BFL

3 klausimai

Psichiatrui Linui Slušniui

VEIDAS: Po pusantro šimto gyvybių nusinešusios „Germanwings“ lėktuvo, kurį pilotavo depresija sirgęs Andreasas Lubitzas, katastrofos, susirūpinta, ar Lietuvoje vykdomi psichikos sveikatos patikrinimai  adekvatūs. Kaip vertinate psichikos sveikatos patikrinimus? Ar jie atlieka savo funkciją?

L.S.: Net gaunant vairuotojo teises reikalaujama psichikos sveikatos patikrinimo, tačiau jis labai formalus. Tikriausiai visi psichiatrai, dirbantys šioje srityje, į psichikos sveikatos patikras žiūri su tam tikra ironija. Kadangi kalbame apie ligas, tai, norint sužinoti, ar žmogus serga, atsakymas būtų nebent toks: šiandien ne. Kaip jau rytoj žmogus gali pasigauti virusinę infekciją, taip gali susirgti ir depresija ar netgi šizofrenija. Vadinasi, išsiaiškinama tik tai, ar žmogus serga šią akimirką. Reikia žinoti ir kitą dalyką: tarkime, norint diagnozuoti depresiją, reikia, kad žmogus pats apie tai kalbėtų, jis pats turi įvardyti eilę tam tikrų simptomų. Jei to nepadaroma, galima nuspręsti, kad jis visai neserga. Psichiatrui iškart pastebėti depresinio susirgimo veikiausiai nepavyks.

Be to, net gavus psichiatro išvadą, kad asmuo sveikas, matome, kad dalis žmonių kažkodėl vairuoja išgėrę ar netgi būdami alkoholikais. Dažnai tokių dalykų per patikrinimą užfiksuoti nepavyks.

VEIDAS: Ar reikia patikros griežtinimo? Galbūt vertėtų ją padaryti privalomą daugiau profesijų atstovų?

L.S.: Priklausomai nuo to, koks griežtinimas tai būtų. Nors šiaip manyčiau, kad veikiau reikėtų peržiūrėti ir nustatyti, kada to nereikia. Pavyzdžiui, manau, kad dėl vairavimo teisių psichiatro pažymos tikrai nereikia. To galėtų nelikti ir kai kurioms profesijoms. Be to, žmogus juk gali nesirgti jokia psichikos liga, o jam dėl ko nors gali kažkas „užplaukti“ ir jis padarys tą patį.

VEIDAS: Kiek šiame kontekste aktualus žmogaus duomenų apsaugos klausimas?

L.S.: Paciento duomenų apsauga – labai rimtas dalykas. Jei sužinoma, kad žmogus gydėsi kokiame nors priklausomybės ligų centre ar reguliariai lankėsi psichikos sveikatos centre, kils daug klausimų. Ypač jei tai susiję su specialiosiomis tarnybomis.

Psichikos ligų stigmatizacija kelia rimtą grėsmę. Pavyzdžiui, jei 17-18 metų paauglys serga depresija ir reguliariai lankosi pas psichiatrą, aš, kaip psichiatras, dar turiu pagalvoti, ar galiu jam rašyti diagnozę „depresija“, jei ji nėra sunki. Jei įrašysiu „vidutinio sunkumo depresija“, galiu pakenkti jam ateityje gauti tam tikrus darbus. Pripažinkime, bus uždėta etiketė, nors praeis metai ar dveji ir tokios problemos visam laikui bus paliktos praeityje. Dėl to žmonės dažnai bijo ieškoti profesionalios pagalbos.

Mano nuomone, savanoriškas kreipimasis į specialistus, noras gydytis turi būti skatinamas. Tai turi būti traktuojama kaip privalumas. Taip, tam tikru periodu turi būti aiškiai pasakyta, kad, kol nepasveiksi, kai ko nedarysi, tačiau turi būti aišku, kad pasveikus tai vėl bus galima atlikti. Aktualus ir bausmės klausimas tiems, kurie piktybiškai nesikreipia dėl galimų psichikos ligų ar priklausomybių.

Vaikų paauglystė – vienas didžiausių išbandymų tėvams. Kaip elgtis? Ką daryti? Atsakymų ieškokite
Lino Slušnio ir Daivos Šukytės knygoje „Dėmesio: paauglystė: tėvų knyga“, kurios ištrauką pateikiame.

Bendrauti su vaiku reiškia daug daugiau nei kalbėtis. Apsikabindami ir paliesdami leidžiame jam suprasti, kad jį mylime. Kuo dažniau tai darysime, tuo bus lengviau parodyti savo meilę. Ir nesukite galvos, jeigu paauglys sako, kad jis tai žino ir nereikia nuolatos kartoti. Aišku, nereikia to daryti viešose vietose, ten paauglys gali pasijausti nejaukiai, bet namuose tai tikrai gerai veikia. Ypač gerai, jeigu apsikabinsite kokio nors konflikto metu. Pasakykite, kad, nepaisydami jūsų nesutarimo, jūs vis tiek labai jį mylite. Taip sumažinsite įtampą.
Kai vaikai paauga, prisilietimo poreikis neišnyksta, tačiau keičiasi jo forma. Rankos uždėjimas ant peties, švelnus plaukų perbraukimas paguos paauglius daug labiau nei žodžiai. Fizinis švelnumas taip pat padeda sušvelninti įtampą po konflikto.
Kaip rasti bendrą kalbą? Kartais sunku suprasti tuos paauglius. Nupirkote naujas ausines, o jau, žiūrėk, po kelių dienų jų nebėra, bet yra kitos ausinės – draugo. Nelabai aišku, kuo jos skiriasi, bet džiaugiasi taip, tarsi auksą atradęs. Nesvarbu ir tai, jog tos ausinės yra pigesnės ir paprastesnės nei padovanotosios.
Egzistuoja unikali, tik paaugliams būdinga kultūra. Ją atspindi paaugliams skirti žurnalai, jų mėgstama muzika. Tėvams dažnai nelengva ją suprasti ir priimti. Tad apie ką nori kalbėtis paaugliai? Buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo keli šimtai vaikų ir paauglių.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m