"Scanpix" nuotr.

Kai 2005 m. rudenį mūsų, po kelionės išvargusių studentų, kompanijai teko skubiai keltis ir lipti iš autobuso vidury nakties, kiekvienas griežtesnis žodis ar veiksmas atrodė baisiau nei keliskart sudėtingesni patikrinimai kitose šalyse. Juk mes kertame Skandinavijos vidinę sieną! Čia juk turėtų būti tas pats, kaip nueiti iš svetainės į virtuvę… Jeigu pasieniečiai „užėmė“ autobusą ir jį tikrina, tai turi būti kažkas labai rimta.

Daiva Repčenkaitė, euroblogas.lt

Tamsoje nesupratome, kurioje garsiojo tilto, jungiančio Švediją ir Daniją, pusėje esame. Pasieniečiai visus keleivius nusivedė į nedidelę patalpą su palei sienas išdėliotais suolais ir liepė laukti. Patikrinę dokumentus, atsivedė šunį ir keturis vyrus išsivedė iškratyti. Tokioje neaiškioje situacijoje mūsų ketvertą ėmė imti „gynybinis“ juokas, bet nusikvatoti labai bijojome.

„Greičiausiai pasieniečiai gavo pranešimą apie galimai gabenamus narkotikus, bet mes atrodome taip kvailai, kad jie nutars, jog šios, jei ką ir turėjo, tai jau suvartojo“, − juokais guodėmės. Nieko įtartino neradę, pasieniečiai leido autobusui toliau važiuoti. Tačiau toks priminimas, kad pasienio kontrolė gyva ir bet kada pasirengusi sugrįžti, daugiau niekada nebeleido užmiršti – sienos tebeegzistuoja net ir Skandinavijoje.

Vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją.

Šiemet iškart po Naujųjų metų nusirito laikino pasienio patikrų grąžinimo banga. Švedija ėmė tikrinti atvykstančius iš Danijos, netrukus Danija puolė tikrinti vykstančius iš Vokietijos. Taip pirmą kartą per pusę amžiaus Švedija ir Danija sugrąžino pasienio patikrinimus. Prieš pusantrų metų Norvegija jau buvo laikinai panaikinusi leidimą keliauti be dokumentų dėl galimai iškilusios terorizmo grėsmės. Keliautojai autobusais, traukiniais ar keltais privalo parodyti kelionės dokumentus – tokia tvarka negalioja tik važiuojantiems automobiliu.

Taip įvyko Švedijai sunerimus, kad jai tenka nepakeliamas darbas išnagrinėti tūkstančius prieglobsčio bylų, niekaip nenuslopstant prieglobsčio prašytojų srautui. Pranešama, kad vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją. Dar daugiau, keturi iš penkių neturėjo jokių tapatybės dokumentų. Be to, užsiregistravę tūkstančiai žmonių „pradingdavo“ iš valstybės institucijų akiračio. Tokia procedūra vis dar palieka galimybę prieglobsčio pasiprašyti pasienyje, bet tokiu būdu pareiškėjas turi mažiau pasirinkimo, kada ir kaip tai padaryti. Kai kurie prieglobsčio prašytojai per Švediją keliauja į Norvegiją – dabar ir ši šalis žada grąžinti juos į Švediją.

Ekspertams įspėjant, kad, sugriežtinus kontrolę, migrantai ims rinktis pavojingesnius būdus patekti į Švediją (sunkvežimiais ar valtimis), Danijos valdžios rūpestis – kaip pasiekti, kad ši šalis būtų kuo nepatrauklesnė prašytis prieglobsčio.

Be pagarsėjusių straipsnių Libano laikraščiuose, įspėjančių apie būsimus vargus, dabar Danijos valdžia leidžia atimti iš pabėgėlių vertingus daiktus. Pagal Šiaurės šalių susitarimą, nelegaliai į per vieną Skandinavijos šalį į kitą įvažiavusius nepiliečius pirmoji šalis gali grąžinti tai, iš kurios jie atvyko. Švedija ilgą laiką buvo atviriausia prieglobsčio prašytojams iš konfliktinių zonų.

Galimybė pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali šalis tapo prieglobsčiu iš kitų Europos šalių, taip pat ir okupuotos Danijos, bėgusiems žydams, nepaisant kai kur prasiveržusio visuomenės pasipriešinimo. Vėliau Švedija suteikė prieglobstį pabėgėliams iš Balkanų ir kitų teritorijų. Danija ir Norvegija dėl populistinių partijų įtakos sudaro pabėgėliams papildomų sunkumų, o štai vandenyno atskirtoje Islandijoje gyventojai nutarė nepaisyti valdžios nenoro priimti pabėgėlius ir patys ėmė siūlyti jiems savo namus.

Šio žingsnio simbolinė reikšmė daug didesnė nei nedidelis nepatogumas pasienyje parodyti dokumentą. Galimybė visame panašiomis kalbomis šnekančiame regione jaustis kaip namie, keliauti „kaip stovi“ ir pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Kaip pranešė „Deutsche Welle“, skandinavai naujus patikrinimus, nestebinančius kituose regionuose patirties turinčių keliautojų, vadina „naująja geležine uždanga“ ar „Berlyno siena“. Šiaurės šalių ekspertai pabrėžia, kad Skandinavija yra regionas plačiausia šio žodžio prasme – šalių gyventojai, net ir „skaldydami“ anekdotus vieni apie kitus, linkę jaustis kaip namie visame regione, įvairiais tikslais keliauti po kitas regiono šalis – ten studijuoti, dirbti atostogauti ar… išgerti, naudodamiesi skirtingais prekybą alkoholiu reguliuojančiais įstatymais.

Niekur tai nėra taip akivaizdu kaip pasienio miesteliuose, tokiuose kaip Suomijos Haparanda-Tornio. Šis miestelis vos už keliasdešimties kilometrų nuo poliaračio garsėjo kaip kontrabandos sostinė, kurioje susitikdavo prekybininkai iš ribotus santykius palaikiusių šalių. Miestelis buvo svarbus šnipams ir revoliucionieriams. Haparandos geležinkelio stotis primena Lenino vizitą pakeliui į Rusiją, o miesto viešbutis, pasakojama, per Šaltąjį karą buvo narkotikų prekybos tarp Rytų ir Vakarų punktas. Tačiau kuo labiau nyko sienos, tuo mažiau šis miestelis masino šešėlinės ekonomikos veikėjus.

Dabar tik nenaudojami pastatai primena, kur stovėjusi muitinė. Dvimiesčio laikraščiai leidžiami ir suomių, ir švedų kalbomis, daugelis gyventojų jas abi moka ir vienoje kišenėje laiko eurus, kitoje – Švedijos kronas.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais.

Dar iki Šengeno sutarties, šeštame dešimtmetyje, Skandinavijos šalys sudarė Šiaurės pasų sąjungą, į kurią įeina ir Europos ekonominės erdvės narės Norvegija ir Islandija, taip pat Farerų salos, kurios nepriklauso Šengeno erdvei. Susitarimas leidžia skandinavams keliauti regione be dokumentų ir apsigyventi bet kurioje iš šių šalių, kitus skandinavus traktuojant kaip vietinius.

Transporto įmonės ar paslaugų teikėjai tebeturi teisę tikrinti dokumentus, bet tai daugiau susiję su paslaugos teikimu nei kelionėmis. Ir svarstant priemones, kaip sumažinti dokumentų neturinčių prieglobsčio prašytojų srautą, Švedija pirmiausiai kreipėsi į transporto įmones, reikalaudama tikrinti savo klientus, ir tik joms nesusitvarkant ėmėsi keisti pasienio politiką.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais. Juk Šiaurės pasų sąjungos tikslas, visų pirma, buvo sukurti žmonių sąjungą. Öresundo regioną vadindavo Skandinavijos Silicio slėniu dėl Kopenhagoje, Malmėje ir Lunde susitelkusių universitetų ir verslų. Pasienio gyventojai savo neatimama teise laikė galimybę greitai ir ramiai kirsti sienas, dirbti, leisti vaikus į mokyklas kitoje regiono šalyje. Savivaldybės taip pat nerimauja: juk šitiek lėšų ir laiko investuota sienas kertančiai infrastruktūrai sukurti.

Sukelti nepatogumai, kurie trukdo skandinavams gyventi pagal susiformavusius įpročius, gali įvairiais būdais pakreipti jų nuotaikas. Gyventojams apribojimai gali pasirodyti pertekliniai, jie gali priešintis tokioms priemonėms kaip tik dėl to, kad laisvas judėjimas yra jų gyvenimo būdo dalis, o ir anksčiau vykę tiksliniai patikrinimai reiškia, kad įtariamas kažkoks nusikaltimas. Bet gyventojų susierzinimas gali pakrypti ir kita linkme, jei jie ims kaltinti migrantus, kad šie esą suardė įprastą besienę Skandinavijos idilę.

Visi daugiau mažiau žino, kas yra skandinaviškas dizainas. Bet ar tikrai? Ir kaip skandinavišką dizainą veikia globalūs dizaino procesai?

Apie skandinavišką dizaino stilių „kažką“ yra girdėję visi. Skandinaviškas stilius apibūdinimas kaip minimalistinis, funkcionalus, demokratiškas, išgrynintos formos. Bene geriausiai skandinaviškas stilius išreikštas namams skirtuose produktuose – šviestuvuose, interjero detalėse bei aksesuaruose ir ypač balduose.
Kad skandinaviškas dizainas visame pasaulyje asocijuotųsi su pačiais aukščiausiais kokybės, funkcionalumo standartais, Šiaurės Europos šalys – Suomija, Norvegija, Danija, Švedija nuėjo šimtmečius trukusį nuoseklų kelią. Šiandien skandinaviškas stilius – tai ir tam tikras gyvenimo būdo standartas, kuris gali būti priimtinas arba ne skirtingose šalyse gyvenantiems žmonėms.
Tačiau globaliame XXI amžiuje vis labiau intriguoja klausimas, ar (ir kaip) toks išreikštas stilius reaguoja į pasaulinius dizaino pokyčius. Ar apskritai reaguoja ir kokią įtaką šie pokyčiai daro skandinaviško dizaino tapatybei.
Vienareikšmio atsakymo, kaip, beje, ir didelės sensacijos šiame klausime, nėra. Skandinaviškas baldų stilius tikrai išliks. Kita vertus, visiems pažįstami dalykai susiję su vyraujančiais didžiausiais stereotipais, kuriuos retkarčiais pravartu bent jau pajudinti, jais suabejoti ir pažvelgti iš kito taško.

Dizaineris – tėvas, įmonė – motina

Garsus italų dizaineris Vico Magistretti yra pasakęs: „Dizaineris – tarsi tėvas, o gamintojas – lyg motina. To paties tėvo, tačiau skirtingų motinų vaikai ir atrodys skirtingai.“ Kiekviena iš minėtų Šiaurės šalių turi daug garsių vietinių dizainerių, XX amžiuje padariusių milžinišką įtaką ne tik Skandinavijos, bet ir pasauliniams dizaino procesams. Į akis krinta, kad bene garsiausi XX a. Skandinavijos dizaineriai savo žinomiausius modelius sukūrė dirbdami su vietinėmis bendrovėmis, ir šis glaudus bendradarbiavimas iš esmės ir suformavo skandinaviško dizaino stilių.
Nemažai baldų, šviestuvų, jau kaip modernaus dizaino ikonos, serijiniu būdu gaminami iki šiol. Pavyzdžiui, suomių bendrovė „Artek“ iki šiol serijiniu būdu gamina nemažai Alvaro Aalto, Ilmari Tapiovaaros baldų, sukurtų net ir ketvirtajame dešimtmetyje. O danų baldų įmonė „Fritz Hansen“ įkurta dar 1872 m., iki šiol gamina žinomus Hanso J.Wegnerio, Arne Jacobseno baldus, tarp kurių bene garsiausi – 1958 m. A.Jacobseno krėslas „Egg“ ir kėdė „Swan“.
Žinoma, kad skandinavų įmonės ir tuomet bendradarbiaudavo taip pat ir su užsienio dizaineriais, o skandinavų dizaineriai nebūtinai kurdavo vien tik vietiniams gamintojams. Pavyzdžiui, garsiąją „Panton“ kėdę danų dizaineris Verneris Pantonas 1959–1960 metais sukūrė šveicarų firmai „Vitra“. Tačiau tada šie procesai nebuvo tokie intensyvūs ir globalūs, kokie tapo XXI amžiuje.
Šiuolaikiniame globaliame kontekste skandinavų dizainerių bendradarbiavimas su kitų šalių gamintojais arba atvirkštinis procesas kaip niekad aktyvus ir įdomus. Skandinavų dizaino mokyklos, tokios kaip Alvaro Aalto universitetas Helsinkyje ar Karališkoji Danijos taikomųjų menų akademija Kopenhagoje, ir toliau rengia aukščiausio lygio dizainerius, tačiau intensyvūs globalūs dėsniai veikia ir dizainą. Tai reiškia, kad skandinavų dizaineriai per savo kūrybą daugiau ar mažiau perduoda tam tikras skandinaviško dizaino vertybes kitų šalių kompanijoms, o vietinės Šiaurės šalių bendrovės, bendradarbiaudamos su užsienio dizaineriais, suteikia savo produktams naujų estetinių bruožų, kurių nelabai sietum su skandinaviško dizaino tradicijomis. Taip daroma didesnė ar mažesnė įtaka ir šio stiliaus tolesnei raidai. Kaip ir priklauso tėvams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Akcentuojamas naujas mūsų užsienio politikos ir ekonomikos prioritetas – Šiaurės šalys – Lietuvai naudingas tik kaip regioninis bendradarbiavimas šalia, bet ne vietoj, aktyvios integracijos į ES branduolį.

Vilnius metams tapo Baltoskandijos sostine: Lietuvai šiemet teko „Nordic Baltic 8“ (NB8) – trijų Baltijos ir penkių Šiaurės šalių vienos pagrindinių bendradarbiavimo institucijų koordinatorės pareigos.
Vektorių į Šiaurės šalis pastaruosius kelerius metus akcentuoja ir mūsų valstybės užsienio politikos strategai, ir verslas, kaip sėkmės garantas tai įrašyta ir į ilgalaikę strategiją „Lietuva 2030“. Ar tai siekis tapti beveik Jungtinėmis Šiaurės ir Baltijos šalių valstijomis, Baltoskandija, kaip siūlė tarpukario geopolitikas ir geografas Kazys Pakštas, motyvuodamas, kad sunku pasaulyje surasti kitą tokį regioną, kuriame būtų tiek daug nedidelių valstybių ir jos tarpusavyje taip gerai sutartų?
Naujausias mūsų valstybės istorijos etapas – taip pat su ryškiais šiaurietiškais akcentais: Islandija pirmoji pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, švedai tuoj pat atskubėjo su pagalba didindami Ignalinos branduolinės jėgainės saugumą, mokė demokratijos, rėmė švietimo, kultūros, socialinius projektus, Danijos kariniuose padaliniuose mūsų kariai mokėsi karybos ir taikos palaikymo. Šiaurės šalys buvo mūsų advokatai ir mentoriai rengiantis narystei NATO ir ES.
Tiesa, Lietuvai tapus šių elitinių klubų nare, santykiai su Šiaurės šalimis, kaip, beje, ir su kaimynais latviais bei estais, buvo šiek tiek atvėsę. Baltijiečiams atrodė, kad mus siejęs tikslas pasiektas ir toliau gebėsime savarankiškai bandyti prilygti aukštiems senos demokratijos šalių standartams. Tačiau bendri infrastruktūriniai projektai, verslo plėtra, kaip, beje, ir krizė, vėl privertė prisiminti glaudesnį bendravimą ir pakaitino diskusijas apie jų perspektyvas.

Perspektyviausias formatas – NB6
Bendradarbiavimo besikeičiančioje Europoje scenarijų Lietuvai – ne vienas. Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Gintaro Aleknonio manymu, kai kurias progas jau praleidome: 3B – trijų Baltijos šalių sąjungą, kažką panašaus į baltišką Beniliuksą, jei kurti, tai reikėjo prieš 22 metus. Eksperto vertinimu, perspektyviausia formulė – NB6 (trys Baltijos šalys ir Švedija, Suomija, Danija). Beje, šis šešetukas politiniu aspektu ir dabar veikia gana aktyviai, pavyzdžiui, derindamas pozicijas prieš kiekvieną ES vadovų ar užsienio reikalų ministrų susitikimą. NB8 formato trūkumas – kad Islandija ir Norvegija nėra ES narės.
Tuo bendradarbiavimo formatų pasirinkimas nesibaigia: o kodėl nuošalyje reikėtų palikti taip pat prie Baltijos esančias Vokietiją ir Lenkiją? Užsienio reikalų strategai kartoja, kad jos – irgi mūsų užsienio politikos prioritetinis vektorius, kurių yra ne vienas. Tačiau, G.Aleknonio manymu, sėkmingiausias bendradarbiavimas – tarp daugmaž lygiaverčių partnerių, o Vokietija ir Lenkija tiek dydžiu, tiek įtaka mus smarkiai lenkia.
Ir dar viena kombinacija – NB8+2+1, prie esamo valstybių rinkinio prijungiant Rusiją. Tai Baltijos jūros valstybių tarybos formatas, tačiau, kaip pripažįsta G.Aleknonis, jis pats problemiškiausias, nes tenka bendradarbiauti su nedemokratine valstybe.
Be abejo, tokie regioniniai santykiai bet kuriuo formatu įsivaizduojami tik lygia greta, o ne vietoj tolesnės intensyvios integracijos į ES branduolį, nors euro krizės alinamoje ES mokslininkai ir politologai modeliuoja įvairius bendradarbiavimo svorio centrų persiskirstymus.

Šiaurės ir Baltijos regione Lietuva būtų provincija
Taline vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje trijų Baltijos šalių nepriklausomybės metų raidos analizei, mokslininkai bei politikai karštai diskutavo ir apie bendro Šiaurės ir Baltijos regiono scenarijų.
Šiuo metu Šiaurės europiečių nusivylimas Pietų Europos valstybių finansiniu nedrausmingumu didina jų konsolidaciją ir solidarumą. Be to, situacija Pietų Europoje menkina ir pasitikėjimą ES prekės ženklu, kas savo ruožtu galėtų atverti kelius patikimesnių Šiaurės šalių prekės ženklui rutuliotis. Pasigirsta net diskusijų, kad euro ir ES krizei gilėjant svarstytinas taptų bendros Šiaurės šalių valiutos – kronos klausimas. Tačiau Šiaurės šalių regionas augančioms Azijos ir Amerikos rinkoms gali atrodyti per mažas, tad savo svoriui padidinti šiauriečiai regiono sampratą mielai praplėstų Baltijos trejetuku.
Tokį scenarijų analizavęs Talino universiteto Ateities studijų instituto direktorius Erikas Terkas mano, kad dėl Šiaurės ir Baltijos šalių sanglaudos labiausiai dvejotų Lietuva, nes baimintųsi, ar tai nepablogintų ekonominių santykių su Vokietija ir Lenkija, bet galiausiai, jei ES ištiktų gilesnė krizė, ir ji sutiktų. Tačiau toks scenarijus būtų naudingesnis Estijai, ir taip gana glaudžiai integruotai į Suomijos energetiką bei verslą; Latvijos vaidmuo išaugtų, nes geografiniu požiūriu ji atsidurtų centrinėje Šiaurės ir Baltijos šalių ašyje. O Lietuvai ekonominiuose projektuose kiltų pavojus likti šio darinio vakarine provincija.
Žinoma, didesnė integracija su Šiaurės šalimis būtų istorinis šansas Baltijos šalims modernizuoti ekonomiką, tapti Šiaurės šalių aukštųjų technologijų klasterių dalimi. Tačiau toks variantas svarstytinas tik ES krizės atveju. Jei Lietuva nekrizinėje ES pagrindinį vektorių nukreiptų tik į Šiaurės šalis, rizikuotų pasmerkti nesėkmei „Rail Baltica“, „Via Baltica“, energetikos projektus, nes tuomet sumažėtų ES susidomėjimas jais, o kartu ir finansavimas, be kurio jie taptų nerealūs. Šiaurės šalims šie transporto koridoriai nėra prioritetiniai, o naujos AE Lietuvoje projektas neatitinka jų propaguojamos atsinaujinančių šaltinių energetikos filosofijos. E.Terko analizės išvada Lietuvai tokia: perspektyviausias scenarijus – itin glaudi integracija į ES, lygia greta plėtojant regioninį bendradarbiavimą.

NB8 tampa tarptautiniu žaidėju
Žinoma, Lietuvai buvimas NB8 nare – didelis pranašumas. Šiandien tai 32 mln. gyventojų regionas su 1,5 trilijono JAV dolerių BVP, penkta pagal dydį Europos ir dvylikta pasaulio ekonomika. NB aštuntukas – aštuntas pagal eksporto apimtis pasaulyje, šeštas pagal sukauptąsias investicijas.
Esminiai Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiams – projektai su Šiaurės šalimis: elektros jungtis su Švedija, įsiliejimas į šių šalių elektros biržą. Lietuva turi ambicijų plėtoti verslo ryšius, 2015 m. tapti Šiaurės ir Baltijos regiono paslaugų rinkos lydere. Pasirašytos sutartys dėl Šiaurės šalių kalbų mokymosi intensyvinimo, dėl bendros mokslinių tyrimų ir technologijų plėtojimo erdvės kūrimo, bendradarbiaujama gynybos srityje. Kad ir kaip pyktume už skandinaviškų bankų pūstą nekilnojamojo turto burbulą, vis dėlto, kaip pabrėžia Užsienio reikalų ministerijos Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo koordinatorė ambasadorė Nijolė Žambaitė,  reikia įvertinti, kad jie krizės metais iš mūsų neišbėgo, nors kai kuriose šalyse taip pasielgė kitų šalių bankai.
Prieš porą metų įkurta neformali NB8 „išminčių grupė“ siūlo partnerystę intensyvinti: tarptautinėje arenoje dažniau skelbti bendrus politinius pareiškimus, kelti bendras kandidatūras tarptautinėse institucijose, jose drauge atstovauti visam regionui, dalytis diplomatinių atstovybių patalpomis, drauge organizuoti karines, krizių valdymo pratybas, kurti bendrą skaitmeninę rinką, bendrą Šiaurės ir Baltijos regiono informacinę erdvę.
Beje, NB8 kaip darinys pradeda įgyti ir tarptautinį pripažinimą: dukart Jungtinės Karalystės pakviesti tartis dėl bendrų sprendimų, NB8+JK lyg ir tampa ES šiokia tokia atsvara neformaliam Vokietijos, Prancūzijos ir Beniliukso junginiui.

Užgaida, bet dar ne realūs sprendimai
„Suomiją mačiau kaip tam tikrą sektiną modelį Lietuvos reformoms“, – prisimena pirmasis Lietuvos ambasadorius Suomijoje, dabar Seimo narys Petras Auštrevičius. Jis neabejoja, kad Lietuvos užsienio politika turi būti daugiavektorinė, bet Šiaurės šalys yra viena labai svarbių ir ambicingų krypčių, nes juk šis regionas – ekonominės gerovės, technologinių inovacijų, visuomenės darnos, darnaus sugyvenimo su gamta etalonas.
Vis dėlto orientacija į šias valstybes dar nereiškia būti pasmerktiems sėkmei: Šiaurės Europos valstybės tokių rezultatų siekė ilgai, nuosekliai, per fundamentalius pokyčius, pavyzdžiui, visuomenės susitarimą dėl socialinio solidarumo, reiškiantį didelius mokesčius, be kurių nebūtų pasiekta ir tokios pažangos. „Klausimas mums: ar savo orientaciją į Šiaurės Europą esame pasirengę pagrįsti tokiais pat sprendimais? Kol kas ji paviršutiniška: gal turime daugiau vizitų, susitikimų, daugiau prekybos santykių, tačiau negalime persikelti jų gyvenimo modelio, jei tai tėra vien politinės deklaracijos, užgaida, nepagrįsta socialiniais, ekonominiais, kitokiais sprendimais. Šiandien tai tik įdomus pasiūlymas su daug pranašumų, nes norime orientuotis į pasaulio pirmo dešimtuko valstybes“, – vertina P.Auštrevičius.
„Nesiekiame tapti Šiaurės valstybe, nes esame, kuo esame, o mūsų ambicija – pasisemti patirties iš vienų labiausiai pasaulyje išsivysčiusių Šiaurės šalių, žinoma, neatsisakant kitų veiklos prioritetų, nes tai vienas kitam netrukdo“, – aiškina N.Žambaitė.
Ambasadorė tikina, kad didesnis dėmesys Šiaurės šalims – jokia revoliucija užsienio politikos srityje. Šiandieninis NB8 bendradarbiavimas – ne dirbtinai, o natūraliai susiklosčiusių santykių tarp kaimynų rezultatas ir viena ilgalaikės ateities strategijos krypčių. Pasisemti šiauriečių išminties, kuri jiems padėjo patekti tarp pasaulio lyderių, Lietuva suinteresuota labiau, nei įkūnyti Baltoskandijos idėją.

Rusijos grėsmė, Skandinavijos bankų pinigai ir energetika – trys veiksniai, susieję tris gana skirtingų interesų turinčias Baltijos valstybes į vieną geopolitinį vienetą.

Prieš ketvirtį amžiaus tris Baltijos valstybes siejo suvokimas apie XX amžiuje ištikusį bendrą likimą ir noras išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. 1989-aisiais šis noras išsiliejo Baltijos keliu, paversdamas Lietuvą, Latviją ir Estiją nedalomu geopolitiniu vienetu tiek didžiųjų valstybių galios žaidimuose, tiek Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės akyse.
Išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos pagimdytas emocinis Baltijos valstybių ryšys buvo toks tvirtas, kad jo pakako dar geram dešimtmečiui, nors jau siekiant nepriklausomybės išryškėjo skirtingas Lietuvos, Latvijos ir Estijos požiūris į jos siekimo būdus. Tai savo ruožtu pagimdė garsųjį principą: „vienos Baltijos sesės sėkmė yra visų sėkme“, kurio, tegu pasiraukant, buvo laikomasi daugiau nei dešimtmetį.
Raukytis teko todėl, kad jau nuo pat pradžių ėmė ryškėti tik iš pirmo žvilgsnio vienodų tautų charakterio skirtumai: estiškas pragmatizmas, lietuviškas herojinis romantizmas ir latviškas “pasimetimas”, nuo pat pradžių keliantis didžiausią pavojų Baltijos vienybei ne tik politiniu, bet ir geopolitiniu požiūriu.

Latvija – silpna vieta

Dar atgimimo laikais viename Estijos „Rahvarinne“ ir Lietuvos sąjūdžio pareiškime nuskambėjo: laisvės tiltas tarp Talino ir Vilniaus tik tuomet bus tvirtas, jeigu atsirems į Rygos bokštus. Ši poetinė, tų laikų dvasią gerai atspindinti metafora kalbėjo apie rimtą esmę: sovietmečiu labiausiai nukraujavusi, didžiausią svetimkalbių gyventojų nuošimtį turinti Latvija yra silpniausia Baltijos valstybių grandis.
Vienas Latvijoje nemažai laiko praleidęs Lietuvos diplomatas, kartą Rygoje privačiai paklaustas, kodėl taip sunku rasti su latviais sutarimą, regis, akivaizdžiais klausimais, pasiūlė apsidairyti aplinkui. „Žiūrėk, šiame pastate įsikūręs prabangiausias Rygos naktinis klubas, – rodė diplomatas. – Jis priklauso rusų kapitalui. Aname pastatę įsikūręs kazino – jis priklauso rusų kapitalui. Šitą namą restauravo latvis milijonierius, bet pinigai – iš Rusijos. Latvijos didįjį verslą, Latvijos uostus taip pat valdo rusų kapitalas. Po nepriklausomybės atkūrimo latviai rusakalbius išstūmė iš politikos ir vykdomosios valdžios, nes manė, kad taip patikimai perims šalies valdymą. Niekas tuomet nepagalvojo, kad demokratinėje valstybėje kapitalas valdo politikus. O kapitalas Latvijoje – rusų rankose.“
Kaip parodė visai neseniai Latvijoje vykęs rusakalbių politikų ir visuomenės veikėjų suorganizuotas referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, įteisinimo, „rusiškoji“ problema Latvijoje niekur neišnyko, gal net padidėjo. Tegu latviai referendumą dėl kalbos laimėjo, bet 250 tūkst. rusakalbių – tai politinė jėga, su kuria negalima nesiskaityti ir kuri, nebūdama integruota į visuomenę, žvelgdama į Maskvą, kaip savo politinės tapatybės centrą, kybo kaip Damoklo kardas ne tik virš Latvijos, bet ir virš visų Baltijos valstybių.

Energetika ir skiria, ir sieja

Šitai smarkiai juntama vykdant bendrus Baltijos šalių energetikos projektus. Kuriant bendrą Baltijos šalių ir Skandinavijos elektros žiedą, Estija pirmoji dar 2007-aisiais susijungė kabeliu su Suomija. Lietuva, turėjusi susijungti su Švedija, projektą derinti pradėjo dar 2004-aisiais, bet dėl grynai politinių priežasčių keltų nuolatinių nesutarimų su Latvija, kurioje vietoje kabelis turi būti įmerktas į jūrą, darbai prasidėjo tik 2010-aisiais.
Lygiai taip pat Latvija tapo bendros suskystintų dujų terminalo statybos stabdžiu. Nors Latvijos Inčukalno dujų saugykla turi tapti esmine projekto dalimi, Lietuvos pusė yra prieš bendrą terminalą Rygoje, nes jį iš tikrųjų kontroliuotų ne latviai, o „Gazpromas“. Buvęs energetikos viceministras Romas Švedas pabrėžė, kad bendrai terminalo statybai kliudo skirtinga teisinė aplinka: „Lietuva priėmė įstatymą, kad atskirtų magistralinius dujotiekius, o latviai ir estai – ne. Mes negalime net ir kalbėti apie bendrą terminalą, kol nėra bendros teisinės aplinkos. Kaip jis veiks? Negali kalbėti apie komercinį modelį trims šalims, kol nėra bendros aplinkos.“
Latvijos (kurioje, kaip pripažįsta patys latviai, tikroji valdžia priklauso keliems, dažniausiai verslo ryšiais su Rusija susijusiems oligarchams) politikai taip pat garsiausiai abejoja Visagino atominės elektrinės statyba. Tiesa, per pastarąjį Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimą Prienuose, kuriame, priešingai, nei planuota, nepavyko suderėti dėl akcinio kapitalo pasiskirstymo, daugiausiai kausimų kėlė estai. Bet neatsitiktinai kovo 22 d. į Lietuvą aptarinėti energetikos klausimų atvyko Latvijos prezidentas. Regis, Rygoje dar bandoma kelti klausimą taip: arba regioninis terminalas pas mus, arba mes nedalyvaujame Visagino projekte. O jei regioninis terminalas Rygoje, tai „Gazpromui“ nusispjaut ant lietuviško „unbundlingo“.
Nepaisant šių kliūčių, energetika – vienintelė fizinė grandis, pagaliau ėmusi tvirtai sieti Baltijos valstybes. Jau antrus metus veikia bendra Baltijos šalių elektros birža, kartu tiesiamos elektros linijos netrukus sujungs Lietuvą, Latviją ir Estiją su Skandinavijos šalimis.
Antroji, ne fizinė, bet už ją gal net stipresnė jungtis – Skandinavijos bankų pinigai ir skandinaviškos investicijos. Švedijos, Suomijos ir Norvegijos bankai yra suteikę Baltijos šalyse apie 150 mlrd. Lt paskolų, dar apie 50 mlrd. Lt investavo verslas. Visose Baltijos šalyse veikia bendri bankų ir skandinavams priklausančių degalinių tinklai. Skandinavijos šalys atvirai skatina ir Baltijos šalių karinį bendradarbiavimą: kviesdamos prisidėti prie Šiaurės gynybos bendrijos NORDEFCO, jos išsireikalavo, kad Londone suplanuotas Didžiosios Britanijos ir penkių Šiaurės šalių bendradarbiavmo lygmuo būtų papildytas trimis Baltijos valstybėmis. Galima teigti, kad Skandinavija perėmė iš Jungtinių Valstijų, kadaise sukūrusių Baltijos ir Amerikos partnerystės tarybą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienytojos vaidmenį. Šalia NATO ir Europos Sąjungos.

BFL

Danijos ir Norvegijos investuotojai šiuo metu planuoja investicijas į spaudos pramonę Lietuvoje.

“Verslo žinios” rašo, kad Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LSA) gauna nemažai paklausimų dėl bendradarbiavimo ir galimų investicijų į spaudos pramonę Lietuvoje.

Tiesa, konkretūs sumanymai dar bręsta, jie kol kas dar konfidencialūs.

“Dėl didelių gamybos sąnaudų ir darbo užmokesčio Skandinavijos šalių spaustuvės tampa nekonkurencingos. Išaugęs eksportas iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių turėjo įtakos spaustuvių bankrotams Danijoje ir Norvegijoje, todėl Šiaurės kaimynai dairosi į spaustuves Lietuvoje, kur norėtų investuoti į gamybos plėtrą ir bendradarbiauti gaminant produkciją. Pirmų derybų su spaustuvių savininkais dėl galimų investicijų tikimės dar šią vasarą”, -sakė LSA prezidentė Erika Furman.

Didžiausia dalis Lietuvoje atspausdintos produkcijos keliauja į Švediją ir Norvegiją, tačiau jai veriasi ir kitos Šiaurės šalys – 2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, tris kartus išaugo spaudinių eksportas į Daniją, beveik pusantro karto – į Suomiją.

LSA duomenimis, į Švediją ir Daniją daugiausia eksportuojama laikraščių, žurnalų, periodinių leidinių. Lietuvoje spausdintos knygos išvežamos į Švediją ir Norvegiją. Pernai į Skandinaviją pradėtos eksportuoti ir įvairios spausdintos etiketės.