L.Viksnio/BFL nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, jog sėkmingesni tie 15-mečiai, kuriems tėvai skaitė knygas vaikystėje, ypač – pirmaisiais mokymosi metais pradinėje mokykloje. Be to, geresni rezultatai tų vaikų, su kuriais tėvai kasdien kalbasi apie mokymąsi, domisi, ką vaikas veikė per dieną, ar kai tėvai pasakoja vaikams įvairias istorijas, diskutuoja politiniais ir socialiniais klausimais.

Jei namuose yra meno kūrinių, pavyzdžiui, paveikslų, klasikinės literatūros ir poezijos knygų, žodynų – tokiomis sąlygomis augančių vaikų pasiekimai statistiškai reikšmingai geresni, nei vaikų, kurie namuose neturi savo bibliotekos.

„Žmogų ugdo pati turtinga kultūrinė aplinka, visas jo sociumas: tarkime, vaikas dažnai mato savo tėvus skaitančius, diskutuojančius apie tai, ką jie perskaitė. Fragmentuotas skaitymas, kai tik peržiūrime naujienų antraštes kompiuteryje, mąstymo nelavina. Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų didelės apimties tekstų nuoseklus skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį” mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja, tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų Lietuvoje koordinatorė dr. Rita Dukynaitė.

Netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.

Tyrimai išryškino dar vieną labai svarbų dalyką: netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.Štai nė karto nepavėlavęs mokinys surenka 487 taškus, o pavėlavęs vos 5 kartus per paskutines dvi savaites iki tyrimo – 441. O tai – beveik visų mokslo metų įdirbis.

Skaitymas: ugdo, moko, lavina, netgi gydo

„Kuo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti vaiko pasiekimus, jo raidą, psichinę sveikatą, socialinius santykius ir ateities perspektyvą. Tačiau prisiimti mokytojo vaidmenį ne visada reikėtų, o ir ne kiekvienas gali“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto profesorė, edukologė Valdonė Indrašienė.

Tyrimai rodo, kad skaitymas yra veiksmingas būdas, padedantis spręsti netgi vaiko emocinius, psichologinius sunkumus, formuojant teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tam ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje taikomas biblioterapijos – gydomojo skaitymo metodas.

Pasak profesorės, norint paskatinti vaikus skaityti, pirmiausia reikėtų rasti, kas jiems įdomu, ką jie mėgsta skaityti, o jei nelabai mėgsta – ieškoti, kuo jis apskritai domisi, ir paskatinti skaityti apie konkrečius daiktus ar reiškinius, susijusius su asmeniniais pomėgiais. Svarbu skirti laiko mėgstamiems kūriniams aptarti – verta kalbėtis ne tik apie tai, kas patiko ar nepatiko, bet ir kas ypatinga kūrinyje, kuo jis siejasi su vaiko gyvenimu, pomėgiais, kodėl jį verta arba neverta skaityti.

Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų tekstų skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį“ mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai

Galima išmėginti „skaitymo su numatymu“ strategiją, kuri yra paremta  atvirų  klausimų, skatinančių  skaitytojo  mąstymą  ir  kūrybiškumą,  formulavimu. Ši strategija taikoma skaitant drauge su vaiku. Pasirenkamas pasakojamojo pobūdžio tekstas, kuris skaitomas ne visas ištisai, bet su pertraukomis, darant pauzes po tam tikrų teksto dalių, jas aptariant ir numatant tolesnę pasakojimo eigą. Tekstas skaitomas dalimis, keliant atvirus, mąstymą skatinančius klausimus, o pauzių metu vaikai įtraukiami į ką tik perskaitytos dalies apmąstymą.

Užduodant klausimus labai svarbu skirti vaikui pakankamai laiko į juos atsakyti.

Tėvams reikia skaityti patiems ir dalytis skaitymu bendrai šeimoje, demonstruojant, kad skaitymas ir jiems teikia vertingos patirties.

Skaitymas niekada negali būti bausmė!

„Kai skundžiamasi, kad vaikas neturi matematinių, gamtamokslinių gebėjimų, tikėtina, kad priežastis kita – prasti skaitymo ir rašymo gebėjimai. O šie įgūdžiai gali nulemti vėlesnius vaiko ir suaugusiojo pasiekimus“, – pabrėžė Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė.

Ką daryti tėveliams, kad padėtų savo atžalai?

• Paaiškinkite savo vaikui, kodėl svarbu skaityti. Svarbus yra linijinis skaitymas – skaitymas iš kairės į dešinę ir kiekvieną eilutę, nes šis procesas skatina žmogų mąstyti.

• Asmeniniu pavyzdžiu. Senolių išmintis teigia, kad ko nedarė Jonas, to niekada nedarys Jonelis.

• Rodykite pagarbą knygai: nuplautos rankos, tinkamoje ir švarioje vietoje padėta knyga. Pažiūrėkite, kas šeimoje „altorius“ – televizorius, kompiuteris, knyga ar kita? Ar Jūsų namuose yra knygų, ar apskritai yra skaitoma?

• Bent valandai namuose išjunkite televizorių, kuris apkrauna smegenis nereikalinga informacija, mums to net nejaučiant.

• Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdienė šeimos skaitymo valanda: kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite. Pradėkite nuo penkiolikos minučių – taip neišgąsdinsite savo atžalos. Pati išbandžiau su savo trylikamete dukra – jau skaito šeštą knygą per šią vasarą!

• Aptarkite su vaiku, ką perskaitė: paprašykite papasakoti (stiprinami kalbėjimo įgūdžiai), užduokite klausimų, kurie skatintų lyginti, argumentuoti, interpretuoti (skatinsite mąstyti).

• Perskaitykite vaiko mėgstamą knygą: taip ne tik turėsite apie ką kalbėtis su vaiku, bet ir labiau jį pažinsite.

• Leiskite vaikui skaityti tai, ką mėgsta, bet nepamirškite  ugdyti skonį. Jūsų patarėjas galėtų būti vaiko darželio auklėtoja, klasės mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, bet jei esate labai aktyvus tėtis ir mama, rekomenduojamų knygų sąrašą rasite patys įvedę į paieškos lauką „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“ ir „Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa“.

• Apdovanokite vaiką už skaitymą: pagirkite už perskaitytą knygą, už rodomas pastangas, ypač kitiems girdint – jis to nusipelnė, nes linijinis skaitymas yra sunkus darbas. Ledų porcija, mėgstamas saldumynas, pasivaikščiojimas, filmo, pastatyto pagal perskaitytą knygą, žiūrėjimas kartu ir kiti dalykai, kuriuos mėgsta Jūsų vaikas. Tačiau labai svarbu – skaitymas negali būti bausmė! Skaitymas negali būti Jūsų pykčio priepuolio bausmė vaikui.

• Visa tai darykite nuolatos ir tik tada, kai esate gerai nusiteikęs.

• Nėščios mamos ir besilaukiantys kūdikių tėčiai, šeimos, auginančios kūdikius – ši žinutė jums. Mokslininkai teigia, kad nuo maždaug septinto nėštumo mėnesio jau reikia skaityti garsiai: paskatinsite savo būsimąją atžalą mąstyti.

• Tapkite aktyviais mokyklos bendruomenės tėvais ir paskatinkite mokyklas, kurias lanko Jūsų vaikai, tapti skaitančiomis mokyklomis. Kartu formuokime skaitančios ir mąstančios visuomenės kultūrą.

• Inicijuokite mokyklos taryboje pasitarimą – ko imsimės, kad mūsų mokykla taptų skaitanti (mąstanti) mokykla. Burkitės po kelis, jei vienam nedrąsu, siūlykite klasės vadovui, klasės mokytojui, auklėtojui, mokyklos administracijai.

• Klasės tėvų susirinkimai, popietės, vakaronės, išvykos – puiki galimybė tikslingai ugdyti skaitymo įgūdžius, kartu – ir mąstymo.

• Nebūtinai skaitome tik grožinę literatūrą, moksliniai, publicistiniai straipsniai, žinynai, enciklopedijos – tinka viskas, kas skatina „smegenų vingius“ dirbti.

• Susitikimai su rašytojais, rašytojų muziejų lankymas, knygų inscenizacijos, naktiniai skaitymai – visa tai tik maža dalis, ką gali tėveliai, kad skatintų savo vaikus tapti skaitančiais.

ES

Rūta Elijošaitytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Geroms knygoms ir smalsiems skaitytojams panegirikų netrūko jokiais laikais, o štai neskaitanti visuomenės dalis pastaruoju metu sulaukia vis daugiau kritikos. Vis labiau ryškėjant skaitymo mažėjimo rodikliui, imta ieškoti problemos sprendimo. Vienas jų – įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos. Tam pasitelkiamas nemokamas įėjimas į botanikos sodą, nemokama kelionė skaitant knygą bei skaitymo susiejimas su sportu.

Ina Puzakinaitė, euroblogas.lt

Su tinklaraščiu Euroblogas.lt mintimis apie skaitymą dalijasi viešosios įstaigos „Laikas skaityti“ vadovė, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos (SKRA) pirmininkė bei įvairių su skaitymu susijusių projektų organizatorė Rūta Elijošaitytė.

Daugiausia skaito 7-10 metų vaikai

„Pastarieji metai pateikė labai daug technologinių naujovių, žmonės ima pažinti kitus laisvalaikio praleidimo būdus, knyga kuo toliau, tuo mažiau tampa reikalinga. Daugėja vaikų, kuriems visai neskaitoma. Jie į darželį ateina nežinodami, kas yra knyga, jau nekalbant apie skaitymo įgūdžius, nors skaitymo nauda žmogui, ypač vaikui, yra neišmatuojama: skaitymas suteikia daugybę gyvenime reikalingų įgūdžių ir įpročių. Skaityti vaikui nuo pirmų dienų yra pats paprasčiausias būdas padėti jam užaugti, juolab, jog tyrimais įrodyta, kad užtenka penkiolikos minučių per dieną skaitymo įpročiams suformuoti.

Daugėja vaikų, kuriems visai neskaitoma. Jie į darželį ateina nežinodami, kas yra knyga, jau nekalbant apie skaitymo įgūdžius.

Tačiau didesnis poreikis yra ugdyti mūsų tėvus, kad jie skaitytų su savo vaikais. Vaikai yra gana aktyvūs skaitytojai: daugiausia skaitanti grupė yra 7-10 metų vaikai − tik 4 proc. jų nurodė neperskaitę nė vienos knygos per pastarąjį pusmetį. Atėję į mokyklą, jie ima daugiau skaityti, tačiau įpročius, taip pat ir skaitymo, tėvams reikėtų ugdyti nuo mažų dienų, negalvojant, kad ateis į mokyklą ir gaus visas žinias, kurių jiems reikia gyvenime“, − sako pašnekovė.

Būtent dėl stipriai ryškėjančios neskaitymo problemos, R.Elijošaitytė aktyviai dirba su organizacija „Laikas skaityti“.

„Mūsų viešosios įstaigos tikslinės grupės – vaikai ir jų tėvai, auklėtojai, mokytojai, bibliotekininkai – t.y., suaugę žmonės, kurie su vaikais būna nuo jų pirmos dienos iki paauglystės. Pagrindinis tikslas – įrodyti suaugusiesiems, kaip svarbu yra ugdyti skaitantį vaiką. Tikslui pasiekti įgyvendiname įvairius projektus. Šių metų pradžioje išleidome leidinį „Esu laimingas, nes skaitau“. Jį pristatome tėvų bendruomenėms. Tai leidinys ne tik apie skaitymo naudas, bet ir apie praktines veiklas, kaip kartu su vaikais skaityti, kaip juos užkrėsti skaitymo džiaugsmu.

Kitas mūsų projektas – „Augu skaitydamas“ – taip pat skirtas vaikams ir tėvams. Svetainėje auguskaitydamas.lt galima rasti rekomendacijas apie naujas knygas ir klasikinę vaikų literatūrą, įvairių straipsnių. Vaikai gali patys registruoti savo perskaitytas knygas, jas komentuoti.

Didelio populiarumo kasmet sulaukia ir šio projekto viena iš veiklų – žaidimas „Knyg(i)ų mūšiai“. Čia vaikai gali burti savo komandas ir dalyvauti žaidime. Juos patraukia galimybė varžytis ir laimėti, be to, į žaidimą įtraukiame žymius žmones, pavyzdžiui, 2015 metais vieną iš klausimų uždavė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiemet atskirą „Knyg(i)ų mūšių“ žaidimą organizuosime ir šeimoms Vilniaus Kultūros nakties metu, o burti naujas komandas vaikams pasiūlysime jau artėjantį rudenį“, – ryškiausiomis skaitymo skatinimo iniciatyvomis dalinasi R. Elijošaitytė.

Dar džiaugiuosi, jog mamų bendruomenės neretai pačios organizuoja susitikimus, į kuriuos kviečia mane pasakoti apie skaitymo naudas, apie knygų pasirinkimus.

„Žmonėms patinka susitikimai su rašytojais, skaitovais, jie mielai klausosi skaitomo teksto. Tad visos tokios iniciatyvos, ypač mažesniuose miesteliuose, yra labai mielai sutinkamos. Labai graži ir sėkminga yra akcija „Metų knygos rinkimai“, kurios tikslas – populiarinti lietuvių autorius. Smagu, kad bibliotekose atsiranda knygų klubai vaikams ir suaugusiems. Dar džiaugiuosi, jog mamų bendruomenės neretai pačios organizuoja susitikimus, į kuriuos kviečia mane pasakoti apie skaitymo naudas, apie knygų pasirinkimus“, − sako pašnekovė.

Gimus vaikui dovanojama knyga

Paklausta, kokie skaitymo skatinimo pavyzdžiai ją įkvepia, akys vis tik krypsta už mūsų šalies ribų.

„Pirmiausia, mane įkvepia bibliotekos. Londone viešėjau bibliotekoje, kurioje visą dieną vyksta veiklos visiems bendruomenės žmonėms – ryte susirenka mamos arba auklės su kūdikiais ir mokosi dainuoti lopšines, vakare vyksta klubai suaugusiems. Žaviuosi daugiau nei penkiasdešimt metų JAV organizuojama programa „Reading Is Fundamental“, kurios tikslas – dovanoti knygas vaikams, kurie patys negali jų įsigyti. Pati nuostabiausia skaitymo skatinimo akcija vyksta Didžiojoje Britanijoje – „BookStart“ – kai vaikui gimus šeima gauna informaciją apie skaitymo naudą ir pirmąją knygutę vaikui, antra knyga gaunama sulaukus trejų, o trečioji – kai apsilanko bibliotekoje. Net ir mūsų kaimynai latviai turi labai gražią skaitymo skatinimo programą – jie renka metų skaitytoją ir metų knygą įvairaus amžiaus vaikams.

Patinka ir rinkodarinės akcijos, susijusios su skaitymu – pavyzdžiui, kai knygų viršelių motyvais išpiešiami miestų suoleliai, arba Ispanijoje, minint Servanteso mirties metines ir Pasaulinės knygos dieną, organizuojami ilgiausi skaitymai. Vis tik labiausiai mane žavi nuoseklus darbas ir į kultūrą orientuotas valstybės žvilgsnis. Tai ypač akivaizdu Skandinavijos šalyse – stabilus kultūros ir švietimo finansavimas, aktyvi bibliotekų veikla, nuolatinė situacijos analizė“, – situaciją kitose šalyse apibūdino R.Elijošaitytė.

Įėjimas su knyga nemokamas

Žemiau tinklaraštis Euroblogas.lt pateikia keletą ryškių skaitymo skatinimo iniciatyvų Europoje, kurios iliustruoja, kaip galima populiarinti skaitymą.

Pavyzdinės iniciatyvos jau keletą metų vyksta Rumunijoje, kurių sumanytojas – knygų mylėtojas Viktoras Mironas. Jo dėka nuo 2014 metų balandžio 23-iąją, minint Pasaulinę knygos dieną, žmonės yra kviečiami aplankyti Klužo-Napokos botanikos sodą nemokamai. Tiesa, galioja sąlyga – įėjimas į vieną didžiausių regiono botanikos parkų nemokamas tik tiems, kurie ateina su knyga. Pagrindinė šios pilietinės idėjos mintis yra paskatinti visuomenę kuo dažniau su savimi nešiotis knygą, o pasitaikius laisvesniam momentui – ją skaityti. Be to, rekreacinėje vietoje, tokioje kaip parkas, skaityti yra dar smagiau.

Nemokamas transportas skaitantiems knygas

Ir tai ne vienintelis V.Mirono sumanymas, skatinantis rumunus skaityti. 2015 metais Klužo-Napokos viešojo transporto keleiviai turėjo galimybę nemokamai naudotis šia paslauga, jeigu kelionės metu skaito knygą. Ir nors ši sąlyga galiojo vos keletą dienų, ji buvo puikiai įvertinta tiek vietos bendruomenės, tiek miesto vadovybės. Gavus miesto mero palaikymą, sumanymas leisti keliauti su knyga viešuoju transportu nemokamai buvo įtrauktas į Klužo-Napokos, kaip 2015 m. Europos jaunimo sostinės, šventinių renginių programą.

Už tai „Bookface“ sekėjai gauna nuolaidų įvairiose viešojo sektoriaus vietose: knygynuose, kirpyklose ar net apsilankymui pas stomatologą.

Savo idėją V.Mironas aktyviai propagavo ir socialiniuose tinkluose, todėl visai natūraliai socialiniame tinkle „Facebook“ tinkle gimė ir dar viena iniciatyva – „Bookface“. Knygų mylėtojai yra raginami savo profilio nuotraukas keisti į asmenukes su knyga arba naudoti skaitomos knygos atvaizdą. Už tai „Bookface“ sekėjai gauna nuolaidų įvairiose viešojo sektoriaus vietose: knygynuose, kirpyklose ar net apsilankymui pas stomatologą.

Paskutinis V.Mirono užmojis – specialiai „Bookface“ sukurtoje paskyroje pateiktas raginimas pačiam „Facebook“ tėvui Markui Zuckerbergui pasikeisti profilio nuotrauką į nuotrauką su knyga.

Štai Švedijoje 2014 metais startavo projektas „Pauzė“, kurio pagrindinis siekis − sportuojantį jaunimą paversti skaitančiu. Idėjos autorių teigimu, sportas yra būtent ta veikla, kurios leidžia pasiekti labai daug jaunų žmonių. Šiam tikslui įgyvendinti didelė dalis Švedijoje esančių sporto klubų ir būrelių ėmė bendradarbiauti su bibliotekomis – tereikia pareikšti norą dalyvauti „Pauzės“ projekte ir pasirinkti atitinkamą lygmenį, o bibliotekininkai ir projekto organizatoriai parinks reikiamą literatūrą. Tokiu būdu dalyje sporto klubų įrengtos specialios zonos, kur atsikvėpti tarp ar po treniruotės galima išsitiesus patogiame sėdmaišyje, o knygą išsirinkti iš mini bibliotekos. Internete galima plačiau susipažinti su šiuo projektu oficialiame puslapyje (švedų kalba) bei pasižiūrėti reklaminį video.

Daugybė berniukų praranda skaitymo malonumą tarp ketvirtos ir septintos klasės, todėl jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Kiek ankščiau, 2011 metais, Danijoje buvo vykdoma skaitymo skatinimo programa, orientuota į berniukus. Danijos kultūros ir švietimo ministerijų iniciatyva buvo paskelbtas konkursas, kviečiantis rašytojus kurti tekstus, kurie įkvėptų berniukus ir jaunuolius. Anot organizatorių, daugybė berniukų praranda skaitymo malonumą tarp ketvirtos ir septintos klasės, todėl jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Konkurse buvo siekiama sukurti tekstus iki 3000 žodžių, kurie vėliau buvo talpinami specialioje projekto svetainėje. Kitam projekto procesui buvo skirtos keturios savaitės, kurių metu tikslinė berniukų auditorija, pasitelkiant į pagalbą mokytojus, buvo raginama susipažinti su publikuotais tekstais ir, žinoma, rinkti geriausius rašytojus. Tokiu būdu berniukai buvo įtraukti į vertinimo ir rinkimo procesą, todėl užduotis skaityti atrodė kur kas tikslingesnė. Video apie projektą (danų kalba) galima pažiūrėti čia.

Vincas Grigas / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Išsikrauna kompiuterio baterija? Štai tau kroviklis. Nori atsiriboti? Gali pasiskolinti ausines. Namų darbų užduotį reikia atlikti kartu su dar penkiais kurso draugais? Prašom, diskutuokite kad ir kiaurą parą šiltame kabinete. Pavargai ir išalkai? Atsipūsk virtuvėlėje. Tokia yra šiuolaikinė biblioteka, dažnai primenanti gero ir supratingo draugo namus.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Patogią darbo vietą joje dažnai kuria nebe gausūs spausdintiniai fondai, o bevielio interneto ryšys ir šalia stalo esantis kištukinis lizdas. Apie sparčiai besikeičiančius knygų namus ir jų perspektyvą egzistuoti be pačių knygų tinklaraštis Euroblogas.lt kalbina Vilniaus universiteto bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėją dr. Vincą Grigą.

– Vincai, prieš pradėdamas dirbti bibliotekoje penkerius metus dirbote žiniasklaidoje. Viename interviu teigėte, kad po tiek laiko buvo gana sudėtinga prisitaikyti prie joje atsiradusių pokyčių. Ar iš tiesų bibliotekos keičiasi taip greitai?

– Net per metus bibliotekos gali pasikeisti labai stipriai. Metai prieš rekonstrukciją, metai po – skirtumas radikalus. Rekonstrukcija bibliotekoms daro labai didelę įtaką. Pavyzdžių daug: Utenos A. ir M. Miškinių, Vilniaus Adomo Mickevičiaus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto,  Druskininkų,  Birštono, Panevėžio ir kitų miestų viešosios bibliotekos. Besikeičiančios bibliotekų erdvės susijusios su besikeičiančiais vartotojų poreikiais.

– Kas pasikeitė labiausiai, kokie tie nauji vartotojų poreikiai?

– Pats vartojimas yra kitoks. Klasikinis informacijos vartojimas, kai sėdima, skaitoma, konspektuojama, dabar vyksta kitaip – interaktyviai. Klasikinis tylos momentas irgi yra išnykęs, juk patys vartotojai lemia, kaip ta biblioteka bus naudojamasi. Jeigu yra kritinė masė, kuri nori tylos, bus tylu. Jei didesnė dalis, kurie susirinkę nori bendrauti, tai bus šurmulys, ką mes ir matome Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre (MIKC).

Klasikinė biblioteka su kažkokiu knygų išdavimo kioskeliu, kaip daug kas įsivaizduoja, nebeegzistuoja.

Studentai labai mėgsta ateiti ir dirbti grupėmis – trise, keturiese, penkiese. Tai jiems yra svarbu, todėl pavienė darbo vieta nebėra tokia aktuali. Baldai ir visa kita tam pritaikyti. Klasikinė biblioteka su kažkokiu knygų išdavimo kioskeliu, kaip daug kas įsivaizduoja, nebeegzistuoja. Dabar daug daugiau savitarnos, vartotojas pats gali pasiskolinti, pats grąžinti, išsaugomas jo privatumas.

– Kokias išskirtumėte sėkmingiausias praktikas prisitaikant prie pasikeitusių vartotojų poreikių?

– Labai pasiteisino grupinio darbo vietos ir neformalios komunikacijos erdvės. Iš esmės jos buvo skirtos tik neformaliai komunikacijai, bet ten dažnai ir dirbama. Žmonėms patinka dirbti laisvesnėse erdvėse. Akademinėse bibliotekose pasiteisina darbo kompleksai, kai žmogus ateina ryte ir išeina vakare, toje pat vietoje gali ir dirbti, ir pailsėti, ir pramogauti, ir su vaikais ateiti, pavalgyti.

Juk neįmanoma visą dieną išsėdėti vienoje vietoje, reikia pajudėti, pailsėti, pakeisti veiklos pobūdį. Darbas su informacija nėra tik darbas su knyga, informacija juk gali būti įvairi medija – nuotrauka, garso ar vaizdo įrašas. Netgi žaidimas yra informacijos laikmena iš esmės, tokiu formatu užrašyta informacija.

– O kas iš numatytų dalykų nepasiteisino, pavyzdžiui, 2013 metais atidarytame, jūsų minimame Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre?

– Iš tikrųjų buvo numatytas per didelis kiekis įprastų darbo vietų. Kai buvo rengiamasi jo atidarymui, atrodė ir iš tikrųjų tuo metu tokių darbo vietų tiek ir reikėjo. Bet žmonės labai sparčiai keičiasi ir dabar matome, kad reikia daugiau neformalių, grupinio darbo ir transformuojamų darbo vietų, kai žmonės patys gali susinešioti baldus ir susikonstruoti sau laikiną darbo vietą. Tai reiškia, kad baldai turi būti neprisukti prie grindų, lengvai transformuojami. Gal žmonės šiandien nori dirbti ne keturiese, o aštuoniese?

Akivaizdu ir tai, kad spausdintų išteklių panaudojimas mažėja, todėl reikia mažinti lentynų skaičių, vietoj jų kurti darbo vietas. Bet tai nereiškia, kad numatyti dalykai visiškai nepasiteisina, tiesiog jie tampa mažiau aktualūs.

– Prieš penkiolika ar dešimt metų buvo sunku įsivaizduoti, kad studentų derybų objektu universiteto auditorijoje gali tapti stalas šalia elektros lizdo. Išsikrovusi kompiuterio ar telefono baterija šiandien gali iš esmės sujaukti dienos planus.

– Iš tiesų geras jūsų pastebėjimas, rozečių poreikis ir bibliotekose milžiniškas, nes praktiškai visi ateina su savo įrenginiais. Taip pat yra visokiausių mobiliųjų telefonų, netgi kompiuterių kroviklių poreikis, nes žmonės arba pamiršta namuose, arba galvoja, kad užteks įkrautos baterijos, bet nepakanka, taigi skoliname. Dažnai skolinasi ausines, įvairių kortelių skaitytuvus.

Manto Pelakausko nuotr.

– Prie pasikeitusių vartotojų poreikių pritaikomos bibliotekų erdvės. O kaip keičiasi jose dirbantys informacijos specialistai – bibliotekinkai, jų kasdieniai darbai ir darbo krūvis?

– Daug kas iki šiol galvoja, kad bibliotekininkas tik dėlioja knygas. Taip, dėlioja, bet iš tikrųjų tai nebėra svarbi dienotvarkės dalis. Daugiau nei 80 proc. išdavimų į namus atliekama naudojantis įrenginiais. Bibliotekininkas nebeatlieka informacijos išdavimo, priėmimo darbų. Šiandien jis yra kaip partneris informacijos vartotojui, būtent jis turi jausti, matyti pokyčius ir tada atitinkamai viską bibliotekoje permodeliuoti. Bibliotekos daug ir sėkmingai užsiima edukacinėmis paslaugomis, įvairia švietėjiška veikla. Žinau bibliotekų, kur bibliotekininkai praktiškai dėstytojais dirba.

– Jei mažėja kasdienių rutininių darbų, gal atitinkamai mažėja ir bibliotekininkų skaičius?

– Kaip tik atvirkščiai, reikia dar daugiau darbuotojų! (juokiasi) Kai nuimame nuo darbuotojų knygų išdavimo krūvį, tada galime teikti kitas informacines paslaugas. Anksčiau – taip, biblioteka tik išduodavo knygas, o dabar informacinių paslaugų sąrašas yra daug platesnis, įvairesnis ir kažkas jas turi administruoti. Dauguma tokių paslaugų reikalauja atidesnio darbo nei tik sudėlioti į fondus knygas. Paslaugų ir daugėja, ir jos yra pakeliamos į kitą kokybinį lygmenį.

Paslaugų ir daugėja, ir jos yra pakeliamos į kitą kokybinį lygmenį.

Pavyzdžiui, konsultavimo paslauga yra labai paprasta, pirminio lygmens – surasti leidinį. Bet gali būti ir aukštesnio lygmens, pradedant nuo informacijos išteklių naudojimo teisiniu aspektu, kaip teisingai juos naudoti rengiant rašto darbus, kaip po to juos aprašyti, kaip pasidaryti informacijos paieškos strategiją, galų gale – kokiuose informacijos telkiniuose jos ieškoti ir kaip? Nes visgi informacijos paieškos infrastruktūra yra sudėtinga. Na, susirasti Smiltynės perkėlos keltą paprasta – įsivedi į „Google“ ir viskas.

Bet jeigu ieškome mokslo informacijos duomenų, rimtų dalykų, to, ko šiaip nėra įprastai ieškant arba būtų labai sudėtinga tiesiog gūglu naudojantis susirasti? Tam, kad galėtum konsultuoti, reikia daug išmanymo, būtina nuolatos kelti kvalifikaciją.

– Esu įsitikinusi, kad kaip savo srities specialistas nemažai keliaujate po Europos ir viso pasaulio bibliotekas. Kaip Lietuva ir lietuviškos bibliotekos atrodo bendrame kontekste?

– Bendrai bibliotekų situacija Lietuvoje nėra tokia bloga. Kaip ir minėjau, daugelyje miestų yra gražių bibliotekų, matyti, kad į tai investuojama, vadinasi, matoma prasmė. Mažuose miesteliuose bibliotekos atlieka labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, man yra tekę būti Lazdijuose, ten biblioteka dirba iki išnaktų (pirmadienį-ketvirtadienį bibliotekos patalpose esantis Jaunimo centras veikia iki 22 val., penktadieniais ir šeštadieniais – iki 2 val., − red. past.). Ten yra ir biliardo stalas, ir dar kažkokių veiklų, pramogų, rodos, nesusijusių su bibliotekos veikla.

Kitose šalyse jose renkasi imigrantai, bibliotekos aktyviai dirba su jais, padeda integruotis į vietos bendruomenes.

Bet kaip man pasakojo vietiniai, jaunimas tada neina į barus, nesitrina kažkur pakampėse, turi saugią ir patogią vietą sau pabūti, namų darbus pasidaryti. Tai tokia kaip užuovėja. Bibliotekos vaidina stiprų bendruomenės telkimo vaidmenį. Pas mus dar nėra taip aktualu, bet kitose šalyse jose renkasi imigrantai, bibliotekos aktyviai dirba su jais, padeda integruotis į vietos bendruomenes.

– Paradoksalu, bet mūsų pokalbio apie bibliotekas – knygų namus – metu bene rečiausiai vartojamas žodis knyga. Kaip manote, kokios knygų ir bibliotekų ateities perspektyvos? Ar gali ateityje egzistuoti bibliotekos be knygų?

– Na, knyga yra tik viena iš medijų, o medijų juk yra pačių įvairiausių. Mesopotamijos bibliotekose buvo molinės lentelės, tada papirusai, pergamentai. Dabar daugiausia skaitomi elektroniniai ištekliai. Iš tikrųjų lūžis įvyko 2010 m., nuo tada bent jau VU bibliotekoje elektroninių išteklių perskaitoma daugiau nei spausdintinių. Tačiau mažai tikėtina, kad ateityje bus tik virtualios bibliotekos.

Taip, šiandien yra ir tokių, bet praktika rodo, kad reikia ir fizinių nemažai, galbūt netgi daugiau negu bet kada anksčiau. Alvinas Tofleris 1980 m. išleistoje knygoje „Trečioji banga“ prognozavo, kad ateityje išnyks biurai, nes visur bus internetas ir žmonės dirbs namuose ir taip bus patogiau, nebereikės į darbą važiuoti. O ką dabar mes matome? Nieko panašaus, biurų pastatų tik daugėja. Informacijos mainuose labai svarbi yra socialinė interakcija. Todėl neišvengiamai reikalingos erdvės.

– Galbūt ateityje tokias erdves vadinsime ne bibliotekomis, o komunikacijos centrais?

– VU bibliotekos vienas iš pagrindinių pastatų juk taip ir vadinasi – Mokslinės informacijos ir komunikacijos centras, bet vis tiek tai yra biblioteka (šypsosi). Taip, kai patį žodį šifruojame – knygų saugykla – galbūt skamba keistai,  bet tą knygą galima labai plačiai suprasti.

– Viešojoje erdvėje kartas nuo karto vis pasigirsta nuogąstavimų, kad šiandien skaitome mažai, nebepajėgiame perskaityti didesnės apimties tekstų. Beata Tiškevič savo feisbuko paskyroje prisipažino jaučianti didelę gėdą, mat Knygų mugėje prisipirko daugybę knygų, tačiau daug jų vis dar žvelgia iš kampo ir laukia dėmesio. Kas su mumis vyksta? Ar iš tikrųjų prarandame gebėjimą skaityti?

– Na, žmogus norėjo pasigirti, kad užsiėmęs. Dabar madinga būti užsiėmusiu. O dėl skaitymo įpročių – dažnai žmonės galvoja, kad skaito tik tada, kai skaito grožinę literatūrą. O jeigu skaito ne grožinę − tai čia ai, jis jau nieko neskaito. Bet iš tikrųjų juk mes skaitom labai daug! Jaunimas ypač daug skaito, daug daugiau nei ankstesnės kartos. Mes kasdien sugeriame, perskaitome didžiulį kiekį informacijos.

Jaunimas ypač daug skaito, daug daugiau nei ankstesnės kartos.

Juk nebūtinai jos formatas turi būti knyga. Gali būti žinutė, twiteris, dar kažkokie dalykai. Mes skaitome, tik klausimas, kur ir ką. Taip pat reikia skirti skaitymą darbui ir savo malonumui. Darbui mes labai daug skaitome. Klausimas, kas tuomet yra didesnė vertybė, − ar savo malonumui skaityti, ar darbui? Visai neskaityti, be abejo, būtų keista, kaip tuomet žmogus gali sekti naujienas ir pokyčius? Skaitymo įpročių pasikeitimui didžiausią įtaką turi medija, kur skaitome, kaip skaitome ir kokios apimties tekstas yra priimtiniausias.

BFL

Knygos. „Kiekviena knyga yra iššūkis“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Nora Roberts. Nors apskritai lietuviai iššūkių nebijo, bet sudėtingesnių vis dėlto nemėgsta.

Literatūra yra ne tik menas, bet ir verslas, tad neretai finansiniai aspektai nenusileidžia estetiniams ar net juos nusveria. Būtent rinkos dėsniai lemia tai, kad knygynuose gausu meilės romanų, kulinarijos knygų ir detektyvų, o vadinamosios rimtosios literatūros palyginti nedaug.

Tikrai negalime pasigirti, kad esame literatūros gurmanai. Leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka neslepia, kad rimtosios, sudėtingesnės literatūros knygos Lietuvoje dažniausiai leidžiamos veikiau geram vardui palaikyti, nei tikintis finansinės naudos.

„Vienais metais išleidome nemažai geros rimtosios, užsienyje populiarios literatūros, ir tai tikrai buvo sunkūs metai. Iš to leidykla išgyventi negali, ir tai išties nuvilia. Lietuviai bijo sunkesnių tekstų. Be to, mūsų rinka nedidelė, nesusidaro kritinis krūvis, kad būtų nuperkama bent 2 tūkst. vienetų, kas leistų gyventi“, – teigia S.Repečka.

Leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė antrina, kad Lietuvoje vyrauja pramoginė, populiarioji pažintinė literatūra, populiarioji psichologija, o intelektualesnės literatūros skaitytojų nėra daug. Žinoma, tai ne tik mūsų bėda – tokia literatūra niekur nėra skaitoma plačių masių.

Antra vertus, pasak „Alma litteros“ direktorės, reikia pripažinti, kad diskusijos apie tai visuomenėje palyginti skurdžios. Tai nemažai lemia ir toks žemiškas dalykas, kaip gyventojų skaičius: didesnėse rinkose natūraliai bus daugiau potencialių skaitytojų, tad apie tai bus daugiau diskutuojama, daugiau dėmesio kreips žiniasklaida, o taip vėlgi bus ugdomas brandesnis, didesnį ne tik geros literatūros, bet ir jos vertinimo poreikį jaučiantis skaitytojas.

„Juk nebus taip, kad žmogus, skaitęs populiariąją literatūrą, atsibus ir ims rinktis tik rimtąją. Juk jei valgytojas visada valgė „McDonald’s“ greitąjį maistą, iškart netaps gurmanu, – lygina D.Viliūnienė. – Bėda, kad dažnai knyga būna ir mažai ko verta, bet lietuviai ją skaito ir sako, kad tai rimtoji literatūra. Deja, neturime pakankamai specialistų, kurie išanalizuotų kūrinius ir pateiktų šią informaciją visuomenei.“

Taigi sudėtinga literatūra Lietuvoje dažniausiai užprogramuota finansinei nesėkmei, tačiau yra literatūros, kuri ją kone garantuoja. „Pasakyčiau taip: tai meilės romanai, skirti vidutinio amžiaus moterims. Nors stengiamės daug tokios literatūros neleisti, bet, atrodo, kad ir kiek išleisi, tiek jos norės“, – stebisi S.Repečka.

Daug ką lemia ir skaitymo mados. Kaip primena leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, neseniai grožinėje literatūroje vyravo vampyrų, istorinio trilerio mados, na, o dabar atėjo „pilkų atspalvių“ laikas. Beje, tai galioja ir negrožinei literatūrai: populiarios neurolingvistinio programavimo, kūno kalbos knygos. „Visada madingos ir knygos apie tai, kaip išmokti gaminti ir kaip numesti svorio“, – juokiasi L.Varanavičienė.

Naujų vėjų į lietuviškos literatūros padanges atnešė ir žurnalistas, rašytojas Andrius Tapinas, parašęs stimpanko (angl. „steampunk“, vienas mokslinės fantastikos žanrų) knygas „Vilko valanda“ ir „Maro diena“. Nors fantastika Lietuvoje visada buvo gyva, tai veikiau buvo nišinis žanras. Dabar ji tampa skaitoma vis platesnio rato skaitytojų. Kartu galima matyti, kad populiarėja ir maginė fantastika (angl. „fantasy“).

Tai, kad vienas ar keli išgarsėję vardai gali pakreipti literatūros madas ar  išpopuliarinti tam tikrus žanrus – ne naujiena. Ypač tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva. „Pavyzdžiui, taip atsitiko ir su skandinavų detektyvu. Anksčiau šis žanras Skandinavijoje nebuvo itin populiarus, bet, atsiradus keliems garsiems vardams, pamažu detektyvus ėmė rašyti vis daugiau kūrėjų, atsirado didelė konkurencija ir žanras galiausiai tiek išsiplėtojo, kad tapo kone nacionaliniu pasididžiavimu ir iš tiesų pasiekė labai aukštą lygį. Taigi, manau, mėgdžiotojų, šio žanro literatūros rašytojų Lietuvoje galime tikėtis pamatyti daugiau“, – prognozuoja S.Repečka.

Atsiranda naujų žanrų, tiksliau, jie iš žurnalų puslapių vis dažniau spraudžiasi į kietus viršelius. „Mados, erotikos, namų patarimų, visų įmanomų žvaigždžių kulinarinės knygos užima vis didesnę dalį. Tai, apie ką anksčiau žurnalai rašė savo skiltyse, persikėlė į knygas, – sako S.Repečka. – Užsienyje dabar populiarėja ir fanų, pavyzdžiui, kokios nors muzikos grupės, išleista literatūra, o tai netrukus pasieks ir Lietuvą. Užsienyje tai kolosalus reiškinys, pardavimas milžiniškas. Taip pat pamažu ateina „jauniesiems suaugusiems“ (angl. „new adults“) skirta literatūra. Iš esmės tai erotizuotos meilės istorijos (tikriausiai „50 pilkų atspalvių“ sujudino rinką), skirtos 18–25 metų jaunimui. Ateina ir viskas, kas susiję su internetu, socialiniais tinklais: rašoma apie tai, kaip per ten bendraujama, gyvenama, tarkime, romanas gali būti padarytas iš susirašinėjimo žinučių ir panašiai.“

Tai ne vien literatūriniai eksperimentai, bet ir bandymas pasiekti jaunuosius skaitytojus. Pasak L.Varanavičienės, ne taip retai tenka sutikti tėvų, sakančių, kad vaikai visai neskaito knygų ir net nesugeba suprasti ilgo sakinio.

Žinoma, kai kurie dalykai keičiasi mažai. L.Varanavičienė įsitikinusi, kad lietuviai visada ieškos gero romano, gero detektyvo, eseistikos, na, o skaitantieji negrožines knygas visada joms kels reikalavimą rasti atsakymus į gyvenimo iškeltus klausimus. „Tarkime, kaip buvo graibstomos verslo knygos, kai Lietuva ėmė ugdyti verslumą ir iš „Gariūnų kapitalizmo“ ėjome į laisvąją rinką. Tada tokių knygų reikėjo visiems, na, o šiandien jų nelabai kam bereikia, nes pasikeitė pati visuomenė. Tai, ką lietuviai skaito, labai priklauso nuo politinės, ekonominės padėties, nuo to, kas vyksta kultūroje“, – mano leidyklos vadovė.

Taigi nenuostabu, kad pastaruoju metu labiau įvairiais aspektais susidomėta Rusija.

Leidyklos „Versus aureus“ direktorius Arturas Mickevičius prideda, kad stabiliai domimasi populiariąja pažintine istorine literatūra: „Ypač apie Antrąjį pasaulinį karą, svarbius Europos įvykius, senąją Lietuvos istoriją nuo valstybės pradžios, taip pat mėgstamos žymių istorinių asmenybių biografijos.“

Antra vertus, nors ir romanus, ir istoriją lietuviai mėgsta, tačiau istorinio romano žanro vis dar neišplėtojome.

Yra ir žanrų, keliaujančių į užmarštį. Tarp jų – ir poezija. Leisti poezijos knygas tampa vis didesne prabanga, nes skaitytojų jos patraukia mažai. Nenuostabu, kad daugumos poezijos knygų tiražai būna labai maži. Šiam žanrui nepadeda ir tai, kad yra daugybė žmonių, manančių, kad sudėję keletą eilėraščių jau tampa poetais ir turi leisti knygas. Pasak A.Mickevičiaus, nors matome labai daug menkos vertės poezijos, tai dar nereiškia, kad gerų poetų sumažėjo ar jie prarado talentą, – tiesiog jų gretos buvo stipriai „atskiestos“ prastais.

„Vis daugiau žmonių užsiima savilaida mažais tiražėliais. Dažnai netgi be profesionalaus redagavimo ir parengimo. Dabar technologijos leidžia išspausdinti kad ir dešimt egzempliorių, kurie patenka į bibliografinę apskaitą, nors dažniausiai yra išdalijami tik artimiesiems ir draugams, – sako leidėjas. – Pabrėžčiau, kad dabartinė situacija nėra paties žanro krizė. Kodėl, kai būdavo leidžiamos Sigito Gedos ar Justino Marcinkevičiaus knygos, nebūdavo problemų dėl jų poezijos pardavimo?“

Panašiai nutiko ir su novele. Kadangi tai labai sudėtingas žanras, parašyti gerą novelę – aukštasis pilotažas. Taigi neretai pasiūlos kokybė formuoja nepatrauklaus žanro įspūdį.

Yra rašytojų, kurių darbai beveik visada sulaukia mūsų skaitytojų susidomėjimo. Tarp jų pašnekovai dažniausiai minėjo Kristiną Sabaliauskaitę, Algimantą Čekuolį, Sigitą Parulskį, Juozą Erlicką, iš šiuolaikinių užsienio autorių galima išskirti Haruki Murakami, Jo Nesb?, Johną Irvingą, Miką Waltari, Colleen McCullough.

Tarp savo „maitintojų“, tai yra labai gerai perkamų knygų, leidyklos taip pat mini Filomenos Taunytės knygas, Alicios Gutje erotinį romaną „Mėlynas rūkas“, Helen Fielding serijos „Bridžitos Džouns dienoraštis“ naujausią knygą „Pamišusi dėl meilės“, Christophe’o André savipagalbos knygą „Netobuli, laisvi, laimingi“, Gregory Davido Robertso „Šantaramą“, pakartotinai išleistą Ginos Viliūnės „Vilniaus Madoną“, Simono Sebago Montefiore darbą „Kalbos, pakeitusios pasaulį“.

Yra ir staigmenų: tarp itin populiarių knygų patenka ir dvi rimtosios literatūros – Nobelio premijos laureatės Alice Munro novelių rinkinys „Brangus gyvenime“ ir Pulitzerio premija apdovanota Adamo Johnsono knyga „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, iš itin populiarių vaikiškų knygų galima paminėti Davido Walliamso „Močiutę plėšikę“.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibiliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Daiva Kundelienė tarp geidžiamiausių lietuvių autorių darbų, be K.Sabaliauskaitės romanų, mini Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasarą“, Romualdo Granausko knygas (ypač pernai išleistą „Trečią gyvenimą“), buvusio Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo, vieno Sąjūdžio kūrėjų Artūro Skučo knygą „Pėstininko užrašai“, Vaivos Rykštaitės knygas (ypač „Viena Indijoje“), Rasos Aškinytės „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“, A.Tapino „Vilko valandą“. Taip pat dėmesio visada sulaukia ir A.Čekuolio, Aurelijaus Zyko, Arvydo Juozaičio, jaunosios kartos rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos.

Žinoma, tarp populiariausių grožinės literatūros knygų dažniausiai pasirenkami tiek Lietuvos, tiek užsienio klasikai. Kaip pastebi Kauno apskrities viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dalia Antanaitienė, iš negrožinės literatūros skaitytojai labiausiai domisi psichologijos, vadybos, rinkodaros, ekonomikos, pedagogikos, tam tikrais teisės klausimais. Be to, galima pastebėti, kad didėja susidomėjimas populiariąja medicina, domimasi kelionių vadovais. Istorinės knygos, ypač susijusios su Lietuvos istorija, taip pat turi savo ištikimų skaitytojų.

Koks yra tipinis skaitytojas Lietuvoje, įdomių įžvalgų „Veidui“ pateikė Vilniaus Adomo Mickevičiaus biblioteka. Panagrinėję pernai metų statistiką aiškiai pamatysime, kad moterys skaito kur kas daugiau nei vyrai. Pavyzdžiui, iš bene 15 tūkst. šios bibliotekos skaitytojų net 78 proc. sudaro būtent dailiosios lyties atstovės. Skaito daugiausia tie, kurie savo gyvenime ir yra turėję daugiausiai skaityti, tai yra žmonės, įgiję aukštąjį išsilavinimą, – jie sudaro netoli pusės visų skaitytojų (46 proc.). Bene didžiausią lankytojų grupę, 70 proc., sudaro 20–45 amžiaus žmonės.

Leidyklos „Versus aureus“ vadovas A.Mickevičius pabrėžia, kad didmiesčiuose ir regionuose skaitymo tendencijos gali skirtis ne tik pardavimo, bet ir „repertuaro“ požiūriu. Regionuose veikiausiai bus kur kas mažiau populiari akademinė literatūra, o antra, ten mažesnis knygynų skaičius ir pasirinkimas.

Kiekvienas knygynas, priklausantis vienam ar kitam knygynų tinklui, turi savą politiką, vadinasi, jei kokiame nors mieste bus tik vieno tinklo knygynas, vietiniams skaitytojams bus iš viršaus nuleista tam tikra pasiūla, o tam labai sunku daryti įtaką. Antra vertus, pasak  A.Mickevičiaus, tai geriau, negu turėti kokį mažytį savivaldybės išlaikomą knygynėlį, nes paprastai tokie sunkiai verčiasi ir menkai užsakinėja knygų, taigi tam tikros (dažnai sudėtingesnės, siauresniam skaitytojų ratui skirtos literatūros) knygos miestelio iš viso nepasieks. „Aišku, yra internetas, kuris padeda spręsti šią problemą. Nors tada kainuoja knygų siuntimas, bet vis tiek čia yra stabiliausiai augantys pardavimo skaičiai“, – pastebi leidėjas.

Padėtį galėtų pagerinti elektroninės knygos, tačiau šis žanras Lietuvoje niekaip neįsitvirtina. Aišku, pagalius į ratus vėlgi kaišioja mums įprastas piratavimas, taigi leidyklos iš to uždirba labai mažai, nors tinkamai parengti elektroninę knygą kainuoja panašiai tiek pat, kiek ir popierinę. „Pardavimas labai mažas, realiai tai darome tik dėl palaikymo, tikėdamiesi, kad šis formatas kaip nors kada nors ateityje išsiplėtos“, – pripažįsta S.Repečka.

Nepaisant įvairių sunkumų, galima konstatuoti, kad apskritai skaityti taip pat tampa vis madingiau. Vyksta daugybė renginių, geriausių knygų rinkimų, viešų skaitymų, o internete plyti daugybė lietuviškų asmeninių tinklaraščių, skirtų knygoms, vis populiarėja skaitančiųjų bendruomenes vienijantys socialiniai tinklai (vienas populiaresnių – „Goodreads“), kur galima kaupti informaciją apie perskaitytas ar norimas perskaityti knygas, dalytis rekomendacijomis su draugais, kelti „knygų iššūkius“ ir kt. Tokie dalykai skaitymo patirtį kelia į naują lygį ir, tikėtina, taip sudomins ir jau kitokius augančius skaitytojus.

Kiek lietuvių autorių knygų perskaitėte per pastaruosius metus? (proc.)

Nė vienoss 49

Vieną      39,8

Dvi tris   8,2

Keturias penkias      1,8

Daugiau nei penkias   1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. vasario 20–22 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

40 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų ir 24 proc. vaikų visiškai neskaito knygų. O ir dalis skaitančiųjų skaito vis skubriau, labiau fragmentuotai. Kokių tai turės pasekmių patiems neskaitantiesiems ir visai visuomenei?

„Kadangi esu senas ir patyręs lektorius, neskaitantį žmogų pastebiu labai greitai – paprastai pakanka 15 minučių. Tokias asmenybes išduoda negebėjimas išlaikyti sutelkto dėmesio, prastas minčių dėstymas ir skurdūs sakiniai“, – atskleidžia šiuo metu Briuselyje gyvenantis Europos Parlamento narys, filosofas, eseistas ir kultūros kritikas Leonidas Donskis.
Keliomis kalbomis laisvai skaitantis pašnekovas neabejoja – knygas aplenkiančiam žmogui šiandienos visuomenėje sunku: lengva pamesti tikrąsias vertybes, be to, didėja rizika suprimityvinti savo kalbą.
Įprastai kelionių metu (traukiniuose, autobusuose ir lėktuvuose) net kelias knygas vienu metu skaitantis L.Donskis sako nesuprantantis žmonių, kurie neperka knygų ar neturi laiko jų skaityti. „Iš tiesų skaitymui daug laiko nereikia: pamėginkite atsikelti pusvalandžiu anksčiau ir dieną pradėsite ne tik su kava, bet ir su knyga“, – siūlo filosofas, save vadinantis knygiumi.
„Knygas mėgau nuo mažumės: per visą savo mokymosi mokykloje periodą perskaičiau daugybę jų, skirtų vyresnio amžiaus žmonėms. Dėl įgimto smalsumo mane nepaprastai traukė romanai ir klasikos kūriniai“, – pasakoja už stiprų postūmį prie literatūros savo mamai šiandien dėkingas europarlamentaras.
Paklaustas, koks turėtų būti kriterijus norint pasitikrinti, ar skaitome ne per mažai, pašnekovas mini bent trejetą knygų. „Jei per pastaruosius metus neradote laiko ir joms, verta rimtai sunerimti“, – daugelio Lietuvos edukologų minimą mintį patvirtina L.Donskis.
Vis labiau ryškėjančius lietuvių neskaitymo įpročius pastebi ir leidyklos „Mintis“ direktorius Leonardas Armonas: „Visuomenės neskaitymo priežasčių vis dar nesame atskleidę. O ir išeičių neieškoma, Vyriausybė nemėgina kurti skaitymą puoselėjančių programų.“
Senoji karta palengva išeina iš šio pasaulio, su savimi išsinešdama jai įprastas skaitymo tradicijas, o nemaža dalis jaunosios kartos šių tradicijų net nebando perimti. Paaugliams kur kas patrauklesni išmanieji telefonai ar planšetės, naršymas internete, o ne knygos, nebent jos būtų elektroninės. Deja, kaip yra pastebėję vokiečių tyrėjai, skaitant greituoju būdu viename puslapyje užtrunkama ne ilgiau kaip 10 sekundžių. Būtent dėl šios priežasties jaunuoliams vis sunkiau sekasi sutelkti dėmesį. Taigi jei nuošalyje paliekamas įprastas skaitymas, galime tik įsivaizduoti, kokios skaitymo kokybės link juda mūsų visuomenė.
Kaip atskleidžia grupės „Alma littera“ inicijuotas tyrimas, pastaruoju metu Lietuvoje knygų visai neskaito 40 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. vaikų. Vis dėlto dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų tikina, kad Lietuva yra skilusi į dvi stovyklas: daug skaitančiųjų (toks įspūdis susidaro kasmet lankantis knygų mugėje) ir tų, kurie knygų visiškai neima į rankas (tai liudija ir mažėjantis bibliotekų bei jose besilankančių skaitytojų skaičius). Kalbinti keleto bibliotekų darbuotojai tvirtino, kad dauguma jaunosios kartos atstovų į jas užsuka tik dėl nemokamo interneto, o galimybe nemokamai gauti daug naujų ir įdomių knygų nepasinaudoja.

Tampame knygos transformacijos liudininkais

48-erių metų vilnietis Valentinas Kairys, dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, o laisvalaikiu mezgantis sukneles, prisipažįsta knygą pastarąjį kartą rankose laikęs seniai. „Po mokyklos baigimo ją atsiverčiau tik patekęs į ligoninę“, – prisipažįsta pašnekovas.
Po dienos darbų vyras įsijungia televizorių, o skaitymui sako gailintis laiko. Paklaustas, kodėl tokie skurdūs jo skaitymo įpročiai, Valentinas svarsto, kad tai lemia pasirinktas gyvenimo būdas (vyriškis gana retai būna namie, nes daug laiko praleidžia kelyje).
Paprašytas prisiminti, kiek laiko buvo skaitoma jo šeimoje, V.Kairys mena, kad vyresnioji jo sesuo ir tėvas šį užsiėmimą labai mėgę: „Ko jau ko, bet mano tėvo apkaltinti neskaitymu neišeitų. Tiek mokslinės, tiek grožinės literatūros knygas jis tiesiog rydavo. Bet to nepasakyčiau apie mamą – jai nebūdavo kada. Matyt, aš pasekiau jos pavyzdžiu.“
Sociologai konstatuoja: visuomenei keičiantis, tėvai nebesugeba atžalų sudominti skaitymu (nors, kaip rodo apklausų duomenys, vaikiškų knygų netrūksta praktiškai visuose namuose – taip teigia net 96 proc. apklaustų tėvų), taigi palengva nyksta ankstesnėms kartoms būdinga tradicija leisti vakarus su knyga.
Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius ir rašytojas Juozas Šikšnelis skaičiuoja, kad neskaitymo virusu mūsų šalyje užsikrėtusios jau dvi kartos: „Mėgstančiųjų knygas grėsmingai mažėja. O kaip kitaip: juk neskaitančių tėvų vaikai knyga niekaip nesusidomės. Jie rinksis kitokius laisvalaikio leidimo būdus.“
Tačiau, J.Šikšnelio įsitikinimu, dėl vis mažėjančio dėmesio knygai nerimaujama ne vien Lietuvoje – visame pasaulyje situacija labai panaši. „Šiandienos visuomenė iš naujo išgyvena Gutenbergo amžių: kažkada jis išrado spaudos mašiną, na, o mes esame jau esame savotiški kitos revoliucijos liudininkai – kaip popierinė knyga transformuojasi į elektroninę erdvę. Atrodytų, tik skaityk kokiu tik nori pavidalu – juk knygų jūra… Bet kodėl taip greitai to skaitymo atsikandome?“ – atsakymo iki šiol neranda pašnekovas.
Savo įžvalgomis besidalijantis Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas Nerijus Čepulis neabejoja, kad žmonių noro skaityti mažėjimą lemia stipriai sumenkęs humanitarinių mokslų populiarumas: „Jei situacija nesikeis, netrukus pastebėsime visuomenėje bręstančią lyderių krizę. Juk skaityti nustojęs žmogus nustoja ir savarankiškumo.“
O sociologas prof. dr. Vylius Leonavičius linkęs manyti, kad skaitymas niekur neišnyks, tiesa, pakis: netolimoje ateityje jis taps nepalyginti greitesnis ir mobilesnis (kur kas dažniau skaitysime planšetėse, keliaudami lėktuvais ar autobusais, laukdami viešojo transporto ir pan.) bei labiau fragmentuotas pagal skaitytojų amžių, knygų žanrus, profesiją, lytį (moterys visais laikais skaitė kur kas daugiau nei vyrai) ir pan.

Knygai – 23 minutės, o televizoriui ir internetui – 83 minutės

„Dėl sąmoningo savo pasirinkimo namie neturime nei televizoriaus, nei interneto. Nes kai juos turėjome, gulti nueidavau tik 4 val. nakties. Jaučiu silpnybę ir nieko negaliu su savimi padaryti“, – prisipažįsta teatro judėjimui „No Theater“ vadovaujantis aktorius ir režisierius Vidas Bareikis. Užtat kai namie neliko virtualios pagundos, niekas nebetrukdo kas vakarą į rankas paimti knygos.
Iš tėvų įprotį skaityti paveldėjęs V.Bareikis šiuo metu savo vakarus leidžia su Albert’o Camus knygomis, nagrinėdamas maištaujančio žmogaus problemas. Priešingai nei daugeliui jo kartos atstovų, jam, regis, visai nebaisu atitrūkti nuo virtualios realybės ir pamesti vadinamąjį gyvenimo pulsą.
„Gyvendami beprotišku tempu kasdien gauname tiek nesąmonių, apkraunančių mūsų smegenis, kad netrunki įvertinti: viena perskaityta knyga yra nepalyginti geriau nei savaitė skandalingų internetinių naujienų. Viską lemia mūsų pasirinkimai: vieni keliauja po pasaulį, aktyviai keisdami savo gyvenimą, skaito knygas, o kiti tik niurzga dėl mažų pajamų, nemėgstamo darbo ir laiko, kuris ištirpsta žiūrint televizorių“, – neslepia V.Bareikis.
Knygas universaliu pažinimo šaltiniu vadinantis filosofas N.Čepulis neabejoja – skaitydamas gerą literatūrą žmogus mokosi pažinti save ir aplinkinius. Nagrinėdamas knygų neskaitymo pasekmes (lietuviai knygoms kasdien skiria perpus mažiau laiko nei suomiai ir gerokai mažiau nei vokiečiai ar estai), pašnekovas pabrėžia, kad dėl neskaitymo daugėja elementaraus išsilavinimo spragų, siaurėja akiratis, o atmintis užpildoma greitais ir beverčiais televizijos brukalais. Juos filosofas prilygina greitajam maistui: kol kramsnoji – lyg ir gardu, tačiau netrunki pajusti, kaip visa tai virsta sveikatos sutrikimo problema.
Remiantis sociologinių apklausų duomenimis, mažiausiai Lietuvoje skaito vyrai, turintys žemesnį išsilavinimą, mažai uždirbantys ir paprastai gyvenantys kaime. O daugiausiai skaito moterys iki 29 metų amžiaus, įgijusios aukštąjį išsilavinimą, gaunančios dideles pajamas ir gyvenančios sostinėje.
Čia norėtųsi paminėti ir dar keletą statistinių duomenų: pasirodo, suaugusieji Lietuvoje skaitymui per dieną skiria vidutiniškai 23 minutes, o štai televizorių kasdien žiūri po 58 min., internete naršo dar 25 min.
J.Šikšnelis teigia, kad tai akivaizdus neskaitymo padarinys. Deja, knygai atsilaikyti prieš šiuolaikines technikos priemones nėra taip paprasta: jei šeimoje neišugdytas poreikis skaityti, polinkis prie knygos nesusiformuoja.

Lietuva skaitymo srityje skilo į dvi dalis: į daug skaitančius ir visiškai neskaitančius.

Niekaip nesuvedu dviejų faktų: žvelgiant į knygų mugę susidaro įspūdis, kad lietuviai ypač skaitanti tauta, bet žvelgiant į bibliotekų statistiką ima atrodyti, kad esame viena mažiausiai skaitančių tautų bent jau Europoje. Juk knygų mugėje žmonių antplūdis, bent jau šeštadienį, buvo neįsivaizduojamas: prasibrauti prie kai kurių stendų buvo ypač sunku – juk irtis prieš žmonių srovę beviltiška, o prie bilietų kasų teko stovėti ilgiau nei valandą (prisiminkime, kur dar esame valandą šaltyje laukę bilietų). Leidyklų vadovai ir atstovai muge liko patenkinti, nes mugės lankytojai knygų šiemet pirko daugiau nei pernai ir kur kas daugiau nei kriziniais metais. Ir čia būtina paminėti, kad šiemet mugėje knygoms taikytos nuolaidos nebuvo didelės. Tiesą sakant, dauguma leidėjų skaitytojų pirkiniais liko patenkinti ne tik per knygų mugę, bet ir vertindami praėjusių metų knygynų prekybos rezultatus.
O dabar persikelkime į kitą erdvę – į Lietuvos bibliotekas. Čia vaizdas itin liūdnas. Visų pirma pačių bibliotekų nuolat mažėja: tarkime, 2000-aisiais mūsų šalyje veikė 1470 bibliotekų, o dabar jau tik 1320. Dramatiškai mąžta ir bibliotekų lankytojų: prieš dvylika metų jų buvo 880 tūkst., dabar – 715 tūkst. Taip pat mažėja iš bibliotekų paimtų perskaitytų knygų: nuo 26,2 mln. iki 21,9 mln.
Dažnai važinėdamas po Lietuvą paprastai užsuku ir į bibliotekas. Jose pastebiu, kad daugybę bibliotekose užsiregistravusių skaitytojų iš tiesų domina tik  kompiuteriai ir galimybė nemokamai naudotis internetu. Vadinasi, oficialiai bibliotekose užsiregistravusių lankytojų yra 715 tūkst., bet knygas skaitančiųjų – dar mažiau. Tiesą sakant, tą patvirtina ir sociologinės apklausos, iš kurių sužinome, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų visiškai neskaito knygų (pagrindinis argumentas – neturi laiko). Šiuos įpročius perima ir vaikai: mokytojai liūdnai konstatuoja, kad knygas skaito mažuma vaikų (jų žodžiais, vaiko, per metus perskaitančio keturias penkias knygas, negalima laikyti skaitančiu knygas).
Čia jau girdžiu kontrargumentų: knygų mes neskaitome, bet skaitome kitką, juk šiais laikais tiek daug informacijos šaltinių. Gal neapgaudinėkime nei savęs, nei kitų. Žinučių pavadinimų skaitymas interneto portaluose nėra joks skaitymas, tai, sakykime tiesiai, yra degradavimas. Ką asmenybei duoda tokie pavadinimai: “Andrius Rimiškis: gyvenu gražių moterų apsuptyje”, “A.Zuoko vizitas – į įslaptintą dėvėtų drabužių sandėlį”, “Gylys apie prašymą panaikinti Venckienės imunitetą: kai kurie generalinio prokuroro faktai yra sugalvoti”, “Uspaskichas į Kauno klinikas galėjo būti atvežtas neblaivus?” Tokios informacijos atplaišos neduoda absoliučiai nieko. Ir jei tai skaitoma kasdien, viskas baigiasi tiesiog nudaržovėjimu.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Lietuva skaitymo srityje skilo į dvi dalis (tiesą sakant, ji skilusi daugelyje sričių): vienoje pusėje daug skaitantys tautiečiai, kurie ilgainiui vis labiau šviesėja ir artėja prie Vakarų išsilavinimo stadartų, kitoje – visiškai neskaitantys arba niekalus skaitantys kraštiečiai, kurie ne tik nešviesėja, bet tamsėja ir primityvėja. Ir praraja tarp šių dviejų žmonių grupių vis gilėja.

Lietuvoje mergaitės savo malonumui skaito kur kas dažniau negu berniukai. Rusėjį paskelbtos tarptautinio studentų gebėjimų tyrimo PISA apklausos duomenimis, Lietuvoje kasdien savo malonumui skaito apie 71 proc. penkiolikmečių moksleivių. Tarp jų – net 90 proc. mergaičių ir tik apie 54 proc. berniukų. Pagal mokinių, skaitančių savo malonumui, skaičių Lietuva atsiduria 28 vietoje iš 65 tyrime dalyvavusių šalių. Tyrimo duomenimis, vidutiniškai apie du trečdalius visų apklaustų mokinių teigia kasdien skaitantys savo malonumui, o 37 proc. nurodo, kad neskaito.
Atotrūkis tarp kasdien savo malonumui skaitančių mergaičių ir berniukų didelis visose šalyse. 2000 m. apklausoje dalyvavusiose šalyse savo malonumui skaitė vidutiniškai 60 proc. berniukų ir 77 proc. mergaičių, o 2009-aisiais – atitinkamai 54 ir 74 proc.
Mokslininkų nuomone, kasdienis skaitymas siejamas su geresniais mokymosi rezultatais ir geresniais suaugusiųjų skaitymo įgūdžiais, tad tėvams ir mokytojams reikėtų ugdyti skaitymo malonumą, aprūpinant vaikus įdomia literatūra.
Tyrimas parodė, kad daugiausiai mokinių savo malonumui skaito tokiose šalyse, kaip Kazachstanas (92,8 proc.), Albanija (92 proc.), Tailandas (90,8 proc.). O paskutinėse vietose – Lichtenšteinas (apie 49 proc.), Austrija (51 proc.), Olandija (51,5 proc.). Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja Rita Dukynaitė mano, jog daugiau mokinių laisvalaikiu skaito neturtingose šalyse todėl, kad jaunimas ten turi mažiau pramogų.

Maždaug kas trečias Lietuvos gyventojas per metus neperskaito nė vienos knygos. Auga jau antra neskaitančių lietuvių karta. Vaikai, nematydami tėvų su knyga rankose, ir patys renkasi kitokius laisvalaikio leidimo būdus.

Dar 2005 m. atliktas sociologinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje knygų neskaito trečdalis, laikraščių – apie 70 proc. gyventojų. Po poros metų Lietuvos vartotojų instituto užsakymu atliktas suaugusiųjų skaitymo įpročių tyrimas patvirtino panašią tendenciją: 31 proc. lietuvių per metus buvo neperskaitę nė vienos knygos, iki trijų knygų per metus perskaitė 34 proc., o daugiau negu 15 knygų – vos 10 proc. respondentų. 2009 ir 2010 m. atliktos apklausos rodo, kad padėtis nė kiek nepasikeitusi – vienas iš trijų lietuvių neskaito knygų ir daugiau nei dvigubai tiek neprenumeruoja spaudos leidinių.
Per penkerius metus neskaitančiųjų procentas išliko toks pat, tačiau pasikeitė priežastys, kodėl žmonės atsisako leisti laisvalaikį su knyga rankose. 2005 m. daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių respondentų sakė neskaitantys todėl, kad neįperka knygų ir laikraščių, o pastaraisiais metais žmonės neskaito, nes neturi tam laiko. Be to, esant greitam gyvenimo tempui, sako kasdien taip pavargstantys, kad net turėdami laisvą valandėlę neturi jėgų skaityti. Tad renkasi patrauklesnę alternatyvą – televiziją, nes stebint greitai besikeičiančius vaizdus mąstyti nereikia, čia viskas sugromuliuota, belieka tik nuryti.
Kitas stiprus knygų ir laikraščių bei žurnalų konkurentas – internetas. Nors informacinių technologijų skvarba neišvengiama ir tai nėra koks blogis, tačiau stebina tai, kad daugeliui visiškai pakanka perskaityti žinučių pavadinimus interneto portaluose. Vis daugiau žmonių ilgesnius tekstus tingi skaityti arba nesugeba jų įveikti.
Vokiečių tyrėjai nustatė, kad interneto naršytojai, žiūrėdami į vieną puslapį, dažniausiai užtrunka vos 10 sekundžių. Net žmonės, internete ieškantys akademinių tyrimų, įpratę greitai šokinėti nuo vieno dokumento prie kito ir retai perskaito daugiau negu puslapį arba du. Mažai kas varginasi ir įsiminti detalią informaciją, nes žino, kad bet kada padės visagalė “Google” paieškos sistema.

Neskaitančių tėvų vaikai taip pat neskaito

32-ejų metų vilnietis Renatas Maskoliūnas, logistikos bendrovėje einantis vadovaujamas pareigas, prisipažįsta knygą pastarąjį kartą skaitęs praėjusią vasarą. Tai buvo Mario Puzo romanas “Omerta”. Nors šis autorius vyrui patinka, tad jis yra nusipirkęs dar keletą jo romanų, tačiau per metus nerado laiko net atsiversti knygos.
R.Maskoliūnas visai neskaito ir jokių laikraščių, žurnalų. “Į svarbiausias dienos naujienas akį užmetu internete. Dažniausiai perskaitau žinučių pavadinimus, ir to pakankama, kad susidaryčiau vaizdą apie tai, kas vyksta Lietuvoje bei pasaulyje. Visą tekstą skaitau tik apie ypatingus įvykius, pavyzdžiui, žudynes Norvegijoje. Tačiau seku visas krepšinio naujienas ir jas atidžiai perskaitau”, – savo skaitymo įpročius atskleidžia vilnietis. Jis priduria, kad daugelio naujienų, skelbiamų internete, turinys yra lėkštas, todėl jo nesudomina, o knygą norėtų dažniau paskaityti, tačiau neranda tam laiko.
R.Maskoliūnas prisimena, kad jo seneliai labai daug skaitė ne tik grožinės literatūros, bet ir istorines knygas, poeziją, tėvų namuose taip pat pilnos lentynos perskaitytų knygų. Jis pats daugiau skaitė tik pradinėse klasėse, vėliau šį laisvalaikio leidimo būdą išstūmė krepšinio treniruotės. Vyras apgailestauja, kad jo devynerių metų sūnui irgi įdomesnis sportas bei kompiuteriniai žaidimai nei knygos.
Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius ir rašytojas Juozas Šikšnelis konstatuoja, kad Lietuvoje knygų neskaito jau dvi kartos. “Skaitytojų grėsmingai mažėja, nes neskaitančių tėvų vaikai niekaip nesusidomės knyga”, – įsitikinęs prozininkas ir dramaturgas.
Tą pastebi ir lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Albina Zubrickienė: “Knygas dažniausiai skaito gerai besimokantys ir skaitančių tėvų vaikai. Kai viena mama pasiskundė, kad niekaip negali priversti sūnaus skaityti, paklausiau, ar daug skaito ji pati. Ta moteris labai nustebo: “O kam? Taigi aš jau baigiau mokyklą.” Pasirodo, per penkerius metus ji nebuvo perskaičiusi nė vienos knygos.”
Tad, pasak pedagogės, nieko keista, kad ir jos sūnus sako, jog skaityti – nuobodu. “Šiandien neskaito trečdalis vaikų. Kas mėnesį vyksta užklasinio skaitymo pamokos, per kurias vaikai pristato įdomiausią perskaitytą knygą ne iš privalomojo sąrašo. Nors tai gera proga gauti dešimtuką, neskaitančiųjų net tai nepaskatina. Jie sako, kad neturi laiko, nes po pamokų lanko daug būrelių”, – vaikų požiūrį į knygas atskleidžia A.Zubrickienė.

Į biblioteką – tik prie interneto

Kad knygų skaitymas nėra populiarus būdas leisti laisvalaikį, liudija ir smarkiai sumažėję knygų tiražai. Leidyklos “Mintis” direktorius Leonardas Armonas teigia, kad per dešimt metų jie smuko du kartus, o palyginti su 1991 m. – net septynis kartus. Pasak L.Armono, šiandien net pačios skaitomiausios knygos leidžiamos vos dviejų trijų tūkstančių egzempliorių tiražu, o prieš dešimtmetį tiražai siekdavo ir dešimt ar dvidešimt tūkstančių.
J.Šikšnelis pastebi, kad bibliotekos dabar taip pat gyvena pačius sunkiausius laikus. Vien pernai buvo uždarytos 29 viešosios bibliotekos, iš jų net 25 – kaimuose. Nors bibliotekos vadinamos vieninteliais dar likusiais provincijos kultūros židiniais, norinčiųjų plėsti akiratį skaitant knygą kasmet lieka vis mažiau. Per pastaruosius penkerius metus skaitytojų bibliotekose sumažėjo net 38 tūkstančiais.
Beje, sumenkęs naujų knygų pasirinkimas tikrai ne pagrindinė priežastis, kodėl katastrofiškai mažėja bibliotekų lankytojų. Juk norint perskaityti visas bibliotekoje sukauptas anksčiau išleistas knygas dažnam prireiktų ne vienų metų. Tačiau šiandien nemažai žmonių, net ir nuolat ateinančių į biblioteką, čia ieško ne knygų.
“Mūsų bibliotekoje per dieną apsilanko maždaug tūkstantis žmonių, iš jų apie du šimtus naršo tik internete. Jeigu išėjusiųjų paklaustumėt, kur jie ką tik buvo, net nepasakytų, kad bibliotekoje, – tiesiog prie interneto. Susidaro įspūdis, kad jie net nežino, jog čia galima dar kažką kita veikti”, – apgailestauja Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius.
Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docento Nerijaus Mileriaus nuomone, natūralu, kad vaizdinės technologijos keičia žmonių gyvenimą. Jos yra greitesnės, todėl labiau patraukia nei skaitymas, reikalaujantis susikaupti ir pereiti į lėtesnio laiko zoną. “Šios tendencijos pastebimos visame pasaulyje, tačiau vizualioji kultūra nėra lėkštesnė už knygas. Tik daugelis lietuvių linksta prie paviršutinių bei lengvų dalykų, ypač vaikai, todėl ir ateityje neišmoksta nei žiūrėti filmų, nei skaityti”, – mano filosofas.

Mechaniškas įprotis skaityti Lietuvoje nesusiformavęs

N.Milerius neabejoja, kad lietuviai sovietmečiu daugiau skaitė. Jo nuomone, Vakarų Europos rašytojų knygose, kurių buvo nemažai leidžiama, žmonės ieškojo atsvaros ideologinei propagandai, todėl skaitymas buvo tapęs pagrindine pramoga. Vis dėlto tai nesuformavo mechaniško įpročio skaityti vyresniųjų kartai, todėl jo neperėmė ir vaikai.
Beveik po metus gyvenęs Niujorke ir Paryžiuje N.Milerius pastebėjo, kad ten įprasta matyti žmones, ne tik laikraščius, žurnalus, bet ir knygas skaitančius metro ar parkuose. “Paryžiuje apie filosofą Rene Descartes’ą galima pasikalbėti net su kiemsargiu, nes šis yra skaitęs jo kūrinius. Lietuvoje silpnai išsivysčiusi skaitymo kultūra, nes mes neturime masiškai liaudies mėgstamų rašytojų, tokių kaip Williamas Shakespeare’as ar Jamesas Joyce’as. Turime Kristijoną Donelaitį, Žemaitę, Jurgą Ivanauskaitę, bet tai per mažai, kad susiformuotų natūrali skaitymo aplinka”, – svarsto N.Milerius.
Tad lietuvių akiratis siaurėja, atsiranda daugiau elementaraus išsilavinimo spragų, o galvoje – tuščių kerčių, kurios užpildomos greitais, lengvais, tačiau beverčiais televizijos produktais ar beprasmėmis internete “kabančiomis” žinutėmis. Literatūrologas Kęstutis Urba tai prilygina greitojo maisto principui – greita, paprasta, bet nemaistinga. “Neskaitančių žmonių gyvenimas kur kas skurdesnis nei mėgstančių skaityti. Juk skaitydamas gerą literatūrą žmogus mokosi pažinti save ir kitus. Knygos – universaliausias šaltinis, padedantis plačiau suvokti pasaulį ir save. Taip turtėja asmenybė, bendravimas su kitais tampa subtilesnis”, – įsitikinęs literatūrologas.
J.Šikšnelis mano, kad tie, kurie anksčiau skaitydavo, vėl prisimins šį malonumą, tačiau žmonių, apie knygas kalbančių su panieka, požiūrio niekas nepakeis. “Tai likimo nuskriausti žmonės. Jie laiku neišsiugdė potraukio skaityti ir nepatyrė susitikimo su knyga džiaugsmo. Daug tokių sėdi atsakingose valstybės institucijose ir priiminėja sprendimus, leidžia įstatymus. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje šiandien susiklosčiusi tokia politinė ir kultūrinė situacija. Tai neskaitančios visuomenės padarinys”, – apibendrina J.Šikšnelis.

Per metus bent kartą laisvalaikį leido šalies gyventojų (proc.)
Prie televizoriaus    Su knyga    Kino teatre    Muziejuje    Koncerte    Spektaklyje    Operoje ar balete    Bibliotekoje
Estija    93    79    34    48    62    49    23    51
Latvija    90    75    36    47    59    41    21    39
Lietuva    90    64    33    33    52    27    20    32
Suomija    89    79    52    51    51    48    23    72
Švedija    88    87    71    62    53    47    26    70
Vokietija    78    81    53    48    42    37    19    28
Austrija    58    79    56    39    43    42    18    24

Šaltinis: Eurobarometras

Lietuvoje skaitytojai vidutiniškai per savaitę knygas skaito apie 7,4 val., ir tai 78 % apklaustųjų dažniausiai daro namuose jiems patogioje vietoje, 48 % – lovoje prieš miegą, o važiuojant viešuoju transportu knygą į rankas paima tik 8% apklaustųjų.

Šiuos faktus atskleidė knygynų tinklo “Pegasas” užsakymu “GfK CR Baltic” atliktas knygų skaitytojų tyrimas (Lietuvoje yra apie 1 200 000 knygų skaitytojų).

“Tyrimo rezultatai rodo, kad lietuviai yra pakankamai aktyvūs skaitytojai, praleidžiantys daug laiko su knyga rankoje. Manome, ekonominė situacija prisidėjo prie to, kad daugiau žmonių prisiminė laisvalaikį su knyga, ir dėl to, kad tai palyginti nebrangi laisvalaikio praleidimo forma. Tikimės, kad atradę skaitymo džiaugsmą, jie jo nepamirš ir ateityje”, – sako knygynų tinklo “Pegasas” rinkodaros vadovė Lina Kemežytė.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 60 % respondentų eidami į knygyną tiksliai žino, kokios knygos eina įsigyti, 50 % – knygynuose lankosi ieškodami dovanos, o 35 % – juose apsilanko turėdami daugiau laiko ir norėdami pasidairyti naujienų.

Tyrimo metu tiesioginės apklausos metodu buvo apklausta 800 15–74 metų amžiaus skaitytojų dešimtyje didžiausių Lietuvos miestų.