Naujaisiais metais mūsų laukia itin aštri ir purvina prezidento rinkimų kampanija, daugeliui metų lemsianti, ar Lietuva toliau judės į Europą, ar sustos ir pasuks atgal, į posovietinę politinę pelkę.

Keisti buvo tie prabėgę metai. Tarsi jie buvo, o tarsi ir ne, nes pagalvojus, o kas gi per juos Lietuvoje pasikeitė iš esmės, sąžiningas atsakymas būtų – ogi nieko. Kažkaip nugyvenome, ir tiek. Turėjome vilčių, kad bus geriau, bet toms viltims nebuvo lemta išsipildyti, turėjome baimių, kad bus visai blogai, bet tos baimės, ačiū Dievui, nepasitvirtino. Bent jau kol kas.
Kokios buvo viltys? Viltasi, kad naujoji Vyriausybė, po rinkimų atidėjusi į šoną politinę demagogiją, vienu ar kitų būdu imsis tęsti ankstesniosios pradėtus darbus, tegu ir visus nuopelnus prisiskirdama sau.
Vilčių suteikė iš karto po pirmojo rinkimų turo nuskambėjęs Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, kad ketinama susėsti prie stalo su „Hitachi“, toliau kalbėtis ir bendradarbiauti. Praėjo metai, per tą laiką premjeras spėjo kelis kartus pakeisti nuomonę apie Visagino atominės elektrinės projektą, Vyriausybė – bene aštuonis kartus pažadėti apsispręsti, o paskui vėl nukelti apsisprendimo datą. Tad Naujųjų metų išvakarėse su VAE esame lygiai ten pat, kur buvome pernai Naujųjų išvakarėse.
Viltasi, kad naujoji Vyriausybė tęs energetinės nepriklausomybės kursą ir, kaip žadėta prieš rinkimus, imsis skalūnų dujų žvalgybos. Premjeras ilgai ir daug žadėjo amerikiečių bendrovei „Chevron“, laimėjusiai skalūnų žvalgybos ir gavybos konkursą. Kol premjeras žadėjo, jo patarėjai Vyriausybėje ir partiečiai Seime padarė viską, kad „Chevronui“ sukurtų nepakeliamas sąlygas, tad skalūnų dujų projektas žlugo arba nusikėlė į tolimą ateitį. Tad čia vėlgi esame ten pat, kur ir pernai.
Viltasi, kad naujoji valdžia turės proto ir nesiims smaugti privačių bankų, siekdama sukurti valstybinį komercinį banką, apie kurį jau seniai svajoja iš valdiškų pinigų verslus sukti mokantys nomenklatūriniai biznieriai. Deja, pirmas žingsnis smaugiant privačius bankus Seime žengtas, tad iki valdiško bankelio „saviems vyrams“, kurio gyvavimas anksčiau ar vėliau baigsis išvogtomis dešimtimis milijonų ir bankrotu, teliko vienas žingsnis.
Viltasi, jog naujoji valdžia nenaikins per vargus įgyvendintos geros praktikos, kad valstybei priklausančios įmonės turi uždirbti savininkei pelną ir pervesti jį į biudžetą. Deja, tai buvo bene pirmasis dalykas, kurio valdantieji atsisakė, ir visi valstybinių įmonių uždirbami pinigai vėl eina pačių įmonių „infrastruktūriniams projektams“, prie kurių jau rikiuojasi eilė „savų“, per krizę ištroškusių valdiškų užsakymų.
Kokios buvo baimės? Labiausiai bijota, kad A.Butkevičius, iš karto po rinkimų sakęs, kad reikia sėsti ir diplomatiškai susitarti su „Gazpromu“, vadinasi, atidedant ES III energetikos paketo įgyvendinimą ir atsisakant penkių milijardų litų ieškinio Stokholmo arbitraže, šį savo pažadą išpildys. Nedaug trūko, bet, įsikišus prezidentei, premjeras pakeitė savo požiūrį ir kol kas neatkeičia, nors ir tarp savo partiečių, ir tarp savo patarėjų akivaizdžiai turi ne vieną Rusijos energetikų interesų atstovą. Vis dėlto kol kas ši baimė nepasitvirtino.
Nepasitvirtino ir baimė, kad nuolaidžiaudama „Gazpromui“ naujoji valdžia vienaip ar kitaip užsmaugs ar daugeliui metų atidės Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statybą. Vėlgi nedaug trūko, nes Seime socdemai dėjo ir deda itin daug pastangų, kad jei ne sustabdytų, tai bent jau apsunkintų SGD terminalo statybą, bet viskas kol kas vyksta pagal grafiką.
Nepasitvirtino baimės, kad naujoji valdžia, tarp kurios lyderių gausu prorusiškai ir antivakarietiškai nusiteikusių veikėjų, kaip nors iš esmės pakeis Lietuvos geopolitinę orientaciją, – tam jos atstovai pasirodė esantys per silpni, o visi bandymai atsitrenkdavo į prezidentės Dalios Grybauskaitės principines nuostatas, paremtas dideliu populiarumu tarp rinkėjų.
Prabėgusiais metais prezidentė tapo tarsi Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja, o jos autoriteto baimė stingdė premjero liežuvį, nedrįstant tarti „ne“ japonų atomininkams ir „taip“ rusų dujininkams. Jos autoritetas tvyrojo ir teismo salėje, skelbiant apkaltinamąjį nuosprendį valdžioje tebesėdintiems Darbo partijos sukčiams ir finansiniams aferistams, jos autoritetas tapo ir atrama premjerui, kai jį imdavo spausti prorusiški veikėjai iš savų partiečių. Tad galima teigti, jog didžiausios su naująja valdžia susijusios baimės nepasitvirtino tik todėl, kad kelią joms pastojo prezidentė.
Kartu tai reiškia, kad pakanka pakeisti valstybės vadovo poste D.Grybauskaitę kokiu kitu asmeniu arba bent jau smarkiai susilpninti jos įtaką valdžiai ir autoritetą visuomenėje, ir nebeliks užkardo įvairių vėsaičių, bradauskų, uspaskichų, gapšių ir skardžių bei už jų nugaros stovinčiųjų siautėjimui. Opozicija Seime nepakankamai stipri, be to, akivaizdžiai atsipalaidavusi ir labiau užsiėmusi savo vidaus partiniais žaidimais, nei valstybei pavojų keliančiais reikalais. Valstybinis aparatas sustingęs laukia ir stebi, į kieno pusę pakryps pergalė, prie kurių durų skubėti pareikšti ištikimybę ir gauti už tai priklausančių malonių bei privilegijų. Visuomenė išvarginta po krizės ir mėgaujasi atsigaunančios ekonomikos teikiama gerove, politika jai nerūpi, kol nepaliečia asmeninės kišenės, o vadinamieji visuomenės veikėjai visuomet labai pilietiškai pašlovins tą valdžią, kuri pamalonins pinigais juos maitinančius fondus.
O 2014-ieji – prezidento rinkimų metai. Ir dar neaišku, kaip tie rinkimai baigsis. Daugelis mano, kad po to, kai premjeras A.Butkevičius atsisakė juose dalyvauti, D.Grybauskaitės pergalė užtikrinta savaime, nes reitingai tris kartus aukštesni nei artimiausio konkurento. Man tai labai primena 2002 m. įsitikinimus, kad Valdas Adamkus su savo fantastiškai aukštais reitingais turėtų be vargo nugalėti viso politinio isteblišmento atstumtą Rolandą Paksą. Tuomet irgi įsivaizduota, kad perrinkimo siekiantis prezidentas neturėtų ieškoti politinių partijų paramos, kad kaži kokia plati rinkimų kampanija nereikalinga, nes štai gausime kvietimą į NATO, į Vilnių atvažiuos George’as Bushas, kartu pamos ranka, ir rinkimai kišenėje. Na, dar Mečio saugumiečiai analizes padarys, Albinas su Dariumi pastrateguos.
Rezultatas žinomas – pirmajame ture išsibarsčius balsams tarp pusantros dešimties kandidatų, antrajame prapilta švariai. Iš esmės tuomet ne R.Paksas laimėjo rinkimus, o V.Adamkus juos pralaimėjo, nes rimtai nesiekė pergalės.
Ligšiolinis D.Grybauskaitės požiūris į rinkimus liudija, kad kol kas ji seka blogu V.Adamkaus pavyzdžiu.

Prezidentė tapo Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja.

Tiek skandalų ir nonsensų, kiek dabartinis Seimas sukėlė per nepilnus metus, ankstesnių kadencijų parlamentarai priskaldydavo gal tik per trejus.

Vakarų pasaulyje nauja valdžia ir politikai paprastai stengiasi pranokti pirmtakus savo kompetencija, erudicija, priimamų sprendimų ir įstatymų kokybe. O Lietuvoje viskas vyksta lygiai atvirkščiai: naujieji valdantieji senuosius stengiasi pranokti nekompetencija, skandalais ir įtartinais sprendimais. Kartais susidaro įspūdis, kad netgi siekiama pagerinti kopromitavimosi rekordus. Ir tenka pripažinti, kad mūsų politikams tai labai sekasi: tiek skandalų ir nonsensų, kiek dabartinis Seimas sukėlė per nepilnus metus, ankstesnių kadencijų parlamentarai priskaldydavo gal tik per trejus, ir tai sunkiai. O dabar visi skandalai ateina ir praeina, regis, be didelių pastangų. Tai tapę kone norma.
Šis Seimas išrinktas praėjusių metų spalį, taigi pabandykime suskaičiuoti viščiukus, tai yra jau prisidirbusius Seimo narius. Vienas “viščiukas” – Seimo narė Neringa Venckienė apskritai dingusi ir paskelbta tarptautinė jos paieška. Dėl trijų parlamentarų Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį: Viktoras Uspaskichas pripažintas kaltu ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme, Vitalija Vonžutaitė taip pat pripažinta kalta ir nuteista trejų metų laisvės atėmimo bausme, o Vytautui Gapšiui, irgi pripažintam kaltu, skirta 35,7 tūkst. Lt bauda. Pastarasis, matyt, nusprendė, kad iki visiško susikompromitavimo jam dar šiek tiek stinga, ir praėjusią savaitę įstojo į aukščiausiąją cinikų lygą, pareikšdamas, esą po teismo sprendimo jam pats metas siekti Seimo pirmininko posto.
Valdančiosios koalicijos partneriai į šiuos veikėjus žvelgia ypač abejingai, taip parodydami, kad jiems visos aukštosios vertybės ir principai tėra tušti žodžiai.
Ką Seime veikia nuo kamščio niekaip nenulipantis Egidijus Vareikis, nesupranta ne tik rinkėjai, bet jau ir kolegos iš Tėvynės sąjungos-LKD partijos. Tikriausiai visi sutiks, kad šiam Seimui daug garbės neprideda ir dabartinis Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, kurio pirmoji santuoka nutrūko neatlaikiusi neištikimybės išbandymo. Kad Lietuvos Seimas nevirtų tik savo sultyse ir savo skandalais išeitų į plačią tarptautinę erdvę, pasistengia parlamentaras Petras Gražulis. Jam iš širdies talkina podažniai nusišnekantis ir žibalo į ugnį vis šliūkštelintis kolega Valdemaras Tomaševskis. Jei pridėsime dar ir tuos parlamentarus, už kurių galvų kyšo “Gazpromo” ar kitų stambių interesų grupuočių ausys, tai turėsime visą puokštę valdžios atstovų, kuriems puikiai sekasi griauti Seimo reputaciją.
Kadaise, tiesą sakant, netgi nelabai seniai – praėjusią kadenciją, Seimo nariai ir Seimo vadovybė, konkrečiai Seimo pirmininkė Irena Degutienė, dar reguliariai pakalbėdavo, kad būtina gerinti Seimo įvaizdį ir didinti pasitikėjimą šia institucija. Tačiau dabar apie tai net nebešnekama, nes ir šnekėti gėda, ir prasmės nebėra, kai Seimo nariai išsiskirti bando ne darbais, o skandalais. Juolab kad ir pasitikėjimas Seimu šiandien nesiekia net devynių procentų, o štai nepasitikinčiųjų šia institucija – 58 proc. Bent taip liudija naujausi “Vilmorus” sociologinių apklausų duomenys.
Jei mūsų parlamentarai ir toliau taip “sėkmingai” darbuosis, tikėtina, kad po dvejų trejų metų pasitikinčiųjų Seimu nebus nė 3 proc., o į rinkimus balsuoti ateis dar mažiau šalies gyventojų. Bet gal to ir siekiama?

Anglų kalboje yra idioma „When the Shit hits the Fan“, kurią į lietuvių kalbą būtų galima versti kaip „užmesti š… ant ventiliatoriaus“ arba „pavaryti ant visų“. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus savo dienoraščių knygoje „Paskutinė kadencija“ ant ventiliatoriaus užmetė sodriai.
Pavaryta tikrai ant visų. Skaitai ir kraupsti, su kuo V.Adamkui prezidento kadencijos metu teko bendrauti: ar politikai, ar žurnalistai, ar kitokie valstybės pareigūnai – tai vis siaurakakčiai, buki, chamiški, įžūlūs, nedžentelmeniški, vien siaurų partinių interesų siekiantys, valdžios trokštantys, intrigas prieš V.Adamkų pinantys, šmeižto kampanijas organizuojantys, dergiantys, oligarchų interesams atstovaujantys, iš Rusijos pinigus imantys, buvę KGB-istai ar šiaip parsidavėliai.
Ne Lietuva, o siaubas kažkoks. Tiesa, toje melo ir intrigų jūroje, per kurią penkerius metus teko irtis V.Adamkui ir jo „štabui“ (tokiu kariniu terminu prezidentas vadina savo patarėjus ir pagalbininkus), buvo ir šviesių išimčių: buvę patarėjai Albinas Januška ir Raimondas Mieželis, televizijos laidų vedėjas Audrius Siaurusevičius, taip pat gerieji saugumiečiai – Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas, Dainius Dabašinskas, Darius Jurgelevičius bei vienas kitas politikas, kažin kodėl vis socialdemokratai – Algirdas Brazauskas ar Gediminas Kirkilas.
Jei ne šie patarėjai ir saugumiečiai, jei ne jų geranoriškai ir su atsidavimu, kartais net vidurnaktį į prezidento rezidenciją Turniškėse vežama operatyvinė VSD medžiaga ir KGB archyvinės bylos, vargšas V.Adamkus ir žinojęs nebūtų, kokie nenaudėliai, parsidavėliai ir šmeižikai sukasi aplink jį, siekdami sumenkinti ir apdergti prezidento autoritetą.
Baisiausia, kad tai ne ironija – V.Adamkus iš tiesų taip matė (ir, reikia manyti, tebemato) jį supantį pasaulį. Žinia, šią savo knygą, kaip ir ankstesniąsias, rašė ne jis pats, o jo nuolatinis autorius Valdas Bartasevičius, bet stilistika, V.Adamkui charakteringų epitetų ir išsireiškimų vartojimas nedviprasmiškai liudija, jog „Paskutinė kadencija“ parašyta tikrų prezidento dienoraščių pagrindu. Tad, ją skaitydami, mes matome tą tikrąjį V.Adamkų, kokiu jis buvo bent jau antrosios prezidentinės kadencijos metu: aikštingą, pagiežingą, nekenčiantį net menkiausios kritikos, visur įžvelgiantį negeranoriškas intrigas ir sąmokslus. Visi aplinkiniai, ypač – politikai, su kuriais prezidentui nenoromis tenka nemažai bendrauti, dalinami į dvi dalis: išmintingus valstybės vyrus, pritariančius V.Adamkaus nuomonei ir tuos, kurie su juo nesutinka bei ginčijasi, siekdami bet kokia kaina prakišti savo siaurus partinius interesus.
Iš kur pas V.Adamkų toks iškreiptas pasaulio vaizdas? Iš tų gerųjų saugumo šnabždukų, kadaise įtakingojo patarėjo Albino Januškos atrinktų ir susodintų strateginėse pozicijose aplink prezidentą, lūpų. Verti puslapis ir skaitai: „Pas mane atvažiavo A.Pocius ir parodė“, „pas mane atvažiavo P.Malakauskas ir papasakojo“; „pas mane atvažiavo A.Januška su R.Mieželiu ir sakė“, „vėlų vakarą man atvežė ir davė paskaityti“. Prezidentas be perstojo maitinamas gandais, paskalomis, nepatikrinta operatyvine informacija.
Svarbiausia, kad V.Adamkus pats nelabai tuo tiki, nes dienoraštyje vis prideda: „jei tai, žinoma, tiesa“. Kartais netgi tiesiogiai įsitikina, kaip A.Pociaus atveju, kad VSD vadovas jam meluoja, išstatydamas kvailiu prieš visą Valstybės gynimo tarybą: „Nors buvo pateikta vaizdinės ir rašytinės medžiagos bei pokalbių telefonų įrašų, jaučiuosi nusivylęs. Nebuvo ant stalo padėta įrodymų, patvirtinančių Arvydo Pociaus Seime paskaytus žodžius. Juk jis kalbėjo, kad kažkas kažkam sumokėjo 100 tūkst. eurų už užsienį dominančią informaciją apie „Mažeikių naftą“, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius nuslėpė bendradarbiavimo su KGB faktus. Bet kur įrodymai“? Ką, manote, daro po šito V.Adamklus? Gal nedelsiant išveja A.Pocių iš VSD vadovo posto? Ne, jis apkaltina konservatorių lyderį Andrių Kubilių, esą šiam „valstybės interesai paskutinėje vietoje, svarbiausia – partinė demagogija“, mat šis praneša žurnalistams, kad VSD vadovas melavo tiek Seimui, tiek prezidentui.
Saugumiečiai vežiojo V.Adamku ir daugiau bylų. Kadangi prezidentą pastoviai domino, kas gi tie žurnalistai, kurie jį kritikuoja, P.Malakauskas atgabena vieno jų KGB archyvinės bylos kopiją. „Įdomus dokumentas, – konstatuoja V.Adamkus. – Žinoma, niekuomet šios informacijos nepanaudosiu, nors gal kada nors, progai pasitaikius ir pasiteirausiu, kaip jo darbas KGB dera su pomėgiu pakalbėti apie kitų žmonių moralines vertybes“.
Atidėjus į šoną paties V.Adamkaus moralę – demokratinėje valstybėje reikalauti, kad saugumas šnipinėtų jį kritikuojančius žurnalistus, tai yra perdėm įdomus liudijimas apie, jei teisingai suprantu, nusikalstamą buvusio VSD vadovo P.Malakausko elgesį. Mat, pagal įstatymus, jeigu buvęs KGB informatorius prisipažino, tai jo byla privalėjo būti įslaptinta ir niekam, įskaitant prezidentą, nerodoma. O jeigu jis neprisipažino, tai VSD privalėjo perduoti jo bylą Liustracijos komisijai, o ne laikyti seife kaip galimą „kompromatą“.
Nežinia, džiaugtis čia ar liūdėti, bet akivaizdu, jog V.Adamkaus dienoraščiai patvirtino „valstybininkų“ skandalo metu darytą prielaidą, jog prezidentas tapo A.Januškos suformuoto klano manipuliacijų informacija auka. Atskirtas nuo tikrovės patarėjų siena, tikslingai šeriamas dozuota informacija ir dezinformacija, V.Adamkus iš valstybės vadovo virto marionete, vykdančia svetimą valią. Veltui po Prezidentūros langais Andrius Mamontovas ragino V.Adamkų atsibusti, dainuodamas: “Ar tu vis dar leidi Kažkam instruktuoti, Kaip tau gyventi, Ką tau galvoti? Atsibusk jau… Tu vis dar leidi Manipuliuoti, Ką tau mylėti, Kaip tau balsuoti… “. V.Adamkus jam dainuojant jau įdėmiai skaitė saugumiečio R.M. paslaugiai atvežtą kompromatą apie neva rusų papirktus, tad prieš LEO.LT balsavusius konservatorius.