Kovo mėnesį pasirodys nauja vertinga knyga – Johno Haughto “Mokslas ir tikėjimas: naujasis įvadas”. “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Religijos yra pagrindinis būdas, kuriuo žmonės tradiciškai bandė atrasti pasaulyje vykstančių reiškinių prasmę. Tačiau kokią prasmę tikintieji šiandien gali surasti naujame pasakojime apie kosmosą? Ar šis pasakojimas apskritai turi kokią nors religinę prasmę? Daugelis nuoširdžiai ieškančių žmonių naujame moksliniame pasakojime apie visatą nemato jokios ypatingos prasmės ar išskirtinės reikšmės. Vieni tarp gamtos mokslų ir religinių tiesų įžvelgia neišsprendžiamą prieštarą. Kiti, tradicinio tikėjimo, šį pasakojimą laiko nepriimtinu ir trikdančiu, todėl atmeta kosmologiją ir evoliucinę biologiją dėl to, kad jos pasaulį vaizduoja kitokį, nei rašoma šventosiose knygose. Dar kiti tikintieji sutinka, kad naujasis pasakojimas apie visatą yra įdomus ir teisingas, tačiau laiko jį teologiškai nenuosekliu. Ir pagaliau yra į teologiją besigilinančių žmonių, kurie naujajame pasakojime mato galimybę naujai apmąstyti Dievą, žmogaus likimą ir tai, kas yra pati visata.
Tačiau ar mokslas suderinamas su tikėjimu? Ar jis nepaneigia Dievo kaip asmens? Ar po Čarlzo Darvino įmanoma nuoširdžiai tikėti dieviškąja apvaizda? Ar iš tiesų vyksta stebuklai? Visata buvo sukurta ar „tiesiog atsirado“? Ar gyvybė neprilyginama vien cheminėms reakcijoms? Ar protas yra daugiau nei smegenys? Ar mokslas gali paaiškinti moralę ir ar negalime būti geri be Dievo? Ar žmonės yra ypatingi neaprėpiamoje visatoje? Ar egzistuoja gyvenimas po mirties? Ar visata turi tikslą? Kokią teologinę reikšmę suteiktume, jei apskritai galėtume suteikti, aptikę protingų būtybių už Žemės ribų?
Šioje knygoje pateikiami trys skirtingi būdai, kaip susidurdami su mokslo iššūkiu žmonės atsako į ką tik išvardytus klausimus. Pirmuoju atveju teigiama, kad gamtos mokslai ir religinis tikėjimas vienas kitą atmeta. Tai konflikto pozicija. Tarp šios pozicijos atstovų yra dvi grupės: skeptikai, įsitikinę, kad gamtos mokslai visas religines tiesas pavertė neįtikinamomis, ir tikintieji, nepriimantys kai kurių mokslinių idėjų, kaip antai Didžiojo sprogimo kosmologijos ir biologinės evoliucijos.
Šioje knygoje kalbant apie konfliktą rašoma vien apie mokslininkus skeptikus, teigiančius, jog moksliniai metodai ir atradimai tikėjimą ir teologiją paverčia atgyvena. Tarp konflikto pozicijos atstovų yra vadinamieji naujieji ateistai: Richard Dawkins, Daniel Dennett, Sam Harris ir Christopher Hitchens. Neseniai pasirodžiusios populiarios naujųjų ateistų publikacijos kone ryškiausiai išreiškia įsitikinimą, kad šiuolaikiniu mokslu besiremiantiems protingiems žmonėms Dievo suvokimas neįsivaizduojamas. Kadangi naujųjų ateistų balsas yra labiausiai girdimas šiandienos kultūriniuose ir intelektiniuose pokalbiuose, konflikto poziciją šiuose puslapiuose labiausiai, nors ne išskirtinai, išreiškia būtent jie. Jų priešpriešą „tikėjimui“ neabejodami galėtume pavadinti „neapykanta“, o dauguma mokslininkų skeptikų nepritaria naujųjų ateistų pagiežai ir bjaurėjimuisi tikėjimu Dievu. Tačiau su naujaisiais ateistais paprastai juos vienija besąlygiškas įsitikinimas, kad į tiesą žmogaus protą atvesti gali tik mokslas.
Antrajame atsakyme į pateiktus klausimus teigiama, kad mokslas ir tikėjimas yra susiję su skirtingais tikrovės lygmenimis ir dimensijomis. Pagal šį požiūrį mokslas ir teologija kelia visiškai skirtingus klausimus, todėl nėra jokios prasmės statyti juos į vieną tarpusavyje besivaržančiųjų gretą. Vadovaujantis vadinamąja kontrasto nuostata, tarp gamtos mokslų ir tikėjimo bei teologijos teiginių negali būti jokio konflikto. Kontrastas išryškina, kad tikėjimas ir mokslas nesivaržo dėl bendro tikslo, todėl ir negali konfliktuoti vienas su kitu. Galbūt ir jūs esate linkę pritarti šiam požiūriui. Jei taip, jūs ne vieninteliai.
Trečiasis požiūris yra sąveika. Kitaip jį būtų galima pavadinti „santarve“, „bendradarbiavimu“, „sąryšiu“ ar „dialogu“. Sąveika atitinka kontrasto požiūrį, kad religinis tikėjimas ir gamtos mokslai yra skirtingi būdai pasauliui suprasti, tačiau sykiu stengiasi įrodyti, jog jie neišvengiamai tarpusavyje susiję. Sąveikos požiūris šią sąsają skatina. Jo tikslas yra pasiekti tokią sintezę, kai ir mokslas, ir tikėjimas, išlaikydami savo tapatybę, artimai bendradarbiauja vienas su kitu, išvien siekdami supratimo ir tiesos. Vadovaujantis sąveikos požiūriu, mokslo atradimai yra svarbūs tikėjimui. Kitaip tariant, moksliniai atradimai gali reikšmingai pakeisti mūsų mąstymą apie Dievą ir gyvenimo prasmę. Šio požiūrio iššūkis – kai mokslas ir tikėjimas nesuplakami į viena, jie sukuria turtingesnį tikrovės vaizdą nei tas, kurį atskleidžia kiekvienas atskirai. (…)

Kas yra tikėjimas?

Užuot bandę susieti mokslą su visu sudėtingu religijų pasauliu – kas yra neįmanoma užduotis – dėmesį sutelksime į tas religines tradicijas, kuriose išpažįstamas tikėjimas į Dievą ir kuriose šis tikėjimas aiškinamas pasitelkiant būdą, vadinamą „teologija“. Tikėtina, kad dauguma skaitytojų turi tam tikrą supratimą apie gamtos mokslus, tačiau nežinia, ar ką nors išmano apie tikėjimą ir teologiją. Šioje knygoje žodžiai “tikėjimas” ir “teologija” reiškia teistinį tikėjimą ir mąstymą. „Teizmas“ – tai religinis tikėjimas į vieną asmeninį Dievą, susijusį su Abraomo religijomis – judaizmu, krikščionybe ir islamu. Šios tradicijos smarkiai skiriasi viena nuo kitos, tačiau visos yra monoteistinės, išpažįstančios tikėjimą tik į vieną Dievą. Kiekviena iš jų save kildina iš Abraomo, apie kurį sužinome iš Biblijos Pradžios knygos. Biblijos tyrinėtojai sutaria, kad žmogus, vardu Abramas (vėliau vadintas Abraomu), gyveno senovės Artimuosiuose Rytuose antrojo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje. Judaizmas, krikščionybė ir islamas bendrai išpažįsta tikėjimą į Abraomo Dievą.
Būdingiausias Abraomo Dievo bruožas, kaip vaizduojama Biblijoje, dovanoti pažadą ir jį ištesėti. Galima pasikliauti šiuo Dievu, sukursiančiu naują ateitį net ir tada, kai žmogaus gyvenimas, regis, atsiduria aklavietėje. Taip pat sakoma, kad Abraomo Dievas, kurį senovės žydai vadino „Jahve“, o musulmonai „Alachu“, yra visatos kūrėjas ir valdovas. Teistiniai tikėjimai išpažįsta, kad Dievas gailestingai išgelbėja pražuvėlius, siekia teisingumo vargšams bei prispaustiesiems ir atleidžia paklydėliams. Ši bendra Dievo samprata kiekvienoje monoteistinėje tradicijoje turi savitų bruožų. Tačiau šioje knygoje apie Dievą kalbama bendrąja prasme, todėl visų trijų Abraomo tradicijų žmonės kiekviename knygos skyriuje nesunkiai ras bendrą kalbą. Ne vien krikščionims, bet ir žydams bei musulmonams yra itin svarbu, kad nuo pat modernaus pasaulio pradžios daugelis išsilavinusių žmonių kelia klausimą, ar tikėjimas į Abraomo Dievą suderinamas su gamtos mokslais. Galbūt ir jums retkarčiais kyla panaši dvejonė. Ar gamtos mokslai suderinami su tikėjimu į pažado, meilės, kūrimo, asmeniškumo ir atpirkimo Dievą, kurį išpažįsta ir garbina „Dievo religijos“? Žodis „tikėjimas“ toliau pateikiamose diskusijose taip pat reiškia teorinių bei filosofinių apmąstymų apie Dievą sistemą, sutartinai vadinamą „teologija“. Kaip manote, ar mokslo amžiuje lieka vietos įtikinamai teologijai? Knygoje glaustai pristatomi trys požiūriai, kuriuos įvertinsite svarstydami šį klausimą.

Johann Wolfgang Goethe

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė vertinga knyga – J.W.Goethe’s autobiografija. Ar ši knyga – jums, turėtumėte suprasti ir iš “Veido” siūlomos ištraukos.

1749 metų rugpjūčio 28 dieną, vidurdienį, sulig dvyliktuoju varpo dūžiu, Frankfurte prie Maino aš atėjau į pasaulį. Konsteliacija buvo laiminga: Saulė buvo Mergelės ženkle ir pasiekė zenitą, Jupiteris ir Venera žvelgė į ją palankiai, Merkurijus nepriešiškai, Saturnas ir Marsas laikėsi abejingai, tik Mėnulis, ką tik stojus pilnačiai, juoba rodė savo opozicijos jėgą, mat kartu prasidėjo jo planetinė valanda. Dėl to jis priešinosi mano gimimui, negalėjusiam įvykti pirmiau, negu ši valanda pasibaigs.
Tie gerieji aspektai, kuriuos vėliau astrologai vertino kaip didžiai man svarbius, bus buvę priežastis, kodėl likau gyvas: mat per pribuvėjos nemokšiškumą atėjau į pasaulį kaip negyvas ir prireikė didelių pastangų, kad išvysčiau šviesą. Tačiau toji aplinkybė, pridariusi maniškiams daug bėdos, miestelėnams išėjo į gera, nes mano senelis, miesto tarybos seniūnas Johannas Wolfgangas Textorius, pasinaudojo šia dingstimi, kad priimtų į tarnybą akušerį bei įvestų ar atnaujintų pribuvėjų mokymą, o tai vienam kitam vėliau gimusiųjų bus buvę į naudą.
Mėgindami prisiminti, kas mums nutikę ankstyvoje vaikystėje, dažnai esame linkę painioti iš kitų girdėta su tuo, kas iš tikrųjų pačių pamatyta. Taigi, nesileisdamas į tokio pobūdžio nuodugnius tyrinėjimus, kurie vis tiek nieko neduotų, gerai žinau, kad mes gyvenome sename name, kuris, po teisybei, susidėjo iš dviejų sujungtų pastatų. Įviji laiptai vedė į nepereinamus kambarius, o aukščių skirtumą išlygino laipteliai. Mūsų, vaikų, jaunesnės sesers ir mano, mėgstamiausia vieta buvo erdvus žemutinis prieškambaris, kuriame šalia lauko durų buvo didelė medinių pinučių būda, tiesiogiai jungianti su gatve ir lauku. Toks paukščių narvas vadinosi pastogis, jų buvo prie daugelio namų. Moterys ten sėdėdamos siūdavo ir megzdavo, virėja perrinkdavo salotas, kaimynės šnekučiuodavosi, dėl to gatvės šiltuoju metų laiku priminė pietų kraštus. Kiekvienas jautėsi laisvas, nes viešuma jam buvo nesvetima. Per tuos pastogius ir vaikai susisiekdavo su kaimynais, ir su manimi susidraugavo priešais gyvenantys trys broliai von Ochsensteinai, velionio tarybos seniūno sūnūs, krėsdavo juokus bei visaip erzindavosi.
Maniškiai mėgo pasakoti apie išdaigas, kurias akindavo daryti tie šiaip rimti ir vieniši vyrai. Papasakosiu vieną tų pokštų. Kaip tik buvo pasibaigęs puodų turgus, ir šiomis prekėmis artimiausiam laikui ne tik aprūpinta virtuvė, bet ir mums, vaikams, nupirkta žaislinių indų. Kartą, gražią popietę, kai visame name buvo tylu, aš įsitaisiau pastogyje su savo dubenėliais ir puodais, bet nesugalvodamas, ką su jais veikti, sviedžiau vieną indelį į gatvę ir labai nudžiugau, kad jis smagiai sudužo. Pamatę mane tokį linksmą, net plojantį katučių, Ochsensteinai sušuko:
– Dar!
Nedelsdamas tėškiau puodynėlę ir, šūksniams „Dar! Dar!“ netylant, išsvaidžiau ant grindinio visus dubenėlius, lėkšteles ir ąsotėlius. Kaimynai džiūgavo, ir man buvo labai smagu, kad jiems darau malonumą. Bet ištekliai baigėsi, o jie vis šaukė:
– Dar!
Tad nubėgau į virtuvę ir atsinešiau molinių lėkščių, žinoma, jos dar smagiau dužo; taip bėgiodamas pirmyn atgal nešiausi lėkštę po lėkštės, kurių vis pasisiekdavau iš indaujos, o kadangi broliams buvo vis negana, visus atlakintus indus ištiko toks pat likimas. Tik vėliau kažkas atėjęs sudraudė mane. Nelaimė įvyko, o daugybę sukultų indų atlygino bent nuotaikinga istorija, kuri šelmius kurstytojus linksmino iki gyvenimo pabaigos.
Tėvo motina, kurios name, po teisybei, gyvenome, buvo įsikūrusi dideliame kambaryje apačioje, šalia prieškambario, ir žaisdami dažnai atsidurdavome prie jos krėslo, o kai sirgdavo, prie jos lovos. Menu ją tarytum kaip dvasią, kaip gražią, prakaulią, visada baltai ir švariai vilkinčią moterį. Ji liko mano atmintyje švelni, maloni, geraširdė.
Gatvę, kurioje stovėjo mūsų namas, girdėjome vadinant Elnių grioviu, tačiau niekur nebuvo matyti nei elnių, nei griovio, tad prašėme paaiškinti, ką tas žodis reiškia. Taigi pasakota, kad mūsų namas stovįs toje vietoje, kuri kadaise buvusi už miesto, o ten, kur dabar gatvė, anuomet buvęs griovys ir jame laikyti elniai. Tie žvėrys čia buvę saugomi ir šeriami, nes senatas kasmet senoviniu papročiu rengdavęs miestelėnams pietus ir patiekdavęs elnią, kuris tai iškilmei visada būdavęs po ranka čia, griovyje, jei kunigaikščiai ir riteriai už miesto sienų trukdytų ar paverstų niekais miestelėnų teisę medžioti arba priešai apsuptų miestą ir laikytų apgulę. Mums tai labai patiko ir geidavome, kad ir dabar būtų toks prijaukintų žvėrių medžioklės plotas.
Užpakalinėje namo pusėje, ypač iš viršutinio aukšto, atsivėrė labai gražus vaizdas į veik neaprėpiamus kaimynų sodus, kurie driekėsi iki pat miesto sienos. Deja, čia buvusias bendruomenės žemes verčiant privačiais sodais, mūsų namo sklypas bei dar keli ties gatvės kampu buvo gerokai nurėžti, o namų prie Arklių turgaus savininkai pasistatydino erdvius priestatus ir užsiveisė didelius sodus, bet mus nuo tų artimų rojų atitvėrė aukštoka kiemo siena.
Trečiame aukšte buvo kambarys, vadintas sodo, mat čia keletas gėlių vazonų prie lango atstojo nesamą sodą. Vaikystėje tai buvo pati mėgstamiausia mano buveinė, sukeldavusi ne tiek liūdesį, kiek ilgesį. Už kaimynų sodų, už miesto sienų ir pylimų matėsi graži derlinga lyguma, nusidriekusi Hechsto linkui. Tame kambaryje vasarą paprastai ruošdavau pamokas, laukdavau, kol praeis audra, ir negalėdavau atsižiūrėti į besileidžiančią saulę, kurios pusėn kaip tik išėjo langai. Kartu matydavau, kaip kaimynai vaikštinėja po sodus ar prižiūri gėles, kaip žaidžia vaikai, pramogauja draugai, girdėdavau, kaip rieda rutuliai ir virsta kėgliai, dėl to anksti nubudo vienatvės ir iš jos kylančio ilgesio jausmas, kuris, derėdamas su prigimtu rimtumu bei nuojauta, netrukus parodė, o vėliau dar labiau atskleidė savo galią.
Beje, senas, pilnas užkaborių ir niūrių kampelių namo vidus lengvai pažadindavo vaikams baimę. Nelaimė, anuomet dar vadovautasi auklybos maksima, kad vaikai turi kuo anksčiau atsikratyti nepažįstamų ir nematomų dalykų bijojimo ir priprasti prie visko, kas kelia baimę. Dėl to mes, vaikai, turėdavome miegoti vieni, o kai negalėdavome užmigti ir, tyliai išsliuogę iš lovų, bėgdavome pas tarnus ir tarnaites, kelią mums pastodavo išvirkščią chalatą apsivilkęs, taigi kone neatpažįstamai persirengęs tėvas ir nubaidydavo atgal ilsėtis. Visiems aišku, kad iš tokio auklėjimo nieko gero. Kaip gali atsikratyti baimės įspeistas tarp dviejų baisybių? Motina, linksma, džiugi ir kitiems to paties linkinti, rado geresnę pedagoginę priemonę. Ji pasiekė tikslą dovanomis. Buvo persikų metas, tad mums pažadėjo, kad galėsime jų skanauti iki soties kiekvieną rytą, jei naktį nugalėsime baimę. Tai pavyko, ir abi šalys liko patenkintos.

Į Lietuvos knygynus jau keliauja itin vertinga knyga “Geležinė uždanga”, kurią parašė Pulitzerio premijos laureatė Anne Applebaum. Šiame kūrinyje autorė atskleidžia, kaip buvo sukurti Rytų Europos komunistiniai režimai ir koks tapo kasdienis žmonių gyvenimas. O “Veide” skaitykite ištrauką iš šio veikalo.

Ideologija užpildė labai svarbų plyšį to laikotarpio ekonomikoje. Valstybei priklausančiose gamyklose našiau dirbantieji negaudavo didesnio atlyginimo; darbo užmokestis buvo nustatytas centrinės vyriausybės biurokratų ir nebuvo jokio stimulo gaminti daugiau ar geriau. Pagunda nedirbti – arba dirbti lėtai ir prastai – buvo labai stipri. Nauji gamyklų vadovai žinojo, kad jie turi rasti būdą motyvuoti žmones, todėl dabar jie tai darė tiesiogiai susiedami darbininkų darbo našumą su nacionaliniu Penkmečio ar Šešerių metų planu: kasdienę „normą“ arba kvotą turėjo pramonės šakos, gamyklos ir darbininkai, ir darbininkams buvo mokama pagal įvykdytą kvotą. Jie taip pat rungtyniaudavo vienas su kitu „socialistiniame lenktyniavime“, stengdamiesi ne tik įvykdyti, bet ir viršyti savo kvotas, kad greičiau įvykdytų nacionalinį planą.
Bet ir ši mintis nebuvo nauja. Prieš karą socialistinis lenktyniavimas buvo taikomas Sovietų Sąjungoje siekiant spręsti panašias problemas – padidinti darbininkų motyvaciją, darbo našumą, smarkiai pagreitinti ekonomikos augimą. Kaip ir jų bendražygiai Rytų Europoje penktojo dešimtmečio pabaigoje, Sovietų Sąjungos vadovai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje taip pat siekė įrodyti savo ekonominio modelio pranašumą, vis dar tikėdamiesi, kad jis netrukus padės pralenkti kapitalistinius Vakarus.
Norėdami įkvėpti savo vangius darbininkus, sovietų propagandininkai sutelkė dėmesį į rinktinę grupę labai našiai (arba tariamai labai našiai) dirbančių darbininkų. Jie buvo „spartuoliai“, Darbo didvyriai. Jie iškasdavo daugiau anglių, pagamindavo daugiau geležies strypų ir nutiesdavo daugiau kilometrų kelio negu visi kiti darbininkai. Jų pavyzdys buvo Aleksejus Stachanovas, Donbaso angliakasys, kuris 1935 m. rugpjūčio 31-ąją, kaip buvo teigiama, iškasė 102 tonas anglių per penkias valandas ir keturiasdešimt penkias minutes, keturiolika kartų viršydamas jam nustatytą gavybos kvotą. Apie Stachanovo pasiekimą buvo raportuota Stalinui, ir paskui buvo sukurtas miniatiūrinis šio darbininko asmenybės kultas. Apie Stachanovą buvo rašomi straipsniai, knygos, spausdinami plakatai su jo atvaizdais, jo vardu buvo vadinamos gatvės ir aikštės. Vienas Ukrainos miestas jo garbei buvo pervadintas Stachanovu. Darbo didvyrius taip pat buvo imta vadinti stachanoviečiais, ir visoje Sovietų Sąjungoje buvo rengiami stachanoviečių lenktyniavimai.
Rytų Europos komunistai puikiai žinojo Stachanovo kultą, ir kai kurie iš jų labai tiksliai pamėgdžiojo jo modelį. Rytų Vokietijos „stachanovietis“ buvo Adolfas Hennecke, angliakasys, kuris 1948 m. nustebino savo draugus, kai įvykdė gamybos kvotą 287 procentų. Tai buvo daug mažiau negu Stachanovo rekordas – kaipgi vokietis galėtų pralenkti rusą – bet Hennecke vardas vis tiek netrukus pasirodė ant plakatų ir bukletų. Spalio 13-oji, jo didžiojo žygdarbio sukaktis, kelerius metus buvo švenčiama kaip valstybinė šventė.
Lenkija taip pat turėjo angliakasį spartuolį, vardu Wincenty Pstrowskis. 1947 m. jis įvykdė normą 273 procentais, o paskui įsiteikė valdžiai, paskelbdamas iššūkį: „Kas gali išgauti daugiau negu aš?“ (…)
Kurį laiką kai kurie Rytų Europos darbininkai iš tikrųjų rungtyniavo vienas su kitu, kad pakartotų Hennecke ir Pstrowskio žygdarbius, ir ne tik gamyklose. Vokietijoje, kaip rašo vienas istorikas:
… viena septyniolikmetė išrūšiavo 20 000 cigarečių per vieną dieną, viršydama ankstesnį 14 000 rekordą. Vienas šešiolikmetis per valandą sumontavo 20 radijo lempų. Vienas Leipcigo traukinio konduktorius inicijavo „500 judėjimą“, kurio tikslas buvo su kiekvienu garvežiu nuvažiuoti 500 kilometrų per dieną. Sunkvežimių prižiūrėtojas jį nurungė: jis pradėjo „100 000 judėjimą“ – užsibrėžė tikslą, kad jo prižiūrimų sunkvežimių vairuotojai nuvažiuotų 100 000 kilometrų be gedimų. Nevalia pamiršti ir „4000 litrų judėjimo“, pradėto darbo didvyrės, kuri įsipareigojo kasmet primelžti 4000 litrų pieno.
Kadangi planai ir kvotos buvo nustatytos visoms įmonėms ir įstaigoms, galiausiai spartuolių atsirado – arba buvo sukurta – pačiose įvairiausiose srityse. Rytų Vokietijoje buvo rengiamas Hennecke akademinis lenktyniavimas moksleiviams ir Hennecke varžybos universiteto studentams, kurie rungėsi vienas su kitu, kas užbaigs mokslus per rekordiškai trumpą laiką. Taip pat buvo „brigadų didvyrių“, tokių kaip Vengrijos „jaunimo brigada“ Stalinvarošo plieno gamykloje, kuri dirbo taip greitai, kad išnaudojo visas plytas. Matydami, kad brigadai reikia dar 14 000 plytų, į pagalbą atėjo prie jos prijungti jaunimo aktyvistai: „Jie pamatė problemą ir mobilizavo jaunimą iš kitų statybų aikštelės dalių… nuo 10.30 val. ryto iki 2.30 val. nakties brigada per gilų, iki kelių siekiantį purvą ir smarkų lietų gabeno plytas ten, kur jų reikėjo. Taip jie padėjo brigadai įvykdyti savo pažadą ir pabaigti darbą vienu mėnesiu anksčiau.“

Haruki Murakami garsus siurrealistiniais romanais, tačiau, pasirodo, jis rašo ir apsakymus. Štai ką tik į lietuvių kalbą išverstas jo apsakymų rinkinys “Visi Dievo vaikai šoka”. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio. Priminsime, kad Lietuvoje šis autorius turi tūkstančius gerbėjų.

Ateiviai išsilaipina Kušire

Ištisas penkias dienas ji praleido prie televizoriaus. Nieko nedarė, tik tylėdama akimis sekė vaizdus: sugriuvę bankai ir ligoninės, sudegę parduotuvių kvartalai, užtvertos magistralės ir geležinkeliai. Paskendusi giliai sofoje, kietai sučiaupusi lūpas, net ir kalbinama Komuros ji nieko neatsakydavo. Net nepapurtydavo galvos ir nepalinksėdavo. Net nebuvo aišku, ar jo balsas pasiekia jos ausis, ar ne.
Žmona buvo kilusi iš Jamagatos ir, kiek žinojo Komura, Kobės apylinkėse ji neturėjo nė vieno giminaičio ar pažįstamo. Bet, nepaisant to, ji nuo ryto iki vakaro nesitraukė nuo televizoriaus. Bent jau jam matant ji nieko nevalgė ir negėrė. Nėjo net į tualetą. Ir, be to, kad kartais nuotolinio valdymo pulteliu perjungdavo kanalus, ji daugiau nė nekrustelėdavo.
Komura pats pasiskrudindavo duonos ir išgėręs kavos išeidavo į darbą. Kai sugrįždavo namo, žmona sėdėdavo prie televizoriaus tokia pat poza kaip ir ryte. Neturėdamas kitos išeities, iš produktų, rastų šaldytuve, pasigamindavo lengvą vakarienę ir vienas pavalgydavo. Net kai jis jau snūduriuodavo, ji vis dar sėdėdavo įsmeigusi akis į vakaro žinių ekraną. Ją supo akmeninė tylos siena. Komura pasidavė ir liovėsi ją net kalbinęs.
Sekmadienį, po penkių dienų, kai jis tokiu pat metu kaip visada grįžo iš darbo, žmona buvo dingusi.
Komura dirbo pardavėju vienoje iš senųjų garso aparatūros parduotuvių Akihabaros rajone. Prekiavo jis brangia aukštos kokybės produkcija ir nuo kiekvienos parduotos prekės gaudavo komisinius kaip priedą prie atlyginimo. Klientai daugiausia buvo gydytojai, pasiturintys verslininkai ir provincijos turčiai. Šioje parduotuvėje jis pradirbo beveik aštuonerius metus, bet pajamos buvo neblogos jau nuo pat pradžių. Ekonomika klestėjo, žemės kainos kilo, Japonija maudėsi piniguose. Visų piniginės buvo grūste prigrūstos dešimties tūkstančių jenų banknotų, ir, rodėsi, visi tenori juos kuo greičiau išleisti. Pačios brangiausios prekės buvo parduodamos pirmiausia.
Lieknas, aukštas, madingai apsirengęs ir malonus Komura, kol dar buvo nevedęs, turėjo nemažai merginų. Tačiau po to, kai būdamas dvidešimt šešerių vedė, noras ieškoti naktinių nuotykių – keista buvo net jam pačiam – visiškai išgaravo. Per visus penkerius santuokos metus jis nė karto nepermiegojo su jokia kita moterimi. Tai nereiškia, kad nebuvo progų. Ne, tiesiog lengvi atsitiktiniai romanai, galima sakyti, ėmė visiškai jo nebedominti. Daug labiau jis norėdavo kuo greičiau grįžti namo, kartu su žmona neskubėdamas pavalgyti, atsisėdus ant sofos pasišnekėti, o paskui, įlindus į lovą, pasimylėti. Tai buvo viskas, ko jam reikėjo.
Kai vedė, visi Komuros draugai ir bendradarbiai daugiau ar mažiau buvo nustebinti. Nes, palyginti su taisyklingais ir maloniais Komuros veido bruožais, žmonos išvaizda nebuvo niekuo ypatinga.
Ir ne tik išvaizda: charakteris irgi nebuvo pernelyg žavus. Mažakalbė, visada kuo nors nepatenkinta. Mažytė, rankos storos – atrodė tokia flegmatiška.
Tačiau Komura (priežastys buvo neaiškios net ir jam pačiam), būdamas su žmona po vienu stogu, pasijusdavo tarsi nusimetęs nuo pečių visą naštą, atsipalaidavęs. Naktį mėgaudavosi ramiu miegu.
Dingo ir anksčiau miegą trikdę keisti sapnai. Erekcija buvo gera, lytinis gyvenimas – šiltas. Jis nebesijaudino ir dėl mirties, venerinių ligų ar visatos platybės.
Užtat žmona negalėjo pakęsti miestietiško gyvenimo ankštame Tokijuje ir troško sugrįžti į gimtąją Jamagatą. Ji visada ilgėjosi ten gyvenančių tėvų ir dviejų vyresniųjų seserų, ir kai nebegalėdavo ištverti ilgesio, viena išvažiuodavo į tėviškę. Tėvai turėjo viešbutuką ir vertėsi visai neblogai, be to, tėvas dievino savo jaunėlę dukrą, todėl bent jau kelionės išlaidas pirmyn ir atgal su džiaugsmu apmokėdavo.
Daugybę kartų iki tos dienos jis buvo radęs ant virtuvės stalo paliktus raštelius, kad ji trumpam išvykstanti į tėviškę. Net ir tada Komura nieko nesakydavo. Tiesiog tylėdamas laukdavo jos sugrįžtant. Praėjus savaitei ar kokiai dešimčiai dienų žmona grįždavo pagerėjusios nuotaikos.
Tačiau, kai ji dingo praėjus penkioms dienoms po žemės drebėjimo, laiške buvo parašyta: „Aš niekada nebegrįšiu.“ Toliau paprastai ir aiškiai buvo išdėstytos priežastys, kodėl ji nebenorinti gyventi kartu su Komura.
Žmona rašė: „Problema ta, kad tu man nieko neduodi. O jeigu tiksliau, tu neturi ničnieko, ką galėtum man duoti. Tu švelnus, malonus, gražus, bet gyvendama su tavimi jaučiausi, tarsi gyvenčiau su oro gumulu. Žinoma, tai nėra tik tavo vieno kaltė. Tikiu, kad atsiras moterų, kurioms tu patiksi. Prašau man neskambinti. Visus likusius mano daiktus prašau išmesti.“
Išmesti jis galėjo, tik kad beveik nieko ir neliko. Viskas buvo dingę: ir jos drabužiai, ir batai, ir kavos puodelis, ir plaukų džiovintuvas. Tikriausiai, Komurai išėjus į darbą, ji viską supakavo ir išsiuntė paštu. Iš „jos daiktų“ buvo likęs tik dviratis, kuriuo važinėdavo apsipirkti, ir keletas knygų. Iš kompaktinių plokštelių lentynos buvo dingę beveik visi „The Beatles“ ir Bilo Evanso įrašai, nors tai buvo Komuros kolekcijos, surinktos per tuos metus, kai dar buvo nevedęs, dalis.
Rytojaus dieną jis pamėgino paskambinti į žmonos tėviškę Jamagatoje. Atsiliepė motina ir pasakė, kad duktė nenorinti su juo kalbėtis. Motina kalbėjo taip, tarsi jaustųsi šiek tiek kalta. Reikalas tas, kad netrukus ji išsiųsianti dokumentus, todėl norinti, kad jis kaip tik įmanoma greičiau juos pasirašytų ir grąžintų atgal.
Greičiau tai greičiau, bet tai svarbus sprendimas, todėl Komura paprašė leisti truputėlį pagalvoti.
– Nesvarbu, kiek galvosi, nemanau, kad kas nors pasikeistų, – pasakė motina.
Komura pamanė, kad ji tikriausiai teisi. Kad ir kiek lauktum, kad ir kiek galvotum, į senas vėžes jau tikriausiai niekas nebegrįš. Tai jis gerai suprato.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė Ericho von Dänikeno knyga “Dievų saulėlydis”. Joje autorius kruopščiai tiria majų kalendorių bei jo paslaptis ir daro drąsias išvadas. O mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Mįslingi akmenys

Tai, kas prieš kelis šimtus metų glumino ir stebino stovinčius prie Tiahuanako griuvėsių, vėlesnius lankytojus vertė linguoti galvą iš nuostabos ir pagarbios baimės. Tačiau ten buvo galima pamatyti ne tik griuvėsius: kitą Tiahuanako komplekso dalį sudaro neaiškios kilmės milžiniško dydžio akmeniniai blokai, žinomi kaip Puma Punku. Jie yra vos už kelių kilometrų į pietvakarius nuo Tiahuanako.
Noriu duoti patarimą: jei kada nors lankysitės Tiahuanake, būtinai nuvykite ir prie Puma Punku! Neklausykite jokių pavargusių kelionių gidų atsiprašinėjimų. Tiahuanakas buvo kažkiek atstatytas, o Puma Punku rekonstruoti neįmanoma. Tos akmeninės platformos yra per sunkios ir per didelės.
Visur stūkso didžiuliai andezito ir diorito (pilkai žalios plutoninės uolienos, kuri yra neįtikėtinai kieta ir nedūlėja) luitai. Čia visiškai nėra granito. Monolitiniai luitai buvo apdoroti ir nušlifuoti taip tiksliai, tarsi būtų sukurti dirbtuvėse, turinčiose tokius modernius įrengimus, kaip plieno frezavimo staklės ir grąžtai su deimantiniais antgaliais.
Diorito monolitinius luitus vagoja nepaprastai tikslūs maždaug 6 milimetrų pločio ir 8 milimetrų gylio grioveliai, susikertantys stačiais kampais – akmens amžiaus įrankiais jų nebūtų buvę įmanoma padaryti. Niekas čia nedera su primityvios akmens amžiaus civilizacijos įvaizdžiu. Puma Punku buvo aukštųjų technologijų liudininkė – ir tai galima įrodyti.
Dar prieš Herbigeriui pradedant erzinti mokslinę visuomenę savo ledinio pasaulio teorija, du kiti vokiečių mokslininkai apsilankė Tiahuanake ir Puma Punku. Maxas Uhle (1856–1944) buvo archeologas. Jis žinomas kaip Peru archeologijos tėvas. Uhle susipažino su Dresdeno karališkojo zoologijos ir antropologijos-etnografijos muziejaus geologu ir tyrinėtoju Alphonsu Stübeliu (1835–1904).
A.Stübelis labai tiksliai išmatavo Tiahuanako ir Puma Punku paslaptinguosius griuvėsius. O M.Uhle rūpestingai surinko visus esamus rašytinius šaltinius apie juos. Tekste yra daugybė išnašų ir pastabų.
Net ir tais laikais Tiahuanakas buvo vieni griuvėsiai. Jį plėšė, niokojo plėšikai ir valstybinės organizacijos, kurios nepaprastai puikiai nušlifuotus blokus nugabeno dievas žino kur ir panaudojo namams statyti. Pavyzdžiui, iš šių blokų buvo pastatyta Tiahuanako kaimo bažnyčia, taip pat ją supanti siena ir aplinkiniai kiemai. Monolitiniai blokai suskaldyti, perdirbti, o tūkstančių metų senumo kolonos pritaikytos prie bažnyčios architektūros. Todėl nenuostabu, kad šiandieniai rekonstrukcijos darbai Tiahuanake leidžia tik iš užuominų suvokti šios aikštelės didybę.
Tačiau A.Stübeliui pavyko išmatuoti 130 metrų ilgio (iš šiaurės į pietus) ir 122 metrų pločio (iš rytų į vakarus) stačiakampį. Prieš šį stačiakampį yra pusiau sugriuvę šviesiai pilkos andezito lavos 3,3 metro aukščio, 4,2 metro pločio ir beveik 50 centimetrų storio vartai. Šiandien jie žinomi kaip Saulės vartai. Akmenyje iškaltos 48 sparnuotos būtybės, iš kairės ir iš dešinės supančios pagrindinę figūrą. M.Uhle rašė:
Jose (sparnuotose būtybėse – aut. past.) matome vertingiausią seniai pamirštos religijos istorijos epochos palikimą [...] Šiame paveiksle mitologija atsiskleidžia būtybių, supančių pagrindinę figūrą kompozicijos viduryje, sparnuose [...] Ir ši centrinė figūra taip pat negali būti niekas kitas, kaip kažkokia dieviška būtybė, ne tik dėl ją vainikuojančios karūnos, bet ir dėl kitų stebuklingų ženklų. Tai aukščiausiasis dievas, kuriam reiškia pagarbą daugybė sparnuotų dangaus tarnų. Susidaro įspūdis, kad apačioje besidriekiantis frizas turėtų šią pagarbos sceną iš Žemės perkelti į dangų.
Šis spontaniškas aiškinimas buvo pateiktas 1877 metais. Vėlesni mokslininkai, iš jų profesorius Arthuras Posnansky (1873–1946), dr. Kisas ir dr. Hansas Schindler Bellamy (1901–1982), tyrinėdami Saulės vartų figūras, nusprendė, kad jos vaizduoja fenomenaliausią pasaulyje kalendorių.
A.Stübelį ir M.Uhlę nustebino Tiahuanako ir Puma Punku akmenų kokybė. Cituoju:
Čia matomi apdoroti andezitai yra tokie kieti ir patvarūs, kad juos tikrai turime laikyti vienais sunkiausiai apdirbamų [...] Įvertinant didžiosios dalies apdorotos medžiagos savybes, turime pripažinti – griuvėsiuose susidūrėme ne tik su architektūrine, bet ir su technine problema. Regis, atlikto darbo kokybė niekaip nesiderina su techninėmis priemonėmis, kurias turėjo senovės perujiečiai.
Tai A.Stübelio, geologo profesionalo ir eksperto, kuris – dėl to galime būti tikri – buvo gerai susipažinęs su akmenų kietumo laipsniais, žodžiai. Pavyzdžiui, diorito – pilkai žalsvos plutoninės uolienos – kietumo laipsnis yra 8. Akmenų kietumas matuojamas pagal Moso skalę (pavadintą mokslininko Friedricho Mohso, 1773–1839, garbei).
Kiekvienos kietosios medžiagos kietumas yra mažesnis už tos, kuria galima ją įbrėžti, ir didesnis už tos medžiagos, kurią ji gali įbrėžti. Panagrinėkime: deimantų, kiečiausių Žemėje mineralų, kietumo laipsnis yra 10. Deimantų nepajėgia įbrėžti akmenys, sakykim, granitas. Norint taip neįtikėtinai tiksliai apdoroti dioritą, kaip atlikta Puma Punku, reikia kur kas modernesnių įrankių nei akmeniniai kirvukai. Šiems luitams apdoroti naudojami įrankiai turėjo būti bent jau tokie pat kieti arba kietesni nei dioritas. Teigti kitaip būtų nesąmonė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies knygynuose netrukus pasirodys nauja Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato H.A.Čigriejaus kūrybos rinktinė “Atidaryk, kaimyne” su jo paties atrinktais eilėraščiais ir novelėmis. O “Veide” siūome ištrauką iš šios knygos.

Rudeniop žydintys augalai

Per visą naktį po negudrius sapnus prasigrūdinėjęs, išvargęs nebejaunas žmogus pagaliau nubudo. Atsikėlė ir niekam nė žodžio nesakęs išėjo. Namo.
Buvo gražus rugpjūčio rytas. Jis laukė būtent rugpjūčio, nes šis mėnuo taip neslegia kaip liepa. Su liepa – kaip su labai artimu ar pažįstamu, ar laukiamu žmogum, kuris ilgam atsisveikina. Liepa – vasaros atsisveikinimas ant slenksčio: čia dar yra, bet tuojau nebebus. Kai nejučiom pagalvoji: kad jau taip, tai greičiau, ko čia dar trinies?
Rugpjūtis kas kita – su išsiskyrimu ir susitaikyta, ir apsiprasta. Ramiai verčiasi dar šiltos dienos, blėsta su didžiausia atida, neužgaudamos ir nesierzindamos.
Miestą stengės palikt kuo greičiausiai, pykdė ne tik mašinos, pykdė viskas, net reklamos ir iškabos, dergliojančios ir taip neskoningus visokio verslo namus.
Dar atostogų metas, tai šen, tai ten stypso arba slampinėja kietais džinsais ir šutinančiais kedais pasipuošę paaugliai. Vienas kitas su auskaru, o kai kas ir su noskaru. Jie vis ištaria po tokį trumpą žodelį, paskui prie to dar kokį gražesnį, paskui dar ir dar.
Ar išdrįsi ką tokiems pasakyti? Bent jau jis neišdrįso, o tik skubinos kuo greičiau atsitolinti.
Atsitolinti tai atsitolinti, bet prie ko prisiartinti? Reikia manyti, bėglys tai žinojo. Kad ir apytikriai.
Toks Poviliukas nuo Vabalninko į Vilnių yra ėjęs pėsčiom. Į vieną pusę per penkias dienas.
Ir šis jau pagyvenęs keliauninkas, pernakvodamas viešbutėliuose, o kartą šieno kupetoj, irgi tik penktą dieną pastebėjo, kad dangaus spalvos viršum galvos kaip tik tokios, kokios būna vien vaikystės laikais. O net ir didieji nebyliai – šiekštai ir pakelės akmenys – jau kažką šnibžda. Gimtąja tarme. (…)
Išsukdamas iš plento, peršoko gana gilų griovį ir įžengė į pievą. Didelę ir apleistą. Žolė jau gelto ir vietomis net čežėjo, vėjūkščio paliesti siūbavo aukšti kiečiai. Praeinanti vasara švelniai lietė saviškius. Nuo stiebelio prie stiebelio šaudė žiogai. Jam pasirodė, kad žiogeliukai tyčia prieš jį taip dūksta. Žmogus, einantis namo per karčiuosius pelynus, jiems matėsi nė kiek nepavojingas.
Kai jis ir jo brolis dar buvo vaikai, smagu būdavo rudeniop žiogelius vaikyti ir gaudyti. Sugaudavo, pavoždavo po stikline ir žiūrėdavo, kaip blaškosi. Bet kartą brolis, mažesnis ir gailestingesnis, pasakė: “Nebekiškim po stikline – tas durnius gali iš proto išeiti.”
Ir jie taip nebedarydavo.
Didžiojo žaliojo žiogo buvo baisu, nors tas buvo ir naudingas – sako, nukąsdinėdavęs bjaurias karpas. O einantysis dabar per pievą kitados tokią turėjo. Tarp smiliaus ir nykščio. Bala žino, gal susidariusią iš trynės – juk atšipėlio peilio iš rankos nepaleisdavo niekad. Bet žaliojo paslaugom pasinaudot vis dėlto neišdrįso. Kaip tokį suimsi, kaip žiūrėsi, kai jis savo žobtais ės tave gyvą. Ne, karpą jis pats su plokščiosiom rovė ir išsirovė. Aišku, nei tėvui, nei motinai nė žodeliu neprasitaręs.
O galėjo baigtis nekaip.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys R.Dobellio knyga „Aiškaus mąstymo menas“. Ši knyga apie tai, kaip išvengti sisteminių mąstymo klaidų ir išlaikyti aiškų mąstymą esant neaiškioms situacijoms. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kodėl pranešėjai nevertintini rimtai
1918 m., gavęs Nobelio fizikos premiją, Maxas Planckas lankėsi įvairiuose Vokietijos miestuose. Kad ir kur buvo kviečiamas, visur skaitė pranešimą apie kvantinę mechaniką. Ilgainiui jo vairuotojas įsiminė šį pranešimą pažodžiui. „Jums, profesoriau Planckai, veikiausiai pabodo skaityti vis tą patį pranešimą. Miunchene galėčiau pavaduoti jus, o jūs, užsidėjęs vairuotojo kepurę, galėtumėte ramiai pasėdėti pirmoje eilėje. Ir jums, ir man ne pro šalį šiokia tokia įvairovė.“ Plancką pralinksmino toks sumanymas. Jis sutiko. Taigi, vairuotojas perskaitė didžiai gerbiamai publikai pranešimą apie kvantinę mechaniką. Po jo vienas fizikos profesorius pateikė klausimą. Vairuotojas tarė: „Nė nemaniau, kad tokiame pažangiame mieste kaip Miunchenas manęs gali klausti tokių paprastų dalykų. Paprašysiu į šį klausimą atsakyti savo vairuotoją.“
Pasak vieno garsiausių pasaulio investuotojų Charlie Mungero – tai jis man papasakojo šią istoriją apie Plancką, – žinojimas gali būti dvejopas. Tikras žinojimas, pasiekiamas ilgai ir kantriai dirbant protinį darbą, ir vairuotojo žinojimas. Kaip rodo Mungero pasakojimas apie Plancką, vairuotojai – tai tokie žmonės, kurie tik dedasi ką nors išmaną. Jie įgunda rengti šou. Dažnas jų turi puikų balsą, atrodo pasitikintis savimi. Bet jų skelbiamos žinios yra nieko vertos. Jie tiesiog gražbyliauja ir tuščiažodžiauja.
Deja, ne taip paprasta atskirti tikrąjį žinojimą ir vairuotojo žinojimą. Dėl televizijos ir radijo vedėjų viskas aišku – jie paprasčiausiai vaidina. Taip. Visi tą žino. Vis dėlto telieka stebėtis, kodėl šiems banalybių meistrams teikiama tiek daug garbės. Jie kviečiami ant pakylų ir podiumų moderuoti pokalbių apie tai, apie ką jie vargu ar išmano. Už tai jiems mokami dideli pinigai.
Su žurnalistais kiek kebliau. Tarp jų yra ir labai išsilavinusių žmonių. Dažniausiai tai vyresnio amžiaus žurnalistai, daugelį metų rašantys konkrečiomis, labai aiškiai apibrėžtomis temomis. Norėdami perprasti ir perteikti to reiškinio, apie kurį pasakoja, visumą, jie rimtai dirba. Dažniausiai jie rašo ilgus straipsnius, gausiai pateikia pavyzdžių, pamini ir priešingą nuomonę.
Bet dauguma žurnalistų, deja, priskirtini vairuotojų kategorijai. Jie labai sparčiai iš nieko, o dar paprasčiau – iš interneto, sumeistrauja straipsnį bet kuria tema. Jų tekstai tiesmuki, trumpi ir – dažniausiai slepiant vairuotojo žinojimą – ironiški.
Kuo didesnė įmonė, tuo labiau iš jos vadovo tikimasi šoumeno gebėjimų – vadinamosios komunikavimo kompetencijos. Tylus, neišsišokantis, rimtas kūrėjas čia nepageidaujamas, bent jau į vadovo pareigas. Akcininkai ir verslo žurnalistai tikriausiai mano, kad šou vedėjo gebėjimai laiduoja geriausią rezultatą. Bet taip, be abejo, nėra.
Ch.Mungero partneris Warrenas Buffettas vartoja puikų apibūdinimą – kompetencijos sritis. Tam tikros srities žinovas tai, kas įeina į šią sritį, geba vertinti kaip profesionalas. O kas yra už jos ribų, jis nevertina arba vertina abstrakčiai. W.Buffetto gyvenimo motto: „Išsiaiškinkite savo kompetencijos sritį ir likite joje. Ši sritis gali būti nedidelė. Svarbiausia – įsisąmoninti jos ribas.“ Ch.Mungeras jį papildo: „Išsiaiškinkite, kokių turite gebėjimų. Jei mėginsite laimės ieškoti už savo kompetencijos srities ribų, nesitikėkite geros karjeros. Nieko iš to neišeis – patikėkit.“
Išvada. Nesikliaukite vairuotojo žiniomis. Neapsigaukite – atstovo spaudai, šou kūrėjo, televizijos ar radijo pranešėjo, plepio, tuščiažodžiautojo, žongliruotojo klišėmis nelaikykite žinovu. Bet kaipgi atpažinti apsimetėlį? Yra vienas aiškus požymis. Tikras žinovas suvokia, ką išmano, ko ne. Jei toks žmogus susiduria su tuo, kas pranoksta jo kompetencijos sritį, jis paprasčiausiai patyli arba sako: „Šito nežinau.“ Sako nėmaž neapgailestaudamas – netgi kiek didžiuodamasis. Vairuotojas taip niekada nepasielgtų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė iš tiesų vertinga knyga “Raudonasis žaibo karas”. Joje ne lietuvis ir ne rusas, o baltarusis, žymus Baltarusijos publicistas bei istorikas V.Bešanovas išsamiai ir įtaigiai aprašo, kaip suktai Stalinas okupavo Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Įspūdį apie šią knygą turėtumėte susidaryti ir iš šios mūsų siūlomos ištraukos.

Kitas Stalino plano punktas buvo Lietuva ir Latvija.
Rugsėjo 29 d., vos išlydėjęs Ribentropą, Molotovas pasikvietė Lietuvos pasiuntinį L.Natkevičių ir jam pareiškė, kad reikėtų pradėti tiesiogines derybas dėl Lietuvos politinės orientacijos. Jau spalio 1 d. Lietuvos vyriausybė sutiko deleguoti į Maskvą užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį.
Kartu Maskva pasiūlė Berlynui suderinti pagal laiką teritorinius pokyčius Lietuvos žemėse, kad aktai dėl Vilniaus perdavimo lietuviams, o vokiečiams – „gerai žinomos dalies“ Lietuvos būtų pasirašyti vienu metu. Reichskanceliarija šią idėją atmetė visiškai sutikdama su Šulenburgo argumentais: „Molotovo siūlymas man atrodo pražūtingas, nes viso pasaulio akyse mes tapsime Lietuvos teritorijos grobikais, o sovietų vyriausybė bus laikoma „aukotoja“.
Spalio 3-iosios vėlų vakarą prasidėjusiose Sovietų Sąjungos ir Lietuvos derybose Stalinas pirmiausia pranešė, kad jis jau susitarė su vokiečiais dėl Lietuvos padalijimo. Kaip pažymėjo Molotovas, „Lietuvos delegacijos nariai buvo visiškai priblokšti ir nuliūdę; jie pareiškė, jog kaip tik šio rajono netektį bus ypač sunku ištverti, nes iš jo yra kilę daugelis lietuvių tautos įžymių veikėjų“. Josifas Visarionovičius nušluostė jiems ašaras, kaip moralinių nuostolių kompensavimą bei patirtų nepatogumų dėl sovietų kariuomenės priėmimo savo teritorijoje atlyginimą pasiūlęs Vilniaus miestą. „Bet kuri imperialistinė valstybė būtų užėmusi Lietuvą, ir viskas, – pasakė Molotovas. – Mes to nedarome. Nebūtume mes bolševikai, jei neieškotume kitų būdų. Mes siūlome jums sutartį!“ Perskaitęs tekstą Urbšys vėl „nuliūdo“ ir pareiškė, jog tai reiškia Lietuvos okupaciją: „Stalinas su Molotovu šyptelėjo. Pirmasis pasakė, kad iš pradžių panašiai samprotavo Estija. Sovietų Sąjunga neketina grasinti Lietuvos nepriklausomybei. Atvirkščiai. Įvesta sovietų kariuomenė bus tikra garantija Lietuvai, kad Sovietų Sąjunga užpuolimo atveju ją apgins, taigi kariuomenė prisidės prie pačios Lietuvos saugumo. – Mūsų įgulos padės jums numalšinti komunistų sukilimą, jeigu jis Lietuvoje įvyks, – pridūrė Stalinas ir šyptelėjo“.
Delegacija gavo sovietų dokumentų projektus ir buvo paleista namo palinkėjus greičiau sugrįžti. Tuo metu Lietuvos komunistų partija išplatino atsišaukimą, kuriame buvo sakoma, kad „mūsų tautai gresia hitlerinis jungas ir nacijos žūtis“, ir buvo raginama visur kurti Lietuvos gynimo komitetus, rengti protesto demonstracijas prieš sąjungą su Vokietija. Komunistų nuomone, šalis turi „remtis tik Sovietų Sąjunga – mažų tautų gynėja ir išvaduotoja“. Kartu partija ragino sukilti prieš „fašistinę Smetonos valdžią“.
Gerai pamąstęs Kaunas nusprendė rinktis glaudų karinį bendradarbiavimą su SSRS, bet atsisakyti Raudonosios armijos buvimo šalyje. Tačiau per naujas derybas paaiškėjo, kad Maskva primygtinai reikalauja sutikti su kariuomenės įvedimu darydama užuominą, kad raudonarmiečių durtuvus jūs pamatysite bet kuriuo atveju, o štai Vilniaus – jau ne. Kaip papildomas argumentas prie Lietuvos sienų buvo išskleista Baltarusijos fronto 194 tūkst. žmonių 3-ioji armija su 1378 pabūklais ir 1000 tankų.
Lietuvos vyriausybei kilo „strateginė dilema“: pasirašyti sutartį dėl sovietų kariuomenės įvedimo ir atgauti Vilnių bei Vilniaus kraštą ar nepasirašyti sutarties ir vietoj Vilniaus gauti karą. Įsitikinusi, kad Vokietija nesikiš, Lietuvos vadovybė sutiko su Stalino argumentais: spalio 10 d. buvo pasirašyta „Sutartis dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai bei dėl Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbos“ 15-ai metų. Pagal sutartį numatyta įvesti 20 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės. Spalio 15 d. pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Lietuvos prekybos sutartis.
Latvijos vadovybė, atidžiai išnagrinėjusi šią patirtį pasinaudodama telegramų agentūra, spalio 20 d. paskelbė, kad „Latvija pasirengusi pradėti keisti savo santykius su užsieniu, pirmiausia su SSRS“. Užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munteriui buvo pavesta nedelsiant vykti į Maskvą ir užmegzti tiesioginį ryšį su sovietų vyriausybe. Tą patį vakarą Kremliuje prasidėjo pirmasis Munterio susitikimas su Molotovu ir Stalinu, kurie pasiūlė sutvarkyti Sovietų Sąjungos ir Latvijos santykius. Maždaug taip kaip su Estija. Netvarka buvo tokia, kad Latvijos karinės jūrų pajėgos turėjo neužšąlančių karinių jūrų bazių, o galingasis raudonasis laivynas tokios neturėjo nė vienos. „Mums reikia bazių prie neužšąlančios jūros, – kantriai aiškino Molotovas. – Taip, kaip buvo nuspręsta 1920 m., negali likti amžinai. Dar Petras I rūpinosi išėjimu į jūrą. Šiuo metu mes neturime jo ir esame toje padėtyje, kurioje daugiau likti negalima. Todėl norime garantuoti sau, kad galėsime naudotis uostais, į juos vedančiais keliais ir juos ginti… Jau išnyko tokios valstybės kaip Austrija, Čekoslovakija, Lenkija. Gali dingti ir kitų. Mes manome, kad jūs neturite mūsų garantijų. Tai ir jums nesaugu, bet mes pirmiausia mąstome apie save.“
Atmesdamas Latvijos ministro prieštaravimus pokalbyje dalyvaujantis Stalinas leido sau paatvirauti: „Aš jums paskysiu tiesiai: įtakos sferų pasidalijimas įvyko… jei ne mes, tai vokiečiai gali jus okupuoti. Bet mes nenorime piktnaudžiauti… Mums reikia Liepojos ir Ventspilio…“ Taigi arba mes, arba vokiečiai, ir nėra ko spurdėti, viską jau nusprendėme be jūsų.
Viačeslavas Molotovas, kalbėdamasis su Feliksu Čiujevu, patenkintas prisiminė, kaip jis laužė Munterį: „Latvijos ministras pirmininkas atvažiavo pas mus 1939 m. Aš jam pasakiau: „Atgal jūs jau negrįšite, kol nepasirašysite, kad prisijungiate prie mūsų… Mūsų čekistams daviau nurodymą jo neišleisti, kol nepasirašys.“ (…)
Ir Munteriui beliko brūkštelėti autografą. Spalio 5 d. sudaryta tarpusavio pagalbos sutartis 10-iai metų. Pagal šią sutartį į Latviją buvo įvestas 25 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės kontingentas. Paktas įsigaliojo spalio 14 d., susikeitus ratifikavimo raštais. Spalio 18 d. buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Latvijos prekybos sutartis. Grįžęs į Rygą Munteris džiaugsmingai paaiškino, kad sutarties tikslas yra išsaugoti taiką ir status quo Baltijos jūros baseine. Paktas nepažeidžia šalių suverenių teisių. Jis sudarytas karo aplinkybėmis, į kurį įsitraukus Latvijai, kiltų grėsmė SSRS, nors dabartinėmis aplinkybėmis, kaip pabrėžė ministras, „to baimintis nėra jokio pagrindo“.
„Galinga sovietų valstybė, – skelbė žurnalas „Bolševik“, – atidžiai ir apdairiai elgiasi su mažų šalių nepriklausomybe. SSRS nesikiša į jų vidaus reikalus. Bet ji negali leisti, kad kariniu ir ekonominiu atžvilgiu silpnos kaimyninės valstybės taptų aklu įrankiu ir marionetėmis karo kurstytojų rankose ir taip keltų grėsmę Sovietų Sąjungos sienoms.“ (…)

Vladimiras Bešanovas

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas

Apie knygą ir autorių

Nors sovietų imperija žlugo, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos klausimas išliko aktualus iki šių dienų. Dabartinė Rusija nenori pripažinti net okupacijos fakto ir teigia, kad mūsų šalis neturi jokio pagrindo reikalauti kompensacijos iš Rusijos už Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą. Akivaizdu, kad sovietmečiu suformuoti stereotipai vis dar labai gajūs, o iki šiol vyraujantys skirtingi požiūriai į svarbius istorinius įvykius neišvengiamai daro įtaką tarpvalstybiniams santykiams.
Žymus Baltarusijos publicistas ir istorikas Vladimiras Bešanovas knygoje „Raudonasis žaibo karas“ argumentuotai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, Lenkijos bei dalies Rumunijos okupavimo mechanizmą. Remdamasis akivaizdžiais faktais, V.Bešanovas demaskuoja ir mūsų dienomis Rusijos valdžios aktyviai skleidžiamą okupacijos neigimo melagingumą.
Autorius atskleidžia, kaip to meto SSRS vyriausybė, Stalinas ir Molotovas prievartavo bei šantažavo Baltijos šalių vadovus pasirašyti sutartis dėl Raudonosios armijos dislokavimo jų teritorijose. Taip pat knygoje išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo-Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiems tikslams, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis.
Beje, V.Bešanovas yra parašęs net trylika knygų, kai kurios jų tapo bestseleriais. „Raudonasis žaibo karas“ – papildyta 330 fotonuotraukų bei žemėlapiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar gali būti, kad vienas žmogus nulėmė visus svarbiausius XX a. įvykius? Ir kad tas žmogus – senukas, kuris savo šimto metų jubiliejaus proga tiesiog dingo, nusprendęs leistis į paskutinį gyvenimo nuotykį? Tai sužinosite perskaitę knygą “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”, o pirmiausia – bent ištrauką iš šios knygos.

1939–1945 m.

1939-ųjų rugsėjo pirmąją Alano laivas, plaukiojantis su Ispanijos vėliava, prisišvartavo dokuose už Niujorko. Alanas galbūt ketino greitai apsižvalgyti didelėje šalyje vakaruose, po to išplaukti, bet tą pačią dieną generalisimo draugai įžygiavo į Lenkiją ir Europoje vėl ėmė siausti karas. Ispanijoje registruotas laivas buvo sulaikytas, vėliau konfiskuotas ir perduotas JAV kariniam jūrų laivynui, kur liko iki 1945-ųjų taikos.
Visus vyrus iš to laivo išsiuntė į imigracijos punktą Eliso saloje. Ten pareigūnas uždavė visiems tuos pačius keturis klausimus: 1) Vardas? 2) Tautybė? 3) Profesija? 4) Apsilankymo JAV tikslas?
Visi Alano draugai iš laivo atsakė, kad jie ispanai, paprasti jūreiviai, dabar neturintys kur eiti, nes jų laivą sulaikė. Po to ispanus greitai įleido į šalį, kur jie turėjo suktis kaip išmanė.
Bet Alanas nuo jų visų skyrėsi. Pirma, jo vardo ispanas vertėjas negalėjo ištarti. Taip pat jis sakė kilęs iš Švedijos. O svarbiausia – atvirai prisipažino esąs sprogmenų ekspertas, turintis patirties iš nuosavo sprogstamųjų medžiagų verslo, iš darbo patrankų gamykloje bei visai neseniai iš karo, kuriame ispanai kariavo su ispanais.
Po to Karlsonas ištraukė generolo Franko laišką. Pasibaisėjęs ispanas vertėjas išvertė jį imigracijos tarnybos pareigūnui, o tas tuoj pat iškvietė savo viršininką, kuris iškvietė savo viršininką.
Pirmiausia jie nusprendė, kad fašistą švedą reikia nedelsiant išsiųsti ten, iš kur jis atvyko.
– Jeigu tik galėsit parūpinti man laivą, būsiu laimingas išvykdamas, – sutiko Alanas.
Lengviau pasakyti, negu padaryti. Jie tęsė apklausą. Kuo daugiau imigracijos tarnybos pareigūnas sužinojo apie Alaną, tuo mažiau jam tas švedas atrodė fašistas. Ir komunistas jis nebuvo. Ar nacionalsocialistas. Matyt, Alanas paprasčiausiai niekas daugiau, tik sprogstamųjų medžiagų ekspertas. (…)
Paties svarbiausio imigracijos tarnybos pareigūno brolis tarnavo Los Alamoso karinėje bazėje Naujojoje Meksikoje. Kiek pareigūnas žinojo, kariuomenėje jis dirbo su bombomis ir panašiais dalykais. Neturėdami geresnių minčių, jie kuriam laikui suėmė Karlsoną, o paskui imigracijos tarnybos viršininkas aptarė šį atvejį su broliu, kai juodu susitiko šeimos ūkyje Konektikute per Padėkos dieną. Brolis atsakė nesąs labai sužavėtas minties būti atsakingam už potencialų Franko šalininką, bet jiems labai stinga profesinės patirties, kurios tas galėtų suteikti, galbūt jie rastų kokį gana nekvalifikuotą bei ne per daug slaptą darbą tam švedui, jei tai reikštų, jog jis daro paslaugą broliui.
Imigracijos tarnybos viršininkas atsakė, kad tai tikrai būtų paslauga, paskui juodu ėmė šveisti kalakutą.
Po kurio laiko Alanas pirmą kartą gyvenime skrido lėktuvu ir vėlyvą 1939-ųjų metų rudenį atvyko į amerikiečių armijos bazę Los Alamose, kur greitai visi suprato, kad jis nemoka nė žodžio angliškai. Ispaniškai kalbantis leitenantas gavo užduotį išsiaiškinti švedo profesinių įgūdžių ribas. Karlsonas turėjo jam užrašyti savo formules. Šis jas peržvelgęs pastebėjo rimtų novatoriaus gabumų įrodymų, tik atsiduso, kad vargu ar Alano sprogstamųjų užtaisų galios pakaktų automobiliui susprogdinti.
– O taip, pakaktų, – atsakė tas. – Automobilį ir žmogų jame. Išbandžiau.
Alanui leido pasilikti. Iš pradžių apgyvendino tolimiausiose kareivinėse, bet laikui bėgant jis ėmė kalbėti angliškai ir gavo vis daugiau judėjimo laisvės bazėje. Būdamas nepaprastai pastabus padėjėjas Karlsonas per dieną išmoko gaminti visai kitokius sprogstamuosius užtaisus nei tie, kuriuos jis pats sekmadieniais sprogdindavo žvyro karjere už savo namelio. O vakarais, kai dauguma jaunų vyrų traukdavo į miestą ieškoti moterų, Alanas sėdėdavo tik siauram skaitytojų ratui prieinamoje bazės bibliotekoje ir skaitydavo apie pažangiausią pirotechniką.
***
Alanas sužinodavo vis daugiau, tuo tarpu karas Europoje (galiausiai ir pasaulyje) vis labiau plėtėsi. Jis niekaip negalėjo pritaikyti savo naujų žinių praktiškai, nes vis dar tebuvo padėjėjas, tačiau bent jau laikė visas šias žinias atmintyje. Karlsono nebedomino nitroglicerinas ir natrio nitratas – jie tik diletantams, – dabar jam rūpėjo vandenilis, uranas ir kiti fantastiški, bet itin sudėtingi dalykai.
Nuo 1942-ųjų Los Alamoso karinėje bazėje įsigaliojo ypač griežti apribojimai. Prezidentas Ruzveltas skyrė grupei slaptą misiją – sukurti bombą, kuri, reikalui esant, vieninteliu sprogimu iškart sunaikintų dešimt ar dvidešimt ispaniškų tiltų, mąstė Alanas. Padėjėjų vis tiek reikėjo, netgi ypač įslaptintose patalpose, o itin mėgstamas švedas dabar gavo leidimą patekti į labiausiai saugomas patalpas.
Jam teko pripažinti, kad tie amerikiečiai išmano savo darbą. Vietoj Alanui įprastų medžiagų jie dabar eksperimentavo, stengdamiesi mažyčius atomus suskaldyti taip, kad kiltų milžiniškas sprogimas, kokio dar nematė pasaulis.
1945-ųjų balandžio mėnesį jiems beveik pavyko. Tyrinėtojai – tiesą sakant, ir Alanas – žinojo, kaip sukelti branduolinę reakciją, bet nežinojo, kaip ją valdyti. Ta problema žavėjo sprogmenų specialistą, vakarais, vienas sėdėdamas bibliotekoje, bandė ją išspręsti, nors niekas jo neprašė. Švedas padėjėjas nepasidavė, ir vieną vakarą… Dieve mano! Vieną vakarą… Alanas rado sprendimą!
Tą pavasarį kiekvieną savaitę įtakingiausi kariškiai ištisas valandas posėdžiavo su žymiausiais fizikos specialistais bei jų vadovu Openheimeriu, o Alanas nešiojo jiems kavą.
Mokslininkai pešiojo plaukus ir prašė dar kavos. Kariškiai kasėsi pakaušius ir prašė dar kavos. Kariškiai su mokslininkais, netekę vilties rasti sprendimą, prašė Alaną dar daugiau kavos. Taip tęsėsi savaitė po savaitės. Sprogstamųjų medžiagų specialistas jau kuris laikas žinojo atsakymą į jų klausimą, bet nemanė, kad padavėjas turėtų aiškinti virėjui, kaip gaminti valgį, todėl laikė liežuvį už dantų.
Kol progai pasitaikius, pats nustebęs, jis išgirdo save sakant:
– Atsiprašau, bet kodėl jūs nepadalijate urano į dvi lygias dalis?
Šie žodžiai jam tarsi netyčia išsprūdo, pilant kavą į Openheimerio puodelį.
– Ką sakėt? – atsiliepė Openheimeris, atkreipęs dėmesį į Alano žodžius ir apstulbęs, kad padavėjas prabilo.
Karlsonui nieko kito neliko, tik kalbėti toliau:
– Na, jei padalytumėt uraną į dvi lygias dalis ir užtikrintumėt, kad jos susijungs atėjus laikui, tada bomba sprogs, kada norėsit, o ne čia, bazėje.
– Į lygias dalis? – pasitikslino Openheimeris. – Tuo metu jo galvoje sukosi kur kas daugiau minčių, bet jis sugebėjo tik pakartoti „į lygias dalis“.
– Na, gal jums geriau žinoti, profesoriau. Dalys neturi būti vienodos, svarbu, kad jos būtų pakankamo dydžio, kai susijungs. (…) Padaliję kritinę masę į dvi dalis, turėtumėt dvi nekritines mases, tiesa? O tos tinka, nes iš dviejų kritinių masių galite gauti vieną kritinę.
– Ir kaip mums jas sujungti misteri… atsiprašau, bet kas jūs? – paklausė Openheimeris.
– Aš Alanas.
– Ir kaip, jūsų nuomone, misteri Alanai, mes galėtume jas sujungti? – tęsė Openheimeris.
– Įprastu, standartiniu sprogstamuoju užtaisu. Apie užtaisus aš išmanau, bet esu įsitikinęs, kad patys mokate juos naudoti.
Fizikai apskritai, o ypač žymiausi kariniai mokslininkai, nekvaili. Per kelias sekundes Openheimeris patikrino metrus lygčių ir priėjo išvadą, jog labai panašu, kad padavėjas teisus. Tik įsivaizduokit, tokios sudėtingos užduoties sprendimas yra toks paprastas! Įprastą standartinį sprogstamąjį užtaisą bombos gale galima aktyvuoti per atstumą ir jis numes nekritinę urano-235 masę link kitos nekritinės masės. Ji tuoj pat taps kritinė. Neutronai pradės judėti, urano atomai ims skilti. Prasidės grandininė reakcija ir…
– Bum! – tarė sau Openheimeris.
– Būtent, – atsiliepė Alanas. – Matau, kad jau supratote, profesoriau. Beje, gal kas nors dar norėtų kavos?
Tą akimirką durys į slaptą patalpą atsidarė, įėjo viceprezidentas Trumenas. Jis lankydavosi retai ir niekada neįspėdavo. (…)
Paskui Trumenas paprašė Openheimerio pranešti apie padėtį, tas greitai vėl pašoko ir skubėdamas nesugalvojo nieko geresnio, tik pasakyti, jog misteris Alanas – štai ten, kampe, – ką tik išsprendė problemą, kaip kontroliuoti sprogimą. Dar neįrodyta, kad jo sprendimas teisingas, bet Openheimeris teigia visiems čia esantiems, jog jis įsitikinęs: problema ką tik tapo istorija ir po trijų mėnesių jie galės sukelti bandomąjį sprogimą.
Viceprezidentas apžvelgė sėdinčius prie stalo, tie pritariamai palinkčiojo galvomis. Leitenantas Luisas pamažu vėl pradėjo kvėpuoti. Galų gale Trumenas nukreipė žvilgsnį į Alaną.
– Aš tikrai manau, misteri Alanai, kad jūs esate mūsų laikų didvyris. O man reikia ko nors užkąsti, kol grįšiu į Vašingtoną. Gal norėtumėt su manim papietauti?..

Jonas Jonasson

Apie knygą ir autorių

Jono Jonassono romanas „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – tai ne tik šimtamečio senuko galbūt paskutinis nuotykis, bet ir subtilaus humoro kupina jo gyvenimo istorija. Alanas Karlsonas buvo visų reikšmingiausių XX a. įvykių liudininkas ir netgi padarė jiems nemažą įtaką.
Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumenu, Franku ir De Goliu.
Švedo J.Jonassono (g. 1961 m.) knyga apie šimtametį 2010 m. Švedijoje tapo perkamiausia knyga, tiražas perkopė milijoną! Po metų dėl teisių aukcionuose varžėsi didžiausios Europos leidyklos, o šiandien knyga išleista 30 šalių. Kino studijos „Walt Disney“ padalinys įsigijo teises ekranizuoti knygą Skandinavijoje.

Kruvinos kautynės Irako miestų gatvėse, naujojo Irako ir Baltųjų rūmų politinės vingrybės, amerikiečių klaidos okupavus Iraką 2003 m. – visa tai knygoje “Be tikrosios garbės” perteikiama lengvu ir elegantišku stiliumi. Šią knygą jau galima rasti Lietuvos knygynuose, o “Veide” pateikiame ištrauką iš šio kūrinilo.

Visi amerikiečių generolai – Abizaidas, Sančesas, Konvėjus ir Metisas – troško kautynėms Faludžoje suteikti irakietišką išvaizdą. Irakiečiai 2/1 batalione buvo specialiųjų pajėgų kariai ir negalėjo ilgam pasilikti mieste. Todėl vykti į Faludžą įsakyta naujosios Irako armijos 2-ajam irakiečių batalionui, stovėjusiam į šiaurę nuo Bagdado. <…>
<…> Metisui paprašius Irako karių, patarėjai manė, kad 2-asis batalionas pasirengęs. Vyresnysis patarėjas majoras Deividas Leinas (David Lane) sraigtasparniu atskrido į Tūlano vadavietę. Leinas patikino pulko štabą, kad jo irakiečiai gali imtis paprastų pareigų, kaip antai reguliuoti eismą ir organizuoti tūkstančius iš miesto bėgančių civilių gyventojų. Leinui derinant veiksmus su pulku, 2-asis batalionas susipakavo mantą. Balandžio 5-ąją Irako kareiviai ir devyni amerikiečių patarėjai, lydimi keturių Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų „hamvių“, išsirengė penkių valandų kelionei į pietus.
Palikęs stovyklą, konvojus iš pradžių neblogai pasistūmėjo, nes keliuose sutiko nedaug civilinių automobilių. Daug kur virė kautynės. Sunitų sukilėliai grūmėsi Faludžoje, Bagdado lūšnynų rajonuose Sadrui ištikima šiitų milicija kėlė riaušes. Televizijos stotys rodė susirėmimus ir minias keliolikoje miestų ir kaimų. Tūkstančiai bedarbių, susirinkusių turgaus aikštėse, murmėdavo tarp savęs, plito bendras nepasitenkinimas ir įtampa.
Šiauriniame Bagdado priemiestyje automagistralė susiaurėjo iki keturių juostų. Bet kaip sustatyti automobiliai privertė karinį transportą lėtai šliaužti viena vora. Apskurusiose parduotuvėse ir priešais dviaukščius fasadus abiejose kelio pusėse grumdėsi minios vyrų, niūriai spoksančių į Irako kareivius. Irako karininkai nervinosi, rėkavo, kad suirzę žiūrovai trauktųsi iš kelio ir leistų konvojui pravažiuoti.
Konvojui sustojus, amerikiečių patarėjai, sėdėję po du atskiruose sunkvežimiuose, sunerimo. Priešakinio „hamvio“ vairuotojas šaukė sunkvežimio vairuotojui, kad tas neblokuotų kelio. Ridendami statines ir akmenis, į gatves pasipylė vyrai. Ketvirtame sunkvežimyje važiavęs Garsija per radiją suriko:
– Apvažiuok tą sunkvežimį! Spausk viduriu gatvės! Nešdinamės iš čia, greičiau!
Per vėlu. Nuo parduotuvių stogų prapliupo AK šūviai, minia pasklido ir išsilakstė, ieškodama prieglobsčio parduotuvėse ir nerdama į skersgatvius. Veikdami be įsakymo, keli irakiečių kariai iššoko iš atvirų sunkvežimių ir atidengė netvarkingą ugnį. Prie jų prisijungė daugiau kareivių. Pasipylė šūviai. Garsija išvydo skersgatvių galuose besiburiančius vyrus su AK ir RPG rankose. Netrukus sukilėliai užsiropštė ant plokščių stogų, prislinko ir, iškišę šautuvų vamzdžius per kraštą, ėmė netvarkingai pilti papliūpomis. Irako kareiviai lygiai taip nedrausmingai irgi pliekė į visas puses. Akivaizdu, kad nei vienai, nei kitai pusei niekas nevadovavo, būreliai jaunų vyrų tiesiog pleškino vieni į kitus. Minios plūdo artyn kaip moskitų ordos.
Garsija pamanė, kad situacija absurdiška, bet mirtinai pavojinga.
– Nutraukt ugnį! Atgal į sunkvežimius! – sustaugė jis. – Nutraukt ugnį! Judinkitės, judinkitės!
Nutįsęs kelyje per pusantro kilometro ir susimaišęs su civiliniu transportu, konvojus suiro. Kuopoms vadovaujantys Irako karininkai bejėgiškai dairėsi, negebėdami imtis veiksmų, laukdami įsakymų iš viršaus. Tai vienur, tai kitur mašinų voroje jūrų pėstininkų puskarininkiai staugė ant kareivių, tempdami juos atgal į sunkvežimius, rėkė kiekvienam, kad liptų į transportą ir nešdintųsi iš čia.
Vyresnysis patarėjas majoras Krisas Deivisas (Chris Daves) važiavo šeštame sunkvežimyje. Visiškai sustojus ir šaudymui ėmus stiprėti, Deivisas nubėgo prie pirmo sunkvežimio. Ten surado Irako bataliono vadą, galingo šeicho sūnėną, besiginčijantį su didėjančia minia. „Tai beprotiška, – pagalvojo Deivisas, – niekada nevalia sustabdyti konvojaus naikinamojoje zonoje, jau nekalbant apie debatus su vietiniais.“ Bataliono vertėjai pabėgo, bet Deivisui pakako vos kelių akimirkų iš rankų mostų ir tiradų suprasti, kad minia reikalauja atiduoti jai amerikiečių patarėjus. Bataliono vadas atsisakinėdamas purtė galvą, energingai aiškindamas savo poziciją. Deivisas sugriebė jam už peties:
– Eime, eime!
Bataliono vadas apsidairė, tartum pirmą kartą pamatydamas laukinę sceną. Kol ginčijosi su viena grupe, vos už kelių šimtų metrų gatvėje virė susišaudymas. Jam įšokus į „hamvį“, Irako kareiviai irgi sulipo atgal į sunkvežimius, ir konvojus lėtai pajudėjo pirmyn.
Prasidėjus šaudymui, Garsijos sunkvežimio vairuotojas nėrė lauk ir pabėgo. Garsija pamatė, kad kiti sunkvežimiai išvyksta. AK pyškėjimas artėjo prie jo sunkvežimio. Irakiečiams ant stogo virš jo galvos aklai pleškinant, aplink žvangėjo ant šaligatvio krintančios tūtelės. Garsija pastebėjo štabo seržantą Džonį Maknaitą (Johnny McKnight), vienu kvartalu toliau nuo jo mėginantį suformuoti paramos ugnimi grupę.
– Čionai! – riktelėjo Garsija, rodydamas į likimo valiai paliktą sunkvežimį. – Vairuosi tu! Hadžiai sugrįš, kai pamatys, kad išvykstame. Čia negalima likti!
Maknaitas atskuodė prie Hyundai sunkvežimio vis dar veikiančiu varikliu. Kaip Garsija spėjo, Irako kareiviai nusekė paskui ir, šaudydami į visas puses, ėmė ropštis į kėbulą. Sunkvežimis trūktelėjo ir šoktelėjo priekin. Maknaitas nesistengė junginėti pavarų. Sėdėdamas greta Maknaito, Garsija matė iš langų ir išilgai stogų kyšančius automatų vamzdžius. Parduotuvių savininkai irgi prisijungė. Šoninėmis gatvėmis dūmė minios vyrų, jie mėgino susirasti ugnies pozicijas pirma sunkvežimio. Pro šalį, lydimas dar vieno, į kitą konvojaus galą prašvilpė JAV sausumos pajėgų „hamvis“. Kulkosvaidininkas pamojo, kad Maknaitas padidintų greitį.
Maknaito raginti nereikėjo. Jam iš dešinės barzdoti vyrai į kelią rideno statines. Vieni berniukai svaidė akmenis, kiti susigūžę tūnojo pakelės griovyje, kažką kaišiodami po sunkvežimio padangomis. Maknaitui sudilgčiojo pakaušį pagalvojus, kad tai galėtų būti granatos. Tada pastebėjo, kad jie ten mestelėdavo nedidelius akmenėlius žaisdami kažkokį žaidimą.
Iš skersgatvio išnėrė pikapas ir staigiai priešais sustojo. Maknaitas suktelėjo į kairę, atšoko nuo dviejų stovinčių automobilių, vėl suvaldė sunkvežimį ir nulėkė apžergęs purviną vidurio liniją. Vyrai mėtė ant kelio akmenis, betono gabalus ir metalo fragmentus. Kiti šaudė.
Kulka suaižė vairuotojo veidrodėlį šalia Maknaito peties. Kita perskrodė priekinį stiklą. Maknaitas meldėsi. Priešais didelis melsvas sunkvežimis, kokiais į turgų paprastai gabenami galvijai, blokavo dvi eismo juostas. Paskuigalis degė, tankūs juodi dūmai virto į dangų. Maknaitui dundant pro šalį, keli vyrai ant sunkvežimio kaip tik šliūkštelėjo kibirą degalų. Juos, regis, labiau domino jų asmeninis laužas, o ne konvojus.
Scena nepriminė karinių veiksmų, veikiau beprotnamį. Vieni Sadro rėmėjai iš šiitų milicijos šaudė į amerikiečius, kiti – į Irako kareivius, iš kurių pusė irgi buvo šiitai. Vieni parduotuvių savininkai rypavo dėl jų parduotuvėms padarytos žalos, kiti, pačiupę AK, pleškino į nieką. Lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai buvo lamdomi, daužomi, padeginėjami. Berniukai, svaidydami akmenis, juokėsi ir šokavo aplink tarsi per karnavalą. Maknaitas spaudė iš paskutiniųjų, vis išvysdamas keistų vaizdų, kaip antai vyrą, kuris su AK rankoje mojuodamas ir šypsodamasis bėgo sunkvežimio link. Maknaitas negalėjo pasakyti, ko tas norėjo – padėti jam ar nužudyti.
Konvojui prireikė valandos išsiraityti iš sangrūdos ir beprotnamio. Kaip plieno rutuliukai automatiniame pinbole, sunkvežimiai daužėsi į lengvuosius automobilius ir vidurio tvorelę, šokčiojo per akmenis ir betono gabalus. Vyrai senais darbiniais marškiniais ir apsmukusiomis kelnėmis išbėgdavo iš skersgatvių, pašaudydavo nuo klubo ir vėl nerdavo atgal. Jūrų pėstininkai nepamatė nė vieno iš organizuotų fedajinų, vilkinčių juodomis nindzių uniformomis, tik paprastus bedarbius Irako vyrus, apimtus siautulio, kurio nė vienas iš jų nebūtų įstengęs paaiškinti. Garsijai įsiminė vienas vyras, stovėjęs skersgatvyje ir iš dviejų pistoletų, po vieną kiekvienoje rankoje, tvatinęs tiesiai į orą.
Iškilus grėsmei, kad konvojus bus sutriuškintas vien mase, atskriejo du Apache sraigtasparniai, ir minia puolė slėptis į pastatus. Konvojus galiausiai ištrūko iš nedidelių gatvės siaubų, pavažiavo kelis kilometrus tuščia magistrale, tada sustojo plačiu gynybiniu žiedu persigrupuoti…

Bing West

Apie knygą
Bingo Westo knygoje “Be tikrosios garbės. Mūšis dėl Faludžos 2004″ prieš skaitytojo akis įspūdingai atsiskleidžia dvidešimt mėnesių trukusio mūšio dėl Faludžos 2003–2004 m. Irake panorama. Autorius jūrų pėstininkų karininku tarnavo Vietname, buvo Ronaldo Reagano gynybos sekretoriaus padėjėjas. Klasika tapo jo knyga apie karą Vietname „Kaimas” (The Village). Šiuo metu autorius jau yra išleidęs kelias knygas apie karus Irake ir Afganistane. Šioje knygoje pateikiamas įtemptas siužetinis audinys, nuaustas iš šimtų pokalbių su kovos veiksmuose dalyvavusiais kariais ir paties autoriaus įspūdžių, sukauptų ilgą laiką būnant Irake priešakinėse linijose.

David Lodge

Leidėjai kalba, kad “Mintijimai…” – tai meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto. Iš šios ištaukos mūsų “Skaitinių” skiltyje nesunkiai nuspręsite, ar tai Jūsų knyga.

VIENAS, du, trys, bandau, bandau…[raugėja] Atsiprašau! Dabar, kiek, 18.51, trečiadienis, vasario 26-a… Aš vis dar kontoroje, užuot sėdėjęs namie, šildęs užpakalį prie židinio ir ragavęs pirmą dienos gėrimą, nes Smegenyse iškilo problema… Šiandien po pietų man pranešė, kad užlūžo Kapitonas Menkė, bet, regis, sugedo techninė įranga, o gal ir laidai… šiuo metu visur šliaužioja technikai ir elektrikai ir ieško problemos, o man nesinori važiuoti namo neįsitikinus, kad jis sutaisytas… mintis, kad Smegenyse naktį kils gaisras, yra baisi, kad ir kokia neįtikėtina…Taigi paskambinau Kerei pranešti, kad grįšiu vėlai, ir prisėdau padirbėti prie darbuotojų atestacijos, kurią nuolat atidedu… šiais laikais tiek daug suknistų formų… bet kai atsirakinau dokumentų spintą, kur laikau konfidencialią medžiagą, mano akys užkliuvo už senojo „Pearlcorder“ ir neatsispyriau nepaklausęs praeito sekmadienio rytą įrašytos juostos… Dar rankos nepriėjo jos iššifruoti… Na, išties reikia tokio prietaiso, kurie naudojami įrašų šifravimui, su ausinėmis ir pedalu, stabdančiu ir paleidžiančiu juostą… Žinau, kad kontora apačioje tokį turi, bet man nepatogu jį skolintis, nes žmonės nustebs, kad tiesiog neatiduodu šifruoti… Užsisakiau kalbos atpažinimo programą, kuri vadinasi „Voicemaster“, kiek suprantu, ji rinkoje geriausia, bet jos dar neatsiuntė, bet to, prieš naudojant, ją reikia išmokyti atpažinti savo tarimą… Vienu žodžiu, dabar perklausiau „Pearlcorder“ juostelę ir, turiu pasakyti, buvau absoliučiai sužavėtas… nors to eksperimentinė vertė ir abejotina, deja… Ne tik dėl to, kad pats eksperimentas jau iš dalies nulemia tavo minčių kryptį ir turinį… bet ir dėl to, kad jas išreikšdamas… kad ir kaip neformaliai… jas išreikšdamas kalba jau esi per žingsnį nuo paties sąmonės reiškinio… todėl, kad… na, todėl, kad kiekviena mano ištarta frazė, kad ir kokia ji atrodytų fragmentiška ir nereikšminga, yra rezultatas, atsiradęs dėl sudėtingos sąveikos… ieškojimo… konkurencijos… tarp skirtingų mano smegenų dalių…Tai tarsi biuletenis, atitinkamas tekstas, sukurptas už uždarų durų po nanosekundės trukmės intensyvios redakcinės diskusijos ir paleistas į smegenų kalbos centrus toliau transliuoti… O paties redakcinio proceso neįmanoma nei įrašyti, nei stebėti, nebent tik kaip elektrocheminės veiklos tarp milijonų neuronų pavyzdį, dailų vaizdą ant skenerio… Bet nieko tokio, visai vertėtų dar padirbėti su tais įrašinėjimais, gal ir išlįs kas naudinga, gal kas nors apie dėmesio pobūdį… aišku, kad negalėsiu daugumos minčių cituoti popieriuje, jos pernelyg asmeniškos, pernelyg atviros, jau nekalbant apie kai kurias nešvankybes… bet buvo labai įdomu… tarytum slapta klausytumeisi savo paties minčių… Man buvo kone gaila, kad juosta baigėsi, kai mane pertraukė ar greičiau atitraukė Helena Ryd, per lietų einanti per miestelį tarsi siela be vietos… Pasirodo, ji nuėjo į koplyčią ir buvo ten visą tą laiką, kol jos ieškojau, – sakė man šiandien per pietus… Susitikau ją administracijos pastate ir mudu kartu papietavome… turbūt nuo to makaronų padažo man taip sustojo skrandis… pasirodo, ji katalikė ar bent jau užauginta kaip katalikė… ji daugiau nebetiki, bet negali prisiversti išmesti iš galvos viso to reikalo, vis nerimsta dėl žmogaus nemirtingumo idėjos, kaip ir daugybė kitų šiaip protingų žmonių… net mokslininkų… Pavyzdžiui, kai kurie artimiausi Darvino bendražygiai garbino spiritualizmą… Volis, Galtonas, Romanesas – visi vaikščiojo į seansus, tarėsi su mediumais… tarsi sunaikinus krikščionybės įtikimumą jiems žūtbūt reikėtų surasti krikščioniškojo rojaus pakaitalą… Galtonas net įkalbėjo patį Darviną, kaip rašoma toje mano recenzuotoje biografijoje, kartą pabūti viename seanse… bet senis nepasišiukšlino ir išėjo, palikęs kitus tamsoje susikibus rankomis sėdėti aplink stalą, su saulės šviesą sulaikančiomis užuolaidomis, laukiančius, kol šmėklos parodys, ką gali… Džordž Eliot ir tas jos draugužis, Livis, juodu irgi buvo ten, kiek pamenu, ta sena kumelė, kuri pati pareiškė, kad Dievas yra… kaip jis ten… Dievas neįmanomas, nemirtingumas neįtikėtinas, o gal ir atvirkščiai… netgi ji buvo pasirengusi išbandyti spiritizmą… Atsikratę Dievo jie ėmė panikuoti dėl pasekmių, net Darvinas… tarp kitko, gal todėl antroji pagal garsumą filosofijos istorijoje sentencija yra Nyčės „Dievas mirė“?.. Net Darvinas… negi jo chroniška prasta sveikata ne psichosomatinė? Jaunystėje jis buvo sveikas ir energingas, antraip nebūtų išgyvenęs kelionės „Beagle“? Bet vos jis nusitvėrė evoliucijos idėjos, vos parašė Apie rūšių kilmę ir pamatė, kokias pasekmes ji turės religijai, jam pasireiškė patys įvairiausi simptomai: votys, pilvo pūtimas, vėmimas, drebulys, alpulys… hemorojus… spengimas ausyse… muselės akyse… visokios kokios tik gali būti šlykštynės… o nė vienas jo daktarų negalėjo nieko nei paaiškinti, nei išgydyti… vienas jų pasakė, kad čia esama užslėptos podagros, gal greičiau užslėptos kaltės… ir jis išmėgino pačias įvairiausias šarlataniškas priemones, apie kurias rimtam mokslininkui nė mintis nekiltų… pavyzdžiui, kaipgi ten, kaustė save žalvarinėmis ir cinko grandinėmis… mirko acte… kasdien iščiulpdavo dviejų citrinų sultis… gulėdavo ledo šaltumo voniose… ir viskas veltui. Ar tik visos šitos nesąmonės nebus tam tikras savęs baudimas už tą mirtiną smūgį religijai?.. Bet ne evoliucija, o jo mylimiausios mažosios Anės mirtis pakirto jo paties tikėjimą Dievu… Reikia atminti, kad tais laikais būta daug mirčių, daug daugiau nei dabar, paprastos vaikystės ligos galėjo būti mirtinos, kaip ir gimdymas… Galtoną su kompanija į spiritizmą nuvedė ne tiek jų pačių nemirtingumo troškimas, kiek ilgesys ir noras vėl susitikti su savo mirusiais artimaisiais, ypač jei tie mirė jauni… Neabejoju, kad todėl praeitą sekmadienį Helena Ryd ir patraukė į koplyčią, ji vis dar gedi savo vyro… išbandžiau su ja nedidukę šoko terapiją – neužjaučiau jos tradiciškai, kai ji išsitraukė netekties kortą per mūsų pokalbį per pietus, ir minutėlę pagalvojau, kad įpykusi atsistos ir išeis, bet ji išliko šaltakraujiška… ir mudu gana smagiai pasišnekėjome apie dualizmą, suvokimą, dirbtinį intelektą ir t. t… paskui atsivedžiau ją čia, parodžiau Karinčio freską… ji protinga ir dar graži, jos figūra, kurią šeštadienį vakare iš esmės slėpė suknelė, dabar, po megztuku ir kelnėmis, matėsi kur kas geriau, aiškiai apvalios formos… be to, jos oda stebėtinai graži kaip moters, gerokai peržengusios jaunystės žydėjimą… Tačiau ji kažkokia melancholiška, man atrodo, kad ji labai reikalinga globos, nemanau, kad nuo vyro mirties jai to teko, ji tarsi spinduliuoja kažkokią skaistybės įžadų aurą, lyg vienuolė… Įdomu, kiek laiko aš susilaikyčiau nuo sekso, jei Kerė staiga mirtų, įtariu, kad neilgai, na, žinau, kad neilgai… Tai šokiruoja, bet… jei įsivaizduoju Kerės mirtį, pirma mintis, kuri ateina man į galvą, yra ne mano paties, gedinčio ir paklaikusio, paveikslas, bet laisvė dulkintis su kitomis, Mariana ar Helena Ryd, ar bet kuria kita, kuri galėtų būti laisva, be jokios sąžinės graužaties ar baimės būti sučiuptam… Žinoma, jei taip nutiktų, esu tikras, išties paklaikčiau ir liūdėčiau, ir turbūt kurį laiką seksas manęs apskritai nedomintų, nors abejoju… greičiau jau atvirkščiai, ieškočiau paguodos kitų glėbyje: „Prašau, pasilik nakčiai, man tereikia, kad mane kas nors apkabintų“, ak, kokia nuginkluojanti frazė… Ir, aišku, paveldėčiau bent dalį Kerės pinigų, būčiau tiek laisvas, tiek turtingas, neverta apsimetinėti, kad įsivaizduodamas jos mirtį apie tai nepagalvoju…Tai geras pavyzdys to, apie ką kalbėjome šiandien per pietus, sąmonės privatumas, minties slaptumas, skrynios, kurios raktą turim tik mes patys, prikrovimas, ir ačiū Dievui… Sužinojusi, kad dabar mano galvoje sukasi šitos mintys, Kerė būtų priblokšta, ji niekada man neatleistų… bet ji ir pati greičiausiai panašiai fantazuoja apie mano mirtį, staigią, neskausmingą… įsivaizduoja, kaip susiranda naują partnerį, vėl įsimyli, gal ką nors jaunesnį, romantiškesnį už mane… Ar ta idėja mane trikdo? Ne, ne visai, nes iš tiesų nelabai ja tikiu, ji hipotetinė, juk negaliu sulaikyti jos fantazijų taip, kaip galiu savąsias [įrašas baigiasi]

Man ką tik paskambino ir pranešė, kad aptikta problemos priežastis… pelė… ne kompiuterinė pelė, o tikra, su keturiomis kojomis ir ūsais… ji perkando laidą ir nusitrenkė – rado lavoną. Išeinu.

Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė

Apie autorių ir knygą
Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.

“Vasaros skaitinių” skiltyje – tikras džiaugsmas vieno žymiausių XX amžiaus egzistencialistų Jeano Paulio Sartre’o gerbėjų akims ir sielai. Siūlome ištrauką iš netrukus knygynuose pasirodysiančios pirmą kartą lietuvių kalba išleidžiamos knygos “Brandos amžius”, kuria pradedama rašytojo trilogija “Laisvės keliai”.

“Vasara!” Dangus įkyriai persekiojo gatvę, tai buvo kažkokie gamtos monai; žmonės sklendė dangumi, jų veidai liepsnojo. Matjė kvėpė žalią, gyvą aromatą, šviežias dulkes. Jis prisimerkė ir nusišypsojo: “Vasara!” Kiek paėjėjo; juodas tirpstantis asfaltas, nusėtas baltais grūdeliais, lipo prie padų: Marselė buvo nėščia ir tai jau nebe ta vasara.
Ji miegojo, jos kūnas maudėsi tirštame šešėlyje ir miegodama ji prakaitavo. Jos gražios rusvos krūtys su violetiniais ratukais suglebo, lašeliai sunkėsi ir drėkino spenelius, baltus ir sūrokus – kaip gėlės. Ji miega. Ji visada miega iki vidurdienio. Bet gurgulas jos įsčiose nemiega, jam nėra kada miegoti; jis maitinasi ir pučiasi. Laikas bėgo tvirtais ir nesugrąžinamais postūmiais. Gurgulas pūtėsi, o laikas bėgo. “Per artimiausias dvi paras reikia rasti pinigų.”
Liuksemburgo sodas, čia šilta ir balta: statulos ir balandžiai, vaikai. Vaikai laksto, balandžiai skraido. Nesibaigiantis judėjimas, balti blyksniai. Matjė prisėdo ant metalinio suolo. “Kur rasti pinigų? Danielis man neskolins, bet vis tiek paprašysiu… Blogiausiu atveju visada galiu kreiptis į Žaką.” Veja bangavo iki pat kojų, statula jam rodė savo jauną akmeninį užpakalį, balandžiai burkavo ir taip pat buvo panašūs į akmeninius. “Galų gale man trūksta kokių dviejų savaičių, žydas palauks iki mėnesio galo, o 29-tą – atlyginimas.”
Staiga Matjė atsitokėjo: jis tarsi pamatė tai, apie ką galvoja, ir išsigando pats savęs: “O Briunė dabar žingsniuoja gatvėmis, gėrisi šviesa, jam lengva, nes jis laukia, eina per trapų miestą, kurį jis tuoj sugriaus, jaučiasi stiprus, jis žengia šiek tiek krypuodamas, atsargiai, nes dar neatėjo metas viską daužyti, jis laukia, jis viliasi. O aš! O aš! Marselė nėščia. Ar Sara įkalbės tą žydą? Kur gauti pinigų? Štai apie ką aš mąstau!” Netikėtai jis vėl pamatė arti susodintas akis po vešliais juodais antakiais: “Madridas. Norėčiau ten važiuoti. Prisiekiu.” Ir staiga jam dingtelėjo: “Aš senas.”
“Aš senas. Štai sėdžiu atsidrėbęs ant suolo, iki kaklo įklimpęs į savo gyvenimą, niekuo netikiu. Bet aš taip pat norėjau vykti į Ispaniją. O paskui neišdegė. Negi tos ispanijos dar egzistuoja? Aš čia, mėgaujuosi savimi, jaučiu burnoje užsistovėjusį geležingo vandens ir kraujo skonį, savo kvapą, tai mano nuosavas kvapas, aš egzistuoju. Egzistuoti – tai gerti save nejaučiant troškulio. Trisdešimt ketveri metai. Trisdešimt ketveri metai, kai aš skanauju save ir esu senas. Aš dirbau, laukiau, turėjau tai, ko norėjau: Marselę, Paryžių, nepriklausomybę, dabar viskas baigta. Daugiau nieko nelaukiu.” Jis žiūrėjo į tą įprastą sodą, visada naują, visada tokį pat kaip jūra, šimtą metų vagojamą tokių pat spalvingų ošiančių bangų. Čia visa tas pat: tie patys šėliojantys vaikai kaip prieš šimtą metų, ta pati saulė ant gipsinių deivių su numuštais pirštais ir tie patys medžiai; bet buvo ir Sara savo geltonu kimono, buvo nėščia Marselė, buvo pinigai. Ir visa tai taip natūralu, taip normalu, taip monotoniška, šito buvo gana pripildyti gyvenimą, tai ir buvo gyvenimas. O visa kita – visos tos ispanijos, visos tos oro pilys, visa tai… Ką? Tik drungna pasaulietinė nereikšminga religija asmeniniam naudojimui? Kuklus dangiškas viso mano tikrojo gyvenimo akompanimentas? Alibi? “Būtent jie mane mato. Jie – tai Danielis, Marselė, Briunė, Žakas: jie mato mane kaip žmogų, kuris nori būti laisvas. Jis valgo, geria kaip visi, jis valstybės tarnautojas, jis neužsiima politika, skaito L’Oeuvre ir Le Populaire, turi sunkumų su pinigais. Bet jis nori būti laisvas, kaip kiti nori įsigyti pašto ženklų kolekciją. Laisvė – jo slėpiningas sodas. Jo mažas sandėris su pačiu savimi. Tingus ir šaltas žmogus, kiek chimeriškas, bet iš esmės labai protingas, žmogus, kuris slapta susikurpė pilką, bet tvirtą inertišką laisvę ir retkarčiais pateisina save kilniais samprotavimais. Negi aš toks ir esu?
Jam septyneri metai, jis – Pitivjė, pas savo dėdę Žiulį, dantistą, priėmimo kambaryje žaidžia žaidimą, kuris sustabdytų jo egzistavimą; reikia pamėginti nepraryti savęs, lyg tavo burnoje būtų labai šaltas skystis ir tu sulaikai mažą to skysčio rijimo veiksmą, kuris jį nusiųstų į patį gerklės galą. Jam pavyko visiškai ištuštinti galvą. Bet ta tuštuma dar turėjo skonį. Tai buvo kvailysčių diena. Jis grimzdo provincijos vasaros karštyje, kuris atsidavė musėmis. Ir, tikrai, jis ką tik sugavo musę ir nutraukė jai sparnus. Konstatavo, kad jos galva panaši į degtuko sieros galvutę, rado virtuvėje grandiklį ir patrynė į ją musės galvutę laukdamas, kol ji užsiliepsnos. Bet veikė negrabiai: tai tebuvo maža niekinga dykinėtojo komedija, jam rimčiau nepavyko ja susidomėti, jis puikiai žinojo, kad musė neužsidegs. Ant stalo dryksojo suplėšyti iliustruoti žurnalai ir stovėjo puiki pilkšvai žalsva kinų vaza su ąselėmis, primenančiomis papūgos nagus; dėdė Žiulis buvo sakęs, kad šiai vazai trys tūkstančiai metų. Matjė prisiartino prie vazos sudėjęs rankas už nugaros ir apžiūrėjo ją, nekantriai linguodamas į šonus: baisu būti mažyčiu duonos minkštimo gabalėliu šiame sename daugiasluoksniame pasaulyje atsidūrus prie trijų tūkstantmečių senumo abejingos vazos. Jis atsuko jai nugarą, ėmė vartyti akis ir šnarpšti nosimi priešais veidrodį, bet jam nesisekė prasiblaškyti, paskui staiga vėl grįžo prie stalo, pakėlė vazą, ši pasirodė labai sunki, ir tėškė ją ant parketo: tai šovė jam į galvą netikėtai, ir tuoj pat pasijuto lengvas kaip voratinklio siūlas. Jis susižavėjęs spygsojo į porceliano drūzgus: ką tik kažkas atsitiko šiai trijų tūkstančių metų vazai tarp penkiasdešimtmečių sienų, po amžina vasaros šviesa, atsitiko kažkas akiplėšiška, panašaus į aušrą. Jis pamanė: “Ir tai padariau aš!” Ir pasijuto išdidus, laisvas nuo pasaulio ir prieraišumų, be šeimos, be šaknų, toks mažytis užsispyręs daigas, kuris pralaužė žemės plutą.
Jam šešiolika, jis, mažas peštukas, guli Arkašone ant smėlio ir žiūri į ilgas plokščias vandenyno bangas. Jis ką tik apkūlė jauną bordietį, kuris apmėtė jį akmenimis, ir privertė ryti smėlį. Sėdi pušų paunksnyje uždusęs, šnervės pilnos sakų kvapo, ir jam pasirodė, kad jis – mažas sprogimas ore, apvalus, status ir nepaaiškinamas. Jis tarė sau: “Aš būsiu laisvas”, o veikiau jis nieko sau nepasakė, bet būtent tai jam norėjosi pasakyti ir tai tarsi pažadas; jis tarsi užsižadėjo, kad visas jo gyvenimas bus panašus į tą netikėtą akimirką. Jam dvidešimt vieneri, kambaryje skaito Spinozą, Užgavėnės, gatve darda didžiuliai margaspalviai vežimai, prikrauti kartoninių manekenų; jis užverčia galvą ir vėl kartoja savo pasižadėjimą su ta filosofine pompastika, kuri netrukus tapo Briunė ir jo savastimi; jis tarė sau: “Aš išgelbėsiu save pats!” Dešimtis, šimtus kartų jis kartojo tą savo priesaką. Žodžiai su amžiumi keitėsi, keitėsi su intelektualinėmis madomis, bet liko tas vienintelis ir nekintamas priesakas; ir Matjė pats sau nebuvo nei aukštas, tik kiek dramblotas vyriškis, dėstantis berniukų licėjuje filosofiją, nei Žako Delariu, advokato, brolis, nei Marselės meilužis, nei Danielio ir Briunė draugas; jis buvo ne kas kitas, tik tas priesakas.
Koks priesakas? Jis persibraukė ranka pavargusias nuo šviesos akis; dabar jis niekuo labai gerai nebebuvo įsitikinęs; dabar vis dažniau jautėsi savotiškoje tremtyje. Kad suprastum savo priesaką, reikėjo būti santarvėje su pačiu savimi.

Apie knygą ir autorių
1930-ieji, bohemiškasis Paryžius: Liuksemburgo soduose gyvenimu mėgaujasi ponai su fetrinėmis skrybėlėmis, briliantinu teptomis galvomis, ar korsetais, prilaikančiais padribusius pilvus, damos muslino suknelėmis, vyno kartėliu lūpose…
1945 m. parašytame J.P.Sartre’o romane “Brandos amžius” – trys lemtingos filosofijos mokytojo, “sekmadienių rašytojo” Matjė gyvenimo dienos. Matjė meilužė Marselė laukiasi jų kūdikio. Jis skubiai turi gauti pinigų abortui. Bet, svarbiausia, Matjė turi apsispręsti: galbūt jis galėtų atsisakyti jo įsivaizduojamos Laisvės – gyvenimo “lyg tarp kitko”, galbūt galėtų atsiduoti šeimos gyvenimui…
J.P.Sartre’as (1905–1980) – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas, vienas žymiausių XX amžiaus egzistencialistų. 1964 m. rašytojas atsisakė jam skirtos Nobelio literatūros premijos, kaip pats teigė viešame pranešime, dėl asmeninių ir objektyvių priežasčių, bet ne dėl to, kad norėtų sumenkinti pačią premiją.
Pasak J.P.Sartre’o, žmogus yra pasmerktas laisvei. Jis gali jos atsisakyti tik nustodamas būti autentišku žmogumi, pačiu savimi, kaip asmenybe. Autentiškai egzistuojantis žmogus yra laisvas ir atviras, nes nuolat kuria pats save, priimdamas sprendimus, už kuriuos atsakingas tik pats, – tos atsakomybės jis negali suversti nei visuomenei, nei istorijai, nei kam kitam.