarnavimo frazėmis, o mėginimu greitai suprasti kliento būseną ir parinkti tinkamą bendravimo su juo būdą. Degalinių darbuotojai nuolat susitinka ben­druo­­se renginiuose ir kartu ieško būdų, kaip ko­kybiškai, neįkyriai ir tinkamai aptarnauti klientus. Darbuotojai keičiasi patirtimi, padrąsina vie­ni kitus, kai reikia – sukritikuoja ir galiausiai pa­­tys nusprendžia, kokiais žodžiais užkalbins į degalinę užsukusį klientą.

Dar toliau žengė „Bitė Lietuva“. Dar pernai savo skambučių centro darbuotojams įmonė lei­­do patiems spręsti, ar ir kokią sumą klientui nu­rašyti nuo sąskaitos. Pavyzdžiui, jei klientas ne­sutinka su jam atsiųsta sąskaita ir jei darbuotojas mano, kad tai padės išspręsti susidariusią situaciją, jis gali klientui nurašyti, tarkime, 50 proc. priskaičiuotos sumos. „Kokiais kriterijai rem­­­­damasis darbuotojas nusprendžia, ar nurašyti klientui tokią ženklią sumą?“ – paklausite. „Rem­damasis sveiko proto kriterijumi“, – atsaky­tų „Bitė Lietuva“ vadovai. „Akivaizdu, kad įmo­­­nė dėl to patyrė nuostolių, nes darbuotojai pradėjo piktnaudžiauti suteikta laisve“, – pagalvojote. „Nieko panašaus, – atsakytų įmonės va­do­vai, – darbuotojai tuo nepiktnaudžiavo ir nuos­­­tolių dėl to neturėjome.“

Jei kalbame apie pinigus, ar galima suteikti dar­buotojams autonomiją patiems nusistatyti sau atlyginimą? Šią praktiką jau bene 10 metų su nedidelėmis pertraukomis kasmet taiko įmonė „Skubios siuntos“, UPS atstovai Lietuvoje. Ini­ciatyvaus verslininko dr. Vlado Lašo įmonėje dar­buotojai prašomi įsivertinti savo gaunamą ir norimą gauti atlyginimą, jiems pateikiami duomenys apie įmonės finansinę situaciją, kita reikiama informacija. O tuomet vyksta darbuotojų pokalbiai su tiesioginiais vadovais, derybos dėl atlyginimų, ir dėl 80-90 proc. jų, pasak įmonės vadovų, yra sutariama. Tad net ir tokia tradicinė sprendimų sritis kaip atlygis gali būti patikėta spręs­ti patiems darbuotojams.

Kai kurios kompanijos žengia dar toliau. Dar­buotojams suteikiama tiek autonomijos, kad ištisos vadovų grandys tampa nereikalingos. Prieš keletą metų tokį eksperimentą atliko „Google“: atsisakyta didelės dalies vadovų paslaugų ir pa­mėginta pereiti prie savivaldžių komandų. Ne­pa­vyko. Vadovai buvo sugrąžinti, bet su labai aiš­­kiai pačių „Google“ darbuotojų suformuluotais lūkesčiais, ko tikimasi iš „Google“ vadovų. Vie­nas iš lūkesčių – kad vadovas įgalins savo ko­mandą.

Įdomus pavyzdys yra Kalifornijoje įsikūrusi „The Morning Star Company“. Tai stambiausia JAV ir viena stambiausių pasaulyje konservuotų pomidorų gamintojų. Šioje įmonėje dirba keli šimtai žmonių (sezono metu – keli tūkstančiai) ir visiškai nėra… vadovų. Darbuotojai laisvi nu­spręsti, ką ir kaip jie dirbs, kiek pinigų ir į ką in­ves­tuos. Darbuotojai samdo sau kolegas ir pa­tys sprendžia dėl atlyginimų. Skamba kaip utopija? Gal ir taip. Tačiau tiesa ta, kad ši savival­di įmonė veikia pelningai, o darbuotojai sit­uacija labai patenkinti.

Įgalinti darbuotojai, patys norintys ir galintys spręsti, ką geriausio gali atlikti darbe sau ir organizacijai, darantys tai be didesnio vadovų įsikišimo, – tai yra tokia pati utopija, kokia po kelerių metų atrodytų Birželio 23-iosios gatvė su naujai joje iškilusiais daugiabučiais senosios Vilniaus grąžtų gamyklos darbininkams. Situacija keičiasi. Senoji vadybos mokykla užleidžia vietą moderniai, darbuotojus įgalinančiai vadybos formai.