Per sunkesnius, liūdnesnius ir krizinius gyvenimo laikotarpius žmonės mėgsta pabėgti nuo realybės į kino komedijas ir bent trumpam užmiršti žemiškas problemas. Linksmi filmai grąžina polėkį, pakelia nuotaiką ir papildo juoko vitaminų atsargas.

Nenuostabu, kad pastaruoju metu ypač išaugo komedijų poreikis, tarptautiniai investuotojai mieliau skiria lėšų nuotaikingiems filmams kurti, festivalių salėse dažniau girdimas juokas, o Holivudo studijos skubina senųjų nostalgiškų komedijų atgimimą. Komerciniuose repertuaruose pavydėtinai sėkmingai ateivius gaudė fantastinė komedija “Vyrai juodais drabužiais 3″, kuri daugiau nei 70 proc. pajamų (577,5 mln. dolerių) surinko už JAV ribų ir įsitvirtino visų pasaulio šalių dešimtukuose. Vasaros pradžioje tik reti išimtiniai atvejai neleidžia užtikrintai pirmauti spalvingam animacinio cirko šou “Madagaskaras 3″ (jau 365,5 mln. dolerių ir kasdien gausėja), pranokęs planuotus finansinius lūkesčius Rusijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Argentinoje ir Pietų Korėjoje.
Berlyno ir Kanų kino mugėse pasitvirtino prognozės, kad filmus perkantys platintojai pirmiausia domisi komedijomis, nes jas šiandien daug lengviau parduoti. Tačiau žiūrovų juokinimo tradicijos ir režisierių naudojami metodai kiekvienoje pasaulio šalyje kardinaliai skiriasi. Specifinis humoro stilius ar vietinės kultūros niuansai vienus filmus uždaro į siaurus rėmus, o kitiems subtilios anekdotinės situacijos padeda griauti sienas ir įtikina prodiuserius gaminti anglakalbius perdirbinius.
Bet reikia pripažinti lengvai pastebimą tendenciją, kad daugelio komedijų turinys supaprastėjo. Autoriai nori įtikti platesniam žiūrovų ratui, siekia tikslo pigiausiais būdais, aukoja kokybę ir pasitelkia naivius stereotipus.

Lietuvius prajuokina holivudinės formulės
Humoro supratimas Lietuvoje unikalus ir dažnai stebina neprognozuojamais rezultatais. Pas mus “praeina” net tokie filmai, kurie didesnėse rinkose nesugeba nieko nuveikti. Štai 2010 m. rudenį “Viasat” komedijų festivalyje parodyta britų kriminalinė komedija “Pataikyk kulką į mane” juokino Vilniaus publiką iki nukritimo, bet Didžiojoje Britanijoje buvo nurašyta į nuostolius, o JAV liko absoliučiai nepastebėta. Sachos Barono Coheno vulgariai provokuojanti politinė satyra “Diktatorius” pas mus šiemet laikosi lyderių penketuke (jau peršokta 700 tūkst. Lt pajamų kartelė), o JAV pasirodė itin kukliai (vos 59 mln. dolerių ir 24 vieta) ir nesulaukė draugiškos malonės kitose užsienio šalyse (83 mln. dolerių). Nuo fiasko populiarųjį komiką išgelbėjo tik palyginti nedidelis gamybos biudžetas (65 mln. dolerių).
Aišku, gaila, kad lietuviškas humoro skonis brandinamas ir puoselėjamas vien holivudinėmis komedijomis, o kitų tautų komedijas galime patikrinti tik festivaliuose. Taip gimsta visai nelinksmi paradoksai, kad niekam neįdomus ir keistis nesugebantis Adamas Sandleris Lietuvoje nuolat demonstruoja stebuklus ištvirkėlišku humoru, o visą Europą sužavėję ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” publikos simpatijų prizą užtarnavę “Neliečiamieji” tampa viena kopija atsargiai rodomais statistais ir pasitenkinę 20 tūkst. Lt ramiai pradingsta iš lietuviško repertuaro.

Pirmauja regioninės komedijos
Pageidaujate žinoti, kas veiksmingiausiai prajuokina skirtingose pasaulio pusėse gyvenančius žmones? Pakanka peržvelgti kino teatrų lankomumo statistiką, nes komedijos dažniausiai šauna į pirmas penkias topų vietas, tačiau labai retai iškeliauja į gastroles užsienyje.
Štai visų laikų prancūziškame tope pirmaujanti komedija “Sveiki atvykę pas šti” 2008 m. namų teritorijoje sukaupė tiesiog fantastiškas 190 mln. dolerių pajamas, bet specifinį regioninį humorą, vietinės tarmės lingvistinius pokštus, Provanso ir Bretanės kultūrinių skirtumų satyrą geriausiai suprato tik kaimynai belgai, italai ir ispanai.
Būtent Italija prancūzišką idėją, kai vieno regiono pilietis priverčiamas gyventi jam svetimomis sąlygomis, pavertė nacionaliniu hitu “Sveiki atvykę į Pietus”. Tačiau 98 proc. filmo pajamų komedija susikrovė Italijoje (42,7 mln. dolerių), kai prancūzai išdidžiai ignoravo bandymus perdarinėti jų komercinio kino vertybes (124,7 tūkst. dolerių). Kaip ir reikėjo tikėtis, skandalingojo ministro pirmininko Silvio Berlusconi prodiusuota komedija neišvengė politikos konteksto, kuris kitoms tautoms taip ir liko neperkandamas. Užtat prodiuseriai džiūgavo dėl rezultatų ir nepagailėjo investicijų mikliai sugalvotam tęsiniui “Sveiki atvykę į Šiaurę” su tais pačiais aktoriais, kurie šiemet beveik pakartojo pirmosios serijos finansinius pasiekimus (35,7 mln. dolerių), bet šis filmas ir vėl visiškai nesudomino užsienio pirkėjų.
Italų komedijos dažnai pasižymi tik jiems patiems juokingomis karikatūromis, kurios atrodo nuobodžios bet kuriam statistiniam užsieniečiui.

Prancūzai uždarbiauja nuvalkiotomis idėjomis
Pasiteisinusių idėjų pratęsimai byloja apie scenaristų nenorą galvoti ko nors originalaus ir nesibaigiančius bandymus melžti lengvų pinigų pieną, kol karvė dar duoda. Prancūzijos kino pramonė viltingai laukia spalio mėnesį startuosiančios jau ketvirtosios “Asterikso ir Obelikso” serijos. Net 50 mln. eurų kainavusioje fantastinėje komiksų komedijoje įsidarbino etatinis dalyvis Gerard’as Depardieu, pakvietęs į porą partnerę iš daug rimtesnių filmų Catherine Deneuve, kuri taip pat nespjauna į solidžius honorarus. Tikimasi, kad grandiozinis komiškas epas apie imperatoriaus Julijaus Cezario gaudynes lengvai atsipirks, nes prancūzai mieliau išlaidauja saviems filmams.
Pagal šių metų rezultatus prancūziškame tope pirmauja dvi nacionalinės komedijos: aktoriaus Alaino Chabat režisuoti vaikiškam skoniui pritaikyti šeimyniniai nuotykiai “Marsupilamių pėdsakais” ir kvaila situacijų komedija “Melagiai 3″. Į “Gremlinus” panašių ir retomis orchidėjomis mintančių monstriukų paieškos Palombijos džiunglėse su žinomais komikais sukrovė jau 44,6 mln. dolerių lobį, o laiką gaišinantys apsimelavusių nevykėlių vyrukų verslininkai įsigudrino praturtėti 40 mln. dolerių. Prodiuseriai tikriausiai tikisi trečią kartą tiražuojamą lengvai nuspėjamą komediją parduoti azijiečiams ir arabams, nes žydų kilmės prancūzai nešvankiai siaučia Šanchajuje ir rasistiškai pokštauja iš seniai nuvalkiotų Kinijos klišių.

Romantinių komedijų sėkmė Kinijoje
Nieko keista, kad ir kinai pirmenybę teikia vietinėms komedijoms. Tokioms kaip 2012 m. Honkongo tarptautinį kino festivalį atidariusi romantinė komedija “Meilės kablys”, kurioje režisierius Pangas Ho-Cheungas išmintingai derina smagią pramogą, ironišką pasimatymų satyrą ir jautrų žvilgsnį į žmonių santykių komplikacijas.
Prieš dvejus metus tarptautiniuose festivaliuose rodyta pirmoji filmo dalis “Meilės dūmai” užsitarnavo puikią reputaciją, tad linksmas tęsinys apie kasdienius sunkumus išsaugoti meilę ir nepasiduoti stiuardesių pagundoms turėtų sulaukti dar solidesnio dėmesio. 3,6 mln. dolerių Honkonge ir 14,4 mln. dolerių kitose Azijos šalyse surinkusio filmo Europos platintojai prisibijo, nes Azijoje populiarūs veidai suvilios tik pasikausčiusius gerbėjus, garso takelyje skambančių dainų čia niekas negroja, o moderniai nufilmuotų Honkongo ir Pekino nepardavinėsi vien kelionių gerbėjams.
Pas mus dažnai mėgstama sakyti, kad azijietiškas humoras neatitinka lietuviško mentaliteto, tačiau niekas iki šiol dorai nemėgino rodyti turtingomis idėjomis stebinančio regiono linksmų filmų. Platintojų nedomina net saugiu komiškų nesusipratimų stiliumi nufilmuota neįkainojamos meno vertybės vagystė “Dviguba bėda”, kurioje senstelėjusį Jackie Chaną šauniai pavaduoja jo akrobatas sūnus Jaycee.

Skandinavijoje linksmiausiai nusiteikę suomiai
Pastarąjį pusmetį juokauti bando muzikaliai nusiteikę suomiai. Žiemą jie kvatojo romantinėje komedijoje “Meilė ir kitos bėdos” apie viename bute gyvenančius ir tą pačią šokių mokytoją iš Amerikos įsimylinčius rokerį tėtušį ir žvaigždūną sūnelį, o pavasarį masiškai patraukė parodijuoti asmenybės susidvejinimo problemų šeimyninėje komedijoje “Reperis Rikis ir kietoji Vendė”, kuri aplenkė visus šiemet rodytus holivudinius filmus, surinkdama 3,1 mln. dolerių.
Berlyno kino festivalyje debiutavusi suomių režisieriaus Timo Vuorensolos anglakalbė fantastinė parodijų komedija “Geležinis dangus”, kurios 10 proc. biudžeto sudaro internetu paaukoti gerbėjų pinigai, namų orbitoje už parduotus bilietus surinko 2,1 mln. dolerių ir dar 4,4 milijono gavo iš vokiečių. Prodiuseriai laukė masiškesnio ažiotažo, bet daug žadėjęs stilingas ir vizualiai pribloškiantis filmas tiesiog nepateisino įkaitusių lūkesčių. Idiotiškas humoras apie nacių slaptąją bazę tamsiojoje Mėnulio pusėje ir taikią invaziją į Saros Palin valdomą išmaniųjų mobiliųjų telefonų Ameriką tik retkarčiais kėlė šelmiško juoko bangas.

Lietuviškos komedijos viltis
Marijos žemėje juokingiausiai žydi gilias šaknis suleidusios Holivudo studijų komedijos, o mes viltingai laukiame tautinės lietuviškos komedijos. Kol kas linksmojo žanro pavyzdžius galėtume suskaičiuoti vienos rankos pirštais, bet ledus turėtų pralaužti provokuojantį, pramoginį ir juokingą scenarijų parašęs Emilis Vėlyvis. Jis gudriai galvoja ne tik apie Lietuvos žiūrovus, rimtai planuodamas pasirodyti įdomus europiečiams ir amerikiečiams. Veiksmo komedija darbiniu pavadinimu “Londonas–Bankokas. Skrydis atidėtas” anglų vagišius nutupdys itin svetingoje užsieniečiams Lietuvoje. Paskui juos atlėks ir mūsų kaimo tradicijų atrakcione įsisuks turtų netekęs gangsteris Vinnie Jonesas. Jau antrus metus kruopščiai brandinamas karavanas į filmavimus pajudės liepos 23 d.

Naujausi Eurobarometro duomenys atskleidė, kad vos 1 proc. lietuvių yra paėmę paskolas iš bankų – tai pats mažiausias rodiklis visoje ES, kur paskolomis labiausiai naudojasi olandai (53 proc.), danai (48 proc.) ir švedai (45 proc.).

Vos 10 proc. lietuvių turi ir iš privačių asmeninių gautų paskolų, arba skolų: apie tokius neoficialius įsipareigojimus patvirtino 10 proc. šalies gyventojų. Tiesa, asmeninės skolos ne itin populiarios visose Baltijos bei Šiaurės šalyse, užtat Kipre asmeniškai kam nors skolingi 38 proc., Prancūzijoje – 25 proc. gyventojų.
Vieni mažiausių rodiklių Lietuvoje yra ir pagal naudojimąsi daugeliu kitų finansinių paslaugų. Pavyzdžiui, vos 2 proc. lietuvių turi įmonių akcijų, tiek pat investuoja į privačius fondus, nors ES vidurkis yra atitinkamai 11 ir 7 proc.
Tik vengrus su bulgarais lenkiame ir pagal kreditines korteles. Jas turintys nurodė 16 proc. lietuvių, o štai Liuksemburge kreditine kortele naudojasi 87 proc. gyventojų, bendras ES vidurkis – 40 proc.
Nelinkę lietuviai ir draustis. Pavyzdžiui, gyvybės draudimu yra apsidraudę tik 14 proc. gyventojų, nors Švedijoje – net 60 proc. Nepopuliarios ir kitos draudimo paslaugos – sveikatos, namų, automobilių draudimas. Pagal naudojimąsi tokiomis paslaugomis esame antri nuo apačios: Lietuvoje kuriuo nors iš šių draudimų naudojasi 35 proc., visoje ES – 51 proc., o štai Danijoje, Olandijoje ir Švedijoje – beveik 90 proc. gyventojų.
Tačiau pagal naudojimąsi bankų sąskaitomis beveik neatsiliekame nuo ES vidurkio, ir kitų rodiklių kontekste tai byloja, kad renkamės konservatyviausias, klasikines bankų paslaugas. Pavyzdžiui, banko sąskaitą turi 84 proc. europiečių, o Lietuvoje jomis naudojasi 83 proc. žmonių.

Skandinavija tampa potencialia eksporto rinka Lietuvos spaudos pramonei. Prieš savaitę gavę pasiūlymą gaminti suomišką produkciją Lietuvoje, mūsų spaustuvininkai sulaukė ir Danijos investuotojų dėmesio.

Apie ketinimus investuoti mūsų šalyje Lietuvos spaustuvininkų asociacijos (LISPA) narių delegacijai, viešėjusiai Danijoje, pareiškė šios šalies spaustuvininkai, oficialaus vizito Lietuvos ambasadoje Danijoje metu.

„Danijos spaudos įmonių produktyvumas yra 7 kartus didesnis nei Lietuvos, tačiau jų kainas vis dažniau nukonkuruoja gamintojai iš Lenkijos, Čekijos, Latvijos ir Estijos, – sako LISPA prezidentė dr. Erika Furman. – Norėdami sumažinti savo kaštus, danai priėmė sprendimą investuoti į gamybą mūsų šalyje, konkrečiai – Vakarų Lietuvos regione“. LISPA prezidentės teigimu, jau kitų metų pradžioje Danijos spaustuvininkai apsilankys Klaipėdoje įsikūrusiose spaustuvėse –- S. Jokužio leidykloje-spaustuvėje ir „Druka“, kurioms pateikė ir pirmuosius užsakymus. Taip pat danų investuotojai domėsis galimybėmis Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje.

LISPA prezidentė pastebi, jog danams pasiekti tokio didelio produktyvumo padeda spaudos pramonės tradicijos, kurios kardinaliai skiriasi nuo mūsiškių. „Lietuvoje įprasta, kad spaudos produktų gamyba nuo pradžios iki pabaigos vyksta vienoje įmonėje. Tuo metu Danijoje ji atliekama skirtingose įmonėse: vienoje gaminamos ikispaudiminės plokštės, kitoje spausdinami lapai, trečioje – klijuojama, siuvami sąsiuviniai, daromi viršeliai“, – sako dr. E. Furman.

Kitų LISPA narių nuomone, kolegų Danijoje produktyvumą didina ir daugiau faktorių. „Mūsų įmonės labiau orientuotos į produktą ir kokybę, o danų, kuriems gaminti kokybiškai yra savaime suprantama, – į komunikaciją su klientais. Taigi, mes parduodame produktą, o danai teikia paslaugą, – danų verslo filosofiją apibendrina S. Jokužio leidyklos-spaustuvės vykdančioji direktorė Vaiva Jokužienė. – Manau, kad mūsų įmonėms būtų pravartus toks verslo požiūrio pakeitimas“. Jai pritaria ir spaustuvės „Petro ofsetas“ verslo plėtros direktorė Kalimė Kalibataitė: „Nenustebino danų turima įranga – mes turime ir naujesnių technologijų, tačiau nustebino požiūris į darbuotojus, kaip į pačią didžiausią vertybę“. Jos nuomone, žmogiškųjų išteklių srityje Lietuvos įmonėms dar yra kur stiebtis.

Lietuvos spaudos pramonės eksportas pernai į Skandinaviją sudarė 66,4 mln. litų: į Daniją – 9,3 mln. Lt, į Suomiją – 6,2 mln. Lt, Norvegiją – 22,9 mln. Lt, Švediją – 28 mln. Lt.