Saugodamiesi tariamo baubo, saugikliais ir apribojimais suvaržėme žemės rinką ir savų žemdirbių teisę laisvai disponuoti nuosava žeme.

Gegužės 1-ją Lietuva oficialiai atvers žemės rinką užsieniečiams, nepaisant to, kad jau birželio 29 d. vyks referendumas dėl draudimo jiems parduoti žemę. Tokios, švelniai tariant, kuriozinės situacijos nėra buvę nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje, kurios, kaip ir Lietuva, stojimo į ES sutartyje buvo įsipareigojusios laikytis laisvo kapitalo judėjimo principo ir po ilgesnio ar trumpesnio pereinamojo laikotarpio atverti rinką užsieniečiams.
Lietuva išsiderėjo teisę neparduoti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams septynerius metus su galimybe šį pereinamąjį laikotarpį vienąkart pratęsti dar trejiems metams. Praėjo dešimt metų, per kuriuos žemdirbiai, naudodamiesi ES išmokomis, pažangia vakarietiška ūkininkavimo patirtimi, sustiprėjo ir išplėtė savo ūkius, tačiau atėjus laikui vykdyti susitarimus Lietuva persigalvojo.
Laikas parodys, kokį kelią pasirinks tauta ir ar išsipildys niūriausios prognozės dėl galimo Lietuvos išstojimo iš ES ir grėsmės netekti išmokų už žemę. O kol kas užsieniečius pasitinkame apsiginklavę saugikliais ir apribojimais, kuriuos numato naujos redakcijos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, kurį Seimas versdamasis per galvą skubos tvarka priėmė praėjusią savaitę.
Tiesa, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija jau kreipėsi į šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydama vetuoti šio įstatymo pataisas, kaip galbūt prieštaraujančias Konstitucijai ir ribojančias teisę į nuosavybę įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės.
O šmaikštumo nestokojantis europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis sako, kad vertinant Lietuvoje sukeltą isteriją dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams geriausiai tinka mūsų kaimyno estų poeto ir filosofo Reino Raudo žodžiai, kuriais jis pasveikino šviesų lietuvių protą: “Sveikinu lietuvius, kurie išsprendė problemą. Mes Estijoje buvome neatsargūs, todėl daug mūsų žemių išpirko danai, olandai. Išpirko ir išsivežė. Ir dabar mes šokinėjame per tas skyles nuo vieno estiško gabaliuko prie kito.”

“Durnam” įstatymui yra apstatymas
Nors dabar įstatyme jau nebeliko Lietuvos Konstitucijai, Europos Sąjungos teisei ir sveikam protui prieštaraujančių saugiklių, tokių kaip privalomas lietuvių kalbos mokėjimas, perkant žemę, reikalavimas gyventi ten, kur ketinama įsigyti žemės, ar reikalavimas pačiam tą žemę dirbti, vis dėlto, palyginti su kitomis valstybėmis, nustatydami naujas taisykles rinkoje vėl būsime gerokai perlenkę lazdą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Supaprastinus statybų tvarką į rinką jau sausį bus paleista gana daug žemės sklypų.

Namų valdų žemės sklypų pardavėjai panikuoja – eina jau penkti metai nuo ekonominės krizės pradžios, o žemės sklypų kainos ne tik nepasiekė ikikrizinio kainų lygio, bet ir toliau krinta. Be to, atrodo, kad artimiausius penkerius metus dar labiau kris.
„Parduodami dešimties arų namų valdos paskirties žemės sklypai Gulbinų gyvenvietėje, kaina tik 86 tūkst. Lt. Ateityje kaina kils“, – žada vienas stambus nekilnojamojo turto (NT) plėtotojas, prieš keletą savaičių į didžiausią NT turto skelbimų svetainę aruodas.lt įdėjęs skelbimą su kelių dešimčių sklypų šioje vietovėje siūlymais.
Bet iš bandymo pūsti deficito burbulą Lietuvoje dažniausiai išeina tik didelis šnipštas. Skirtingų nekilnojamojo turto agentūrų brokeriai atvirai šypsosi matydami panašius pardavėjų skelbimus.
„Iš tiesų žemės sklypai ne tik kad nebrangs, o dargi pigs, – atvirai dėsto bendrovės „Ontex“ komercijos direktorius Nerijus Valančius. – Mat sugriežtėjo bankų reikalavimai žemės sklypų pirkėjams, norintiems gauti paskolą: bankai dažniausiai sutinka skirti tik 40 proc. žemės sklypui pirkti reikiamo kredito sumos. O jei klientas nori gauti paskolą, kuri sudarytų 85 proc. reikiamos sumos, tada jis turi parengti dar ir būsimo namo projektą bei įsipareigoti namą pastatyti per tam tikrą laiką.“
Bet tik nedaugelis pirkėjų ryžtasi imti pusės milijono litų kreditą ir daugeliui metų įsipareigoti bankui. Šitai matydami įžvalgesni pardavėjai susitaikė su mintimi, kad laukti „savo milijono“ dar keletą metų nebeverta, ir parduoda namų valdos sklypus už tiek, kiek pirkėjas sutinka mokėti.
O antra, kur kas svarbesnė priežastis, turėsianti įtakos dar didesniam namų valdų sklypų pigimui, pasak N.Valančiaus, yra ta, kad šiuo metu baigiama rengti ir derinti daugybė žemės ūkio paskirties sklypų detaliųjų planų: jie skaidomi į mažesnius vienetus ir jų paskirtis keičiama į namų valdas. „O tai tikrai prisidės prie namų valdų sklypų vertės kritimo“, – tvirtina bendrovės „Ontex“ atstovas.

Įžvalgesnieji skuba parduoti mažesne kaina dar šiandien
Nekilnojamąjį turtą vertinančios ir juo prekiaujančios bendrovės „Ober-haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis atkreipia dėmesį, kad žemės sklypai, palyginti su visu kitu nekilnojamuoju turtu, nuvertėjo labiausiai: jų kaina smuko vidutiniškai 50 proc. Mažiausiai, apie 20–30 proc., krito žemės ūkio paskirties žemės kainos, o daugiausiai, net 80–90 proc., – sklypų, ketintų, pakeitus paskirtį į namų valdos, skirstyti į mažesnius vienetus, vertė.
„Matome daugybę atvejų, kai 2007 m. kur nors laukuose, 20–30 km nuo miesto centro, spekuliaciniams tikslams buvo įsigytas sklypas už milijoną litų, ateityje tikintis jį parduoti dar brangiau. Šiandien už jį niekas nemokėtų daugiau kaip 100 tūkst. Lt, – konstatuoja S.Vagonis ir priduria: – Bet ir tai abejoju, kiek daug atsiras drąsuolių, kurie kelsis gyventi 30 km nuo didmiesčio centro, kur nėra nei jokių komunikacijų, nei jokios socialinės infrastruktūros. Tokių namų valdų sklypų ateityje išties daugės, nes jų savininkai baigia rengti detaliuosius planus, bet pardavimo perspektyvos – labai miglotos.“
Beje, tokių sklypų ypač daug aplink Kauną ir Klaipėdą. „Gyventojų šiuose didmiesčiuose mažiau, o tokių sklypų skaičius – toks pat kaip ir aplink Vilnių“, – paaiškina S.Vagonis.
Šiandien, pasak bendrovės „Apus turtas“ brokerio Žilvino Steiblio, žemės sklypų spekuliaciniais sumetimais niekas nebeperka. O traukiantis paklausai kainos toliau krinta.
Maža to, kaip priduria agentūros „Laurus real estate“ brokeris Justinas Vėželis, daugybė namų valdų sklypų savininkų, matydami, kad per penkerius metus nuo krizės pradžios kainos nė kiek nepakilo ir nesama prielaidų joms kilti, irgi pradėjo pardavinėti savo sklypus arba keisti juos į ekonominius butus. „Štai mano patartas vienas klientas už 170 tūkst. Lt ką tik pardavė namų valdos sklypus Avižieniuose ir įsigijo suremontuotą apynaujį dviejų kambarių butą, jį išnuomojo už 1 tūkst. Lt per mėnesį. Per metus jis uždirbs 12 tūkst. Lt. O atmetus amortizacines išlaidas jo pelnas sieks apie 9–10 tūkst. Lt“, – vardija J.Vėželis.
Brokerio nuomone, tai šiuo metu pati saugiausia ir stabiliausia investicija. „Niekur tiek neuždirbsi, jei nesi linkęs labai rizikuoti“, – dėsto „Laurus real estate“ atstovas ir priduria savo klientus, ieškančius pirkėjų namų valdos sklypams, raginantis verčiau leisti kainas ir šiek tiek pridėjus pinigų investuoti į ekonominį būstą, kurio vidutinis pajamingumas – apie 6 proc. per metus.
Tai dar viena priežastis, dėl kurios rinkoje atsirado dar daugiau žemės sklypų, ir tai vėlgi prisideda prie kainų mažėjimo. Bet, pasirodo, ir tai dar ne paskutinis veiksnys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pernai žemės ūkio paskirties sklypų pirkimo sandorių skaičius Lietuvoje viršijo net ekonomikos pakilimo metų statistiką. Bet likusi tiek sklypų, tiek kito nekilnojamojo turto rinka merdi.

Nekilnojamojo turto brokeriai, užkalbinti apie rekordinį žemės sklypų pardavimą per praėjusius metus, tik tyli sukandę dantis ir jokio džiugesio nedemonstruoja. Mat atsigavo ne jiems burbulo metais pelnus sukrovusi žemės ūkio paskirties sklypų (kuriuose, pakeitus paskirtį dygo ir daugiabučiai, ir komerciniai pastatai) šalia didmiesčių rinka, o tik žemdirbystei skirtų sklypų provincijoje pardavimas. Bet čia biznis menkas – vidutinė kaina kaip buvo taip ir liko apie 4 tūkst. Lt už ha, o pačiose derlingiausiose žemėse kaina irgi nepasikeitė – 10–12 tūkst. Lt už ha. Tuo tarpu 2006-2007 m. tiek kainavo vienas aras žemės ūkio paskirties žemės šalia didmiesčio. O daugiabučiams bei įvairiai komercinei veiklai skirti sklypai didmiesčių centruose buvo pardavinėjami apskritai už protu sunkiai suvokiamą kainą. Dabar ši rinka visiškai merdi.

Vėjo jėgainių statyba išjudino pajūrio žemės rinką
“Žemės sklypų rinka, palyginti su kitu nekilnojamuoju turtu, atsitiesė pernai, bet, jei panagrinėtume detaliau, pamatytume, kad daugiau kaip pusę visų pernai parduotų sklypų sudarė žemės ūkio paskirties sklypai žemdirbystei, – aiškina Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius Rimas Kirdulis. – Be to, ūkininkai pirkdavo tik tuos sklypus, kurie būdavo ne mažesni nei 2 ha ir paprastai tik derlingos vietovėse.”
Bet, nors sklypų derlingiausiose žemėse pardavimas ir pagyvėjo, kaina išliko stabili apie 10 tūkst. Lt už ha – tiek Vidurio, tiek Šiaurės, tiek pietvakarių Lietuvoje. O daugiausiai už žemės ūkio paskirties žemę mokėta 12 tūkst. Lt už hektarą. Bet tiek ūkininkai moka nebent tiems pardavėjams, kurių žemės rėžiai įsiterpę į jų jau turimas žemes.
Tuo tarpu Rytų Aukštaitijoje, kur žemės našumas žemiausias, žemė perkama ir parduodama tikrai pigiai – vos 3,5 – 5 tūkst. Lt už ha.
Tarp pernai populiarumu išsiskyrusių žemės ūkio paskirties sklypų – daugybė sklypų pajūryje. “Bet ne ūkininkai juos pirko, – nusijuokia pajūryje nekilnojamuoju turto prekiaujančios bendrovės “West city” direktorius Ruslanas Kakurinas. – Pernai tokių sklypų rinką labai pagyvino vėjo jėgainių parkų kūrimas. Vos tik buvo paskelbtas aukštas alternatyvios energijos supirkimo tarifas, iš karto padidėjo susidomėjimas sklypais, kurie iki tol nebuvo įdomūs niekam – nei ūkininkams (mat žemė čia nėra naši), nei rekreacijai (nes per toli nuo jūros)”.
Tuo tarpu vėjo jėgainei užtenka nuo 50 arų iki 1,5 ha. Šių sklypų kaina siekė apie 15 tūkst. Lt už arą, o už didesnius sklypus – nuo 20 tūkst. Lt iki 30 tūkst. Lt. Vėliau, kai rinka persisotino, kaina žnegtelėjo žemyn iki 10 tūkst. Lt.
“Pusė visų į mūsų agentūrą pernai besikreipusių klientų ieškojo, būtent, jėgainėms tinkamų žemės ūkio paskirties sklypų. Ypač šie pirkėjai buvo aktyvūs pirmoje praėjusių metų pusėje”, – patikslina R.Kakurinas.
O mažiausiai pernai domėtasi žemės ūkio paskirties sklypais ežeringiausioje šalies dalyje Rytų Aukštaitijoje: apie Zarasus, Ignaliną. Ir, nors pasak R.Kirdulio, dauguma čia siūlomų paties įvairiausio dydžio sklypų parduodami su ežero pakrante, bet sutinkančių mokėti prašomus nuo 50 tūkst. Lt iki 100 tūkst. eurų vangiai atsiranda.
Bet visai kitaip kalba pakrypsta, kai kalbama pie miškus. Šitie sklypai, nepriklausomai nuo regiono, yra antroje likvidžiausio nekilnojamojo turto grupėje. Už brandžius, kirtimui tinkančius miškus vidutiniškai mokama nuo 10 iki 20  tūkst. Lt už ha. O, jei mišką reikia atsodinti – nuo 4 tūkst. Lt iki 8 tūkst. Lt už ha.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Regioninės spaudos skelbimų skiltis užvertė pasiūlymai supirkti žemę ir mišką. Dažniausi pirkėjai – miškininkystės įmonės.
Bendrovės „Miško projektai“ Šiauliuose direktorius Arnas Kulikauskas tvirtina, kad konkurencija suaktyvėjo, nes nebeliko pasiūlos. „Žmonės įsivaizduoja, kad žemė turi brangti, todėl mažėja pasiūla ir didėja konkurencija. Gyventojai žemę pardavinėja Vokietijos kainomis, o gyvename Lietuvoje“, – piktinasi A.Kulikauskas.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Remi Real Estate“ vyresnysis brokeris Aidas Kuklys pritaria, kad žemės pasiūla nedidelė, nes didelius plotus valdo anksčiau žemę susipirkę koncernai, žemės ūkio bendrovės, ūkininkai. Be to, iki krizės gana nemažai žmonių pirko žemę spekuliaciniams tikslams ir nieko su ja nedarė – dabar ta žemė apleista ir nepaklausi. Pasak A.Kuklio, į žemės paieškas įsitraukė ir energetikos projektų plėtotojai, norintys statyti saulės elektrines.
„Žemės ūkio paskirties sklypai dabar taip pat paklausūs kaip investicijų objektas – galima nusipirkti, išnuomoti, kas metai gauti pajamų ir tikėtis, kad sklypai pabrangs. Be to, nemažai kas juose užsiima veikla pagal ES programas, tokia kaip miško įveisimas, – galima deklaruoti veiklą ir gauti išmokas“, – komentuoja A.Kuklys.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis primena, kad žemės ūkio ir miško paskirties sklypai per krizę nukentėjo mažiausiai: paprasti žemės sklypai, kuriuose planuotos gyvenamosios ir komercinės teritorijos, prarado 70–90 proc., o miško ir žemės ūkio – tik 20–30 proc. buvusios vertės.
„Šiemet ir pernai žemės ūkio paskirties sklypų kainos ūgtelėjo 5–10 proc. Pardavėjai, matydami, kad kainos atsigauna, nesibaimina ir mažiau noriai kalbasi su potencialiais pirkėjais“, – mano S.Vagonis.

VŽ nuotr.

VEIDAS: Ar tikrai nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje nebekris – dugnas pasiektas?
V.Z.: Daug priklausys nuo to, kaip toliau klostysis situacija Europos Sąjungoje. Dabar atrodo, kad viskas normalizavosi, rinkoje atsirado stabilumo, bet neigiamų atgarsių iš Ispanijos, Graikijos vis dar sulaukiame. Nenoriu būti blogas pranašas, bet bijau, kad graikai gali neišsikapstyti, o tuomet kiltų naujų problemų. Neramumai euro zonoje tiesiogiai veikia tiek visą Lietuvos ekonomiką, tiek nekilnojamojo turto rinką ir gali vėl sukelti jos stagnaciją.
Tarkime, pernai pavasarį nekilnojamojo turto rinkoje buvo juntamas aiškus pagyvėjimas, bet jau vasarą ėmus kalbėti apie disbalansą ES pirkėjų lūkesčiai labai stipriai smuko, pardavimas sustojo. Tai tęsėsi maždaug iki šių metų pavasario. Dabar vėl jaučiamas sujudimas, ypač Vilniuje, labai padaugėjo gyventojų, sklypuose vykdančių individualią statybą.
VEIDAS: Jūsų prognozėmis, kokia bus tolesnė Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos raida?
V.Z.: Kol demografinė padėtis Lietuvoje bus neigiama, tol žymesnio būstų ar sklypų kainų didėjimo negalime tikėtis. Tačiau atskiruose miestuose padėtis bus skirtinga. Pavyzdžiui, Vilniaus demografinė padėtis šiandien dar gana stabili: nors nemažai jaunų žmonių išvyksta, tačiau jų praradimą kompensuoja atvykę gyventojai iš mažesnių miestų. Užtat kituose miestuose gyventojų sparčiai mažėja, o tai, aišku, labai stipriai veikia nekilnojamojo turto rinką.
Kita vertus, teigti, kad ateityje kainos visai nebekils, negalima, juolab kad pinigai laikui bėgant nuvertėja ir nekilnojamojo turto kainų pokyčiai paprastai atitinka arba netgi šiek tiek lenkia infliacijos lygį. O kai matome, kokius didelius pinigų kiekius į rinką išleido tiek JAV, tiek euro zona (ir tai dar ne pabaiga), tampa aišku, kad infliacijos, o sykiu ir nedidelio kainų kilimo išvengti tikrai nepavyks. Ypač Vilniuje.
VEIDAS: Bet ar pagrįstos gyventojų, iki krizės pirkusių butus smarkiai išpūstomis kainomis, viltys, kad jų būsto vertė dar grįš į buvusį lygį?
V.Z.: Na, jei mes, tarkime, traktuotume, kad infliacija per metus siekia apie 3 proc., o nekilnojamojo turto kainos nukrito apie 40 proc., galima būtų apskaičiuoti, per kiek metų nuvertėjusio būsto kaina gali priartėti prie buvusios. Žinoma, tai tik juokai, tačiau noriu pabrėžti, kad infliacijos įtakos atmesti negalima.
Beje, tie, kurie nusipirko nedidelius butus Vilniuje ir dabar juos nuomoja, manau, savo pinigus saugiai investavo ir gali sulaukti netgi didesnės grąžos, nei laikydami indėlius banke, pirkami akcijas ar obligacijas. Dabar apskritai neblogas laikas pradėti investuoti, nes rinkoje yra gana patrauklių objektų – nedidelių butų, kuriuos galima įsigyti ir išnuomoti. O prireikus per du tris mėnesius nesunkiai perparduoti.
VEIDAS: Kokių pokyčių galima tikėtis nuomos rinkoje: labiau apsimokės būstą nuomotis ar pirkti?
V.Z.: Keisčiausia, kad matematiškai skaičiuojant labiausiai neapsimoka pirkti namo – jį naudingiausia nuomotis, tačiau pas mus viskas atvirkščiai: mažus butukus mes nuomojamės, o didelius namus perkame. Nuosavas namas – iš tiesų brangus malonumas, bet jis suteikia saugumo jausmą. Na, o nuomos kainos stabilizavosi tik pastarąjį pusmetį, be to, išryškėjo aiški tendencija, kad būstą nuomininkai dabar renkasi pagal šildymo kainas.
VEIDAS: Pastaraisiais mėnesiais šalyje gana smarkiai padidėjo sklypų pardavimas. Ar šios tendencijos išliks ir ateityje?
V.Z.: Sklypų pardavimas didėjo, bet tikrai ne kainos. Žmonės statosi namus, nes jų savikaina vis dar gerokai mažesnė nei per piką, nors statybinės medžiagos ir vėl brangsta.
Lietuviai dabar perka mažesnius butus ir statosi mažesnius namus: jau supratome, kad dviejų trijų šimtų kvadratinių metrų namo nereikia, visiškai pakanka ir šimto kvadratinių metrų namuko. Šios tendencijos turėtų išlikti. Kita vertus, energetinio efektyvumo reikalavimai būsto statybos atžvilgiu vis didėja: nuo 2020 m. jie taps dar griežtesni, tad namai brangs ir jų statybų gali sumažėti.
VEIDAS: Šiuo metu sostinėje statomi net septyni nauji verslo centrai, netrukus ketinama pradėti statyti dar kelis, bet ar jie turės nuomininkų?
V.Z.: Bėda ta, kad investuotojai turi žemės ir su ja reikia kažką daryti. Šiuo metu turime daugiau norinčiųjų nuomotis sandėlius ar gamybines patalpas nei biurus, o naujų stambių žaidėjų iš išorės, tokių kaip „Barclays“, atėjimo šiuo metu nesitikima. Bet biurų statybos vis tiek vyksta. Naujus biurus gal ir galima pamažu statyti, bet aš iš tikrųjų nebematau, kas galėtų juos nuomotis.
VEIDAS: Jums gerai žinoma situacija ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių nekilnojamojo turto rinkose. Kurios iš jų greičiausiai atsities po nekilnojamojo turto burbulo sprogimo?
V.Z.: Reikėtų pradėti nuo to, kad lenkai nuosmukio visai nepatyrė, ten rinka išliko stabili ir dabar yra gana aktyvi. Iš Baltijos šalių geriausia padėtis Estijoje: estai protingai susitvarkė savo ekonomiką, šalimi pasitiki užsienio investuotojai. Na, o broliukams latviams sekasi truputį blogiau nei mums, bet ir jie jau atsispyrė nuo dugno ir sunkiai, labai pamažu, kopia į viršų.

Lietuviai dabar perka mažesnius butus ir statosi mažesnius namus. Šios tendencijos turėtų išlikti ir ateityje.

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje itin suaktyvėjo prekyba žemės sklypais. Vien kovą sandorių pagausėjo daugiau nei 10 proc. Ir valstybiniai statistikos šaltiniai, ir apklausos, ir skelbimų pasiūlos analizė rodo, kad dabar sklypai – apskritai daugiausiai dėmesio sulaukiantys nekilnojamojo turto objektai.
Pavyzdžiui, VĮ Registrų centro duomenimis, daugiau nei pusę visų kovo mėnesį įvykusių nekilnojamojo turto pardavimo sandorių sudarė būtent žemės sklypų sandoriai. Pasirodo, praėjusį mėnesį šalyje parduota per 4,6 tūkst. žemės sklypų, neskaičiuojant sandorių, kai buvo parduodama valstybinė žemė. Ir toks žemės sklypų sandorių suaktyvėjimas su nedidelėmis pertraukomis fiksuojamas jau visus metus.
Vis didėjantį susidomėjimą žemės sklypais rodo ir nekilnojamojo turto skelbimų statistika. Nuo 2009 m. antros pusės buvo fiksuojamas sklypų pasiūlos mažėjimas, tačiau nuo 2010 m. antrojo ketvirčio pasiūlos rodikliai vėl ėmė kilti. Palyginti šių metų ir 2010-ųjų pirmąjį ketvirtį, per trejus metus sklypų pasiūla yra padidėjusi maždaug dvigubai.
Nekilnojamojo turto portalo Aruodas.lt atliktų besidominčiųjų nekilnojamuoju turtu apklausų rezultatai taip pat atskleidžia, kad sklypai – vieni šiuo metu paklausiausių nekilnojamojo turto objektų. Anksčiau labiausiai domėjęsi parduodamais butais ir namais, šiuo metu pirkėjai vis didesnį dėmesį skiria sklypų paieškoms ir galvoja apie savarankišką individualaus namo statybą.
Pasak ekspertų, sklypai perkami dėl kelių priežasčių. Viena vertus, pastaruoju metu atpigo namų statybos sąnaudos, tad dabar geras metas statytis individualius namus. Be to, „Swedbank“ Smulkiojo verslo aptarnavimo departamento direktorius Sigitas Žutautas priduria, kad šiuo metu yra palankios ir dirbamos žemės kainos. Beje, bankininkas tvirtina, kad tarp žemės pirkėjų yra ir ne ūkininkų, nes sklypus pastaruoju metu aktyviai perka ir investuotojai, kurie renkasi žemę kaip gana saugią alternatyvą tradicinėms investicijoms.

Visoje Lietuvoje vykdomas mokyklų tinklo optimizavimas, kai vaikų nesurenkančios ugdymo įstaigos jungiamos prie didesnių, daugelyje miestų ir rajonų sukėlė mokytojų, tėvų bei mokyklų vadovų nepasitenkinimą.

Vieni tiesiog stengiasi išlaikyti darbo vietas, kiti nenori vaikų vežioti į toliau įsikūrusias mokyklas, tačiau neretai pasipiktinimas kyla ir dėl to, kad neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis nusprendžiama uždaryti vieną ar kitą ugdymo įstaigą.
Štai Šiaulių Centro pradinės mokyklos bendruomenė įsitikinusi, kad savivaldybės tarybos nariams reikalingas tik geroje vietoje stovintis pastatas, todėl neatsižvelgiant į tai, jog mokykloje besimokančių mokinių skaičius atitinka optimalios mokyklos sampratą, užtenka mokinio krepšelio lėšų, sukurta tinkama edukacinė aplinka, ją norima uždaryti.
“Mokykla atitinka visus specialiuosius ir bendruosius kriterijus, tačiau vis tiek buvo išskirta tarp kitų kelių, kurias norima naikinti. Kažkam jau pažadėtas pastatas, esantis patrauklioje miesto vietoje, arba tikimasi privatizuoti žemės sklypą. Be to, mūsų mokyklos sąskaita norima spręsti įstaigų, nesurenkančių mokinių, problemas”, – mano Šiaulių Centro mokyklos tarybos narė Erika Jonušienė ir priduria, kad mokykloje atsižvelgiant į tėvelių pageidavimus planuojama vykdyti mokamą vaikų neformaliojo švietimo veiklą, įkurti mokamą prailgintos dienos centrą, bendruomenė sutiko savo lėšomis pakeisti langus, prisidėti prie kitų renovacijos darbų, tačiau šie pasiūlymai tarybos narių nesudomino.
Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė sako, kad vykdant mokyklų tinklo optimizavimą daugelio mokymo įstaigų bendruomenės skundžiasi, rašo įvairius raštus, kitokiais būdais kovoja, kad mokyklos nebūtų uždarytos. “Dar 2009 m. nuspręsta mažinti mokyklų skaičių. Taryba diskutuoja, kurias pradines mokyklas reikėtų prijungti prie progimnazijų, tačiau sprendimo kol kas nėra priėmusi. Centro pradinės mokyklos reorganizavimas – kol kas tik siūlymas”, – tikina V.Damskienė.
Tad kol politikai svarsto, tėvai baiminasi, kad jiems patraukli mokykla gali būti bet kada uždaryta, nes jų argumentai tarybos narių nepasiekia.