Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Kova su skurdu yra daug rimtesnis ir sudėtingesnis uždavinys, nei laimėti rinkimus. Per kuriuos rinkimus kas nors nežadėjo kovoti su skurdu? Visose šalyse politikai žada kovoti su skurdu: tiek tikrai skurstančiame Bangladeše, tiek Lietuvoje, tiek vienoje turtingiausių pasaulio valstybių – JAV.

Rimtiems uždaviniams reikia šalto proto. Skurdas – labai jautri tema, bet lozungais jos neišspręsime. Jei alkanuosius būtų galima pamaitinti susirūpinimu ir politikų kalbomis – pasaulyje visi seniai būtų net tik sotūs, bet ir persivalgę.

Pirma, reikėtų susitarti, ką mes iš tikrųjų vadiname skurdu. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos ar jos masto, bet sutikime, kad sąvoka „skurdas“ dažnai yra devalvuojama, t.y. vartojama ne pagal paskirtį ar trivialioms problemoms apibūdinti. Išgyvenusieji holokaustą negali pakęsti, kai holokausto sąvoka vartojama į kairę ir į dešinę (pvz., pasitaiko, kad ir vištų fermą prilygina holokaustui). Vergų palikuonys negali pakęsti, kai kas nors skundžiasi, kad darbas nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro yra „vergovė“.

Žmonės, patyrę nepriteklių, negali pakęsti, kai kas nors pradeda samprotauti, kad „jei negali išvykti į užsienį atostogų, tai velniop tokį gyvenimą“. Juk mes irgi kreivai žiūrime į amerikiečius, kurie samprotauja, kad už 250 tūkst. dolerių per metus pragyventi nėra taip jau lengva, nes „vien kiek reikia mokėti tarnaitei“.

Antra, reikia žinoti, kiek iš tikrųjų yra žmonių, kurie skursta. Anksčiau pateiktas mano pavyzdys apie atostogas – ne šiaip sau. Štai devyni klausimai, kuriais statistiškai yra matuojama, ar jūsų šeima patiria nepriteklių.

Ar dėl lėšų stokos jūs negalite laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų? Neturite galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose? Negalite sau leisti pakankamai šildyti būsto? Negalite sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto? Negalėtumėte apmokėti nenumatytų išlaidų? Neturite telefono, įskaitant mobilųjį? Neturite spalvoto televizoriaus? Neturite skalbimo mašinos? Neturite automobilio?

Jei iš devynių klausimų į keturis atsakėte „taip“, tai, kalbant statistiškai, susiduriate su nepritekliumi. Bet net ir čia viskas nėra taip paprasta. Žmogus, taupantis automobiliui ar būstui, gali būti šeimos biudžetą sudėliojęs taip griežtai, kad lėšų atostogoms tikrai nėra. Ir atvirkščiai – telefonas šiais laikas yra tokia prieinama prekė, kad sunku būtų rasti žmogų, kuris telefonu nesinaudoja tik todėl, jog neišgali (beje, apklausų duomenimis, Lietuvoje tokių yra 1 proc.).

Trečia, pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Jaunas žmogus gali turėti dideles pajamas ir daug paskolų (pvz., butui, automobiliui). Senas žmogus gali turėti turto (pvz., būstą), jokių paskolų, tačiau mažas pajamas (pvz., pensiją). Kurį iš jų mes kasdienybėje vadintume neturtingu ar net skurstančiu? Greičiausiai senąjį. Tačiau žiūrint iš šaltos finansinės perspektyvos šiame pavyzdyje senas žmogus bent turi turto, o jaunas – tik „minusą“, t.y. paskolų; turto jis gal ir turės, bet tik ateityje.

Ketvirta, tai, kas dažnai pristatoma kaip skurdas, yra ne skurdas, o tiesiog pajamų nelygybė. Plačiai linksniuojama „santykinio skurdo riba“ (dažnai praleidžiant žodį „santykinio“) arba pasakymas, kad „žemiau skurdo ribos gyvena ketvirtadalis Lietuvos“, dažnai priimama kaip įrodymas, neva Lietuvoje kas ketvirtas žmogus neturi ko valgyti.

Tačiau „santykinio skurdo riba“ reiškia visai ką kita. Riba apskaičiuojama kaip 60 proc. gyventojų pajamų medianos. Kalbant paprastai, žmonės, gyvenantys santykiniame skurde, yra tie, kurių pajamos mažesnės nei 60 proc. vidutinių pajamų.

Bet keičiantis pajamoms keičiasi ir santykinio skurdo riba. 2005 m. vidutinis atlyginimas siekė 265 eurus, santykinio skurdo riba – 109 eurai. Žiūrint supaprastintai, tie, kurių pajamos 2005 m. nesiekė 109 eurų, gyveno santykiniame skurde. 2015-aisiais vidutinis atlyginimas pasiekė 550 eurų, o santykinio skurdo riba išaugo iki 259 eurų. Tai reiškia, kad 2015 m. visi, kurių pajamos nesiekė 259 eurų per mėnesį, gyveno santykiniame skurde.

Jei visų pajamos staiga padidėtų dešimteriopai, dešimteriopai išaugtų ir tai, kas laikoma santykinio skurdo riba. Beje, jei visų pajamos staiga sumažėtų, sumažėtų ir santykinio skurdo riba. Dėl tokios skaičiavimo metodikos antraščių, kad „ketvirtadalis Lietuvos skursta“, galima buvo pamatyti ir prieš krizę, ir per krizę, ir po krizės.

Arba dar kitaip, taikant šią metodiką, net tarp šimto turtingiausių Lietuvos žmonių būtų galima „atrasti“ santykinio skurdo. Štai, pavyzdžiui, 2014 m. duomenimis, šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turto mediana buvo apie 35 mln. eurų. 60 proc. nuo to yra 20 mln. eurų. 24 iš šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turi mažiau nei 20 mln. eurų. Žiūrint formaliai, 24 iš šimto (arba 24 proc.) turtingiausiųjų gyvena „santykiniame skurde“. Tai, ko gero, geriausia iliustracija, kuo santykinis skurdas skiriasi nuo tikrojo (absoliutaus skurdo).

Kovoti reikia su tikruoju skurdu, t.y. situacijomis, kai žmonės negali patenkinti būtiniausių poreikių. Šiais laikais tam turime ir priemonių, ir galimybių. Tačiau kovoti su santykiniu skurdu (t.y. pajamų nelygybe) yra bergždžias užsiėmimas, brukantis „atimti ir padalyti“ retoriką Spalio revoliucijos nemačiusiems žmonėms. Kas svarbiau – kad nebūtų neturinčių ko valgyti ar kad visi valgytų tiek pat?

Jei norime padaryti taip, kad nebūtų badaujančių, tuomet reikia koncentruotis ne į tai, kaip „atimti ir padalyti“, o į tai, kaip padaryti, kad uždirbantys mažai uždirbtų daugiau. Ir čia svarbiausia išlaisvinti žmonių kūrybinę energiją, verslumą ar bent jau užtikrinti, kad, pavyzdžiui, perkvalifikavimo paslaugos, darbo paieška per darbo biržą iš tikrųjų veiktų, o ne kad ši užsiimtų tiesiog pažymų išrašymu pašalpoms gauti.

Maža to, visos naujos iniciatyvos dalyti pinigus visiems, net ir tiems, kam nereikia (pvz., išmokos kiekvienam vaikui, neatsižvelgiant į šeimos pajamas), kainuoja mokesčių mokėtojams ir nemažina skurdo. Jos labiau skirtos politikų savireklamai ir išlaikytinių mentaliteto ugdymui. O tai ilgalaikėje perspektyvoje skurdą tik padidins.

BFL / T.Lukšio nuotr.

Lietuvoje 2014 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 560 tūkst. žmonių, kurie sudarė 19,1 proc. visų šalies gyventojų – 1,5 proc. punkto mažiau nei 2013 m.

• Skurdo rizikos riba 2014 m. buvo 241 euras per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 506 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų.
• Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste pernai gavo 16 proc. (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 12,2 proc., kituose miestuose – 22 proc.), kaime – 25,5 proc. gyventojų. Pernai, palyginti su 2013-aisiais, skurdo rizikos lygis mieste padidėjo 0,9 proc. punkto, kaime sumažėjo 6,2 proc. punkto.
• Skurdo rizikos grupėje dažniausiai atsiduria vaikai iki 18 metų amžiaus – jų skurdo rizikos lygis pernai buvo 23,5 proc. ir, palyginti su 2013 m., sumažėjo 3,4 proc. punkto. 18–64 metų amžiaus asmenų skurdo rizikos lygis pernai sumažėjo 1,4 proc. – iki 17,6 proc.
• 65 metų ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis 2014 m. sudarė 20,1 proc.
• 0,7 proc. punkto daugiau nei 2013-aisiais. Vidutinė senatvės pensija 2013 m. buvo 238,1 euro – tai reiškia, kad vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar mažesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsidūrė žemiau skurdo rizikos ribos.
• Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,3 proc., tarp bedarbių – 62,6 proc., tarp senatvės pensininkų – 22 proc. Pernai dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,8 proc. punkto, bedarbių padidėjo 1,6 proc. punkto, senatvės pensininkų sumenko 0,7 proc. punkto.
• Tarp Baltijos šalių Lietuvoje 2014 m. skurdo rizikos lygis buvo mažiausias. Estijoje skurdo rizikos grupei pernai priklausė 22,1 proc., Latvijoje – 21,2 proc. gyventojų, arba atitinkamai 1,4 ir 1,8 proc. punkto daugiau nei 2013 m.
• Lietuva iki 2020 m. įsipareigojo ketvirtadaliu sumažinti skurdo lygį šalyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulyje daug dėmesio skiriama GINI indeksui, kuris rodo kokia dalis pajamų tenka 10 proc. turtingiausių visuomenės atstovų, o Lietuvoje jis mažai aptarinėjamas.

Per 20 paskutinių metų GINI indeksas Lietuvoje nuolat augo, išskyrus du laikotarpius, tai 2000 m. ir 2011 m., kai Lietuvos valdžioje dirbo konservatoriai. Per 2013 metus, grįžus valdyti socialdemokratams, GINI indeksas vėl šoktelėjo aukštyn, ir Lietuva jau tapo viena iš „lyderių“ visoje Europoje. Vadinasi Lietuvos turčiai tapo dar turtingesni, o skurdžiai dar labiau nuskurdo.
Viskas paprastam Lietuvos turčiui
Išklausęs 2012 m. socialdemokratų rinkimų lozungus ir šūkius apie „paprastą žmogų“, tikėjausi, kad Lietuvoje padaugės socialinės atsakomybės ir sumažės skurdas. Prieš rinkimus dabartinę koaliciją sudarančios partijos rungtyniavo žarstydamos pažadus rūpintis „paprastais žmonėmis“, tačiau gavus valdžią viskas vyksta priešingai. Lietuvos kairieji proteguoja turčius ir jiems pataikauja, o skurdas ir nelygybė auga didžiuliu greičiu. Kaip teigia prof. Romas Lazutka, 90 proc. bankų indėlių priklauso 3-5 proc. šalies gyventojų.
Ar dabartinė valdžia, kaip buvo žadėjusi prieš rinkimus rūpinasi „paprastais žmonėmis“? Atvirkščiai.
Nieko nelaukiant buvo pakeltos Seimo narių, teisėjų ir aukštųjų pareigūnų algos. Paties Ministro Pirmininko alga papilnėjo 2 tūkstančiai litų. Maža to, gruodį Vyriausybė nutarė padidinti nacionalinių ir valstybinių įstaigų vadovų bei aukščiausiojo lygio darbuotojų atlyginimų priedus. Šie priedai galės siekti 2 atlyginimų dydį. 2009 metais šis dydis buvo gerokai sumažintas. Taip pat sudarytos galimybės taikyti didesnius tarnybinių atlyginimų koeficientus bei priedų ir priemokų dydžius biudžetinių įstaigų vadovams, jų pavaduotojams, struktūrinių padalinių vadovams ir jų pavaduotojams (jų galimi priedai 2009 metais buvo sumažinti 30 proc.).
Turčiai tikrai negali daugiau mokėti mokesčių
Kai paklausi emigrantų, kodėl jie išvažiuoja iš Lietuvos, dažnas atsakymas būna – dėl didelės socialinės neteisybės. Jauni žmonės nemato perspektyvų užsidirbti, nes turi mokėti beveik 40 proc. mokesčių nuo pajamų. Tačiau labai maža dalis žmonių, kurie turi daug turto, moka menkus kelis procentus. Kaip nekeista tokių žmonių gausu Seime ir būtent socialdemokratų ar darbiečių frakcijose. 2011 m. Viktoras Uspaskichas nurodė turįs daugiau kaip 60 milijonų litų, jo pajamos buvo 1,6 milijono litų, o mokesčių jis sumokėjo beveik 7 tūkstančius litų. Apytiksliai išeina, kad sumokėti mokesčiai sudaro 0,44 procento metinių pajamų. Vladimiras Romanovas deklaravo daugiau kaip 180 milijonų litų turto, gavo 20 milijonų litų pajamų ir sumokėjo 135 tūkstančius litų mokesčių. Kiek čia procentų išeina? Šiek tiek daugiau negu 0,67 proc. Ir sąrašą galima tęsti. Taigi „paprastas žmogus“ turi mokėti apie 37,5 proc., o turčius?
Kai Seime pasiūliau nors truputi praplėsti ratą žmonių, kurie mokėtų už prabangų nekilnojamąjį turtą, buvau nušvilptas ir sukritikuotas ne dešiniųjų, bet oponentų iš kairės Mečislovo Zasčiurinsko ir Broniaus Bradausko.
Progresinių mokesčių apgaulė
Socialdemokratai jau antrą dešimtmetį entuziastingai pakalba apie progresinius mokesčius. Tačiau tokių mokesčių įvedimas – tai fikcija ir pražūtingas kelias Lietuvai. Progresiniai mokesčiai, kokius siūlo kai kurie socdemai, tai kai kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau procentų turi mokėti. Taigi žmonės, kurie siekia karjeros, daug mokosi, turi aukščiausią kvalifikaciją bus baudžiami didesniais mokesčiais. Kaip su tokia politika į Lietuvą prisikviesti investuoti tokias pirmaujančias pasaulio kompanijas kaip „Barclay‘s“ ar JAV mokslinių tyrimų bendrovę „Thermo Fisher Scientific“, kurios savo darbuotojams moka didelius atlyginimus. Gal jos tada verčiau vilios lietuvius dirbti į savo biurus užsienyje, kur nėra didėjančių mokesčių?
Progresiniai mokesčiai aišku patinka Lietuvos turčiams, kurie neturi arba turi labai mažai pajamų iš darbo santykių. Jie gyvena ne iš darbo, o iš kapitalo – įmonių nešamo pelno, nekilnojamojo turto, vertybinių popierių, aukso ir kitų turtų. O nors truputi padidinti kapitalo mokesčių ir savo ruožtu sumažinti mokesčius dirbantiems, kairieji jokiu būdu nesutinka.  Nors tik taip galima pasiekti bent kiek didesnį teisingumą. Prieš tokius siūlymus pakyla tų apsimestinių kairiųjų partijų bičiuliai milijonieriai, kurių taip gausu aukštuose postuose.
Taigi, pasak socialdemokratų, kurie dirba ir siekia pačių aukščiausių, rinkoje labiausiai vertinamų žinių, kurie dėl savo darbštumo ir gebėjimų daro karjerą, tegu moka dar daugiau, o kurie jau yra pralobę iš kitų darbo, paversto jų asmeniniu kapitalu ir turtais, mokesčių tegu moka po kokius 0,5 proc. Įdomūs tie mūsų socdemai, per kurių valdymo metus visada padidėja socialinė nelygybė.

Kodėl trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, nors socialinei apsaugai skiriame per 40 proc. visų šalies išlaidų, o valstybės socialiai remiamas kone kas dešimtas valstybės pilietis?

Dosniausia ir neefektyviausia – taip vertinti Lietuvos socialinę apsaugą verčia du tarpusavyje nesusieinantys skaičiai: neseniai paskelbtais Eurostato duomenimis, 2011 m. net 33,4 proc. Lietuvos gyventojų buvo ties skurdo riba, nors net 40,1 proc. visų valstybės išlaidų (be ES lėšų) skiriame socialinei apsaugai. Daugiau skurdžiai gyvenančiųjų yra tik Bulgarijoje, Rumunijoje ir Latvijoje, o mūsų šiauriniai broliai estai, kaip ir kitose srityse, jau priartėję prie ES vidurkio (Estijoje – 23,1, ES – 23,4 proc.).
Skurdo riba Lietuvoje buvo 691 Lt per mėnesį asmeniui, arba 1452 šeimai su dviem vaikais iki 14 metų. Esančiųjų ties skurdo riba netgi daugėja, nors pagal išlaidas socialinei apsaugai, skaičiuojant procentais nuo BVP, tarp baltijiečių pirmaujame: Eurostato duomenimis,  lietuviai skiria 21,3, estai – 19,2, latviai – mažiausiai ES, vos 16,8 proc. (ES vidurkis – 29,5 proc., dosniausi danai, skiriantys 33,4 proc.).
Tačiau privalu neužmiršti, kad „Sodros“ skola perkopė 10 mlrd. Lt. Vadinasi, socialinei apsaugai ne tik kad nueina arti pusės verslo ir gyventojų sumokėtų mokesčių, ir daugiausia tik ES lėšų dėka kiek daugiau investuojame į valstybės progresą, tačiau socialinei rūpybai visuomenė ne uždirba, o skolinasi ateities kartų sąskaita. Tačiau tai vis tiek žmonių iš skurdo neištraukia.
„Įvairių išmokų gavėjų skaičius Lietuvoje panašus kaip ir kitose šalyse, bet išmokos nedidelės. Jų administravimas atima daug lėšų, o išmokų gavėjams tie nedideli pinigai realios naudos atneša nedaug. O dalis išmokų mokama tiems, kam jos nepriklauso“, – Lietuvos socialinės apsaugos problemas vardija Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja dr. Vida Petrylaitė.

Kaip raikomas socialinės apsaugos pyragas
Kodėl tų 14,4 mlrd. Lt, šiemet tenkančių socialinei apsaugai, per mažai pagelbėti socialiai remtiniesiems, lengviau suprasti paskaičiavus, kad šiemet net apie 60 proc. šios sumos skirta pensijoms ir šios proporcijos tik didės. Statistikos departamentas, įvertinęs valstybės išlaidas daugybei skirtingų socialinių išmokų, dotacijų, kompensacijų ir pan. prieš porą metų socialinės apsaugos išlaidų pyrago proporcijas suskaičiavo taip: 41 proc. – su senatve susijusioms išmokoms bei paslaugoms, 26 proc. – ligos ir sveikatos priežiūrai, 11 proc. – šeimoms ir vaikams, 9 proc. – neįgaliesiems.
Tiesa, sąrašas įvairiausių piniginių socialinių išmokų toks komplikuotas, kad Valstybės kontrolė, pabandžiusi suskaičiuoti socialinės apsaugos priemones, kurioms panaudojamos valstybės lėšos, sustojo ties 51-u, ir tai porą atvejų  pridurdama „Kitos priemonės“ ar „Kiti su socialine apsauga susiję reikalai“.
O išlaidos piniginei socialinei paramai vaikus auginančioms šeimoms ir nepasiturintiems gyventojams sudaro vos apie 1,1 mlrd. Lt iš tų 14,4 mlrd. Lt, bet ji trupinama arti dešimtadaliui valstybės piliečių. Pavyzdžiui, išmokas vaikui pernai vidutiniškai gavo 107,1 tūkst. (18 proc.) vaikų, nemokamus pietus mokyklose – 128,5 tūkst. (33,2 proc.), o paramą mokinio reikmenims įsigyti – 118,3 tūkst. (30,6 proc.) mokinių. Socialinę pašalpą gavo 221,9 tūkst. asmenų (7,4 proc. visų Lietuvos gyventojų), o būsto šildymo išlaidų kompensacijas -198,8 tūkst. (6,6 proc. visų Lietuvos gyventojų). Nemažai gyventojų gavo po kelias skirtingas išmokas.
Teisininkė V.Petrylaitė pripažįsta, kad socialinį draudimą apimančius mokėjimus galima vadinti sistema, o socialinė parama nepasiturintiems net nėra sistema, nes ją sudaro labai daug elementų, kurie tarpusavyje mažai susiję ar net nesusiję. Bet taip yra ir kitose šalyse.
„Gyvenimas labai įvairus ir skirtingų socialinių grupių poreikiai bei problemos labai nevienodi. Pavyzdžiui, pensininkui gal reikia šildymo kompensacijos, bet jo pensijos pakanka, kad jam nereikėtų socialinės pašalpos. Šeimą, slaugančią neįgalųjį, reikia remti papildomai. Kaimo ūkiui nereikia padėti sumokėti už liftą ir t.t. Bandymas viską spręsti viena visuotine išmoka būtų konkrečiai netinkamas nė vienai iš paramos gavėjų grupių. Rusija kažkada bandė padaryti vadinamą “monetizacija lgot” ir patyrė fiasko“, – primena T.Medaiskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per aštuonerius metus Europos Sąjungoje senbuvių neprisivijome nei pagal socialinius, nei pagal ekonominius rodiklius, tačiau smarkiai pasistūmėjome į priekį pagal informacinių technologijų plėtrą.

Jei reikėtų, remiantis statistiniais duomenimis, nupiešti Lietuvos paveikslą Europos Sąjungoje, jis atrodytų taip, kaip XIX amžiaus mūsų šviesuolis: skurstantis, bet išsilavinęs ir turintis daug potencialo.
Taip, Lietuva – skurdi šalis, BVP vienam gyventojui čia sudaro vos 61 proc. ES vidurkio, piliečiai dirba už vieną mažiausių minimalių atlyginimų ES, pusė gyventojų glaudžiasi perpildytuose butuose, o net penktadalis gyvena namuose su prakiurusiu stogu ar langais. Kita vertus, Lietuvoje beveik trečdalis visuomenės turi aukštąjį išsilavinimą, 90 proc. lietuvių kalba bent viena užsienio kalba, o informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūra bene pažangiausia Europoje: pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto skvarbą Europoje, o mobiliojo ryšio abonentų šiuo metu yra 4,89 mln. – daugiau nei gyventojų.
IT infrastruktūrą kūrėme tuščioje vietoje
Per aštuonerius metus pagal socialinius ar ekonominius rodiklius prisivyti Europą, socialinę gerovę kūrusią daugelį dešimtmečių, buvo sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Tačiau tose srityse, kuriose mūsų startinės pozicijos su kitomis ES šalimis buvo panašios, šiuo metu neturime ko gėdytis. Per aštuonerius metus, praleistus ES gretose, labiausiai pasistūmėjome informacinių technologijų ir interneto srityje, nes ten, kur neturėjome jokios infrastruktūros, panaudodami ES paramą, diegėme pažangiausias technologijas.
„Šalys, kurios turėjo skaitmenines telefono linijas, jas išnaudojo. O mes neturėjome išplėtoto skaitmeninių linijų tinklo, todėl mums parankiau buvo kloti šviesolaidinį kabelį, nes šios investicijos ilgalaikės“, – pabrėžia asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.
Vis dėlto ekspertas įsitikinęs, kad nereikėtų labai didžiuotis ir siekti būtų lyderiais pagal šviesolaidinio interneto greitį ar skvarbą. „Norėtųsi būti pirmiems pagal gyventojų, verslo, Vyriausybės gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis. Infrastruktūra – tik kelias, kuriuo kažkas turi važiuoti“, – atkreipia dėmesį A.Plečkaitis.
Postūmis interneto naudojimo atžvilgiu taip pat didžiulis. A.Plečkaitis primena: šiandien reguliariai internetu naudojosi 61 proc. visų 16 – 74 metų amžiaus gyventojų, 83 proc. valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų teikia pirmojo lygio elektronines paslaugas internetu. 2004 m. pradžioje skaičiai buvo visai kitokie: internetu reguliariai naudojosi tik 22 proc. Lietuvos gyventojų, o pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę aplinką lygis Lietuvoje siekė 50 proc.
„Manyčiau, kad pasiekėme kur kas daugiau, nei būtume galėję pasiekti nebūdami ES, nes atsirado aiškus kelias, kuriuo turime judėti, atsirado struktūrinė parama ne tik el. valdžios, bet ir el. verslo projektams, tad įmonės galėjo palengvinti IT įsigijimo naštą ir sparčiai modernizavosi. Dabar per 90 proc. įmonių Lietuvoje naudojasi internetu“, – apibendrina A.Plečkaitis.
ES eina socialinės gerovės, mes – liberalizmo keliu
Nesmagiausia su kitomis ES šalimis lygintis pagal socialinius ir ekonominius rodiklius, nes šiose srityse atrodome išties apgailėtinai, o pasididžiuoti galime tik prieš Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Prieš kelerius metus buvę mūsų lygos žaidėjai lenkai ir estai jau gerokai išsiveržę į priekį. Koją Lietuvai dar pakišo ekonominė krizė. Ekonomikos plėtrą iliustruojantis rodiklis – BVP vienam gyventojui – per krizę smuktelėjo žemyn: 2008 m. BVP vienam gyventojui Lietuvoje pasiekė 61 proc. ES vidurkio, o po metų jau nukrito iki 55 proc. Nedarbas Lietuvoje vienas didžiausių Europoje, o darbo našumas – 62 proc. ES vidurkio. Taigi nenuostabu, kad, „Eurostato“ tyrimo duomenimis, patenkame tarp keturių skurdžiausių ES šalių, kur realios namų ūkių pajamos vienam nariui du kartus mažesnės negu valstybėse, kurių gyventojai gauna didžiausias pajamas.
Vis dėlto vadybos konsultantas Edmundas Piesarskas mano, kad keliame sau pernelyg didelius lūkesčius, nes per aštuonerius metus ir negalėjome pasivyti Europos. „Kad per tiek laiko pasivytume ES senbuves, turėjome augti fantastiniais tempais, o jos turėjo ristis žemyn. Kitas dalykas – mentaliteto klausimas. Mūsų startinė pozicija buvo visai kitokia – neturime tikrojo elito, smulkiojo šeimos verslo tradicijų,
o visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kažkas mumis turi pasirūpinti“, – dėsto E.Piesarskas.
Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Poviliūnas atkreipia dėmesį ir į skirtingas senosios Europos ir naujųjų narių raidos trajektorijas. „Stiprioji Europa orientuota į gerovės idealus, daug dėmesio skiria kovai su skurdu, socialinei lygybei. O mūsų trajektorija, ku ri susiformavo iki mums įstojant į ES, labiau projektuota remiantis Pasaulio banku, kuris orientuojasi į liberalią ideologiją.
Kai kurių vakariečių gyvenimo lygis mūsiškį dar lenkia maždaug dvigubai
Europos idealams prieštaraujančiai grupei“, – kodėl ne itin pasistūmėta socialinės apsaugos srityje, aiškina profesorius.
Pasak A.Poviliūno, Lietuva socialinei apsaugai skiria tik 12-13 proc. BVP, Skandi navijos šalys – per 30 proc. „Tai dideli skirtumai. Ar galėtų Lietuva skirti 30 proc.? Ne galėtų. Tai ne tik politinės valios, bet ir institucinės valstybės sąrangos dalykai. Mes esame įpratę taip gyventi ir vargu ar galime radikaliai keisti žaidimo taisykles“, – mano sociologas.
Tuo tarpu įmonės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas neabejoja, jog įstojus į ES gyvenimas pagerėjo absoliučiai visose srityse, tik problema, kad dalyje sričių išryškėjo didelė diferenciacija: tie, kurie gyveno gerai, gyvena vis geriau, o dalis žmonių neprisitaikė prie laisvosios rinkos ir prie pokyčių. Tai patvirtina ir „Eurostato“ duomenys, rodantys, kad didžiausi gyventojų pajamų skirtumai užfiksuoti Latvijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje.
„Infrastruktūros ūkis per aštuonerius metus pakankamai daug pasistūmėjo – tiek mūsų keliai, tiek gatvės, tiek valymo įrenginiai. Sutvarkėme regioninius atliekų sąvartynus, tačiau dėl vidinio triukšmo sunkiai susišnekame dėl atliekų rūšiavimo, perdirbimo, energijos gavybos iš jų. Vis dėlto visi tie klausimai sprendžiami gerokai sparčiau, nei pajėgtume spręsti savo jėgomis – jei neperimtume iš ES patirties ir negautume tam pinigų“, – įsitikinęs G.Umbrasas.
Iš tiesų, nuo 2002–2003 m. padėtis smarkiai pasitaisiusi daugelyje sričių. Sparčiai keitėsi Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos, ir nors tualeto namuose neturinčių gyventojų skaičiais vis dar šiurpiname civilizuotą Europą, progresas akivaizdus: gyvenančiųjų namuose su prakiurusiu stogu sumažėjo nuo 32 iki 21 proc., neturinčiųjų nei vonios, nei dušo dalis susitraukė nuo 23 iki 16 proc., o neįsirengusiųjų tualeto viduje – nuo 25 iki 17 proc.
Gyvenant ES draugijoje apmažėjo ir didžiausi visuomenės skauduliai. 2003 m. buvome pirmi Europoje pagal mirčių keliuose skaičių, tačiau iš ES lėšų tvarkomi keliai ir taikomos saugaus eismo priemonės prisidėjo prie to, kad avarijų nusinešamų gyvybių skaičius šimtui tūkstančių gyventojų sumažėjo nuo 23,8 iki 8,6. Gerėjant gyvenimui bei prisidėjus emigracijai, Lietuvoje sumažėjo nusikalstamumas: nors Baltijos šalys vis dar pirmauja ES pagal žmogžudysčių skaičių, 2003 m. Lietuvoje buvo užregistruota 9,4 žmogužudystės 100 tūkst. gyventojų, o 2009 m. – 5,6.
Svarbu ne tik parama, bet ir patirtis
Daugelis ekspertų, kalbėdami apie Lietuvos narystės ES naudą, pabrėžia struktūrinių fondų poveikį, kuris, įvairiais skaičiavimais, 1–2 proc. paskatino Lietuvos ekonomikos augimą. „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė tvirtina, kad net ir statybų bumo laikotarpiu tie investiciniai projektai, kurie buvo susiję su ES para-ma, buvo kryptingesni – nukreipti į gamtosaugos projektus bei infrastruktūros plėtrą ir ilguoju laikotarpiu didins šalies konkurencingumą. Be to, svarbu ir kitas narystės aspektas
– gerosios patirties perėmimas iš ES senbuvių.
„Mano galva, svarbiausia laisvas prekių judėjimas ir tai, kad mūsų verslas ypač po Rusijos krizės pakankamai greitai ir sėkmingai integravosi į Vakarų rinkas. Kitas dalykas – laisvas asmenų judėjimas, tai, kad žmonės gali semtis patirties, perimti geriausią patirtį“, – svarsto E.Piesarskas.
„Jei nebūtume įstoję į ES, gal mūsų ekonomika būtų ne taip sparčiai augusi ir ne taip smarkiai kritusi. Tikėtina, būtume stabilesni, bet ne tiek pajudėję į priekį“, – apibendrina E.Piesarskas. ■

460 tūkst. žmonių gauna paramą maisto produktais, 150 tūkst. vaikų mokyklose valgo nemokamus pietus. Visa tai 2011-aisiais vyksta Europos Sąjungos narėje Lietuvoje.

Šiandien 460 tūkst. Lietuvos gyventojų Tarptautinę kovos su skurdu dieną galės pažymėti šventine vakariene… iš labdaringų maisto produktų. Būtent tiek žmonių Europos Sąjungos šalyje Lietuvoje gauna paramą maisto produktais.
Vien labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ šiuo metu remia 70 tūkst. žmonių ir išdalijo 8 mln. Lt vertos paramos. Vis daugiau mūsų šalies prekybos centrų, užuot sunaikinę besibaigiančio galiojimo termino gaminius, paaukoja juos labdarai.
Šio fondo direktorė Deimantė Žebrauskaitė nuogąstauja, kad kitąmet parama varguoliams sumažės net 80 proc., nes lėšų programai nebeskirs ES. Paramą pagal valstybės intervencinę programą dalijančių „Maisto banko“, „Carito“ ir „Raudonojo Kryžiaus“ atstovai susitikimuose su Vyriausybe prašo bent iš dalies kompensuoti lėšų netektį, nes priešingu atveju vienam skurstančiam asmeniui per visus metus bus skiriama tik 4 kg paramos maistu, o šiemet buvo skiriama po 40 kg.
„Nors gyvename kaip ir išsivysčiusioje šalyje, daugybė žmonių mūsų valstybėje skursta ir gyvena tarsi užribyje. 20 proc. „Maisto banko“ paramos gavėjų dirba, tačiau pajamų negauna tiek, kad galėtų išlaikytų šeimas, – pabrėžia D.Žebrauskaitė ir pasidalija malonių akimirkų įspūdžiais: – Viena paramos gavėja apskaičiavo, kad gaudama „Maisto banko“ paramą kas mėnesį galėjo sutaupyti 50 Lt ir už tuos pinigus nupirko sūnui kostiumą išleistuvėms.“
Tokių pavyzdžių ne vienas, o tūkstančiai. Vis daugiau vaikų Lietuvoje priversti išeiti skurdo mokyklas ir skurdo universitetus. Šiuo metu daugiau nei 150 tūkst. moksleivių mokykloje gauna nemokamus pietus, vaikšto padėvėtais drabužiais ir nuolat stokoja įvairių mokyklinių reikmenų.
Atrodo, kad valdžia to skurdo stengiasi nematyti, o visokios skurdo mažinimo programos, santykinį skurdo lygį iki 13 proc. turėjusios sumažinti dar 2005 m., apskritai užmirštos. Kita vertus, politikai gali džiaugtis, nes Lietuvoje skurdas savęs nedemonstruoja. Nemažai žmonių savo vargą slepia tarsi ydą, dalis su skurdu net sugeba susigyventi ar susitaikyti. „Mano gyvenimo kokybė apgailėtina, nes per mėnesį tegaunu 600 Lt pajamų, bet kam tai įdomu? Lietuvoje linkstama manyti, kad skurdžiai – tai „bomžai“, bet tai nėra tiesa. Absoliuti dauguma pensininkų ir neįgaliųjų nėra „bomžai“, nors jie visiški skurdžiai“, – įsitikinusi pensininkė Genovaitė Dulevičienė.
Nuo teigiamų mūsų valstybės gerovės rodiklių apakusiems Vyriausybei ir Seimui galbūt šventvagiškai nuskambės „Eurostato“ duomenys, kad du penktadaliai Lietuvos gyventojų sunkiai suduria galą su galu. Tai yra dauguma jų apmokėdami komunalinius patarnavimus susiduria su sunkumais, dauguma priversti taupyti mėsai, dauguma negali išvažiuoti atostogauti ne tik į užsienį, bet apskritai iš namų, dauguma paskutinėmis dienomis iki pensijos, pašalpos ar atlyginimo gavimo pristinga pinigų.

Turtuolis kaime, vargšas mieste

Atkreiptinas dėmesys, kad kaimo gyventojas, net ir gaudamas mažiau pajamų, jaučiasi laimingesnis už dvigubai daugiau uždirbantį miestietį. Kalbame ne apie psichologinę būseną, bet apie pinigus. Statistiniam kaimo gyventojui užtenka ir 800 Lt, o didmiesčio inteligentas sako sunkiai besiverčiantis gaudamas 1600 Lt.
SEB banko asmeninių finansų analitikė Julita Varanauskienė mano, kad taip yra dėl skirtingo gyvenimo būdo. Kaimo, mažesnių miestų gyventojai pasitenkina mažesnėmis pajamomis, nes yra pratę gyventi kukliau, nors tai nereiškia, kad ten pragyvenimas pigesnis. Pavyzdžiui, būsto šildymo išlaidos Prienuose didesnės nei Vilniuje ar Kaune. Be to, mažesnių miestų gyventojai įpratę turėti didesnius būstus.
Pragyvenimo kainą lemia tai, kaip mes norime būti apsirengę, ar norime lankytis kine, ar pageidaujame kitų pramogų, ar mėgstame keliauti. „Tūkstantis litų mažame mieste gyvenančiam žmogui vasarą leidžia jaustis daugiau ar mažiau patogiai, o didmiesčio gyventojas kokybišku gyvenimą laikys gaudamas jau 1200 Lt. Esu apskaičiavusi, kad didmiestyje keturių asmenų šeima normaliai, bet tikrai ne komfortiškai galėtų jaustis gaudama mažiausiai 4200 Lt. Tačiau tokiomis pajamomis gali pasigirti tik ketvirtadalis šalies gyventojų“, – komentuoja J.Varanauskienė.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės duomenimis, šiuo metu skurdžiai gyvenančiais save laiko 18 proc. didžiųjų miestų gyventojų, 13 proc. – kitų miestų ir 9 proc. – kaimo žmonių. Iš viso skurdžiais save įvardija 14 proc. šalies gyventojų.
Kai 2010 m. pabaigoje buvo atliktas namų ūkių finansinės būklės tyrimas, 51 proc. apklaustųjų pasisakė gyvenantys vidutiniškai. Tik 8 proc. respondentų didžiuosiuose šalies miestuose mano gyvenantys geriau nei šalies vidurkis, o provicijos regionuose tokių tik 3 proc.
Iš esmės 80 proc. Lietuvos pensininkų, tiek pat procentų neįgaliųjų ir visi tie, kurie gauna minimalią algą, bet negauna papildomų pajamų ar pajamų iš šešėlio, yra vargšai, kurių sugebėjimai išgyventi užsieniečiams kelia pagarbią nuostabą. Jau, atrodo, ir iki krizės skurstantiesiems buvo labai sunku, bet juk per krizę jie turėjo dar labiau susispausti, nes pajamos smuko, o kainos kilo. Tačiau skurdžiai gyvenantieji yra ypač ramūs, jei juos palyginsime su kokiais grakais ar ispanais. Juk pastaruosius dvejus metus jokių rimtesnių protesto prieš skurdinimą akcijų nebuvo. Dauguma sunkiai gyvenančiųjų tyliai ieško išeičių.
Kaip neprarasti orumo kruopščiai skaičiuojant išlaidas, savo pavyzdžiu galėtų padėti Daumantės Strelčiūnienės šeima. Jauna mama studijavo, todėl gauna minimalią 390 Lt motinystės pašalpą. Valstybė jai dar pridėjo 97 Lt išmoką vaikui. Visos šeimos pajamos sudaro apie 2500 Lt per mėnesį. Vaikui per mėnesį reikia išleisti 550 Lt, būsto šildymas atsieina vidutiniškai 500 Lt, o kur dar 2000 Lt įmokos už būsto paskolą.
Taip, paskolą grąžinti jiems padeda tėvai, bet ir su šia parama Strelčiūnams teko tapti išgyvenimo virtuozais. Kas savaitę šeima skrupulingai apgalvoja būtiniausius pirkinius ir sekmadieniais vyksta į prekybos centrą. Visą maistą gamina namie.
Jauna moteris trykšta optimizmu: „Iš tėvų perėmiau nuostatą, kad pinigai iškart neateina. Tėvai dirbo dešimtmetį, kad gyventų taip, kaip gyvena dabar. Lietuvoje jaunimas paprastai gerovę nori susikurti per porą metų, bet taip nebūna. Todėl daugelis nuleidžia rankas, į užsienį išvyksta dirbti juodų darbų, nors turi aukštojo mokslo diplomus.“

Daugiausiai išmokama socialinių pašalpų ir kompensacijų

Iš viso Lietuva skirtingais pavidalais per metus išmoka per 1,5 mlrd. Lt socialinių išmokų ir kompensacijų. Nustatant, ar žmogus gali pretenduoti į valstybės paramą, pirmiausia vertinamas jo turtas. Tad gali atsitikti taip, kad nors pajamų ir negaunate, tačiau turite žemės, miško ar kito turto, tad jokios paramos negausite. Nukentėsite ir tuomet, jei neturite nuosavo būsto, nes kompensacija už jo išlaikymą taip pat nepriklausys, nors ir mokate nuomos mokestį.
Apskritai per pastarąjį dvidešimtmetį susiformavo gana ydinga socialinės apsaugos ir socialinės paramos sistema, kurioje, pasak skurstančiųjų, daug neteisybės: tikrai skurstantieji gauna menkas išmokas, o gudraujantieji, net ir gaudami nemenkas pajamas, sugeba susiorganizuoti neįgalumo pašalpas ar kompensacijas už šildymą.

ĮKIRTA1
Vidutinis mėnesio darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį buvo 2031,2 Lt. Latviai vidutiniškai gavo 2244,32, estai – 2959, lenkai – 3003 Lt. Atskaičius mokesčius, pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbome 1613,3 Lt.

ĮKIRTA2
„Maisto banko“ vadovė D.Žebrauskaitė: „Kitąmet vienam asmeniui per visus metus gali būti teskirta 4 kg paramos maistu, nors šiemet buvo išdalyta po 40 kg.“

Box1
Valstybės išmokos (2010 m. I pusmetis)
Socialinėms pašalpoms, kompensacijoms už būsto šildymą ir išlaidas už vandenį, kreditams, paimtiems daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti), palūkanoms apmokėti    433,2 mln. Lt
Šeimoms, auginančioms vaikus, bei globojamiems vaikams    110,7 mln. Lt
Mokinių nemokamam maitinimui    53,8 mln. Lt
Laidojimo pašalpoms    22 mln. Lt

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Box2
Galima gauti paramą
Iš dalies kompensuojamos būsto šildymo išlaidos ir išlaidos už šaltą ir karštą vandenį    Už nustatyto ploto būsto šildymą nepasiturintys gyventojai turi mokėti ne daugiau kaip 20 proc. savo pajamų, prieš tai iš jų atėmus valstybės remiamas pajamas (šiuo metu yra 350 Lt), už karštą vandenį – ne daugiau kaip 5 proc. šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų, už šaltą vandenį – ne daugiau kaip 2 proc.
Kompensuojamas vaikų maitinimas    Jei vieno šeimos nario pajamos neviršija 525 Lt
Išimties tvarka mokiniai turi teisę į nemokamą maitinimą (pietus)    Jei vidutinės vieno šeimos nario pajamos mažesnės kaip 700 Lt
Išmoka vaikui (52 Lt/mėn. nuo 2 iki 7 m. amžiaus vaikams, gausių šeimų vaikams iki 18 m.)    Jei vieno šeimos nario pajamos neviršija 525 Lt
Mokama 315 Lt socialinė pašalpa    Jei nėra pajamų arba jei asmens pajamos mažesnės nei 350 Lt, mokamas gautų pajamų ir socialinės pašalpos skirtumas
Vienkartinė išmoka vaikui gimus    1430 Lt
Laidojimo pašalpa    1040 Lt
Našlio pensija    70 Lt

Statistikos departamentas skurdo rizikos ribą Lietuvoje paskutinį kartą matavo 2009 m. Tada ji siekė 831 Lt vienam asmeniui ir 1746 Lt šeimai. Žemiau šios ribos tuomet gyveno 20,6 proc. gyventojų. Daugiausia jų – kaimuose gyvenantys vyresni žmonės. Panaši dalis skurstančiųjų būdavo kasmet nuo matavimo pradžios 2005 m., skyrėsi tik pinigų suma, nuo kurios asmenys laikomi skurstančiais.

“Veido” kalbintų ekspertų manymu, tendencija, kad kas penktas šalies gyventojas skursta, greičiausiai yra išlikusi, nors per krizę veikiausiai vargšų skaičius bus kiek padidėjęs. “Tiesa, čia svarbu turėti omenyje, kad skurdo riba yra santykinė. Dėl to šis matas yra kritikuojamas. Pagal jį, jei valstybėje skursta visi, bet vienodai, tada bendras skurdo lygis yra mažesnis. O jei visi gyvena turtingai, bet gyventojų pajamos labai diferencijuotos, tada ir skurdo riba labai išauga”, – aiškina socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis.

Ekonomisto Romo Lazutkos teigimu, skurstantis skurtančiam nelygu. “Juo laikomas ir tas, kuris gyvena vienas ir uždirba, sakykim, 800 Lt. Tačiau šalyje yra kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kurių mėnesio pajamos nesiekia ir 300 Lt. Jie išgyvena tik iš artimųjų paramos ar atsitiktinių darbų”, – sako R.Lazutka.

Seniūnijų socialiniai darbuotojai teigia pastebintys, kad skurstančiųjų šalyje daugėja. Taip atsitiko dėl didžiulių šildymo sąskaitų, dėl augančių maisto kainų, dėl didelio nedarbo, dėl provincijoje mažų atlyginimų ir daugybės kitų priežasčių. Todėl prašančiųjų finansinės paramos, pašalpų ir lengvatų padaugėjo dešimtimis tūkstančių.

Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2009 m. buvo 20,6 procento. Palyginti su 2008 m., jis padidėjo 0,6 procentinio punkto. 2009 m. apie 690 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Skurdo rizikos riba buvo 831 litas per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1746 litai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Atsidurti skurde dažniausiai rizikuoja vieni gyvenantys asmenys (46,9%), taip pat asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudaro vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (46,4%) ir du suaugę asmenys su trimis ar daugiau vaikų (32,9%).

Asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, susidedančiuose iš dviejų suaugusių asmenų su trimis ar daugiau vaikų, rizika atsidurti skurde, palyginti su 2008 m., sumažėjo 13,1 procentinio punkto, namų ūkiuose, susidedančiuose iš vieno suaugusio asmens ir išlaikomų vaikų, – 1,9 procentinio punkto. Tokiam sumažėjimui didžiausios įtakos turėjo nuo 2008 m. pradžios padidėjusios motinystės (tėvystės) pašalpos ir pailgintas jų mokėjimo laikas, taip pat padidėjusios socialinės išmokos vaikams.

Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenimis, vieno namų ūkio disponuojamosios pajamos 2008 m. sudarė vidutiniškai 2848 litus per mėn. Palyginti su 2007 m., jos padidėjo 14,9 procento. Didžiuosiuose miestuose vieno namų ūkio disponuojamosios pajamos buvo 1,5 karto didesnės nei kaimo namų ūkio.

Namų ūkių išlaidos būstui išlaikyti (mokesčiai už nuomos, elektros, dujų, šildymo, vandens, tiekimo ir kitas komunalines paslaugas, įskaitant kompensacijas už šildymą, karštą ir šaltą vandenį, būsto paskolos palūkanos) sudarė 12,3 procento disponuojamųjų pajamų.

Gyvenantys žemiau skurdo rizikos ribos namų ūkiai būstui išlaikyti skyrė 28,1 procento disponuojamųjų pajamų. Didžiuosiuose miestuose skurstantys namų ūkiai būstui išlaikyti turėjo skirti 37,5 procento disponuojamųjų pajamų, kaime – 23 procentus.

Atsižvelgiant į namų ūkio sudėtį, didžiausią disponuojamųjų pajamų dalį būstui išlaikyti turėjo skirti skurstantys vieno suaugusio asmens su išlaikomais vaikais namų ūkiai ir vieni gyvenantys asmenys (atitinkamai 33,7 ir 33,2%).

Būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno 17 procentų asmenų, be vonios ar dušo – 16 procentų, būstuose su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis – kas penktas gyventojas. Ypač skyrėsi būsto kokybė mieste ir kaime. Mieste būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno 6 procentai asmenų, kaime – 41 procentas, be vonios ar dušo – atitinkamai 6 ir 36 procentai.

Namų ūkiuose, kurie negalėtų susimokėti už savaitę atostogų ne namuose, 2009 m. gyveno 64 procentai gyventojų (2008 m. – 60%), tačiau daugiau kaip pusė iš jų nurodė galintys išvykti atostogauti pas gimines, draugus ar į savo vasarnamį. Galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose neturėjo 37 procentai asmenų.

Duomenys apie gyventojų pajamas ir gyvenimo sąlygas surinkti 2009 m. balandžio–rugpjūčio mėn. apklausus 5132 namų ūkius, atsitiktinės imties būdu atrinktus naudojantis Gyventojų registru. Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimas Europos Sąjungoje kasmet atliekamas pagal Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) metodiką.

Artėjant naujiems mokslo metams, didžiuosiuose Lietuvos miestuose jaučiamas paramos mokslo reikmenims įsigyti prašančių gyventojų antplūdis, rodo BNS surinkti duomenys iš savivaldybių.

Vaikai, augantys šeimose, kuriose mėnesinės pajamos vienam šeimos nariui nesiekia 525 litų, turi teisę gauti 156 litus, skiriamus mokslo prekėms įsigyti.

“Dabar pats antplūdis”, – BNS sakė Kauno savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Ana Sudžiūvienė.

Kaune per pusantro mėnesio, kai galima teikti prašymus dėl šios paramos, mokymosi reikmenims įsigyti skiriamų lėšų daugiau nei 2,3 tūkst. vaikams jau paprašė apie 1,5 tūkst. šeimų.

Pernai paramą mokslo prekėms iš viso iki spalio mėnesio gavo per 1,7 tūkst. Kauno moksleivių.

Tuo metu Vilniuje nuo liepos 1 dienos dėl paramos mokinio reikmenims įsigyti jau kreipėsi daugiau nei 1,8 tūkst. šeimų, kuriuose auga beveik 2,8 tūkst. vaikų.

2009-aisiais parama liepos – spalio mėnesiais buvo skirta 4,7 tūkst. sostinės moksleivių.

Klaipėdoje parama jau skirta beveik tūkstančiui vaikų. Pernai ją gavo beveik 2,2 tūkst. uostamiesčio mokinių.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, visoje Lietuvoje pernai tokio pobūdžio paramą gavo per 130 tūkst. moksleivių, užpernai – 93 tūkst. 2007-aisiais tokių buvo gerokai mažiau – 57 tūkst.

Moksleiviams skirti pinigai pervedami į pareiškėjo sąskaitą arba išmokami per pašto skyrių. Socialinės rizikos šeimoms apsipirkti padeda socialiniai darbuotojai.

Dėl paramos mokinio reikmenims įsigyti galima kreiptis iki spalio 20 dienos. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo-paraiškos ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos.

Specialistai tikina, kad šeimos, kurios kreipiasi ne paskutinę rugpjūčio dieną, paramą mokinio reikmenims įsigyti gauna iki prasidedant mokslo metams.

(Reakcija į K.Girniaus komentarą “Nelygybės pasekmės”)

Sutinku su straipsnio autoriaus mintimis dėl vargingosios visuomenės dalies sunkaus gyvenimo ir būtinybės visuomenei ieškoti būdų, kaip mažinti socialinę atskirtį. Skurdas – didelė visos visuomenės problema, nes jis susijęs su valstybės ekonominiu, socialiniu pajėgumu, kriminogenine situacija ir net politiniu stabilumu. Bet negaliu sutikti, kad Lietuvoje pagrindinė skurdo priežastis yra nelygybė. Manau, kad vidutinis atlyginimas Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje ne todėl, kad ten geriau užtikrinta lygybė, o todėl, kad jų ekonominis išsivystymas apskritai visada buvo gerokai aukštesnis nei Lietuvos. Minėtų valstybių vidurinis sluoksnis, kuris ir lemia visuomenės gerovę, gausesnis ir produktyvesnis.

Demokratijose, savo ekonomiką paprastai grindžiančiose efektyviomis laisvosios rinkos sąlygomis, lygybės lūkestis klaidingas. Apie tai yra rašę visi liberalizmo klasikai, pradedant A.Smithu ir baigiant šių laikų ekonomikos Nobelio premijos laureatais. Rinkos ekonomika sukuria visiems lygias galimybes, bet ne lygiavą. Sovietinė planinė ekonomika, paremta lygiava ir nekonkurenciniais socialiniais santykiais, bankrutavo, sukeldama skaudžius padarinius.

Būtina tinkamai pasirūpinti tais, kurie dėl objektyvių priežasčių (prastos sveikatos, senatvės, nedarbo) negali susikurti oraus gyvenimo. Bet ne lygiava, o piliečių solidarumas yra svarbus daugelio demokratinių valstybių konstitucinis principas.

Lygiavos ir tiesiog kvailiausio socializmo Lietuvoje – kiek nori. Daug ką paveldėjome iš sovietmečio, bet sukūrėme ir nemažai naujo. Mūsų visuomenėje apsiginklavusiųjų išlaikytinio filosofija vis dar labai daug. Politikos populizmas ir toliau ją skatina.

Jei būtų įgyvendinta lygiava, Lietuvoje dustų ne tik intelektualai, tokie kaip T.Venclova, dėl to, kad čia nėra modernaus liberalizmo, arba jo oponentai A.Patackas ir R.Gudaitis – todėl, kad liberalizmas užgožia ir naikina lietuvišką tapatybę. Pradės dusti ir tie, kurie nori daugiau mokytis, dirbti, stengtis geriau gyventi, bet mokesčių pavidalu turės aukštu lygiu išlaikyti to daryti nenorinčiuosius.

Prastas gyvenimas, trumpa vidutinio amžiaus trukmė, didelis nusikalstamumas atsiranda ne dėl nelygybės, o dėl skurdo. Tarp skurdo ir nelygybės nėra tiesioginio ryšio. Skurdas Lietuvoje yra daug gilesnis socialinis reiškinys.
Kokios tokios lygybės ir tokių jos pasiekimo būdų, kaip tai supranta apžvalgininkas K.Girnius, pasekmės? Svarbiausia – dar didesnis skurdas. Atimant iš aktyvesnės visuomenės dalies galimybę daugiau mokantis ir dirbant pasiekti geresnių karjeros ir kartu materialinių rezultatų, ta ekonomiškai pajėgioji visuomenės dalis apskritai nebesies savo ateities su Lietuvos valstybe.
Prancūzijos didžiosios revoliucijos šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė” nereiškia lygiavos. Jis reiškia visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir lygias galimybes. Marksistai ir bolševikai bandė sukurti lygiavos valstybę. Kuo visa tai baigėsi, jau išbandėme savo kailiu.

Dešimtadalis dirbančių Lietuvos gyventojų jaučia skurdo riziką, sako Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė.

“Pernai atliktų tyrimų duomenimis, skurdą patyrė 10 proc. dirbančiųjų. Taip yra dėl per žemo žmogaus darbo užmokesčio ir nepakankamos valstybės socialinės politikos – dirbantis turi išlaikyti daug nedirbančių asmenų”, – penktadienį Seimo Europos informacijos biure vykusioje diskusijoje apie skurdą Lietuvoje sakė ministerijos Socialinės aprėpties skyriaus vedėja Gražina Jalinskienė.

Jos teigimu, Lietuvoje praėjusiais metais skurdo 670 tūkst. žmonių, arba 10,3 proc. šalies gyventojų.

Pasak G.Jalinskienės, Lietuva Europos Sąjungai (ES) yra įsipareigojusi iki 2020 metų skurdą sumažinti daugiau negu perpus – iki 5 proc. Jeigu tai padaryti pavyktų, Lietuvoje skurstančių liktų 170 tūkst.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkė Jūratė Matikovienė siūlė valdžiai priimti daugiau sprendimų dėl socialinių paslaugų nepasiturintiems žmonėms, o ne pirmenybę teikti socialinėms išmokoms. Ji prognozuoja, kad valstybės nuolat remiami žmonės praranda įgūdžius patys ieškotis pajamų, darbo.

“Gauna pašalpas, jas pravalgo – ir nieko nelieka. Nebent antsvoris. Kuris irgi dings vieną dieną”, – sakė J.Matikovienė.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas prognozavo, kad netinkama ES politika žemės ūkio srityje skurdą dar didins: “Su parama žemdirbiams ne kuriama pridėtinė vertė, o pinigai užkasami į žemę. Reikia mažinti išlaikytinių skaičių”.

Jo manymu, skurdo mažinimo problemų sprendimą neigiamai veikia net ir situacija dėl kitos seksualinės orientacijos žmonių eitynių: “Ar toks verslininkas ryšis investuoti Lietuvoje, kur verda tokios aistros – leisti ar neleisti?”

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis pabrėžė, kad šalyje vis labiau plečiasi skurdo žirklės: didėja nedarbas ir daugėja paramos gavėjų.

“Kuo plačiau jos prasiplės, tuo bus didesnė įtampa”, – tvirtino jis.

Pasak instituto vadovo, pastaruoju metu nedarbo pašalpas vis daugiau gauna šeimų, kuriose darbo neturi abu sutuoktiniai. Dabar šios šeimos sudaro 60 proc. pašalpų gavėjų. “Anksčiau į didžiausią paramos gavėjų grupę įėjo vieniši tėvai, daugiavaikės šeimos”.

Skurdo mažinimo procesuose B.Gruževskis pasigenda didesnio indėlio iš kultūros, švietimo ir mokslo, finansų, ūkio ministerijų: “Kodėl tik socialinės apsaugos ir darbo ministerija tuo turi rūpintis viena? Kodėl mes turime sudėti į “Maisto banką”, o tos ministerijos neturi?

Jis siūlo metų pradžioje numatyti konkrečius darbus, kuriuos turėtų atlikti konkrečios institucijos sprendžiant skurdo problemas.