“Sodra” pradėtame skelbti skolininku sąraše greta milijonines skolas palikusių bankrutuojančių įmonių yra ir ketvirčio milijono litų skolą turintis Konstitucinis teismas, ir vos 5 litus fondo biudžetui skolinga “Maxima LT”, rašo “Verslo žinios”.

Vasario 7 dieną skolininkų sąraše buvo 35,8 tūkst. iš maždaug 86 tūkst. formaliai Lietuvoje veikiančių bendrovių. Maždaug pusė, arba 17,6 tūkst. draudėjų “Sodrai” buvo skolingi iki 1 tūkst. litų. Taip sąraše atsidūrė didžiausią mažmeninės prekybos tinklą šalyje valdanti “Maxima LT”, kurios skola vasario 8 dieną sudarė 5,44 lito.

Bendra įmonių skolų suma “Sodrai” vasario pradžioje siekė 443 mln. litų, didžiausia skolininkė buvo “Kauno duona” – 1,8 mln. litų skola.

“Sodros” vadovas Mindaugas Sinkevičius tikino, kad padėtis stabilizuojasi, o bendras įsiskolinimas, palyginti su 2010 metų ketvirtuoju ketvirčiu, beveik nebedidėja.

Savivaldybės grimzta į skolas – be skolintų pinigų sugeba verstis vos du miestai ir vienas rajonas. Milijoninių skolų turi 57 savivaldybės iš 60, ir tik trys krašto savivaldybės – Birštono, Visagino ir Vilniaus rajono – gali pasigirti neturinčios skolų, rašo dienraštis “Lietuvos žinios”.

Finansų ministerijos duomenimis, pernai spalio mėnesį įvairioms finansinėms institucijoms krašto savivaldybės buvo skolingos daugiau nei 1 mlrd. 266 mln. litų. Tai sudarė daugiau nei trečdalį visų patvirtintų savivaldybių pajamų,

Labiausiai prasiskolinusi Vilniaus miesto savivaldybė. Anot Vilniaus miesto mero Raimundo Aleknos, savivaldybės skolos viršija 800 mln. litų. “Skolos susidarė per daugybę metų. Savivaldybė pakankamai pajamų negaudavo, o išlaidoms numatyti pinigai būdavo išleidžiami ateities biudžetų sąskaita”, – aiškino jis dienraščiui.

“Lietuvos žinios” rašo:

Besirengiančios rinkimams savivaldybės grimzta į gilią skolos duobę. Be skolintų pinigų sugeba verstis vos du miestai ir vienas rajonas.

Nuo lapkričio pabaigos sostinės mokyklos ir darželiai, dalis muziejų ir bibliotekų gyvena be telefono ryšio. Jei tiekėjams trūks kantrybė, ugdymo įstaigos gali likti ir be šilumos, elektros ar vandens, rašo “Vilniaus diena”.

Į švietimo ir ugdymo įstaigas paskambinti galima – skambučių priėmimo paslauga joms neišjungta. Tačiau galimybė skambinti kitiems – apribota.

Mokyklų ir darželių vadovai tarnybinius reikalus tvarko as meniniais mobiliaisiais telefonais. Šių išlaidų jiems niekas nekompensuos.

“Naudojamės privačiais telefonais. Stacionariais leista skambinti tik trumpaisiais numeriais – į centrinę buhalteriją, mokyklos viduje. I savivaldybės Švietimo skyrių jau skambinu iš savo”, – pasakojo Pilaitės vidurinės mokyklos direktorius Zotikas Popovas.

Apribojus telefoninio ryšio paslaugas, mokyklos negali išsiųsti fakso. Kad darbai nesustotų, įstaigų raštinės darbuotojai lekia į kaimynystėje veikiančias privačias įmones ar seniūniją.

“Taip ir sukamės. Didžiumą reikalų stengiamės tvarkyti elektroniniu paštu. Suprantame: ekonominė situacija prasta, lėšų nepakanka. Todėl didelio triukšmo ir nekeliame, verčiamės, kaip išmanome”, – kalbėjo Z.Popovas.

Darželio “Mažylis” direktorė Lidija Dikčienė apgailestavo, kad asmeniniu telefonu turi užsakinėti prekes, maisto produktus, pranešti tėvams, kad jų vaikas susirgo, ir panašiai.

“Ko nors neatvežė – skambini. Auklėtinis sunegalavo – vėl skambini. Elektroniniu paštu apie tokius dalykus neinformuosi: kas, jei jį patikrins tik kitą dieną? Ryšio problemos išsispręs, kai savivaldybė sumokės skolas. Tikimės geresnių laikų”, – sakė L.Dikčienė.

Bendrovė “Teo LT” sostinės švietimo ir ugdymo įstaigoms ryšio paslaugas apribojo dėl skolų. Skaičiuojama, kad savivaldybė įmonei už paslaugas skolinga daugiau nei 300 tūkst. litų.

“Skola kaupėsi ir nuolat didėjo maždaug pusę metų. Kaip ir bendraujant su visais klientais, “Teo LT” daug kartų informavo apie susidariusias skolas, siūlė lanksčius atsiskaitymo modelius, tačiau skola nemažėjo. Suprantame, kokios svarbios švietimo įstaigų veiklai yra telekomunikacijų paslaugos, todėl taikyti paslaugų teikimo apribojimus ėmėmės tik po daugelio savivaldybei siųstų priminimų ir įspėjimų”, – situaciją komentavo “Teo LT” atstovas spaudai Antanas Bubnelis.

Jis akcentavo, kad telekomunikacijų apribojimus bendrovė pasirengusi nutraukti iškart po to, kai su ja bus atsiskaityta.

Savivaldybės Švietimo departamento direktorius Gintaras Alfonsas Petronis tvirtino, kad sumokėti už telefono ryšį savivaldybė neturi lėšų.

“Bandėme tolesnį paslaugos tiekimą užsitikrinti garantiniu raštu, bet “Teo LT” to neužteko. Pareikalavo, kad būtų atsiskaitoma ne raštais, bet realiai”, – sakė jis.

G.A.Petronis ir patikino, kad telefono ryšį mokyklos ir darželiai atgaus dar iki Naujųjų metų. Perskirsčius miesto biudžetą, tam skirta papildomų lėšų.

“Asignavimus gavome, todėl artimiausiu metu su “Teo LT” bus atsiskaityta”, – sakė jis.

Švietimo departamento vadovas tvirtino, kad būtų kur kas blogiau, jei mokyklos ir darželiai liktų be šilumos, elektros ar vandens. Esą jei ne šias paslaugas teikiančių bendrovių supratimas, galėtų grėsti ir tai.

“Šimtu procentų su tiekėjais neatsiskaitysime ir kitais metais”, – prognozavo G.A.Petronis.

Iš viso departamento skolos siekia apie 60 mln. litų. Jos ritasi nuo 2004 metų ir tolydžio pučiasi.

Dauguma Europos valstybių iš šios krizės vaduojasi didindamos savo skolas. Be to, ir kiekvienos ties žlugimo riba atsidūrusios valstybės gelbėjimas visai Europos Sąjungai, kaip bendrijai, reiškia vis didesnę skolos kuprą.

Štai Graikijos gelbėjimas ES tapo milžiniška našta. Dabar tenka gelbėti Airiją. Bet ir tai dar ne pabaiga. Tikėtina, kad paramos gali prireikti ir Ispanijai ar Portugalijai.

Niujorko universiteto ekonomistas Nourielis Roubini įsitikinęs, kad bandyti finansiškai paremti vieną ar kitą šalį – tai kastis sau duobę. Jo vertinimu, tarkime, sprendimas remti Airijos bankų sektorių per tarptautines paskolas tik dar labiau padidins įsiskolinimų naštą Europoje ir prives prie “košmariško scenarijaus”.

“Juk pačios Airijos ligšiolinė skola buvo milžiniška ir Tarptautinio valiutos fondo, Europos Sąjungos ar kieno nors kito pagalba tik dar labiau atidės skolos grąžinimo terminą ir galiausiai padidins bendrą skolą. Taigi niekas iš mėnulio ar marso nesuteiks finansinės paramos TVF ar euro zonai, kai bus socializuota Airijos skola”, – aiškina ekonomistas, pabrėždamas, kad ši skola taps papildoma našta kiekvienam europiečiui.

O juk ir taip šiandien jau trylika Europos Sąjungos šalių yra prasiskolinusios “virš visų ribų”: jų skola viršija (kartais net daugiau nei dvigubai) leistiną 60 proc. BVP ribą. Taigi pusė ES valstybių šiurkščiai pažeidžia pačių pasirašytą Stabilumo ir augimo paktą. Naujausiomis Europos Komisijos prognozėmis, 2011 m. vien euro zonoje vidutinė skola pasieks 88,5 proc. visos euro zonos BVP, o ES ji sieks 83,8 proc. BVP.

Didžiausias BVP ir skolos santykis šiuo metu fiksuojamas, žinoma, Graikijoje, kurios skola viršija jau 132 proc. BVP. Nedaug atsilieka ir Italija, Belgija ar Vengrija, kurių skolos – didesnės nei jų metinis BVP.

Didėja su pagreičiu

Atkreiptinas dėmesys, kad daugelio prasiskolinusių šalių skolos didėja su didžiuliu pagreičiu. Pavyzdžiui, minėtos Airijos skola 2008 m. pradžioje siekė vos 28 proc. BVP, o dabar priartėjo prie 80 proc., t.y. apytikriai per dvejus metus išaugo kone tris kartus.

Graikijos skola prieš porą metų siekė 106 proc. BVP (ir jau tada buvo neįsivaizduojamai didelė), o dabar, kaip minėta, viršija net 132 proc.

Net palyginti mažą skolą turinti Lietuva per krizę finansinių įsipareigojimų naštą užsiaugino daugiau nei du kartus: 2008 m. pradžioje Lietuvos skola siekė 14,5 proc., o dabar jau viršija 35 proc. BVP.

Ir net vieną mažiausių skolų Europoje turintis Liuksemburgas turi kuo “pasigirti”: ne taip seniai šios nykštukinės valstybės skola tesiekė 4 proc., o dabar sparčiai artėja prie 20 proc. BVP.

Taip yra todėl, kad valstybės toliau skolinasi, ir už vis didesnes palūkanas. Tarkime, Pasaulio banko ekspertų vertinimu, ilgalaikės vyriausybių skolų problemos gali dar labiau padidinti skolinimosi išlaidas, o tai pakenks investicijoms ir ūkio plėtrai besivystančiose šalyse.

Kai kurių analitikų manymu, tai, į kokią padėtį dėl skolų yra patekusi Europos Sąjunga, veikia ir viso pasaulio rinkas. “Tarkime, Europos Sąjungos skolos verčia nerimauti investuotojus visame pasaulyje, įskaitant JAV. Tai uždaras ratas”, – komentuoja žinomas Harvardo universiteto profesorius Niallas Fergusonas.

Jis prognozuoja, kad Europos skolų krizė pirmiausia išplis į Japoniją, o paskui ir į JAV. “Valstybinių skolų padidėjimas prives prie infliacijos arba bankroto”, – aiškina profesorius.

Apskritai skolų našta tampa panaši į įsisukančią karuselę, kuri sustos tik visiškai sugedus mechanizmui. “Taigi reikia ne toliau skolintis ar pinigais gelbėti bankus, o tam tikroje vietoje viską pertvarkyti, – įsitikinęs N.Roubini.

Jo nuomone, tam reikia, kad bankų kreditoriai patirtų smūgį, nes priešingu atveju visa ši skola paskirstoma vyriausybėms. “Tuomet yra sulaužomas vyriausybių stuburas ir jos tampa nemokios”, – skolų didėjimo mechanizmą aiškina N.Roubini.

Islandija ketina grąžinti skolas Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos gyventojams, kurie prarado santaupas žlugus šalies bankui “Icesave”, pranešė Nyderlandų finansų ministras.

Pasak Jano de Jagerio, skolos bus pradėtos grąžinti 2016 metų liepos mėnesį ir neužtruks ilgiau nei iki 2046 metų sausio 1 dienos.

J.De Jageris įspėjo, jog “Icesave” istorija dar nesibaigė”, nes šį susitarimą dar turi patvirtinti Islandijos parlamentas, prezidentas ir vyriausybė.

Ministras apibūdino susitarimą kaip “svarbų žingsnį procese, nes visi Islandijos derybininkai susitarimą pasirašė”.

Nyderlandai siekia atgauti prarastus 1,3 mlrd. eurų su 3 proc. palūkanų normomis.

Finansų ministras nenurodė, kokia suma turės būti grąžinti Didžiajai Britanijai, tačiau palūkanų norma bus didesnė – 3,3 procento.

Tuo tarpu Didžiosios Britanijos finansų ministerijos atstovė sakė, jog šalis “sveikina šį naują Islandijos pasiūlymą dėl “Icesave” ir laukia sėkmingo problemos sprendimo”.

Kovo mėnesį surengtame referendume Islandijos gyventojai nepritarė siūlymui kompensuoti nuostolius Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų klientams, tačiau vyriausybė pareiškė ketinanti toliau tęsti derybas.

Nepriteklių prispaustos Vilniaus miesto savivaldybės įmonės viena po kitos rengia aukcionus, kuriuose siūlo pirkti milijonines savivaldybės skolas joms.

Kiek įmonės ir mokesčių mokėtojai dėl to patiria nuostolių – komercinė paslaptis, penktadienį tvirtina dienraštis “Vilniaus diena”.

“Vilniaus autobusai” kitą savaitę bandys parduoti 55,3 mln. litų Vilniaus savivaldybės skolą, o apie 56 mln. litų – “Vilniaus troleibusai”.

Sostinės vicemeras Romas Adomavičius įsitikinęs, kad būtų labai gerai, jei savivaldybė galėtų pasiskolinti pati, tačiau neturi galimybių – yra nustatytas skolinimosi limitas, kuris jau išnaudotas, todėl įmonėms tenka suktis pačioms.

Spalį apie 3,5 mln. litų siekiančias skolas varžytinėse sėkmingai pardavė bendrovė Vilniaus gatvių apšvietimo elektros tinklai. Savivaldybės skolą šiai įmonei nupirko bankas “Snoras”.

Už kiek ši skola buvo nupirkta ir kokiomis sąlygomis, neskelbiama – tai esą konfidenciali informacija, žinoma tik tiek, kad pirkėjai moka mažiau nei savivaldybė yra skolinga savo įmonėms, o kainų skirtumas turės būti apmokamas iš miesto biudžeto, t. y. iš mokėsčių mokėtojų pinigų.

Šių metų verslo skolų barometras rodo, kad slėgis krinta. 2010 m. verslo skolos per mėnesį vidutiniškai didėjo vos trimis procentais, nors 2009-aisiais šis rodiklis siekė 15 proc. Skolininkų gretos irgi gausėjo ne taip intensyviai – prie jų prisidėjo penkiskart mažiau įmonių. Negana to, ir finansiniai verslo rezultatai pamažu pradeda gerėti, kita vertus, į šias teigiamas tendencijas patartina kol kas žvelgti atsargiai ir nenuleisti akių nuo vis dar sunkumus patiriančių verslo sektorių.

Nekilnojamojo turto ir statybų įmonių skolos per 2009-uosius didėjo atitinkamai po dešimt ir penkis kartus. Nors šių metų devynių mėnesių rezultatai rodo akivaizdų skolų augimo sulėtėjimą, minėtų sektorių įmonės išlieka sunkiasvorių skolininkų kategorijoje pagal savo dalį bendrame skolų portfelyje. Trečiojo šių metų ketvirčio pabaigoje šios įmonės buvo skolingos 2,3 mlrd. Lt, arba beveik 60 proc. visų verslo pradelstų skolų. Didžiausią tokių įsiskolinimų dalį sudarė skolos bankams ir kredito unijoms.

Kas penkta nekilnojamojo turto bendrovė turėjo skolų, vidutinis jos dydis – apie pusę milijono litų, arba pusantro karto daugiau nei trečiąjį 2009-ųjų ketvirtį. Statybų sektoriuje kas trečia įmonė turėjo skolų, o skolos vidutinis dydis siekė 50 tūkst. Lt ir išliko nepakitęs, palyginti su 2009 m. trečiuoju ketvirčiu.

Statybos įmonių veiklos apimtys, palyginti su jų aktyvumo piku, t.y. 2008 metais, sumažėjo dešimt kartų. Sudėtingą sektoriaus padėtį rodo ir sumažėjęs jame veikiančių įmonių skaičius bei pelningų bendrovių dalis.

Nekilnojamojo turto pirmojo pusmečio duomenys šiek tiek geresni. Tiesa, šio sektoriaus apyvarta krito, bet vos pora procentų. Priešingai nei statybų sektoriuje, per pusmetį nekilnojamojo turto srityje veikiančių įmonių padaugėjo, o pelningų įmonių dalis išliko nepakitusi.

Mažesnė skolų portfelio dalis, t.y. 40 proc., arba 1,7 mlrd. Lt, tenka kitiems septyniems Lietuvos verslo sektoriams. Tarp šių mažiausią skolų dalį užima žemės ūkio bendrovės, kurių įsiskolinimai trečiąjį šių metų ketvirtį tesudarė 2 proc. visų verslo skolų. Beje, šis rodiklis išliko nepakitęs nuo pat 2008-ųjų.

Komunalinių paslaugų, transporto, paslaugų ir viešbučių bei restoranų sektorių skolos vidutiniškai sudarė po 5 proc. viso verslo skolų portfelio. Iš 22 tūkst. įmonių, veikiančių šiuose sektoriuose, 18 proc. turi skolų. Vidutinis vienos skolos dydis nesiekia 30 tūkst. Lt.

Tarp minėtų įmonių barometro slėgį labiausiai mažino transporto sektorius, kurio skolos per devynis šių metų mėnesius, palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai, tepadidėjo 4 proc. Tai vienas geriausių visų verslo sektorių skolų pokyčių. Finansiniai transporto srities pirmojo pusmečio rodikliai taip pat nuteikia optimistiškai ir skatina tikėtis, kad šis sektorius vienintelis šiemet viršys pernykštę apyvartą ir priartės prie 2008-ųjų lygio.

Pramonės ir prekybos sektorių skolos vidutiniškai sudarė 18 proc. viso verslo skolų portfelio. Iš 28 tūkst. šiuose sektoriuose veikiančių įmonių kas penkta turėjo skolų, o vidutinis vienos tokios skolos dydis nesiekė 50 tūkst. Lt. Didžiausias skolų augimo mažėjimas užfiksuotas apdirbamosios pramonės bendrovėse.

Krintantį slėgį rodo ir turto areštų bei bankrotų statistika. Šių metų pastarųjų devynių mėnesių turto areštų vidurkis nukrito iki 1375 atvejų ir buvo dvigubai mažesnis nei 2009 m. atitinkamu laikotarpiu. Sparčiausiai įregistruojamų turto areštų sumažėjo pramonės ir transporto sektoriuose.

Bankrutuojančių įmonių skaičius pagal bylos iškėlimo datą per šiuos metus, palyginti su pernai, nukrito 70 proc. Kita vertus, bankroto tikimybė išlieka reali maždaug penktadaliui Lietuvos įmonių. Didžiausia bankroto tikimybė prognozuojama statybos ir nekilnojamojo turto įmonėms, taip pat viešbučiams ir restoranams.

Verslo skolų barometras šiuo metu siekia 4 mlrd. Lt, o tai yra šiek tiek mažiau nei pusė viso valstybės surinkto biudžeto per aštuonis mėnesius. Nepaisant to, kad sumenkę skolų augimo tempai nuteikia optimistiškai, bendra įsiskolinimų suma, palyginti su valstybės biudžetu, išlieka proporcingai didelė. Transporto ir pramonės įmonėse įsiskolinimai stabilizuojasi, bet kituose sektoriuose teigiamų pokyčių dar nematyti.

Psichologas Marius Daugelavičius teigia, kad vien žodis “skola” žmogui kelia neigiamas emocijas, ir sako pastebintis, jog vis dažniau įvairių psichologinių sutrikimų priežastimi tampa turimi žmonių finansiniai įsiskolinimai.

“Skola yra tai, ką žmogus paima iš savo ateities ir suvartoja dabar. Tam tikra prasme žmogus apvagia savo ateitį. Jeigu tai būna nepasverti lūkesčiai, kurie neatitinka realybės, tai tampa iliuzija, kuriai pradingus skola ima slėgti psichologiškai. Kyla nerimas, įtampa, stresas, pradedama nepasitikėti savimi, kyla įvairių baimių, nuotaika darosi niūri.

Tvirtesniam žmogui gyventi su skola lengviau nei silpnesniam. Yra ir tokia kategorija žmonių, kurie turėdami skolą jos tyčia negrąžina, savotiškai protestuodami prieš, jų manymu, esančią neteisybę. Bet tai problemos nesprendžia, o ją tik gilina”, – dėsto M.Daugelavičius.

Pasak psichologo, gyventi turint skolų visada lengviau, kai žmogus pasitiki savimi. O pasitikėjimas savimi ugdomas tada, kai žmogus pasiekia ir padaro tai, ką užsibrėžia, t.y. svarbu laimėjimų ir pralaimėjimų santykis. Vis dėlto nemažai daliai žmonių šiais laikais skola tapo dideliu pralaimėjimu, ir jų nerimas dėl ateities išlieka didelis.

M.Daugelavičius siūlo paieškoti kitų būdų, kaip uždirbti prarastus pinigus. Patariama neužsidaryti savyje su savo problemomis, ieškoti naujų galimybių, ieškoti kitų variantų, ugdyti atvirumą, fantaziją. Didžiulė bėda, kad didžioji dalis žmonių nuleidžia rankas ir pradeda viską matyti tik juodomis spalvomis, bando ieškoti kaltų, todėl nelieka jėgų sprendimo paieškoms.

Lietuvoje po pradelstą vidutinę 4 tūkst. Lt skolą turi jau kas tryliktas pilnametis šalies gyventojas. Beje, nors jau kalbama apie krizės pabaigą, įsiskolinimai vis dar didėja.

Liaudies išmintis byloja, kad “skola – ne rona, neužgis”. Kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, skolų žaizdas Lietuvoje užsigydė per 400 tūkst. žmonių, kurie savo turimus įsiskolinimus jau padengė. Tačiau dar 207 tūkst. Lietuvos gyventojų turi pradelstų įsiskolinimų, kurie tapo it ilgai negyjanti žaizda. Taigi šie žmonės gyvena nuolat patirdami stresą ir įtampą, stokodami lėšų elementariems kasdieniams poreikiams tenkinti.

Kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, Lietuvos gyventojų pradelsti įsiskolinimai per rugpjūčio mėnesį padidėjo daugiau nei 56 mln. Lt ir pasiekė 1,7 mlrd. Lt. Rugpjūtį gyventojų pradelstos skolos, palyginti su liepos mėnesiu, didėjo 3 proc. sparčiau.

Šie skaičiai rodo, kad gyventojų įsipareigojimai skirtingiems kreditoriams – vis dar kaip susisiekiantys indai: jeigu vienam kreditoriui skolos mažėja, tai kitam didėja, ir atvirkščiai. Sparčiausiai gyventojų skolos didėjo finansų įstaigoms – bankams, kredito unijoms, greitųjų kreditų įmonėms ir išperkamosios nuomos bei vartojamųjų kreditų bendrovėms, o lėčiausiai – telekomunikacijų kompanijoms ir komunalinių paslaugų įmonėms.

Įsipareigojimai pralenkė pajamas

“Veido” pašnekovė vilnietė Liudmila Repeiko pirmą didelę skolą ant savo pečių užsikrovė 2008-ųjų pradžioje. Tada viename mažmeninės prekybos tinklų skyriaus administratore dirbusi moteris teigia nenujautusi, kad artėja krizė, be to, tada ji gaudavo per 2 tūkst. Lt į rankas siekiantį atlyginimą, o už gerą darbą kas mėnesį būdavo premijuojama viena kita papildoma šimtine. Taip ir kilo pagunda pasiskolinti pinigų nuosavam būstui pirkti. L.Repeiko bankas paskolino 137 tūkst. Lt butui, kainavusiam per 150 tūkst. Lt, įsigyti.

Santaupų neturėjusi moteris tame pačiame banke gavo dar ir vartojamąją 17 tūkst. Lt dydžio paskolą. Bankas tada nusprendė, kad klientei pragyvenimui užteks 500 Lt. Įsikėlusi į nedidelį vieno kambario butą senos statybos daugiabutyje, iki tol nuomojamame būste gyvenusi moteris neturėjo nei spintos, nei lovos. Todėl baldus įsigijo išperkamąja nuoma.

Po šių pirkinių praėjo vos pusantrų metų, bet dabar moters gyvenimas stipriai apkartęs. Dabar Liudmilos pajamos nesiekia 1,4 tūkst. Lt, o įsipareigojimai bankui ir išperkamosios nuomos bendrovei viršija 1,7 tūkst. Lt. Pasak L.Repeiko, įmokas bankui ji moka sąžiningai ir savo uždirbtų pinigų net nepaliečia, tuo tarpu iš išperkamosios nuomos bendrovės nuolat gauna laiškus su priminimais ir raginimais susimokėti. Kaupiasi ir skolos už komunalines paslaugas. Dabar moteris skolinasi iš pažįstamų ir artimųjų, kad turėtų už ką nuvažiuoti iki darbo ir prasimaitinti.

Pasiklausius šios pašnekovės susidaro įspūdis, kad ji yra perpratusi kiekvieną savo kreditorių, žino, jog uždelsusi mokėti bankui daugiau kaip 30 dienų iškart patektų į nemokių klientų sąrašą, išperkamosios nuomos bendrovę ji nuramina pervesdama pinigų po kiekvieno priminimo, o už komunalines paslaugas sumoka tiek, kiek tuo metu turi, kad esą nesudarytų visiškai nemokios klientės įspūdžio. Teigiama, kad žmogaus turimi finansiniai įsipareigojimai neturi viršyti 30–40 proc. jo gaunamų pajamų, Liudmilos įsipareigojimai siekia 120 proc.

Nauja baimė – prisipažinti bankui

“Nepavydėtina padėtis”, – išsprūsta klausantis prasiskolinusio žmogaus istorijos, kurioje matyti ir jo paties, ir kreditorių klaidų. Tokia pati frazė pasigirsta ir iš “Swedbank” asmeninių finansų ekspertės Odetos Bložienės lūpų. Į tokią padėtį patekusiems žmonėms ji patarimus dėsto griežtai: “Pirmiausia reikia kontroliuoti dabartines išlaidas ir sudaryti jų prioritetus. Antra, stengtis padidinti savo pajamas. Tai būtų galima padaryti išnuomojus turimą butą ir prisiglaudus pagyventi pas artimuosius ar išsinuomojus kambarį šalia darbovietės, taip sutaupant pinigų, skiriamų transportui. Trečias dalykas – nedidinti savo skolų, o su kreditoriais tartis dėl įsipareigojimų pertvarkymo. Vienas iš būdų, galinčių tikti šiam atvejui, – tai vartojamosios paskolos įsipareigojimų pridėjimas prie būsto paskolos ir laikotarpio pratęsimas”.

Pasak ekspertės, jeigu žmogus kelis kartus jau bandė kreiptis į kreditorius, bet nepavyko, vis dėlto reikėtų pabandyti dar kartą, nusinešant į banką visas savo neapmokėtas sąskaitas. Tai esą ir yra vadinamasis bendradarbiavimas su banku, kuris, žinodamas tikrąją žmogaus padėtį, neretai gali būti nuolankesnis. Šiandien bankai pripažįsta, kad jie negalėjo įvertinti, kaip pasikeis jų klientų padėtis po kelerių metų, todėl ir kviečia bendradarbiauti.

“Kai ėmiau būsto paskolą, man banke pasiūlė užfiksuoti palūkanas penkeriems metams – taip ir padariau. Pasitikėjau bankininku. Bet dabar moku 7 proc. palūkanų, o turintieji nefiksuotas palūkanas moka perpus mažiau. Kreipiausi į banką, kad palūkanas padarytų kintamas, tačiau man suskaičiavo, kad reikės susimokėti 4 tūkst. Lt siekiančią baudą. Nieko nekeičiau. Bankas man nepasiūlė jokio kito sprendimo”, – pasakoja moteris.

Po kiek laiko L.Repeiko pravėrė banko duris, prašydama kuriam laikui atidėti vartojamosios paskolos mokėjimą. Bankas sutiko atidėti, bet pasibaigus terminui finansinė našta būtų dar labiau padidėjusi.

Paklausta, kaip vis dėlto bando spręsti savo problemas, moteris teigia, kad nėra jokio kito sprendimo, kaip tik vėl skolintis. “Greitųjų kreditų bijau, bijau bet kokios kitos paskolos, bijau bet kokio įsipareigojimo bankui didėjimo, todėl skolinuosi iš artimų žmonių. Su nerimu laukiu kiekvienos mokėjimo dienos”, – sako pašnekovė, kuri dar ilgai viltingai lauks ateities, kai finansiniai įsipareigojimai sumažės su paskutine išperkamosios nuomos ir vartojamosios paskolos įmoka.

Kas kaltas?

Žmonių, tokių kaip Liudmila, Lietuvoje tūkstančiai. Nukentėjusiųjų nuo bankų asociacijos duomenimis, be daugelio situacijų, kai bankų įkaitais tampa dideles būsto paskolas pasiėmę gyventojai, egzistuoja dar keli atvejai, kai žmonės nukenčia nuo bankų veiksmų. Pavyzdžiui, kai žmonės nukenčia kaip kreditoriai įmonių, kurios bankrutuoja reikalaujant bankui. Taip pat pasirašydami laidavimo sutartis, kurių sąlygos suteikia bankui visas teises disponuoti fizinių asmenų asmeniniu turtu. Atsitinka ir taip, kad pats bankas, neleidęs parduoti nekilnojamojo turto už priimtiną kainą, parduoda už mažesnę, nei yra likutinė vertė, savo antrinėms įmonėms ir palieka kredito gavėją skolose.

Asociacijos atstovų įsitikinimu, paskolų atidėjimo sąlygos labai pablogina fizinių asmenų finansinę padėtį, nors iš tiesų juk turėtų padėti išspręsti tuo metu susiklosčiusias finansines problemas. Be to, bankai sutartis savo klientams dažnai pateikia pasirašyti, iki galo jų neišaiškinę. Esą taip atsitinka dėl nesąžiningos bankų veiklos ir dominavimo, o šiuo metu tai pasireiškia savo giljotinas pridengiant partnerystės ir bendradarbiavimo sąvokomis.

“Creditinfo” generalinis direktorius Andrius Bogdanovičius įsitikinęs, kad kaltų reikia ieškoti ne tik tarp kreditorių, kurie skolino pinigus, bet ir tarp politikų bei valdininkų.

Beje, pastaraisiais mėnesiais bankai vėl pradeda kelti galvas ir vėl vis aktyviau siūlyti įvairias paskolas. Tad šiandien svarbiausia nebūti patikliems, būti itin kritiškiems ir neužlipti ant to paties grėblio, kurio padarytas žaidas vieni žmonės jau baigia gydytis, o kitiems tai daryti teks dar ne vienus metus.

Vokietija šį savaitgalį švęs ne tik dvidešimtąjį susijungimo jubiliejų – šalis taip pat baigia grąžinti paskutines Pirmojo pasaulinio karo skolas – praėjus 92 metams po 1914-1918 metų konflikto.

Pasibaigus karui, sąjungininkai, visų pirma Prancūzija, pareikalavo iš Vokietijos “reparacijų” – iš dalies tam, kad šalis ilgiau išliktų silpna. Tačiau, pasak istorikų, galutinis poveikis buvo visiškai priešingas ir atliko svarbų vaidmenį Adolfui Hitleriui einant į valdžią.

Šį sekmadienį Vokietija padengs paskutines paskolų, kurios buvo paimtis reparacijoms mokėti, palūkanas.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, sąjungininkai pareikalavo, kad Vokietija prisiimtų atsakomybę ir išmokėtų milžiniškas kompensacijas. Po ilgų ginčų sąjungininkai, kurie, pasibaigus karui, buvo įsiskolinę ir vieni kitiems, pateikė Vokietijai 269 mlrd. aukso markių sąskaitą.

Šios Vokietijos skolos buvo perparduotos tiek daug kartų, kad niekas iš esmės nežino, kam tiksliai Vokietija yra skolinga.

Tačiau tie kreditoriai sekmadienio vidurnaktį gaus paskutinę išmoką, kuri sudaro apie 70 mln. eurų, ir šis Vokietijos XX-ojo amžiaus istorijos skyrius bus užverstas.

Kai kurių apskričių viršininkų administracijų (AVA) likvidavimo procesą stabdo skolos, susidariusios dėl abejotinų viršininkų sprendimų. Kol AVA turi skolų, jos negalima likviduoti kaip juridinio asmens. Didžiausia skola slegia buvusią Marijampolės AVA – už Gelgaudiškio dvaro rūmų restauravimą rangovams nebuvo sumokėta 1,34 mln. litų. Vilniaus AVA liko skolinga 1,33 mln. litų. Iš jų per 1,28 mln. Lt yra skola VĮ „Registrų centras“, dar apie 50 tūkst. Lt nesumokėta už komunalines ir kitas paslaugas. Dar beveik 92 tūkst. pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų nesumokėjo Telšių AVA.

Kai kurių apskričių viršininkų administracijų (AVA) likvidavimo procesą stabdo skolos, susidariusios dėl abejotinų viršininkų sprendimų. Kol AVA turi skolų, jos negalima likviduoti kaip juridinio asmens.

„Iš pat pradžių buvau prieš tai, kad buvę apskričių viršininkai automatiškai taptų Ministro Pirmininko patarėjais, ir siūliau palaukti, kol bus pateikti galutiniai likvidacijos dokumentai. Pamažu į dienos šviesą kyla faktai, liudijantys, jog kai kurie asmenys tikrai negali užimti su valstybės valdymu susijusių pareigų“, – teigia vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.

Vilniaus AVA valstybinei įmonei „Registrų centras“ liko skolinga 1,3 mln. Lt. „Sunku pasakyti, kokiais argumentais apskrityje vadovautasi planuojant darbus ir išlaidas. Mat skola susidarė dėl to, kad apskrities viršininkas, net ir žinodamas, kad perskirsčius valstybės biudžetą, apskričiai liko mažiau lėšų nei planuota, toliau užsakinėjo pažymas iš „Registrų centro“. Beje, likus dviem savaitėms iki reformos pabaigos, pasitraukdamas iš pareigų vadovas  tikino, kad praktiškai visi darbai padaryti, liko tik techniniai reikalai“, – teigia ministras.

Marijampolės AVA į skolas įstūmė projektas „Gelgaudiškio dvaro sodybos restauravimas ir kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“, kuriuo buvo tikimasi gauti solidžią Europos Sąjungos finansinę paramą. Dvaro rūmai skubiai pradėti restauruoti vos gavus preliminarų patvirtinimą, jog projektas atitinka tinkamumo reikalavimus. Marijampolės AVA ir rangovo darbų perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad per porą mėnesių objekte darbų atlikta ir paslaugų suteikta už daugiau kaip 1,34 mln. Lt. Tačiau jau vasarį paaiškėjo, kad, patikslinus visus duomenis, paraiška finansuoti projektą atmesta. Be to, kilo įtarimų, jog rekonstrukciją atlikusios įmonės nurodytos darbų kainos yra aukštesnės nei rinkos kainos, realiai atlikti ne visi, jau kaip įgyvendinti nurodyti, darbai.

„Suprantu, jog apskrities vadovė buvo suinteresuota kuo greičiau prikelti dvaro rūmus, tačiau šiandien geri norai virto papildoma našta valstybės biudžetui – rangovai, negavę žadėto užmokesčio, pateikė ieškinį dėl atlygio už darbus, netesybų bei delspinigių. Toks neatsakingas optimizmas negalimas valstybinei institucijai, juolab besirengiančiai likvidacijai“, – pasipiktinimo neslėpė ministras R. Palaitis. Pasak ministro, vilties, kad šis klausimas bus išspręstas be didelių nuostolių, teikia Šakių savivaldybės administracija, pasirengusi perimti dvaro rūmus ir tęsti jų restauravimo projektą. Gelgaudiškio dvaro perėmimą šiandien ministras R. Palaitis aptars su Šakių rajono vicemeru Algimantu Damijonaičiu.

"Veido" archyvas

Skolų išieškojimo bendrovės tokiais būdais mėgina sugėdinti piktybiškus skolininkus

Specialistai apgailestauja, kad skolininkai sunkmečiu užsiaugino storą odą ir atiduoti skolų neskuba. “Kad ir kaip būtų gaila, prastėja verslo etika, daugelis verslininkų įgauna imunitetą. Įsiskolinę verslininkai vis dažniau remiasi tokiais argumentais: duokite mane į teismą – bankrutuosiu ir atidarysiu naują įmonę. Krizės pradžioje verslininkai nebuvo tokie ciniški”, – dėl naujos tendencijos apgailestauja SIB projektų vadovas teisininkas A.Vaškys.

Jo nuomone, oficiali tyčinių bankrotų statistika labai skiriasi nuo tikrosios. Nors tvirtinama, esą tyčinių bankrotų turėtų būti 2–3 proc., specialistų vertinimu, šis skaičius tris keturis kartus didesnis. “Creditinfo Lietuva” duomenimis, iš per 2009-uosius Lietuvoje įregistruotų 6,3 tūkst. naujų įmonių vadovų 3 proc. – buvę ar tebevadovaujantys asmenys arba yra įmonių, kurios turi nepadengtų įsiskolinimų, turto areštų, yra likviduojamos ar bankrutavusios, akcininkai.

Be tokių Feniksų (įmonių savininkų, kurie palieka įsiskolinusią įmonę bankrutuoti ir atidaro naują, į kurią perkelia visą turtą), skolų išieškojimo bendrovės pastebi ir daugiau naujų piktnaudžiavimo atvejų.

Skolų išieškojimo bendrovės “Gelvora” komercijos direktorė Inga Žemaitienė apgailestauja, kad yra įmonių, kurios vykdo veiklą, reklamuojasi per televiziją, bet skolų nemoka prisidengdamos sunkmečiu – esą visi nemoka, tai ir aš nemokėsiu.

A.Vaškys pabrėžia, kad pridygo daugiau tokių įmonių, kurioms vadovauja fiktyvūs direktoriai. Štai įsiskolinusios įmonės “Mobiliųjų telekomunikacijų sistemos” oficialiai nurodomas direktorius Ruslanas Abramianas, kaip paaiškėjo, gyvena suklypusioje trobelėje, o jo motina ir brolis apsilankiusiems skolų išieškotojams tvirtino, kad Ruslanas neturi nieko bendra su verslu. “Ruslanas yra narkomanas ir dar prieš savaitę buvo sulaikytas policijos”, – apsilankiusiems SIB darbuotojams kartojo motina ir brolis.

Kitas atvejis – bendrovė “Raistra”. “Nors oficialus įmonės direktorius yra Egidijus Tamkus, mums vykdant skolų išieškojimą visas derybas vedė Ramūnas Siroveckis. Įdomu, kad visi verslo partneriai apie E.Tamkų net nežinojo, o susisiekus su R.Siroveckiu ir pasakius, kad norėtume kalbėti su E.Tamkumi, gavome atsakymą: “Egidijus Tamkus? Jis jokių reikalų netvarko”, – pasakojo A.Vaškys.

Padaugėjo ir tokių atvejų, kai direktoriai tiesiog dingsta – palieka įsiskolinusias įmones ir net nekelia bankroto procedūrų. “Pastaruoju metu buvo daug užsieniečių, kurie steigė įmones Lietuvoje, bet verslui nepasisekus tiesiog išvyko į savo šalis. Su jais sunkiausia, nes jų rasti neįmanoma. Būna, kad įmonės registruojamos kitose šalyse, o Lietuvoje bando vykdyti veiklą ir dingsta palikę skolas”, – pasakojo J.Simanaitytė.

Beje, šiuo metu į skolų išieškotojus dažniau klientai kreipiasi ne tik dėl Lietuvos, bet ir dėl užsienio skolininkų. “Turėjome nemažai užklausų dėl Afrikoje skolingų įmonių. Lietuvos įmonės, sunkmečiu ieškodamos naujų nišų, žvalgosi į naujas rinkas, o viena tų rinkų – Afrika. Deja, pasirenkami nepatikimi klientai”, – sakė A.Vaškys.

Dar viena netradicinė SIB pasiekusi byla – viena  Baltarusijos valstybinė institucija lietuviškai įmonei skolinga 500 tūkst. eurų. Susiklosčius tokiai padėčiai, tradiciniai skolų išieškotojų metodai nebeduoda rezultatų, tad skolų išieškojimo bendrovės priverstos griebti kūrybingų sprendimų. Skolų išieškotojai plačiai naudoja tokias priemones, kuriomis siekia viešai skelbti ir sugėdinti skolininkus, pavyzdžiui, jų pavardes skelbia spaudoje ir savo interneto tinklalapyje.

“Gelvora” taip pat turi skolų zuikį, kuris dažnai lankosi pas skolininkus, “Creditum” – automobilį su priekaba, ant kurios didelėmis raidėmis užrašomas skolininkės pavadinimas ir vadovo pavardė. O SIB darbuotojai, nešini granato vaisiumi, vieną įsiskolinusios įmonės vadovą aplankė ligoninėje. Įdomu, kad “Creditum”, norėdama rasti pasislėpusius skolininkus, klientams net siūlo privačių detektyvų paslaugas.