Nacionaliniai universitetų reitingai skelbiami daugelyje Europos šalių, įskaitant Vokietiją, Prancūziją, Skandinavijos šalis. Bet vienas seniausių tradicijų vertinant aukštųjų mokyklų pasiekimus turi mūsų kaimynė Lenkija.

Čia visuotinai pripažįstamas Lenkijos švietimo fondo “Perspektywy” nuo 2000-ųjų kasmet sudaromas ir gegužės mėnesį skelbiamas aukštųjų mokyklų bei mokymosi krypčių reitingas. Apie Lenkijos universitetų pažangą bei kasmet atliekamą jų vertinimą kalbame su Lietuvoje “Veido” kvietimu viešėjusiu fondo “Perspektyvi” vadovu bei tarptautinio universitetų reitingavimo stebėsenos ir audito organizacijos IREG viceprezidentu Waldemaru Siwinsky.

V.: Šiuo metu Lenkijoje savo paslaugas siūlo per 600 aukštojo mokslo įstaigų. Kaip vertinate jų lygį, kaip manote, ar toks universitetų skaičius nėra per didelis?
W.S.: Situacija Lenkijoje iš tiesų ypatinga, nes devintajame dešimtmetyje būta didžiulio gimstamumo padidėjimo. Dėl to per pastarąjį dešimtmetį staigiai išaugo studentų skaičius, tad vienas po kito steigėsi nauji universitetai. Iš viso per pastarąjį dešimtmetį buvo įsteigta apie 400 naujų universitetų, daugiausia privačių. Tačiau dabar, mažėjant studijuojančiųjų skaičiui, kai kurių jų egzistavimas yra pakibęs ant plauko. Tuo pat metu yra ir itin gerų, prestižinių, senas tradicijas turinčių universitetų. Kas ko vertas, padeda susigaudyti kasmet skelbiamas universitetų reitingas.
V.: Šį reitingą rengia fondas “Perspektywy”. Ar šioje srityje jis turi konkurentų?
W.S.: Aišku, turime ir konkurentų – kelis kartus reitingus mėgino atlikti kiti leidiniai, tačiau mūsų reitingas nuo 2000-ųjų, kai buvo publikuotas pirmasis reitingas, jau turi visuotinį pripažinimą.
Šia prasme mums labai pasitarnavo sumanymas įsteigti universitetų vertinimo tarybą, į kurią įeina labai gerbiami, pripažinti asmenys – rektoriai, politikai, teisininkai, visuomeninių organizacijų atstovai. Tokia taryba reitingams suteikia solidumo, reitingą pripažįsta ir studentai, ir patys universitetai.
V.: Tačiau tikriausiai vis tiek atsiranda nepatenkintų reitingo rezultatais, net jeigu jie visuotinai pripažįstami?
W.S.: Žinoma, juk pirma vieta – tik viena, o kartais tarp pirmosios ir antrosios vietos būna minimalus, 0,5 proc. skirtumas. Tačiau nors kartais ir nepatenkinti, patys universitetų rektoriai jau susitaikė su tuo, kad nors reitingavimas nėra malonus dalykas, bet jis jau nebeišvengiamas – universitetai reitinguojami visame pasaulyje, nori jie to ar nenori. Tad jie suinteresuoti, kad jei jau reitingai daromi, kad jie būtų tikrai profesionalūs. Štai jie ir džiaugiasi, kad reitingus atlieka tie, kas tikrai išmano šį darbą.
Pagaliau, rektoriai pripažįsta, kad reitingas padeda tobulinti universitetus, reformuoti juos, dėl to rektorių konferencijos kasmet diskutuoti ir tartis kviečia ir mus.
Beje, paskelbus reitingą, surengiame ir iškilmingą apdovanojimų ceremoniją. Tai didelė šventė universitetams, jų pasveikinti atvyksta aukšti asmenys. Aukštus įvertinimus gavę universitetai tuo labai didžiuojasi.
V.: Bet reitingas juk svarbus ne tik universitetams, bet ir būsimiems studentams, kurie dar tik renkasi, kur studijuoti?
W.S.: Reitingas ir yra skirtas pirmiausia būsimiems studentams, nes universiteto pasirinkimas yra ko gero svarbiausias sprendimas gyvenime. Reitingas būsimajam studentui padeda susigaudyti, kur studijuoti verta, o kur – rizikinga ar neprasminga. Tiesa, dažnai universitetų atstovai pyksta, kad reitinge mes viską suvedame į skaičius, labai supaprastiname, suabsoliutiname, jų manymu, sudėtingus dalykus. Tačiau būsimajam studentui, kaip tik to ir reikia – paprasto paaiškinimo, kas yra geriausias ir kurioje srityje.
V.: Šiuo atveju svarbiausias dalykas – reitingavimo kriterijai. Kiek jų yra vertinant Lenkijos universitetus?
W.S.: Kai tik pradėjome vertinti universitetus, turėjome 15 skirtingų kriterijų. Tačiau universitetai keičiasi, evoliucionuoja, turtingėja jų duomenų bazės. Iš viso universitetus vertiname remdamiesi šešiomis kriterijų grupėmis, kuriose iš viso yra 32 subkriterijai. Pats svariausias yra akademinio efektyvumo kriterijus, sudarantis 30 proc. viso vertinimo. Jo rėmuose vertinama fakultetų plėtra, moksliniai darbai, efektyvumas pritraukiant lėšas mokslinei tiriamajai veiklai ir kt. Dar 25 proc. vertinimo sudaro universiteto prestižas, kurį lemia, pavyzdžiui, tai, kiek šią aukštąją mokyklą studijoms linkę pasirinkti olimpiadų laimėtojai, kiek su šia aukštąja mokykla bendradarbiauja tarptautinės organizacijos ir kt. Kiti keturi kriterijai sudaro likusius 45 proc. vertinimo. Tai akademinio potencialo lygis, tarptautiškumas, mokymosi aplinka, ir, pagaliau, inovacijų diegimas ir taikymas.
V.: Ką jūs reitinguojate – universitetus ar atskiras studijų programas?
W.S.: Mes turime keletą skirtingų reitingų. Pagrindinis – tai akademinių institucijų, teikiančių doktorantūros studijas, reitingas. Jame vertinama 80 valstybinių ir 15 privačių universitetų. Atskirai vertiname dar ir privačius universitetus, teikiančius bent magistro studijas.
Taip pat vertiname magistro studijų kryptis, bet ne atskiras programas, nes jos dažnai yra nesulyginamos tarpusavyje. Vis dėlto keblumų visuomet buvo ir bus. Pavyzdžiui, yra labai didelių universitetų, yra labai mažų, ir juos tarpusavyje palyginti gana sudėtinga. Bet tai vienintelis būdas tiems universitetams būti įvertintiems, nes jokie tarptautiniai reitingai tų mažesnių mokymosi institucijų neįtraukia.
V.: Kaip manote, kokiems universitetams priklauso ateitis Lenkijoje – tiems didiesiems, ar savo nišą turės ir mažesni, labiau specializuoti?
W.S.: Išliks tikrai ne visi, nes universitetų skaičius tiesiogiai priklauso nuo studijuojančiųjų skaičiaus. Na o kadangi studentų skaičius laipsniškai mažėja, dalis universitetų priversti užsidaryti. Dabar jiems išgyvenimo klausimu tampa studentai iš užsienio, kurių kol kas tėra labai mažai – vos 1 proc. tarp 2 mln. visų aukštojo mokslo studentų Lenkijoje, ir daugelis jų, žinoma, studijuoja didžiuosiuose universitetuose.
V.: Kaip manote, ar didėjant universitetų tarptautiškumui, ateityje bus prasmingi tik pasauliniai ir regioniniai universitetų reitingai, ar svarbūs išliks ir atskiri nacionaliniai įvertinimai?
W.S.: Visų pirma, ES universitetų reitingas negali apimti absoliučiai visų universitetų 27 šalyse, nes tai būtų begalė skirtingų, sunkiai suvienodinamų duomenų. Be to, Europos Komisijai nacionaliniai reitingai gali pasitarnauti kaip netiesioginis būdas kontroliuoti švietimo lygį atskirose valstybėse, nes dabar nėra bendros švietimo politikos, ji – kiekvienos atskiros valstybės narės nacionalinis reikalas.
V.: Paskutinis klausimas – apie valstybių užmojus kuo labiau padidinti išsilavinusių žmonių skaičių ir negailėti lėšų aukštųjų mokyklų finansavimui. Ar turėtų egzistuoti išsilavinimo finansavimo lubos, ribos ir kada valstybei tai tampa nebepakeliama našta?
W.S.: Lenkijoje, kur sparčiai mažėja studijuojančiųjų skaičius, valstybė siekia bent jau užtikrinti valstybinių universitetų finansavimą, kur studijuojantiesiems nereikia nieko mokėti, tačiau privatiems universitetams lėšų visai neskiriama. Kitose šalyse, kiek žinau, ir Lietuvoje, veikia studentų krepšelių sistema. Finansavimo struktūra priklauso nuo nacionalinių prioritetų ir išgalių, bet manau, kad bet kuriuo atveju yra ir bus labai svarbu didinti išsilavinusių žmonių dalį visuomenėje.