James Doran/ euroblogas.lt nuotr.

Tie, kurie net nesidomi menu, pamatę jo skulptūras akimirkai sustoja ir nejučia jų dėmesį prikausto įspūdingi kūriniai. Į krantą išmesto medžio skulptūros ne tik suburia tūkstančius smalsuolių į šio menininko parodas, bet ir kiekvienais metais patraukia Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II dėmesį, kuri atvyksta į didžiausią sodininkystės parodą visoje Anglijoje − Čelsio gėlių parodą (ang. Chelsea Flower Show).

Aurelija Skikaitė, euroblogas.lt

Jamesas Doranas-Webbas, iš Anglijos kilęs menininkas, kuriam niekas negaili komplimentų, tinklaraščiui Euroblogas.lt atvirai pasakoja apie aistrą darbui, bemieges naktis bei atvirauja, ką reiškia būti pripažintu menininku Anglijoje, tačiau gyventi su šeima Filipinuose.

Į krantą išmesta mediena atgyja gyvūno pavidalu

Gimęs Birmingame, gyvenęs Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, o šiandien gyvenantis Filipinuose, Jamesas Doranas-Webbas prikelia nenaudojamą, į pakrantę išmestą medį naujam gyvenimui. Iš pirmo žvilgsnio skulptūros atrodo tarsi gyvos, sustingusios judesy.

Užtrunku nuo keturių iki šešių mėnesių, kol skulptūra būna užbaigta, tačiau dar nebuvo nė karto, jog būčiau iki galo patenkintas savo kūriniu.

„Aš dažniausiai kuriu gyvūnų skulptūras. Prieš pradėdamas darbus daug analizuoju pačius gyvūnus, kūno povyzą, raumenų struktūrą. Mano gyvūnai yra natūralaus dydžio, stengsiuosi atkurti juos veiksme. Procesas nėra labai trumpas. Užtrunku nuo keturių iki šešių mėnesių, kol skulptūra būna užbaigta, tačiau dar nebuvo nė karto, jog būčiau iki galo patenkintas savo kūriniu. Tik spaudžiantys terminai priverčia mane baigti darbus ir nutraukia mano nesibaigiančius patobulinimus“, − sako skulptorius Jamesas.

Paklaustas, kaip vyksta visas procesas, pašnekovas sako, jog visų pirma praleidžia daugybę valandų nagrinėdamas patį gyvūną, nes proporcijos, anot menininko, yra labai svarbi dalis, jog gyvūnas atrodytų tikras.

Kartais praleidžiu savaites ieškodamas tobulos detalės gyvūnui. Pavyzdžiui, esu ieškojęs arklio šlaunies dalies beveik tris mėnesius.

„Po to seka brėžinys to, kas mano galvoje susidėliojo paieškų metu, kai informacija nugula, o aš matau pilną vaizdą savo vaizduotėje. Po viso to prasideda smagiausia dalis: su savo kelių žmonių komanda suviriname gyvūno rėmą iš nerūdijančio plieno − atrodo tarsi jo skeletas. Po to seka labai kruopštus atskirų medžio gabalėlių, kurie buvo nuplauti į krantą (angl. driftwood), rinkimas ir lipdymas prie metalinio skeleto. Kartais praleidžiu savaites ieškodamas tobulos detalės gyvūnui. Pavyzdžiui, esu ieškojęs arklio šlaunies dalies beveik tris mėnesius. Situacija atrodė beviltiška, tačiau suradus trūkstamą dalį aplankė jausmas tarsi laimėjus loterijoje.

euroblogas.lt nuotr.

Iš viso užtrunku apie 1500 valandų pastatyti vieną arklio skulptūrą, tačiau tai toli gražu ne pabaiga. Skiriu didžiulį dėmesį kokybiškai nufotografuoti skulptūras. Surandu tinkamiausią vietą gamtoje. Tai gali būti prie vandens ar džiunglėse. Tuomet skulptūros nugabenamos apie 3 val. ryto, kuomet visi laukiame saulėtekio − įspūdingiems momentams jis yra būtinas. Daugelis manęs klausia, ar nuotraukos yra tiesiog sukarpytos ir retušuotos gamtos fone Tačiau tai netiesa, viskas gyva ir tikra“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.

Europa − namai, tačiau antrieji

Paklaustas apie gyvenimo planus, Jamesas sako kol kas neplanuojąs grįžti į gimtąją Angliją. Juokauja, jog ten darbo jėga ir pragyvenimas tokie brangūs, kad negalėtų sau leisti toliau būti menininku. Jis turi kelių žmonių komandą, kuri dirba su juo daugiau nei dešimtmetį ir jį supranta. Nepakeičiamų nėra, tačiau tai jam kainuotų metų metus treniravimo.

„Problema būtų taip pat su ištekliais. Čia, Filipinuose, Sebu saloje, randu labai senos, tačiau geros, tvirtos medienos, išmestos į upės, jūros ar ežero krantą. Ją naudoju savo darbams. Turėti tas pačias sąlygas rinkti medieną Anglijoje būtų beveik neįmanoma”, – teigia menininkas.

Gera terpė menui − stabili šalies ekonomika

Jamesas sako, jog tai, kaip visuomenė ir pati šalis vertina meną, labai priklauso nuo jos ekonominės padėties. Jei ekonomika stabili ir auganti, valdžia ne tik parems menininkus, bet priims jiems palankius įstatymus. Pavyzdžiui, jei žvelgsime į tokią besivystančią šalį kaip Filipinai, menas paprastam gyventojui nėra būtinybė, kai čia pat skurdas, todėl yra nelengva visiems meno atstovams.

Britanijos karalienė trejus metus iš eilės buvo sustojusi pasigrožėti šio menininko kūriniais.

„Žvelgiant į Angliją, situacija kitokia, tačiau matau, kaip Londono meno galerijos nuo šių metų pradžios verčiasi tikrai sunkiai ir esu įsitikinęs − tam įtakos turi pastarieji įvykiai šalyje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos (angl.Brexit)“, − savo nuomone dalinasi Jamesas.

Dirbtuvėse − sunkus darbas, parodoje – karalienės dėmesys

Skambant 1970-80-ųjų roko muzikai dirbtuvėse visi zuja, pjauna, kala ir įnirtingai ruošiasi artėjančiai svarbiausiai metų parodai − Čelsio gėlių parodai. Karališkosios sodininkystės draugijos (angl. trumpinys RHS) rengiama paroda vadinama sodų olimpiada, tačiau čia galima išvysti nemažai skulptūrų ir kitokių meninių kūrinių.

Šiais metais Jamesas taip pat tikisi pamatysi karališkąją šeimyną bent praeinant pro šalį, o galbūt net ir sulaukti komentarų.

Britanijos karalienė trejus metus iš eilės buvo sustojusi pasigrožėti šio menininko kūriniais. Jamesas pasakoja, jog nedrąsiai stebėjo karalienę, žvilgčiojančią į jo skulptūras, taip pat princą Phillipą. Šiais metais Jamesas taip pat tikisi pamatysi karališkąją šeimyną bent praeinant pro šalį, o galbūt net ir sulaukti komentarų.

Planuoja 10 metrų įspūdingą kūrinį

„Šiuo metu mano didžiausias projektas − drakonas, kuris sveria daugiau nei 6 tonas! Jis iškeliavo į Singapūrą, kurį įsigijo mano mėgstamiausias pirkėjas, Singapūro sodų vyriausiasis direktorius dr. Kiatas W. Tanas. Jei dr. Tanas nebūtų buvęs įkvėptas filmo „Hobitas II“, kuriame skraido drakonai, turbūt niekuomet nebūčiau sukūręs šios didžiausios savo drakono skulptūros (6 metrų aukščio ir 6 metrų pločio). Dr. Tano užgaida man tikrai buvo viena džiugiausių naujienų.

Jamesas Doranas/ euroblogas.lt

Ateityje svajoju pastatyti „Gyvybės medžio“ (ang. Tree of Life ) skulptūrą. Prieš aštuonerius metus radau didžiulę medžio nuolaužą, kuri siekia net dešimt metrų. Tai būtų neįtikėtinai didelis projektas, apie kurį kol kas tik svajoju. Jam reikėtų daugiau nei kelis šimtus tūkstančius dolerių investicijų, tad teks palaukti, kol turėsiu tiek pinigų“, − šypsosi Jamesas.

Naujausias video apie skulptūrą-šventyklą ir tai, kaip ji buvo kuriama

Daugiau Jameso darbų galima rasti jo tinklalapyje jamesdoranwebb.com.

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Žvelgiant į netoli „Veido“ redakcijos krantinėje styrantį skulptoriaus darbą rodėsi, kad tai sunkiai įmanoma užduotis: kalbinti Vladą Urbanavičių ir nepaminėti Vamzdžio. O paaiškėjo – visai nesunku. Būtų netgi pavykę, jei ne kuriozinis nutikimas, kai pats autorius atsižadėjo savo garsiausio kūrinio.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją iškart po 65-ojo gimtadienio atsiėmęs V.Urbanavičius jokios jubiliejinės apžvalginės parodos, kaip tokiam laureatui priderėtų, rengti neplanuoja. Sako, kad ir sunkiai įmanoma būtų panašų užmojį įgyvendinti, nes nemažai ankstesnių skulptoriaus darbų fragmentų įkomponuota į vėlyvesnius jo kūrinius.

Šie kartu su ankstesniųjų likučiais draugiškai glaudžiasi vienoje stirtoje skulptorių poros namo kieme sostinės Jeruzalėje. Sudėti ir sumauti kuo talpiau, nes prieš porą metų įsisukęs aštresnis viesulas sugriebė viršutinį metalo ritinį ir nurideno čia pat stovinčio šeimos automobilio link. Laimė, nutarė menininko už neapdairumą nebausti: prie pat mašinos ritinys ėmė ir sustojo pats.

Dešimtmečiu anksčiau už savo vyrą Nacionalinę premiją atsiėmusi skulptorė Ksenija Jaroševaitė juokiasi, kad tas draugiškas buvusių, esamų ir būsimų Vlado kūrinių pasaulis – mėgstamiausia Jeruzalės kačių sambūrio vieta.

Ypač vėsesniais vasaros vakarais, kai per dieną įšilęs metalas jų švelnius kūnus gundo sukaupta šiluma. O kiek ten visokiausių užkaborių, kiek vamzdelių, įtinkančių tiek žalčiams, tiek ežiams, tiek rupūžėms…

Pats Vladas į tai žiūri ramiai: jo kūriniai – ne iš tų lepiųjų, kuriems saugoti būtinas tinkamas drėgmės ir temperatūros režimas. Akmuo ir metalas…

O metalas yra gerokai patvaresnė medžiaga, nei apie ją mano automobilininkai, su siaubu apžiūrinėdami tiesiog akyse rūdijančius milimetrinio storio skardos kėbulus. „Rimtas metalo profilis, ne skarda, rūdija tik paviršiuje. Netgi tuomet, kai jo „odą“ aptraukia raupai, nuvalę šerpetas galite įsitikinti, kad vidiniai metalo sluoksniai išlieka nepažeisti“, – tvirtina skulptorius.

Akmenų kekės

Tačiau kol erdvinės konstrukcijos įgauna solidžius metalo ar akmens kontūrus – turi pereiti kelias ankstyvesnes stadijas. Pirmiausia – popieriaus ir pieštuko, raitančio būsimas formas ir skaičiuojančio derančias proporcijas. Tuomet ateina sandėlio po atviru dangumi eilė: Vladas keliauja į kiemą ir ieško po ranka kažko, iš ko būtų galima sumeistrauti nedidelį įsivaizduoto daikto modeliuką. Narsto, pjausto ir gręžioja taip rūpestingai, tarsi būtent tas modelis ir būtų skirtas meno vertintojų akims. Sako, iš mastelius apgaunančių fotografijų dažnai netgi sunku suprasti, kur fotografuotas mažas ant lentynos telpantis daikčiukas, o kur – baigtas metrinių apimčių kūrinys.

Prisiminusi Kauno skulptūrų zonoje įkurdintus „Kabančius akmenis“, klausiu, ar kūrinio modelyje irgi galėtume suskaičiuoti lygiai šimtą akmenų. Autorius nustemba: o kaipgi? Skirtumas tik toks, kad mažiems modelio akmenukams sukabinti pakako medvilninių siūlų, nereikėjo plieninių trosų.

„Tik meistraudamas apčiuopiamą daiktą supranti, ką įmanoma padaryti, o ko ne. Jei medžiaga įnirtingai priešinasi ir nepasiduoda – geriau iškart ieškoti kito sprendimo, o ne jėga laužti. Nes realiuose masteliuose tas jėgos demonstravimas kainuos pernelyg daug nervų ir lėšų“, – iš patirties žino V.Urbanavičius.

Kaune, priešais Taikos prospekte esančią Kauno termofikacinę elektrinę, pakibusiai šimto akmenų kekei sunarstyti prireikė kilometro ilgio plieninio troso. Gręžiodamas granite skyles jam įverti skulptorius „pribaigė“ 12 grąžtų su deimantiniais antgaliais. Kekę laiko surėmusios trys 16 m aukščio plieno sijos, kiekvienai iš jų teko išlieti 2 m gylio 14 t sveriantį betono postamentą. Bendra antžeminės konstrukcijos masė – irgi 42 t. Kad pakeltų sunarstytą akmenų kekę ant trikojo viršaus, menininkui teko kviestis vienintelį Lietuvoje 250 t keliamosios galios kraną, mat mažesniuosius jo „brolius“ būtų tekę varyti ant pažliugusios pievos. Tik milžino ranka siekė konstrukcijos viršų nuo asfalto aikštelės.

Užtat dabar Kauno drąsuoliai gali pastovėti po švelniai girgždančiu lietuviško granito debesiu. Jausmas, sako, apima visai kitoks nei skaidrioje Merkinės piramidėje. Nuolat persekiojančios grėsmės jausmas.

Tokiems kūriniams kurti reikia ne tik erdvės pajautos, bet ir inžinerinio išprusimo. Vladas neabejoja, kad skulptoriai ir architektai akademijoje dalį paskaitų turėtų išklausyti drauge. Tuomet neliktų tam tikro šių gildijų priešiškumo, kuris iki šiol jaučiamas, ir daugiau rastųsi projektų, kuriuose iš anksto būtų numatomos vietos skulptūrinės plastikos darbams. Šiuo metu panašaus bendradarbiavimo pavyzdžiai itin reti, o savo darbus šalia naujai kylančių pastatų dažniausiai pavyksta „apgyvendinti“ pažinčių su projektų plėtotojais turintiems menininkams.

„Architektams kaip tik ir trūksta to materijos jausmo – jie dirbdami remiasi vien statybinių medžiagų, kurių savo akimis nebūna regėję, specifikacijomis, – teigia V.Urbanavičius. – Todėl vėliau pastatų naudotojų ir laukia įvairios staigmenos: drėksta ten, kur neturėjo skverbtis drėgmė, lūžinėja tai, kas žadėjo laikyti šimtą metų. Dėl efektingos formos aukojamas eks-ploatacijos praktiškumas ir ilgaamžiškumas.“

Su akmeniu dirbantis skulptorius kviečia atidžiau įsižiūrėti į sostinės Rotušės aikštės fontaną supančių šaligatvio plytelių suleidimo kampus ir palyginti juos su, pavyzdžiui, Jozefo Pilsudskio širdies kapo memorialo Rasų kapinėse tvoros akmenų suleidimu. Ir nespecialistas galėtų nuspėti, kuris statinys sėkmingiau atlaikys laiko ir gamtos jėgų išbandymus.

Panašių neapgalvoto, „kampuoto“ triūso pavyzdžių iš pirmo žvilgsnio gražiai atnaujintose Vilniaus viešosiose erdvėse – apstu. Ir tie nemokšiškai nurėžti kampai neišvengiamai nutrupa greičiau, nei norėtų miesto vadovai.

Antkapių meistras

Pats V.Urbanavičius gimė Irkutsko srityje, tremtinių šeimoje. Lietuvon grįžo būdamas aštuonerių. Senoji šeimos sodyba Mingin-čiuose ant Dubysos kranto (Kelmės r.) jau buvo užimta naujakurių. Teko glaustis gretimame kaime ir taikytis su dažnai lydėjusia buožių pravarde.

Tremtinių barakuose susikurtos gimtojo krašto iliuzijos pamažu žlugo, norėjosi kuo greičiau rauti iš slogios aplinkos. Ir pasitaikė puiki proga – M.K.Čiurlionio menų mokykla, kur niekam tavo kilmė pernelyg nerūpėjo, o ir kalbų šia subtilia tema sąmoningai vengta. Tuo metu nepriimtiems į aukštąją mokyklą vaikinams grėsė tarnyba okupacinėje armijoje, todėl bendraklasiai, urmu užplūstantys Vilniaus dailės akademiją, iš anksto pasiskirstė, kas kurion specialybėn stos, kad nerizikuotų keliais jaunystės metais tarpusavyje konkuruodami. Vladui teko keramika, iš kurios pe-reiti į skulptūros kursą prireikė poros metų.

Jau studijuojant, kaip ir kitiems ne itin pasiturintiems bendrakursiams, teko pamankštinti ranką kalant antkapinius paminklus. Tuo metu jauniems, nežinomiems skulptoriams tai buvo vienintelė galimybė išvysti savo darbus realioje aplinkoje, išmokti įsiterpti į juos supančią erdvę. Būtent įsiterpti, o ne ją užgožti.

Šie įgūdžiai vėliau pravertė kuriant antkapinius paminklus kino kritikui Sauliui Macaičiui ir fotomenininkui Vitui Luckui. Abu buvo laidojami paminklais jau pažymėtuose giminės kapuose. Dažnai tokiais atvejais kuklūs senieji antkapiai kapinėse naikinami ir formuojamas naujas vientisas memorialas, bet V.Urbanavičius rado būdą įkomponuoti sena į nauja.

Nei Sauliaus, nei Vito Vladas asmeniškai nepažinojo, nors ne kartą girdėjo jų pavardes. Tik gavęs antkapių užsakymus nuosekliau pasidomėjo netoliese tekėjusiais gyvenimais. Jie pasufleravo ir  vieną ar kitą skulptūrinę idėją. Patyręs meistras sako, kad sunkiausia, prieš rodant eskizą užsakovui, pačiam apsispręsti dėl vieno, priimtiniausio varianto.

Tačiau kitiems verta rodyti tik tą vienintelį paminklo eskizą. Kompromisams čia vietos nebūna: parengtas eskizas arba virsta akmeniu, arba keliauja į archyvą. Bėda ta, kad Vlado darbas tokiu atveju nueina veltui, nes menka tikimybė, jog vienai asmenybei suprojektuotas paminklas stebuklingai pritiks kito žmogaus kapui.

„Mano praktikoje tokio atvejo dar nebuvo. Tiesa, anksčiau paties paminklo darymas reikalaudavo daugiau sunkaus, dulkėto rankų darbo. Dabar jau užsakydamas akmens luitą gali nurodyti prekiautojams pageidaujamą formą ir gausi moderniomis staklėmis išpjautą akmenį. Taigi ir dulkių nūdienos skulptoriai prisikvėpuoja mažiau“, – pasidžiaugia Vladas.

Vis dėlto ir šiandien, prieš užsiimdamas akmentašyste nuosavame kieme, skulptorius pirmiausiai tikrina vėjo kryptį. Jeigu vėjas pučia kaimyno skulptoriaus Rimanto Sakalausko trobos link – galima darbuotis ramiai. O jei priešingon, nieko bendra su menais neturinčių įnoringų kaimynų rūmo pusėn, – verčiau kaltus padėti į šalį, nes netruksi sulaukti policijos vizito. „Miestas mus prisivijo“, – atsidūsta kadaise Vilniaus pakraštyje namelį be sienose iškirstų langų susirentusi skulptorių šeima.

Stebuklai ir pinigai

„Pritikimo stebuklai“ labiau būdingi kitiems, abstraktesniems Vlado kūriniams. Štai lentynose kurį laiką gulėjęs erdvinės skulptūros „Vaivorykštė“ maketas netrukus pritiko centrinės Utenos gatvės dekoratyvinio akcento konkursui. O Vilniaus stoties aikštę Šiuolaikinės dailės kvadrienalės metu prieš dešimtmetį puošusi dviejų nužievintų rąstų „Sąrama“ vėliau rado vietą privačios dvarvietės parke Zarasų rajone.

Prabanga kurti negalvojant apie medžiagų ir darbo sąnaudas bei aplinkos foną menininkui pasitaiko retai. Ryškiausias toks atvejis jo karjeroje – Busano bienalė Pietų Korėjoje, kur pagrindinis reikalavimas būsimo olimpinio skulptūrų parko kūrėjams buvo solidūs darbų masteliai. Vladas korėjiečiams paliko keturių metrų aukščio juodo granito skulptūrą „Dvi dalys“.

Tačiau, priešingai nei kiti Azijos meno rinkon sėkmingai įsisukę skulptoriai, vėliau nepradėjo kursuoti iš simpoziumo į simpoziumą: sako, pokalbiuose su kolegomis kurtus planus greitai išsklaidė gyvenimo realybė.

Kūrybiniai plenerai aktualesni buvo jaunystėje. 1989 m. tremtinių sūnus pirmąkart ištrūko į Vakarus – į Zalcburgo vasaros akademiją, kur galėjo pasiklausyti profesorių iš Vakarų Europos ir savo akimis išvysti, kaip savo darbus kuria garsūs pasaulio menininkai. Ir įsitikinti, kad šiuolaikinis menas, kuris Lietuvoje dar tik skynėsi kelią, tame kontekste visai neatrodė įžūlus išsišokėlis.

Pasidairęs po pasaulį V.Urbanavičius kuriam laikui taikiai užsidarė Lietuvos bažnyčiose ir vienuolynuose – padėjo atkurti sakralines erdves, negailestingai suniokotas sovietmečiu. Atnaujino ir pranciškonų vienuolyno zakristiją, kurioje anksčiau veikė triukšminga Vilniaus dailės instituto valgykla. Gal ir ne itin pagarbus vaidmuo zakristijai, kita vertus – kasdien regimos senosios architektūros proporcijos nejučiomis įspaudė pėdsaką jaunųjų menininkų skonyje.

Vladas neslepia, kad žemiškų turtų nesigviešiantys pranciškonai jo mąstymui artimi. Todėl pinigais seikėjama Nacionalinė premija – šioks toks, nors ir laikinas, jo gyvenimo paradoksas, kurį, kaip geležį rūdys, pamažu sunaikins galimybė įsigyti brangesnių medžiagų būsimiems darbams. Nors surūdijęs, atmintį turintis metalas menininkui vis vien gražesnis už naiviai blizgantį naują.

Nors visai neseniai Vladas savo kūrybinės simpatijos rūdims ėmė ir atsižegnojo. Tiesa, tik žodžiais.

Tai nutiko, kai baldininkai į menininkų šeimos namelį atgabeno naują sofą. Pro lauko duris įnešti jos nepavyko, todėl teko sukti kieman, pro verandą. O kieme įspūdingai riogso jau minėta Vlado praeities ir ateities kūrinių sankaupa.

Darbininkų būta nuovokių – ją išvydus jiems kilo tam tikras įtarimas. Grėsmingai pasiteiravo šeimininko, ar tik ne jis bus ano baisiojo, prie Neries suraityto Vamzdžio  autorius.

„Išsigandau, kad prisipažinus jie mes lauke sofą ir pabėgs. Ką tuomet mes, du pensininkai, būtume darę? Todėl išsigyniau – ne, ne aš“, – pasakoja Nacionalinės premijos laureatas.

Daugiau Vamzdžio pokalbyje tikrai neminėjom.

lrytas.lt

Praėjusią savaitę išėjusio skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kūrybiniame likime – daug prieštaravimų. Surengta vienintelė personalinė paroda galerijoje. Išleistas vienintelis kūrybos albumas. Ir – visų atpažįstami darbai daugelyje šalies miestų: prašom, grožėkitės, jei tik sugebate, jeigu neapakote nuo kasdienės slinkties įprasta trajektorija.
Atrodytų, daug kūrėjų tokio likimo turėtų pavydėti: miestus puošiančios skulptūros autoriui teikia žymiai daugiau satisfakcijos nei genialūs eskizai albumuose. Nes dirbtuvėse, kuriose dulkes kaupia gipso lipdinių, taip ir nesulaukusių progos įsikūnyti į prašmatnesnes medžiagas, rikiuotė, apima miglotas kaltės jausmas. Ir kalba neišvengiamai sukasi apie tai, kas galėjo būti, bet nesusiklostė, neįvyko, nes…
Tik ar būtumėte sutikę keistis vietomis su Stanislovu, kurį gyvenimas didesnę skirtojo laiko dalį blaškė po ligoninės palatas? Pavydėti tokio likimo neįmanoma, kaip ir sąmoningai jį pasirinkti. Per didelė kūno kančios kaina už kūrybinius nušvitimus.
S.Kuzmos likimas likusiuosius verčia pasijusti nejaukiai. Nes intuityviai nuvoki, kiek dar ši asmenybė būtų gebėjusi nuveikti, jei nebūtų priversta nuolat sukti ratus tarp būties ir nebūties. Ir kiek pats, kuriam Dievas skyrė nepalyginamai galingesnį kūną, privalėjai nuveikti. Jei S.Kuzma sugebėjo nukalti tris Katedros šventųjų skulptūras – kiekvienam kitam turėjo pakakti jėgų pastatyti po Katedrą. Būtent – po Katedrą, o ne po privatų namelį užmiestyje.
Koks visgi apgaulingas mūsų kūnas – pats tikriausias iš to, ką turime, ir kartu tiek nedaug lemiantis. Kiek daug gražių kūnų vasaros paplūdimyje. Kiek mažai Katedrų.
„Mes patekome į rinkos dėsnius, kai net meninė kūryba – tai prekės darymas, kai medicina tampa verslu ir kai mes visi esame vartotojai, tiekėjai, gamintojai. Jau nebe žmonės perka, o vartotojai, pirkėjai. Mes keičiame žodyną, nes žodžiai, kurie turi savo prasmę, degina mūsų sąžinę. Mes jau priversti keisti žodyną. Kad nedegintų ir mums būtų lengviau“, – viename savo interviu kalbėjo menininkas.

Tarp kūrybos ir mirties

„Veido“ pokalbis su S.Kuzma irgi galėjo būti, bet – nesusiklostė, neįvyko. Prastas pasiteisinimas, kad tai nebuvo viešumoje dažnai šmėžuojantis žmogus – greičiau žmogus, kurio reikėjo pačiam ieškoti.
Vienintelė paroda prieš šešiolika metų, vienintelis albumas, tas pats – rengtas su nerimu, ar bespės autorius jį palaikyti rankose. Suspėjo.
„Mano darbai niekada nebūtų pajudėję, jeigu ne širdies chirurgai – jie mane kūrė visą laiką. Kiekvienas mano darbas susijęs su didelėmis medicinos investicijomis“, – vasarį kalbėjo į albumo pristatymą chirurgų atlydėtas S.Kuzma. Medikams, suteikusiems galimybę nors protarpiais dirbti, albumas ir dedikuotas.
Kreiptis į gydytojus skulptorius buvo priverstas 1978-aisiais, užpuolikų gatvėje sumuštas taip, kad prireikė širdies operacijos. Tuomet buvo sėkmingai pakeisti du širdies vožtuvai, tačiau po poros metų ištiko sunkus insultas – S.Kuzma buvo paralyžiuotas, nebegalėjo kalbėti. Tačiau atsigavęs sukūrė „Mūsų šventę“, puošiančią Nacionalinio dramos teatro fasadą, ir „Versmę“ – skulptūrą teatro foje baseine. Toliau sekė Šiaulių miesto simboliu tapusi skulptūra „Šaulys“ (1986), sopulingoji „Pieta“ Antakalnio kapinėse, skirta Sausio 13-osios aukų atminimui (1995), ir jau minėtos Vilniaus Arkikatedros frontoną puošiančios šventųjų skulptūros (1996).
2003-aisiais menininko gimtajame Panevėžyje vos per devynis mėnesius išdygo paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui – pats S.Kuzma tokius sprendimų ir darbų tempus prilygino stebuklui.
O kur dar bažnyčioms – Ignalinoje, Elektrėnuose, Vilkaviškyje, Nidoje – skirti kūriniai. Iš viso Lietuvoje ir kitose šalyse išsisklaidė daugiau nei dviejų šimtų skulptūrų „bagažas“. S.Kuzmos kūriniai puošia japonų dizainerio Issey Miyake namus, Lozanos olimpinį muziejų. Jo darbų turi garsi Tretjakovo galerija Maskvoje. 2006-aisiais sukurta „Našlaičių motina“ buvo padovanota Vatikano popiežiui Benediktui XVI.
Tačiau lygiagrečiai su kūrybine biografija storėjo ir menininko ligos istorija. Kūne atsirado širdies stimuliatorius, patirtas dar vienas insultas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais vienintelė reali viltis bebuvo širdies persodinimas, bet šįkart lemtis aplenkė iki paskutiniosios gyvenimo valandos kartu su artimaisiais jį globojusius medikus.
S.Kuzma palaidotas Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje – nelabai toli monumentalios savo paties darbo „Pietos“.

Prisiminimų klostės

S.Kuzmos skulptūrose žemiškos ar nežemiškos būtybės dažnai apsupamos paslaptingomis klostėmis, kartais suteikiančiomis veržlumo įspūdį (kaip „Mūsų šventėje“), o kartais įkalinančiomis figūras skausme ir kančioje. Pats skulptorius yra prisipažinęs, kad toks potraukis klostėms greičiausiai kilęs iš prisiminimų apie mamos, kurios labai trūko vaikui išvažiavus gyventi į sostinės menų mokyklos internatą, skaras.
Asmeninis S.Kuzmos gyvenimas sudrapiruotas lygiomis klostėmis – visą gyvenimą skulptorių globojo jo žmona Lida, su kuria draugavo nuo aštuntos klasės. Užaugintas sūnus Algirdas ir duktė Gabija.
S.Kuzmos kūriniai – iškalbingi ir tuo pačiu jaukūs, nesistengiantys priblokšti modernumu ar nustebinti įmantria semantine akrobatika.
Tik mes, stebintys jo titaniškomis pastangomis nuveiktus darbus, šalia jų visvien galime pasijusti nejaukiai, kai skultoriaus žemiškoji būtis jau suvystyta į praeities klostes.

Klaipėdiečio Vytauto Karčiausko skulptūrą Šanchajuje aplankė daugiau kaip 2,5 mln. žmonių – kone tiek pat, kiek šiuo metu gyvena Lietuvoje.

“Tai buvo fantastiški metai, – džiaugiasi klaipėdietis menininkas Vytautas Karčiauskas. – Ėmiau ir atidariau duris į pasaulį. Pasijutau pasaulio lietuvis esąs – tai nuostabus jausmas. Kuo žmogaus mintys platesnės, tuo labiau jos traukia kitus žmones”.
Vėl sėdime prie staliuko “Pėdos” kavinėje po Vytautui priklausančia galerija Klaipėdoje. Prieš pusmetį čia šeimininkas dar labai atsargiai rinko sakinius apie beįsibėgėjantį projektą “Ecolympic”, pasiūlytą Tarptautiniam olimpiniam komitetui (IOC) Lozanoje. Šiandien tvirtina, kad septyni iš aštuonių projekto “laiptelių” jau įveikti: “ekologiškiems olimpiniams medžiams” pritarė IOC komitetai ir pakomitečiai. Beliko sulaukti Generalinės asamblėjos delegatų balsavimo, ir 35-iuose pasaulio miestuose, priėmusiuose olimpines žaidynes, bus atvertas kelias Vytauto ir keturių jo draugų komandos sumanytiems medžio formos olimpiniams informaciniams centrams.
Nors detalių techninių “Ecolympic” brėžinių dar nėra, menininkas tikisi, kad “medžius” elektra aprūpins ant jų kupolų sumontuotos saulės energijos baterijos, o sumanieji centro jutikliai reaguos į kiekvieną priartėjusį lankytoją. “Net jeigu oficialaus leidimo ir negausime – žinau pirmuosius miestus, kuriuose “ekomedžiai” stovės. Į mus jau kreipėsi kelių valstybių atstovai, pasiryžę savo iniciatyva tokius centrus statyti”, – pasakoja V.Karčiauskas.

Aukštyn pakeltos rankos

Vis dėlto dažniausiai šįmet menininko vardas buvo siejamas su dinamine skulptūra “Noriu būti”, pristatyta pasaulinėje parodoje “Expo 2010″ Šanchajuje. Šioje skulptūroje, tarsi garsusis Leonardo da Vinci nupieštas Vitruvijaus žmogus, rankas iškėlę pastovėjo 2 mln. 546 tūkst. parodos lankytojų. Kartais per dieną skulptūrą aplankydavo 100 tūkst. žmonių. O į šonus aukštyn pakeltos rankos, kaip liudija rudenį tris savaites Kinijoje viešėjęs Vytautas, 20 mln. gyventojų turinčiame Šanchajuje tapo populiariausiu Lietuvos atstovų sveikinimo ženklu.
“Per spaudos konferenciją kinai manęs klausė, kaip išliko, jų manymu, mažytė lietuvių tauta. Atsakiau, kad dėl natūralios evoliucijos visuomet išlieka gabiausi ir stipriausi. Mūsų tik trys milijonai, bet esame vieningi, talentingi ir gabūs. Lietuva mūsų menininkams jau tapo per maža. Žinote, išsivystė įdomi diskusija: kinai, turintys 1,3 milijardo gyventojų, man puolė dėstyti didelių tautų problemas”, – prisimena V.Karčiauskas.
Beje, “Noriu būti” į Lietuvą taip ir negrįžo – šiuo metu skulptūra saugoma Šiuolaikinio meno muziejuje Šanchajuje. Kitų metų gegužę ten pat ketinama atidaryti “Expo 2010″ parodos muziejų, kuriame nuolatinė vieta numatyta ir kinus sužavėjusiai lietuvio skulptūrai. Muziejaus rengėjų dėmesio sulaukė tik vizualiai patrauklūs ir geriausiai lankytojų įvertinti pasaulinės parodos eksponatai.

Keis miestų panoramą

Tačiau Vytautas nebūtų Vytautas, jei neturėtų naujos “kunkuliuojančios” idėjos, apie kurią kol kas negalima plačiai pasakoti. Prasitaria tik, kad ant pastatų stogų iškeltų antenų tankumynus nesunkiai būtų įmanoma paversti meno kūriniais, iš esmės keičiančiais miestų panoramą. Pirmasis toks bandymas turėtų įvykti Kaune. “Visi klausia, kaip man, ne fizikui ir ne telekomunikacijų specialistui, tokia mintis apskritai šovė į galvą. Bet specialistai savo formules vėliau skaičiuoja, o man tiesiog smagu būti kūrybingam. Nes kuriantis žmogus gali pakeisti viską: ir save, ir aplinką. Neįsivaizduojate, kaip lengvai galima keisti ištisus miestus”, – sako europinių rėmėjų naujam projektui jau radęs V.Karčiauskas.
Tačiau tam, kad pokyčiai vyktų, reikia tapti atviresniems. Ir pasidžiaugti savimi, kad mąstai nebe taip, kaip vakar. “Kas gali būti nuobodžiau už menininką, visą gyvenimą “įsikabinusį” į tą pačią vieną skulptūrą? Dabar mano ambicijos – sugalvoti kuo lakesnę, kuo labiau pasaulį apverčiančią idėją. Tokią, kuri savo masteliais prilygtų turizmui kosmose… Iš tiesų – kaip čia dar apie kosmosą nepagalvojau? Juk esame kosmonautų tauta”, – susirūpina Vytautas.
Ir aš suprantu – dar po pusmečio, sėdėdami “Pėdos” kavinėje, su tokiomis pat ugnelėmis akyse braižysime tolimas galaktikas. Ir tai bus naujas grandiozinio užmojo V.Karčiausko projektas.