Ši Jono Armono knyga – tai įtempto siužeto kino filmą primenanti vieno žmogaus, vienos šeimos ir visos tautos, išgyvenusios tremtį, istorija. Jis gimė Lietuvoje, amerikiečio ir lietuvės šeimoje; tremtyje, Sibiro platybėse, buvo mokomas tapti pavyzdingu tarybiniu piliečiu, o sulaukęs dvidešimties gavo galimybę išvykti iš Sovietų Sąjungos ir laisvajame pasaulyje – Amerikoje – pradėti gyvenimą iš naujo.

Sovietinis režimas 1940-aisiais Armonų šeimą vienu mostu perskėlė į dvi dalis: JAV pilietybę turintis Johnas Armonas su dukrele Donna spėjo grįžti į Jungtines Valstijas, o lietuvė jo žmona Barbora Armonienė su sūneliu Jonuku liko Lietuvoje, laukdami leidimo išvykti pas vyrą ir dukrą. Tačiau vietoj žadėtosios Amerikos jiedu, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, atsidūrė Sibire. Negana to, motina ir sūnus netrukus buvo išskirti. Dėl ryšių su Jungtinėmis Valstijomis į kalėjimą pasodinta Barbora suprato: vienintelė galimybė jos sūnui išgyventi – tapti žmogumi be tapatybės ir praeities. Taip Jonukas Armonas tapo „našlaičiu Ivanu“, stalininės sistemos globotiniu. Išbandymai Sibiro platybėse ir sovietinio režimo grimasos, vaikų namai ir sovietinė armija, bandymai prisitaikyti ir beveik pamirštos šaknys, ir galiausiai – netikėtai įvykęs stebuklas: sesuo Donna iš paties SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikitos Chruščiovo išplėšė pažadą, kad Barborai su Jonu bus leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Turėjo praeiti ilgi dvidešimt metų, kol šeima vėl galėjo susitikti.

Knyga „Kaip aš tapau draugu“ – paties Jono Armono papasakota nepaprasto jo gyvenimo istorija. Autentiškas, gyvas, sukrečiantis liudijimas apie stalininį režimą ir tai, ką jis gali padaryti su žmogaus ir tautos likimu.

***

Gyvenimas sovietų armijoje

Po parą trukusios kelionės atvykome į Divizionką – sovietų armijos tankų divizioną, įsikūrusį už aštuonių kilometrų nuo Ulan Udės – miesto prie Selengos upės ir jos intako Udos (buriatiškai miesto pavadinimas reiškia „Raudonieji Vartai“), uždaro užsieniečiams kaip ir daug kitų Sovietų Sąjungos miestų.

Atvykome į slėnį, iš trijų pusių apsuptą kalnų, vadinamų sopkomis. Tankų divizioną juosė aukšta dešimties kilometrų ilgio tvora. Bazė buvo įkurta dar caro laikais kaip priešakinis kavaleristų postas. Kariškiai ir aptarnaujantis personalas gyveno mieste, už bazės teritorijos ribų. Į pietus nuo bazės sruveno Selenga, didžiausia į Baikalą įtekanti upė, šalia jos vingiavo Transsibiro geležinkelis.

XX a. šeštajame dešimtmetyje Ulan Udėje gyveno apie 150 000 žmonių. Nors tai Buriatijos respublika, bet kraštą užkariavus mongolams gyventojai buvo vadinami buriatais-mongolais. Tradicinė buriatų religija – šamanistinė. XVI a. tarp gyvenančiųjų rytinėje Baikalo pakrantėje (Ulan Udės apylinkėse) paplito Tibeto budizmas. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sovietai sunaikino visus religinius simbolius, budizmas buvo uždraustas. Vakariniame Baikalo krante gyvenantys buriatai surusėjo. Stalinas bandė čia kurti kolūkius, bet vietiniai gyventojai sukilo. Raudonoji armija sukilimą numalšino. Buvo nužudyta apie 10 tūkstančių žmonių, Stalinas pasirūpino, kad liktų dvi atskiros buriatų teritorijos su daug genčių, kurioms draudžiama jungtis tarpusavyje.

Maždaug už 100 kilometrų į vakarus nuo Baikalo ežero yra Ust Ordos Buriatų autonominė apygarda. Būtent čia, Ust Ordoje, mama atliko bausmę Gulago sunkiųjų darbų kalėjime Nr. 272-11. Tai buvo vienas iš kalėjimų, kur politiniai kaliniai, vyrai ir moterys, kalėjo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais.

Pietuose Buriatija ribojasi su Mongolija, kurios sostinė Ulan Batoras. 1921 metais toji šalis, padedama SSRS, išsikovojo nepriklausomybę nuo Kinijos ir pateko į Sovietų Sąjungos įtaką.

Tokia – visiškai man svetima – buvo aplinka, kurioje brendau atsidūręs daugiau kaip už šešių tūkstančių kilometrų nuo gimtosios Lietuvos.

***

Divizionka nebuvo pažymėta žemėlapiuose, kaip ir daug kitų slaptų sovietinių gyvenviečių. Tankų diviziono kareiviai gyveno ilguose barakuose. Be to, rajonas turėjo karinį oro uostą.

Mums, orkestro nariams, galvas nuskuto plikai ir liepė griežtai laikytis karinės disciplinos. Išdalijo uniformas, tokias pat kaip eilinių kareivių: po samanų spalvos gimnastiorką – ilgus marškinius su apykakle, jojiko kelnes – štany, kurias prilaikė platus dirbtinės odos diržas su didele geltono metalo sagtimi su žvaigžde centre (tekdavo akylai jį saugoti, kad nepavogtų), ir aulinius batus (sapogi), pasiūtus iš dirbtinės odos. Tikros odos ilgaauliais avėjo tik karininkai.

XX a. šeštajame dešimtmetyje sovietų armijos kariai neturėjo kojinių, pėdas apsivyniodavo didoka medvilnine skepeta (portiankomis), o per didelius šalčius – dar ir laikraščiais. Teko išmokti teisingai apsivynioti pėdas pailgu audeklo gabalu, antraip prisitrinsi pūsles.

Vasarą galvos apdangalas būdavo sulankstoma pilotė su raudona žvaigžde priekyje, žiemą – ušanka, dirbtinio kailio kepurė su ausis dengiančiais atvartais. Žvarbiomis Sibiro žiemomis tekdavo vilktis telogreiką (vatinuką) – samanų spalvos dygsniuotą striukę ir vata pamuštas kelnes. Ant viršaus užsimesdavome sunkų vilnonį apsiaustą – šinelį, kuris gerai saugojo nuo vėjo ir šalčio. Ir veltiniai (valenki) žiemą būdavo nepamainomi, gerai saugodavo nuo šalčio, kol sausi. Man tokia apranga atrodė puiki, palyginti su varganomis drapanomis, kokias dėvėjau tremties pradžioje.

Mūsų barakas stovėjo vakarinėje bazės dalyje ir beveik rėmėsi į kalną. Orkestrantai užėmė du barako kambarius: viename miegodavo, kitame repetuodavo. Priešingame barako gale buvo didelis kambarys susirinkimams ir koncertams, šalia glaudėsi biblioteka ir keli kabinetai. Barake stovėjo keturi seni išderinti vokiški pianinai. Aš beveik dvejus metus miegojau šalia vieno iš jų. Dauguma mūsų pučiamųjų instrumentų taip pat buvo vokiečių gamybos – trofėjiniai. Po dvejų metų gavome naujus instrumentus su įspaudu Made in USSR.

Divizionkoje buvo viena mokykla, ją lankė karininkų ir aptarnaujančio personalo vaikai. Mes mokėmės kartu su jais. Pamokos vykdavo dviem pamainomis nuo aštuntos ryto ir trečios popiet. Šiaip jau dienotvarkė būdavo tokia: atsikėlę šeštą ryto darydavome mankštą, tada prausdavomės lauke, nes barake nebuvo vandentiekio, paskui žygiuodavome į barako valgyklą pusryčiauti. Dažniausiai gaudavome grikių košės, duonos ir arbatos su 30 gramų cukraus. Vaisių – jokių, daržovių – tik kopūstų sriubos pavidalu. Maistą dalijo virėjai. Cukrus laikytas itin vertingu produktu, tad jo dalijimas buvo virtęs kone ritualu. Prie vieno stalo sėdėdavo dešimt kareivių, tad 300 gramų cukraus gabalą reikėdavo padalyti į dešimt lygių dalių, kad kiekvienam valgytojui tektų po 30 gramų. Vienas iš kareivių paimdavo cukraus luitą kaire ranka, o dešine smarkiai trinktelėdavo šaukštu, kad luitas subyrėtų į dešimt vienodų dalių. Pagal nerašytą taisyklę dalintojui, kad nesukčiautų, atitekdavo paskutinis gabalėlis.

Papusryčiavę ruošdavome pamokas. Aš trečią popiet eidavau į mokyklą, nes mokiausi antroje pamainoje. Po pamokų repetuodavome kartu su visu orkestru, vėliau išsiskirstydavome kas sau ir atmintinai kaldavome karinius maršus ir klasikines kompozicijas. Dar turėdavome prinešti anglių ir malkų, mat apsišildydavome krosnimis, taip pat mazgoti grindis.

Kol įpratau prie tokio griežto tvarkaraščio, kelis rytus pramiegojau ir neišgirdau trimito. Už bausmę gaudavau šveisti grindis. Tas darbas buvo bjaurus: pirmiausia tekdavo nugremžti lentas kirviu arba šepečiu, paskui kelis kartus švariai išmazgoti. Vandentiekio neturėjome, tad vandenį tekdavo nešti kibiru iš lauke stovinčios cisternos. Kad švariai išplautum grindis, tekdavo dešimt sykių lakstyti ten ir atgal. Žiemą vandens nešimas būdavo tikras iššūkis.

Drausmė Divizionkoje buvo daug griežtesnė negu vaikų namuose. Kartą mes su draugu pavėlavome vakarienės. Už bausmę liepė eiti šveisti grindų, bet atsisakėme. Mūsų orkestro vadovas (leitenantas, atvežęs mus į Divizionką) pasakė, kad už nepaklusimą būsime nuskusti plikai. Geruoju nepasidavėme, tad buvome kelių kareivių sučiupti ir likome be plaukų.

Skusta galva mums, berniukams, buvo didelis pažeminimas, nes mokėmės kartu su mergaitėmis. Nuo tada mazgodavome grindis tiek sykių, kiek tik būdavo įsakyta, kad tik atsiaugintume plaukus. Kiti juokavo, esą aš nugremžiau kvadratinį kilometrą grindų.

Divizionas turėjo keturis orkestrus. Kai kurie berniukai iš mūsų vaikų namų pateko į kitus batalionus, o mūsiškiame orkestre grojo aštuoni vospitanniki: trys iš mūsų vaikų namų ir penki iš gretimos karinės muzikos mokyklos. Be to, tarp orkestrantų dar buvo šeši šauktiniai, penki kariškiai profesionalai ir leitenantas. Leitenantas su šeima buvo įsikūręs karininkams skirtame barake. Kiti kariškiai gyveno Ulan Udėje ir kiekvieną dieną atvykdavo į Divizionką traukiniu. Nei leitenantas, nei kariškiai su mumis barake negyveno, tad vospitannikus paeiliui prižiūrėdavo šauktiniai.

***

Sulaukę keturiolikos buvome raginami stoti į komjaunimą. Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga buvo lyderystės įgūdžių, reikalingų, kad taptum visaverčiu komunistų partijos nariu, ugdymo poligonas. Iš pradžių komjaunuoliai buvo elitinė jaunųjų aktyvistų grupė, pasiruošusi eiti ir daryti viską, ką tik lieps komunistų partija, vėliau tai tapo būtinu slenksčiu siekiant sėkmingos karjeros. Šalyje beveik visi jauni žmonės priklausė tai sąjungai, o į tą, kuris nebuvo komjaunuolis, žiūrėdavo įtariai.

Armijoje visi buvome komjaunuoliai. Tai reiškia, jog turėjome prenumeruoti laikraštį „Komsomolskaja Pravda“ ir kartą per mėnesį dalyvauti susirinkimuose. Vertinome tai kaip neišvengiamą būtinybę ir kiekvienas neva tam pritarėme. Niekas nedrįso pasisakyti prieš, netgi jeigu galvojo priešingai. Ta prievartinė narystė vėliau, kai atsidūriau Jungtinėse Valstijose, pakišo man koją, kai pretendavau į tam tikras pareigas.

Į sovietų armiją imdavo ir bausmę kalėjime atlikusius kriminalinius nusikaltėlius. Jie buvo vadinami blatnyje, tai yra iš vagių pasaulio. Du tokie asmenys grojo mūsų orkestre. Jaunesniajam buvo apie dvidešimt metų, vyresniajam – gal dvidešimt penkeri, nors sunku pasakyti, mat buvo visiškai nuplikęs, turėjo auksinių dantų ir daugybę tatuiruočių ant kūno. Abu jie priklausė rusų mafijai, vadinamai bratva (brolija), bet kiti juos vadino tiesiog blatnyje. Tų žmonių šūkis buvo: orumas, pagarba ir garbė. Jeigu jo nesilaikysi, kiti nariai gali tave nužudyti. Blatnyje pažindavo vienas kitą iš ypatingo rankos paspaudimo, tatuiruočių ir žargono. Tatuiruotės pasakojo apie žmogaus gyvenimą; kuo daugiau tatuiruočių, tuo ilgesnė istorija brolijoje. Išskirtinis užkietėjusio blatnojo ženklas – Stalino ar Lenino tatuiruotė ant krūtinės, neva sauganti nusikaltėlį nuo kulkos. Esą niekas nedrįs šauti į garbinamo Stalino ar Lenino atvaizdą. Kai kuriuos blatnyje „saugojo“ visi keturi komunizmo stulpai: Stalino, Lenino, Karlo Markso ir Frydricho Engelso tatuiruotės.

Blatnyje kalbėjo savu žargonu, kad kiti nesuprastų. Pinigai jiems buvo vozduch (oras), turtas – babki (senutės), milicija – musor (šiukšlės), skundikas – koziol (ožys), moteris – suka (kalė). Žodyną nuolat papildydavo nauji žodeliai. Visi žinojome, kad du iš mūsiškių yra blatnyje. Man atrodo, netgi mūsų leitenantas vengė juos varinėti. Tačiau tie vyrukai niekada nesielgė su mumis blogai. Vyresnysis blatnasis man kartą netgi patarė: „Kai pradėsi vaikščioti į pasimatymus, neik tenai, kur reikia nusirengti, pavyzdžiui, maudytis. Tu per liesas, išgąsdinsi mergaitę.“

Taigi kasdien repetavome ir lankėme mokyklą. Mano klasės auklėtoja buvo matematikos mokytoja. Aš žavėjausi ta aukšta, stipria moterimi, kuri liepė man daug mokytis: „Tu per liesas, kad galėtum dirbti fizinį darbą.“ Ji pati buvo mokytojų dukra ir pasakojo mums, kad vaikystėje sienos aplink jos lovą buvo apklijuotos puslapiais iš matematikos vadovėlio. Ji įprato matyti formules nuo mažens, bet kai paaugo ir pamatė lygtį a+b=c, pravirko, nes tai jai atrodė nelogiška. Vėliau ji tapo gera matematike.

Auklėtoja nuolat skųsdavosi, kad nepaaukština jos vyro. Jis buvo žvalgybininkas, o taikos metu žvalgybininkai, ypač Sovietų Sąjungos gilumoje, nebuvo svarbūs, daug svarbesni sovietams buvo kareivių instruktoriai.

Mėgau ir mūsų fizinio lavinimo mokytoją, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje netekusį rankos. Jis buvo bendravęs su amerikiečiais, dažnai pasakodavo įvairias istorijas apie Ameriką. Sakydavo, jog Amerikoje tiek daug automobilių, kad į juos būtų galima susodinti visą Europą ir dar liktų vietos. Pasakojo, kad yra mašinų, kurios gamina kitas mašinas, leisdamas suprasti, kokios aukštos tenai technologijos. Ironiška – mano mama kalėjo Gulage kaip „Amerikos šnipė“ už žodžius, kokius mūsų mokytojas kalbėjo niekieno nevaržomas. O jis pasakojo, esą amerikiečiai veisia humanoidus (pusiau žmones, pusiau beždžiones), kurie gali vairuoti taksi, ir dar kuria dirbtinį mėnulį, kuris suksis aplink Žemę ir perdavinės informaciją. Tačiau kai 1957-ųjų spalio 4 dieną sovietai aplenkę amerikiečius paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik“, į mokytojo kalbas ėmiau žiūrėti nepatikliai.

Iš visų dėstomų dalykų man labiausiai patiko geografija. Aš susikroviau į galvą pasaulio žemėlapį ir atmintinai žinojau kiekvieną geografinį taškelį, lyg būčiau ketinęs iškeliauti. Vienas iš žaidimų per pamoką būdavo surasti mažai žinomas vietas žemėlapyje. Aš visada laimėdavau. Tyrinėdamas pasaulį žemėlapiuose, prisimindavau paveiksliuką močiutės Biblijoje, kur pasaulis susiduria su visata, tik niekada nedrįsau Divizionkoje ieškoti Biblijos.

Kelis kartus per mėnesį repetuodavome su visu orkestru. Grodavome per oficialius susirinkimus, šokius, laidotuves ir per pertraukas Ulan Udės operos teatre.

Operos teatras buvo nuostabus, primenantis XIX a. caro laikų didybę, nors pastatą per septynerius metus (1945–1952) pastatė japonų karo belaisviai. Keista groti klasikinę muziką ištaiginguose Operos rūmuose klajokliams avių augintojams. Gal todėl daugiausia rodydavo baletą, o ne operas? Salė visada būdavo pilna.

Mūsų vadovas leitenantas kartais nuveždavo žmoną į baletą. Tada kuriam nors iš mūsų būdavo pavedama prižiūrėti trejų ir ketverių metukų jų dukreles. Kartą už auklę liko mano draugas Feliksas. Norėdamas kaip nors užimti mergytes, ėmė pasakoti istorijas apie žmogėdrą Babajų, kuris iškrečia vaikams daug bjaurių dalykų, jeigu jie blogai elgiasi. Nuo to vakaro mergaitės pradėjo bijoti tamsos, baidėsi nakties šešėlių. Leitenantas daugiau niekada neprašė Felikso prižiūrėti dukrų.

Vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių buvo groti per paradus. Ypač sunku būdavo, kai visi keturi diviziono orkestrai koncertuodavo pagrindinėje Ulan Udės aikštėje Ploščiad Sovietov lapkritį per Spalio revoliucijos metines ir gegužę per paradą, skirtą Pergalės dienai. Gegužę būdavo labai šalta, kartais netgi snigdavo, bet lapkritį – dar šalčiau. Grojant seilės patenka į varinį instrumentą; šiltu oru tai ne problema, gali išleisti jas nuspaudęs tam skirtą mygtuką, bet pučiant instrumentą lauke esant minusinei temperatūrai seilės sušąla, užkemša oro angą, ir nebepagrosi.

Kiekvienam muzikantui skirdavo 200 gramų degtinės. Duodavo netgi mums, trylikos ar keturiolikos metų paaugliams. Šiek tiek degtinės įpildavome į instrumentus, kad seilės neužšaltų, visa kita išgerdavome, kad nesušaltume patys. Ypač svarbu būdavo neleisti atšalti mundštukui, kad nepriliptų prie lūpų. Groti orkestre, kuriame aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt muzikantų, – jau iššūkis, o dar tekdavo stingdančiame šaltyje stovėti tris keturias valandas, neretai pučiant žvarbiam vėjui. Tokiais atvejais stengdavomės pridengti veidą, kad tik akys būtų matyti. Mes pirmieji susirinkdavome į aikštę prieš paradą ir paskutinieji išeidavome po renginio. Kai dabar žiūriu rusiškus filmus ir girdžiu karinius orkestrus grojant vis tuos pačius maršus, jaučiuosi laimingas, kad man nebereikia šalti.

Visus maršus turėdavome mokėti atmintinai, o jų buvo daugiau kaip dvidešimt, taigi ne juokas. Aš grojau varine Vagnerio tūba. Tai nedažnai naudojamas instrumentas, pasižymintis ir valtornos, ir tūbos savybėmis, kadaise sukurtas Richardo Vagnerio operų ciklui „Nibelungų žiedas“ (bosinė ir kontrabosinė tūbos). Aš grojau antruoju tenoru, kitaip sakant, ne melodiją, o akompanavau. Buvo sunku įsiminti visas pauzes, visus pianissimo ir forte.

Tam tikrą laiką mus prižiūrėjo trisdešimt penkerių šauktinis iš Vakarų Karpatų regiono, stambus vyras, orkestre mušantis didelį būgną. Nežinia kodėl su juo nesutarėme. Jis norėjo, kad mes, nesubrendėliai, elgtumės pagal jį, o mums atrodė, kad jis pats kvailas. Įžeidinėdavome jį sakydami: „Tu taip baisiai atrodai! Kai sulauksime tavo metų, tiesiog nusižudysime, nes nebeverta gyventi.“ Jis bausdavo mus užkraudamas papildomų pareigų, o mes jam keršydavome.

Kai mūsų priešas nutarė mokytis groti bajanu, mes jau buvome paruošę jam kiaulystę. Bajanas – armonika su mygtukais abiejose pusėse – sunkus instrumentas, nešiojamas specialioje dėžėje. Atvykus bajanistui visi prašydavo: „Pagrok „Kirpiči!“ Toji daina („Plytos“) buvo labai populiari. Kartais muzikantas, atidaręs instrumento dėžę, iš tikro rasdavo plytų. Tačiau jeigu tokį banalų pokštą būtume iškrėtę savo viršininkui, šis būtų iškart supratęs, kieno tai darbas, tad sugalvojome gudriau. Mokydamiesi grodavome iš natų, jas paprastai užsirašydavome ranka, taigi kai mūsų prižiūrėtojas nematė, „pagerinome“ jo natas – papildomai prirašėme šešioliktinių, trisdešimt antrinių ir kitokių. Vyrukas neįtarė klastos ir labai stengėsi viską sąžiningai sugroti. Kiti muzikantai jo neperspėjo, nebuvo tarpusavio pagarbos.

Retsykiais, jeigu tą pačią dieną būdavo du renginiai, mūsų orkestrą išskaidydavo. Per laidotuvių ceremoniją ir lydint karstą į kapines aš grodavau cimbolais. Reikėdavo juos sumušti į taktą su didžiuoju būgnu. Cimbolų garsas stiprus, išskirtinis, jei suklysi, visi išgirs.

Kai grodavome šokiuose, būdavo leidžiama naudotis natomis. Paprastai grodavome klasiką. Kitokią muziką, pavyzdžiui, džiazą, girdėdavome tik per užsienio radiją, ir tai labai retai. Tačiau progų atitolti nuo „normos“ pasitaikydavo. Prisimenu, kartą vienas naujas mūsų orkestro narys, ukrainietis pavarde Filipčiukas, nutarė surengti mūsų bataliono kareiviams nedidelį koncertą. Iš naujesnių orkestro narių, įskaitant ir mane, buvo suburta nedidelė grupė. Filipčiukas atnešė dainų apie meilę ir šeimos ilgesį, praradimus ir kitus nekariškus sentimentus, ir mes kiek parepetavę surengėme koncertą. Jis turėjo didžiulį pasisekimą. Kareiviams labai patiko, o vadovybę įsiutino. Esą, tokia muzika tik demoralizuoja. Suprask, jie beria į mūsų maistą salietros, kad numalšintų kūniškus mūsų potraukius, o mes rengiame koncertus, primenančius kariams apie seksą, meilę ir namus. Koncertai buvo tučtuojau uždrausti, o Filipčiukas už bausmę išvarytas iš orkestro ir perkeltas į vairuotojų skyrių. Bet jis lengvai nepasidavė. Divizionka buvo įsikūrusi labai smėlingoje vietovėje, palei Selengos upę plytėjo kopos. Kartais smėlio audros būdavo tokios stiprios, kad vos įžiūrėdavai prieš nosį. Kad ir kur eitum, reikėdavo klampoti per minkštą gilų smėlį. Būdavo, Filipčiukas važiuoja visureigiu, sustoja būrio priešakyje, priešais mūsų leitenantą, ir pašaipiai klausia: „Ei! Gal pavėžėti?“

Knygą galite įsigyti čia

Keliantis įtampą tarptautinis bestseleris smogia nežinomybe. Taip knygą apibūdina kritikai. Matthew J.Arlidge’o „Eini beni“ siužetas: du žmonės pagrobiami ir įkalinami apleistame pastate. Be šviesos, maisto, šilumos ir vandens. Yra tik ginklas. Vienas pistoletas dviem žmonėms ir žinutė, jog bus paleistas tik tas, kuris nušaus kitą.

Vėliau dingsta kita pora žmonių, o išgyvenusių aukų istorijos panašios, tik aplinkybės kiek kitokios. Tokio sukto makabriško žaidimo detektyvei inspektorei Helenai Greis dar neteko patirti. Jeigu nebūtų pati kalbėjusi su palaužtomis aukomis, vargu ar būtų patikėjusi. Dingsta vis daugiau žmonių, ir nėra nieko baisiau už pradedančius aiškėti motyvus…

„Eni beni“ – įelektrinantis trileris be jokių suvaržymų. Virtuoziškai suregztas siužetas. Vingrus pasakojimas. Autorius audžia subtilų ir sudėtingą pasakojimą, spendžia itin kruopščiai apgalvotus spąstus, tačiau detektyvė inspektorė Helena Greis vis dėlto velniškai sumani.

***

Semas miega. Galėčiau jį dabar nušauti. Jis nusisukęs – sunku nebūtų. Jei krustelčiau, ar jis sujudėtų? Ar mėgintų mane sulaikyti? O gal tik apsidžiaugtų, kad šis košmaras baigėsi?

Nevalia šitaip mąstyti. Privalau galvoti apie tai, kas tikra, gera. Tačiau kai esi įkalintas, dienos ištįsta iki begalybės, o viltis miršta pirmoji.

Suku galvą, bandydama prisiminti ką nors gero ir užkirsti kelią niūrioms mintims, bet kuo toliau, tuo sunkiau atgaivinti malonius prisiminimus.

Mes čia dar tik dešimt dienų (o gal net vienuolika?), bet įprastas gyvenimas jau atrodo toli praeity. Tai atsitiko tuomet, kai pasilinksminę Londone važiavome autostopu namo. Pylė kaip iš kibiro ir vairuotojai dūmė pro šalį net nepasukdami galvos. Kai permirkę iki siūlelio jau sukome atgal, staiga sustojo furgonas. Viduje buvo šilta ir sausa. Mums pasiūlė kavos iš termoso. Pralinksmėjome vien nuo jos aromato. Skonis buvo dar puikesnis. Nežinojome, jog tai bus paskutinis mūsų laisvės skonis.

Kai atsipeikėjau, iš skausmo plyšo galva. Burna buvo apkepusi krauju. Aš nebe šiltame furgone. O šaltoje, tamsioje erdvėje. Gal sapnuoju? Krūptelėjau išgirdusi triukšmą už nugaros. Tačiau tai tik Semas stengėsi stotis.

Mus apiplėšė. Apiplėšė ir išmetė. Aš paropojau į priekį ir pirštais ėmiau kabintis už mus supančios sienos. Šaltos, kietos plytelės. Virtau ant Semo ir, trumpam jo įsitvėrusi, traukiau į save tokį mielą jo kvapą. Toji maloni akimirka baigėsi ir supratome visą savo padėties siaubą.

Mudu buvome nenaudojamame baseine. Apleistame ir nereikalingame, nuo kurio buvo nuplėštos visos lentos, ženklai ir net laipteliai. Viskas, kas dar galėjo būti panaudota. Teliko gili, lygi vandens talpykla, iš kurios neįmanoma išlipti.

Ar tas velnio išpera klausėsi mūsų pagalbos šauksmo? Galbūt. Nes kai pagaliau nutilome, tai ir įvyko. Išgirdome suskambant mobilųjį telefoną ir vieną viltingą mirksnį manėme, jog kažkas atskubėjo mūsų gelbėti. Bet tada netoliese ant baseino grindų pamatėme šviečiantį telefono ekraną. Semas net nesujudėjo, tad nubėgau aš. Kodėl aš? Kodėl visada aš?

– Labas, Eime.

Telefone girdėjosi iškraipytas, tarsi ne žmogaus balsas. Norėjosi melsti pasigailėjimo, paaiškinti, kad tai siaubinga klaida, tačiau išgirdusi, kad jie žino mano vardą, tarsi praradau gebėjimą įtikinamai kalbėti. Aš tylėjau, tad balsas, negailestingas ir bejausmis, kalbėjo toliau:

– Nori gyventi?

– Kas tu? Ką mums pada…

– Ar nori gyventi?

Netekau žado. Liežuvis sustingęs. Pagaliau:

– Taip.

– Ant grindų prie telefono rasi pistoletą. Su viena kulka. Tau arba Semui. Tokia tavo laisvės kaina. Jeigu nori gyventi, turi nužudyti. Eime, nori gyventi?

Aš negaliu ištarti nė žodžio. Mane pykina.

– Tai ar nori?

Paskui telefonas nutyla. Tuomet Semas paklausia:

– Ką jie sakė?

Semas miega čia pat. Galėčiau tai padaryti dabar.

Eimė tupi už kelių pėdų nuo manęs. Nesmagumas dingęs ir ji nesigėdydama šlapinasi ant grindų. Matau, kaip plona sysiuko srovelė krinta ant plytelių, smulkūs pursleliai tykšta į šalis ir nusėda ant jos nešvarių kelnaičių. Prieš keletą savaičių nuo tokio vaizdo būčiau nusigręžęs, bet dabar ne.

Jos šlapimas tingiai nuvinguriuoja nuožulnuma ir įsilieja į užsistovėjusią balą aplink nuosėdas, susikaupusias giliajame baseino gale. Įdėmiai stebiu tą kelionę, bet galiausiai pranyksta paskutiniai lašeliai ir pramoga baigiasi. Ji grįžta į savo kampą. Nei atsiprašymo, nei kokio žodelio. Virtome gyvuliais – nebepaisančiais savęs nė kito.

Taip buvo ne visuomet. Iš pradžių siutome, niršome. Buvome tvirtai pasiryžę čia nemirti, bet laikytis išvien ir išgyventi. Eimė buvo atsistojusi man ant pečių, kabinantis už plytelių jai lūžinėjo nagai, ir ji tiesėsi kiek įmanydama, kad pasiektų baseino briauną. Kai tai nepavyko, ji bandė ant jos užšokti. Tačiau baseinas keturių su puse metro gylio, gal net daugiau, ir regis, kad išsigelbėti neįmanoma.

Mėginome skambinti telefonu, bet jis buvo su slaptažodžiu ir po kelių bandymų išsikrovė akumuliatorius. Mudu rėkėme, klykėme, kol užkimome. Atsiliepė tik mūsų pačių aidas, tarsi juokdamasis iš mūsų. Kartais atrodo, lyg būtume kitoje planetoje, kur per mylių mylias nėra nė gyvos dvasios. Artinasi Kalėdos, turėtų kas nors mūsų ieškoti. Bet čia, šioje šiurpioje, nesibaigiančioje tyloje, tuo sunku patikėti.

Apie pabėgimą galvoti nė neverta, tad dabar stengiamės tik išgyventi. Kramtėme nagus, kol ėmė kraujuoti, tada godžiai sučiulpėme kraują. Auštant nuo plytelių nulaižėme kondensatą, bet vis vien gurgėjo skrandžiai. Svarstėme, gal valgyti savo drabužius… bet šią mintį atmetėme. Naktį labai šalta ir nuo hipotermijos nemirštame tik dėl savo menko apdaro ir šilumos, kurią vienas kitam išspinduliuojame.

Ar man pasirodė, ar iš tiesų mūsų glėbiai nebe tokie šilti? Nebe tokie saugūs? Nuo tada, kai tai atsitiko, mudu nepaleidome vienas kito dieną naktį, vienas kitą raginome laikytis, kad neliktume vieni šioje klaikioje duobėje. Kad greičiau eitų laikas, žaidėme žaidimus, fantazavome, ką darysime, kai mus išgelbės: ką valgysime, ką sakysime savo artimiesiems, ką per Kalėdas gausime dovanų. Bet ilgainiui žaisti liovėmės, nes suvokėme, kad čia mus atvežė ne be reikalo ir kad laimingos pabaigos nesulauksime.

– Eime?

Tyla.

– Eime, būk gera, pasakyk ką nors.

Ji į mane nežiūri. Su manimi nekalba. Gal jau niekada nekalbės? Bandau įsivaizduoti, apie ką ji galvoja, bet nepavyksta.

Gal nebeturime ko sakyti? Ieškodami būdų pabėgti išmėginome viską, ištyrinėjome kiekvieną savo kalėjimo colį. Nepalietėme tik vieno – šautuvo. Jis guli ten pat ir šaukiasi mūsų.

Pakeliu galvą ir pamatau, kaip Eimė į jį žiūri. Mūsų žvilgsniai susitinka ir ji nudelbia akis. Ar ji gali jį paimti? Prieš porą savaičių būčiau sakęs, kad tikrai ne. O dabar? Tarpusavio pasitikėjimas yra trapus – jį sunku įgyti, bet lengva netekti. Aš jau dėl nieko nesu tikras.

Žinau tik viena – kad kuris nors iš mudviejų mirs.

Knygą galite įsigyti čia

Įtraukiantis, nenuspėjamas, pribloškiantis. Taip vertinamas Roberto Galbraitho „Šilkverpis“ (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė). O britų dienraštis „The Telegraph“ tiesiai šviesiai pareiškė: „Velnioniškai geras detektyvas.“

Kai dingsta rašytojas Ovenas Kvainas, jo žmona iš pradžių pamano, kad vyras panoro nuo visų pabėgti ir pabūti vienas. Moteris kreipiasi į privatų detektyvą Kormoraną Straiką – prašo rasti pradingėlį ir sugrąžinti namo. Tačiau tirdamas aplinkybes Straikas greitai supranta, kad viskas ne taip paprasta, kaip mano ponia Kvain. Rašytojas ką tik baigė naujos knygos rankraštį, o jame atvirai ir kuo smulkiausiai aprašė beveik visus pažįstamus. Jei romanas būtų išspausdintas, žlugtų ne vieno gyvenimas, todėl daug kas gali trokšti Oveną Kvainą amžinai nutildyti. Netrukus Kormorano Straiko įtarimai pasitvirtina – randamas žiauriai nužudyto rašytojo kūnas. Prasideda lenktynės su žudiku, su tokiu negailestingu Straikas dar nebuvo susidūręs…

***

– Tikras kopūstgalvis, a? – tarė Leonora Kvain, atsisėdusi į krėslą prieš Straiko stalą.

– Taip, – sutiko Straikas, klestelėdamas į krėslą priešais, – kopūstgalvis.

Nors moters veidas buvo rausvas ir beveik be raukšlių, o blyškiai mėlynų akių baltymai švarūs, jai turbūt buvo apie penkiasdešimt. Plonus, retus, žilstelėjusius plaukus prilaikė dvejos plastikinės šukos; ji mirksėdama žiūrėjo į jį pro senamadiškus akinius didžiuliais plastikiniais rėmeliais. Paltas švarus, nors aiškiai pirktas devintąjį dešimtmetį: su įsiūtais peteliais ir didžiulėmis plastikinėmis sagomis.

– Vadinasi, jūs čia dėl savo vyro, ponia Kvain?

– Taigi, – patvirtino Leonora. – Jis dingo.

– Seniai? – paklausė Straikas, nejučiomis siekdamas bloknoto.

– Prieš dešimt dienų, – atsakė Leonora.

– Į policiją kreipėtės?

– Kokia iš jos nauda, – irzliai atsakė klientė, lyg jau būtų įkyrėję visiems aiškinti. – Kartą kreipiausi, tik visus užpykdžiau, nes jis tada buvo pas draugą. Kartais Ovenas ima ir išnyksta. Jis rašytojas, – pridūrė, lyg tai viską paaiškintų.

– Jis dingdavo ir anksčiau?

– Jis viską ima į širdį, – niūriai atsiliepė Leonora. – Nuolat kur nors išlekia, bet praėjo jau dešimt dienų, žinau, kad jis prislėgtas, tik dabar man jo labai reikia namie. Orlanda laukia, man pilnos rankos darbo, be to…

– Orlanda? – pakartojo Straikas. Buvo toks išvargęs, kad įstengė įsivaizduoti tik Floridos kurortą. Neturi laiko skristi į Ameriką, o Leonora Kvain nutriušusiu palteliu vargu ar įstengtų apmokėti jam lėktuvo bilietą.

– Orlanda – mūsų duktė, – paaiškino Leonora. – Ją reikia prižiūrėti. Ir dabar paprašiau kaimynę pasėdėti su ja, kol būsiu išėjusi.

Pasigirdo beldimas į duris, ir į kabinetą auksaplaukę galvą įkišo Robina.

– Gal norėtumėt kavos, pone Straikai? O jūs, ponia Kvain?

Juodu pasakė Robinai, kokios kavos norėtų, toji išėjo ir Leonora tarė:

– Jūs kaipmat apsisuksite, aš, regis, žinau, kur jis, tik adreso negaliu rasti. Nėra kam atsakyti į telefono skambučius, kai man paskambina. Jau dešimt dienų, – pakartojo ji, – mums jo reikia namie.

Straikas pamanė, kad tokiomis aplinkybėmis kreiptis į seklį – per didelė prabanga, juolab kad klientė, matyt, verčiasi sunkiai.

– Jei reikia tik į skambučius atsakyti, negi neturite draugės ar… – atsargiai pasiūlė jis.

– Edna negali, – atsakė Leonora, ir jis didžiai susigraudino (kartais iš nuovargio darosi perdėtai jausmingas), kad ji netiesiogiai prisipažino turinti tik vieną draugę. – Ovenas liepė nesakyti, kur slepiasi. Šitam reikalui reikia vyro, kad atrištų jiems liežuvį, – paprastai paaiškino.

– Jūsų vyro vardas Ovenas, tiesa?

– Ovenas, Ovenas Kvainas, – atsakė ji. – Parašė „Hobarto nuodėmę“.

Nei pavardė, nei pavadinimas Straikui nieko nesakė.

– Taigi jūs žinote, kur jis?

– Žinau. Buvom vakarėlyje su leidėjais ir kitais veikėjais. Jis nenorėjo manęs vestis, bet pasakiau: „Jau iškviečiau auklę, irgi eisiu“… Taigi išgirdau Kristianą Fišerį pasakojant Ovenui apie vieną vietą, rašytojų poilsio namus. Paskui paklausiau Oveno: „Apie kokią vietą jis tau pasakojo?“, o Ovenas atšovė: „Nesakysiu, tokia ir yra poilsio namų paskirtis, po perkūnais, – pailsėti nuo žmonos ir vaikų.“

Leonora beveik skatino Straiką drauge su vyru pasišaipyti iš jos; taip motinos kartais apsimeta, kad didžiuojasi vaiko įžūlumu.

– Kas tas Kristianas Fišeris? – paklausė Straikas, prisivertęs susikaupti.

– Leidėjas. Jaunas, bet jau prasimušęs.

– Gal skambinote Fišeriui ir paklausėte poilsio namų adreso?

– O kaipgi, skambinau kasdien visą savaitę, atsakymas vienas: žinia jam bus perduota, jis atskambins, bet neatskambino. Ko gero, Ovenas liepė nesakyti, kur jis. Bet jūs išpešit adresą iš Fišerio. Žinau, jūs – puikus seklys, – pridūrė ji. – Suradote Lulos Landri žudiką, o policija prašovė.

Vos prieš aštuonis mėnesius Straikas teturėjo vieną klientą, jo verslas merdėjo, o ateitis buvo niūri. Paskui jis įrodė, kad jaunoji įžymybė ne nusižudė, o buvo išstumta iš ketvirto aukšto balkono – ir vietos jurisdikcijos prokuroras liko patenkintas. Straikas iškart išgarsėjo, užplūdo klientai, kelias savaites jis buvo garsiausias sostinės seklys. Džonis Rokbis virto jo istorijos išnaša; Straikas pats tapo garsenybe, nors jo vardą dauguma žmonių iškraipydavo…

– Aš jus pertraukiau, – tarė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis sutelkti mintis.

– Tikrai?

– Taip, – tarė Straikas ir prisimerkęs įsispoksojo į savo keverzones bloknote. – Jūs pasakėt: „Orlanda laukia, man pilnos rankos darbo, be to…“

– Ak taip, – atsiliepė Leonora, – nuo tada, kai jis išvyko, prasidėjo ta velniava.

– Ką reiškia velniava?

– Šūdai pro mūsų pašto dėžutės plyšį, – atsainiai pranešė Leonora Kvain.

– Kažkas pro durų laiškų plyšį įmetė išmatų? – nesuprato Straikas.

– Aha.

– Kai dingo vyras?

– Aha. Šuns, – patikslino Leonora, ir Straikas ne iš karto suprato, kad ji kalba ne apie vyrą, o apie išmatas. – Jau tris ar keturis kartus, naktimis. Manot, rytą labai malonu jas rasti? O dar į duris beldėsi kažkokia keista moteriškė.

Ji nutilo, laukdama Straiko klausimų. Matyt, atsakinėti jai patinka. Straikas seniai padarė išvadą, jog daugeliui vienišų žmonių malonu atsidurti kieno nors dėmesio centre ir jie stengiasi, kad tas malonumas truktų kuo ilgiau.

– Kada į duris beldėsi nepažįstama moteris?

– Praėjusią savaitę, klausė Oveno, o kai atsakiau, jog nėra, liepė perduoti, kad Andžela mirė, tik tiek.

– Ir jūs jos nepažįstat?

– Kaip gyva nesu mačiusi.

– Ar pažįstat kokią nors Andželą?

– Ne. Bet kartais gerbėjos jam ant kaklo kariasi, – staiga įsišnekėjo Leonora. – Viena įniko jam rašyti laiškus ir siųsti nuotraukas, kuriose apsirengusi kaip romano herojė. Kai kurios tų laiškų rašytojų, prisiskaičiusios jo knygų, įsivaizduoja, neva Ovenas jas supranta. Kluikos, a? Juk visa pramanyta.

– Negi visos gerbėjos žino jūsų vyro adresą?

– Ne visos, – atsakė Leonora. – Gal ten buvo studentė. Jis kartais skaito paskaitas, kaip rašyti.

Atsidarė durys, įžengė Robina su padėklu. Padėjo puodelį su juoda kava prieš Straiką, arbatą – prieš Leonorą Kvain ir vėl išėjusi uždarė duris.

– Ar daugiau keistenybių nenutiko? – paklausė Leonoros Straikas. – Tik išmatos pro plyšį ir moteris, atėjusi pas jus į namus?

– Ir dar man atrodo, kad mane sekė. Aukšta pakumpusi juodbruvė, – atsakė Leonora.

– Ne ta pati moteris, kuri…

– Ne ta pati. Toji, kuri buvo atėjusi pas mane į namus, buvo žemutė dručkė. Ilgais rudais plaukais. O mane sekė tamsiaplaukė ir ji kūprinosi.

– Jūs įsitikinusi, kad ji jus sekė?

– Aha, manau, taip. Mačiau ją einant iš paskos jau du, gal tris kartus. Ji ne vietinė, niekada anksčiau jos nebuvau mačiusi, o Ladbrok Grouve gyvenu per trisdešimt metų.

– Aišku, – lėtai ištarė Straikas. – Sakėte, vyras buvo prislėgtas? Kas jį nuliūdino?

– Jis siaubingai susiriejo su savo agente.

– Gal žinote kodėl?

– Dėl knygos, naujausios. Liza – jo agentė – iš pradžių gyrė, kad tai geriausias jo kūrinys, o paskui, gal po dienos dviejų, pakvietė jį vakarienės ir pareiškė, kad knygos išleisti neįmanoma.

– Kodėl ji pakeitė nuomonę?

– Paklauskit Lizos, – pirmą kartą supyko Leonora. – Savaime suprantama, kad jis buvo prislėgtas. O kas nebūtų? Jis rašė tą knygą dvejus metus. Grįžo namo kaip debesis, nudrožė į kabinetą, čiupo viską…

– Ką čiupo?

– Savo knygą, na, rankraštį, užrašus – viską, perkūnais griaudėdamas susikišo į krepšį ir išmovė. Nuo tos akimirkos jo nebemačiau.

– Ar jis turi mobilųjį telefoną? Jam skambinote?

– Bandžiau, jis neatsiliepia. Niekada neatsiliepia šitaip išlėkęs. Kartą išmetė mobilųjį pro mašinos langą, – Leonoros balse vėl skambėjo pasididžiavimo vyro ūmumu gaidelė.

– Ponia Kvain, – Straiko meilė artimui, nesvarbu, ką jis pasakė Viljamui Beikeriui, turėjo ribas, – kalbėsiu atvirai: mano paslaugos nepigios.

– Nieko tokio, – ramiai atsiliepė Leonora. – Liza sumokės.

– Liza?

– Liza… Elizabeta Tasel. Oveno agentė. Ji kalta, kad jis pabėgo. Tegu moka iš savo komisinių. Ovenas – auksinė jos karvutė. Užsigeis jį susigrąžinti kaip didelė, supratusi, ką padarė.

Straikas dėl to nebuvo toks tikras. Jis įsimetė į kavą tris gabaliukus cukraus ir vienu mauku ją išgėrė, galvodamas, kaip elgtis toliau. Leonora Kvain kėlė jam nesuvokiamą gailestį: matyt, ji pratusi prie vyro įniršio priepuolių, susitaikiusi su mintimi, kad niekas nesiteikia atskambinti, ir neabejoja, kad už pagalbą reikia mokėti. Elgėsi ji šiek tiek keistokai, bet buvo nuožmiai sąžininga. Vis dėlto Straikas nuo tada, kai jo verslas netikėtai suklestėjo, negailestingai atsisakydavo nepelningų bylų. Tie keli žmogeliai, kurie atėjo pas jį pasipasakoti savo nesėkmės istorijų, vildamiesi, kad paties Straiko sunkumai (spaudos aprašyti gana pagražintai) paskatins padėti jiems be atlygio, išėjo nusivylę.

Bet Leonora Kvain, išmaukusi arbatą nė kiek ne lėčiau negu Straikas kavą, atsistojo, lyg juodu jau būtų sutarę dėl sąlygų ir užmokesčio.

– Jau eisiu, – tarė ji, – nemėgstu ilgam palikti Orlandos. Ji ilgisi tėvelio. Pasakiau jai, kad einu samdyti žmogaus, kuris jį ras.

Straikas neseniai padėjo kelioms jaunoms turtuolėms atsikratyti vyrų bankininkų iš Sičio, praradusių patrauklumą po finansinės krizės. Dėl įvairovės jam būtų malonu grąžinti vyrą žmonai.

– Gerai, – tarė jis ir nusižiovavęs stumtelėjo jai bloknotą. – Man reikės jūsų kontaktinių duomenų, ponia Kvain. Praverstų ir vyro nuotrauka.

Leonora užrašė adresą ir telefono numerį apskritomis vaikiškomis raidėmis, bet jo prašymas duoti nuotrauką ją nustebino.

– O kam jums nuotrauka? Juk jis tuose rašytojų namuose. Paspauskite Kristianą Fišerį, tegu pasako, kur jie.

Ji išėjo iš kabineto nespėjus Straikui, pavargusiam ir ligotam, išlįsti iš už stalo. Jis išgirdo, kaip ji gyvai padėkojo Robinai už arbatą, paskui žaibiškai atsidarė ir virpėdamos užsitrenkė stiklinės durys į laiptų aikštelę, ir naujoji klientė dingo.

Knygą įsigyti galite čia

Pateikiame ištrauką iš Karen Joy Fowler romano “Mes visi nesavame kailyje” (vertė Emilija Ferdmanaitė). Tai tarptautinis bestseleris, kuris buvo apdovanotas PEN/Faulkner premija ir atrinktas į „The Man Booker Prize 2014“ trumpąjį sąrašą.

Romano centre – Rozmari Kuk, kuri vaikystėje buvo tikra gražbylė. Dabar ji – užsisklendusi koledžo studentė, kuri nemėgsta kalbėti nei apie save, nei apie savo šeimą. Vaikystėje Rozmari turėjo seserį ir brolį. Dabar ji – vienturtė. Kas gi įvyko Kukų šeimoje, kad apie tai kalbėti taip sunku, jog pasakojimą tenka atsukti iki vidurio ir perpasakoti iš naujo? Leiskime kalbėti pačiai Rozmari: neįtikėtina jos šeimos istorija peršoks dešimtmečius, supažindins su šokiruojančiais psichologiniais tyrimais, privers juoktis ir verkti, o galiausiai sugrįš į pradžią. Du kartus.

***

Dabartiniai mano pažįstami nustebtų išgirdę, jog vaikystėje buvau gražbylė. Iš tų laikų, kai man dveji, yra išlikęs namudinis filmukas: senamadiškas, begarsis, visai išblukęs – dangus baltas, mano raudoni sportbatukai pamėkšliškai rausvi, – tačiau aiškiai matyti, kiek aš daug pliurpiu.

Užsiimu kraštovaizdžio dizainu: renku po vieną akmenėlį nuo žvyruoto įvažiavimo į mūsų kiemą, žygiuoju prie didelės skardinės geldos, įmetu, grįžtu atgal. Dirbu uoliai, bet demonstratyviai. Išpučiu akis tarsi nebyliojo kino žvaigždė. Žiūrovams pasigrožėti atkišu skaidrų kvarco gabalėlį, paskui įsidedu jį į burną, užsibruku už žando.

Pasirodo mano mama ir akmenėlį ištraukia. Paskui ji vėl dingsta už kadro, bet aš pradedu ožiuotis – tai matyti iš mano gestų – ir mama sugrįžusi įmeta akmenėlį į geldą. Filmukas trunka kokias penkias minutes, ir visą tą laiką aš nesiliauju malusi liežuviu.

Po kelerių metų mama mums skaitys seną pasaką, kurioje vienai seseriai (vyresnėlei) kalbant iš burnos krenta rupūžės ir gyvatės, o kitai (jaunėlei) byra gėlės ir brangakmeniai, ir mano galvoje iškils šis vaizdinys – scena iš filmuko, kai mama įkiša ranką man į burną ir ištraukia deimantą.

Vaikystėje buvau baltapūkė, dailesnė nei dabar, o dar išsipusčiusi prieš kamerą. Neklusnios garbanos sudrėkintos vandeniu ir vienoje pusėje susegtos kaspinėlio formos segtuku su žėručiais. Kas kartą pasukus galvą segtukas žybteli saulėje. Maža rankelė mosteli į akmenėlių geldą. Visa tai, tikriausiai sakau aš, visa tai vieną dieną bus tavo.

O gal ir visiškai ką kita. Nesupaisysi, ką aš ten kalbu. Filmuodami tėvai gėrėjosi ekstravagantiška mano žodžių gausa, neišsenkančiu jų srautu.

Vis dėlto pasitaikydavo atvejų, kai mane tekdavo stabdyti. Jeigu sugalvoji du dalykus, kuriuos norėtum pasakyti, išsirink tą, kuris tau labiau patinka, ir pasakyk tik jį, sykį patarė mama, mėgindama išmokyti mane gerų manierų, o vėliau taisyklė buvo susiaurinta iki vieno iš trijų.

Kas vakarą tėtis sustodavo prie mano kambario durų palinkėti saldžių sapnų, ir aš imdavau tarškėti neatsikvėpdama, apimta nevilties, bandydama užlaikyti jį kambaryje vien savo balsu. Būdavo, pamatau jo delną ant durų rankenos, durys pradeda vertis. „Noriu papasakoti vieną dalyką!“ – šūkteliu aš, ir durys pusiaukelėje sustoja.

– Pradėk nuo vidurio, – sakydavo tėtis, šešėlis, iš nugaros apšviestas koridoriaus lempos, vakarais pavargęs kaip ir visi suaugėliai. Lempa atsispindėdavo mano miegamojo lange tarsi norus pildanti žvaigždė.

Pradžią praleisk. Pradėk nuo vidurio.

[...]

Taigi dabar 1979-ieji. Ožkos metai. Žemės Ožkos.

Galbūt kai kuriuos dalykus atsiminsite. Margeret Tečer buvo ką tik išrinkta į ministro pirmininko postą. Idi Aminas pabėgo iš Ugandos. Džimio Karterio laukė Irano įkaitų krizė. Negana to, per visą istoriją jis buvo pirmas ir vienintelis prezidentas, užpultas pelkinio triušio. Tas žmogus neturėjo, kada ilsėtis.

Kai kurių dalykų galėjote ir nepastebėti. Tais pačiais metais, kai Izraelis ir Egiptas pasirašė taikos sutartį, Sacharos dykumoje pusę valandos snigo. Buvo įkurta Gyvūnų gelbėjimo lyga. Magdalenos salose aštuoni įgulos „Jūrų piemuo“ nariai daugiau nei tūkstantį ruonių jauniklių išpurškė nekenksmingais, tačiau nenuplaunamais raudonais dažais. Dažai turėjo sugadinti jų kailiukus ir išgelbėti nuo brakonierių. Aktyvistai buvo suimti ir – prisidengus tobulai orveliška dviprasmybe – apkaltinti pažeidę Ruonių apsaugos reglamentą.

Radijuje karaliavo seserų Sledž hitas „Mes – šeima“, televizijoje – serialas Hazardo ketvertukas. Kino teatruose buvo rodomas filmas Atitrūkęs, ir Blumingtono miestelis Indianos valstijoje buvo pasirengęs jo peržiūrai.

Iš visų išvardytų dalykų tuo metu man rūpėjo tik Atitrūkęs. 1979-aisiais buvau penkerių ir turėjau savų problemų. Bet visas Blumingtonas stovėjo ant blakstienų – net kenčiantys vaikai negalėjo likti abejingi Holivudo karštinei.

Mano tėvas, be abejo, būtų norėjęs, kad šioje vietoje aš pabrėžčiau, jog pagal Žaną Pjažė penkerių metų vaikas tebėra ikioperacinėje kognityvinio mąstymo ir emocinės raidos stadijoje. Jis norėtų, kad jūs suprastumėte, jog, kalbėdama iš brandesnės perspektyvos, aš neabejotinai bandau tuometiniam įvykių suvokimui primesti struktūrą, kuri tais laikais neegzistavo. Ikioperacinėje stadijoje emocijoms būdinga dichotomija ir ekstremalumas.

Tai va, pasakiau.

Žinoma, pasitaikydavo atvejų, kai emocijos būdavo ir dichotomiškos, ir ekstremalios. Bet pažvelkime į situaciją paprasčiau ir tiesiog sutarkime, kad šioje pasakojimo vietoje visa mano šeima, visi iki vieno – ir maži, ir dideli – buvome labai, labai, labai nusiminę.

Kitą dieną po chrestomatinio mano žygio nuo tramplino iki mėlynojo namuko išdygo tėvas. Jį iškvietė seneliai, reikalaudami, kad atvažiuotų manęs pasiimti, bet niekas man to nepasakė. Ir toliau tikėjau, kad būsiu atiduota – tik nebe seneliams, kurie, pasirodo, manęs nepageidauja. Tai kur toliau? Kas dabar mane mylės? Žliumbiau kaip įmanydama tyliau, nes tėvui nepatikdavo, kai verkdavau, o aš vis dar dėjau į jį viltis. Deja, mano didvyriškas susivaldymas niekam nepadarė įspūdžio, o tėvas, regis, tų ašarų nė nepastebėjo. Viskas aišku: jis nusiplovė rankas ir mane palieka.

Mane išvarė į kitą kambarį, o patys prislopintais, pikta lemiančiais balsais ilgai kažką aptarinėjo, ir net tada, kai krepšys buvo sukrautas, aš sėdėjau ant galinės sėdynės, o automobilis pajudėjo iš vietos, – net tada nenutuokiau, kad važiuoju namo. Gal ir gerai, nes namo mes nenuvažiavom.

Vaikystėje nemalonių situacijų išvengdavau jas pramiegodama. Tą patį padariau ir dabar, o atsibudau nepažįstamame kambaryje. Tiesą pasakius, keisčiausia kambaryje buvo tai, kas visai nebuvo keista. Mano komoda stovėjo prie lango. Lova, kurioje gulėjau, buvo mano lova, antklodė, kuria buvau užklota, buvo mano antklodė – ją savo rankomis pasiuvo močiutė Frederika dar tais laikais, kai mane mylėjo, ir nuo kojūgalio iki galvūgalio išsiuvinėjo saulėgrąžomis. Tiktai stalčiai buvo tušti, o čiužinys po antklode visiškai plikas.

Prie lango stovėjo tvirtovė iš dėžių, viena buvo atlikusi nuo alaus skardinių, pro jos rankenas švietėsi mano Kur gyvena pabaisos viršelis su kiaušinio formos dėme, likusia nuo sutrėkšto šokoladuko „Hershey“. Užsiropščiau ant dėžės pažiūrėti pro langą: nebebuvo nei obels, nei daržinės, nei dulkinų laukų. Jų vietoje atsirado kažkoks svetimas kiemas su kepsnine, surūdijusiomis sūpuoklėmis ir gerai prižiūrimu daržu – raustantys pomidorai, pūpsančios žirnių ankštys, – neaiškiai šmėžuojantis už dvigubo lango stiklo. Sodyboje, kurioje gyvenau, daržovės būtų nuskintos, suvalgytos arba išmestos gerokai anksčiau, nei būtų spėjusios prinokti.

Sodyba, kurioje gyvenau, niurnėjo, švilpavo ir gergždė; visada kas nors daužydavo pianiną, skalbdavosi, šokinėdavo ant lovų, piktai trankydavo keptuves arba rėkdavo, kad visi patylėtų, nes neįmanoma susikalbėti telefonu. Šis namas skendėjo sapniškoje tyloje.

Sunku pasakyti, ką aš tada pagalvojau – veikiausiai, kad dabar turėsiu gyventi čia viena. Šiaip ar taip, raudodama puoliau atgal į lovą ir vėl užmigau.

Visos viltys žlugo, kai pabudau tame pačiame kambaryje su tomis pačiomis ašaromis, desperatiškai šaukdamasi mamos.

Vietoj jos prisišaukiau tėtį, kuris pakėlė mane iš lovos ir paėmė ant rankų.

– Ššš, – tarė jis. – Mama miega gretimame kambaryje. Išsigandai? Vargšelė. Čia naujieji mūsų namai. Tai naujasis tavo kambarys.

– Visi gyvens čia kartu su manimi? – paklausiau aš, nesiryždama puoselėti pernelyg didelių vilčių, ir pajutau, kaip tėtis krūptelėjo, tarsi būčiau jam įžnybusi. Jis paguldė mane atgal į lovą.

– Ar matai, koks didelis naujasis tavo kambarys? Manau, mes čia būsime labai laimingi. Apsižvalgyk, vaikeliuk. Pasivaikščiok. Tik nelįsk į mamos kambarį, – pridūrė rodydamas į gretimas duris.

Senajame mūsų name grindys buvo nusitrynusio medžio arba linoleumo, mikliai išplaunamos su skuduru ir kibiru vandens. Šis namas buvo ištiestas kandančiu sidabriniu kilimu, kuris nepertraukiamai tęsėsi nuo mano naujojo kambario iki koridoriaus. Su kojinėmis čia nepaslidinėsi. Ant kilimo su paspirtuku nepavažinėsi.

Antrame aukšte buvo mano kambarys, tėvų miegamasis, tėčio kabinetas su prie sienos pritvirtinta lenta ir vonios kambarys su melsva vonia ir be dušo užuolaidos. Gal naujasis mano kambarys ir buvo didesnis už tą ryškiaspalvį užkaborį, kurį turėjau sodyboje, bet mačiau, kad pats namas mažesnis. O gal būdama penkerių to matyti negalėjau. Paklauskite Pjažė.

Pirmame aukšte buvo svetainė su kokliniu židiniu, virtuvė su pusryčiams skirtu stalu, dar vienas, mažesnis, vonios kambarys be vonios, tik su dušo kabina, o šalia – mano brolio kambarys, tik jo lova buvo be patalynės, nes, kaip sužinojau vėliau tą vakarą, jis atsisakė kelti koją į naujuosius namus ir apsistojo pas geriausią savo draugą Marką – ten gyvensiąs tol, kol jį laikys.

Visuose kambariuose riogsojo dėžės, beveik visos buvo neišpakuotos. Niekas nekabėjo ant sienų, niekas negulėjo lentynose. Virtuvėje radau keletą indų, bet mūsų maišytuvo, skrudintuvo, duonkepės nebuvo nė kvapo.

Pirmą kartą vaikščiodama po namą, kuriame gyvensiu iki man sukaks aštuoniolika, pradėjau įtarti, kas įvyko. Neradau jokio kampo, kur galėtų mokytis studentai. Ieškojau ir ieškojau, lipau į viršų ir vėl leidausi žemyn, bet radau tik tris miegamuosius. Vienas iš jų buvo mano brolio. Antras – motinos ir tėvo. Trečias – mano. Manęs niekam neatidavė.

Atidavė kai ką kitą.

Ruošdamasi palikti Blumingtoną ir pradėti naują gyvenimą universitete, apgalvotai pasiryžau niekam niekada nepasakoti apie savo seserį Fern. Studentaudama niekada apie ją nekalbėdavau ir retai pagalvodavau. Kam nors užklausus apie mano šeimą, prisipažindavau, kad turiu du tėvus, vis dar susituokusius, ir vieną brolį, vyresnį, kuris daug keliauja. Neminėti Fern iš pradžių buvo sprendimas, o paskui tapo įpročiu, kurį net ir dabar sunku ir skaudu sulaužyti. Net ir dabar, 2012 metais, negaliu pakęsti minties, kad ją užaugino kažkas kitas. Privalau apie tai prabilti pamažu. Privalau išlaukti tinkamo momento.

Nors buvau vos penkerių, kai sesuo dingo iš mano gyvenimo, gerai ją prisimenu. Labai aiškiai pamenu jos kvapą ir prisilietimą, padrikus veido, ausų, smakro, akių fragmentus. Jos rankas, pėdas, pirštus. Bet negaliu prisiminti jos visos, kaip prisimena Louelis.

Louelis – tikrasis mano brolio vardas. Mano tėvai susipažino Louelio observatorijoje Arizonoje, mokslinėje vasaros stovykloje moksleiviams. „Atvykau pamatyti dangaus, – mėgdavo sakyti tėvas, – bet žvaigždes išvydau jos akyse.“ Ši frazė mane džiugino ne mažiau, nei trikdė. Du įsimylėję moksliukai.

Dabar geriau apie save galvočiau, jei būčiau pasekusi Louelio pavyzdžiu ir pasipiktinusi dėl Fern dingimo, bet tuo metu pykti ant tėvų atrodė pernelyg pavojinga, taigi užuot pykusi aš išsigandau. Tiesą sakant, kažkuri mano dalis pajuto palengvėjimą – galingą, gėdingą, – kad tėvai pasiliko mane, o atidavė kitą vaiką. Kai tai prisimenu, stengiuosi prisiminti ir faktą, kad anuomet buvau viso labo penkerių. Norėčiau būti sąžininga, taip pat ir su savimi. Būtų gražu pagaliau imti ir atleisti, bet kol kas man tai nepavyko, nesu tikra, ar pavyks. Nesu tikra, ar turėčiau.

Tas savaites, kurias pragyvenau su seneliais Indianapolyje, iki šiol laikau ryškiausia demarkacija savo gyvenime, savo asmeniniu Rubikonu. Prieš tai turėjau seserį. Paskui – nebe.

Prieš tai mano čiauškėjimas, regis, teikė tėvams džiaugsmą. Paskui jie, kaip ir likusi žmonija, vis dažniau prašė manęs patylėti. Galiausiai taip ir padariau. (Bet ne visam laikui ir ne todėl, kad manęs prašė.)

Prieš tai mano brolis buvo šeimos narys. Paskui jis tik stūmė laiką, kol gavo progą mūsų atsikratyti.

Prieš tai nutikę dalykai išnyko iš mano atminties ar tiesiog išsigrynino, susitraukė iki esmės tarytum pasakos. Kitą kartą buvo sodyba su obelim, upeliūkščiu ir mėnulake kate. Tai, kas įvyko paskui – ištisus mėnesius – atsimenu labai ryškiai, didžiąją dalį – su įtartinu, skaidriu aiškumu. Paimkime bet kurį ankstyvosios mano vaikystės prisiminimą, ir aš akimirksniu pasakysiu, ar tai įvyko, kai Fern dar tebegyveno su mumis, ar po to, kai ji dingo. Aš tai galiu, nes prisimenu, kuri „aš“ tuo metu ten buvo. „Aš“ su Fern ar „aš“ be Fern. Du visiškai skirtingi žmonės.

Aišku, galima į tai pažvelgti skeptiškai. Buvau penkerių. Nejau tokio amžiaus galėjau žodis žodin – kaip man atrodo – įsiminti pokalbius, per radiją skambėjusias dainas, vilkėtus drabužius? Kodėl daugelį epizodų prisimenu iš neįmanomos perspektyvos, kodėl daugelį dalykų įsivaizduoju iš viršaus, tarsi būčiau užsikepurnėjusi užuolaidomis ir nuo tenai žvelgčiau į savo šeimą? Ir kodėl vieną įvykį prisimenu aiškiai, su spalvomis ir aplinkos garsais, nors iš visos širdies tikiu, kad jis niekada neįvyko? Šią mintį pasižymėkite. Vėliau prie jos sugrįšime.

Prisimenu, kad man dažnai liepdavo patylėti, bet menkai teprisimenu, ką tuo metu kalbėdavau. Ši spraga jums gali sukelti klaidingą įspūdį, kad jau tada buvau tylenė. Įsivaizduokite, kad visose vėlesnėse scenose aš ištisai malu liežuviu, kol pasakysiu, kada nemalu.

Užtat mūsų tėvai prisisėmė burnas, todėl likusią vaikystės dalį praleidau nenormalioje tyloje. Jie niekada neminėdavo to karto, kai iš pusiaukelės teko pasukti atgal į Indianapolį, mat buvau palikusi Deksterį Poindeksterį, savo pliušinį pingviną (sudriskusį, nusususį nuo meilės, – o kuris iš mūsų toks nėra), degalinės tualete, užtat dažnai minėdavo kitą kartą, kai mūsų draugė Mardžorė Viver lygiai ten pat paliko savo anytą. Sutinku, ši istorija geresnė.

Iš močiutės Frederikos, bet ne iš tėvų, esu girdėjusi istoriją, kaip sykį dingau be žinios, manęs ieškoti buvo iškviesta policija, o tada paaiškėjo, kad aš nusekiau paskui Kalėdų Senelį iš universalinės parduotuvės į tabako krautuvę, ir jis man davė popierėlį nuo savo cigaro – taigi policijos iškvietimas tik papuošė jau ir taip ganėtinai nusisekusią dieną.

Iš močiutės Donos, bet ne iš tėvų, esu girdėjusi istoriją, kaip sykį, norėdama padaryti staigmeną, pyrago tešloje paslėpiau pinigėlį, o viena iš studenčių į jį nusilaužė dantį, ir visi galvojo, kad tai Fern darbas, kol aš, narsus ir sąžiningas vaikas, neprisipažinau. Jau neminėsiu, kad dosnus, nes pinigėlis buvo iš mano santaupų.

Taigi kas žino, kokias bakchanalijas, kokias šėliones sugėrė mano atmintis, nereikalaudama jokių paaiškinimų? Jei neskaičiuosime patyčių mokykloje, vieninteliai žmonės, noriai kalbėdavę apie Fern, buvo močiutė Dona, kol mama privertė ją liautis, ir brolis Louelis, kol mus paliko. Abiejų ketinimai buvo pernelyg akivaizdūs, kad jais pasikliautum: močiutė Dona stengėsi apsaugoti mūsų motiną nuo bet kokios kaltės, o Louelis savo pasakojimus galąsdavo tol, kol jie virsdavo peiliais.

Kitą kartą gyveno šeima, auginusi dvi dukteris, ir motina su tėvu buvo pasižadėję jas abi mylėti vienodai.

Knygą galite įsigyti čia

Pateikiame ištrauką iš Juliaus Sasnausko knygos „Kaip buvo pradžioje“. Autoriaus tekstai – tai nuolankus ėjimas prieš srovę, kuri mus Bažnyčioje dažniausiai neša mąstymo sąstingio kryptimi. Ir taiki kova su religinės retorikos klišėmis, apgaulingu tuščiažodžiavimu.

„Paradoksas – mūsų laikais kaip tik Senojo Testamento knygose galima aptikti daugiau religinės naujienos, geros ir iš tiesų stulbinamos. Deja, esama ir rimto pavojaus: panardęs po šias knygas imi nebegirdėti to, kas tikėjimo, vilties ir meilės laukuose garsiai pretenduoja į nepajudinamas tiesas ir taisykles“, – teigia pats Julius Sasnauskas.

***

PER PELENUS, PER DIEVĄ

Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba?

Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?

Tarsi vergas jis trokšta pavėsio,

tarsi samdinys laukia savo atlygio.

Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo,

mano dalia – naktys, kupinos širdgėlos.

Eidamas gulti, klausiu: „Kada atsikelsiu?“

Bet naktis ilga,

Ir ligi aušros aš neramiai vartausi.

Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę,

be vilties jos skuba prie savo galo.

Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas;

niekada daugiau neberegėsiu laimės.

Job 7, 1–4. 6–7

Įjunkusiems mėgautis terapinės krikščionybės paslaugomis Jobo knygos eilutės tarsi nesusipratimas. Kokia širdgėla ir nusivylimas? Koks vergas ir samdinys be atlygio? Juk esame mylimi, globojami, nuolat gydomi ir glostomi Dievo vaikai. Grėsmės ar nusiminimo valandą mokame šauktis dangaus pagalbos. Antai kiek aplinkui patirtos malonės liudijimų, kiek receptų, kaip pagerinti savo situaciją pasitelkus dievišką galybę.

Ak taip, Jobo istorija – iš Senojo Testamento. Dar nepatirtas gerosios naujienos skonis. Dar nežinoma visa tiesa apie Dievą ir žmogų. Ateis Jėzus, nugalės nuodėmę ir mirtį, ir visiems amžiams tikinčiųjų stovykloje bus išsklaidyta tamsa. Kai liturgijoje Jobo skundas skaitomas podraug su Evangelijos pasakojimu apie Jėzaus stebuklą, kitokios išvados ir nesugalvosi. Be to, juk žinome, kad Jobo kančia surežisuota dangaus taryboje, taigi tarsi netikra, tyčinė, siekiant ištirti to žmogaus tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Galiausiai viskas išeina į gera: „patikrintas“ Jobas ne tik atgauna ką praradęs, bet dar ir apdovanojamas. Laimėtojas dieviškoje loterijoje.

Kad žmogaus santykis su Dievu iš tiesų panašus į dalyvavimą loterijoje, nesyk sukirba galvoje skaitant Jobo istoriją. Teksto autorius, rodos, šaiposi iš esminio religijos dėsnio: už teisumą Dievas atlygina, už nedorybes nubaudžia. Šis dėsnis aiškiai suformuluotas Pakartoto Įstatymo knygoje ir dedamas į Sandoros pamatus. Apie jį išgirsta kiekvienas pradedantis krikščioniškojo katekizmo pamokas. Bet, kaip žinome, ir paties Jobo, ir jo draugų mėginimai susieti žmogaus kančią su dieviškojo teisingumo principais nueina perniek. Vietoj sklandaus Dievo valios išaiškinimo, kurį mėgo pranašai, – tik spengianti tyla. Praraja tarp Kūrėjo ir kūrinio, akla lemtis, laimingo šanso loterijoje užuomina. Arba galimybė prakeikti savo gimimo dieną. Tai ir padaro Jobas jau knygos pradžioje.

Nelaimių parblokšto herojaus skausmas bei apmaudas gausiai liejasi ir dangaus kryptimi. Joks kitas Šventojo Rašto personažas nėra tėškęs Dievui tokių baisių priekaištų: Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina! Nelaimei staiga atnešus žūtį, jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos. Naujasis Testamentas pagarbiai mini Jobo ištvermę, viduramžiais jo kentėjimų kazusą mėginta narplioti žmogaus protui nesuvokiamos Apvaizdos perspektyvoje, o Švietimo epochai brangiausia paralelė su Prometėju, sukilusiu prieš žiaurios ir kaprizingos dievybės užgaidas. Panašių simpatijų Jobas sulaukia ir mūsų dienomis. Tikrai maga jo istoriją perskaityti kaip žmogaus laisvės, orumo, drąsos apoteozę, kaip himną didingam ir nesugniuždytam žmogiškumui, o Dievas čia veikiau primena savanaudį manipuliatorių, ne rūpestingą ir mylintį tėvą. Negana to, knygos pabaigoje, kai Dievas pagaliau taria pagiriamąjį žodį Jobui ir duoda jam dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs, pakvimpa jau net ne dievybės aklumu ir kurtumu, o paprasčiausiu deus ex machina.

Vienos, galutinės tiesos Jobo knygoje neaptiksi. Nei apie Dievą, nei apie jo kūrybą. Šis unikalus biblinis kūrinys ne veltui kupinas atviros ir slaptos ironijos, kuri, rodos, pasitinka kiekvieną mūsų susidėliotą išvadą apie Dievo ir žmogaus santykį. Gausybė visai neretorinių klausimų, kylančių iš knygos teksto, nesulaukia jokio atsakymo. Vis stiprėja įspūdis, kad iš skaitytojo tikimasi ne teologinių ar filosofinių apibendrinimų, o nuostabos, tam tikro pasimetimo ir sumaišties. Pajudinamas ne tik anas nusikaltimo ir bausmės, atlyginimo už teisumą dėsnis. Jobo drama supurto bet kokį religinį statinį, pretenduojantį į tobulumą ir amžinumą. Aptardami knygos radimosi aplinkybes, lygindami ją su kitais bibliniais tekstais komentatoriai sutaria, kad ji reiškia lūžį, esminę permainą Izraelio religinėje sąmonėje. Be Jobo dvikovos su Dievu visa Šventojo Rašto panorama būtų gerokai siauresnė ir skurdesnė. Krikščionys nepažindami Jobo neturėtų svarbios Jėzaus įvykio perspektyvos ir nemokėtų perskaityti Pauliaus žodžių: Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo.

Minėtasis terapinis dvasingumas, įveikęs pirminį susierzinimą, iš Jobo eilučių galėtų pasisemti nesubanalintos, nesumeluotos religinės patirties – tikro ir sąžiningo kalbėjimo su Dievu, paties giliausio (drauge – ir tamsiausio) tikėjimo liudijimo. Nors į didžiuosius knygos klausimus – kodėl žmogus elgiasi teisiai ir kodėl būdamas teisus kenčia – nebus neatsakyta, Jobo paveikslas įtikins, kad nors esame sauja dulkių, turime ir karališko panašumo į Dievą. Ką tos dvi metaforos toliau kalbės mumyse, kaip sutars tarp savęs ir kas išeis iš jų derinio, priklauso kiekvienai atskirai istorijai. Nenuspėjamiems likimams tų, kurie dainuodami ir dejuodami ryžosi tuo patikėti.

VAISTAI NUO STABMELDYSTĖS

„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo,

nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.

Štai aš kuriu naują dalyką!

Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?

Net per dykumą tiesiu kelią,

net tyruose atveriu upes.

Jie – tauta, kurią sau sukūriau,

kad skelbtų mano šlovę.

Tu nešlovinai manęs, Jokūbai,

aš nusibodau tau, Izraeli!

Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis,

varginai mane nusikaltimais.

Aš, aš – tas, kuris dėl savęs

naikina tavo nusižengimus, –

aš tavo nuodėmių neatsiminsiu.“

Iz 43, 18–19. 21–22. 24b–25

Štai dar vienas dieviškos gražbylystės pliūpsnis, kurį perduoda mums nuo advento jau pažįstamas bevardis Babilono tremties pranašas, vadinamas Antruoju Izaiju, arba Deuteroizaiju. Pradėjęs savo raštus garsiąja fraze: Paguoskite mano tautą, paguoskite ją, autorius ir toliau nešykštės skaitytojams švelnių, malonių žodžių. Dėl to krikščionių liturgija jį mėgsta. Dėl to jo citatos atsiranda maldininkų vėliavose, įvairių programų antraštėse, bažnytiniuose šūkiuose. Nieko keista. Jei esi informuojamas, kad geras religinis tonas reikalauja iš dangaus besiliejančios smalos su siera, iš tiesų nudžiungi aptikęs Biblijos puslapiuose jausmingą meilės išpažinimą, skirtą kaip tik tau, kirminėliui, pasak šio autoriaus, menkam ir netikusiam. Stveriame tas eilutes lyg didžiausią atradimą ir lobį. Norisi, kad Dievas būtų toks – su gerumo ir supratingumo pertekliumi. Ir kad niekada nesikeistų.

Deja, Izaijas nebuvo tik nepaliaujamos paguodos pranašas. Nors tremtyje atsidūrusių žmonių vargai yra jo didis skausmas ir nerimas, apie Izraelio nuodėmes ir Dievo teismą jis kalba ne mažiau griežtai nei kiti Senojo Testamento pranašai. Tamsioji arba rūsčioji Dievo pusė šioje knygoje tokia pat tikra kaip ir anie meilingi šnabždesiai. Žinoma, pranašo pliekiamos tautos nuodėmės yra chrestomatinės: nedėkingumas, neištikimybė, širdies kietumas, svetimų dievų garbinimas. Viso to apstu pranašų literatūroje. Bet nors žmonių sugedimas srovena įprasta vaga ir nežada jokių staigmenų, Dievo elgesys Izaijo raštuose taip ir lieka iki galo nepaaiškinamas, netelpa į jokią logišką schemą. Knygoje kartojasi naujojo Egzodo, arba išėjimo iš vergijos, motyvas, tačiau nuoseklaus plano ir kryptingų pastangų, kaip per pirmąjį Egzodą, nematyti.  Konstatuodamas, kad yra nusibodęs Izraeliui, Dievas kiek užsikerta, o paskui staiga pareiškia dėl savęs paties sunaikinsiąs tautos nuodėmes. Vadinasi, Dievo širdy spurda gražioji, nenugalimoji meilė. Jos proveržį ir vėl nutrauks nusivylimo tonai, o šiems iš paskos nuvilnys naujas pažadas mylėti ir neapleisti. To, kas buvo, niekas neatmins, – girdime iš Dievo lūpų. Tačiau bevartydamas puslapius vėl randi naujieną: Atminkite, kas buvo anksčiau, senų senais laikais. Keistesnės Dievo pedagogikos neaptiksi visoje Biblijoje.

Izaijo knygoje randama paralelių su Senojo Testamento psalmėmis, kur taip pat susipina viršūnės ir gelmės: sielvartingą skundą dėl užgriuvusių nelaimių žaibiškai keičia  krykštavimas prisiminus Dievo galybę, arba priešingai – Dievas traukiasi ir tolsta tada, kai karščiausiai jį šlovini ir jautiesi esąs jo užantyje. Tie patys vilties ir paguodos šaltiniu tapę Izaijo raštai ilgainiui išliūliuos tragišką poemą apie kenčiantį Dievo Tarną, kurio likimas tarsi įima neišvengiamas asmens ar bendruomenės žaizdas, tapsiančias kitiems išgijimo prielaida. Bet ir čia paskutinis taškas dar nebus padėtas, lyg dvejojant, kažin ko laukiant ir paliekant Dievui galimybę pasukti kita linkme.

Štai aš kuriu naują dalyką! Tas šūksnis, rodos, galėtų apibendrinti Izaijo kuriamą Dievo paveikslą. Dėl to naujumo esą dingsta logika, neriama į prieštaravimų ir paradoksų teritorijas. Viskas pavyksta. Na, kad ir ši Izaijo eilutė: Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas; aš, Viešpats, visa tai padarau. Tikrai nepasakysi, kad sena ir nuvalkiota. Galbūt šitaip Dievas mėgina nenusibosti Izraeliui? Gal tai pagalba ir mūsų laikų žmogui, kai tikėjimo kelyje jį užpuola banalumas ir monotonija?

Izaijo knygoje matyti nuolatinė polemika su stabmeldyste, netikrų dievų garbinimu. Daug sykių kartojama: Izraelio Dievas vienintelis tikras ir gyvas, gebantis padėti. Žydų tremtiniams Babilone kartu su tam tikra ekonomine gerove buvo siūlomi ir svetimi religiniai ritualai. Nenuostabu, kad dalis neatsispyrė pagundai. Turbūt turėta ir svarių pasiteisinimų. Prisitaikyta prie aplinkybių, kaip sakytume šiandien. Tačiau nė vieno pranašo tokie argumentai neįtikintų. Pirmas ir pats svarbiausias Dekalogo punktas nukerta kaip kirviu: Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.

Užuominų apie stabmeldystės nuodėmę bažnytinėje retorikoje pasitaiko ir mūsų laikais. Dažniausiai į netikrų dievų sąrašą įtraukiami pinigai, valdžia, garbė, seksas, alkoholis, moderniosios technologijos ir panašiai. Esą tai pagrindiniai konkurentai tikrajam ir vieninteliam Viešpačiui. Deja, noras kuo aiškiau ir konkrečiau interpretuoti pirmą Dekalogo punktą aptemdo svarbiausią tiesą: pavojus gyvajam Dievui glūdi pačioje religijoje. Sklandūs, patogūs, laikų dvasią ir visuomenės poreikius atitinkantys Dievo įvaizdžiai, kuriami ir platinami kitąsyk pasitelkiant net Bibliją, labiau nei kas kita temdo ir žaloja Dievo didybę.

Žinoma, visuomet bus keblu rasti tinkamiausią šios tikrovės apibrėžimą. Izaijas ją perteikia paradoksų šuoliais ir žodžiu „naujas“. Galimas daiktas, tai leidžia jam išsaugoti išganingą tikėjimo nuostabą. Atstumą tarp Kūrėjo ir kūrinio. Šiurpą ir linksmybę jo akivaizdoje. O kartu suvokti, kad toks Dievas, banguojantis, nepastovus ir nepagaunamas, ir tegali būti vadinamas goel – atpirkėju. Tuo, kuris sumoka brangią išpirką už nuobodžiai prasiskolinusią savo giminę. Vis iš naujo.

Knygą galite įsigyti čia

Samas YOSSMANAS

Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje pristatoma Vilniuje gimusio žurnalisto Samo Yossmano knyga „Šaltojo karo sam­di­nys“ („Mažoji leidykla“, 2016 m. 336 p., kartu su Inga Liutkevičiene). Lietuvoje gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenantis žurnalistas ir vertėjas S.Yoss­­manas biografinėje knygoje vaizdingai aprašo pokario Vilnių, klajones po buvusią Sovietų Sąjungą ir neformalias jaunimo grupes, kurios būrėsi spontaniškai kaip atsvara tuometei ideologijai. Autorius dalijasi prisiminimais apie darbą Izraelio kibucuose ir aprašo asmeninę kareivišką patirtį dalyvaujant 1973 m. Jom Kipuro kare.

Didelė dalis knygos skirta įspūdingai au­to­riaus karjerai BBC radijuje – interviu daryta su Paulu McCartney ir kitomis pasaulinėmis muzikos, politikos garsenybėmis, vesta kultine SSRS tapusi rokui skirta laida „Babuškin sunduk“. Autoriams ir leidyklai leidus „Veido“ skaitytojams pateikiame paskutinį knygos epizodą – apie pasitraukimą iš BBC ra­di­jo, kuriame postus atvirai ir netrukdomi už­ima buvę KGB karininkai ir sovietinio radijo vadovai, Šaltojo karo metais vadovavę BBC ir ki­tų Vakarų stočių signalų slopinimui.

* * *

Prasidėjus naujam tūkstantmečiui rusų tarnyboje atsirado naujas darbuotojas iš Maskvos Alek­­­­­­­­sandras Vasiljevas, dar neseniai dirbęs „Kom­­­­­somolskaja pravda“ laikraštyje. Jis tapo in­ter­neto naujienų prodiuseriu ir budinčiu naujienų skyriaus redaktoriumi. Iš keleto dar li­­kusių dirb­ti veteranų jis retkarčiais kalbėdavo tik su ma­nimi, nes prisiminė kažkada girdėjęs apie Sa­mą Jonesą.

Vieną dieną jis rimtu veidu manęs paklausė, ar stipriai mus spaudė anglai, reikalaudami reng­­­­ti antisovietinius reportažus. Papasakojau jam, kaip gavau papeikimą už „1984-ųjų“ palygi­­nimą su sovietine tikrove, bet jis manimi ne­pa­ti­kėjo. Vėliau sužinojome – A.Vasiljevas dir­bo kadriniu KGB 1-osios žvalgybinės valdybos, šnipi­nėjusios JAV, karininku. Sovietų Są­jun­gai su­griuvus A.Vasiljevas protestuodamas iš­ėjo iš KGB, laikėsi nuomonės, kad KGB neatli­ko sa­vo vaidmens, nesugebėjo apginti sovietinės tė­vy­nės. Jis buvo karštas M.Gorbačiovo ir per­si­tvarkymo priešas.

Vėliau jis parašė kvailą detektyvą „Rusų sek­­­torius“, kur tarp visokių kitokių idiotiškų da­­lykų BBC veteranus pavadino sionistiniais šun­s­nukiais. Deja, A.Vasiljevas nebuvo išimtis. BBC tapo KGB frontu. Vienas jų atvirai mūsų penk­to aukšto koridoriuje šaukė: „Jei būtų ma­no valia, asmeniškai pakarčiau B.Jelciną. Tokio iš­daviko Rusijos istorijoje nebuvo.“ Aršūs šū­kautojai Buš Hauso (BBC – „Veido“ pastaba) ko­­­ridoriuose kažkodėl netrukdė naujiems ru­sams ir seniems anglams, buvusiems minis­trams, liberalams, leiboristams ir konservatoriams, tvarkantiems savus reikalus.

Rusų verslininkai, kaip ir kiti iš buvusios So­vietų Sąjungos, turėjo rasti landų įsitvirtinti Lon­done. Bendradarbiauti su buvusios vyriausybės pareigūnais daug kas norėjo ir dar mokėda­vo nemažus pinigus. Anglai – ne išimtis, la­biau taisyklė. Dauguma buvusių Anglijos mi­nis­trų, garsiai keikusių Rusiją, dabar noriai dir­bo su Rusija, dėl Rusijos už didelius pinigus.

Iš esmės jie net nedirbo, tik naudojosi savo ma­ža juoda knygele su naudingais kontaktiniais nu­­meriais. BBC televizijos laida „Pano­rama“, ty­­­rinėjusį šį faktą, naudodama slapta įra­šytus te­lefoninius pokalbius, nepaskelbė ypa­tingos naujienos – mes visi apie tai žinojome. Nustebino mus tik tai, kaip naujieji rusai kal­basi su neseniai buvusiais mūsų pasaulio galingaisiais.

Kai vienam naujajam rusui paskambino iš Lon­dono ir pasakė, kad vienas buvęs užsienio rei­­kalų ministras nori daugiau pinigų, išgirdo: „Pasakyk, kad jis mums nereikalingas, reikalingas tik jo vardas, o už tai mes mokam jam pa­kankamai.“

Tekstą lydėjo riebūs rusiški keiksmažodžiai. Elitiniuose Londono rajonuose apsigyveno pirmieji naujieji rusai, ėmė kurtis rusų milijonierių kvartalai Naitsbridže (Knightsbridge) ir Hampstede (Hampstead). Elitinėse privačiose anglų mokyklose mokėsi jų atžalos, kalbančios angliškai su rusišku akcentu. Grynųjų pinigų sra­u­tų niekas nestebėjo.

Turėdamas tinkamą advokatą galėjai nusipirk­ti puikų namą, kainuojantį keletą milijonų. Iš­­populiarėjo nauja afera. Angliškai ji vadinosi „rol­lover“, rusai ją vadino roloveriu. Anglai afe­­­­­­­ristai įkalbėdavo rusų lochus padėti savo juo­­­dai uždirbtus milijonus į neapmokestinamas sąs­kaitas kokiame nors mažame banke, pa­vyz­džiui, Karibų salose. Siūlyta maždaug šim­tas pro­­­­centų pelno per metus. Niekas nepapa­sa­kojo to, jog bankai ir sukurti tam, kad tie lochai suneštų didelius pinigus. Vėliau tas bankas pa­skelbdavo bankrotą ir įdėti pinigai dingdavo.

Aferistai irgi naudojosi BBC vardu. XXI am­­žiaus pradžioje, kai paskutinį kartą uždariau Buš Hauso duris, paskambino mano buvusi virši­ninkė ir pasakė, kad Londone netrukus pradės dirbti rusų televizija ir jos šeimininkas nori su manimi susitikti. Nuėjau. Būsimame Ru­­sijos te­levizijos pastate vyko remontas. Ma­ne sutiko kaž­kokie du neaiškūs tipai vengras ir marokietė.

Nei vienas, nei kitas nieko bendra su Rusija, kaip ir su radiju ir televizija, neturėjo. Jie man pasiūlė būti Rusijos televizijos vyriausiuoju re­dak­toriumi. Turbūt suveikė vidinis instinktas, įgytas iš mamytės dar Vilniuje – „nežiūrėk į sie­ną, žiūrėk skradžiai sieną“. Parodė du aparatus, labiau primenančius muziejaus eksponatus, naudotus prieš 40 metų, o ne šiuolaikinę vaiz­do ir garso aparatūrą.

„Sukvieskite gerus žurnalistus, gyvenančius čia, Anglijoje. Iš pradžių versime BBC reportažus į rusų kalbą, o vėliau kursime patys“, – kalbė­jo vengras. Jis esą jau pasirašė sutartį su mū­sų Kim Ir Senu, t.y. Marku Byfordu. At­si­sa­kiau. Viduje pajaučiau kažką negera. Pa­są­mo­ne supratau, kad čia kita kūryba. O ta kūryba, kaip po trijų mėnesių išsiaiškinau, juodųjų ru­siš­kų pinigų plovimas. Vengras ir marokietė ir be manęs sugebėjo sukviesti apie dvylika ru­sų žur­nalistų ir vertėjų Londone. Visi dirbo tris mėnesius, bet negavo nė svaro. Visą laiką juos mai­tino pažadais, esą pinigai dar nepervesti, jei ne rytoj, tai poryt bus banke.

Tarp tų žurnalistų buvo keletas mano senų ko­legų iš Buš Hauso. Jie ištisas dienas vertė BBC reportažus, stovėjo eilėje vieninteliame kam­­­bary su vieninteliu vaizdo magnetofonu ir įra­šinėjo televizijos reportažus į seną vaizdo juos­tą su senu mikrofonu. Užrašytą juostą dė­da­vo į viršutinę lentyną.

„Dabar, – sakė, – repeticijos.“ Jokių translia­cijų nebuvo. Vieną rytą atėję į darbą jie rado už­rakintas duris. Vengras ir marokietė dingo. Vė­liau išsiaiškinta, kad vadinamoji anglų ir ru­sų televizijos kompanija yra visos naftos ir me­talų šeimininkė viename Rusijos regione. Ang­lijos spaudoje pasirodė keletas piktų laiškų, ma­no pažįstami norėjo išgauti trijų mėnesių at­lyginimą per teismą, bet jiems nepavyko.

* * *

Entuziazmas dirbti mažėjo, manęs niekas ne­­­bedomino. Nebenorėjau jokių įdomių susitiki­mų, nenorėjau rašyti. Į paankstintą pensiją išė­­­jo paskutinis rusų tarnybos veteranas. Likau dirb­ti vienas tarp M.Gorbačiovo vaikų, kaip mes juos vadinome. Dirbau pagal principą „bū­ti nedalyvaujant“. Jų gestai, kalbos ir dar daug kas man buvo svetima. Mes gyvenome skirtinguo­se pa­sau­liuose. Nesibaigiantys pasitarimai ir susirinkimai, kur buvo svarstomi visokie niekai, vesdavo mane iš proto. Vieną kartą aš spro­gau.

Kažkuris iš maskviškių kagėbistų žurnalistų į Buš Hausą atvedė kažkokį patarėją iš „Gos­te­leradio“ – Sovietų Sąjungos valstybinio radijo ir televizijos. Jis daugelį metų buvo atsakingas už visus radijo signalus Sovietų Sąjungoje. Kai jis pradėjo aiškinti, kad niekas niekada netrukdė klausytis BBC laidų, pasiūliau jam nueiti į BBC radijo archyvą ir paklausyti mūsų laidų. Bet jis vis garsiau šaukė: „Jūsų signalas buvo silp­nas, mūsų stipresnis, bet klausytis netrukdė­me.“ Iš tų, kurie dirbo tada, nieko nebebuvo, vie­toj jų dir­bo tie, kurie patys prižiūrėjo trukdžius.

Vienas iš jų dar prieš kelerius metus dalyvavo sovietų propagandistų konferencijoje Mask­voje ir reikalavo pastiprinti trukdžių signalus Va­karų radijo stotims. Dabar jis – BBC planavimo redaktorius, tokios pareigybės iki šiol čia nebuvo. Netrukus jis tapo ir BBC regioniniu re­daktoriumi.

2001 metais kovo mėnesį aš kaip visuomet sė­dėjau prie kompiuterio ir peržiūrinėjau prane­šimus. Suskambo telefonas, mūsų garso operatorius pasakė, kad kažkas nori su manimi kal­bėti. „Privet, Sem“, – išgirdau tariant rusiškai su minkštu, maloniu anglišku akcentu, kurį pui­kiai atskirdavau dar nuo jaunystės. Tai buvo Pau­las McCartney. Jis ką tik išleido savo eilėraščių kny­­gą ir iš mūsų tarptautinės studijos per palydovą skaitė savo eilėraščius Amerikos ra­dijo stočiai. Prabėgo dvylika metų nuo to lai­ko, kai iš tos pačios studijos vyko mūsų tiesioginis eteris su klausytojais Sovietų Sąjungoje.

Aš nusileidau į studiją. P.McCartney atrodė senstelėjęs ir aš nebe jaunuolis. Trumpai paplepė­jome, išgėrėme kavos. Jis pasakė, kad 1989-ųjų laida yra viena svarbiausių jo gyvenime. Jis ją vadino istorine. Jis ruošėsi koncertuoti Ru­si­jo­je. Ir kai po dvejų metų P.McCartney koncertavo Raudonojoje aikštėje, rusai šiltai prisiminė mūsų laidą.

Deja, ir susitikimas su P.McCartney nepakėlė mano darbinės nuotaikos. Viskas buvo įdomia­me, bet kitame gyvenime. Londono gatvėse daugėjo sovietinės epochos plakatų. Nėra ko ste­bėtis, nes Tony Blairo leiboristų vyriausybėje ne­trūko trockistų ir komunistų. Kaip ir rusų bolše­vikai, jie mokėjo kvailinti liaudį nesąmoningais šūkiais. Gatvėmis pradėjo važinėti šiukš­­lių ma­šinos su užrašais ant šono „Mes dirbame londo­niečių labui“. Bankas kvietė dar vie­­nu sovieti­niu šūkiu „Mūsų klientų laimė – tai mūsų lai­mė“. Normalią komercinę reklamą pakeitė plepa­lai.

Kai išseko proto resursai, T.Blairo chebra, ra­šiusi jam kalbas, pradėjo cituoti V.Lenino fra­zes, populiariausia buvo „Education, education, edu­­cation“ („Mokytis, mokytis ir dar kar­tą mo­kytis“).

Kadaise visame pasaulyje garsių anglų mo­kyklų lavinimo lygis krito. Ketvirtadalis abiturien­­tų nemoka kaip reikiant skaityti ir rašyti. T.Blai­ras kas mėnesį ar du rengė didelius pobūvius su futbolininkais, reperiais, serialų žvaigždė­mis savo rezidencijoje Dauningo gatvėje 10. Jis žaidė futbolą ir grojo gitara, apsirengęs džin­­sais ar futbolo marškinėliais, prie premjero rezidencijos Dauningo gatvėje su V.Putinu, ne­seniai tapusiu Rusijos prezidentu, jiedu jojo ant arklių.

Taigi pusnuogis V.Putinas, jojantis ant arklio, turėjo iš ko pasimokyti pigių triukų ir kaip pudruoti kvailiams smegenis. Retkarčiais mane dar siųsdavo į leiboristų suvažiavimus. Tuose su­va­žia­vimuose T.Blairo laikais sėdėdavo žmonės, ku­­rie kaip „vanka vstanka“ Kremliaus su­va­žia­vi­mo rūmuose pašokdavo ir pradėdavo garsiai ploti. Jie atsisukdavo į salės auditoriją ir ran­komis rodydavo „kelkitės, kelkitės“. Jie su­kel­­davo garsius aplodismentus savo lyderiui prieš televizijų kameras.

Viskas taip, kaip rašė G.Orwellas. Kairiųjų BBC, daugelio anglų nuomone, tapo leiboristų me­gafonu. Jie ją vadino ne „British Broad­cas­ting Corporation“, o „Blair Broadcasting Cor­poration“.

XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžio­je pradėta vis daugiau ir garsiau kalbėti apie globalinį pasaulio atšilimą. Norėta netgi įvesti asmenines korteles, kur būtų registruojama, kiek kilometrų žmogus skrido, ir apriboti ki­­lometražą, tai yra įvesti ekologinę vizą. JAV vi­ceprezidentas Alas Gore’as už šią veiklą ap­dovanotas net Nobelio premija ir uždirbo 300 mi­lijonų dolerių. Visus, kurie viešai abejojo tais duomenimis, apkaltino taip, kaip eretikus in­kvizicijos laikais prieš 500 metų. Neseniai pa­aiškėjo, kad visi Rytų Anglijos universiteto duo­­­­­­menys buvo pateikti be jokių įrodymų.

Kyla klausimas, kam viso to reikia.

Atsakymas, kaip išsiaiškinau, gana paprastas. Praėjus keleriems metams nuo globalinio at­­ši­li­mo pasaulinės panikos pradžios dirbau sin­­ch­ro­niniu vertėju Paryžiaus energetikos įmo­nių profsąjungų konferencijoje. Sėdėjau bare su vie­nu skandinavu. Jis man viską ir pa­aiškino. Pagal tarp­tautinę sutartį, visos šalys tu­ri anglies dvideginio emisijos kvotą. Kokia kvo­ta, priklauso nuo šalies ekonomikos. Aišku, kad trečiosiose pa­saulio šalyse yra nedaug ga­myk­lų, todėl ekonomiškai stipresnės valstybės ir perka jų kvotą.

Savo tėvynėje jie labai džiaugsmingai pa­skel­bia, kad sumažina energijos vartojimą, pa­vyz­džiui, 20 proc. Už tai jie gauna iš valstybės ne­ma­žų subsidijų už žalių idėjų propagandą. Kai jie sumažina energijos suvartojimą 20 proc., iš­kart 20 proc. sumažėja ir gamyba, 20 proc. darbininkų lieka be darbo. Vėliau, išnaudo­da­ma nu­­­­­­pirktą trečiojo pasaulio kvotą, ta pa­ti kompanija 20 proc. gamybos perkelia kur nors į Aziją, kur darbininkams moka ne tūkstan­tį dolerių, o šimtą ir net mažiau be jokio gal­vos skausmo, nei tai būtų Amerikoje ir Eu­ro­poje, kur dažnai profsąjungos ir kiti triukšmauja.

Buš Hause reikalai irgi blogėjo. Priėmime ap­­­sauga pradėjo tikrinti mūsų krepšius. Ne prie įėjimo, bet prie išėjimo, ar mes neišnešėme su savimi kokio mikrofono ar popieriaus. Pri­ėmime net pasirodė bronzinė lentelė su už­rašu, kad visi svečiai gali būti apieškoti.

Virš priėmimo stalo kabojo didelė elektroninė švieslentė, kurioje pasirodydavo skaičiai, liu­dijantys, kaip sparčiai auga klausytojų audito­rija visame pasaulyje. Kartais atrodė, kad BBC turi daugiau klausytojų, nei planetoje gy­vena žmonių. Kim Ir Senas-Byfordas išmanė savo darbą.

Vieną 2001 metų lapkričio dieną, praėjus po­­­rai mėnesių po Rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, kai jau dauguma mano kolegų buvo iš­ėję namo ir liko tik apie 40 BBC darbuotojų ruošti naktinės laidos, Buš Hausą staiga už­griu­­vo policija ir gaisrininkai.

Po teroro akto JAV ir Anglijoje nuolat sklido gandai apie galimas chemines ir biologines ata­kas ir net apie savos gamybos atominę bom­bą kieno nors lagamine. Išpopuliarėjo žodis „an­­­­­­­traksas“ (juodligė). Tą lapkričio vakarą BBC gautas vokas su baltais milteliais. Užuot nu­siuntę voką ištirti, BBC iškvietė policiją, saugumą ir gaisrininkus.

Visus Buš Hause likusius darbuotojus užrakino patalpoje apačioje, paskui po vieną pradėjo leisti į kiemą. Visiems liepė nusirengti vi­sus drabužius, lapkričio pabaigoje jie stovėjo kie­me nuogi, o juos iš gaisrinių žarnų laistė de­zinfekcine puta. Sunku apsakyti, kaip jautėsi nuo­gos moterys, ypač musulmonės. Jokios ba­cilos, žinoma, nerasta.

Kas į BBC atsiuntė voką su skalbimo milteliais, galima tik spėlioti. Man nebepatiko dirbti tokioje BBC, o jiems nebepatiko mano apatiškumas. Abi pusės sutarėme – palieku darbą, išeinu į ankstyvą pensiją.

2002 metų kovo 12 dieną atėjau į Buš Hausą paskutinį kartą. Iš ryto skaičiau naujienas, per pietų pertrauką nuėjau į klubą pakelti paskutinės taurės.

Apžvelgiau salę, kiekvienas staliukas – tai mano gyvenimo dalis: štai prie šio sėdėjau su sa­­­vo laidų svečiais, su draugais ir kolegomis. Prie kito sėdėjau su saugumo nužudytu bulgarų rašytoju Georgijumi Markovu. Sėdint prie tre­­čio Josifas Brodskis aiškino: „Gyvenimas pa­­­­­vojingas dalykas. Gyvi mes iš čia neišeisim.“ Ten su roko žvaigždėmis iš „Pink Floyd“ ir „Deep Purple“ gėrėme už mūsų pagalbos Ar­mė­­nijai sėkmę, štai ten kažką svarsčiau su Bu­latu Okudžava.

Čia mes juokėmės ir verkėme, čia prabėgo pusė mano gyvenimo. Nuėjau į studiją ir minty­se atsisveikinau su mikrofonais lyg su savo drau­gais, kaip kadaise, tolimais 1971 metais, Vil­­niaus geležinkelio stotyje atsisveikinau su sa­­­vo draugais Lietuvoje, galvodamas, kad niekada jų daugiau nebepamatysiu. Išėjau į gatvę, užvėręs Buš Hauso, kuris man suteikė galimybę gyventi ne materialiai, bet dvasiškai labai turtingą ir įdomų gyvenimą, duris. Aš mylėjau tą gyvenimą, bet jis baigėsi. Ėjau namo paskendęs savo mintyse ir niūniavau seną rusų romansą: „Vežėjau, neskubink arklių, daugiau man jau nėra kur skubėt…“

Rytoj man išeiginė diena, ir poryt, ir dar ki­tą, ir kitą dieną. Nežinau, kas manęs laukia atei­tyje. Ėjau lėtai vilkdamas kojas kaip kareivis, grįžtantis iš karo. Iš pralaimėto Šaltojo karo.

Šį vakarą siūlome ištrauką iš Irvino D.Yalomo knygos „Žiūrėti į saulę“. Kaip atpažinti užslėptą mirties baimę? Ką daryti, kad ji mūsų neparalyžiuotų? Kaip elgtis, kad susitikimas su mirties baime nesunaikintų gyvenimo tikslo, o pabudintų visaverčiam gyvenimui?

Knygoje egzistenciniai klausimai nagrinėjami pasitelkiant tiek antikos filosofus, tiek garsius šiuolaikinės psichologijos atstovus, tačiau pabrėžiant svarbią tiesą – gydo ne teorija ar idėjos, o žmonių tarpusavio santykiai.

Irvinas D.Yalomas – amerikiečių psichoterapeutas, išgarsėjęs kaip savitų literatūros kūrinių, atspindinčių jo, kaip mokslininko, psichoterapeuto ir pedagogo, idėjas ir įsitikinimus, autorius. Jo darbai išsiskiria moksliniu meistriškumu, komunikabilumu ir ypatingu jautrumu – savybėmis, įvertintomis viso pasaulio skaitytojų. „Žiūrėti į saulę“ – devintoji autoriaus knyga, išleista lietuvių kalba.

„Liūdesys užlieja man širdį. Bijau mirties.“
Gilgamešas

Savimonė – tai didžiausia dovana, toks pat vertingas turtas, kaip ir gyvenimas. Ji daro mus žmonėmis. Tačiau už ją brangiai sumokame – mums atsiveria mirtingumo žaizda. Mūsų egzistenciją nuolat temdo žinojimas, kad užaugsime, sužydėsime, o tada neišvengiamai nusilpsime ir mirsime.
Mirtingumas mus persekiojo nuo pat istorijos pradžios. Prieš keturis tūkstančius metų Babilonijos didvyris Gilgamešas apmąstė savo bičiulio Enkidu mirtį šio skyriaus epigrafo žodžiais: Tu pasidarei tamsus ir nebegirdi manęs. Kai mirsiu, argi nebūsiu kaip Enkidu? Liūdesys užlieja mano širdį. Bijau mirties.

Gilgamešas kalba už mus visus. Kaip jis bijojo mirties, taip jos bijome ir mes visi: kiekvienas vyras, moteris ir vaikas. Kai kurie iš mūsų mirties baimę jaučiame tik netiesiogiai: kaip bendrą nerimą arba kaip kokią kitą pakaitinę psichologinę problemą; kiti patiria aiškią ir sąmoningą mirties baimę; o dar kitiems mirties baimė prasiveržia siaubu, griaunančiu bet kokią laimę ir pasitenkinimą.

Amžių amžius išmintingi filosofai bandė sutvarstyti mirtingumo žaizdą ir padėti mums susikurti harmoningą ir ramų gyvenimą. Kaip psichoterapeutas, gydęs daugybę nuo mirties baimės kenčiančių žmonių, supratau, kad senovės, ypač senųjų graikų, filosofų išmintis šiandien be galo svarbi.

Tiesą sakant, savo, kaip psichoterapeuto, intelektiniais tėvais laikau ne tiek didžiuosius devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimto amžiaus pradžios psichiatrus bei psichologus: Pinelį (Philippe’ą Pinelį), Froidą (Sigmundą Freudą), Jungą (Carlą Jungą), Pavlovą (Ivaną Pavlovą), Roršachą (Hermanną Rorschachą)ir Skinerį (Burrhusą Fredericą Skinnerį), – kiek senovės graikų filosofus, ypač Epikūrą. Iš tiesų kuo daugiau sužinau apie didžiuosius Atėnų mąstytojus, tuo labiau pripažįstu, kad Epikūras yra egzistencinės psichoterapijos protėvis; šiame darbe pasinaudosiu jo idėjomis.

Epikūras gimė 341 m. pr. Kr., netrukus po Platono mirties, o mirė 270 m. pr. Kristų. Dauguma šiandienos žmonių jo vardą žino iš žodžių epikūriškas, epikūrininkas, apibūdinančių žmogų, atsidavusį rafinuotiems jutiminiams malonumams (ypač besimėgaujantį geru maistu ir gėrimais). Tačiau iš tikrųjų Epikūras nepropagavo jutiminių džiaugsmų; jam daug labiau rūpėjo, kaip įgyti ramybę (ataraxia).

Epikūras taikė „medicinos filosofiją“ir tvirtino, kad kaip gydytojai gydo kūną, taip filosofai turi gydyti sielą. Jo požiūriu, vienintelis tikras filosofijos tikslas – lengvinti žmonių kančias. O kokia yra svarbiausia kančios priežastis? Epikūras manė, kad tai visur esanti mirties baimė. Bauginanti neišvengiamos mirties vizija, teigė jis, trukdo džiaugtis gyvenimu ir sugadina kiekvieną malonumą. Siekdamas numalšinti mirties nerimą jis sukūrė kelis veiksmingus mąstymo pratimus, kurie man pačiam padėjo pažvelgti į mirties baimę ir rasti būdų, kaip palengvinti pacientų dalią. Toliau dažnai remsiuosi vertingomis jo idėjomis.

Iš asmeninės patirties ir iš klinikinio darbo žinau, kad mirties nerimas stiprėja ir nyksta tam tikrais gyvenimo etapais. Maži vaikai nejučia stebi mirties ženklus aplinkoje: sudžiūvusius lapus, negyvus vabzdžius ir gyvūnėlius; staiga pradingsta seneliai, gedi tėvai, niekaip nesibaigia antkapių eilės kapinėse. Vaikai paprasčiausiai žiūri, stebisi ir, sekdami tėvų pavyzdžiu, tyli. Jei jie atvirai prabyla apie savo baimę, tėvai pasijunta nejaukiai ir, žinoma, tučtuojau puola jų guosti. Kartais suaugusieji stengiasi rasti raminamų žodžių, kartais visą šį reikalą atideda tolimai ateičiai, o kartais guodžia vaikus mirtį neigiančiomis pasakomis apie prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą, dangų ir susitikimą po mirties.

Maždaug nuo šešerių metų iki brandos – tuo amžiaus tarpsniu, kurį Froidas pavadino latentinio seksualumo laikotarpiu – mirties baimė paprastai tūno pogrindyje. Paskui, paauglystėje, ji iškyla visu stiprumu: jaunuolius užvaldo mintys apie mirtį, kai kurie mąsto apie savižudybę. Šiais laikais daugybė paauglių su mirties nerimu kovoja tapdami mirties šeimininkais ir įrankiais savo susikurtame smurtinių vaizdo žaidimų pasaulyje. Kiti pradeda įžūliai elgtis: pokštauja apie mirtį, dainuoja dainas apie žudynes, su draugais žiūri siaubo filmus. Aš pats ankstyvojoje paauglystėje du kartus per savaitę eidavau į nediduką kino teatrą už kampo nuo tėvo krautuvėlės ir su draugais vienbalsiai kaukdavau per siaubo filmus, žiopsojau į nesibaigiančius Antrojo pasaulinio karo siaubų vaizdus. Prisimenu, kaip tyliai suvirpėdavau pagalvojęs, kad vien likimo užgaida gimiau 1931-aisiais, o ne keleriais metais anksčiau, kaip mano pusbrolis Haris, žuvęs per skerdynes Normandijoje .

Kai kurie jaunuoliai mirtį neigia nutrūktgalviškai rizikuodami. Vienas mano pacientų, kentėjęs nuo daugybės fobijų ir įkyraus nerimo, kad bet kurią akimirką gali nutikti kas nors klaikaus, sugriausiančio jo gyvenimą, pasakojo, kaip būdamas šešiolikos pradėjo šokinėti iš lėktuvo ir atliko kelias dešimtis šuolių su uždelstu parašiuto išskleidimu. Dabar, žvelgdamas į praeitį, jis mano taip kovojęs su nuolatine mirties baime.

Metams bėgant paaugliškas mintis apie mirtį išstumia du svarbiausi jaunų žmonių gyvenimo uždaviniai: siekti karjeros ir sukurti šeimą. Vėliau, po trijų dešimtmečių, kai jų vaikai palieka namus, ir ima šmėkščioti profesinės karjeros pabaiga, ištinka vidutinio amžiaus krizė, ir mirties baimė vėl iškyla visu stiprumu. Pasiekę gyvenimo viršūnę ir pažvelgę į priešais nusidriekusį kelią, suvokiame, kad jis ne kyla aukštyn, o leidžiasi žemyn, kur laukia nuosmukis ir silpnumas. Nuo tos akimirkos su mirtimi susiję rūpesčiai beveik nebeapleidžia.

Nelengva gyventi kiekvieną akimirką suvokiant mirtį. Tarsi bandytum žiūrėti tiesiai į saulę: ilgai negali ištverti. Kadangi negalime gyventi sustingę iš baimės, susikuriame būdų, kaip susilpninti mirties siaubą. Projektuojame save į ateitį per vaikus; kraunamės turtus, tampame įžymūs ir vis didesni; nesąmoningai atliekame apsauginius ritualus arba išsiugdome tvirtą tikėjimą amžinuoju išganymu.

Kai kurie žmonės, tikėdami esą nepažeidžiami, gyvena didvyriškai, dažnai nepaisydami nei kitų, nei savo pačių saugumo. Dar kiti skausmingą mirties potyrį bando įveikti susiliedami su mylimu žmogumi, veikla, bendruomene, dieviškąja būtybe. Galų gale mirties baimė – visų religijų motina, o religijos vienaip ar kitaip siekia suvaldyti baigtinumo nerimą. Dievas visose kultūrose ne tik sušvelnina mirtingumo baimę, žadėdamas amžinąjį gyvenimą, bet ir palengvina kitus egzistencinio nerimo aspektus, amžinai būdamas šalia, leisdamas tvarką palaikančius įstatymus ir duodamas nuorodas, kaip prasmingai nugyventi gyvenimą.

Tačiau kad ir kokios stiprios bei visuotinai priimtinos gynybos griebtumės, niekuomet visiškai neišdildysime mirties baimės: ji visuomet liks, glūdės slaptuose proto vingiuose. Galbūt, kaip sakė Platonas, negalime meluoti pačioms giliausioms savasties kertelėms.

Jei būčiau gyvenęs senovės Atėnuose maždaug trys šimtai metų prieš Kristų (tas laikotarpis dažnai vadinamas filosofijos aukso amžiumi) ir patyręs mirties siaubą ar regėjęs košmarus, į ką būčiau turėjęs kreiptis, kad išgraibstytų iš mano proto baimės voratinklius? Veikiausiai būčiau traukęs į agorą, senovės Atėnų miesto-valstybės centrą, kuriame stovėjo daugelis svarbiausių filosofijos mokyklų. Praeičiau pro Platono įsteigtą Akademiją, vadovaujamą jo sūnėno Speusipas, pro Licėjų, kuriame mokė Aristotelis, kadaise buvęs Platono mokinys (vėliau jų filosofija pernelyg išsiskyrė, tad Aristotelis nebelaikomas Platono sekėju). Žingsniuočiau pro stoikų ir cinikų mokyklas, nekreipdamas dėmesio į mokinių ieškančius klajojančius filosofus. Galop pasiekčiau Epikūro sodą ir ten, manau, sulaukčiau pagalbos.

Kur šiandien kreipiasi žmonės, negalintys įveikti mirties baimės? Kai kurie ieško šeimos ar draugų pagalbos; kiti eina į bažnyčią ar pas psichoterapeutą; dar kiti mokosi iš tokių knygų kaip ši. Dirbau su daugybe mirties bijančių žmonių. Tikiu, kad pastabos, mintys ir pagalbos būdai, kuriuos atradau per savo gyvenimą dirbdamas psichoterapinį darbą, gali juos pamokyti ir labai padėti tiems, kuriems mirtis kelia nerimą, bet patys jie negali išsklaidyti ar peržengti tos baimės.

Pirmame skyriuje noriu pabrėžti, kad mirties baimė kelia sunkumų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo tiesiogiai susiję su mirtingumu. Mirties laukai platūs, o jos poveikis dažnai užslėptas. Nors kai kuriuos žmones mirties baimė gali visiškai paralyžiuoti, dažnai ji yra užmaskuota ir reiškiasi simptomais, kurie, regis, niekaip nesusiję su mirtingumu.

Froidas manė, kad dažniausiai psichopatologija kyla dėl seksualumo slopinimo. Manau, šis požiūris pernelyg siauras. Dirbdamas klinikinį darbą supratau, kad slopinti galima ne tik seksualumą, bet ir visą asmenybę, ir jos baigtinę prigimtį.

Antrame skyriuje aptarsiu būdus, kaip atpažinti užslėptą mirties baimę. Daugelį žmonių kamuoja nerimas, depresija ir kiti simptomai, kuriuos sukelia mirties baimė. Šiame skyriuje, kaip ir tolesniuose, savo požiūrį pagrįsiu klinikiniais atvejais ir savo darbo metodais, taip pat istorijomis iš filmų ir knygų.

Trečiame skyriuje parodysiu, kad susitikimas su mirtimi nebūtinai sukelia neviltį, paneigiančią visus gyvenimo tikslus. Priešingai, tai gali būti pabudimas visaverčiam gyvenimui. Esminis šio skyriaus teiginys: Nors fizinė mirtis mus naikina, mintis apie mirti gelbsti.

Ketvirtame skyriuje pateikiau ir aptariau kai kurias įtaigias filosofų, psichoterapeutų, rašytojų ir menininkų mintis apie tai, kaip įveikti mirties baimę. Tačiau, kaip teigiama penktame skyriuje, vien idėjos negali atsverti mirtį gaubiančio klaiko. Žvelgiant į mirtį labiausiai padeda idėjų ir bendravimo sinergija, todėl siūlau daug praktinių būdų, kaip kasdieniame gyvenime taikyti šią minčių ir bendrystės sąveiką.

Knyga atskleidžia mano požiūrį, kurį susidariau stebėdamas žmones, ateinančius pas mane pagalbos. Kadangi stebėtojas visuomet daro ir įtaką tam, kas stebima, šeštame skyriuje nusprendžiau patyrinėti stebėtoją ir pateikti savo akistatų su mirtimi atsiminimus , taip pat aprašyti savo nuostatas apie mirtingumą. Aš su mirtimi grumiuosi ir kaip profesionalas, nuolat dirbantis su mirties nerimu, ir kaip žmogus, kurio mirtis šmėkščioja vis arčiau ir arčiau. Noriu tiesiai ir aiškiai atskleisti savo paties patirtį, susijusią su mirties nerimu.

Septintame skyriuje pateiktos nuorodos psichoterapeutams. Dauguma psichoterapeutų vengia tiesiogiai dirbti su mirties baime. Galbūt dėl to, kad nenori išvysti savo pačių mirties baimės. Bet yra ir dar svarbesnė priežastis – psichoterapijos mokyklose egzistencinio metodo mokoma labai mažai arba visai nemokoma, ir jauni psichoterapeutai man dažnai sako pernelyg nesigilinantys į mirties baimę, nes esą nežinotų, ką daryti su gautais atsakymais. Norėdamas pagelbėti mirties baimės kankinamiems pacientams, psichoterapeutas turi atrasti naujų minčių ir naujų bendravimo su tais pacientais būdų. Nors šį skyrių rašiau psichoterapeutams, vengiau profesinio žodyno, tad viliuosi, kad jis bus gana aiškus kiekvienam pašniukštinėti panorusiam skaitytojui.

Galbūt paklausite, kodėl ėmiausi šios nemalonios, bauginamos temos? Kam žiūrėti į saulę? Kodėl nepaklausius garbingo amerikiečių psichiatro Adolfo Mejerio (Adolfo Meyerio), prieš šimtmetį perspėjusio psichiatrus: „Nekasykite ten, kur neniežti“? Kam grumtis su šiurpiausiu, niūriausiu gyvenimo aspektu, kurio vis vien neįmanoma pakeisti? Iš tiesų pastaraisiais metais kontroliuojamas gydymas, simptomų valdymas ir bandymai pakeisti mąstymo modelius tik dar labiau susiaurino šį ribotą požiūrį.

Ir vis vien mirtis niežti. Ji niežti visą laiką; ji visuomet su mumis, ji beldžiasi į vienas tų vidinių durų, tylutėliai, vos girdimai dūzgia po pat sąmonės membrana. Pasislėpusi ir užsimaskavusi, prasiveržianti įvairiausiais simptomais, ji yra neišsenkamas daugybės mūsų rūpesčių, bėdų ir konfliktų šaltinis.

Aiškiai jaučiu, – ir kaip žmogus, pats vieną dieną ne itin tolimoje ateityje, mirsiantis, ir kaip psichiatras, dešimtmečius bandęs padėti įveikti mirties siaubą, – kad susidūrimas su mirtimi leidžia mums ne atidaryti kokią nors bjaurią Pandoros skrynią, o žengti per gyvenimą turtingesniems ir gailestingesniems.

Taigi siūlau šią knygą kaip vilties spindulį. Tikiu, kad ji padės jums pažvelgti į mirtį ir ne tik apmalšins siaubą, bet ir praturtins jūsų gyvenimą.

Knygą galite įsigyti Knygų mugėje

Jolitos Herlyn „Atsargiai – moteris!“ – tai tikra istorija paremtas romanas apie moters dvidešimties metų gyvenimo kelią, kuris prasideda nedideliame Lietuvos miestelyje ir nusidriekia per tokias skirtingas šalis kaip Graikija, Kolumbija, Vokietija.

Likimas Redai pažeria įvairiausių išbandymų, kurių metu jai reikia atsakyti į tris pagrindinius klausimus:kokių aukų gali pareikalauti meilė ir ar ji vienintelis atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą, kiek tvari meilė be kūrybos, ar susiedamas savo gyvenimą su geru, rūpestingu, bet nemylimu žmogumi, nepasmerki savęs vienatvės tylai, gūdžiai kaip žiemos naktis.

Ryškiai geltona Redos kuprinė nuo kalno straksi lyg teniso kamuoliukas. Mergina jau iš tolo mato, kad prie jūros bus ne viena. Du vaikinai žaidžia paplūdimio tenisą, o po medžiu ant margo patiesalo drybso kiek vyresnė šviesiaplaukė moteris. Tikriausiai turistė.

Trys poros akių nužiūrinėja geltonos kuprinės savininkę. Ši apsimeta to nepastebinti. Tamsūs akiniai slepia žibančias akis. Mergina šypsosi matydama, kad vaikinai stengiasi žaisti grakščiau, šokinėti aukščiau. Vienas labiau atlošė pečius, kitas įtraukė pilvuką.

Reda kiek atokiau pasitiesia rankšluostį ir lėtai, lyg ją filmuotų reklamai, nusitraukia palaidinę. Gražiai ją sulanksto ir išsivaduoja iš šortų. Plastiškais judesiais tepa ant kūno kremą nuo saulės, visa povyza rodydama, kad sportininkai jai nerūpi. Kiek pagulėjusi išsimaudo, nusiima akinius, o tada pasilenkusi purto šlapius plaukus, muojuoja galvą į abi puses. Jos jaunas kūnas blizga saulėje, vaikinams net seilės ištįsta. Bet Reda vaizduoja, kad jie jai nerūpi. Atsisėda, manieringai užsideda tamsius akinius, lyg siųsdama pasauliui ženklą: aš jūsų nematau, vadinasi, jūs neegzistuojat, ir atsuka žaidėjams nugarą.

Vaikinai toliau žaidžia tenisą. Įdegusios raumeningos rankos mosuoja raketėmis. Jie taiko taip sviesti kamuoliuką, kad šis atsidurtų kuo arčiau paslaptingos blondinės. Kaip kitaip prieisi ir geriau apžiūrėsi. Galų gale vienam pasiseka ir kamuoliukas bumbteli tiesiai ant Redos rankšluosčio. Mergina net nesujuda, lyg šalia nukritęs kamuoliukas būtų nematomas, lyg jos žvilgsnį amžiams būtų prikaustęs jūros mėlis.

Vienas iš vaikinų, tas žemesnis, bet raumeningesnis, išpūtęs krūtinę atlinguoja prie merginos. Lėtai pasilenkia ir pirštų galais sugriebia kamuoliuką. Reda vis dar studijuoja jūros tolius.

– Koks tavo vardas? – neiškenčia graikas. Klausia angliškai, neabejoja, kad prieš jį užsienietė.

– Mano vardas? – mergina kilsteli galvą, jos veidas neišduoda jokio susidomėjimo, tik abejingai klausia: kas čia ją išdrįso sutrukdyti?

– Taip, koks tavo vardas?

– Reda.

– Iš kur tu?

– Iš Lietuvos, – vėl ledinis tonas. Reda buvo girdėjusi, kad graikus traukia paslaptingos išdidžios moterys, jie tokias labiau gerbia, tad iš visų jėgų stengiasi tokia tapti bent šią minutę.

– Iš Lietuvos? „Žalgiris“? Kaunas? Krepšinis? – vyruko akys nušvinta, o kūnas spurda lyg pagauto paukštelio tinkle.

– Žinai „Žalgirį“? Girdėjai apie mano šalį? – Reda pakelia akinius atidengdama žalsvas akis, jose tvyksteli nuoširdus susidomėjimas. Juk ką tik Dimitrijaus seserys vargo prie žemėlapio Lietuvos ieškodamos, o šis graikas net apie „Žalgirį“ yra girdėjęs. – Tu man patinki, – pareiškia, bet nekoketuoja.

Moteris po medžiu pakyla nuo gulto ir modama ranka kažką graikiškai šūkteli vaikinui. Bet šis į jos žodžius nekreipia dėmesio. Visą jo esybę pasiglemžusi paslaptinga nepažįstamoji.

– O tu čia atostogauji?

– Lankau gimines.

– Gal galėčiau tave pakviesti vakarienės?

– Ne! Aš tavęs nepažįstu, – kategoriškai atkerta, nes intuicija jai kužda, kad šį jaunuolį mato ne paskutinį kartą. Tad pasirodyti lengvai prieinama neketina.

– Tada susipažinkime. Mano vardas Adonis, – neatlyžta graikas, kaitinamas svetimšalės abejingumo. – Žiūrėk, ten mano mama, – mosteli į moterį po medžiu, kuri jau lanksto paklotą ir bruka į krepšį. Ji skuba namo, trypčioja, bet laukia jaunuolio, neketina jo čia palikti. – Rytoj mes vėl žaisime tenisą. Ateik, pažaisim drauge.

– Aš nemoku.

– Išmokysiu tave. Lauksiu vienuoliktą, – vaikinas linkteli galva, apsisuka ir per smėlį brenda moters link, kuri jau kiša krepšį į automobilio bagažinę.

Rytas baltu debesėliu plaukia tolyn užleisdamas vietą dienos karščiui, o Reda vis sėdi terasoje po vynuogienojais ir lėtai, labai lėtai gurkšnoja graikišką kavą.

– Tai į paplūdimį neisi, koritcaki mou? – Algiro rausvų marškinėlių palapinė užstoja visą durų angą.

– Eisiu, eisiu, bet noriu ramiai kavos išgerti.

– Jau tuoj pietūs, nespėsi grįžti.

– Tikrai spėsiu, – patikina Reda puikiai žinodama, kad graikai nepusryčiauja, ryte geria tik kavą, pietus valgo tuoj po vidurdienio, o tada jau ilsisi.

Algiro tik gūžteli, švelniai nusišypso merginai ir vėl pasislepia namuko tamsoje. Veikiausiai, kad jos lašiniai saulėje neaptirptų, – geraširdiškai pagalvoja Reda ir pakėlusi žiūronus prie akių įsmeigia žvilgsnį į paplūdimį. Vaizdas glosto širdį. Adonis su draugu bando žaisti tenisą, o iš tikrųjų laužo kaklus žvalgydamiesi į kelią. Reda sukikena. Tegu pasižvalgo, palaukia, pasikankina. Kiekviena laukimo minutė jos kainą augina tarsi aukcione. Gerai, kad vakar tuos žiūronus dėdė Michaelis ištraukė. Tokį kozirį jai į rankas įteikė. Bet juk ir aukcionas amžinybę nesitęsia. Laikas! Reda užsimeta geltoną kuprinę ant pečių ir nušuoliuoja pakalnėn.

– Maniau, kad nebeateisi, – Adonis puola bučiuoti į skruostus lyg senas pažįstamas, bet Reda atšlyja rodydama, kad toks vaikino įkarštis ne visai tinkamas. – Eikš, išmokysiu žaisti. Tu stok priešais, o aš laikysiu tavo ranką.

Įdavęs raketę Adonis atsistoja Redai už nugaros. Tvirtai suima jos ranką ir kartu atmuša pirmą smūgį. Paskui dar vieną. Ir trečią.

– Na, matai, kaip tau gerai sekasi, – vis giria, bet rankos nepaleidžia.

Kai prakaito lašeliai suspindi ant žaidėjų kūnų, jie meta raketes ir panyra į gaivų vandenį. Kiek paplaukioję įsitaiso ant rankšluosčių. Adonio draugas, kažką suburbuliavęs apie reikalus, supratingai palieka porelę. Adonis dėl to neapgailestauja, Reda irgi.

– Iš kur tu apie Lietuvą girdėjai? – klausia.

– Aš „Žalgirio“ sirgalius, man krepšinis labai patinka, – šypsosi Adonis. – Ir universitete žaidžiu.

– O ką studijuoji?

– Ekonomiką Patrų universitete.

– Aaa, Patrai, žinau…

– Žinai, kas yra Patrai? – nuoširdžiai nustemba.

– Taip, mes iš Italijos į Patrus keltu persikėlėme.

– O paskui pakrante riedėjot? Aš dažnai šiuo keliu važiuoju. O gal turi kokių nuotraukų iš savo šalies? – staiga keičia temą.

Reda iš krepšio ištraukia knygą, kurioje vietoj puslapių skirtuko guli bendra klasės draugų nuotrauka, daryta per atsisveikinimo vakarėlį prie Palangos tilto. Adonis atidžiai studijuoja nuotrauką, o tada pirštu baksteli į vaikiną, apsikabinusį Redą.

– Čia tavo sužadėtinis? – graikui sunkiai sekasi slėpti nepasitenkinimą.

– Neee, šiaip bendraklasis, – nusijuokia.

– Tai galiu tave pakviesti vakarienės? – puola į ataką lyg išgirdęs, kad priekyje nėra jokių priešo pasalų.

– Nežinau, aš vis dar tavęs nepažįstu. Man per greitai.

– Tu baiminiesi? Nebijok, pasitikėk manimi, ir susipažinsime, – maldauja graiko akys.

Reda nirtuliuoja. Nežino, kaip derėtų elgtis. Mama tikrai į pasimatymą jos neišleistų, bet ji juk toli, atsiklausti nereikės. Ir kada ji paskutinį kartą tokio mamos leidimo prašė? Juk niekada! Tai kodėl dabar mamą prisiminė? Kas ji – saugumo garantas? Pačiai viską reikia spręsti, pačiai. Užtenka, kad Adonio mamą matė, išties solidi ponia, visai negraikiškos išvaizdos, riesta nosele. Bet ar nepagalvos šis berniokas, kad ji lengvabūdė turistė, tinkama vienos dienos nuotykiui? Tokios reputacijos nori išvengti, bet į tą pasimatymą nueiti labai maga, labai…

Dar minutę padvejojusi, Reda padiktuoja Algiro adresą.

Knygą galite įsigyti čia

1530 m. pavasarį Vilniuje siaučia „juodoji mirtis“ – maras. Vieni gyventojai bėga, kiti bando pasipelnyti iš nelaimės. Užupio smuklės kekšę Magdalę likimas nuveda į teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus, tačiau ji nė neįtaria, kokios intrigos rezgamos šių puošnių namų užkaboriuose…

Ginos Viliūnės romano „Magdalė, smuklės merga“ siužetas kupinas intrigų ir netikėtų vingių. Viduramžių Vilniaus gyventojai pagalbon pasitelkia maldas ir burtus, nuojautas ir stebuklingus vaistus. Greta sąmokslų ir pinklių, čia rasite pasakojimų apie miestiečių buitį, kasdienybę ir šventes, amatus ir papročius. Vilniaus istorija prabils eilinių XVI amžiaus miestiečių lūpomis.

G.Viliūnė jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus bei Lietuvos istorija, veda ekskursijas, rašo straipsnius, yra knygos „Vilniaus šventovės“ ir istorinių romanų „Karūna be karaliaus“, „Vilniaus madona“ autorė.

1530 metų kovas, Vilnius

Žiemai baigiantis danguje patekėjo kruvinas mėnulis. Daug žmonių dievagojosi matę uodeguotą žvaigždę, nelaimių pranašę. Ir iš tiesų pirmieji šilti 1530 metų pavasario vėjai į Vilnių atpūtė marą. Juodoji mirtis mikliai įsisuko į gatves ir namus ir ėmė šienauti Vilniaus bei priemiesčių gyventojus. Žmonės pajuosdavo, sutindavo ir mirdavo baisiose kančiose. Nedaug laiko tepraėjo, o išmirė ištisos šeimos. Jų turtą pasisavindavo kaimynai, o po dienos kitos, žiūrėk, jau ir jiems varpai skambina. Seni žmonės prisiminė tokią nelaimę buvus prieš keletą dešimtmečių, tačiau kas dėl to kaltas ir kaip saugotis, niekas nežinojo. Kalbėta, jog tai Dievo bausmė, tačiau už kokias nuodėmes?.. Kas čia supaisys. Todėl vienintelis išsigelbėjimas buvo bėgti. Ir bėgo visi iš Vilniaus, kas tik kojas pavilki galėjo. Ilgos vilkstinės vežimų riedėjo vieškeliais Trakų, Medininkų, Vilkmergės pusėn, ratuotiesiems iš paskos, apsikrovę manta, traukė pėstieji.

Netrūko pabėgėlių ir Polocko kelyje, prie kurio stovėjo seniausia Užupio smuklė, laikoma smuklininko Senkos. Kadaise ši vietovė priklausė Vilniaus miestui, bet kai jis apsitvėrė aukštais gynybiniais mūrais, vietovė už Vilnios upės, kurioje stovėjo ir smuklė, pradėta vadinti Užupiu. Ir namai čia buvo ne kaip mieste, daugiausia mediniai, su ilgais daržais ir sodais. Bažnytėlė greta smuklės irgi buvo medinė, bet su varpine ir varpu. Marui įsisukus, varpas skambėjo rytą ir vakarą, kiekvieną mielą dieną.

Vežimams iš miesto riedant, smuklininkas Senka tik rankas trynė, mat prekyba ėjo kaip iš pypkės. Dažnas bėglys sustodavo jo užeigoje prieš ilgą kelionę kaušo degtinėlės išlenkti, kad kelelis, taip sakant, nedulkėtų. Tačiau neilgai trukus pabėgėlių vilkstinės išskydo, galiausiai ir visai išseko. Nusisuko sėkmė nuo Senkos. Vieškeliai ištuštėjo, pirkliai, piligrimai ir svieto perėjūnai pasmerktą miestą lankstu apeidavo. Net vietiniai latrai išsilakstė, trobose užsidarė.

Dykinėjo be darbo šinkorius Senka, dykinėjo ir jo sūnus Kasius, jaunas, bet girtose kovose jau pasižymėjęs vaikis. Dievas jį apdovanojo jėga ir energingu būdu, bet ir neapdairumu: viską, ką pavogdavo ar jėga iš vargšų atimdavo, Kasius paklodavo ant lošimo stalo. Ir nebuvo tam bernui jokio skirtumo, kortos tai ar kauliukai, svarbu azartas ir smagumas. Tačiau nūnai linksmybes lyg vėjas nupūtė, Kasius paniuręs sėdėjo smuklėje ir bukai spoksojo pro langą. Šalia, nugara atsirėmęs į sieną, snaudė senis šinkorius jo tėvas Senka. Ir tik Marina, smuklininko duktė, jau įmetėjusi sena pana, susiraukusi triūsė virtuvėje; ji vis dar sugebėdavo pakišti kokio viralo, nors kasdien vis liesesnio. Dykaduoniavo ir Magdalė, variaplaukė smuklės kekšė, iš didelio smuklininko Senkos gailesčio dykai maitinama. Nebebuvo kam į jos kūno grožybes žiūrėti. Net patys šeimininkai akis suko, net jiems buvo ūpas prapuolęs.

Šitaip ėjo dienos, savaitės, o Užupio bažnytėlės varpas tebeskambėjo. Niekas nežinojo, kiek pajuodusių negyvėlių duobkasys Afanasijus į bendrą kapą pamiškėje už bažnyčios sumetė ir užkasė. Jis vienintelis vakarais užsukdavo į smuklę liūdnų naujienų papasakoti.

Vieną dieną varpas skimbtelėjo kartą ir staiga nutilo. Šinkorius Senka ir jo sūnus Kasius nustebę susižvalgė. Bene maras bus pasibaigęs? Vakarop paaiškėjo, kad zakristijonas, kuris buvo ir varpininkas, paskui savo parapijonis į bendrą maro kapą nukeliavo. Nuo tada laidojo tyliai. Džiaugėsi, kad apskritai yra kam negyvėlius pakasti.

***

Įsibėgėjus pavasariui, miškai sužaliavo, paukščiai atkuto ir čiulbėjo ulbėjo paleidę gerkles, nekreipdami jokio dėmesio į miestą ištikusią nelaimę. Užupio smuklėje palengva ėmė gausėti lankytojų – apylinkės latrai, mirties laukdami, atsliūkindavo degtinėlės su alumi palakti. Jei jau mirti, tai lėbaujant! Tik pinigų nė vienas neturėjo, teko šinkoriui Senkai į skolą pilti. O skola maro metu – grynas nuostolis.

Vieną pavakarę pasivedė Kasius Magdalę į tuščią vežiminę ir tarė:

– Neduoda mums maras duonos kasdieninės. Jei ne juodoji mirtis į kapus nuvarys, tai badas pribaigs. Kitaip nebus – teks eiti plėšti. Anądien mano bičiulis Antis gyrėsi pabėgėlių namą apšvarinęs. Tiek pralobo, kad iki šiol dar neišsiblaivęs.
– Eik jau, eik, – pakraipė kaltūnuotą galvą Magdalė. – Kur tu pas mus, Užupyje, turtingų namų rasi? Viskas jau seniai išdraskyta.
– O kas tau sako, kad pas mus? – atstatė krūtinę Kasius. – Į miestą mudu eisim.

Magdalei tokia mintis patiko. Sutiko eiti su Kasium. Pirmučiausia – iš smalsumo. Be to, kiauras dienas knapsoti jau seniai buvo pakyrėję. O su Kasium nebaisu, nes jo kumščiai geležiniai, prireikus ir peilį iš bato aulo išsitrauks. Kasius ją, Magdalę, nesyk nuo įsismarkavusių klientų gynė. Tiesa, kartais ir pačiai tekdavo draugužio kumščių paragauti, bet Magdalė piktumo nelaikė. Jiedu su Kasium buvo pieno broliai, tos pačios moters krūtimi maitinti, todėl jautė vienas kitam ypatingą artumą. Magdalė įtarė, kad būtent dėl to jos taip nekenčia tikroji Kasiaus sesuo Marina, bet galvos dėl to sau nekvaršino.

Gimė Kasius ir Magdalė tą pačią savaitę. Kasius buvo jauniausias vaikas pasiturinčio ir gerbiamo smuklininko Senkos šeimoje. O Magdalę pagimdė smuklėj dirbusi paleistuvė. Gimdydama ir numirė. Senkos žmona Avdotė, geros širdies moteris, pasiliko našlaitėlę ir žindė pakaitom su Kasium. Augo Magdalė drauge su kitais smuklininko vaikais: Marina, Stepu, Ulka ir Kasium. Kartu dirbo, kartu miegojo, vienodai į kailį gaudavo. Paskui Ulka su Stepuku mirė nuo nežinomos ligos, o keturioliktąją Magdalės gyvenimo vasarą iškeliavo pas Viešpatį ir šinkorka Avdotė. Motinos vietą užėmė vyriausioji šinkoriaus Senkos duktė senmergė Marina. Darbų Magdalei ji nebepatikėdavo, esą jos rankos iš šiknos dygstančios, ir vis taikėsi į gatvę išmesti, nes dykai duoną ėdanti. Laimei, smuklininkas Senka išmesti neleido, mat Magdalei krūtys anksti prasikalė ir buvo paveldėjusi motinos gražumą.

Šinkorius pirmasis ją išbandė, liko patenkintas ir paliko smuklėj, liepė padurkus kilnoti. Taip penkiolikos sulaukusi Magdalė paveldėjo motinos darbo vietą. Nieko kito ir nemokėjo. Buvo linksmo būdo, kasmet darėsi vis dailesnė, tad klientų jai netrūko. Žinoma, pinigus susižerdavo smuklininkas, užtat ji valgyti gaudavo ir stogą virš galvos turėjo – vasarą klėtelėj prie arklidžių, žiemą būdavo leidžiama prikaitintoj smuklėj ant suolo miegoti. Aplink linksmybės, gyvenk ir džiaukis. Taip buvo, iki užėjo maras.

Jau kelinta savaitė Magdalė nieko neuždirbo, o Marina dėbčiojo vis pikčiau. Žiū, ims ir visiems laikams išgrūs pro duris. Ir manykis kaip nori. Todėl Kasiaus pasiūlymas paplėšikauti Magdalei patiko. Kad ir negaus už grobį jokio pinigėlio, užtat naudinga pasirodys. O ir įvairumas šioks toks, tad nakties laukė su nekantrumu.

***

Visai sutemus, Magdalė su Kasium išsiruošė į miestą. Iš pradžių klampojo molingomis Užupio gatvėmis. Prie vadinamojo senų panų vienuolyno lieptu perėjo per Vilnios upę. Miestą supo aukšta mūro siena, tamsoje atrodanti milžiniška, tiesiog neįveikiama. Miesto vartai buvo užverti, bet Kasius nebūtų Kasius, žinojo slaptus plyšius. Prie bernardinų vienuolyno siena dar nebuvo baigta statyti ir žiojėjo plyšys, slepiamas krūmų. Pro tą tarpą abu ir prasispraudė. Paskui dar persiropštė per sukiužusią medinę tvorą, juosiančią vienuolių daržą, ir atsidūrė mieste.

Neskubėdami, dairydamiesi patraukė siauromis negrįstomis gatvelėmis. Praėję pro aukštą soborą su kupolu, pasuko dešiniau, aukštyn vedančia gatve. Namai abipus gatvės buvo pakrypę, seni, lyg prieš šimtą metų statyti. Iš už debesų išniręs mėnuo apšvietė keletą cerkvių bokštelių su kryžiais. Kasius, pažįstantis miestą kaip savo kiemą, drąsiai vedė Magdalę klaidžiomis kreivomis gatvelėmis. Kuo toliau, tuo namai darėsi vis aukštesni, mūriniai, kai kur net apjuosti mūro tvoromis. Jiedu vėl kažkur pasuko ir išėjo į platų akmeninį traktą, einantį per patį miesto centrą, užstatytą aukštais mūrnamiais.

Ak, kaip patiko Magdalei Vilnius! Kasius buvo ją kelis sykius čionai į muges atsivedęs, tik anuomet gatvės buvo pilnos žmonių, jie stumdėsi, mindė kojas, išsigandusią Magdalę dar ir riebiu žodeliu perliedavo. Dabar miestas atrodė kaip išmiręs, tuščias, aplink nė gyvos dvasios. Nei šunys lojo, nei kiaulės kriuksėjo, nei piktavaliai keiksnojo. Vaikščiok sau į sveikatą kaip ponia ir dairykis. Labai norėjo Magdalė gražiuosius mūrnamius apžiūrėti, bet Kasius šiurkščiai įstūmė ją į kažkokią tamsią tarpuvartę. Po akimirkos pro šalį žvangindamas kardu pražingsniavo vienišas sargybinis.

– Budi, bjaurybės, – sargybiniui nuėjus nusispjovė Kasius. – Žmonėms pasipelnyti neduoda. Galvoja, kad tik jiems vieniems iš maro prasigyventi leidžiama. Eime tenai, – ir nusivedė Magdalę tolyn plačiuoju traktu.

Netrukus jiedu priėjo žuvų turgų – Magdalė tai suprato iš įsiėdusio dvoko. Tolėliau juodavo eilės tuščių ambarų, o už jų buvo matyti rotušės bokštas. Pro rotušę eiti Kasiui atrodė pavojinga, tad nuo žuvų turgaus pasuko kairėn, į siaurą akmenimis grįstą gatvelę.

Dabar jau Kasius dairėsi atidžiau. Pastatė Magdalę prie gatvės kampo ir liepė perspėti, jei pamatytų sargybinį, o pats ėmė iš eilės klibinti lentomis užkaltus plačius kiemų vartus, kurių čia buvo ištisa eilė. Vienų vartų lenta atrodė taip, lyg būtų skubinai prikalta. Kasiui to ir tereikėjo. Greitai atlupęs lentą, įkišo ranką, atstūmė neįmantrų medinį kaištį ir pravėrė vartelius, įtaisytus aukštuose vartuose. „Greičiau!“ – pamojo Magdalei, ir abu įsmuko į tamsų kiemą. Kasius uždarė vartelius, ir tik tada abu apsidairė.

Kiemas buvo nedidelis ir palyginti tvarkingas. Viena namo siena buvo aklina, be langų. Ir gerai, mažiau smalsių akių juodu pamatys. Prie sienos stovėjo uždengtas šulinys. Kiemo gale tamsavo arklidės ir vežiminė praviromis durimis. Kasius įkišo į tuos pastatus galvą. Tuščia.

Neilgai trukus Kasius susidorojo ir su namų spyna, ir abu su Magdale įžengė į tamsią priemenę, kuri kartu buvo ir virtuvė. Laiptai šone vedė į antrą aukštą.

– Duokš žvakę, ko stovi, – paragino merginą Kasius.

Magdalė uždegė žvakigalį, kurį buvo pavogusi iš bažnyčios, ir abu apėjo namus. Mergina dairėsi net išsižiojusi iš nuostabos – tokio erdvumo ir švaros gyvenime nebuvo regėjusi. Virtuvėje ji patarškino puodais, bet nieko juose nerado. Lentynoj riogsojo tik keli seni dubenys ir moliniai ąsočiai. Podėlyje irgi buvo tuščia. Už stiprių lentinių durų jie rado erdvų kambarį, panašų į sandėlį. Čia stovėjo keli ilgi stalai, pasieniuose – lentynos, kampe riogsojo skrynia. Prie jos ir pripuolė pirmiausia, bet viduje rado tik kelis riebaluotus skudurus. Tolimesnis kambarys buvo suvis tuštutėlis.

– Viską išsivežė, bjaurybės. Ir kaip nenusprogo? – pyko Kasius. – Nieko vargšui žmogui nepaliko, o tiek vargau.

Riebiai nusispjovęs, jis užlipo laiptais į antrą aukštą, kur turėjo būti gyvenamieji kambariai. Magdalė nusekė iš paskos. Čia baldų buvo daugiau, bet indauja stovėjo tuščia, ant grindų mėtėsi krūva senų skudurų. Matyt, prieš išvykdami šeimininkai stropiai vyniojo vertingus daiktus. Stiklo šukės rodė, kad neapsieita be nuostolių. Kasius iš to pykčio suolus išspardė, lentyną nuvertė. O Magdalė tik dairėsi, dairėsi – toks gražus, toks didelis jai atrodė kambarys. Ir langai tikro stiklo. Dieną čia turbūt labai šviesu. Krosnis didelė, nauja, blizgių koklių; tokios nerūksta kaip smuklės židinys, akių negraužia.

– Žiūrėk, dar vienos durys, – ranka parodė Magdalė.

Pasišviesdamas žvake Kasius įėjo pirmas ir sutrikęs sustojo. Į nosį tvoskė baisi smarvė.

– Na ir kiaulinykas, – susiraukė jis. – Matai, Magda, kad ir turčių namas, o dvokia kaip smuklės tupykloj.

Magdalė užsidengė nosį delnu, bet nepaliovė dairytis po kambarį. Buvo matyt, kad jis priklausė moteriškei. Ir baldų čia buvo daugiau, ir langai užuolaidomis uždangstyti. Ant stalo radusi žvakigalį, Magdalė jį uždegė.

Staiga kažkas sumirgėjo, ir virš stalo plykstelėjo dar viena švieselė.

– Po perkūnais! – išsigandusi atšoko mergina.

Kasius priėjęs apžiūrėjo kerus ir išsiviepė.

– Čia, matyt, bus tas sidabruotas stiklas, kuriame viskas atsispindi kaip lygiame ežero paviršiuje, – paaiškino. – Man vienas pirklys apie tai pasakojo. Veidrodis vadinasi. Neblogas laimikis, – jis patenkintas čiupo nesunkų radinį ir pasikišo po pažastimi. – Žydas už jį gero pinigo atseikės.

– Oi, žiūrėk, kas čia! – šūktelėjo Magdalė. – Ar tik ne dažai veidui? Visą gyvenimą svajojau nors kartelį veidą nusidažyt, kaip ponų žmonos dažosi. Galima, aš juos pasiimsiu?

– Kvaile tu, kvaile, – nusišaipė Kasius. – Kam kekšei veidą dažyti? Lyg kas į tą tavo veidą žiūri.

– Ot ir žiūrės, kai nudažysiu, – pyktelėjo Magdalė. – O gal ir į žmonas paims.

Kasius prunkštelėjo ir atgalia ranka nušlavė poniškas gėrybes nuo stalo. Buteliukai krisdami sudužo, milteliai išbyrėjo ant grindų.
Magdalės akyse sublizgo ašaros.

– Kuily tu neišromytas, kad tave perkūnai, – sumojavo rankomis merga, bet Kasius pirmas taip stuktelėjo kumščiu jai į pasmakrę, kad Magdalė ligi sienos nulėkė ir ant grindų suklupo.

Stodamasi ji pajuto kažką švelniai brūkštelint per veidą. Apmirė iš išgąsčio, paskui nedrąsiai pagraibė aplink ir užčiuopė kažkokį drabužį. Ant sienos, po marška, kabojo šilko suknia – švelnutėlė, kraujo raudonumo.

Knygą galite įsigyti čia

„Nutylėtų lelijų miestas“ – netikėtas Sigito Parulskio romanas, kurį autorius vadina juokingiausia ir liūdniausia savo knyga, tragikomedija. Joje netrūksta fantazijos ir tikrų biografijos faktų, išgalvotų ir tikrai egzistavusių žmonių, čia ir lengvabūdiškas, bravūriškas meilės trikampis, ir skausmingų sūnaus ir tėvo santykių istorija, brandos, emocinės biografijos, geidžiamo ir nepasiekiamo tikėjimo nuolaužos bei motyvai iš ankstesnių autoriaus gyvenimų ir knygų.

9. Alpinistas

Simonas atkemša vyno butelį, pripila taurę seniui, paskui sau. Senis pauosto vyną, užsimerkia. Ko gero, vienintelis juslės organas, kuriuo jis dar pasitiki, – nosis.

Parvažiavęs taksi, Simonos pusvalandį pamiegojo, bet nubudo kankinamas bjaurių pagirių. Nuėjo į parduotuvę, nusipirko porą butelių baltojo vyno – vaistininkė jam patarė negerti raudonojo, jei nenori, kad kankintų rėmuo. Išgėręs pasijuto geriau, paskambino Anai. Telefonas išjungtas. Dar sykį, dar sykį, visą laiką tas pats. Na, žinoma. Vienam iš ryto girtauti nesmagu, pagalvojo, reiktų užsukti pas Alpinistą. Net jeigu senis ir negers, tai bent šalia bus gyva būtybė. Su televizoriumi ar kompiuteriu gerti irgi nusibosta.

Ir štai jiedu sėdi kurį laiką tylėdami, pagaliau Simonas neiškenčia:

– Anąsyk žadėjote papasakoti apie tą tipą nuotraukoje.

Senis linkteli.

– Ar tiesa, kad kalnai kaip kekšė – nuolat traukia sugrįžti, bet gyventi su ja negali? – sako Simonas ir iš karto pasigaili – jis gali būti neteisingai suprastas. Ant pakaušio vos keletas žilų sruogų, šlubas, sudžiūvęs, kairė ranka pritraukta, primena kažkokio dinozauro neišsivysčiusią galūnę – pagal išvaizdą kalbos apie seksą, kekšes ir panašiai visiškai netinka tokiam žmogaus tipui. Kita vertus, kiek kartų jis suklydo, mėgindamas iš balso nuspėti, kaip atrodo to balso savininkas. Ypač savininkė. Kartais nuostabus balsas priklauso visiškai nevykusiam kūnui. O kartais viskas atvirkščiai.

Alpinistas nieko nesako, ir jie pamažu patenka į nejaukios tylos zoną.

– Atleiskite, aš ne tai turėjau galvoje.

Senis tylėdamas linkteli.

Simonas atsistoja, dar sykį nužvelgia nuotraukomis nukabinėtą sieną: jauni, gražūs žmonės alpinistų drabužiais, su ledo kirtikliais, kai kurie su fotoaparatais, persijuosę virvėmis, šypsosi lyg ką tik suradę nykštukų saugomus lobius.

– Neseniai mačiau tokią moteriškę… Gerokai pagyvenusi. Gal septyniasdešimties. Ji irgi puikiai darbuojasi virve. Labai vikriai įtraukė kibirėlį su kroviniu į penktą aukštą. Ir man netgi pasirodė, kad ant virvės galo kažkas panašaus į štai tokį daiktą… į sagtį?

– Mes vadinome karabinais, – paaiškina senis, gurkšteli vyno. – Kas judu sieja?

Simonas kažkodėl pamano, kad senis klausia apie jo ir Salomėjos santykius.

– Manau, seksas. Bent jau aš taip manau. Kas jos galvoje, sunku pasakyti. Tokio amžiaus moterys dar žaidžia. Nuotykis. Vasara baigsis, baigsis ir žaidimas.

– Ar tu myliesi su septyniasdešimties metų moterimi? – klausia senis, nors jo balse daugiau ironijos negu nuostabos.

– Būtų įdomu, – sako Simonas, – būtų be galo įdomi patirtis… Aš maniau, kad klausiate apie Salomėją. Ne, aš tą moteriškę, tą, pagyvenusią, mačiau tik iš tolo… Naujamiestyje, ji bendravo su taksistu, kuris mane… Visiškai atsitiktinė ir netgi neakivaizdinė pažintis.

– Įdomi neakivaizdinė pažintis, – sako senis ir užsimerkia, vėl patraukia šnervėmis, gurkšteli iš taurės.

Simonas jaučiasi nusivylęs, senis tuoj nusmigs ir nieko nepapasakos. Jis ėjo į svečius pas šį klipatą tikėdamasis kažko įdomaus, netikėto. Senatvė vertinama klaidingai. Iracionali, niekuo neparemta pagarba senam žmogui dažnai virsta nusivylimu. Nes juk dažniausiai gerbiamas tik amžius, o asmens gerbti paprasčiausiai nėra už ką.

Bet paskui senis pradeda pasakoti. Pasakoja taip, tarsi būtų ilgai laukęs jo, Simono, ir dabar pagaliau galėtų išdėstyti viską, kas susikaupę jo sieloje ar dar kažkur, kur tos velnio istorijos užstringa. Be abejo, jis būtų tai išklojęs bet kam, kas tik turėtų kantrybės, noro ir laiko jį išklausyti. Išgėręs Simonas dažniausiai turi ir laiko, ir noro, ir kantrybės. Viskas priklauso tik nuo alkoholio kiekio.

– Mes buvome netoli viršūnės, ant ledyno. Reikėjo keleto valandų, kad pasiektume sieną, nes ruošėmės ja kopti. Tas vaizdas… Virš galvų mirga Paukščių Takas, priešais vakarinė kalno siena. Vaizdai kalnuose atrodo kaip nuotraukos… Gal paveikslai. Bet tie paveikslai tokie, lyg būtų sukurti Paties. Nežinau, ar reiktų sakyti – dievo. Kokio dievo, kurio? Pikto, kerštingo, pavydaus? Ar žaidžiančio, kuriančio? Koncentruotas maistas, vaistai, techninės priemonės, radijo ryšys, – viską buvome pasiruošę. Bet Tian Šanyje, kaip ir kituose kalnuose, niekados negali pasirūpinti geromis meteorologinėmis sąlygomis. Žygiavome ne itin sudėtingu uolų ir apledėjusio sniego reljefu. Paskui pakilome sienos bastionu… – Alpinistas žvilgteli į Simoną, numoja ranka. – Suprantu, čia tas pats kaip rodyti nuotraukas iš turistinių kelionių. Tau tai reiškia prisiminimus, smagias akimirkas, o žmogui, kuriam jas rodai, – kančia ir nuobodybė. Nepasakosiu apie patį kopimą, nors miegoti kregždės lizde – nepakartojami įspūdžiai… Ar žinai, ką tai reiškia?

Simonas papurto galvą. Kregždės lizdas jam siejasi su moliu, seilėmis ir mėšlu.

– Kregždės lizdas – neplati, pasvirusi ir nė metro pločio neturinti lentyna, virš kurios atsilošusi uola. Po ja ant apsauginės virvės laisvai kabojo mūsų palapinė, ja apsidengę apsisaugom nuo vėjo. Atsigulti vietos nė vienam neužtenka. Toks tas kregždės lizdas, penkiese vos telpame. Susėdame ant surinktų virvių, visi prisirišę ir viskas pririšta. Numalšinę alkį ir troškulį, kaip kas galėjome, įsitaisėme nakvoti. Užtirpus kuriai nors kūno daliai, ieškai patogesnės padėties ir, aišku, prikeli draugą, ir taip ligi ryto.

Senis vėl nutyla, gurkšteli vyno, pažiūri į sieną su nuotraukomis.

– Mes užkopėme ant viršūnės siaučiant audrai, paskui vėjas pamažu ėmė rimti ir kai leidomės žemyn, snigo, tarsi būtų Kalėdos, nors buvo rugpjūčio mėnuo. Pasakiškas vaizdas – ištisi balti, žmogaus kojos nepaliesti plotai, žybsintys, mirguliuojantys šalčio deimantais. Ir vėl tas jausmas, kad čia, kalnuose, esama kažkokios didesnės jėgos, kurią pavadinti tik gamta neužtenka. Gal tik mes, žmonės, to norime, galbūt nieko daugiau ir nėra, tik aklas noras daugintis, ir visi tie kalnai… – Alpinistas atsidūsta. – Bet kaip tik dėl to nenusakomo, kosminio jausmo žmonės ir grįžta į kalnus. Grįžta ir grįžta, ir kartais ten pasilieka – dėl niekur kitur nepatiriamo laisvės, kūrybos, tuštumos, švaros jausmo…

Mes jau buvome ant ledyno, čiuožėme žemyn, kur pataikydavom į šviežio sniego vėpūtinius, vertėmės kūliais. Aš buvau įsimylėjęs, manau, kad buvau, nors dabar, žvelgdamas iš laiko atstumo… Nežinau, žodžiu, aš prasmegau. Gali būti, kad kurį laiką, gal dvi tris minutes, gal ir ilgiau, išbuvau be sąmonės. Atsipeikėjęs jaučiau, kad po manimi ledas. Kai stojausi, koja slystelėjo ir aš vėl suklupau, ir – tai jau visai neįtikėtina – klūpodamas pamačiau šį tą, kas privertė mane pašiupti. Tiesą sakant, pamaniau, kad aš vis dar be sąmonės. Arba kad susitrenkiau smegenis ir dabar mane persekioja haliucinacijos. Iš apačios, tiksliau, iš ledo, į mane žvelgė veidas. Akys užmerktos, bet veidas pasuktas taip, tarsi miegotų ir tuoj tuoj atsimerks. Lyg žiūrėčiau pro stiklą. Pro kažkieno miegamojo langą.

Senis nutyla, nužvelgia Simoną.

– Sportuoji? – paklausia, pakelia taurę, gurkšteli vyno.

– Aš girtuoklis, – sako Simonas. Nelabai įtikinama, bet seniui tai nelabai ir rūpi. – Mokykloje kaip ir visi, bet knygos man rūpėjo labiau.

– Tai tik pasiteisinimas.

– Kvailiausių pasiteisinimų sąraše nebūtų pats pirmas.

Senis linkteli galva. Paskui pasakoja toliau:

– Iš pradžių maniau, kad ten guli tik vyras. Tai jo veidą suklupęs pamačiau tiesiai prieš save. Bet paskui, kai nuvaliau didesnį ledo plotą, išvydau ir ją, merginą. Jie buvo dviese. Abu lede, tarsi miegotų.

– Skamba kaip šiurpi pasaka apie Miegančiąją gražuolę… – įsiterpia Simonas, bet pamatęs klausiantį senio žvilgsnį papurto galvą. – Nekreipkite dėmesio, kaip jau sakiau, aš knygas skaitantis girtuoklis.

– Aha, – prataria senis, paskui palinksta krėsle į priekį. – O tu nežinai, koks tos moters vardas?

– Kurios? – sutrinka Simonas. – Tos, kur lede? – Akimirką Simonas pagalvoja, kad visas Alpinisto pasakojimas – kažkokia mįslė ar žaidimas. – Miegančioji gražuolė?

Senis pasisuka į langą, žiūri kažkur tarsi nusivylęs Simonu. Paskui sunkiai atsistoja ir pamažu slenka tualeto link.

– Aš tuojau, – sako Alpinistas.

Simonas išeina į balkoną, užsirūko. Jam patinka išgėrus stebėti miesto gyvenimą: iš darbo grįžtančius arba į parduotuvę skubančius žmones, einančius su pilnais pirkinių maišeliais, kalbančius telefonu, vaikštančius aplink ką tik nusipirktus arba ką tik sudaužytus automobilius, jis žiūri į juos ir stebisi, kad jie tokie gyvi, tokie judantys, tokie nesuprantami ir tokie nuspėjami. Sušiktai gražūs žmonės.

Senis susmunka krėsle, atsilošia, atsiremia krėslo atkaltės, užsimerkia. Simonas laukia istorijos tęsinio – pamatė įšalusią porą, o paskui? Turi būti koks nors moralas.

– Žinot, – sako Simonas, – mačiau filmą „Dūmas“. Ten irgi pasakojama panaši istorija: esą išėjo žmogus į kalnus ir negrįžo. Žuvo ar panašiai. Paskui, po daugelio metų jo suaugęs sūnus taip pat išeina į kalnus ir staiga randa savo tėvą. Kaip ir jūs tuodu. Įšalusį lede. Ir didžiausia nuostaba sūnui, kad jis mato savo tėvą kaip gyvą, bet šis jaunesnis už jį.

– Kol pačiam tokių dalykų neatsitinka, atrodo – pramanas.

– Komiškiausia, kad gyvenimas kartais iškrečia tokių pokštų, kurie atrodo kaip labai blogai sugalvotos istorijos. Todėl mene posakis „kaip gyvenime“ nė velnio netinka.

– O kas tinka?

– Ką turit galvoje?

– Kas tinka mene? – klausia Alpinistas.

– Nežinau. Įtikinama arba ne – o tai priklauso nuo daugybės dalykų. Sunku paaiškinti.

– Taigi, – sako senis, – sunku paaiškinti. Gyvenimą irgi sunku paaiškinti. Net pačiam sau.

Simonas išgeria vyno.

– O kas toliau? Jūs juos ištraukėt iš ledo? Palikote?

– Jauni, jiedu gulėjo apsikabinę, vyras ant nugaros, mergina pasisukusi į jį šonu ir prisiglaudusi. Tarsi miegotų įbedusi nosį jam į kaklą. Taip mėgo miegoti ir mano Kristina. Įbeda šaltą nosį štai čia, aukščiau raktikaulio, ir kai užsnūsta, jaučiu, kaip jos seilės suvilgo man petį.

– Nesu tikras, bet mano pažįstamas taksistas, tas, kuris aptarnauja senutę su kibiru, regis, minėjo, kad jos vardas Kristina.

Alpinistas žiūri į jį, tarsi staiga būtų dėl kažko supykęs.

Simonas mosteli ranką į nuotrauką jam virš peties.

– Tai ji?

Senis linkteli.

– Jie manęs jau ieškojo. Kristina buvo persigandusi, vis klausinėjo, ar man nieko nelūžo, ar nepykina, ar nesvaigsta galva. Viskas buvo gerai. Grįžome į stovyklą, bet pamažu ėmiau suprasti, kad negerai. Man niekaip iš galvos neišėjo pora lede. Ar aš iš tiesų juos mačiau, tą vaikiną ir merginą? Niekam apie tai neprasitariau, nes kuo toliau, tuo labiau galvojau, kad man… kad tai kokia nors haliucinacija, sąmonės užtemimas, kliedesys, atsiradęs dėl sutrenkimo ar deguonies stygiaus.

Alpinistas nutyla. Simonas pripila vyno jam, paskui sau. Kurį laiką abu sėdi tylėdami.

– Ir ką? – pagaliau klausia Simonas. – Jūs grįžote?

– Kur? – nustemba Alpinistas.

– Na, ten, ant to ledyno, pasižiūrėti, ar jums nepasivaideno?

– Ne, negrįžau. Paskui šis tas įvyko. Šis tas… negero.

Simonas nusuka akis į langą. Staiga supranta, kad sėdi žmogiškos dramos sūkuryje, kad atsidūrė tame sūkuryje ne savo noru ir kad nė velnio nepageidauja būti tos dramos liudytoju.

– Nesakęs Kristinai išvykau į kitą ekspediciją, ir vestuvės… Na, jos tiesiog neįvyko, – sako Alpinistas visiškai ramiai, be jokio rankų grąžymo.

– Ir kaip tai… – pradeda Simonas, bet nutyla. Supranta, ko nori paklausti, tiksliau, ką mėgina pasakyti senis. – Ar norite pasakyti, kad jus matytas reginys išgąsdino? Kad ėmėte bijoti, jog žūsite su Kristina?

– Ilgai galvojau apie tai, laiko turėjau daug… visą likusį gyvenimą. Mane labiausiai išgąsdino ne mirtis, o gyvenimas, tiksliau… Kvailystė, žinoma, bet, matyt, pati santuoka. Aš buvau dar labai jaunas, ir santuoka man staiga ėmė rodytis kaip ledas, kuriame mudu su Kristina būsime amžiams įkalinti. Šeiminis gyvenimas.

– Jūs pasielgėte kaip tikras vyras… tai yra kaip tam tikras tipas vyrų… sukurta daugybė istorijų apie vyrus, bijančius įsipareigoti, – sako Simonas ir beveik pavydi, kad pats nesugalvojo tokio aiškinimo – santuoka panaši į du negyvėlius lede. Velniai griebtų, kiek santuokoje gyvenančių vyrų ir moterų pasirašytų po šiais žodžiais net nemirktelėję. Be abejo, išgertas vynas įvaizdį pagražina, sustiprina emocijas, bet vis tiek jam įvaizdis atrodo be galo geras. Primenantis pasaką, Holivudą, ką tik nori, bet visi geri dalykai primena pasaką, o šūdini – gyvenimą.

– Meilė kaip sniego lavina užgriūva du žmones… O kai jie atsipeikėja, pamato, kad jau virtę negyvėliais lede… – mėgina plėtoti įvaizdį Simonas, bet nutyla, nes Alpinistas žiūri į jį ir šypsosi.

– Jūs iš manęs šaipotės? Nebuvo jokių žmonių lede, tiesa? – Staiga Simonas pagalvoja, kad Alpinistas paprasčiausiai šaiposi iš jo, kad visa ta istorija apie du ledinius meilužius, – o jie juk turėtų būti meilužiai, kitaip istorija netektų emocinės įtaigos, – pasaka kvailiams. Ir kvailys jis, Simonas.

Senis nieko nesako, atsignyba gabalėlį sūrio, lėtai kramto.

– Ar galėtum pasidomėti ta moterimi, ta, su kibiru?

Simonas ima plekšnoti sau per kišenes.

– Aš galiu paskambinti, lyg ir užsirašiau telefoną… taksisto telefoną… ne, ko gero, turiu jo vizitinę… – Ir tik tada jis supranta, ką pasakė Alpinistas. – Jūs manote – ši Kristina yra jūsų Kristina?

– Aš nemačiau jos daugiau nei keturias dešimtis metų.

– Čia tai bent, – sako Simonas. – Čia tai bent. – Ir nebežino, ką dar galėtų pasakyti. Apsižvalgo. – O ką jūs veikiate?

– Aš pensininkas, neįgalus.

– Gerai, bet vis tiek kažką veikiate visą dieną.

– Sėdžiu ir žiūriu pro langą, – sako Alpinistas.

Simonas žvilgteli pro langą – tas pats vaizdas, kurį mato ir jis: dauba, krūmai, atkarpėlė tekančios upės.

– Kaip sakė Heraklitas iš Efeso, gyvenimas kaip olimpinės žaidynės: vieni rungiasi, kiti prekiauja, o treti žiūri. Ir jie nėra patys blogiausi.

– O kaip dėl tų dviejų – lede?

Senis pakraipo galvą.

– Kadaise Andų kalnuose sudužo lėktuvas. Jo ieškojo, bet negalėjo rasti. Ir po daugelio metų jį surado visai ne toje vietoje, kur ieškojo. Surado kalno papėdėje. Lėktuvas įsmigo į sniegą, sudužo, paskui sniegas virto ledu, ir su tuo ledu lėktuvo skeveldros pamažu slinko žemyn. Vis žemyn ir žemyn, kol galiausiai ledas ištirpo ir duženos buvo surastos.

– Anksčiau ar vėliau viskas išlenda, – sako Simonas.

– Anksčiau ar vėliau, – sako Alpinistas.

Simonas vėl išeina į balkoną parūkyti. Gera istorija. Tokia beprotiška, kad net gera. Galėtų ką nors parašyti. Bent pamėginti.

Knygą galite įsigyti čia

Šį kartą vakaro skaitiniuose – ištrauka iš Rimvydo Petrausko naujos knygos “Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos”. Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės.

Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose. Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją – kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių – gyvų ir mirusių giminaičių – bendrija.

TYZENHAUZAI

VOKIEČIAI

Pirmieji vakariečiai, su kuriais susidūrė lietuviai, buvo vokiečiai. Saksonijos vienuolio šv. Brunono Kverfurtiečio misijos kontekste 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas. Kur kas labiau Lietuvos istoriją paveikė XII a. pabaigoje kilusi antroji vokiečių misijų banga, kuri Prūsijoje ir Livonijoje suformavo du valdžios konglomeratus – Vokiečių ordiną ir krikščionių vyskupijas. Vokiečių ordinas tapo vienu svarbiausių Lietuvos istorijos veiksnių, karai su juo paženklino ankstyvąją Lietuvos istorijos epochą. Tačiau vokiečių įtaka sklido ir kitaip. Kaip ir kitose regiono valstybėse, europinė miestų savivalda Lietuvoje buvo vadinama vokiečių teise (ius teutonicum) ir paplito Magdeburgo teisės pavadinimu. Nors didesnio vokiečių atvykėlių srauto, kitaip nei Čekijoje, Lenkijoje ar Vengrijoje, nesulaukta, vis dėlto svarbiausiuose šalies miestuose Vilniuje, Kaune, Polocke įsikūrė solidžios vokiečių miestiečių bendruomenės. O Dauguvos prekybos kelias tarp Rygos ir Polocko ir tolyn į rytus ilgai buvo svarbiausia Lietuvos valstybę kertanti prekybinė arterija.

REIZAI

XIII a. Prūsijoje ir Livonijoje įsitvirtinusios naujos krikščionių valstybės netrukus tiesiogiai susidūrė su Lietuva. Be trumpo krikščioniškos Mindaugo karalystės epizodo, kai Livonijos ordinas tarpininkavo vainikuojant pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių, santykiai daugiausia buvo karingi. Ordino valstybė šiame kare išplėtojo vadinamąją reizų taktiką: padedant iš Vakarų Europos atvykusiems kilmingiesiems būdavo rengiami reguliarūs žygiai į Lietuvą tiek iš Prūsijos, tiek iš Livonijos.

XIII a. pradžioje Tyzenhauzenai (Tiesenhausen – taip tuo metu buvo rašomas jų vardas) gyveno Žemutinėje Saksonijoje ir buvo Nynburgo grafų vasalai. Engelbertas Tyzenhauzenas (Engelbertus de Tysenhusen) vienas pirmųjų iš Europos kilmingųjų atvyko į Rytų Baltijos regioną dalyvauti kryžiaus žygyje prieš vietos pagonių gentis. 1201 m. buvo įkurtas Rygos miestas, į jį savo rezidenciją perkėlė vyskupas Albertas, o kitais metais įsteigtas turintis padėti vyskupui kalavijuočių ordinas. 1210 m. Engelbertas Tyzenhauzenas pirmą kartą paminėtas kaip atvykęs į Latvijos teritoriją su dviem žymiais ankstyvosios Livonijos veikėjais, irgi kilusiais iš Žemutinės Saksonijos, – Rygos ir Tartu vyskupais broliais Albertu ir Hermanu Bukshevenais. Pasak Livonijos kronikininko Henriko Latvio, Tyzenhauzenui buvo patikėtas Rygos vyskupo pilies Turaidos valdymas. Tais metais jis dalyvavo žygyje į Estijos Sakalos žemę. Tubūt giminystė su Livonijos senjoru lėmė, kad į kryžiaus žygį atkeliavęs Tyzenhauzenas liko gyventi šioje šalyje. Mat broliams vyskupams jis buvo ne tik vasalas, bet ir sesers sutuoktinis. Veikiausiai tai vienas iš daugybės jaunesniųjų sūnų, kuriems feodalinėje visuomenėje tekdavo patiems ieškotis vietos po saule, nes jie galėjo pretenduoti tik į nedidelę palikimo dalį. Naujame krašte tokie žmonės tikėdavosi geresnių perspektyvų. Prūsijoje Vokiečių ordino dominavimas buvo absoliutus, o Livonijoje valdžią dalijosi Livonijos ordinas ir keturi vyskupai; pastarųjų žemėse formavosi tipiška feodalinė visuomenė su senjoro ir vasalų sutartimis. Tokiais stambiais Rygos vyskupo (vėliau arkivyskupo) vasalais ir tapo Tyzenhauzenai. 1224 m. Engelbertas ir iš Tartu vyskupo gavo leno teisėmis stambią valdą Estijoje. Kaip tik iš jo kilusi Tyzenhauzenų giminės šaka apsigyveno Livonijoje, o vėliau ir Lietuvoje.

1279 m. Livonijos pajėgų žygyje į Lietuvą, per kurį buvo pasiekta net Kernavė (tai pirmas jos paminėjimas istorijos šaltiniuose), Engelberto palikuoniui Jonui Tyzenhauzenui teko garbingos pareigos – nešti Švenčiausiosios Mergelės Marijos vėliavą. Žygis livoniečiams baigėsi tragiškai. Surinkę galingą kariuomenę didžiojo kunigaikščio Traidenio vadovaujami lietuviai juos persekiojo iki pat Livonijos ir kovo 3 d. įvyko Ašeradės (Aizkrauklės) mūšis. Jame žuvo Livonijos magistras Ernestas Raceburgietis, Danijos karaliaus vietininkas Taline Eilartas Hobergas ir Jonas Tyzenhauzenas, „dorybių pilnas vyras“, kaip jį apibūdina šiuos įvykius vaizduojanti “Eiliuotoji Livonijos kronika”.

XIII ir XIV a. Tyzenhauzenai – bene turtingiausia Livonijos feodalų giminė. Būdami Rygos arkivyskupo ar Livonijos ordino magistro vasalai, jie ir patys kūrė vasalinių ryšių tinklą feodalinės teisės dvasia. Be kita ko, iš arkivyskupo rankų kaip leną gavo Kuoknesę, XIV a. tapusią Hanzos miestu. Tiesa, vėliau dėl šios vertingos beneficijos kilo konfliktas (viduramžiais tarp senjorų ir vasalų jų apstu) ir Kuoknesę teko grąžinti arkivyskupui. XIV a. antroje pusėje Baltramiejus Tyzenhauzenas palaikė ryšius su Šventosios Romos imperatoriumi Karoliu IV, Rygoje įsteigė giminės koplyčią kaip laidojimo vietą. Jiedu su broliu Engelbertu – dviejų giminės šakų pradininkai. Giminė nuo to laiko plačiai išsikerojo ir tai neišvengiamai vedė prie turto dalybų, o sykiu ir laikino giminės reikšmės sumenkėjimo. Reizų atminimas ilgai išliko Tyzenhauzenų tradicijoje. Antai vienas “Eiliuotosios Livonijos kronikos” nuorašas, pagrindinis ankstyvosios Livonijos istorijos šaltinis, pasakojantis apie karus su lietuviais, XVI a. buvo šios giminės nuosavybė.

XIV a. Tyzenhauzenai kartu su kitais Livonijos kilmingaisiais ir iš Vakarų Europos į reizų karą atvykusiais riteriais siaubdami Dubingių, Balninkų, Inturkės apylinkes negalėjo įsivaizduoti, kad po trijų šimtų metų čia taikiai plės žemėvaldą jų palikuonys.

LIETUVOJE TIESENHAUSEN VIRSTA TYZENHAUZAIS

Išgyvenę laikinus konjunktūrinius nuosmukius, XVI a. Tyzenhauzenai – vėl vieni stambiausių Livonijos žemvaldžių ir administratorių. Bet savarankiškos Livonijos laikai jau baigėsi. 1558 m. dėl Livonijos kilo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija, neilgai trukus ėmė reikšti pretenzijas ir Švedija. Augant tarptautinei prekybai ir Baltijos jūros regionui vis labiau įsitraukiant į globalius prekybinius mainus patogūs Livonijos uostai, visų pirma Ryga, žadino kaimyninių valstybių interesą. Naujas veiksnys buvo Reformacija, iš Vokietijos gana greitai pasiekusi Prūsiją ir Livoniją. Georgas Tyzenhauzenas (m. 1530 m.) dar Talino ir Saremos vyskupas, bet netrukus Tyzenhauzenai pereis į liuteronybę.

1561 m. Livonija kaip autonominė sritis įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Tyzenhauzenų Kuršo valdos atsidūrė naujoje valstybėje. Abiejų Tautų Respublikoje Livonijai garantuota autonomija: tebegaliojo senoji pareigybių sistema, vokiečių kalba liko administracinė, buvo užtikrintos Evangelikų liuteronų bažnyčios teisės. Derybose dėl unijos su Lenkija ir Lietuva dalyvavo politikas, kelių kronikų autorius Heinrichas Tyzenhauzenas (m. 1600 m.). Jo situacija atspindi Livonijos diduomenės būklę karo metu: 1577 m. rusų kariuomenė nusiaubė Tyzenhauzenų valdas, paėmė įkaitais Heinricho žmoną ir vaikus. Tėvoninę Bėrzaunės (Bersohn) pilį su kitomis žemėmis vėliau pavyko išpirkti, o šeimą išlaisvinti.

Tačiau Tyzenhauzenams, kaip ir kitoms Livonijos feodalų giminėms, teko prisitaikyti prie nuolat kintančios politinės situacijos. Dalis giminės latifundijų driekėsi Lenkijos ir Lietuvos, dalis Švedijos, Prūsijos, vėliau ir Rusijos teritorijoje. Tai viena priežasčių, kodėl Tyzenhauzenai neskubėjo megzti artimesnių ryšių su Lenkijos ir Lietuvos elitu, tebevartojo vokiečių kalbą ir jautėsi esą visų pirma Livonijos, o tik paskui Abiejų Tautų Respublikos piliečiai. Kai kurie iš pasižymėjo vis atsinaujinančiuose Livonijos karuose kaip Respublikos kariai, antai Kasparas Tyzenhauzenas 1601 m. gynė Tartu nuo švedų. Vienas žymesnių giminės atstovų tuo metu – Tartu vaivada Gotardas Jonas Tyzenhauzenas (m. 1640 m.), tik jo senatoriška pareigybė švedams 1625 m. užėmus Tartu tebuvo nominali. Praradęs nemažai žemių jis visam laikui persikėlė į Lietuvą ir iš valdovo kaip kompensaciją gavo naujų beneficijų (Tyzenhauzams Lietuvoje atiteko Širvintų, Inturkės, Kupiškio ir kitos seniūnijos), vedė vietos didikę Zuzaną Sapiegaitę. Vienas iš jo sūnų, irgi Gotardas Jonas Tyzenhauzenas (m. 1669 m.), jau buvo katalikų dvasininkas, Vilniaus sufraganas ir Smolensko vyskupas. Nors šios kartos Tyzenhauzenų vardai vis dar vokiški (Gotardas, Reinholdas, Otonas, Vilhelmas), kai kurie ir laiškus, dokumentus, testamentus teberašė vokiškai, vis dėlto jie po truputį asimiliavosi vietos kilmingųjų bendrijoje. Tam tikrą ryšį su Livonija ir prarastų valdų prisiminimą liudija tebevartojami tituliniai Daugavgryvos ir Smiltenės seniūnų in partibus alienis pareigybių pavadinimai. Vis dėlto gana greitai vardynas ėmė keistis: Benediktas, Pranciškus, Mykolas, Steponas, Antanas… Tyzenhauzenai virto Tyzenhauzais.

IŽDININKAS

Iškiliausias giminės atstovas Antanas Tyzenhauzas gimė 1733 m. Benedikto Tyzenhauzo ir Onos Apolonijos Beganskos šeimoje. Kruopščiai turtus administravęs tėvas, nors nėjo svarbių pareigų ir buvo veikiau Radvilų klientas, paliko vaikams nemenką žemėvaldą. Antanas kartu su broliais Mykolu ir Kazimieru mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, o karjeros pradžioje pateko į įtakingojo kanclerio Mykolo Frydricho Čartoriskio, reformų valstybėje siekiančios Familijos grupuotės lyderio, globą. Kancleris garsėjo gebėjimu atrasti ir patraukti gabių žmonių, veikiausiai ir jaunąjį Antaną nusižiūrėjo kaip vieną iš potencialių reformatorių. Deja, iki tikrų reformų taip ir nebuvo prieita dėl Rusijos ir Prūsijos kišimosi. Bet Antanas Tyzenhauzas liko tarp naujo valdančiojo elito atstovų. 1765 m. neseniai vainikuoto karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio paskirtas dvaro iždininku ir Gardino seniūnu, su šia vieta susiejo visą tolesnį gyvenimą. Tais pačiais metais valdovas jam patikėjo dar vienas pareigas, nuo tol nebeatsiejamas nuo jo vardo, – karališkųjų ekonomijų (dvarų kompleksų valdovui išlaikyti) administratoriaus. Taip trisdešimt dvejų metų didikas tapo pagrindiniu valdovo ūkio ir finansų tvarkytoju Lietuvoje.

Nors ekonomijų buvo įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, Tyzenhauzas nuo pat pradžių ėmėsi centralizuoti valdymą, pagrindine būstine pasirinkęs Gardiną. Pastatydino naują rezidenciją, jo iniciatyva į Gardiną iš Vilniaus buvo perkelta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo komisija, Vyriausiasis tribunolas. Politinių ir kultūrinių idėjų sklaidai užtikrinti įsteigta spaustuvė, joje spausdintas savaitraštis “Gazeta Grodzieńska” (“Gardino laikraštis”), kiti politiniai, teisiniai, publicistiniai tekstai. Statybomis ir investicijomis Tyzenhauzas iš esmės pakeitė miesto veidą – tiek plėtodamas centrą, tiek įkurdamas naują „tyzenhauzišką“ miesto dalį Gorodnicą. Be manufaktūrų, kuriose dirbo apie pusantro tūkstančio žmonių, joje buvo įsteigta matininkų mokykla ir pirmas Didžiojoje Kunigaikštystėje botanikos sodas, gamtos istorijos kabinetas, medicinos mokykla, – visam šiam kompleksui vadovavo prancūzų profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emmanuel Gilibert), vėliau perėjęs dirbti į Vilniaus universitetą.

Tyzenhauzo reformų iniciatyvą galima apibendrinti kaip bandymą modernizuoti ūkį ir bent dalies visuomenės gyvenseną. Miestai ekonomijų centre – Šiauliai, Joniškis – turėjo būti perstatyti ir įgauti taisyklingą planą. Pasamdyti architektai kūrė centrinės aikštės ir nuo jos atsišakojančių gatvių, apstatytų naujoviškais namais, vizijas. Visa tai susiję su svarbiausiu tikslu – amatininkystės lygmens neperžengiančiai Lietuvos pramonei tarsi duoti naują veidą. Taip gimė radikalus projektas: Vakarų Europos pavyzdžiu steigti manufaktūras, pradiniu kapitalu aprūpintas gamybos vietas su moderniais įrenginiais, varomais nedidelės galios vandens energijos, kuriuos aptarnauja skirtingos specializacijos darbininkai. Pagal Tyzenhauzo sumanymą, pirminis kapitalas ir investicinės lėšos turėjo būti sukauptos iš baudžiavinio karališkųjų ekonomijų ūkio. Papildomų pajamų tikėtasi iš dvarų organizacijos ir infrastruktūros pertvarkymo: buvo steigiami nauji palivarkai, tiesiami keliai, vykdoma melioracija, naujai matuojami žemės masyvai, atnaujinamas inventorius, platinamos naujos gyvulių veislės. Atitinkamų sąlygų reikėjo ir pramonės produkcijos distribucijai, tad prekybai plėtoti pradėta gilinti Nemuno vaga. Per penkiolika veiklos metų Tyzenhauzas spėjo įkurti apie 20 manufaktūrų Gardine ir apie 50 kitose vietovėse; jos gamino tekstilę, popierių, karietas, ginklus ir kita. Kaip ir kitur, šių „fabrikų“ mechanizmus suko arklių arba vandens energija, todėl jie daugiausia statyti prie upių, užmiestyje. 1768 m. Gardine įsteigtai karališkajai šilko audinių manufaktūrai ornamentus kūrė prancūzai iš Liono. Kadangi trūko kvalifikuotų specialistų, meistrai ir gamybos proceso vadovai buvo kviečiami iš Anglijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos. Radosi net savitas pastato tipas – „meistro namas“, komfortiškas atskiras būstas, specialiai skirtas užsienio profesionalams privilioti. Savo ruožtu vietos darbuotojai būdavo siunčiami į užsienį, visų pirma Angliją, semtis patirties.

Reformų poligonu tapo tėvoninis Pastovių miestelis netoli Gardino, kur buvo įsteigta manufaktūrų, iš esmės pakeista urbanistinė struktūra – stačiakampė miestelio aikštė apstatyta naujais ekonomiškais ir patogiais gyventi namais su mūriniais fasadais (miesteliuose tai dar buvo retenybė). Šie darbininkų namai vertinami kaip „pirmieji standartizuotos gyvenamosios statybos pavyzdžiai Abiejų Tautų Respublikoje“. Apšvietos idėjų padiktuota racionali estetika ir funkcionalumas geriausiai atsiskleidžia tik pradėtame įgyvendinti naujo Gardino priemiesčio prie Lososnos upės projekte. Gyvenvietei parinktas konceptualus pavadinimas Kunsztów, akcentuojantis meistriškumą. Joje plačios, taisyklingai suplanuotos gatvės ir apželdintos aikštės turėjo derėti su manufaktūrų kompleksais ir gyvenamaisiais pastatais.

Kitaip nei aukščiausių didikų palikuonys, į ugdomąsias užsienio keliones vykstantys jaunystėje, Antanas Tyzenhauzas į Vakarų Europą iškeliavo tik 1777 metais. Metų trukmės kelionė po Vokietiją, Olandiją, Angliją, Prancūziją, Austriją reformatoriui turėjo suteikti naujų impulsų. Paryžiuje jis susitiko su jau tapusiu Europos filosofijos šviesuliu Žanu Žaku Ruso (Jean-Jacques Rousseau), bet kur kas svarbiau buvo parsivežti ūkio idėjų ir naujovių. Užsienyje Tyzenhauzą visų pirma domino pramonės objektai ir naujos kultūros institucijos – muziejai, bibliotekos, teatrai. Grįžęs jis pakeitė aprangos stilių ir turbūt ketino toliau plėsti reformas. Deja, laiko joms buvo likę nedaug. Valdymo ir finansinė krizė jam patikėtuose objektuose gilėjo.

Tyzenhauzo iniciatyvos tiek mastu, tiek ideologija smarkiai skyrėsi nuo kitų Lietuvos didikų „naujosios ekonomikos“ projektų. Vis dėlto drąsus bandymas suderinti modernizaciją su feodalizmu (dar ir itin nepalankiomis reformoms politinėmis sąlygomis) turbūt buvo pasmerktas nesėkmei. Į naujas darbo vietas manufaktūrose būdavo priimami prie tokios veiklos nepratę valstiečiai baudžiauninkai. Dvaruose likusi inertiška dauguma anaiptol nesižavėjo naujoviškais įrenginiais ir pakitusiais reikalavimais. Nuo reformų pradžios praėjus vos keletui metų, 1769 m., kilo valstiečių maištas Šiaulių ekonomijoje. Be to, Tyzenhauzas darbavosi vienas, tik su būreliu atsidavusių patarėjų, neužsitikrinęs stambių didikų paramos, ir vis augantį problemų kalną mėgino įveikti manipuliuodamas skaičiais ir pasitikėjimu. Sunkumus didino priešiška Rusijos pasiuntinio veikla. Tai ir lėmė žlugimą. Prasidėjo manufaktūrų bankrotas, investuotos lėšos negrįžo, skolos augo. 1780 m. valdovo įsakymu ekonomijos iš Tyzenhauzo buvo atimtos, 1783 m. įvyko teismo procesas, po jo nusavintos visos asmeninės valdos. Likusius kelerius gyvenimo metus Tyzenhauzas praleido tarp Gardino ir Varšuvos, kartkartėmis veikiau iš inercijos nei iš didelio reikalo įsitraukdamas į politiką. Taip ir nesukūręs šeimos, mirė beturtis Varšuvoje 1785 m. kovo 31 d., palaidotas giminės dvaro bažnyčioje Žaludke.

Po gero dešimtmečio pravažiuodamas Gardino apylinkėmis ir matydamas vis labiau griūvančias manufaktūras vokiečių keliautojas Karlas Fejerabendas (Carl Feyerabend) dienoraštyje užfiksavo susižavėjimą Antanu Tyzenhauzu (dieser grosse Mann – „šis didis žmogus“), jo sumanymą įvertino kaip didingą nacionalinės ekonomikos projektą, kuriam žlugus „Lietuva prarado galimą didelių turtų šaltinį“, ir sykiu gana taikliai nusakė nesėkmės priežastis. Seno bičiulio kunigo, buvusio jėzuito Pranciškaus Ksavero Bogušo, kadaise lydėjusio iždininką kelionėje po Europą, 1820 m. parašyti “Atsiminimai apie Antaną Tyzenhauzą” gerokai prisidėjo prie vis didesnės pasakojimo apie jo iškilimą ir nuopuolį mitologizacijos.

Tuo pat metu jo giminaitis, kitas Antanas Tyzenhauzas (1756–1816), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas majoras, Ketverių metų seimo dalyvis ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos signataras, paskutinis Vilniaus miesto prezidentas (1792 m.) ir Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, kovojo už Lenkijos ir Lietuvos valstybės išlikimą.

VOKIEČIAI

Livonijos karų epochoje Lietuvoje apsigyveno ir daugiau kilmingų vokiečių giminių – Denhofai, Pliateriai, Korfai, kiek vėliau Ropai, Rėmeriai (Römer). Visoms šioms giminėms būdinga, kad jų nariai ilgą laiką turėjo kelių valstybių indigenatą, o atskirų šakų įsitvirtinimas Lenkijoje ir Lietuvoje dažniausiai susijęs su perėjimu iš protestantizmo į katalikybę. XV a. pradžioje Livonijoje įsikūrę Denhofai (polonizuota Dönho’ forma) XVI a. antroje pusėje perėjo tarnauti Abiejų Tautų Respublikai. Dėl karta po kartos įgyjamo karinio išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir profesionalumo Denhofai Lenkijos ir Lietuvos valstybei davė būrį talentingų karvedžių ir diplomatų. Jie palaikė artimus ryšius su Radvilomis. Žemėvaldą Lietuvoje jie daugiausia plėtė Žemaitijoje, pagrindinė rezidencija buvo Švėkšna netoli sienos su Prūsija. Dar labiau su Lietuva save susiejo grafai Pliateriai. Livonijos seniūnas ir Trakų kaštelionas Konstantinas Liudvikas Pliateris (m. 1778 m.) buvo įtakingiausias didikas Uždauguvyje, jo laikus mena rūmai ir bažnyčia Kraslavoje. O istorinėje atmintyje svarbiausią vietą užima lietuviškąja Joana Arkiete praminta 1831 m. sukilimo herojė Emilija Pliaterytė.

Sunku pasakyti, ar tai apibendrintina kaip vokiškas pėdsakas senojoje Lietuvos istorijoje. Vis dėlto matyti, kad vokiečių kilmės giminių atstovai, pradedant įtakingu XIV a. pabaigos Vilniaus miestiečiu Hanulu ir baigiant didikais Denhofais ir Tyzenhauzais, pasireiškė įvairiose srityse kaip naujovių skleidėjai, nesunkiai prisitaikantys prie kintančios politinės ir konfesinės situacijos Rytų Baltijos regione.

TYZENHAUZAI IR TIESENHAUSENAI

Naujaisiais laikais Tyzenhauzai (Tiesenhausen) – plati, keliose valstybėse pasklidusi giminė. Švedijos armijos generolas Hansas Heinrichas von Tiesenhausenas už nuopelnus 1654 m. iš Švedijos karalienės Kristinos gavo karalystės barono titulą. Lietuvoje likę ir pradėję grafais tituluotis Tyzenhauzai dalyvavo kovose dėl senosios valstybės atkūrimo. Ignotas Tyzenhauzas, 1801 m. pastatydinęs Rokiškio rūmus, buvo aktyviai įsitraukęs į 1812 m. įvykius. Jo sūnus Konstantinas Tyzenhauzas kartu su tėvu prisidėjo prie Napoleono kampanijos, o vėliau, baigęs studijas Vilniaus universitete, buvo žinomas mokslininkas ornitologas ir dailininkas. Duktė, prancūzų grafo žmona Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Gouffer) – pirmoji Lietuvos rašytoja moteris, palikusi įdomių, charakteringai to meto diduomenės gyvenimą atspindinčių atsiminimų ir kelis istorinius romanus prancūzų kalba. Konstantino sūnus Reinoldas (m. 1880 m.), pagarsėjęs verslo projektais, – paskutinis šioje giminės linijoje. Daugiau lojalumo carinei valdžiai parodė Livonijos šaka. Caro Aleksandro I adjutantas grafas Berendas Gregoras Ferdinandas von Tiesenhausenas 1805 m. žuvo Austerlico mūšyje. Jo duktė Dorothea (Dolly) de Ficquelmont (1804–1863), ištekėjusi už įtakingo Austrijos politiko, generolo ir pasiuntinio, garsėjo kaip salonų Peterburge ir Vienoje šeimininkė. Gerhardas von Tiesenhausenas (1878–1917) buvo žymus architektas, vienas Rygos jugendo stiliaus kūrėjų, o 1914 m. Rygoje gimęs Georgas von Tiesenhausenas tapo kosmonautikos inžinieriumi, dalyvavo kuriant Jungtinių Amerikos Valstijų “Apollo” programą.

Ši R.Petrausko knyga knygynų lentynas pasieks Knygų mugės išvakarėse.

Šį vakarą pateikiame ištrauką iš aktorės Gražinos Baikštytės knygos “Gyvenimas kaip teatras”.  Pokalbiai su aktoriais “Gyvenimas kaip teatras” –jau antroji aktorės ir autorės knyga, pirma – “Rimo Tumino sodas”.

„Man artimas pokalbių žanras. Patinka be įtampos ir skubos su žmogumi nuoširdžiai pasišnekučiuoti susėdus kokioje jaukioje kavinėje ar jam įprastoje namų aplinkoje. Be galo gerbiu kiekvieną savo pašnekovą – neprovokuoju ir neieškau pikantiškų jo gyvenimo detalių. Juk yra tiek daug įdomių temų pokalbiams! Rengdama knygą, bendraudama su pašnekovais ir pati sužinojau tai, ko nežinojusi. Pasirodo, kad ir kaip aktoriai mylėtų teatrą, tačiau daugumai jų gyvenimas yra svarbesnis už teatrą. Gyvenimo kasdienybės scenoje jie patiria rašytojo plunksnos vertų dramų, tragedijų ir komedijų, kurios dažnai yra įdomesnės už vaidinimus teatro scenoje“, – prisipažįsta G.Baikštytė.

Kai ieškai žodžių iškiliai ir išskirtinei asmenybei apibūdinti, kažkodėl pirmiausia galvoje pradeda suktis tradiciniais tapę epitetai: „legendinis“, „mohikanas“ ar „paskutinis iš mohikanų“. Aktorius Vytautas Paukštė teatralams žinomas visai ne iš legendų, o kaip realiai gyvenanti, neįtikėtinai įdomi asmenybė. Žodynas aiškina, kad „paskutinis mohikanas“ – tai paskutinis nykstančios giminės ar grupės žmogus, ir visai nebūtinai indėnas. Gal Vytautą Paukštę ir galima būtų vadinti lietuviškuoju indėnu vien dėl jo neatsiejamo atributo – pypkės, bet dabar ji jau ramiai ilsisi lentynoje jaukiame aktoriaus bute Klaipėdoje. Bet kad Vytautas Paukštė yra vienas iš paskutinių nykstančių tokio lygio teatro ir kino aktorių, manau, sutiks kiekvienas.

Esu be galo dėkinga likimui, prieš daugel metų mane suvedusiam su šia spalvinga asmenybe ir suteikusiam progą bent kiek arčiau ją pažinti. Dėkinga ir pačiam Vytautui už nuoširdų bendravimą, o žmonai Julijai1 už svetingumą ir vaišes ypač gerą aurą skleidžiančiame, įdomiais daiktais apaugusiame ir šeimos gyvenimo istoriją menančiame bute, kur pro langus kaip ant delno matosi senamiestis ir Klaipėdos teatras.

Su charizmatiškuoju Vytautu Paukšte, nusiteikusiu  nuotaikingai ir kantriai, pasineriame į mūsų pokalbį.

Vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra

Vytautai, nors gimėte Kaune, bet esate pats tikriausias klaipėdietis, šaknimis įaugęs į uostamiestį – lyg koks miesto simbolis.

Kas taip sakė, kad simbolis? Gal taip vadindavo, kai pypkę įsikandęs gatve eidavau. Simboliu gali būti bet kas. Vienu metu aktorius Vytautas Kancleris2 buvo miesto simbolis – aukštas, gražus vyras, kitu – dailininko Vytauto Karčiausko akmeninė katino skulptūrėlė. O šiaip vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra. Dabar čia atplaukia milžiniški kruiziniai laivai, į gatves pasipila įvairių tautybių žmonių. Atsimenu, prieš porą metų pavasarį atplaukė laivas, į gatves išbėgo lengvai apsirengę, beveik pusnuogiai keleiviai ir tuojau pat puolė į parduotuves. Išpirko visus šiltus rūbus!

Kokia Klaipėda Jums pasirodė tada, kai pamatėte ją pirmą kartą?

Baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją mes, aktoriai, su režisieriumi Povilu Gaidžiu iš Vilniaus atvažiavome į tuometinį Kapsuką, kuris tik ką buvo taip pervadintas. Buvo toks „medinis“ miestukas – praktiškai kaimas su 20 tūkstančių gyventojų, o kai po ten praleistų šešerių metų atvažiavome į Klaipėdą, pajutome visai kitą kvapą. Pats miestas ir jo dvasia buvo visiškai kita. Vien jūra ko verta! Buvome viengungiai, eidavome į „Klaipėdos“ restoraną valgyti, vadinamuosius kompleksinius pietus.

Tais 1956 metais atvažiavę į Klaipėdą radome tik griuvėsius – dar nesutvarkytą pokario miestą. Klaipėda jau tada buvo jūrininkų miestas, o jūrininkai – ypač tolimųjų reisų – buvo turtingi žmonės. Jie gaudavo didelius pinigus ir grįžę į krantą norėdavo greitai juos realizuoti, tad švaistydavosi tais pinigais.

Į Klaipėdą, kaip ir į Kaliningradą, iš Rusijos buvo privažiavusių visokių besislapstančių elementų, todėl naktimis vaikščioti buvo nesaugu – šlaistėsi girti žmonės.

Praktiškai vienintelis kultūros židinys buvo teatras. Publika iš pradžių jo nelabai mėgo, nes atėjęs Povilas Gaidys darė eksperimentus ir tik paskui pradėjo kurti savo geruosius spektaklius. Turėjome savo publiką.  Tą periodą galima būtų pavadinti teatro aukso amžiumi.

Dar buvo keli kino teatrai. Štai ir viskas. Bet po truputį miestas kultūrėjo. Paskui atvyko Vytautas Jakelaitis ir užsispyrė atidaryti Konservatorijos fakultetus. Vėliau jie išsivystė į Universitetą. Automatiškai atsirado studentija. Taip miestas po truputį atsistatė ir tapo toks kaip ir visi: su visais tais naujais stiklo, aliuminio ir betono namais, kurie man nelabai patinka. Tiesą sakant, nedaug jų yra, bet jie šiame mieste nedera.

Klaipėdą mylite su visais jos trūkumais? Ar dažnai išeinate pasivaikščioti?

Beveik kasdien išeinu pasivaikščioti, tiktai mano maršrutas dabar trumpesnis.

Miestas savo dvasią išlaikė. Galbūt tą dvasią labiausiai palaiko jūra. Vasarą per Jūros šventę suplaukia masės žmonių.

Labai mažas tas Klaipėdos senamiestis, bet jaukus ir nesugadintas. Buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys labai saugojo šį kultūrinį paveldą. Dažnai užsieniečiai eina ir praeina senamiestį, o paskui klausia: „Tai kur tas jūsų senamiestis?“

O teatras mano atmintyje jau trečias. Po kapitalinio remonto jis bus atidarytas 2015 metų gruodžio mėnesį.

Tai Jus vėl galima bus išvysti teatro scenoje?

Reikia sulaukti. Iki to reikia kaip nors nugyventi…

Kokia jau ten žmona, jeigu bijosi ją paleisti

Esate toks sėslus, kad net žmonai Julijai išlošus žaliąją kortą ir susirengus išvažiuoti į JAV, pats likote Klaipėdoje. Kodėl nevažiavote kartu?

Ne, ne! Tai kad aš neturėčiau, ką ten veikti. Ne kartą ji kvietė mane atskristi, pabūti. Ką aš ten veiksiu? Kalbos gerai nemoku – kaip jausiuos? Be to, esu sėslus žmogus – lietuvis, kaimietis, prasčiokas, – man reikia namie būti.

Ir net nebijojote jaunesnės žmonos vienos paleisti?

Kokia jau ten žmona, jeigu bijosi ją paleisti? (Juokiasi.)

Nenorėjau šiaip sau važiuoti. Jei tai būtų prieš kokius trisdešimt ar dar daugiau – prieš keturiasdešimt metų, kai važinėdavom į Kino studijas,  o manęs neišleisdavo filmuotis į užsienį, ir jeigu tada tokia galimybė būtų pasitaikiusi, aš pėsčias Amerikon eičiau!

Taip per dešimt metų, kiek ten Julija gyveno, nė karto ir nenuvažiavote į Ameriką?

Ne, nė karto. Nežinau, ko ji užsispyrė. Kaip galima viską mesti ir išvažiuoti?.. Aš taip negalėčiau, o ji galėjo. Kodėl ji neišlaukė iki galo? Sakiau, kad palauktų, kada išeis į pensiją, – buvo likę vieni metai. Tą kartą susilaikė, nevažiavo. Čia, teatre, marmalynė – toks amžius, kai po šešiasdešimties moteriškės teatre nelabai reikalingos. Nuolatinis kažkoks nepasitenkinimas. Vėl dalyvavo loterijoje ir vėl laimėjo žaliąją kortą! Kas tai – likimas? Nežinau…

Prabuvo ten dešimt metų. Svarbiausia, pamatė pasaulio, koncertų, spektaklių, o būtų sėdėjusi Klaipėdoje, trintųsi virtuvėje. Bet kai man trenkė insultas, grįžo ir nebevažiuoja.

Gal su teatru per gastroles visą svietą išmaišėt, kad dabar jau niekur nebesinori?

Netraukia manęs kelionės. Viso svieto neišmaišiau, tik visą Tarybų Sąjungą su kinu apkeliavau. Manęs toliau, kaip per Berlyno sieną, neleisdavo. Turėjau filmuotis garsaus rusų režisieriaus Savos Kulišo filme „Komitetas 19-os“ 1971 m. Man garantavo, kad tikrai filmuosiuos, nors sakiau, jog mano biografija netinkama, ir manęs, ko gero, neišleis į užsienį, – filmavimai turėjo vykti Konge ir Zalcburge. Atseit įtakingasis Kulišas turi ryšių Centro komitete ir viską sutvarkys. Specialiai man pasiuvo dvylika kostiumų, dar fraką ir liepė būti ramiam. O aš nebuvau ramus, nes žinojau, kad bus skandalas. Manęs taip ir neišleido. Antrą kartą teikė dokumentus ir vis ramino, jog šį kartą viskas bus tvarkoj, bet ir vėl manęs neišleido. Taip prieš mane užsivėrė geležinė uždanga.

Taip ne vieną filmą esate praradęs. Ar nebuvo skaudu dėl tokios neteisybės?

Taip, daug filmų praradau… Man tai buvo milžiniškas materialinis ir moralinis nuostolis.

Visą gyvenimą laikiau paslaptyje šituos savo biografijos faktus ir maniau, kad niekas nežino. Tada nuėjau pas Klaipėdos miesto partijos  pirmąjį sekretorių Joną Gurecką klausti, kodėl manęs neišleidžia į užsienį. Atsakė: tavo tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Bet taigi mano tėvas, o ne aš! Bet taip ir liko…

Neseniai apie mane sukūrė filmą „Įslaptintas gyvenimas“, kur kaip tik buvo atskleista mano, kaip liaudies priešo sūnaus, gyvenimo istorija.

O kada Jums ta „geležinė uždanga“ atsivėrė?

Kaip ir visiems. Kai nugriuvo Berlyno siena. Ir kai jau buvo galima išvažiuoti, kai atsirado visiškai kitos aplinkybės, aš pats nebeturėjau ypatingo noro kur nors važiuoti.

Sunkiausias gyvenimo istorijas turi norom nenorom  ištraukti iš savęs

Jūsų šeima prisikentėjo nuo sovietmečio represijų. Tėvas buvo ištremtas,  o mamai su trimis vaikais teko slapstytis – gyvenote nuolatinėje baimėje.  Gal per žiauriai paklausiu: ar ši skausminga patirtis Jums padėjo scenoje kurti tokias asmenybes kaip Mažvydas, Mindaugas ar Karalius Lyras? Ar teisingai klausiu?

Visiškai teisingai. Baltas lapas ir yra baltas lapas. Kai aktoriui scenoje reikia veikti (kine lygiai tas pats), turime kažką pažadinti savyje. Iš ten turbūt kažkas ir atsiranda mūsų akyse…

Jei viduje tuštuma, neturi į ką remtis, nesvarbu, ar gražūs, ar baisūs tie dalykai. Man – baisūs… Aš manau, kad kiekviena patirtis, kad ir pati baisiausia ar nemaloniausia, nusėda kažkur viduje, ir atėjus tam tikram laikui iššauna.

Mūsų nuostabioji pedagogė Regina Senkutė mokė: „Nemanykit, kad kai miršta motina, jums labai jos gaila. Jums savęs gaila – kaip dabar aš gyvensiu be motinos? Dėl to byra ašaros, dėl to verkiam. Bet jūs neturite teisės šitaip elgtis! Privalote stebėti save ir prisiminti, kad prireikus galėtumėte visa tai iš savęs ištraukti.“ Taigi, visus šiuos dalykus – sunkias savo gyvenimo istorijas, ypač vaidinant Mindaugą, turi norom nenorom ištraukti iš savęs.

Turbūt tai yra be galo skausminga? Kaip Jūs tokiems vaidmenims ruošiatės?

Nežinau, kaip galima ruoštis! Taigi viskas jau Justino Marcinkevičiaus parašyta! Ruošiesi nuo tos akimirkos, kai pakabina lentoje įsakymą, ir tu pamatai, kokį gavai vaidmenį.

Kokia pirma reakcija? Apima panika, išgąstis?

Išgąstis ir džiaugsmas – visa puokštė emocijų! Ir jau nebepaleidžia tas ruošimasis iki pat premjeros. Nesvarbu, ar miegi, ar esi virtuvėje, ar gatvėje – visą laiką sukasi galvoje. Tada repeticijose kažką derini: tas tinka, anas netinka… Ir negerai, kai tai,  ką tu sugalvojai virtuvėje ar gatvėje, tinka režisieriui, nes norisi, kad tau išvartytų ir sakytų: „Ne, čia truputį kitaip…“ Ir pasuka kitu rakursu, kuris daug įdomesnis, negu tu sugalvojai, kad kitu kampu pamatytum pasaulį. Taip kad tas vaidmens kūrimas… Nemoku nusakyti, kaip jis vyksta.

Paklūstate režisieriaus valiai ar konfliktuojate, jei nesutampa matymas?

Žinoma, bandau įrodyti savo, bet protingas režisierius tol įrodinėja, kol tu jį supranti. O artistas režisierių pajunta iš karto, praktiškai nuo pat pirmos repeticijos. Ir jei artistas iš karto pajaučia, kad nieko nebus, tada susikalbėjimas neįvyks, o tik prieštaravimas, beprasmiai barniai, ir niekas niekam nieko nebeįrodys.

Kas tada? Siunčiate režisierių „ant trijų raidžių“ ir paliekate sceną?

Tų raidžių nereikia, bet esu teatre atsisakęs poros vaidmenų. Su vienu režisieriumi labai piktai atsisveikinom – vos ne su šitom raidėm, o su kitu normaliai pakalbėjom, kad nematau vaidmens taip, kaip jis galvoja. Bet tokių tik porą atvejų buvo, o šiaip su režisieriumi stengiuosi surasti bendrą kalbą, nes jis irgi turi savo matymą ir beprasmiški ginčai niekur nenuves.

Aktorius yra priklausomas nuo režisieriaus. Nežinau, ar tai normalu, ar nevisiškai, bet taip yra. Dabar toks metas, kai teatras – režisieriaus, o ne aktoriaus, ir čia nieko nepadarysi. Man atrodo, kad surinkus pačius geriausius pasaulio aktorius, davus jiems gerą pjesę ir juos paleidus: „Vaidinkite!“ – nieko gero neišeis. Ar aš neteisingai sakau?

Prastame spektaklyje, kai pjesė neįdomi ir režisierius nekoks, ir aktoriai prastai vaidina?

Visuomet! Blogame spektaklyje ir geriausias artistas yra pražudomas. O gerame spektaklyje netgi prastas arba vidutinis artistas gali sužibėti, nes geras režisierius moka atverti aktoriaus „langelį“. Režisieriaus pranašumas ir yra paimti iš artisto tai, ko jis pats nežino turįs.

Ar toks patyręs aktorius kaip Jūs, išeidamas į sceną, vis dar kiekvieną kartą jaudinasi? Jeigu vaidmenį esate seniai perpratęs ir suvaidinęs ne vieną spektaklį, vis tiek ima jaudulys?

Kai važiuodavome į gastroles kas mėnesį, ir diena iš dienos vaidindavome tą patį spektaklį, tada jaudulys nuslūgdavo. Dabar, kai atsiranda pauzių, aš jau tiesiog bijau… Oskaro Koršunovo spektaklį „Šaltas vaikas“ vaidinome ilgai – gal metus laiko, suvaidinom gal kokių keturiasdešimt spektaklių, bet prieš kiekvieną išėjimą apimdavo baisi baimė – nežinodavau kur dėtis iš strioko! Kolegos nesuprato, kas man yra – juk visą amžių scenoje. Ir pats nesuprantu, kas man darosi. Kuo senyn, tuo durnyn. (Juokiasi.)

Gal turite kokių nors savo priemonių jauduliui sutramdyti? Kalbate mantras ar darote kokius pratimus?

Nieko nedarau. Aš ieškau kampo, kur niekas manęs nematytų, kur galėčiau pasislėpti už kulisų ir taip laukti, kada bus laikas iššauti.

Kai aktorės Liudmilos Gurčenko paklausė, ar prieš spektaklį ji daro kokią specialią mankštą, ji atsakė: „Man neužtektų jėgų vaidinti spektaklį, jeigu aš energiją eikvočiau dar kitiems dalykams.“ Lygiai tas pats man – nenoriu savęs išbarstysi, nors kiti apibėga tris keturis kartus aplink teatrą. Kiekvienas turi savo receptą.

Vytautai, bet parako Jūs dar turite kaip reikiant!

Iš kur tas parakas? Gal dar buvo prieš insultą, o dabar – ką jau čia ir kalbėti… Byra tas parakas per visus galus pelenų pavidalu. (Juokiasi.)

Algimantas Puipa savo filmui  prirašė kažkokių idiotiškų monologų apie neutronų skilimą ar Žemės planetos egzistavimą, ir niekas nesuprato, net jis pats, bet visus tuos jam išpleškinau! Stebėjosi vėliau – ne juokas tokius tekstus pasakyti.

Ar aktoriui egzistuoja amžiaus cenzas? Reikia žinoti, kada nueiti nuo scenos?

Viskas individualu. Žinoma, reikia žinoti, kada nuo scenos nulipti. Man jau seniai reikėjo…

Tačiau čia Jums taip atrodo, bet režisieriams ir žiūrovams kitaip?

Galbūt, nežinau… Bet geriausia išeiti laiku.

O kas žino, kada tas laikas?

Va čia ir yra artisto kvailumas, kad jis įsivaizduoja dar galintis, nors jau nė velnio nebegali! Kartais matome, kad kolegai gal nereikėjo į aktorius eiti, bet kaip jam šitą įrodyti? Juk jam atrodo, kad aplinkui visi ne tokie arba jam blogo linki, o jis gi pats geriausias. Labai sunkus klausimas. Bet laiku pasitraukti iš scenos – tai pasaka! Tik negalima žiūrovui leisti suprasti, kad atėjo tavo galas ir jau reikia eiti lauk.

Ar nueinate į teatrą pažiūrėti naujų spektaklių?

Labai retai. O ką žiūrėti? Kad nėra ką žiūrėti.

Įprastai kurti spektaklį dabar jau nebeįdomu, reikia kaip nors „kreivai“ – sandėlyje ar mėšlyne. O šita dėžutė – scena – duoda visas galimybes: gali rojų, gali pragarą vaidinti, gali šiukšlyną ar rūmus. Tik režisieriai nežino, ką su ta „dėžute“ daryti…

Geras teatro artistas ir kine geras

Kinas Jus myli – iki šiol esate kviečiamas filmuotis. Bet greičiausiai nesuklysiu sakydama, jog daugiau filmavotės rusiškuose, negu lietuviškuose filmuose?

Taip, mano kūrybinėje biografijoje daugiau rusiškų filmų. Kai kažkokiam reikalui reikėjo duomenų, teko skaičiuoti.

Lietuvoje režisierius Algimantas Puipa visada Jus kviečia į savo filmus. Neseniai nusifilmavote naujame jo filme „Edeno sodas“.

Panašiai ir rusų režisieriai. Pavyzdžiui, Semionas Aranovičius, kai tik filmuodavo filmą, visada mane kviesdavo. Taip pat ir kiti režisieriai, ir Puipa. Jis – gero būdo vyras, talentingas žmogus ir, man regis, vienas iš paskutinių mohikanų. Juk senųjų jau neliko, ateina nauji.

Kine nesifilmavęs teatro aktorius vaidina labai teatrališkai, nors kine visiškai to nereikia – kino kamera užfiksuoja kiekvieną blakstienos krustelėjimą. Teatro aktoriams sunku suprasti kino specifiką?

Taip, kine kita specifika. Tas artistas, kuris kino aikštelėje vaidina teatrališkai, yra blogas ir teatre. Mano nuomone, geras teatro artistas ir kine geras. O geras kino artistas, kuris įpratęs atsistoti į nurodytą mizansceną ir daryti tik tai, ką pasako režisierius, teatre yra bejėgis.

Atsimenu, kaip pas Kulišą į bandymus atėjo du Maskvos teatro „tūzai“ ir kaip negailestingai režisierius ant jų rėkė: „Jūs ką, negalite nė vieno žodžio normaliai pasakyti!?“ Jie „pastatytais“ balsais vaidina, o čia kinas – taip negalima. Bet artistui tik reikia pasakyti apie šitą specifiką, nurodyti kryptį ir geras artistas viską padarys. O blogas artistas visur yra blogas.

Vytautai, Jūs be jokios abejonės esate teatro aktorius. Ir teatrą mylite labiau negu kiną?

Esu teatro aktorius, bet kiną myliu turbūt labiau. Nors šiaip jau sunku atsakyti į šitą klausimą… Be teatro gyventi negalėčiau, tačiau kinas duoda kitas galimybes – patenki į visiškai kitą aplinką. Kaskart kita filmavimo grupė, nauji žmonės.

Ar lengvai pradėdavote bendrauti su naujais žmonėmis?

Ne, man reikia priprasti. Bet čia ir yra pats įdomumas – galimybė pažinti naujus žmones, naujas vietas. Pavyzdžiui, Koktebelyje prie Juodosios jūros visą vasarą praktiškai dykas sėdėjau. Nufilmuoja kokį kadrą ir vėl laisvas. Bet ne čia esmė. Kokie didžiuliai talentai susirinkdavo iš visos Sąjungos – artistai, režisieriai, dailininkai, kino operatoriai! Tos nesibaigiančios kalbos…

Taip ir naujų draugų įgydavote.

Taip. Buvo toks dabar jau miręs labai talentingas rusų aktorius Aleksandras Kaidanovskis. Kiekvieną kartą važiuodamas filmuotis kur nors į Užkaukazę ar kitur, jei Maskvoje reikdavo naktį pralaukti, visuomet eidavau pas jį. Kalbėdavomės per naktį. Kaidanovskis namie turėjo dviejų tūkstančių muzikinių plokštelių kolekciją, tad savo filmams jis kompozitorių neieškodavo. Stebėjausi, kad toks aktorius gyvena tokiame varganame bute, bet už tai pačiame Maskvos centre – senoviškame name Vorovskio gatvėje, buvusio Maskvos mero bute. Tas butas buvo septynių kambarių, bet kiekviename iš jų gyveno po šeimą. Kaidanovskio kambarys buvo pats didžiausias – penkiasdešimt ar šešiasdešimt kvadratinių metrų su lipdytomis lubomis, erkeriu ir nubyrėjusiu parketu, bet jis nenorėjo keltis, kad ir į geresnį butą, iš centro į miesto pakraštį. Ten Aleksandras ir pragyveno iki pat mirties. Mirė labai jaunas – nė penkiasdešimties neturėjo.

Išpuikti man nebuvo progos

Esate tiek daug vaidmenų sukūręs, tiek įvairiausių valstybinių apdovanojimų pelnęs, bet nė kiek neišpuikęs, nors galėtumėte. Šlovė ir žinomumas niekada nebuvo apsukę Jums galvos?

Tai kad ar Klaipėdoje įmanoma? Kur nors kitur – suprantu. Pavyzdžiui, Maskvoje, kur žvaigždę visi pažįsta.

Turbūt ir Jūs Klaipėdoje ramiai pasivaikščioti negalite?

Tai kad dabar jau niekas neatpažįsta! Visi seniai pamiršo… Na, nebent senieji gyventojai. Pažiūri, lyg kažkur matytas. Kai kas atsimena, prieina ir pasako, kad žiūrėjo „Mindaugą“ ar „Mažvydą“, bet tokių vienetai.

O kaip būdavo anksčiau? Ar Jus veikdavo populiarumas, žinomumas?

Anksčiau – kitas dalykas. Bet manęs tas dėmesys pernelyg neveikė. Tik kartais krūpteliu, kai kieme vaikai sušunka: „Ė-ė-ė, žiūrėk – Paukštė!“ Atsisuku, pažiūriu ir tiek. Čia ne tas miestas, kur kabinėtųsi, prašinėtų autografo. Išpuikti man nebuvo progos. (Juokiasi.)

Turėdamas tiek valstybinių apdovanojimų, galėtumėte visais jais apsikarstęs ir nosį užrietęs išdidžiai sau vaikščioti po Klaipėdą! O kalbant rimtai, ar tie apdovanojimai nors kiek glosto širdį?

Žmogus apsimeta, sakydamas: „Ai, man nusispjaut į visus tuos apdovanojimus!“ Žinoma, visą laiką, kaip sakai, nevaikščiosi jais apsikarstęs – žiūrėkit, koks aš! Bet žmogui vis dėlto ne vis vien… Na, jis visą gyvenimą dirba, dirba ir staiga viena dieną jam pasako: „Ačiū.“ Malonu, kad kažką padarei, gauni, sakykim, ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ ar tampi miesto garbės piliečiu. Verčiausia, mano manymu, Nacionalinė kultūros ir meno premija, nes jos diplome pasirašo daug garbingų žmonių. Vadinasi, kažką esi teisingai padaręs.

Vytautai, o kaip jautėtės 2012-ųjų liepą aštuoniasdešimtmetį švęsdamas su visa Klaipėda?

Labai nejauku man buvo… Nejauku, kad aikštėje.

O kur norėjote?

Niekur nenorėjau. Bet taip buvo sumanyta…

Taigi toks džiaugsmas ne visiems skirtas!

Kad bijau publikos! Ir salėje jos bijau, nes žinau, kad visada sėdės keli geriau už mane suprantantys šituos reikalus žmonės, ir dėl to man nedrąsu, nejauku. O čia – visa aikštė! Na, kam man aikštės reikia?

Kad daugiau Jus norinčiųjų pagerbti sutilptų.

Suprantu, suprantu, bet labai nejauku… Juk tai ne aš sumaniau. Pats nenorėjau lįst ir kiti sutiko, kad man geriau sėdėti ir žiūrėti. Tačiau be galo nejauku buvo ten sėdėti…

Jums norisi pasislėpti, bet juk aktorius duona – išeiti į sceną prieš žiūrovus ir vaidinti.

O, scenoje vaidinti visai kitas dalykas! Kai apsivelku kostiumą, nusigrimuoju ir išeinu vaidinti – visai kas kita, tai spektaklis, o ką daryti būnant šiaip viešumoje, aš nežinau…

Knygą “Gyvenimas kaip teatras” jau netrukus bus galima įsigyti Knygų mugėje