BFL

Svajojame apie skandinavišką ar vokišką gyvenimą, lyginame jų ir mūsų atlyginimus, pensijas. Išsirinkę naują valdžią žiūrime, ar padės ji tas mūsų svajas įgyvendinti. Girdime prioritetus: socialinių problemų sprendimas, socialinės atskirties mažinimas, palankios šeimai aplinkos kūrimas. Gražu paklausyti. Tačiau kokia bus šalies ekonomikos plėtra? Juk nuo to ir priklauso socialinių problemų sprendimas.

Vitas MAČIULIS

Nepadidinsime nei atlyginimų, nei pensijų, nesusigrąžinsime svetur prakutusių darbščiųjų savo piliečių, jei neturėsime vokiškos ar skandinaviškos ekonomikos. Reikėtų juos pasivyti. Bet jeigu jų ekonomika auga po 1–1,5 proc., o mūsų augs po džiuginančius 2–2,5 proc., tai dabartinis jaunimas į skandinavus galės lygiuotis tik išeidamas į pensiją.

Norint turėti skandinavišką gyvenimą anksčiau, ekonomikos plėtroje reikia ryžtingų ir netradicinių žingsnių. Tačiau tokie žingsniai reikalauja atsisakyti stereotipų ir pažvelgti į šalį, anot vieno protingo žmogaus, ne nuo Šatrijos, bet nuo Monblano aukštumų.

Stebint sėkmingai besivystančias valstybes, jų sėkmės istorijas, kyla nekasdienių minčių apie galimus šalies ekonomikos plėtros scenarijus. Jie įvairiose vietose, įvairiu būdu ir įvairių žmonių jau buvo išsakyti. Tačiau be įgyvendinimo būdų, be veiksmų. Galbūt šis tekstas kažkam pasirodys provokuojantis, tačiau jo tikslas – paskatinti diskusiją.

Lietuva – Kinijos vartai į Europą

Apie tokį projektą daug šnekų, bet mažai darbų. Išimtis – „Saulės“ traukinys ir kalbos apie kinų investicijas Klaipėdos uoste. Tas dukart per mėnesį keliaujantis traukinys – šaunu, tačiau tai tik plyšelis, o ne vartai. Kinija netrukus taps didžiausia pasaulio ekonomika, o Europos Sąjunga – didžiausia rinka. Į ją kinai aktyviai ieško prekių kelių. Sparčiai juda Šilko kelio projektas, tačiau tokių galingų ekonomikų bendravimui to tikrai neužteks. Galėtume ir mes atverti kinams į Europą dar vieną platų ir patrauklų kelią. Tam reikėtų patrauklių veiksmų. Pavyzdžiui…

Parduoti Kinijos investuotojams arba išnuomoti šimtui metų 1 km Melnragės pajūrio ir 1 kv. km akvatorijos išoriniam giliavandeniam uostui pastatyti. Ne sudaryti sąlygas investuoti ar vilioti kitokiais mažais „saldainiukais“. Ne patiems 10 metų diskutuoti ir dar 10 metų bandyti pastatyti, bet parduoti, ir taškas. Tik tada išrankiesiems kinams, kuriuos vilioja viso pasaulio protingieji, bus patrauklu. Jie viską pasistatys ir įsirengs, bet be mūsų pagalbos išsiversti juk negalės, ir kartu sukurs gausybę darbo vietų bei įlies gausų srautą į mūsų mokesčių sistemą.

Ir su nepatenkintais melnragiškiais, įskaitant VIP‘us, kinai finansiškai susitvarkytų. Jei reikia pavyzdžio, tai Margaret Thatcher valdymo laikotarpiu kinams buvo parduota keletas valstybei priklausančių gražiausių ir didžiausių Londono pastatų. Greičiausiai kainavo brangiau negu 1 kv. km mūsų žemelės Europos pakraštyje, o angliško išdidaus tautiško triukšmo buvo ne mažiau. Bet ėmė ir ryžtingai padarė, atverdami platų kelią kinų investicijoms Jungtinėje Karalystėje.

Parduoti arba išnuomoti šimtui metų Kėdainių arba Kazlų Rūdos buvusį karinį aerodromą su visais takais, sklypais ir priklausiniais. Tikslas ir sąlygos – tokios pat kaip Melnragės uosto. Viską jie pasistatys ir susitvarkys.

Įkurti Šanchajuje galingą Lietuvos prekybos atstovybę (Danijos, turinčios tik apie 6 mln. gyventojų, atstovybėje dirba 70 žmonių; Lietuva Kinijoje taip pat „aktyvi“ – prekybos atstovybėje nuoširdžiai stengiasi bene du darbuotojai).

Sudaryti sąlygas kinams įkurti Vilniuje arba Klaipėdoje savo „Chinatown“, Kinų kvartalą. Gal kai kam prisižiūrėjus filmų ir baugu, tačiau Europos ir JAV miestų, turinčių analogus, patirtis rodo, kad dėl kinų tikrai mažiausiai problemų. O jiems tai – dar vienas patrauklumo veiksnys.

Vilniaus ir Klaipėdos ar kituose universitetuose įkurti arba sustiprinti kinų kalbos katedras, sudaryti visas įmanomas paskatas lietuviams studijuoti kinų kalbą. Turėjusieji verslo reikalų su kinais tikrai patvirtins, kad bendravimas jų kalba jiems labai svarbu.

Įkurti Vilniuje kinų kultūros centrą, kviesti čia kinų menininkus ir muzikantus, versti į mūsų kalbą jų knygas: žmogiškasis dėmesys Rytų kultūroje – palankių kontraktų variklis.

Politiškai įpareigoti premjerą bent kasmet, o ministrus – kas ketvirtį vizituoti Kinijos aukštuosius pareigūnus. Prezidentės užsienio politikos dimensijoje Kinija taip pat turėtų užimti vyraujančią vietą. Tokių veiksmų rezultatas būtų didžiulės kinų investicijos, kurių pasekmė – neišsemiamas paslaugų poreikis: statybos, logistikos, nekilnojamojo turto plėtros, mažmeninės prekybos ir daugybės kitų aktyviems žmonėms reikalingų paslaugų.

Tuo tarpu lietuviams daryti nieko nereikia – tik leisti nusipirkti mažą lopinėlį mūsų žemelės ir turėti truputį pakantumo kitokiems, bet nuoširdiems ir draugiškiems žmonėms.

Lietuvos ir Kinijos verslo tarybos pirmininkas Mindaugas Reinikis

Tokio projekto „Lietuva – Kinijos vartai į Europą“ šiandien nėra, nors suprantama, kad kai kam to norėtųsi. Tačiau to paties turbūt norėtų kiekviena šalis. Logistiniu požiūriu Kinijos vartai į Europą yra ir bus didieji jūrų (Antverpenas, Hamburgas) ir oro uostai (Frankfurtas). Finansiniai vartai į Europą yra Londonas. Be to, kinams Europa yra nevienalytė – senoji, Vakarų Europa, ir naujoji, Rytų Europa, Vidurio ir Balkanų šalys, Kinijoje netgi turinčios savo pavadinimą – 16+1. Turime suprasti, kad kinai tai traktuoja kaip vieną regioną.

Jeigu norime pritraukti investicijų, reikia atlikti namų darbus – ką mes dedame ant stalo, ką galime perdaryti, ką pasiūlyti. Kinams reikia duoti labai konkretų pasiūlymą, o toliau – investicijų medžioklė. Kinai irgi skaičiuoja. Kita vertus, „Chinatownai“ atsiranda ne tiesiog pasiūlius, o iš poreikio: Bratislavoje tai pavyko, tačiau mūsų regione nėra tiek kinų.

Mums apskritai būtina apsispręsti, ar valstybei reikia žmonių iš užsienio. Jei taip – pareguliuoti ir palengvinti jų atvykimą, įsikūrimą. Dabar nėra vienos politikos. Mūsų ambasadoje Kinijoje darbuojasi devyni žmonės, tačiau ambasada – ne tik Kinijai, bet ir Vietnamui, Pietų Korėjai, kitoms šalims. Kitaip tariant, ambasadai reikia dirbti su puse pasaulio turint tik keletą darbuotojų, todėl, be abejo, diplomatinį korpusą reikia stiprinti. Bet „įpareigoti“ Lietuvos premjerą susitikti su kinų premjeru nebūtų įmanoma, nes egzistuoja tam tikras diplomatinis protokolas. Kita vertus, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius buvo aktyviausias – net šešis kartus susitiko su Kinijos premjeru. Tik bėda, kad grįžęs premjeras neturi kam perduoti tų žinių.

Kinija, nori nenori, jau ir dabar yra praktiškai pirma pasaulio ekonomika, nors jei niekas iš mūsų pusės nesikeis, blogiau nebus – tiesiog bus taip, kaip yra.

Lietuva – žaliasis rojus

ES struktūrinę paramą visų pirma nukreipti ekologiniams augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams, vaistažolių ir arbatžolių ruošimui, ekologinėms kaimo sodyboms ir miestų restoranams.

Reikėtų įkurti specialią, turinčią didelius įgaliojimus ekologiškumo kontrolės instituciją, kurios objektyvumu užsieniečiai patikėtų. Savikontrolė ir visuomeninių organizacijų patikinimai čia nepadės.

Kuo plačiau išplėtoti elektromobilių ir elektrinių autobusų infrastruktūrą, sudaryti jų eksploatavimui daug lengvatų. Taksi iš oro uostų ir turistiniai autobusai – tik elektriniai.

Smarkiai padidinti šalies žaliosios energetikos bei klimato kaitos įsipareigojimus ir demonstruoti įgyvendinimo rezultatus.

Skirti labai dideles investicijos į žaliąją rinkodarą: visose įmanomose parodose, oro uostuose, miestų viešosiose erdvėse reklamuoti, kad Lietuva – žaliausias kraštas, visais įmanomais būdais skelbti tą žalumą patvirtinančią informaciją. Arūno Matelio „Skrydis per Lietuvą“ ir Mariaus Jovaišos „Neregėta Lietuva“ turėtų tapti nepamainomais kiekvieno Lietuvos tarptautinio prisistatymo atributais.

Nors didžiuojamės savo architektūra ir istorija, šiuo požiūriu netapsime europiniu traukos centru. O žaliojo turizmo, žaliojo transporto, žaliojo maitinimo, prie kurių labai tiktų medicininis turizmas, rojumi tapti galėtume. Paslaugos žaliai nusiteikusiems pasiturintiems turistams ir palankiausios sąlygos žaliesiems investuotojams galėtų tapti svarbiausiu naujosios Lietuvos ekonomikos varikliu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Skandinaviškas verslas į Lietuvą atnešė modernių vadybos žinių, tarptautinio verslo patirties, skaidrumo ir kapitalo, tačiau verslo etikos etalono vėliavos jis neišsaugojo: Lietuvoje skandinavai neretai vadovaujasi kitokiais standartais nei namie.

Bendros skandinavų tiesioginės investicijos Lietuvoje viršija 11,2 mlrd. Lt ir tai yra beveik trečdalis visų investicijų į mūsų šalį. Nuo 2000 m. Skandinavijos šalių investicijos padidėjo pustrečio karto, o Švedija, Danija, Norvegija ir Suomija neapleido didžiausių investuotojų dešimtuko. Tiesa, 2010 m. lenkai sugebėjo metams paveržti iš švedų pirmąją šio sąrašo vietą, tačiau pernai Švedijos verslo tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje vėl sudarė daugiausiai – 5,3 mlrd. Lt, o vėl tapti lyderiais, finansų analitikų nuomone, švedams padėjo jų valdomų komercinių bankų pelnai, grįžę į prieškrizinį lygį.
Didelis skandinavų dėmesys Lietuvos rinkai lėmė, kad šiandien šio regiono įmonių galime rasti daugumoje sektorių. Investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius vardija, kad vyraujančias pozicijas skandinavai užima finansų, telekomunikacijų, žiniasklaidos, nekilnojamojo turto, medžio apdirbimo, degalinių, mažmeninės prekybos srityse. Aktyvūs jie ir žemės ūkio bei logistikos srityse.
Po nepriklausomybės atkūrimo sparčiai įsiveržę į Lietuvos rinką ir susipirkę perspektyvias bendroves, skandinavai mūsų šalyje užima svarią vietą. Praėjusią savaitę paskelbtame „CV Market“ geidžiamiausių darbdavių sąraše tarp dešimties nugalėtojų net pusė – skandinaviško verslo bendrovės: bankai SEB ir „Swedbank“, telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ ir „Teo LT“, alaus gamintojas „Švyturys-Utenos alus“. Lietuvius į šias įmones labiausiai vilioja didesni atlyginimai, karjeros galimybės ir pagarbesnis požiūris į darbuotojus. Statistikos departamento duomenimis, skandinavų dominuojamame finansų sektoriuje vidutinis atlyginimas siekia 3,9 tūkst. Lt prieš mokesčius, o telekomunikacijų – 3,4 tūkst. Lt, ir tai gerokai lenkia šalies vidurkį (2,1 tūkst. Lt).
„Skandinavų verslo samprata apie skaidrumą kitokia ir požiūris į darbuotojus kitoks. Skandinavas vadovas daugiau kalbasi su darbuotojais, tariasi, tokios įmonės paprastai moka geresnius atlyginimus, jose daugiau gerosios praktikos pavyzdžių – veikia darbuotojų motyvacinės sistemos“, – vardija asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
D.Saikevičius atkreipia dėmesį ir į daugiau skandinavų investuotojų suteiktų pranašumų: jie yra geografiškai artimi, tad investicijos dažnai neapsiriboja vien kapitalu, o užsimezga ir stiprūs eksporto ryšiai, plačiai dalijamasi žiniomis, praktine patirtimi. „Esame šalis, pasaulyje pirmaujanti pagal interneto greitį, mobiliojo ryšio skverbtį, o juk šiose srityse pirmaisiais smuikais griežia būtent skandinaviško kapitalo įmonės. Panaši situacija ir daugelyje kitų sektorių, kuriuose skandinaviškos įmonės užima pirmąsias vietas. Pavyzdžiui, internetinės bankininkystės lygis Lietuvoje aukštas, nes turime šioje srityje pažengusius skandinaviškus bankus“, – dar vieną pranašumą įžvelgia D.Saikevičius.
Rinkodaros strategijos konsultantas Linas Šimonis priduria, kad Lietuvoje įsitvirtinęs skandinaviškas kapitalas neabejotinai geriau nei rusiškas verslas, kuris dažnai būna politizuotas.

Norvegijoje susitaiko, Lietuvoje – daro spaudimą

Vis dėlto, nors Lietuvoje skandinaviško kapitalo bendrovės laimi geidžiamiausių darbdavių ir socialinės atsakomybės rinkimuose, jų atėjimas reiškia ne vien pranašumus. Skandinaviški bankai išpūtė nekilnojamojo turto burbulą, nors savo šalyse jau buvo regėję, kokios skaudžios jo sprogimo pasekmės, o įvairūs pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje skandinavai neretai elgiasi kitaip nei namų rinkose.
Keliolika metų auginę verslą Lietuvoje, šiuo metu skandinavai jau nusigriebia grietinėlę ir veža pinigus iš Lietuvos: dividendų pavidalu iš telekomunikacijų bendrovių, tokių kaip „Teo LT, alaus daryklų iškeliauja milijonai litų, o iš skandinaviškų bankų atgal į motinines kompanijas nenustoja tekėti per paskolų bumą įlieti milijardai. Nepriklausomas analitikas Vladimiras Trukšinas atkreipia dėmesį į Lietuvos banko pateikiamą statistiką: 2008 m. spalį Lietuvos bankuose kaip motininių bankų suteikti indėliai gulėjo 39,2 mlrd. Lt, o dabar iš jų likę tik 23,2 mlrd. Lt. Vien šiemet per du mėnesius iš Lietuvos iškeliavo milijardas litų. Įlieję masę pinigų tuomet, kai tikėjosi greito pelno, skadinavai be jokio gailesčio lėšas atsiėmė tada, kai kilo rizika. Neatsižvelgdami į tai, kokios pasekmės laukia tos rinkos verslo.
Nenuostabu, kad, į Lietuvą atėję su socialiai atsakingiausio verslo aureole, patys ją ir išsklaidė. L.Šimonio manymu, įvaizdį, kad skandinavai truputį geresni ir labiau paiso socialinių aspektų, sukūrė jie patys su viešųjų ryšių bendrovėmis, tačiau bankų krizė akivaizdžiausiai atskleidė, kad skandinavų verslas – nei geresnis, nei blogesnis, o toks pat kaip visi kiti. Juo labiau kad nemaža jo dalis veikia oligopolinėje bankų, telekomunikacijų, degalinių rinkoje.
„Didžiausią smūgį skandinavų verslo reputacijai sudavė bankai. Gal negalima sakyti, kad jie apsimelavo, bet buvo netoli apsimelavimo. Visuomenė pamatė, kad skandinavų verslas toks pat kaip visi kiti – jie težiūri naudos sau, o kiti jiems rūpi tiek, kiek yra naudingi. Tai normalu, ir nereikia turėti iliuzijų, kad jie geri dėdės, kurie iš geros širdies kažką gero daro“, – tvirtina L.Šimonis.
Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. Su alkoholio vartojimo paplitimu kovojantis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas asmeniškai patyrė, kad skandinaviškas verslas gali būti netgi agresyvesnis nei lietuviškas.
„Kai praėjusią kadenciją teikėme siūlymus uždrausti prekiauti alkoholiu degalinėse, didžiulį spaudimą darė tiek lietuviškos, tiek skandinaviškos įmonės, o labiausiai – norvegiško kapitalo bendrovė „Statoil“. Jos atstovai rašė raštus visų lygių politikams ir gąsdino, kad žlugs verslas, bus atleista daug darbuotojų ir padidės nedarbas, pabrangs benzinas. Pradėjome aiškintis, ir pasirodė, kad Norvegijoje kaip tik neleidžiama prekiauti alkoholiu degalinėse. Akivaizdu, kad Norvegijos įmonė taiko dvejopus standartus: savo šalyje susitaiko, o Lietuvoje daro didžiulį politinį spaudimą“, – lygina A.Matulas.
Neapsikentęs Seimo narys kreipėsi į Norvegijos valstybines institucijas prašydamas paaiškinti, ar gali „Statoil“ daryti tokį politinį spaudimą dėl alkoholio prieinamumo. Po šio kreipimosi „Statoil“ aktyvumas išsisklaidė kaip dūmas. „Jau kokie treji metai iš „Statoil“ negauname jokio rašto, nepatiriame jokio spaudimo“, – pabrėžia A.Matulas.

Alaus gamintojai siunčia lobistus

Kitas pavyzdys – didieji alaus gamintojai, priklausantys skandinavų koncernams. Jie taip pat nevengia siuntinėti registruotų ir net neregistruotų lobistų į Seimo koridorius, kad pakreiptų parlamentarų nuomonę sau palankia linkme. O toks jų elgesys niekuo nesiskiria nuo didžiųjų Lietuvos bendrovių metodų.
„Lietuviško kapitalo įmonės mažesnės, tad ir spaudimas jų mažesnis, o didelės užsienio kapitalo įmonės spaudžia gana kietai. Visos stambiosios alaus įmonės pasisamdžiusios įtakingus lobistus ir svarstant įstatymo projektus dėl alkoholio vartojimo jų veikla parlamente ima peržengti bet kokio padorumo ribas. Prieš keletą metų lobistai veikdavo nematomai, tik atsitiktinai pamatydavau, kad bendrauja su Seimo nariu, o dabar veikia atvirai, ir tiesiog matai, kaip akyse keičiasi Seimo pozicija. Pusmetį prieš įsigaliojant įstatymui dėl reklamos apribojimų Seime buvo didžiulis sujudimas Seime – buvo dirbama su frakcijomis, Seimo nariais. Šiuo metu jokių įstatymų nėra svarstoma, tad tų alkoholio lobistų Seime ir nebematome. Mano vertinimu, skandinaviškų aludarių atstovai daro didelį ir negražų spaudimą“, – atskleidžia A.Matulas.
Tai dar vienas atvejis, kai skandinaviško kapitalo įmonės prieštarauja įstatymams, kurie jų šalyse jau seniai veikia. Pasak A.Matulo, pagal alkoholio prieinamumą, pardavimo vietų skaičių Lietuva pirmauja Europoje: mūsų šalyje veikia per 18 tūkst. alkoholio pardavimo taškų, o, pavyzdžiui, Suomijoje – tik 400.
Skirtingi veiklos metodai savose šalyse ir Lietuvoje taip pat atsiskleidžia vykstant diskusijoms dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo: Lietuvoje skandinaviški bankai šiam įstatymui atkakliai priešinasi, nors Švedijoje beviltiškai skolų prismaugti žmonės jau seniai gali išsilaisvinti iš šių pančių. O štai ir skandinavų bankų įtakos Lietuvoje įrodymas: pas mus šis įstatymas iki šiol taip ir nepriimtas.
D.Saikevičius priduria, kad Lietuvoje skandinavų darbdaviai su savo darbuotojais irgi elgiasi kitaip nei savo rinkose, tačiau to priežastis – kitokia mūsų teisinė sistema ir liberalesnis Darbo kodeksas. Tarkime, galima prisiminti praėjusių metų istoriją ir bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ darbuotojų pasipiktinimą bei rengimąsi streikui, kai paaiškėjo, kad įmonė 100 mln. Lt dividendų ketina išmokėti akcininkams, bet nesutinka pakelti dvejus metus nekilusių darbuotojų atlyginimų, nors esą kolektyvinėje sutartyje numatytas algų didinimas atsižvelgiant į infliaciją.
Žinoma, skandinavų verslas jokiu būdu nėra blogesnis nei lietuviško, vokiško ar lenkiško kapitalo, tačiau jų sukurtas itin etiško ir socialiai atsakingo verslo pirmūnų įvaizdis gana dažnai nesutampa su realybe. Lietuvoje skandinavai neretai elgiasi kaip sąžiningi, bet godūs verslininkai.

Daugiausiai Lietuvoje investavusios šalys
2011 metai (3 ketvirčiai)
Valstybė    Sukaupta tiesioginių užsienio investicijų, mlrd. Lt
Švedija    5,3
Lenkija    4,8
Vokietija    3,65
Nyderlandai    3,2
Rusija    2,3
Norvegija    1,99
Danija    1,98
Suomija    1,93
Estija    1,7
Kanada    1,5

Šaltinis: Statistikos departamentas