Ūkiškesnis ir skaidresnis Kauno miesto savivaldybės bei jos įmo­nių valdymas atsispindi ir fi­nan­sinėse ataskaitose. Per pa­sta­ruo­sius 9 mėnesius bendros Kauno miesto savivaldybės ir jos įmonių skolos sumažėjo net 45 mln. eurų. Racionalesnis miesto reikalų tvarkymas leido ne tik sumažinti skolas, bet ir pradėti spręsti opiausius Kauno skaudulius: į gatvių, kiemų ir tiltų tvarkymą 2015 m. investuota dvigubai daugiau lėšų nei 2014-aisiais.

Arnoldas BUKELIS

„Anksčiau mes visi girdėdavome pasiteisinimus, kad miestas apleistas, nes nėra pinigų. Aš visuomet sakiau, kad pinigų yra, tik jie anksčiau buvo leidžiami nežinia kur ir nežinia kaip. Prieš 9 mėnesius pradėjus darbus ir subūrus profesionalų komandą situacija pasikeitė. Dabar, pasibaigus finansiniams metams, mes jau galime pamatyti pirmuosius rezultatus, o jie iškalbingi“, – teigia Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Atsikratė skolų šleifo

2014 m. pabaigoje bendra Kauno miesto savivaldybės ir jos valdomų įmonių skola siekė 235 mln. eurų. Per 2015 metus skolas pavyko sumažin­ti net 45 mln. eurų (iki 190 mln. eurų). Pirmą kar­­tą per pastaruosius du dešimtmečius Kauno mies­to savivaldybė metus baigė be pradelstų sko­lų.

Per pastaruosius 9 mėnesius beveik išnyko ilgiau nei dešimtmetį vilkęsis Kauno miesto savivaldybės skolų savo įmonėms šleifas – jos sumažėjo nuo 13,5 mln. iki 1,6 mln. eurų.

„Dar vienas sėkmingas rodiklis – 2015 m. į Kauno miesto biudžetą gauta 21 mln. eurų daugiau pajamų nei 2014 m.“, – pabrėžia Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas.

Padvigubino investicijas

Nepaisant gerokai sumažintų skolų, Kaunas kur kas daugiau investavo į didžiausią miesto skaudulį – apleistų gatvių ir kiemų tvarkymą. Šiems reikalams, įskaitant ir tiltų tvarkymą, skirtų lėšų suma 2015 m. buvo daugiau nei dvigubai didesnė nei 2014-aisiais (nuo 16,5 mln. eurų užpernai investicijos išaugo iki 33,5 mln. eurų pernai).

„Ne kartą esu girdėjęs bandomą kurti mitą, kad Kaune pagaliau prasidėję dideli pokyčiai vyksta grimzdimo į skolas sąskaita. Mitus geriausiai griauna juodu ant balto pateikti skaičiai, – sako Kauno meras V.Matijošaitis. – Jei kalbame apie gatvių tvarkymą, šiais metais tam skirsime dar daugiau resursų. Kai miestas per daugelį metų buvo taip stipriai apleistas, per metus visko iškuopti neįmanoma.“

Nusiderėjo įkainius

Kauno miesto savivaldybė, palyginti su 2014-aisiais, pernai 33 proc. sumažino komandiruotėms skirtas išlaidas, 33 proc. sumažėjo savivaldybės tran­sporto išlaikymo sąnaudos. 2015 m. pabaigoje buvo baigta savivaldybės reorganizacija, per kurią darbuotojų sumažėjo 17 proc. Per metus tai leis sutaupyti apie 1,5 mln. eurų.

Nuo praėjusių metų pavasario Kauno gatves tvarkantys kelininkai dirba beveik trečdaliu pigiau – miesto vadovams senose sutartyse rastus įkainius pavyko nusiderėti 30 proc. Miesto žaliuosius plotus prižiūrinti bendrovė po derybų savo įkainius sumažino 18 proc. n

Užs. Nr. VPL 1031

Kartu su 2015 m. įvedamu euru ateina ne tik ekonominiai pranašumai – už euro slypi ir pavojai. 2001 m. eurą įsivedusi Graikija šiuos pavojus pajuto itin skaudžiai. Ar Lietuva įstengs nenusvilti nagų?

Martynas Šimulis

Lietuvoje vieni džiaugiasi būsimu euro įvedimu, o kiti iki šiol negali ir nenori patikėti, kad reikės laidoti nacionalinę valiutą litą. Ekonomistai ir politikai teigia, kad euras – mūsų ekonominis žingsnis į priekį, padėsiantis skatinti užsienio prekybą ir padidinsiantis investicijas. Bendro Europos Sąjungos piniginio vieneto priešininkai šaukia, kad tai – tik turtingiesiems naudingi pokyčiai, pakelsiantys visų prekių kainą ir dar labiau nuskurdysiantys šalį.

Euro šalininkai patys pripažįsta, jog vien šios valiutos įvedimas ekonomikos nepagerins, o kelerių metų patirtis rodo, kad kartais su didžiausiais sunkumais gali susidurti būtent tos valstybės, kuriose cirkuliuoja bendra ES valiuta.

Mūsų šaliai įsivedus eurą kyla grėsmė tapti tuo, kas seniai pasaulyje buvo vadinama silpnos ekonomikos pavyzdžiu – Graikija. Rugsėjo viduryje Europos Komisijos išleistoje kasmetėje ekonomikos prognozėje „ES valstybių pramonės konkurencingumo progresas“ šalys narės yra suskirstytos į keturias grupes. Lietuva atsidūrė trečiojoje – mūsų ekonomika apibūdinama kaip „kukli, bet auganti“. Kartu su Lietuva šioje kategorijoje yra kaimyninės Latvijos, Lenkijos bei Estijos šalys, Čekija, Ispanija, Portugalija, Rumunija, Vengrija, Slovakija ir… Graikija.

Tai reiškia, kad graikai, anksčiau vadinti ES inkaru, pamažu kelia savo ūkį, o šalies premjeras Antonis Samaras netgi teigė, kad trečiąjį 2014 m. ketvirtų Graikijoje pirmą kartą per dvejus metus bus užregistruotas ekonomikos augimas. Prieš penkerius metus Graikijai buvo kilusi rimta bankroto grėsmė, nes jos skolos gerokai viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą (2009 m. graikų skolos sudarė 365 mlrd. JAV dolerių, arba 108 proc. BVP).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip atsitiko, kad kraštą išgražinę projektai akmeniu pakibo po savivaldos kaklu?

Per pastaruosius dešimt metų savivaldybių skolos padidėjo penkis kartus ir šių metų liepos 1 dieną viršijo du milijardus litų. Pusė šalies savivaldybių negali skolintis be ES paramos įgyvendinamiems investicijų projektams, nes yra išnaudojusios skolinimosi limitą. Savivaldybės prasiskolino vykdydamos ES struktūrinių fondų projektus, prie kurių vykdymo turėjo prisidėti ir pačios. Skolos šiems projektams vykdyti sudaro apie pusę visos savivaldybių skolos, o kai kuriose savivaldybėse (Kaišiadorių, Šakių ir Trakų rajonų, Alytaus miesto ir Pagėgių) – ir visus šimtą procentų. Tokią chronišką ligą konstatuoja Valstybės kontrolė, Lietuvos savivaldybėse atlikusi valstybės lėšų ir turto valdymo teisėtumo vertinimą.

Šitaip savivaldybės prasiskolino iš esmės dėl dviejų priežasčių: pirmiausia dėl to, kad privalėjo prisidėti nuosavomis lėšomis prie projektų, finansuojamų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšomis, ir dėl krizės smarkiai sumažintų bei iki šiol neatkurtų biudžeto pajamų.

Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas gerai prisimena, kaip  savivaldybių merams buvo „laužomos rankos“, reikalaujant padidinti projektų kofinansavimą net iki 40 proc., kai  2007 m. pabaigoje paaiškėjo, kad 2004–2006 m. Sanglaudos fondo finansuojamiems vandentvarkos ir atliekų tvarkymo projektams įgyvendinti papildomai prireiks daugiau nei milijardo litų.

„Verslas tuomet pasinaudojo situacija ir, ko gero, spekuliatyviai du–keturis kartus padidino statybos darbų kainas vandens tiekimo ir valymo bei atliekų tvarkymo projektuose, palyginti su tomis, kurias Lietuva planavo prieš stodama į ES. Viešųjų pirkimų dalyviai iš esmės vadovavosi tokia logika: galite ir daugiau sumokėti, nes nemokamai gavote ES paramos lėšų. Ir savivaldybės buvo prievartaujamos surasti trūkstamų lėšų – skolintis iš bankų, naudotis kitais įmanomais rezervais, kad tik projektai būtų įgyvendinti“, – pasakoja R.Čapas.

Projektai buvo įgyvendinti, o Lietuva raportavo apie sėkmingai panaudotas ES paramos lėšas: buvo investuotos visos 2004–2006 m. ES finansinės perspektyvos Sanglaudos ir struktūrinių fondų lėšos, įgyvendinta 105,36 proc. Europos regioninės plėtros fondo ir 100,75 proc. Europos socialinio fondo remiamų projektų.

Nemokamai pasitikrinti partnerių mokumą verslo valdymo sistemoje „EuroSkaita“ pasiūliusi bendrovė „Prototechnika“ skaičiuoja, kad per dvejus metus užklausų skaičius padidėjo 70 procentų. Sistemos vartotojai jau įprato iš pradžių patikrinti mokumą ir tik vėliau parduoti prekes ar paslaugas be išankstinio apmokėjimo.

„Skolų prevencijos“ funkcija „EuroSkaitos“ vartotojai naudojasi nuo 2010 m. Čia pateikiama skolų išieškojimo ir prevencijos paslaugų bendrovės „Gelvora“ sistemos www.infodebt.lt informacija bei išvada, ar dominanti įmonė yra rizikinga. Vartotojai taip pat gali palikti savo komentarą ar pažymėti, kad įmonė vėluoja atsiskaityti už prekes ar paslaugas.
2012 m. birželį-sausį informacijos apie dominančias įmones ieškojo 790 „EuroSkaita“ vartotojų, kai atitinkamu laikotarpiu 2010 m. užklausas pateikė 464 „EuroSkaita“ vartotojai.
Rūtos Stanevičienės, „Gelvoros“ Ekonominės informacijos valdymo skyriaus vadovės, teigimu, skolų prevencija aktuali visų sričių didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonėms: „Tai gali būti ūkininkus tikrinančios agrotechnika prekiaujančios įmonės, taip pat ir vaistines tikrinančios farmacijos bendrovės. Taip pat dažnai funkciją naudoja kuru didmena prekiaujančios bendrovės, kurios tikrina kreditines kuro korteles užsisakančias įmones. Funkcija praverčia visose srityse, kur atsiskaitymas gali būti atidėtas.“
Pasak Kęstučio Skukausko, „Prototechnikos“ direktoriaus plėtrai, sistemos www.infodebt.lt pateikiama informacija padeda „EuroSkaitos“ vartotojams tiksliau įvertinti sandorių riziką ir dar efektyviau valdyti finansus.
„Šia paslauga naudotis paprasta. Vartotojui nereikia išeiti iš „EuroSkaitos“ lango – užklausą jis gali pateikti ir vertinimą gauti paspaudęs mygtuką „Skolų prevencija“. Paslauga nemokamai teikiama visiems naujesnes „EuroSkaita“ versijas turintiems klientams, jų šiuo metu yra daugiau kaip 800“, – sako K. Skukauskas.

Lietuvos savivaldybių iš bankų paimtų paskolų suma per ketverius metus išaugo net 1,64 karto: nuo 1,062 mlrd. iki 1,737 mlrd. Lt. Kai kurioms savivaldybėms skolos tapo nebepakeliamu akmeniu po kaklu. O ar esama būdų, kaip tas skolas sumažinti?

Lietuvos savivaldybių pradelsti kreditoriniai įsiskolinimai nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. išaugo 2,4 karto, nuo 137,3 mln. iki 326 mln. Lt. Pagal bendros skolos, kuri susideda iš bankų paskolų ir įsiskolinimų savivaldybių paslaugų teikėjams, dydį šiuo metu rekordus viršija Vilniaus savivaldybė, iš viso jau turinti per 950 mln. Lt skolų.
Kai kurioms savivaldybėms skolos tapo milžiniškais, jas skandinančiais  akmenimis po kaklu, ir tai jau ima atsiliepti tiek tų miestų įmonėms, tiek gyventojams. “Iš tiesų kuo didesnė savivaldybės pradelsta skola, palyginti su jos gaunamomis pajamomis, tuo mažiau galimybių ji turi skolintomis lėšomis pradėti naujus projektus. Kreditoriniai įsiskolinimai – tai nesugebėjimas laiku atsiskaityti tiek su verslo įmonėmis, tiek su savivaldybėms priklausančiomis visuomeninio transporto, šilumos, vandens, elektros energijos ir kitomis įmonėmis. Dėl tokių skolų savivaldybės negali laiku nei išmokėti algų darbuotojams, nei atsiskaityti su bankais, nei sumokėti mokesčių valstybei“, – teigia Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėjas finansų klausimais Rimantas Čapas.
Savivaldybė, kurios pradelsta skola tam tikru metu siekia 46 proc. visų jos gautų pajamų, nebeturi teisės skolintis pinigų iš Lietuvos komercinių bankų savo lėšomis inicijuojamiems investicijų projektams įgyvendinti.
Tiesa, Europos struktūrinei paramai gauti savivaldybėms tokios skolos limitas yra didesnis – 75 proc. Pavyzdžiui, praėjusių metų spalį Alytaus miesto savivaldybės skolos sudarė daugiau kaip pusę jos gautų pajamų – 51,5 proc. Tai reiškia, kad Alytus tą dieną nebeturėjo teisės skolintis savo lėšomis finansuojamiems investicijų projektams įgyvendinti, tačiau ES lėšomis finansuojamiems projektams kofinansuoti skolintis dar galėjo.

Vilniui Lietuvos bankai nebeskolina

Vilniaus meras Artūras Zuokas pripažino, kad bendras sostinės paskolų iš bankų ir finansinių institucijų portfelis šiuo metu yra apie 460 mln. Lt, panašiai sudaro ir finansiniai įsipareigojimai įvairių paslaugų teikėjams „Taigi bendra skola šiuo metu siekia apie 950 mln. Lt”, – skaičiuoja A.Zuokas.
Palyginkime: Londonas, kuriame gyvena per 8 mln. gyventojų, šiuo metu iš viso turi 348 mln. JAV dolerių skolų (939 mln. Lt). Taigi mažiau nei Vilnius, kuriame gyventojų 15 kartų mažiau nei Londone. Kredito reitingų agentūros „Moody“s“ investuotojų tarnybos ekspertai pabrėžia, kad Londono skolų valdymo praktika jau daug metų yra apdairi ir konservatyvi, todėl jai suteiktas AAA ilgalaikio skolinimosi reitingas. Tai aukščiausias reitingas, kurį „Moody“s“ suteikia savivaldybėms. Beje, tokį reitingą Londonas gauna jau 36 metus paeiliui. Tai šiam miestui teikia galimybę mažinti skolinimosi sąnaudas. Kitaip tariant, Londonas paprastai skolinasi su 2–2,2 proc. palūkanomis.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad mūsų sostinė atsidūrė aklavietėje, tačiau kaip liudija užsienio, o ir kai kurių Lietuvos miestų patirtis, išeičių vis dėlto esama. Tad kaip labiausiai prasiskolinusios Lietuvos savivaldybės galėtų sumažinti šimtamilijonines skolas?
Visų pirma prasiskolinusios savivaldybės galėtų žengti Kauno pavyzdžiu. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas sako, kad per praėjusius metus antro pagal dydį Lietuvos miesto savivaldybė bendrą savo skolą sumažino net 30,2 mln. Lt. Šiuo metu Kaunas turi apie 174 mln. Lt skolų, arba 5,5 karto mažiau negu Vilnius. Kauno pasirinktas skolos mažinimo būdas nebuvo sudėtingas: 14 mln. Lt skolą leido sumažinti iš savivaldybės įmonių paimti dividendai, o 16 mln. Lt skolos nurėžė palankios sutartys su bankais: tai yra senų kredinių linijų pakeitimas naujomis su ypač palankiomis palūkanomis. Paprasčiau tariant, dabar bankai bent jau Kauno miestui skolina už kelis kartus mažesnes palūkanas nei anksčiau. Ir vien tai leidžia sutaupyti milijonus.
Regis, panašiai netolimoje ateityje ketina elgtis ir sostinė. “11 mln. Lt bus sutaupyta per artimiausius dvejus trejus metus perfinansavus esamas skolas kito banko išduotomis paskolomis už mažesnes palūkanas. Jas viešo konkurso būdu perėmė DNB bankas, pasiūlęs geresnes sąlygas, kurios ateityje ir leis sutaupyti apie 11 mln. Lt“, – paaiškino Vilniaus meras.
Taip pat sostinės savivaldybė sutarė su bankais atidėti skolų išmokėjimo terminus, iš jų ir 79 mln. Lt grąžinimą bankrutavusiam bankui „Snoras“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiuo metu labiausiai finansų krizės purtomos Pietų Europos šalys niekada nebuvo nei Lietuvos verslininkų eksporto, nei investicijų prioritetinės kryptis, tačiau kai kurie verslininkai bando pasinaudoti dabartine padėtimi savo pozicijų įtvirtinimui.

Medinius namus per krizę gaminanti Dariaus Beconio individuali įmonė į Pietų Europos rinkas pasuko per patį krizės įkarštį – 2009 metais. Šiandien įmonė eksportuoja į Italiją, Ispaniją, Portugaliją, o įmonės vadovas Darius Beconis džiaugiasi, kad jokių pokyčių dėl finansinių turbulencijų tose rinkose nepajutęs.
„Mao Dzedunas yra pasakęs: „Kuo blogiau – tuo geriau“. Kai rinkos traukiasi, reikia į jas eiti. Reikia ne verkti, o dirbti, ieškoti klientų ir tarp dešimčių milijonų tose rinkose gyvenančių žmonių atsiras tokių, kuriems reikia namo. Mes nesame papūgos ir kai visi lietuviai susitelkia į Norvegiją, mes iš ten dingstame. Pietų Europos šalių privalumas, kad žmonės mėgaujasi gyvenimu, o nėra susikaustę ir stresuoja kaip vokiečiai“, – savo motyvus eiti į krizės purtomas rinkas atskleidžia D.Beconis. Maža to, lietuviai šiose rinkose netgi plečiasi – šiuo metu dviejuose Ispanijos miestuose kartu su ispanais kuria savo atstovybes ir produkcijos pardavimo aikšteles, o Airijoje ketina statyti jau antrą tokią aikštelę.
Esminių pokyčių nejaučia ir į Ispaniją bei Italiją eksportuojantis klijuotų medienos konstrukcijų gamintojas „Jūrės medis“. Įmonės valdybos pirmininkas Ovidijus Jankauskas tvirtina, kad eksportas į Italiją netgi didėja dėl naujų klientų atsiradimo. „Galbūt kai kurie gamintojai traukiasi iš rinkų ir užleidžia pozicijas mums?“ – svarsto O.Jankauskas.

Vieniems sunkumai, kitiems – galimybės

Lietuvos ambasadų Ispanijoje ir Italijoje darbuotojai pastebi, kad lietuvių verslininkų susidomėjimas šiomis šalimis vos šiek tiek mažesnis nei anksčiau, o labiausiai Ispanijos rinka domisi ir partnerių čia ieško Lietuvos baldų, medienos ir maisto pramonė. Štai „Žemaitijos pienas“ tiekia sūrius į prekybos tinklus Ispanijoje, turi šioje rinkoje savo pardavimo atstovą, o dabar galvoja plėstis Italijoje.
„Kauno grūdų“ įmonių grupei priklausančios bendrovės „Vilniaus paukštynas“ ir „Kaišiadorių paukštynas“ prieš trejus metus pradėjo eksportuoti į Airiją, 2011 metais – į Italiją, nuo šių metų pradžios – į Ispaniją. „Domimės Italijos rinka, nes matome ten galimybių plėstis, o mūsų produktai turi paklausą. Pardavimai Ispanijoje ir Airijoje netgi auga. Į šias šalis eksportuojame šaldytą vištieną, gaminius ir pusgaminius. Sugebame būti konkurencingi kaina ir pasiūlyti aukštos kokybės produktus, todėl stiprios krizės nejaučiame“, – teigia „Kauno grūdų“ įmonių grupės vadovas Tautvydas Barštys.
Mėsos perdirbimo įmonių grupė „Biovela“ taip pat ruošiasi įžengti į Ispanijos rinką, o į Italiją šviežią jautieną tiekia jau 6-7 metus. „Pirmiausia, tiekiame pirmo būtinumo maisto, o ne kitas prekes, be kurių galima gyventi. Be to, jautienos ima trūkti visoje Europoje. Aš manau, kad šios valstybės, kaip Ispanija ir Italija, atsigaus, nes rinkos didelės, o turizmas išvystytas“, – šiomis rinkomis tiki įmonių grupės „Biovela“ vadovas ir savininkas Virginijus Kantauskas.
Vadinamosios PIGS šalys (Portugalija, Italija, Graikija, Ispanija), nors ir smaugiamos skolų, lietuviams patrauklios ir dėl savo dydžio, ir kaip naujos rinkos. Todėl kai kurie verslininkai bando pasinaudoti proga. Tarptautinės prekybos ir finansinio tarpininkavimo įmonės „Pasaulio prekybos“ direktorius Valdemaras Paukštė mano, kad, jei siūlai pigesnį produktą nei vietiniai gamintojai, dabar geriausias metas įeiti į šias skolų krizės purtomų šalių rinkas. Žinoma, dabar tose šalyse ne tokia situacija, kad užsidirbtum didžiulius pelnus, bet gali įgyti žinomumą, kuris pravers krizei pasibaigus.
„Kas ispanams nesaldu, tas lietuviams pakankamai normalu – kas ispanams pragaras, tas lietuviui – normalus gyvenimas. Bet šiose rinkose šiandien reikia siūlyti ne prabangos prekę, o leidžiantį sutaupyti produktą ar paslaugas. Pavyzdžiui, galima siūlyti pigesnes valymo ar inžinerines paslaugas – jos Ispanijoje pakankamai brangios, bet ispanai anksčiau buvo lojalūs savo šalies tiekėjams, o dabar, susidūrę su sunkumais, spjauna į lojalumą: vietinė įmonė gali rinktis ir Lietuvos kompaniją, jei ji prižiūrės jų pastatą pigiau“, – pavyzdį pateikia tarp Ispanijos ir Lietuvos gyvenantis V.Paukštė.
Lietuvos ambasados Italijoje patarėjas ekonomikai Vaidas Karvelis pritaria, kad nors investuotojams Italijoje kyla daug problemų dėl didelių mokesčių, ilgų komercinių ginčų sprendimo terminų, paplitusio mokesčių slėpimo, lietuvių įmonėms šiuo metu yra perspektyvų įeiti į rinką, nes gyventojai mažina vartojimą ir ieško pigesnių prekės ženklų.
Atsiranda ir tokių verslininkų, kurie naudojasi proga „apsipirkti“ – už palankią kainą įsigyti įmonių šiose šalyse ir tokiu būdu įeiti į rinką. Šių metų pradžioje du Ispanijos prekybos tinklus įsigijo „VP grupė“. Ekspertai ir Lietuvos gamintojai tikisi, kad iš paskos į Ispaniją „VP Market“ gali atsivesti ir tiekėjų iš Lietuvos – pirmiausia, maisto produktų gamintojų.

„Pirma pinigai, paskui kėdės“

Vis dėlto Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas mato daugiau rizikos negu galimybių skverbtis į krizės kamuojamas rinkas. Ekspertas tiki geromis Italijos ir Airijos perspektyvomis, tačiau abejoja, ar kada nors augs kitos skolų krizės krečiamos šalys – Ispanija, Portugalija, Graikija. „Problemos gilesnės negu atrodo iš pirmo žvilgsnio – Ispanija, kur milijardai suinvestuoti į nekilnojamąjį turtą, dar atsiskleis neigiama prasme. Kad Portugalija kitų metų viduryje išpirks savo obligacijas, abejoja visi. Graikija seniai bankrutavusi, ji beveik nevykdys savo įsipareigojimų. Italija ir Airija vienintelės šalys, į kurias žiūriu pakankamai optimistiškai: Airija turi investuotojams patrauklią mokesčių sistemą, Italija – labai turtingus namų ūkius, todėl ten problemas galima spręsti keliant mokesčius“, – nagrinėja S.Besagirskas.
Tiesa, Pietų Europos šalyse siaučiančios krizės aidai kartais atsirita ir iki lietuvių – štai vienas „Jūrės medis“ klientas Italijoje tapo nemokus, tad su Pietų Europos šalimis verslo santykių turintys verslininkai pripažįsta, kad teko įvesti papildomų saugiklių. „Atsargiau į šias rinkas žiūrime ir prašome daugiau garantijų – apmokėti visą prekės vertę prieš ją pakraunant išvežimui, ko anksčiau nebuvo. Anot garsiosios Ostapo Benderio frazės, dabar pirma pinigai, paskui kėdės“, – juokauja O.Jankauskas.
Pasak T.Barščio, „Kauno grūdų“ įmonių grupė taip pat imasi atsargumo priemonių – prašo daugiau mokėti iš anksto bei griežtai kontroliuoja visus atsiskaitymus. „Didžiausia rizika eksportuojant į šias šalis – neatsiskaitymas laiku už gautas prekes arba įmonės pasitraukimas iš verslo dėl atsiradusių skolų. Susitarus su klientu dėl išankstinio mokėjimo už prekes, galimybės plėstis toje rinkoje didėja ir mums tai netrukdo plėtoti prekybinių santykių. Kita rizika – nepastovios prekybos apimtys, tačiau maisto produktai nejaučia tokių didelių svyravimų dėl vartojimo. Problemą įžvelgiame tik tame, kad valstybei papuolus į skolų krizę vartotojai imasi dairytis mažesnių kainų, todėl tampa vis sunkiau konkuruoti tokioje rinkoje, kadangi konkuruojame su labai daug vištienos gamintojų pasaulyje“ – apibendrina T.Barštys.

Investicijos mažėja

Nors S.Besagirskas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu labiausiai finansų krizės krečiamos šalys niekada niekada nebuvo prioritetinės nei mūsų eksporto, nei importo partnerės, Statistikos departamento duomenys netgi rodo, kad eksportas į daugumą Pietų Europos šalių šiemet per penkis mėnesius netgi paaugo. Palyginus tiek su 2008 metų, tiek su 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu, šiemet per penkis mėnesius padidėjo eksportas į Airiją, Italiją, Portugaliją. Po truputį auga ir eksportas į Ispaniją.
Labiausiai Lietuvos verslininkų ryšiai vėsta su Graikija – šiemet, palyginti su 2010 metais, eksportas sumenko. „Su Graikija bendraujame per advokatus ir antstolius. Esame įmerkę 50 tūkst. eurų ir bandome išieškoti, bet nelabai sėkmingai“, – savo liūdna patirtimi dalijasi medinius namus gaminančios įmonės „Tyla“ vienas iš savininkų Arūnas Vaitaitis. Su Graikija ryšius prieš krizę nutraukė ir „Biovela“– ir dėl krizės, ir dėl nepatikimų partnerių.
Vis dėlto jei kaip eksporto rinkomis skolų smaugiamomis šalimis lietuvių verslas dar domisi, noras ten investuoti sparčiai mažėja. Statistikos departamento duomenimis, Graikijoje ir Portugalijoje oficialiai apskaitytų Lietuvos investicijų nėra. Ispanijoje 2007 metais Lietuvos verslas buvo investavęs 1,7 mln. Lt, o kovo pabaigoje jų buvo likę tik 220 tūkst. Lt. Tik Airijoje ir Italijoje investicijų per kelis metus padaugėjo – šiose šalyse atitinkamai investuota 0,89 mln. Lt ir 1,87 mln. Lt.
Kaip sunku pritraukti lietuvių investicijas į šias šalis, įsitikino ir „Pasaulio prekybos“ direktorius V.Paukštė, lietuviams siūlantis investuoti į saulės elektrines Ispanijoje su 7 proc. metine palūkanų norma arba statyti savo elektrinę. Anot V.Paukštės, tai saugi investicija, nes Ispanijoje 90 proc. dienų per metus saulėtų, o elektrinės turi 25 metų valstybės garantijas, tačiau pasiryžusių investuoti savo pinigus į Ispaniją kol kas neatsirado.

Lietuvos eksportas į skolų krizės purtomas šalis, mln. Lt
2008 m. (Sausis-gegužė)    2010 m. (Sausis-gegužė)    2012 m. (Sausis-gegužė)
Airija    86    75     93,5
Graikija    14,9    22,9    21,4
Ispanija     480    217    258,7
Italija    365    374    536,9
Portugalija    57    46,6    64

Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvos valstybės finansų atsigavimą po krizės sunkina paskolos, kurias Andriaus Kubiliaus Vyriausybė turi imti tam, kad grąžintų ekonomikos klestėjimo laikais Algirdo Brazausko Vyriausybės prisiimtas skolas.

Gegužės mėnesio pirmoje pusėje Lietuvos valstybės finansų valdymo srityje nutiko neeilinis įvykis – buvo išpirka 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisija, tokiu būdu valstybės skolą sumažinant 3,45 mlrd. Lt.

Kol estai taupė, lietuviai skolinosi

Pasak Finansų ministerijos atstovų, tai lig šiol Lietuvos istorijoje didžiausia išpirkta valstybės skolos dalis. Kartu ji žymi ir tam tikrą Lietuvos skolinimosi lūžį: lig šiol trejus metus paeiliui skolintasi tiesiog einamiesiems valstybės poreikiams finansuoti, o dabar du trečdaliai naujų skolų imama tam, kad būtų padengtos ankstesnių Vyriausybių padarytos skolos. Paprasčiau tariant, dabartinė Vyriausybė, kuri nuolat kaltinama praskolinusi Lietuvą, pradeda grąžinti Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybių skolas.
Be abejonės, „Veido“ pateikiami valstybės skolos didėjimo skaičiai neginčijamai rodo, kad A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo laikotarpiu skola išaugo tiesiog stulbinamai. Ir ne tik skaitmenine išraiška, bet, kas tokiais atvejais itin svarbu, santykiniu dydžiu: nuo maždaug 16 proc. BVP 2007–2008 m. iki 41 proc. BVP šiemet, tai yra daugiau nei du su puse karto. Tačiau reikia atsižvelgti, kad dabartinė Vyriausybė skolinosi finansinės krizės ir ekonomikos nuosmukio laikais. Ir kad didysis šuolis, kai santykinis valstybės skolos dydis padvigubėjo, įvyko pirmaisiais krizės metais, kada skolintais pinigais teko finansuoti G.Kirkilo Vyriausybės artėjant Seimo rinkimams prisiimtus įsipareigojimus.
Vis dėlto A.Brazausko ir G.Kirkilo Vyriausybės sugebėjo prisidaryti daugiau nei 5 mlrd. Lt skolos 2004–2008 m., kai ekonomika kasmet smarkiai augo ir galimybės turėti perteklinį, o ne deficitinį biudžetą buvo itin palankios. Būtent tuo metu mūsų kaimynai estai ir sukaupė savo garsųjį Rezervo fondą, kurį turėdami visus ketverius krizės metus galėjo gyventi nelįsdami į skolas ir šiuo metu yra mažiausiai prasiskolinusi šalis visoje Europos Sąjungoje.
Tokį ankstesnių Vyriausybių išlaidų gyvenimo būdą iš dalies galima suprasti: juk Lietuva jau 22 metus gyvena skolon. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai pirma buvo skolinamasi iš Tarptautinio valiutos fondo, nes jaunai valstybei niekas kitas nenorėjo skolinti, vėliau, susitvarkiusi ekonomiką ir tvirčiau atsistojusi ant kojų, Lietuva ėmė skolintis tarptautinėse rinkose. Po milijardą, pusantro, retkarčiais po du. Visą tą laiką santykinis BVP skolos dydis buvo nedidelis ir nė iš tolo nepanėšėjo į tikrai prasiskolinusių valstybių skolos dydį, tad nebuvo didelių sunkumų reguliariai padengti senas skolas naujomis skolomis, juoba kad ekonomikai vis augant ir tvirtėjant stiprėjo ir Lietuvos tarptautinė reputacija, o kartu su ja mažėjo palūkanų, kurias reikėdavo mokėti už naujas skolas, dydis.
Valstybės skolos augimo dinamika puikiai rodo, kad pristabdyti šį ydingą įprotį gyventi skolon trumpam pavyko tik Tarptautiniam valiutos fondui 2000–2003 m., kai dėl krizės Lietuvai teko pasirašyti įsipareigojimus kaip galima griežčiau sutvarkyti valstybės finansų valdymą. Beje, tą 2000-ųjų susitarimą su TVF taip pat parengė A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Tačiau vos tik ekonomika po kelerių metų susitvarkė, vėl buvo užkurta skolinimosi mašina.

Socdemų atmintis trumpa

Šiuos faktus turėtų puikiai žinoti tuometis finansų, vėliau – susisiekimo ministras, dabartinis Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris tiek pats, tiek savo kolegos ekspremjero G.Kirkilo lūpomis nuolat kritikuoja šią Vyriausybę už nuolat didinamą valstybės skolą.
„Vyriausybės vadovas bando įtikinti, kad viešųjų finansų krizė suvaldyta. Tačiau noriu priminti, kad tai padaryta ne uždirbtomis lėšomis, bet skolintomis, o tai reiškia, kad išaugusi skola slėgs mokesčių mokėtojų pečius dar ilgą laiką. Konservatoriai ir liberalai per trejus metus išaugino valstybės skolą beveik 25 mlrd. Lt (šiuo metu ji siekia beveik 45 mlrd. Lt), o pinigų suma šios skolos palūkanoms per tą patį laikotarpį padidėjo beveik tris kartus“, – prieš mėnesį teigė A.Butkevičius, kritikuodamas Ministrų kabineto metinę ataskaitą Seimui.
Toks pareiškimas skamba ne tik keistai, bet ir veidmainiškai. Viena, per pastaruosius trejus metus palūkanos, už kurias Lietuva skolinasi euro rinkoje, sumažėjo dvigubai – nuo 9 proc. 2009-aisiais, iki keturių su trupučiu procento 2012-ųjų balandžio pabaigoje, kai Vyriausybė pasiskolino 1,5 mlrd. Lt.
Antra, kaip jau minėta, didžioji 2009 metų skola susidarė daugiausia todėl, kad reikėjo finansuoti Ministrų kabineto, kurio ilgametis narys buvo pats A.Butkevičius, įsipareigojimus. Trečia, artimiausius ketverius metus, arba visą Seimo kadenciją, kurios metu socialdemokratai mano būsiantys valdžioje, o jų lyderis neslepia ambicijų patekti į Vyriausybės vadovo vietą, Lietuvai teks atidavinėti socialdemokratų padarytas skolas.
Iš viso 2013–2016 m. valstybė turės grąžinti 22,5 mlrd. Lt skolų, iš jų 12,5 mlrd. Lt sudarys 2003–2006 m. A.Brazausko Vyriausybės padarytos skolos. Likusi 9,99 mlrd. Lt dydžio suma – toji pati 2009-ųjų skola, už kurią irgi atsakingi socialdemokratai, nors ir labai nenori to prisiminti. Ypač kai valstybės finansai jau sutvarkyti.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės komentaras

Nuvilia nepamatuotas populizmas, kurį pasitaiko skleisti ir socialdemokratų lyderiui, buvusiam finansų ministrui, ekonomikos mokslų daktarui Algirdui Butkevičiui, teigiančiam, kad „šie metai yra rekordiniai skolinimosi mastais, visi pinigai panaudojami senesnėms skoloms grąžinti ir didėjančioms biudžeto skylėms lopyti“. Taip pat teigiama, kad „be atokvėpio skolinantis užsienyje ir vidaus rinkoje valstybės skolos problemos nusikratoma ir ji paliekama būsimai Vyriausybei“.
Pirmiausia rekordiniai skolinimosi mastais buvo 2009-ieji, kai dėl pasaulinės finansų krizės išryškėjus struktūrinėms Lietuvos viešųjų finansų problemoms deficitas pasiekė 9,4 proc. BVP. Keisčiausia, kad tuo metu, kai 2009 m. Vyriausybė, pildama vandenį ant opozicijos malūno, visomis išgalėmis mažino viešųjų finansų deficitą, siekdama kuo mažesnio skolos augimo, opozicija nuoširdžiai ir sutartinai siūlė, kaip mokė J.M.Keynesas, „skatinti ekonomiką ir vidaus vartojimą“ dar didesniu deficitu, visiškai neišgyvendama dėl dar spartesnio skolos augimo. O kai skolos augimas ėmė menkti ir stabilizuotis, pradėjo nepaliaudama dėl jo sriūbauti.
Lietuvos viešųjų finansų deficitas nuosekliai mažėja: nuo 9,4 proc. BVP 2009 m. pabaigoje iki 5,5 proc. BVP 2011 m. pabaigoje ir iki planuojamų 3 proc. BVP šįmet. Vadinasi, „biudžeto skylė“, priešingai, nei rašo ponas A.Butkevičius, kasmet mažėja, o ne didėja, ir ne tik santykinai (procentais BVP), bet ir absoliučiai (milijardais litų). Jeigu netikite Finansų ministerija ar Statistikos departamentu, kaip dabar madinga tarp kai kurių ekonomikos daktarų ir profesorių, pasitikrinkite Eurostate.
Mažėjant deficitui mažėja ir naujo skolinimosi apimtys: 2009 m. Lietuva skolinosi beveik 14 mlrd. Lt, 2011 m. skolinimosi poreikis buvo kiek daugiau nei 6 mlrd. Lt. Šiemet skolinimosi poreikis siekia apie 10 mlrd. Lt, o du trečdalius šios sumos sudarys ankstesnių skolų išpirkimas.
Skolintos lėšos naudojamos visoms valstybės teikiamoms viešosioms paslaugoms, įskaitant švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitas sritis. Tarp šių išlaidų – ir pensijos, ir atlyginimai mokytojams, policininkams, gydytojams, bibliotekininkams. Turbūt jau nebereikia priminti, kad apie 70 proc. viešųjų išlaidų tenka socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Būtų daug nuoširdžiau, jeigu raudų apie „praskolintą Lietuvą“ autoriai pasakytų, kurią konkrečiai iš šių sričių jų Vyriausybė yra pasirengusi finansuoti mažiau, kad skola nedidėtų.

Valstybės skolos grąžinimo grafikas (mlrd. Lt)

Metai    Skola    Palūkanos    Iš viso
2012    5,938    2,279    8,217 (2002 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2013    4,816    2,130    6,946 (2003 ir 2004 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2014    1,9    1,898    3,798 (2009 m. 500 mln. eurų euroobligacijos)
2015    4,612    1,588    6,2 (2009 m. 1,5 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)
2016    4,13    1,421    5,55 (2005 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2017    2,476    1,264    3,74 (2010 m. 750 mln. JAV dol. euroobligacijos)
2018    2,513    1,141    3,654 (2007 m. 600 mln. eurų euroobligacijos)
2019    0,264    1,021    1,285
2020    5,49    0,818    6,317 (2010 m. 2 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)

Valstybės skolos didėjimas 1995–2012 m.

Metai    Suma (mlrd. Lt)    Proc. BVP    Valdymo išlaidos (mln. Lt)
1995    3,088    11,9
1996    4,666    14,3
1997    6,222    15,6
1998    7,436    16,6
1999    9,963    22,8
2000    10,842    23,7    869
2001    11,221    23,1    978
2002    11,620    22,3    975
2003    12,039    21,1    820
2004    12,155    19,3    657
2005    13,276    18,3    566
2006    14,939    17,9    569
2007    16,698    16,8    710
2008    17,375    15,5    781
2009    27,106    29,4    961
2010    36,113    38    1530
2011    40,800    38,6*    1848
2012    44,700    41*    2154*

* Prognozuojama

Šaltinis: „Veidas“, Finansų ministerija

Praėjusią savaitę žurnale „Veidas“ ekonomistė Aušra Maldeikienė citavo ir antrino garsiems pasaulio ekonomistams, skatinantiems ne taupyti, o kitais būdais išvesti Europą iš skolų krizės. Kiek realūs ir tvarūs alternatyvūs keliai ir ar apskritai jie ką nors reiškia Lietuvai?

Neginčijamas faktas yra tai, kad išsivysčiusių valstybių skolos lygis per pastaruosius dešimtmečius pasiekė netvarų lygį, kuris jau nebe skatina ekonomikos augimą, o jį slopina. Dar 2004 m. tik viena ES valstybė (Italija) turėjo skolą, viršijančią per metus sukuriamą BVP. Šiandien greta jos yra Graikija, Airija, Portugalija, artėja ir didžiosios euro zonos šalys. Taupymas ir skolų grąžinimas nėra vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, tačiau visos alternatyvos turi kainą, kurią sumoka vieni ar kiti visuomenės sluoksniai.
Paprasčiausias, tačiau amoraliausias ir žalingiausias skolos naštos mažinimo būdas yra valstybės bankrotas – „atsiprašymas“ už nesugebėjimą vykdyti finansinių įsipareigojimų ir skolų negrąžinimas. Šį scenarijų Graikijai primygtinai siūlo nuolat apokalipsę pranašaujantis ekonomistas Nourielis Roubini, kurio manymu, taupymas yra per daug laiko ir pastangų užimanti alternatyva. Iš dalies Graikijai šis scenarijus jau tapo realybe – šių metų kovą daugiau nei pusė privačių investuotojų rankose sukauptų obligacijų buvo „nurašytos“. Dėl to nuostolių patyrė ne tik gyventojai, skolinę savo valstybei, bet ir, pavyzdžiui, pensijų fondai.
Antras būdas yra siekti didesnės infliacijos. Net jei realaus ekonomikos augimo nėra, valstybės mokestinės pajamos gali didėti kylant kainoms. Dėl to nemažai ekonomistų pritaria ir ragina imtis daug aktyvesnės centrinių bankų monetarinės politikos – ne tik mažinti palūkanų normas, bet ir didinti pinigų kiekį rinkoje. Taip elgėsi JAV federalinių rezervų sistema bei Anglijos centrinis bankas. Nuo pasaulinės finansų krizės pradžios, tai yra investicinio banko „Lehman Brothers“ bankroto 2008 m. rugsėjį, dolerių kiekis rinkoje buvo padidintas tris, o svarų sterlingų – net keturis kartus.
Europos centrinis bankas (ECB) elgėsi daug konservatyviau ir, atsižvelgdamas į pagrindinį savo tikslą – kainų stabilumą, pinigų kiekį iki praėjusių metų vidurio padidino tik maždaug trečdaliu. Tačiau paaštrėjus nerimui dėl Ispanijos ir Italijos pradėjo pirkti šių valstybių obligacijas, o vėliau dar ir suteikė trejų metų trukmės paskolas euro zonos bankams už maždaug trilijoną eurų. Todėl šiuo metu išleistų eurų kiekis yra maždaug dvigubai didesnis nei krizės išvakarėse.
Kol kas ši alternatyvi monetarinė politika nesukūrė infliacijos, nes pinigai nepasiekia vartotojų bei įmonių kišenių ir nesukuria perteklinės paklausos – jie nukreipiami į valstybių skolos vertybinius popierius arba laikomi kaip likvidumo pagalvė tam atvejui, jei pasaulyje pagilėtų finansų krizė. Tačiau kiek toleruotina yra infliacija? Ji sprendžia skolininkų problemas, tačiau tuo pačiu metu mažėja visų šalies gyventojų pajamų bei turimų santaupų perkamoji galia. Kitaip tariant, dėl infliacijos įvyksta turto perskirstymas tarp taupiusiųjų ir besiskolinusiųjų.
Trečias ir geidžiamiausias skolų krizės sprendimo būdas – ekonomikos augimas. Apie jį kalba ir ekonomistai, ir politikai. Deja, kalbų ir norų neužtenka, o dažniausiai siūlomas būdas – fiskalinis stimuliavimas (dar skolinantis) – problemos neišsprendžia, ją tik atideda. Kai kurios fiskalinės priemonės iš tiesų gali būti naudingos, jei yra nukreipiamos į laikinų problemų sprendimą, kurio negali pasiūlyti privatus sektorius. Pavyzdžiui, smarkiai smukus pasaulinei paklausai Vokietijos „Kurzarbeit“ programa leido įmonėms sumažinti darbuotojų darbo trukmę, o prarastas dirbančiųjų pajamas kompensavo valstybė. Panašiai reikėtų vertinti ir Lietuvoje naujoms darbo vietoms taikytas mokesčių lengvatas, įdarbinant prieš tai nedirbusius asmenis.
Tačiau fiskaliniam skatinimui dauguma Europos valstybių neturi lėšų, neturi net galimybių pasiskolinti. Ši politika nesulauktų kritikos, jei valstybės turėtų sukauptus rezervus, kuriuos galėtų skirti ekonomikai skatinti tokių krizių laikotarpiu. Ši situacija tikrai nėra ta, kuriai esant galime apsiginkluoti aforizmu „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“, – skolos skola neužgydysi. Todėl augimo galima siekti per struktūrines reformas, ypač didinant darbo santykių lankstumą, kuris leistų Europos įmonėms drąsiau kurti naujas darbo vietas.
Italijos ekonomika praėjusį dešimtį buvo lėčiausiai auganti ES – ją paralyžiavo geležinis darbo kodeksas, beveik nesuteikiantis darbdaviams galimybės atleisti nekompetentingą darbuotoją. Naujojo Italijos premjero šioje srityje įgyvendinamos reformos jau sulaukė tarptautinių institucijų pagyrų, sumažėjo Italijos skolinimosi kaina finansų rinkose. Ne ką mažiau svarbu atsisakyti protekcionizmo bei subsidijavimo ir toliau skatinti konkurenciją visuose ekonomikos sektoriuose – būtent ji yra tvaraus ir ilgalaikio augimo variklis.
Ar būtina pasirinkti vieną iš šių kelių? Nebūtinai. Trumpuoju laikotarpiu sprendimas bus visų ingredientų mišinys: Graikija restruktūrizavo dalį savo skolos (reikia tikėtis, kad tai buvo vienkartinis Europos slystelėjimas), teks toleruoti šiek tiek didesnę infliaciją ir siekti spartesnio augimo, kurį užtikrins lėtesnis biudžeto deficito mažinimas ir struktūrinės reformos. Lietuva šios dilemos neturi – jos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių ES ir be papildomų skatinimo priemonių, o pastangas vertėtų nukreipti į reformas, skatinsiančias investicijas ir darbo vietų kūrimą.
Tačiau ilgo laikotarpio perspektyvos nesikeičia. Reikės išmokti gyventi pagal galimybes ir subalansuoti valstybių biudžetus. Skeptiškai vertinantys fiskalinę drausmę suskubs pacituoti garsią Johno Keyneso mintį, kad „ilguoju laikotarpiu mes visi mirsime“. Tačiau po mūsų gyvens mūsų vaikai ir anūkai, kurie turės grąžinti dabar kaupiamas skolas.

Šiandieninė situacija tikrai nėra ta, kuriai esant galime apsiginkluoti aforizmu „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“, – skolos skola neužgydysi.

Yra didelė tikimybė, kad ateis laikas, kai politinio ir ekonominio bendradarbiavimo Europoje sumažės iki kritiškai žemo lygio ir šalys pradės veikti tik pagal savus interesus.

Europos centrinis bankas (ECB) vasario pabaigoje įliejo pusę trilijono naujai išspausdintų eurų į Europos bankų sistemą, taip keleriems metams atidėdamas Europos skolų krizę. Atrodo, kad pigių pinigų ir vėl gavo tie, kurie normaliomis sąlygomis jų negautų, ir pinigai bus naudojami tam, kam normaliomis sąlygomis jų niekas nenaudotų. Šie centrinio banko veiksmai išgelbėjo Italiją ir Ispaniją nuo nekontroliuojamo bankroto, bet neišsprendė pagrindinių euro zonos problemų, todėl džiaugtis skolų krizės pabaiga dar ankstoka.
Europos periferijos bankai, trejiems metams pasiskolinę pinigų iš centrinio banko, didžiąją jų dalį investuos į savo vyriausybių obligacijas. Vyriausybės dalį joms paskolintų pinigų panaudos tų pačių bankų kapitalui didinti. Taigi Europos centriniam bankui po kelerių (nebūtinai trejų) metų pradėjus atitraukinėti dabar paskolintus pinigus iš bankų sistemos, komerciniai bankai pradės pardavinėti periferinių Europos šalių obligacijas, taip ir vėl iškeldami šių obligacijų pajamingumą į tokį lygį, kai vyriausybėms taps per brangu skolintis. Būsime sugrįžę į tą pačią situaciją, kurioje buvome pastarąjį lapkritį, prieš ECB įvykdant pirmą ilgalaikių tarpbankinių paskolų aukcioną.
Tiesa, viso to būtų galima išvengti. Jei per ateinančius metus Pietų Europos vyriausybės griežtomis taupymo priemonėmis ir konkurencingumą skatinančiomis reformomis sugebėtų stipriai pagerinti savo reputaciją finansų rinkose, tuomet bambagyslė, jungianti Europos periferijos bankų sistemą ir vyriausybių finansus, būtų nukirpta, o Mario Draghi taptų monetariniu didvyriu.
Bet periferinės šalys nesugebės tapti Europos fiskalinio konservatyvumo pirmūnėmis, nes nuolatiniai biudžeto perviršiai joms reikštų labai mažą BVP augimą ar net smukimą, o šis ekonomikos mažėjimas reikštų dar didesnį taupymo priemonių poreikį. Taigi ekonomikos atsidurtų uždarame rate ir pirminis taupymo priemonių tikslas (mažesnė nacionalinė skola) nebūtų pasiektas.
Šio scenarijaus ženklų matyti jau dabar. Ispanija, nesugebėjusi įgyvendinti užsibrėžto 2011 m. biudžeto deficito tikslo, paskelbė, kad deficitas 2012 m. bus 5,8 proc. BVP vietoje anksčiau siektų 4,4 proc. Italijos ekonomika du paskutinius 2011 m. ketvirčius smuko, o Portugalija, ko gero, dar šiemet paprašys papildomo pagalbos paketo iš ES. Visai euro zonai šiemet prognozuojamas –0,1 proc. ekonomikos susitraukimas.
Mėginimai artėti prie fiskalinės sąjungos ir drauge taupyti taip pat neatrodo perspektyvūs. Kovo pradžioje pasirašytas fiskalinio stabilumo paktas primena pagiringo vyruko pažadus daugiau niekada nebegerti. Tam, kad fiskalinio stabilumo taisyklės veiktų, jos turi būti vienodos visiems ir turėti automatinius baudų mechanizmus, nepaliekančius teisės politikams taikyti išimčių.
Dabartinis paktas toks nėra, mat Europos Teisingumo Teismo sprendimas skirti baudą išlaidaujančiai šaliai nebūtų teisiškai viršesnis už tos šalies nacionalinio parlamento sprendimus. Taigi mechanizmas nebūtų automatinis. Maža to, pačios Europos Sąjungos senbuvės neseniai vėl pritaikė dvejopus standartus. Ispanijai, kuri kaip minėta auksčiau, pablogino savo biudžeto deficito perspektyvą, tebuvo pagrūmota pirštu. O štai savo deficitą vienkartinėmis priemonėmis 2011 m. susimažinusi Vengrija sulaukė konkrečių sankcijų – įšaldytas dalies šaliai skirtų struktūrinių fondų paramos lėšų išmokėjimas. Fiskaline simetrija čia nekvepia.
Kad ir kaip ten būtų, euro zonos šalys vis dar mėgina taupyti. Tačiau Europos pietinių šalių lyderiai anksčiau ar vėliau supras, kad ilga ir varginanti vidinė devalvacija politiškai yra nepalyginti sunkesnė, nei paprasčiausias išėjimas iš valiutų sąjungos. O kur dar Graikijoje įvykęs valstybės skolų nurašymo precedentas… Todėl išcentrinės jėgos vis stipriau veiks euro zoną.
Taigi situacija išliks sudėtinga ir yra didelė tikimybė, kad ateis laikas, kai politinio bei ekonominio bendradarbiavimo Europoje sumažės iki kritiškai žemo lygio ir šalys pradės veikti tik pagal savus interesus. Todėl artimiausiu metu šalims, tarp jų ir Lietuvai, bus ypač svarbu atrodyti „gražiai asmeniškai“. Mums tai reiškia racionalų biudžeto planavimą ir protingą jo lėšų panaudojimą, daug didesnį užsienio investicijų lygį, mažesnes kliūtis verslui, jokių paskolų iš Tarptautinio valiutos fondo ir t.t.
Tie dalykai nėra naujiena, bet esant dabartinei situacijai jie yra ir išliks ypač svarbūs. Šiuo metu labai svarbu nepasiduoti gerų naujienų euforijai. Europos skolų problemos dar tikrai primins apie save. Ir ne kartą.

Kovo pradžioje pasirašytas fiskalinio stabilumo paktas primena pagiringo vyruko pažadus daugiau niekada nebegerti.

Euro grupės, jungiančios euro zonos finansų ministrus, pirmininkas, Liuksemburgo premjeras Jean’as Claude’as Junckeris mano, kad Graikijos valstybės-kreditoriai turėtų nurašyti dalį Graikijos skolos, penktadienį praneša Belgijos agentūra „Belga“.

Kiek anksčiau ES nurodė privatiems kreditoriams nurašyti iki 50 proc. Graikijos skolos – taip šalies skolos našta (300 mlrd. eurų) sumažėtų 100 mlrd. eurų.

J.C.Junckerio nuomone, užsibrėžto tikslo – sumažinti Graikijos valstybės skolą iki 120 proc. BVP – nepavyks iki galo pasiekti vien tik Europos bankams nurašant dalį skolos, praneša „RIA Novosti“.

Per pastaruosius 18 mėnesių Graikijos euro zonos partneriai skyrė šiai skolų slegiamai šaliai apie 73 mlrd. eurų lengvatinių paskolų.

Euro grupės vadovas taip pat mano, kad, be šalių-kreditorių, savo indėlį į Graikijos skolos restruktūrizavimą turėtų skirti ir Europos centrinis bankas (ECB). Iki šiol ECB pasisakė prieš Graikijos skolos restruktūrizavimą.

Šiemet pasaulio šalys turės ne tik refinansuoti didžiulės vertės skolas, bet ir susitaikyti su tuo, kad skolintis teks dar brangiau nei pernai.

2012-aisiais daugelio skolose skendinčių valstybių laukia didelės dalies šių skolų grąžinimo terminas. Daugeliui jis sueis jau kovo mėnesį. Tačiau valstybės, be jokios abejonės, šių pinigų negrąžins, o savo skolas bandys refinansuoti, kitaip tariant, persiskolinti iš naujo. Suma, kurios prireiks visoms pasaulio valstybėms kartu sudėjus, siekia 7,6 trln. JAV dolerių. O jeigu įvertinsime dar ir už skolas mokėtinas palūkanas, tai bendrai didžiosioms pasaulio šalims reikės refinansuoti daugiau nei aštuonis trilijonus dolerių vertės siekiančias skolas.
Daugiausiai skolų tarp didžiųjų pasaulio šalių šiais metais turės grąžinti arba refinansuoti Japonija – tris trilijonus dolerių.
Iš esmės tai beveik pusė viso pasaulio šalių šiemet grąžinamos skolos, tad šie metai Japonijai bus ypač nelengvi. Iš viso, kaip perspėja buvęs šalies finansų ministras Hirohisa Fujii, Japonijos valstybės skola siekia 220 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Be to, Japonija per dvejus metus pasiskolino daugiau pinigų, nei surenka mokesčių. Tiesa, Japonija nuo didžiųjų Europos skolininkių skiriasi tuo, kad daugiausiai skolinasi ne iš tarptautinių rinkų, o iš savų, tai yra Japonijos koorporacijų ir verslininkų.
Antroje vietoje atsidūrė Amerika, kuri šiais metais turės grąžinti arba refinansuoti 2,8 trln. dolerių vertės savo skolas. Iš viso Amerikos viešosios skolos limitas sudaro 15,19 trln., o skolos dalis, tenkanti vienam Amerikos gyventojui, jau siekia 48,2 tūkst. dolerių. Be to, šalis į skolas klimpsta itin sparčiai: nuo prezidento Baracko Obamos kadencijos pradžios, kai valstybės skola siekė 10,6 trln. dolerių, ji padidėjo 41,5 proc., o vien pernai net tris kartus buvo padidintas JAV skolos limitas.
Priminsime, kad rugpjūčio pradžioje likus vos kelioms valandoms iki paskelbimo apie nemokumą, Amerikos Kongresas ir prezidento administracija susitarė trimis etapais padidinti šalies skolos limitą 2,1 trln. dolerių. Rugpjūtį Amerikos Kongresas šalies skolos limitą padidino 400 mlrd., rugsėjį – 500 mlrd. dolerių suma. Na, o pačioje gruodžio pabaigoje Amerikos iždo departamentas Kongreso paprašė dar kartą, 1,2 trln. dolerių, padidinti šalies skolos limitą, o į tai reaguodama tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ metų pabaigoje įspėjo JAV, kad susikaupusi skolų našta kelia grėsmę aukščiausiam – AAA šalies reitingui.

Euro zona grąžins beveik trilijoną eurų

Euro zonos valstybėms šiemet irgi teks grąžinti nemenką sumelę – beveik trilijoną eurų, tiksliau – 837 milijardus. „Tai didžiuliai skaičiai. Ypač dėl to, kad daugelis valstybių turi deficitinį biudžetą, skolos didėja, ši suma bus didžiulė problema“, – sako Elwinas de Grootas, „Rabobank“ ekonomistas iš Nyderlandų.
Daugiausiai skolų šiemet teks grąžinti krizės epicentre atsidūrusiai Italijai, iš kurios šiemet kreditoriai laukia 193 mlrd. eurų, taip pat įspūdingai prasiskolinusioms Prancūzijai ir Vokietijai.
Didžiulės skolos šiemet spaudžia ir mažesnes valstybes. Nors jų sumos pasaulio mastu nėra tokios įspūdingos, bet šaliai jos dažnai yra labai didelė našta. Pavyzdžiui, Nyderlandams ir Graikijai teks grąžinti po 30 mlrd., Belgijai – 24 mlrd. eurų.
Kebli padėtis susiklosčiusi ne tik euro zonoje, bet ir euro dar neįsivedusiose valstybėse. Štai Lietuvai šiemet teks refinansuoti 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. Lt) vertės euroobligacijų: gegužės 10 d. teks išpirkti 400 mln. eurų nominalios vertės 2002 m. išleistą ir 2006 m. dar 600 mln. eurų papildytą euroobligacijų emisiją. Tačiau šiam reikalui iš pernykščio biudžeto esame atsidėję tik 1,7 mlrd. Lt – pusę reikalingos sumos. Ką jau kalbėti apie tai, kad, be skolų refinansavimo, yra ir kitų reikmių, kurioms šiemet mūsų šaliai iš viso teks skolintis 10,3 mlrd. Lt.
Ne mažiau keblu ir mūsų kaimynei Latvijai, kuri šiemet turės pradėti grąžinti jai suteiktą TVF paskolą. 2012 m. tam ji privalės skirti 241 mln. latų (345 mln. eurų), o tai grėsminga suma.

Skolos smarkiai brangsta

Atsiradus tokiam pinigų poreikiui, o vertybinių popierių rizikingumui didėjant, skolinimasis šiemet neabejotinai bus ne tik intensyvesnis, bet ir gerokai brangesnis nei pernai. Tą liudija jau dabar lyg ant mielių kylančios obligacijų išpirkimo kainos.
Skaičiuojama, kad Didžiajam septynetui (G-7), kurį sudaro JAV, Japonija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Kanada, skolinimosi išlaidos šiemet gali padidėti net 39 proc., o vidutinė palūkanų norma, kurią teks mokėti už obligacijų išpirkimą, rinkose – tiek pasaulio, tiek Europos – greičiausiai bus didesnė nei 10 proc.
Tiesa, Lietuvos finansų ministerija kaip visuomet nusiteikusi optimistiškai ir žada, kad mokėsime „nedideles“, 6–7 proc. sieksiančias palūkanas. Finansų ministerijos Valstybės iždo departamento direktoriaus pavaduotojas Gediminas Norkūnas aiškina, kad tai tikėtinas palūkanų vidurkis, bet skolinamasi bus ne vienu kartu. „Dalies pinigų reikės gegužę, kitos – rudenį, tad neracionalu iš anksto skolintis pinigus, kurių dar nereikia“, – aiškina ministerijos atstovas.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad Lietuva gyvena ne kokiame atskirame skolinimosi pasaulyje, – ji skolinasi iš tų pačių kreditorių kaip ir kitos valstybės. Tad nors Lietuva, kaip ne itin prasiskolinusi valstybė, gali tikėtis mažesnių palūkanų nei Italija ar Graikija, finansų rinka yra ta pati, ir jei skolinimasis brangs, tai brangs visoms valstybėms.
Savo kailiu šiemet tai pajuto jau ne viena euro zonos valstybė. Sausį eurą įsivedusios šalys iš viso turėjo grąžinti arba refinansuoti beveik 90 mlrd. eurų ir platino įvairios trukmės obligacijas (nuo 3 mėnesių iki 10 metų), už kurias mokėjo iki 8 proc. palūkanų. Tiesa, Vokietijai pavyko skolintis už mažiau nei 2 proc. palūkanas, tačiau Italijai teko mokėti daugiau nei 7 proc., o Graikijai – net per 20 proc.
Ne ką lengviau 2012-uosius pasitiko naujos krizės ištikta Vengrija. Pirmosiomis sausio dienomis investuotojai pirkdami Vengrijos skolos vertybinius popierius pareikalavo net 9,96 proc. palūkanų, o tai didžiausia vidutinė palūkanų norma nuo pat 2009 m. balandžio.

Skolintis nebus paprasta

Dar vienas svarbus klausimas, ar, nepaisant palūkanų kainos, vyriausybėms skolintis šiemet apskritai pavyks.
Pastaruoju metu investuotojai nuolat skundžiasi rinkose tvyrančiu netikrumu dėl ateities, juolab kad reitingų agentūros vis grasina peržiūrėti valstybių ilgalaikio skolinimosi reitingus. „Pinigų pasiūla gali trūkčioti. Juolab kad metų viduryje pajusime didžiausią pasaulinės ekonomikos sulėtėjimo daromą įtaką“, – niūriai prognozuoja Glazgo agentūros „Ignis Asset Management“ analitikas Stuartas Thomsonas.
Tokius jo žodžius puikiai iliustruoja praėjusios savaitės Prancūzijos pavyzdys. Šalis už 3,29 proc. palūkanas pasiskolino 7,96 mlrd. eurų, tačiau Prancūzijos obligacijų paklausa buvo rekordiškai maža – pasiūlą ji viršijo tik 1,64 karto, nors pernai viršydavo iki keturių kartų. Vokietijos vyriausybės obligacijų, praėjusią savaitę išplatintų už 4,06 mlrd. eurų, paklausa pasiūlą viršijo irgi vos 1,3 karto.
Užtat JAV vertybinių popierių paklausa kol kas negali skųstis. Remiantis JAV federalinio rezervų banko duomenimis, gruodį užsienio šalių centriniai bankai pardavė savo turėtų Amerikos valstybinių obligacijų už rekordinę 69 mlrd. dolerių sumą. Tačiau žadama, kad netrukus toji paklausa sumenks. „Nors kai kurie pirkėjai iki šiol vis dar palaiko paklausą, obligacijų pajamingumas sparčiai krinta. Jau dabar JAV vertybinių popierių pajamingumas nusirito iki užsienio centriniams bankams nepriimtino lygio, tad paklausa ims mažėti“, – apibendrina „RBS Securities“ strategas Johnas Briggsas.
Jo nuomone, ne tik JAV, bet ir Kanados, Japonijos, Europos šalių vyriausybėms skolintis šiemet bus kaip niekada sudėtinga. „Ir ne tik todėl, kad teks mokėti dideles palūkanas, bet ir dėl to, kad apskritai bus sunku rasti obligacijų pirkėjų“, – apibendrina analitikas.

Šiemet grąžintinos arba refinansuotinos skolos

Šalis    2012 m. išperkamų skolos vertybinių popierių vertė (mlrd. eurų)

Italija    193
Didžioji Britanija    165
Vokietija    157
Prancūzija    100
Ispanija    46
Graikija    30
Olandija    30
Belgija    24
Šaltinis: HSBC

Bendras euro zonos skolų grąžinimo grafikas
Mėnuo    Grąžintina suma (mlrd. eurų)

Sausis    86,7
Vasaris    75,3
Kovas    81,2
Balandis    79,2
Gegužė    74
Birželis    79,6
Liepa    79
Rugpjūtis    31,4
Rugsėjis    76,5
Spalis    70,1
Lapkritis    68,8
Gruodis    35,3
Šaltinis: „Bloomberg“

Pritylančių aistrų dėl „Snoro“ bankroto, dar „šviežio“ Prezidentės veto dėl PVM įstatymo pakeitimo, ir, žinoma, besibaigiančių metų kontekste verta (ar netgi būtina) panagrinėti temą apie skolas. O  konkrečiau  – apie beviltiškas skolas, kurių mokesčių mokėtojas negali susigrąžinti.
Pagal šiuo metu  galiojantį Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą nėra numatytos galimybės mokesčių mokėtojui susigrąžinti sumokėtą pardavimo pridėtinės vertės mokestį tuo atveju, kai už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas atlygis nėra gaunamas. Nors   Tarybos direktyvoje nuo 2006 metų yra nuostata, leidžianti valstybėms narėms nusistatyti sąlygas dėl apmokestinamosios vertės mažinimo dalinio ar visiško neapmokėjimo atvejais.
2011 m. gruodžio mėnesį  Seimas priėmė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo papildymo įstatymą, kuriame numatyta, jog įmonė galės susigrąžinti nuo beviltiškų skolų, sumokėtą pardavimo PVM. Jeigu Prezidentė pasirašys atskiros įstatymo normos įsigalios skirtingu laiku. Įstatymo nuostata dėl beviltiškų skolų įsigalios nuo 2012 metų sausio 1 dienos. Jau nuo sekančių metų verslas turės galimybę susigrąžinti sumokėtą pardavimo PVM už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas tuo atveju, kai gautinas atlygis tampa beviltiška skola.
Įstatymo nuostatos dėl beviltiškų skolų taikymas yra pakankamai aiškiai reglamentuotas. Nustatyta, kad naujai priimta nuostata bus taikoma pardavimo PVM sumoms, apskaičiuotoms ir deklaruotoms nuo 2012 metų sausio 1 dienos. Taigi vadovaujantis numatytu įstatymo taikymu galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai už prekių tiekimus ir paslaugų teikimus po 2012 metų sausio 1 dienos atlygis nebus gautas ir skola bus pripažinta beviltiška, verslas galės susigrąžinti sumokėtą pardavimo PVM sumą. Taip pat galima daryti išvadą, kad beviltiškoms skoloms susidariusioms iki 2012 metų sausio 1 dienos ši lengvata nebus taikoma.
Prisiminus Snoro situaciją, reikėtų paminėti, kad dar iki banko paskelbimo nemokiu ir bankroto bylos iškėlimo bankui buvo patiektos įvairios prekės ir suteiktos paslaugos. Verslui už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas reikės sumokėti pardavimo PVM į biudžetą, tačiau atlygio taip ir negaus. Skolos bus pripažintos beviltiškomis, tačiau lengvata negalės būti taikoma.Dėl tokios susidariusios situacijos visa našta užkraunama verslui, valstybė neprisiima jokios atsakomybės.

Kas yra beviltiška skola

Atlygis gautinas už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas būtų laikomas beviltiška skola, jeigu tokio atlygio mokesčių mokėtojas negali susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento ir  mokesčių mokėtojas įrodo skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Taip pat mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis, kai skolininkas yra miręs, skolininkas yra likviduotas arba skolininkas yra bankrutavęs.

Tarybos direktyva suteikia teisę valstybėms narėms mažinti mokėtiną PVM dėl beviltiškų skolų
Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 90 straipsnyje yra numatyta, kad apmokestinamoji vertė gali būti sumažinama anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atvejais valstybių narių nustatytomis sąlygomis.
Taigi iš direktyvos, kuri buvo priimta 2006 metais, nuostatos matyti, kad Europos Sąjungos valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, turi galimybę pačios nustatyti kokiais atvejais ir kokiu būdu gali būti mažinama apmokestinamoji vertė už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas tuo atveju, kai yra visiškas ar dalinis neapmokėjimas.

Dabartinis taisyklių reglamentavimas dėl beviltiškų skolų
Kaip jau buvo minėta anksčiau, šiuo metu galiojančiame Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra numatytos galimybės susigrąžinti sumokėtą pardavimo pridėtinės vertės mokestį tuo atveju, kai už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas atlygis nėra gaunamas. Vienintelė lengvata dėl beviltiškų skolų yra numatyta Finansų ministro įsakyme dėl skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklėse (2002 metų vasario 11 dienos, Nr.40). Pagal šių taisyklių 5 punktą beviltiškų skolų sumą  sudaro ir šioms beviltiškoms skoloms tenkanti pardavimo pridėtinės vertės mokesčio suma.  Remiantis minėtomis taisyklėmis ir Pelno mokesčio įstatymu, beviltiškos skolos su joms tenkančiu pridėtinės vertės mokesčiu gali būti traukiamos į leidžiamus atskaitymus, mažinančius apmokestinamąjį pelną.

Jeigu Prezidentė pasirašys Seimo priimtą įstatymą ir nuo naujų metų įsigalios Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostata dėl bevitliškų skolų taisyklių reglamentavimas turės būti pakeistas, kadangi priešingu atveju verslas turės dvigubą lengvatą susidarius beviltiškoms skoloms. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu verslas galės susigrąžinti sumokėtą pardavimo PVM, kai už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas atlygis nėra gaunamas, o remiantis Pelno mokesčio įstatymu ir taisyklėmis tokios sumos su PVM gali būti traukiamos į leidžiamus atskaitymus. Kol nebus pakeistas taisyklių taikymas, susidarius beviltiškoms skoloms verslas galės pasinaudoti lengvata numatyta taisyklėse, įtraukti į leidžiamus atskaitymus beviltiškų skolų sumas su PVM, taip pat galės susigrąžinti sumokėtas pardavimo PVM sumas į biudžetą.

Gabrielė Jokubauskaitė

UAB “Fidexperta”