Scanpix

Altoriaus šešėlyje. Dvigubą priesaiką – ir civilinę, ir bažnytinę tariančios poros turbūt retai galvoja apie tai, kad, gyvenimui kartu nenusisekus, nutraukti jį teks ne tik civiliniame, bet ir bažnytiniame teisme. Pastaroji procedūra Lietuvoje – paini, ilga ir skausminga.

Nors laikančių save katalikais Lietuvos gyventojų mažėja (prieš dešimtmetį tokių buvo 79 proc., dabar – 77,3 proc.), norą tuoktis bažnyčioje kasmet pareiškia vis daugiau įsimylėjėlių. Išankstiniai Statistikos departamento duomenys skelbia, kad 2013 m. prie altoriaus žengė 8152 poros, pernai – jau 9317. Ištikimybę vienas kitam prieš Dievą kasmet prisiekia beveik pusė besituokiančiųjų.

Tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų.

Deja, priesaika prie altoriaus – tai dar ne tvirtos santuokos garantas. Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais ištuokų skaičius buvo lygus pusei visų santuokų. „Veido“ kalbinti kunigai teigia, kad panaši situacija ir dėl bažnyčioje sudaromų santuokų – maždaug pusė jų žlunga. Tiesa, oficialios statistikos nėra, mat skyrybos bažnyčioje nepripažįstamos.

„Kai susižadėjome, atrodė savaime suprantama, kad tuoksimės ir bažnyčioje. Dauguma draugų ėjo prie altoriaus, to iš mūsų tikėjosi tėvai. Kelis mėnesius prieš vestuves lankėme sužadėtinių kursus, jautėmės subrendę ir pasiruošę bažnytinei santuokai. Deja, tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų“, – ironizuoja dabar  antrąsias vestuves planuojantis vilnietis Virgilijus.

Antroji jo santuoka bus tik civilinė, nes tebegalioja pirmoji bažnytinė. Jis jau antrus metus siekia ją anuliuoti. Vienoje vyskupijoje vilniečio prašymas buvo atmestas, dabar jis laukia, kol jo imsis kitos vyskupijos tribunolas. Virgilijus turi nedaug vilčių, jog šįkart pasiseks, mat pirmojoje instancijoje buvo konstatuota, kad nėra nė vienos priežasties patenkinti jo prašymą. Labiausiai vyrą žeidžia tai, kad netrukus įvyksiančios vedybos pakeis jo padėtį bendruomenėje. Mat be Dievo palaiminimo gyvenantys sutuoktiniai, Bažnyčios požiūriu, yra „susidėję“ – jiems galima eiti išpažinties, tačiau prie Komunijos būtų prileidžiami tik tuo atveju, jei gyventų be lytinių santykių.

Santuokos nesugebėjęs išsaugoti Virgilijus, save laikantis nenuosekliai praktikuojančiu kataliku, sako, kad bažnyčioje duota priesaika jam netapo tuo slenksčiu, kurį būtų sunku peržengti skiriantis. Jis gailisi, kad prie altoriaus žengė nepasirengęs, todėl prisikūrė neišsprendžiamų problemų.

Katalikų tikėjimas Santuokos sakramentą skelbia kaip vieną svarbiausių įvykių žmogaus gyvenime. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“, – šie Šventojo Rašto žodžiai nėra tik bažnytinė simbolika.

Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.

„Tai rodo, jog vyro ir žmonos santykis neišardomas vien juridiškai, nes vyras ir moteris neatšaukiama sąjunga vienas kitam save duoda ir priima, kad sudarytų santuoką. Todėl teisėtai pareikšto veiksnių asmenų valingo sutikimo negali atstoti jokia žmogiška galia“, – paaiškina Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio teismo, arba tribunolo, teisėjas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Kazimieras Meilius.

Katalikų bažnyčioje sutuoktinių skyrybos yra neįmanomos, tad ir skyrybų termino bažnytinėje teisėje nėra. Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.

Ši Vatikano dogma, draudžianti antrą kartą žengti prie altoriaus, ir siekiai ją apeiti yra tapę net reikšmingų istorinių įvykių priežastimi. XVI a. Anglijos karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkūrė savarankišką Anglikonų bažnyčią, įtvirtindamas save kaip jos aukščiausiąjį vadovą. Šio žingsnio karalius ėmėsi Vatikanui nesutikus anuliuoti jo santuokos su pirmąja žmona Katerina, kurią jis kaltino nesugebėjimu susilaukti įpėdinio. Vėliau Henrikas VIII vedė dar penkis kartus.

Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra.

Vis dėlto keičiantis laikams ir Katalikų bažnyčios teisėje turėjo atsirasti pokyčių. Daugelį amžių žmonių prašymai juos ištuokti buvo atmetami, dabar egzistuoja galimybė, kad bažnytinis tribunolas, atlikęs tyrimą, santuoką paskelbs negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento.

Tačiau anuliuoti santuoką katalikams ir šiandien sudėtinga. Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra. Tarp dažniausiai minimų – tikros santuokinės valios trūkumas, sutuoktinio nevaisingumas, absoliuti lytinė impotencija, buvusi dar prieš santuoką. Taip pat santuoka gali būti paskelbta netikra, jei ji buvo sudaryta tebeegzistuojant ankstesniam santuokos ryšiui ar katalikui susituokus su nekrikštytu asmeniu. Tarp kriterijų yra ir kraujomaiša – ja laikoma giminaičių sąjunga net iki ketvirtojo laipsnio, išaiškėjusi sutuoktinio seksualinė orientacija.

Ar bažnytinėje teisėje įtvirtintos priežastys kito, visuomenėms modernėjant, kwičiantis moralinėms vertybėms ir pan.? „Kriterijai nekito, bet bylų turinys kinta. Pastebiu, kad prieš dešimtmetį ar du tikrai buvo mažiau skundų dėl dėmesio stokos šeimoje, o dabar jų daugėja. Kada to dėmesio iš tikrųjų nėra, o kada jo nesveikai per daug reikalaujama? Pagaliau ar ne seksualinės laisvės pasekmė, kai sutuoktiniai be išorinių dirgiklių, pavyzdžiui, filmų, nuotraukų, nesugeba atlikti lytinio akto, nes tai jiems banalu? Arba kai dėl karjeros, nesveiko grožio supratimo santuokoje atsisakoma turėti vaikų, nors tuo pažeidžiamas kanonas, skelbiantis, kad santuokos tikslas yra ne tik sutuoktinių, bet ir vaikų gėris?“ – klausia K.Meilius, nepripažįstantis kartais nuskambančių priekaištų Bažnyčiai, esą ji nelanksti ir nespėjanti paskui besikeičiantį gyvenimą.

Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau.

Kunigas Antanas Saulaitis pamini ir naujus kriterijus. Tarkime, psichologinė nebranda, vaikiškas, neatsakingas elgesys, kaip galimos santuokos anuliavimo priežastys, bažnytinėje teisėje įsitvirtino vos prieš pusę amžiaus. Tačiau ne bažnytiniai kanonai, o tai, kaip jie vykdomi Lietuvoje, A.Saulaičio nuomone, yra didžiausia problema.

„Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau. Bažnytiniams teismams trūksta išsilavinusių žmonių, išmanančių kodeksą, susipažinusių su naujais kriterijais, suprantančių psichologinius dalykus. Antra, labai trūksta ir supratimo, kad šie reikalai – tai žmonių gyvenimas, ne žaidimas“, – atskleidžia kunigas, jau keliolika metų bendraujantis su nesėkmes santuokoje patiriančiais tikinčiaisiais. Jis yra išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjas.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dr. Romualdas Zdanys paaiškina, kad santuokos paskelbimą negaliojančia turi patvirtinti dvi instancijos. Teisės kodekse nurodoma, kad pirmoji instancija bylą turi išnagrinėti per metus, antroji – per pusmetį. Tačiau Lietuvoje šių terminų dažnai nesilaikoma, nes prie bažnytinių tribunolų driekiasi ilgos skyrybų siekiančių porų eilės.

„Yra ir labai senų bylų, kai žmonės kreipėsi dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jos gadina statistiką. Bet nauji ieškiniai per porą metų paprastai išnagrinėjami. Trūksta pajėgumų – neįmanoma vienam žmogui išnagrinėti šimto bylų per metus. Situacija gerėja, nes maždaug po 2000-ųjų ėmė daugėti naujosios kartos išsilavinusių dvasininkų. O darbo tribunolams tikrai yra – žmonės eina masiškai. Šiuo metu Panevėžio vyskupijos tribunolas nagrinėja apie šimtą ieškinių, ir šis skaičius maždaug jau dešimtmetį nekinta. Absoliuti dauguma ieškinių, kurie priimami nagrinėti, išsprendžiami teigiamai. Kitas dalykas – apie 30 proc. besikreipiančiųjų lieka nusivylę, nes jų ieškiniai apskritai nepriimami kaip nepagrįsti“, – pasakoja R.Zdanys.

Kartais bylų neįmanoma iki galo išnagrinėti Lietuvoje. Jeigu pirmosios instancijos teismas paskelbia santuoką negaliojančia, o antroji instancija tam nepritaria, byla keliauja į Vatikaną. Pastaraisiais metais tokių bylų Lietuvoje nepasitaikė. Be to, pagal bažnytinį kodeksą, aukščiausių valstybės vadovų bylos, taip pat ir dėl santuokos paskelbimo negaliojančiomis, nagrinėjamos tik Vatikane.

Kol Lietuvos vyskupijos bando tvarkytis su įsisenėjusiais skauduliais, katalikų pasaulis laukia esminių permainų. Tikimasi, kad viso pasaulio Vyskupų sinode šį spalį bus išgirstas popiežiaus Pranciškaus raginimas Bažnyčiai užimti gailestingesnę poziciją „nusidėjėlių“, tai yra netekėjusių motinų, dar kartą susituokusių išsiskyrusių žmonių ir gėjų, atžvilgiu. Praėjusių metų sinode, per kurį konservatoriai viešai susirėmė su liberalais, to padaryti nepavyko. Popiežius Pranciškus jį užbaigė viltimi, kad ateinantys metai sudarys sąlygas idėjoms subręsti ir „rasti konkrečius sprendimus“ daugeliui iššūkių, su kuriais susiduria Bažnyčia.

Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti.

„Tikimasi sprendimo, kad bylos dėl santuokos paskelbimo negaliojančia galės būti sprendžiamos toje bažnyčioje, kurioje pora tuokėsi. Dabar tai atliekama vyskupijose. Jonas Paulius II šią procedūrą padarė griežtesnę ir sudėtingesnę, nei buvo anksčiau: bylą išnagrinėjus vienoje vyskupijoje ji siunčiama nagrinėti dar ir į antrą. Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti, pavyzdžiui, su vyru alkoholiku, visą gyvenimą. Ir praėjusiame sinode kalbėta, kad santuoka iki gyvos galvos yra siekis, bet tai ne visiems pasiseka“, – primena A.Saulaitis. Jis kasdien susiduria su skyrybas išgyvenančiais žmonėmis, nelaimingais dar ir dėl to, kad kunigai su jais elgiasi niekinamai, kad atstumia tikinčiųjų bendruomenė.

Kunigas sako, kad santuokos griūtį išgyvenančios poros ne visada turi galimybę laukti, kol Bažnyčia išspręs jų problemas. Tada ieškoma išeičių kitur. Dar neseniai poros, kurioms žengti prie altoriaus katalikų bažnyčioje trukdė ankstesnė bažnytinė santuoka, dėl galimybės susituokti prieš Dievą tardavosi su liuteronų kunigais. Šalies evangelikų liuteronų bažnyčiose, ypač jų šventovėje Vilniuje, per praėjusius dešimtmečius sutuokta nemažai katalikų. Pastaruoju metu jose tuoktis leidžiama tik tuo atveju, jei bent vienas iš besituokiančiųjų yra liuteronų tikėjimo.

Protestantų bažnyčios, tarp jų ir liuteronų, požiūris į skyrybas kardinaliai skiriasi nuo katalikų. Skyrybų procedūros joje vykdavo tik iki Antrojo pasaulinio karo, kol bažnyčia buvo pagrindinis subjektas, teikęs santuokas. Anuomet prie jų veikė ir tas funkcijas atlikusi institucija – Bažnyčios tribunolas, kuri dabar yra nunykusi.

Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės.

„Šiais laikais santuokos išardymas paliktas civilinei teisei – tą daro valstybė. Todėl mes skyrybų fakto nustatymu nebeužsiimame . Jei žmogus kreipiasi į bažnyčią norėdamas tuoktis antrą kartą, teisė priimti sprendimą – tuokti ar ne – palikta tiesioginiam kunigui. Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės. Eidamas į naują santuoką jis turi labai aiškiai įvertinti tai, kas jo gyvenime yra įvykę“, – aiškina Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Protestantų tikėjime santuokos nutraukimas taip pat yra didelė nuodėmė, bet nėra sakoma, kad jai nėra išrišimo. „Iš vienos pusės, stengiamės nedaryti kompromisų su nuodėme, iš kitos – neuždėti žmonėms nepakeliamos naštos“, – apibendrina vyskupas.

Jūratė Kiliulienė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. birželio mėn. savaitraštyje “Veidas”

"Dremstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Dėl galimybės dažniau matytis su keturmete dukra jau pusmetį teismuose kovojantis ir Prezidentei laiškus rašantis vilnietis kompiuterių inžinierius Donatas Čereška (30 m.) sako, jog buvusių sutuoktinių bendravimą Lietuvoje apsunkina teisėjai, kurie ir toliau vadovaujasi sovietų principu, kad vaikui geriausia gyventi su motina.

„Teisėjai negirdi argumentų, kodėl vaikui būtina matyti tėvą dažniau nei kartą per savaitę“, – piktinasi D.Čereška. Jam pritaria ir neseniai įkurtos ir jau 30 tėvų vienijančios Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) valdybos narys Andrius Chranovskis: „Tai aukščiausio lygio egoizmas ir neišprusimas.“

Palikti vaiką ramybėje?

„Įsisukus skyrybų procesui netrūksta kartojančiųjų, kad svarbiausia palikti vaiką ramybėje. Daug vyrų taip ir padaro – nusileidžia, o sulaukę atžalos pilnametystės išgirsta klausimą: kur anksčiau buvai, kai man tavęs reikėjo? Dažnam jų priekaištaujama: kodėl dėl manęs nekovojai?“ – guodžiasi D.Čereška.

Pašnekovas sutinka, kad dukters motina, kurios iniciatyva jie ir išsiskyrė, su vaiku leistų kuo daugiau laiko, tačiau mano, jog du savaitgaliai per mėnesį – tikrai per mažai būti su vaiku.

„Jei neišgalime daugiau, įrašykime į Civilinį kodeksą, kad tėvas – tik spermos donoras, turintis mokėti alimentus, nes šiandien po skyrybų leidžiama tik finansiškai išlaikyti savo atžalą, tačiau visavertiškai bendrauti, dalyvauti jo ugdyme – ne“, – piktinasi vilnietis.

Skyrybų procesą su karu lyginantis pašnekovas tvirtina, kad jo vaikas naudojamas kaip priemonė pasiekti to, ko iš jo nori motina.

Šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas sako, kad su vaiku negyvenantis tėvas ar motina dažnai skundžiasi neturintys pakankamai galimybių pasimatyti su atžala, o su juo gyvenantis manipuliuoja vaiku, sudaro dirbtines kliūtis pasimatyti su juo.

Psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė pasakoja, kad vidutiniškai bylos dėl teisių į vaiką trunka apie 6 mėnesius, bet būna, jog užtrunka ir dvejus metus, ir ilgiau: „Bylai keliaujant iš vienos instancijos į kitą vaikai tampa paaugliais, o tada paaiškėja, kad jie visai nenori gyventi su tėvu, kuris dėl jų nuėjo kryžiaus kelius.“

Su skyrybų bylomis dirbantys teisininkai apibūdina jas kaip vienas sudėtingiausių, nes retai abi pusės išsiskiria bendru sutarimu, kur kas dažniau tai būna panašu į karą. Ir Vilniaus miesto teismo teisėja Sigita Gudavičiūtė-Montvilienė pritaria nuomonei, kad visos šeimos kategorijai priskiriamos bylos, susijusios su vaikais, yra liūdnos ir sudėtingos.

Pataria neatlygintinai

Vyrai, kurie kreipiasi pagalbos į APTA, jau žino, kad blogiausia, ką jie gali padaryti savo vaikui, tai paviešinti skyrybų istoriją. Dėl galimybės dažniau matyti savo vaikus kovojančius vyrus asociacijos teisininkai įspėja, kad jų vaikai gali sulaukti patyčių.

„Tėvai, pasirinkę šį kelią, tik dar labiau apsunkina savo dalią: motinos panaudoja tai kaip sunkinantį argumentą teisme, ir vyrų galimybės matytis su vaiku dar labiau apribojamos“, – pasakoja prieš ketverius metus įkurtos asociacijos valdybos narys A.Chranovskis.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Lobočevskytė pasisako už tai, jog vaiką prižiūrintis tėvas ir motina nebūtų diskriminuojami dėl išankstinės nuostatos, kad visais atvejais vaikui geriau su mama: „Žinau pavyzdžių, kai tėvas į vaiko auginimą įsitraukęs kur kas labiau.“

„Nors Skandinavijoje nesusituokusių žmonių nepalyginti daugiau nei Lietuvoje, tai dažniausiai neatsiliepia tėvystės pareigų kokybei. Lietuvoje dar ne visi tėvai iširus santuokai suvokia, kad vaikas yra asmenybė, kurio teisės privalo būti užtikrintos, jis neturėtų tapti manipuliacijos įrankiu, leidžiančiu pasipelnyti skyrybų metu“, – pabrėžia Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė.

Tėvystė – visam gyvenimui

„Įsivaizduokite, kas dedasi vaiko galvoje, jei išsiskyrę tėvai nekenčia vienas kito ir apie tai kalba jam girdint. Vaikas ima save kaltinti ir svarstyti, kad dėl jo ši drama ir įvyko. Jei tėtis nebemyli mamos, matyt, nebemyli ir jo? Praradęs ramybę ir pasitikėjimą savimi jis išgyvena nuolatinį karą“, – besiskiriančių tėvų vaiko savijautą apibūdina Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė Erika Umbrasaitė. Jos ir buvusio vyro sprendimas likti draugais leido sūnui Jokūbui užaugti matant abu tėvus.

Pasidomėjus, kodėl po skyrybų vyrams tenka patirti vargų dėl pasimatymų su vaikais, advokatė Marina Gušauskienė, kone kasdien dalyvaujanti skyrybų bylose, sako: „Išsakyti pageidavimą, su kuriuo iš tėvų norėtų likti gyventi, vaikas gali tik nuo 12 metų, bet net ir tai negarantuoja, kad jo nuomonė lems teismo sprendimą.“

„Buvusi žmona pasistengė, kad savo dukrą matyčiau tik kartą per savaitę, ir vos valandą, – sako teismų duris varstantis Marius M. – Skaudžiausia, kad ryšys su ja vis labiau silpsta: mergaitė nuolat girdi iš motinos, koks blogas jos tėvas. Galite įsivaizduoti, kaip noriai po tokių kalbų ji eina į susitikimus su manimi.  Net pažvelgti į mano pusę meiliau bijo, nes žino, kad tai sukels motinos pyktį“, – pasakoja vyras, daugiau nei metus negalintis susitikti su dukterimi vienas.

Kaip elgtis esant tokiai situacijai, kai vaikas nuolat nuteikinėjamas prieš jį, Marius klausė ir teisininkų, ir psichologų. Sulaukė pasiūlymo išdėstyti savo nuoskaudas popieriuje – rašyti laiškus dukrai į ateitį, neva tapusi pilnametė ir perskaičiusi laiškus mergaitė viską susivoks, tada abu viską ir išsiaiškins.

„Bet kas kompensuos prarastus mūsų bendravimo metus?“ – klausia kitą šeimą sukūręs vyras. Išmaniajame telefone jis rodo dukters nuotrauką. Mergaitė – teismo posėdžių salės fone, įsitaisiusi ant mamos kelių, į žemę įsmeigtomis akimis.

Karas dėl teisės į vaiką po skyrybų

„Kone trečdalyje bylų šiandien norą po skyrybų gyventi su vaiku išreiškia tėčiai. Jie kur kas brandesni ir atsakingesni tėvai nei jų pirmtakai, suvokiantys savo teises, siekiantys jas įgyvendinti ir apginti“, – sako teisėja A.Bugelevičienė.

Lygindama teismų praktiką prieš kelias dešimtis metų ir dabar teisėja teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ryškiai keitėsi išsituokusių vyrų nuostatos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir aktyvesnio jų įsitraukimo į ugdymo procesą.

„Vyrai nebenori likti nuošalyje ir po skyrybų vis labiau įsitraukia į vaikų auginimo procesą“, – sutinka ir teisėja S.Gudavičiūtė-Montvilienė.

Kiek tikslai vyrų prašymų po skyrybų auginti vaikus nagrinėjama šiandien teismuose, Nacionalinė teismų administracija pasakyti negali. „Tektų pakelti visas bylas. Vieną standartinę bylą sudaro tomas medžiagos – apie 200 lapų informacijos apie vaiko gyvenimą nuo pat gimimo iki sprendimo jo tėvams apriboti valdžią ir ieškoti naujų, šiltesnių bei saugesnių namų“, – atsiprašo jos atstovė Miglė Pavliukovičienė.

Kasmet teismai išnagrinėja apie 21 tūkst. šeimos bylų. 2011 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje nepilnamečius vaikus augino 48 870 vienišų motinų ir tik 4400 vienišų tėvų. VDU mokslininkė sociologė Aušra Maslauskaitė teigia, kad Lietuvoje vienišų tėvų yra 3 proc., o Danijoje – 23 proc., Švedijoje – net 30 proc.

„Mano atmintin ryškiausiai įsirėžė skyrybų byla, kai dar išsituokti nespėjusi sutuoktinė paliko savo vyrą su vaiku, o pati apsigyveno su kitu partneriu“, – stereotipą, kad rūpintis vaiku po skyrybų gali tik motinos, griauna A.Bugelevičienė.

Situaciją vykstant civilinėms ir administracinėms byloms švelnina jau antrus metus teismuose dirbantys psichologai. „Per mano darbo praktiką taip pat ne kartą vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Tikrai nėra tokios praktikos, kad tėčiai  ignoruojami, o vaikas paliekamas tik su mama“, – pasakoja Šiaulių apygardos teismo psichologė Vaida Šarauskienė.

Psichologai tampa savotiškais tarpininkais tarp teismo, šeimos ir vaiko. Dažniausiai teisėjai į juos kreipiasi su prašymu išklausyti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo su vienu iš tėvų, bendravimo tvarkos. Anksčiau tuo užsiimdavo vaiko teisių apsaugos specialistai, bet dabar tai psichologų funkcija.

Po pokalbio su psichologu kur kas lengviau prakalbinti vaiką teismo salėje. Deja, pasikviesti šį specialistą gali tik didžiųjų miestų teismai.

Prancūzų pavyzdys

„Kodėl trečdalis prancūzų ir po skyrybų geba palaikyti darnius tarpusavio santykius su buvusiais mylimaisiais, o mums tai sekasi kur kas sunkiau?“ – svarsto knygų „Vienos krūties istorija“ ir „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ autorė E.Umbrasaitė.

Ji neabejoja, kad buvę sutuoktiniai gali bendrauti ir po skyrybų. „Pati buvau liudininkė istorijos, kai pora, drauge pragyvenusi šešerius metus, po skyrybų susirinko į buvusios žmonos gimtadienį su naujos šeimos nariais ir sugyventais vaikais. Kodėl buvęs mylimasis turėtų būti išbraukiamas iš gyvenimo? Jis visada liks jo dalimi, prancūzai tai suvokia, galbūt todėl lengviau žiūri į meilės dramas. Lietuviai taip pat galėtų pasimokyti civilizuoto bendravimo“, – siūlo E.Umbrasaitė.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas.

– Ar tiesa, kad Lietuvos teismuose, sprendžiant skyrybų bylas, vyrauja „promoteriškos“ nuostatos, todėl tėvams skiriantis vaikų gyvenamoji vieta dažniausiai nustatoma su motina?

– Visuomenėje netrūksta tokių kalbų. Tačiau teismai nesivadovauja stereotipais. Mano darbo praktikoje nemažai pavyzdžių, kai vaikai po tėvų skyrybų paliekami gyventi su tėčiu. Taigi nenorėčiau sutikti, kad vyrauja promoteriškos nuostatos. Iš kitos pusės, ne taip svarbu, su kuriuo iš tėvų vaikas liks gyventi. Psichologų pripažįstama, kad jei vaikas neturi pakankamo ryšio su kartu negyvenančiu tėvu, silpnėja ryšys ir su drauge gyvenančiu.

–  Kodėl prieš patenkant į teismo posėdžių salę patariama pasikonsultuoti su psichologu ar vaiko teisių specialistu?

– Besiskiriantiems tėvams kartais pritrūksta motyvacijos kultūringai bendrauti tarpusavyje, rūpintis vaikais. Valstybė galėtų parodyti daugiau iniciatyvos skatindama programas, prisidedančias prie to, kad besiskiriančių pusių konfliktas nesiplėstų. Tačiau pas mus žmonės paliekami vien teismui (neskaitant kelių psichologų didžiuosiuose Lietuvos miestuose).

Sistema turėtų funkcionuoti taip: kilo konfliktas – valstybės institucijos pareigūnas, socialinis darbuotojas, kuris stebi besiskiriančias poras, sprendžia, kokią pagalbą jiems pasiūlyti (psichologo ar teisininko). Teisme ginčai sprendžiami lėtai ir ilgai, o besiskiriantiems pagalbos reikia esamu momentu, taigi šis darbuotojas galėtų būti lyg tarpininkas, padedantis skyrybų metu bendradarbiauti.

– Kalbate apie teisminę mediaciją, kuri Vakarų Europoje jau taikoma?

– Taip, Lietuvą ji pasiekė su tam tikru uždelsimu, apie 2008 m. Tai ginčų sprendimo procedūra, kurios paskirtis – padėti šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams (tarpininkams), specialiai apmokytiems teisėjams, jų padėjėjams arba kitiems atitinkamą kvalifikaciją turintiems asmenims.

Didžiausias šios paslaugos privalumas, kad ant vienos kėdės „sėdi“ psichologas ir teisininkas. Teisinė mediacija nėra panacėja, bet yra laimėjimas, jei tėvai sutinka ja pasinaudoti. Ji nemokama ir teis­mo skiriama tik tuomet, kai abi pusės sutinka. Esminis mediacijos siekis – išsiaiškinti, ar yra galimybių spręsti klausimus abiejų pusių sutarimu. Mediacija gelbsti ir tuomet, kai po teismo sprendimo viena iš pusių susitarimo nesilaiko.

– Kaip klostosi įvykiai, kai vienas iš tėvų draudžia kitam matytis su vaiku?

– Tuomet teismo sprendimas vykdomas priverstine tvarka. Nukentėjusioji pusė kreipiasi į antstolį ir prašo padėti įvykdyti teisingumą. Tai reiškia, kad antstolis kartu su policijos pareigūnu vyksta ten, kur gyvena vaikas, ir bando motinai (tėvui) išaiškinti jo pareigas, prašo, kad sudarytų sąlygas kitam sutuoktiniui matytis su vaiku. Pasimatymas įvyksta, bet nelabai išeina kalbėti apie vaiko ir tėvo bendravimo kokybę.

Šis kelias – ne išeitis. Taigi būtina stengtis, kad konfliktai nenueitų iki tokių aštrių situacijų.

– Ar pasitaiko, kad po teismo sprendimo dėl gyvenamosios vietos nustatymo vaikas nesutinka gyventi su jam paskirtu tėvu?

– Taip nutinka su paaugliais. Liūdniausia, kad šioje situacijoje teisė nelabai ką gali padaryti. Įsivaizduokite, jei paauglės gyvenamoji vieta nustatyta su motina, bet ji protestuoja ir gyvena su tėvu. Maža to, tėvas pagal teismo nutartį dar įpareigotas užtikrinti vaiko išlaikymą motinai, su kuria jo dukra negyvena.

Shutterstock

Santykiai. Gausiu ištuokų skaičiumi viršijame rekordus Europoje ir vis labiau prarandame gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius. Psichologijos mokslininkai prognozuoja, kad jei situacija nesikeis, artimiausioje perspektyvoje matysime santuoką, kurią sudarys tik vienas asmuo.

„Investuodami į gyvenimo tempą, protą, bet ne tarpusavio ryšį neturėtume stebėtis likę vienui vieni. Greičiu paremtoje visuomenėje net ir susidūrę su tam tikra tarpusavio santykių problema nebesame linkę skirti tam savo laiko. Tai rodo ir mūsų skyrybų statistika“, – apie mūsų šalį, kuri jau trečią dešimtį metų stebina Europą vienu didžiausių ištuokų rodiklių, atsiliepia psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas.

Drauge 60 metų santuokoje praleidę Vilius ir Ona Kaušiniai neslepia, kad net ir po tiek metų bendro gyvenimo visko pasitaiko: ir pykstasi, ir nesikalba vienas su kitu, bet kur dingsi – namai bendri, taigi vėl susitaiko. Apie jokius sėkmingos ir laimingos santuokos receptus sutuoktiniai sako negalvoję: „Nebuvo kada – namus statėmės, vaikus auginome. Žinote, kaip toje patarlėje: santuokos tik pirmi 25 metai sunkūs, o paskui vis lengviau. Nors šiandien kažin ar daug pasiryžusiųjų nugyventi drauge tiek metų.“

Apie tai, kad užmegzti ir palaikyti santykius – sunkus darbas, kalba ir dar viena mūsų pašnekovė klaipėdietė Dalia Bytautienė, su vyru užauginusi tris atžalas. Pasak jos, sunkiausia buvo augant vaikams. „Mūsų niekas nemokė, jokių seminarų neorganizavo, kaip bendrauti, taigi supykusi trenkdavau durimis ir išlėkdavau nakvynės pas seserį, o vyras kelias paras spėliodavo, ką pasakė ar padarė ne taip“, – pripažįsta šiandien poras padrąsinančius ir įkvepiančius DVD seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“ organizuojanti moteris.

Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos statistikos, vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje susituokė 5,7 tūkst., o išsiskyrė 3,9 tūkst. porų (pernai tą patį pusmetį buvo užregistruota 8,2 tūkst. santuokų ir 5 tūkst. skyrybų). Akivaizdu, kad sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisekė iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro darbuotojų, ryžtis skyryboms žmones skatina patys įvairiausi motyvai: emigracija, sutuoktinių įsipareigojimas bankams, įsiskolinimai greitųjų kreditų bendrovėms, ūgtelėjęs individualizmas, pagerėjusi ekonominė moterų padėtis, sumenkęs noras aukotis ir pan.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Įvairiais santuokos etapais jų pradeda netenkinti vyrų ekonominės arba psichologinės investicijos į santuoką.

Vis dėlto negalime lietuvių vadinti tauta, skubančia išsiskirti. Kita vertus, kaip pastebi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, žvelgiant istoriškai, lietuviai turi šimtametę sugyventinių tradiciją, tiesa, neturinčią nieko bendro su palaidu seksualiniu gyvenimu. Tačiau poros gyvenimas drauge santuokos neįregistravus Lietuvoje egzistavo visada. Profesorės teigimu, matyt, ir ateityje to neišvengsime, todėl reikia ugdyti žmonių atsakomybę vienas kitam.

Psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus neslepia, kad jam daugelio lietuvių bandymas gyventi santuokoje panašėja į pasivažinėjimą linksmybių traukinuku: kai tik pramogos baigiasi, norima skirstytis. Jo nuomone, šiandien vis dar per mažai pabrėžiama, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, kad santuoka klestėtų. Net Motina Teresė yra minėjusi, kad šeimai sukurti pakanka įsimylėti, o kad ją išlaikytum, tenka išmokti atleisti ir kentėti.

Tačiau, kaip pastebi bažnytiniame Panevėžio vyskupijos teisme pirmininkaujantis ir kasmet keliasdešimt skyrybų prašymų sulaukiantis kunigas Romualdas Dzanys, besituokiantieji šiandien negalvoja apie altruizmą, o egoizmas poroje, deja, toli neveda: „Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti. Bet daugelis santuoką renkasi įsivaizduodami lengvą ir patogų gyvenimą drauge.“

O štai vokiečių seksologas Davidas Schnarchas nuolatinius poros tarpusavio santykius apibūdina kaip žmogiškojo tobulėjimo mechanizmą: „Tik tas, kuris nenori tobulėti, nes jam tai atrodo greičiausiai per sudėtinga, ieško naujos meilės ar romantiškų nuotykių, skiriasi arba tampa abejingas antrajai pusei.“

Seksologas neneigia, kad ne vienus metus trunkanti santuoka slopina tarpusavio geismą, tačiau kaip galimą išeitį jis siūlo partnerių augimą ir tobulėjimą poroje. Jo vertinimu, tai vienintelis būdas įpūsti aistros į poros gyvenimą, nes laikui bėgant intymumas blėsta, teikdamas vis mažesnį pasitenkinimą.

Vienu iš santuokos rūdijimo požymių, „Veido“ ekspertų nuomone, galime laikyti sutuoktinių nesikalbėjimą apie jausmus. Jokia santuoka nebus sėkminga, jei vienas iš dviejų nesijaus visavertis ir nesistengs būti savimi. Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan. „Jie geriau nei kas kitas išreiškia jūsų pagarbą, saugumo jausmą ir norą būti drauge“, – paaiškina Z.Streikus.

Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas. Į jas turėtų tilpti bendra vakarienė, pasivaikščiojimas gryname ore ar bet kokia kita veikla, kuria užsiimdavote įsimylėję. Drauge leidžiamo laiko esmė – atnaujinti tarpusavio ryšį. Kartais tam pakanka ir apsikabinimo, kurio metu organizmas gamina meilės hormoną oksitociną, kelias sekundes ilgiau trunkančio žvilgsnio į akis, kuriuo be žodžių patvirtinate savo jausmus.

Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas naujausioje savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ dėsto, kad šiandienos visuomenę į priekį varo nerimas, pakeliui griaunantis komforto, ramybės, pasitenkinimo jausmą. Žmones, jo nuomone, galima skirstyti pagal tai, kaip kiekvienas jų žvelgia į skirtingas situacijas: kaip jas įveikia, ką jose mato (privalumus ar tik trūkumus).

Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai. Taigi poros, patiriančios daugiau materialinių sunkumų, kenčia nuo įtemptų santykių (moksliškai įrodyta, kad materialiniai nepritekliai, socialinis ir ekonominis nesaugumas gali turėti įtakos ir destruktyviam sutuoktinių elgesiui).

Lietuvos sociologai (A.Maslauskaitė, A.Jasilionienė, V.Stankūnienė ir D.Jasilionis) daro išvadą, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiškų visuomenių, dažniau skiriasi skurdesnio sluoksnio atstovai.

Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Psichologas pabrėžia, kad tik aktyviai savo aplinką formuodamas ir nuolat augdamas žmogus yra pasirengęs kurti darnius tarpusavio santykius su kitu.

Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda. Psichoanalitikas nesiūlo vadovautis vien skaičiais, tačiau pabrėžia, kad greičiau bręsta tėvų pagarbą nuo mažens jaučiančios atžalos.

Drauge su kolegomis santuokų ir skyrybų fenomeną tyrinėjusi sociologė A.Maslauskaitė nustatė, kad santuokos, sudarytos vyresniame amžiuje, susijusios su mažesne ištuokos rizika (tai būdinga tiek Lietuvos moterims, tiek vyrams). Be to, šie rezultatai siejasi su daugelio kitų šalių patirtimi. Taigi moksliškai įrodyta, kad vyresniame amžiuje sukurta santuoka yra stabilesnė ir neretai trunka ilgiau.

Kalifornijos universiteto genetikas Stevenas Cole’as santuokinį ryšį lygina su uždegimą slopinančiais vaistais, kurie ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ir dažnai pailgina jo trukmę.

Vis greičiau besisukančiame ir materialėjančiame pasaulyje išsaugoti santuokos ryšius tampa tam tikru iššūkiu. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutaria, kad jei poros į tarpusavio santykius investuotų tiek pat laiko ir jėgų, kiek į pinigų uždirbimą, rezultatas būtų to vertas.

Lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti santuokos tvirtumą, Z.Streikus vadina bendrą juoką: „Jei santykiai vėsta ar apkarsta, dingsta šypsena, o juokas prityla.“

Gana dažnai ties skyrybų slenksčiu atsidūrusiems sutuoktiniams pritrūksta noro susidoroti su kilusiais sunkumais ir dažnas renkasi pabėgti nuo problemų.

„Kai kurie mūsų gyvenimą nugyvena, bet taip ir nesuvokia, kad emocijos nėra nuolatinė būsena. Sėkmingų santykių esmė – išmokti susikurti teigiamų emocijų ir nepamiršti jomis dalytis su šalia esančiu žmogumi. Tai bene geriausiai atsako į klausimą, kodėl po skyrybų kai kurios poros nesugeba net kalbėtis: jie nespėjo išmokti gerbti vienas kito, o žvelgė į partnerį tik kaip į meilės subjektą“, – apibendrina Z.Streikus.

Įtakos santuokai bei tarpusavio santykiams turi ir vaikai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atliktas socialinis tyrimas „Šeima ir lyčių vaidmenys“ atskleidžia, kad, dažno lietuvio supratimu, šeimoje turėtų augti du vaikai. Pageidautina, jog prieš jiems gimstant tėvai susituoktų ir būtų pasirengę tam, kad vaikai apribos jų laisvę, karjeros galimybes ir finansinius išteklius, tačiau vaikų turėti verta, nes stebėti, kaip jie auga, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Vis dėlto Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas, remdamasis JAV ir Europoje atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad pasitenkinimo jausmas santuokoje išauga tik pirmaisiais metais, o gimus kūdikiui – atslūgsta.

Nepaisant tokių apibendrinimų, dažnos poros asmeninė patirtis liudija visai ką kita.„Nepažįstu nė vieno asmens, kuris gailėtųsi susilaukęs vaikų. Juk tai ir yra didžiausia gyvenimo prasmė“, – sako daug metų motinystei nesiryžusi Dovilė Ramoškienė. Su vyru daug keliavusi ir pradinei būsto įmokai taupiusi vilnietė po dukters gimimo santuoką pamatė visai kitoje šviesoje.

Šiandien jau ir mokslo įrodyta, kad, nepaisant visų vedybinio gyvenimo sunkumų, susituokę žmonės kone visais aspektais laimingesni ir sveikesni, nei nesukūrę ar neišsaugoję šeimos. Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, – nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų. „Tokiais atvejais neverta savęs apgaudinėti, nes tapsime pavyzdžiu, kad šio kelio nereikėtų rinktis kitiems“, – pataria pozityviosios psichologijos krypties atstovai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako individualiosios psichologijos analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas

VEIDAS: Poras konsultuojate ne vieną dešimtį metų. Kokių problemų dažniausiai kyla sutuoktiniams?

V.Š.: Jau kurį laiką apie lietuvius galvoju kaip apie labai kantrius žmones. Net ir nepatirdami tarpusavio džiaugsmo ir abipusio artumo, daugelis jų sugeba likti drauge. Susipažinę, susituokę, tačiau nejausdami seksualinio pasitenkinimo žmonės nesišneka ir pagalbos neieško metų metais. Tik tuomet, kai jau užaugina vaikus ir galutinai nusivilia vienas kitu, praveria specialistų duris.

VEIDAS: Kaip manote, ar žmonės nedrįsta, o gal neprisiruošia kreiptis seksologo pagalbos?

V.Š.: Man regis, didžioji dalis vyrų iki galo nesuvokia, kad jei mylėsis su žmona ir abu patirs malonumą, bus laimingesni. Seksualinis poros pasitenkinimas – viena svarbiausių bendro gyvenimo dalių, tačiau kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad mūsų visuomenėje džiaugtis labai nepopuliaru. Kapitalistinėje visuomenė įprasta pakeisti savo nepasitenkinimą gausesniu vartojimu, bet tikro artumo tai vis tiek neatstoja. Žmonės, patirdami nepasitenkinimą, kantriai gyvena metų metus, kol vieną dieną kantrybė išsenka, tuomet ir praveriamos seksologo durys.

VEIDAS: Taigi dažniausiai sprendžiate uždelstas poros tarpusavio santykių problemas?

V.Š.: Jei per penkerius santuokinio gyvenimo metus porai nepavyko patirti pasitenkinimo lytinių santykių metu, jie praranda viltį, kad kas nors gali keistis. Taigi gyvenama nuolatiniu nusivylimu. Didžiausia klaida – per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vienos ar kitos problemos pora neišsprendžia per vidutiniškai 20 lytinių aktų, išeičių vertėtų ieškoti tariantis su seksologu.

VEIDAS: Atrasti tarpusavio artumą poroms padedate ir po dešimtmečiais trukusių nusivylimų?

V.Š.: Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau darbo ir pastangų tenka įdėti siekiant perkonstruoti nekokybiškus tarpusavio santykius. Kalbu apie pusmetį ir ilgiau trunkantį psichoterapijos kursą. Greitas gyvenimo tempas šiandien kuria iliuziją, kad pakanka paspausti mygtuką, ir situacija pasikeis. Bet žmogiškajam ryšiui, kaip ir bet kokiam pokyčiui, reikia laiko. Ne visi esame tokie kantrūs, todėl kartais einama tik iš pirmo žvilgsnio paprastesniu keliu: skiriamasi ir ieškoma naujo partnerio.

Mūsų visuomenei itin būdingas nesugebėjimas kurti tvirtų ir artimų tarpusavio santykių. Žinoma, čia daug ką lemiančiu veiksniu tampa ir intensyvus gyvenimo tempas: panaršiau internete, susibėgau, pasimylėjau ir man nereikia per daug stengtis. Labai svarbu laiku atkreipti jaunosios kartos dėmesį, kad nepaklystų elektroninio bendravimo džiunglėse. Tarpusavio santykiuose skubėti negalime: šiuo atveju abiejų partnerių pastangos yra didžiausia vertybė.

VEIDAS: Ką rodo mūsų statistika? Kaip greitai po pažinties poros ryžtasi pradėti lytinį gyvenimą?

V.Š.: Jei tikėsime neoficialia Lietuvos statistika, nuo pažinties pradžios šiandien įprasta pasimylėti po mėnesio laiko, tačiau jei pažintis užsimezgė internetu, suartėjimas galimas ir po pirmo ar antro pasimatymo. Kodėl viskas klostosi taip greitai? Vyras pageidauja, o moteris mano, kad jei iš karto neatsiduos, daugiau jos niekas nebekvies.

VEIDAS: Bet juk tokia mąstysena – tiesiausias kelias į aklavietę…

V.Š.: Iš tiesų, kaip rodo žmonių, susipažinusių internetu, apklausos, tokios istorijos dažnai neturi laimingo tęsinio. Per įmonės vakarėlį ar draugų gimtadienį pajutę vienas kitam simpatiją žmonės net dorai nepasikalbėję pasimyli. Kas būna toliau? Nusivylimai ir nepateisinti lūkesčiai. Viena iš mano klienčių skundėsi, kad vaikinas, su kuriuo ji jau kurį laiką mylisi, nekviečia jos į pasimatymą. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų kviesti, kai pradedama ne nuo to galo… Tarpusavio santykiams reikia laiko, kad pora emociškai ir psichologiškai pažintų vienas kitą. Kaip mėgstu pajuokauti, kiekvieniems santykiams reikalingos pasivaikščiojimo paupiu valandos, į kurias telpa prisilietimai, šypsenos, pokalbiai, geresnis vienas kito pažinimas.

VEIDAS: Ar turite paaiškinimą, kodėl virtualioje erdvėje užsimezgusios pažintys evoliucionuoja greičiau nei realiame gyvenime?

V.Š.: Virtualių santykių palaikymas sukuria įspūdį, kad kontaktas visavertis, tačiau iš tiesų žmogaus nei lieti, nei jauti… Tačiau jausmas toks, tarsi pažįsti jį jau labai seniai, taigi viskas rutuliojasi greičiau: greitai susitinkama, greitai pasimylima, bet dažnu atveju tai ir lieka tik mechaninis veiksmas. Virtualus bendravimas žmonėms kuria iliuziją, kad galima apsieiti be gyvo kontakto, bet tai netikra.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug ištuokų?

V.Š.: Skyrybos – viena iš demokratijos išraiškos priemonių, sakyčiau, net ir sovietiniais metais priežasčių nesiskirti buvo daugiau nei šiandien. Žmonės drauge išlaikydavo bendras gyvenamasis plotas. Šiandien tai – jau jokia kliūtis, taigi galimybių išsidalyti padaugėjo. Tačiau nevadinčiau lietuvių tauta, skubančia išsiskirti.

Kitas klausimas, kiek pastangų jie įdeda siekdami išsaugoti ir atkurti tarpusavio ryšį. Nepaneigsi, ištuokų mūsų šalyje iš tiesų labai daug (šimtui santuokų tenka 50 skyrybų), o jei dar priskaičiuotume tuos, kurie gyvena nesusituokę, šis skaičius gerokai ūgtelėtų. Deja, iki šiol jokia statistika to neatskleidžia.

Santuokų ir ištuokų Lietuvoje skaičius 2015 m. I pusmetį

Miestas    Vedybų     Skyrybų

Vilnius               1624                  784

Kaunas     545                   585

Klaipėda   276                   276

Šiauliai   203                   179

Panevėžys 160                   116

Alytus                99                    71

Marijampolė           113        97

Iš viso               5735       3972

Šaltinis: LR gyventojų registro tarnyba, 2015 m. gegužės 31 d. duomenys

Kada iš tiesų verta ryžtis skyryboms

Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas. Jei savo santuokoje pastebėjote bent vieną iš jų, pats laikas pagalvoti apie santuokos nutraukimą.

1. Fizinis ir emocinis smurtas. Nors Lietuvoje imamasi priemonių kovoti su fiziniu smurtu, emocinis smurtas vis dar toleruojamas. Iki šiol mūsų šalyje taikstomasi su žeminimu, klyksmais, keiksmais ir pan., tačiau taip neturėtų būti.

2. Neištikimybė. Gana dažnai ji pasitelkiama kaip būdas spręsti savo problemas. Užuot susėdus ir pasikalbėjus su nuolatiniu partneriu(-e) apie tai, kas slegia, pasitelkiama neištikimybė. Reikėtų atminti, kad jei žmogus išdavė kartą, labai didelė tikimybė, jog tai pasikartos ir dar kartą.

3. Finansinė neištikimybė. Vertėtų sunerimti, jei partneris(-ė) bendras šeimos biudžeto santaupas naudoja lošimams, gėrimams, taip apgaudinėdamas bei apvaginėdamas savo šeimą. Šalia esantis partneris turi teisę nesileisti išnaudojamas.

4. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų. Žmonės, gyvenantys su priklausomais nuo psichotropinių medžiagų sutuoktiniais, tiki, kad jų pastangomis žmogus pasikeis. Deja, tai didžioji iliuzija. Pasikeisti gali tik pats priklausomasis.

Mūsų šalyje skyrybas patiria kas antra pora. Neretai skyrybų centrai šį procesą siūlo atlikti pigiai ir greitai, bet ar įmanoma greitai pamiršti buvusį ryšį? Su kokiais sunkumais susiduria žmonės, bandantys po skyrybų kurti gyvenimą iš naujo?
Skyrybos su vyru Rūtai buvo labai netikėtos. Po septynerių bendro gyvenimo metų apie jas vyras moteriai pranešė vieną rytą. Tuo metu augo trys dar labai maži vaikai. „Buvo labai baisu. Gyvenimas staiga dingo, sustojo, – išgyvenimais dalijosi Rūta. – Apėmė apatija, tiesiog egzistavau ir nieko daugiau.“ Iš pradžių apie tai Rūta niekam nepasakojo, gyvendama viltimi, kad galbūt visa tai laikina. Bet paskui pasisakė vienai draugei, kuri paragino moterį kreiptis į sielovados centre „Bendrakeleiviai“ renkamas išėjimo iš skyrybų krizės grupeles.
Kasmet Vilniaus senamiestyje įsikūręs sielovados centras „Bendrakeleiviai“ sulaukia daugybės žmonių, ieškančių pagalbos po skyrybų. Kiekvieną rudenį ir pavasarį tokiems žmonėms centras siūlo dešimties susitikimų programą. Pati prieš daugelį metų skyrybas išgyvenusi viena šio centro įkūrėjų Elvyra Kučinskaitė tvirtina, kad toks sielovados centras išsiskyrusiems Lietuvoje yra bene vienintelis. Jo pavyzdžiu veikia dar kelios grupės kituose Lietuvos miestuose.
Į savigalbos grupes išsiskyrę žmonės dažniausiai ateina vejami skausmo, jaučiasi sužeisti ir sutrikę, nežino, kaip gyventi toliau. Būtent tokius žmones priima centras. „Mes ne receptus pateikiame, ne kažko mokome, bet išklausome, o savo įžvalgomis ar patirtimi dalijamės atsargiai, tik tam, kad padėtume kalbantiesiems atsiverti. Taip užsimezga šiltas kontaktas“, – pasakoja Elvyra.

Susigrąžinti gyvenimą
Į išsiskyrusiųjų grupes ateinantys žmonės atsineša neatsakytų klausimų, neišspręstų bėdų ir norą būti suprasti, priimti. Nors sielovados centras „Bendrakeleiviai“ teturi tris nedideles patalpas Šv. Kazimiero bažnyčios bokšte, atjautą čia randa daugybė žmonių. Išėjimo iš skyrybų krizės grupėse dažniausiai dalyvauja 10–12 asmenų, kuriems vadovauja patyrę psichologai, sielovadininkai, tai pat ir dvasininkas.
Paklausta, kokie dažniausi klausimai ir temos rūpi į skyrybų krizę patekusiems žmonėms, „Bendrakeleivių“ sielovadininkė Daiva Beliūnienė atsako, kad dažniausias santykių su buvusiu sutuoktiniu klausimas, kaip jam atleisti, kaip jį palikti. Kaip susigrąžinti savivertę, kuri po skyrybų dažniausiai būna visiškai sugniuždyta, kaip gyventi naujomis sąlygomis. Senasis žmonių ratas keičiasi, vyksta gyvenimo pokyčiai, todėl kyla klausimų, kaip išlaikyti santykius su draugais, su buvusiomis giminėmis. Svarbūs pykčio, neatleidimo, kaltės, nesaugumo, įvairių baimių klausimai. Žmones kamuoja staiga atsiradusi finansinė nežinia, kiek pajėgs vienas rūpintis vaikais ir pan. Svarbu šnekėti ir savasties tema.
„Pastebime, kad šeimose gyvenę žmonės, šioms ėmus ir sudužus, labai dažnai ateina tarsi save pametę, tarsi visą tą laiką gyvenę kito žmogaus gyvenimą, būdami visiškai priklausomi nuo jo poelgių, jausmų, pasirinkimų. Tada sunku ir savo jausmus suvokti, negali sau leisti jausti, nes tai per daug drastiška, nes viskas iki tol buvo daroma dėl kito, dėl šeimos. O kur tada esu aš? Kartais žmogui labai sunku suprasti, ko jis nori iš tikrųjų“, – patirtimi dalijosi Daiva.
Neretai krizę išgyvenantis žmogus nesugeba susigaudyti, kas jo širdyje. Todėl šiose grupėse siekiama padėti žmogui įsivardyti savo vyksta jausmus. Stengiamasi, kad tokie jausmai kaip neapykanta, pyktis, neatleidimas, baimės būtų išsakyti. „Kai įsisąmonini, ką jauti, tada su tuo jausmu gali kažką daryti, antraip jausmai žmogui kažką daro, – įsitikinusi E.Kučinskaitė. – Neįsisąmoninti jausmai griauna fizinę ir emocinę sveikatą. Maža to, jie daro įtaką mūsų laikysenai, sprendimams, nuo kurių priklauso, kaip elgsimės tolesniame gyvenime. Jei žmogus yra neatleidęs, gyvena jausdamas neapykantą, jis vaikšto aptemdyta širdimi. Ir kaip gali skirtis jo gyvenimo kokybė, kai tą neapykantą pripažįsta, išgyvena ir jos atsisako.“
Kitas labai svarbus tokių grupių aspektas – krizę patiriantys asmenys atranda tokios pat patirties žmonių. Suvokimas, kad ir daugiau yra tokių, kurie labai skaudžiai išgyvena šeimos griūtį ir patiria panašių dalykų, sustiprina. Grupę lankiusi Rūta prisimena, kad tą patį išgyvenantys žmonės jai buvo lyg vaistai, numalšindavę begalinį širdies skausmą. „Čia gali išsikalbėti, tau paaiškina, užveda ant kelio, net padeda pamatyti šviesą tunelio gale, suvokti, kad įmanoma toliau gyventi ir gyvenimas skyrybomis nepasibaigia“, – pasakoja moteris. Dabar jos didžiausias noras – sugebėti atleisti ją palikusiam buvusiam sutuoktiniui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pulti vienam kuriam į pagalbą, o gal geriau išvis nesikišti?

Tėvas pasako du žodžius, o mama – dvidešimt. Po kivirčo ignoruoja vienas kitą kelis mėnesius… Panašu, kad tėvai stovi ant skyrybų slenksčio, o jus laiko žmogumi, kuris galėtų juos išgelbėti. Kažin, ar turite tokių galių…

Skyrybos po šitiek metų?!
Manėte, kad jūsų tėvų santuoka – tobula. Kiek pamenate, tėvas kiekvieną savaitgalį parnešdavo mamai gėlių, labai vertino jos nuomonę, nuolat girdavo, buvo paslaugus, atidus, supratingas. Mama ne kartą sakė, kad be tėvo neįsivaizduoja savo gyvenimo, labai juo didžiavosi ir rūpinosi. Ir še tau kad nori – po daugiau nei dvidešimt penkerių metų santuokos namie pakvipo skyrybomis…
Pasak psichologų, skirtingais kelias pasuka ne tik išbandymų neatlaikiusios jaunos poros, bet ir brandaus amžiaus sulaukę žmonės. Priežastys – įvairios: neliko meilės, pagarbos, nesutampa požiūris į svarbius dalykus, trūksta kantrybės pakęsti kito žmogaus trūkumus, kilo noras įgyvendinti svajones, kurioms antroji pusė nepritaria, santykiai neteikia pasitenkinimo, nėra noro keistis dėl kito žmogaus ir t.t. Gana dažnai skyrybos įvyksta paaiškėjus, kad pagrindine jungtimi tarp sutuoktinių tebuvo vaikai arba, tarkime, ne vienus metus vykusios namo statybos, bendras verslas ir t.t. Kai atžalos pakelia sparnus ir susuka savo lizdelius, paaiškėja, kad po vienu stogu liko du labai skirtingi, netgi svetimi žmonės, kurie kalbasi nebent apie orą… Žmonės pasuka skirtingais keliais, nes, tarkime, bendros veiklos metu (statė namą) atsiskleidė visos užslėptos ir nepriimtinos jų savybės, vertybės, požiūriai. Jiedu neatlaiko išbandymo ir palūžta…
Gal būtent taip nutiko jūsų tėvams – jie labai aiškiai suprato, kad susvetimėjo, neturi bendrų tikslų, pomėgių, planų,  nesugeba priimti partnerio tokio, koks yra? Juk žmonės būna kartu ne tik todėl, kad jau nugyveno drauge daugiau kaip dvidešimt metų, – jie ir toliau svajoja apie visavertį gyvenimą, meilę, laimę, trokšta saugumo. Santuoka tampa beprasmiška, jeigu nesinori grįžti į savus namus, jei greta esančio žmogaus buvimas kelia tik susierzinimą…

Dukra, palaikyk mane…
Besiskiriantys sutuoktiniai kartais dalijasi ne tik turtą, bet ir vaikus, vos ne visą aplinkinį pasaulį… Jeigu skyrybos palieka daug pykčio, nuoskaudų, visai natūralu, kad jie ieško žmogaus, kuris palaikytų sunkiu laikotarpiu. Paprastai norisi atsiremti į artimą žmogų, todėl nenustebkite, jeigu tėvai (arba tik vienas iš jų) pamėgins į konfliktą įtraukti ir jus, nes juk vienas žmogus lauke – ne karys („Na, pasakyk tu man, ar normalu, kad tėvas nori pasiimti visas vestuvių dovanas, netgi tas, kurias įteikė mano tėvai?“, „Niekada nemaniau, kad šis žmogus sugeba būti toks bjaurus. Dukra, juk tu palaikysi mane, o ne jį, ar ne?“ ir t.t.). Tėvų akimis jūs galite tapti tarpininke, kuri perduos „tam begėdžiui“ arba „tai užsispyrėlei“ visą reikalingą informaciją („Pasakyk mamai, kad jai nepritariu. Man atrodo, kad sulaukus tokio amžiaus reikia ilsėtis, o ne statyti namus, kasti daržus. Jeigu nori, tegul viena pati tuo ir užsiima“, „Jis nuolat man priekaištauja, gal tu gali jam pasakyti, jog mane toks jo elgesys erzina?“). Manote, reikėtų įsikišti (juk nesutaria du artimiausi žmonės, gal pavyktų juos sutaikyti…)? Tačiau ar tokia taktika – teisinga?

Kova, kurioje geriau nedalyvauti
Psichologai sako, kad vaikai (netgi suaugę) neretai pasirenka ginti vieną iš konfliktuojančių tėvų. Arba šeima susiskirsto į dvi priešiškas stovyklas: brolis aktyviai remia tėvą ir pykstasi su mama, o dukra aršiai gina mamą, bando atvesti tėvą į protą… Arba, atvirkščiai, „tėvo dukrelė“ stoja jo pusėn, tampa ištikima jo pagalbininkė – skalbia drabužius, išklauso skundų, palaiko, įrodinėja, kad jis – pats geriausias žmogus pasaulyje. Būna, kad užverda tikras karas: ietis suremia ne tik tėvai ir vaikai, bet ir giminaičiai – seneliai, uošvis, anyta ir kt. Būtų gal ir neblogai, jeigu tokia taktika pasiteisintų, tačiau paprastai konfliktas tik gilėja, o jeigu padėti nepavyksta, pradeda kamuoti kaltės jausmas, nusiviliama savimi…
Tad prieš puldama į pagalbą, pirmiausia gerai pagalvokite, ar verta. Žinoma, būtinai su abiem tėvais pasikalbėkite, pasakykite, kad pastebite, jog jų santykiai prastėja ir t.t. Išklausykite jų abiejų argumentų, pasakykite savo nuomonę – galbūt pavyks rasti visiems priimtiną sprendimą? Svarbiausia, pasakykite, kad mylite juos abu ir nenorite elgtis taip, kad kuris nors vienas iš jų pasijustų atstumtas, nesuprastas, ignoruojamas. Ir nesigraužkite, jeigu pasakysite „Ne“. Tėvai turi gerbti jūsų sprendimą ir patys ieškoti būdų, kaip išspręsti kilusią problemą, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Juk jie – ne maži vaikai…

4 psichologų patarimai

1 Mama arba tėvas bando patraukti jus į savo pusę? Pasiryžkite atviram pokalbiui (net jeigu sunku ir anksčiau to niekada nedarėte), paaiškinkite, kaip jaučiatės (plėšoma į visas puses, ne tokia stipri, kaip jie mano ir t.t.), kodėl atsisakote kištis („Labai tave myliu, tačiau noriu turėti ir tėvą, ir mamą“, „Norėčiau padėti, bet nemoku, nežinau, kaip tai padaryti, kad nesijausčiau kalta“) ir t.t. Stenkitės neįsivelti į tėvų konfliktus. Kuo daugiau žmonių juose dalyvaus, tuo ilgiau barniai tęsis. Būna, kad tėvai susitaiko (arba išsiskiria), o ginčai giminėje dar ilgai netyla…

2 Jeigu sutiksite šeimą gelbėti, turėsite atlikti ne tik tarpininkės, bet ir geriausios draugės, psichologės pareigas, turėsite išklausyti pasakojimų, skundų, negražių epitetų, kurių iš tiesų nenorite girdėti. Beje, psichologai sako, kad patarėjos (gelbėtojos) vaidmuo – labai nedėkingas. Prašydamas pagalbos žmogus paprastai tikisi visai ne konkretaus patarimo, o paprasčiausio pateisinimo. Širdies gilumoje jis puikiai žino, kaip reikia elgtis, tačiau nenori prisiimti atsakomybės ir nežengia pirmojo žingsnio. Vadinasi, jūs galite tapti žmogumi, kuriam tą atsakomybę galima suversti („Aš tai dar būčiau su juo gyvenusi, bet dukra patarė skirtis, išmušė iš vėžių…“).

3 Grąžinkite tėvams atsakomybę už jų gyvenimą („Mama, kalbėk su tėvu, o ne su manimi. Aš galiu išklausyti, tačiau problemos tikrai neišspręsiu“). Žinoma, skaudu, kai tėvai išsiskiria, tačiau kartais skyrybos priverčia žmones augti, plėsti savo galimybių ribas, ir tai yra gerai…

4 Elgsitės labai gerai, jeigu palaikysite ryšius su abiem besiskiriančiais ar išsiskyrusiais tėvais (nors ir turėsite išklausyti priekaištų laviną, atlaikyti nepasitenkinimą ir t.t.) Jūs neprivalote teisti nė vieno iš jų, neturite atsisakyti bendravimo su abiem, juolab kad tikrai jiems esate labai svarbi ir reikalinga. Laikui bėgant emocijos aprims…

Mums rašo
Mama pavydi tėvui…

„Anksčiau visiškai nesutardavau su tėvu. Tačiau mūsų santykiai pasitaisė, kai išsikrausčiau iš namų ir pradėjau gyventi savarankiškai. Nustojome pyktis, tapome geriausiais draugais. Tačiau mama tuo nepatenkinta. Kai paskambinu, ji iškart pareiškia: „Su tėvu nori kalbėtis? Suprantu, aš tau visiškai nerūpiu…“ Kaip paaiškinti mamai, kad labai vertinu draugystę su tėvu?“
Nijolė iš Širvintų

Stenkitės neužgauti mamos jausmų. Psichologai sako, kad vyresni žmonės iš tiesų kartais elgiasi panašiai kaip maži vaikai, kurie pavydi dėmesio jaunesnei sesutei ar broliui. Mama pastebi, kad jūsų santykiai su tėvu šiuo metu yra šiltesni nei su ja, todėl galbūt jaučiasi atstumta, pamiršta. Paaiškinkite mamai, kad labai džiaugiatės atšilusiais santykiais su tėvu (ją juk irgi tai turėtų džiuginti), jums malonu su juo kalbėtis (anksčiau tik pykdavotės), norisi gauti patarimų ir t.t. Tačiau tai juk nereiškia, kad mama tapo nereikalinga ar nesvarbi. Kuo dažniau su ja pasikalbėkite, pasakykite, kad mylite, vertinate, labai pasiilgstate. Na, o tuomet, kai telefono ragelį pakelia mama, pirmiausia su ja ir pasikalbėkite, o tik paskui paprašykite pakviesti tėvą.

Rūta Staučytė

Moters savaitgalis, Nr21

Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai daugėja skyrybų bylų, kuriose dalyvauja ir komerciniai bankai. Per būsto paskolų bumą 2003–2008 m. skolinęsi sutuoktiniai jau pradeda skirtis, o sykiu dalytis tiek turtą, tiek prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Deja, tik nedaugeliui pavyksta išsiskirti greitai – skirtingais keliais pasukusių porų skyrybas paskolos gerokai apsunkina.

Vien į banką „Swedbank“ šiemet kreipėsi daugiau nei šimtas klientų, kurie dėl skyrybų norėjo persitvarkyti savo būsto paskolas. Taip „Veidui“ teigė šio banko būsto finansavimo skyriaus vadovas Tomas Pulikas.

Pasak jo, pora, kuri santuokoje sudarė kredito sutartį, tačiau nusprendžia skirtis, pirmiausia turi apsispręsti, kas po skyrybų liks būsto savininkas, o sykiu ir vykdys paskolos sutarties įsipareigojimus. „Čia labai svarbu įvertinti, ar vienam iš sutuoktinių tai netaps per didele finansine našta. Todėl bankas skyrybų atveju vertina paskolos gavėjų gebėjimą tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles“, – tvirtina banko atstovas.

„Sutuoktiniai ir nutraukus santuoką lieka atsakingi už prisiimtus bendrus įsipareigojimus, o teismas tik identifikuoja ir padalija bendrą turtą bei įsiskolinimus tarp pačių sutuoktinių, tačiau sutarties tarp klientų ir banko nekeičia“, – papildo SEB banko prezidento pavaduotojas Virginijus Doveika.

Tačiau dažnai vieno iš sutuoktinių pajamų visai paskolai aptarnauti nepakanka, o būstą parduoti šiuo metu sudėtinga (to daryti ir neapsimoka, nes nekilnojamojo turto kainos stipriai kritusios – pardavus būstą gali nepavykti padengti turimo kredito). Tuomet ir prasideda didžiausios problemos. „Skyrybų bylose, be sutuoktinių, atsiranda dar viena pusė – bankas, dėl porų prisiimtų finansinių įsipareigojimų“, – pabrėžia DNB banko atstovas Andrius Vilkancas.

Oficialiai bankininkai tvirtina, kad sutuoktiniams geranoriškai bendradarbiaujant visuomet pavyksta rasti išeitį ir bankas tikrai netampa trukdžiu, dėl kurio ima strigti skyrybos. Tačiau neoficialiai asmeniniai bankininkai užsimena, jog būtent dėl to, kad vienas iš sutuoktinių visą paskolą mokėti sunkiai pajėgia, o naujo bendraskolio neranda, išsiskirti šiandien negali daugybė jų klientų porų.

Nemažai porų dėl to arba skyrybų klausimą visai atideda, arba išsituokia, bet vis dar lieka savo skolon pirkto būsto bendrasavininkiais. Taigi kartu tebemoka ir paskolos įmokas.

Duomenys, kiek kasmet išsituokia banko paskolas turinčių porų, Lietuvoje nerenkami.

"Veido" archyvas

Skyrybos prasideda gerokai prieš tai, kol apie jas prabylama garsiai. Ir nesibaigia iškart pasirašius teisinius dokumentus. Atpažinkite savo emocijas viso skyrybų proceso metu ir išmokite jas kontroliuoti.

Skyrybų varpai

Dėl skyrybų neapsisprendžiama per penkias minutes. Vienas iš sutuoktinių mintį palikti kitą gali puoselėti pusmetį ar metus iki pasiryžimo apie tai pagaliau ištarti garsiai. Tačiau net jam tylint gresiančias skyrybas galima atpažinti iš tam tikrų ženklų.

• Nemokate spręsti konfliktų. Poros, kurios nemoka spręsti problemų nepakenkdamos santykiams, dažniausiai ima tiesiog vengti konfliktų. Tačiau tarpusavio skirtumai ir ginčai dėl jų vis tik neišvengiami. Negalintys su tuo susitaikyti galiausiai nusprendžia, kad vienintelis būdas išvengti nesutarimų – nebebūti kartu.

• Nesidomėjimas partnerio emocijomis. Kai Eglė verkia, Tomas išeina į kitą kambarį. Kai ji džiugiai nusiteikusi, jis nepaklausia – kodėl. O juk emocinis įsitraukimas – būtina sąlyga santykiams palaikyti! Kai jo nebelieka, nebelieka ir santykių…

• Dėmesio perskirstymas. Staiga dalis dėmesio, skirta partneriui, imama dalyti kitiems dalykams. Tai gali pasireikšti perdėtu rūpinimusi vaikais ir staigiu noru žinoti apie juos viską.

• Kitais atvejais atramos ieškoma darbe: staiga atsiduodama karjerai ir dirbama viršvalandžius, kad mažiau laiko reikėtų praleisti su sutuoktiniu.

• Pasiruošimas viengungio gyvenimui. Moterys, kurios didžiąją santuokos dalį praleido būdamos namų šeimininkės, prieš inicijuodamos skyrybas dažnai ima ieškoti pragyvenimo šaltinio ir susirūpina karjera.

• Kiti ženklai: dietos laikymasis, užsirašymas į sporto klubą ar staigus susirūpinimas šukuosena. Visa tai dėl noro gerai atrodyti per būsimus pasimatymus po skyrybų.

Aukos ir kaltojo žaidimas

Statistikos duomenimis, net 75 proc. visų skyrybų inicijuoja moterys. Viena vertus, tai reiškia, kad jos turi galimybę kontroliuoti skyrybų situaciją. Kita vertus, skyrybų iniciatoriui dažnai tenka išgyventi dar daugiau emocijų nei paliktajam sutuoktiniui.

Paliktasis gali prisiimti aukos vaidmenį ir tikėtis aplinkinių užuojautos. O skyrybų iniciatoriui prireiks atlaikyti visą tenkantį spaudimą. Būtent jam teks jaustis kaltam dėl santuokos įžadų sulaužymo ir šeimos ardymo bei žalos vaikams darymo.

Šiuo atveju svarbiausia gerai žinoti atsakymus į du klausimus: kodėl nusprendėte skirtis ir ar kitos išeities nebuvo. Priminkite sau šiuos atsakymus kiekvieną kartą pajutusi spaudimą ar kaltės jausmą.

3 emocinės skyrybų stadijos

Išgyvenant skyrybų laikotarpį aplanko ištisa emocijų vaivorykštė: nuo liūdesio ir baimės iki kaltės ir pykčio. Svarbiausia suvokti, kad visos šios emocijos – normali žmogiška reakcija. Nesistenkite su jomis kovoti: daugiau laimėsite prie jų prisitaikydama.

Liūdesys ir sielvartas

Tai pirmoji ir stipriausia su skyrybomis susijusių emocijų banga. Santykiai baigiasi. Nesvarbu, ar esate skyrybų iniciatorė, ar paliktoji, vis dar jaučiate emocinį ryšį su savo sutuoktiniu: kartu išgyventų akimirkų neišbrauksite tarsi eilutės iš pirkinių sąrašo. Suvokimas, kad šį ryšį reikia nutraukti, sukelia sielvartą net jei tikinate save, kad kitos išeities neturite.

Liūdesys dėl skyrybų turi tam tikras pakopas: tik užkopus jomis visomis, emocijos nusilpsta. Viskas prasideda nuo neigimo: “to būti negali”. Vėliau aplanko pyktis: “Aš to nenusipelniau”, ir imama derėtis su pačiu savimi, tikintis, kad ką nors pakeitus būtų galima pakeisti visą situaciją. Ketvirtoji liūdesio pakopa – depresija. Tai situacijos suvokimas įsitikinus, kad nieko nepavyks pakelti. Ir tik išgyvenus tokią vienos emocijos – liūdesio – kaitą, galiausiai pasiekiamas susitaikymas su situacija.

Pabandykite atpažinti tokias liūdesio pakopas ir savo situacijoje. Žinoti, ant kurios pakopos esate šiuo metu, svarbu dėl to, kaip ji veikia jūsų sprendimus. Liūdesys trukdo blaiviai mąstyti, tačiau kiekviena jo stadija jūsų mintis veikia savaip. Štai pykdama rėkiate ant sutuoktinio, o išgyvendama derybų stadiją galite bandyti su juo taikytis.

Kaltė ir gėda

Tokius jausmus sukelia išgyventa nesėkmė: tikėjotės laimingos santuokos, tačiau dabar ji žlunga. Jaučiatės neįvykdžiusi savo pačios, artimųjų arba visuomenės lūkesčių. Ką aš dariau ne taip, kad man nepavyko tesėti pažado “kol mirtis mus išskirs”?

Nors kaltę ir gėdą išgyvena didžioji dalis besiskiriančiųjų, tik nedaugelis jų tai pripažįsta patys sau. Šie jausmai dažnai lieka paslėpti, o taip jie geba pridaryti daugiausia žalos. Kaltė trukdo iš tikro pažvelgti į problemas ir ieškoti jų sprendimų. Pavyzdžiui, jausdama kaltę galite jaustis neturinti teisės užduoti sutuoktiniui jums svarbių klausimų ar kelti savus reikalavimus.

Vis dėlto kaltės jausmas gali būti pernelyg skaudus ir nepakeliamas net ir nesuvokus, kad jį jaučiame. Todėl jį labai greitai pakeičiame kitais – sąlygiškai lengviau išgyvenamais jausmais – pykčiu ir depresija. Štai kodėl sutuoktiniai dėl byrančios santuokos linkę kaltinti vienas kitą, užuot prisiėmę savąją atsakomybės dalį.

Baimė ir nerimas

Jūs nebežinote, ko tikėtis iš ateities. Šiandien skiriatės, o rytojaus akimirka miglota… Būtent ši nežinomybė ir sukelia baimę bei nerimą. Baimę sukelia dar ir stresas: išgyvenant ilgalaikę stresinę situaciją organizmas į ją reaguoja nepaaiškinamo nerimo priepuoliais.

O kas toliau?

Kartu su skyrybomis baigiasi vienas gyvenimo etapas ir prasideda kitas. Tačiau įpratus prie nusistovėjusio gyvenimo ritmo sunku susitaikyti su tuo, kad teks jį pakeisti.

• Gyvenimo nepakeisite per vieną dieną. Iki tol, kol pajusite pirmuosius pokyčius, jums teks išgyventi visą krūvą emocijų ir ieškoti problemų sprendimo. Todėl kartais viskas, ko galėsite tikėtis – tiesiog ištverti dieną. Tokie jausmai netruks amžinai, todėl leiskite sau juos išgyventi. Skirkite laiko poilsiui ir situacijos įvertinimui. Kai būsite pasiruošusi stipresniems pokyčiams, tai pajusite.

• Susikurkite savo ateities viziją. Tebūnie tai rožinė fantazija. Įsivaizduokite, kaip jūsų gyvenimas atrodys po skyrybų ir ką jame pakeisite. Ieškokite galimybių įgyvendinti visoms senoms svajonėms: kada, jei ne dabar, mokytis šokti ar išvažiuoti atostogų į egzotišką šalį. Teigiama ateities vizija padeda lengviau ištverti dabartį.

• Rašykite dienoraštį. Pradėkite įrašus nuo šiuo metu išgyvenamų emocijų aprašymo, baikite – ateities planų sudarymu. Stenkitės daryti tai kasdien, o po savaitės perskaitykite viską, ką parašėte. Dažniausiai dienoraštyje besikartojančios temos išryškins jūsų rūpesčius ir lūkesčius, todėl bus lengviau suvokti, kokių veiksmų turite imtis.

Žinoma, geriau, kad skirtis netektų, o jūs kartu gyventumėte, na, gal ne šimtą metų, bet, kaip kunigas prisakė, tol, kol mirtis išskirs. Tačiau jei vis dėlto gyventi po vienu stogu tapo nebepakeliama, stenkitės išsiskirti gražiuoju – taip sutaupysite ne tik nervų, bet ir pinigų.

Apie santuokos nutraukimą bendru sutuoktinių sutikimu

Kada tai įmanoma. Šis santuokos nutraukimo būdas įmanomas tuo atveju, kai sutuoktiniai susitaria gera valia  ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet dar ir dėl turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, jų išlaikymo, tarpusavio išlaikymo (jei jis būtinas) ir kitų klausimų (pavyzdžiui, pavardžių palikimo ar pakeitimo po santuokos nutraukimo). Be to, jūs privalote būti veiksnūs, nuo santuokos sudarymo turi būti praėję ne mažiau kaip vieneri metai (tai apsauga nuo lengvabūdiškų bei impulsyvių sutuoktinių sprendimų) ir jūs turite būti sudarę rašytinę sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Jeigu vis dėlto nusprendėte skirtis bendru sutarimu, turėsite kreiptis į teismą ir pateikti jam pareiškimą bei sutartį dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu. Sutartyje privalote aptarti šiuos  klausimus:

1. Turto, kuris yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimą.

Jūs turėsite sąžiningai išvardyti visus jūsų turimus daiktus (butą, namą, žemės sklypus, automobilius, buitinės technikos prietaisus ir kt.) ir nurodyti jų įsigijimo pagrindą (pavyzdžiui, pirkimas, dovanojimas), vertę ir koks turtas atitenka kiekvienam iš jūsų po santuokos nutraukimo. Įstatymas numato, kad abiejų sutuoktinių dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, todėl net nutraukiant santuoką bendru sutarimu šio principo nereikėtų pamiršti. Tiesa, yra galimybė atsižvelgti į vaikų interesus, vieno iš sutuoktinių sveikatos ypatumus ir nukrypti nuo lygių dalių principo. Ar toks nukrypimas yra pateisinamas, įvertins teismas. Tuo atveju, jei sutuoktiniai bendro turto neturi, taip turėtų ir nurodyti sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Nepamirškite – dalijantis turtą reikia įvertinti ir prievoles.

2. Sutuoktinių tarpusavio išlaikymą, jei jis būtinas.

Jei išlaikymo nė vienas iš jūsų nereikalauja, tai taip pat reikėtų nurodyti. Jei išlaikymas reikalingas, sutartyje nurodykite išlaikymo dydį bei būdą – vienkartinė išmoka, periodinės išmokos ar kt. Atminkite: jei ateityje situacija iš esmės pasikeis (pavyzdžiui, vienas iš buvusių sutuoktinių sunkiai susirgs), sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo.

3. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymą.

Kur konkrečiai vaikas gyvens, nurodyti nereikia, tiesiog būtina nurodyti, su kuriuo iš tėvų jis lieka gyventi. Pasikeitus aplinkybėms (pavyzdžiui, mama, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, suserga nepagydoma liga, kuri neleidžia tinkamai pasirūpinti vaiku) kitas iš tėvų gali kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Tačiau gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų neatima iš kito vaiko tėvo teisių ir pareigų rūpintis vaiku, dalyvauti auklėjime, bendrauti.

4. Nepilnamečių vaikų išlaikymą.

Tiek mama, tiek tėvas turi įvertinti ir nustatyti nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį (pavyzdžiui, vaikui išlaikyti per mėnesį reikia 800 litų, abiejų tėvų turtinė padėtis panaši, tėvas (motina), su kuriuo lieka gyventi vaikas, skiria 400 litų, tai ir kitas tėvas turi mokėti po 400 litų kas mėnesį. Sutartyje būtina nurodyti konkretų dydį ir išlaikymo teikimo būdą (periodiniai mokėjimai, konkreti suma, turtas). Ateityje pasikeitus vaikų poreikiams ar tėvų turtinėms, finansinėms ar esant kitoms svarbioms aplinkybėms, kiekvienas iš tėvų gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo.

! Svarbu. Jeigu parengta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštaraus viešajai tvarkai arba iš esmės pažeis nepilnamečių vaikų, vieno iš sutuoktinių teisėtus interesus, tokios sutarties teismas netvirtins, o pasiūlys sutuoktiniams parengti naują sutartį. Parengta santuokos nutraukimo sutartis negali prieštarauti kreditoriaus interesams.

Susitarus – nieko nekainuos

Valstybė skatina forminti santuokos nutraukimą bendru sutarimu, todėl yra numatyta, kad toks santuokos nutraukimo būdas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu. Jei sutuoktiniai nesutaria ir skiriasi ginčo tvarka (pavyzdžiui, dėl kito sutuoktinio kaltės), reikia mokėti ne tik žyminį mokestį  už santuokos nutraukimo reikalavimą, bet ir 3 proc. nuo viso priteistino turto vertės. Be to, santuoką nutraukiant ginčo tvarka, paprastai neapsieinama be advokato atstovavimo, o tai taip pat kainuoja. Svarbiausia – teisminiai procesai užsitęsia ir pareikalauja daug ištvermės, taigi neišvengsite neigiamų emocijų.