Šį kartą pateikiame ištrauką iš vieno žymiausių XX amžiaus filosofų Jeano Paulio Sartre’o (1905–1980) veikalo „Egzistencializmas – tai humanizmas“. Tai yra paskaita, kurią autorius skaitė 1945 m. spalio 29 d.

***

Čia norėčiau apginti egzistencializmą nuo kai kurių jam mestų priekaištų.

Visų pirma, jam buvo priekaištaujama dėl to, kad stumia žmogų į tam tikrą nevilties kvietizmą, mat jeigu išeities nėra, reiktų laikyti, kad veikti šiame pasaulyje visiškai neįmanoma, ir visa tai galiausiai perauga į kontempliatyvią filosofiją, o kadangi kontempliacija yra prabanga, tai mus veda prie buržuazinės filosofijos. Šitaip daugiausia priekaištauja komunistai.

Marksistų kritika

Kiti mums priekaištavo dėl to, kad pabrėžiame niekšišką žmogaus pusę, kad visur atskleidžiame tai, kas negarbinga, įtartina, klampu ir nepaisome žmogaus prigimties grožio, šviesiosios jos pusės, pavyzdžiui, pasak panelės Mercier, katalikiškos pakraipos kritikės, mes užmiršome vaiko šypseną. Tiek komunistai, tiek katalikai mus kaltina, kad nevertiname žmogiško solidarumo ir traktuojame žmogų kaip pavienę būtybę. Pasak komunistų, taip yra daugiausia todėl, kad mes remiamės gryna subjektyvybe, t.y. dekartiškuoju aš mąstau, t. y. Ta akimirka, kai žmogus pasiekia patį save per savo vienatvę ir dėl to mes esą nebesugebame sugrįžti prie solidarumo su kitais, kurie egzistuoja už „aš“ ir kurių aš negaliu pasiekti per cogito.

Katalikų kritika

Savo ruožtu krikščionys mums priekaištauja, kad neigiame žmogaus darbų realumą ir rimtumą, nes jei panaikiname Dievo įsakymus ir amžinąsias vertybes, belieka tik visiškas nepagrįstumas, kiekvienas gali elgtis kaip tinkamas ir iš savo požiūrio taško nesugeba pasmerkti kitų požiūrio ir veiksmų. Šiandien aš ir pabandysiu atsakyti į šiuos skirtingus priekaištus. Kaip tik todėl ir pavadinau šią trumpą paskaitą „Egzistencializmas – tai humanizmas“.

Daugelis tikriausiai nustebs dėl to, kad kalbu apie humanizmą. Taigi pamėginsime pažiūrėti, kaip jį suvokiame. Kad ir kaip ten būtų, iš karto galime pasakyti, kad egzistencializmu laikome doktriną, įgalinančią žmogiškąjį gyvenimą ir, kita vertus, tvirtinančią, kad bet kokia tiesa ir bet koks veiksmas neatsiejami nuo tam tikros žmogaus aplinkos ir jo subjektyvybės.

Pesimizmas ir egzistencializmas

Kaip žinia, pagrindinis mums metamas kaltinimas yra tai, kad egzistencializmas išryškina neigiamą žmogaus gyvenimo pusę. Neseniai teko girdėti apie vieną ponią, kuri, jai susinervinus ir išsprūdus nešvankiam žodžiui, teisinasi: „Regis, tampu egzistencialiste.“

Vadinasi, egzistencializmas tapatinamas su kažkuo bjauriu. Štai kodėl kai kas teigia, kad esame natūralistai.

Natūralizmas ir egzistencializmas

Bet jei tokie esame, keista, kad gąsdiname, stulbiname gerokai labiau, nei šiandien gąsdina ar piktina natūralizmas tikrąja to žodžio prasme. Tuos, kurie lengvai pakelia tokį Zola romaną kaip Žemė, supykina vos po ranka pasitaiko egzistencialistinis romanas. O tie, kurie vadovaujasi liaudies išmintimi – anaiptol ne linksma – mus laiko dar liūdnesniais. Ir vis dėlto, ar esti pesimistiškesnių posakių nei „galvok apie visus, bet nepamiršk savęs“ ar „velniu apsigimęs, velniu pasisiuvęs, velnias ir bus“?

Liaudies išmintis

Gerai žinoma, kiek šia tema galėtume pacituoti nuvalkiotų tiesų, patvirtinančių vieną ir tą patį: už valdžią didesnis nebuvai ir nebūsi; prieš vėją nepapūsi; aukščiau bambos neiššoksi; bet kuris poelgis, peržengiantis tradicijos ribas – tai romantizmas; bet kokia pastanga, nesiremianti laiko patikrinta patirtimi, yra pasmerkta nesėkmei; o patirtis rodo, kad žmonės visada yra linkę į blogį, kad yra būtini tvirti atramos taškai, nes kitaip įsivyrautų anarchija. Vis dėlto tie, kurie žarstosi šiomis pesimistinėmis patarlėmis, tie, kurie kaskart išvydę daugiau ar mažiau atstumiantį poelgį sušunka „Tai taip žmogiška!“, tie, kurie minta realistinėmis litanijomis – būtent tie priekaištauja egzistencializmui už per didelį niūrumą, ir priekaištauja taip, kad kyla klausimas, ar jam iš tiesų prikišamas jo pesimizmas, o ne optimizmas. Ar nebus taip, kad doktrina, kurią pabandysiu jums čia pateikti, iš esmės gąsdina tuo, kad palieka žmogui galimybę rinktis? Norint tai išsiaiškinti, reikia ištirti šį klausimą filosofiniu požiūriu. Taigi, kas yra egzistencializmas?

Egzistencializmo „mada“

Dauguma vartojančių šį žodį ne juokais sutriktų, jei tektų jį paaiškinti, nes šiandien kokį nors muzikantą ar dailininką įvardyti egzistencialistu tapę mada. Pavyzdžiui, vienas Clartés žurnalistas pasirašinėja Egzistencialisto slapyvardžiu. Iš tiesų šiandien šis žodis yra toks paplitęs ir taip plačiai vartojamas, kad jau nieko nebereiškia. Rodos, kad trūkstant avangardinių doktrinų, tokių kaip siurrealizmas, skandalų ir sensacijų ištroškę žmonės jų ieško šioje filosofijoje, kuri šiuo požiūriu nieko negali pasiūlyti. Tiesą sakant, tai mažiausiai skandalinga, itin griežta doktrina, daugiausiai skirta specialistams ir filosofams. Vis dėlto ją nesunku apibrėžti.

Yra dvi egzistencializmo mokyklos

Problemų atsiranda tik todėl, kad esama dviejų egzistencialistų tipų: vieni – krikščioniškieji, prie kurių priskirčiau ir Jaspersą bei katalikiško tikėjimo Gabrielį Marcelį, kiti – egzistencialistai ateistai, prie kurių reiktų priskirti Heideggerį, prancūzų egzistencialistus ir mane patį. Juos vienija prielaida, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę, kitaip tariant, kad atspirties tašku pasirenkama subjektyvybė. Kaip tai suprasti?

Egzistencija yra pirmesnė už esmę

Kai kalbame apie pagamintą daiktą, kaip antai, knygą ar popieriaus pjaustiklį, žinome, kad jį pagaminęs meistras rėmėsi tam tikra sąvoka, tiksliau, pjaustiklio konceptu, taip pat iš anksto žinojo gamybos techniką, kuri yra tos sąvokos sudėtinė dalis ir tam tikras receptas.

Techninis požiūris į pasaulį

Taigi pjaustiklis – tai tam tikru būdu pagaminamas daiktas, o kartu kažkas, kas turi apibrėžtą paskirtį, todėl neįmanoma įsivaizduoti žmogaus, gaminančio popieriaus pjaustiklį ir nežinančio jo paskirties. Taigi galėtumėme teigti, kad pjaustiklio atveju esmė – jo gamybą ir apibrėžtį lemianti idėja ir savybių visuma – yra pirmesnės už jo egzistenciją. Taip apibrėžiamas priešais mane esančio popieriaus pjaustiklio ar knygos buvimas.  Čia susiduriame su techniniu požiūriu į pasaulį, kai gamyba laikoma pirmesne už egzistenciją.

Žmogus ir Dievas XVII a. filosofijoje

Kai mąstome apie Dievą Kūrėją, šis Dievas paprastai tapatinamas su aukščiausio lygio meistru. Kad ir kokią doktriną paimtume, – ar tai būtų Descartes’o, ar Leibnizo filosofija, – visada daroma prielaida, kad valia daugiau ar mažiau seka supratimą ar bent jau jį lydi, ir kad kurdamas Dievas tiksliai žino, ką kuria. Taigi žmogaus sąvoka Dievo prote panaši į popieriaus pjaustiklio sąvoką gamintojo prote, o Dievas kuria žmogų remdamasis tam tikra technika ir samprata lygiai taip pat, kaip meistras gamina popieriaus pjaustiklį pagal tam tikrą apibrėžimą ir techniką. Tokiu būdu žmogus kaip pavienis individas realizuoja tam tikrą sąvoką, slypinčią dieviškajame sumanyme. XVIII amžiaus mąstytojai ateistai atmetė Dievo sąvoką, bet išsaugojo idėją, kad esmė pirmesnė už egzistenciją.

Šią idėją aptinkame bemaž visur: Diderot, Voltaire’o ir net Kanto filosofijoje. Žmogus turi tam tikrą žmogiškąją prigimtį, ši prigimtis, t. y. žmogaus sąvoka, būdinga kiekvienam žmogui, o tai reiškia, kad kiekvienas yra konkretus universalios žmogaus sąvokos pavyzdys. Kanto filosofijoje ši sąvoka kyla iš universalijos, kad tiek laukinis – gamtos – žmogus, tiek ir buržua apibrėžtini vienodai ir pasižymi tomis pačiomis pamatinėmis savybėmis. Vadinasi, ir čia žmogaus esmė yra pirmesnė už gamtoje aptinkamą istorinę egzistenciją.

Ateistinis egzistencializmas

Ateistinis egzistencializmas, kuriam atstovauju, yra nuoseklesnis. Jis skelbia, kad jei Dievas neegzistuoja, tai esti bent jau tam tikra būtybė, kurios  egzistencija yra pirmesnė už jos esmę, būtybė, egzistuojanti anksčiau, nei galima ją apibrėžti kokia nors sąvoka, ir kad tokia būtybė – tai žmogus ar, kaip teigia Heideggeris, žmogiškoji realybė. Ką reiškia tai, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę?

Egzistencialistinė žmogaus samprata

Tai reiškia, kad žmogus visų pirma egzistuoja, yra aptinkamas, pasirodo pasaulyje, ir tik po to yra apibrėžiamas. Jei žmogus egzistencialistiniu požiūriu neapibrėžiamas, taip yra todėl, kad iš pradžių jis yra niekas. Jis bus tik vėliau ir bus tuo, kuo save pavers.  Vadinasi, nėra jokios žmogiškos prigimties, nes nėra jokio Dievo, kuris ją sumanytų.

Žmogus yra tai, kuo save padaro

Žmogus yra ne tik toks, kokį pats save suvokia, bet ir toks, koks nori būti, o kadangi jis save suvokia jau egzistuodamas, kadangi nori savęs jau įpuolęs į egzistenciją, žmogus yra ne kas kita, kaip tik tai, kuo jis pats save padaro. Toks būtų pirmasis egzistencializmo principas. Taip pat tai vadinamoji subjektyvybė ir tai, kas mums prikišama šiuo žodžiu. Tačiau ką gi norime tuo pasakyti? Ogi tik tai, kad žmogus yra aukštesnio rango nei akmuo ar stalas. Mes norime pasakyti, kad žmogus pirmiau egzistuoja, t. y. Jis visų pirma yra tas, kas save meta į ateitį, ir tas, kas sąmoningai suvokia projektuojąs save į ateitį.

Projektas

Taigi, žmogus pirmiausia yra metmenys, projektas, gyvenamas subjektyviai, o ne samana, puvėsis ar žiedinis kopūstas. Iki to projekto niekas neegzistuoja, danguje nėra jokio proto, o žmogus bus visų pirma tai, kuo jis save suprojektuos. Ne tai, kuo jis norės būti. Nes tai, ką mes paprastai vadiname „valia“, yra sąmoningas sprendimas, kurį dauguma mūsų priima jau po to, kai save suprojektuoja. Aš galiu norėti įstoti į kokią nors partiją, parašyti knygą, sukurti šeimą, tačiau visu tuo tik reiškiasi pasirinkimas, kuris pirmapradiškesnis, spontaniškesnis už tai, ką vadiname „valia“.

Tačiau jei iš tiesų egzistencija – pirmesnė už esmę, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra.

Žmogus yra visiškai atsakingas

Taigi pirmasis egzistencializmo žingsnis – atiduoti į žmogaus rankas visa, kas jis yra, ir užkrauti ant jo pečių visišką atsakomybę už savo egzistenciją. O teigdami, kad žmogus yra atsakingas už save, turime omenyje ne tai, kad jis atsakingas vien už savąją individualybę, o tai, kad jis atsakingas už visus žmones. Subjektyvizmas turi dvi reikšmes, ir mūsų oponentai tuo žaidžia. Viena vertus, subjektyvizmas reiškia, kad individualus subjektas renkasi pats, o kita vertus, kad žmogus negali peržengti žmogiškosios subjektyvybės. Būtent antroji reikšmė ir yra gilioji egzistencializmo prasmė.

Pasirinkimas

Teigdami, kad žmogus save pasirenka, turime omenyje, kad kiekvienas iš mūsų save pasirenka, tačiau tuo taip pat norime pasakyti, kad save pasirinkdamas jis pasirenka ir visus žmones. Iš tikrųjų, nėra tokio veiksmo, kuris kurdamas žmogų, kuriuo norime būti, tuo pačiu metu nekurtų žmogaus vaizdinio – koks jis mūsų vertinimu turėtų būti. Pasirinkti būti tuo ar anuo reiškia tuo pačiu metu teigti mūsų pasirinkimo vertę, nes mes niekada nepasirinksime blogio; tai, ką pasirenkame, visada yra gėris, ir niekas negali mums būti gera, kas nėra gera visiems.

Žmogus pasirenka save pasirinkdamas už visus

Kita vertus, jei egzistencija yra pirmesnė už esmę ir mes norime egzistuoti tuo metu, kai formuojame savo vaizdinį, tai šis galioja visiems ir visam mūsų laikmečiui. Tokiu būdu mūsų atsakomybė yra gerokai didesnė, nei galime įsivaizduoti, nes ji įtraukia visą žmoniją.

Individualus veiksmas įtraukia visą žmoniją

Jeigu esu darbininkas ir nusprendžiu verčiau prisidėti prie krikščioniškos profesinės sąjungos nei būti komunistu, jei šiuo sprendimu noriu parodyti, kad susitaikymas iš esmės yra priimtiniausia žmogui išeitis, kad žmogaus karalystė – ne šioje žemėje, į visa tai esu įtrauktas ne tik aš pats: aš noriu būti susitaikęs už visus, todėl mano veiksmas įtraukia visą žmoniją. O jei noriu, – ir tai dar individualesnis atvejis, – susituokti, susilaukti vaikų, net jei tos vedybos priklauso vien nuo mano situacijos, aistros ar nuo mano troškimo, šitaip aš įpareigoju vienpatystei ne tik save, bet ir visą žmoniją.

Knyga jau netrukus pasirodys prekyboje

Egiptas

Barbara Mertz (1927–2013 m.) nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?

„Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ autorė kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.

B.Mertz – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.

***

Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelėsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.

Kažkas – man regis, daktarė Margaret Murray – kartą pasakė, kad apie valstybės civilizuotumo lygį galima spręsti pagal moters užimamą padėtį. Kuo aukštesnė šalies kultūra, tuo labiau joje gerbiamos moterys.

Nors ši mintis man atrodo be galo žavinga, deja, ji labai kritikuotina. Štai paprastas pavyzdys: genialaus kūrybiškumo protrūkis Periklio laikų Atėnuose leidžia priskirti tos epochos kultūrą prie didžiausių civilizacijų, tačiau turbūt jokioje kitoje senovės pasaulio kultūroje moteris nebuvo taip nevertinama kaip Sofoklio, Sokrato ir Feidijo amžiuje. Anuomet nebuvo net Kinder, Küche und Kirche1 taisyklės, nes moterims buvo draudžiama artintis prie šventyklų.

Jeigu bet kokioje bibliografijoje paieškotume šaltinių, skirtų „moters senovės Egipte“ temai, rastume šimtus straipsnių, tuzinus knygų, disertacijų ir mažiausiai du parodų katalogus – visa tai rašyta ir išleista per pastaruosius keturiasdešimt metų. Žinoma, mano atmintis ne tokia kaip kadaise, bet negaliu prisiminti nė vienos šiai temai skirtos knygos, kuri būtų pasirodžiusi iki 1960-ųjų. Kas paskatino šį staigų susidomėjimo protrūkį? Moterų emancipacija; ji ne tik privertė mokymo programose susitelkti į šios lyties atstovių veiklą ir laimėjimus, bet ir pagausino moterų mokslininkių bei muziejų vadovių gretas.

Kai kurie žmonės mano, kad moterų studijos, kaip atskira disciplina, yra nereikalingas kraštutinumas. Juk nesama tokio atitikmens kaip vyrų studijos, ar ne? Taip, iš tikrųjų nesama, ir tam yra labai svari priežastis. Akademinės disciplinos ir studijos visada telkė dėmesį į vyrų pasiekimus. Tai neabejotinai galioja ir ankstyvajai egiptologijai. Prielaida, – visiškai natūralia Viktorijos epochos mokslininkams vyrams, – kad senovės Egipto moterys buvo beraštės, pataikūnės ir bejėgės būtybės (išskyrus keletą keistų ir ydingų pavyzdžių, tokių kaip Hačepsuta), buvo suabejota, o paskui ir įrodyta, kad ji klaidinga.

Be abejo, dėl moters padėties senovės Egipte esama nesutarimų net ir tarp moterų mokslininkių. Kai kurios tvirtina, kad moterų vaidmuo buvo ribotas, kitos teigia, kad joms buvo suteikta nemažai laisvės. Iš esmės tai tas pats, kas ginčytis, ar stiklinė yra pustuštė, ar puspilnė. Aš priklausau puspilnės stiklinės mokyklai. Palyginus su klasikine Graikija ar Viktorijos laikų Anglija, Egipto moterų padėtis tikrai nebuvo labai bloga.

Suprantama, jų karjeros galimybės buvo ribotos. Žinių, ką kokios lyties atstovai veikė, mums suteikia keli šaltiniai: antkapiniai užrašai, kur nurodoma palaidoto žmogaus profesija, nuostabios tarnus vaizduojančios statulos, įamžinusios įvairiais darbais rūmuose užsiimančius žmones, ir tai pačiai temai skirti reljefai bei dailės kūriniai. Niekur nematome, kad moteris būtų pavaizduota tapanti antkapį, gaminanti baldą ar užsiimanti kokiu nors kitu amatu; net profesionalūs kepėjai ir aludariai būdavo vyrai, nors drąsiai galime teigti, kad žemesnių klasių šeimose moterys šiais darbais taip pat užsiimdavo.

Raštininko amatas reikalavo pasirengimo, ir mažai tikėtina, kad daug moterų būtų mokėjusios rašyti ar skaityti. Manau, kai kurios moterys buvo gavusios išsilavinimą, tačiau ne mokyklose, o padedamos privačių mokytojų ar giminaičių. Laiškus jos turbūt diktuodavo profesionaliems raštininkams, bet yra išlikusios dvi „raštininko lentelės“, priklausiusios moterims. Abi jos buvo al Amarnos laikotarpio princesės, ir negaliu sugalvoti priežasties, kokiam tikslui merginos būtų laikiusios tokį daiktą, jei nebūtų mokėjusios juo naudotis.

Kelios profesijos, regis, buvo išimtinai moteriškos. Pavyzdžiui, profesionalios raudotojos, kurios, liedamos ašaras ir plėšydamos nuo savęs drabužius, lydėdavo mumiją į kapavietę, be to, kai kuriais atvejais lydimos mokinės mergaitės, besielgiančios taip pat drastiškai kaip vyresniosios draugės. Dėl suprantamos priežasties žindyvės profesija taip pat buvo išimtinai moteriška. Kartais, jei žindomas kūdikis būdavo iš karališkosios šeimos, moteris įgydavo gana įtakingą padėtį – jai suteikdavo specialų titulą. Galbūt žindyvės buvo kviečiamos tik motinai mirus, galbūt neišgalint jai pačiai išmaitinti kūdikio, o gal aukštesnės klasės moterys apskritai nenorėjo žindyti vaikų – šito pasakyti negalime.

Dar moterys ausdavo: jos aprūpindavo savo dirbiniais namiškius, o kas atlikdavo, išmainydavo į kokią nors kitą prekę. Visos šventyklos turėjo patarnautojas. Dažniausiai šventyklų moterys buvo vadinamos „dainininkėmis“; jos susiburdavo į muzikančių ir šokėjų „trupes“ ir savo pasirodymais linksmindavo šventyklos dievybę.

Dainininkės, šokėjos ir muzikantės buvo kviečiamos ir į privačius pokylius. Merginos – dauguma jų buvo jaunos ir gražios – nebūtinai buvo už atlygį dirbančios profesionalės; kartais tai būdavo tarnaitės arba vergės. Tačiau viename pasakojime užsimenama apie būrį klajojančių muzikančių, ir iš teksto galima numanyti, kad tai buvo įprasta.

Žinome keletą atvejų, kai moterys užimdavo įtakingus postus: iždininko ar kito aukšto pareigūno, o viena netgi ėjo faraono patarėjo – antro žmogus valstybėje – pareigas. Kitai moteriai buvo suteiktas žavus „gydytojų prižiūrėtojos“ titulas. Ar turimos omeny moterys gydytojos? Ar pati šio titulo turėtoja buvo praktikuojanti gydytoja? Neįmanoma tvirtai pasakyti. Tokie titulai pasitaiko retai, ir jie tėra išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad amatų ir profesinės veiklos srityje dominavo vyrai, bet tai, kad tokių moterų vis dėlto buvo, yra dar vienas „puspilnės stiklinės“ požymis. Kiek Jungtinėse Amerikos Valstijose būta moterų prezidento poste?

Kartais, nesant vyro, žmona perimdavo jo pareigas, ir esu visiškai įsitikinusi, kad tvirto charakterio moteris savo vyro versle ar amate galėjo įgyti didelę įtaką. Vis dėlto dažniausiai jos vieta buvo namie.

Jei garbingas vyras esi, pasistatyk namus ir mylėk juose žmoną, kaip pridera. Pasotink jos pilvą, drabužiu pridenk jos nugarą; tepalo reikia jos kūnui. Kol gyvas esi, daryk, kad širdis jos būtų laiminga – ji vaisingas laukas savo šeimininkui. Nebūk jai teisėjas ir neleiski valdžios įgyti… Tegul širdį malšina jos tai, kas tau atitenka; ilgam tada liks ji namuose tavo.

Štai šitaip su žmona elgtis pataria Ptachotepas, Senosios karalystės laikų išminčius, palikęs savo ainiams patarimų knygą. Sunku įsivaizduoti, kad jis siūlytų dėl žmonos bristi per krokodilų knibždančią upę arba nugrimzti į liūdesį, kai ji savaitei išvyksta paviešėti pas tėvus. Ptachotepas rašė Senosios karalystės epochoje, o meilės dainos atsirado maždaug tūkstančiu metų vėliau, bet visgi laikausi nuomonės, kad skirtumas – ne kultūriniai pokyčiai, o romantiškos meilės ir proziškų vedybų priešprieša. Kito, arčiau meilės dainų epochos gyvenusio išminčiaus žodžiai jausmingesni, bet romantikos juose ne ką daugiau: Kai jaunas esi, kai žmoną išsirenki ir namuose įsikuri, prisimink, kaip tavo motina tave pagimdė ir augino. Neleisk jai tau priekaištauti keliant rankas į dievą, kad jis raudas jos išgirstų… Nevadovauk žmonai namuose, jei žinai, kad ji pati gali susitvarkyti; nesakyk: „Kur tas daiktas? Atnešk jį čia!“, kai ji (jau) padėjo jį geriausioje vietoje. Stebėk ir būk tylus, kad įžiūrėtum, kam ji gabiausia.

Paskutiniai sakiniai parodo, kokiu išskirtiniu jautrumu pasižymėjo šis senas išmintingas ponas; retas vyras suvokia, kaip erzina, kai namų ruošoje tave „šokdina“ dėl visokių smulkmenų!

Ptachotepo tekste romantikos nerasime, tačiau ten esama kito labai malonaus bruožo. Nors šeimininkas privalo būti vyras, jo viršenybė turi būti įtvirtinta teisingumu ir įtikinėjimu, o ne buka jėga. Susidaro įspūdis, jog mušti žmoną išminčiui atrodė pernelyg pasibjaurėtina, kad apie tai net užsimintų, nors tokių dalykų greičiausiai pasitaikydavo. Egiptiečių kultūra daugeliu atžvilgių buvo grįsta švelniu ir mandagiu elgesiu, tai galioja ir vyro bei žmonos santykiams. Nebuvo nieko panašaus į veidmainiškas švelnybes, kurias vakariečiai dažnai priskiria Artimiesiems Rytams, – egiptiečių švelnumas buvo subtilus, netgi rafinuotas.

Šiuolaikinei egiptologijai pamatus kloję Viktorijos laikų mokslininkai, vertindami egiptiečių tradicijas, dažnai įpindavo savo pačių išankstines nuostatas ir prietarus. Poligamija, nesantuokinis sanguliavimas ir haremai buvo ypač mėgstamos temos. Viktorijos epochos žmonės, kurių asmeninis gyvenimas toli gražu nebuvo toks prideramas kaip jų viešas vaizdinys, mėgavosi moraliniu pranašumu prieš „laukinius pagonis“, net jei aptarinėjo jų „iškrypimus“ su gašliu susidomėjimu. Vėlesnių laikų mokslas egiptiečių papročius nušvietė visai kitokioje šviesoje.

Atrodo, kad poligamija Egipte nebuvo tokia paplitusi, kaip kadaise manyta. Vyras galėjo turėti kelias žmonas, bet ar jis turėdavo jas vieną po kitos, ar vienu metu? Mirus sutuoktinei arba išsiskyrus vyras galėjo vesti kitą moterį. Žodis, kuris paprastai verčiamas kaip „sugulovė“ ar „jaunesnioji žmona“, galbūt reiškė visai ką kita. Turimi duomenys prieštaringi, mat egiptiečiai nesivargino išsamiau paaiškinti, kaip supranta šią sąvoką.

Žmona egiptietiškai buvo hemet arba, tam tikrais laikotarpiais, senet – šis žodis, be žmonos, reiškė ir seserį. Manome, kad pirmoji, arba vyriausioji, žmona buvo vadinama „namų ponia“ (arba „šeimininke“). (Kai mūsų dienomis po namus vaikštantys prekeiviai šitaip kreipiasi į mane, man visada kyla pagunda atsakyti jiems egiptietiškai.) Bet žodžiai, verčiami kaip „žmona“ ir „sugulovė“, kartais vartoti kaip vienas kito pakaitalas, ir greičiausiai tai reiškia, kad „sugulovė“ buvo ne „meilės vergė“, o moteris, turėjusi tam tikrą padėtį.

Žodį, verčiamą kaip „haremas“ greičiausiai reikia suprasti kaip „moterų patalpos“. Moterys Egipte nebuvo izoliuotos, joms nereikėjo slėpti veidų po šydais ir jų nesergėjo eunuchai. Kai kuriuose namuose moterims skirtų patalpų nebuvo, bet net jei jos ir būdavo, moterys galėjo išeiti ir pareiti kada panorėjusios. Valdovai, žinoma, turėjo gausų žmonų būrį, ir dvare –

tiksliau, dvaruose, nes atsakingai į savo pareigas žiūrintys monarchai daug keliaudavo ir greičiausiai turėdavo atskiras svitas įvairiose vietose – sukiojosi daugybė moterų.

Apie vedybų ceremoniją žinome mažai, bet dauguma autoritetingų mokslininkų sutinka, kad ji būdavo neįspūdinga – jeigu apskritai būdavo. Greičiausiai vyras tiesiog pasistatydavo namą ir pakviesdavo moterį gyventi kartu; kai ji persikeldavo, pora būdavo laikoma susituokusia. Kartais „jaunavedžiai“ sudarydavo tam tikras teisines sutartis, bet neturime jokių duomenų, kad būtų vykusios religinės apeigos. Egiptiečių santuoka nebūdavo „visiems laikams“. Negalime tvirtai pasakyti, kodėl vykdavo skyrybos; vėlyvuoju laikotarpiu, su kuriuo susiję dauguma išlikusių tokio pobūdžio dokumentų, skyrybų priežastimi kartais nurodomas paprasčiausias nesuderinamumas: „Jeigu aš atstumiu tave, jeigu nebepatinki man ir aš noriu ko nors kito…“

Santuokoje buvo tik vienas rimtas nusikaltimas – neištikimybė. Kaip jau minėjau, egiptiečiai, regis, atsainiai (ar abejingai) žiūrėjo į priešvedybinius santykius, tačiau, kiek galime spręsti iš kelių pasakojimų, susituokus neištikimybė – bent jau žmonos – buvo pavojingas žaidimas. Štai yra išlikęs pasakojimas apie didį burtininką ir jo neištikimą žmoną – moterį, matyt, kamavo išties didelė aistra, jei ryžosi nusidėti turėdama tokios profesijos sutuoktinį. Taigi aiškiaregys burtininkas, suprantama, viską sužinojo. Meilužis buvo atiduotas krokodilui, ir tas jam turbūt padarė šį tą ne itin malonaus, o štai žmona faraono įsakymu buvo sudeginta. Kitoje istorijoje neištikimą žmoną – tiesa, iš tikrųjų ji net nebuvo nusidėjusi, o tik ketino tai padaryti – vyras nužudo, o palaikus išmeta šunims.

Literatūra, deja, nepateikia mums pavyzdžių, kas nutikdavo ištikimybę sulaužiusiems vyrams, bet akivaizdu, kad paleistuvavimas, tiek prieš, tiek po tuoktuvių, buvo smerkiamas. Jau minėjome, kaip buvo nubaustas burtininko žmonos meilužis. Pamokomoji egiptiečių literatūra neapeina šios temos. Štai Ptachotepas rašo: „Jei nori, kad draugystė tęstųsi ilgai, namuose, į kuriuos įžengei kaip sūnus, brolis ar draugas… nesiartink prie moterų… Nedaryk to… tai išties bjauru.“ Vėlesnių laikų išminčius Ani įspėja: „Būk atsargus su moterimi iš svetimo krašto, tavo mieste nematyta. Nespoksok į ją, kai eina pro šalį; „nepažink“ jos: gilus vanduo, kurio vingiai nežinomi – moteris, toli nuo savojo vyro… Nusikaltimas tai didelis, (vertas) mirties…“

Net jei taip, neištikimybė buvo laikoma asmeniniu nusižengimu, prie valstybinių nusikaltimų jos nepriskirdavo. Kai kuriose vedybų sutartyse numatoma, kad užklupta su svetimu vyru moteris neteks teisių į turtą, o viename iš vadinamųjų „Išminties tekstų“ rasime gana įdomią žinutę nusidėti gundomam vyrui: „Tas, kuris mylisi su ištekėjusia moterimi, nužudomas prie jos namų slenksčio“ (matyt, apgautojo vyro rankomis). Bet išminčius nepataria vyrui imtis drastiško keršto: „Jei aptikai žmoną su meilužiu, išsirink sau tinkamą nuotaką.“ Tad visai įmanoma, kad kalbos apie siaubingą meilužių lemtį tėra literatūrinė priemonė siekiant padaryti didesnį įspūdį.

Kad ir dėl kokių priežasčių egiptiečiai skirdavosi, didžiausi ginčai kildavo dėl turto, ir šiuo požiūriu Egipto moterys buvo toli pralenkusios savo laiką. Išlikusios vedybinės sutartys įrodo, kad moteris valdė tiek paveldėtą, tiek darbu įgytą nuosavybę, o porai skiriantis turėjo teisę į tam tikrą užgyvento turto dalį. Už skyrybas buvo skiriama tam tikra piniginė bauda, ją mokėdavo tas, kuris pareikšdavo norą nutraukti santuoką. Laimingai vedęs vyras galėjo tvarkyti žmonos turtą savo nuožiūra, o moteris galėjo atiduoti jai priklausančią nuosavybę kam tik geidžia. Štai viena įpykusi sena ponia atėmė palikimą iš kelių savo vaikų, mat jie deramai ja nesirūpino.

Moters galimybė valdyti savo turtą – itin svarbus dalykas. Finansinė nepriklausomybė yra ir visada buvo pagrindas, ant kurio turi būti statomos visos kitos moters teisės, o štai Anglijoje ir Amerikoje – didžiosiose demokratinėse šalyse – ištekėjusioms moterims ši teisė buvo suteikta tik baigiantis XIX amžiui.

Kam nors gali kilti klausimas, ar daug senovės Egipte buvo laimingų nepriklausomų senmergių… Na, turbūt nelabai daug. Vedybų troško tiek vyrai, tiek moterys, ir paprastai vyras su žmona tikėdavosi savo bendrą gyvenimą šiame pasaulyje pratęsti ir Vakaruose. Kai kurios kapaviečių statulos vaizduoja vyrą ir žmoną sėdinčius greta, su šypsena veiduose žvelgiančius į amžinybę, apsikabinusius, ir tai puikiausias įrodymas, kad meilė ne visada baigiasi sulig mirtimi ar vedybomis.

Moterys ir vyrai buvo lygiateisiai ir kalbant apie nemirtingumą, o egiptiečiams tai buvo be galo svarbi „teisė“. Moteris, kaip ir jos vyras ar tėvas, galėjo tapti Ozyriu, atnašauti aukas ir netgi įsirengti kapavietę. Paprastai žmona būdavo laidojama su vyru bendruose Amžinybės namuose, bet rasta keletas kapaviečių – ne visos jos karališkos, – statytų tik moterims, taip pat šimtai moterims skirtų karstų, ušebčių, „Mirusiųjų knygų“ ir kitų laidotuvėms naudojamų reikmenų. Gana keista, kad žmonų kapavietėse vyrų beveik niekada nėra, o kai kuriose vyrų kapavietėse žmonos vietą užima jų motinos. Turbūt nenustebsite, kad egiptologai iki šiol ginčijasi, dėl kokios priežasties taip nutikdavo.

Moteris tapdavo dar gerbiamesnė, kai susilaukdavo vaikų. Sūnūs privalėjo gerbti motinas ir jomis rūpintis. Vėlyvojo Senosios karalystės ir Pirmosios suirutės laikotarpių kapaviečių užrašuose vardijant palaidotojo pranašumus paprastai nurodoma, kad jis buvo mylimas motinos. Gana keista, bet nė viename tokio pobūdžio užraše neminima žmona. Tėvai, vaikai, broliai ir seserys išreikšdavo savo pagarbą ir meilę mirusiajam, bet žmonos, kiek man žinoma, to niekad nedarė. Tai netikėta, ir paaiškinti to prasmę, jeigu jos esama, sudėtinga.

Moterų teises jau aptarėme. Kokios buvo jų pareigos? Visų pirma būti „lauku vaisingu savo šeimininkui“: gimdyti vaikus, geriau – sūnus. Nors kitos pareigos retai kada nurodomos, be abejo, buvo tikimasi, kad moteris rūpinsis vyro patogumu: ruoš valgį, prižiūrės namus ir drabužius, bus gera motina vaikams. Jeigu vyras buvo ūkininkas, ji padėdavo jam laukuose; pareigūnų ir „verslininkų“ žmonos dažnai tvarkydavo sutuoktinio reikalus, jei šiam tekdavo laikinai išvykti. Vargetų žmonos maldavo grūdus, kepdavo duoną ir darydavo alų, ausdavo ir siūdavo drabužius. Tačiau niekas nesitikėjo, kad jos taisys elektros įrenginius, atkimš kriauklę, diskutuos apie politiką, vairuos automobilį ar bus dietologijos, vaikų psichologijos, interjero, bridžo ir auklėjimo teorijos žinovės.

Esama vieno truizmo, kuriuo, regis, visi tiki: neva Egipte broliai tuokdavosi su seserimis. Paprastai labai įtariai žiūriu į truizmą, ir buvo labai malonu sužinoti, kad ši „tiesa“ iš tik-

rųjų yra abejotina. Prieš keletą metų minėtą prielaidą iš naujo ištyrė Jaroslavas Černý; šio mokslininko vardas nusipelno paminėjimo ne tik dėl troškimo mesti iššūkį ilgai gyvavusiam apibendrinimui, bet ir dėl to, kad jam užteko kantrybės beieškant pavyzdžių išnagrinėti šimtus egiptietiškų užrašų. Dar labiau jo darbą apsunkino tai, kad egiptiečiai savo santykius apibūdindavo labai miglotai. Pavyzdžiui, jie turėjo itin mus klaidinantį įprotį, – turbūt ir lėmusį brolio ir sesers vedybų teorijos atsiradimą, – ne visada žodį „sesuo“ vartoti tiesiogine prasme. XVIII dinastijos laikotarpiu, o gal net anksčiau, „sesuo“ reiškė ir „žmoną“, o meilės poezijoje tai buvo „mylimosios“ sinonimas. Sužinoti, ar sutuoktiniai buvo brolis ir sesuo, galime tik vienu atveju – kai tekste nurodomi jųdviejų tėvų vardai. Deja, toks idealus derinys pasitaiko retokai. Vis dėlto J.Černý atrado pakankamai pavyzdžių, ir rezultatai buvo pribloškiantys. Su Vidurine karalyste susijusiuose pavyzdžiuose pasitaikė vos keletas galimų brolio ir sesers vedybų atvejų, bet vienas jų grindžiamas prielaida, kad iki XVIII dinastijos žodis „sesuo“ nebuvo vartojamas kaip „žmonos“ sinonimas, o kitais atvejais kalbama apie vyrus ir žmonas, kurių motinos turėjo tokį pat vardą – beje, labai paplitusį minimu laikotarpiu. Taigi XVIII dinastijos epochoje J.Černý iš esmės nerado nė vieno brolio ir sesers vedybų atvejo. Žinoma, tai neleidžia mums teigti, kad tokių santuokų nepasitaikydavo, nes neturime galimybės patikrinti visų egiptiečių sutuoktinių. Bet vis dėlto akivaizdu: net jei brolio ir sesers santuokos buvo teisėtos, jų pasitaikydavo retai, ir tai visiškai paneigia populiariąją teoriją.

Taigi nekilmingi vyrai su seserimis nesituokdavo. O štai faraonai, be abejonės, tuokdavosi – ne visada, bet dažnai. Kodėl?

Knygą galite įsigyti ČIA

Nors pasirinko istorinio romano žanrą, pats „Panelė Fransina“ autorius Romainas Sardou teigia norėjęs kalbėti ne apie Antrąjį pasaulinį karą, o apie universalią įskaudintos moters istoriją ir jos pastangas savo pačios jėgomis nugalėti nepalankiai susiklosčiusį likimą.

Knygos siužetas: prasidėjus Prancūzijos okupacijai, per Antrąjį pasaulinį karą, Paryžių užplūdę vokiečiai tampa tikraisiais miesto šeimininkais. Okupantai mėgaujasi visais gyvenimo malonumais, nevengdami užsukti ir į sostinės viešnamius. Prestižiniame „Sfinkso“  viešnamyje įsidarbina paslaptinga jauna gražuolė, atvykusi į sostinę iš provincijos. Dėl savo patrauklumo ir išskirtinio charakterio naujokė iškart tampa tikra sensacija, tačiau į savo guolį įsileidžia tik vermachto grietinėlės atstovus. Kokią paslaptį slepia ši išdidi ir ciniška gražuolė? Čia užsimezga pažintis tarp žaviosios prostitutės Fransinos ir vokiečių karininko Frydricho Grimo, įsukanti abu veikėjus į fatališką aistros ir keršto sūkurį.

Niekas nepaliekama atsitiktinumui, kai žmogus turi aiškų planą. Keršto planą. Paaiškėjusi paslaptis šokiruos daugelį.

Vokiečiai čia ateina, čia išeina

Visame Paryžiuje knibždėte knibždėjo vokiečių.

Švarių, gražių, sočių.

Neįmanoma jų nematyti.

Dažniausiai itin draugiški, daugelio nuostabai.

Šis paslaugumas, žinoma, santykinis, slėpė gerai apgalvotą Trečiojo reicho taktiką, kaip apiplėšti šalį. „Apvogti prancūzus nesukeliant noro sukilti“ – toks buvo nurodymas pirmaisiais okupacijos mėnesiais.

Nepritekliai jau diktavo paryžiečių kasdienybę, ypač artėjant žiemai. Eilės prie maisto prekių parduotuvių trumpėjant dienoms vis ilgėjo.

Šią 1940 metų lapkričio 21-ąją, nors Hitleris buvo prieš mėnesį pralaimėjęs mūšį dėl Anglijos ir faktiškai atsisakęs įsiveržti į Jungtinę Karalystę, sklido kalbos, kad vokiečiai kaip niekada intensyviai bombarduoja britų žemes. Ar Koventris tikrai nušluotas nuo žemės paviršiaus?

Vis dėlto Londonas laikėsi šauniai.

Londonas nepalūžo.

Prancūzijoje vieni džiūgavo dėl britų drąsos (nepaisant Mers al Kebyro mūšio), kiti tai laikė dar vienu gimtosios šalies pažeminimu. Kaipgi sala, be išteklių, be ginklų ir be sąjungininkų, galėjo atsilaikyti prieš didžiausią pasaulio kariuomenę jau penkis mėnesius, kai Prancūzija buvo nugalėta tik per šešias savaites?

„Moralė“, – teigė vieni.

„Išdidumas“, – tvirtino kiti.

Dar ir tai? Prancūzija prakišo karą, nes, be viso ko, nebuvo ir pakankamai išdidi?

„Sfinkso“ viešnamyje paliaubos nieko nepakeitė, tik dvigubai išaugo kainos. Gyvenant „Sfinkse“ galėjai pamanyti, kad nėra jokios okupacijos. Vokiečių karinė vadovybė draudė savo karininkams lankytis viešnamiuose su uniforma, tad net antpečiai ir odiniai batai, matomi kitur, nesirodė Edgaro Kinė bulvare 31. Galiausiai čia nebuvo justi jokio stygiaus. Priešingai – foie gras[1], šampanas, angliškos cigaretės ir puikūs Bordo vynai buvo tiekiami kaip niekada gausiai.

Nuolatinės „Sfinkso“ gyventojos: Klaudija, Žoržetė, Nadia, Fabjena, Lina, Marselė, Pjeretė, Zuzu, Sonia, Lizon, Dina, Mado, Diana, didžioji Andrėja, mažoji Andrėja, Edita, Blanša, Žozefina ir kitos – visos gyveno septintojo pastato aukšto bendrabutyje.

Fransina išsirinko nuošaliausią lovą.

Niekada neatidarydavo savo gerai užrakinto lagamino šalia esant kitoms merginoms. Šios suprato turinčios reikalą su laukine mergina ir baisinga varžove.

Rytojaus dieną, po pirmojo savo vakaro viešnamyje, pasipuošusi nelauktu „grobiu“, išplėštu iš Augusto fon Zachso, Fransina iškeliavo su Alfonsina, atėjusia jos pasiimti į bendrabutį apie vidudienį.

Moterys sėdo ant dviračių ir patraukė į šiaurinę Paryžiaus dalį.

– Kur keliaujame?

– Pigalis. Viktoro Masė gatvė.

Jau daug metų ten įsikūrusi siuvėja siuvo erotiškas graikiško stiliaus sukneles „Sfinkso“ merginoms.

– Nuo šiol tau reikia nuosavos.

Alfonsina ketino jai parūpinti ir vakarinę suknelę.

– Freda norėtų tave įvesdinti, – tarė. – Šįvakar tu būsi „pristatyta“. Šiandien popiet būsi užrašyta ir prefektūroje.

Fransina šypsojosi. Bandomasis laikotarpis „Sfinkse“ ilgai netruko!

Moterys leidosi Reno gatve ir pasuko į Raspajo bulvarą Senos link.

Didžiosios gatvės buvo beveik tuščios. Grindiniu kartais pražygiuodavo būriai vokiečių – arba atostogaujantys kareiviai, arba autobusais tiesiai iš Berlyno atgabenti turistai su fotoaparatais. Prancūzai į juos žvelgė sulysę ir pavargę. Kartais atsiprašydavo pasimaišę vokiečių nuotraukose. Vieni norėjo svečius išžudyti, kiti – bėgti slėptis.

Važiuoti Bako gatvės grindiniu Alfonsinai pritrūko kantrybės. Karališkąjį tiltą, ant kurio juokdamasis filmavosi būrelis vokiečių kareivių, nenustygdami iš džiaugsmo, kad įsiamžins Dievo Motinos katedros fone, moterys perėjo pėsčios.

Pamačius Fransiną vokiečių veidai dar labiau nušvito. Kareiviai merginai šypsojosi, prie jos prisiartino, apibėrė komplimentais apie gražią išvaizdą, tad Alfonsina turėjo pademonstruoti savo kovingą charakterį, kad išplėštų kompanionę iš užsidegusių vokiečių būrio.

Iškart už tilto abidvi pastebėjo ant kelio kreida nupieštą Lotaringijos kryžių. Viešnamio prižiūrėtoja stabtelėjo, iš lėto nepritariamai papurtė galvą ir su panieka užvažiavo ant laisvos Prancūzijos simbolio.

– Nesuprantu, juk neatrodo, kad jums labai patiktų vokiečiai, ponia Alfonsina?

Alfonsina gūžtelėjo pečiais.

– Tu matai, kokia aš? Tavo amžiuje viskas leidžiama. Sulaukus mano metų, belieka užsičiaupti ir viltis.

– Ko jūs viliatės?

Alfonsina stabtelėjo. Pažvelgė į Luvrą, Seną ir keletą žvejų su meškerėmis, įsiklausė į Paryžių, kuriam šiandien buvo būdingos provincijos miestams įprastos tylos pauzės.

– Mano sūnus tarnauja kariuomenėje, – tarė prižiūrėtoja, pradėdama žingsniuoti.

– Jūsų sūnus kareivis?

– Taip. Sėdi dabar už spygliuotų vielų kažkur Pomeranijoje… Taigi nesvarstau, ar mėgstu vokiečius, ar ne. Jei reikės jiems meilikauti, kad išduotų išlaisvinimo dokumentus, esu tam pasiryžusi! Tiesiog norėčiau, kad de Golis šiek tiek pristabdytų arklius. Tuščiai nervina vokiečius ir gaišina mus.

Moteris kaip tik prisiminė vakar laikraštyje Le Gerbe skaitytą pareiškimą: „Ar šiandieniniai golistai nori lėtos ir žiaurios milijonų mūsų įkaitų mirties? Ar jie nori, kad dėl bandymų sukilti Prancūzija taptų Vokietijos imperijos provincija?“

Šiuos klausimus kėlė kardinolas.

Alfonsina vėl sėdo ant dviračio.

– Turime senąjį Peteną, kuris grąžins mums sūnus. Kol mano atžala nesugrįš namo, aš būsiu paskutinė, kuri pyksis su mūsų naujaisiais šeimininkais.

Už Luvro moterys pasuko į Piramidžių gatvę, paskui į Operos prospektą.

– Taigi ponia Freda ne tuščiai sakė, kad pažinote visas mūsų amato puses? – paklausė Fransina. – Netgi Buenos Airių užkaborius?

– Mano gyvenimas išskirtinis, – atsakė moteris. – Aš gimiau turėdama pašaukimą. Dar būdama visai jaunutė domėjausi tik vyrais. Tad žinodama, kad galėsiu puoštis ir kartu pasisotinti, iškart supratau, jog gyvenimas bus gražus! Be to, esu sentimentali. Išskystu dėl visokiausių egzempliorių. Netgi dėl pižonų, baidyklių, blogai sudėtų vyrų, ydingų vyrukų, sukčių, nepataisomų tipų. Turėdama tokius polinkius, patikėk, darbo niekada nestokojau. Bet sulaukusi dvidešimties užsimaniau plačiau pasidairyti…

Moterys kilo Lafajeto gatve. Pravažiavo pro IDP – Imigrantų darbuotojų profsąjungos – būstinę.

– Tuo metu dirbau „Gražiųjų japonių“ namuose Trasi gatvėje. Ten dažnai užsukdavo įvairiausio plauko emigrantai. Girdėdama juos čiulbant apie kolonijas, užsimaniau pati jas pamatyti. Norėjau į Saigoną. Bet tuometinis mano suteneris, puikiai išsilaikęs našlys, kilmingas ir nieko nestokojantis, paskatino keliauti į Andus, kur dominavo prancūzai. Jis nupirko bilietą į laivą Havras–Buenos Airės, ir kelionė prasidėjo! Vos įsikūrusi Belgramo kvartale, tapau gražiausia Buenos Airių Franchucha[2]. Visos pavyduolės svajojo man išpešti antakius. Mano vyras nupirko namus man vienai, vairavau Packardą, ir visa kita. Tikra didžturtė! O, Buenos Airės, kad pamatytum!.. Jau apie Paryžių sakoma, kad tai šviesų miestas, tik pamanyk! Ten visur pilna elektrinių lempučių, iš jų daromos girliandos, iškabinamos išilgai kiekvienos gatvės. O Argentina, mažyte, panaši į vyrą išdidžiu žvilgsniu ir galantiškomis manieromis. Nepalyginsi su susitraukusiu prancūzu, kuris apnuodija pigų vyniūkštį. Visus juos pažinau, jie man viską aprodė: Rosarijų, Santa Fė, La Platos įlanką, Pampą, Kordiljerą ir galiausiai Mendosą prie Čilės sienos!

Užplūsta prisiminimų, Alfonsina nebematė Paryžiaus asfalto.

– Mendosoje ir sutikau savo gaučą. Neturėjo nė skatiko kišenėj, bėdžius, bet buvo pats geriausias garbingo vyro pavyzdys. Mėnesį pratupėjau su juo, jo casa, name, nežinau, kiek metrų virš jūros lygio. Tačiau jis turėjo iškeliauti pervaryti savo gyvulių į Pajūno lygumas. Paprašė, kad palaukčiau iki kito sezono. Sutikau, bet, praėjus penkioms dienoms nuo jo išvykimo, supratau esanti nėščia. Nuo ko? Tik Kūdikėlis Jėzus žino. Galų gale juk negalėjau likti ant Kordiljeros šlaito laukdamasi naujagimio. Grįžau į Buenos Aires. Vėliau į Paryžių. Nepasisekė gaučui. Tikiuosi, kad grįžo pervaręs gyvulius ir tebeverkia savo pabėgusios Franchucha… Didelėmis gražiomis ašaromis, kaip Pjero Loti kūriniuose. Kai kas nors gauna tokią, kaip aš, neturėtų jos mesti ir keliauti šerti savo avių!

Bet staiga Alfonsinos veidas apsiniaukė.

– Šiaip ar taip, visa tai buvo seniai…

Moterys atkeliavo į Kankinių gatvės pradžią.

– Viskas, ką žinau, tai kad šiandien mano mažylis yra pas fricus.

✴ ✴ ✴

„Sfinkso“ siuvėjos parduotuvėlė stovėjo Viktoro Masė ir Anri Monjė gatvių kampe.

Ten buvo bebaigią apsipirkti du jauni Reicho kareiviai.

– Matei, kokie gražuoliukai? – šūktelėjo siuvėja Alfonsinai šiems išėjus. – Ir tokių šiandien visur pilna! Tik pamanyk – Pa­ryžius atjaunėja!

Alfonsina paaiškino, kad Fransinai reikia naujo „graikiško“ apdaro ir vakarinės suknelės jau šiam vakarui.

Siuvėja kaipmat pakeitė balso toną. Skųsdamasi pareiškė, kad parduotuvėje nieko nebeturi, kad atsargas iššlavė vokiečiai, visame Paryžiuje perkantys moteriškus drabužius ir aksesuarus.

– Tai antroji invazija! – rypavo ji. – Tikra apatinių medžioklė. Esant tokiam palankiam keitimo kursui, net būrio eilinis gali sau leisti Paryžiuje pirkti bet ką. Kad nesibaigtų mano atsargos, privalau pakelti kainas. Rytojui jau turiu baigti šešis kostiumėlius.

Akivaizdu, kad Alfonsinos prašymams laikas buvo ne pats palankiausias.

Iš pradžių viešnamio prižiūrėtoja tylėjo. Jau keletą mėnesių ji stebėjo, kaip Paryžiaus gamintojai ir smulkūs prekeiviai nebenustygsta vietoje. Naujieji kasos tironai, praturtėję aplinkui siaučiant nepritekliui, tapo tiesiog nepakenčiami.

Tai buvo savotiškas būdas atsigriebti: pardavėjai išnaudodavo klientus.

– Žinai, – galiausiai prabilo Alfonsina. – Vokiečiai čia ateina, čia išeina… O štai „Sfinksas“, kuriam tu siuvai metų metus, dar būdama viena iš pilkų darbuotojų bevardėje siuvykloje, – jis liks čia amžinai. Panašiai kaip Dievo Motinos katedra arba Biut Šomono parkas. Melžėme britus, kai jie lankėsi Paryžiuje, dabar melžiame vokiečius, ryt melšime amerikonus arba rusus, jei matysime reikalą. Taigi, tavimi dėta, nebūčiau tokia nedėkinga. Ar, dar blogiau, pasipūtusi.

Alfonsina apžiūrėjo kelias iškabintas aukštosios mados sukneles.

– Be to, pažįstame daug aukštesnio rango vokiečių nei tu, – pridūrė ji. – Žinai, čia keliaudamos su Fransina matėme patalpų užvertomis langinėmis, pradinių mokyklų, paverstų kareivinėmis, ir daugybę neveikiančių parduotuvėlių. Neduok die, kad ir tave kažkas panašaus ištiktų!..

Siuvėja išbalo.

Fransinos veide pasirodė šypsena.

Alfonsina išrinko nuostabią suknelę iš parduotuvės kolekcijos.

Aukštosios mados namų Schiaparelli originalą, dangaus mėlio ir sidabro spalvų.

– Neklausiu, iš kur ją gavai, – tarė siuvėjai. – Pasimatuok, Fransina. Pora pataisymų ir tiks tobulai.

Mergina įžengė į matavimosi kabiną.

Pirmą sykį gyvenime matavosi milijonierės vertą drabužį. Atsargiai jį apsivilko. Veidrodyje pasirodė nuostabus amazonės siluetas su karališka suknele.

Staigiu rankos judesiu Fransina atitraukė kabinos užuolaidą.

Birutė Jonuškaitė – Lietuvos prozininkė, publicistė ir poetė. Rašytojos kūrybos bagažas itin gausus: apsakymai, apysakos, novelės, esė. Tačiau skaitytojams B. Jonuškaitė geriausiai pažįstama kaip romanų “Didžioji sala” (1997) ir “Baltų užtrauktukų tango”(2009) autorė. Naujausias rašytojos romanas “Maranta” išrinktas kaip viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų.

Laura Verbickaitė, kamane.lt

Paėmus knygą į rankas, pirmiausia kyla klausimas – kas gi toji maranta? Liaudyje maranta vadinama dešimties Dievo įsakymų augalu dėl dešimties tamsių dėmelių žalio lapo paviršiuje. Išsiaiškinus šio žodžio reikšmę, norisi sieti šį augalą su pagrindine romano veikėja Rasa. Vos kelis sykius romane minima gėlė tampa pagrindinės veikėjos gyvenimą iliustruojančiu simboliu. Veikėja savo dvasiniu pasauliu panaši į marantą: ji užsisklendusi savyje, pažeidžiama, sugerianti į save aplinkos blogį, tačiau besiilginti šviesos, šilumos, meilės.

Visame romane jaučiama slogi vienatvės nuotaika, supanti pagrindinę veikėją bet kurioje jos buvimo vietoje.

Romane susipina trijų moterų – Dominykos, Saulės ir Rasos – meilės istorijos. Kiekviena iš jų yra patyrusi skaudžią meilę ir sudaro tarsi vienos moters vaizdinį, tačiau jas skiria amžius ir gyvenimiška patirtis. Saulė, tikroji Rasos motina, išsiunčiama į Ameriką ir yra priversta palikti du ją mylinčius vyrus – Rūką ir Tadulį. Dominyka, apsimetusi Rasos motina, visom išgalėm stengiasi išsaugoti šią paslaptį, kad apsaugotų gerą dukters Saulės vardą. Romano ašimi tampa Rasa, kuri siekia išsiaiškinti Dominykos saugomas šeimos paslaptis.

Siekdama tas paslaptis atskleisti, Rasa yra kamuojama vienatvės ir ilgesio. Visame romane jaučiama slogi vienatvės nuotaika, supanti pagrindinę veikėją bet kurioje jos buvimo vietoje: „Mano sielos didelis audeklas,ant jo galima rašyti, tapyti, tik kas visa tai perskaitys? Kas?“ (p. 298). Rasa atsiveria pasauliui ir svetimiems, mažai pažįstamiems žmonėms, trokšta rasti atsakymus į jai ramybės neduodančius klausimus, tačiau net ir vienatvės, liūdesio bei melo persmelktame Rasos gyvenime išlieka susitaikymo, atsirėmimo į šeimą, gimtuosius namus pėdsakų:

„Štai ir viskas. Lyg ir skurdoka. Čia nėra to, ko yra už pievos, ežero, miestelyje, miestuose, už vandenyno. Bet jau žinai, kad ten nėra Malonės kalvos, nėra to, ką regėjai pro Dominykos ir Kosto namų langą. Dulkelių mirgėjime. Ir vis dar regi. Nesisieloji, kad tik tiek“ (p. 351).

Pagrindinė romano veikėja nenustoja ieškoti, į ką atsiremti, kuo tikėti.

Vis dėlto ryškiausiai perteikti pagrindinės veikėjos gyvenimo etapai kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienyje bei studijuojant Vilniuje. Būtent savame krašte, savo namuose randama viltis.

O tikėjimo apraiškų Marantoje netrūksta – sąsajos su Dievu pastebimos tiek artimoje aplinkoje: „<…> baksnojo kreivu pirštu marantos dėmeles: pirmas – Neturėk kitų Dzievų cik mani vienų… Nu, pakartok. Kartojau. Antra dėmelė: Netark savo Viešpacies vardo… Kartojau.“ (p. 124), tiek išvykus svetur: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog Tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Tikėjimas Dievu buvo atrama vyresniųjų moterų gyvenimuose, tuo tarpu jaunėlė Rasa romane ieško savo atramos, stiprybės šaltinio.

Pagrindinę veikėją Rasą persekioja mirtis: Saulės ir mylimojo netektis, nuolatinis Dominykos bambėjimas apie besiartinančią kelionę anapus. Būtent artimų žmonių mirtis skatina Rasą ieškoti Dievo, tikėjimo. Galima išskirti skirtingą Dominykos ir Rasos santykį su mirtimi. Rasa artimųjų mirtį suvokia kaip kažką švento ir kartu skaudaus: „Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą <…>“ (p. 299).

Šiuo atveju Rasai mylimasis atrodo tarsi angelas su aureole, o Dominykos požiūris į mirtį gana racionalus: „Rožancukas, Marijos abrozdukas, kamašai, pančakos, apacinukas, maitkutių nepamirškit užmauc, ir grabi nenoru pliku subini gulėc, tadu šliobukė, nu ir toj baltais šilkucais atausta prūsinukė“ (p. 230). Rimtus Rasos svarstymus visame romane papildo praktiškas motinos požiūris į gyvenimą ir mirtį.

Romane vaizduojama Rasos gyvenimo kelionė, kupina teisingo gyvenimo kelio ir Dievo paieškų, nusidriekia į įvairius kraštus: Varšuvą, Paryžių, Jeruzalę, Ameriką. Vis dėlto ryškiausiai perteikti pagrindinės veikėjos gyvenimo etapai kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienyje bei studijuojant Vilniuje. Būtent savame krašte, savo namuose randama viltis.

Dominykos dzūkavimas skaitytoją nukelia į aprašomą kaimą Lietuvos pakraštyje.

Skaitant Marantą dėmesį patraukia paraštėse paaiškinti dzūkiški žodžiai. Jie suteikia romanui gyvumo, autentiškumo. Sukuriama konkrečios vietos dvasia, išryškinami veikėjų charakteriai. Dominykos dzūkavimas skaitytoją nukelia į aprašomą kaimą Lietuvos pakraštyje. Paraštėse ranka užrašyti tarmiški žodžiai ir jų paaiškinimai sukuria asmenišką skaitytojo ir autorės tarpusavio ryšį.

Marantos pasakojimo kalba itin lyriška. Tokiam lyriniam pasakojimo bangavimui papildomos jėgos suteikia subtiliai metaforomis ir palyginimais išreikšta meilės tema: „Dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas <…>“ (p. 210).

Pasakojimo kalbą pagyvina ne tik tarmiški žodžiai, lyrizmas, bet ir aprašomos gamtos peizažas. Jis tarsi tapytas, dailininkės Rasos vaizduotėje sukurtas paveikslas: „Du tarsi angliuku nutapyti juodalksniais, ievomis ir karklais apaugę krantai. Tarp jų ištempta akinančiai švari baltuma. Lyg džiūtų saulėje Dievo marška, godžiai sugėrusi Jo tobulą atspindį“ (p. 353). Gamtos ir Dievo gretinimas įrodo jų svarbą Rasos gyvenimui.

Trijų kartų moterų likimai – ne tik jų meilės istorijos, bet ir atokaus Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimo gyvenimo detalės, veikėjų (ypač moterų) stiprybė.

Visame romane dominuoja antrojo asmens „tu“ pasakotojo balsas, prabylantis Rasos lūpomis. Besidubliuojanti „tu“ ir „aš“ pasakojimo perspektyva – įdomus autorės pasirinkimas. Kartais pasakotojo žodžiai atrodo esantys Rasos vidinis balsas: „Savo valia čia atvykai. Tai pradėk grožėtis. Pagalvok ne tik apie savo pragarėlį, bet ir apie tą, kuris kunkuliavo čia daugiau kaip prieš du tūkstančius metų“ (p. 304). Tokia pasakotojo balso variacija leidžia pagrindinę veikėją Rasą pamatyti iš jos pačios perspektyvos.

Dailininkės Deimantės Rybakovienės meninis knygos apipavidalinimas taikliai atspindi knygos turinį: ežeras, prie kurio vyksta veiksmas, atokios sodybos tariama ramybė ir dramatiški joje nutikę įvykiai, skausmingi likimai pabrėžiami nutekėjusių dažų (o galbūt kraujo) dėmėmis ant banguojančio ežero vandenų ir į juos nusidriekusio liepto.

Knygos pradžią ir pabaigą gražiai sujungia kelionės ir žvaigždės motyvas. Tokia pradžios ir pabaigos jungtis atskleidžia nuolatinę gyvenimo kelionę, ieškojimus ir siekius. Pradžioje žvaigždės atspindi tarsi nežinią:„mažytėliai šviesos taškeliai“, kurie „tik vilioja, bet nešviečia“ (p. 9), o pabaigoje Betliejaus žvaigždė rodo naują pradžią: „Juos veda virš pirties kylantis dūmas? O gal Betliejaus žvaigždė?“ (p. 353).

Taigi romane per pagrindinės veikėjos Rasos nenuilstamas sielos ramybės paieškas atskleidžiami trijų kartų moterų likimai – ne tik jų meilės istorijos, bet ir atokaus Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimo gyvenimo detalės, veikėjų (ypač moterų) stiprybė, kurios jie semiasi iš savo krašto papročių, šeimos, tikėjimo.

Birutė Jonuškaitė. Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 355 p.

Knygą galite įsigyti ČIA

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 3 d.

„Jei kas nors prieš kelerius metus būtų man pasakęs, kad gyvensiu Afganistane ir vadovausiu grožio mokyklai, būčiau tik nusijuokusi. Bet, vos įkėlusi koją į šią šalį, aš pasijutau kažkokiu neįtikėtinu būdu sugrįžusi namo. Šios vietos dvasia mane iš naujo atgaivino, o čionykščiai sunkumai užgrūdino“, – rašo Deborah Rodriguez, knygos „Kabulo grožio mokykla“ autorė.

Amerikietė D.Rodriguez atvyko į Afganistaną teikti humanitarinės pagalbos, kai 2001 m. buvo nuverstas Talibano režimas. Gyventojai, ypač užsieniečiai, sužinoję, kad ji yra kirpėja, labai apsidžiaugė, nes režimas buvo uždraudęs grožio salonus visoje šalyje. Komunikabili moteris peržengė kalbos barjerą, susipažino su kultūrinėmis tradicijomis. Ji pelnė Afganistano moterų pasitikėjimą, ir jos nevaržomos dalijosi savo gyvenimo istorijomis: nuotaka, kuri turėjo įrodyti savo nekaltybę pirmąją vestuvių naktį; dvylikametė, ištekinta tam, kad padengtų šeimos skolas, Talibano kovotojo žmona, kuri ryžosi mokytis, nepaisydama vyro smurto.

Remdamasi šia patirtimi autorė nusprendžia nutraukti savo nesėkmingą santuoką ir pamilsta taip, kaip mylima Afganistane. Užburianti ir įstabi istorija apie tai, kas slypi po šydais!

***

1 skyrius

Moterys jau prieš aštuntą ryto pradeda rinktis į saloną. Paprastai tokiu metu aš dar vartyčiausi lovoje, bandydama nugvelbti bent keletą saldaus miego minučių, ir veikiausiai keiksnočiau kaimynų gaidį, kuris ir vėl pažadino mane prieš aušrą. O gal vainočiau daržovių pardavėjus, kurie trečią ryto jau įbilda į mūsų gatvelę, dardėdami arklių traukiamais vežimais, arba netolimos šventyklos mulą, pusę penktos išvinguriuojantį ilgą, pratisą šauksmą maldai. Tačiau šiandien – Rošanos sužadėtuvės, tad aš jau apsirengusi ir pasiruošusi dirbti. Net spėjau surūkyti keturias cigaretes ir išsiurbti porą puodelių tirpios kavos, kurią teko pačiai ir išsivirti, nes virėja dar neatėjo. O tai kur kas sunkiau, nei galėtumėt pamanyti, nes aš dar tik vos ne vos pramokau, kaip Afganistane užsivirinti vandenį. Kai tenka pačiai to imtis, prikišu po užžiebtą degtuką prie visų senos surūdijusios dujinės viryklės degiklių, pasuku kurią nors rankenėlę, tada atšoku ir žiūriu, iš katro degiklio pliūptelės liepsna. Paskui jau statau ant jo katiliuką su vandeniu ir meldžiuosi, kad visų rūšių bakterijos, kurios šiandien plaukioja Kabulo vandenyje, virinamos gautų galą.

Pirmoji į saloną įžengia anyta, ir mudvi pasisveikiname taip, kaip privaloma Afganistane: susiėmusios už rankų, triskart pasibučiuojame į skruostus. Jai iš paskos įslenka Rošana – mažytis, baikštus, pamėlęs vaiduoklis, nuo galvos iki kojų uždengtas tradicine burka, tik su mažu tinklo lopinėliu priekyje, kad bent ką matytų. Deja, ir tas tinklelis kažkaip nusmukęs žemyn, jai ant nosies, tad įeidama Rošana trinkteli į staktą. Ji nusijuokia ir skėsteli rankomis po plačiu dangalu, o dvi jos mošos padeda jai pagaliau įžengti per duris. Atsidūrusi viduje, Rošana nusitraukia burką ir užmeta ją ant vieno plaukų džiovintuvo.

– Visai kaip Talibano laikais! – šūkteli ji, nes burkos nevilkėjo nuo pat 2001 metų rudens, kai talibai buvo išstumti iš Kabulo.

Rošana paprastai rengiasi savo pačios siūtais drabužiais: ryškiaspalvėmis palaidinėmis su plačiomis kelnėmis arba sariais – orchidėjų, persikų, žaliųjų citrinų ar povo plunksnų spalvos. Pilkose Kabulo dulkėse ji lyg koks margas drugelis visuomet traukia akį – taip labai skiriasi nuo kitų moterų gatvėse, vilkinčių vienodais, tamsiais drabužiais.

Tačiau šiandien ji elgiasi taip, kaip ir priklauso per sužadėtuves ar vestuves elgtis nuotakai. Visa nuo galvos iki kojų susisukusi į burką, ji išėjo iš tėvų namų ir pasirodys tik po šešių valandų, susikrovusi ant savęs tiek kosmetikos ir dažų, kiek pati sveria: prisitepusi baisybę akių šešėlių, prisiklijavusi dirbtines blakstienas didumo sulig žvirblio sparnais, ant galvos susisukusi kalno aukštumo kuodą ir blykčiodama didesniu kiekiu blizgučių nei apžvalgos ratas. Amerikoje šitaip išsipusčiusią moterį veikiausiai palaikytų persirengusiu transvestitu, traukiančiu į kostiuminį vakarėlį šeštojo dešimtmečio šokių tema. O čia, Afganistane, dėl man ligi šiol nesuvokiamų priežasčių tokia išvaizda siejama su paslaptimi ir skaistybe.

Moterims iš paskos pasirodo ir virėja, kuri burbteli, kad tuoj užplikys arbatos. Visos kitos grožio salono darbuotojos – Topekai, Basyra ir Bahar – paskubomis sulekia į vidų ir nusiriša skaras. O tada mes džiugiai plepėdamos ir liežuvaudamos imamės visą dieną truksiančio darbo: paversti dvidešimtmetę Rošaną tipiška afgane nuotaka. Daugelis salonų jau vien už nuotakos papuošimą pareikalautų iki 250 dolerių – kone pusės vidutinio afgano metų uždarbio. Tačiau aš esu ne tik buvusi Rošanos mokytoja, bet ir geriausia draugė, tegu ir daugiau nei dvidešimt metų už ją vyresnė. Ji – pirmoji ir pati artimiausia mano bičiulė Afganistane. Aš ją karštai myliu, tad salono paslaugos – tik viena iš mano jai skirtų dovanų.

Pirmiausia imamės tų Rošanos kūno dalių, kurių niekas šiandien nepamatys, išskyrus jos vyrą. Bet kokius plaukelius ant kūno afganai tradiciškai laiko bjauriu ir nešvariu dalyku, todėl visus juos reikia pašalinti, išskyrus ilgus, rudus ir švelnius kaip šilkas Rošanos plaukus ir antakius. Nei ant jos rankų, nei pažastyse, nei ant veido ar intymiose vietose neturi likti nė menkiausio plaukelio. Jos kūnas turi būti lygus ir glotnus kaip mažos mergytės. Taigi mes nuvedame Rošaną koridoriumi į vaško kambarį (vienintelį visame Afganistane, turiu pridurti), ir ji raukydamasi atsisėda ant lovos.

– Galėjai ir pati dar namie susitvarkyti, – erzinu ją, o kitos juokiasi. Dauguma nuotakų iš baimės ar iš drovumo nesileidžia, kad svetimos moterys salone joms šalintų gaktos plaukus, todėl pačios tai daro namuose: išpešioja rankomis arba išrauna su kramtomąja guma. Abu šie būdai žiauriai skausmingi. Be to, pačiai šalinant plaukus, sunku tai padaryti tikru brazilišku stiliumi: kad nei iš priekio, nei iš užpakalio neliktų nė plaukelio, – net jeigu kaip Rošana esi viena iš tų nedaugelio laimingųjų šioje šalyje, turinčių didelį veidrodį.

– Na, guoskis bent tuo, kad tavo vyras dabar irgi kažkur turi tai iškęsti, – plačiai išsišiepusi sako Topekai. Mano merginos ima kikenti, prisiminusios, kokį dėmesį savo nuogam kūnui šiandien turės parodyti jaunikis. Juk jam irgi teks atsikratyti visų gyvaplaukių!

– Bet jam užteks tik nusiskusti! – suinkščia Rošana ir tuoj išraudusi nuduria akis. Suprantu, kad anytos akivaizdoje ji nedrįsta kritikuoti būsimojo vyro, kurio dar nė nematė. Rošanai nesinori suteikti senei nė menkiausios dingsties jai prikaišioti, todėl ji netrukus vėl pakelia akis ir nerimastingai nusišypso, žvelgdama į mane.

Tačiau anyta, regis, nė negirdėjo jos žodžių. Jinai už durų kažką šnabždasi su viena iš savo dukterų. O vėl įžengusi į vaško kambarį žiūri į Rošaną išdidžiai, kaip į savo nuosavybę.

Šioji anyta išrinko Rošaną savo sūnui praėjus kiek daugiau nei metams, kai Rošana 2003 metų rudenį baigė pirmąją Kabulo grožio mokyklos klasę ir atidarė nuosavą grožio saloną. Moteris yra tolima Rošanos giminaitė ir užsuko pas ją ilgalaikio sušukavimo. Ji iškart susižavėjo šia dailia, ryžtinga ir išradinga mergina, kuri rėmė savo tėvus ir visą šeimą nuo tada, kai gelbėdamiesi nuo talibų jie pabėgo į Pakistaną. Išėjusi iš Rošanos salono, moteriškė ėmė savo pažįstamų klausinėti apie šią merginą. Ir kuo daugiau išgirdo, tuo labiau Rošana jai patiko.

Rošanos tėvas buvo gydytojas ir iki pat pabėgimo į Pakistaną jų šeima gyveno nieko nestokodama. Deja, svečioje šalyje jam nebuvo leista verstis gydytojo praktika (tipiška pabėgėlių istorija!), tad teko blizginti batus. O kai šeima pagaliau grįžo į Kabulą, jau buvo toks pasiligojęs, kad nebeįstengė imtis praktikos. Vis dėlto jis ištikimai vykdė savąsias tėvo pareigas ir nuolatos visur lydėdavo Rošaną, nenuleisdamas nuo jos akių.

Taigi anyta nesuuodė Rošanos gyvenime nė menkiausio skandalo pėdsako, išskyrus nebent draugystę su manimi. Tačiau net ir tai jos neatgrasė, mat užsienietėms negalioja tokie griežti reikalavimai kaip afganėms. Mes esame nelyginant kokia trečioji lytis ir galime klajoti pirmyn atgal tarp šiaip jau atskirų vyrų ir moterų pasaulių; net kai padarome ką nors baisaus, – pavyzdžiui, pirmos paduodame vyriškiui ranką,  – tai paprastai laikoma atleistinu ir tikėtinu akiplėšiškumu. Gali būti, kad Rošanos anyta netgi vertino mane kaip savotišką privalumą – prieigą prie Amerikos turtų ir galybės, nes beveik visi afganai įsitikinę, kad amerikiečiai yra turtuoliai. Žinoma, mes tokie ir esame, bent jau materialine prasme.

Šiaip ar taip, anyta buvo tvirtai pasiryžusi gauti Rošaną į pirmąsias žmonas savo vyriausiajam sūnui – inžinieriui, įsikūrusiam Amsterdame. Ir čia nebuvo nieko neįprasta. Beveik visos pirmosios santuokos Afganistane yra iš anksto sutartos, ir dažniausiai jaunikio motinai tenka pareiga išrinkti jam tinkamą merginą. Vėliau jis gali vesti antrą ar net trečią žmoną, tačiau toji pirmoji nekalta avelė būna kone tiek pat jo motinos, kiek ir jo.

Matydama, kad Rošana net dreba anytos akivaizdoje, aš išvedu kitas moteris iš vaško kambario.

– Gal norėtumėt pasišviesinti plaukus? – teiraujuosi anytos. – Mano merginos dažo sruogeles geriau nei bet kas nuo čia iki pat Niujorko!

– Net geriau nei Dubajuje? – netiki Rošanos anyta.

– Geriau nei Dubajuje, – linkteliu. – Ir kur kas pigiau.

Grįžusi į didįjį salono kambarį, aš dar kartą patikrinu, ar užuolaidos aklinai užtrauktos, ir įsitikinu, kad jokiam pro šalį einančiam vyriškiui nepavyks dirstelėti į vidų ir pamatyti moterų vienplaukių. Jeigu taip nutiktų, tai ne tik mano salonui, bet ir pačiai Kabulo grožio mokyklai grėstų uždarymas. Tada uždegu žvakes, kad galėtume išjungti lempas palubėje. Vaško tirpinimui, veido lempoms, plaukų džiovintuvams ir kitiems salono įrenginiams reikia daug elektros, o aš nenoriu, kad perdegtų saugikliai. Paskui įdedu į grotuvą kalėdinių giesmių diską. Tai vienintelė muzika, kurią turiu, o šios moterys vis tiek nepajus skirtumo. Susodinu anytą ir kitas nuotakos palydoves į vietas: vieną – darytis manikiūro, kitą – pedikiūro, trečią – plautis galvos. Pasirūpinu, kad visos gautų po puodelį arbatos ir neseniai atvežtų pasenusių amerikietiškų mados žurnalų, o tada atsiprašau ir išeinu parūkyti. Paprastai rūkau tiesiog salone, tačiau Rošanos veido išraiška, kurią išvydau prieš pat užverdama vaško kambario duris, verčia mano širdį smarkiau plakti. Mat ši nuotaka slepia siaubingą paslaptį, kurią žinau tik aš – kol kas.

~~~

Tiek sužadėtuvės, tiek vestuvės Afganistane būna baisiai prabangios. Šeimos taupo daugelį metų, o kartais netgi lenda į skolas, – kad tik šiomis progomis iškeltų įsimintinas šventes, tad su pinigais nesiskaitoma. Šiaip ar taip, šioje šalyje beveik nėra daugiau jokių viešų pramogų. Čia nerasi nei naktinių klubų, nei koncertų, tėra vos keli restoranai, bet ir juose, atsidariusiuose jau po Talibano nuvertimo, lankosi daugiausia vakariečiai. Yra dar vienas kitas kino teatras, bet į juos vaikšto beveik vieni vyrai. O jeigu įžengia kokia moteris (kaip sykį padariau aš, priprašiusi vieną draugą mane nusivesti), tai ji ir tampa pagrindiniu reginiu: visi turbanai salėje atsisuka į jos pusę, o vyrai nesivaržydami spokso į ją.

Afganistane beveik nėra kur vyrams ir moterims pasipuošus kartu išeiti. Tiesa, per sužadėtuves ir vestuves jie irgi nebūna kartu. Dideliuose susibūrimuose šimtai vyrų ir moterų linksminasi skirtinguose aukštuose esančiose salėse, o jiems groja atskiri muzikantai; jei šventė kiek kuklesnė, visi išsitenka tame pačiame aukšte, bet būna atskirti užuolaidos. Bet vis tiek visi puošiasi kaip įmanydami. Pirmąsyk atvykusi į Kabulą, aš tiesiog žado netekau pamačiusi, kokioje daugybėje vietų prekiaujama vestuvinėmis suknelėmis. Kiekviename rajone rastum bent po dvi tokias krautuves. Jų languose stypso žmogaus dydžio manekenės, aukštai užrietusios nosis, ir išdidžiai žvelgia į gatvę, išdabintos spalvotais apdarais, nusėtais netikrais brangakmeniais, ir apgaubtos tiuliu. Jos primena didžiules lėles barbes – visos baisiai aukštos, kaukazietiškos išvaizdos. Kol dar buvau neseniai atvykusi, įsidėmėdavau šitas lėles languose ir pagal jas bandydavau grįžti savo svečių namus. Man patikdavo įsivaizduoti, kad jos rodo man kelią namo.

Kai jaunikio motina pirmąsyk pasirodė Rošanos tėvų namuose, nešina pyragais ir visokiais įvežtiniais saldėsiais bei kitomis dovanomis, ir paprašė Rošanos rankos, tėvai pasijuto pamaloninti, bet papurtė galvas. Tačiau atsisakymas tebuvo ritualo dalis – būdas parodyti, kad duktė yra tokia brangi ir mylima, kad jiems skaudu leisti jai palikti šeimos namus. Sykiu tai buvo ir pirmasis derybų etapas.

Per kelis paskesnius mėnesius tėvai smulkiai aptarė, kokią sumą pinigų ji gausianti, kiek ir kokių suknelių jaunikio šeima turėsianti jai pasiūdinti ir kiek bei kokių medžiagų turėsią būti padovanota nuotakos šeimai, kad jie irgi pasisiūtų sau naujus drabužius, taip pat – kokios vertės auksinių papuošalų jaunikio šeima įteiksianti Rošanai. Jos tėvas puikiai mokėjo derėtis. Suma, kurią privalėjo gauti Rošanos šeima, buvo sutarta dešimt tūkstančių dolerių, be to, jai turėjo būti atseikėta dar penki tūkstančiai auksu, neskaitant visokių kitokių aukštesniojo luomo vedyboms priderančių prašmatnybių.

Su Rošana niekas dėl nieko nesitarė. Kaip ir visos pirmosios santuokos Afganistane, ši tebuvo grynas verslas – taigi ir tvarkyti jį priklausė tėvams. Tačiau Rošana norėjo tekėti. Tiesą sakant, ji – viena iš nedaugelio mano matytų Kabulo nuotakų, kuri išties troško ištekėti.

Knygą galite įsigyti ČIA

Penkerius metus praleidusi prie biuro stalo, amerikiečių rašytoja Holly Morris meta darbą ir išsiruošia į asmeninę odisėją – kelionę per pasaulį. Ji ieškos moterų, vienijamų idėjos, kad nuotykiai – ne tik atostogų nuotaika, bet ištisas gyvenimo būdas.

Dalindamasi pakeliui sutiktų moterų-asmenybių istorijomis, autorė praskleidžia šydą, dengiantį tolimų kraštų kultūras ir kasdienio gyvenimo tradicijas; ji susiremia su drakonais – tikrais ir įsivaizduojamais; spontaniškai, net nutrūktgalviškai, įsivelia į neįtikėtinus nuotykius – šernų medžioklę Borneo džiunglėse, alpinistų žygį į Materhorno kalną, kupranugarių lenktynes Sacharoje… Ji pati tampa teisėta nuotykių diva, patvirtinančia Marko Twaino žodžius: „Kelionės – tai mirtinas ginklas prietarams, fanatizmui ir siauraprotiškumui.“

***

Prologas

„Po galais, mano kokono dienos baigėsi“, – pagalvojau stovėdama savo namų miegamajame Sietle ir spoksodama į sieną.

Mano šeimoje „kokonai“ – savasties netekę gremėzdai iš „Kūnų grobikų įsiveržimo“, kurie vaikšto po pasaulį atmerktomis akimis, bet iš tikrųjų negyvena – buvo laikomi žemiausia būties forma. Švariai nulupau sienas, perdažiau jas baltai, pasikabinau didžiulius balto popieriaus lapus ir iškeverzojau ant jų skausmingai drovius pasižadėjimus ateičiai: ką nuveiksiu dėl savo KŪNO, SIELOS ir DARBO. Visos šios sritys buvo suskirstytos kategorijomis. Mano pilkoji kuprinė gulėjo kampe, padengta Indonezijos dulkių, o aš iš visų jėgų stengiausi laikytis įsikibusi taip sunkiai išsikovotos teisės į truputį saviraiškos.

Tuo metu į kambarį užėjo pas mane viešinti mama. „Ką visa tai reiškia?“ – paklausė ji spoksodama į sieną puošiantį savigalbos grafitį. Suveblenau jai šį bei tą apie galvų medžioklę, magiškuosius grybus Sumatroje ir mėginau paaiškinti, kaip visa tai prisideda prie kažko svarbaus. Ant liežuvio galo sukosi žodis, apibūdinantis mano naująjį moralinį veidą, ieškojau jam pavadinimo, ant kurio galėčiau sukabinti visą palengva ryškėjančią filosofinę sistemą, pagrįsiančią naują mano gyvenimo etapą. Tame žodyje turėjo tilpti galimybės ir individualumas. O užvis svarbiausia – jis turėjo būti labiau proaktyvus nei reaktyvus.

Visada dievinusi keturių raidžių žodžius išpyškinau: „Diva.“

„Tu nori būti operos dainininkė? – pasitikslino mama. – Brangute, – švelniai pridūrė, – bet tu juk neturi klausos.“

Tiesa, man nesisekė pataikyti į natą, o ir tokiu biustu kaip tradicinės primadonos nesu apdovanota, be to, darbą aš jau turėjau – buvau knygų redaktorė.

Prieš išvykdama mėnesiui į Sumatrą, dirbau feministinių leidinių leidybos įmonės Seal Press vyriausiąja redaktore – beje, jaučiausi pervargusi ir perdegusi. Darbas su knygomis, gvildenančiomis įvairiausias temas: nuo smurto šeimoje iki trečiosios feminizmo bangos ar kelionių nuotykių – man teikė džiaugsmo, vis dėlto daug metų prasėdėjus prie stalo tam tikros sielos dalys atrofavosi. Man reikėjo nuo teorijos pereiti prie veiklos, nuo proto prie intuicijos. Seniai tikėjau, kad nuotykiai – tai gyvenimo būdas, ne vien savaitgalio pramoga, tačiau pati taip negyvenau. Nuotykis – kai atsiduodi tam, ko negali numatyti: tarkim, eini į parduotuvę už kampo, o atsiduri Australijos dykynėse. Sėdėdama tame medyje Sumatroje apsisprendžiau, kad kitas profesinis žingsnis turės numalšinti mano alkį politikai ir nuotykiams. Per kelis artimiausius mėnesius susidėliojo planas.

Ir leidyboje, ir gyvenime į viską ėmiau žvelgti per divų idėjos prizmę: pradėjau jungti į visumą taškus, veiksmus, padrikas užuominas ir formuoti iš jų idealus, apibūdinančius žmones, kuriais žaviuosi. Tai buvo rizikuoti nebijančios iš paprastų žmonių kilusios vedlės: menininkės, aktyvistės, politikės – moterys, prisidedančios prie pokyčių visame pasaulyje mikro ir makro lygmenyse. Norėjau jas surasti, parodyti visiems jų darbus, prasiskverbti į jų sielas ir žiniasklaidos kraštovaizdį papildyti visai nauja ikonografijos forma.

Neturiu klausos? Didelio čia daikto. Čiupau jėga trykštančios divos vaizdinį ir suplakiau jį su gyvenimo filosofija, kurią įkūnijo mano gerbiamos moterys. Iš viso to išėjo tobulas projekto pavadinimas: „Nuotykių divos“.

Klioviausi nuojauta, kad esama neapdainuotų svajotojų, galinčių atstovauti visai kitokiam valdymo būdui šiame pasaulyje, imperializmo ir fundamentalizmo jėgų plėšomame į priešingas stovyklas – tik pelnu besirūpinančių, kultūrinius skirtumus niveliuojančių tarptautinių korporacijų, kurios besivystančias pasaulio šalis išnaudoja kaip „detalėms skirtą automobilį“ Pirmojo pasaulio reikmėms, ir gentinių, regresyvių stovyklų, ginančių burkas, klitorektomijas, pritariančių abortų draudimui ir apskritai pasyviai žiūrinčių į nusistovėjusias nuostatas.

„Divų seserijai“ priklausančios damos – nuotykių divos – mano įsivaizdavimu ir atstovavo šiai alternatyvai, trečiajam būdui. Troškau leistis į kelionę ir patikrinti savo teoriją.

Ar galėtų jų valdymo būdas, vizija ir polinkis perrašyti nusistovėjusias taisykles, ženklinti naują pamažu besikuriančią imperiją? Ar bent jau būtų verta sukurti viešą tokios pasaulinės seserijos liudijimą? (Ar toji pasaulinė seserija apskritai egzistuoja?). Ar atkreipus į šiuos žmones pasaulio dėmesį, jų gebėjimas keisti pasaulį proporcingai išaugtų?

Tikra piligriminė kelionė leistų geriau suprasti, kaip žmonės gyvena ir kaip keičia pasaulį. Esu užkietėjusi keliautoja ir žinau, kad nerdamas į kitas kultūras ir skindamas aistros kelionėms vaisius gali pažvelgti į pasaulį pro platesnį, tikresnį vaizdą rodantį objektyvą. „Kelionės, – rašė Markas Tvenas, – yra mirtinas ginklas prietarams, fanatizmui ir prologas 16 nuotykių divos siauraprotiškumui.“ Tad nors „divų seserijos“ principai susidėliojo labai lokaliai, aš buvau nusiteikusi veikti globaliai.

Subursiu komandą žmonių, kurie, kaip ir aš, tiki divomis ir žiniasklaidos galimybėmis suteikti joms daugiau galių. Mesiu darbą, užgniaušiu pasididžiavimą spausdinta raide ir pasinaudosiu didžiausią globalinį poveikį turinčia žiniasklaidos priemone – televizija. Galų gale juk nubrėžti kylančios paradigmos kontūrus yra itin ambicinga užduotis, reikalaujanti drastiškų priemonių: tai tas pats kas griautum dailidės namą jo paties įrankiais. Kodėl nepasinaudojus televizija žmonių mąstymui pakeisti, užuot juos bukinus?

Taigi, mano planas buvo divų idėją perkelti į televiziją – ir į internetą, o dabar ir į šią knygą: šturmuoti priekabėms ir bauginimui naudojamą sakyklą ir sukurti susikertančių medijų imperiją. Žodį „imperija“ pasirinkau visai neatsitiktinai. „Imperializmas reiškia ketinimą įsikurti tau nepriklausančioje teritorijoje, esančioje toli nuo tavo paties valdų, kuri priklauso kitiems joje gyvenantiems žmonėms, ir ją valdyti“, – rašė velionis kultūros kritikas Edvardas Sedas, o tai perkeltine prasme atrodė gana tinkama sąvoka tokiai pretenzingai idėjai.

Žinoma, aš kalbėjau tik apie televizijos serialo kūrimą, visai neketinau nukonkuruoti 30 Rock, tapti Tedu Turneriu nei grobti kieno nors žemių. Viena vertus, paprasčiausiai čiupinėjausi su sintakse ieškodama įkvėpimo, kita vertus, buvau nusiteikusi rimtai: apie tai kalbėti atrodė verta.

Bet juk mano profesija buvo knygų leidyba, o apie televiziją ne kažin ką tenutuokiau. Net televizoriaus neturėjau.

Ko griebtis?

Paskambinti mamai.

Mano mama Džinė daug metų dirbo CBS televizijos vietos žinių tarnyboje. Ji buvo metro penkiasdešimt penkių centimetrų ūgio iš prigimties energinga optimistė. Neturiu nė vieno iš šių jos bruožų, todėl pamaniau, kad komandoje mudvi puikiai papildytume viena kitą. Didžiąją savo karjeros dalį praleidusi milžiniškoje naujienų kompanijoje (daugiausia komentuodama sporto įvykius), mano nuomone, ji turėjo susigundyti proga padirbėti prie nepriklausomo projekto. Be to, aš žinojau, kad kelionėms po pasaulį ji neįstengs atsispirti. Kai buvau aštuonerių, mane ir kitus savo vaikus ji susigriebė iš mokyklos ir drauge su mūsų tėvu išsitempė į metų kelionę po Rytų ir Vakarų Europą bei tada dar gyvavusią Tarybų Sąjungą. Tai, kad dėl nuotykio ji sustabdė savo darbinę veiklą, patvirtina ją pačią esant truputį „divą“ (nors man praleista trečia mokyklos klasė vis dar atsirūgsta: iki šių dienų nemoku rašyti pasvirusiomis raidėmis ir skaičiuoti trupmenų).

Džinė buvo mačiusi grafitį mano miegamajame, bet kai išdėsčiau jai savo didįjį planą, jos atsakymas skambėjo kažkaip panašiai:

„Brangute, televizija yra labai brangus reikalas, ypač gera televizija. Televizininkai mano, kad moterims tiesiog patinka verkšlenti, jie pateikia mus kaip seksualias paukštytes arba kaip aukas. Televizijoje svarbiausia įvaizdis, tačiau norint jį susikurti, reikės žiauriai daug dirbti. Kurdama serialą gali sugaišti ne vienus metus, kol atsiplėši nuo žemės… o daugumai tai niekada taip ir nepavyksta.“

„Be to, – pridūrė mama, – televiziją valdo trumparegiai diedai.“

(Stojo ilga tyla.)

„Na gerai, aš sutinku“, – pagaliau tarė ji.

Užpildėme dokumentus, ant stalo paklojome po dešimt tūkstančių dolerių – taip gimė „Nuotykių divos“. Štai, prašom, Rupertai Murdochai.

Bet kuris iš 500 sėkmingiausių įmonių generalinių direktorių jums pasakytų, kad pirmas dalykas, kurį reikia padaryti turint idėją, tai surinkti diskusijų grupę. Taigi susikviečiau savo draugus,išsitraukiau High-8 filmavimo kamerą ir uždaviau klausimą:

„Kas yra diva?“

„Eleonora Ruzvelt. Tai, kad turėdama toookius dantis ji visą savo gyvenimą turėjo ir tokią galią, verčia mane ja didžiuotis“, – tarė Keitė.

„Tai savo galią pajutusi laisva moteris“, – atsakė Keisė, koja kilstelėjusi savo riedlentę.

„Na, tai panašu į Džordžo Klintono „fanko“ apibrėžimą, – pareiškė Evelina. – Diva – tai stulbinanti visa jėga veikiančio erdvėlaivio galia.“

„Nepaisydama jokio kultūrinio spaudimo, ji klauso, ką kalba širdis“, – pasakė mano draugė Inga, kurios ketinau prašyti vesti kelionių patarimų rubriką „Nuotykių divų“ interneto svetainėje.

Paskutinę mūsų diskusijų grupės darbo dieną Inga priėjo prie manęs ir numetė ant kelių dėžutę.

„Pasižiūrėk“, – tarė atsargiai traukdama iš jos kokių dvidešimties centimetrų aukščio plastmasinę tamsiaodę lėlę su tvirtais žvilgančiais sparnais, apvilktą permatomu šviesiai mėlynos spalvos balerinos sijonėliu.

Dangaus šokėja.

„Ji atsiplėšia ir ima skristi. – Inga patraukė paleidimo mechanizmo virvelę, lėlė pakilo į orą ir vis atkakliau plasnodama sparnais ėmė suktis. – Ši lėlė stebuklinga. Ji atneš tau sėkmę. O sijonėlis tinka jai prie plaukų.“

„Visada laikysiu ją prie savęs, kad sektųsi“, – pažadėjau ir padėkojau Ingai už talismaną.

Užbaigusios darbą su diskusijų grupe mudvi su Džine nusprendėme, jog reikia nufilmuoti reklaminį vaizdo klipą iš skirtingų pasaulio vietų su įvairios kilmės divomis. Asmeninės santaupos tirpo greitai (ypač tai pajutome, kai, kaip bet kuri save gerbianti „pogrindinė grupė“, pirmiausia pasigaminome marškinėlius su užrašais).

Gerai. Taigi. Susumavusios savo dažnai skraidančių keleivių programos mylias, mes kūrybiškai apsiribojome trimis aplinkinėmis valstijomis.

Lara, žinau, tu buhalterė, bet štai čia kamera. Gal galėtum apsimesti, kad esi japonė filmų režisierė?

Evelina, gal galėtum pastovėti ant šios pakylos mojuodama kumščiu, tarsi dalyvautum asamblėjoje Keiptaune? Jeigu tai padarysi, panaudosime tavo paminėtą Džordžo Klintono citatą.

Steise, uoste stovi rusų krovininis laivas. Ar negalėtumei čiupti brezentinio maišelio ir apsimesti, kad esi rusė jūrininkė?

Stivai, Aliaskoje ketiname pakalbinti į tolimas sritis skraidančią pilotę. Gal padėtum mums tai nufilmuoti? Galėsime atsilygindamos padovanoti tau marškinėlius.

„Debe, – telefonu kreipiausi į savo seserį, kuri Jutos valstijoje vertėsi arklininkyste, – kaip manai, ar galėtum padėti mums nufilmuoti jojimo per Mongolijos stepę sceną?“

„Žinoma, – atsakė ji. – O jeigu pavažiuosite dykuma kokią valandą į pietus, nufilmuosite ir važinėjimąsi dviračiais po Sacharą.“

Takomoje suradome net budistų vienuolį, kuris, norėdamas prisidėti, sutiko pritūpti prieš kamerą ir duoti patarimą.

Juosta su pristatymo įrašu iškeliavo televizijų vadovams ir mes sulaukėme begalės kvietimų susitikti. Mudvi su Džine sukūrėme pristatymą, jame kaip ką tik iškeptos verslo magistrės strategiškai uoliai svaidėmės tokiais žodžiais kaip sinergija, psichografija ir susikertančių medijų išskirtinumas. Dažniausiai iš pradžių vadovai pareikšdavo: „Mums tai patinka!“ Keista, tačiau paskui jie imdavo piešti tokią šou projekto versiją, kuri nė iš tolo nebebūdavo panaši į mūsų pateiktą viziją (o mes tikrai ją pateikdavome). Po daugybės mėnesių, per kuriuos stengėmės įsipiršti visam būriui televizijų, jų atsakymas buvo toks: įdomu, tačiau nežino, kaip pasielgti. Palaiko mūsų sumanymą, tačiau nenori įsipareigoti. Kartą netgi buvome nuėjusios visą kelią iki sutarties pasirašymo etapo, bet vėl sulaukėme neigiamo atsakymo. Dukart mes pačios atsisakėme pasirašyti sutartį, nes negalėjome eiti į kūrybinius kompromisus, kurių iš mūsų buvo prašoma.

Regis, dauguma transliuotojų buvo nepasirengę imtis projekto, apjungiančio įvairius žanrus, kuriame švaistomasi tokiomis frazėmis kaip piligriminė merginų kelionė aplink pasaulį ir yra jaučiamas politinis atspalvis.

Arba televizija tam nepasirengusi, arba mūsų pristatymas niekam tikęs, o pats projektas – visiškas šlamštas.

Tačiau mes į susiklosčiusią padėtį pažvelgėme ne kaip į nelaimę pranašaujantį perspėjimą, jog vertėtų atsisakyti sumanymo, o kaip į ženklą, kad viską reikia daryti pačioms. Vadinasi, pradėti kurti šou be transliuotojo paramos – žodžiu, susidūrėme su reiškiniu, pasitaikančiu kiekvienam verslininkui ir lengviausiai paaiškinamu taip: „Jeigu jie nesupranta, tegul eina velniop.“ Bandomajam projektui finansuoti susirasime investuotojų, o rezultatas bus toks paveikus, kad galėsime parduoti ir visą serialą.

Apsišarvavusi apsimestiniu pasitikėjimu savimi rėžiau kalbas tokiose organizacijose kaip Outdoor Industry Council. „Tik nuo mūsų visų priklauso, ar mūsų nuostatos bus matomos ir geidžiamos. Šitaip mes išmėginsime rinką. Mūsų priemonės ir produktai džiugins įvairove ir siųs žinią, kad šlovė, grožis ir turtai nebūtinai mus žavi, kad ne pagal juos renkamės savo ikonas…“

„Ar būtinai savo vizitinėje kortelėje turi rašyti „kūrybos despotė“?“ – po vieno ypač nesėkmingo susitikimo su potencialiais investuotojais paklausė Džinė.

„Nepasisekė ne dėl mano kortelės. Iš pat pradžių nebuvo jokios vilties. Ar matei tą nuotrauką ant sienos, kurioje jis spaudžia ranką Reiganui? O tavo pastaba puikiai iliustruoja kartų skirtumą, į kurį mūsų projektas neketina atsižvelgti, – neatlyžau aš. – Tavo kartos moterys savo ateitį įsivaizdavo taip: padorus vyras ir galbūt koks nors darbelis. O štai maniškės, – pridūriau su lengva nostalgija ir nusivylimo gaida, – maniškės ateities planuose – skraidymo aparatai.“

Nors apsimesdavau savo motinos nesiklausanti, dažniausiai viską girdėdavau. Be to, iš dalies ji buvo teisi. Tai buvo esminis konfliktas: maištavimas ir idealai nuolat ragais susiremdavo su finansinėmis ir rinkos realijomis. Divos mėgdžiotoja manyje reikalavo, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip noriu aš.

Bet be cento likusi pienburnė televizijos prodiuserė nelabai galėjo sau tai leisti. Laikui bėgant išmokau nebenaudoti žodžio „feminizmas“, pabrėžti kelionių aspektą seriale ir sumenkinti pagrindinę socialinę temą.

Vis dėlto jau buvome spėjusios pavargti, nors dar nė kojos pro duris neiškėlėme.

„Džine, – kreipiausi į ją asmeniškai, su viltimi savo pralaimėjimo jausmą paskandinti jos optimizme, – gal tai iš tiesų prastas sumanymas. Na, kiekgi kraujo galime dėl to pralieti?“

Tuo metu mudvi kelis mėnesius kiauras dienas be jokio užmokesčio dirbome prie projekto, teturėdamos vieną darbuotoją Steisę Luis ir pustuzinį praktikantų.

„Juk perspėjau, kad tai ilgai užtruks, o sumanymas neprastas. Tu tik pažiūrėk, kaip domisi žiniasklaida, pažvelk į visus elektroninius laiškus. Mums pasiseks.“

Puiku. Nusipurčiau dulkes ir ketvirtą kartą sėdau peržiūrėti verslo plano.

Lėta pažanga varė neviltį, tačiau mus drąsino daugybė šį sumanymą remiančių žmonių, ir spauda, kuri, rašydama apie dar neįgyvendintą projektą, padėjo mums jį išsigryninti ir paleisti į pasaulį.

Tas laikotarpis pirmą ir paskutinį kartą leido man įžvelgti šiokią tokią prasmę Kevino Kostnerio filmuose: jeigu pastatysi jį, jie ateis.

Reakcija į mūsų naujai sukurptą interneto svetainę palaikė dvasią ir leido patikėti, kad mums iš tiesų gali pavykti. Tinklaraščio skaitytojai iš viso pasaulio siūlė savo divas, prisiekinėjo mąstantys panašiai, pirko marškinėlius… ir klausinėjo, kur ir kada planuojame vykti. Naudodamiesi jų pasiūlymais ir savo praktikantų tyrimų rezultatais mes kūrėme tarptautinį sąrašą moterų, apie kurias norėtume papasakoti savo seriale.

Per metus, kurių prireikė pradėti „Nuotykių divų“ projektą, mes tvirtai tikėjome, kad galime nuveikti gerą darbą, netgi politinį, ir vis tiek galiausiai sąskaitoje turėti pliusą. Išsiuntinėjome savo verslo planą. Griebėmės kiekvieno siūlo galo, iššniukštinėjome, kas be pinigų dar turi ir idealizmo, arba tiki, jog idealizmas gali padėti užsidirbti pinigų.

Ir kai ko pasiekėme.

Žingsnis po žingsnio, akcija prie akcijos, mes subūrėme grupelę investuotojų, pasiryžusių finansuoti bandomąjį projektą.

Turėjome laisvas rankas planuoti jį savaip, nes nė cento negavome iš transliuotojų ar žiniasklaidos korporacijų. Galėjome susikrauti daiktus, leistis į kelią ir svajonę paversti tikrove…

Be abejo, aš neturėjau žalio supratimo, kad ši piligriminė kelionė ir darbas drauge su motina man kainuos daug kraujo ir nervų (nekalbu apie bylinėjimąsi, dezertyrus, parazitus ir galvosūkius, ką daryti, kai gerosios divos pagenda). Vis dėlto pažvelgus atgal atrodo, jog kone visas kraujas buvo dėl menstruacijų, o ir nervus retai kada užkabindavome gyvus. Buvau naivi ir idealistė. Tačiau, kaip sakė Helena Keler (šis posakis tapo mūsų verslo plano devizu): „Gyvenimas – tai drąsus nuotykis arba visiškas nulis.“

Tarp paradoksų

Jau vien dėl socialinio teisingumo mes neturime teisės versti žmones mirti iš nuobodulio.

Asata Šakur, Juodųjų panterų organizacijos narė, gyvenanti tremtyje Kuboje

Užsisegu sagtį, trukteliu saugos diržą žemyn, įtempiu jį ant pilvo ir kai ką pasižymiu ant slidoko higieninio maišelio, tuo metu du baltaodžiai vyrukai artinasi tarpu tarp sėdynių. Vienas jų – su dvasininko apykakle, antrasis – storapilvis, balansuojantis ant paskutinio vidutinio amžiaus laiptelio, nešasi mėlyną gimnastikos krepšį su aukso spalva išpieštomis raidėmis CIA. Abu sudrimba man iš šonų. Įstrigau tarp paradoksų.

Į Havaną skrendantis Kubos oro linijų sovietų gamybos lėktuvas „Yak-42“ atrodo taip, tarsi būtų kiek per ilgai vartytas centrifugoje. Lėktuvo viduje baisi netvarka: saugos diržai nutrūkę, kėdės išklibusios. Nerimą kelianti į dūmus panaši migla raitosi man aplink pėdas.

Nuo apdriskusių tamsiai raudonos spalvos sėdynių apmušalų niežti kojas. Pasimuistau ir bandau elgtis santūriai. Kam dvasininkui skristi į vieną iš paskutinių komunistinių (o drauge ir agresyviai pasaulietiškų) tvirtovių šioje pasaulio pusėje?

Ir kas sugalvotų ten mosikuoti CŽV gimnastikos krepšiu?

Šnipas pasisuka į mane ir pademonstruoja įžvalgumą:

„Nesijaudinkite. Šie dūmai – visiškai normalu. Seni ruskių oro kondicionieriai jau ne tokie, kokie buvo kadaise.“

„A… supratau“, – atsakau šyptelėjusi puse lūpų, palikdama lėktuvinio gero tono tarpduryje patį menkiausią plyšelį.

Tačiau Šnipas energingai spiria koja plačiai atlapodamas duris ir varo toliau:

„Pirmą kartą skrendate? Keliaujate be sutuoktinio?“

Vienintelis dalykas, kurio bijau labiau, nei sėdėti šalia žvalgybos agento, kai bandau įsmukti į svečią šalį ir išvengti kaltinimo pažeidusi Prekybos su priešo šalimi aktą (už tai skiriama iki dešimties metų kalėjimo), tai lėktuve atsidurti šalia vienišo žmogaus. Šiaip su vienišiais man jokio vargo. Tiesiog nenoriu pasijusti įsprausta tarp vieno iš jų ir… Dievo. Nesu tikra, kur greičiau sudegčiau, Langlyje ar pragare, tačiau tiek pirmosios, tiek antrosios vietos moralinis kodeksas kelia man gana daug abejonių – užsiliepsnočiau nuo menkiausio kontakto.

„Šį krepšį 1985 metais man įteikė Reiganas, – toliau dėsto Šnipas, – be to, esu dalyvavęs viename ar dviejuose kokteilių vakarėliuose su Kastro“, – priduria lyg tarp kitko.

Jaučiuosi atsidūrusi oksimoroniškame susibūrime.

Laimei, Šnipui įdomiausia klausytis savo paties kalbėjimo, todėl nejaučiu jokio spaudimo pasiaiškinti, ką šiame lėktuve veikiu aš. Na ir puiku. Neturėdama vizos ir prie kūno prisiklijavusi kelis tūkstančius dolerių galėčiau sukelti įtarimą. Ranka slysteli per pūpsančius turtus: grynuosius ir pasą. Paprastai svarbiausių kelionės dalykų sąraše tik šie du ir būna, tačiau šįkart sąrašas gerokai pailgėjo, nes jame atsirado du operatoriai, begalė 16 mm kino juostos, garso operatorius – ir mano mama.

Dėl uragano buvome įstrigę Kankune, tačiau šiaip ne taip į šį reisą suspėjome, tik mūsų vietos išsibarstė po visą lėktuvą. Pagaliau skrendame filmuoti bandomojo „Nuotykių divų“ epizodo.

Svarstau, ar kolegos jaudinasi taip pat kaip ir aš.

Mes bandėme į šalį patekti legaliai. Tikrai bandėme.

Daug mėnesių prašėme, maldavome ir manipuliavome savo profesiniais sumanymais, tačiau niekas nesuteikė mums taip trokštamų žurnalistinių įgaliojimų. Nesitikėjome tokios Jungtinių Valstijų vyriausybės ir Kubos interesų sekcijos (oficialaus šalies atstovo, vykdančio ambasados funkcijas) antipatijos, o kai kuriais atvejais paprasčiausios apatijos.

Po bevaisio padlaižiavimo biurokratams mus apėmė neviltis ir noras maištauti. „Turime vykti nelegaliai, per Meksiką“, – galiausiai pasakiau Džinei.

„Taip, nėra kito pasirinkimo“, – sutiko ji.

Sprendimas keliauti slapčiomis pateikė visą puokštę naujų rūpesčių. Ar neatstumsime taip sunkiai susirastų investuotojų?

(Ar pasakysime jiems?) Ar neatsidursime belangėje, negausime baudos, kuri įstums mus į bankrotą? Ar mūsų susukto filmo neatims pakeliui namo į Jungtines Valstijas?

Didžiulis stresas nuslopino puikybę, kuri buvo mus apėmusi pirmosiomis projekto įgyvendinimo dienomis, kai vadovavomės lozungu: „Velniop pavojus!“ Ant higieninio maišelio brūkšteliu:

„Ar nuotykiams apskritai galima gauti oficialų leidimą?“

Retkarčiais Šnipo monologo ir savo mintyse kartojamos nerimo mantros fone atsisuku į Dievą, bet ne kaip į savo gelbėtoją, o dėl to, kad negaliu patikėti savo akimis: jis iš savo rankinio bagažo išsitraukia butelį Johnie Walker Red viskio ir įsipylęs į stiklinę atsiverčia naujausią žurnalo Vanity Fair numerį.

Per tris eiles į priekį nuo manęs sėdi du vyrai, mano matyti Kankuno oro uoste, kuriame teko pralaukti uraganą. Ten tarp jų bagažo pastebėjau surištas meškeres ir ėmiau slapčia klausytis.

„Taip, tu nepatikėsi. Jų ten daugybė ir visos tikros gražuolės, – pasakojo vaikinas į viršų sulaižytais plaukais savo bičiuliui su Rangers kepuraite. – Tokia karšta pupytė Amerikoje į tave antrą kartą nė nedirstelėtų, o Kuboje puls it musė prie šūdo.“

Musė prie šūdo, puikiai pasakyta. Šie vaikinai į Kubą keliauja ne meškerioti, o moterų, kurios dėl pinigų ir pramogos susideda su užsieniečiais.

Skrydžio skaistykla, laimei, pasibaigia, kai „jakas“ lyg koks malkas skraidinantis kledaras dunksteli ant gudronuoto Chosė Marti oro uosto tako. Leidžiuosi išklibusiu metaliniu trapu, vedančiu į nakties pilkumas ir juodumas. Burnoje juntu nežymų baimės skonį, kuris sviedžia mane už kelių geležinių uždangų kokius keturis dešimtmečius į praeitį. Priešais driekiasi besielių postalinistinio stiliaus pastatų kontūrai. Jaučiuosi taip, lyg ką tik būčiau susivertusi į save visą kavinuką kavos.

Plūste plūstančių prislopintų ispaniškų žodžių srovės nešama iriuosi link muitinės posto. Visi penki mūsų komandos nariai išsibarstę skirtingose eilėse, tik atsargiai susižvalgome.

Mano eilė juda greitai ir aš atsiduriu priekyje, kartodama sau šešis pačius svarbiausius žodžius, kuriuos turėsiu išpyškinti:

No estampa mi pasaporte por favor. Tris mėnesius Sietle lankiau intensyvius ispanų kalbos kursus, o dabar svarbūs vos šie keli žodžiai. Kubos spaudas grįžtant į Jungtines Valstijas sukeltų tikrą muitinės pareigūnų įtūžį ir visas žaidimas gali tuo pasibaigti.

Žengiant prie posto mano pasąmonėje šmėsteli scenos iš „Vidurnakčio ekspreso“. Iš toli žvelgiant uždraustas vaisius labai vilioja, bet kai laikai jį rankoje, darosi baisu.

„No estampa mi pasaporte por favor“, – tariu nedrąsiai muitinės pareigūnui, kurio palenktas veidas slepiasi ryškių fluorescencinių šviesų šešėlyje. Jo plaukai tamsūs, o žvilgsnis niūrus ir nuobodžiaujantis – tokie yra visų pasaulio muitinės pareigūnų žvilgsniai, matyt, tai užkoduota jų DNR.

Rudos pareigūno akys šokteli, sutinka mano žvilgsnį, ir jis nuslopina tylų kikenimą.

Nesu tikra, ar jį prajuokino prasta mano ispanų kalba, ar nusijuokė tiesiog iš draugiškumo (suprantama, jūs turite amerikietišką pasą, todėl antspaudo nedėsiu). Šiaip ar taip, pro muitinę aš praslystu sveika gyva ir nesuantspauduota, spėriai prasinešu savo krepšį pro pilką dėžę, kuri primena rentgeno spindulių mašiną, tokią seną, jog laisvai galėjo tarnauti pačiam Leninui.

Iš Chosė Marti terminalo išeinu į drėgną vėjuotą vakarą labai aiškiai suvokdama, jog saugumu čia nekvepia. Vienas po kito mano kolegos pereina muitinės patikrą ir susitinkame jau kitoje pusėje. Užgrūdinta kubofilė Pema Jeits, vėliau dėl išsamių žinių apie šią šalį praminta „Enciklopedija Pema“, nusiima nuo peties krepšį su garso įranga ir susiriša savo ilgus tamsius plaukus į uodegą. Iš Niujorko kilusi filmų kūrėja Šeril Dan žengia laukan su šypsena ir juodutėlaičiu retro stiliaus lietpalčiu, po pažastimi pasikišusi Beaulieu rankinę filmavimo kamerą. Sietle gyvenantis operatorius Paulas Meilmanas, nelinkęs išsišokti talentingas vyras, švelniai nuleidžia ant žemės milžinišką sidabro spalvos dėžę su įranga ir ranka persibraukia per tankių tamsių plaukų ežiuką. Džinė pasirodo paskutinė, o apie malonų jaudulį įveikus pirmąją kliūtį akivaizdžiai byloja jos energingi sportiniais bateliais apautų kojų žingsniai. Susijaudinimas įveikė nuovargį, mes džiūgaujame dėl savo sėkmės ir kad atsidūrėme tokioje bauginančioje, o drauge nuostabioje padėtyje, kai kelio atgal nebėra. Jaučiamės lyg ugniagesiai prie gaisro linijos, atmosferą skrodžianti Selė Raid, pirmąkart pasimylėję paaugliai.

Kaip tik tada prie mūsų prisiartina penkių pėdų šešių colių ūgio rusvaplaukė baltaodė moteris, kuri man vėliau pasirodys karšta it Vudstokas ir protinga kaip Harvardas. Akimirksniu susivokiu, jog tai Katerina Merfi.

„Buenas, como están? – išdainuoja ji kaip tikra compañera. – Kaip malonu asmeniškai su jumis susipažinti.“

Katerina – iš tų retų amerikiečių, jau senokai gyvenančių Kuboje, o dabar mūsų nauja geriausia draugė. Susipažinome su ja per Global Exchange, organizaciją, kuri skatina tarpkultūrinį bendravimą ir organizuoja ekskursijas iš Jungtinių Valstijų į kitas šalis, ypač tas, su kuriomis JAV sieja „sudėtingi“ santykiai.

Per aibę traškančių tarptautinių pokalbių, einančių per Meksiko miestą (JAV telekomunikacijų kompanijos negali turėti verslo ryšių su Kuba), Katerina suteikė mums daug informacijos.

Filmuojant šou svečioje šalyje gyvybiškai svarbu turėti žmogų, sklandžiai kalbantį vietos kalba ir išmanantį, kaip ten tvarkomi reikalai. Derybininką. Asmenį kontaktams. Vertėją.

Žmogų, žinantį, kuriame restorane galima pavalgyti po vidurnakčio, ką gali tekti „patepti“ ir kaip surasti nesurandamus asmenis.

Ir tai tik keli žodžiai šiam būtinam komandos nariui, televizininkų kalba tariant „reikalų tvarkytojui“, apibūdinti.

Katerina, mūsų reikalų tvarkytoja, yra rami, ji grakščiai juda vilkėdama laisvomis medvilninėmis kelnėmis ir mėlynais ilgarankoviais marškiniais. Senelė kubietė užaugino ją Šiaurės Kalifornijoje, o dabar ji gyvena Kuboje ir tyrinėja visame pasaulyje išgarsėjusią šalies ekologiško ūkio programą.

„Ateikite čia, – kviečia Katerina, suveikusi tratantį 1958 metų mėlyną ševroletą mums nuvažiuoti į viešbutį. – Dėl potvynio turėsime aplenkti kai kurias gatves“, – paaiškina ji. Audra, įkalinusi mus Kankune, Havanai smogė be pasigailėjimo. Važiuojame Rancho Boyeros prospektu, kuriame net ir tokią šiltą neramią naktį pilna apmusijusių amerikietiškų penkto ir šešto dešimtmečių autobusų, Rytų Vokietijos gamybos motociklų, bet daugiausia – dviračių. Kai 1989 metais sugriuvus Sovietų Sąjungai Kuba neteko pagrindinės savo ekonomikos rėmėjos, dujos tapo sunkiai pasiekiama prabanga. Taigi Kastro Kuboje sukėlė atvirkštinę technologinę revoliuciją iš Kinijos importuodamas 200 tūkstančių dviračių: ką gi, tai buvo tikra „dviračių revoliucija“.

„Pasibaigus Ypatingajam laikotarpiui šio nuostabaus įpročio apleisti neturėtume“, – savo žmonėms kalbėjo Kastro, posovietinį tarpsnį vadindamas šiuo propagandiniu terminu.

Išsekus kasmetinei sovietų skiriamai šešių milijardų JAV dolerių paramai ir tęsiantis Jungtinių Valstijų ekonominiam embargui, Kubos žmones ištiko dvigubas ekonominis prakeiksmas.

Tokį vėlų vakarą Havanoje šviečia vos keli gatvės žibintai ir transporto priemonės išnyra iš tamsos kaip siluetai, čia pasirodantys, čia vėl išnykstantys. Pravažiuojame Revoliucijos aikštę ir penkių aukštų namui prilygstančią metalinę Če Gevaros su berete ir pakeltu smakru statulą, kuri žvilga Vidaus reikalų ministerijos pašonėje.

„Dėl energetikos krizės, – dėsto Katerina linktelėjusi į paminklo pusę, – ji apšviesta tik šeštadienio vakarais.“

Pažvelgiu į Če, marksistų Džeką Keruaką.

„Išties labai svarbu, kad parodytume tikrąją padėtį, ne partinę jos versiją“, – sakau Katerinai, nekantriai laukdama būsimųjų interviu ir išsiduodama, jog Kubai esu sklidina keisto jausmų mišinio: užuojautos ir atsargumo. Beveik visą gyvenimą Kuba buvo paslaptingas raudonas blyksėjimas mano radare, o Fidelis – senstantis revoliucionierius, įstrigęs savo karinės mados vėžėse. Tačiau pasakojimai apie šalį, kurios tikroji dvasia gerokai skiriasi nuo griežtos karinės rikiuotės, kokios galėtum tikėtis iš komunistinės šalies, skverbėsi iš visų pusių ir traukė mano dėmesį. Ekonominis embargas faktiškai tapo informaciniu embargu ir atrodė, kad jau pats laikas patyrinėti, ką jie ten laiko už vienos iš paskutinių folijos storumo uždangų. Įsitraukti į revoliuciją asmeniškai (o Kubos revoliucija, šiaip ar taip, vis dar tęsiasi) atitiko „Nuotykių divos“ etosą. Pagrindinis socialistinės Kastro revoliucijos tikslas buvo išlaisvinti varginguosius ir neišsilavinusius žmones nuo žiaurių JAV remiamo diktatoriaus sukurtų gyvenimo sąlygų. O išlaisvinęs varginguosius ir neišsilavinusius pakeisi moterų gyvenimą.

„Kuba puikiai tinka. Joje daug politikos ir sekso, to, ko reikia televizijai, tiesa? Be to, vos už pusantro šimto kilometrų, taigi skrydis daug nekainuos“, – prieš kelis mėnesius paporinau Džinei, bandydama ją prišnekinti prie mūsų prisidėti.

„Aha, pusantro šimto kilometrų nuo politinių minų laukų“, – atrėžė Džinė, tiksliai numatydama, kad mūsų laukia mūšiai.

Nutarę bandomąjį projektą vykdyti be transliuotojų paramos (visi jie stengėsi atbaidyti mus nuo minties apie Kubą), kelio atgal nebeturėjome ir vykti į Kubą atrodė būtina. Taigi dabar nėra kitos išeities, tik pateikti istoriją tokią, kokia ji yra, o mano pastabos Katerinai atspindi kiek paranojišką baimę susimauti.

Knygą galite įsigyti ČIA

Rašytojas Romainas Gary (1914–1980) gimė Vilniuje, būdamas keturiolikos išvyko į Prancūziją, kur vėliau mokėsi teisės. Dalyvavo kariniuose veiksmuose Europoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau dirbo Prancūzijos diplomatinėse tarnybose.

„Paukščiai skrenda mirti į Peru“ – šešiolika apsakymų, pasakojančių skirtingas istorijas: čia susipažįstame su kolekcininku ponu S…, kuris, trokšdamas autentiškumo ir pirkdamas žymiausių dailininkų paveikslus, nepastebi išties gyvenantis apsuptas klastočių; profesoriumi, dėstančiu paskaitas apie heroizmą; daktaru Rėjumi, pasakojančiu tragišką meilės ir vienatvės istoriją…

***

Jis išėjo į terasą ir savininko žvilgsniu aprėpė vienišą savo užkampį: kopas, vandenyną, daugybę negyvų paukščių smėlyje, laivelį, aprūdijusį tinklą ir kartais vieną kitą naują ženklą – išmestą ant kranto banginio skeletą, kažkieno žingsnių pėdsakus, virtinę žvejų valčių tolumoje, ten, kur guano salos savo baltumu varžėsi su dangumi.

Kavinė stovėjo kopose ant polių, kelias ėjo už šimto metrų: jo nebuvo girdėti. Į paplūdimį leidosi laiptuotas takas, kurį nuimdavo kas vakarą nuo tada, kai du iš kalėjimo Limoje pabėgę banditai butelio smūgiu apsvaigino jį miegantį; ryte aptiko juos bare, mirtinai nusigėrusius. Jis pasirėmė turėklo ir užsitraukė pirmąją savo cigaretę, žvelgdamas į nukritusius ant smėlio paukščius: kai kurie jų dar plazdėjo. Niekas niekada negalėjo jam paaiškinti, kodėl jie palieka salas vandenyne ir atskrenda mirti į šį paplūdimį dešimt kilometrų į šiaurę nuo Limos; jie niekada neskrisdavo nei šiauriau, nei piečiau, tik į tą siaurą lygiai trijų kilometrų ilgio smėlio ruožą. Gal tai buvo kažkokia šventa jų vieta, kaip Benaresas Indijoje, kur tikintieji traukia atsisveikinti su gyvenimu: paukščiai skrenda čia atsikratyti savo skeleto prieš išskrisdami iš tikrųjų.

O gal jie skrenda tiesiąja nuo guano salų – jų uolos plikos iršaltos, o smėlis šiltas ir švelnus, – kai kraujas pradeda stingti ir jiems lieka tik tiek jėgų, kad išdrįstų įveikti tą atstumą.

Reikia su tuo susitaikyti: viskam visada yra koks nors mokslinis paaiškinimas. Žinoma, galima rasti užuojauta poezijoje, susibičiuliauti su vandenynu, klausytis jo balso ir toliau tikėti gamtos paslaptimis. Truputį poetas, truputį svajoklis…

Po kovų Ispanijoje, Pasipriešinimo judėjimo Prancūzijoje, Kuboje susirandi priebėgą Peru, Andų papėdėje, paplūdimy, kur viskas baigiasi – nes kai tau keturiasdešimt septyneri, jau esi šio to išmokęs ir nieko nebesitiki nei iš kilnių tikslų, nei iš moterų, – pasiguodi gražiu peizažu. Peizažai retai kada išduoda. Truputį poetas, truputį svajoklis… Galiausiai vieną dieną ir poezijai bus rastas mokslinis paaiškinimas, ji bus išnagrinėta kaip paprastas sekrecinis reiškinys. Mokslas pergalingai lenkia žmogų iš visų pusių. Tampi kavinės savininku Peru pakrantėje, ir tavo draugija – tik vandenynas, bet tam taip pat rasi paaiškinimą: argi vandenynas nėra amžino gyvenimo įvaizdis, nemirtingumo, galutinės paguodos pažadas?

Truputį poetas… reikia tikėtis, kad sielos nėra: todėl ji ir negali įkliūti. Mokslininkai netruks apskaičiuoti tikslią jos masę, tankį, pakilimo greitį… Kai pagalvoji apie visus tuos milijardus sielų, pakilusių aukštyn nuo pat Istorijos pradžios, yra ko apsiverkti: begalinis iššvaistytos energijos šaltinis; jei statydami užtvankas nutvertume jas pakilimo akimirką, būtume turėję iš ko apšviesti visą žemę. Netrukus bus galima panaudoti visą žmogų. Iš jo jau atimtos gražiausios jo svajos ir paverstos karais ir kalėjimais.

Kai kurie paukščiai dar stovėjo smėlyje: tie ką tik atskridę. Jie žiūrėjo į salas. Atvirame vandenyne jas dengė guanas: itin pelninga pramonė – iš vieno kormorano per visą jo gyvenimą pagaminto guano tokį pat laiko tarpsnį gali išsilaikyti visa šeima. Taip įvykdę savo misiją žemėje, paukščiai skrido čia mirti. O jis taip pat gali pasakyti įvykdęs savo misiją: paskutinįsyk Siera Madrėje, su Kastru. Iš vienos taurios sielos pagaminto idealizmo tokį patį laiko tarpsnį gali išsilaikyti policinis režimas. Truputį poetas, ir tiek. Netrukus žmogus nuskris į Mėnulį, ir Mėnulio nebeliks. Jis nusviedė cigaretę į smėlį. Aišku, visa tai įveikti gali didelė meilė, pagalvojo pašaipiai, jausdamas gan stiprų norą gauti galą. Kartais rytą jį apnikdavo vienatvė, bjauri vienatvė: ta, kuri pritreškia, užuot padėjusi lengviau atsikvėpti. Jis palinko prie skridinio, nusitvėrė už virvės, nuleido tiltelį ir grįžo nusiskusti, kaip kas rytą su nuostaba žvelgdamas į savo veidą veidrodyje.

„Aš to nenorėjau“, – juokais tarė pats sau. Iš tos žilės ir raukšlių aiškiai matyti, kas jo laukia po metų dvejų: teliks dangstytis rafinuota povyza. Veidas pailgas, siauras, pavargusios akys, kandi šypsena, veidas, kuris stengėsi iš paskutiniųjų.

Jis niekam neberašė, nebegaudavo laiškų, nieko nepažinojo, nutraukė ryšius su kitais, kaip visad, kai bergždžiai stengiesi nutraukti ryšius pats su savimi.

Skardėjo jūros paukščių klyksmai: matyt, netoli kranto juda žuvų guotas. Dangus buvo baltutėlis, salos atviroje jūroje ėmė gelsvėti saulėje, vandenynas niro iš pilkšvo blyškaus ūko, prie seno apgriuvusio molo už kopų kiauksėjo ruoniai.

Jis pastatė šildyti kavą ir grįžo į terasą. Vienos kopos papėdėje, dešinėje, pirmąsyk išvydo liesą kaip skeletas žmogų, kuris gulėjo kniūpsčias ir miegojo, įsikniaubęs veidu į smėlį, su buteliu rankoje, greta susirietusio kūno, mūvinčio tik trumpikėmis ir nuo kojų iki galvos išmarginto mėlynai, raudonai, geltonai, ir didžiulio negro, tas tysojo aukštielninkas, užsimaukšlinęs baltą Liudviko XV peruką, mėlynu dvariškio švarku, trumpomis balto šilko kelnėmis, basas: paskutinė karnavalo banga, nuslūgusi čia, smėlyje. „Statistai, – nusprendė jis. – Savivaldybė aprūpina juos kostiumais ir moka jiems penkiasdešimt solių už naktį.“

Jis atsigręžė į kairę, į kormoranus, sklandančius kaip balsvai pilkšvų dūmų stulpai virš žuvų guoto, ir išvydo ją.

Ji vilkėjo smaragdo spalvos suknele, rankoje laikė žalią šalį ir žingsniavo bangolaužio link, vilkdama šalį per vandenį, atlošta galva, palaidais ant nuogų pečių plaukais. Vanduo siekė jai iki juosmens, ir kartais, kai vandenynas per daug priartėdavo, ji susverdėdavo – bangos dužo vos už dvidešimt metrų nuo jos, tas žaidimas darėsi pavojingas. Jis dar sekundę luktelėjo, bet ji nesustojo, vis ėjo į priekį, o vandenynas jau lėtai stiepėsi katės judesiu, sunkiu ir lanksčiu: vienas šuolis, ir viskas bus baigta. Jis nubėgo žemyn laiptais, leidosi prie jos, kartais pajusdamas po kojomis paukštį, bet dauguma jų buvo jau negyvi – jie visad mirdavo naktį. Jis manė nebespėsiąs: viena banga, smarkesnė už kitas, ir prasidės nemalonumai – skambinti į policiją, atsakinėti į klausimus. Galop pasivijo ją, nutvėrė už rankos: ji atsisuko, ir akimirką juos abu užgriuvo vanduo. Tvirtai suspaudęs, jis tebelaikė jos ranką, ėmė tempti ją paplūdimio link. Ji nesipriešino. Kurį laiką jis žingsniavo per smėlį neatsigręždamas, paskui sustojo. Prieš pažvelgdamas į ją kiek sudvejojo: kartais pasitaiko nemalonių staigmenų. Bet nusivilti neteko. Be galo švelnių bruožų veidas, labai išblyškęs, labai rimtas, didžiulės akys tarp vandens lašiukų, kurie joms labai tiko. Deimantų vėrinys apie kaklą, auskarai, žiedai, apyrankės. Rankoje ji tebelaikė žalią šalį. Jam dingtelėjo: ką jinai čia veikia, iš kur išdygo su savo auksais, deimantais ir smaragdais šeštą valandą ryto atkampiame paplūdimyje tarp mirusių paukščių?

– Nereikėjo man trukdyti, – pasakė ji angliškai.

Stebėtinai trapus tobulos formos jos kaklas išryškino visą deimantų vėrinio svorį ir nublukino jo tviskėjimą. Jis dar tebebuvo nustvėręs ją už riešo.

– Jūs mane suprantate? Aš nekalbu ispaniškai.

– Dar keletas metrų, ir jus būtų nusinešusi srovė. Ji čia labai stipri.

Ji patraukė pečiais. Jos veidas buvo kaip vaiko: visą jį gožė akys, „Meilės sielvartas, – nusprendė jis. – Tai visada būna meilės sielvartas.“

– Iš kur visi tie paukščiai? – paklausė ji.

– Atviroje jūroje yra salų. Guano salų. Jie ten gyvena ir atskrenda čionai mirti.

– Kodėl?

– Nežinau. Visaip aiškina.

– O jūs? Kodėl jūs čia?

– Aš turiu šitą kavinę. Čia gyvenu.

Ji žiūrėjo į negyvus paukščius sau po kojom.

Jis nežinojo, ar ji verkia, ar jos skruostais rieda vandens lašai. Ji tebežiūrėjo į paukščius smėlyje.

– Juk turi būti koks paaiškinimas. Visada būna koks nors paaiškinimas.

Ji nukreipė akis į kopą, kur ant smėlio miegojo skeletas, išsiterliojęs laukinis ir negras su peruku ir dvariškio kostiumu.

– Karnavalas, – tarstelėjo jis.

– Žinau.

– Kur jūsų bateliai?

Ji nudelbė akis.

– Nebeprisimenu… Nenoriu apie tai galvoti… Kodėl jūs mane išgelbėjote?

– Taip reikia. Eikšekit.

Jis trumpam paliko ją vieną terasoje, greitai grįžo su karštos kavos puodeliu ir konjaku. Ji atsisėdo prie stalo priešais jį, labai įdėmiai tyrinėdama jo veidą, stabtelėdama ties kiekvienu bruožu; jis nusišypsojo jai ir tarė:

– Vis dėlto turi būti paaiškinimas.

– Nereikėjo man trukdyti, – atsiliepė ji.

Ir pravirko. Jis palietė jos petį, veikiau ramindamas patį save, o ne norėdamas jai padėti.

– Viskas bus gerai, pamatysit.

– Kartais man jau per akis. Per akis. Daugiau taip negaliu…

– Jums nešalta? Nenorite persirengti?

– Ne, ačiū.

Vandenynas ėmė ošti: potvynio nebuvo, bet bangų mūša šią valandą darydavosi atkaklesnė. Ji pakėlė akis.

– Jūs gyvenate vienas?

– Vienas.

– Ar galėčiau čia pasilikti?

– Likite, kiek panorėsite.

– Aš nebegaliu. Nebežinau, ką daryti.

Ji raudojo. Kaip tik tą akimirką jį užplūdo tai, ką jis vadino neįveikiamu paikumu, ir nors puikiai tai suvokė, nors buvo įpratęs matyti, kaip viskas visados sugūra jo rankose – taip jau buvo, ir nieko čia nepadarysi, – kažkas jame nesutiko trauktis ir toliau kabinosi kiekvieno vilties masalo.

Jis slapčia tikėjo laimės galimybe, laime, kuri slypi gyvenimo gelmėse, kuri netikėtai pasirodys ir viską nutvieks per patį prieblandos metą. Jame glūdėjo kažkokia šventa kvailybė, patiklumas, kurio taip niekad ir nepavyko sunaikinti nei jokiam pralaimėjimui, nei jokiam cinizmui, – iliuzijos jėga, nubloškusi jį iš mūšio laukų Ispanijoje iki Verkoro partizanų, iki Kubos Siera Madrės ir prie dviejų trijų moterų, kurios visada pasirodo ir vėl pabudina jus didžiosiomis išsižadėjimo akimirkomis, kai viskas atrodo galutinai prarasta. Tačiau jis atkako iki šios Peru pakrantės taip, kaip kiti įstoja į trapistų ordiną ar keliauja baigti savo dienų kokioje nors Himalajų oloje; jis gyveno vandenyno pakrantėje, kaip kiti – dangaus pakraštyje. Gyva metafizika, triukšminga ir giedra, raminama platybė, išvaduojanti jus nuo jūsų paties kaskart, kai ją regite. Begalybė po ranka, pasirengusi užlaižyti jūsų žaizdas ir padėti išsižadėti. Tačiau ji buvo tokia jauna, tokia sutrikusi, taip patikliai žvelgė į jį, o jis buvo matęs tiek paukščių, atskridusių nusibaigti ant šitų kopų, kad mintis išgelbėti vieną jų, patį gražiausią, ginti, pasilikti jį sau, čia, pasaulio pakraštyje, ir taip sėkmingai užbaigti gyvenimą lenktynių pabaigoje akimirksniu grąžino jam visą tą naivumą, kurį dar mėgino nuslėpti pašaipi jo šypsena ir visas iliuzijas praradusio žmogaus išraiška. Ir tam taip nedaug reikia. Ji pakėlė į jį akis ir ištarė vaikišku balsu, žvelgdama maldaujamu žvilgsniu, dar prašviesėjusiu nuo paskutinių ašarų:

– Taip norėčiau čia pasilikti, prašau.

Bet juk jis buvo įpratęs: devintoji vienatvės banga, ta stipriausia, atšniokščianti iš labai toli, iš vandenyno platybių, parbloškia ir užgriūna jus, teškia į dugną, o paskui netikėtai paleidžia lygiai tiek, kiek reikia vėl iškilt į paviršių – iškeltomis plaštakomis, ištiestomis rankomis, kad pabandytumėte įsitverti pirmo pasipainiojusio šiaudo: vienintelės pagundos, kurios niekam niekada nepavyko įveikti, – vilties pagundos.

Jis palingavo galva, pritrenktas to neįtikėtino jaunystės atkaklumo savyje: artėjant prie penktos dešimties, atvejis iš tiesų atrodė beviltiškas.

– Pasilikite.

Jis laikė jos ranką savojoje. Pirmąsyk pastebėjo, kad po suknele ji visiškai nuoga. Pravėrė burną paklausti, iš kur ji, kas ji, ką veikė čia, kodėl norėjo mirti, kodėl ji visiškai nuoga po vakarine suknele su deimantų vėriniu aplink kaklą, rankomis, apmaustytomis auksu ir smaragdais – ir liūdnai nusišypsojo: turbūt tai vienintelis paukštis, kuris gali jam pasakyti, kaip atsirado išmestas ant šitų kopų. Juk turi būti koks nors paaiškinimas, visada yra paaiškinimas, bet geriau jo nežinoti. Mokslas išaiškina pasaulį, psichologija – žmones, tačiau reikia mokėti gintis, nesileisti dorojamam, neleisti išplėšti paskutinių iliuzijos trupinių. Paplūdimys, vandenynas ir baltas dangus spėriai nusidažė pasklidžia šviesa, o nematomą saulę išdavė tik pagyvėjusios žemės ir jūros spalvos.

Po šlapia suknele aiškiai išryškėjo jos krūtys, ir jautei, ji tokia pažeidžiama, šviesios jos akys, kiek išplėstos ir sustingusios, kiekvienas švelnus pečių judesys buvo taip nekalta, kad pasaulis aplink staiga pasirodė lengvesnis, besvoris, kad galop pasidarė įmanoma paimti jį į glėbį ir nešti geresnės lemties link. „Tu niekad nepasikeisi, Žakai Renjė,“ – pagalvojo jis apmaudžiai, stengdamasis gintis nuo poreikio globoti, persmelkiančio rankas, pečius, delnus.

– Dieve mano, – pratarė ji, – man rodos, mirsiu iš šalčio.

– Prašom čionai.

Jo kambarys buvo už baro, langai taip pat žvelgė į kopas ir vandenyną. Ji akimirką stabtelėjo prie įstiklintų durų; jis pastebėjo, kaip ji vogčia skubriai metė žvilgsnį į dešinę, ir pasuko galvą į tą pačią pusę: skeletas tupėjo kopos papėdėje ir gėrė iš butelio, negras dvariškio kostiumu tebemiegojo su savo baltu peruku, užsmukusiu jam ant akių, žmogus mėlynais, raudonais ir geltonais dažais išterliotu kūnu sėdėjo parietęs kelius, įdėmiai spoksodamas į porą aukštakulnių moteriškų batelių, kuriuos laikė rankoje. Jis kažką pasakė ir prajuko. Skeletas liovėsi gėręs, ištiesė ranką, paėmė nuo smėlio liemenėlę, kilstelėjo prie lūpų, paskui sviedė į vandenyną; dabar jis kažką postringavo, spausdamas prie širdies ranką.

– Geriau būtumėt leidęs man numirti, – tarė ji. – Tai taip siaubinga.

Ji užsidengė veidą delnais. Kūkčiojo. Jis vėl panoro nežinoti, neklausti.

– Neįsivaizduoju, kaip čia atsitiko, – pasakė ji. – Buvau gatvėje, karnavalo minioje, jie įsitempė mane į automobilį, atsivežė čia, o paskui… o paskui…

„Štai taip, – pagalvojo jis. – Visados yra paaiškinimas: net paukščiai nekrenta iš dangaus be niekur nieko. Ką gi.“ Kol ji nusirenginėjo, jis nuėjo atnešti chalato. Pro įstiklintas duris pažvelgė į tris vyrus kopos papėdėje. Stalelio prie lovos stalčiuje turėjo revolverį, bet iš karto nuvijo tą mintį: galiausiai jie nusibaigs patys, o jei pasiseks, tai bus kur kas skausmingiau.

Išsiterliojęs vyriškis tebelaikė batelius rankoje: atrodo, su jais kalbėjosi. Skeletas juokėsi. Negras dvariškio kostiumu miegojo su savo baltu peruku ant galvos. Jie buvo suvirtę kopos papėdėje tarp daugybės negyvų paukščių, atsisukę į vandenyną. Ji tikriausiai rėkė, grūmėsi, maldavo, šaukėsi pagalbos, o jis nieko negirdėjo. Nors jo miegas buvo jautrus: pakakdavo jūrų kregždei ant stogo suvasnoti sparnais, ir jis prabusdavo. Bet šniokščiantis vandenynas, matyt, užgožė jos balsą. Kormoranai suko ratus aušros spinduliuose, kimiai klykaudami, ir kartais kaip akmenys smigdavo gilyn prie žuvų guoto. Salos vandenyne kilo stačiai virš horizonto, baltos kaip kreida. Jie nepaėmė nei jos deimantų vėrinio, nei žiedų – iš tiesų jiems tai nerūpėjo. Gal vis dėlto reikėtų juos pribaigti, kad atimtų bent dalelę to, ką jie buvo pasisavinę.

Kiek jai gali būti metų: dvidešimt vieni, dvidešimt dveji?

Juk ji neatkako į Limą viena – juk buvo tėvas, vyras? Trijulė, regis, neskubėjo dingti. Neatrodė, kad bijotų policijos; vandenyno pakrantėje jie ramiai dalijosi įspūdžiais – paskutiniais likučiais karnavalo, kuriuo iki soties pasimėgavo. Kai jis grįžo atgal, ji stovėjo kambario viduryje, galynėdamasi su šlapia suknele. Jis padėjo jai nusirengti, padėjo apsivilkti chalatą, akimirką pajuto, kaip ji virpa ir plasta jo rankose.

Papuošalai blykčiojo ant nuogo jos kūno.

– Nereikėjo man eiti iš viešbučio, – tarė ji. – Reikėjo užsidaryti kambaryje.

– Jie nepaėmė jūsų papuošalų, – tarstelėjo jis.

Ir vos nepridūrė: „Jums pasisekė“, tačiau tepasakė:

– Norite, kad kam nors praneščiau?

Atrodo, ji negirdėjo.

– Nežinau, ką daryti, – kalbėjo, – ne, rimtai. Nebežinau… Gal geriau pasirodyti gydytojui.

– Aš tuo pasirūpinsiu. Prigulkite. Lįskit po antklode. Jūs drebate.

– Man nešalta. Leiskite man čia pasilikti.

Ji išsitiesė ant lovos, užsitraukė antklodę iki smakro. Įdėmiai žiūrėjo į jį.

– Jūs ant manęs nepykstat, tiesa?

Jis nusišypsojo, prisėdo ant lovos, paglostė jai plaukus.

– Ką jūs, – tarė, – bet…

Ji sugriebė jo ranką ir prispaudė prie skruosto, paskui prie lūpų. Akys buvo išplėstos. Bedugnės, drėgnos, kiek padėrusios akys su smaragdiniais atšvaitais, kaip vandenynas.

– Kad jūs žinotumėt…

– Nebegalvokite apie tai.

Ji užsimerkė, pasidėjo skruostą ant jo delno.

– Norėjau visa tai baigti, privalau tai baigti. Nebegaliu gyventi.

Mano kūnas man šlykštus.

Jos akys tebebuvo užmerktos. Lūpos vos virpėjo. Niekada jis nebuvo matęs tokio tyro veido. Paskui ji atsimerkė, pažvelgė į jį, lyg prašydama išmaldos.

– Aš jums ne šlykšti?

Jis pasilenkė ir pabučiavo ją į lūpas. Atrodė, kad jam po krūtine – du sugauti paukštukai.

Staiga jis neteko galvos. Gėda sumišo su pykčiu: bet prieš savo kraują tu bejėgis. Jam buvo tekę matyti, kaip berniūkščiai slankioja po smėlį, dairydamiesi dar tebeplastančių paukščių, kad pribaigtų juos kulno smūgiu. Kai kuriuos jis apkūlė, bet štai dabar pats pasiduoda to sužeisto trapumo kvietimui, dabar pribaigia jį, palinkęs virš jos krūtų, švelniai glausdamas lūpas jai prie lūpų. Jis jautė jos rankas, apsivijusias jo pečius.

– Aš jums nešlykšti, – iškilmingai ištarė ji.

Jis pabandė spirtis. Tai tik devintoji jį užgriuvusi vienatvės banga, bet jis nesileido jos nušluojamas. Tik norėjo dar kelias akimirkas šitaip likti, įsikniaubęs veidu jai į kaklą, traukdamas į save jaunystės kvapą.

– Prašau, – tarė ji, – padėkite man pamiršti. Padėkite.

Ji nebenorinti niekada su juo skirtis. Norinti likti čia, šioje lūšnoje, toje retai lankomoje kavinėje pasaulio pakraštyje. Jos kuždesys buvo toks primygtinis, akys tokios maldaujančios, tiek pažado gležnose jos rankose, įsikirtusiose į jo pečius, jog jam pasivaideno, kad gyvenimas bent paskutinę akimirką nusisekė. Jis glaudė ją prie savęs, kartais švelniai kilstelėdamas tarp delnų jos galvą, o tuo metu sugrįžę vienatvės dešimtmečiai netikėtai užgriuvo jo pečius, devintoji banga parbloškė jį ir nešėsi drauge į atvirą jūrą.

– Aš noriu, – pakuždėjo ji. – Tikrai noriu.

Kai banga atslūgo ir jis vėl atsidūrė ant kranto, pajuto, kad ji verkia. Jis netrukdė jai kūkčioti, neatmerkdamas akių ir nepakeldamas kaktos, atremtos į jos skruostą, jautė ir srūvančias jos ašaras, ir širdį, besidaužančią prie jo krūtinės.

Paskui išgirdo balsus ir žingsnius terasoje. Pagalvojo apie trijulę ant kopos ir pašoko paimti revolverio. Kažkas vaikščiojo po terasą, tolumoje kiauksėjo ruoniai, jūros paukščiai klykė tarp dangaus ir žemės, didžiulė banga ištiško į paplūdimį, užgoždama visus balsus, paskui atsitraukė, palikdama paskui save trumpą, liūdną juoką ir balsą, kuris angliškai kalbėjo:

– Šimts perkūnų, brangusis, šimts perkūnų – kitaip nepasakysi.

Man jau pradeda nusibosti. Paskutinįsyk vežuosi ją į pasaulį. Pasaulis aiškiai perpildytas.

Jis pravėrė duris. Prie stalo, pasirėmęs lazda, stovėjo kokių penkių dešimčių metų vyras, apsivilkęs smokingu. Jis žaidė žaliu šaliu, kurį ji buvo palikusi šalia kavos puodelio. Žilsvi ūsiukai, ant pečių konfeti, drebančios rankos, padrėkusios mėlynos akys, alkoholiko veido spalva, kažkokia neaiški – rafinuota ar sugedusi – povyza, smulkūs neryškūs bruožai, dar labiau sudrumsti nuovargio, dažyti plaukai, tarsi koks perukas; jis pamatė Renjė tarp pravertų durų ir pašaipiai nusišypsojo, dėbtelėjo į šalį, paskui vėl pakėlė į jį akis, ir išryškėjo jo šypsena – pašaipi, liūdna ir pagiežinga; greta jo jaunas dailus vyras toreadoro kostiumu, glotniais juodut juodutėliais plaukais niauriai stebeilijo į grindis, atsirėmęs į skridinį, su cigarete rankoje. Kiek atokiau, ant medinių laiptų, padėjęs ranką ant turėklo, stovėjo vairuotojas pilka uniforma ir uniformine kepure, persimetęs per ranką moterišką apsiaustą. Renjė padėjo revolverį ant kėdės ir išėjo į terasą.

– Prašom butelį viskio, – paprašė smokinguotas vyriškis, dėdamas šalį ant stalo, – per favor…

– Baras dar neatidarytas, – atsiliepė Renjė angliškai.

– Ką gi, tada kavos, – tarė vyriškis. – Kavos, kol ponia baigs rengtis.

Jis metė į jį liūdną mėlyną žvilgsnį, mažumą atsitiesė, pasirėmęs lazda, mirtinai išblyškusiu blankioje šviesoje veidu, bejėgės pagiežos išraiška sustingusiais bruožais – tuo metu nauja banga sudrebino lūšną ant polių.

– Didžioji banga, vandenynas, gamtos jėgos… Jūs, atrodo, prancūzas? Tad štai, ji ir vėl tokia, kokia buvusi. O juk mes praleidome Prancūzijoje beveik dvejus metus, ir iš to jokios naudos, dar viena išpūsta reputacija. Na, o Italija!.. Mano sekretorius, kurį čia matote, labai itališkas… Ir iš to nebuvo jokios naudos.

Toreadoras niūriai dėbsojo į savo pėdas. Anglas pasisuko į kopą, kur sunėręs ant krūtinės rankas veidu į saulę tysojo skeletas; mėlynai raudonai geltonas nuogalius, sėdėdamas ant smėlio, užvertęs galvą, kėlė butelio kaklelį prie lūpų, o negras baltu peruku ir dvariškio švarku, įsibridęs į vandenį, atsisagstė savo balto šilko kelnes ir šlapinosi į vandenyną.

– Esu tikras, ir iš jų jokios naudos, – tarė anglas, bakstelėdamas lazda kopos link. – Yra šioje žemėje tokių žygdarbių, kurie pranoksta vyrų jėgas. Trijų vyrų, reikėtų sakyti… Tikiuosi, jie nenušvilpė jos brangenybių. Šitoks turtas, o draudimas nebūtų apmokėjęs. Jie būtų apkaltinę ją aplaidumu. Vieną dieną kas nors nusuks jai sprandą. Beje, gal pasakytumėt, iš kur visi tie negyvi paukščiai? Jų čia tūkstančiai. Esu girdėjęs apie dramblių kapines, bet paukščių kapinės… Gal epidemija? Juk vis dėlto turėtų būti koks nors paaiškinimas.

Jis išgirdo, kaip už jo atsidaro durys, bet nekrustelėjo.

– A, štai ir jūs! – tarė anglas, nežymiai nusilenkdamas. –Aš pradėjau nerimauti, brangute. Jau keturias valandas kantriai sėdime automobilyje, laukiame, kol tai baigsis, o čia lyg ir pasaulio pakraštys… Nelaimė greita ateiti.

– Duokit man ramybę. Eikit sau. Nutilkite. Prašau jūsų, palikit mane. Ko atėjote?

– Brangute, visiškai suprantami būgštavimai…

– Aš jūsų nekenčiu, – tarė ji, – jūs man bjaurus. Kodėl paskui mane sekiojate? Jūs man pažadėjote.

– Kitą kartą, širdele, vis dėlto palikite brangenybes viešbutyje. Taip bus geriau.

– Kodėl jūs visada stengiatės mane pažeminti?

– Aš – pirmas pažemintasis, brangute. Bent jau pagal galiojančią sutartį. Mes, žinoma, aukščiau, nei visa tai. The happy few… Bet šį kartą jūs iš tiesų persistengėte. Aš kalbu ne apie save! Esu pasirengęs viskam, jūs tai žinote. Aš jus myliu. Įrodymų pakanka. Bet juk galėjo jums kas nors ir atsitikti… Viskas, ko jūsų prašau, – truputį daugiau… išrankumo.

– O jūs girtas. Vėl girtas.

– Tik iš nevilties, brangute. Keturios valandos automobilyje, visokiausios mintys… Pripažinkite, aš – ne pats laimingiausias žmogus žemėje.

– Nutilkit. O Dieve, nutilkite!

Ji kūkčiojo. Renjė jos nematė, bet neabejojo, kad ji trina kumščiais akis: tai buvo vaiko rauda. Jis stengėsi negalvoti, nesuprasti. Norėjo girdėti tik ruonių kiauksėjimą, jūros paukščių klyksmus, vandenyno grumėjimą. Nejudėdamas stovėjo tarp jų, nudelbęs akis, ir žvarbo. O gal buvo pašiurpęs.

– Kodėl jūs mane išgelbėjote? – riktelėjo ji. – Reikėjo palikti. Viena banga – ir viskas būtų baigta. Man jau gana. Toliau taip nebegaliu. Reikėjo mane palikti.

– Pone, – patetiškai kreipėsi anglas, – kaip išreikšti jums savo dėkingumą? Turėčiau sakyti – mūsų dėkingumą. Leiskite man visų mūsų vardu… Amžinai būsime jums dėkingi… Nagi, brangute, eikšekit. Patikėkite, aš nebesikamuoju… O visa kita… Aplankysime profesorių Guzmaną Montevidėjuje. Atrodo, jis yra pasiekęs pasakiškų rezultatų. Ar ne, Marijau?

Toreadoras gūžtelėjo pečiais.

– Ar ne, Marijau? Didis žmogus, tikras žiniuonis… Mokslas dar netarė paskutinio žodžio. Visa tai jis aprašė savo knygoje. Ar ne, Marijau?

– Oi, gerai jau, – tarstelėjo toreadoras.

– Prisimink tą aukštuomenės damą, kuriai pavykdavo tik su lygiai penkiasdešimt dviejų kilogramų svorio žokėjais… Ir tą, kuri visada reikalaudavo, kad kas nors tuo metu pabelstų į duris – trys trumpi bilstelėjimai, vienas ilgas. Žmogaus siela neįžvelgiama. O bankininko žmoną, kuri visad laukdavo seifo aliarmo skambučio, kad įkaistų, ir taip atsidurdavo opioje padėtyje, nes tai pažadindavo jos vyrą…

– Oi, gerai jau, Rodžeri, – pasakė toreadoras. – Nejuokinga. Jūs girtas.

– O tą, kuriai sekdavosi, kai greta viso to įnirtingai spausdavo sau prie smilkinio revolverį? Profesorius Guzmanas visas išgydė. Šitai aprašo savo knygoje. Visos jos tapo puikiomis žmonomis ir motinomis, brangute. Nėra ko pulti į neviltį.

Ji praėjo pro jį nė nežvilgtelėjusi. Vairuotojas pagarbiai apgaubė jos pečius apsiaustu.

– Be to, ką jau čia, Mesalina buvo tokia pat. O juk ji – imperatorė.

– Rodžeri, gana, – tarė toreadoras.

– Tiesa, psichoanalizės tada dar nebuvo. Profesorius Guzmanas būtų neabejotinai ir ją išgydęs. Nagi, mano mažoji karaliene, nežiūrėkite taip į mane. Prisimeni, Marijau, tą jauną irzloką moterį, kuri nieko neįstengdavo, jei greta narve neriaumodavo liūtas? Ir tą, kurios vyras visada turėdavo viena ranka skambinti „Fauno popietę“? Aš viskam pasiryžęs, brangute. Mano meilė beribė. Ir tą, kuri visada apsistodavo „Rico“ viešbutyje, kad tuo metu galėtų žvelgti į Vandomo koloną? Nesuvokiama ir paslaptinga žmogaus siela! Ir tą, dar visai jaunutę, kuri, praleidusi medaus mėnesį Marakeše, nebegalėjo apsieiti be muedzino giedojimo. Ir pagaliau tą jaunavedę Londone, atsidavusią per nacių bombardavimą ir nuo to laiko vis reikalavusią, kad vyras tuo metu mėgdžiotų bombos švilpimą? Visos jos tapo puikiomis žmonomis ir motinomis, brangute.

Jaunuolis toreadoro kostiumu priėjo prie anglo ir skėlė jam antausį. Anglas verkė.

– Taip nebegali ilgiau tęstis, – tarė jis.

Ji leidosi laiptais. Jis pamatė, kaip ji basomis žingsniuoja per smėlį tarp mirusių paukščių. Rankoje nešėsi šalį. Jis matė jos profilį – tokį tyrą, kad nei žmogaus, nei Dievo ranka nieko nebūtų galėjusi čia pridėti.

– Na, Rodžeri, nusiraminkite, – pasakė sekretorius.

Anglas paėmė konjako taurę, kurią ji buvo palikusi ant stalo, ir vienu mauku ištuštino. Pastatė taurę. Išėmė iš piniginės banknotą ir padėjo į lėkštutę. Paskui įdėmiai pažvelgėį kopas ir atsiduso.

– Visi tie negyvi paukščiai, – pratarė. – Vis tiek turi būti koks nors paaiškinimas.

Jie išėjo. Kopos viršūnėje, prieš pradingdama iš akių, jinai stabtelėjo, padvejojusi atsisuko. Bet jo ten nebebuvo. Nebebuvo nieko. Kavinė buvo tuščia.

Knygą galite įsigyti ČIA

Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai. – Vilnius: Tyto alba, 2015.– 173 p.

Danutė Kalinauskaitė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, trijų knygų autorė. Rašytojos kūrybos bagažas, kad ir negausus, tačiau puikiai įvertintas. Ji yra apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis. Naujausias D.Kalinauskaitės novelių rinkinys “Skersvėjų namai” LLTI išrinktas kaip viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų.

Laura Verbickaitė, kamane.lt

Skersvėjų namai – tai devynios novelės, kurias jungia šeimos santykių, begalinės laiko tėkmės, vertybių, žmogaus vienatvės temos.

Vyras galvoja apie nebaigtus darbus, moteris – apie skyrybas, vaikai – apie asmeninius dalykus, kurių neišsako garsiai. Visi jie – tėvas, motina ir vaikai – susvetimėję.

Šeimos santykių problematika atskleidžiama novelėje Pakeleivė. Vyras, moteris ir judviejų paaugliai vaikai skendi savo mintyse ir problemose. Nors jie – viena šeima, tačiau kiekvienas yra atitrūkęs nuo bendro pabodusio gyvenimo. Vyras galvoja apie nebaigtus darbus, moteris – apie skyrybas, vaikai – apie asmeninius dalykus, kurių neišsako garsiai. Visi jie – tėvas, motina ir vaikai – susvetimėję. Vyras, jausdamas savo žmonos nepasitenkinimą, norėdamas ją paerzinti, paima pakeleivę – seną, smarkiai šlubuojančią moterį, nuo kurios dvelkia nemalonus kvapas.

Nepažįstamo žmogaus atsiradimas šeimos aplinkoje parodo, kokie jie svetimi: moteris, pasibjaurėjusi pakeleive, vengia bendrauti su ja, vyras stengiasi išlikti malonus, jų dukra, bijodama spaudžiasi prie brolio, kuris vienintelis kalbina nepažįstamąją. Berniukui toji pakeleivė – taikinys, kuriuo manipuliuodamas gali erzinti tėvus. Sūnus pernelyg užsidaręs, įsitraukęs į kompiuterinius žaidimus, nebendraujantis su tikrais žmonėmis, o čia štai – realus žmogus: „Realiais… Tai dabar turėkitės: šita boba – REALI. Realesnė už tėvą, motiną ir seserį, net kartu sudėjus. Gal kad jie visi bekvapiai?“ (p. 137)

Tai – paauglio maištas: berniukas, pavėžėtos moters paprašytas palydėti ją iki namų, iškrečia tėvams pokštą – tariamai dingsta. Ši vaiko išdaiga, nemalonūs kvapai, vyraujanti įtampa ir išskirtinis pakeleivės charakteris atskleidžia veikėjų irzlumą, nekantrumą ir nepakantumą vienas kitam – tokioje situacijoje veikėjai parodo tikruosius savo veidus.

Atitolęs nuo sūnaus, tėvas bando užmegzti pokalbį, tačiau juos abu trikdo nejauki tyla.

Apie šeimos santykius svarstoma ir kitoje D.Kalinauskaitės novelėje Ilga kaip šimtmečiai diena. Tėvo ir sūnaus iškyla virsta įvykiu, paskatinusiu egzistencinius svarstymus: veikėjai ima kelti tokius klausimus kaip „Kas aš esu? Kuo man būti?“ Atitolęs nuo sūnaus, tėvas bando užmegzti pokalbį, tačiau juos abu trikdo nejauki tyla: „Kai darbas buvo baigtas ir abu sulindo palapinėn, į mažą brezentinę erdvę, juos pasitiko tai, kas ištinka užkopus į kalnus, maždaug 3000 metrų aukštyje, – išretėjusi atmosfera. Taip, namuose visiškai pakakdavo „aha“, „uhu“, „mam“, „tėt“, „nea“, kokių nors „kniau“, „miau“, ir viskas, kas reikia, pasakyta, o čia… Ištartas žodis, o dar labiau neištartas, užmeta kilpą, <…>“ (p. 35).

Tėvo ir sūnaus iškyla tėra vaidinimas, tėviška „pareiga“ leistis su sūnumi į žygius, o vaiko – semtis patirties iš tėvo. Čia gamta tampa išsigelbėjimu: tėvas ir sūnus, reaguodami į kiekvieną šlamesį, tiesiog laukdami kažko įvykstančio, bando nutraukti įsivyravusią tylą. Autorės gvildenama labai opi susvetimėjimo problema šioje ir kitose novelėse įgyja vis sodresnį atspalvį.

Kartais tolimas kraštas tampa namais, o savieji – svetima egzistencine tuštuma.

Knygos pavadinimas Skersvėjų namai taikliai atspindi autorės plėtojamą gyvenimo nepastovumo, jausmų, minčių kaitos ir namų paieškos temą. Namai – tai sava, artima erdvė, bet kartu ir uždara, kurioje kartais jaučiamės tarsi narvelyje. Novelė Suvyniok ugnį į popierių yra apie namus, kuriuos mes renkamės patys. Pasaulis toks margas, kupinas skirtingų kultūrų, kurios vieniems artimos, kitiems svetimos. Kitoje šalyje galime jaustis tarsi būtume namuose. Šios novelės veikėja – vaikštinėjanti Ispanijos gatvelėmis lietuvė, fiksuojanti savo potyrius. Kartais tolimas kraštas tampa namais, o savieji – svetima egzistencine tuštuma.

D.Kalinauskaitės novelių veikėjai – tai pažįstami, realūs žmonės, galbūt, turintys pačios autorės charakterio bruožų. Tačiau iš pažiūros kasdienės istorijos įpinamos į fikcinį audeklą, kuriame nebelieka aiškių ribų tarp „tikra“ ir „netikra“. Novelėje Suvyniok ugnį į popierių pasirodantis veikėjas Pedras – tai tarsi veikėjos sąžinės balsas. Iš pradžių atrodęs realus asmuo, belaukiantis jos prieplaukoje, paskui virsta kažkuo netikru, įsivaizduojamu: „Sutirtėjęs, išgąsdintas Pedras atsigręžia, ir staiga išvysti, ką slėpė kepurės snapelis: kirai, kol čia ėjai, išlesė to senjoro akis.“ (p. 32) Pedro balsu veikėja išgirsta apie savo naivumo ir patiklumo pasekmę – įžūlią vagystę. Šalis, rodės, jau tampa tavo namais, tačiau ir ji turi blogąją pusę, kuri stumia atgal į savus, kad ir skersvėjų sujauktus namus.

Skersvėjų namuose itin daug fantazijos ir netikėtų įvykių. Rašytojos talentas kurti istorijas ypač atsiskleidžia novelėje Nekalčiausia archeologija, kurioje pasakojama apie tai, kaip pagal rastą kito žmogaus pirkinių sąrašą sukuriamas žmogaus paveikslas. Šioje novelėje analizuojama greitėjančio gyvenimo tempo, žmonių noro ištrūkti iš to užburto rato problema.

Skaitant knygą dėmesį patraukia autorės įvairiapusiškumas. D.Kalinauskaitė aprašo skirtingų lyčių, socialinių sluoksnių žmones – tai moterys, vyrai, pasiturintys ir elgetos. Autorė kalba ir apie buitį, ir apie tolimus kraštus, keliones. Novelėse randama daug geografinių vietovardžių, socialinių reiškinių, šiandienos aktualijų aprašymo.

Derindama realybę ir fikciją, autorė visiškai panardina skaitytoją tekste.

Kaip pastebėjo Jūratė Sprindytė, Skersvėjų namų pasakojimas labai „tirštas“[1], sakiniai sodrūs, kalba kupina metaforų ir palyginimų. Derindama realybę ir fikciją, autorė visiškai panardina skaitytoją tekste. Novelėje Bomžė metaforų ir palyginimų gausa itin ryški: „Patinka, kad varpučiu gali įsipjauti pirštus ir lūpas, kad dainų žodžiai būna iš ašuto ir dreskia gerklę, kad parkerio plunksna cypdama brėžia baltus popieriaus, to kantriausio visų laikų baudžiauninko, marškinius, – patinka viskas, kas palieka kraujo pėdsaką…“ (p. 123) Ašutiniai žodžiai, brėžianti plunksna, pjaunantis varputis – visa tai sukelia fizinį skausmą, kartu primena ir skaudžią praeitį.

Į pasakojimus autorė įpina ir žiniasklaidoje aptariamų šiandienos aktualijų, ir nuorodų į lietuvių folklorą. Pvz., novelėje Žmogus, pilnas skersvėjų minimi Donecko įvykiai. Toje pačioje novelėje galime pastebėti ir lietuvių liaudies pasakos Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių motyvų: „Broliai. <…> jungdamiesi į savo vienuolikos būrį <…>“ (p. 70). Novelės pabaigoje iš baikerio brolio sūnaus komentaro „Vieno rodos trūktų…“ (p. 84) suprantame, kad kada nors bus ir dvyliktas „brolis-baikeris“. Šiandienos aktualijas ir intertekstines nuorodas D.Kalinauskaitės novelėse papildo magiškojo realizmo elementai: kirai, lesantys Pedrui akis (p. 32), šlamantis miške Dievas (p. 46), o smėlis tarp dantų (p. 123) primena skablauskaitišką raganiškos moters įvaizdį.

Skaitytojas gali lengvai tapatintis su D.Kalinauskaitės kuriamais veikėjais, nes juose atpažįsta save, savo buitį, savo kasdienybę.

Knygoje keri D.Kalinauskaitės gebėjimas kurti ištisas istorijas iš vieno raktinio elemento. Novelėje Dryžuotinuo dryžuotos sofos motyvo pereinama prie karo, kalėjimo temos. Iš vienų įvaizdžių kyla kiti. Tokiu būdu nutolstama nuo pradinės minties, tačiau prie jos vėl grįžtama ir taip iš smulkmenų gimsta istorijos. Skersvėjai namuose paliečia kiekvieną daiktą, kuris gali papasakoti apie jų savininkus. Taip ir autorė, pažvelgdama į kiekvieną smulkmeną, charakterizuoja veikėjus. Neretai atrodo, kad rašytoja stebėdama aplinką nuolatos renka informaciją apie žmones ir ją panaudoja kurdama personažus. Skaitytojas gali lengvai tapatintis su D.Kalinauskaitės kuriamais veikėjais, nes juose atpažįsta save, savo buitį, savo kasdienybę.

D. Kalinauskaitės novelėse gausu informacijos. Autorė pasitelkia didžiulį kontekstą, nukelia skaitytoją į tolimus kraštus ir dar papildomai jį apraizgo egzistencinių svarstymų voratinkliais. Panyri giliai ir išgyveni kiekvieną teksto eilutę kaip asmeninę patirtį.

Kupina fantazijos, įvairių kultūrų, kasdienių problemų novelių knyga priverčia skaitytoją susimąstyti ir nuo skersvėjų apsaugoti, „kas geriausia“.

Knygos viršelis atskleidžia novelių turinį: vaizduojami įvairūs daiktai, besikaupiantys kiekvieno namuose, apkraunantys juos, bet kartu ir kuriantys namų savitumą. Viršeliu parodoma, kad ir knygos turinys – apie žmogaus kasdienius rūpesčius, buitį ir būtį. Tarp įvairiausių smulkmenų lentynėlėje stovi laikrodis. Jis tarsi simboliškai įprasmina gyvenimo tėkmę, nesustojantį lėkimą pirmyn. Dėmesį atkreipia laikrodžio rodyklės: jos visos „žvelgia“ į skirtingas puses. Tai gali simbolizuoti skirtingus žmonių požiūrius, norus ir kartu – vėjo kryptį. Vienus vėjas nuneša į Rytus, kitus į Vakarus, kaip ir veikėjus D. Kalinauskaitės tekstuose.

Skersvėjų namai­ kalba apie tikrus ir įsivaizduojamus, artimus ir svetimus, fizinius ir dvasinius namus, apie juose ir pačiame žmoguje pučiančius skersvėjus: „kai žmoguje langai atviri, skersvėjai išpučia, kas geriausia“ (p.78). Kupina fantazijos, įvairių kultūrų, kasdienių problemų novelių knyga priverčia skaitytoją susimąstyti ir nuo skersvėjų apsaugoti, „kas geriausia“.

***

___________

[1] Jūratė Sprindytė. Ugnies vyniojimas į popierių. Metai, Nr. 1, 2016. Prieiga per internetą:http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/8081-jurate-sprindyte-ugnies-vyniojimas-i-popieriu [žiūrėta 2016-03-31].

Knygą galite įsigyti čia

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 15 d.

Benas Ambridge’as stengiasi paaiškinti, ar tikrai mėlynakiai yra patikimesni, ką sunkiojo metalo (ar Mocarto) muzikos pomėgis sako apie jus, kaip psichologija galėtų padėti išspręsti nutukimo ir daugybę kitų problemų. Knygoje pateikiama netikėtų užduočių, kurias atlikę išsiaiškinsite, koks yra jūsų psichologinis intelektas.

Knyga “PSY-Q Koks jūsų psichologinis intelektas” – vadovas į kasdienio gyvenimo psichologijos paslaptis.

***

Pratarmė: psichologija – tai viskas

Esate girdėję apie savo IQ – bendrąjį intelektą. O kas yra psichologinis intelektas? Ką žinote ir išmanote apie tai, kuo gyvenate? Kaip jums sekasi numatyti kitų žmonių ar net savo pačių elgesį?

Šios knygos tikslas – pasidalinti psichologijos mokslo atradimais, galinčiais paaiškinti, kaip ir kodėl žmonės daro tai, ką daro. Tačiau čia nėra sausas, dulkių sluoksniu apaugęs psichologijos vadovėlis kaip dauguma tokio pobūdžio knygų, kupinas smulkmeniškų, ilgų, nuobodžių eksperimentų aprašymų ir įmantrių teorijų. Jums rūpi tai, ką psichologija gali papasakoti apie jus ir jūsų gyvenimą. Na, aš nesirengiu jums pasakoti. Pasitelkęs galybę susijusių testų, klausimynų, galvosūkių, žaidimų ir iliuzijų, ketinu jums visa tai parodyti. Žinoma, mes dar daug ko nežinome. Tačiau, baigę skaityti šią knygą, jūs ne tik būsite gavę geriausius atsakymus, kokius tik gali pasiūlyti mokslas, bet ir įgysite žinių apie savo pačių psichologiją.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad pavartojau žodį „mokslas“. Kaip psichologijos tyrėjas, pirmiausia esu mokslininkas. Psichologija vertinama dėl to, kad laikosi mokslinio metodo: mes sukuriame teorijas ir jas išbandome, pasitelkdami kuo labiau kontroliuojamus eksperimentus. Kiekvienas tyrimas, kurį apžvelgsime šioje knygoje, yra ir kitų šios srities mokslininkų pripažintos ir mokslinės literatūros įvertintos. Nors mokslininkai retai kada dėl ko nors sutaria, mano pateikti paaiškinimai ir išvados yra paimti iš geriausių dabar egzistuojančių šaltinių, be nežabotų spėlionių, pseudomokslo ir tikrai be populiariosios psichologijos šlamšto. Nors čia rasite paminėta ir pažangiausių tyrimų, ir klasika tapusių veikalų, keli tyrimai bus iš tų laikų – maždaug praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio, – kai psichologija dar nebuvo įsitvirtinusi kaip eksperimentinis mokslas.

Knygoje „Koks jūsų psichologinis intelektas“ ne vien aprašomi šie tyrimai – čia ir yra šie tyrimai. Galėsite įvertinti savo asmenybę, intelektą, moralines vertybes, mąstymo stilių, impulsyvumą, piešimo įgūdžius, gebėjimą logiškai samprotauti, muzikinį skonį, gebėjimą vienu metu atlikti kelis darbus ir jautrumą iliuzijoms (regimosioms ir psichinėms) bei išsiaiškinsite, kam teikiate pirmenybę rinkdamiesi partnerį. Sužinosite, kaip mes, kaip rūšis, mąstome, jaučiame, matome ir reaguojame į kitus. Stebėsitės, būsite sužavėti, priblokšti, patenkinti, nusivilsite, jus apims siaubas ir jausitės visiškai sutrikę. Virsite psichologais ir prašysite draugų bei šeimos narių taip pat atlikti šias užduotis, kad galėtumėte palyginti rezultatus. Pulsite prie kompiuterio, ieškodami tyrimų aprašymų internete, nemažai jų rasite knygos tinklalapyje (www.Psy-Qbook.com). Viliuosi, kad baigiantis šiai kelionei pradėsite suprasti, jog psichologija – tai viskas: iš tiesų nėra tokio žmogaus patyrimo aspekto, kurio nebūtų įmanoma vienu ar kitu būdu ištyrinėti pasitelkus eksperimentinės psichologijos metodus.

Galite patys nuspręsti, kaip skaitysite šią knygą. Nors stengiausi tyrimus pateikti tam tikra logine seka, kad nebūtų nuobodu, sukeisdamas kai kurias skirtingas dalis, jūs galite laisvai savo nuožiūra laviruoti tarp nurodytų šaltinių arba atsitiktinai atsiversti tuos skyrius, kuriuos skaityti bus ūpo; čia jūsų knyga, jūsų smegenys ir atradimų kupina kelionė. Taigi keliam inkarus, metas pradėti asmeninę psichologinę odisėją.

Nešvankus juokelis

Pacientas lankosi pas klinikinį psichologą, kuris jam atlieka Rorschacho rašalo dėmių testą.

– Pasakykit, ką čia matote? – sako psichologas, rodydamas pacientui pirmąją kortelę.

– Nuogą moterį, – atsako šis.

– Gerai, – toliau kalba psichologas. – Pažvelkite į šitą.

– Porelė užsiima seksu, – akimirksniu atsako pacientas.

– Hmm, – numykia psichologas ir nustebęs kilsteli antakius. – O štai šioje kortelėje?

Tas pats nutinka su visomis dešimčia kortelių – pacientas pateikia vis nešvankesnius atsakymus.

– Pone Džonsai, – pareiškia psichologas. – Gaila, bet turiu jums pranešti, kad esate nesveikai susirūpinęs seksu.

Pacientas sukrėstas:

– Aš?! Čia jūs rodote man tuos nešvankius paveikslėlius.

Knygą galite įsigyti čia

Jeanas Claude’as Izzo, prancūzų poetas, dramaturgas, scenaristas, romanistas įžymybe tapo, galima sakyti, per vieną naktį – 1995-aisiais išleidęs kriminalinį romaną „Totalus chaosas“. Neilgai trukus pasirodė romano tęsinys ”Chourmo”, o 1998 m. skaitytojai sulaukė ir trečiosios dalies “Solea”.

Taip pasaulį išvydo vadinamoji Marselio trilogija, laikoma moderniąja Europos detektyvo klasika. Jos išgarsintas rašytojas vadinamas literatūrinio judėjimo, Viduržemio jūros noir, karaliumi, o J.C.Izzo gerbėjai keliauja į Marselį, kad aplankytų vietas, kuriose vyksta romanų veiksmas, atkartoja jo personažų nueitą kelią. Kūrinių ciklas sulaukė ne vienos ekranizacijos.

Duoti pagrindiniam trilogijos herojui – policininkui Fabio Montale – pavardę paskatino italų poetas Nobelio premijos laureatas Eugenio Montale. “Totalų chaosą” būtų galima pavadinti intelektiniu detektyvu, kuriame be šiam žanrui būdingos ir autoriaus meistriškai pinamos intrigos apstu daugiataučio miesto, uosto, Marselio kultūrinių, socialinių realijų, tarp kurių didžiausias dėmesys skiriamas imigrantų, daugiausia arabų, gyvenimo peripetijoms bei dramoms.

Romane italų imigrantų sūnaus, melancholiško vienišiaus, poezijos ir muzikos mėgėjo, aistringo žvejo bei moterų numylėtinio Montalės asmeniu pasakojama trijų vaikystės draugų, pasukusių skirtingais keliais po nelaimingai pasibaigusio degalinės apiplėšimo, istorija. Ugo, Maniu ir Fabio užaugo tame pačiame pavojingame miesto kvartale, darydami įvairius gatvės nusikaltimus, varžydamiesi dėl tų pačių merginų. Tačiau Fabio galiausiai nutolo nuo draugų ir pasirinko policininko kelią. Dabar, po 20 metų, Fabio, dabartinis Marselio policininkas, sužino apie buvusių draugų žūtį – pirmiausia neaiškiomis aplinkybėmis nužudomas Maniu, nusikaltėlis ir gatvės macho, o paskui ir Ugo, buvęs to paties nusikaltėlių rato atstovas, sugrįžęs į Marselį atkeršyti už žuvusį draugą. Dar viena auka – žiauriai nužudyta Fabio meilė, arabų kilmės gražuolė Leila. Apimtas sielvarto Fabio klaidžioja po egzotiškas Marselio urbanistines džiungles, kuriose knibždėte knibžda įvairaus plauko nusikaltėliai, mafijozai, sukčiai, prostitutės, ir stengiasi įminti painias artimų žmonių žūties aplinkybes. O aplink tvyro, kaip dainuoja repo grupė IAM, „Totalus chaosas“, baisi klampynė, iš kurios neįmanoma išbristi.

***

Žinoma, į Leilos laidotuves atvykau pavėlavęs. Ieškodamas musulmonams skirto sklypo pasiklydau kapinėse. Čia buvo nauji plotai, toli nuo senųjų kapinių. Negalėjau pasakyti, ar Marselyje mirštama daugiau nei kitur, bet mirtis čia plytėjo, kiek akys užmatė. Visoje šioje teritorijoje nebuvo nė vieno medžio. Ištisos paskubomis išasfaltuotos alėjos. Šoniniai keliukai suplūkta žeme. Eilėmis išsirikiavę kapai. Kapinėse atkartota miesto geografija. Čia galėjai pasijusti kaip šiauriniuose miesto kvartaluose. Ta pati nykuma.

Buvau nustebintas žmonių skaičiaus. Muludo šeima. Kaimynai. Ir daugybė jaunimo. Koks pusšimtis. Daugiausia arabai. Kažkur matyti veidai. Sutikti mieste. Du ar trys iš jų dėl kvailysčių buvo atsidūrę komisariate. Du juodžiai. Aštuoni baltieji, irgi jauni, berniukai ir merginos. Šalia Driso ir Kadero atpažinau stovinčias Leilos drauges – Jasminą ir Kariną. Kodėl jų neiškviečiau? Panardinau galvą sekdamas pėdsakais ir pamiršau apklausti jos artimas drauges. Nebuvau nuoseklus. Tačiau toks niekada ir nebuvau.

Už keleto žingsnių nuo Driso stovėjo Mavrosas. Tai iš tiesų buvo šaunus tipas. Su Drisu jis eis iki galo. Ne tik bokse. Bet ir draugystėje. Boksuotis reiškė ne tik smūgiuoti. Pirmiausia – tai mokėti atremti smūgius. Juos pakelti. Ir kad tie smūgiai sukeltų kuo mažiau skausmo. Gyvenimas – ne kas kita, kaip vienas po kito einantys raundai. Iškęsti, ištverti. Laikytis ir nepalūžti. Ir smūgiuoti į reikiamą vietą reikiamu momentu. Mavrosas viso to išmokys Drisą. Jis laiko Drisą geru boksininku. Netgi pačiu geriausiu iš visų besitreniruojančių jo salėje. Jis perduos jam visas žinias. Tarsi sūnui. Kad ir konfliktuodamas. Nes Drisas galės tapti tuo, kuo pats Mavrosas tapti negalėjo.

Mane tai ramino. Muludas jau nebeturės tos jėgos ir drąsos. Jei Drisas iškrėstų kokią kvailystę, jis pasiduotų. Daugelis mano sugautų vaikigalių tėvų buvo pasidavę. Gyvenimas juos taip patąsė, kad jie atsisakė priešintis. Prieš viską užmerkė akis. Prieš draugužius, mokyklą, muštynes, vagystes, narkotikus. Visi tie milijonai antausių per dieną nepasiekdavo tikslo.

Prisimenu, kaip šią žiemą buvau atlėkęs į Biuserino kvartalą, kad sučiuptume vieną vaikigalį. Paskutinį šeimoje iš keturių berniukų. Vienintelį, kuris dar nebuvo pabėgęs iš namų ar nesėdėjęs belangėje. Mes sužinojom jį atlikus šūdinai menkas vagystes. Daugiausia už tūkstantį frankų. Duris mums atidarė motina. Ji paprasčiausiai tarė: „Aš jūsų laukiau“ ir puolė raudoti. Pasirodo, jis ją reketavo daugiau nei metus, kad užsimokėtų už kvaišalus. Prieš ją darė tikrus išpuolius. Ji net įsidarbino kvartale, kad netrikdytų vyro. O tas viską žinojo, bet nusprendė laikyti liežuvį už dantų.

Dangus buvo švininis. Jokio dvelksmo. Nuo asfalto kilo deginanti kaitra. Niekas negalėjo nustovėti vietoje. Pasilikti kapinėse ilgesniam laikui buvo neįmanoma. Kažkas, matyt, irgi taip galvojo, nes ceremonija buvo paspartinta. Kažkokia moteris ėmė verkti. Pasikūkčiodama. Ji vienintelė raudojo. Antrą kartą Drisas išvengė mano žvilgsnio. Vis dėlto jis mane sekė. Žvilgsniu, kuriame nebuvo neapykantos, bet kupiname paniekos. Jis nustojo mane gerbti. Aš nebebuvau autoritetas. Nei kaip vyras, kuris turėjo mylėti jo seserį. Nei kaip faras, kuris turėjo ją apsaugoti. Kai atėjo mano eilė apkabinti Muludą, jaučiausi esąs pašalinis. Vietoj akių Muludo veide žiojėjo dvi raudonos skylės. Prispaudžiau jį prie savęs. Tačiau jam buvau tapęs niekuo. Vien blogu prisiminimu. Tuo, kuris jam įžiebė viltį. Kuris privertė daužytis jo širdį. Einant iš kapinių Drisas vilkosi visiems iš paskos šalia Karinos, Jasminos ir Mavroso, kad tik nebūtų arti manęs. Su Mavrosu persimečiau keliais žodžiais, bet širdis į pokalbį nelinko. Vėl pasijaučiau esąs vienas.

Kaderas apkabino ranka man pečius.

– Tėvas nebekalba. Nepyk ant jo. Jis toks ir su mumis. Reikia jį suprasti. Drisui dar reikės laiko. (Jis spustelėjo man petį.) Leila tave mylėjo.

Nieko neatsakiau. Nenorėjau leistis į kalbas apie Leilą. Nei apie Leilą, nei apie meilę. Ėjom vienas šalia kito tylėdami. Paskui jis tarė:

– Kaip ji galėjo būti pričiupta tų tipų?

Visada tas pats klausimas. Kai esi mergina, kai esi arabė, kai gyveni priemiestyje, į bet kurį bolidą tikrai nesėsi. Nebent esi puskvaišė. Bet Leila jautė žemę po kojom. O ir jos „Panda“ nebuvo sugedusi. Kaderas ją parsivarė iš universitetinio miestelio su Leilos daiktais. Vadinas, kažkas buvo pas ją užvažiavęs. Ji išvyko su tuo tipu. Kurį jinai pažinojo. Kas jis? Nežinojau.

Žinojau pradžią ir pabaigą. Mano galva, prievartautojų buvo trys. Du iš jų negyvi. Ar tasai trečiasis buvo Tonis? Ar kažkas kitas? Ar tai tas vyrukas, kurį Leila pažinojo? Kas buvo pas ją užvažiavęs? Kodėl? Deja, negalėjau pasidalinti savo pamąstymais. Byla buvo baigta. Oficialiai.

– Atsitiktinai, – tariau. – Matyt, nelemtas atsitiktinumas…

– Tu tiki atsitiktinumu?

Gūžtelėjau pečiais.

– Neturiu kitų atsakymų. Niekas neturi. Tie tipai nebegyvi ir…

– Ko jiems linkėtum? Kalėjimo gal?

– Jie gavo tai, ko nusipelnė. Bet labai norėčiau, kad jie būtų man prieš akis gyvi, taip, labai norėčiau.

– Niekad negalėjau suprasti, kaip tu gali būt faras.

– Aš irgi. Taip jau išėjo.

– Manau, blogai išėjo.

Prie mūsų prisijungė Jasmina. Jos ranka nuslydo po Kadero delnu, ji prisiglaudė prie jo. Švelniai. Kaderas jai nusišypsojo. Įsimylėjėlio šypsena.

– Kiek laiko dar pasiliksi? – paklausiau Kadero.

– Nežinau. Penkias šešias dienas. Gal trumpiau. Ten laukia parduotuvė. Dėdė nebegali ja užsiimti. Jis nori ją perleisti man.

– Puiku.

– Taip pat reikia pasimatyti su Jasminos tėvu. Galbūt apsigyvensim drauge.

Jis nusišypsojo, tada pažvelgė į ją.

– Nežinojau.

– Mes irgi nežinojom, – tarė Jasmina. – Iš anksto juk nieko negali žinoti. Ne kitaip juk.

– Užeisi pas mus? – paklausė Kaderas.

Papurčiau galvą.

– Ten man ne vieta, Kaderai. Žinai juk tai, ar ne?

Vėliau užeisiu aplankyt tavo tėvo. (Pažvelgiau į Drisą, visą laiką kiūtinantį mums iš paskos.) O dėl Driso būk ramus, nepaleisiu iš akių. Mavrosas taip pat jo nepaliks. (Jis pritariamai linktelėjo galva.) Nepamirškit manęs pakviesti į vestuves!

Nieko kito nebeliko, kaip jiems padovanoti šypseną. Tad nusišypsojau taip, kaip visada mokėjau tai daryti. Viskas joje buvo geidulinga. Mažiausias gestas.

O Lola buvo smulkesnė, labiau išstypusi. Kažkokia lyg iš oro, netgi savo eisena. Ji primindavo Gradivą iš Pompėjos freskų. Lola vaikštinėjo vos liesdama žemę tarsi skrietų oru. Mylėti Lolą reiškė būti nešamam jos klajonių. Ji svaigino. O kai baigdavai, apimdavo jausmas, kad ne kažką praradai, o atradai. Tai štai ką jausdavau, net jei paskui viską ir sugadinau.

Vieną vakarą Gude Maniu mestelėjo: „Po velniais, kodėl kai baigiam, visa tai tęsiasi taip trumpai!“

Neturėjom, ką atsakyti. Su Lola ir po to jausdavai malonumą. Nuo to laiko ir gyvenau tame „po to“. Tetroškau ją vėl surasti, vėl pamatyti. Nors tris mėnesius atsisakiau tai pripažinti. Nors ir neturėjau iliuzijų. Mano kūną tebedegino jos pirštai. Savo skruostu vis jaučiau gėdą. Po Lolos galėjau sutikti tik Mari Lu. Mėgavausi ja taip tarsi būčiau bandęs paskęsti. Iš nevilties. Galiausiai juk ir lendi pas kekšes iš nevilties. Tačiau Mari Lu buvo verta daugiau.

Apsiverčiau ant kito šono. Nujausdamas, kad užmigti nepavyks. Su nuoširdžiu troškimu susirasti Lolą. Su nuslopintu geismu permiegoti su Mari Lu. Ir ką gi su tais vyručiais veikia jos prievaizdas? Leilos mirtis buvo tarsi akmuo, sviestas į vandenį. Šio ratilai sklido ir apėmė tuos plotus, kur bruzdėjo farai, banditai, fašistai. O dabar dar ir Raulis Faržas, kuris Murabedo rūsyje laikė tiek ginkluotės, kad pakaktų Prancūzijos banko šturmui. Po velniais! Kam gi buvo skirti visi tie ginklai?

Man į galvą atėjo įdomi mintis, bet paskutinis „Lagavulino“ gurkšnis padarė galą visiems mano apmąstymams. Nė nespėjau pažiūrėti, kiek valandų. Kai suskambo žadintuvas, man atrodė, jog nė nebuvau sumerkęs akių. Mari Lu turbūt visą naktį kovojo su monstrais. Pagalvės buvo sugniaužytos į kamuolius, patalynė kaip reikiant paglamžyta, nes nuolat buvo traukoma. Ji miegojo ant antklodės, atsigulusi ant pilvo, pasukusi galvą. Nemačiau jos veido. Mačiau tik jos kūną. Su kavos puodeliais rankose ir kruasanais turbūt atrodžiau šiek tiek idiotiškai.

Gerą pusvalandį plaukiojau. Buvo geras laikas išspjauti visas pasaulio cigaretes ir pajusti, kaip išsitempia kūno raumenys tiek, kad, rodos, suplyš. Plaukiau tiesiai, už dambos ribų. Be malonumo.

Su įniršiu. Sustojau tik tada, kai suspaudė skrandį. Aštrus skausmas priminė apie gautus smūgius. Prisiminimai apie skausmą grąžino baimę. Panišką baimę. Net vienu akimirksniu pagalvojau, kad nuskęsiu.

Palengvėjimą pajutau tik duše tekant šiltam vandeniui. Prarijau stiklinę apelsinų sulčių, tada nuėjau nupirkti kruasanų. Trumpam užsukau į „Fonfon“, norėdamas paskaitinėti laikraštį ir išgerti kavos. Nepaisant kai kurių klientų spaudimo, čia buvo galima rasti tik „Le Provençal“ ir „La Marseillaise“. Tik ne „Le Méridional“. „Fonfon“ nusipelnė nuolatinio mano lankymosi.

Praeitą naktį buvo įvykdyti plataus masto reidai, kuriuose dalyvavo daug brigadų, tarp jų ir Ošo komanda. Tai planinės gaudynės, atliekamos pagal trejeto taisyklę: barai, viešnamiai, naktiniai klubai. Buvo prašukuotos visos karštos vietos: Ekso aikštė, Belziunso bulvaras, Operos aikštė, Žiuljeno bulvaras, La Plena ir netgi Tiaro aikštė. Buvo suimta daugiau nei šešiasdešimt žmonių, išskirtinai arabų, kurie turėjo netvarkingus dokumentus. Keletas prostitučių. Keletas chuliganų. Bet nė vieno žymesnio bandito. Tarp suimtųjų nebuvo net eilinio banditėlio. Operacijoje dalyvavę komisariatai atsisakė bet ką komentuoti, bet žurnalistas davė suprasti, kad tokio pobūdžio operacija gali pasikartoti. Mat reikėjo sukontroliuoti naktinį Marselio gyvenimą.

Tam, kuris mokėjo skaityti tarp eilučių, padėtis buvo aiški. Marselio nusikaltėlių viešpatija nebeturėjo vadeivos. Dzuka buvo miręs, o paskui jį į niekšų pasaulį iškeliavo ir Al Dakilas. Policija užėmė miestą ir į priekines gretas išėjo Ošo brigada. Jis norėjo žinoti, kas šiuo metu gali būti jo pašnekovas. Galiu duoti ranką nukirsti, pagalvojau, kad padėtį ims kontroliuoti Žozefas Poli. Nuo tos minties net suvirpėjau. Jo iškilimą rėmė grupė ekstremistų.

Politikas tokiu būdu greičiausiai būtų tikras dėl savo ateities. Ugo, dabar įsitikinau, buvo įrankis velnio rankose.

– Aš nemiegu, – tarė Mari Lu tuo akimirksniu, kai vėl priėjau su kava ir kruasanais.

Ant savęs ji užsitempė antklodę. Veidas buvo išvargęs ir buvo galima numanyti, jog ji miegojo lygiai taip pat blogai kaip ir aš. Prisėdau ant lovos krašto, šalia jos padėjau padėklą ir pabučiavau ją į kaktą.

– Viskas gerai?

– Kaip miela, – tarė ji pažvelgusi į padėklą. – Man pirmą kartą atneša pusryčius į lovą.

Nieko neatsakiau. Tylomis ėmėme gerti kavą. Ji valgė panarinusi galvą. Ištiesiau jai cigaretę. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jos akys buvo liūdnos. Pažvelgiau į ją kaip įmanoma švelniau.

– Šią naktį turėjai su manim pasimylėti. Man tai būtų padėję.

– Aš negalėjau.

– Man reikia žinoti, kad mane myli. Jei noriu su visu tuo užrišti. Antraip man nepavyks.

– Pavyks.

– Tai tu manęs nemyli?

– Taip, myliu.

– Tada kodėl manęs nepadulkinai kaip bet kokios mergos?

– Aš negalėjau.

– Ko gi tu negali?

Staigiu judesiu jos ranka praslydo tarp mano šlaunų. Pasičiupo mano organą ir suspaudė per kelnių medžiagą. Suspaudė stipriai. Tuo laiku jos akys buvo įbestos į manąsias.

– Baik! – tariau nejudėdamas.

– Nori pasakyti, kad tu šito negali? (Ji paleido mano organą ir ranka taip pat staigiai pačiupo už plaukų.) Ar tas „negaliu“ slypi čia? Galvoje?

– Taip, čia. Tu daugiau negali būt kekšė.

– Nustojau ja būt, kvaily! (Ji šaukė.) Baigiau. Savo mažoje galvytėje. Atvykusi pas tave. Į tavo namus! Tu nieko nematai! Esi aklas, ką? Jei tu nė velnio nematai, tada niekas nepamatys. Ir aš liksiu kekšė. – Jos rankos apsivijo mano kaklą ir ji pradėjo raudoti. – Mylėk mane, Fabio. Pamylėk mane. Nors vieną kartelį. Ir pamylėk kaip bet kurią moterį.

Ji nutilo. Mano lūpos prigludo prie josios. Mano liežuvis ant jos liežuvio aptiko žodžius, kurie niekada nebus išsakyti. Padėklas vožėsi žemyn. Išgirdau, kaip ant plytelių sudužo puodeliai. Jos nagai draskė mano nugarą. Įsiskverbdamas vos nenuleidau. Jos vagina buvo tokia pat šilta kaip skruostais riedančios ašaros.

Mes mylėjomės tarsi tai būtume darę pirmą kartą. Droviai. Aistringai. Be jokių slaptų minčių. Ratilai jos paakiuose buvo išnykę. Pargriuvau šalia jos. Mari Lu akimirką pažvelgė į mane ir vos kažko nepasakė. Užuot tai padariusi ji nusišypsojo. Toji šypsena buvo tokia švelni, kad ir aš nieko nesugebėjau pasakyti.

Mes taip ir likome gulėti tylomis užsisvajojusiomis akimis. Kiekvienas bandydamas susirasti tikėtiną laimę. Tada, kai ją palikau, ji jau nebuvo kekšė. Užtai aš likau sumautas faras. Ir, be jokios abejonės, peržengus durų slenkstį manęs laukė šio pasaulio purvas.

Knygą galite įsigyti čia

Pasaulyje pripažinti santykių ekspertai, bestselerių „Kūno kalbos vadovas“ ir „Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose“ autoriai Allanas ir Barbara Peaseʼai savo knygoje „Kūno kalba darbe“ (išvertė Gediminas Auškalnis) pateikia patarimų, kaip išmokti akimirksniu perprasti žmones ir kaip kuo geriausiai išnaudoti savo galimybes darbo aplinkoje.

Perskaitę knygą „Kūno kalba darbe“ Jūs sužinosite, ką slepia kūno judesiai ir veido išraiškos, įsitikinsite, kaip kūno kalba gali padėti Jums planuojant ir siekiant karjeros, o svarbiausia – labiau pasitikėsite savimi.

***

Įvaldykite susirinkimų meną ir ištobulinkite garso ir vaizdo konferencijų įgūdžius

Markas galvojo, kad verslo posėdis einasi puikiai. Deja, jis nepastebėjo, kad jau 20 minučių jo kolegos kojos buvo sukryžiuotos ir nusuktos į artimiausią išėjimą.

Išsiskirkite atsistodamas

Visus pasitarimus neatidėliotiniems sprendimams priimti veskite stačiomis. Tyrimai rodo, kad pokalbis stovint yra gerokai trumpesnis nei sėdint, o stovimą susitikimą vedantis žmogus yra laikomas aukštesnės padėties už tuos, kurie sėdi. Kai kurie šiuolaikiški verslininkai netgi įdiegė įmonės politiką, draudžiančią sėdomis vesti trumpus susirinkimus, nes stovintys darbuotojai yra dinamiškesni.

Jei atsistosite, kai kiti žmonės įeina į jūsų darbo erdvę, taip pat sutaupysite nemažai laiko, todėl susimąstykite, ar neverta atsisakyti lankytojų kėdžių savo darbo vietoje. Pokalbiai stovint yra greiti ir arčiau esmės, kiti nešvaisto jūsų laiko savo tarškėjimu apie nieką ar klausimais, pavyzdžiui: „Kaip tavo šeima?“ Taip pat gera mintis yra atsistoti, kai kalbate telefonu, nes jūsų žodžiai skambės valdingiau, o pats galvosite greičiau.

Padidinkite įtaką

Per asmeninį susitikimą norėdami sutelkti žmogaus dėmesį, rašikliu parodykite į vaizdinę medžiagą, pavyzdžiui, grafiką ar nešiojamąjį kompiuterį, ir taip kalbėkite apie tai, ką tuo metu mato jūsų pašnekovas. Tada pakelkite rašiklį ir laikykite jį tarp savo ir kolegos akių. Tai turi tam tikrą magnetinį poveikį. Pakėlęs galvą ir pažvelgęs į jus žmogus matys ir girdės, ką sakote, ir jūsų pranešimas bus įsimintas maksimaliai. Kalbėdami laikykite kitos rankos delną atvirą.

Per susitikimą naudodami vien rašiklį valdykite žmogaus žvilgsnį.

Kūno kalba darbe 9-oji taisyklė

Jei sėdėsite pasidėję rankas ant kėdės porankių, parodysite galią ir stipraus, doro žmogaus įvaizdį. Kuklūs, nugalėti žmonės rankas susideda kėdės viduje, todėl venkite to bet kokia kaina, nebent jūsų tikslas yra atrodyti nugalėtam ir baikščiam.

Kūno kalba darbe 10-oji taisyklė

Klausydamiesi kitų žmonių pakreipkite galvą – taip sudarysite negrėsmingo ir intuityvaus žmogaus įspūdį. Klausytojas taip pat išreikš pasitikėjimą jumis. Tačiau moterys, dalyvaudamos verslo derybose su vyrais, turėtų visada laikyti galvą pakeltą, kad neatrodytų nuolankios.

Naudingas gestas verslininkams, kurie nenori atrodyti grėsmingi, tačiau jokiu būdu netinkamas verslininkėms.

Sėkmė telekonferencijose

Pastaruoju metu dėl globalizacijos ir padažnėjusio darbo iš namų daugelis biurų posėdžiams naudoja telekonferencijas ir programinę įrangą, pavyzdžiui, „Skype“. Kadangi nematote savo kolegų ir klientų, perskaityti jų užuominas gali būti daug sunkiau. Dažnai balsas būna vienintelė bendravimo priemonė. Prieš pradėdami kalbėti stenkitės palaukti, kol tai daryti nustos kas nors kitas. Nors vėluojant ryšiui tai gali būti sudėtinga. Tačiau nėra nieko blogiau nei keli vienas per kitą kalbantys žmonės. Taip pat aiškiai parodykite, kada baigiate kalbėti. Pabandykite mintį užbaigti žodžiais: „O kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?“ Taip parodysite kitiems, kad atėjo jų eilė ir kad vadovaujate diskusijai.

Norėdamos atrodyti patikimos per telekonferencijas moterys turėtų pasimokyti kalbėti žemu balsu.

Kaip kalbant telefonu užmegzti ryšį

Tvarkydami reikalus telefonu atkreipkite dėmesį į kito žmogaus balso tembrą, intonaciją ir kalbėjimo greitį. Niekada nekalbėkite greičiau nei jis. Tyrimai atskleidė, kad kiti žmonės „jaučia spaudimą“, jei žmogus kalba greičiau už juos. Kalbėjimo greitis atspindi, kaip veiksmingai smegenys mąsto ir analizuoja informaciją. Kalbėkite tokiu pačiu greičiu ar šiek tiek lėčiau nei jūsų pašnekovas ir pamėgdžiokite jo intonaciją. Jei sugebėsite suderinti savo ir kito žmogaus kalbėjimo manieras, tai padės įtvirtinti bendras pažiūras ir užmegzti ryšį. Tai vadinama tempu ir kartais gali panėšėti į sinchroninį dviejų žmonių dainavimą. Kadangi laikui bėgant ir verslo santykiams augant žmonės ima nutuokti vienas kito judesius, pagrindinių kūno kalbos padėčių mėgdžiojimas nyksta, todėl vokalinis tempas tampa pagrindine priemone santykiams palaikyti.

Patikrinkite po stalu…

Kuo toliau nuo smegenų yra kūno dalis, tuo prasčiau suvokiame, ką ji daro. Taigi kojos ir pėdos yra svarbus informacijos šaltinis, galintis papasakoti apie žmogaus požiūrį. Per posėdį ar derybas ramiai atrodantis ir situaciją valdantis žmogus po stalu gali nepaliaujamai mosuoti ar trepsėti pėdomis, atskleisdamas pyktį ir nusivylimą, kad negali iš čia ištrūkti.

Mes atlikome bandymus su vadybininkais, kuriems surežisuotų darbo pokalbių metu buvo liepta įtikinamai meluoti. Atradome, kad nepriklausomai nuo vadybininko lyties, meluojant pasąmoningų kojų judesių skaičius gerokai padidėdavo. Daugelis vadybininkų meluodami naudojo apsimestines veido išraiškas ir bandė kontroliuoti savo rankas, tačiau beveik nė vienas nežinojo, ką daro jų kojos ir pėdos. Tad jei vadovas jums sako, kad niekas šioje įmonėje, net jis pats, šiemet negaus didesnio atlyginimo, būtinai pasižiūrėkite po stalu – ten pamatysite, ar jis sako tiesą.

Psichologas Polas Ekmanas atrado ne tik tai, kad meluojantys žmonės padidina judesių skaičių apatinėje kūno dalyje, bet ir šį tą daugiau: pasirodo, kad stebėtojams geriau sekasi suprasti, kada žmogus meluoja, kai mato visą jo kūną. Tai paaiškina, kodėl daugelis verslininkų jaučiasi gerai sėdėdami už stalo nepermatomu priekiu, slepiančiu apatinę jų kūno dalį.

…ir pažiūrėkite į jų kojas

Žmogaus kojos skirtos dviem pagrindiniams tikslams: judėti pirmyn ieškant maisto ir bėgti nuo pavojų. Kadangi žmogaus smegenys siekia to, ko nori, ir vengia to, kas nepatinka, iš kojų padėties galime suprasti tikruosius žmogaus norus. Kitaip tariant, kojos gali parodyti žmogaus apsisprendimą palikti pokalbį arba jame pasilikti. Atviros, nesukryžiuotos kojos rodo nuoširdų, dominuojantį požiūrį, o suglaustos pasakoja apie uždarumą ar neryžtingumą. Jei esate verslo posėdyje ir jūsų kolegos ar kliento pėdos nukreiptos į artimiausią išėjimą, tai ženklas, kad turite kaip nors tą žmogų sudominti arba įtraukti. Jei tai nepavyksta, nutraukite susitikimą ir bent taip išlaikysite kontrolę.

Jei dalyvaudami posėdyje suabejojate, ar žmogus sako jums tiesą, pažvelkite po jo stalu.

Kaip gėrimai gali užbaigti sandorį

Pasiūlykite gaivinamųjų gėrimų per verslo derybas ar posėdį ir galėsite pamatyti, kaip kitas žmogus vertina jūsų nuomonę ar pasiūlymą. Atkreipkite dėmesį į tai, kur žmogus atsigėręs padės savo puodelį, – tai tikslus jo atvirumo ir pasitikėjimo jumis rodiklis. Neryžtingas, abejojantis ar neigiamai nusistatęs žmogus puodelį pastatys priešais save, taip suformuodamas kliūtį. Priėmęs tai, ką girdėjo, puodelį jis padės šalia savęs parodydamas apie atvirą ar jūsų pusėn linkstantį požiūrį.

Rankos barjeras reiškia „ne“. Dabar ji atvira jūsų idėjoms.

Kaip priimti sprendimą per vakarienę

Šiais laikais verslo sprendimai už darbovietės ribų priimami taip pat dažnai, kaip jos viduje, todėl dabar pakalbėsime, kaip paskatinti palankų atsakymą į verslo pasiūlymą restorane. Sulaukti teigiamo nuosprendžio yra lengviau, kai kitas žmogus atsipalaidavęs ir nestato savo užtvarų, todėl reikėtų laikytis šių kelių paprastų taisyklių:

Pasodinti kitą žmogų nugara į sieną ar širmą. Taip sumažinsite stresą ir įtampą.

Susitikimui rinktis vietą su atpalaiduojančia aplinka, pritemdytomis šviesomis ir tylia fonine muzika. Geriausi restoranai dažnai turi atvirą židinį ar bent jau ugnies imitaciją, nes žino, kad atsipalaidavęs klientas išleidžia daugiau pinigų.

– Kodėl laikau visus šiuos rašiklius, pieštukus ir brošiūras? – paklausė klientas, pamažu panašėjantis į papuoštą kalėdinę eglutę.– Prie to grįšiu vėliau, – atsakė pardavėjas.

Išsirinkite apvalų stalelį ir siekite, kad niekas neblaškytų jūsų pašnekovo dėmesio. Norėdami sudominti savo pašnekovą, pasistenkite, kad jo vaizdą kitiems žmonėms užstotų širma ar didelis žaliuojantis augalas, ir venkite triukšmingų staliukų prie virtuvės ar baro.

Niekas verslo sprendimų nepriima pilna burna.

Pasistenkite viską aptarti iki patiekiant maistą. Pradėjus valgyti pokalbis gali užstrigti, o alkoholis apsvaiginti. Pavalgius, skrandis aprūpinamas smegenims skirtu krauju, kad būtų lengviau virškinti maistą, ir žmonėms tampa sunkiau aiškiai mąstyti. Pristatykite savo pasiūlymus, kol visi yra budrūs.

Knygą galite įsigyti čia

Pristatome ištrauką iš debiutinės Eglės Zakaraitės knygos „Kaip tapti dama“ – tai spalvinga vienos moters gyvenimo istorija. Ji prasideda amžiuje, kai moteriškumas tik pradeda skleistis. Pirmieji kūno pokyčiai, pirmosios mintys apie vaikinus, pirmosios nuodėmingos svajonės, pirmasis nusivylimas.

Pagrindinė knygos herojė Marina įsimyli milijonierių Marių. Tačiau atsitinka taip, kad jis naktiniame klube ją apsvaigina, o kitos dienos rytą pabudusi mergina nieko neprisimena. Netrukus Marina susipažįsta su nauju vaikinu Anatolijumi, kuris jai pasiūlo užsidirbti pinigų – internete ieškoti merginų modelių, norinčių brangiai parduoti savo laiką turtingiems vyrams Italijoje. Viskas klostėsi gerai iki to momento, kol Marina sužino, kad viena jos rastų merginų žiauriai nužudyta Italijoje. Pagrindinė knygos herojė įsimyli skolų turintį ir mokslų nebaigusį studentą Edgarą. Kai jie apsigyvena kartu, mergina supranta, kad gyvena ne taip, kaip svajojo. Kol vieną dieną Marina nusprendžia keistis, todėl nuvyksta pas senolę Olią. Senolė pateikia merginai išmintingų patarimų, kaip pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Kai Marina ima kitaip žvelgti į gyvenimą, viskas stebuklingai pradeda taisytis. Kol vieną dieną… praeitis sugrįžta.

“Kaip tapti dama“ – tai knyga, kokios dar nebuvo. Kiekviena knygos eilutė verčia skaitytoją mąstyti, spėlioti, kad gi laukia už siužeto, kas gi vėl neįtikėtino nutiks Marinai. Tai istorija kiekvienai merginai, kuri šiuo metu jaučiasi pasimetusi gyvenime, kuriai sunku pamiršti praeities klaidas, neleidžiančias jai tobulėti toliau. Tai istorija toms, kurios netiki, kad meilė vyrui egzistuoja be pinigų. Tai romanas, kuris privers jus susimąstyti, ar iš tiesų gyvenate taip, kaip norite gyventi. Knygos autorė tiksi, šia knyga įkvėpti bent šiek tiek vilties nepasiduoti, nors ir kaip gyvenime bebūtų sunku, nes viltis miršta paskutinė.  O kas gi yra ta dama?

***

— O ką jos ten dirba?

— Aš tau sakiau neklausinėti, viską papasakosiu, ką tau reikia žinoti, o daugiau sužinosi pradėjusi dirbti, iš kolegių Karinos ir Dianos.

— Anatolijau, ar jos vaikščios podiumu, pristatinės parodose automobilius, dirbs su pasaulinio lygio žvaigždėmis, pardavinės kosmetikos priemones? Kaip aš irgi norėčiau, čia rojus…

— Marina, tu fantazuoji, modeliai dirba įvairius darbus, visų pirma reikia rasti gražių ir protingų merginų.

— Man atrodo labai paprasta ir lengva rasti, įdedi skelbimą ir jos jau pačios kreipsis į tave. Aš nesuprantu tik vieno, juk daug panelių nori būti žvaigždėmis ar modeliais. Kodėl sunku jų rasti? Aš pažįstu daug gražių merginų, kurios tik ir svajoja apie tokią modelio karjerą. Tai pelningas darbas, pati seniau svajojau būti modeliu, nors man ir dabar ne vėlu. Tačiau tu man siūlai tik kitas mergaites atrinkti, keista. Kodėl aš? Nesuprantu? Kodėl man siūlai tokį darbą, aš juk neturiu jokios panašios patirties?

— Tu man patikai, esi paprasta. Tavo darbas bus visai nesunkus. Klausyk, pažinčių svetainėje kalbinsi gražias paneles, bandysi su jomis susidraugauti, taktiškai paklausi, kaip joms sekasi, ką jos veikia, kuo domisi, kas joms patinka, o po kurio laiko užsiminsi, ar domina modelio karjera Italijoje. Ir tik vėliau – ar domina greiti lengvi pinigai? Pažinčių svetainėse ieškosi tik labai išvaizdžių merginų, tai elitinis darbas. Per mėnesį labai graži panelė uždirba nuo 3 000 iki 10 000 eurų. Reikalavimai – nepriekaištinga išvaizda, graži figūra, ūgis nuo 1,69 cm, būtina mokėti anglų kalbą. Kai panelė susidomės, organizuosi susitikimą su manimi, ir tavo darbas baigtas. O aš jau toliau su jomis bendrausiu, jei kuri nors iš tavo rastų merginų išvyks dirbti, aš tau duosiu nuo 50 iki 100 eurų.

— Koks tiksliai mano darbas, aš truputį nesuprantu?

— Tu kada nors esi girdėjusi apie įvaizdžio merginos, palydovės, konsumatorės, striptizo šokėjos darbus siūlančias agentūras?

— Ne, nieko, tik mačiau, kad interneto puslapiuose dažnai ieškoma šių profesijų atstovių, o ką tiksliai veikia tos palydovės? Spaudoje skaičiau, kad tai prostitucija?

— Ne, visai ne tai, ką tu galvoji. Tai išvaizdžių merginų dalyvavimas turtuolių vakarėliuose už pinigus. Kaip viskas vyksta: atliekama profesionali fotosesija, sukuriamas nuotraukų albumas, kuriame trumpai aprašoma apie merginą. Klientas užeina į svetainę ir išsirenka labiausiai patikusią merginą. Tada ši gauna nurodymus vykti su juo į vakarėlį, pasimatymą ar susitikimą. Darbas labai atsakingas, nes nuo to priklauso ir agentūros reputacija, griežtai negalima vartoti jokių narkotikų ir t.t. Tai tik laisvalaikis už pinigus, graži mergina brangiai parduoda savo laiką. Užsakovas, t. y. klientas, kuris domisi mergina, sumoka už ją valandinį mokestį, galima įvairiai, ir kelioms valandoms, na, čia derinama individualiai, valandos kaina – mažiausiai 200 eurų. Čia kaip automobilių nuoma – pasiimi, susimoki, o vėliau pastatai į vietą.

— Žiauru… Ar čia legalu? Ar tai saugu panelėms? Girdėjau, kad tai labai pavojinga, gali parduoti kokiems arabų šeichams, o jie darys su jomis ką nori. Per televiziją rodė laidą apie tai, kaip kelios merginos išvažiavo į Ispaniją apelsinų skinti. O atvažiavusias jas darbdaviai pardavė į sekso vergiją. Ar tu man siūlai užsiimti prekyba žmonėmis?

— Marina, nejuokauk, mes nedirbame tokiu principu, mes nieko neapgaudinėjame. Panelės išvyksta savo noru, po to jos mums dėkoja, kad padėjome. Daugiau nei pusė merginų po tokios veiklos randa turtingus vyrus, sėkmingai išteka, tampa verslininkėmis, tai labai gera pradžia jaunai merginai, norinčiai greitai praturtėti. Tau labai pasisekė, ar tu tai žinai? Jei įsitrauksi į šią veiklą, greitai pajusi pinigų galią. Tu tapsi labai turtinga.

— O kodėl tik pusei merginų pasiseka, kas nutinka kitoms?

— Neklausinėk anksčiau laiko, viską sužinosi laikui bėgant.

— Tu man meluoji, Anatolijau, nejaugi tikrai tai vyksta?

— Žiūrėk, rodau tau panelių, kurios dabar dirba Italijoje, nuotraukas, kol kas dirbame tik ten, tačiau yra klientų, kurie perka merginas ir skraidina į kitas užsienio šalis.

— Čia juk ta panelė, kurią per televiziją rodo, ką, ir ji tokį darbą dirba?

— Taip, yra įvairių merginų, nuo labai turtingų ir įtakingų tėvų dukrų, žvaigždės karjerą darančių jaunų panelių iki paprastesnių iš provincijų, tačiau labai gražių ir protingų. Čia labai svarbus didelis pasitikėjimas savimi, noras greitai uždirbti, mokėjimas bendrauti su žmonėmis, žinojimas, ko reikia vyrams. Ar supranti, kad tai konfidenciali informacija? Tu negali niekam apie tai pasakoti. Nuo šiol tavo vardas bus ne Marina. Turi saugoti save nuo pavydžių žmonių, nereikalingo dėmesio. Aš tikiuosi, kad nesuklydau pasirinkęs tave. Rytoj susipažinsi su Karina ir Diana. Jos irgi man dirba, jos tau viską plačiau papasakos apie visas šio darbo subtilybes, kaip neišsiduoti ir taktiškai pasiūlyti merginoms tokią galimybę.

Marina puikiai žinojo, ko trokšta visos merginos ir, žinoma, kam siūlyti ir kokios domėsis šia veikla. Jai pasirodė, kad bus labai lengva rasti merginų šiai veiklai.

Knygą galite įsigyti čia