Valdančiosios koalicijos partijų atstovų požiūris į skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje priklauso nuo to, kurioje valstybinės valdžios institucijoje jie sėdi: jeigu Vyriausybėje – tuomet už skalūnų dujas, jeigu Seime ir savivaldybėse – tuomet prieš.

Pastarąją savaitę Seime ir Vyriausybėje susiklostė visiškai šizofreniška padėtis: dviejų valdančiųjų partijų – Socialdemokratų bei “Tvaros ir teisingumo” – atstovai vienu metu aktyviai pasisako už skalūnų dujų žvalgybą ir tuo pat metu visomis jėgomis jai priešinasi.
Prieš pusantro mėnesio teko rašyti, kad tuo pat metu, kai po susitikimo su skalūnų dujas Lietuvoje žvalgyti norinčio JAV energetikos milžino “Chevron” atstovais premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius gana aiškiai pasisakė už skalūnų dujų paiešką, kitas įtakingas socialdemokratas – Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas padarė viską, kad komitetas tas paieškas uždraustų. Pastaruosius du dešimtmečius garsėjęs šviesiu protu, A.Salamakinas staiga pradėjo kliedėti apie iš čiaupo bėgsiantį degantį vandenį ir apie tai, kad Lietuvos geologais, sprendžiant skalūnų dujų klausimą, pasitikėti negalima. Susidūręs su tokiu agresyviu įtakingo partiečio ir jo vadovaujamo komiteto pasipriešinimu, premjeras tradiciškai susvyravo ir pasiūlė prieš suteikiant “Chevron” žvalgybos licenciją dar kartelį pasiklausti mokslininkų: galima gręžti gręžinius ieškant tų skalūnų dujų, ar vis dėlto tai toks baisus dalykas, kad nuo kelių grąžto kyštelėjimų Lietuva liks be geriamojo vandens (tiesa, už tai turės tiesiai iš čiaupo bėgančio ugninio)?
Gal tikėtasi, kad jau įprastai problemai tirti sudaryta darbo grupė uždels, bet mokslininkai darbus baigė greičiau nei per mėnesį ir praėjusį trečiadienį supažindino Seimą su savo išvadomis: skalūnų dujų ieškoti ne tik galima, bet netgi būtina, nes ankstesni teoriniai JAV mokslininkų atlikti galimo dujų kiekio vertinimai atrodo neįtikinamai ir turėtų būti tikslinami. Nes tik tuomet, kaip paaiškės, kiek tų dujų iš tiesų yra, bus galima spręsti, ar apsimoka pradėti pramoninę jų gavybą.
Štai čia ir prasidėjo cirkas. Mokslininkų išvada, užuot nuraminusi skalūnų dujomis abejojančius Seimo narius, suveikė kaip buliui raudonas skuduras – jie puolė į mūšį prieš “Chevron”, net nebeslėpdami savo išankstinių nuostatų, kurių jokios mokslininkų išvados nepakeitė ir niekada nepakeis, nes niekas tų išvadų net neketina peržiūrėti.
Jungtiniame Seimo Aplinkos ir Ekonomikos komitetų posėdyje skandalingoji Aurelija Stancikienė rėžė tiesiai: „Mums visų pirma svarbiausia sustabdyti šitą (skalūnų dujų žvalgybos) konkursą.“ Paprastai ir aiškiai, nieko nebeslepiant. Tai jungtinėmis abiejų komitetų valdančiųjų partijų narių pastangomis ir buvo padaryta, pakeliui sulaužant visą įmanomą posėdžių vedimo, siūlymų teikimo ir balsavimo už juos tvarką. O ko čia smulkintis, kai tikslas aiškus? Tiesa, kadangi Seimo komitetų valios galutinai stabdyti skalūnų dujų žvalgybą nepakanka, dėl to dabar turės apsispręsti visas Seimas.
Dabar bus įdomiausia, kokios pozicijos dėl balsavimo Seime laikysis Vyriausybė, nes joje nuotaikos visiškai priešingos toms, kurios sklando tarp valdančiosios daugumos parlamentarų (opozicija bemaž vieningai remia skalūnų dujų paieškas ir turėtų balsuoti už). Premjeras A.Butevičius, ir anksčiau rodęs palankumą tiek konkursą laimėjusiam “Chevron”, tiek pačioms skalūnų dujoms, kitą dieną po Aplinkos ir Ekonomikos komitetų sprendimo gana ramiai pareiškė tikįs, kad sutartis su “Chevron” dėl skalūnų dujų žvalgybos bus pasirašyta jau gegužės mėnesį. Tarsi jokio skandalo išvakarėse nė nebuvo.
Aplinkos ministras, vienas “Tvarkos ir teisingumo” partijos vadų Valentinas Mazuronis ne tik palankiai žiūri į skalūnų dujas, bet ir deda visas pastangas visuomenei įtikinti jų nauda: dalyvauja televizijos debatuose, dalija interviu, susitikinėja su žmonėmis, netgi į Ameriką nuvyko savo akimis pamatyti skalūnų dujų gręžinių, kad grįžęs galėtų tildyti oponentus: “Jūs matėte, kaip išgaunamos skalūnų dujos? Nematėte? O aš – mačiau!”
Ministro V.Mazuronio pozicija dėl skalūnų sukėlė nuoširdų konservatorių, visados su neslepiamu priešiškumu žiūrėjusių į paksistus, susižavėjimą bei paramą. Bet kartu pagimdė ir abejonių: ar jis neapsimetinėja? Lygiai kaip ir premjeras A.Butkevičius. Nes kaip čia dabar išeina – Ministrų kabineto nariai už skalūnų dujas, o tuos ministrus delegavusios partijos – prieš?
Žiūrėkime patys, kas Lietuvoje karščiausiai kariauja prieš skalūnų dujas. Žygaičių kaimo bendruomenė. Kas ten seniūnaitė, vedanti saviškius į kovą prieš “Chevron”? Jolanta Vaitkienė, priklausanti Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Tai pačiai, kuri karštai kovojo prieš Visagino atominės elektrinės statybą, o per Seimo rinkimus Šakių rajone taip pat karštai rėmė „Rosatom“ interesams atstovaujantį Socialdemokratų partijos prezidiumo narį Mindaugą Bastį. Kur yra Žygaičiai? Tauragės rajone, kuriam jau dešimtmetį vadovauja socialdemokratas Pranas Petrošius. Savivaldybės administracijos direktorius Algirdas Mosėjus – taip pat socialdemokratas. Mero pavaduotojas ir Aplinkosaugos komiteto pirmininkas Silverijus Statkus – partijos “Tvarka ir teisingumas” narys. Seime Tauragei atstovauja ir karštai prieš skalūnų dujų žvalgybą kovoja, nebūtais dalykais žmones gąsdina mero sūnus socialdemokratas Darius Petrošius, kuriam priklauso ir apskrities laikraštis „Tauragiškių balsas“.
Žvelgiame toliau. Skalūnų dujų žvalgybą, kaip žinome, ketinama atlikti Šilutės ir Tauragės plote. Kas dar, be tauragiškio D.Petrošiaus, atstovauja šioms vietovėms Seime? Kaimynystėje, Šilutės-Šilalės rinkimų apygardoje, išrinktas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, “Tvarkos ir teisingumo” partijos narys. Tas pats, kuris vos užėmęs komiteto pirmininko postą pareiškė: “Lietuva, patyrusi fiasko derybose dėl atominės elektrinės uždarymo ir naujo bloko statybų, turėtų ieškoti partnerystės su Rusija ir Baltarusija.” Jo pavaduotojas, komiteto Energetikos komisijos narys, šiuo metu socialdemokratams atstovaujantis Artūras Skardžius, rinktas Šilutės-Pagėgių apygardoje, reikalauja kuo greičiau panaikinti visas licencijas, jau išduotas angliavandenilių gavybai.
Taigi vaizdas toks: visas Šilutės ir Tauragės ruožas, kuriame ketinama ieškoti skalūnų dujų, valdomas, taip pat Seime atstovaujamas socialdemokratų ir “tvarkiečių”, kategoriškai pasisakančių prieš skalūnų dujas ir jų žvalgybą, bet tuo pat metu esančių už bendradarbiavimą su „Rosatom“ ir Lietuvos dalyvavimą rusiškų atominių reaktorių statyboje Kaliningrade ar Baltarusijoje. Atsitiktinumas? O gal vis dėlto dėsningumas?

Mokslininkų išvada, užuot nuraminusi skalūnų dujomis abejojančius Seimo narius, suveikė kaip buliui raudonas skuduras – jie puolė į mūšį prieš “Chevron”.

Prieš skalūnų dujų išteklių Lietuvoje žvalgybą sukilęs Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kartu sukilo ir prieš Aplinkos ministeriją, ir prieš premjerą Algirdą Butkevičių, kuris bent jau praėjusios savaitės pradžioje rėmė skalūnų dujų paieškas.

Praėjusį trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius, jau pagarsėjęs dažna nuomonių ir požiūrių kaita, regis, pasiekė rekordą. LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ jis dar teigė esąs įsitikinęs, kad JAV energetikos milžinės “Chevron” ketinimai pradėti skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje negali kelti jokio pavojaus. „Mes, Vyriausybės nariai, esame įsitikinę, kad ten viskas saugu“, – tvirtino premjeras, pridurdamas, jog blogai, kai galutinių sprendimų priėmimo etape prasideda viešos diskusijos. Mat diskutuoti reikėjo prieš metus, o dabar – laikas veikti.
Tai buvo tiesiog puiki Vyriausybės vadovo kalba, akivaizdžiai įkvėpta diena anksčiau vykusio susitikimo su didžiausius investuotojus Lietuvoje vienijančios organizacijos nariais, tarp jų – ir “Chevron” atstovais. Gali būti, papildomai premjerą įkvėpė ir tai, kad keliomis dienomis anksčiau su “Chevron” atstovais susitiko ir paramą jų veiklai pareiškė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Deja, vos po kelių valandų A.Butkevičius skalūnų dujų paieškos klausimu jau jungė atbulinį bėgį ir prakalbo apie skalūnų dujų žvalgybos klausimo svarstymą Socialdemokratų partijos politinėje taryboje ir valdančiojoje koalicijoje. Kas atsitiko, kad premjero ryžtas ir valstybinis mąstymas vienu svarbiausių Lietuvos energetinės nepriklausomybės klausimų išgaravo?
Ogi žymaus socialdemokrato vadovaujamas Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pasiūlė Vyriausybei stabdyti skalūnų dujų žvalgybą. Sprendimas skandalingas. Ne tik tuo, kad padarytas jau po to, kai įvyko konkursas dėl skalūnų dujų paieškos ir tapo žinoma, kad viena jo nugalėtojų tapo “Chevron”, turinti bene didžiausią pasaulyje patirtį ieškant ir išgaunant skalūnų dujas, bet ir tuo, kokiais argumentais remdamiesi Seimo nariai balsavo prieš skalūnų dujų paiešką. Buvo graudu ir tuo pat metu kraupu klausytis, kaip Seimo veteranas Algimantas Salamakinas, lig šiol buvęs vienas šviesiausiai mąstančių socialdemokratų, rimtu veidu kliedi apie tai, kad išgaunant skalūnų dujas žmonėms iš čiaupo vietoj vandens pradeda tekėti dujos ar kad Lietuvoje esą nėra nė vieno mokslininko, kuris pasisakytų už skalūnų dujų gavybą.
Tiesa, Lietuvos geologai, geriausiai iš visų išmanantys, kas yra skalūnų dujos ir kokiais būdais jos išgaunamos, pasisako už, bent jau tikrai už išteklių žvalgybą, bet jie Seimo Aplinkos komitetui, pasirodo, pasitikėjimo nekelia. Vietoj jų A.Salamakinas visiškai rimtai pakvietė į komiteto posėdį Puslaidininkių instituto metrologą (!), kuris pasakojo, anot jo, JAV spaudoje perskaitytus baubus apie skalūnų dujas. Metrologą vietoj geologo Seimo Aplinkos komitetas pasirinkęs todėl, kad, pasak A.Salamakino, jis esąs „įsitikinęs, jog geologai neatstovauja Lietuvos žmonių interesams“ ir visa „jų veikla kelia rimtų įtarimų“. Tad reikėtų atlikti parlamentinį tyrimą. Galima tik įsivaizduoti, kaip vyktų tas tyrimas, kai geologijos mokslo argumentai būtų nukalinėjami šamanų užkeikimais apie degantį vandenį.
Matydamas, kaip tokios Seimo komiteto kliedesienos akivaizdoje ėmė skysti premjero A.Butkevičiaus lig tol, regis, nepajudinamai tvirtas požiūris į skalūnų dujų žvalgybą, imi suprasti, ką Socialdemokratų partijai reiškė jos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors iš rimtesnių tos partijos politikų būtų drįsęs stoti į atvirą kovą su partijos ir Vyriausybės vadovu tokiu svarbiu šalies ekonomikai klausimu tais laikais, kai šį postą užėmė A.Brazauskas.
Šiandien neįmanoma pasakyti, kokia būtų buvusi A.Brazausko pozicija dėl skalūnų dujų išteklių žvalgybos, bet akivaizdu, kad kartą išsiaiškinęs su specialistais, jog tai reikalingas ir jokio pavojaus žmonėms bei aplinkai nekeliantis dalykas, A.Brazauskas savo sprendimo nebūtų keitęs dėl kurio nors Seimo komiteto pirmininko kliedesių, o ir norinčiųjų prieštarauti partijos pirmininkui vargu ar būtų atsiradę.
Ne vien todėl, kad rimta Vyriausybė nekeičia kartą priimtų sprendimų (reikia pabrėžti, kad vienintelis balsavęs prieš Seimo Aplinkos apsaugos komitete buvo aplinkosaugos ministras Valentinas Mazuronis). Svarbiausia, todėl, kad skalūnų dujų priešininkai atvirai sukčiauja: siekdami sustabdyti žvalgybos darbus, jie gąsdina žmones baubais apie tai, kas būtų, jeigu skalūnų dujos būtų išgaunamos. Ir tie pasakojimai būna paremti įvykiais, nutikusiais kažin kadaise, kai skalūnų dujų išgavimas buvo tik pradedamas, nutylint, kad per tą laiką „baisiosios“ giluminio skaldymo (na, kodėl nevartoti esmę geriausiai nusakančio žodžio „purenimas“) technologijos buvo smarkiai patobulintos.
Maža to, kaip pasakoja Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius, tos pačios giluminio skaldymo ir sūraus skysčio pumpavimo į gręžinį technologijos Lietuvoje naudojamos jau du dešimtmečius, pajūryje išgaunant naftą. Ir per visą tą laiką nebuvo jokių vandens užteršimų, kuriais naivius Žygaičių kaimo žmones ir politikus gąsdina skalūnų dujų priešininkai.
Skalūnų dujų gavybos oponentai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje dažniausiai naudojasi argumentais iš serijos „mes nežinome, kas būtų, bet jeigu būtų, tai blogai“. Juoba kad aplinkosaugos reikalavimai Europos Sąjungoje, kurios narė, laimei, yra ir Lietuva, daug griežtesni nei JAV, ir “Chevron”, ateidama dirbti į Europą, tą labai gerai supranta, tad pasirengusi prisitaikyti prie visų vietos reikalavimų.
Galiausiai Lietuva turėtų atlikti skalūnų dujų žvalgybą vien tam, kad sužinotų, kokia dalis teorinių tų dujų išteklių gali būti išgaunama praktiškai. Nes šiandien Lietuva dar nežino, ar toji skalūnų dujų gavyba, kurios baisumais gąsdinami žmonės, paprasčiausiai apsimoka. Pasak to paties J.Mockevičiaus, geologų – tiek JAV, tiek Lietuvos – vertinimais, vertų išgauti skalūnų dujų kiekis gali būti keliasdešimt kartų mažesnis, nei prieš kelerius metus svajojo energetikai. Tačiau negręžęs – nesužinosi, kaip yra iš tikrųjų.
Visa bėda, kad tai, ką kalba geologai, yra argumentai, skirti sveikam protui, bet ne provincijos naivuoliams, kurių baimėmis ir tamsumu begėdiškai naudojasi ir skalūnų dujų priešininkai (tai pirmiausia “Gazpromas” ir su juo susijusios energetikos bendrovės Europoje, taip pat Artimųjų Rytų suskystintų dujų gamintojai, kuriems masinė skalūnų dujų gavyba Europoje reikštų šimtus milijardų nuostolių), ir į tamsybininkų elektoratą besiorientuojantys politikai. Pastarieji žino, kad dalis provincijos visada balsuos už tuos, kurie garsiai rėkia, žadėdami kovoti su baubais, bet ne už tuos, kurie daro kažką naudinga šaliai. Deja, tokių rinkėjų daugiau tarp dabartinės valdančiosios daugumos partijų šalininkų, todėl premjeras ir ėmė skysti.

Skalūnų dujų priešininkai atvirai sukčiauja: siekdami sustabdyti žvalgybos darbus, gąsdina žmones baubais apie tai, kas būtų, jeigu skalūnų dujos būtų išgaunamos.

enef
Estijos energetikos bendrovės „Eesti Energia“ dukterinė įmonė „Enefit“ stiprina skalūnų naftos verslą. Auverės miestelyje bendrovė atidarė naują „Enefit280“ naftos gamyklą, kuri leis padidinti skalūnų naftos gamybą dukart, ir joje pagamino pirmąjį barelį skalūnų naftos. Iki 2016 metų bendrovė tikisi išplėtoti skalūnų naftos verslą, kad galėtų gaminti automobilinius degalus.

Nors šiandien „Eesti Energia“ yra labiausiai žinoma kaip elektros gamintoja, tačiau naftos skalūnų verslas jau sudaro didelę dalį „Eesti Energia“ verslo apyvartos ir pelno. Bendrovė ketina toliau plėtoti šią veiklą taikydamasi ne tik į Baltijos šalių, bet į pasaulinę rinką.

2010 metais „Enefit“ pradėjo skalūnų naftos gamyklos „Enefit280“ statybas norėdama panaudoti naujos kartos technologiją. Į dvejus metus trukusias naujosios gamyklos statybas investuota 260 mln. eurų (898 mln. litų). „Enefit280“ naftos gamykloje naudojama technologija yra daug efektyvesnė, draugiškesnė aplinkai ir galingesnė nei dabartinė naftos gamykla „Enefit140“.

„Šiandien mes galime didžiuodamiesi sakyti, kad mūsų naujoji technologija veikia”, – išgavus pirmąjį barelį naftos „Enefit280“ gamykloje sakė „Enefit” valdybos narys Harri Mikk.

Su naująja gamykla „Enefit“ gamybos apimtis padidins 2 mln. barelių skalūnų naftos bei 75 mln. kub. metrų dujų. Gamykloje įrengta 35 megavatų galios garais varoma turbina, kuri perteklinę šilumos energiją naudoja elektros, reikalingos pačios gamyklos darbui, gamybai.

Iki 2016 metų „Enefit“ ketina išplėtoti kompleksą, pritaikytą gaminti skystąjį kurą iš naftos skalūnų. Tokiu būdu pagamintas kuras būtų geresnės kokybės nei dabar išgauta nafta ir galėtų būti naudojamas kaip automobiliniai degalai, nes atitiktų visus šiuolaikinius standartus. Tam, kad galėtų pradėti gaminti degalus, bendrovė ketina įrengti dar dvi „Enefit280“ naftos gamyklas ir perdirbimo fabriką.

Šiandien „Enefit Oil and Gas“ valdo dvi „Enefit140“ gamyklas ir kasmet apdoroja apie 1,6 mln. tonų naftos skalūnų. Apie 60 proc. pagaminamos produkcijos yra eksportuojama ir naudojama kaip skystojo kuro komponentai. Vietos rinkoje naftos skalūnai plačiai naudojami katilinėse ir nedidelėse šilumos jėgainėse bei elektrinėse, taip pat žemės ūkio ir kalių tiesimo pramonėje.

„Enefit“ plėtoja naftos skalūnų pramonę ne tik Estijoje, bet ir užsienyje – šiuo metu vystomi projektai Jordanijoje ir JAV (Jutos valstijoje).

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius teigia, kad jei pasitvirtins informacija apie didelius skalūnų dujų išteklius, Lietuva ateityje galbūt taps nauju „Dubajumi ar Kataru“ – šios šalys turi vienus didžiausių pasaulyje naftos ir dujų išteklius. Tai jis pareiškė spalio 25d., komentuodamas pasaulio energetikos giganto „Chevron“ investicijas į Lietuvos bendrovę „LL investicijos“.

Specialistų teigimu, didžiausi skalūnų dujų klodai slypi Vakarų Lietuvoje. Būtent ten, kur šiuo metu veikia naftos gavėjai.

Kaip norėtųsi tuo tikėti, bet va yra du klausimai: Kodėl Prancūzija užkirto kelią amerikietiškam skalūninių dujų išgavimo būdui? ir Kodėl Švedijoje skalūninių dujų gavyba yra draudžiama?

Apie ypač dideles skalūninių dujų atsargas prieš kelis metu buvo kalbama Lenkijoje. Mokslininkai irgi buvo pareiškę, kad Lenkijoje tikrai yra daug skalūninių dujų. JAV koncernas kaip ir padarė kelis gręžinius, bet ties tuo Lenkijoje visas triukšmas liečiantis skalūninių dujų temą kaip ir aprimo. Ar dujų nėra, ar aptikti skalūninių dujų telkiniai netinkami eksploatacijai, ar skalūnų dujų išgavimo technologija lenkams tapo nepriimtinos – tikslios informacijos atrasti sudėtinga.

JAV naudojama skalūninių dujų gavybos technologija:

JAV skalūninių dujų išgavimui naudojamas horizontalus gręžimas, kuris derinamas su beliepsniu sprogdinimu.

Išgręžus gręžinį ir aptikus tinkamą uolienų tipą, vamzdžiu į gelmes yra nuleidžiami nedideli sprogstamieji užtaisai, kurie sutrupina skalūnus, juose maždaug šimto metrų spinduliu aplink gręžinį sukurdami daug mikroįtrūkimų, kuriuose ima kauptis gamtinės dujos.

Tuomet į uolienas labai dideliu spaudimu yra pumpuojamas specialus skystas mišinys, sudarytas iš smėlio, vandens ir specialių cheminių priedų. Šis mišinys išplečia uolienų įtrūkimus, o smėlio grūdeliai išlaiko juos atvirus.

Nustojus pumpuoti skystį, slėgio skirtumo veikiamas, į paviršių ima veržtis hidrauliniam skaldymu naudotas skystis, kuris yra valomas ir pakartotinai panaudojamas, taip pat ir skalūnų dujos, kurios yra atskiriamos ir nukreipiamos į talpyklas.

Dujų gavybos procese naudojamo skysčio sudėtis laikoma komercine paslaptimi, tačiau teigiama, kad didžiąją jo dalį sudaro vanduo – maždaug 98,5 procento, 1 procentas smėlio ir 0,5 procento specialių cheminių medžiagų, tokių kaip natrio hidroksidas, propileno glikolis ir benzenas.

Bet ar tai yra saugu, panarpliojus internetą galima atrasti informacijos, kad amerikiečiai jau raunasi plaukus, pamatę, kas nutiko, kai netoli jų namų buvo pradėtos pumpuoti dujos. Nuo Teksaso iki Kolorado ir Pensilvanijos – daugybėje JAV vietovių žmonės išsigandę, jaučiasi sėdintis ant dujinės bombos, vanduo bėgantis iš čiaupų ne tik užsidega, bet ir sproginėja, pageltonuoja, skleidžia keistą kvapą, žmonės bijo naudoti vandenį, praustis. Skalūninių dujų išgavimo teritorijose gyventojai skundžiasi dėl odos alergijų. Kai kuriuose upeliuose jie randa nugaišusių žuvų. Nukentėjusieji įsitikinę, kad dėl visko kalti skalūninių dujų išgavėjų metodai.

Šia tema nuomonės buvo nutarta paklausti doc. dr. Stasio Paulausko, ką apie JAV naudojamą skalūninių dujų gavybos technologiją mano Lietuvos energetikos specialistai.

Doc. dr. Stasio Paulausko komentaras

„Galiu pasidalinti su Jumis keletu teiginių, kurie gali būti naudingi susidarant nuosavą nuomonę apie energetikos technologijas:

1. Pasaulyje egzistuoja ir yra kuriama daugybė energijos gamybos technologijų nuo saulės baterijų iki termobranduolinės sintezės. Todėl nėra problemos pagaminti energiją, bet svarbu sugebėti atsirinkti tinkamiausius žmonėms jos gamybos ir vartojimo būdus.

2. Siekdamas uždirbti gamintojai visada siūlys savo technologijas, o vartotojai privalo sugebėti atsirinkit tai, kas jiems labiausiai priimtina.

3. Yra keletas technologijų atsirinkimo kriterijų:

a. Gamybos etape svarbus techninis technologijų atsirinkimo kriterijus yra TECHNOLOGIJŲ KONTROLIUOJAMUMAS. Tinkamos žmonėms energijos gamybos technologijos yra tos, kurias galima visiškai – 100% kontroliuoti – įjungti, išjungti, sustabdyti, išvengiant bet kokių neigiamų pasekmių. Jeigu negali technologijos visiškai kontroliuoti – nenaudok jos. Černobylio ir Fukušimos AE buvo prarasta kontrolė, reaktoriai ėmė lydytis ir grimzti į gruntą. Galėjo atsitikti ir dar baisiau, jeigu išsilydę reaktoriai būtų patekę į gruntinius vandenis, kur yra geriamas vanduo. Europa ir Japonija būtų tapusios negyvenamos ir dar blogiau…. Nekontroliuojama yra visa gavyba iš po žemių – naftos, dujų ir kt. Neseniai JAV Meksikos įlankoje sprogus naftos gavybos platformai situacija ilgą laiką išliko nekontroliuojama, buvo padaryta milžiniška žala gyvūnijai, augmenijai, gyventojams ir t.. Todėl yra atsisakoma nekontroliuojamų technologijų ir ieškoma visiškai kontroliuojamų, tokių, kaip vėjo, saulės, vandens, oro ir kt.

b. Vartojimo etape svarbus yra energijos SAUGUMO žmonėms ir aplinkai kriterijus. Visi su energijos šaltinių deginimu susieti sprendimai yra nesaugūs, kadangi dėl jų žūsta žmonės. Penkerių pastarųjų metų statistika rodo, kad vidutiniškai per metus Lietuvoje sąryšyje su ugnies naudojimu žūsta 228 žmonės. Černobylio AE nusinešė daugelio tūkstančių žmonių gyvybes. Todėl pasaulis atsisako naftos, dujų deginimo ir branduolinės energetikos. Biokuras ir biodujos yra taip pat susietos su deginimu, todėl jų taip pat bus atsisakyta. ES jau dar ir šiuos žingsnius.

4. Skalūnų dujų technologija yra nepriimtina tiek Technologijų kontroliuojamumo, tiek saugumo žmonėms požiūriais:

a. Dujos yra sukaustytos giliai po žeme esančiose skalūno uolienose. Norint dujas išgauti, reikia prasigauti kilometrą ir giliau po žeme ir sprogdinti ten skalūnus. Sprogdinimui naudojamos suspausto vandens patrankos. Kadangi visos požeminės struktūros yra mums menkai žinomais keliais susietos, sprogdinant uolienas JAV yra nuolat jaučiamas (apie trijų balų) žemės drebėjimas. Tokie sprogdinimai gali inicijuoti ir kitus pokyčius. JAV pranešama, kad tam tikrose vietose dingsta gėlas vanduo, be kurio žmonės negali gyventi. Nors atrodytų, kad gamtinių dujų prekeiviai galėtų skleisti tikslinę neigiamą informaciją apie skalūninių dujų gavybą, tačiau jų gavyba yra nepriimtina dėl to, kad negalima visiškai kontroliuoti jų gavybos proceso.

b. Vartojimo etape vis vien reiktų deginti dujas ir dėl to nebūtų užtikrinamas žmonių saugumas.

5. Visi su dujų deginimu (suskystintų dujų terminalas), branduoline energetika (Visagino AE), nuostoliais energijos tinkluose (jungtys) susieti projektai yra nepateisinami ir turi nusikaltimo prieš tautą požymių, kadangi būdami komerciškai netikslingi bei nesaugūs, jie yra vykdomi mokesčių mokėtojų lėšomis.

6. Leisti skalūnų dujų žvalgytojams atlikti bandomuosius sprogdinimus po žeme būtų galima tik tuo atveju, jeigu jie pateikti jų civilinės atsakomybės draudimą visai žalai, kuri iškiltų po jų bandymų. Deja, tokio masto, kurį gali iššaukti šie bandymai (žemės drebėjimai, gėlo vandens dingimas ir kt.) draudimų nebūna, nė viena pasaulyje draudimo kompanija neturi tiek pinigų.

7.  Todėl anksčiau ar vėliau bus įteisinti technologijų kontroliuojamumo, energijos išteklių vartojimo saugumo ir gamintojų civilinės atsakomybės principai. O tai reiškia, kad bet kuri nekontroliuojama technologija  bei pavojingi žmonėms energijos šaltiniai bus apskritai uždrausti.

Ši labai trumpa informacija gali būti pateikta daug detaliau, jeigu kuris nors politikas imtųsi rengti projektą teisės akto, kuris būtų nukreiptas į neatsakingų technologijų naudojimo uždraudimą žmonių saugumo vardan.

Pagarbiai Stasys Paulauskas Innovations Company “Eksponente”

Manau gerbiamas doc. dr. Stasys Paulauskas pagrindines mintis išsakė labai aiškiai ir patvirtina pagrindinius nuogąstavimus, dėl JAV naudojamų skalūninių dujų išgaivomo technologijos poveikio vietiniams gyventojams, aplinkai, gyvūnijai, dirvožemiui, gėlam vandeniu, pačiai gamtai.

Tai ką iš tikrųjų eilinį kartą mums nori įpiršti premjeras A. Kubilius? „Dubajų ar Katarą“ ar “Dykumos pragarą“?

Informaciją parengė Rimas Armaitis

Anksčiau buvusi viena stambiausių gamtinių dujų ir naftos importuotojų, dabar JAV pati eksportuoja dujas. Situaciją keičia naujos technologijos, leidusios išgauti anksčiau neišgaunamais laikytus resursus.

Į senąją pasaulio tvarką kėsinasi angliavandeniliai – skalūnų dujos ir nafta. Padovanoję JAV vadinamąją skalūnų revoliuciją, jie ir toliau perbraižo pasaulio energetinį žemėlapį. Pastaruoju metu susidomėjimas šiais ištekliais persikėlė į Europą, neaplenkdamas ir Lietuvos.
Gegužę įmonė “Minijos nafta” pradėjo gręžti skalūnų dujų ir naftos paieškinį gręžinį ir tapo pirmąja bendrove Lietuvoje, pradėjusia skalūnų angliavandenilių paiešką. Tačiau ši įmonė nebus vienintelė, tirsianti Vakarų Lietuvos skalūnus: birželio pabaigoje Lietuvos geologijos tarnyba paskelbė atvirą tarptautinį angliavandenilių išteklių žvalgybos ir naudojimo konkursą Kudirkos–Kybartų ir Šilutės–Tauragės plotuose. Konkurso laimėtojas turėtų paaiškėti dar šiemet.
2011 m. JAV Energetikos informacijos administracijos (EIA) raporte pažymima, kad Lietuvoje galėtų būti apytikriai 480 mlrd. kub. m skalūnų dujų, iš kurių būtų galima išgauti per 100 mlrd. kub. m (nors Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) vertinimai atsargesni – skaičiuojama, kad šių išteklių kiekis galėtų siekti 60–70 mlrd. kub. m). Kadangi per metus Lietuvoje suvartojama apie 3 mlrd. kub. m gamtinių dujų, ir, remiantis Lietuvos energetikos institute (LEI) rengtomis studijomis, 2020–2025-aisiais šalies energetinėms reikmėms tenkinti ir trąšoms gaminti taip pat bus suvartojama panašiai, minėtos prognozės atrodo daug žadančios.
Pagal dabartinius skaičiavimus išteklių Lietuvos poreikiams patenkinti pakaktų 30–40-iai metų. O štai prognozuoti, kiek galėtų būti išgaunama skalūnų naftos, kur kas sudėtingiau, nes tam jau reikalingi laboratoriniai tyrimai.
Jei mokslininkų spėjimai pasitvirtintų ir mes sugebėtume panaudoti šiuos energetinius išteklius, neatmestina galimybė, kad stipriai pakistų netgi viso regiono politinis kontekstas. Juk suintensyvėjęs skalūnų išteklių panaudojimas aukštyn kojomis apvertė ankstesnę argumentuotą prognozę, kad Vakarų pusrutulio valstybės su JAV priešakyje taps vis labiau priklausomos nuo importo iš politiškai nestabilaus Artimųjų Rytų regiono. Nors dar nėra aišku, kokia padėtis bus kitose šalyse, tačiau JAV pavyzdys parodė, kad ji gali iš esmės keistis.

Skalūnai keičia tarptautinę sistemą?

Kiekviena šalis, planuojanti išgauti skalūnų dujas ir naftą, entuziastingai žvelgia į JAV sėkmės istoriją. Remiantis Kembridžo energetikos tyrimų asociacijos (CERA) duomenimis, 2000 m. skalūninės dujos JAV sudarė 1 proc. visų naudojamų gamtinių dujų, o 2009-aisiais padidėjo iki 20 proc. ir tikimasi 2035 m. pasiekti net 50 proc. Paradoksalu, bet pasirodo, kad šiuo metu JAV yra trečia valstybė pasaulyje pagal naftos išgavimą, atsiliekanti tik nuo Saudo Arabijos ir Rusijos. Jeigu tendencijos nesikeis, tai sukels globalius pokyčius. Valstybiniu mastu vis garsiau kalbama apie stiprėjantį JAV energetinį savarankiškumą ir galimybes patenkinti energetinius poreikius iš vidaus šaltinių. Be to, prisimindami kaltinimus, kad JAV užsienio politika dažnai motyvuojama energetinių interesų, galime tikėtis, jog supervalstybė bent iš dalies pakeis savo “įpročius”. Pasikeitusi galingiausios valstybės vykdoma politika neabejotinai darytų įtaką visai tarptautinei sistemai.
Nors skalūnų dujų gavyba JAV ne naujiena, tačiau tikroji skalūnų karštligė prasidėjo visai neseniai, prieš keletą metų, kai buvo pradėtos naudoti naujos technologijos. Panaudoti dar prieš kelerius metus nepasiekiamais laikytus skalūnų dujų telkinius padeda išvystyti horizontalaus gręžimo ir hidraulinio plėšymo, t.y. vandens, smėlio ir tam tikrų chemikalų mišinio pumpavimas į kietas uolienas, metodai. Pagal dabartinius gavybos lygius JAV gamtinių dujų atsargų turi daugiau nei 100-ui metų.
Technologijų vystymas padėjo iš skalūnų išgauti ir naftą, nors dar prieš porą metų tikėta, kad tam jos molekulės yra per stambios. Anot JAV EIA, tai naftos gavybai šalyje leido padidėti pirmą kartą po keleto dešimtmečių nuosmukio. Palyginkime: 2006-aisiais JAV importavo maždaug 60 proc. sau reikalingos naftos ir skystojo kuro, o jau praėjusiais metais importas tesiekė 45 proc.
Energetikos ministerijos Strateginių projektų skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Švaikauskas teigia, kad JAV per pastaruosius septynerius metus skalūnų dujų sektorius sukūrė 600 tūkst. darbo vietų ir 2010-aisiais net 77 mlrd. dolerių prisidėjo prie bendrojo vidaus produkto. Iš šio pavyzdžio galime matyti ir tai, kad skalūnų dujų gavybos pramonė labiausiai plėtėsi akmens anglies sektoriaus sąskaita, t. y. gamtines dujas naudojančios elektrinės plėtė savo energijos gamybos apimtį, o akmens anglimi kūrenamos elektrinės traukėsi.
“Stebint kai kurių didžiausių pasaulyje energetikos kompanijų portfelių pasikeitimus, galima matyti, kaip rimtai yra vertinamos skalūnų dujų sektoriaus perspektyvos. Pavyzdžiui, didžiausia pasaulyje energetikos kompanija “Exxon” 2009 m. už 35 mlrd. dolerių įsigijo “XTO Energy” tik tam, kad turėtų skalūnų dujų paieškos ir gavybos technologijas bei kompanijos turėtus licencijuotus plotus su skalūnų dujų potencialu. Šis sandoris buvo vienas didžiausių tų metų pasaulinėje energetikos pramonėje. Iš šių metų pavyzdžių galima paminėti ir prancūzų energetikos milžinės “Total” 2,3 mlrd. dolerių investiciją į skalūnų dujų gavybą Ohajo valstijoje”, – teigia K.Švaikauskas.
Skalūnų ištekliai žada didesnį energetinį stabilumą ne tik JAV. Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) preliminariais duomenimis, išskyrus JAV, skalūnų dujų telkinių yra dar 32-ose šalyse. Vis dėlto lieka klausimas, keliose šių valstybių bus pasinaudota proga ir keliose pavyks tai įgyvendinti. Skalūnų dujų gavyba brangi ir sudėtinga, be to, daug šalių atgraso galimos žalos aplinkai baimė.

Tolesnis Europos scenarijus – galvos skausmas “Gazprom”?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau yra pareiškęs susirūpinimą dėl skalūnų dujų paieškos Europoje. Rusijai iš tiesų yra ko sunerimti, nes Europoje pasikartojus panašiam scenarijui kaip JAV gerokai sumažėtų ne tik “Gazprom” pelnas, įtaka, bet ir šalies galia regione. Taigi skalūnų išteklių gavybos vystymas – gera galimybė stiprinti nuo Rusijos priklausomų valstybių energetinę nepriklausomybę. Palaikymą šiai energetikos šakai yra pareiškusi ir Europos Sąjunga.
Jos raporte teigiama, kad skalūnų dujos būtų greitas ir ekonomiškas būdas sumažinti priklausomybę nuo kito fosilinės kilmės kuro, pirmiausia nuo itin taršios akmens anglies, vis dar plačiai naudojamos kai kuriose ES šalyse. Taigi skalūninės dujos gali tapti “tarpiniu kuru”, kol bus tinkamai išvystytas atsinaujinančių išteklių panaudojimas.
Tokia pozicija sustiprina šios šakos padėtį Europoje po to, kai tarp ES šalių-narių vyko diskusijos dėl skalūnų naftos įtraukimo į “juodąjį sąrašą”. Žinant nemažą europiečių dėmesį gamtosaugai, tai gali būti didesnė kliūtis nei JAV. Kita vertus, negalima pamiršti nuolatinės technologijų pažangos. JAV jau dabar eksperimentuojama taikant uolienų plėšymo metodą bei populiarėja nauja technologija, leidžianti didžiulius vandens kiekius pakeisti propano dujomis. Priešingai nei vanduo, propano dujos natūraliai susimaišo su išgaunama nafta ar dujomis ir kartu keliauja į rezervuarus žemės paviršiuje. Kadangi skystos naftos dujos elektriškai neutralios ir nepasižymi trinties savybėmis, tokiame mišinyje neištirpsta druskos, sunkieji metalai ir radioaktyvūs junginiai, o būtent tai paprastai užteršia hidrauliniam plėšymui naudojamą vandenį. Pasiteisinus šiai ir kitoms vystomoms technologijoms, neigiamas nusiteikimas prieš skalūnų dujų ir naftos gavybą mažėtų.
Pastaruoju metu kaimyninėje Lenkijoje skalūnų dujų paieškos vyksta itin aktyviai. Manoma, kad šalyje turėtų plytėti dideli šių dujų klodai. TEA vertinimu, skalūnų dujų ir naftos panaudojimo perspektyvas Europoje lems projektų toje šalyje sėkmė arba nesėkmė. “Jei Lenkijoje šių dujų gavyba dėl gamtosaugos problemų ar kitų priežasčių būtų nesėkminga, investuoti į jų gavybą Lietuvoje būtų gana rizikinga – tik sėkmės atveju būtų racionalu intensyvinti pastangas”, – mano Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. Vaclovas Miškinis.
Pramoninę skalūnų dujų gavybą Lenkijos vyriausybė tikisi pradėti nuo 2015-ųjų. Jei taip nutiks, Lietuvai reikėtų persvarstyti, ar tikrai racionalu koncentruotis į šių išteklių gavybą savo šalyje. Tai neabejotinai brangu, o geidžiamų rezultatų gali tekti laukti ne vieną dešimtmetį. Gal verčiau derėtų intensyvinti bendradarbiavimą su Lenkija. Juolab kad, kaip atkreipė dėmesį prof. V.Miškinis, dujų regioniniame investicijų plane vis tiek numatyta iki 2018 m. sujungti Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sistemas, kad Baltijos šalys būtų sujungtos su ES dujų rinka.

Kas mums iš to?

Praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė pritarė šių gamtinių išteklių paieškoms Lietuvoje, tačiau abejotina, kad šalyje pasikartotų JAV skalūnų revoliucija. Prof. V.Miškinio nuomone, viziją, jog Lietuva galėtų tapti skalūnų dujų išgavėja ir pelningai jas eksportuotų į kaimynines šalis, reikia vertinti atsargiai. “Kadangi Lenkijoje esančios potencialios skalūnų dujų atsargos preliminariais vertinimais yra vienos didžiausių Europoje, o žvalgyba bei bandomieji gręžiniai jau vykdomi, sunku tikėtis, kad Lietuvoje šias dujas pavyks išgauti per trumpą laiką, aplenkiant bendroves Lenkijoje.”
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ekonominis išgautų dujų potencialas palyginti mažas, be to, galimi jų ištekliai, gamtosaugininkų teigimu, yra jautriose Lietuvos vietovėse, tad neigiamas šios veiklos poveikis aplinkai gali būti rimta kliūtis gavybai. “Labiausiai tikėtina, kad šios dujos gali prisidėti tik prie gamtinių dujų vaidmens pasaulio energijos balanse reikšmingumo, tačiau galiausiai senkančius tradicinius energijos išteklius vis tiek turės pakeisti atsinaujinantys ištekliai”, – mano profesorius.
Energetikos ministerijos vertinimu, net jei pasitvirtintų tik pusė geologų prognozių apie esamus skalūnų dujų išteklius Lietuvoje ir Lenkijoje, tai taptų reikšmingu veiksniu, prisidedančiu prie viso regiono ekonomikos augimo, nes skalūnų dujų gavyba didintų konkurenciją dujų rinkoje, mažintų dujų kainą bei reikšmingai prisidėtų prie kitų strateginių projektų, pavyzdžiui, Lietuvos-Lenkijos dujotiekio, įgyvendinimo.
Pasak K.Švaikausko, planuojama, kad visa reikiama dujų infrastruktūra Lietuvoje bus išvystyta iki 2020 m. Jo teigimu, remiantis praktika nuo tiriamųjų darbų pradžios iki skalūnų dujų pramoninės gavybos turėtų praeiti mažiausiai aštuoneri metai. Jei žvalgyba klostysis sklandžiai ir paaiškės, jog mūsų šalyje esančių skalūnų geologinės charakteristikos yra pakankamai geros tam, kad būtų investuota į jų pramoninę gavybą, pramoninis skalūnų dujų išgavimas galėtų būti pradėtas 2021–2022 m. Ką tai reikštų? Pirmiausia Lietuvos biudžeto papildymą iš kompanijų surenkamais mokesčiais ir tūkstančius naujų darbo vietų.

Energetikos ministerijos Strateginių projektų skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Švaikauskas
Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje įvardyta, kad “Lietuva skatins skalūnų dujų žvalgybą šalyje ir ekonomiškai pagrįstą, su aplinkosaugos principais suderintą skalūnų dujų gavybą bei importą. Vykdant skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą bus užtikrinti valstybės, žemės savininkų ir šią veiklą vykdysiančių kompanijų interesai”. Dabartiniame strateginių energetikos projektų fone galbūt tik susidaro įspūdis, kad skalūnų dujoms tenka antraeilis vaidmuo, tačiau yra daroma daug nematomo darbo – baigti parengiamieji darbai, kad būtų paskelbtas atviras tarptautinis konkursas skalūnų dujų paieškoms vykdyti, mokomasi iš kitų šalių, pirmiausia JAV, Kanados, Lenkijos, patirties, padaryti reikalingi teisės aktų pakeitimai.
Jei regione būtų pradėta intensyviai išgauti skalūnų dujas, tai neabejotinai būtų labai svarbus veiksnys, tiesiogiai didinantis valstybės energetinę nepriklausomybę. Tai būtų šiuo metu iš vienintelio “Gazprom” gaunamų dujų alternatyva.

Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. Vaclovas Miškinis
JAV patirtis rodo, kad kelias iki pramoninės skalūnų dujų gavybos yra ilgas. Žinoma, veiksmingai pasinaudojus sukaupta patirtimi, galima tikėtis, kad skalūnų dujų žvalgybos ir jų gavybos darbai Europoje vyks gerokai sparčiau. Tačiau nerealu viltis, kad pramoninė gavyba prasidės anksčiau nei iki 2020 m. Šių dujų kaina priklauso nuo telkinių, iš kurių jos išgaunamos, dydžio ir daugelio specifinių ypatumų. Todėl labai sunku prognozuoti jų gavybos kainą. Galima remtis preliminariais energetikos ministro vertinimais, kad vien šių dujų žvalgymo darbai gali kainuoti apie 250 mln. dolerių. Investavus tokias lėšas į ekonomikos šakas arba į atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, galima tikėtis ir kur kas greitesnės investicijų grąžos.
Na, o pagrindiniai skalūnų dujų vartotojai Lietuvoje galėtų būti elektrinės, tarp jų ir modernūs kombinuotojo ciklo dujų turbininiai blokai. Bendrame šalies energijos balanse skalūnų dujų dalis, numatant vidutinę trukmę, net ir optimistiškai žvelgiant neviršys 15–20 proc.

Lietuvos ir Danijos UAB “Minijos nafta” vykdomojo komiteto narys Virgilijus Petuška
Skalūnų dujos ir nafta gali būti panaudoti lygiai taip pat, kaip ir jau daugybę metų naudojama tradicinė nafta ir dujos. Skalūnų sluoksnių aptinkama daugelyje Lietuvos vietų, tačiau, geologų teigimu, didžiausi jų klodai slypi Vakarų Lietuvoje. Skalūnų naftos išgavimas kainuoja panašiai kaip ir įprastos naftos, o štai skalūnų dujų gavybos procesas išties gerokai brangesnis.
Šiais metais “Minijos nafta” į skalūnų angliavandenilių paieškas planuoja investuoti apie 10 mln. Lt. Tik po to, kai išgręšime gręžinį ir atliksime tyrimus, paaiškės, kokie bus tolesni “Minijos naftos” veiksmai. Kol kas nėra aišku, kiek išteklių iš skalūnų sluoksnio būtų galima išgauti Lietuvoje ir ar apskritai iš šio sluoksnio įmanoma išgauti naftos arba dujų.
Gręžiant iškelti uolienų mėginiai specialiose laboratorijose apie pusmetį bus tiriami, tad pirmus rezultatus apie skalūnų angliavandenilių panaudojimo perspektyvas sužinosime po gero pusmečio.

Siekiant diversifikuoti Lietuvos energijos resursus, skalūnų dujos ir nafta yra galima alternatyva gamtinėms dujoms iš šiuo metu dominuojančio tiekėjo, teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Vilniuje vasario 29 dieną vykstančioje tarptautinėje konferencijoje „Shale Gas and Oil as Potential Game Changers in the Energy Market in the Baltic States and Poland“.

„Nors Lietuva prieš 20 metų atgavo nepriklausomybę, ji tebėra labai priklausoma ekonomine prasme. Šiandien vienas dominuojantis energijos tiekėjas turi užtikrinti resursus, kurie atitinka 80 proc. viso Lietuvos energijos poreikio. ES visiškai pripažino tokios didelės priklausomybės jautrumą ir pažymėjo, kad iki 2015 metų Europos Sąjungoje nebeturi likti energetinių salų“, – sakė ministras.

Jis atkreipė dėmesį į skalūnų dujų Lietuvoje įtaką energetiniam saugumui, kaip patrauklią alternatyvą gamtinėms dujoms ir efektyvią priemonę mažinti aukštas dujų kainas.

„Naujausios skalūnų dujų išgavimo technologijos ir santykinai žema skalūnų dujų kaina JAV rinkoje skatina kitas valstybes išsamiau įvertinti JAV patirtį ir galimybes perimti geriausią praktiką“, – teigė A.Ažubalis konferencijoje, kurioje ekspertai iš JAV, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos keičiasi žiniomis apie skalūnų dujų panaudojimo galimybes.

A.Ažubalis pabrėžė aplinkosaugos ekspertų dalyvavimo diskusijose svarbą. „Esu įsitikinęs, kad jų patirtis ir žinios skalūnų dujų aplinkosaugos srityje, taikant aukščiausius aplinkosaugos, sveikatos apsaugos ir saugumo standartus išgaunant skalūnų dujas, leis atsakyti į visus klausimus, susijusius su šių dujų gavyba, ir atsakingai naudoti skalūnų dujų išgavimo technologijas“, – sakė ministras.

Užsienio reikalų ir Energetikos ministerijų bei JAV ambasados Lietuvoje surengtoje konferencijoje

diskutuojama, kaip skalūnų dujų technologijų pažanga pakeitė situaciją JAV energetikos rinkoje, kokios būtų šių dujų panaudojimo galimybės ir poveikis Lietuvos ir kitų regiono valstybių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos – ekonomikoms.

JAV, kaip skalūnų technologijų lyderės, turinčios reikšmingą įtaką suskystintų gamtinių dujų rinkai ir žymiai sumažinusios pasaulines suskystintų gamtinių dujų kainas, patirtį pristato šios šalies ekspertai iš Energetikos ir Valstybės departamentų, Amerikos gamtinių dujų asociacijos ir kitų nevyriausybinių organizacijų.

Patyrinėjus skalūnų dujų naudingumą bei įvertinus galimas jų išgavimo grėsmes, tampa aišku, kad šie „vaistai“ taip pat turi didelį šalutinį poveikį.

Lapkričio pabaigoje Lietuvos Vyriausybė įpareigojo Geologijos tarnybą 2012 m. pirmąjį ketvirtį paskelbti skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje konkursą. Apie tai, kad po Lietuvos teritorija yra nemaži šių išteklių klodai, patvirtino ir šiais metais JAV energijos išteklių informacijos agentūroje (EIA) lankęsis Lietuvos energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
Taip pat šiemet EIA paskelbė ataskaitą, kurioje įvertinti po daugeliu pasaulio valstybių slypintys skalūnų dujų klodai. Ataskaitos duomenimis, teoriškai Lietuva galėtų išgauti iki 120 mlrd. kubinių metrų – toks kiekis patenkintų šalies energetinius poreikius 30–50 metų.
Lietuvos geologai į šią galimybę žvelgia gan skeptiškai ir spėja, kad praktiškai išgaunamų dujų yra du ar net tris kartus mažiau. Be to, tokiems kiekiams išgauti prireiktų daugiau nei 100 tūkst. gręžinių, kurių kaina gali būti tikrai didelė, nes šie ištekliai slypi dvigubai giliau nei JAV teritorijoje.
Pastaraisiais metais Europoje pabrangus dujoms, o JAV smarkiai padidėjus skalūnų dujų išgavimui, šis išteklius sulaukė nemažai dėmesio daugelyje pasaulio valstybių. Prie to prisidėjo ir faktas, kad vis labiau didėja besivystančių supervalstybių – Kinijos ir Indijos energetinis apetitas, o po Fukušimos avarijos branduolinė energetika tapo nebe tokia patraukli. Nevertėtų pamiršti ir daugelio valstybių noro užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo neprognozuojamos Rusijos bei Artimųjų Rytų valstybių, todėl skalūnų dujos, slypinčios po daugeliu pasaulio valstybių, ir kelia tokį susidomėjimą.
Po mūsų šalies teritorija esančios dujos, palyginti su kitomis valstybėmis, atrodo kaip lašas jūroje – visas pasaulio skalūnų dujų rezervas, kurį teoriškai galima išgauti, sudaro 163 trln. kubinių metrų, iš kurių 24 trilijonai slypi po JAV bei 18 trilijonų – po Europos teritorija. Tarkim, didžiausi telkiniai yra po Prancūzija ir Lenkija. Tiesa, EIA negalėjo įvertinti išteklių, slypinčių po Rusijos ir Artimųjų Rytų valstybių teritorijomis, kuriose yra daugybė įprastų gamtinių dujų telkinių, todėl šioms šalims skalūnų dujos nelabai terūpi.
Tačiau skalūnų dujų karštinė gali būti laikina – jau šiandien pradėta rimčiau domėtis, ar iš tiesų šios dujos taps stebuklu, išgelbėsiančiu nuo vis labiau brangstančios naftos bei įprastais būdais išgaunamų dujų. Juk šis gamtinių dujų išgavimo metodas, kaip ir naftos pumpavimas iš Žemės gelmių, gali sukelti katastrofinių padarinių.

Pramušęs skalūną, rasi dujas

Priminsime, kad skalūninės dujos – tai tos pačios gamtinės dujos, tik esančios gilesniuose Žemės kloduose, maždaug 1–4 km gylyje. Be to, jos nėra susikaupusios telkiniuose, o išsisklaidžiusios uolienų porose, todėl joms išgauti naudojama gan sudėtinga hidraulinio skaldymo technologija.
Iš pradžių gręžiama vertikaliai, kol pasiekiamas skalūno sluoksnis, kuriame yra dujų. Tada gręžinys nukreipiamas horizontaliai ir į jį nuleidžiami nedideli sprogmenų užtaisai – susprogdinus juos, suskaldomas skalūnų sluoksnis. Vėliau į jį pumpuojamas vanduo, sumaišytas su smėliu ir cheminėmis medžiagomis. Šis skystas mišinys dar labiau praplečia sprogmenų padarytus įskilimus – susidariusio dujų slėgio pakanka, kad į žemės paviršių būtų išstumtas iš pradžių vanduo, o vėliau – ir pačios dujos, kurios keliauja į talpyklas.
Didžiausia ir kol kas vienintelė skalūnų dujų „sėkmės istorija“ – tai JAV, kuriose šiandien išgaunama 140 mlrd. kubinių metrų šių dujų ir tas kiekis sudaro ketvirtadalį visų šalyje išgaunamų dujų. Pirmieji bandymai išgauti skalūnų dujas buvo atlikti dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Teksaso valstijoje, tačiau apogėjų ši gavyba pasiekė tik per praėjusį dešimtmetį – nuo 2000-ųjų kasmet išgaunamas skalūnų dujų kiekis padidėjo net dvylika kartų, o kainos sumažėjo perpus. EIA prognozuoja, kad iki 2035 m. išgaunamų skalūnų dujų kiekis patrigubės.
Skalūnų dujų populiarumas JAV priklauso nuo keleto veiksnių: dujų klodai slypi gana negiliai, šalyje veikia palankūs įstatymai, o didelė dalis teritorijos yra gan retai apgyvendinta. Deja, Europoje padėtis beveik visiškai priešinga.
Pirma, dujos čia yra daug giliau, todėl gręžiniams reikalinga įranga ir technologijos turi būti dar sudėtingesnės – tai iš karto pakelia šio ištekliaus kainą. Antra, Europos valstybėse, kitaip nei JAV, naudingosios iškasenos priklauso valstybei, o ne žemės savininkui. Trečia, Senasis žemynas gerokai tankiau apgyvendintas, o skalūnų dujų gręžiniai, kitaip nei išgaunant įprastas dujas ar naftą, turi sudaryti kur kas tankesnį tinklą, be to, Europos valstybėse daug rečiau išvedžioti dujotiekių vamzdynai. Prie visko pridėjus griežtas aplinkosaugos taisykles, kurių turi laikytis energetikos bendrovės, tampa aišku, kad Europoje skalūnų dujų smagratis įsisuks labai iš lėto.
Tiesa, šio ištekliaus naudai vis dėlto veikia viena labai svarbi paskata – Rusijos tiekiamų gamtinių išteklių kainų šantažas. Todėl Lenkija, kuri Europoje turi didžiausius skalūnų klodus, ypač aktyviai ėmėsi rengti bandomuosius gręžinius. Nuo jos neatsilieka ir kaimyninė Ukraina, suteikusi licencijas vykdyti tiriamuosius darbus dviem Vakarų bendrovėms – „ExxonMobil“ bei „Shell“.
„Amerikos skalūnų dujų revoliucija prasidėjo prieš 20 metų, tačiau rezultatus šalis pajuto tik per pastarąjį penkmetį. Europai gali prireikti panašaus laikotarpio, tačiau kai procesas įsisuks, energetikos sistema apsivers aukštyn kojom“, – prognozuoja tyrimų instituto „Chatham House“ analitikas Paulas Stevensas.

Skalūnų dujų išgavimo pavojai

Skalūnų dujų išgavimas priskiriamas prie ekstremalių gavybos būdų. Kadangi įprasti iškastinio kuro ištekliai senka, žmonijai tenka kasti vis ekstremalesnėmis sąlygomis, giliau bei labiau apgyvendintose apylinkėse. Dauguma skalūnų dujų išgavimo keliamų grėsmių labiausiai išryškėjo JAV, kur šių dujų gavyba ypač intensyvi.
Didžiausias skalūnų dujų klodas, pavadintas „Marcellus“, plyti kaip tik po gan tankiai apgyvendintomis JAV šiaurės rytų pakrantės teritorijomis – Niujorko ir Pensilvanijos valstijomis. Be to, po Niujorko valstija slypi gyvybiškai svarbus, natūraliai susidaręs požeminis gėlo vandens baseinas, iš kurio tiekiamas geriamasis vanduo daugeliui aplinkinių miestų, tarp jų ir pačiam Niujorkui.
Todėl bene šiurpiausias aplinkosaugininkų ir žaliųjų argumentas – kad gręžiant naudojamas vanduo su cheminėmis medžiagomis gali patekti į tokius požeminius gėlo vandens telkinius ir juos užteršti. Tiesa, tai mažai realus scenarijus, mat dažniausiai skalūnų sluoksnį ir požeminius gėlo vandens baseinus skiria maždaug kilometras žemės plutos.
Vis dėlto reali grėsmė kita – dujų į paviršių išstumiamas gręžiant naudojamas vanduo gali išsilieti žemės paviršiuje ir užnuodyti apylinkių gamtą bei vandens telkinius. Baimes dar labiau stiprina faktas, kad JAV energetikos bendrovės neprivalo skelbti, kokie cheminiai elementai naudojami hidrauliniam gręžimui, o nežinia pastūmėja kurti pačius baisiausius scenarijus, pavyzdžiui, kad gręžiant naudojami nuodingi elementai – benzenas bei švinas. Šia įstatymų spraga 2005 m. pasirūpino viceprezidentu buvęs Dickas Cheney, kuris kaip tyčia 1995–2000 m. vadovavo vienai didžiausių energetikos bendrovių „Halliburton“.
Net jei ir neįvyksta atsitiktinio išsiliejimo, gręžinyje panaudotą vandenį reikia vežti į vandens valymo įrenginius, kurie gali tiesiog nesusidoroti su visais toksiniais elementais bei tokio vandens kiekiais, nes vienas gręžinys per savo gyvavimo laiką „išspjauna“ vidutiniškai apie 4 mln. litrų tokio skysčio. „Šiandien Amerikoje veikia tik keli tūkstančiai gręžinių, tačiau vargu ar dabar veikiančių vandens valymo įrenginių pakaks, kai šalyje veiks 100 tūkst. gręžinių“, – retoriškai klausia Kornelio universiteto inžinierius Anthony Ingraffea.
Šiais metais Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas atskleidė dar vieną pavojų: nustatyta, kad dėl Lankašyro apylinkėse neseniai įvykusių 50 nedidelių žemės drebėjimų gali būti kaltas netoliese esantis bandomasis skalūnų dujų gręžinys. Mat išsiurbus dujas skalūno sluoksnyje susidariusios kiaurymės „sukrinta“, ir taip sukeliami drebėjimai.
Aplinkosaugininkai, kovodami su skalūnų dujų išgavimo keliamais pavojais, Europoje pasiekė nemažų pergalių. Tarkim, Prancūzija, po kuria slypi vienas didžiausių skalūnų dujų telkinių žemyne, paskelbė moratoriumą šio gamtinio ištekliaus gavybai. Jos pavyzdžiu pasekė ir kita šių dujų turtinga valstybė – Pietų Afrika. O Didžiosios Britanijos žaliųjų judėjimas „Frack Off“ jau privertė uždaryti keletą gręžinių šioje šalyje.
Tačiau šie laimėjimai nublanksta prieš Kiniją, kuri šiandien ypač „alkana“ bet kokio kuro ir po kurios teritorija glūdi didžiuliai skalūnų klodai. Turint omenyje, kad ši valstybė nėra linkusi kreipti daug dėmesio į aplinkosaugos klausimus, tikėtina, jog artimiausiu metu ji imsis intensyviai išgauti skalūnų dujas, – jau šiandien yra sudarytos sutartys su tokiomis energetikos milžinėmis, kaip „Shell“ bei „Chevron“.
Beje, skalūnų dujos daro ir dar vieną, ne tokį akivaizdų poveikį pasauliui – šių dujų gavyba pristabdys daugelio valstybių planus intensyviau imtis atsinaujinančių šaltinių energetikos.

Techniškai galimų išgauti skalūnų dujų ištekliai, palyginti su šalies poreikiu (mlrd. kub. m)
Valstybė    Gamtinių dujų suvartojimas (2009m.)    Skalūnų dujų telkiniai
Kinija    87,2    36 104
JAV    646    24 409
Meksika    60    19 284
Pietų Afrika    5,3    13 733
Australija    30,8    11 213
Kanada    85,2    10 987
Lenkija    16,4    5295
Prancūzija    48,9    5097
Didžioji Britanija    88,1    566
Lietuva    2,8    120

"Technologijų" archyvas

Jei pasitvirtins prognozės, kad Lenkijos žemės kloduose slypi didžiausi Europoje skalūnų dujų ištekliai, Lietuvai savo energetikos strategiją teks formuoti atsižvelgiant į galimybę importuoti šių dujų iš Lenkijos, taip diversifikuojant jų tiekimą.

Lietuva yra tarp valstybių, kur esama netradicinio kuro – skalūnų dujų – atsargų, teigiama balandžio pradžioje JAV Energetikos informacijos administracijos (EIA) išplatintoje Pasaulio skalūnų dujų išteklių ataskaitoje. Jų ištekliai Lietuvoje gali siekti apie 113 mlrd. kubinių metrų.

“Šiuo metu lietuviškų bandinių pavyzdžius turi paėmusi JAV kompanija “Chevron”, su kuria turime bendradarbiavimo sutartį. Susidomėję laukiame, kokie bus rezultatai. Ir kitos įmonės po truputį domisi, tyrinėja, nors jokių konkrečių skaičių, žinoma, nemini”, – “Lietuvos žinioms” sakė Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) viršininko pavaduotojas Jonas Satkūnas.

Prieš keletą mėtų galimybėmis išgauti skalūnų dujų Lietuvoje domėjosi Rusijos naftos kompanija “Lukoil”, keletas vietos verslininkų. Tačiau, kaip sakė “Lukoil Baltija” vadovas Ivanas Paleičikas, iš geologų pateiktos informacijos kompanija nusprendė, kad Lietuvoje potencialūs skalūnų dujų plotai nepakankamai dideli ir minties investuoti į tyrimus buvo atsisakyta.

“Perspektyvos rasti skalūnų dujų Lietuvoje yra tolimos. “Minijos nafta” neanalizuoja skalūnų dujų paieškų galimybių”, – nurodė Thomas Haseltonas, naftos bendrovės “Minijos nafta” vadovas.

Lietuvos geologai, o jų preliminarias išvadas patvirtina ir EIA, sako, kad Lietuvos gelmėse gali glūdėti netradicinių dujų ištekliai, nes Vakarų Lietuvoje geologinė struktūra yra panaši kaip Lenkijos pajūryje, kur slūgso vienas perspektyviausių galimų skalūnų dujų klodų.

“Tai tik preliminarus JAV specialistų įvertinimas, ir jis yra labiau teorinis nei praktinis. Nes realiai jokių geologinių tyrimų nėra atlikta. Teoriškai žiūrint, geologinė struktūra Vakarų Lietuvoje turėtų būti panaši kaip Lenkijoje, bet kol kas niekas Lietuvoje nėra atlikęs net pirminių vertinimų”, – nurodė Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovas Vaclovas Miškinis.

Įvertindamos didžiules perspektyvas, daugiau nei 20 didžiausių pasaulinių ir vietos naftos kompanijų Lenkiją pavertė geologinių tyrimų poligonu – šiuo metu yra parduota apie 85 skalūnų dujų žvalgybos licencijų, dvigubai daugiau nei prieš metus, geologinės struktūros tiriamos 50 tūkst. kvadratinių kilometrų plote.