"Shutterstock" nuotr.

“Man paskambina gydytojas ir klausia, ar verta sūnų skiepyti nuo meningokoko infekcijos. Aš jam pasakiau, kad jei jo sūnus kainuoja 100 eurų, tada tegu neskiepija”, – interviu “Veidui” teigia Lietuvos infektologų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiškonis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kaip vertinate sprendimą priimti į darželius tik tuos vaikus, kurių tėvai pateikia pažymas apie skiepus nuo tymų, raudonukės ir poliomielito?

– Per 45 metus infektologijos praktikos, kai stu­­dijavau, pradėjau dirbti, mačiau vaikų, ku­rie dėl poliomielito liko neįgalūs, vaikų, kurie mirė nuo raupų. Šį nutarimą galiu vertinti tik tei­­giamai, nors jis, mano nuomone, priimtas šiek tiek per vėlai. Privalome saugoti savo vai­­kus, kurių ir taip turime mažai.

– Reikalaujama pristatyti pažymas apie vak­cinas nuo trijų ligų, bet ar šio sąrašo ne­reikėtų papildyti?

– Manau, ateityje kuris nors sveikatos apsaugos ministras išdrįs tai padaryti.

A.Laiškonis

– Kodėl atsiranda tėvų, aktyviai besipriešinančių skiepams?

– Pastaraisiais metais daug keliaudamas po Lietuvą supratau, kad žmonėms trūksta patikimos informacijos apie skiepus, nes tik ne­didelė dalis žinių žmones pasiekia iš medikų. Būtent todėl į vakcinas imama žiūrėti skeptiškai, šią nuomonę visuomenėje pristato inteligentiškos, išsilavinusios moterys, tačiau jos vargiai žino skiepų istoriją ir turi imunologijos žinių, kurios kalbant apie vakcinas yra būtinos.

Man teko nemažai bendrauti su „interaktyviomis“ mamomis. Bendrauti ir įtikinti dalį tėvų yra sunku, tačiau kai paaiškini, kaip formuojasi imunitetas, kad nuo pat vaikystės turime žalingų mikroorganizmų, kad skiepų reikia anksti, nes motina savo kūdikį gali apsaugoti 2–3 mėnesius, ir tai, jei yra persirgusi tomis ligomis, mamos supranta skiepų reikšmę.

Galiu drąsiai mesti akmenį į medikus rengiančias aukštąsias mokyklas, nes gydytojai jas palieka nelabai išmanydami imunologiją.

Dažnai tėvai mano, kad skiepai nereikalingi, nes mikrobai, sukeliantys tam tikras infekcines ligas, neva jau yra išnykę. Šitai, sakyčiau, yra geros Sovietų Sąjungos ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio skiepų politikos pasekmė. Todėl pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų neturėjome tokių tragedijų, kokių turime šiandien.

Galiu drąsiai mesti akmenį į medikus rengiančias aukštąsias mokyklas, nes gydytojai jas palieka nelabai išmanydami imunologiją, ir kai kurie šeimos gydytojai, norėdami išvengti galimų nemalonumų, kad ir dėl galimo šalutinio vakcinų poveikio, pataikauja tėvams ir pataria neskiepyti vaikų.

Man paskambina gydytojas ir klausia, ar verta sūnų skiepyti nuo meningokoko infekcijos. Aš jam pasakiau, kad jei jo sūnus kainuoja 100 eurų, tada tegu neskiepija.

Įsivaizduokite 100 žmonių, iš kurių 5 – vagys, o 95 – užsiūtomis kišenėmis. Greičiausiai 5 vagims nepavyks nieko pavogti, bet taip nenutiks, jei iš tų žmonių 50 bus neužsiūtomis kišenėmis.

Nuo praėjusių metų nemokamai skiepijama ir nuo plaučių uždegimo, pneumokokinės infekcijos. Mamos klausia: dar vienas skiepas? Bet kai paaiškini, kad „svetimi“, kito vaiko pneumokokai, kurių savo nosiaryklėje turi maždaug 30 proc. vaikų, yra kenksmingi, priešingai nei „nuosavi“, gali sukelti ausų, sinusų uždegimus, tada jų nuomonė pasikeičia.

Tarkime, jei persergame vėjaraupiais, gali būti, kad senatvėje susirgsime juostine pūsleline. Bet jei mama paskiepys vaiką nuo vėjaraupių, ji gali įteikti jam dovaną – senatvėje jis juostine pūsleline nesusirgs.

Mano galva, jei šeimos gydytojai turėtų laiko ir noro kiekvienam pacientui paaiškinti apie įvairių skiepų naudą, skiepijamasi būtų aktyviau.

– Europoje prasidėjus antivakcininiams ju­dėjimams sumažėjo skiepijimo apimtys. Ko­kios to pasekmės?

– Nyderlanduose, kur atsirado sekta, neleidžianti skiepyti vaikų nuo tymų, ir Pran­cū­zi­joje registruojami tymų protrūkiai, susirgimai skaičiuojami ne dešimtimis, bet šimtais ir tūks­tančiais.

Kai skiepijimų mažėja, kyla ir poliomielito grėsmė. Juk prieš dvejus metus didelis šios infekcijos protrūkis kilo vienoje Vidurio Azijos respublikoje, kur buvo paskiepyta beveik visa populiacija. Ligos niekur nedingo.

Pavyzdžiui, JAV grįžtama prie, galima sakyti, prievartos, kai tėvai turi apmokėti infekcine liga susirgusio, nuo jos neskiepyto, vaiko gydymo išlaidas.

– Kaip Europoje elgiamasi su antivakcininiais judėjimais?

– Prancūzijoje tėvai stebisi, kad dar yra šalių, kuriose neskiepyti vaikai priimamai į kolektyvą. Jeigu vaikai yra paskiepyti, apsaugome ir tuos vaikus, kurie dėl kokių nors medicininių priežasčių negali būti skiepijami.

Diskusijose pateikiu paprastą pavyzdį: įsivaizduokite 100 žmonių, iš kurių 5 – vagys, o 95 – užsiūtomis kišenėmis. Greičiausiai penkiems vagims nepavyks nieko pavogti, bet taip nenutiks, jei iš tų žmonių 50 bus neužsiūtomis kišenėmis.

– Vis dėlto dalis tėvų, ko gero, nepriima jo­kių mokslu pagrįstų argumentų?

– Tikrai taip. Toks nusistatymas primena sek­tą, kurios nariams, tarkime, neleidžiama perpilti kraujo. Kartą gyvenime man teko susidurti su tokiu atveju, kai tėvai, vaiką atvežę į ligoninę, neleido jam perpilti kraujo. Šią procedūrą teko atlikti slapta, vaikas išgyveno, bet tėvai nieko apie tai nesužinojo. Kartais tenka paminti Hipokrato priesaiką, jei vaikas gali žūti dėl kvailumo. Apie tai žinojome trise – aš, budintis gydytojas ir slaugytoja. Gyvybę išgelbėjome.

"Shutterstock" nuotr.

Pernai Lietuvoje užregistruota 50 tymų atvejų. O štai per septynerius metus iki 2009-ųjų, arba iki kol tapo madinga bijoti skiepų, nustatyta dešimt kartų mažiau – 5 susirgimai tymais. Vos skiepijimų sumažėjo – susirgimų padaugėjo. Nuo sausio tėvai, norintys leisti vaikus į darželį, privalės pateikti pažymas, kad jų vaikai paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Tačiau supermamytės Lietuvoje bei kitur Europoje juokiasi ir iš medikų, ir iš vienos didžiausių žmonijos pergalių – vakcinų, kurios, dar prieš du šimtmečius sukurtos Edwardo Jennerio ir Louis Pasteuro, išgelbėjo milijonus, o jų atsisakius iš užmaršties prikeliamos, kaip manyta, jau pergyventos ligos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Begemotas, kuris bijojo skiepų ir pabėgęs iš gydytojo kabineto susirgo gelta, atsirado 1966 m. Tuoj po to, kai 1964-aisiais Lie­­­­tuvoje buvo pradėta skiepyti nuo tymų. 1974 m. Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) pa­­skelbus imunizacijos programą, maždaug 1980-aisiais Europai ir pasauliui pavyko atsisvei­­kinti su daugeliu infekcijų, kurios iki skiepų kas­met nusinešdavo milijonus gyvybių. 2002 m. Eu­ropa išsilaisvino nuo poliomielito, panašiai be­veik pavyko nugalėti tymus ir raudonukę.

Tikslą nukauti dvi pastarąsias infekcines li­gas PSO tikisi įgyvendinti 2020-aisiais. Kelią su­­sidoroti su tymais ir raudonuke pastojo an­ti­v­ak­­cininio judėjimo šalininkai: sumažėjus skie­­pijimo apimtims, susirgimų padaugėjo, tad tikslas likviduoti šias užkrečiamąsias ligas – nu­keltas.

Šios PSO programoje išvardytos infekcinės ligos linksniuojamos ir sausį įsigaliojusiame dar ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vy­tenio Povilo Andriukaičio pasirašytame įsakyme. Pagal jį, į ikimokyklinio ugdymo įstaigas ne­­galės pakliūti nauji vaikai, kurie nėra paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Šis reikalavimas netaikomas, jei vaikas negali būti skiepijamas dėl tam tikros sveikatos būklės.

„Todėl šis įsakymas nėra kategoriškas, absoliutus. Yra tam tikrų išlygų“, – sako sveikatos ap­saugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri, nors ir kaip įkalbinėta nevyriausybinių organizacijų, šiam įsakymui kelio neužkirto.

Gyvybę išgelbėjo slapta nuo tėvų

Neigiantieji skiepus savamoksliai, saugantys nuo vakcinų savo vaikus, mojuoja, jų įsitikinimu, pritrenkiančiais, internete rastais tyrimais, ci­tuoja „garsius Rusijos mokslininkus“ ir ne­mirk­­sėdami vardija rykštes, kurias sukelia vakci­­nos: nuo alergijos visiems maisto produktams iki autizmo ar neįgalumo.

Kitoje pusėje – medikai, uoliai bandantys aiš­kinti, pagrįsti, įrodyti teiginius apie vakcinas mokslo argumentais. Jie skėsčioja rankomis ir prisipažįsta besijaučiantys lyg ringe, kuriame kovoja balerina ir boksininkas. Dalies tėvų ne­jau­dina nei mokslo sukurtos žinios, nei me­di­ci­ninio išsilavinimo neturintiems suvokiami palyginimai, kad gyvename ne uždaroje gentyje, ku­rioje nėra ligų bent jau tol, kol nėra atvykė­lio, nes nėra ir imuniteto.

45 metų praktikos turintis Lietuvos infektolo­gų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiš­­konis prisimena maždaug XX a. 8-ojo de­šimt­mečio atvejį, kai jis drauge su dar dviem me­­­di­kais išgelbėjo vaikui gyvybę. Tąkart jie pa­si­prie­šino tėvams ir slapta perpylė vaikui kraują, nors tėvai, priklausantys sektai, dėl religinių įsi­ti­­ki­ni­mų iškart perspėjo šios procedūros ne­at­likti.

Kaip tikina specialistai, antivakcininis judėji­mas Europoje pirmiausia atsirado būtent religi­­nėse bendruomenėse, vėliau plito ir šiaip tarp savito gyvenimo būdo šalininkų.

Dalis skeptiškai vertinančiųjų vakcinas pa­teikia ir kitą argumentą – esą kam skiepytis nuo ligų, kurios liko užmarštyje, praėjusiame ne­­­išsivysčiusios medicinos amžiuje. Tačiau dėl skir­tingo požiūrio ar priežasčių sumažėjusios skie­pijimo apimtys būtent ir lėmė kai kurių in­fekcijų sugrįžimą, protrūkius.

Pavyzdžiui, tymai, su kuriais Europa lyg ir su­sidorojo, PSO duomenimis, pernai kas 13 va­landų pasaulyje nusinešė po gyvybę. Iki 1980 m., kol pasaulyje masiškai buvo imta skiepyti nuo šios ligos, dėl tymų kasmet mirdavo 2,6 mln. žmonių.

Vilniuje susirgimų tymais nuo 2002-ųjų ne­buvo registruojama keliolika metų. Tačiau 2013-aisiais kilo šios ligos protrūkis, buvo už­fik­suoti 35 tymų atvejai, 34 iš jų – Vilniaus ap­skri­tyje. Ne­­­galutiniais duomenimis, pernai Lie­tuvoje už­registruota 50 tymų atvejų. Pagal su­sir­gimų gau­są Lietuva Europoje – devinta tarp ša­lių, ku­rio­se pernai būta susirgimų tymais. Ven­­grijoje, kur skiepai privalomi norint ateiti į ko­­lektyvą, nebuvo užfiksuota nė vieno tymų at­vejo.

Sveikatos apsaugos ministrė primena, kad tam tikrų skiepų reikalavimai yra įprasta dauge­lio Europos valstybių praktika. Štai 2010 m. atliktas tyrimas, kuriame, be 27 ES šalių, dalyvavo Norvegija ir Islandija, rodo, kad bent vienos vakcinos skiepai buvo privalomi 14 šalių, 12 šalių privaloma skiepyti nuo poliomielito, o rei­kalavimą skiepyti nuo tymų ir raudonukės tai­­kė 8 šalys. Visi šie skiepijimai vaikams privalo­­­mi 4 šalyse – Vengrijoje, Rumunijoje, Bul­ga­ri­joje ir Kroatijoje.

Į darželį – tik paskiepyti vaikai

Sausio 1-ąją įsigaliojusiu įsakymu pasipiktinę tėvai atšauna, kad vaikai yra diskriminuojami, atimama jų teisė į mokslą, ir klausia, kokią ug­dymo alternatyvą turi neskiepyti vaikai. O mi­nistrė nukerta pozicijos nekeisianti, nes prio­ri­tetas – vaikų sveikata.

„Kai kurios nevyriausybinės organizacijos kelia klausimą, kad bus pažeista vaiko teisė į ug­dymą. Penkerius metus dirbusi vaiko teisių ap­saugos kontroliere, sakyčiau, kad svarbiausia yra vaiko teisė į sveikatą. Jei nepaskiepytas vai­kas susirgs viena iš šių infekcinių ligų, jis gali lik­ti neįgalus, gali neišgyventi, juk tokių pavyzdžių Europoje yra, – įspėja R.Šalaševičiūtė. – Jei tėvai principingai nusistatę prieš skiepus, vai­ko ugdymą gali patikėti auklei, kitam žmogui, kuris tai padarytų geriausiai. Tačiau jei ne­paskiepytas vaikas lankys darželį, jis susirgs ir užkrės kitus vaikus, neskiepytus dėl kontraindikacijų. Mano pozicija tokia ir aš jos nekeisiu, nebent tam nepritartų Seimas ar Vyriausybė.“

Medikai tokiu sprendimu džiaugiasi, bet pri­duria, kad jis galėjo būti priimtas gerokai anks­čiau. Be to, dalis medikų tikisi, kad jį lydės ir priemonės, numatančios tėvų atsakomybę už tai, kad šie atsisako skiepyti vaikus. Apie atsako­mybę, net baudžiamąją, buvo daug kalbama 2012 m., kai mirus kūdikiui po daugiau nei me­tus trukusio tyrimo paaiškėjo, kad jis mirė nuo kokliušo, nuo kurio skiepytas nebuvo, nes tam prieštaravo jo mama.

R.Šalaševičiūtė, primena, kad netrukus dėl tėvams numatomos administracinės atsakomybės atsisakant skiepyti vaikus – iki 115 eurų bau­­dos – svarstys Vyriausybė.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asocia­cijos prezidentė ir Vilniaus darželio-mokyklos „Dainorėliai“ direktorė Liucija Milašaus­kienė sako, kad kol neprasidėjo priėmimas naujiems mokslo met­ams, dar anksti prognozuoti, kaip reaguos vai­kų skiepyti neketinantys, bet vietos darželyje norintys tėvai. „Bet šio nutarimo reikėjo – ke­liaujame, migruojame, daug ligų galime parsi­vežti, – sako direktorė. – Juolab kad iki nepriklau­somybės atgavimo darželyje turėjome specia­listų, kurie skiepijo vaikus pagal grafiką, slau­gių, kurios juos apžiūrėdavo.“

Skiepai – žemiau rekomenduojamos ribos

Pernai nuo tymų ir raudonukės buvo paskiepyta 93,4 proc. vaikų (1,6 proc. mažiau, nei tu­rėtų būti). Bet dar 2008-aisiais Lietuvos rezulta­tą buvo galima laikyti pavyzdiniu: 97 proc. vak­cina nuo tymų, raudonukės ir epideminio pa­rotito paskiepytų vaikų.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja gydytoja epi­demiologė Daiva Razmuvienė sako, nemažai neskiepytų vaikų yra ne tik nacionaliniu ly­giu: apskrityse ir savivaldybėse skiepijimo ap­im­­tys dar mažesnės nei šalies vidurkis: „Todėl įsa­­kymas, kad norintys lankyti darželius vaikai tu­ri būti paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir po­liomielito, įsigaliojo labai laiku. Toks reikala­vimas yra būtinas norint suvaldyti infekcijas.“

D.Razmuvienė primena, kad neigiamas lū­žis dalies tėvų sąmonėje įvyko 2009-aisiais, kai kilus gripo pandemijai viešojoje erdvėje pasklido daug negatyvios informacijos apie skiepus ir dalis žmonių nusistatė prieš bet kokius skiepus, ne tik saugančius nuo gripo. Būtent šiuos me­tus galima laikyti atskaitos tašku, kai dalis visuomenės ėmė neigti bet kokių skiepų nau­dą. Iki pirmojo tymų protrūkio Vilniuje laukti reikėjo ketverius metus.

„Būtent vakcinos padaro, kad žmonės ne­serga, o tada dalis jų ima galvoti, kam skiepytis, jei ligos nėra. Dėl tokio požiūrio po 11 metų per­traukos Vilniuje turėjome tymų protrūkį, pra­sidėjusį šeimoje. Kai susirgo pirmas vaikas, ma­ma puolė skiepyti kitas atžalas, bet laikas, kad vakcina suveiktų, buvo per trumpas, tad vi­si šeimos vaikai susirgo. Medikams, nors ir sunkiai, pavyko juos išgelbėti. Tymų virusas yra la­kus, neturint imuniteto tikimybė juo užsikrėsti ly­gi 100 proc. Be to, jis plinta labai greitai: gali at­­keliauti iš kitoje patalpoje esančio užsikrėtusio žmogaus per ventiliacijos angą“, – komentuo­­­ja Vilniaus visuomenės sveikatos centro Už­­­kre­­čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės sky­­riaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zda­ne­vi­čie­nė.

Ligos, jei nuo jų nesisaugoma vakcinomis, ga­­­li grįžti. Ne veltui PSO iškėlė siekiamybę 2018–2020 m. likviduoti raudonukę ir tymus, kaip dar 2002-aisiais pavyko nugalėti poliomielitą, kai Europoje buvo užregistruotas paskutinis šios ligos atvejis. Tačiau visiškai saugūs jaustis negalime: rizika parsivežti šios infekcijos su­kė­lėją išlieka, nes Afganistane, Pakistane vis dar registruojamas laukinio poliomielito virusas, šiose šalyse susirgimo atvejai dažni, o skiepi­jimo apimtys mažos.

„Tai galioja kalbant ir apie raudonukę, ty­mus. Europoje nebuvo registruojama šių ligų at­­vejų, kol prieš aštuonerius metus tapo ma­din­ga neskiepyti vaikų dėl religinių ar kitokių įsi­tikinimų. Nepaskiepytų vaikų daugėjant, su­sir­gimus tymais imta registruoti dešimtimis tūks­tan­čių, tarp jų yra ir mirties atvejų. 90 proc. su­sir­­gusiųjų, nepriklausomai nuo amžiaus, ne­buvo paskiepyti nuo šių užkrečiamųjų ligų nei vaikystėje, nei vėliau. Taigi nutraukiant skie­­­pus, kai nepasiekiama 95 proc. (tokios skie­pijimosi apimtys gali suvaldyti tymų plitimą) paskiepytų gyventojų riba, sergamumas pa­kyla, atsiranda li­­gos protrūkių ir mirties at­vejų“, – kaip iš už­marš­ties pavyko prikelti kai ku­rias ligas, paaiškina D.Razmuvienė.

Jos teigimu, Lietuvoje tėvų, kurie žūtbūt ven­­gia skiepų, yra gal 1 proc. Nepaisant to, kad to­kių tėvų nėra daug, jie remiasi vien tik iš­anks­tinėmis nuostatomis ir jų nejaudina jokie moks­lu paremti argumentai.

Tiesa, patys skiepų neigėjai nuo 1998 m. turėjo vieną moksliniu argumentu laikytą publikaciją iš rimto Jungtinės Karalystės mokslinio žur­nalo „Lancet“, kurioje dr. Andrew Wa­ke­fiel­­­das pateikė tyrimo duomenis, esą vakcina nuo tymų, raudonukės ir autizmas yra susiję. Vė­­liau atlikus tyrimus, kurių metu buvo stebima daug skirtingų duomenų vaikų, šio gydytojo, beje, gastroenterologo, o ne imunologo ar epidemiologo, išvados buvo išdėtos į šuns dienas. Žinoma, klaidingų teiginių paneigimas vi­suomenėje nesulaukė tokio atgarsio, kokį su­kė­lė pirminės tyrimo išvados.

„Gydytojų kompetencija yra skirtinga: kardiologas negali operuoti apendicito, taigi ir gas­­­­troenterologas neišmano epidemiologo, imu­nologo srities. Tad banalūs teiginiai „skaičiau mediko straipsnį“ dar nieko nereiškia, – apie „Lancet“ publikuoto straipsnio žalą ir ne­kri­tišką požiūrį į įvairiausią abejotiną informaciją kalba D.Razmuvienė.

Argumentų prieš skiepus nėra

Specialistai, paprašyti bent vieno argumento, esančio „arti tiesos“, kodėl būtų galima ne­skiepyti vaiko, tokio neranda. Žinoma, nebent naujagimio medicininė būklė neleistų to daryti, bet tokių atvejų pasitaiko nedaug.

O štai komplikacijos, kuriomis antivakcininio judėjimo šalininkai gąsdina visuomenę, iš viso neegzistuoja. Specialistų teigimu, pasireiškia nebent vietinio ar bendro pobūdžio reakcija į skiepą. ULAC atstovė gydytoja epidemiolo­gė D.Razmuvienė pateikia tokių reakcijų skai­čių, tiksliau, prieš jį pateikiant reikia parašyti tris nulius – 0,001 proc., nes iš 800 tūkst. skiepų dū­rių, kasmet Lietuvoje atliekamų vaikams ir su­augusiesiems, būna 60 povakcininių reakcijų.

„Nenoras skiepyti vaikus yra egoistinis tėvų sprendimas, – nukerta D.Razmuvienė. – Po­vak­­cininių reakcijų yra šitiek nedaug, nes kol va­k­cina patenka į žmogaus organizmą, klinikiniai jos tyrimai trunka metų metus. Kiekviena vakcina yra biologinis preparatas, kuris, kaip ir vaistai, turi pereiti įvairias tikrinimo stadijas – nuo gamybos iki patekimo į rinką. Įvairiausios komisijos, mokslo ekspertai jį tiria, stebi reakci­jas – tai ištisas mokslas. Bet pasisakantieji prieš skiepus sako kad vakcinos netiriamos, ti­ria­mi tik vaistai. Ir kaip paneigti tokį teiginį, jei tai žmonių įsitikinimas?“

„Mamos aktyvios, bet kai paskaitai jų diskusijas interneto forumuose, darosi liūdna. Kaž­ko­­dėl žmonės linkę klausyti kaimynų, internau­tų, bet nepasitiki moksliniais straipsniais, ku­­riuose nėra nurodyta atvejų, ligų, kurias bū­tų sukėlusi vakcina. Tačiau visuomenėje gajūs mitai. Tikinčiųjų bendruomenės, sugalvojusios „sveiką“ gyvenimo būdą be vakcinų ir vaistų, at­­­­­sirado Prancūzijoje ir Nyderlanduose, ten pir­­­­­­miausia ir ėmė kilti tymų protrūkiai“, – iš kur Europoje kilęs skiepų neigimas pasiekė Lie­­tuvą, pasakoja B.Zdanevičienė.

Medikai negali suprasti, kaip tėvai, norintys sa­vo vaikams viso, kas geriausia, prisiima atsako­­­mybę atsisakyti juos skiepyti bendraisiais skie­­pais, kurie, nors ir rekomenduojami, dauge­­­lyje valstybių yra privalomi. Jau nekalbant apie galimą medicininę būklę, vakcinų atsisaky­mas gali padaryti vaikams meškos paslaugą ir ki­­tose srityse. Štai ULAC gydytoja D.Raz­mu­vie­nė pasakoja sulaukusi skambučio iš vaiki­no, kuris negali pradėti studijuoti universitete JAV, nes ten privaloma pateikti įrodymus apie skiepus nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Tė­vai jaunuolį, kol jis buvo dar vaikas, skiepyti at­s­isakė, o dabar tam tikriems skiepams jau per vėlu.

„Labai sudėtinga, kai tėvai sprendžia už vai­ką, tai yra įsikišimas. Panašiai nutinka ir dėl mi­ty­bos, kai subrendę, normaliai maitinęsi tė­vai nu­sprendžia, kad jų vaikui nebereikia mė­sos, nes ji neva nesveika, ir neužtikrina visavertės vai­­­ko mitybos. Tėvų išmonė, kad jų vaikas ne­val­­gys mėsos ar nesiskiepys, atrodo labai ne­rim­­tai“, – palygina B.Zdanevičienė.

Dalis tėvų „saugo“ vaikus nuo skiepų, o štai PSO pasauliniame 2011–2020 m. vakcinacijos veiksmų plane primena, kad skiepai yra ir turi būti pripažįstami ne tik kaip esminė žmogaus teisės į sveikatos priežiūrą dalis, bet ir kaip as­mens, visuomenės ir valdžios pareiga, nes bū­tent skiepai kasmet padeda išvengti 2,5 mln. žmonių mirčių.

Dreamstime

Pagal paskiepytų žmonių skaičių Lietuva – viena iš paskutinių Europoje. Kad šios tendencijos greitai pasikeis – neatrodo. Gandais lietuviai dažnai linkę tikėti labiau nei medikų moksliniais argumentais, o daugelyje Europos šalių taikoma praktika skiepyti vaistinėse Lietuvoje atidėta mažiausiai iki kitų metų.

Jūratė ŽUOLYTĖ

Skiepijamės mažiausiai Europoje

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skiepus pripažįsta kaip veiksmingiausią gripo profilaktikos priemonę, apsaugančią nuo paties gripo ir jo sukeliamų komplikacijų. Atsižvel­giant į PSO rekomendacijas, skiepijimo nuo gripo mastas šalyse turėtų būti didžiulis: artėjant žiemos sezonui turėtų būti paskiepyti 75 proc. vyresnių nei 65 metų asmenų, jei įmanoma, šis tikslas turėtų būti taikomas ir rizikos grupei, kuriai priklauso lėtinių sveikatos sutrikimų turintys žmonės, nėščiosios ir vaikai.

Europos Taryba dar 2009 m. iškėlė tikslą, kad šalys šį rodiklį pasiektų iki 2014–2015 m. žiemos sezono. Praėjus keleriems metams pa­žiūrėta, kaip joms sekasi. 2011–2012 m. Ny­derlandai buvo vienintelė šalis, kuriai pavyko peržengti 75 proc. vyresnių žmonių paskiepijimo nuo gripo slenkstį. Labai netoli nuo tikslo buvo Didžioji Britanija su 74 proc. O štai Lie­tuvoje tais metais gripo sezono metu paskiepyta tik 9,4 proc. vyresnių nei 65 metų asmenų. Iš visų Lietuvos gyventojų paskiepyta tik 3,5 proc. Dabar šie skaičiai šiek tiek ūgtelėję, bet labai nedaug – Vilniaus visuomenės svei­­katos centro duomenimis, kasmet nuo gripo pasiskiepija tik 5–8 proc. lietuvių, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia 50–80 proc.

„Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nesiskiepija, matyt, yra ta, kad vakcinos tapo savo sėkmės įkaitais. Jos yra tiek veiksmingos, kad žmonės nebemato ligų, jų grėsmės ir nebesupranta būtinybės skiepytis. Mes kartais ironizuojame, kad švariam žmogui nebereikia praustis. Taip ir čia. Bet epidemiologijos dėsniai labai griežti ir skaudžių pamokų, kas atsitinka, kai žmonės nesiskiepija, matome labai dažnai“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos vedėjas, Vilniaus universiteto vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotojas prof. Vytautas Usonis.

Jo nuomone, viena iš priežasčių, kodėl Lie­tuvos visuomenė vengia skiepytis, susiklostė istoriškai. „1990 m., kai atgavome nepriklausomybę, mums labai trūko daiktų. Būdavo atvejų, kai vaistus lagaminais iš užsienio veždavome. Tada atrodė, kad kai turėsime Europos standartus atitinkančių vakcinų, visa kita bus gerai. Tačiau per mažai dėmesio ir lėšų buvo skirta žmonių informavimui“, – pasakoja profesorius.

Daugiau nei tris dešimtmečius vakcinavimo srityje dirbantis medikas užtikrina – visos Europos Sąjungoje skiepijamos vakcinos yra saugios, veiksmingos, šių vakcinų kokybės kontrolė itin griežta. „Kažkodėl susidaro įspūdis, jog medikai yra lyg kokie maniakai, kurie aukoja vaikų sveikatą, kad jiems kažką įdurtų, o kažkas tuos vaikus gelbėja. Palaukite – mes rūpinamės vaikų sveikata ir turime mokslinių įrodymų, metodikų, kaip tai reikia daryti. Pirmiausia kalbėkime apie tai, o po to – apie visa kita“, – sako V.Usonis.

Profesorius infektologas Arvydas Laiš­konis priduria, kad vaikų skiepams visuomenė dar skiria dėmesio, tačiau apie suaugusiųjų skiepus beveik niekas negalvoja, nors taip būtų galima išvengti didelės dalies pavojingų ligų. „Kad ir tas pats gripas: kažkodėl susiklosčiusi nuostata, kad jis nepavojingas, kad galima vaikščioti sergant gripu ir savaime pasveikti. Tačiau komplikacijos gali būti labai sudėtingos, kartais net mirtinos“, – perspėja specialistas.

Demokratijos kaina – grįžtančios ligos

Gąsdinimai viešojoje erdvėje vienas už kitą baisesni: pradedant tuo, kad skiepai tiesiog neefektyvūs, baigiant baisiu šalutiniu poveikiu ar net mirtimi. Kuo garsiau medikai kartoja, kad skiepytis būtina, tuo stipresniu argumentu tai tampa atkakliems skiepų priešininkams – esą prieš žmones vykdomas medikų ir farmacininkų sąmokslas.

„Lietuva šiuo metu išgyvena etapą, kai daugėja žmonių, kuriems tapo prieinamos informacinės technologijos ir kartu – milžiniškas kiekis informacijos. Anksčiau niekas nediskutuodavo – buvo sąrašai, nuo ko reikia skiepytis, ir viskas. Dabar pateikiamos įvairios nuomonės apie skiepus, žmonės renka argumentus už ir prieš, ir kai kurie savo prioritetu pasirenka ne mokslo pasiekimus, o tam tikras baimes. Tokia, matyt, šiuo atveju yra demokratijos kaina“, – svarsto Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas.

Už laisvę turėti savo nuomonę mokame mes visi. Kai kurios ligos, laikytos jau išnykusiomis, grįžta žmonėms nustojus nuo jų skiepytis. Sveikatos specialistams didžiausią nerimą kelia tai, kad tėvai nusprendžia neskiepyti vaikų. Kauno visuomenės sveikatos centro Užkre­čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja Orina Ivanauskienė pastebi, kad kai kurie tėvai argumentų neieško – tiesiog pasiduoda madai: girdi, dabar tokia mada, tai savo vaikų neskiepysime ir mes. „Nors antivakcininis judėjimas pasaulyje vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, medikai Vakaruose jau pastebi šio judėjimo atoslūgį: mat kai kurie tėvai, besižavintys natūralumu bei gamtiškumu, jau skaudžiai nudegė, o žiniasklaida, aišku, žinias apie tokių vaikų mirtį pateikė pirmuose puslapiuose“, – pasakoja ji.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau išgirstame apie susirgusiuosius tarsi iš praeities atkeliavusiomis ligomis – tymais, kokliušu, poliomielitu ar difterija. Nors šias ligas skiepais suvaldyti pavyko dar prieš dešimtmečius, daugėjant atsisakančiųjų skiepytis jos vėl sugrįžta.

Lina Mažintaitė – vienas tų vaikų, kuriems teko labai nemaloni patirtis persirgti skiepais suvaldoma liga – tymais. Šios mergaitės tėvai buvo nusprendę jos neskiepyti, nes prisiklausė įvairiausių gąsdinimų apie skiepų žalą ir aiškinimų, esą šiais laikais puikiausiai galima išsiversti ir be skiepų. Tačiau mergaitei susirgus tymais tėvai netruko pakeisti savo požiūrį į skiepus ir dabar jau sutinka padarę didelę klaidą. „Dabar gailimės, kad nepasiskiepijome – tikrai buvo daug baimės“, – sako Linos mama.
Tokių istorijų šiandien galima parašyti šimtus, nes vėl daugėja tymais, kokliušu, difterija, skarlatina ar kitomis, regis, jau seniai užmirštomis ligomis susirgusių vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų. Ir visa tai – daugiausiai dėl atsisakymo skiepytis ir skiepyti savo vaikus. O šią nesiskiepijimo madą populiarina visokio plauko neatsakingi šarlatanai.

Žmonės nesuvokia tikrosios rizikos

Dauguma skaitytojų tikriausiai dar neužmiršo, kad praėjusiais metais nuo kokliušo mirė vos penkių mėnesių mažylis, o Panevėžyje šia liga susirgo net trys vienos šeimos vaikai. „Šių vaikų mama buvo nusistačiusi prieš skiepus, todėl galiausiai jiems teko gydytis pas mus“, – prisimena Respublikinės Panevėžio ligoninės infekcinių ligų vaikų skyriaus vedėja Vilija Uksienė ir pabrėžia, kad per jos darbo metus dar niekada nepasitaikė atvejo, kad kokliušu susirgtų paskiepyti vaikai.
Infektologės teigimu, dalis žmonių skeptiškai vertina gydytojų perspėjimus, kad neskiepydami vaikų gali pakenkti ne tik jiems, bet ir kitiems mažyliams. „Yra tokia žmonių grupė, kuri viską apie sveikatą žino daug geriau negu gydytojai, ir jeigu jie įsikala į galvą, kad skiepai kenkia, nieko nebepakeisi, – tvirtina medikė. – Žinau net vieną atvejį, kai dėl tokio mamos įsitikinimo vaikas susirgo poliomielitu ir liko neįgalus.“
Tvarkingai besiskiepijantis lietuvis per savo vaikystę ir paauglystę iki 16 metų būtinai yra paskiepijamas bent nuo dešimties skirtingų ligų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae, poliomielito, tymų, epideminio parotito ir raudonukės. Ironiška, tačiau, atrodo, vakcinos tapo savo sėkmės aukomis. Suvaldytomis ligomis žmonės beveik neserga, todėl dažnas nemato prasmės skiepytis. Retas susimąsto, kad susilpnėjus kolektyviniam imunitetui ligos veikiausiai grįš – juk patys ligų sukėlėjai niekur nedingo. Taip pat nepagalvojama, kad dėl dažno streso, užterštos aplinkos, nesveiko, neaktyvaus gyvenimo būdo šiuolaikinio žmogaus imuninė sistema vis silpsta, o štai virusai kaip tik įgauna imunitetą vaistams.
Šiuo metu vakcinomis galima kontroliuoti 28 ligas. Specialistai tvirtina, kad paskiepydami 95 proc. gyventojų apsaugotume likusius nepaskiepytus 5 proc., nes tiesiog neliktų palankios terpės ligoms plisti. Vis dėlto dabartinės tendencijos Lietuvoje žada, kad scenarijus bus kur kas liūdnesnis.
„Mačiau visomis infekcinėmis ligomis sergančius ir mirštančius vaikus, o dabar to nei studentai, nei jauni gydytojai ar visuomenė nebemato. Susidarė toks įvaizdis, kad infekcinių ligų sukėlėjų apskritai nebeliko – tai kam skiepyti? O tokio trumparegiškumo rezultatas – silpnėjantis kolektyvinis imunitetas. Greitai pamatysime vis daugiau vaikiškomis ligomis sergančių suaugusiųjų, kaip dabar nutiko su tymų protrūkiu, ir jie sirgs kur kas sunkiau nei vaikai“, – netolimą ateitį piešia infektologas prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis.
Gydytojos V.Uksienės manymu, dėl skiepų, ypač planinių, reikalingumo net neturėtų kilti diskusijų. „Tai per daug rimti dalykai ir tėvų lengvabūdiškumas gali sugriauti vaiko gyvenimą”, – protina ji.
„Tokius žmones reikėtų sodinti į kalėjimą. Vaikas nekaltas dėl tokio tėvų neišprusimo ar keistų įsitikinimų, – kategoriškai nukerta medicinos studentas Karolis Lagunavičius. – Kol nelaimė neištinka, niekas nesusimąsto, ką tai iš tikrųjų reiškia.“
Karolis žino, ką šneka. Jam pačiam teko patirti, kokios gali būti nepasiskiepijimo pasekmės. Vaikinas turėjo pradėti studijas paskutiniame kurse, bet sužinojo, kad užsikrėtė erkiniu encefalitu – virusine infekcija, pažeidusia jo smegenis. Dėl to jam iš naujo teko išmokti tokių dalykų, kaip vaikščioti, rašyti ar skustis. „Nedarbingas buvau ne vieną mėnesį ir dėl to turėjau praleisti mokslus. Metai tarsi iškrito. Buvo be galo sunku – labai greitai pavargdavau ir sveikas pasijutau tik po daugiau nei metų, – karčia patirtimi dalijasi Karolis, pridurdamas, kad po jį ištikusios nelaimės iškart pasiskiepijo visi kaimynai. – Išmokau, kad skiepai reikalingi, ir dėl šito klausimų tikrai nekyla. Nenoras skiepytis bus tik tol, kol neatsitiks kas nors baisaus.“

Nuomonė apie skiepus ne visada paremta faktais

Violeta Ardickienė – viena iš skeptiškai į skiepus žiūrinčių mamų. Nors ji savo vyresnį sūnų skiepijo, patikina, kad dabar to nedarytų. Violeta įsitikinusi, kad žmogaus organizmas pats gali susitvarkyti, o skiepai tik kenkia imunitetui. „Šiuo klausimu nepasitikiu nė vienu gydytoju – jie visi apie skiepus kalba vienodai, nes jiems taip paprasčiausiai ramiau. Visi dabar tarsi užprogramuoti, kad reikia skiepytis, tačiau viską permąsčiusi tiesiog negaliu jiems pritarti“, – sako ji ir priduria, kad vos gimusių kūdikių skiepijimas jai kelia siaubą.
Panašios nuomonės laikosi vis daugiau šiuolaikinių mamų. Kad tuo įsitikintum, užtenka užsukti į populiarius mamų forumus, kuriuose netrūksta įvairiausių gąsdinimų, o skiepai prilyginami kone nuodams.
„Veido“ kalbinti specialistai sako pastebėję šią tendenciją ar net madą. Jų įsitikinimu, viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje netrūksta daug netikslios, nepagrįstos informacijos, susijusios su vakcinų sudėtimi ir jų poveikiu, be to, šiuo metu Lietuvoje tapo populiarus neva sveikuoliškas, natūralus gyvenimo būdas. Dalis tėvų šventai įsitikinę, kad leisti natūraliai susidaryti imunitetui kur kas geriau, negu pasikliauti “chemija”. Ir visai nesvarbu, kad vaikai neįgaus imuniteto ir nebus apsaugoti nuo itin pavojingų ligų, o jei nesusirgs vaikystėje, gali apsirgti suaugę arba būti nešiotojai ir užkrėsti aplinkinius.
„Duosiu vieną iliustratyvų pavyzdį: tarkime, vaikai skiepijami nuo raudonukės, kuria iš tiesų galima lengvai persirgti. Bet daug kas nesusimąsto, kad jeigu ja užsikrės nėščia, susiformavusio imuniteto neturinti moteris, didelė tikimybė, kad dėl to vaikas patirs apsigimimų“, – niuansus atskleidžia A.Laiškonis.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos vedėjas Vytautas Usonis vadinamojo natūralaus gyvenimo propaguotojams pirmiausia pataria pasidomėti, kas įeina į kritikuojamų vakcinų sudėtį, kaip kas veikia, ir tada daug kas turėtų stoti į savo vietas. Jo teigimu, tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse fiksuojami po vakcinacijos pasireiškiančios nepageidaujamos reakcijos. „Duomenys rodo, kad Lietuvoje iš 800 tūkst. atvejų per metus užregistruojama iki 50 nepageidaujamų reakcijų, vadinasi, viena nepageidaujama reakcija užregistruojama maždaug 50 tūkst. paskiepytųjų“, – pateikia skaičius.
Be to, gydytojui keistai atrodo, kad neretai mamos baiminasi žalingo skiepų poveikio, bet nevengia vaikų vedžioti į vadinamuosius ligų vakarėlius, kai pas vieną vaikiška liga užsikrėtusį vaiką atvedama kitų mažųjų, kad šie apsikrėstų ir tam tikra liga lengvai persirgtų dar vaikystėje. „Šis reiškinys ateina dar iš XVII a. Nors tada šitaip elgtis gal ir tiko, bet dabar tai ne kas kita, kaip barbarizmas, – įsitikinęs V.Usonis. – Nepamirškime, kad jei nuo lengva forma sergančio ligonio užsikrės kitas vaikas, jis nebūtinai irgi sirgs lengvai, čia labai lengva apsiskaičiuoti.“
Taigi kas nutiko, kad tėvai nusisuko nuo vakcinų? „Kaip tik buvau susitikęs su jaunomis mamomis ir turėjau ilgą bei sunkų pokalbį. Jos man aiškino, kad skiepai žalingi ir išbalansuoja imuninę sistemą, nors kaip tai vyksta, pasakyti negalėjo, be to, daug laiko sugaišau, kol išaiškinau, kas apskritai ta imuninė sistema“, – lengvai ironizuoja A.Laiškonis.
Profesoriaus žodžiais, visos kalbos apie tai, kad dėl skiepų gali išsivystyti hepatitas B, vėžys, autizmas ar išsėtinė sklerozė, tėra visiškai nuo tikrovės atitrūkę prasimanymai. „Pastebiu, kad dažnai mėgstama kartoti atgyvenusius argumentus, pavyzdžiui, kad skiepuose yra gyvsidabrio, nors taip buvo prieš du dešimtmečius. Dabar nei jo, nei aliuminio skiepuose nėra. Nors atlikti tyrimai neparodė, kad jie būtų kenksmingi, bet visuomenei nuraminti jie buvo pakeisti augaliniais adjuvantais (tokias medžiagas, kad skiepuose esantis antigenas palengva išsiskirtų ir sukurtų antikūnus)”, – paaiškina infektologas.
Pašnekovo teigimu, bėda ta, kad apie skiepus pateikiama daug prieštaringos informacijos, todėl natūralu, kad tėvai nerimauja. „Dabar kiekviena mama internete gali paskelbti kokius tik nori vertinimus apie skiepus ir tai perskaitys daugybė žmonių. Dalis jų ir patikės“, – komentuoja infektologas. Bet kita dalis pasipiktins. „Nenoras ar net agitavimas neskiepyti vaikų yra kažkoks miesčioniškų mamų pramanas – provincijoje toks klausimas net nekeliamas. Skiepai būtini, matome, kas būna, kai nesiskiepijama“, – sako du sveikus ir skiepytus vaikus užauginusi Egidija Grigaitienė.
V.Usonis atkreipia dėmesį, kad anksčiau, kai buvo dažnai sergama ir mirštama nuo dabar retomis tapusių užkrečiamųjų ligų, skiepytis nieko nereikėjo įkalbinėti. Bet kai dėl tų pačių skiepų sergamumas gerokai sumažėjo ir žmonės pradėjo nebejausti grėsmės, atsirado tiek daug skeptiškumo. „Galiausiai pavienių žmonių sprendimai privedė prie bendro visuomenės imuniteto pablogėjimo“, – dėsto profesorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastaruosius ketverius metus skiepijimasis nuo tymų Lietuvoje sumažėjo 4 proc., o to rezultatas – daugėja sergančiųjų šia liga. Pernai mūsų šalyje registruoti vos du tymų atvejai, o šiemet šia liga užsikrėtė jau dvylika žmonių: trys vaikai ir devyni suaugusieji nuo 25 iki 68 metų amžiaus.

„Tymų virusai ypač lakūs, plinta oro srautu visame pastate, pavyzdžiui, koridoriais, ventiliacijos kanalais, ir išsilaiko maždaug dvi valandas. Užsikrėtęs žmogus keturias dienas dar nejaučia jokių požymių, bet jau platina ligą. Nei patalpų vėdinimas, nei asmens higienos laikymasis nuo tymų neapsaugo. Tik skiepai padeda išvengti ligos“, – pabrėžia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė.
LSMU MA Infekcinių ligų klinikos profesorius Alvydas Laiškonis atkreipia dėmesį, kad anksčiau tymai buvo suvaldyti būtent skiepais, bet daugėjant tėvų, kurie atsisako skiepyti vaikus dėl religinių ar moksliniais tyrimais nepagrįstų įsitikinimų, esą skiepai sukelia autizmą, kyla šios ligos protrūkiai. Štai 2011 m. Europoje registruota daugiau kaip 30 tūkst. tymų atvejų, o Rusijoje ir Gruzijoje infekcija nusinešė kelių vaikų gyvybes.
Pasak A.Laiškonio, nė vienas ligos sukėlėjas neišnyko, todėl tik skiepijantis galima kontroliuoti tymų plitimą.
Lietuvoje vaikai nuo tymų nemokamai skiepijami 15 mėn. ir šešerių septynerių metų amžiaus. D.Razmuvienės žodžiais, jeigu vakcina įskiepyta bent du kartus, tymais žmogus neužsikrės. Ši liga negresia ir vieną kartą ja persirgusiems. Imunologė primena, kad sergant tymais dažnos komplikacijos – plaučių ir net smegenų uždegimas, gerklų pakenkimas, todėl svarbu atpažinti pirmuosius tymų požymius. Ši liga prasideda karščiavimu, kosuliu, sloga, akių junginių uždegimu, po kelių dienų pasireiškia bėrimas galvos srityje, vėliau jis apima liemenį, galūnes.

Šiemet gripo sezono laikotarpiu Lietuvos ligonines užplūdo plaučių uždegimu sergantys ligoniai. Medikai pastebi, kad dėl piktnaudžiavimo antibiotikais ši liga kasmet sunkėja.

„Šiemet pastebėtas didelis komplikuotų plaučių uždegimų antplūdis – gripo epidemijos laikotarpiu palatos buvo perpildytos“, – informuoja sostinės Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinos klausimais Henrienta Dabkuvienė.
„Šiemet pneumonijų buvo 2–2,5 karto daugiau negu ankstesniais metais“, – tvirtina ir Kauno klinikinės ligoninės 1-ojo vidaus ligų skyriaus vedėjas, pulmonologas docentas Alfredas Bagdonas.
Tokią pat tendenciją šių metų sausio ir vasario mėnesiais pajuto daugelis šalies ligoninių: plaučių uždegimu sergantys ligoniai nesutilpo infekcinių skyrių palatose, tad glaudėsi ir chirurgijos, ir vidaus ligų, ir kituose skyriuose. Pavyzdžiui, Kauno klinikose pernai sausį ir vasarį dėl pneumonijos gydyti 188 pacientai, o šiemet – 277, Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje pernai dėl plaučių uždegimo gulėjo 122 gyventojai, šiemet – 205, o Vilniaus infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje šiemet dėl gripo sukelto plaučių uždegimo gydėsi apie 60 ligonių, pernai – per 20.
Toks gripo sezoną lydinčių sunkių plaučių uždegimų antplūdis fiksuotas tik prieš keletą metų siaučiant pandeminiam gripo A(H1N1) virusui, tuomet vadintam kiaulių gripu. Medikų tvirtinimu, ir šiemet pacientus į ligonines guldė tas pats gripas, virtęs sezoniniu. Pasak Panevėžio ligoninės infekcinių ligų suaugusiųjų skyriaus vedėjos Violetos Dambrauskienės, šiam gripui būdinga paveikti kvėpavimo takus ir plaučius, komplikuotis į plaučių uždegimą.
„Iš tiesų dėl gripo komplikacijų gydomų pacientų buvo dvigubai daugiau nei pernai, bet panašiai kaip 2009–2010 m., kai siautė pandeminis gripas. Šiemet daugiau vadinamųjų antrinių pneumonijų, kai gripas pažeidžia kvėpavimo takus ir prasideda bakterinė pneumonija. Šiam gripui taip pat būdinga žaibiška eiga – į priėmimą atvykęs ligonis neatrodo kažkoks ypatingas, bet po dviejų valandų jau nusigąsti dėl jo būklės eigos: taip smarkiai ji gali pasikeisti. Per tris mėnesius turėjome apie šimtą sunkių pneumonijų, bet šie atvejai pasibaigė gerai“, – pasakoja V.Dambrauskienė.
Beje, Vilniaus infekcinės ligoninės II diagnostinio skyriaus vedėja Rasa Paulauskienė pastebi, kad šiemet, kaip ir prieš trejus metus, gripo sukeltomis komplikacijomis sirgo daugiausia jauni žmonės – nuo 18 iki 30 metų.
Nors kovo pradžioje gripo epidemija nuslūgo, o su ja praėjo ir plaučių uždegimų banga, praėjusią savaitę sergamumas gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis Lietuvoje vėl padidėjo, o Kauno apskrityje net priartėjo prie epidemijos slenksčio. H.Dabkuvienė taip pat pajuto sergančiųjų pagausėjimą – daugiau ligonių ėmė atvežti greitoji pagalba. Vis dėlto R.Paulauskienė mano, kad nors sergančiųjų gripu būna iki pat balandžio mėnesio, antra rimta gripo banga artimiausiu metu neturėtų kilti, nors tai labai priklausys ir nuo orų sąlygų.

Plaučių uždegimai – vis sunkesni

Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninės gydytoja infektologė Audronė Konstancija Jonušienė atkreipia dėmesį, kad šie metai išsiskyrė ne tik pacientų, sergančių plaučių uždegimu, gausa, bet ir ilgesne bei daug sunkesne ligos eiga: dažniau pasitaikė kvėpavimo nepakankamumo simptomų, kai organizmas blogai aprūpinamas deguonimi.
R.Paulauskienė priduria, kad šiemet buvo daug ligonių su ryškiais neurotoksikozės simptomais – vangumu, stipriu galvos skausmu, sąmonės sutrikimu, pykinimu, vėmimu.
Šiemet padaugėjo ir mirčių: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai gripas aukų nepareikalavo, o šiemet nusinešė septynias gyvybes. Vis dėlto šį sezoną siaučiantį virusą medikai jau pažinojo, tad mirštamumas nuo gripo ir jo sukeltų komplikacijų nepasivijo 2009–2010 m., kai nuo pandeminio gripo mirė 23 žmonės.
Sunkesni plaučių uždegimo atvejai siejami ne tik su šiemet vėl siaučiančiu virusu, kuriam būdingos plaučių komplikacijos, bet ir su nesaikingu antibiotikų vartojimu, dėl kurio bakterijos įgyja atsparumą šiems vaistams.
Pasak A.K.Jonušienės, šiemet pasitaikė atvejų, kai prireikė net kelių rūšių antibiotikų plaučių uždegimui išgydyti. Ir V.Dambrauskienė priduria, kad anksčiau užtekdavo įprastų antibiotikų, o šiemet jau reikėjo pasitelkti brangių, rezervinių.
Padidėjusį rezervinių antibiotikų poreikį pajuto ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas prof. Edvardas Danila, pamenantis, kad prieš septynerius aštuonerius metus rezervinių antibiotikų skyrimas šiame centre, kuriame gydomi sunkiausi ligoniai, buvo didelis įvykis – visi centro gydytojai susirinkdavo ir svarstydavo tokį atvejį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Iki rugsėjo 1-osios, naujų mokslo metų pradžios liko mėnuo. Sveikatos apsaugos ministerija primena tėvams, kad ruošiantis naujiems mokslo metams būtina profilaktiškai patikrinti vaikus, jei reikia juos paskiepyti, ir ragina neatidėlioti vizitų pas šeimos gydytojus.

Remiantis 2005 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu, visi tėvai ir globėjai, auginantys mokyklinio amžiaus vaikus, privalo kartą per metus profilaktiškai patikrinti jų sveikatą, gauti sveikatos pažymėjimus. Vaikų sveikatos pažymėjimus į švietimo įstaigas pristatyti reikia vėliausiai iki rugsėjo 15 d.

Specialistai pataria atvesti vaiką pas savo šeimos gydytoją prieš tai patikrinus vaiko dantų būklę. Šeimos gydytojas įvertins vaiko ūgį, svorį, kraujo spaudimą, regą, klausą, kraujotakos, kvėpavimo, stuburo ir kitų organų bei jų sistemų funkcinę būklę. Radus pakitimų, moksleivis siunčiamas pas atitinkamos srities specialistą konsultacijai arba tyrimams. Tai gali užtrukti kelias savaites ar ilgiau, todėl rekomenduotina neatidėlioti iki paskutinės dienos vaikų sveikatos patikrinimo.

Profilaktinis mokinių sveikatos patikrinimas yra apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų ir tėvams išduodama Vaiko sveikatos pažyma nieko nekainuoja. Svarbu atminti, kad vaikas pas šeimos gydytoją turi būti lydimas bent vieno iš tėvų arba globėjų. Be jų sutikimo vaiko sveikatos tikrinti negalima.

Jeigu mokyklinio amžiaus vaikui šiemet buvo atliktas sveikatos patikrinimas ir pažyma pristatyta į mokyklą, o naujų sveikatos sutrikimų neatsirado, pakartotinai profilaktiškai tikrintis nereikia. Išduotas vaikų sveikatos pažymėjimai galioja vienus metus.

Profilaktiniai skiepai

Vaikai skiepijami valstybės finansuojamomis vakcinomis nuo dešimties užkrečiamų ligų (tuberkuliozės, virusinio hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, epideminio parotito (kiaulytės), raudonukės, bakterijos Haemophilus influenzae B tipo sukeltos infekcijos) pagal LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Jame nurodyta, kuriame amžiuje geriausia skiepyti, kad organizme laiku susiformuotų imunitetas.

Būsimi pirmokai skiepijami nuo kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, jiems atliekamas tuberkulino mėginys, padedantis nustatyti užsikrėtimą tuberkuliozės mikrobakterijomis. Ypač svarbu pasirūpinti, kad 6-7 metų vaikai būtų paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito (kiaulytės). Šiuo metu dideli tymų protrūkiai (9349 atvejai) jau užregistruoti Europos regione, o didėjant gyventojų migracijai ir turizmui, didėja tymų viruso įvežimo į Lietuvą rizika. Vakcina nuo tymų dar skiepijami ir 12-os metų vaikai.

Svarbu būsimus pirmokus paskiepyti ir nuo kokliušo, nes tarp vyresnių vaikų taip pat daugėja susirgimų šia liga.
15-16 metų paaugliai pakartotinai skiepijami nuo difterijos ir stabligės, nes imunitetas šioms ligoms trunka dešimt metų, todėl, norint užtikrinti patikimą apsaugą, kas dešimtmetį reikėtų pakartoti šį skiepijimą.

Neatidėkite paskutinėms rugpjūčio dienoms, kai prie gydytojų kabinetų susidarys didžiulės vaikų ir tėvų eilės. Pasirūpinkite sveikatos patikra dabar ir vėliau kartu su vaikais ramiai džiaugsitės likusių atostogų teikiamais malonumais.

BFL

Gydytojai primena, kad vasarą, kai žmonės dažniau keliauja, didėja pavojus užsikrėsti infekcinėmis ligomis, kurių galima parsivežti ne tik iš egzotiškų kraštų. Kauno sveikatos mokslų universiteto Infekcinių ligų klinikos gydytojas, profesorius Alvydas Laiškonis pastebi, kad Europoje daugėja tymų protrūkių. Mat vis daugiau žmonių atsisako skiepyti vaikus, o juk nė vienos ligos sukėlėjas neišnyko. Didesni šios ligos atvejai šiemet užfiksuoti Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Rumunijoje. Tad Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja prieš kelionę į svečias šalis paskiepyti vaikus dvejomis tymų vakcinos dozėmis, o paaugliams ir suaugusiesiems, abejojantiems dėl savo imuniteto, pasiskiepyti bent viena vakcinos doze. “Tą itin svarbu padaryti žmonėms, kurie nuo tymų buvo skiepyti prieš dešimt metų, nes per tiek laiko antikūnų kiekis sumažėja ir skiepas efektyviai neapsaugo”, – paaiškina Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zdanevičienė.

Beje, revakcinacija kas dešimt metų rekomenduojama ir nuo difterijos, stabligės, hepatito B, raudonukės.

B.Zdanevičienė pabrėžia, kad planuojantiems kelionę svarniausia pasiskiepyti nuo hepatito A, kuriuo užsikrečiama maudantis baseinuose, valgant termiškai neapdorotas jūros gėrybes, geriant vandenį. Ypač ši liga paplitusi Graikijoje, Maltoje, Bulgarijoje, Albanijoje.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus gydytoja Giedrė Šeškaitė sako, kad vakcina nuo hepatito A yra trumpalaikė, todėl norėdami apsisaugoti nuo šios ligos keliautojai turėtų skiepytis kasmet. “Lietuvoje į privalomųjų skiepų kalendorių vakcina nuo hepatito A nėra įtraukta, nes mūsų šalyje tikimybė užsikrėsti šia liga labai menka”, – tvirtina B.Zdanevičienė.

Priminsime, kad vykstant į Afriką, Aziją ir Pietų Ameriką privaloma pasiskiepyti nuo geltonojo drugio, rekomenduojami skiepai nuo vidurių šiltinės, meningokokinės infekcijos ir choleros. O nuo erkinio encefalito – keliaujant po kaimo vietoves, ypač Vidurio ir Rytų Europoje.

BFL

Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad visuotinai pripažinta – vakcinacija yra ekonomiškai efektyviausia sveikatos išsaugojimo priemonė, siekiant apsisaugoti nuo daugelio užkrečiamųjų ligų. Skiepijimas – yra viena iš užkrečiamųjų ligų kontrolės prioritetinių sričių visame pasaulyje. Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų − tai ne tik asmens apsauga nuo užkrečiamosios ligos, bet ir svarbus kiekvienos šalies ekonominio bei socialinio vystymosi veiksnys.

Šiuo metu Lietuvoje vaikai (tėvams sutikus) valstybės biudžeto lėšomis, pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, skiepijami nuo dešimties užkrečiamųjų ligų: tuberkuliozės, virusinio hepatito B, difterijos, kokliušo, stabligės, poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonukės ir B tipo Haemophilus influenzae bakterijos sukeltų susirgimų.

Primename, jog jau dabar, nelaukiant vasaros pabaigos, tėveliai ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, išleidžiantys savo mažamečius pacientus į mokyklą, turi rūpintis būsimųjų pirmokėlių sveikata ir nepamiršti paskiepyti. Visus 6 – 7 metų vaikus prieš mokyklą reikia revakcinuoti nuo tymų, raudonukės, epideminio parotito bei difterijos, stabligės, kokliušo. Be to, šio amžiaus vaikams atliekamas ir tuberkulino mėginys, leidžiantis įvertinti užsikrėtimo mikobakterijomis riziką, prieštuberkuliozinių skiepų efektyvumą bei tuberkuliozės infekcijos paplitimą visuomenėje.

Lietuvos nacionalinė imunoprofilaktikos programa atitinka tarptautinius standartus, yra nuolat tobulinama ir ji yra analogiška kitų Europos Sąjungos šalių vakcinacijos programoms. Lietuvoje nacionalinei imunoprofilaktikos programai naudojamos tik tarptautinius standartus atitinkančios vakcinos. Visos Lietuvoje skiepijamos vakcinos yra registruotos šalyje (Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų registras) arba Europos Sąjungoje (Europos vaistų vertinimo agentūra).

Kol kas medicinos mokslas kai kurių užkrečiamųjų ligų profilaktikai, negali pasiūlyti nieko efektyvesnio už skiepus.

"Veido" archyvas

Kauno visuomenės sveikatos centras informuoja, kad šiais metais Kauno apskrityje pirmoji erkių auka tapo moteris – Laimo liga diagnozuota 54 metų kaunietei, rinkusiai žibutes Kleboniškio miško parke. Pernai Laimo liga sirgo 595 Kauno apskrities gyventojai, erkinis encefalitas diagnozuotas 164 Kauno apskrities gyventojams. Daugiausiai susirgimų erkiniu encefalitu buvo užregistruota spalio mėnesį,  didžiausias sergamumas Laimo liga  – rugpjūčio mėnesį.

Valstybinės ligonių kasos (VLK) šiemet jau įsigijo 100 tūkst. sezoninio gripo vakcinos dozių (40 tūkst. mažiau negu pernai). Sumažėjusį kiekį VLK aiškina sumažėjusiu poreikiu: “2009 m. rudens-žiemos ir 2010 m. pavasario laikotarpiu susiformavo negatyvus požiūris į vakcinaciją, todėl šį kartą įsigijome mažiau dozių”, – paaiškino VLK Sveikatos priežiūros organizavimo skyriaus vyr. specialistė Jolita Blaževičiūtė.

Čia svarbu pažymėti, kad net finansiškai nepasiteisinus skiepų nuo vadinamojo kiaulių gripo akcijai, kuomet sunaikinus nepanaudotas vakcinas prarasta daugiau nei 1 mln. Lt, Sveikatos apsaugos ministerija minėtas vakcinas laiko sėkmingu sprendimu. “Pagrindinis ministerijos tikslas – užtikrinti, kad esant reikalui būtų galima suteikti reikiamą pagalbą. Taigi buvusio kiaulių gripo atveju mes buvome pasirengę kritinei situacijai, tačiau džiaugiamės, kad ji nesusiklostė”, – teigia sveikatos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius.

Jo žiniomis, Lietuvos patirti nuostoliai ne itin dideli: “Pagal tuometines pandemijos prognozes ir mūsų nusipirktų vakcinų skaičių Lietuva, galima sakyti, buvo atsargi. Kitos Europos šalys, netikėtai greitai atslūgus epidemijai, prarado ne vieną, o po kelioliką ar net po keliasdešimt milijonų litų”.

Pasak M.Marcinkevičiaus, veikiausiai šį sezoną visų rūšių vakcinų Lietuvą pasieks mažiau. Taip yra todėl, kad diduma lietuvių labai skeptiškai žiūri į skiepus ir skiepijimąsi. Priminsime, kad prieš metus pradėjus siausti kiaulių gripui, iš Vyriausybės nupirktų 27 tūkst. pandeminio gripo vakcinų panaudota vos 5 tūkst. Likusi dalis šį mėnesį buvo sunaikintos.

Statistika liudija, kad kasmet Lietuvoje nuo sezoninio gripo pasiskiepija mažiau nei 5 proc. šalies gyventojų: 2007 m. – per 138 tūkst. (4,1 proc.), 2008 m. – apie 154 tūkst. (4,6 proc.), 2009 m. – per 158 tūkst (4,7 proc.) žmonių. Vakarų Europoje besiskiepijančiųjų dalis kelis kartus didesnė. Užkrečiamų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėjos Daivos Razmuvienės nuomone, neigiamą visuomenės nuomonę dėl skiepų lemia antivakcininiai judėjimai, medicinos įstaigų darbuotojų ir žiniasklaidos skeptiškumas.

Nemokama vakcina nuo sezoninio gripo jau paskiepyta daugiau nei 51 tūkst. gyventojų.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, iki lapkričio 1-osios panaudota daugiau nei pusė rugsėjo mėnesį Lietuvą pasiekusios vakcinos.

Anot centro pranešimo, 33,6 proc. paskiepytųjų – asmenys, sergantys lėtinėmis širdies-kraujagyslių, kvėpavimo takų, inkstų ligomis bei lėtinėmis ligomis, susijusiomis su imuniniais mechanizmais, piktybiniais navikais, 28,5 proc. – vyresni nei 65 metų žmonės, 5,7 proc. – gyvenantieji socialinėse globos ir slaugos įstaigose.

Anot ULAC, praėjusią savaitę Lietuvoje, palyginti su prieš ja buvusia, registruotas didesnis sergamumas gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI).

Susirgo 39,5 iš 10 tūkst. gyventojų, tuo metu prieš savaitę 10 tūkst. gyventojų teko 33,6 gripo ir ŪVKTI atvejai.

Mažiausiai gripu ir ŪVKTI sergama Tauragės apskrityje (21,6 iš 10 tūkst. gyventojų), daugiausiai – Vilniaus (48,4 iš 10 tūkst. gyventojų) . Panašus sergamumo lygis fiksuotas šiemet sausio-vasario mėnesiais.