James Doran/ euroblogas.lt nuotr.

Tie, kurie net nesidomi menu, pamatę jo skulptūras akimirkai sustoja ir nejučia jų dėmesį prikausto įspūdingi kūriniai. Į krantą išmesto medžio skulptūros ne tik suburia tūkstančius smalsuolių į šio menininko parodas, bet ir kiekvienais metais patraukia Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II dėmesį, kuri atvyksta į didžiausią sodininkystės parodą visoje Anglijoje − Čelsio gėlių parodą (ang. Chelsea Flower Show).

Aurelija Skikaitė, euroblogas.lt

Jamesas Doranas-Webbas, iš Anglijos kilęs menininkas, kuriam niekas negaili komplimentų, tinklaraščiui Euroblogas.lt atvirai pasakoja apie aistrą darbui, bemieges naktis bei atvirauja, ką reiškia būti pripažintu menininku Anglijoje, tačiau gyventi su šeima Filipinuose.

Į krantą išmesta mediena atgyja gyvūno pavidalu

Gimęs Birmingame, gyvenęs Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, o šiandien gyvenantis Filipinuose, Jamesas Doranas-Webbas prikelia nenaudojamą, į pakrantę išmestą medį naujam gyvenimui. Iš pirmo žvilgsnio skulptūros atrodo tarsi gyvos, sustingusios judesy.

Užtrunku nuo keturių iki šešių mėnesių, kol skulptūra būna užbaigta, tačiau dar nebuvo nė karto, jog būčiau iki galo patenkintas savo kūriniu.

„Aš dažniausiai kuriu gyvūnų skulptūras. Prieš pradėdamas darbus daug analizuoju pačius gyvūnus, kūno povyzą, raumenų struktūrą. Mano gyvūnai yra natūralaus dydžio, stengsiuosi atkurti juos veiksme. Procesas nėra labai trumpas. Užtrunku nuo keturių iki šešių mėnesių, kol skulptūra būna užbaigta, tačiau dar nebuvo nė karto, jog būčiau iki galo patenkintas savo kūriniu. Tik spaudžiantys terminai priverčia mane baigti darbus ir nutraukia mano nesibaigiančius patobulinimus“, − sako skulptorius Jamesas.

Paklaustas, kaip vyksta visas procesas, pašnekovas sako, jog visų pirma praleidžia daugybę valandų nagrinėdamas patį gyvūną, nes proporcijos, anot menininko, yra labai svarbi dalis, jog gyvūnas atrodytų tikras.

Kartais praleidžiu savaites ieškodamas tobulos detalės gyvūnui. Pavyzdžiui, esu ieškojęs arklio šlaunies dalies beveik tris mėnesius.

„Po to seka brėžinys to, kas mano galvoje susidėliojo paieškų metu, kai informacija nugula, o aš matau pilną vaizdą savo vaizduotėje. Po viso to prasideda smagiausia dalis: su savo kelių žmonių komanda suviriname gyvūno rėmą iš nerūdijančio plieno − atrodo tarsi jo skeletas. Po to seka labai kruopštus atskirų medžio gabalėlių, kurie buvo nuplauti į krantą (angl. driftwood), rinkimas ir lipdymas prie metalinio skeleto. Kartais praleidžiu savaites ieškodamas tobulos detalės gyvūnui. Pavyzdžiui, esu ieškojęs arklio šlaunies dalies beveik tris mėnesius. Situacija atrodė beviltiška, tačiau suradus trūkstamą dalį aplankė jausmas tarsi laimėjus loterijoje.

euroblogas.lt nuotr.

Iš viso užtrunku apie 1500 valandų pastatyti vieną arklio skulptūrą, tačiau tai toli gražu ne pabaiga. Skiriu didžiulį dėmesį kokybiškai nufotografuoti skulptūras. Surandu tinkamiausią vietą gamtoje. Tai gali būti prie vandens ar džiunglėse. Tuomet skulptūros nugabenamos apie 3 val. ryto, kuomet visi laukiame saulėtekio − įspūdingiems momentams jis yra būtinas. Daugelis manęs klausia, ar nuotraukos yra tiesiog sukarpytos ir retušuotos gamtos fone Tačiau tai netiesa, viskas gyva ir tikra“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.

Europa − namai, tačiau antrieji

Paklaustas apie gyvenimo planus, Jamesas sako kol kas neplanuojąs grįžti į gimtąją Angliją. Juokauja, jog ten darbo jėga ir pragyvenimas tokie brangūs, kad negalėtų sau leisti toliau būti menininku. Jis turi kelių žmonių komandą, kuri dirba su juo daugiau nei dešimtmetį ir jį supranta. Nepakeičiamų nėra, tačiau tai jam kainuotų metų metus treniravimo.

„Problema būtų taip pat su ištekliais. Čia, Filipinuose, Sebu saloje, randu labai senos, tačiau geros, tvirtos medienos, išmestos į upės, jūros ar ežero krantą. Ją naudoju savo darbams. Turėti tas pačias sąlygas rinkti medieną Anglijoje būtų beveik neįmanoma”, – teigia menininkas.

Gera terpė menui − stabili šalies ekonomika

Jamesas sako, jog tai, kaip visuomenė ir pati šalis vertina meną, labai priklauso nuo jos ekonominės padėties. Jei ekonomika stabili ir auganti, valdžia ne tik parems menininkus, bet priims jiems palankius įstatymus. Pavyzdžiui, jei žvelgsime į tokią besivystančią šalį kaip Filipinai, menas paprastam gyventojui nėra būtinybė, kai čia pat skurdas, todėl yra nelengva visiems meno atstovams.

Britanijos karalienė trejus metus iš eilės buvo sustojusi pasigrožėti šio menininko kūriniais.

„Žvelgiant į Angliją, situacija kitokia, tačiau matau, kaip Londono meno galerijos nuo šių metų pradžios verčiasi tikrai sunkiai ir esu įsitikinęs − tam įtakos turi pastarieji įvykiai šalyje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos (angl.Brexit)“, − savo nuomone dalinasi Jamesas.

Dirbtuvėse − sunkus darbas, parodoje – karalienės dėmesys

Skambant 1970-80-ųjų roko muzikai dirbtuvėse visi zuja, pjauna, kala ir įnirtingai ruošiasi artėjančiai svarbiausiai metų parodai − Čelsio gėlių parodai. Karališkosios sodininkystės draugijos (angl. trumpinys RHS) rengiama paroda vadinama sodų olimpiada, tačiau čia galima išvysti nemažai skulptūrų ir kitokių meninių kūrinių.

Šiais metais Jamesas taip pat tikisi pamatysi karališkąją šeimyną bent praeinant pro šalį, o galbūt net ir sulaukti komentarų.

Britanijos karalienė trejus metus iš eilės buvo sustojusi pasigrožėti šio menininko kūriniais. Jamesas pasakoja, jog nedrąsiai stebėjo karalienę, žvilgčiojančią į jo skulptūras, taip pat princą Phillipą. Šiais metais Jamesas taip pat tikisi pamatysi karališkąją šeimyną bent praeinant pro šalį, o galbūt net ir sulaukti komentarų.

Planuoja 10 metrų įspūdingą kūrinį

„Šiuo metu mano didžiausias projektas − drakonas, kuris sveria daugiau nei 6 tonas! Jis iškeliavo į Singapūrą, kurį įsigijo mano mėgstamiausias pirkėjas, Singapūro sodų vyriausiasis direktorius dr. Kiatas W. Tanas. Jei dr. Tanas nebūtų buvęs įkvėptas filmo „Hobitas II“, kuriame skraido drakonai, turbūt niekuomet nebūčiau sukūręs šios didžiausios savo drakono skulptūros (6 metrų aukščio ir 6 metrų pločio). Dr. Tano užgaida man tikrai buvo viena džiugiausių naujienų.

Jamesas Doranas/ euroblogas.lt

Ateityje svajoju pastatyti „Gyvybės medžio“ (ang. Tree of Life ) skulptūrą. Prieš aštuonerius metus radau didžiulę medžio nuolaužą, kuri siekia net dešimt metrų. Tai būtų neįtikėtinai didelis projektas, apie kurį kol kas tik svajoju. Jam reikėtų daugiau nei kelis šimtus tūkstančius dolerių investicijų, tad teks palaukti, kol turėsiu tiek pinigų“, − šypsosi Jamesas.

Naujausias video apie skulptūrą-šventyklą ir tai, kaip ji buvo kuriama

Daugiau Jameso darbų galima rasti jo tinklalapyje jamesdoranwebb.com.

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Žvelgiant į netoli „Veido“ redakcijos krantinėje styrantį skulptoriaus darbą rodėsi, kad tai sunkiai įmanoma užduotis: kalbinti Vladą Urbanavičių ir nepaminėti Vamzdžio. O paaiškėjo – visai nesunku. Būtų netgi pavykę, jei ne kuriozinis nutikimas, kai pats autorius atsižadėjo savo garsiausio kūrinio.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją iškart po 65-ojo gimtadienio atsiėmęs V.Urbanavičius jokios jubiliejinės apžvalginės parodos, kaip tokiam laureatui priderėtų, rengti neplanuoja. Sako, kad ir sunkiai įmanoma būtų panašų užmojį įgyvendinti, nes nemažai ankstesnių skulptoriaus darbų fragmentų įkomponuota į vėlyvesnius jo kūrinius.

Šie kartu su ankstesniųjų likučiais draugiškai glaudžiasi vienoje stirtoje skulptorių poros namo kieme sostinės Jeruzalėje. Sudėti ir sumauti kuo talpiau, nes prieš porą metų įsisukęs aštresnis viesulas sugriebė viršutinį metalo ritinį ir nurideno čia pat stovinčio šeimos automobilio link. Laimė, nutarė menininko už neapdairumą nebausti: prie pat mašinos ritinys ėmė ir sustojo pats.

Dešimtmečiu anksčiau už savo vyrą Nacionalinę premiją atsiėmusi skulptorė Ksenija Jaroševaitė juokiasi, kad tas draugiškas buvusių, esamų ir būsimų Vlado kūrinių pasaulis – mėgstamiausia Jeruzalės kačių sambūrio vieta.

Ypač vėsesniais vasaros vakarais, kai per dieną įšilęs metalas jų švelnius kūnus gundo sukaupta šiluma. O kiek ten visokiausių užkaborių, kiek vamzdelių, įtinkančių tiek žalčiams, tiek ežiams, tiek rupūžėms…

Pats Vladas į tai žiūri ramiai: jo kūriniai – ne iš tų lepiųjų, kuriems saugoti būtinas tinkamas drėgmės ir temperatūros režimas. Akmuo ir metalas…

O metalas yra gerokai patvaresnė medžiaga, nei apie ją mano automobilininkai, su siaubu apžiūrinėdami tiesiog akyse rūdijančius milimetrinio storio skardos kėbulus. „Rimtas metalo profilis, ne skarda, rūdija tik paviršiuje. Netgi tuomet, kai jo „odą“ aptraukia raupai, nuvalę šerpetas galite įsitikinti, kad vidiniai metalo sluoksniai išlieka nepažeisti“, – tvirtina skulptorius.

Akmenų kekės

Tačiau kol erdvinės konstrukcijos įgauna solidžius metalo ar akmens kontūrus – turi pereiti kelias ankstyvesnes stadijas. Pirmiausia – popieriaus ir pieštuko, raitančio būsimas formas ir skaičiuojančio derančias proporcijas. Tuomet ateina sandėlio po atviru dangumi eilė: Vladas keliauja į kiemą ir ieško po ranka kažko, iš ko būtų galima sumeistrauti nedidelį įsivaizduoto daikto modeliuką. Narsto, pjausto ir gręžioja taip rūpestingai, tarsi būtent tas modelis ir būtų skirtas meno vertintojų akims. Sako, iš mastelius apgaunančių fotografijų dažnai netgi sunku suprasti, kur fotografuotas mažas ant lentynos telpantis daikčiukas, o kur – baigtas metrinių apimčių kūrinys.

Prisiminusi Kauno skulptūrų zonoje įkurdintus „Kabančius akmenis“, klausiu, ar kūrinio modelyje irgi galėtume suskaičiuoti lygiai šimtą akmenų. Autorius nustemba: o kaipgi? Skirtumas tik toks, kad mažiems modelio akmenukams sukabinti pakako medvilninių siūlų, nereikėjo plieninių trosų.

„Tik meistraudamas apčiuopiamą daiktą supranti, ką įmanoma padaryti, o ko ne. Jei medžiaga įnirtingai priešinasi ir nepasiduoda – geriau iškart ieškoti kito sprendimo, o ne jėga laužti. Nes realiuose masteliuose tas jėgos demonstravimas kainuos pernelyg daug nervų ir lėšų“, – iš patirties žino V.Urbanavičius.

Kaune, priešais Taikos prospekte esančią Kauno termofikacinę elektrinę, pakibusiai šimto akmenų kekei sunarstyti prireikė kilometro ilgio plieninio troso. Gręžiodamas granite skyles jam įverti skulptorius „pribaigė“ 12 grąžtų su deimantiniais antgaliais. Kekę laiko surėmusios trys 16 m aukščio plieno sijos, kiekvienai iš jų teko išlieti 2 m gylio 14 t sveriantį betono postamentą. Bendra antžeminės konstrukcijos masė – irgi 42 t. Kad pakeltų sunarstytą akmenų kekę ant trikojo viršaus, menininkui teko kviestis vienintelį Lietuvoje 250 t keliamosios galios kraną, mat mažesniuosius jo „brolius“ būtų tekę varyti ant pažliugusios pievos. Tik milžino ranka siekė konstrukcijos viršų nuo asfalto aikštelės.

Užtat dabar Kauno drąsuoliai gali pastovėti po švelniai girgždančiu lietuviško granito debesiu. Jausmas, sako, apima visai kitoks nei skaidrioje Merkinės piramidėje. Nuolat persekiojančios grėsmės jausmas.

Tokiems kūriniams kurti reikia ne tik erdvės pajautos, bet ir inžinerinio išprusimo. Vladas neabejoja, kad skulptoriai ir architektai akademijoje dalį paskaitų turėtų išklausyti drauge. Tuomet neliktų tam tikro šių gildijų priešiškumo, kuris iki šiol jaučiamas, ir daugiau rastųsi projektų, kuriuose iš anksto būtų numatomos vietos skulptūrinės plastikos darbams. Šiuo metu panašaus bendradarbiavimo pavyzdžiai itin reti, o savo darbus šalia naujai kylančių pastatų dažniausiai pavyksta „apgyvendinti“ pažinčių su projektų plėtotojais turintiems menininkams.

„Architektams kaip tik ir trūksta to materijos jausmo – jie dirbdami remiasi vien statybinių medžiagų, kurių savo akimis nebūna regėję, specifikacijomis, – teigia V.Urbanavičius. – Todėl vėliau pastatų naudotojų ir laukia įvairios staigmenos: drėksta ten, kur neturėjo skverbtis drėgmė, lūžinėja tai, kas žadėjo laikyti šimtą metų. Dėl efektingos formos aukojamas eks-ploatacijos praktiškumas ir ilgaamžiškumas.“

Su akmeniu dirbantis skulptorius kviečia atidžiau įsižiūrėti į sostinės Rotušės aikštės fontaną supančių šaligatvio plytelių suleidimo kampus ir palyginti juos su, pavyzdžiui, Jozefo Pilsudskio širdies kapo memorialo Rasų kapinėse tvoros akmenų suleidimu. Ir nespecialistas galėtų nuspėti, kuris statinys sėkmingiau atlaikys laiko ir gamtos jėgų išbandymus.

Panašių neapgalvoto, „kampuoto“ triūso pavyzdžių iš pirmo žvilgsnio gražiai atnaujintose Vilniaus viešosiose erdvėse – apstu. Ir tie nemokšiškai nurėžti kampai neišvengiamai nutrupa greičiau, nei norėtų miesto vadovai.

Antkapių meistras

Pats V.Urbanavičius gimė Irkutsko srityje, tremtinių šeimoje. Lietuvon grįžo būdamas aštuonerių. Senoji šeimos sodyba Mingin-čiuose ant Dubysos kranto (Kelmės r.) jau buvo užimta naujakurių. Teko glaustis gretimame kaime ir taikytis su dažnai lydėjusia buožių pravarde.

Tremtinių barakuose susikurtos gimtojo krašto iliuzijos pamažu žlugo, norėjosi kuo greičiau rauti iš slogios aplinkos. Ir pasitaikė puiki proga – M.K.Čiurlionio menų mokykla, kur niekam tavo kilmė pernelyg nerūpėjo, o ir kalbų šia subtilia tema sąmoningai vengta. Tuo metu nepriimtiems į aukštąją mokyklą vaikinams grėsė tarnyba okupacinėje armijoje, todėl bendraklasiai, urmu užplūstantys Vilniaus dailės akademiją, iš anksto pasiskirstė, kas kurion specialybėn stos, kad nerizikuotų keliais jaunystės metais tarpusavyje konkuruodami. Vladui teko keramika, iš kurios pe-reiti į skulptūros kursą prireikė poros metų.

Jau studijuojant, kaip ir kitiems ne itin pasiturintiems bendrakursiams, teko pamankštinti ranką kalant antkapinius paminklus. Tuo metu jauniems, nežinomiems skulptoriams tai buvo vienintelė galimybė išvysti savo darbus realioje aplinkoje, išmokti įsiterpti į juos supančią erdvę. Būtent įsiterpti, o ne ją užgožti.

Šie įgūdžiai vėliau pravertė kuriant antkapinius paminklus kino kritikui Sauliui Macaičiui ir fotomenininkui Vitui Luckui. Abu buvo laidojami paminklais jau pažymėtuose giminės kapuose. Dažnai tokiais atvejais kuklūs senieji antkapiai kapinėse naikinami ir formuojamas naujas vientisas memorialas, bet V.Urbanavičius rado būdą įkomponuoti sena į nauja.

Nei Sauliaus, nei Vito Vladas asmeniškai nepažinojo, nors ne kartą girdėjo jų pavardes. Tik gavęs antkapių užsakymus nuosekliau pasidomėjo netoliese tekėjusiais gyvenimais. Jie pasufleravo ir  vieną ar kitą skulptūrinę idėją. Patyręs meistras sako, kad sunkiausia, prieš rodant eskizą užsakovui, pačiam apsispręsti dėl vieno, priimtiniausio varianto.

Tačiau kitiems verta rodyti tik tą vienintelį paminklo eskizą. Kompromisams čia vietos nebūna: parengtas eskizas arba virsta akmeniu, arba keliauja į archyvą. Bėda ta, kad Vlado darbas tokiu atveju nueina veltui, nes menka tikimybė, jog vienai asmenybei suprojektuotas paminklas stebuklingai pritiks kito žmogaus kapui.

„Mano praktikoje tokio atvejo dar nebuvo. Tiesa, anksčiau paties paminklo darymas reikalaudavo daugiau sunkaus, dulkėto rankų darbo. Dabar jau užsakydamas akmens luitą gali nurodyti prekiautojams pageidaujamą formą ir gausi moderniomis staklėmis išpjautą akmenį. Taigi ir dulkių nūdienos skulptoriai prisikvėpuoja mažiau“, – pasidžiaugia Vladas.

Vis dėlto ir šiandien, prieš užsiimdamas akmentašyste nuosavame kieme, skulptorius pirmiausiai tikrina vėjo kryptį. Jeigu vėjas pučia kaimyno skulptoriaus Rimanto Sakalausko trobos link – galima darbuotis ramiai. O jei priešingon, nieko bendra su menais neturinčių įnoringų kaimynų rūmo pusėn, – verčiau kaltus padėti į šalį, nes netruksi sulaukti policijos vizito. „Miestas mus prisivijo“, – atsidūsta kadaise Vilniaus pakraštyje namelį be sienose iškirstų langų susirentusi skulptorių šeima.

Stebuklai ir pinigai

„Pritikimo stebuklai“ labiau būdingi kitiems, abstraktesniems Vlado kūriniams. Štai lentynose kurį laiką gulėjęs erdvinės skulptūros „Vaivorykštė“ maketas netrukus pritiko centrinės Utenos gatvės dekoratyvinio akcento konkursui. O Vilniaus stoties aikštę Šiuolaikinės dailės kvadrienalės metu prieš dešimtmetį puošusi dviejų nužievintų rąstų „Sąrama“ vėliau rado vietą privačios dvarvietės parke Zarasų rajone.

Prabanga kurti negalvojant apie medžiagų ir darbo sąnaudas bei aplinkos foną menininkui pasitaiko retai. Ryškiausias toks atvejis jo karjeroje – Busano bienalė Pietų Korėjoje, kur pagrindinis reikalavimas būsimo olimpinio skulptūrų parko kūrėjams buvo solidūs darbų masteliai. Vladas korėjiečiams paliko keturių metrų aukščio juodo granito skulptūrą „Dvi dalys“.

Tačiau, priešingai nei kiti Azijos meno rinkon sėkmingai įsisukę skulptoriai, vėliau nepradėjo kursuoti iš simpoziumo į simpoziumą: sako, pokalbiuose su kolegomis kurtus planus greitai išsklaidė gyvenimo realybė.

Kūrybiniai plenerai aktualesni buvo jaunystėje. 1989 m. tremtinių sūnus pirmąkart ištrūko į Vakarus – į Zalcburgo vasaros akademiją, kur galėjo pasiklausyti profesorių iš Vakarų Europos ir savo akimis išvysti, kaip savo darbus kuria garsūs pasaulio menininkai. Ir įsitikinti, kad šiuolaikinis menas, kuris Lietuvoje dar tik skynėsi kelią, tame kontekste visai neatrodė įžūlus išsišokėlis.

Pasidairęs po pasaulį V.Urbanavičius kuriam laikui taikiai užsidarė Lietuvos bažnyčiose ir vienuolynuose – padėjo atkurti sakralines erdves, negailestingai suniokotas sovietmečiu. Atnaujino ir pranciškonų vienuolyno zakristiją, kurioje anksčiau veikė triukšminga Vilniaus dailės instituto valgykla. Gal ir ne itin pagarbus vaidmuo zakristijai, kita vertus – kasdien regimos senosios architektūros proporcijos nejučiomis įspaudė pėdsaką jaunųjų menininkų skonyje.

Vladas neslepia, kad žemiškų turtų nesigviešiantys pranciškonai jo mąstymui artimi. Todėl pinigais seikėjama Nacionalinė premija – šioks toks, nors ir laikinas, jo gyvenimo paradoksas, kurį, kaip geležį rūdys, pamažu sunaikins galimybė įsigyti brangesnių medžiagų būsimiems darbams. Nors surūdijęs, atmintį turintis metalas menininkui vis vien gražesnis už naiviai blizgantį naują.

Nors visai neseniai Vladas savo kūrybinės simpatijos rūdims ėmė ir atsižegnojo. Tiesa, tik žodžiais.

Tai nutiko, kai baldininkai į menininkų šeimos namelį atgabeno naują sofą. Pro lauko duris įnešti jos nepavyko, todėl teko sukti kieman, pro verandą. O kieme įspūdingai riogso jau minėta Vlado praeities ir ateities kūrinių sankaupa.

Darbininkų būta nuovokių – ją išvydus jiems kilo tam tikras įtarimas. Grėsmingai pasiteiravo šeimininko, ar tik ne jis bus ano baisiojo, prie Neries suraityto Vamzdžio  autorius.

„Išsigandau, kad prisipažinus jie mes lauke sofą ir pabėgs. Ką tuomet mes, du pensininkai, būtume darę? Todėl išsigyniau – ne, ne aš“, – pasakoja Nacionalinės premijos laureatas.

Daugiau Vamzdžio pokalbyje tikrai neminėjom.

Sostinės Švento Jono gatvės galerijoje – jubiliejinė Arvydo Ališankos kūrinių ekspozicija.

Baigęs švęsti pusės amžiaus jubiliejų, skulptorius savaitei išskrido į Egiptą. Nemažai pasaulio matęs Arvydas sako, kad tai išskirtinis atvejis, kai keliauja ne meno reikalais, o pailsėti su šeima: anksčiau tam nelikdavo laiko. Ir pasiskundžia (nors turbūt labiau pasigiria), kad pirmokas sūnus Edvardas mielai pretenduoja į jo dirbtuvės darbastalį: „Visokius vamzdžius jau trejų metų būdamas junginėdavo. Nors į piešimą nelinkęs (o niekas ir neverčia), bet inžinerinį pradą turi: jam kad tik pjauti, klijuoti, lipdyti… Net į mano didįjį pjūklą jau taikosi. Kur aš ką nors darau, ir jam labai įdomu… Reikėtų jam kitą darbastalį įrengti.“
Ar pats Arvydas, užaugęs Vilniuje, F.Dzeržinskio (dabar – Kalvarijų) gatvės daugiabutyje, irgi buvo toks? Skulptorius sako tokių sąlygų, kaip dabar, neturėjęs, bet dirbdamas rankomis taip pat atsigaunantis: „Sunkiausias darbas – sugalvoti, nupiešti. Tada didžioji darbo dalis tarsi padaryta. Bet kol neįgyvendini projekto medžiagoje, nepatiri daikto įspūdžio, negali užbaigti to gyvenimo etapo.“

Dirbtuvei užsidirbo Amerikoje

Sūnui prieš miegą sekamose vaikystės istorijose Arvydas prisimena kiemuose šalia turgaus buvusią slėptuvę, kurioje kortomis maži būdami pralošė vertingą namuose saugomų senovinių pinigų kolekciją. Arba kaip turguje vaikėzai, sustoję į eilę, perduodami iš rankų į rankas padėdavo prekeiviams krauti arbūzus. Už darbą gaudavo vieną arbūzą, ir tuomet kieme prasidėdavo šventė… O dar netoliese buvo įsikūrusi veterinarijos laboratorija, žadindavusi vaikų smalsumą, pro langą matant ant operacinio stalo skrodžiamus gyvūnėlius.
„Žinoma, neapsieidavom ir be tradicinių kiemų muštynių. Bet aš turėjau trejais metais vyresnį brolį (dabar poetą Eugenijų), kuris mane prireikus gindavo. Mažesnį kartais gindavo ir nuo troleibusų, kuriuos aš kažkodėl mylėjau nepaaiškinama meile – bėgdavau F.Dzeržinskio gatve jų pasitikti. Gerai, kad tada transporto šioje gatvėje būdavo gerokai mažiau nei dabar“, – šypsosi menininkas.
Jo gyslelę menams pirmoji pastebėjo vidurinės mokyklos pedagogė, nukreipusi jį į vaikų dailės mokyklą. „Ten kaip tik pakliuvau pas skulptorę Dalią Matulaitę. Ji supažindino mus su folkloru, siųsdavo piešti liaudies meistrų skulptūrėlių. O studijų metais dievukų piešimas muziejuose ir bažnyčiose jau buvo virtęs pomėgiu. Atgimimo metais Vilniaus dailės akademijoje surengiau tokių piešinių parodą – net dėstytojai stebėjosi mano drąsa. 1993-iaisiais, grįžęs iš metus trukusios kelionės po JAV, pats pradėjau ten dėstyti. Per Amerikoje pas gimines praleistus metus užsidirbau šiek tiek pinigų, už kuriuos grįžęs Trakų rajone, Zabarijos kaime, įkūriau dirbtuvę.“
Vėliau šį kaimą išgarsino studentų menininkų ir „Poezijos pavasario“ svečių drauge kasmet rengtos vakaronės, kurių neatsiejama dalimi tapo įvairios meno akcijos gamtoje. Kartais dėl merkiančio lietaus jų visų nepavykdavo įgyvendinti, tačiau užsieniečiai poetai viešnage tikrame lietuviškame kaime būdavo sužavėti.

Toli paliktos skulptūros

Pastaraisiais metais A.Ališanka kurti kasmet važiuodavo Azijon. 2010-aisiais, laimėjęs solidžią tarptautinę projektų atranką, Taivane, Guandu gamtos parke, iš šakų suraizgė „Šventyklą“. 2011-aisiais viešėjo Kinijos mieste Čangčune, nuo Pekino nutolusiame 600 km į žemyno gilumą, kur iš garsiojo kiniško marmuro išskaptavo „Žmogų-kankorėžį“. Pernai sugrįžo į Taivaną ir tame pačiame Guandu gamtos parke, kuris skirtas migruojančių paukščių stebėtojams, iš šakų pynė „Kiaušinį-slėptuvę“.
„Savo akimis įsitikinau, kad „Šventyklos“ viduje augantis fikusas per porą metų išleido naujų ūglių, kurie sėkmingai randa kelią pro manojo statinio angas. Kai pirmąkart tą medį pamačiau – net neatpažinau rūšies, nors vazonuose auginamus storalapius fikusus visi esame regėję. Bet ten jie – tikri medžiai su iki žemės karančiomis lianomis. Mano suręsta šakų konstrukcija pasirodė besanti tvirta, taifūnams neįkandama, nors silpnesni menininkų kūriniai nesugeba pasipriešinti galingai gamtos valiai. Jų likučiai būna panaikinami ir toje vietoje jau kiti išrinktieji įkūnija savo idėjas“, – pasakoja Arvydas.
Į šešias vietas Guandu plenere kasmet pretenduoja keli šimtai menininkų, tačiau A.Ališankai pavyko atranką įveikti ir antrą kartą. Dirbantiems kūrėjams į pagalbą kviečiami vietos savanoriai, kurie, pasak lietuvio, labai smalsūs, geranoriški ir linkę bendrauti. Pernai tvirtindamas ovalo formos „Kiaušinį“, šakoms prilaikyti skulptorius pasitelkė net dvylika savanorių.
Guandu gamtos parkas, nors ir dirbtinis, pelkyno pakraštyje supiltas, yra mėgstama netoliese esančio Taipėjaus gyventojų poilsio vieta. Ji dar vadinama „trijų žvaigždučių viešbučiu migruojantiems paukščiams“, nes jų patogumui ten sėjamos specialių rūšių žolės, veisiami paukščių mėgstami vėžiagyviai ir t.t. Aišku, lankytojai gali stebėti tik labai nedidelę pelkynų, kuriuose apsistoja žiemojantys paukščiai, dalį. Gamtos parke rengiamos edukacinės programos, skirtos moksleiviams, todėl „Kiaušinis“, kurio viduje ant suoliukų gali susėsti nemaža grupelė žmonių, turi ir praktinę paskirtį.
Kinai, Arvydo vertinimu, uždaresni ir santūresni už Taivano gyventojus. Plynoje teritorijoje šalia Čangčuno jie planavo statyti išmaniųjų technologijų verslo zoną, tačiau pradėjo projektą nuo didžiulio gamtos ir skulptūrų parko įrengimo vėliau įsikursiančių įmonių darbuotojams.

Praėjusią savaitę lietuvių dovana amerikiečiams – legendinio atlikėjo Franko Zappos biustas perkeliavo Atlantą ir pasiekė atlikėjo gimtąjį miestą Baltimorę. Apie tai pranešė skulptūros gabenimu pasirūpinusios siuntų pristatymo bendrovės “UPS” direktorius Vladas Lašas.

“Prancūzijos žmonės amerikiečių tautai padovanojo Laisvės statulą, o mes, kaip maža šalis, dovanojame mažą, bet labai įdomią ir reikšmingą skulptūrą”, – sakė V.Lašas.

Amerikiečių spaudoje jau mirga žinutės apie lietuvių dovaną ir F.Zappos biusto atidengimo šventę. Skulptūra bus atidengta rugsėjo 19 d. priešais Pietryčių Anchor biblioteką. Atlikėjo našlė sakė, kad F.Zappai ši vieta būtų patikusi, nes jo mama buvo bibliotekininkė.

Šiai progai paminėti Baltimorėje planuojama savaitę truksiantys renginiai – F.Zappos sūnus Dweezilas surengs koncertą “Zappa groja Zappą”, atlikėjo našlė Gail organizuoja simpoziumą, o bibliotekoje bus atidaryta paroda.

Amerikiečiams padovanotas F.Zappos biustas – Vilniuje stovinčios skulptūros atlikėjui atminti kopija. 1995 m. pagerbti garsų roko muzikantą Lietuvoje sugalvojo F.Zappos gerbėjų klubas, kurį subūrė fotomenininkai Saulius Paukštys ir Saulius Pilinkus.

"Veido" archyvas

G.Balkevičius tiki išpranašavęs A.Valinsko politinės karjeros posūkius

“Dar tada, kai molines galvas Nepriklausomybės aikštėje ridenom, pajutau, kad Arūnas Valinskas ilgai valdžioje neišbus. Neturėjo jis politikams būdingos dramblio odos”, – šiandien konstatuoja kaunietis menininkas Gytautas Balkevičius.

Tačiau į “Veido” redakciją atkulniuoja nešinas nauja solidaus formato A.Valinskui skirta drobe. Ir dar – “Tėvelio šaukštu”, kurį tvirtina seniau žaibiškai “pagrobęs” Nidoje po Brazauskų poros pietų. “Aišku, neišgaliu poilsiauti kurortuose, bet tąsyk kaip tik gyvenau Dailės akademijos daržinėje Purvynėje. Ne, Brazauskai gyveno kitur… Sykį pastebėjau juos kavinėje ir pradėjau tykoti. Dabar Tėvelis, kaip sakoma, jau “padėjo šaukštą”, užtat šio šaukšto man visi pavydi”, – aiškina įdomybių kolekcininkas.

Ar istorinis šaukštas ateityje virs meninės instaliacijos arba koliažo dalimi? “Niekam jo neduodu, visur su savimi nešiojuosi. Gal jums teko lankytis Brazauskų namuose Turniškėse? Ten turbūt yra labai daug šaukštų”, – užuominomis kalba G.Balkevičius.

Ryšiai, pinigai, šlovė

Už tai, kad pernai mitingo prie Kauno savivaldybės metu bandė už 50 centų parduoti paveikslą, kuriame buvo pavaizduoti A.Valinskas ir Andrius Kubilius, dailininką nuvesdino į policiją ir pagrasino už nelegalią prekybą viešoje vietoje skirti 2000 Lt baudą. “O už ką patentą pirksiu, jei mano paveikslų nė už pusę lito niekas neperka? Taip ir sudegė A.Valinskas su A.Kubiliumi Joninių laužo ugnyje”, – prisimena garsiausią savo meno pardavinėjimo istoriją svečias.

Tačiau Gytautas vis tiek šventai tiki, jog kelias į sėkmę grįstas politika, seksu bei religija. Ir, žinoma, viešaisiais bei visokiais kitokiais ryšiais: “Štai nutapė Vilmantas Marcinkevičius Danijos karalius ir iškart tapo elitiniu menininku. Arba Arūnas Žilys, kurio paveikslus filmavo holivudinis “Draugų” serialas ir kuriam už darbus dabar moka po 40 tūkst. Lt, – tokios kainos Lietuvoje dailininką daro įžymybe. Ir Vakaruose menininkai mėgsta pabrėžti, už kiek parduodami jų darbai. Štai Jasperas Joffe iš Anglijos, su kuriuo susirašinėju, dažnai mini, kad jo kūrinys buvo parduotas už 9 tūkst. svarų… O jūs dar klausiat, kodėl tapau politikus, o ne, tarkim, kaimynę Marytę arba Onytę. Menas šiandien – turtingųjų privilegija. Marytė nei Onytė mano paveikslų vis vien nepirks, o štai politikai įsigyti galėtų”, – svarsto pašnekovas.

Palinkėjimai ministrui

Bet tuoj prisimenam Petrinių proga Gytauto nutapytą šventąjį Petrą – su raktais, kaip ir pridera doram dangaus vartų sargui. “Jau du tūkstančius metų visi paišo šv. Petrą. Bet jei vietoj jo nutapyčiau Petrą Auštrevičių – kaip manot, ar po poros tūkstančių metų menotyrininkai, suradę tokį paveikslą, jį atpažintų?” – klausia G.Balkevičius.

Šventųjų, vienuolių ir kunigų pagarbia klasikine maniera Gytautas nutapęs daug. Ir dabar skaitmeniniame fotoaparate kaupia žymių Bažnyčios veikėjų atvaizdus, kad tapydamas galėtų pasitikslinti veido bruožus ar apeiginių drabužių detales. “Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus portretą jau galėčiau bet kurią akimirką nupiešti”, – tvirtina kaunietis.

Gytauto dirbtuvė – Aleksote, bet užaugo jis Šančiuose. Netoliese gyveno ir naujai paskirtas kultūros ministras Arūnas Gelūnas, vėliau dėstęs vaikinui kaligrafiją Dailės akademijoje. “Per egzaminus gavau jo dešimtuką. Geras buvo dėstytojas, bet dabar man dėl jo neramu. Kad nebūtų kaip tiems, kurie jo kandidatūrą pasiūlė: aukštai šoko, žemai krito… Todėl naujai iškeptam ministrui palinkėčiau grįžti į Šančius, susirasti savo seną šaukštą ir saugoti jį, jokiu būdu nepamesti”, – sako politikų vaizduotojas.

Saulės mūšį Joniškio rajone, Jauniūnų kaime, įamžins 29 metrų aukščio skulptūra, primenanti beisbolo lazdą. Būsimojo memorialo, kuriam skirta apie 1 mln. litų, vietoje jau iškastas tvenkinys, pradėtas statyti saulės laikrodis.

Pagrindiniu memorialo akcentu taps saulės laikrodžio stiebas, kurio autorius – šiaulietis skulptorius Gintautas Lukošaitis.

Aštuonbriaunės skulptūros pagrindą sudarys metalo konstrukcija su pritvirtinta ąžuoline apdaila. Skulptūrą vainikuos paauksuotas perkūnsargis.

G.Lukošaitis, pats skulptūrą vadinantis rąstu, neneigia savo kūrinio panašumo į beisbolo lazdą ir neslepia, kad kurdamas nevengė ironijos.

Saulės mūšis įvyko 1236 metų rugsėjį netoli Šiaulių. Nors istorikai nesutaria dėl tikslios mūšio vietos, šiai datai paminėti kiekvieną rudenį Šiauliuose rengiamos Baltų vienybės dienos.