2012-aisiais Europoje išgyventi galimybę turi tik patys stipriausi ir mažiausiai vyriausybių skolų prisipirkę bankai. Visų kitų greičiausiai laukia liūdnas galas.

Pasaulinė reitingų agentūra “Standard&Poor’s” sumažino 37 pasaulio bankų reitingus. Tarp šių bankų atsidūrė ne tik tokie gerai žinomi bei stambūs Amerikos bankai, kaip “Bank of America”, “Citigroup” ar “Goldman Sachs”, bet ir daugybė Europos bankų. Pavyzdžiui, “Standard&Poor’s” nurėžė reitingus Didžiosios Britanijos bankams “Royal Bank of Scotland” ir HSBC, taip pat Šveicarijos UBS ir kitiems.
“Standard&Poor’s” pėdomis ketina pasekti ir kita reitingų agentūra “Moody’s”, paskelbusi, jog ketina sumažinti 87 Europos bankų reitingus. Agentūros taikinyje – daugiausia Ispanijos, Italijos, Austrijos, Prancūzijos bankai. Tarkime, reitingų sumažinimas gresia net 21 Ispanijos bankui, 17-ai bankų Italijoje, devyniems Austrijos ir aštuoniems Prancūzijos bankams, įskaitant tokius stambius Prancūzijos bankus, kaip “Paribas”, “Societe Generale”, Prancūzijos bankas ir Prancūzijos žemės ūkio kreditų bankas.
“Moody’s” analitikai aiškina, kad didžiausia šių bankų bėda – išpirktos valstybių skolos. Pavyzdžiui, Italijos ir Prancūzijos bankai tokių pavojingų skolų yra nupirkę už daugiau nei 100 mlrd. eurų, o iš viso Europos bankai vyriausybių obligacijoms šiuo metu yra išleidę apie devynis trilijonus eurų.
Iš esmės tai reiškia, kad Europos bankai balansuoja ties itin pavojinga riba, kai bet kurios euro zonos valstybės kolapsas reikštų ir neišvengiamą bankų griūtį.
Ir nors šiuo metu labiausiai rizikuoja Ispanijos bei Italijos bankai, ne ką mažesnis pavojus gresia ir Vengrijos, Rumunijos bei kai kurių Pietryčių Europos šalių bankams, kurių obligacijų vertė viršija 110 proc. tų šalių BVP.
Dar garsiau pavojaus varpai skamba Austrijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Štai Šveicarijos nacionalinis bankas neseniai įpareigojo du didžiausius šalies bankus UBS ir “Credit Suisse” reikšmingai sumažinti turimų obligacijų kiekį. Teigiama, kad šie bankai pastaruoju metu elgiasi itin neapdairiai ir neatsakingai, o jų turimų obligacijų vertė viršija 500 proc. Šveicarijos BVP.

Bankams – nauji reikalavimai

Naujus nurodymus bankams sugalvojo ne tik šveicarai. Prieš kelias savaites susitikę Europos Sąjungos finansų ministrai nutarė pareikalauti, kad euro zonos bankai per ateinančius devynis mėnesius savo įstatinį kapitalą padidintų 108 mlrd. eurų, skirtų galimiems kitų metų nuostoliams padengti.
Tačiau jei tikėsime ekspertų skaičiavimais, ši suma – juokinga, palyginti su bankams gresiančiais praradimais. Nepriklausomi analitikai skaičiuoja, kad euro zonos bankų nuostoliai dėl šalių nemokumo sieks 275 mlrd. eurų, o Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, bankų nuostoliai kitais metais gali būti dar didesni – bankų sąskaita 2012-aisiais gali būti nurašyta vyriausybių skolų, vertų 300 mlrd. eurų. Beje, didžiausios šių nurašymų kaltininkės – Belgija, Graikija, Airija, Italija, Portugalija ir Ispanija, kurių beviltiškos skolos euro zonos bankams pridarys 278 mlrd. eurų nuostolių.
Na, o labiausiai dėl to nukentės Vokietijos ir Prancūzijos bankai, nes jie yra supirkę per 70 proc. visų nebegrąžinamų vyriausybių skolų.

Du scenarijai

Siaubą bankams kelia ne vien vyriausybių skolų nurašymai. Kaip teigia Didžiosios Britanijos analitinis savaitraštis “The Economist”, belieka džiaugtis, kad prie bankų durų eilėse nelaukia milijonai indėlininkų, skubančių, kaip Latvijoje ar Lietuvoje, atsiimti iš bankų savo jiems paskolintų pinigų. Tačiau tuo pat metu milijardai eurų nepastebimai iškeliauja iš Europos bankinės sistemos vertybinių popierių pavidalu, nes investuotojai paniškai traukiasi iš Europos į kitas pasaulio rinkas. Skaičiuojama, kad vien JAV fondai iš Europos rinkos atsiėmė 42 proc. čia cirkuliavusių pinigų, o Europos bankams išduodamų paskolų apimtys JAV nuo gegužės mėnesio smuko net 69 proc.
Dėl to Europos bankai priversti tiesiog pusvelčiui platinti akcijas, kad bent kažkaip prasimanytų grynųjų pinigų. Pavyzdžiui, “Citigroup” skaičiavimais, trečiąjį šių metų ketvirtį Europos bankai savo obligacijas platino vidutiniškai vos už 15 proc. pernykštės tokių pačių akcijų vertės.
Geriausia, kas dėl visos šios situacijos gali nutikti kitais metais, analitikų nuomone, yra likvidumo, arba kreditų, krizė, kuri reiškia, jog bankai tiesiog pristigs pinigų paskoloms ir kažkuriam laikui nustos jas dalyti verslininkams.
Blogiausias variantas – dėl to įvyksianti virtinė bankų bankrotų. Beje, didžiausia likvidumo problema šiuo metu yra Centrinėje ir Rytų Europoje, nors tos pačios problemos kamuoja visos Europos bankus.
Ima sklisti gandai ir apie galimą rimtą bankų likvidumo krizę Rusijoje, kuri neabejotinai turėtų didžiulę įtaką ne tik nuo Rusijos labiausiai priklausomoms Baltijos šalims bei Lenkijai, bet ir visoms Europos finansų institucijoms.
Beje, Latvijoje bei Lietuvoje ir be šios priežasties jau bankrutavo po vieną banką, o Lenkijos ši liūdna perspektyva dar tik laukia. Mat visai neseniai, lapkričio viduryje, “Moody’s” pakeitė Lenkijos skolinimosi reitingą iš stabiliausio į neigiamą. Tiesa, kol kas ne dėl tiksinčios Rusijos bombos, o dėl to, kad kitais metais laukiama Lenkijos ekonomikos augimo sulėtėjimo: šiemet Lenkijos ekonomika augs 4,1 proc., o kitais metais – 3,1 proc.
Vis dėlto Lenkijos nacionalinio banko vadovas Marekas Belka tikina, kad padėtis Lenkijoje tebėra labai gera, nes šalies bankų kapitalizacija yra nepriekaištinga, o grėsmė šaliai kitais metais gali kilti tik dėl to, jog bankams bus kur kas sunkiau skolintis iš kolegų euro zonos šalyse. Tai labai rizikinga, nes kitais metais daugiau nei pusei visų Lenkijos skolų sueina grąžinimo terminas, tad turimas skolas teks rekapitalizuoti, tai yra skolintis pinigų joms padengti, be to, veikiausiai kur kas brangiau nei įprastai.
Lenkijai gresia dar ir paskolų krizė, nes daugiau nei penktadalis visų šios šalies bankų paskolų fiziniams ir juridiniams asmenims išduota šiuo metu labai nestabilia valiuta – Šveicarijos frankais (tokios paskolos sudaro 21,3 proc. viso išduotų paskolų portfelio).

Stabiliausi – Skandinavijos bankai?

Nors Latvijoje praėjusią savaitę kilo panika dėl skandinaviško “Swedbank” veiklos, ekspertai ramina, kad ji visiškai nepagrįsta. Yra netgi priešingai: esą kitų šalių bankams gresiančių negandų greičiausiai išvengs tik skandinavų valdomos finansų institucijos. Šiuo atveju ne išimtis ir Latvijoje bei Lietuvoje veikiančios jų antrinės bendrovės. Kodėl?
Pirmiausia Skandinavijos šalių kitais metais laukia ekonomikos pagyvėjimas. Be to, beveik visos Skandinavijos šalys kitais metais tikisi smarkiai sumažinti vyriausybių skolas. Pavyzdžiui, Švedijos vyriausybės skola turėtų nukristi iki 36,3 proc. BVP ir būti dar mažesnė nei iki 2008-ųjų krizės, kai siekė 40,2 proc. BVP.
Danijos vyriausybės skola sumenks iki 44,1 proc. ir bus dvigubai mažesnė nei Europos Sąjungos šalių vidurkis. Na, o Norvegija iš naftos gaunamų pajamų yra sukaupusi netgi 530 mlrd. JAV dolerių taupymo fondą, tad jos valstybės skola, šiek tiek viršijanti 100 mlrd. dolerių, šiuo atveju nekelia jokių rūpesčių.
Svarbiausia tai, kad itin geri metai žadami visiems Skandinavijos bankams. “Nordea”, “Handelsbanken”, SEB ir “Swedbank” jau skaičiuoja būsimą pelną, tikėdamiesi, kad jis net dvigubai viršys šiemet uždirbtas solidžias sumas.
Tiesa, vienintelė išimtis, kai kalbama apie nuo Skandinavijos priklausomų bankų ateitį, yra Estija. Nors ši šalis vis dar tebelaikoma visos euro zonos pavyzdžiu, o 90 proc. šalies bankų yra antriniai Skandinavijos bankai, tačiau Estija, kaip euro zonos valstybė, yra kur kas labiau pažeidžiama dėl euro zonos valstybių skolos krizės nei jos “Baltijos sesės”. Tad Estijos centrinis bankas vyriausybę paragino kitų metų biudžetą planuoti remiantis ne “standartiniu”, o “kriziniu” scenarijumi ir neatmesti galimybės, kad šalies bankų sektoriaus laukia itin įtempti 2012-ieji.
Užtat tarp gerųjų pavyzdžių yra dar keletas pavyzdingų valstybių. Pavyzdžiui, itin teigiamai vertinama Čekijos bei Slovakijos bankų padėtis, mat jie yra nusipirkę itin mažai vyriausybių obligacijų, o jų vertė tokia nedidelė, kad net skolų nurašymai šių bankų nepriverstų bankrutuoti.
Apibendrinant galima teigti, kad 2012 m. daugiausiai šansų išgyventi turi tie bankai, kurių valdytojai nesusigundė greitu uždarbiu rizikingai skolinant pinigus jau ir taip itin prasiskolinusioms vyriausybėms arba kurių užnugaryje – stabilus investuotojų pasitikėjimas.

Šiuo metu interneto skelbimų ir diskusijų portaluose gana plačiai įsisukęs skolų pardavimo verslas: skolų išieškotojai ar jiems prijaučiantieji siūlosi jas pirkti, o viltį atgauti paskolintus pinigus praradę gyventojai bando jas parduoti – kartais už pusę kainos, o kartais vos už 20 proc.

Įvairiuose tinklalapiuose gyventojai siūlosi parduoti ir pusantro tūkstančio, ir 20 ar 33 tūkst. Lt skolą.
Ne mažiau intriguoja ir portaluose bei šalia laiptinių pasirodantys skelbimai, kad perkamos fizinių asmenų skolos, už jas iš karto sumokant grynaisiais. Susisiekus vienu nurodytu telefonu, Ernestu prisistatęs vyras tvirtino, kad už 750 Lt skolą galėtų mokėti nuo 0 iki 95 proc. – priklauso nuo skolininko padėties. Jis tvirtino, kad turi nusipirkęs ir pusės milijono litų skolą.
Bendrovės Skolų išieškojimo biuro direktorius Almantas Čelkonas pastebi, kad per krizę gyventojų, norinčių parduoti savo skolas, padaugėjo. “Kai žmonės išnaudoja visas teisines ir neteisines galimybes atgauti skolą – net į Dievą kreipiasi, tada ieško, kas nupirktų skolą už pusę kainos ar 10–20 proc.”, – pasakoja A.Čelkonas.
Skolų išieškojimo bendrovės skolą perka tik tuomet, jei mato, kad ją įmanoma atgauti: įvertina skolininko finansines galimybes, išsiaiškina jo planus atiduoti pasiskolintus pinigus. Žinoma, niekas nepirks skolos, jei nėra tvarkingų, skolą įrodančių dokumentų – paskolos sutarčių, vekselių. “Kartais žmonės vos ne ant tualetinio popieriaus parašo, kad Jonas skolingas Petrui 140 tūkst. Lt”, – matytais kurioziniais pavyzdžiais stebisi A.Čelkonas.
Viena didžiausių skolų, kurią Skolų išieškojimo biuras įsigijo iš fizinio asmens, siekė 453 tūkst. Lt. Kadangi susitarta kreditoriui sumokėti tik po skolos atgavimo, 40 proc. pinigų teks įmonei, 60 proc. – kreditoriui.

BFL

„Pamenu, 2008-ųjų pavasarį baigusi studijas Kaune net neabejojau: imti būsto paskolą būtų pats protingiausias sprendimas, nes geriau mokėti bankui ir jausti, kaip su kiekviena įmoka butas tampa vis labiau tavo, nei tą pačią sumą atiduoti už nuomojamą butą“, – prisimena Dovilė Vaitiekauskaitė, prieš krizę rimtai svarsčiusi galimybę imti maždaug 300 tūkst. Lt paskolą butui kuriame nors Kauno gyvenamajame rajone įsigyti.
Ji džiaugiasi, kad to padaryti nespėjo, nes jau tą patį rudenį būsto paskolos buvo „nuvainikuotos“. Dabar moteris nebrangiai nuomojasi nedidelį butą Šilainiuose ir sako kas mėnesį pasidžiaugianti, kad ir vėl sutaupė kelis tūkstančius litų, kuriuos tektų atseikėti bankui iš sumažėjusio atlyginimo už nuvertėjusį būstą. „Be to, nebepatiks Šilainiuose – kelsiuosi į Žaliakalnį. Neteksiu darbo Kaune – galbūt rasiu geresnį Vilniuje“, – pasikeitusį požiūrį į paskolas dėsto jauna moteris.
Tai suprantama, nes krizė, per kurią stipriai mažėjo atlyginimai ir brango paskolos, gerokai pakeitė gaunamų pajamų ir įmokų bankui santykį. Tarkime, 2006-aisiais vienas namų ūkis įmokai už būstą vidutiniškai skirdavo apie 23 proc. savo mėnesio pajamų, o šiuo metu tokia įmoka sudaro vidutiniškai jau trečdalį mėnesio išlaidų.

Būstui išeidžiame per daug

„Visoje Europoje labiau įprasta būstą nuomotis, o ne pirkti paėmus paskolą iš banko. Tai suteikia daug daugiau finansinės laisvės, mobilumo“, – komentuoja nepriklausomas finansų analitikas Virgilijus Lukošius.
Tačiau Lietuvoje beveik du dešimtmečius vyravo nuostata, kad nuosavas būstas suteikia saugumo, rodo statusą visuomenėje. Tokie skaičiai, kad dabar beveik 90 proc. butų Lietuvoje gyvena ne nuomininkai, o jų savininkai (maždaug pusė šių butų įsigyta paėmus iš banko paskolą), Europos kontekste atrodo stulbinamai.
Tai itin skatino ir bankai, kurie pakilimo laikotarpiu paskolas eurais dalijo kur kas pigiau nei kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, 2007 m. pradžioje būsto paskolų eurais kintamųjų palūkanų (kai palūkanų norma nustatoma laikotarpiui iki vienų metų) norma siekė 5,28 proc. ir buvo mažesnė negu Slovėnijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir netgi Estijoje.
Užtat paskolų litais palūkanos jau tuomet buvo didesnės (5,98 proc.), bet tik krizė žmonėms atvėrė akis, parodydama, kad šios paskolos gali brangti ir iki 9–10 proc. ar dar daugiau, kaip buvo nutikę pernai, o imant paskolą neįmanoma numatyti, kiek iki jos grąžinimo iš viso teks sumokėti bankui.
Gyventojų darytos klaidos tapo pamoka – dabar būsto paskolos imamos kur kas atsargiau.
Krizė pakeitė požiūrį ir į bankų platinamas obligacijas. Štai šiuo metu teismuose nagrinėjama mažiausiai dešimt bylų, kuriose atsakovas yra banko obligacijas už savo paties suteiktas paskolas įkeitus turtą pardavinėjęs „DnB NORD“ bankas, o ieškovai – bene 100 mln. Lt praradę gyventojai.
Finansų analitikai pastebi, kad krizė vienus gyventojus skaudžiai pamokė, o kitiems tapo paskata atsakingiau vertinti savo finansus ne tik imant būsto paskolą, bet ir kreipiantis į bankus dėl vartojimo paskolos, įsigyjant prekes išperkamąja nuoma. Ne mažiau svarbu ir tai, kad krizė privertė tobulinti kai kuriuos Lietuvoje galiojančius įstatymus. Pavyzdžiui, matyt, tik sunkmečiui galima dėkoti už tai, kad balandžio mėnesį įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymas, o lapkričio 1-ąją, nors ir pavėluotai, įsigalios atsakingo skolinimo taisyklės.

Piniginėje – chaosas

Vis dėlto, nors požiūris į skolinimąsi per krizę keitėsi, kitų pamokų Lietuvos gyventojai, regis, neišmoko. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė, vertindama banko užsakymu atliekamas gyventojų apklausas, pastebi, kad daugiau nei 10 proc. gyventojų, besinaudojančių finansų kaupimo priemonėmis, nieko nežino apie savo indėlių ir investicijų rūšį, sukauptą sumą bei terminus, o 50 proc. nieko arba beveik nieko nežino apie savo pensijų kaupimo priemones.
Apskritai finansų specialistai įsitikinę, kad lietuviai labiau linkę gyventi šia diena, nepakankamai rūpinasi ateitimi ir ne visai adekvačiai vertina savo finansines žinias.
Paradoksas, kad nors paskolų neėmę gyventojai dabar trina rankomis, kaip tik jie pasižymi neracionaliausiu požiūriu į asmeninius finansus. Pasak specialistų, būsto paskolos žmones veikia kaip stimulas išmokti planuoti savo pajamas ir išlaidas: įsigiję būstą už pasiskolintus iš banko pinigus, gyventojai paprastai elgiasi racionaliau ir atsakingiau, o kitiems dažnai trūksta finansinio raštingumo.
SEB banko ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, idealiu atveju piniginėje niekada neturėtų tvyroti chaosas, ir nesvarbu, kad šalies ūkį krečia krizė. Vis dėlto savo pajamas ir išlaidas šiandien planuoja tik apie 10–12 proc. lietvių.
Specialistai pataria susidaryti finansinę išlaidų piramidę – tokią pat, kokią sveikata besirūpinantiems žmonėms siūlo mitybos specialistai. Beje, tai padaryti leidžia ir daugybė nemokamų programų, kurių galima rasti internete, ir bankų interneto svetainėse siūlomos paslaugos. Štai „Swedbank“ siūlo paslaugą „Mano finansai“, padedančią stebėti, kontroliuoti ir planuoti savo išlaidas. Pasaulyje populiariausios asmeninių finansų tvarkymo platformos budgetmap.com, justbudget.com ir kitos.
Beje, Lietuvoje per krizę ir jai pasibaigus asmeninio biudžeto tvarkymo programos ėmė sparčiai populiarėti, nors „Google“ paieškos laukelyje įvedus žodį „asmeniniai“, pirmiausia vis dar siūlomi horoskopai, o tik paskui – finansai.

Paprastos taisyklės

„Pagrindinė asmeninių finansų tvarkymo taisyklė – kad išlaidos neviršytų pajamų, tačiau to nepakanka, kad finansai būtų valdomi išmintingai“, – aiškina O.Bložienė. Jos teigimu, svarbu viską, kas lieka nuo būtinųjų išlaidų, skirti taupymui – brangesniam pirkiniui, būstui, senatvei.
Pasak J.Varanauskienės, apskaičiuoti, kiek dera atsidėti pinigų senatvei, nesunku. Žmogus, norintis užsitikrinti panašų gyvenimo lygį senatvėje, pradėjęs taupyti nuo trisdešimties metų, turi skirti 10 proc. pajamų, po trisdešimties – jau 20 proc., o jei po keturiasdešimties – 30 proc.
Taip pat svarbu išmokti neišlaidauti. Pavyzdžiui, Europoje vidutiniškai laisvalaikiui išleidžiama 5–10 proc. pajamų, ir ši dalis neturėtų būti didesnė, juolab kad Lietuvoje 40 proc. sudaro išlaidos maistui ir gėrimams (turtingesnėse šalyse ši dalis neviršija 25 proc., skurdžiose siekia 60 proc.), dar beveik 10 proc. tenka drabužiams ir avalynei.
„Tvarkydami savo šeimos finansus, galime vadovautis tais pačiais ekonominiais principais kaip ir įmonių finansininkai. Įmonės, kuri nekontroliuoja išlaidų, neturi atsargų, ateitis kelia abejonių. Tuo tarpu finansininkas už savo darbą įmonėje gauna darbo užmokestį. Vadinasi, šeimos biudžeto tvarkymui verta skirti laiko, kuris vėliau atsiperka“, – apibendrina SEB ekspertė J.Varanauskienė.

Mėnesio išlaidos, proc. nuo gautų pajamų
Lietuvoje     Europos Sąjungoje
Maistas ir gėrimai 36     25
Būstas 28     23
Drabužiai ir avalynė 11     10
Laisvalaikis 10     10
Taupymas 5     11
Sveikata 5     12
Išsilavinimas 5     9

Euro zonos šalys pateko į aklavietę. Tačiau kaip iš jos ištrūkti, vienos nuomonės nėra: nesutaria nei politikai, nei verslininkai, nei ekonomistai, nors laiko sprendimui rasti lieka vis mažiau.

Praėjusią savaitę bendra euro zonos valstybių skola siekė 9 trln. JAV dolerių – tai grynoji skola be jokių palūkanų, kurias taip pat didžiulėmis sumomis kas mėnesį moka visos euro zonos šalys.
Be to, euro zonoje beliko tik kelios šalys, dar nepažeidžiančios Mastrichto sutarties, kurioje nurodyta, kad valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP. Dalies euro zonos šalių, tokių kaip Graikija, valstybės skola šį limitą viršija daugiau nei dvigubai. Tas pats pasakytina ir apie biudžeto deficitą – sunku rasti euro zonos šalį, kurios biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. BVP. Tad politikai dieną naktį suka galvą, ką dabar daryti ir kaip iš šios skolų karuselės ištrūkti.
Pasiūlymų esama pačių įvairiausių, bet panacėjos šiuo metu, regis, nėra. Vieni politikai ragina griežtai taupyti ir pamažu kapstytis iš skolų. Kiti sako, kad tai utopija: esą tokiai Graikija toliau nesiskolinant per artimiausius 10 metų pavyktų nebent padengti palūkanas už gautus kreditus. Tad kitos išeities nėra – būtina pumpuoti pinigus į rinką, dar daugiau skolintis ir skolinti, didinti pensijas ir atlyginimus, nes tik tai esą skatins vartojimą, leis ekonomikai sparčiau plėtotis, o ilgainiui padės atsikratyti dabar turimos skolų naštos, kuri labiausiai euro zonoje slegia jau minėtą Graikiją, taip pat Portugaliją, Italiją, Ispaniją. Ir visos jos iš susiklosčiusios padėties mato skirtingas išeitis.

Imasi skirtingų veiksmų
Praėjusį antradienį Ispanijos vyriausybė ir opozicija susitarė keisti Konstituciją, į ją įtraukiant viešojo sektoriaus skolinimosi limitą, ir taip pamėginti sumažinti jau 9,2 proc. BVP siekiantį biudžeto deficitą.
Tokių priemonių šalies valdžia nutarė imtis po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy raginimų visoms euro zonos valstybėms iki 2012 m. konstituciškai apriboti skolinimosi apimtį. Esą būtent tai padėtų apsisaugoti nuo euro zonos skolų krizės plitimo.
Vokietija ir Prancūzija, taip pat ir Europos centrinis bankas (ECB), iš labiausiai prasiskolinusių valstybių reikalauja ir kitų priemonių, pavyzdžiui, imtis itin griežto taupymo. Šiam spaudimui jau pakluso Italija, nors valdžia tikėjosi, kad taupymo pavyks išvengti iki 2013 m. rinkimų.
Tačiau kitais klausimais turtingesnės valstybės su labiausiai prasiskolinusiomis sunkiai randa bendrą kalbą. Tarkime, ECB paskelbė, kad supirkinės Italijos ir Ispanijos obligacijas, nors Vokietija tam ir nepritaria. Be to, Ispanija praėjusią savaitę surengė jau antrą šiemet viešą skolos aukcioną. Pardavinėdama valstybės skolą, Ispanija pasiūlė gerokai sumažintas palūkanų normas (1,4 proc., nors liepą jos siekė 2 proc.), ir per kelias dienas pardavė trumpalaikių obligacijų, vertų 3 mlrd. eurų.
Idėjai prekiauti savo skola pritaria ir dalis graikų bei portugalų. Tačiau nė viena šalis nežino, ar tokios priemonės tikrai padės išsikapstyti, ar tik trumpam palengvins skolos naštą.
Politikų pozicija šiuo atveju labiausiai priklauso nuo to, kokiai šaliai – silpnesnei ar stipresnei jie atstovauja, ir kokių politinių pažiūrų – kairiųjų ar dešiniųjų jie patys laikosi. Na, o ką apie galimybes euro zonai išbristi iš skolų mano politiškai neangažuoti, įtakingi visuomenės veikėjai, verslininkai, ekonomistai?

Nuomonės išsiskiria

“Graikija ir Portugalija privalo atsisakyti euro ir pasitraukti iš Europos Sąjungos”, – drastišką išeitį siūlo vienas garsiausių JAV milijardierių George’as Sorosas. Jo manymu, tik tai gali leisti kitoms euro zonos šalims išgyventi skolų krizę, nes priešingu atveju laukia uždaras ratas: gelbėdamos vienas šalis iš skolų, į jas dar giliau klimps kitos.
Tačiau ar Graikijos ir Portugalijos išmetimas iš laivo padėtų jam nenuskęsti? G.Soroso manymu, galimybių dar yra, bet tam reikia imtis kraštutinių priemonių. Jis aiškina, kad visoms euro zonos valstybėms atėjo laikas pripažinti būtinybę išleisti euroobligacijų, net jei Vokietija tam griežtai priešinasi. Jis siūlo ir priemonių Vokietijos nepasitenkinimui sušvelninti: Vokietijai, kaip stipriausiai žemyno ekonomikai, galėtų būti patikėta atsakomybė nustatyti euroobligacijų leidimo taisykles.
Ar tai tikrai suveiktų? Galbūt ne, galbūt eurui tikrai artėja galas, nors pats G.Sorosas esą dar nesiryžtų lažintis, statydamas už bendros Europos valiutos žlugimą. Eurui gali pasitarnauti netgi Kinija, nes, garsiojo investuotojo nuomone, šiai supervalstybei nepaprastai svarbu, kad pasaulyje išliktų dolerio alternatyva, tad ji esą padarys viską, kad euras būtų išsaugotas.
Kitas žymus amerikiečių ekonomistas Nourielis Roubini, dažnai vadinamas Ponu Nūriuoju, G.Soroso žodžiams iš esmės irgi neprieštarauja ir, nors euro ateitį piešia juodomis spalvomis, tačiau negaili patarimų, kaip Europos šalims palengvinti skolų naštą. Pradėti, jo nuomone, reikia būtent nuo Graikijos, o galutinis tikslas – integruoti Europos fiskalinę politiką.
“Geriau jau pripažinti Graikijos nemokumą ir pertvarkyti ją slegiančią skolų naštą, negu toliau pumpuoti į šios šalies biudžetą papildomas lėšas, nes šis srautas anksčiau ar vėliau išseks dėl kitose euro zonos šalyse kylančio politinio nepasitenkinimo”, – neabejoja N.Roubini.
Jo teigimu, šiuo metu tėra likę nedaug Graikijos skolos restruktūrizavimo alternatyvų. Visiškas Graikijos skolų padengimas ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) lėšomis šiuo metu jau esą sunkiai įsivaizduojamas, nes ES “pinigų maišas” Vokietija tam jokiu būdu nepritartų.
Taigi ekonomistas siūlo nedelsiant skelbti Graikijos viešosios skolos restruktūrizavimą. Tai esą galima pasiekti taikant tris anksčiau jau išbandytas priemones, kurių esmė – senas skolas pakeisti naujomis. Tai yra nustatyti analogišką nominalui naujų skolų vertę, ilgą išpirkimo laikotarpį (20–30 metų) bei palūkanas, kurios būtų gerokai mažesnės už dabartines.
N.Roubini teigimu, didžiausią palengvėjimą Graikijai šiuo metu suteiktų vėlesnis obligacijų išpirkimo terminas, nes “vienas euras skolos, kurį reikia grąžinti po 30 metų, yra gerokai pigesnis, negu euras skolos, kurį reikia grąžinti jau po metų”.
Ekonomistas neabejoja, kad ES šiuo metu dar gali sau leisti patirti tokį laikiną sukrėtimą, kaip neigiama kredito vertinimo agentūrų reakcija į Graikijos skolos restruktūrizavimą bei šios šalies paskelbimas nemokia. Tai esą truktų vos keletą savaičių, kol būtų baigtas senų skolų keitimo naujomis procesas, ir vėl grįžtų pasitikėjimas Graikijos finansiniu stabilumu.
Be to, Italiją ir Ispaniją, dvi naujausias euro zonos “paliegėles”, N.Roubini nuomone, kuo skubiau preventyviai sustiprinti turėtų euroobligacijų išleidimas, o tai būtų “dar vienas žingsnis Europos fiskalinės integracijos link”.
“Galiausiai euro zonai reikia politikos, kuri išjudintų ekonomikos augimą jos periferijoje. Nesant augimo, bet koks taupymo planas ar reforma tik sukels visuomenėje neramumų ir iškels politinio pasipriešinimo pavojų, taip ir neužtikrinęs skolos tvarumo. Kad atgaivintų augimą, ECB turi liautis kelti palūkanų normas”, – ragina N.Roubini, taip pat siūlydamas mažinti euro vertę ir taip padidinti euro zonos periferijos konkurencingumą.
Pastarieji siūlymai – bene prieštaringiausi, nes neatitinka didžiųjų ES valstybių narių, visų pirma Vokietijos, interesų saugoti jau anksčiau iš sąstingio pajudėjusią ekonomiką nuo perkaitimo.
Kad tai gali privesti prie perkaitimo, suvokia ir N.Roubini, bet tikina nesant kitos išeities. “Dabar euro zonos naudojamos priemonės sukuria disbalansą: bandymas atidėlioti sprendimus ir švaistyti “gerus” pinigus kartu su “blogais” nieko gero neduos. Arba euro zona pajudės augimo bei konkurencingumo link, arba jai teks patirti nereguliuojamus bankrotus, bankų sektoriaus krizes ir galiausiai pinigų sąjungos žlugimą”, – tikina JAV ekonomistas.
O štai pasak praėjusią savaitę atsistatydinusio “Apple” vadovo Steve’o Jobso, didžiausia problema yra ta, kad Europos šalys nepripažįsta patekusios į rimčiausią iki šiol situaciją. “Jei jos suvoktų, kad tai aklavietė, turėtų persvarstyti savo strategiją, ir sprendimą tikrai rastų”, – teigia S.Jobsas.

Žlugs ar nežlugs?

Taigi kokia ateitis pranašaujama eurui bei Europos rinkoms ir ar skolos jas pražudys, ar bus spėta rasti išeitį? Nuomonės čia ir vėl išsiskiria. Štai žymus ekonomistas, Volstrito analitikas dr. Michaelas Hudsonas teigia, kad skolos – išpūstas baimės burbulas. Esą skola nėra jokia problema, nes juk visada galima spausdinti pinigus deficitui padengti. Jo teigimu, paniką dėl skolos kelia tik bankų lobistai, siekiantys sumažinti finansinio reguliavimo naštą. M.Hudsonas ragina nepamiršti politinės ekonomikos pionieriaus Adamo Smitho minties, kad nė viena valstybė negali atiduoti skolos, nes ekonomika paremta tikėjimu, jog investuotojai nesugalvos atsiimti pinigų vienu metu.
Tačiau yra ir juodesnių scenarijų, nei piešia M.Hudsonas. Minėti bankų lobistai praėjusią savaitę buvo bejėgiai prieš gandus, kad žlugimas kelia grėsmę keliems didiesiems Europos bankams – “Royal Bank of Scotland”, “BNP Paribas”, “Deutsche Bank” bei “Intesa Sanpaolo”. Baimė, kad šie ir kiti bankai nebegalės mokėti savo obligacijų įmokų, smarkiai pakėlė nuo šios grėsmės draudžiančių vertybinių popierių kainas. Tad dabar norint apdrausti 10 mln. Lt vertės obligacijas tektų pakloti 343,54 tūkst. Lt, o tokia kaina rodo, kad bankų ateitimi išties rimtai abejojama.
“Manome, kad rugsėjį arba spalį Europos rinkos laukia šokas, kuris bus blogesnis nei bet kas, ką matėme anksčiau”, – teigia Londono banko atstovai, atmetantys bet kokį optimistiškesnį scenarijų.

Dreamstime

Sunkmečiu daugybė gyventojų ir įmonių laiku nemokėjo skolų ir susigadino savo kredito istoriją. Bet netgi jei  ir turėjote pradelstų skolų, mažoje Lietuvos rinkoje tai dar nereiškia, kad jums nuo šiol bus užtrenktos visų paslaugų teikėjų durys.

Skolų išieškojimo įmonių svetainėse internete skelbiama šimtai įmonių, vėluojančių mokėti skolas, pavadinimų. Neretai šią informaciją lydi komentarai, kad turint verslo reikalų su šia bendrove rekomenduojama būti atsargiems. Nuo šių metų savo skolininkus – įsipareigojimų laiku nevykdančius darbdavius, internete skelbia ir “Sodra”.

Išties šiais technologijų laikais skolų išieškojimo ir mokumo vertinimo bendrovės turi sukaupusios gana išsamią finansinę informaciją apie daugumą gyventojų ir verslo subjektų. Tai yra faktas, kad laiku neatsiskaitėte už kokią nors jums suteiktą paslaugą, nepastebėtas ir atitinkamai neužfiksuotas duomenų bazėse, kuriomis nuolat naudojasi bankai ir įvairiausi kiti paslaugų teikėjai, lieka vis rečiau.

Tačiau medalis turi dvi puses: skolos ir ypač vėlavimas jas mokėti sunkmečiu tapo verslo kasdienybe, todėl rinkoje imta tai toleruoti. Minėti įrašai skolų išieškojimo bendrovių puslapiuose nors ir nėra malonūs, bet dažno verslininko jau neverčia raudonuoti iš gėdos, o derybose su potencialiais partneriais tai gali neturėti jokios įtakos. Na, o uždelstų skolų turėję gyventojai irgi gali neskubėti savęs “laidoti”, neva jau niekada nebegaus jokios paskolos ar negalės nusipirkti norimo daikto skolon. Kad ir kaip gąsdinančiai skamba perspėjimai apie pasekmes, kurios gresia pakliuvus į vadinamuosius juoduosius sąrašus, tai ne visada taip baisu, kaip mėginama pateikti.

Kiek iš tikrųjų skolininkų – neaišku

Kiek gyventojų ir įmonių šiuo metu turi pradelstų skolų? Tai klausimas, bet į jį nėra tikslaus atsakymo. Mat kad ir kokia išsami būtų skolininkų duomenų bazė, nė viena jų neturi visos informacijos apie skolas. Ir tai galioja tiek juridinių, tiek fizinių asmenų vėluojančioms skoloms.

Pavyzdžiui, “Creditinfo” duomenimis, pradelstų skolų šių metų liepos 1 d. turėjo 20,7 tūkst. veikiančių Lietuvos įmonių (formaliai veikiančių įmonių šalyje yra apie 160 tūkst., tačiau iš jų realias pajamas gauna tik apie 60 tūkst.), o bendra jų suma siekė apie 4,8 mlrd. Lt. Kalbant apie fizinius asmenis, dėmę savo kredito istorijose šiuo metu turi 220 tūkst. Lietuvos gyventojų, o jų pradelstų skolų suma sudaro 2,4 mlrd. Lt. Tuo tarpu į skolų išieškojimo įmonės “Gelvora” duomenų bazę yra įtraukta apie 9000 įmonių ir 350 tūkst. fizinių asmenų.

Tiesa, realūs skaičiai turėtų būti didesni, nes ne visi dalijasi informacija apie savo skolininkus. Pavyzdžiui, bendrovės “Kauno vandenys” gen. direktorius Vilius Burokas teigia, kad gyventojų ir įmonių skola įmonei šiuo metu siekia 13,9 mln. Lt, bet šie duomenys mokumo vertinimo bendrovėms neteikiami.

Šaltinis: “Creditinfo” duomenys

“Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa patvirtino, kad absoliučios informacijos, kiek visoje Lietuvoje yra pradelstų įsiskolinimų tiekėjams, nėra. Skelbiamus skaičius R.Trumpa siūlo palyginti su bendrais Statistikos departamento duomenimis, liudijančiais, kad įmonių trumpalaikės skolos tiekėjams, skolos mokesčių inspekcijai, “Sodrai”, akcininkams ir kt. įsipareigojimai šių metų kovo gale siekė 42,1 mlrd. Lt.

Taigi iš esamų duomenų galima susidaryti tik apytikrį vaizdą. Vis dėlto jų pakanka, kad galima būtų pripažinti, jog dažna įmonė Lietuvoje vėluoja skolas mokėti laiku, o gyventojų, turinčių pradelstų skolų, yra 300–400 tūkst.

R.Trumpa priminė, kad blogosios verslo skolos ypač padidėjo sunkmečiu, kai 2008-ųjų pabaigoje ėmė sparčiai blogėti įmonių tarpusavio atsiskaitymai: tai lėmė sumažėjęs pinigų kiekis rinkoje, padažnėję partnerių bankrotai, kritęs pasitikėjimas. Bankams užsukus “kranelius” ypač paplito atidėti apmokėjimai – t.y. prekių ir paslaugų teikimas skolon, nes viena kitai skolino pačios įmonės.

Kaip teigia Vilniaus apskrities darbdavių konfederacijos viceprezidentas Edmondas Babenskas, versle vėlavimas atsiskaityti tapo įprastu ir nieko nebestebinančiu reiškiniu. Pašnekovo teigimu, dar ir šiandien, nors ekonomika pamažu atsigauna, lengviau surasti įmonę, turinčią “blogų” skolų, negu atvirkščiai. E.Babenskas Lietuvos verslo būklę lygina su žmogaus, iš kurio nusiurbta keturi litrai kraujo: likusio pusės litro jau vargiai užtenka gyvybei palaikyti.

Tiesa, padėtis pamažu keičiasi: pinigų kiekis rinkoje iš lėto didėja, pradeda gerėti ir įmonių tarpusavio atsiskaitymai, tad trauksis ir skolos.

Ką reiškia būti juodajame sąraše

Skolininkai neretai gąsdinami, kad įsipareigojimų nevykdymas jiems brangiai kainuos: kad jie negaus jokių paskolų arba gaus itin nepalankiomis sąlygomis, negalės nieko įsigyti išsimokėtinai ir kad net mobiliojo ryšio operatorius gali atsisakyti su jais sudaryti sutartį. Vis dėlto ką šiandien Lietuvoje reiškia turėti pradelstų skolų, kokias pasekmes tai užtraukia tiek verslui, tiek gyventojams?

Kaip sako “Creditinfo” teisininkas Anatolijus Kisielis, kiekvieno atsiskaityti vėluojančio gyventojo kredito istorijoje yra informacija kam, kiek laiko ir kokias sumas jis pavėlavo mokėti. Kiek turi praeiti laiko, kad jūsų pavardė atsidurtų vadinamąjame juodajame sąraše? Pasak A.Kisielio, paprastai vėluojančiam atsiskaityti klientui pirmiausia nusiunčiami keli apie skolą primenantys laiškai, kartais bandoma susisiekti ir telefonu, o kai šios priemonės neveikia, vidutiniškai po penkiasdešimties dienų ši informacija įtraukiama į asmens kredito istoriją. Ir net jei po kurio laiko skola grąžinama, informacija duomenų bazėje toliau saugoma, žinoma, pažymint, kad skola buvo atlyginta. Pagal šiuos duomenis sudaromas asmens patikimumo reitingas, o didieji paslaugų teikėjai visuomet pirmiausia pasidomi jo finansine istorija ir tik tada sprendžia, kaip elgtis su tokiu klientu. “Taigi dabar tiek apie fizinius, tiek apie juridinius asmenis yra labai daug informacijos, kuri leidžia gana tiksliai įvertinti jų finansinį patikimumą”, – teigia A.Kisielis.

“Creditinfo” atstovas tvirtino, kad per šį sunkmetį daugiausia pasimokė bankai – jie dabar su ypatingu atsargumu vertina kiekvieno kliento mokumą. Vis dėlto net ir bankininkai nėra tokie kategoriški, kad pasakytų, jog dėmė kredito istorijoje gali atsirūgti neigiamu atsakymu dėl paskolos. Kaip sako SEB banko Produktų plėtros departamento direktorius Linas Januševičius,  prieš priimant sprendimą kiekvieno kliento, net ir turėjusio pradelstų skolų, kredito istorija vertinama atskirai.

Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacijos direktorius Pranciškus Gerulis taip pat paneigė mitą, kad turėdamas pavėluotų skolų praeityje nebegalėsi pirkti prekių išperkamąja nuoma – esą tokiems klientams durys užtrenkiamos anaiptol ne visada. “Be abejo, duomenys apie vėluojančius atsiskaityti klientus iš karto įtraukiami į duomenų bazę, bet vieną kitą kartą pavėluoti sumokėti – dar ne tragedija. Kitas reikalas, jei nemokama piktybiškai. Taigi tai labai individualūs atvejai”, – pabrėžė P.Gerulis.

Tai galima pasakyti ir apie kitus paslaugų teikėjus: Lietuvos rinka pernelyg maža, kad verslas galėtų visiškai nubraukti tuos kelis šimtus tūkstančių “blogų” skolų turinčių klientų. “Bet kuris paslaugų teikėjas nori valdyti riziką, bet sykiu jis ir iki pažaliavimo suinteresuotas parduoti. Tad norėdami, kad atsiskaitymas neblogėtų, jie sako, kad į skolininkų sąrašus atsižvelgia, bet atsiradus pirkėjui vis tiek parduoda savo paslaugas. Tuo tarpu įmonės, turinčios tokias duomenų bazes, turi savų interesų – kad jų paslaugą pirktų, todėl per daug susireikšmina”, – įsitikinęs E.Babenskas. Jis pridūrė, kad verslininkų buvimas skolininkų sąrašuose jau irgi nebešokiruoja, o santykiams tarp verslo partnerių tai neretai neturi jokios įtakos. “Su nemokumu susiduria dauguma įmonių, todėl tai toleruojama. Kai tave tokiu būdu paviešina ir bando sugėdinti, tai gali pagreitinti atsiskaitymą nebent tuo atveju, jei nesumoki piktybiškai. Bet kai toks pinigų rinkoje stygius, šis spaudimas nedaro beveik jokios įtakos”, – apibendrina E.Babenskas.

Kad turėti skolų ir net turėti santykių su skolų išieškojimo įmonėmis jau nebėra smerktinas dalykas šiandienos versle, sutinka ir “ICC Lietuva” prezidentas Valdas Sutkus. Jis apibendrino, kad skolų priežastys būna įvairios, tad per krizę visą šalį sukausčiusi skolų grandinė dabar verčia daug kruopščiau analizuoti verslo partnerių veiklą ir finansines galimybes.

"Veido" archyvas

Dėl 14,3 trilijonų JAV dol. skolos karikatūristai Ameriką jau vaizduoja kaip išmaldos prašančia elgetą

Reitingų agentūros skambina pavojaus varpais: Vakarų šalys skolingos tiek, kad šių skolų nebeįmanoma grąžinti nei praktiškai, nei teoriškai.

Balandžio 18 d. viena įtakingiausių tarptautinių reitingų agentūrų “Standard & Poor” pirmą kartą nuo 1996-ųjų sumažino JAV skolinimosi reitingą į C (tai žemiau nei Meksikos reitingas), t.y. pakeitė jį į neigiamą. Be to, agentūra pranešė stulbinamą žinią: jos analitikų nuomone, JAV vyriausybei gali niekada nebepavykti grąžinti skolų savo kreditoriams. Toks perspėjimas paskelbtas pirmą kartą per pastaruosius septyniasdešimt metų.

Tiesa, keletas perspėjimų dėl to, kad JAV skolos nebeatitinka sveiko proto reikalavimų, pastaruoju metu jau yra buvę. Tarkime, JAV Kongreso biudžeto skyrius yra paskelbęs prognozę, kad per artimiausius 12 metų JAV valstybės skola pasieks 100 proc. šalies metinio BVP. O juk jau dabar ji viršija 98 proc.

Girdėdama tokius perspėjimus, didžiausia JAV kreditorė Kinija, kuri jau trejus metus JAV grūmoja pirštu dėl šios skolų masto, neseniai paakino JAV imtis veiksmų, kad nesklandumų atveju būtų užtikrinti kreditorių interesai.

Lygiai tą patį prieš porą savaičių pareiškė ir Tarptautinio valiutos fondo analitikai, sukritikavę JAV dėl netinkamos skolos stabilizavimo strategijos. Kol galiausiai atėjo “Standard & Poor” eilė pateikti griežčiausią verdiktą: JAV skolų gali ir apskritai negrąžinti.

Vadinasi, visi amerikiečiams sakomi pasiteisinimai, jog šalies biudžetas radikaliai mažinamas tam, kad būtų grąžinta užsienio skola, yra paprasčiausias melas: tų 38 mlrd. dolerių, kurie nurėžti nuo šių metų JAV biudžeto, nepakaktų nė mažai skolų dalelei padengti, nors šį taupymą savo kailiu pajus kiekvienas amerikietis.

Deja, sunkūs laikai dar tik prasideda. Ekspertai skaičiuoja, kad iš viso JAV skola šiuo metu siekia 14,2 trln. dolerių. Iš jų apie tris trilijonus skolingos atskiros valstijos, dar vieno trilijono stinga pensijų sistemai, o likusioji skolos dalis – centrinės valdžios galvos skausmas. Beje, Kongresas mano, jog pirmiausia reikia susitvarkyti su valstijų skolomis, tačiau tai reiškia, kad centrinės valdžios skola tik dar labiau padidėtų.

Tad respublikonai Kongrese reikalauja, kad biudžetas kasmet būtų mažinamas ne milijardais, o trilijonais dolerių. Tai iš esmės reiškia, kad vyriausybė tik rinktų mokesčius, bet nebeteiktų kone jokių viešųjų paslaugų, ir taip elgtis turėtų mažiausiai dešimtmetį iš eilės.

Kartu tai reikštų, kad prasidėtų nauja didžiulė krizė: JAV ekonomika sustotų ir grįžtų į recesiją, šalį ištiktų didžiulis nedarbas, galiausiai amerikiečiai, ko gero, imtų masiškai emigruoti į kitas šalis. Be to, JAV ištiktų visapusiškas regresas: neliktų investicijų nei į inovacijas, nei į technologijas, nei, tarkime, į mirtinų ligų prevencijos programas.

Taigi, kaip apibendrina “Times” analitikas Sebastianas Mallaby, visuomet esi tik tai, kiek turi, net jei kalbama apie Ameriką. Kadangi ji gyvena tik iš skolintų pinigų, vadinasi, iš esmės neturi nieko, ir S.Mallaby daro išvadą, kad todėl ji yra niekas.

Tačiau į panašią dramatišką padėtį yra patekusios ne tik Jungtinės Valstijos. Reitingų agentūros perspėja, kad didžioji dalis Vakarų pasaulio šalių prasmegusios skolose, ir iš esmės jau yra nebepajėgios tų skolų grąžinti. Bet jos toliau skolinasi ir elgiasi panašiai kaip žmonės, kas mėnesį besikreipiantys į vis kitas greitųjų kreditų bendroves, kol po metų ar dvejų prieina liepto galą.

Portugalija – antra sąraše

Analitikas Davidas Beersas aiškina, kad kreditoriams stipriai prasiskolinusios yra kone visos Vakarų šalys, tik kiekviena imasi labai skirtingų būdų šioms skoloms mažinti. Būtent nuo šių priemonių ir priklauso, ar valstybėms pavyks išsikapstyti, o jei pavyks – tai kada. Mus, europiečius, gali paguosti nebent žinia, kad, D.Beerso nuomone, Amerikos padėtis mažiausiai pavydėtina.

Tos pačios nuomonės laikosi ir reitingų agentūros “Fitch” bei “Moody’s”. Jų vertinimu, JAV kol kas yra vienintelė šalis Vakaruose, kuriai gresia visiškas nesugebėjimas padengti įsipareigojimų kreditoriams.

Šiek tiek lengviau alsuoja kitos didžiausios skolininkės – Graikija, Airija ir Portugalija.

Pastaroji praėjusią savaitę savo kailį ėmė gelbėti vėlgi skolintais pinigais: trečiadienį šalį pasiekė 78 mlrd. eurų parama. Mainais už ją Portugalija dar labiau veržiasi diržą. Pavyzdžiui, gyventojai labiausiai nerimauja dėl to, kad vyriausybė įsipareigojo kelintą kartą iš eilės mažinti pensijas. Tiesa, laikinasis premjeras Jose Socratesas guodžia, kad gaunantieji mažiausias pensijas gali būti ramūs. Tačiau visiems kitiems bus nustatomos gana žemos pensijų lubos.

Be to, planuojama apriboti viešųjų paslaugų, tokių kaip viešasis transportas ar gydymas, finansavimą, atleisti 2 proc. ir taip jau gerokai išretintų vietos valdžios institucijų darbuotojų. Nukentės ir švietimas – aukštajam mokslui kitais metais bus nubraukta 745 mln. eurų iš valstybės biudžeto.

Įdomesnė priemonė prasimanyti pinigų – sprendimas parduoti neseniai nacionalizuotą banką “Banco Portugues de Negocios” (BPN), beje, nenustatant jokios minimalios kainos.

Taigi, kaip teigia analitikas Gilesas Tremlettas, portugalai jau pajuto savo ankstesnio išlaidavimo kainą. Jis skaičiuoja, kad iš viso šiemet Portugalija privalės išlaidas sumažinti suma, atitinkančia 3,4 proc. BVP, bei surinkti 1,7 proc. BVP sumą atitinkantį papildomų mokesčių kraitį.

Prognozuojama, kad dėl to šiemet dar labiau bus apmokestinti automobiliai, tabako gaminiai, elektra, be to, bus itin griežtai kontroliuojamas pajamų bei pelno mokesčių surinkimas.

Briuselio vertinimu, Portugalijos atvejis Europoje pats sudėtingiausias ne dėl to, kad jos skola būtų, tarkime, pati didžiausia: priešingai, Graikijai stinga kur kas didesnės pinigų sumos. Portugalijos skola siekia 86,7 proc. BVP, o Graikijos – net 140 proc. Tačiau problema ta, kad Portugalijoje yra itin įsiskolinęs būtent viešasis sektorius, be to, su rimtomis problemomis susiduria bankai, galiausiai šalyje labai didelis nedarbas.

Priemonių pasirinkimas nedidelis

Kaip matome iš JAV ir Portugalijos pavyzdžių, skolos problemos sprendžiamos trumpalaikėmis priemonėmis, dar labiau skolinantis. Tačiau pagrindinė problema – įsipareigojimai kreditoriams – dėl to niekur nedingsta.

Europos Komisijos analitikas Jonathanas Loynesas tikina, kad paramos jau tikrai nebepakanka. “Matome ir iš Portugalijos, ir iš Graikijos, ir iš kitų šalių pavyzdžio, kad gauta milijardinė parama problemų neišsprendžia, o jas gal tik padidina, tad reikia ieškoti kitų būdų kapstytis.

Gali būti, kad tą būdą pavyko rasti Airijai. Šalies vyriausybė kaip tik praėjusią savaitę patikino susitvarkysianti su skolomis kitomis priemonėmis. “Mūsų padėtis gerokai palankesnė nei Graikijos, nes radome būdą, kaip sumažinti valstybės skolą didinant mokesčius”, – aiškina naujasis Airijos finansų ministras Michaelas Noonanas. Jis pabrėžia, kad vien balandį valstybei pavyko surinkti 1,86 mlrd. eurų mokesčių.

Jau minėtas EK atstovas J.Loynesas tikina, kad tai pasiteisina ne visais atvejais, ir, tarkime, Graikijai gali tekti restruktūrizuoti savo skolą, mat net po 110 mlrd. eurų paramos, gautos iš tarptautinių kreditorių, injekcijos į šalies ekonomiką Graikijos skola šiemet vis tiek nenukris žemiau 150 proc. metinio BVP, arba 340 mlrd. eurų, o kol kas svyruoja apie 140 proc. BVP.

Beje, “Citi” analitikas Stefanas Nedialkovas skaičiuoja, kad jei Graikija norėtų sumažinti skolą bent iki 60 proc. BVP, penkerius metus turėtų pinigų neleisti niekam kitam, tik skolai grąžinti.

Žinoma, tai neįmanoma, tad prognozuojama, kad net turint pačių geriausių norų Graikijos skola 2015 m. gali nukristi tik iki 94 proc. BVP, ir tai – pensijų, atlyginimų ir mokesčių sąskaita.

Tad ar apskritai egzistuoja kokia nors išeitis iš šios aklavietės? Teigiama, kad vienas realiausių ir greičiausių, be to, kompleksinių problemų sprendimų – ES gelbėjimo fondas, kuris būtų tikras išsigelbėjimas tokioms šalims kaip Graikija ar Portugalija. Žinoma, tai irgi ne panacėja, nes ši priemonė vėlgi susijusi su skolomis ir įsipareigojimais.

Nepaisant to, niekas net negali pažadėti, kad šis fondas tikrai bus patvirtintas, mat tam reikia visų ES narių pritarimo, o jau dabar atrodo, kad Suomija, kurioje per rinkimus trečią vietą laimėjo radikali “Tikrųjų suomių” partija, neketina dėti parašo po šiuo sumanymu.

Tad kol kas politikai tik skėsčioja rankomis: kitos išeities, nei karpyti pensijas, mažinti socialines išmokas ir kelti mokesčius, prasiskolinusiose šalyse jie nesugalvoja.

BFL

Balandžio mėnesį naujų skolininkų, prieš tai neturėjusių uždelstų skolų, skaičius išaugo beveik 17,6 tūkst. Per šių metų keturis mėnesius, lyginant su atitinkamu laikotarpiu pernai, naujų skolininkų, prieš tai neturėjusių uždelstų skolų, padaugėjo beveik dešimtadaliu. Šiuo metu uždelstų įsiskolinimų turi 216 tūkst. gyventojų.

Asmeninės kredito istorijos sistemos Manocreditinfo.lt duomenimis, balandį šalies gyventojų uždelstos skolos išaugo 83 mln. litų ir siekė 2,31 mlrd. litų. Per praėjusį mėnesį gyventojai padengė 52 mln. litų uždelstų įsiskolinimų.

Pasak Manocreditinfo.lt projekto vadovo Mariaus Zaikausko, balandį gyventojų uždelstų skolų augimą lėmė padidėję įsiskolinimai bankams ir kredito unijoms. Per mėnesį šioms finansų įstaigoms fizinių asmenų skolos ūgtelėjo 5 proc., o naujų skolininkų padaugėjo daugiau nei dešimtadaliu. Balandį gyventojų uždelstos skolos nežymiai augo greitųjų kreditų ir telekomunikacijų įmonėms. Tuo tarpu uždelstų įsiskolinimų portfelis išperkamosios nuomos, lizingo bei vartojimo kredito ir komunalinių paslaugų įmonėms išliko nepakitęs.

M. Zaikausko teigimu, atsigaunant ekonomikai stabilizuojasi verslo tarpusavio atsiskaitymai, tačiau gyventojų uždelstų skolų mažėjimo dar teks palaukti.

Labiausiai įsiskolinę yra vilniečiai – 37 proc. visų skolų, kauniečiai – 25 proc., klaipėdiečiai – 13 proc. Mažiausios pradelstų skolų sumos tenka Pagėgių, Birštono ir Lazdijų gyventojams.

Per balandžio mėnesį, kreditoriams keičiantis informacija apie įsiskolinimus “Creditinfo” valdomoje skolininkų administravimo informacinėje sistemoje (SAIS), Lietuvos gyventojai apmokėjo 7,4 tūkst. uždelstų skolų, kurių suma siekė 4,8 mln. litų.

Nepaisant besitraukiančios krizės, per vienus pastaruosius metus bankams ir greitųjų kreditų įmonėms prasiskolinusių lietuvių skaičius šoktelėjo beveik 17 tūkst., o skolos padidėjo 0,8 mlrd. Lt.

Iš viso, bendrovės “Creditinfo” duomenimis, šių metų kovą pradelstos Lietuvos gyventojų skolos siekė 2,2 mlrd. Lt – vien per kovą jos išaugo 97 mln. Lt. Kita vertus, po truputį daugėja ir skolas sugebančių grąžinti žmonių – kovą iš skolininkų sąrašo buvo išbraukta beveik 11 tūkst. mūsų tautiečių, o bendra grąžintų skolų suma siekė 14 mln. Lt.

Pasak “Creditinfo” gen. direktoriaus Andriaus Bogdanovičiaus, labiausiai auga gyventojų skolos bankams, kredito unijoms ir greitųjų kreditų įmonėms. Kiek mažiau skolininkų skaičiuoja telekomunikacijų bendrovės ir išperkamosios nuomos paslaugų teikėjai. O štai būti komunalinių paslaugų teikėjų skolinikais žmonėms nedrąsu – tokių skaičius per kovą, palyginti su vasariu, išliko nepakitęs.

Į skolas įklimpusi Vilniaus savivaldybė miestą prižiūrinčioms bendrovėms skolas atiduos pasinaudodama pinigais, skirtais transporto lengvatoms padengti, antradienį rašo “Vilniaus diena”.

Įmonėms “Rasų valda”, “Fegda”, “Keluva”, “Naujamiesčio būstas” ir Vizualinių komunikacijų studija miesto valdžia taip atiduos daugiau kaip 5 mln. litų skolų. Pati didžiausia suma, maždaug 2,5 mln. litų, bus išmokėta kelininkų bendrovei “Fegda”.

Savivaldybės Finansų valdymo ir apskaitos departamento direktorius Edmundas Kačkus teigia, kad skubotai ieškoti būdų atiduoti skolas verčia atkakliai nusiteikę įmonių vadovai – jie nuolat grasina teismais ir antstoliais.

“Savivaldybė dabar skolinga miestą tvarkančioms bendrovėms, tad atiduoti būtinai reikia. Mus tos įmonės jau gąsdina antstoliais, negalim laukti paskolos pinigų, reikia atsiskaityti netrukus”, – sakė E.Kačkus.

Savivaldyės atstovo teigimu, visi skoloms grąžinti paimti pinigai nedelsiant bus grąžinti, o transporto lengvatų reikalų tokie finansiniai procesai nepaveiks.

“Mūsų tie pinigai, mes ir sprendžiam, ką su jais daryti. Lėšos bus imamos iš transporto lengvatoms skirto fondo, bet tai tikrai nereiškia, kad pinigų kam nors pritrūks. Manau, kad užteks ir skoloms padengti, ir kitiems reikalams sutvarkyti”, – tvirtino E.Kačkus.

– Kokių rezultatų tikimasi iš atsiradusios galimybės pažeidėjams susitaikyti su valstybe?

– Jau nuo šių metų sausio įsigaliojo tvarka, numatanti, kad tais atvejais, kai pažeidėjas neginčija pažeidimo fakto, jam gresia ne didesnė kaip 3 tūkst. Lt piniginė bauda, pažeidimas padaromas pirmą kartą ir nėra pažeidimu padarytų turtinių nuostolių, kurie nėra visiškai atlyginti, pažeidimą padaręs asmuo galės per 10 dienų sumokėti tik pusę minimalios baudos. Jei asmuo to nepadaro, administracinio pažeidimo protokolas persiunčiamas teismui arba įgaliotai institucijai nagrinėti įprastu būdu, ir žmogui tenka sumokėti visą baudą.

Iš teismų pateiktos statistikos, lyginant pirmąjį šių metų mėnesį su 2010 m. sausio mėnesiu, matyti, kad šie pakeitimai jau turi įtakos teismų darbo krūvio mažėjimui – minėtu laikotarpiu apylinkių teismus pasiekė apie 7 proc. mažiau administracinių teisės pažeidimų bylų.

– Ar bus imtasi kokių nors priemonių, siekiant apsaugoti iš varžytynių parduodamuose būstuose gyvenančius mažamečius vaikus?

– Šiuo metu nustatytų teisinių priemonių mažamečių vaikų interesams ginti yra pakankamai. Tik klausimas, ar jomis iš tiesų naudojamasi. Pvz., Civilinio proceso kodeksas numato, kad teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį bei interesus.

Taip pat yra numatyta, kad jeigu nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iškeldinami nepilnamečiai vaikai, apie iškeldinimo laiką ir vietą antstolis ne vėliau kaip prieš penkias dienas iki iškeldinimo dienos raštu praneša valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, kuri ir turėtų pasirūpinti nepilnamečiais vaikais.

– Jūsų vertinimu, ar fizinių asmenų nemokumo problemas šalyje galėtų išspręsti fizinių asmenų bankrotas? Kodėl?

– Fizinių asmenų bankroto įstatymas nėra panacėja, išgelbėsianti visus fizinius asmenis nuo nemokumo problemų. Jis padės išspręsti konkrečias situacijas, kai vadovaujantis aiškiai apibrėžtais kriterijais būtų leidžiama fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal išgales patenkinti kreditorių reikalavimus, o pasibaigus šiam terminui įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t.y. išvengti skurdo ir atkurti savo mokumą.

Mažėjant besikreipiančiųjų dėl priverstinio skolų išieškojimo, Lietuvos antstoliai planuoja teikti daugiau taikių paslaugų, nei vykdyti priverstinių funkcijų.

Antstoliams pateikiamų skolų skaičius per 2010 metus sumažėjo 4 proc. Valstybės institucijų pateikiamų reikalavimų skaičius beveik nepakito, užtat privatūs išieškotojai pateikė 9 proc. mažiau reikalavimų negu per 2009-uosius. O, tarkime, naujų kreipimųsi priverstine tvarka išieškoti išlaikymo išmokas (alimentus) sumažėjo 27 proc.

Priminsime, kad valstybės institucijų pateikiami sprendimai tradiciškai sudaro didžiąją dalį priverstinio išieškojimo bylų. 62,4 proc. visų per praėjusius metus pateiktų bylų – teismų, policijos įstaigų, “Sodros”, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų biudžeto įstaigų sprendimai.

Iš viso per 2010 metus antstoliams pateikta 370,8 tūkst. naujų vykdomųjų dokumentų, beveik pusė jų, 48 proc., – reikalavimai išieškoti nedideles, 200 Lt nesiekiančias skolas. 90 proc. šios kategorijos skolų pateikė valstybės institucijos.

Beje, šiuo metu valstybės reikalaujamų išieškoti skolų bendra suma siekia daugiau nei 1,2 mlrd. Lt.

Antstolių informacinės sistemos duomenimis, per 2010 metus antstoliai išieškotojams iš viso sugrąžino 216,9 mln. Lt skolų. 42,4 mln. Lt skolų grąžinta į valstybės biudžetą, 174,6 mln. Lt – privatiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Kiekvienas antstolis per 2010 metus vidutiniškai išieškojo po 1,9 mln. Lt skolų.

Bendras skolų išieškojimo kokybės rodiklis, vidutinė kreditoriams sugrąžintų lėšų dalis, 2010-aisiais, palyginti su 2009-aisiais, sumažėjo 2,5 proc. – nuo 21,1 iki 18,6 proc. Tai yra baigdami procesus antstoliai išieškotojams sugrąžina maždaug penktadalį reikalaujamų skolų, nors prieš kelerius metus pavykdavo išieškoti trečdalį arba daugiau. Kuklesnius skolų išieškojimo rezultatus lemia sumažėjęs skolininkų mokumas.

Tarp 244 tūkst. per praėjusius metus baigtų priverstinio išieškojimo bylų 33,9 tūkst. bylų baigta grąžinant išieškotojams dėl skolininkų nemokumo ar kitų priežasčių, 10,6 tūkst. bylų – dėl juridinių asmenų bankroto.

Griežtas antstolių veidas keičiasi

Nors ši statistika rodo nepavydėtiną skolininkų padėtį, antstolių akimis žiūrint, padėtis gerėja ir rodo tam tikrus teigiamus poslinkius. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkės Ingos Karalienės teigimu, vykdomųjų dokumentų mažėjimas reiškia, kad žmonėms reikia daugiau antstolių paslaugų, kurios, priešingai nei funkcijos, yra taikios.

Sunkmečiu, kai žmonių pajamos krito, o finansiniai įsipareigojimai virto skolomis, pasak I.Karalienės, sumenko ir antstolių reputacija. “Tačiau besikreipiančiųjų dėl priverstinio skolų išieškojimo mažėjimas reiškia, kad galimo ginčo šalys vis dažniau tarpusavyje susitaria ir problemas išsprendžia taikiai. Būdami tokių taikių susitarimų liudininkai pradedame jausti tikrąjį savo pašaukimą – padėti išspręsti ginčus be skaudžių pasekmių”, – teigia I.Karalienė.

Pasak jos, ginčo šalims siekiant taikaus susitarimo vėl populiarėja antstolių teikiama faktinių aplinkybių konstatavimo paslauga. Tai antstolio atliekamas detalus aplinkybių, turto, daiktų ar jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.

Skolos už baudas nemažėja

Kalbėdama apie mažėjančias darbų apimtis priverstinio skolų išieškojimo srityje, I.Karalienė vis dėlto nuogąstavo dėl nedidėjančio šalies gyventojų sąmoningumo. “Visų vykdomųjų dokumentų pakete skolų dalis iki 200 Lt sudaro 40 proc. Valstybės reikalavimų suma šioje skolų kategorijoje siekia per 8,8 mln. Lt. Tiek žmonės skolingi dėl nesusimokėtų baudų policijai, dėl važiavimo viešuoju transportu be bilieto, dėl žyminio mokesčio už teismo procesus ir pan. Ir ši situacija beveik nesikeičia metų metais. Deja, krizė nepamokė, kad gautas baudas reikia greičiau sumokėti, nes atėjus antstoliams tai kainuos daugiau. Liūdniausia, kad labiausiai piktinasi tie asmenys, kurie turėjo pinigų baudai susimokėti. Antstoliams įsikišus išieškoma ne tik baudos dydžio suma, bet ir papildomos išlaidos, kurias patiriame vykdydami išieškojimą. Tada įsižiebia konfliktas”, – pasakoja pašnekovė.

Pasak jos, šių skolininkų neišgelbėjo ir 2008-aisias nuo 15 iki 40 dienų pailgintas baudos sumokėjimo terminas. Anksčiau žmonės teisindavosi, kad per dvi savaites negauna pinigų baudai sumokėti, o dabar esą per mėnesį apie gautą baudą pamiršta.

I.Karalienės nuomone, situacija turėtų pagerėti nuo šių metų įsigaliojus Administracinės teisės pažeidimų kodekso pataisoms, kurios leidžia “susitaikyti su valstybe” sumokant pusę baudos per trumpesnį terminą.

Skaudžių pasekmių šleifas

Pasak antstolių, ekonomikos nuosmukio pasekmės vis dar skaudžiai atsiliepia daugeliui įsiskolinusių asmenų. Žaizdas nuo pervertintų savo galimybių ir racionaliai nepasvertos rizikos vis dar laižosi verslininkai, o fiziniams asmenims už skolas tebegresia prarasti namus.

Švenčionyse ir Ignalinoje dirbanti prezidiumo narė antstolė Svetlana Kastanauskienė pasakoja, kad ekonomikos griūtis ypač skaudžiai atsiliepė provincijoje dirbusiems verslininkams ir gyvenantiems žmonėms. Ji pateikė pavyzdį, kai jaunas ūkininkas statė pastatus, ėmė paskolas, naudojosi ES parama ir, regis, nebuvo jokios rizikos verslui sugriūti.

Tačiau pastatus statęs statytojas kreipėsi į teismą dėl susidariusios skolos išieškojimo, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai užkirto kelią gauti laukiamą ES paramą, kuri buvo reikalinga įsipareigojimams padengti. Nuo to momento prasidėjo grandininė reakcija. Dabar verslininką spaudžia bankai, reikalaudami grąžinti paskolintas lėšas, kurių jau nėra iš ko atiduoti.

S.Kastanauskienės teigimu, paaiškėjo, kad ypač provincijoje gyvenantys žmonės rinkosi labai rizikingą gyvenimo skolon praktiką – jie imdavo vieną paskolą, kad padengtų kitą ir t.t. “Vis dažniau bankams įkeistuose būstuose gyvenantys žmonės skambina ir klausia, nejaugi jie bus išmesti į gatvę. Tačiau kai žmonės yra patys įkeitę būstą ir hipotekos teisėjo nutartimi nurodoma parduoti jų turtą iš varžytynių, antstolis alternatyvos neturi – tai vienintelis būdas kreditoriui atgauti skolą”, – aiškina S.Kastanauskienė.

Paklausta, ar skolininkus galėtų išgelbėti šiuo metu valdžios vėl pradėtas svarstyti Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas, antstolė buvo linkusi abejoti: “Fizinių asmenų bankrotas neturėtų būti taikomas tiems įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Taip pat neatmestina galimybė, kad praktiškai bankrutuoti kainuotų brangiau, nei grąžinti skolas, todėl dalis žmonių šia procedūra nepasinaudotų.”

Lietuvos bankas 2010 metais atliko būsto paskolą paėmusių žmonių apklausą, kuri atskleidė milžinišką grėsmę, bet į tai jau beveik metus Lietuvoje nekreipiama jokio dėmesio, pirmadienį rašo dienraštis “Vilniaus diena”.

Pasak ekonomisto ir statistiko Vlado Trukšino, tai turėtų būti didžiausias bankų ir šalies valdžios galvos skausmas, nes skolininkų armija nuolat ir agresyviai didėja.

“Jei, Lietuvos banko apklausos duomenimis, būsto paskolas yra paėmę daugiau nei 11,3 proc. iš 1,380 mln. Lietuvos namų ūkių, galima teigti, kad būsto paskolas turi ne mažiau kaip 156 tūkst. namų ūkių, o tai yra beveik 22 proc. iš visų 716 tūkst. fizinių asmenų – bankų skolininkų. Ir tie 22 proc. bankų skolininkų skolingi bankams beveik 78 proc. visos namų ūkių skolos”, -skaičiuoja ekonomistas.

Pasak jo, trečdalis skolininkų keitė būsto kreditų sutartis, vadinasi, 53 tūkst. namų ūkių šalyje turi finansinių problemų grąžindami paskolas.

“Situacija šalyje grėsmingai blogėja, o ekonominis pagerėjimas yra tik iliuzinis, nes vis daugiau žmonių susiduria su grėsme prarasti savo namus varžytinėse”, – konstatavo V.Trukšinas.

Apklausa atskleidė, kad trečdalis paėmusių būsto paskolas žmonių jau prieš metus buvo susidūrę su rimtais finansiniais sunkumais,

Taip pat nustatyta, kad 2010 metais, palyginti su 2009 -aisiais, 6 proc. padaugėjo namų ūkių, teigiančių, jog paskola būstui įsigyti yra labai didelė našta.

Tada Lietuvos banko tyrėjai konstatavo, kad, atsižvelgiant į namų ūkių išsakytus paskolų būstui įsigyti naštos vertinimus per ateinančius 12 mėnesių, reikšmingų teigiamų pokyčių neturėjo įvykti.