Į smegenų implantų tyrimus ir kūrimą investuojamos didžiulės lėšos. Iš jų tikimasi tokių dalykų, kurie šiandien atrodo kaip mokslinė fantastika.

Smegenų implantai yra technologiniai prietaisai, jungiami prie subjekto smegenų, o jų tikslas – atkurti, pavyzdžiui, dėl traumų ar insulto sutrikusias nervų sistemos funkcijas. Nors tyrimai – pradinių stadijų, tikimasi, kad ateityje bus įmanoma grąžinti regėjimą, leisti judėti paralyžiuotiesiems ar gydyti psichikos ligas.

Gana didelė pažanga padaryta gydant Parkinsono ligą. JAV Vanderbilto universitetas atliko studiją apie ja sergančiųjų giluminę smegenų stimuliaciją ir paaiškėjo, kad implantai veikia geriau nei vaistai: sergantieji kasdien vidutiniškai keturiomis valandomis mažiau kentė drebulį ar nevalingus judesius, nei vartodami vaistus.

Tai gali pagelbėti ir gydant klinikinę depresiją. Silpna elektros srovė, veikdama už nuotaikų reguliavimą atsakingas smegenų dalis, dažnai veiksmingai šalindavo simptomus. Giluminė smegenų stimuliacija naudojama ir gydant epilepsiją, chronišką skausmą ar Tureto sindromą (negebėjimą kontroliuoti elgesio ir kalbos).

Dar įdomiau, kad tai, kaip tikimasi, gali įveikti įvairių formų aklumą. Harvardo medicinos mokyklos tyrėjai mano, kad mažytės skaitmeninės kameros perduodami vaizdai galėtų būti verčiami į nervinius impulsus, ir nukreipus juos į regėjimo sistemą, apeinant pačią akį, žmogus matytų.

Vasarą Ohajo universiteto chirurgai ir organizacijos „Batelle“ tyrėjai pademonstravo, kaip dėl stuburo traumos paralyžiuotas vyras su smegenų implanto pagalba mintimis pajudino ranką. Implantas kontaktavo su specialia „rankove“, per kurią signalai, apeinant pažeistus nugaros smegenis, buvo siunčiami tiesiai į raumenis.

Matoma ir daugiau smegenų implantų galimybių: padidinti atminties galimybes, atkurti, ištrinti ar įterpti prisiminimus (jau pavyko su gyvūnais), sugebėti iš šurmulio išskirti reikalingą garsą ir kt.

Stebitės, kad pradedame nuo psichologijos, o ne nuo kalorijų, energijos ir medžiagų apykaitos? Paprastai manoma, kad organizmui naudingas maistas psichikai nekenkia. O mums atrodo, kad psichologiniai maisto pasirinkimo poveikiai, ko gero, – svarbiausi veiksniai, ir pradedant sveikai maitintis dera juos apsvarstyti.

Dallasas Hartwigas, Melissa Hartwig

Aubrey H. iš Manasaso, Virdžinija, prisipažįsta: „Laikydamasi šios programos sulaukiau tokių rezultatų, kad nė nemaniau, jog tokie įmanomi. Prieš imdamasi ~Whole30~ pripažinau, kad man labai sunku įveikti nesuvaldomą norą valgyti ir kad nejuntu, kada liautis. Viliojantis maistas sukeldavo besaikę puotą ir persivalgymo savaitgalius. Neviltis, kad nevaldau savo potraukių ir norų, buvo didžiulė. Kasdien savęs klausiau: „Kaip man juos suvaldyti? Kodėl jaučiuosi taip, neva man to prasto maisto reikia? Kur man ieškoti pagalbos?“ Atsakymas yra ~Whole30~. Nebejaučiu neįveikiamo noro prisikimšti nuo tada, kai ėmiausi šios programos. Ir man nereikia iš paskutiniųjų stengtis apsispręsti, ką valgyti. Dabar valgau taip, kaip iš tikrųjų noriu maitintis.“

Kiek kartų išbandėte naujus mitybos planus, kelias savaites pirkote kitokį maistą ir keitėte valgiaraštį, tačiau kaskart grįžote prie senų įpročių – ir senosios liemens apimties? (Greičiausiai kiekvieną kartą, kai tik imdavotės naujos dietos.) Norite žinoti, kodėl visos jūsų pastangos nuėjo šuniui ant uodegos?

Dietos neveiksmingos.

Tačiau jūs tą jau žinote, ar ne?

Kalorijas riboti skatinantys planai iš tiesų padeda žmonėms numesti svorio, tačiau trumpam. Daugumai žmonių nepavyksta nuolat laikytis naujų valgymo įpročių ir po metų kitų absoliuti dauguma galiausiai priauga daugiau svorio, negu numeta. (Tikra kankynė, tiesa?) Iš tikrųjų vien sumažinę kalorijų greičiausiai neatsikratysite ir nesusilpninsite potraukio prie tam tikrų produktų, nors sulieknėti ir pavyks. O mes įrodysime, kad potraukiai, įpročiai ir mitybos modeliai siekiant ilgalaikės sėkmės labai svarbūs.

Be to, ugdyti sveikos mitybos įpročius – tai ne vien riboti arba atsisakyti tam tikrų maisto produktų. Jūs jau žinote, kad greitasis maistas, „tuščios“ kalorijos ir saldumynai kenkia. Žinote, kad neturėtumėte jų vartoti, jei norite sulieknėti, liautis gerti vaistus ar jaustis sveikesni.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Me­di­ci­nos eks­per­tai sa­ko, kad ri­ba tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties nė­ra to­kia aiš­ki, kaip ka­dai­se ma­ny­ta, ir reani­ma­ci­jos mok­slo pa­žan­ga lei­džia at­gai­vin­ti žmo­nes net pra­ėjus va­lan­doms po to, kai šir­dis nu­sto­ja pla­ku­si ir kai jie pas­kel­bia­mi mi­ru­siais.

„Istoriškai, kai asmens širdis nustodavo plakti ir jie nebekvėpuodavo, jie būdavo laikomi visomis prasmėmis mirę,“ sako Dr. Sam Parnia, kritiškos slaugos profesorius asistentas Niujorko valstijos universitete Stony Brook’e.

Tačiau, besiaiškindami mirties paslaptis ląsteliniame lygyje, mokslininkai sužinojo, kad mirtis ne ištinka akimirksniu, bet kad tai yra procesas. Tik po to, kai žmogus miršta – pagal mūsų dabartinį mirties apibūdinimą – kūno ląstelės pradeda savo mirties procesą.

Šis procesas „galia trukti ištisas valandas, ir potencialiai galime jį apgręžti,“ sako Parnia.

Anksčiau manyta, kad širdžiai nustojus kūnu varinėti kraują, asmeniui telieka kelios minutės iki negrįžtamo smegenų pakenkimo, sukelto deguonies ir maisto medžiagų trūkumo smegenų ląstelėms. Šis požiūris, dabartinių mokslininkų teigimu, yra atgyvenęs.

Nustojus plakti širdžiai, mirties procesas tik prasideda, sako Dr. Stephanas Mayeris, Kolumbijos universiteto neurologijos profesorius.

Smegenų pažeidimas dėl deguonies trūkumo vyksta stadijomis. Per keletą sekundžių paveikiamas smegenų aktyvumas, tačiau tik po keleto minučių cukraus negaunančios ląstelės pradeda užprogramuotos ląstelių mirties žingsnius.

„Kai kai kas nors būna be deguonies, žinome, kad yra daugybė signalų, imančių sakyti ląstelei, kad metas mirti. Taigi, galime šiek tiek pakeisti programą, kad ji sakytų „palauk truputį” sakė Dr. Lance’as Beckeris, skubiosios medicinos pagalbos profesorius Pensilvanijos universitete.

Kai kurios mirimo proceso sustabdymo įžvalgos kilo iš atvejų aprašymų, kai žmonės be be didelių ar visai be pasekmių buvo atgaivinti po kelių valandų smegenų ir širdies neveikimo.

Šių sėkmės atvejų raktas, be geros reanimacinės priežiūros, yra hipotermija, tvirtina ekspertai. Hipotermija yra būsena, kai kūno centro temperatūra pažeminama keliais laipsniais, nei normali 37°C (98,6 °K) jo temperatūra.

Tyrimais išsiaiškinta, kad hipotermija smegenis tikriausiai apsaugo, sumažindama jų deguonies poreikį ir atšaukdama aktyvuotą ląstelės mirties procesą. Tačiau tam yra ribos – nors kūno vėsinimas pagerino daugelio pacientų, patyrusių širdies smūgį, išgyvenamumą, ateina laikas, kai žala tampa per didele ir kelio atgal nebelieka, sako ekspertai.

Negana to, mokslininkai išsiaiškino, kad sėkmingas atsigavimas priklauso nuo paciento gydymo po širdies veiklos atstatymo ir kaip kūnas atšildomas po hipotermijos.

„Tai, ką išsiaiškinome, yra neintuityvu, kadangi mus visus moko, kad, jei kieno deguonies lygis žemas, reikėtų jam duoti deguonies, jei kraujo spaudimas žemas, turėčiau jį pakelti,“ sakė Beckeris. Tačiau tikrovėje, jei paciento širdis dėl pirminio gydymo vėl ima plakti, staigus kraujo srautas ir per daug deguonies smegenims gali pagilinti neurologinius pažeidimus. Į smegenis patenkančio deguonies reguliavimas ir apribojimas gali būti labai svarbūs atgaivinimo veiksniai.

Mintis apie kūno atvėsinimą po širdies sustojimo žinoma jau keletą dešimtmečių, bet mokslininkai nebuvo tikri, ar tai iš tiesų naudinga pacientams.

Tačiau, pastaraisiais metais, tyrimai suteikė įrodymų, kad hipotermija pagerina pacientų išgyvenamumą ir atsigavimą, ir tokios profesinės bendrijos, Amerikos širdies asociacija, po paciento kraujotakos atstatymo rekomenduoja taikyti hipotermiją.

Tačiau ne visos ligoninės įgyvendino hipotermiją, kaip kritinės pagalbos protokolo dalį.

„Liūdna, kad žinios yra, sistema prieinama, bet neįgyvendinama,“ sako Parnia. Mažiau, nei 10 procentų žmonių JAV, kuriems vėsinimo terapija galėtų padėti, ją gauna, tęsia jis.

Idealiame pasaulyje gaivinimo protokolas naudotų mašinas, o ne žmones krūtinės spaudymui, tiek, kiek reikia, ir užtikrintų tinkamą deguonies ir kraujo patekimą į smegenis, sakė Parnia. Vėsinimas ir deguonies tiekimo sumažinimas po širdies darbo atstatymo yra vienas iš faktorių, turinčių padidinti žmonių galimybes atsigauti be smegenų pažeidimo, pridūrė jis.

Medicinos praktikoje įprasta negaivinti pacientų, patyrusių smarkią smegenų žalą ir galinčių išgyventi tik nesibaigiančioje komoje. Pastangos atgaivinti pacientus, praėjus valandoms po širdies sustojimo gali kelti didesnę smegenų pažeidimo riziką, o tai kelia etinius klausimus remiantiems nuodugnesnį gaivinimo protokolą.

Tačiau Mayeris teigė, kad mūsų žinios apie smegenų pažeidimą ir mirimą nėra visapusiškos ir ne visada aišku, kokia žala patirta ir ar ji ištaisoma.

„Išsiaiškinome, kad įsitikinimai apie smegenų pažeidimo negrįžtamumą yra visiškai klaidingi,“ sakė Mayeris. „Jei sprendimas padaromas per greitai, neatlikus iki galo visų veiksmų, iš tiesų tai gali būti žmonių nurašymas.“

Beckeris apibendrino, kad, nors dirbtinis gyvybės pratęsimas nėra tinkamas visais atvejais, tačiau, jei nusprendžiama pacientą gaivinti, gydytojai turėtų taikyti visus prieinamus metodus.

technologijos.lt

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys intriguojanti ir naudinga knyga “Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai”. Jos autorius amerikiečių neuromokslininkas Davidas Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų sąmonės gelmes. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Evoliucionuojančių smegenų mantra: įrašyti iš tiesų vykusias programas net DNR.

Apskritai kalbant, mažiausiai mes nutuokiame apie tai, ką mūsų protas sugeba geriausiai.
Marvin Minsky, “Proto visuomenė”

Instinktai yra sudėtingos, įgimtos reakcijos, kurių visiškai nereikia išmokti. Jie pasireiškia daugiau ar mažiau nepriklausomai nuo turimos patirties. Prisiminkime, kaip gimsta kumeliukas: jis iškrinta iš motinos įsčių, stojasi ant savo menkučių, netvirtų kojelių, šiek tiek pasvirduliuoja, ir galop – vos po kažkiek minučių arba valandų – pradeda žingsniuoti ir lakstyti paskui bandą. Skirtingai nei žmonių atžaloms, kumeliukams nereikia ištisus metus mokytis naudotis savo kojomis vis mėginant ir klystant. Šiuo atveju sudėtinga motorinė veikla yra instinktyvi.
Dėl specializuotų neuronų grandinių, kuriomis smegenys standartiškai jau būna aprūpintos iš anksto, varlės geidžia kitų varlių, ir nė įsivaizduoti negali, kad galėtų justi lytinį potraukį žmogui. Ir atvirkščiai. Evoliucijos išplėtotos instinktų programos užtikrina, kad funkcionuotume sklandžiai, ir tvirtai kreipia mūsų sąmonę reikiama linkme.
Tradiciškai manoma, kad instinktai yra kažin kokia protavimo ir mokymosi priešingybė. Dauguma žmonių įsitikinę, kad, tarkim, šunys daugiausia vadovaujasi instinktais, o žmogus – kažkuo kitkuo nei instinktai, veikiau jau ~protu~. Didis devynioliktojo amžiaus psichologas Williamas Jamesas pirmasis suabejojo šitokia prielaida. Ir ne tik suabejojo – jis manė, kad ji visiškai klaidinga. Jamesas iškėlė prielaidą, kad žmogaus elgsena kur kas lankstesnė ir protingesnė nei gyvūnų, kadangi mes turime ~daugiau~, o ne mažiau instinktų negu jie. Šie instinktai yra tarsi įrankiai įrankių dėžėje, ir kuo daugiau jų turime, tuo lengviau gebame prisitaikyti.
Mes linkę nepastebėti šių instinktų kaip tik dėl to, kad jie veikia itin puikiai – gaunamą informaciją apdoroja automatiškai ir be jokių pastangų. Panašiai kaip viščiukų lyties nustatytojų, lėktuvų stebėtojų ar tenisininkų pasąmonėje veikiančios programos, mūsų instinktai taip giliai įsirėžę į smegenis, kad sąmonei jie jau nebepasiekiami. Visi kartu šie instinktai sudaro tai, ką mes laikome žmogiškąja prigimtimi.
Instinktai skiriasi nuo mūsų automatiškai atliekamų veiksmų (t. y. spausdinimo klaviatūra, važiavimo dviračiu, teniso kamuoliuko padavimo ir pan.) tuo, kad mums jų visai nereikia išmokti. Mes juos paveldime. Įgimtos mūsų savybės įkūnija tokius naudingus tikslus, kad jos net buvo užkoduotos mažiuke, sunkiai perprantama DNR kalba. Visa tai milijonus metų lydėjo natūralioji atranka – žmonių, kurie turėjo išlikti ir daugintis padedant instinktams, nuolat daugėjo.
Esminis dalykas čia tai, kad specializuota ir optimizuota instinktų grandinė pasinaudoja visais greičio bei energijos taupumo privalumais, tačiau dėl to sąmonei tampa tik dar labiau nepasiekiama. Štai todėl mes ir turime tokią pat ribotą prieigą prie mūsų „aparatinėje įrangoje“ esančių pažinimo programų, kaip ir prie tų, kurios veikia tenisininkui atliekant padavimą. Tokios aplinkybės lemia tai, ką Cosmides ir Tooby įvardija „aklumu instinktams“, – mes nepajėgiame pastebėti instinktų, nors jie yra pagrindiniai mūsų elgsenos varikliai. Šios programos mums nepasiekiamos ne todėl, kad būtų nereikšmingos, o atvirkščiai – kaip tik todėl, kad jos mums ~esminės~. Sąmonei įsikišus, jų veikla niekuo nepagerėtų.
Williamas Jamesas perprato užslėptą instinktų pobūdį ir patarė, kaip juos ištraukti į dienos šviesą atliekant nesudėtingus protinius pratimus – tam reikia stengtis, kad „įprasti dalykai atrodytų kaip neįprasti“, o šitai padaroma „keliant klausimą ~kodėl?~ dėl kiekvieno instinktyvaus veiksmo“:

Kodėl, kai mums malonu, mes šypsomės, o ne raukomės? Kodėl mes negalime kalbėti priešais didžiulę auditoriją taip pat ramiai, kaip bendraudami su bičiuliu? Kodėl būtent ta, o ne kita mergina apsuka mums galvą? Eilinis žmogus gali atsakyti tik tai, kad, na, ~žinoma~, mes šypsomės, na, ~žinoma~, mūsų širdis ima smarkiai daužytis priešais pamačius minią, na, ~žinoma~, mums patinka ši mergina – juk tai nuostabi siela tobulame kūne, joje tiek daug tyrumo ir aistros, kad mylėti ją galima visą gyvenimą!
Ko gero, kiekvienas gyvis jaučia tokią pat trauką atitinkamam padarui esant atitinkamoms aplinkybėms. <…> Liūtui skirta mylėti liūtę, meškinui – mešką. Perekšlei vištai vien mintis, kad pasaulyje esama padarų, kuriems, kitaip nei jai, kiaušinių pilnas lizdas nėra be galo patrauklus, brangus ir niekada nepabostantis šildyti objektas, turbūt sukeltų tikrų tikriausią siaubą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vyro tikrovė – lyg kalnas, kurį per šimtmečius nepastebimai gludina ledynai, moters tikrovė – nuolat besikeičiančios ir nenuspėjamos oro sąlygos. Tokį palyginimą savo knygoje pateikia neuropsichiatrė Louann Brizendine. Šį knyga ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o “Veidas” siūlo ištrauką iš jos.

Keblūs moters smegenų santykiai su pykčiu

Vyro ir moters smegenys labai skirtingai apdoroja pyktį. Nors ir vyrai, ir moterys teigia patiriantys tiek pat pykčio, intensyviau pyktį ir agresiją išreiškia vyrai. Migdolinis kūnas yra smegenų centras, kuriame patiriama baimė, pyktis ir agresija; vyrų jis yra didesnis nei moterų. O baimės ir agresijos kontrolės centras – priekakčio smegenų žievė – santykinai didesnis moterų smegenyse.
Taigi pykčio mygtuką vyrų smegenyse nuspausti lengviau. Vyrų migdolinis kūnas, be kita ko, turi daug testosterono receptorių, kurie stimuliuoja ir paaštrina jų reakciją į pyktį, ypač po bręstant patirto testosterono antplūdžio. Todėl tų vyrų, kurių testosterono lygis yra aukštas, ypač jaunų, „pykčio saugikliai“ perdega greičiau. Daugelis testosteroną vartojančių moterų taip pat pažymi, kad jų pykčio reakcija staiga tapo ūmesnė. Su amžiumi vyrų testosterono lygis savaime mažėja, migdolinis kūnas darosi ne toks aktyvus, priekakčio smegenų žievė įgyja vis daugiau emocijų kontrolės svertų ir vyrai tampa ramesni, ne taip greitai įsiplieskia.
Moterų smegenys į pyktį reaguoja daug ramiau ir ne taip tiesiogiai. Augdama iš savo motinos nuolat girdėdavau, kad santuokos kokybė ir trukmė gali būti matuojama įkandimų žymėmis ant moters liežuvio. Moteris linkusi „prikąsti liežuvį“ ne vien dėl socializacijos ar aplinkos spaudimo. Šį polinkį daugiausia lemia smegenų struktūra. Net jei moteris norėtų tučtuojau išreikšti savo pyktį, jos smegenų grandys mėgina nuslopinti šią reakciją, sukeldamos keršto ar ilgalaikio konflikto baimę. Moters smegenys yra sukurtos visomis išgalėmis vengti konflikto – šį impulsą lemia baimė supykdyti oponentą ir sugriauti su juo santykius. Impulsą gali lydėti staigus tam tikrų smegenų cheminių medžiagų, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, koncentracijos pokytis, kuris sukelia nepakeliamą, priepuoliui prilygstančią kančią, jei bendraujant jaučiamas pyktis ar įsiplieskia konfliktas.
Galbūt reaguodamos į šį didžiulį diskomfortą moters smegenys išsiugdė papildomų galimybių spręsti konfliktines situacijas ir jų išvengti – daugybę grandžių, kurios perima emocinius signalus ir juos „sugromuliuoja“, lygiai kaip karvė turi priedinę skrandžio kamerą, kurioje permalamas jau anksčiau nurytas maistas. Tam pritaikytos itin erdvios moters smegenų sritys – priekakčio smegenų žievė ir priekinė juostinė smegenų žievė. Jos yra moters smegenų priedinio skrandžio atitikmuo pykčiui sugromuliuoti. (…)
Tyrimai rodo: kai žaidžiant įsiplieskia konfliktas ar kyla ginčas, mergaitės paprastai nusprendžia pasitraukti iš žaidimo, taip išvengdamos pikto apsižodžiavimo, o berniukų žaidimas paprastai tik dar labiau įkaista – jie ima aršiai ginti savo poziciją ir gali valandų valandas ginčytis, kuris yra viršiausias ar kuriam priklauso teisė į visų geidžiamą žaislą. Jei moterį pribloškia žinia apie jos vyro romaną arba vaikui gresiantį pavojų, jos pyktis būna trumpas, o emocijos greitai nurimsta. Ji stengiasi išvengti demonstratyvaus pykčio ir konfrontacijos lygiai taip, kaip vyras stengiasi išsisukti nuo akistatos su emocijomis.
Mergaitės ir moterys ne visuomet pajunta migdolinio kūno sužadintą tiesioginį stiprų pykčio priepuolį, kokį paprastai patiria vyrai. Prisimenu, kaip kartą kolega su manimi pasielgė ne itin garbingai ir aš, parėjusi namo, apie tai papasakojau vyrui. Jis bematant įniršo ant mano kolegos ir negalėjo suprasti, kodėl aš neįniršusi taip pat, kaip ir jis. Užuot smegenyse sukėlęs greitą veiksmo impulsą, kaip nutinka vyrams, pyktis merginų ir moterų smegenyse pirmiau eina į vidinio jausmo, skausmingos konflikto nuojautos ir verbalinio bendravimo grandis. Prieš kaip nors reaguodama į kolegos poelgį, jaučiau būtinybę gerai „sugromuliuoti“ incidentą. Moterys, ant ko nors supykusios, pirmiausia linkusios pasikalbėti su kitais žmonėmis. Tačiau mokslininkai svarsto: nors moteris, apimta pykčio, ne taip operatyviai griebiasi veiksmų, įjungusi savo sparčiau veikiančias verbalinio bendravimo grandis, bet ji gali oponentą užversti tokia piktų žodžių lavina, kokios vyrų smegenys sukelti nesugebėtų. Tipiški vyrai pasako mažiau žodžių ir kalba sunkiau nei moteris, taigi frustracinėje situacijoje jie yra lyg verbaliai neįgalūs. Vyro smegenų grandys greičiau duoda signalą kūnui pereiti prie fizinės pykčio išraiškos, ypač jei jo pyktį dar paaštrina negebėjimas deramai atsikirsti moteriai žodžiais.
Neretai konsultuojamos poros, kuriai sunkiai klostosi tarpusavio santykiai, problema yra ta, kad vyro smegenų grandys greitai paskatina jo piktą ir agresyvią reakciją, dėl kurios moteris įsibaimina ir emociškai užsidaro. Ikiistorinis įrašas smegenyse jai sako, kad situacija pavojinga, bet jei ji nutrauks santykius, neteks maisto ir apsaugos teikėjo ir jai gali tekti verstis vienai. Jei pora lieka įkalinta šio akmens amžiaus konflikto rėmuose, jo išspręsti neįmanoma. Man neretai pavyksta padėti klientams suvokti, kokios skirtingos yra vyro ir moters smegenys bei jų pykčio ir saugumo užtikrinimo grandžių veikimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

I. Lebrikaites nuotr.

Atrasta, kad atliekant įdomius, dinamiškus, originalius ir tikslius fizinius bei kognityvinius pratimus padidėja neuronų kiekis galvos smegenyse. Kitaip tariant, galima keisti galvos ir nugaros smegenis, jas lavinti arba atkurti jų funkcijas, tik reikia žinoti, kaip tai daryti. Lietuvos Kūno kultūros akademijos rektorius prof. Albertas Skurvydas savo naujausioje knygoje „Modernioji neuroreabilitacija: judesių valdymas ir proto treniruotė“ aiškiai ir paprastai išdėstė, kokie pratimai yra efektyviausi, kaip smegenų lavinimui galima panaudoti robotus, neuroprotezus ir vaistus.
Knygoje „Modernioji neuroreabilitacija: judesių valdymas ir proto treniruotė“ galima rasti patarimų kritiško, logiško ir inovatyvaus mąstymo ugdymui. Pavyzdžiui, norint geriau atsiminti, būtina: koncentruoti dėmesį, sukurti asociacijas, sujungti žodžius (koncepcijas) su vaizdais, daug kartų garsiai kartoti, nepersitempti. Tai pat būtina darysi sąsajas su konkrečiu laiku, gerai išsimiegoti, jei galima, informaciją reikia rimuoti ir galiausiai atsipalaiduoti. Pasak knygos autoriaus, intelekto treniravimo esmė – labiausiai treniruoja įvairovė. Kuo įvairesnė socialinė ir ekonominė aplinka, tuo labiau ji treniruoja žmogaus intelektą. Jei aplinka yra statiška, ji neskatina proto tobulėti.
„Vieni svarbiausių labai protingų ir veiklių žmonių bruožų yra gebėti prognozuoti būsimus įvykius, neatidėlioti svarbiausių darbų, dirbti komandoje siekiant, kad laimėtų visa komanda, o ne vienas jos narys, gebėti pirmiausia suprasti kitus ir tik po to stengtis, kad suprastų tave ir svarbiausia – nuolat save analizuoti ir tobulinti“, – tokią genialumo formulę atskleidė A. Skurvydas savo knygoje, kuri naudinga kiekvienam, norinčiam praplėsti savo proto galimybes. Medicininių leidinių leidyklos UAB „Vitae Litera“, kuri ir išleido minėtąją knygą, direktorės Valdonės Valienės teigimu, prof. Alberto Skurvydo knyga yra unikali ir išskirtinė. „Mūsų smegenys yra svarbiausias organas, kurio bet koks sutrikimas gali turėti dramatiškų pasekmių. Naujausiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad sisteminga proto treniruotė, gali ne tik reabilituoti smegenų funkcijas, bet ir efektyviau išnaudoti jų galimybes. Džiaugiamės, kad galėjome išleisti šią sencacingą knygą, kuri pagelbės neuroreabilitacijos specialistams, ligoniams ir  sveikiems žmonėms“, – sakė V. Valienė.

Inga Lebrikaitė

Lietuvos užsienio politikos vadovai dar kartą bando įsteigti veiksmingą dešinės transatlantinės minties „smegenų centrą“ ir tiksi, kad jo sėmės laidu taps prezidento Ronaldo Reagano vardas.

Šiemet minimos Ronaldo Reagano, vieno sėkmingiausių JAV prezidentų ir vieno ryškiausių XX a. politikų, šimtosios gimimo metinės tapo savotiškos „reiganianos“, nusiritusios per Vidurio ir Rytų Europos valstybes, priežastimi. Amerikos prezidentas, kadaise įkvėpęs laisvės siekį visai sovietų pavergtai Europai, tiesiai įvardijęs Sovietų Sąjungą blogio imperija ir padaręs viską, kad ši būtų parklupdyta, o Europa – išvaduota nuo komunizmo, daugeliui ir šiandien išlieka sektinu pavyzdžiu. Jo vardu vadinamos gatvės ir aikštės, Tbilisyje ir Varšuvoje pastatyti paminklai.
Lietuva, kurios sostinė Vilnius kadaise paskelbė R.Reaganą savo garbės piliečiu, irgi įsitraukė į šią „reiganianą“. Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pimininkui Emanueliui Zingeriui šovusi mintis R.Reagano vardu pavadinti Šiaulių oro uostą baigėsi žinybiniu nesusipratimu – parlamentaras nežinojo, kad šalia karinės oro bazės, kurioje dislokuoti Baltijos oro erdvę saugantys NATO šalių naikintuvai ir kuriai norėta suteikti didžiojo amerikiečio vardą, yra dar civilinis, priklausantis savivaldybei. Jos administracija gerokai nustebo, pirma gavusi iš Seimo rekomendaciją pakrikštyti savo oro uostą R.Reagano vardu, o netrukus – prašymą šios rekomendacijos nesvarstyti, nes Užsienio reikalų komitetas apsirikęs. Tiesą sakant, jei šiauliečiai būtų geriau pažinoję E.Zingerį, kurio išsiblaškymas seniai virtęs anekdotų šaltiniu, nebūtų taip stebėjęsi.
Užtat kita Lietuvos užsienio politikos vedlių iniciatyva – įkurti R.Reagano vardo Laisvės centrą – kol kas sėkmingai skinasi kelią. Prieš porą savaičių, lapkričio 25-ąją, artėjant Sovietų Sąjungos žlugimo 20-mečiui, Seime JAV R.Reagano fondo pirmininkas Johnas Heubushas ir parlamentaras Mantas Adomėnas pasirašė ketinimų protokolą steigti Laisvės centrą. Iš Lietuvos pusės, be minėto Seimo nario, steigėjais dar tapo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Seimo URK pirmininkas E.Zingeris, Seimo pirmininkės patarėjas politologas Laurynas Kasčiūnas bei kelios viešosios įstaigos – Demokratinės politikos institutas, kurio valdybos nario pareigų per vėlai atsisakęs M.Adomėnas pavasarį tik per plauką neprarado Seimo nario mandato, ir Rytų Europos studijų centras, kadaise įkurtas kaip bendras Užsienio reikalų ministerijos ir Tarptautinių santykių bei politikos mokslų instituto projektas.
Planuojama, kad savo veiklą Lietuvoje R.Reagano fondas pradės jau kitais metais ir taps tiek Amerikos dešiniųjų minties sklaidos vieta, tiek „smegenų centru“, kuriame bus vykdomi įvairūs strateginiai analitiniai tyrimai.
Centro įkūrimo idėjos autorystę prisiima A.Ažubalis, „Veidui“ sakęs, kad tokia mintis aplankiusi jį viešint Vokietijoje. „Berlyne minint žymaus JAV diplomato ir visuomenės veikėjo Richardo Holbrooke’o metines, labai nustebau pamatęs, kad renginys vyksta „Amerikos namuose“ – visuomeniniame centre, kuriame gali jaukiai jaustis kiekvienas proatlantistiškai nusiteikęs vokietis, – pasakoja A.Ažubalis. – Tai ne vien politinių, bet ir kultūros bei meno renginių centras. Žinoma, kadangi velionis R.Holbrooke’as buvo žymus Demokratų partijos rėmėjas, centras Berlyne užsiima labiau amerikietiškojo liberalizmo minčių sklaida. Tuomet ir pagalvojau – kodėl nebūtų galima įkurti Vilniuje analogiško centro, tik skleidžiančio dešiniąsias, JAV respublikonų partijai artimas idėjas?“
Parengiamąjį darbą atliko Lietuvos ambasada Vašingtone, susisiekusi su R.Reagano fondu, o šis savo ruožtu kaip tik užsiiminėjo savo atstovybių plėtra Europoje. Interesams sutapus, reikalai pajudėjo. „Gruzinai ir lenkai R.Reaganui pastatė paminklus, o mes skleisime jo žodį“, – juokauja A.Ažubalis.

Neleisti M.Adomėno monopolijos

Kai pradiniai darbai jau buvo nuveikti, į R.Reagano centro kūrimą aktyviai įsitraukė ir M.Adomėnas, kurio veiklą bandant prisidurti vieną kitą litą per Demokratinės politikos institutą ar įvairius fondus pernai plačiai aprašė „Veidas“ ir tai tapo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos tyrimo priežastimi. Nors dėl formalumų M.Adomėnas Seimo nario vietą tuomet išsaugojo, bet įtarus kolegų požiūris į jo aktyvumą įvairioje „užklasinėje veikloje“ išliko. Ypač kad kuriamas centras turės teisę dalyvauti visuose konkursuose dėl fondų skirstomos finansinės paramos.
„Atvirai sakant, R.Reagano centro įkūrimą forsavome, nes nenorėjome, kad M.Adomėnas vienas pats sau jį įsikurtų, o vėliau spekuliuotų garsiu vardu, rengdamas įvairius projektus ir gaudamas jiems paramą iš įvairių fondų tiek Lietuvoje, tiek JAV, – „Veidui“ sakė vienas konservatorius, susijęs su R.Reagano metinėms skirtų renginių Lietuvoje organizavimu. – Iš pradžių jis norėjo viską padaryti savojo Demokratinės politikos instituto pagrindu, ir jei ne mes, privertę išplėsti steigėjų ratą, R.Reagano vardas būtų buvęs monopolizuotas.“
Reikia pabrėžti, kad R.Reagano Laisvės centro negalima painioti su tuo pat metu įsikūrusiu R.Reagano klubu, vienijančiu dešiniosios pakraipos akademinį jaunimą, tačiau neturinčiu juridinio asmens statuso, neketinančiu siekti savo veiklai fondų paramos ir su Laisvės centro steigėjais susijusio tik per asmenines pažintis.

Centrų yra, produkcijos nėra

R.Reagano centro steigimas – nebe pirmas bandymas Vakarų pavyzdžiu įkurti Lietuvoje „smegenų centrą“, kuris analizuotų šalies vidaus ir užsienio politiką, raidos tendencijas, kylančias ir potencialias grėsmes, teiktų rekomendacijas politikams ir diplomatams, kaip spręsti problemas, su kuriomis susiduria valstybė. Vakarų pavyzdžiu tokie „smegenų centrai“ būna ne tik vykdomosios valdžios pagalbininkai, bet ir vieta, kur po rinkimų opozicijoje atsidūrę politikai gali kurti grįžimo į valdžią strategijas, o iš aktyvios politikos pasitraukę veikėjai dalytis patirtimi su jaunimu ar užsiimti moksline veikla.
Pirma tokio tipo įstaiga – Strateginių studijų centras (SSC), įkurtas 2004 m. Jo steigėjais tapo Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos bei Valstybės saugumo departamentas, o neformaliu, bet tikruoju krikštatėviu – vėliau liūdnai pagarsėjęs „valstybininkų“ klano įkūrėjas, URM sekretorius Albinas Januška.
Įsikūrė centras URM patalpose, vadovu paskirtas buvęs vienos iš VSD valdybų viršininkas politologas Egidijus Motieka. Netrukus ir pati įstaiga įgijo neoficialų „Motiekos centro“ pavadinimą, nes jis ir buvo pagrindinis tyrėjas. Tai SSC ir pražudė – neabejotinai talentingas, tačiau kaip ir daugelis akademinio pasaulio atstovų savuoju neklaidingumu įtikėjęs E.Motieka netruko susikirsti tiek su steigėjais, tiek su kitais tyrėjais. Finansavimas ėmė trūkinėti, pats E.Motieka trenkęs durimis išėjo, ir 2009-aisiais SSC tyliai mirė.
Kiek vėliau už SSC, Lietuvai aktyviai įsitraukus į demokratijos plėtrą posovietinėje erdvėje, o Europai ir JAV pradėjus skirti tam pinigų, TSPMI bazėje susikūrė Rytų Europos studijų centras (RESC), kurio vadove tapo buvusio TSPMI direktoriaus Raimundo Lopatos dešinioji ranka Kristina Vaičiūnaitė. Diplomatų teigimu, šiuo metu RESC veikia sėkmingai ir netgi pats išsilaiko iš įvairių europinių projektų vykdymo, tačiau rimta analitine veikla neužsiima, nes neturi tam nei jėgų, nei laiko.
Tris šiemet pagamintas padėties Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvos santykių su Lenkija analizes RESC atliko su dar viena į „smegenų centrą“ pretenduojančia įstaiga – Rytų geopolitikos studijų centru, vadovaujamu Gretos Tučutės. Pažintis su abiejų centrų gaminama produkcija leidžia teigti, kad jos kokybė visiškai atitinka TSPMI doktorantų ir žiniasklaidos apžvalgininkų lygį. Nėra ko stebėtis, kad tiek Užsienio reikalų ministerija, tiek kitos žinybos nori kažko daugiau.
Esminis klausimas – ar kuriamas R.Reagano Laisvės centras pajėgs tapti „smegenų centru“, kuriame šalia projektų įgyvendintojų ir fondų įsisavintojų bus ir smegenų? A.Ažubalis įsitikinęs, kad taps. „Galėsime susitikti pakalbėti apie tai po metų, ir pamatysite, kad centro veikla tuo metu tikrai bus pastebima, – tikino „Veidą“ vienas Laisvės centro steigėjų. – Puikiai žinau, kad vidaus ir užsienio politiką profesionaliai analizuojančių intelektualų ir apžvalgininkų, kurie bent jau pavadinimų ir terminų nemaišo, sluoksnis yra labai plonas, jų kiekis skaičiuojamas pirštais. Viena steigiamo fondo užduočių ir bus padaryti šį sluoksnį kiek galima gilesnį. Svarbiausia, tiek nuolatinis bendradarbiavimas su iš JAV atvykstančiais atstovais ir politikos ekspertais, tiek pats įpareigojantis R.Reagano vardas neleis sukompromituoti centro veiklos. Jei pamatysiu, kad veikla plėtojama blogai, pats, kaip steigėjas, jį uždarysiu.“

Pakartosiu a.a. neseniai anapilin išėjusio, teisėtai tautos sąžine vadinamo, J.Marcinkevičiaus mintį, kad nei lietuvių tauta, nei Lietuvos piliečiai nėra valstybės šeimininkais. Vystydami šią mintį ankščiau ar vėliau prieisime prie išvados, kad valstybę reikia pradėti kurti iš naujo. Ką tai reiškia? Visų pirma tai reiškia, kad reikalinga nauja valstybės atkūrimo ir jos valdymo filosofija, iš jos išplaukianti ideologija, programa, įvardijanti strategiją ir taktiką, ir atskiri, konkretūs programos įgyvendinimo projektai. Nei vienas, nei du ar trys žmonės to padaryti negali. Tą gali padaryti gal kokių 100 – 200  aukšto intelekto žmonių kolektyvas, žinantis šiuolaikinę filosofiją, valdymo teoriją, praktikuojantis savo kasdieninėje veikloje aukštą moralę, etiką ir savęs tobulinimą. Pažiūrėkime kiek nūdienos Lietuvoje veikia įvairių, gerai finansuojamų struktūrų, deklaruojančių aukštą profesionalumą ir gebėjimus. Jie konsultuoja valstybės valdymo institucijas, pradedant Seimu, Prezidentūra, Vyriausybe, ministerijomis ir baigiant savivaldybėmis, valstybės įmonėmis bei kitais ūkio subjektais. Jie teikia visuomenei valstybės, visuomenės ir ūkio valdymo filosofiją, ideologiją bei kitus konkrečius projektus. Televizijos kanalai, laikraščių puslapiai mirgėte mirga nuo visokiausių LLRI, įvairių bankų ekspertų, visokiausių“ mokslo slėnio“ struktūrų, politologų ir“ kitokių -ogų“ viešų – verbalinių bei oficialių rašytinių analizių, konsultacijų, programų, projektų, prognozių ir pamokymų. O Lietuvos valstybės laivas skęsta, jis grimzta vis giliau ir giliau. Kas gali, patys iš jo evakuojasi, bėga į kitas valstybes. Kodėl? Tik todėl, kad tėvynėje nemato jokio šviesos spindulėlio tamsiame tunelyje. Jie norėtų burtis, vienytis, kovoti su negerovėmis, pamatyti tą šviesos spindulėlį, vienytis apie jį, bet jo kaip nėra taip ir nėra. O vienas lauke ne karys…Todėl jie daro tai, ką priversti daryti.

Dabar grįžkime prie konkrečių veiksmų programos, gal tiksliau pradinės idėjos. Pradžiai reikia kelių žmonių, kurie patikėtų VAKI įkūrimo idėjos naudingumu ir jos realizavimo praktine galimybe bei sutiktų būti steigėjais. Steigėjai bendru sutarimu pasirinktų šios struktūros teisinę formą, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, tarkime viešąją įmonę, o gal ir kitą organizacijos teisinę formą (steigėjai susitars dėl teisinės formos).

Filosofai, politologai ir kiti intelektualai laukia kažkokios tai piliečių, nepatenkintų savo valstybės politinio, ūkio, visuomenės valdymo sistema ir laukia tos kritinės masės nepasitenkinimo išraiškos, gal revoliucijos, gal masinių demonstracijų, nušluosiančių oficialią, visiems matomą valdžią ir ją parenkančią, slaptąją, tačiau tikrąją valdžią. Bet to nebus. Tai būtų visa griaunanti jėga, po kurios vėl reikėtų viską kurti iš naujo.  O kas tai kurtų? Vėl tie patys slaptų sąmokslų aktyvūs ir nedori dalyviai, gal dar blogesni, nei dabartiniai. Argi neužtenka istorijos pamokų? Kas įvyko Rusijoje po rusų demokratinės 1917 m. vasario revoliucijos? Lenino bolševikų spalio mėn. ginkluotas perversmas, finansuotas Rusijos priešų. Kokia buvo šio perversmo pasekmė? Pagaliau, kas įvyko Lietuvoje po dainuojančios mūsų išsivadavimo kovos? Kas pasinaudojo tos pergalės vaisiais ir kur atvedė mūsų tautą ir valstybę? Prie jos galimo greito bankroto ir tautos išsibėgiojimo. Pavyzdžių gausybė.  Taigi belieka tik taiki kova, paremta jos vykdytojų aukšta morale, kompetencija ir kūrybiniu darbu, darbu ir dar kartą darbu. O kritinė visuomenės masė, kuri nepalaiko dabartinės valdžios ir gali būti pergalės garantu, ar ji yra? Tvirtai atsakau, taip yra. Ypač sostinėje Vilniuje. Juk per 50 proc. rinkėjų neatėjo į rinkimus, tuo išreikšdami savo nepritarimą egzistuojančiam valstybės ir visuomenės valdymo modeliui, visoms partijoms ir visų lygių valdžiai. Tuo ji parodė savo sąmoningumą ir nepasitikėjimą valdžia bei valdymo sistema. Laikas pradėti daiktus vadinti savais vardais, neklausyti paistalų, kad „demokratinėje visuomenėje tai normalu“, „mes patenkinti rinkėjų pasitikėjimu valdančiąją dauguma“ arba „rinkėjai palaiko opozicines partijas“ir panašiai. Visa tai partinė propaganda, visiškai neatspindinti tikrovės. Juk  visi balsų pirkimo atvejai (o kiek masiškai viena ar kita forma jų buvo, tai niekas neskaičiavo) susieti su asocialiais (balsų pardavėjai) ir antisocialiais (balsų pirkėjai) žmonėmis bei neįgaliais ir labai senyvo amžiaus rinkėjais, kuriuos apgavystėmis ir nerealiais, neįvykdomais pažadais papirko tie patys antisocialūs apgavikai. Tai kokios visuomenės kritinės masės mums dar reikia? Pasiūlykime jai teisingą filosofiją, ideologiją, patrauklią programą bei aiškius, suprantamus, realius jos įgyvendinimo projektus ir, būtent, ši nepatenkintos, aukštos sąmonės visuomenės dalis taps aktyviausiais rinkėjais, ateis pasirinkti „šviežių, jiems patinkančių produktų“, kurių „dabartinėje politikų rinkoje“ jie neranda.

Minėtam šviesos spindulėliui, pradžią galėtų duoti Valstybės atkūrimo konsultacinis institutas (toliau VAKI), arba tiesiog Valstybės atkūrimo institutas (VAI) siekiantis pateikti visuomenei ir konkrečioms valstybinio reguliavimo institucijoms patrauklų intelektualaus darbo produktą – valstybės atkūrimo filosofiją, ideologiją, strategiją ir taktiką. Aplink jį susivienytų visos gėrio viešajam interesui sąžiningai siekiančios demokratinės jėgos ir spindulėlis pavirstų galinga šviesa, panaikinančia šešėlius.

Kas galėtų būti siūlomo darinio narių šaltiniu. Manau, kad senjorai ir greitai tapsiančių jais atstovai, turintys gyvenimo patirtį, aukštą intelektą, moralę ir norą bei aukštųjų mokyklų vyresniųjų kursų studentai, greitai tapsiantys intelektualaus darbo bedarbiais, o taip pat  bakalaurai, magistrai, kartais  net mokslų daktarai, jau dalinai ar visiškai esantys intelektualaus darbo bedarbiais, suvokiančiais savirealizacijos problemas Lietuvoje. Manau, kad ir užsienyje esantys aukšto intelekto bei moralės žmonės mielai prisidėtų prie VAKI veiklos, matydami  pirmuosius realaus darbo vaisius, tarkime gerus  pilietybės, partijų, rinkimų, asociacijų, pensijų, senaties už sunkius ekonominius nusikaltimus panaikinimo, valstybės tarnybos ir t.t. įstatymų projektus bei panašiai.  VAKI kūrimo pradiniame etape (beje ir visą laiką) parodytų visuomenei šios struktūros apsaugą nuo patekimo į ją antisocialių – griaunančių ir kitus slopinančių asmenybių.  Įdėtų tokius saugiklius, kad ten nepatektų nei vienas žemos moralės buvęs aukštas politikas ar politinio pasitikėjimo pareigūnas.  Visa siūlomos struktūros veikla  būtų grindžiama jos narių kokybės prioriteto prieš kiekybę, aukštos moralės ir efektyvios narių veiklos sisteminio palaikymo principais, kuriuos atspindėtų VAKI vidiniai teisės aktai, reglamentuojantys jos veiklą bei konkreti organizacinė  struktūra.

Ši siekiamybė būtų įgyvendinama be baimės, atvirai, skaidriai ir sąžiningai, visuomenei demonstruojant, organizacijos praktinę veiklą, atspindinčią minėtus principus. Tokia patirtis egzistuoja ir žinoma daugeliui, kas to nori ir siekia išlaikyti tikrąjį savo žmogiškąjį veidą ir dėl šios priežasties negali surasti nišos padoriai savo veiklai, nenori susitapatinti su bankrutavusiomis politinėmis partijomis ir valdžios struktūromis. Ar yra tokių žmonių Lietuvoje ir emigracijoje?  Aš tikiu, kad tokių žmonių yra ganėtinai daug, laukiu kol jie atsilieps ir siūlau imtis kūrybinės iniciatyvos, atmesti tą nereikalingą kuklumą, gal nuolankumą, o gal ir nepasitikėjimą savimi, taip būdingą doriems lietuviams.  Reikia mokytis, šiuo atveju ir iš priešų – antisocialių asmenų, kurie pateikia save visažiniais, viską mokančiais ir galinčiais sukuri gerą valstybę bei ją valdyti. Tik atsakomybės jausmo neturėjimas, žema moralė, turto siekis ir  nesugebėjimas atskirti gėrį nuo blogio leidžia jiems būti aktyviais ir superlandžiais, greitai pasiekiančiais aukštus valdžios postus. O jų apgaulinga veikla ankščiau ar vėliau išaiškėja. Tad ir jų antipodams – sąžiningiems, aukštos moralės ir kompetencijos žmonėms, kurių dauguma, jau seniai laikas išmokti greičiau atpažinti antisocialias asmenybes, kurių pilna dabartinės valdžios ir verslo struktūrose, išvesti jas į dienos šviesą, įrodyti visuomenei savo pranašumą prieš juos, kas neįmanoma be konkrečios aktyvios veiklos.

Laukiu atsiliepiant žmonių, palaikančių šią idėją, kad galėtume detaliai aptarti jos įgyvendinimo projektą, jo vystymo perspektyvas ir pradėti konkrečią veiklą. Juk „ne šventieji puodus lipdo“, ar ne?

P.S. Galima nebijoti, kad šią idėją kas nors „pasisavins“; jie vis tiek nesugebės jos įgyvendinti, nes ją įgyvendinti gali tik padorūs žmonės, kuriems blogos mintys neateina į galvą.

Jonas Mažintas

BFL

Tokią išvadą formuluoja Rajota Kanajis (Ryota Kanai), su kolegomis iš Londono universitetinės kolegijos aptikęs, jog žmonių, kurių dėmesį lengva išblaškyti, smegenų pilkosios medžiagos kiekiai yra didesni už vidutinius.