Naujoji Vyriausybė ėmėsi Lietuvos santykių su kaimynais „perkrovimo“. Ką iš tiesų gali ir turi padaryti politikai, kad į mūsų dvišalius santykius ateitų ilgai lauktas pavasaris?

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis ir šiandien yra tos nuomonės, kad Lietuva nesugeba palaikyti gerų dvišalių santykių nė su vienais kaimynais. „Blogiau jau negali būti, ypač kai kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, o ar bus geriau – parodys laikas“, – dėsto V.Tomaševskis. Jo tikinimu, viena pagrindinių šaltuko tarp Lietuvos ir Lenkijos priežasčių – žemo lygio, populistinėmis vertybėmis besivadovaujantys neišprusę Lietuvos politikai.
Užsienio politiką analizuojantys istorikai ir politologai pripažįsta, kad Lietuvos dvišaliai santykiai su kaimynais tikrai neblizga, tačiau nė vienas jų šiandien nėra toks griežtas kaip V.Tomaševskis. Be to, nemažai politologų pastebi, kad Lietuvos ir kaimyninių šalių santykiai pamažu šyla. Tai siejama ir su naujosios Vyriausybės pažadais „perkrauti“ mūsų santykius su artimiausiais kaimynais.
Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pabaręs apie santykių gerinimą su Rusija prisišnekėjusį Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, draugiškos kaimynystės stiprinimo būdų ieškojo nukakęs pirmojo oficialaus dvišalio vizito į Latviją ir pažadėjo, kad tokių pokalbių ir bendrumų ieškojimo šią Vyriausybės kadenciją nestigs.
Na, o kokias pagrindines dvišalių santykių su kaimynais problemas įžvelgia ekspertai ir kaip siūlo jas spręsti?

Latvija: „drungni“ santykiai – natūrali kasdienybė

Dauguma istorikų ir politologų mano, kad Lietuvos valstybės santykiai su Latvija pastaraisiais metais tikrai nėra labai prasti. Kaip sako istorikas Algimantas Kasparavičius, žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos jie gal netgi geresni nei bet kada anksčiau, kai, tarkime, 1919–1920 m. lietuviai pretendavo į Liepoją, o latviai – į Mažeikius. „Šiandien tokio pobūdžio nesutarimų nebeturime. Bet istoriškai ir dėl kultūrinių, konfesinių ypatumų taip jau susiklostė, kad drungnas Lietuvos ir Latvijos santykių pobūdis yra natūrali kasdienybė“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Su juo sutinka ir politologas Kęstutis Girnius: „Santykiai su Latvija korektiški, bet tikrai nėra draugiški, nėra didesnio bendravimo ne tik tarp vyriausybių, bet ir tarp šalių apskritai. Tarkime, kiek mūsų žiniasklaida rašo apie Latviją, ten vykstančius procesus? Ką eilinis Lietuvos gyventojas galėtų pasakyti apie dabartinę Latvijos politiką, ar galėtų įvardyti, kas šiuo metu yra tos šalies prezidentas, premjeras? Manau, šito nežinotų dauguma lietuvių. Tikrai keista, kad apie savo artimiausius kaimynus, savo brolius baltus, mes beveik nieko nežinom ir nelabai norime žinoti“, – stebisi K.Girnius.
Kaip vieną esminių problemų, trukdančių plėtoti santykius su latviais, A.Kasparavičius nurodo nesugebėjimą per dvidešimt metų nustatyti Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. „Šiandien pats laikas ministrams, ekspertams dar kartą sėsti prie derybų stalo ir garbingai, abipusiškai naudingai tą sieną nubrėžti“, – siūlo istorikas.
„Taip pat labai rimtai siūlyčiau analizuoti Latvijos prezidento Andrio Bėrzinio idėją apie bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybingumo formavimą globaliame XXI amžiuje, – toliau siūlymus dėsto A.Kasparavičius. – Baltų tautos parodė ryžtą išsilaisvindamos iš SSRS, dabar reikalinga jų drąsa ir valia kuriant Lietuvos bei Latvijos federaciją ir priešinantis globalizacijai. Gilesnė Lietuvos ir Latvijos integracija (imtinai iki bendros federacinės valstybės su viena pilietine tauta, integruotais universitetais ir elitu), galbūt lietuvių ir latvių politinę bei kultūrinę egzistenciją pratęstų dar tūkstantį metų?“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Varšuvoje įvykusioje Judėjimo prieš skurdą konferencijoje buvo paskelbta, kad Lenkijoje 2,1 mln. žmonių gyvena gerokai žemiau skurdo ribos ir kad labiausiai skursta menko išsilavinimo žmonės, vaikai ir kaimų gyventojai, praneša naujienų agentūra PAP.

Pasak Lenkijos vyriausiosios statistikos valdybos gyvenimo sąlygų departamento atstovės Annos Szukielojc-Bienkunskos (Anos Šukeloic-Benkunskos), skurdas pirmiausiai įsisuka į bedarbių, daugiavaikių šeimų ir neįgaliųjų aplinką, ypač – kaimuose ir mažuose miesteliuose.

Ties skurdo riba gyvena apie 7 proc. miestiečių ir 17 proc. kaimo gyventojų. Pažymėta, kad tik 20 proc. labdarai skiriamų Europos Sąjungos lėšų pasiekia tuos žmones, kuriems ta labdara skiriama.

Lenkijos ombudsmenės Irenos Lipowicz (Irenos Lipovič) nuomone, paramos vargšams ir benamiams lėšos turėtų patekti ne tik žinyboms, bet ir nedidelėms organizacijoms.