ES ambicijos. Atokiame miestelyje gyvenanti jauna mama, norėdama prisidurti vieną kitą eurą per vaiko priežiūros atostogas, nusprendė įkurti nedidelį verslą ir pardavinėti savo gaminamus papuošalus. Kadangi ji gali dirbti tik iš namų, kurti elektroninį verslą pasirodė natūrali išeitis. Merginai sekėsi puikiai ir jos virtuali parduotuvėlė išpopuliarėjo, vis dėlto panorusi pardavinėti savo papuošalus dar ir Lenkijoje bei Latvijoje, ji šios minties greitai atsisakė.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pasirodo, svetainių parengimas latvių ir lenkų kalbomis yra tik pradžia – verslą reikia pritaikyti ir prie latviškų, ir prie lenkiškų taisyklių, už tai tektų pakloti bent po 5 tūkst. eurų kiekvienoje šalyje, o tiek smulkusis verslas, žinoma, neišgali sumokėti.

Bendrajai rinkai – ta pati skaitmeninė sistema

Šis verslas, kaip ir daugelis kitų, susidūrė su kliūtimis, dėl kurių neišnaudoja savo potencialo. Būtent tokių situacijų siekiama išvengti sukuriant bendrąją skaitmeninę rinką (angl. ~Digital Single Market~, DSM). Šioje erdvėje galiotų daugmaž vienodos taisyklės. Tai sutaupytų daug laiko ir pinigų verslams, o kartu vartotojams suteiktų daugiau pasirinkimo galimybių, patrauklesnes kainas, būtų lengviau grąžinti brokuotas prekes, pirktas kitose ES valstybėse.

Prognozuojama, kad, panaikinus nacionalines kliūtis internetu vykdomiems sandoriams ir labiau suderinus skirtingų ES šalių taisykles, kasmet į ES šalių biudžetus papildomai būtų galima surinkti apie 400–500 mlrd. eurų. Tai svarbu, nes Europos ekonominė svarba ir patrauklumas yra sumenkę.

Kai Europa pagaliau susivokė, kad jos konkurencingumas vos per keletą finansų krizės metų dar labiau smuko ir apie 6 mln. europiečių neteko darbo, Europos Komisija prioritetu paskelbė technologinę pažangą ir inovatyvumą.

EK prezidentas Jeanas Claude‘as Junckeris bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą įvardijo kaip vieną iš dešimties svarbiausių savo kadencijos tikslų. Tikimasi, kad, vietoj 28 skirtingų skaitmeninių ES rinkų, atskirtų nacionaliniais barjerais, turint vieną bendrą, būtų galima palengvinti verslo sąlygas, paskatinti inovacijas, spartesnį ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, o galiausiai padidinti Europos tarptautinį konkurencingumą.

Tokia aplinka suteiktų progą lengviau iškilti ir išplėsti veiklą smulkiajam verslui. Būtent tai dažnai sutrukdo mažoms įmonėms patekti į kitų ES šalių rinkas. Kaip žinoma, nemažai smulkiojo verslo įmonių yra technologiniai startuoliai.

EK tikisi, kad naujos galimybės gerokai padidintų europiečių verslumą. Žinoma, gražioms vizijoms įgyvendinti tektų atseikėti nemažai pinigų ir dar neaišku, kiek jų prireiktų. Vien iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų į bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą turėtų būtų investuota apie 21,4 mlrd. eurų.

Planui  įgyvendinti – 700 mln. eurų?

Neseniai paskelbta, jog vien dėl to, kad 5G internetas, kuris laikomas svarbia bendrosios skaitmeninės rinkos dalimi, taptų realybe, ES nepagailės 700 mln. eurų.

Už skaitmeninę ekonomiką ir visuomenę atsakingas eurokomisaras Güntheris H.Oettingeris „Veidui“ aiškino, esą, kad ir kokia būtų galutinė šio ambicingo projekto suma, išlaidos vis tiek būtų didesnės, jei Europoje nesukurtume bendrosios skaitmeninės rinkos, išlaikydami 28 atskiras su 28 skirtingais standartais.

„Tokiu atveju taip pat tektų investuoti į 28 atskirus panašius projektus vietoj vieno bendro. Investuoti visoje ES ekonomiškai daug efektyviau. Pačios svarbiausios investicijos – į infrastruktūrą. Kaip mūsų seneliai investavo į geležinkelių sistemą ir kelius bei greitkelius, taip mes turėtume investuoti į plačiajuostį ryšį ir įvairias komunikacijas. Šios investicijos – Europos augimo ir pažangos pagrindas. Tai nėra prarasti pinigai – tai investicija į inovatyvias ateities ekonomikas, didesnį konkurencingumą“, – sakė G.H.Oettingeris.

Skeptiški verslo balsai

Nors verslas sveikina bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos pasirodymą, nuogąstavimų ir skeptiškumo netrūksta. Pagrįstai abejojama, kokiu lygiu galiausiai bus (jeigu apskritai bus) įgyvendinti Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje iškelti ambicingi tikslai. Tam prireiks visų ES narių palaikymo. Bet pasiekti tokio sutarimo nėra paprasta. Kadangi ši strategija apima labai daug skirtingų dalykų – nuo autorių teisių iki infrastruktūros, interesų susikirtimai užprogramuoti.

„Problema – įgyvendinimas. Klausimas, ar bus sugebėta įtvirtinti politinę lyderystę, kad nustatytus tikslus pavyktų išlaikyti iki šio ilgo proceso pabaigos. Tai reikia įgyvendinti greitai, tačiau aišku, kad skirtingus interesus nebus lengva suderinti“, – įsitikinęs bendrovės „Ernst&Young“ vadovaujantis partneris darbui su ES institucijomis Alessandro Cenderello.

Vienas „TechHub Riga“ įkūrėjų Andris Bėrzinis jau daugiau nei dešimtmetį dirba su technologijų startuoliais, neretai padėdamas jiems išaugti. Pasak jo, būtų sveikintina, jei pavyktų įgyvendinti tai, kas planuojama, tačiau ir to nepakanka.

Ko trūksta? Neabejotinai kiltų klausimas dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) smulkiajam verslui skirtumų įvairiose šalyse. „Netrukus norėtume pamatyti ir bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją Nr. 2“, – aiškina A.Bėrzinis.

Ar sunkumai neįveikiami? „Svarbu ne tai, ką reikia daryti, kad smulkiajam verslui padėtume, o tai, ką daryti, kad šių verslų nenuslopintume. Tokių įmonių „mirtingumo“ rodiklis labai didelis, todėl mūsų užduotis būtų sumažinti nesėkmės riziką ir padidinti sėkmės galimybę“, – brėžia problemų ratą A.Bėrzinis.

Pasak jo, ne paslaptis, kad nedideliems skaitmeniniams startuoliams, ypač besiorientuojantiems į globalią rinką, ištverti pirmuosius metus kur kas sunkiau nei stambioms įmonėms. „Parama naujiems startuoliams yra gyvybiškai svarbi. Pašalinti barjerus – esminis mūsų iššūkis“, – tvirtina startuolių specialistas.

„BestSecret“ įmonėje dirbanti ir Berlyno startuoliams laisvalaikiu padedanti Christiane Arnscheid taip pat pritaria, kad naujoms įmonėms plėtoti verslą ES nėra paprasta: „Nors netrūksta jaunų žmonių, norinčių kurti inovatyvius produktus bei paslaugas ir verstis e. prekyba visoje Europoje, tačiau sąlygų didesnei apyvartai  pasiekti nėra.“

Pasak jos, siekiant didesnio ES inovatyvumo ir konkurencingumo, būtina šalinti biurokratines kliūtis. Ch.Arnscheid ir pati susiduria su skirtingomis e. verslo taisyklėmis įvairiose šalyse, todėl tvirtina, kad šioje srityje – didelė painiava.

Europos knygų pardavėjų federacijos vadovė Fran?oise Dubruille sako, kad mažmenininkas, norėdamas prekiauti kitoje šalyje, privalo sumokėti apie 5 tūkst. eurų tik dėl PVM skirtumų. Todėl siektina, kad eksportuojant prekes į kitas ES šalis pakaktų vienintelio elektroninio mokėjimo ir registracijos, be to, būtina nustatyti didžiausią leistiną PVM tarifą, kuris galiotų visose ES šalyse.

 

Didesnis dėmesys vartotojų teisėms

 

Europos kompiuterių ir komunikacijos pramonės asociacijos viceprezidentas Jamesas Waterworthas neabejoja, kad pats internetas įneša nemažai skaidrumo į šią sritį: „Dabar turime kur kas daugiau informacijos. Anksčiau valdžia turėdavo daugiau informacijos už visus kitus, o dabar valdžia dažniausiai jos turi mažiau už kitus. Technologijos taip greitai keičiasi, kad valdžia nebespėja visko reguliuoti.“

„Kiekvienas verslininkas pritartų tam, kad būtų kuo daugiau teisinio stabilumo ir kuo mažiau raudonų linijų. Kol procedūros sudėtingos, tol verslui atimama galimybė veikti. Paprastumas ir garantijos – daugiau taisyklių nereikia“, – tvirtina F.Dubruille.

Nors reguliuoti viską būtų neracionalu (juolab kad būtų sudėtinga tai įgyvendinti), norėdami turėti bendrąją skaitmeninę rinką be bendrų taisyklių neapsieisime. Tačiau ar reikia visiškai vienodų vartotojų teisių visoje Europoje?

Europos vartotojų organizacijos BEUC atstovas Guillermo Beltr? mano, kad geri norai gali atsisukti kitu galu: jei, tarkim, portugalas pirkdamas internetu turi daugiau teisių už kitų ES šalių piliečius ir jam tektų jų atsisakyti dėl bendro tikslo, veikiausiai jis dėl to nebūtų patenkintas. „Kita vertus, nepamirškime, kad jau dabar Europoje yra taikoma bendrų įstatymų, reguliuojančių vartotojų ir pardavėjų santykius, pavyzdžiui, Vartotojų teisių apsaugos direktyva“, – primena G.Beltr?.

Nors diskusijų dėl vartotojų teisių netrūksta, iš esmės sutariama dėl principo, kad geografinės diskriminacijos neturi likti. Viena matomiausių yra geografinis blokavimas. Vartotojams – kai jie negali pamatyti skaitmeninio turinio ar internetu nusipirkti prekių iš kitų ES valstybių (arba kartais turi mokėti didesnę kainą negu kitų šalių pirkėjai), o verslui – kai yra apribojimų dėl prekių ir paslaugų teikimo kitų ES šalių gyventojams.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje tam tikru metu užsienio bendrovės negali pigiau parduoti drabužių dėl Prancūzijos mados palaikymo politikos, todėl pirkėjai gali būti nukreipiami į kitų šalių e. prekybos platformas arba jiems galios kitokios kainos negu kitų ES šalių gyventojams.

Įrankio „Mozello“, leidžiančio verslui per kelias minutes susikurti elektroninę parduotuvę, kūrėjas Karlis Blūmentalis mano, kad nesąžininga būtų vartotoją, nuėjusį į tarptautinės internetinės parduotuvės svetainę, nukreipti į vietinę jos versiją. Vartotojui turėtų būti bent jau suteikta galimybė pasirinkti pirkti ten, kur jis nori, jei jis sutinka sumokėti už prekės atgabenimą. Europoje vis dar pasitaiko radikalių tokio pobūdžio diskriminacijos atvejų. Antai neseniai „Disneyland Paris“ nustatė skirtingas bilietų kainas pagal perkančiojo gyvenamąją vietą.

 

Kodėl norima kurti bendrąją skaitmeninę Europos rinką?

Potencialiai tai būtų naudinga 21 mln. įmonių.

ES šalių biudžetai kasmet papilnėtų 415–520 mlrd. eurų.

Būtų sukurta apie 3,8 mln. naujų darbo vietų.

Vien į 5G internetą ES investuos apie 700 mln. eurų (per „Horizon 2020“).

ES vartotojai, pirkdami internetu, kasmet sutaupytų 11,7 mlrd. eurų, jei galėtų rinktis iš visų ES šalių pasiūlos.

Apie 61 proc. ES pirkėjų pasitiki internetine prekyba, jei tiekėjas yra jo šalyje, ir tik 38 proc. – jei kitoje ES valstybėje.

Tik 7 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių prekes ir paslaugas parduoda kitose ES šalyse.

Net 62 proc. ES bendrovių, neprekiaujančių internetu, bet norinčių tai daryti, tvirtina, kad yra per didelės prekių pristatymo sąnaudos.

Apie 74 proc. Europos vartotojų centrų tinklo gaunamų nusiskundimų susiję su kainų skirtumais ir kitokia geografine diskriminacija perkant internetu iš kitų ES šalių.

Mažiau nei 4 proc. visų vaizdo įrašų pagal pageidavimą turinio yra prieinama kitose šalyse.

Verslui, norinčiam parduoti produktus ir paslaugas ne tik savo šalyje, kasmet tenka pakloti mažiausiai 5 tūkst. eurų dėl pridėtinės vertės mokesčio kiekvienoje atskiroje ES šalyje.

Šaltinis: Europos Komisija

 

Naudojimasis e. prekyba

Lietuvių, perkančių internetu   36 proc.

Lietuvių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse      15 proc.

Europiečių, perkančių internetu 63 proc.

Europiečių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse    18 proc.

Šaltinis: Europos Komisija

 

 

 

Vakarų Europoje ir Skandinavijos šalyse vis labiau plintantis statinio informacinis modeliavimas, pagal anglų kalbos trumpinį dažnai vadinamas tiesiog BIM, žingsnis po žingsnio atkeliauja ir į Lietuvą.

 

Lietuvos statybininkų, projektavimo įmonių, statybos inžinierių, elektros energetikos ir daugelis kitų asociacijų – iš viso trylika – pernai įsteigė viešąją įstaigą „Skaitmeninė statyba“. Ji tapo skaitmeninės statybos metodologijos diegimo koordinatore Lietuvoje.

Kaip sako Lietuvos statybos inžinierių sąjungos vykdomasis direktorius Edvinas Butkus, inovacijų Lietuvoje apskritai stokojame, tačiau ypač jų trūksta statybos sektoriuje. Todėl BIM diegimas galėtų būti rimta inovacijų paskata statybose, o kartu ir vienas didžiausių iššūkių šiandieniniam šalies statybos sektoriui.

„Šiandien turime daug problemų, susijusių su projektavimo kokybe. Didžioji dalis projektų rengiami tam, kad būtų galima gauti statybos leidimą, nors pagal reglamentus, logiką ir pasaulinę praktiką projektai turėtų būti daug geresnės kokybės: kad užsakovai gautų racionalų projektą, o statybininkai galėtų efektyviai planuoti ir statyti. Deja, šiandien užsakovai dažniausiai gauna tik minimalius reikalavimus atitinkantį projektą, o statybininkai tampa projektuotojais statybos metu“, – sako Lietuvos statybų technologinės platformos tarybos pirmininkas Vaidotas Šarka.

Jo teigimu, statybos sprendimų išbandymas virtualioje erdvėje kainuoja dešimtis kartų pigiau, nei jau vykstant statyboms pastebėtų klaidų ir problemų taisymas.

BIM, arba statinio informacinis modeliavimas, – tai procesas, kurio metu specialia programa yra kuriamas 3D informacinis statinio modelis, sujungiantis visas projektines statinio dalis ir jo gyvavimo ciklus nuo projekto iki nugriovimo. Juo siekiama, kad visa projektuose naudojama informacija visame statinio gyvavimo cikle būtų kuriama sistemingai, nedubliuojant veiklų, per kiekvieną etapą tik ją papildant ar keičiant centralizuotoje duomenų bazėje, turinčioje ryšių su įvairiomis su statybos objektu susijusiomis duomenų bazėmis. Sukūrus tokią sistemą statyba taps greitesnė, saugesnė ir taupesnė.

Šiuo metu Aplinkos ministerija rengia Lietuvos statybų sektoriaus plėtros ir vystymo 2015–2020 m. gaires. Jose, sekant ir Europos Sąjungoje vykstančius procesus, turėtų būti išryškinta ir statinio informacinio modeliavimo metodų taikymo statybose svarba. Ši technologija ateina ir į aukštąjį mokslą – Vilniaus Gedimino technikos universitete nuo pernai veikia Statinių skaitmeninio ir informacinio modeliavimo technologijų centras, o nuo kitų mokslo metų pradžios pirmieji studentai turėtų pradėti mokytis ir šios krypties magistro studijų programoje.

Kaip funkcionuoja skaitmeninė statyba? Kaip pasakoja Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas, statybos procesas yra daugialypė, įvairiais reglamentais apipinta ūkio šaka, kurioje būtina surinkti galybę skirtingos informacijos. Esą reikėtų įsivaizduoti, kad visą statybą iš karto perkeliame į internetą, panašiai kaip kadaise laikraščiai ar kitos žiniasklaidos priemonės tapo naujienų portalais.

Pavyzdžiui, namą planuojantis statytis žmogus paskelbia pranešimą apie šį ketinimą – įdeda informaciją apie sklypą, savo poreikius, pageidavimus ir pan. Gavusi šią informaciją statybos inspekcija paskelbia nurodymą infrastruktūros savininkams, kad šie pateiktų duomenis, kaip prisijungti prie miesto komunikacijų. Matydami reikalingą informaciją, šie dokumente pateikia savo nurodymus. Tuomet susirandate architektą, kuris pristato savo vizualinį projektą, kaip namas turėtų atrodyti. Po to prie šio bendrai visų pildomo failo prisijungia konstruktoriai ir projektuotojai, kurie matydami jūsų poreikius ir lūkesčius pateikia savo sprendimus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apie 900 mokytojų ir direktorių iš 220 Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų prašo juos išmokyti taikyti naujas technologijas pamokose – ką tik baigėsi paraiškų priėmimas į nemokamus skaitmeninius mokymus pedagogams „Samsung Mokykla ateičiai“.

Į šiuos mokymus, kuriuos ves kūrybingi ir iniciatyvūs programos „Renkuosi mokyti!“ lektoriai ir kurie vyks Vilniuje rugpjūčio-sausio mėnesiais, netrukus bus atrinktos 28 mokyklų komandos, sudarytos iš trijų mokytojų ir direktoriaus.

Registruotis į didelio masto skaitmeninių mokymų programą buvo galima iki vėlaus pirmadienio vakaro. Daugiausiai paraiškų iš mokyklų gauta būtent paskutinėmis paraiškų priėmimo dienomis – prašymai dalyvauti mokymuose iš mokyklų visoje Lietuvoje pirmadienį plūstelėjo didžiuliu srautu.

Paraiškos plaukė tiek iš didelių mokyklų didžiuosiuose miestuose, tiek iš pačių atokiausių ir mažiausių kaimo mokyklų. Pagal programos nuostatus, registruotis atrankoje į mokymus galėjo visos šalies valstybinės ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklos ir profesinės mokyklos, vykdančios bendrojo lavinimo programas. Registruodamosi mokyklų komandos turėjo užpildyti paraišką ir atlikti kūrybinę užduotį – pristatyti savo idėją, kaip naujos technologijos galėtų būti taikomos mokymo procese jų mokykloje.

Iš viso buvo gauta 220 mokyklų paraiškų – tai sudaro apie 20 proc. visų programoje galėjusių dalyvauti mokyklų. Iš trijų didžiausių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mokyklų – gauta beveik 60 paraiškų. Tuo tarpu maždaug pusę visų paraiškų pateikė įvairių Lietuvos rajonų mokyklos, esančios mažuose miesteliuose arba kaimo vietovėse.

„Tai stulbinamai geras aktyvumas, – sakė programos „Renkuosi mokyti!“ koordinatorė Gabrielė Characiejienė. -  Kai kurių mokyklų entuziazmas mokytis skaitmeninių technologijų buvo iš tiesų vertas susižavėjimo – paraiškas pateikė ir kelios itin mažos mokyklos, turinčios vos tris mokytojus ir direktorių – tiksliai tiek, kiek ir reikia komandai sudaryti. Tai reiškia, kad į mokymus būtų išsiųsta iš karto visa mokykla.“

Teikdami paraiškas mokyklų vadovai ir mokytojai teigė, kad tokie mokymai labai reikalingi. Dažnas mokytojas nepabūgo prisipažinti, kad neturi net elementarių skaitmeninių technologijų naudojimo įgūdžių. Mokytojai vylėsi, kad įgytos žinios praturtins mokymo procesą, padės labiau motyvuoti mokinius ir kilstelės aukštyn jų mokymosi rezultatus. Registruodamiesi programoje mokyklų vadovai teigė, kad dalyvauti ir tobulėti juos skatina ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai, norintys matyti savo vaikų mokyklą šiuolaikišką ir pažangią.

„Jaučiuosi kaip dinozauras šalia savo mokinių, kurie be technologijų jau neįsivaizduoja savo gyvenimo“, – prisipažino vienos nedidelės mokyklos mokytojas.

Mokymų programą mokytojams inicijavusios technologijų kompanijos „Samsung Electronics Baltics“ technologinių sprendimų ekspertas švietimui Vaidas Bielinis pasidžiaugė, kad daugybė Lietuvos mokytojų išreiškė tvirtą valią įgyti trūkstamų įgūdžių bei patobulinti mokymo procesą skaitmeninių technologijų pagalba. Pasak V.Bielinio, iš to išloš visi – tiek mokyklos bendruomenė, tiek visa visuomenė apskritai.

„Tyrimai rodo, kad naujos technologijos padeda įkvėpti, motyvuoti mokinius ir net pagerina jų mokymosi rezultatus. Net 900 mokytojų ir mokyklų direktorių, registruodamiesi mūsų programoje, pasakė, kad jiems tai tikrai rūpi ir jie yra pasiryžę tobulėti, kad sukurtų pažangią, konkurencingą, kokybišką išsilavinimą teikiančią ateities mokyklą“, – akcentavo V.Bielinis.

Tobulėja skaitmeninės spaudos panaudojimo galimybės namų tekstilėje. Atsirandant naujoms technologijoms tobulėja ne tik galimybės išgauti norimus raštus ant audinio  bet ir ilgėja pačio audinio ilgaamžiškumas po dekoravimo.
Apie skaitmeninės spaudos ypatumus ant tekstilės gaminių pasakoja internetinės namų tekstilės parduotuvės „Fėjos namai“ produktų vadovė Svajūnė Sabaliauskaitė.
Bėgant laikui atsiranda vis naujų dizaino atmainų. Mada keičiasi ir įgauna naujas formas visoje mus supančioje aplinkoje: drabužiuose, avalynėje, kosmetikoje ir t.t.  Ne išimtis ir namai. Tai erdvė, kurią galime formuoti kiek tik leidžia fantazija. Namų jaukumo formavimui nėra apribojimų, o tai leidžia susikurti išties jaukią erdvę pagal kiekvieno poreikius. Jaukumą, komfortą  kuriame pasitelkę spalvų gamas, įdomius ir išraiškingus baldus, išskirtinius audinius  ar namų dekoro aksesuarus.
„Viena iš svarbiausių namų zonų, kurioje praleidžiame didžiausią paros dalį, yra miegamasis, todėl  būtent jo jaukumui reikėtų skirti daugiausia dėmesio. Svarbu, kad miegamajame vyraujančios spalvos visuomet sukeltų tik geras emocijas ir nuteiktų pozityviai. Tam neretai pasitelkiame šiltus, jaukius raštus, ornamentus, piešinius ant patalynės“, – pasakoja „Fėjos namai“ produktų vadovė Svajūnė Sabaliauskaitė.
Pavasariniam, žaismingam miegamojo interjerui dizaineriai siūlo prikelti spalvas iš žiemos snaudulio ir kambarį papuošti gyvais, pavasariškais tonais. Tai įgyvendinti galima naudojant skaitmeninę spaudą. Viena iš galimybių – patalynės puošyba.
Spalvota skaitmeninė spauda -  bene moderniausias spausdinimo metodas ant tekstilės. Ši technologija tinkama spausdinti ant įvairiausios rūšies tekstilės: drobės ar satino. Vandens pagrindu pagaminti dažai, naudojami spausdinimui tiesiogiai ant audinio. Tai sukuria nudažyto audinio pluošto efektą. Šiuo metodu spausdinami įvairiaspalviai vaizdai bei fotografijos. Spalvota skaitmeninė spaudos technologija tinka švelniai spaudai, kuri padengia dažais audinio pluoštą.
Skaitmeninė spauda ant audinio sukuria įspūdingas ilgaamžiškas spalvas. Kitaip nei paprastas dažytas audinys, tekstilė su skaitmenine spauda išlaiko sodrias spalvas net po daugkartinio skalbimo. Patalynė lėčiau dėvisi ir tarnauja ištisus metus.
„Fotografijos principas ant audinio suteikia kambariui modernumo, žaismingumo, linksmų potepių, kurie sukuria jaukią atmosferą ir padeda greičiau atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos“, – pasakoja Svajūnė Sabaliauskaitė.
Internetinėje namų tekstilės parduotuvėje „Fėjos namai“ galima rasti įvairių audinių patalynės komplektų bei pasisemti idėjų jaukių namų dekoravimui skaitmeninės spaudos pagalba.

Lietuvoje toliau plėtojant skaitmeninę televiziją, daugelyje šalies regionų šiemet bus keičiami televizijos transliavimo dažniai. Vasario pabaigoje ir kovą dažniai bus keičiami Vakarų, Šiaurės Rytų Lietuvoje bei Suvalkijoje, o birželį – ir likusioje Lietuvos dalyje.

Skaitmeninės antžeminės televizijos dažniai keičiami tam, kad būtų galima  efektyviau panaudoti dažnius, kurie tapo laisvi, praėjusių metų pabaigoje išjungus analoginę antžeminę televiziją. Keisti dažnius buvo numatyta Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) patvirtiname skaitmeninės televizijos plėtros plane, pagal kurį tai įgyvendinti buvo įpareigotos po du siųstuvų tinklus valdančios bendrovės: Lietuvos radijo ir televizijos centras bei TEO.

Tai, kad įvairiuose Lietuvos regionuose bus keičiami skaitmeninės televizijos dažniai, turės įtakos ir nemokamus skaitmeninės antžeminės televizijos kanalus matantiems žiūrovams, ir TEO teikiamos skaitmeninės antžeminės televizijos „Skaitmeninė GALA“ klientams.

Pakeitus dažnius, TV priedėliuose ar televizoriuose su integruotais priedėliais reikės iš naujo atlikti kanalų paiešką. Neatlikus pakartotinos paieškos, žiūrovai nematys dalies arba visų skaitmeninės antžeminės televizijos būdu transliuojamų kanalų.

Artimiausiu metu bus keičiami šių siųstuvų dažniai:
vasario 26 d. Marijampolės;
kovo 6 d. Šiaulių (Bubių), Naujosios Akmenės ir Joniškio;
kovo 21 d. Ignalinos ir Visagino;
kovo 26 d. Klaipėdos (Girulių), Laukuvos, Mažeikių, Plungės, Skuodo, Tauragės ir Telšių.

Dažnių keitimo likusioje Lietuvos dalyje grafikas bus nustatytas gegužės mėnesį.

Daugiau informacijos apie skaitmeninės antžeminės televizijos dažnių keitimą – nemokamu RRT informacijos telefonu 8 800 20030.

Sėkmingai įvykdęs misiją iki šių metų spalio 29-osios užtikrinti skaitmeninės antžeminės televizijos prieinamumą daugiau nei 90 proc. Lietuvos gyventojų, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras) ir toliau stiprina signalų siuntimą įvairiuose šalies regionuose. Lapkričio mėnesį buvo padidintos Varėnoje ir Molėtuose įrengtų siuntimo stočių galios.

„Dar paprasčiau priimti skaitmeninės antžeminės televizijos signalus dabar gali Varėnos miesto ir jo apylinkių bei pasienio su Baltarusija gyventojai, taip pat Molėtų ir šio miesto apylinkių gyventojai“, – sako Telecentro generalinis direktorius Gediminas Stirbys.

Jo teigimu, techninės sąlygos priimti skaitmeninės antžeminės televizijos signalus Lietuvoje buvo sudarytos iš anksto, o prieš pat analoginės antžeminės televizijos išjungimą ir iš karto po jo vykdomi papildomi tinklo gerinimo darbai.

„Savo tinklo charakteristikas papildomai geriname, pirmiausiai atsižvelgdami į valstybės interesą užtikrinti nacionalinio transliuotojo (LRT) programų prieinamumą Lietuvos gyventojams“, – sako Telecentro vadovas.

Kol viešąjį pirkimą laimėjęs konsorciumas „SATV Network“, „Bitė Lietuva“ ir „Toptronas“ neįdiegė atskiro LRT skaitmeninės antžeminės televizijos tinklo, Telecentras ir toliau siunčia LRT televizijos programas.

Vyriausybės 2011 m. patvirtintame „Skaitmeninės televizijos diegimo Lietuvoje modelio apraše“ nurodyta, kad analoginės antžeminės televizijos išjungimo dieną naujojo LRT tinklo parametrai turėjo užtikrinti nemokamų LRT programų priėmimo galimybę teritorijoje, apimančioje ne mažiau kaip 95 proc. Lietuvos teritorijos.

Šių metų spalį Telecentras padidino Druskininkuose, Lazdijuose ir Šalčininkuose veikiančių siųstuvų galias, įdiegė skaitmeninės antžeminės televizijos siųstuvą Nidoje.

Artimiausiu metu bendrovė planuoja įdiegti dar vieną siųstuvą Švenčionyse, tuomet pagerės skaitmeninės antžeminės televizijos priėmimo sąlygos ne tik šiame mieste, bet ir Švenčionėliuose bei jų apylinkėse.

Telecentras – didžiausią radijo ir televizijos programų siuntimo patirtį turinti Lietuvos bendrovė. Be antžeminės ir kabelinės televizijos bei radijo programų siuntimo, Telecentras Lietuvos gyventojams ir įmonėms dar teikia fiksuotosios telefonijos, duomenų perdavimo, tinklų sujungimo, skirtųjų linijų, belaidžių technologijų interneto „Erdvės“, mobiliojo 4G interneto „Mezon“ bei kitas paslaugas.

Skaitmeninės antžeminės televizijos programas Telecentras pradėjo siųsti 2003 m. liepos 15 dieną ir nuolat plėtė bei gerino savo tinklus.

Daugiau informacijos www.telecentras.lt

Pasitvirtino ekspertų prognozės, kad nemaža analoginę antžeminę televiziją žiūrėjusių šalies gyventojų dalis prie skaitmeninės televizijos pereis tik tuomet, kai jų televizoriai nieko neberodys.

Bendrovės RAIT spalio 11-27 dienomis atlikto tyrimo duomenimis, analoginės antžeminės televizijos išjungimo išvakarėse apie 12 proc. šalies gyventojų, maždaug 140 tūkstančių šeimų, dar nebuvo pasirūpinę skaitmenine televizija.

Nuo liepos iki spalio pabaigos sparčiausiai skaitmeninę televiziją diegėsi kaimo vietovių gyventojai. Tiesa, būtent šiose vietovėse iki spalio pabaigos buvo likę daugiausiai šeimų, negalinčių matyti skaitmeninės televizijos, – net 18 procentų.

Didžiausia Lietuvoje integruotų telekomunikacijų, IT ir televizijos paslaugų teikėja TEO pirmosiomis dienomis po analoginės antžeminės televizijos išjungimo sulaukė pusantro karto didesnio klientų skambučių srauto. Į klientų aptarnavimo skyrius kreipėsi du kartus daugiau klientų.

Skambinusieji prieš pat išjungiant analoginę antžeminę TV ir iškart po to dažniausiai jau buvo apsisprendę dėl televizijos paslaugų įsigijimo. Didelė jų dalis skambino ne konsultuotis dėl skaitmeninės televizijos, o norėdami užsisakyti paslaugą.

Klientams netenka ilgai laukti eilėse klientų aptarnavimo skyriuose, operatyviai aptarnaujami ir skambinantieji telefonu. Metui, kai klientai aktyviau domėsis ir užsisakys TEO televizijos paslaugas, buvo pasirengta iš anksto: sutelktos didesnės klientus aptarnaujančių specialistų pajėgos, taip pat įsigyta reikiamos įrangos.

Šiuo metu užsisakantiesiems televizijos GALA paslaugoms teikti reikiama įranga pristatoma per keletą dienų. Jei prireikia specialistų pagalbos, šios paslaugos dažniausiai būtų įdiegiamos per savaitę.

Skaitmeninės antžeminės televizijos programas AB Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras) pradėjo siųsti 2003 m. liepos 15 dieną ir nuolat plėtė bei gerino savo tinklus. Prieš pat analoginės antžeminės televizijos transliacijų nutraukimą bendrovė papildomai pasirūpino, kad galutinis perėjimas prie naujos technologijos būtų kuo sklandesnis.
„2011 metais mes dvigubai padidinome Vilniaus ir Druskininkų siuntimo stočių galias, įrengėme naujas  siuntimo stotis Joniškyje, Molėtuose ir Lazdijuose“, – pasakoja Telecentro generalinis direktorius Gediminas Stirbys.
Jo teigimu, skaitmeninių Telecentro tinklų plėtros darbai buvo vykdomi ir prieš pat analoginės antžeminės televizijos išjungimą: šių metų rudenį dar kartą buvo padidinta Druskininkuose įdiegto siųstuvo galia, padidintos Lazdijuose ir Šalčininkuose veikiančių siųstuvų galios.
2012 m. spalio 23 d. Telecentras įdiegė skaitmeninės antžeminės televizijos siųstuvą Nidoje.
Bendrovės specialistai Neringos gyventojams rekomenduoja naudoti lauko (išorės) stacionariai įrengtas antenas, o ieškant geriausiai priimamo signalo, jas kreipti į Nidos, Švėkšnos arba į Girulių TV bokštus – nemokamos lietuviškos TV programos iš šių stočių siunčiamos tuo pačiu (sinchroniškai veikiančiu) DVB-T 60 kanalu.
Dar šiemet Telecentras planuoja padidinti Molėtuose ir Varėnoje veikiančių skaitmeninės antžeminės televizijos siųstuvų galias ir įdiegti naują siųstuvą Švenčionyse.
Nacionalinio masto skaitmeninės antžeminės televizijos tinklus Lietuvoje eksploatuoja dvi įmonės – Telecentras ir AB TEO LT. Dauguma (devynios iš dešimties) lietuviškų skaitmeninės televizijos programų yra siunčiamos Telecentro pirmuoju tinklu – daugiau nei 90 proc. Lietuvos gyventojų gali nemokamai žiūrėti BTV, „Info TV“, „Liuks!“, LNK, LTV, LTV2, TV3, TV1, TV6 programas.
Įdiegti atskirą nacionalinio transliuotojo (LRT) skaitmeninės antžeminės televizijos tinklą ir juo siųsti LRT TV programas, laimėjęs viešąjį konkursą, įsipareigojo konsorciumas „SATV Network“, „Bitė Lietuva“ ir „Toptronas“.
Vyriausybės 2011 m. patvirtintame „Skaitmeninės televizijos diegimo Lietuvoje modelio apraše“ nurodyta, kad naujojo LRT tinklo parametrai turi užtikrinti nemokamų LRT programų priėmimo galimybę teritorijoje, apimančioje ne mažiau kaip 95 proc. Lietuvos teritorijos. Tai, pagal minėtą dokumentą, turėjo būti užtikrinta analoginės antžeminės televizijos išjungimo dieną. Neįgyvendinus šio Vyriausybės įpareigojimo, LRT skaitmeninės TV programas ir toliau siunčia Telecentras.

Spalio pabaigoje šalyje ruošiantis išjungti analoginę antžeminę televiziją, susikirto monopolininko Telecentro ir transliuotojų interesai. Kas teisus šiame konflikte ir ar dėl to nenukentės žiūrovai?

Analoginės televizijos išjungimui Lietuva, vykdydama įsipareigojimus Europos Sąjungai, pasirengė neblogai: skaitmeninės televizijos tinklas sukurtas laiku – jis aprėpia maždaug 90 proc. Lietuvos teritorijos, tiesa, kai kur signalo kokybė dar gana prasta (tokių nusiskundimų transliuotojams yra tekę girdėti net iš vilniečių).
Kad ir kaip būtų, dauguma Lietuvos gyventojų spalio 29-ąją išjungus analoginę antžeminę televiziją jokių pokyčių nepajus, o ypač tie, kurie žiūri mokamą televiziją (yra kabelinės, IPTV, palydovinės ar kito tipo televizijos abonentai). Prognozuojama, kad iš viso be televizijos liks kelios dešimtys tūkstančių šeimų kaimiškose vietovėse, laiku nepasirūpinusių skaitmeninės televizijos įdiegimu. Tačiau įsigiję priedėlį ar pasistatę reikiamą anteną, dauguma šių gyventojų televiziją vėl galės matyti.
Daugiau nerimo kelia viešumon iškilęs valstybės valdomos įmonės AB Lietuvos radijo ir televizijos centro (Telecentro), kuriai dar nuo sovietmečio priklauso pagrindinė televizijos ir radijo programų siuntimui būtina infrastruktūra, bei transliuotojų (televizijų) konfliktas, mat iš pastarųjų jau pasigirdo grasinimų, kad dėl to gali sumažėti nemokamų televizijos kanalų. Ar tai išties realu ir kokios tikrosios šios nesantaikos tarp monopolininko ir transliuotojų priežastys?

Telecentras netenka milijoninių pajamų

Transliuotojai ir dar kelios įmonės, perkančios iš Telecentro TV signalo siuntimo bei įrangos laikymo paslaugas, jau kuris laikas svaido akmenis į esminę infrastruktūrą šiame versle valdančios įmonės, kurios akcijos priklauso valstybei, daržą. O ši įnirtingai ginasi, atmesdama visus jai metamus kaltinimus. Tiesa, ir vieni, ir kiti kol kas nepateikė jokių svaresnių faktų bei argumentų.
Transliuotojai, išsiuntinėję pareiškimus aukščiausiems šalies vadovams ir kontrolės institucijoms, pirmą kartą taip vieningai prabilo apie tai, apie ką iš esmės kalbama jau seniai: kad Telecentras, valstybei priklausanti įmonė, didžiąją dalį infrastruktūros pasistačiusi būtent valstybės lėšomis, piktnaudžiauja savo monopolininko padėtimi.
Paprasčiau tariant, lupikauja – nustato nepagrįstai dideles paslaugų kainas, nes puikiai supranta, kad transliuotojai neturi kur dingti, juk kito pasirinkimo tiesiog nėra. Arba kaišioja pagalius į ratus, visomis išgalėmis mėgindama užkirsti kelią naujų žaidėjų atėjimui į televizijos ir radijo siuntimo paslaugų rinką.
Šį vajų transliuotojai pakėlė sužinoję apie Telecentro ketinimus netrukus didinti TV siuntimo ir kitų paslaugų įkainius. Jie įtaria, kad Telecentras tiesiog ieško būdų, kaip pasididinti pajamas, kurios nutraukus analoginės TV siuntimą smarkiai sumažės. Tiesa, kilus triukšmui Telecentro vadovas Gediminas Stirbys patikino, jog šiemet jokie įkainiai didinami nebus, o bendros TV transliuotojų patiriamos išlaidos už įvairias įmonės teikiamas paslaugas po analoginės antžeminės televizijos išjungimo, pasak jo, sumažės net 40–70 proc., tai esą sudarys ne vieną milijoną litų (daugiausia dėl to, kad transliuotojams nebereikės pirkti besidubliuojančių analoginės TV siuntimo paslaugų).
Telecentro vadovybė kol kas atsisako pateikti informaciją dėl ateinančių metų įkainių, dėl kurių labiausiai ir nuogąstauja transliuotojai. Be to, nedetalizuoja ir to, kaip apskritai tikisi toliau verstis, nes juk kai bus atsisakyta analoginės antžeminės televizijos, bendrovė, maždaug dviem trečdaliais sumažėjus siuntimo paslaugų, neteks milijoninių pajamų. „Bendrovė optimizuoja savo veiklą, kad sumažintų jos sąnaudas, ir plečia paslaugas, kad didintų pajamas. Tikrai nėra tikslo nepagrįstai kelti kainų užsakovams“, – kol kas tik labai aptakiai apie įmonės optimizavimo planus kalba Telecentro direktorius G.Stirbys.
Užtat transliuotojams, priverstinai perkantiems iš įmonės TV siuntimo paslaugas, susidarė visiškai kitoks įspūdis.

Skaitmeninės transliacijos pigesnės, bet kainos nemažės

LRT televizijos direktorius Rimvydas Paleckis įtaria, jog išjungus analoginę televiziją Telecentras, nebegalėdamas išlaikyti šitokios milžiniškos infrastruktūros ir maždaug keturių šimtų darbuotojų, bet nenorėdamas prarasti status quo, gali mėginti dalį sąnaudų perkelti į naujos paslaugos teikimą – tai yra skaitmeninį transliavimą. „Tai dar neoficiali informacija, bet yra rimto pagrindo taip manyti, todėl norime užbėgti įvykiams už akių. Gal ši reakcija privers įmonę susitvarkyti kitais būdais“, – tikisi R.Paleckis.
Kol nėra aišku, iš kokių naujų paslaugų Telecentras ketina kompensuoti savo prarastas pajamas (nes ši informacija slepiama), tokių įtarimų iš tiesų gali kilti. Savo planų dėl 2013 m. paslaugų įkainių įmonė taip pat nepateikia. Ar jie tikrai didės, dar nepatvirtinta, bet kad tikrai nemažės, abejonių beveik nekyla, nors skaitmeninės TV siuntimas iš esmės atsieina gerokai pigiau nei analoginės.
Kaip teigia Telecentro atstovė Gintarė Rimkuvienė, siuntimo įkainiai negali būti mažinami, nes nemenką jų dalį sudaro įmonės patirtos sąnaudos kuriant skaitmeninių paslaugų infrastruktūrą, be to, jie esą nedidinti jau daug metų ir yra gerokai mažesni nei daugelyje Europos šalių.
Vis dėlto LRT televizijos direktoriui R.Paleckiui buvo labai keista, kad Telecentras šiemet pralaimėjo LRT skelbtą viešųjų pirkimų konkursą statyti naują nacionalinio transliuotojo skaitmeninį antžeminį tinklą, nes pasiūlė didesnę kainą nei laimėjusi bendrovė „SATV Network“. Nors ši įmonė diegdama tinklą neišvengiamai naudosis dalimi to paties Telecentro infrastruktūros, tai yra perpirks iš jos dalį teikiamų paslaugų. Priežastis ta pati – niekas kitas tokios infrastruktūros neturi.
Nepaisant to, „SATV Network“ viešųjų pirkimų konkurse sugebėjo pasiūlyti palankesnes sąlygas – mažesnę kainą – nei pats infrastruktūros šeimininkas Telecentras. „Lietuvos radijo ir televizijos centras turėjo visas galimybes mums tą tinklą pastatyti, bet kelią užkirto jų nelankstumas. Aiškiai buvo matyti įmonės nuostata, kad niekur mes be jų nedingsim, nieko nepadarysim“, – teigia R.Paleckis.
Beje, tiek R.Paleckis, tiek „SATV Network“ direktorius Petras Užpelkis tvirtina, kad Telecentras dabar vilkina LRT skaitmeninio antžeminio tinklo atsiradimą, o tikslas, jų vertinimu, veikiausiai vėl tas pats – kad LRT kuo ilgiau transliuotų programas Telecentro tinklais.
Ar pagrįstos transliuotojų pretenzijos dėl Telecentro įkainių ir kuri pusė iš tiesų teisi, turėtų paaiškėti Ryšių reguliavimo tarnybai (RRT) atlikus neseniai pradėtą transliacijų perdavimo paslaugų rinkos tyrimą. RRT kaip tik ir aiškinsis, ar konkurencija elektroninių ryšių srityje yra veiksminga ir ar Telecentras nepiktnaudžiauja savo didele įtaka rinkoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje sparčiausiai augantis TV signalo priėmimo būdas – skaitmeninė antžeminė televizija. Šių metų pirmąjį pusmetį skaitmeninės antžeminės televizijos transliacijas galėjo matyti jau 37 proc. namų ūkių, tuo metu pernai tuo pačiu laikotarpiu vos 22 proc.

Šiuo metu labiausiai paplitęs TV signalo priėmimo būdas ir toliau išlieka kabelinė televizija, kurią mato beveik 41 proc. mūsų šalies namų ūkių, turinčių televizorius. Tai buvo nustatyta TNS LT tyrimo apie gyventojų turimą TV įrangą („Establishment Survey“) metu.

Pirmąjį šių metų pusmetį namų ūkių dalis, kuriuose galima žiūrėti daugiakanalę televiziją, t.y. kabeliniu, IPTV, palydoviniu ar skaitmeniniu antžeminiu būdu perduodamą TV signalą, pasiekė jau 78 proc.

Lyginant su praėjusių metų pirmu pusmečiu, Lietuvoje padaugėjo namų ūkių, turinčių du ir daugiau televizorių. Pirmąjį šių metų pusmetį jų dalis sudarė 49 proc., kuomet pernai atitinkamu laikotarpiu šis rodiklis siekė tik 42 proc.

Tyrimas taip pat parodė, kad Lietuvos gyventojai sparčiai atnaujina vaizdo techniką – daugėja namų ūkių, turinčių LED, LCD ar plazminius televizorius. Pirmąjį šių metų pusmetį naujos kartos televizorius turėjo 41 proc. namų ūkių, kai 2011 m. tuo pačiu laikotarpiu juos turėjo tik  27 proc. Tikėtina, kad Lietuvos gyventojų turima vaizdo technika ir toliau bus sparčiai atnaujinama, nes daugiau nei kas dešimto namų ūkio gyventojai teigė per artimiausius metus planuojantys įsigyti naują televizorių.

Analoginės antžeminės televizijos išjungimas Lietuvoje numatytas 2012 m. spalio pabaigoje. Jis neturės įtakos tiems namų ūkiams, kuriuos TV signalas pasiekia kabeliniu, palydoviniu, IPTV ar skaitmeniniu antžeminiu būdu. Tuo metu analoginiu antžeminiu būdu transliuojamus TV kanalus žiūrintys gyventojai po minėtos datos be papildomos įrangos TV programų nematys visai.

TNS LT atliekamas tyrimas apie Lietuvos gyventojų turimą TV įrangą įvykdytas 2012 m. sausio-birželio mėnesiais, jo metu apklausti 3404 šalies namų ūkių atstovai, kurių amžius 15-74 m.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių  Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Lietuvoje televizijos žiūrovai vis aktyviau renkasi skaitmeninę TV. Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, šių metų pirmojo ketvirčio pabaigoje skaitmeninę TV Lietuvoje žiūrėjo 349,2 tūkst. šeimų, t.y. beveik 22 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Bendrovės „Cgates“ skaitmeninės televizijos klientų skaičius per pastaruosius metus išaugo net 105 proc.

„Spartus skaitmeninės televizijos rinkos augimas rodo žmonių poreikį gauti kokybiškas ir modernias paslaugas“, – sako bendrovės „Cgates“ rinkodaros departamento vadovas Vygantas Tutlys, pastebėdamas, kad šalies televizijos rinkoje itin sparčiai vyksta migracija ir tarp pačių žiūrovų.

V. Tutlys pripažįsta, jog dar labiau skaitmeninės televizijos rinkos plėtrą skatina ir rudenį vyksiantis kabelinės antžeminės televizijos išjungimas: „Telekomunikacijų bendrovės aktyviai siūlo geriausius planus tiems, kurie nenori laukti rudens ir stovėti eilėse“. Bendras mokamos televizijos žiūrovų skaičius mūsų šalyje per pastaruosius metus išaugo 3,9 proc. Iš viso šių metų pirmąjį ketvirtį mokamos televizijos paslaugomis naudojosi 665,8 tūkst. abonentų.

Įmonių grupė „Cgates“, pradėjusi veiklą 1991 m., yra televizijos ir interneto tiekėja. Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, „Cgates“ grupė yra antroji pagal dydį fiksuoto interneto ir mokamos televizijos paslaugų teikėja Lietuvoje. Įmonių grupė taip pat yra sparčiausiai abonentų skaičiumi auganti skaitmeninės televizijos bendrovė. UAB „Cgates“ kartu su UAB „Mikrovisatos TV” teikia paslaugas 500 tūkst. gyventojų Vilniuje, Kaune, Alytuje, Marijampolėje, Šilutėje, Vilkaviškyje bei Lentvaryje.

Š.m. birželį Europos Komisija (EK) paskelbė Europos skaitmeninės darbotvarkės įgyvendinimo 2011 m. ataskaitą, kurioje apžvelgiami ir vertinami valstybių narių pasiekimai informacinės visuomenės srityje.
EK duomenimis, Lietuva ir toliau yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal fiksuoto plačiajuosčio ryšio infrastruktūros rodiklius. Fiksuotojo plačiajuosčio ryšio linijų, kuriomis teikiama 10 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieiga, dalis Lietuvoje 2011 m. sudarė 51,7 proc. visų interneto prieigos linijų (2010 m. jų buvo 41,9 proc.) ir buvo didesnė už ES vidurkį (48,4 proc.). Pagal 30 Mb/s ir didesnės spartos ryšio linijų dalį Lietuva yra antroji valstybė ES (Lietuvoje tokių linijų – 40 proc., ES vidurkis – 8,5 proc.), pagal sparčiausių – 100 Mb/s ir didesnės spartos  linijų dalį – ketvirtoji ES (Lietuvoje tokių linijų dalis – 9,4 proc. ES vidurkis – 1,3 proc.).
Kita vertus, fiksuotojo plačiajuosčio ryšio skverbtis (t.y. 100 gyventojų tenkantis plačiajuosčio ryšio linijų skaičius), parodanti infrastruktūros teikiamų galimybių panaudojimą, vis dar yra žemesnė nei ES vidurkis: Lietuvoje ji siekia 22,6 proc., ES vidurkis – 27,7 proc. Tačiau Lietuva užėmė trečią vietą Europoje pagal skverbties augimo tempą.
2011 m. pabaigos duomenimis, plačiajuosčiu ryšiu Lietuvoje naudojosi 57,2 proc. namų ūkių (ES vidurkis – 67,3 proc.) ir 87 proc. verslo įmonių (ES vidurkis – 86,5 proc.).
Judriojo plačiajuosčio ryšio skvarba Lietuvoje 2011 m. siekė 29,6 proc. (ES vidurkis – 43,1 proc.), ir šis rodiklis per praėjusius metus augo ypatingai sparčiai. Per mobilųjį telefoną internetu naudojasi 4,2 proc. gyventojų (ES – 11,8 proc. gyventojų).
Lietuvoje 2011 m. internetu nors kartą per savaitę ar dažniau naudojosi 61 proc. gyventojų (ES vidurkis – 67,5 proc.), tačiau net trečdalis gyventojų nėra nė karto naudojęsi internetu (ES – 24,3 proc.). Lietuviai dažniau, nei daugumos kitų ES valstybių gyventojai, internete skaito arba atsisiunčia laikraščius ar žurnalus (48,7 proc. gyventojų, ES – 30,7 proc.), žaidžia, žiūri, klauso arba siunčiasi žaidimus, nuotraukas, filmus ar muziką (34,5 proc. gyventojų, ES – 25,3 proc.), talpina internete savo pačių sukurtą turinį (25,3 proc. gyventojų, ES – 20,5 proc.), internetu ieško darbo ar siunčia įsidarbinimui reikalingą informaciją (15,1 proc. gyventojų, ES – 14,8 proc.), mokosi internetu organizuojamuose kursuose (8,1 proc. gyventojų, ES – 4 proc.). Tačiau lietuviai mažiau linkę internetu bendrauti su viešojo sektoriaus institucijomis: per paskutinius 3 mėn. tai darė 18,6 proc. gyventojų (ES – 29,1 proc.); per pastaruosius 12 mėn. – 30 proc. gyventojų (ES – 41 proc.).
Internetu prekes arba paslaugas 2011 m. užsakinėjo tik 16,2 proc. gyventojų (ES vidurkis – 42,7 proc.), tačiau šis rodiklis per metus labai sparčiai išaugo (beveik 6 proc. punktais). Tyrimo duomenimis, tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis internetu parduoda prekes ar paslaugas (pvz. per virtualius aukcionus) arba perka interneto turinį (t.y. turinį ar programinę įrangą, kurie pristatomi arba atnaujinami internetu) – tai daro tik apie 3 proc. gyventojų.
Tuo tarpu Lietuvos verslo įmonės yra aktyvios informacinės visuomenės paslaugų vartotojos ir teikėjos. 2011 m. 27 proc. Lietuvos įmonių pirko prekes ar paslaugas internetu, 21 proc. pardavė prekes ar paslaugas internetu (ES atitinkami rodikliai – 19,1 proc. ir 13 proc.). Nors šalies verslo įmonės mažai naudoja IRT savo vidinių verslo procesų integravimui (tai daro tik 23 proc. įmonių, mažiausiai ES, kurios vidurkis – 39,4 proc.), tačiau Lietuva užima antrą vietą ES pagal verslo įmonių, kurios siunčia ir gauna elektronines sąskaitas, dalį (Lietuvos rodiklis – 51,8 proc. įmonių, ES vidurkis – 30,8 proc.), trečią vietą – pagal įmonių, kurios naudoja RFID technologijas, dalį (Lietuvos rodiklis – 7,3 proc. įmonių, ES vidurkis – 3,5 proc. įmonių), taip pat verslo įmonės gerokai aktyviau dalinasi elektronine informacija tiekimo grandinėje (Lietuvoje – 33,5 proc., ES vidurkis – 17,9 proc.).
Didelė dalis verslo įmonių bendrauja su viešojo sektoriaus institucijomis internetu – pagal šį rodiklį Lietuva užima trečiąją vietą ES (2011 m. Lietuvos rodiklis – 98 proc., ES vidurkis – 84 proc.).
Lietuvos gyventojų skaitmeniniai įgūdžiai vertinami nevienareikšmiškai. Pagal gyventojų, kurie turi vidutinius ir aukštus kompiuterinio raštingumo gebėjimus, Lietuva atsilieka nuo kitų ES valstybių: Lietuvoje tokius įgūdžius turi 49,4 proc. gyventojų, ES vidurkis – 52,5 proc. gyventojų. Tuo tarpu pagal gyventojų, turinčių vidutinius ir aukštus interneto naudojimo įgūdžius, Lietuva užima 10 vietą tarp ES šalių: Lietuvos rodiklis – 53,1 proc. ES vidurkis – 42,6 proc.
Lietuva pirmauja Europoje pagal 16-24 proc. amžiaus jaunuolių, kurie įgijo skaitmeninio raštingumo įgūdžius formaliojo švietimo institucijose (mokyklose, kolegijose, universitetuose ar kt.), dalį – Lietuvoje šis rodiklis siekia 96,7 proc., ES vidurkis – 71,8 proc.
Tačiau lietuviai yra gana savikritiški, kaip darbuotojai vertindami savo turimus IRT įgūdžius – 28,5 proc. dirbančiųjų mano, kad šiuo metu turimi jų skaitmeninio raštingumo įgūdžiai nėra pakankami, kad per artimiausius vienerius metus jie galėtų pakeisti darbą.

Europos skaitmeninės darbotvarkės rezultatų suvestinę galite rasti internete adresu:
http://ec.europa.eu/information_society/digital-agenda/scoreboard/docs/2012/Scoreboard%20-%20Progress%20Report.pdf
Lietuvos apžvalgą galite rasti internete adresu:
http://ec.europa.eu/information_society/digital-agenda/scoreboard/countries/lt/index_en.htm