Sukurti ar atkurti valstybę nelengva, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną. Tačiau jei nors kažkelintas politikas paskaitytų intelektualų politines įžvalgas, Lietuvos raida gal būtų kryptingesnė ir spartesnė.

Lietuviams artėjant prie 1918-ųjų vasario 16-osios reikėjo net tokios diskusijos: kuri intelektualų anuomet vartota sąvoka būtų tinkamiausia įkursimam savarankiškam politiniam ir teritoriniam lietuvių tautos dariniui vadinti – tėvynė, valstija, viešpatystė, ciecorystė, valdystė, šalis, kraštas ar valstybė. XX a. pradžioje apsistota ties valstybės sąvoka. Dar sudėtingiau buvo apibrėžti ir sutarti dėl valstybės idėjos turinio.

Kaip parodė tolesnių ginčų dėl mūsų valstybės krypties 97-eri metai, prabėgę nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, sukurti ir atkurti valstybę sunku, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną.

„Diskusijos apie Lietuvos valstybę, prasidėjusios XX a. pradžioje ir besitęsiančios lig šiol, susijusios su skirtingu žmonių bendruomenės suvokimu, kas yra laisvė, dėl ko mes kovojame ir ko siekiame. Iš čia ir tas nusivylimas, kad ne dėl tokios laisvės kovojome. Taip buvo ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų“, – pastebi valstybės lietuviškosios sampratos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Istorijos instituto podoktorantūros stažuotojas dr. Justinas Dementavičius.

Dažnai apie nepriklausomos valstybės siekį kalbama labai abstrakčiai, jos turinys iki galo neišsakomas. O reikia kalbėti plačiau: kas yra lietuvis, kas svarbiau – tauta ar liaudis, kuris interesas svarbesnis – ekonominis, politinis ar kultūrinis. XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos intelektualai gana aiškiai reiškė politines idėjas, kas jiems yra laisvė, kaip jie supranta asmenį, politinę bendruomenę, kas joje svarbiausia, samprotavo, kad valstybė yra daugiau nei gyventojai, teritorija ir suverenumas.

Buvo diskusijų ir apie kažkokį specifinį lietuvišką valstybės modelį. Tačiau, pasak J.Dementavičiaus, nieko ypač naujo tokiomis kalbomis nesukūrėme, nes ir negalėjome to padaryti. Graži ambicija – kad tauta turi išsiskleisti kultūriškai, bet kai kuriamos politinės institucijos, originaliems būti sudėtinga. Politiniai režimai, gerosios ir blogosios jų formos apibrėžti klasikinės politinės filosofijos, tik jie pritaikomi konkrečiame kontekste. Tad, pasak J.Dementavičiaus, svarbiausia paisyti tarpukario filosofo Stasio Šalkauskio įvardyto labai gražaus principo „momento reikalai ir principų reikalavimai“: reikia gyventi čia ir dabar, bet visuomet remtis į nekintamas dorovines nuostatas. O ~idee fixe~ apie dausuvas telieka grožinei kūrybai.

Kitas klausimas, kiek intelektualų mintys daro įtakos politikų sprendimams.  J.Dementavičius neabejoja, kad XIX a. sujudimas dėl lietuvių tautos atgimimo buvo neįmanomas be tam tikro akademinio pasirengimo ir supratimo apie naują tautos koncepciją – ne visų tautų suliejimą, o atskirtas kultūrines bendruomenes, iš kurių kyla specifinė politinė ir ekonominė tvarka. Kad tokia idėja gimtų, reikėjo tam tikro intelektinio lūžio, kurį išsakė Simonas Daukantas. Motiejus Valančius suvokė  būtinybę iškelti lietuvių kultūrą, jis išdrįso po 1863 m. sukilimo nepaklusti valdžios sprendimui dėl lietuviškų rašmenų draudimo, o tam reikėjo intelektinių pastangų įveikti tradicinį Katalikų bažnyčios paklusimo valdovui principą.

Lietuvos valstybės formavimuisi darė įtaką tai, apie ką diskutavo intelektualai, kas buvo sakoma universitetų auditorijose. Liaudininkiškoji pakraipa atėjo iš Rusijos universitetų auditorijų. Tautininkų po 1926 m. perversmo bandyta įgyvendinti politika tam tikra prasme irgi kilo iš intelektinių idėjų, pagrįsta tam tikra filosofija – autoritetų iškėlimo, žmogaus pajungimo tautos naudai. Tautininkų idėja, kad viskas turi kilti iš tautos, perimta iš Europos romantikų, tautininkai cituodavo ir fašistinės minties klasikus, kurie pagrindė tautos iškilimą. Krikščionių demokratų nemažai buvo su europinio lygio filosofiniu pasirengimu. O universiteto profesorius Mykolas Romeris sukūrė tuometę konstitucinę doktriną, kurios idėjomis remiasi ir dabartinė.

Politine mintimi europiniame kontekste prilygome kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, o intelektualų įtaka Lietuvos Pirmosios Respublikos kūrimo procese buvo didžiulė.

Atkuriant valstybės nepriklausomybę vėl neabejotinai svarbus buvo intelektinės minties tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje indėlis. Išeivijos intelektinės srovės – krikščioniškoji demokratinė ir ypač liberalioji „Santara-Šviesa“, kuri, kitaip nei katalikiškoji, bendravo su okupuotoje Lietuvoje gyvenančiais tėvynainiais, buvo atsisukusi veidu į Lietuvą, darė įtaką Lietuvos intelektualų sluoksniuose.

Tačiau, kaip pastebi J.Dementavičius, kitas klausimas, kokių minčių, politinių įsitikinimų pagrindu buvo atkurta nepriklausoma Lietuva: „Lūžis negali įvykti per vieną naktį – penkiasdešimt metų buvome mokomi kalbėti apie politiką tam tikru būdu. Galėjo tai nepatikti, tačiau tikėjimas geresniu ekonomine prasme gyvenimu lig šiol išliko svarbesnis Lietuvos valstybės tikslas nei kultūrinis klestėjimas ar principingas valstybingumo teigimas. Daugiau kalbame apie ekonominį liberalizmą, nematydami žmogiškosios dimensijos. Šiuo požiūriu vis dar esame sovietiniai.“

Pirmoji Respublika koncentravosi į švietimą, dabartinė – į materializmą

Lyginti nebe intelektinę mintį, o konkrečius abiejų Respublikų politinių lyderių veiklos prioritetus, programas ir veikimo taktiką sudėtinga, nes valstybės padėtis yra skirtinga. Skiriasi žmonių pasaulėžiūra, prioritetai, valstybės vidaus ir užsienio kryptys. Skiriasi laikmetis.

„Gal skambės keistai, bet prieškariu nustatyti valstybės politikos kryptis buvo lengviau, – lygina Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Artūras Svarauskas. – Tada vyravo du pagrindiniai tikslai – padaryti Lietuvą lietuvišką ir įgyvendinti teritorinę valstybės programą.“

Prieškariu pamatines valstybės politikos kryptis apibrėžė etninių lietuvių siekis įsitvirtinti savoje valstybėje. Didžioji dalis jų buvo valstiečiai, vertėsi žemės ūkiu, todėl miestuose ir miesteliuose nemažą procentą gyventojų sudarė kitų tautybių piliečiai – lenkai, žydai. Pastarieji užėmė reikšmingas pozicijas pramonėje, versluose. O iki 1922 m. pradėtos įgyvendinti žemės reformos nemaža dalis žemės priklausė dvarininkams, kurie buvo lenkiškos kultūros skleidėjai. Todėl dėl pagrįsto lietuvių siekio įsitvirtinti miestuose bei žemės reformos, iš esmės neatlygintinai nusavinusios dvarus, kilo etninė įtampa tarp lietuvių, lenkų, žydų. Pasak A.Svarausko, šiandieninėje Lietuvoje šios problemos neaktualios, tačiau prieškariu tai buvo vienas labiausiai lietuvių visuomenę mobilizuojančių veiksnių. Tą suprato politikai, ir visų vyriausybių uždaviniai iš esmės nesiskyrė – įsitvirtinti mieste ir sukurti tautinį ūkį.

Šalia materialinio aspekto, tas pats pasakytina apie kultūros ir švietimo politiką. Kryptis – lavinti visuomenę (XX a. trečiajame dešimtmetyje maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų buvo beraščiai), plėsti švietimo sistemą (juk Lietuva iki 1922 m. savo teritorijoje neturėjo jokios aukštosios mokyklos) ir puoselėti tautinę kultūrą. Pastarasis aspektas ypač ryškus tapo prezidento Antano Smetonos valdymo metais ketvirtajame dešimtmetyje.

Tad, kaip pabrėžia A.Svarauskas, prieškario Lietuvos politinis elitas akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinio savo požiūriu į švietimo sistemą: „Dabar vyrauja sausą pragmatizmą ir materializmą konstruojančios veiklos kryptys. Kitaip tariant, aukštasis mokslas ir apskritai išsilavinimas matomas daugiausia per verslo, pajamų ir kitokių materialinių dalykų aspektus. Prieškariu daug dėmesio buvo skiriama ne tik šioms sritims, bet ir humanitariniam visapusiškam piliečio lavinimui, kuris leido turėti platesnę pasaulėžiūrą ir neapsiriboti tik pinigų kalimu.“

Kitas veiksnys, išskiriantis abiejų Respublikų politinio elito veiklos kryptis ir jos programas, – teritorinis valstybės aspektas. Pasak A.Svarausko, prieškariu iš esmės visa Lietuvos užsienio politika buvo paremta ant dviejų polių – Vilniaus ir Klaipėdos. Lietuvių siekis turėti šiuos miestus lėmė santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir didžiosiomis Europos galiomis.

Pirmiausia – Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Kaip žinome, jis Lietuvos Respublikos dalimi autonominėmis teisėmis išbuvo nuo 1923 iki 1939 m. Klaipėda Lietuvai atiteko po Lietuvos vyriausybės 1923 m. žiemą suplanuoto ir inscenizuoto sukilimo. Tai išties drąsus, gal net avantiūristinis sprendimas, kuris Lietuvai baigėsi laimingai. Klaipėda po daugelio šimtmečių tapo Lietuvos dalimi.

Avantiūristinis jis buvo todėl, kad lietuviai Klaipėdą kariniais veiksmais perėmė ne iš vokiečių, o iš tuo metu regioną administruojančios Prancūzijos. Kitaip tariant, lietuviai formaliai ėjo į konfliktą su viena iš Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų ir didžiąja Europos valstybe. Todėl Lietuvos politinio elito sprendimas ginklu prisijungti Klaipėdą buvo iš tiesų drąsus. Akivaizdu, kad kitaip pasielgti lietuviai negalėjo: Lietuva be Klaipėdos – valstybė „be plaučių“.

Vilniaus krašto klausimas buvo dar svarbesnis. Vilnius, kitaip nei Klaipėda, svarbus ne tiek ekonominiu, kiek moraliniu požiūriu. Tai Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pagrindas – istorinė Lietuvos sostinė dar nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Tačiau nuo 1920 iki 1939 m. rudens ji buvo Lenkijos dalis, todėl, kaip primena A.Svarauskas, visų Lietuvos vyriausybių, atskirų politikų ir kiekvieno susipratusio lietuvio pagrindinis tikslas („programa“) tarpukariu buvo susigrąžinti istorinę sostinę. Šis programinis teiginys raudonu siūlu driekiasi per visą tarpukarį. Raudonu dėl to, kad nemaža Lietuvos politinio elito dalis, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo ryškėti Hitlerio ekspansija Europoje (ir tapo aišku, kad vienas jo taikinių – Klaipėda), Vilniaus krašto grąžinimą siejo su SSRS.

Dabartinėje Respublikoje šių problemų nėra, todėl ir kai kurios politinės programos, tiksliau, idėjos, yra tolimos prieškario Respublikos nuostatoms. A.Svarauskas tai argumentuoja tokiais pavyzdžiais: vargu ar kas tarpukariu (ypač XX a. ketvirtame dešimtmetyje) Lietuvoje būtų supratęs idėją apie Lietuvos veiklos krypčių orientaciją į buvusias LDK teritorijas, nes tai prieštarautų tautinės valstybės modeliui. Taip pat mažai kam tada buvo priimtina Lietuvos politikos orientacija į Skandinavijos valstybės.

Skirtumas tarp dviejų Respublikų politikų ir visuomenės juntamas požiūryje į lietuvius, kurie gyveno ir dirbo iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 ir 1990 m. XX a. ketvirtame dešimtmetyje kalbų apie tai, kad dalis lietuvių tarnavo carinės Rusijos ar kaizerinės Vokietijos okupacinėse struktūrose, beveik neliko. Šiandieninėje Respublikoje kolaborantų (tikrų ir tariamų) paieškos yra labai gyvas ir efektyvus kai kurių politikų programinis veiklos variklis.

Panašumų abiejų Respublikų lyderiai turėjo ir turi sprendžiant lietuvių emigracijos klausimus. Kaip ir prieškariu, lietuviai yra viena labiausiai emigruojančių Europos tautų, tačiau aiškios strategijos, kaip tvarkyti šį klausimą, tada nebuvo. Nėra ir dabar. Pripažįstama, jog tai vienas probleminių klausimų, dažnai jis iškyla į viešąją erdvę, dauguma pasisako, kad tai negatyvus reiškinys, tačiau veiksmingų sprendimų, ką daryti, kad jis mažėtų, neatrandama.

A.Svarauskas primena, kad prieškariu Lietuvos politiniams lyderiams, ypač XX a. trečiajame dešimtmetyje, labai didelę įtaką turėjo Katalikų bažnyčia. Dvasininkai užėmė aukštus politinius postus – buvo ministrai, Seimo nariai. Jie darė ženklią įtaką ir švietimo sistemai. A.Smetonos valdymo metais pasaulietinės valdžios santykius su dvasine valdžia pradėta keisti, tai yra imta brėžti riba tarp šių dviejų valdžių (dėl to buvo kilęs nemenkas konfliktas), tačiau Lietuvoje Bažnyčios įtaka valstybei išliko reikšminga.

Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelė Europos valstybė, kurioje nebuvo įvesta civilinė metrikacija. Kitaip tariant, gimimo, santuokos, mirties aktai buvo registruojami tik bažnyčiose. Politiniai lyderiai nedrįso keisti šios situacijos – stokojo ryžto. Kaip žinome, katalikiškas mokymas netoleravo skyrybų, todėl paradoksalu, bet šalis tada buvo vienintelė Europoje, kurioje nefiksuota nė vieno oficialaus skyrybų atvejo. Žmonės šių procedūrų atlikti ar antrąkart tuoktis vykdavo į kaimyninę Latviją ar autonominį Klaipėdos kraštą. Ši kasdienio gyvenimo problema kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą valdžia. Dabartinė valdžia su tokia dilema nesusiduria.

Skirtumai tarp abiejų valstybių lyderių juntami ir kitais aspektais. Valdant valstybę A.Smetonai, Lietuvos politika kone visais klausimais iš esmės buvo nuosaiki, buvo pasisakoma už stabilumą, vengiama radikalių pokyčių. Dabar Lietuvos strategai nori pristatyti valstybę kaip drąsią ir aktyvią. Aktyvumas yra gerai, tačiau kartais tas aktyvumas nukreipiamas ne ta linkme, kuria reikėtų.

Galų gale amžinas klausimas: ar anuomet, prieš 97-erius metus, įkurdami Lietuvos valstybę ir 1990 m. ją atkurdami pasirinkome teisingiausią jos raidos koncepciją? Kaip kaimynei Estijai pavyko mus aplenkti pagal daugelį kriterijų? „Estijoje net sovietmečiu buvo daugiau intelektinės laisvės. O atgavę nepriklausomybę – gal dėl tarpukariu stipresnės pilietinės visuomenės – jie sugebėjo labiau remtis tarpukario patirtimi atkurdami to meto struktūras, daugiau investuoti į jaunimą, kuris tam tikru būdu nebuvo nutraukęs saitų su tarpukario tradicija“, – lygina J.Dementavičius ir pateikia kelis pavyzdžius.

Mūsų universitetinė struktūra – tai šiek tiek reformuota sovietinė. Estai reformavo universitetus pagal Vakarų Europos modelius, kartu išlaikydami savo tradicinę tarpukario struktūrą. Estiškos studentiškos korporacijos aktyvios ugdant jaunimą, tai vienos iš pilietinių struktūrų. Pas mus studentų atstovybė – didžiulė biurokratizuota struktūra, kuri imasi viską daryti už studentus, o pačių studentų iniciatyvos čia nedaug.

„Estai kryptingiau pataisė savo valstybės kelią. Mes esame per daug tolerantiški savo netolimai praeičiai“, – mano J.Dementavičius.

Politinio elito kokybė: formalūs rodikliai geresni nei veiklos rezultatai

Politikos turinį iš dalies lemia politinio elito kokybė. A.Svarausko vertinimu, skirtumas tarp prieškario ir dabartinio Lietuvos politinio elito kultūriniu, kitaip tariant, inteligentiškumo, erudicijos požiūriu – pastebimas. Pirmaisiais abiejų Respublikų kūrimosi metais į valstybės valdymą įsitraukė įvairių žmonių, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams pastebima, kad į Lietuvos parlamentą patenka keistų personažų, o tai kartais atsispindi Seimo ar Vyriausybės veikloje.

Vis dėlto A.Svarauskas primena, kad šie politikai atstovauja juos išrinkusiems piliečiams, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje piliečiai iš esmės jokios balsavimo teisės neturėjo. „Valstybę valdė prezidentas ir jam nuolankūs, tačiau nebūtinai kompetentingi politiniai lyderiai. Tada buvo reikšminga ir asmeninių, giminystės ryšių įtaka valstybės politikai. Kita vertus, kad ir kaip vertintume aukščiausio lygio politikų veiklos kryptis, tarpukariu, jau ketvirtajame dešimtmetyje „subrendus“ tautinei valstybei, jos politinių lyderių tonas, pavyzdžiui, užsienio politikos srityje, buvo daug santūresnis nei dabar“, – vertina A.Svarauskas.

Lygindama politinio elito struktūrą, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė kaip didžiausią skirtumą nurodo tai, kad tarpukario Lietuvoje didžiulis santykinis politinis svoris buvo agrarinio intereso. Anuomet valstiečiai liaudininkai ar jiems prijaučiantieji sudarydavę trečdalį ir daugiau parlamento, o dabartiniuose Seimuose šiam interesui atstovaujančiųjų labai nedaug.

Kitas skirtumas: tarpukario Lietuva buvo valdoma tautininkų, bet Seimo narių tautinė įvairovė buvo didesnė, maždaug dešimtadalis ir daugiau narių – ne lietuviai: kokie trys–penki lenkai, šeši septyni žydai, po kelis vokiečius ir rusus (o Seimai juk buvo daug mažesni nei dabar).

Dar vienas skirtumas: rinkimai anuomet vykę pagal proporcinę sistemą, be mažoritarinės, atskirų asmenų rinkimo, dalies, kuri dabar labai akcentuojama, nes žmonės nori rinkti asmenybes. Tarpukariu politikai buvo labiau siejami su jų atstovaujama partija, su jos ideologija.

„Jei lyginsime tarpukario Lietuvos politinį elitą su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis pagal tautinę įvairovę, buvome progresyvūs, o pagal profesinį atstovavimą atrodėme prastai: kitų šio regiono valstybių parlamentuose būdavo atstovaujama dešimčiai–penkiolikai profesijų, o Lietuvoje – penkioms–septynioms. Vyravo valdininkai – jie sudarė per trečdalį narių. Laisvųjų profesijų atstovai – mokytojai, gydytojai, inžinieriai sudarė tik mažą dalį. Tiesa, teisininkams buvo atstovaujama gausiau nei šiuo metu. Dabar šios profesijos žmonės nesiveržia į Seimą, matyt, dėl profesinio išskaičiavimo, nes darbas teisinėse institucijose daug prestižiškesnis nei Seime“, – lygina I.Matonytė.

Tarpukariu politiniame elite menkai atstovaujama buvo verslininkams, bet labai gausiai – žmonėms iš kaimo, žemvaldžiams, taip pat katalikų kunigams. Tarpukario Lietuvoje jie galėjo kandidatuoti į Seimą, aktyviai dalyvauti politikoje, nors tai kontrastavo su sekuliarinėmis tradicijomis, kurios reiškėsi daugelyje modernių to meto vakarietiškų valstybių. „Žemės ir kryžiaus sindromas Lietuvos politiniame elite buvo stipriai išreikštas ir suteikė savitumo“, – pastebi I.Matonytė.

Partinėje sistemoje dominavo viena – Tautininkų partija, kitos buvo mažesnės, o dabar vyrauja daugiapartinė sistema. I.Matonytė primena, kad buvo laikotarpis, kai ši sistema kreipėsi taip, kad, atrodė, nusistovės dviejų su puse partijos sistema, bet dabar nei Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, nei Socialdemokratų partija nebegauna daugiau kaip trečdalio balsų, o daug vietos politiniame lauke užima populistinės partijos.

Asmenybės vaidmuo, I.Matonytės manymu, dabar mažesnis nei tarpukariu. Tarpukariu jis buvo nuspalvintas A.Smetonos asmenybės ir veiklos. Dabar ir politinių asmenybių, ir galimybių joms reikštis daug daugiau. Tarpukariu buvo dvi trys interesų grupės, kurios reikšmingiau siejosi su politiniu elitu, tarp kurių svarbiausia buvo Katalikų bažnyčia. Dabar pilietinis tinklas, su kuriuo siejasi politinis elitas, gerokai didesnis ir dėl to dabartinės Lietuvos demokratinis veikimas kokybiškesnis.

Lyginantis su Vidurio ir Rytų Europos politiniu elitu tarpukario metais, I.Matonytės vertinimu, ypač didžiuotis ir gėrėtis mūsiškio išskirtinumu nėra pagrindo, nes geras išsilavinimas ir atsidavimas buvo būdingas visoms šalims, o kai kurių jų politinis elitas lenkė mūsiškį erudicija. Bet ir mūsų geopolitinės užduotys buvo kitokios, o joms spręsti reikėjo ne tiek erudicijos ir enciklopedinių žinių, kiek politinės valios ir ryžtingumo. Tad, politinio elito tyrėjos įsitikinimu, lietuviškas kaimiškas užsispyrimas kai kada buvo vertingesnis ginant valstybės interesus nei kažkoks sofistikuotas teorinis kuluarinis istorijos, menotyros detalių išmanymas.

Kokia mūsų dabartinio politinio elito kokybė Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentarų kontekste, galima palyginti vartant 2014 m. išleistą „Eurelite“ tęstinio palyginamojo tyrimo kolektyvinę monografiją (tarp jos autorių – dr. I.Matonytė ir dr. Gintaras Šumskas). Lietuvos parlamentinis elitas tarp kolegų, ypač čekų ar vengrų, išsiskiria aukštais formaliais išsilavinimo rodikliais (Lietuvoje sovietinių laikų diplomas prilygintas magistro studijoms, bet taip yra ir kitose šalyse). Tačiau kitas klausimas – kurios srities išsilavinimą turi į parlamentą atėję žmonės: formalus išsilavinimo kriterijus nublanksta žinant, kad Lietuvos parlamente trūksta teisininkų, vadinasi, stinga kompetencijos teisės srityje.

Lietuva iš visos Vidurio ir Rytų Europos išsiskiria menku mokytojų, švietimo darbuotojų skaičiumi. „Pedagogų, mokyklų vadovų buvimas parlamente politinio elito tyrimuose laikomas demokratinio parlamentinio elito ženklu, nes tai žmonės, kurie turi patirties rūpinantis viešaisiais bendruomenės reikalais. Klausimas, kodėl mūsų pedagogai neina į Seimą“, – politinio elito tyrimo rezultatus komentuoja I.Matonytė.

Gerąja prasme iš kitų regiono parlamentų išsiskiriame užsienio kalbų mokėjimu ir tarptautinio darbo, tarptautinės tinklaveikos patirties turėjimu: apie trečdalį Seimo narių yra turėję ilgesnės nei pusės metų mokymosi ir darbinės patirties vakarietiškos kultūros šalyse ir tik keletas – Rusijos universitetuose.

Tad formalieji rodikliai geri. Bet kažkas negerai toje mūsų rikioje, valdanijoje ar tėvykščioje, kaip valstybę vadino ankstesnių laikų intelektualai, nes vis dar neprilygstame net kaimynams nei pagal turtus, nei pagal laimingų žmonių skaičių, nei pagal gebėjimus, nei pagal pilietinį sutarimą, kur link eina mūsų valstybė. Dar blogiau – apie tai negirdėti nė bent kiek platesnio atgarsio diskusijų. Intelektualai, atlikę savo misiją Sąjūdyje, nustumti ar patys pasitraukė į politinę nuošalę. Politinių vizionieriškų veikalų sukurta, tačiau ar bent kaskelintas politinio elito narys yra apie juos girdėjęs? O Seime – kasdienės kiemo diskusijos, dažnai apie savo asmeninę gerovę ir biurokratines procedūras.

Lietuvai pasiekus tikslą tapti prestižinių ES ir NATO klubų nare tarsi praradome tolesnio siekinio orientyrą. J.Dementavičius nemano, kad čia problema – intelektualios politinės minties stygius. Daug teisės, filosofijos, politinės filosofijos veikalų parašyta tarpukariu, daug ir dabar. Tačiau anuomet intelektualų ir politinio elito bendruomenė bendravo glaudžiau. Gal kad buvo mažesnė? Bet faktas, kad dabar intelektualų įtaka politiniam elitui kur kas menkesnė.

„Visi, kurie dalyvauja politikoje, turi įsivaizdavimą, kas yra valstybė, tačiau, mano manymu, dažnai jis nėra apmąstytas, pasiduodama primityviam valstybės, kaip ekonominės gerovės siekimo, modeliui, supaprastinant, ką dar turėtų daryti valstybė. Problema – ne tiek intelektualų politinės minties stygius, kiek politinis elitas, kuris nesugeba kryptingai skaityti. Galų gale retas dabartinis politikas ir pats geba savarankiškai parašyti nuoseklų gerą publicistinį straipsnį. Daroma paprasčiau – pasitelkiami viešųjų ryšių specialistai, skelbiamos trumpos tezės, kurios politikų išmokstamos mintinai“, – konstatuoja J.Dementavičius.

Beje, tos tezės dažniausiai būna ekonominėmis temomis. Tai labiausiai ir rūpi žmonėms, nes, pasak J.Dementavičiaus, vis dar esame ūkininkai, tad ekonominis ūkininkiškas mąstymas mums aktualesnis nei pilietinis. Visuomenės pilietinis indeksas per pastaruosius metus vėl sumažėjo, o tai rodo, kad, nepaisant kalbų apie pilietinę visuomenę, kažkas ne taip su mūsų pastangomis įtraukti lietuvius į politiką, parodyti ją ne vien kaip šėtonišką, bet ir kaip, perfrazuojant filosofą Antaną Maceiną, erdvę šventiesiems. Bet kas dabar nori būti šventuoju?

J.Dementavičius pripažįsta: „Santykinai lengviau sukurti valstybę ir ją atkurti: tam reikia žmonių, kurie nori tai padaryti, ir gana aišku, kaip tai reikia padaryti. Bet valstybę nuolat kurti ir padaryti ją tokią, kokios norime, – labai sudėtinga, nes yra labai daug įsivaizdavimų, kaip tai padaryti. Valstybės kūrimas – nesibaigiantis projektas.“

Aušra Lėka

Rimantui Smetonai garsi pavardė pigiau įsigyti paveikslų nepadeda.

Buvusį dviejų kadencijų Seimo narį Rimantą Smetoną pastaraisiais metais retai išvysi viešumoje. Tačiau draugai puikiai žino, kur jį galima rasti: tai kone vienintelis Lietuvos eksparlamentaras, pasirinkęs savo dienas leisti nuosavoje Vilniaus centre esančioje meno galerijoje.
Atsitiktiniai smalsuoliai vis dar nustemba išvydę juos prie paveikslų pasitinkantį atpažįstamą veidą, o vyresnės kartos tapytojai ar ištikimi dailės mėgėjai neretai į paveikslais nuo grindų iki lubų nukabintą šeimininko kambarėlį ir puodelio arbatos užsuka. Jos išgerti, alkūne besiremdama į gero metro skersmens autentišką šešiolikto amžiaus Vilniaus gynybinės sienos mūrą, susigundė ir „Veido“ žurnalistė.

Dėmesys – išeivijos menininkams

Rimantas neslepia: menu domisi senokai, o dalis Pylimo galerijoje eksponuojamų dailės kūrinių priklauso jo asmeninei kolekcijai. Šios kolekcijos centre – tokių išeivijos menininkų, kaip Adomas Galdikas, Vytautas Kasiulis, Česlovas Janušas, Viktoras Vizgirda, tapyba bei jiems meistriškumu prilygstančių vietos menininkų paveikslai.
Yra neliečiamas kolekcininko fondas, kuris pajudėtų tik tokiu atveju, jei nebeliktų daugiau iš ko apmokėti galerijos sąskaitų, bet esama ir mainų fondo, į kurį nukreiptus meno kūrinius progai pasitaikius keičia nauji darbai. Tiesa, ne bet kokie: eksparlamentarui imponuoja sena gera lietuviška tapyba, o „eurostandartų“, postmodernių „meno objektų“ ar madingų saloninių autorių jo galerijai geriau nesiūlyti.
Tiesa, kaip ir visi į ateitį žvelgiantys kolekcininkai, Rimantas žvalgosi perspektyvių jaunų autorių, tačiau rasti tokių, kuriuos domintų tradicinės tapybos meistrystės paslaptys, o ne gerokai mažiau pastangų reikalaujantys šiuolaikiniai meninės saviraiškos būdai, nėra lengva užduotis.

Galeriją perėmė iš dukters

Galbūt pirmuosius meno kūrinius R.Smetona, Lietuvos prezidento Antano Smetonos brolio Igno anūkas, paveldėjo iš savo garsios šeimos? „Ką jūs, užaugau kaip paprastas kaimo vaikas. Tėvas rezistentas žuvo tais pačiais 1945-aisiais, kai aš gimiau. Pirmiausia Ukmergėje baigiau žemės ūkio technikumą, po to, siekdamas savo svajonės, specialiai įsidarbinau Lietuvos kino studijoje, kad gaučiau siuntimą studijuoti režisūrą Leningrade. Beveik du dešimtmečius dirbau Lietuvos televizijos ir „Lietuvos telefilmo“ režisieriumi. Jau tada būdavo įdomu muziejuose paveiksliukus apžiūrinėti, o kolekcionuoti pradėjau dar vėliau“, – kukliai dėsto galerijos savininkas.
Tačiau priduria, kad patiems galerininkams geriau meno kūrinių nekolekcionuoti. „Tai yra liga, kai pamatai gerą dailininko darbą – ir nori jį įsigyti. Kai turi vieną, norisi antro. Turi tą autorių – norisi kito. Ir taip be galo“, – atsidūsta R.Smetona, anaiptol nelyginantis nuosavos kolekcijos su rinkiniais, sukauptais „rimtų žmonių“, kuriems pats, kaip galerininkas, privačiai siūlo meno kūrinius.
Taip pat tvirtina, kad garsi pavardė pigiau įsigyti paveikslų jam netgi išeivijoje nėra padėjusi: „Pardavėjams rūpi tik mano piniginė, o ne šeimos istorija. Niekas dėl mano pavardės aukų nedaro – visi tik užsidirbti nori.“
Neišduoda ir to, kokio dydžio dabar yra jo kolekcija bei kurio dailininko paveikslai joje patys vertingiausi. „Žinote, būna dviejų rūšių kolekcininkai: vieni siekia, kad jų turimus lobius prestižinėse parodose išvystų kuo daugiau žmonių, kiti, priešingai, stengiasi pačius vertingiausius kūrinius slėpti nuo svetimų akių, kad šie nebūtų „nužiūrėti“. Aš veikiausiai prie tų antrųjų, nors ypatingų perlų mano asmeninėje kolekcijoje niekada nė nebuvo“, – atvirai pripažįsta pašnekovas.
Tai kaipgi kilo mintis steigti meno galeriją? „Prasidėjo viskas nuo to, kad mano jaunesnioji duktė Milda, ieškodama patalpų nuosavo verslo biurui, aptiko nuomojamas buvusios batų krautuvės patalpas Pylimo gatvėje. Tačiau biurui tiek ploto nereikėjo, todėl nusprendėme šalia įkurti ir nedidukę meno galeriją. Jos atidarymas įvyko 2010-ųjų pavasarį. Kol dirbau Seime, galerijai vadovavo Milda. Vėliau susiklostė taip, kad duktė ištekėjo ir šiuo metu augina mano anūką Pijų Vokietijoje, o aš, sulaukęs pensinio amžiaus, pasitraukiau iš politikos ir perėmiau vadovavimą Pylimo galerijai. Štai karaliauju dabar čia patenkintas, nes užsiimu tuo, kas pačiam malonu. Savo kandidatūros naujai Seimo kadencijai netgi nekėliau“, – pasakoja R.Smetona.
Netrukus naujai iškeptas galerininkas susidūrė ir su šio kultūringo verslo realybe. O ji tokia: išsirinkę patinkantį dailininką, potencialūs pirkėjai randa jo koordinates internete ir kūrinius pigiau įsigyja tiesiai iš dirbtuvės. Taip dailininkui atitenka pelnas, o galerininkui – tik išlaidos.
„Ir niekaip, žmogau, autoriaus šiandien prie savęs neprisiriši. Šią problemą spręsti galima tik dviem būdais: arba dailininkai sąmoningai galerijoms turėtų nuleisti paveikslų kainą, arba galerijos – rinkti iš jų mokestį už kūrinių eksponavimą. Nei vienam, nei kitam žingsniui dar nesame pribrendę“, – konstatuoja Pylimo galerijos savininkas.

Jis – ne tik nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, publicistas, teisininkas, bet ir neteisėtu nedemokratiniu būdu į valdžią patekęs politikas, nedemokratinio režimo kūrėjas, pamynęs Konstituciją, galiausiai – bėglys, apleidęs valstybę lemiamą akimirką.

„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“, – tokį taiklų apibūdinimą ir kartu provokaciją dar atgimimo metais užrašė vienas žymiausių šiuolaikinių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Ne viena monografija apie A.Smetoną pradedama būtent šiais žodžiais.
Karikatūrintas, neigtas, sovietinio režimo juodintas, o atgimimo metais – balintas ir per nelyg teigiamai vaizduotas A.Smetona vis dar tebedomina Lietuvos istorikus. Su ta riama dėl vieno: A.Smetona – prieštaringa asmenybė.
„Tautos vadas“ visuomenės lauktas
Kaip naujausioje knygoje apie A.Sme toną rašo istorikas Alfonsas Eidintas, visi A.Smetoną kaltino pagrįstai: jis nebuvo klasikinis vakarietis, europietiškų moralinių nuostatų nuglaistytas, išprusintas ir nušlifuotas demokratas. „Neideali buvo Smetonos Lietuva, neturtinga, su nepopuliariais tarptautiniais santykiais, nesuformavusi ir neapjungusi savo etnografinės teritorijos ir istorinės sostinės bei Klaipėdos, tačiau ir tokia, ne be trūkumų, ji tapo daugumos slaptu idealu visus sovietinės valdžios metus“, – vertina is torikas.

Tas idealas, kad ir kaip būtų, buvo nedemokratinė A.Smetonos Lietuva.
A.Smetona jau po sovietų okupacijos, 1942-aisiais, rašydamas pastabas vieno diplomato atsiminimams, argumentus, kodėl Lietuva prarado demokratiją ir pasuko „au toritetine“ linkme, sudėliojo maždaug taip: 1926 m. perversmo priežastys buvo politinės, ekonominės, kultūrinės ir partinės. Pavyz džiui, per didelė Lenkijos kultūrinė įtaka, parlamentinės krizės, komplikavęsi žemės ūkio ir finansų reikalai ir esą nevykusi krikščionių demokratų žemės reforma, sunaikinusi stambius produktyvius dvarus.
Kai kurie naujųjų laikų istorikai perversmo priežastis aiškina labai panašiai. Tačiau, žinoma, esama ir skirtumų. Pavyzdžiui, istori kas Algimantas Kasparavičius laikosi nuomo nės, kad jokio perversmo 1926 m. nebūtų bu vę, jei to meto tarptautinė padėtis būtų bu vusi kitokia, ir priduria: „Iš esmės ne Sme to na įsipiršo Lietuvai, o patys Lietuvos žmonės savo bebalsiu referendumu išsirinko Sme toną, nes jis buvo labiausiai į juos panašus.“
Kiti aiškina, kad perversmas buvo gana logiška išeitis – valstybės raidą jis nukreipė tautos ugdymo keliu. Juk staigus, per vieną 1926-ųjų gruodžio dieną įvykęs perėjimas nuo „demokratijos“ prie „nedemokratijos“ visuomenėje kokio nors nepasitenkinimo nesukėlė – vadinasi, ji arba tokio rezultato tikėjosi, arba naujoji tvarka tiesiog patenkino lūkesčius. Regis, „tautos vado“ buvo laukta.

Smetoniška tvarka
Posakiai „prie Smetonos Lietuvoje“, „smetoniška tvarka“ ir panašūs lig šiol reiškia tvarką, susiklausymą, lietuvių liberaliosios minties išeivijoje ugdytojo Vytauto Kavolio žodžiais, smetonišką įsipareigojimą savo valstybei. Tiesa, čia reikėtų pridurti – valstybei, kuri ne tik nemažai pasiekė šalies ekonomikos, žemės ūkio srityje, bet ir valstybei su koncentracijos stovyklomis, cenzūra, spaudos varžymu, siautėjančia politine policija, opozicinių partijų draudimu. Šį sąrašą galima tęsti.
Šiuolaikiniai autoriai, vertindami A.Sme to nos režimą, pasitelkia įvairius terminus: kon soliduota demokratija, autoritarinis režimas, etatistinė korporatyvistinė santvarka, or ganinis statizmas, tačiau fašistine tos santvar kos jau nebevadina niekas.
A.Smetona su savo bendražygiais tarpukario Lietuvą kūrė ant tautiškumo pamato, paremto valstietiška sąmone, prisimenant kunigaikščių žygius ir, žinoma, idealizuojant Vytauto laikus, ir visą tarpukarį ieškojo „tautos šaknų“. Tai labai gerai iliustruoja atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas, po kurio kojomis nulenkę galvas klūpo rusas, kryžiuotis, totorius ir lenkas. Skirtumas tik tas, kad Vytautas nebežvelgia į Vilnių, kurį reikia „atvaduoti“. Būtent antilenkiškumas tarpukariu buvo lietuviškumo stiprybės šaltinis – ir tai A.Smetonos režimo „nuopelnas“.
Kokie keturiolikos metų A.Smetonos režimo laimėjimai? Kultūrininkas A.J.Grei mas pasakytų, kad per minėtą laikotarpį įvy ko trys svarbios revoliucijos: ekonominė, kultūrinė ir sulietuvinimo. Juk tarpukariu pereita nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ūkininkavimo. Iš keliolikos hektarų žemės sklypo šeimos jau galėdavo neblogai išsiversti ir net sūnus į mokslus leisti. „Smetoninė Lietuva darėsi grietininė. Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė 100 metų šuolį“, – apibendrina A.J.Greimas. Tai ne vien A.Smetonos, bet ir Juozo Tūbelio nuopelnas.
Jei kalbėsime apie kultūrą, šimtai lietuvių po studijų grįžo iš Berlyno, Paryžiaus, Vienos ir diegė vakarietiškos kultūros tradicijas – tai atsispindi netgi tarpukario Kauno modernizme, neturinčiame analogų ir laukiančiame tyrinėtojų.
Galiausiai A.Smetonos režimui pavyko sulietuvinti Lietuvą: 1920 m. miestuose dar skambėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbos, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pradėta tapatinti su lietuvių kalba. Taigi už lietuvių kalbą galime būti dėkingi A.Smetonai. Tačiau, deja, tautos konsolidacijos kaina, kurią jaučiame lig šiol, – antilenkiškumas.
„Padorus žmogus, bet – gabus, kytras po litikas; nuosaikus demokratas ir prastas „tautos vadas“: kas buvo iš tiesų Antanas Sme tona? Ar aukštu blizgančiu cilinderiu pasidabinęs prezidentas, ar nakčia savo kabinete užsidaręs, gyvenimo naštos sukūprintas žmogelis, skaitantis ir į lietuvių kalbą verčiantis Platoną, nostalgiškai svajojantis apie idealią respubliką“, – klausia A.J.Greimas. Matyt, ir vie na, ir kita.
A.Smetonos charakteris, kaip pabrėžia ne vienas istorikas, – ramus, santūrus, kartais ne ryžtingas. Štai Vytautas Alantas, tuomečio oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius, A.Sme toną apibūdino šitaip: „Jis priklausė prie labiausiai užsidariusių ir santūriausių žmo nių, kokių man teko gyvenime sutikti.“
A.J.Greimas priduria, kad A.Smetona tarpukario Lietuvoje buvo tiesiog idealios reputacijos. Taigi apibendrina, jog „visa tai reiškia, kad žmogus jis buvo, jei ir ne iškilus, tai bent padorus. Ir tai daug“. Tiesa, kaip liudija amžininkai, jo silpnybė buvo viena – valdžios troškimas.
Bet prezidentas nuolat lankėsi bažnyčioje, kaip liudija jo sūnus Julius, savo kambaryje, garbingiausioje vietoje, laikė maldaknygę. „Turinį visada pripažindavo, o formų gal ir nelaikė būtina išganymo sąlyga. Dėl sakramentų, man toks įspūdis, kad jis ilgoką laiką jų nebuvo priėmęs“, – savo atsiminimuose tvir tina sūnus.
Tačiau gerai žinomas ir faktas, kad A.Sme tona labiau už viską nemėgo politikuojančių kunigų, – tuo jam ir buvo krikščionys demokratai, esą tai Bažnyčios partija, ir tiek.

Šantažas prezidento atžvilgiu
A.Smetona – labai prieštaringa asmenybė. Istorikai lig šiol nesutaria dėl kai kurių jo gyvenimo ar veiklos epizodų. Kad ir faktas, jog tautininkai A.Smetona ir Augustinas Voldemaras 1920–1924 m. akivaizdžiai „žai dė“ su Rusijos ambasada Kaune – ėmė iš jų pinigus už antilenkiškus straipsnius „Tautos vaire“ ir „Lietuvyje“. Tai gerai istorikų ištirtas ir dokumentuotas faktas, lig šiol keliantis emocijų. Nuklystama netgi į kraštutinumus: vieniems tai esąs įrodymas, kad A.Sme tona jau tada išdavė Lie tuvą, antri aiškina, kad „nieko čia tokio“.
Sutariama dėl vieno: tautininkų ir SSRS pozicijos kai kuriais klausimais tada tiesiog idealiai sutapo, mat SSRS buvo vienintelė valstybė, pripažįstanti Vil nių. Laikytasi nuomonės, kad tik taip galima apsiginti nuo Varšuvos. SSRS motyvas – jokiu būdu neleisti Baltijos šalims bei Len ki jai suartėti ir kad šios tarpusa vy konfliktuotų. Beje, tokios koncepcijos Rusija laikosi ir da bar.
Vis dėlto lig šiol neatsakytų klausimų – ne vienas. Antai tuoj po 1926
m. perversmo įgaliotasis atstovas Kaune Sergejus Aleksandrovskis laiške SSRS vyriausybei ūmai primena: „Maskvoje yra visa serija skolos raštelių už trejus metus, kuriais kai kas iš atėjusiųjų į valdžią turi būti labai susidomėjęs. Suprantu, kad tai ir mus kompromituotų, todėl nesiruošiu siūlyti publikuoti šių raštelių. Manau, kad galėčiau šantažuoti publikavimo grėsme.“
Ar šantažo buvo, jei taip – kokio, lig šiol istorikų neatsakyta. 50 JAV dolerių per savaitę antilenkiškiems, krikščionių demokratų politiką peikiantiems straipsniams – ne tiek ir daug. Kai kas siūlo apskritai to nesureikšminti ir nepainioti A.Smetonos – juk Lietuvos vyriausybė pati panašiai elgėsi, pirkdama straipsnius, kai užsimota prie Lietuvos prijungti Klaipėdos kraštą.
„Smetona ir Voldemaras – naivūs ir politikoje nepatyrę profesoriai“, – išsyk po perversmo slaptame rašte Stalinui ir Politbiuro nariams aiškina sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas. O pasiuntinys Lietuvoje S.Aleksandrovskis priduria: „Voldemaro ir Smetonos palankumas mums neabejotinas, asmeniškai aš jais abiem visiškai pasitikiu; per visą laiką, kiek aš juos pažįstu, nė sykio jie manęs nebandė apgauti.“
Kas įvyko 1940-ųjų birželį, visi žinome: A.Smetona iš Lietuvos pabėgo. Tačiau vargu ar koks nors Lietuvos sprendimas ar neapsisprendimas, prezidento ar ministrų poelgiai bei veiksmai lėmė, kad mūsų šalis prarado nepriklausomybę. Simbolinis ar tikras pasipriešinimas ir jo reikšmė – jau atskiras klausimas.
Apibendrinti galime vėlgi A.J.Greimo žodžiais: „Naivu kalbėti apie blogą prezidentą ir tuo pačiu gerą, gabią, nusipelniusią tautą. Smetona kaltas už visus blogumus, bet jis tiek pat kaltas už tai, kas buvo gera.“ ■

Prieš 90 metų, 1921 m. lapkritį, Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, o Benito Mussolini buvo paskelbtas „duče“ – fašistų partijos vadovu. XX a. pradžioje prasidėjęs fašistinis judėjimas sudrebino ne tik Italiją. Jis turėjo lemiamos įtakos Europos ir viso pasaulio raidai.

Fašizmo atsiradimas Italijoje buvo tarsi reakcija į bolševizmo atsiradimą Rusijoje. „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis yra teigęs, kad vienas originaliausių bandymų išspręsti gilią valstybės krizę buvo fašizmas. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas yra bjaurus komunizmo vaikas. O anglų politikas Lloydas George’as įvardijo Leniną „pirmuoju didžiuoju mūsų dienų fašistu“.
Priminsime, kad 1919 m. B.Mussolini įkūrė politinį judėjimą „Fascio di Combattimento“. Jo siūlymu buvo patvirtinta naujo sąjūdžio programa: įsteigti respubliką; įvesti rinkimų teisę abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir bendrą, valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambią žemvaldystę; paleisti pramonines ir bankines akcines bendroves; apriboti naują privatinę nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“ aktyviau prisidėti prie valstybinės skolos likvidavimo; įvesti aštuonių valandų darbo dieną; drausti vaikams iki 16 metų dirbti; sumažinti pensinį amžių nuo 65 iki 55 metų ir kt.
Svarbiausias B.Mussolini ir jo bendraminčių tikslas buvo suvienyti italus, pašalinti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą visai naujais, ligi šiol dar niekur nemėgintais korporaciniais principais, atkurti Italijos prestižą, pakelti jos ekonomiką ir pastatyti savo tėvynę į pirmaujančių pasaulio galybių gretą.
B.Mussolini mėgdavo sakyti: „Fašizmo jėga yra ta, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir jas realizuoja.“ Kaip teigė J.Keliuotis, pirmoje fazėje fašizmas buvo revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Jis sujungė kapitalizmą ir sindikalizmą, buržuaziją ir proletariatą, visus juos palenkdamas vienai tautinės valstybės idėjai. Iš esmės fašizmo politikoje prioritetas nebuvo suteiktas nė vienai klasei, o bandyta jas visas pajungti valstybės labui.

Protestuojančiųjų praktiškai nebuvo

1922 m. spalio 26–28 d. B.Mussolini suorganizavo net 300 tūkst. savo šalininkų žygį į Romą, o jau spalio 29 d. karalius Emanuelis III jį paskyrė Italijos vyriausybės ministru pirmininku. Įdomiausia, kad žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai pareiškė savo pritarimą. Net komunistai neprotestavo.
Legaliai gavę valdžią, Italijos fašistai iš senojo režimo paliko karalių, Senatą, prefektus ir piliečius, bet šalia karaliaus pastatė vadą – dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Kiekviena senojo režimo institucija buvo padvigubinta fašistine institucija. O vienas didžiausių B.Mussolini indėlių į ekonomikos istoriją buvo korporatyvinė sistema. Jis taip pat pasiekė, kad Italijos darbo įstatyme būtų įvirtinta 8 val. darbo diena, įteisintos kompensacijos dėl ligos, būtų mokamos senatvės pensijos ir motinystės išmokos.
B.Mussolini vyriausybė bandė patenkinti įvairius darbininkų socialinius poreikius, sukurdama tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė. Visuomeniniame gyvenime buvo įvesta nemažai įdomių, o dažnai ir absurdiškų naujovių: uždrausti rankų paspaudimai sveikinantis; moterims uždrausta dėvėti ilgas kelnes; pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse; uždrausta netgi džiazo muzika (nes tai esą žemesnės rasės produktas). Fašistai užsipuolė ir sukritikavo netgi neva buržuazinį įprotį gerti arbatą. Dar jie įvedė „fašistinius šeštadienius“, kai visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu bei politiniu lavinimusi. Čia negalima nepaminėti ir to, kad valstybinis policinis aparatas paralyžiavo Sicilijos mafiją ir šiek tiek pažabojo nusikalstamumą.
Kai B.Mussolini įsitvirtino valdžioje, labai populiarios liaudyje fašistų partijos augimas buvo pristabdytas. Dučė pareiškė: „Nuo šio laiko kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti gražesnę poemą už „Dieviškąją komediją“ ar surasti šeštą Žemės kontinentą, arba rasti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“

Madingas modelis tarpukario Europoje

Įdomu tai, kad tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardijos (kurioje buvo 230 Italijos žydų) steigimą rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Kai Italijoje į valdžią atėjo fašistai, po dviejų mėnesių nusilenkti B.Mussolini’ui iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas. Nors spaudžiant Vokietijai 1938 m. Italijoje buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, vis dėlto vyriausybė kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Čia negalima nepaminėti ir to, kad viena iš B.Mussolini meilužių buvo žydaitė Margherita Sarfatti.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą fašizmo ir B.Mussolini populiarumas tiek Italijoje, tiek visame pasaulyje buvo begalinis. Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi, pažangus utopistas Herbertas Wellsas, dramaturgas Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, politikas W.Churchillis.
Tiesą sakant, stipraus režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. dauguma Europos šalių buvo fašistinių, pusiau fašistinių ar autoritarinių režimų valdžioje: Salazaras – Portugalijoje, Franco – Ispanijoje, Petainas – Prancūzijoje, Pilsudskis – Lenkijoje, Smetona – Lietuvoje, Ulmanis – Latvijoje, Codreanu – Rumunijoje, Mannerheimas – Suomijoje, Horthy – Vengrijoje, Tiso – Slovakijoje, Borisas III – Bulgarijoje, Paetsas – Estijoje.
Priešingai dabartiniams vertinimams, daugelis prieškario Lietuvos politinių veikėjų šiame politiniame judėjime įžvelgė daugybę teigiamų, perimtinų dalykų. Pavartę to meto lietuvių spaudą rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Jis buvo pavyzdys, kuriuo nebuvo skatinama sekti aklai, bet siūloma fašistų patirtį, ideologiją pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti ir Lietuvos valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį Antano Smetonos, simpatizavusio B.Mussolini idėjoms, valdymo laikotarpį linkę vadinti fašistiniu, tačiau šiam režimui nebuvo būdingas lietuvių tautinio išskirtinumo akcentavimas, represijos prieš kitaminčius buvo menkos, opozicionieriams buvo palikta tam tikra veikimo laisvė.
Lietuvos diplomatas Vytautas Plečkaitis teigia: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Remiamas ginkluotųjų pajėgų ir katalikiškų politinių jėgų, A.Smetona įsitvirtino valdžioje. Nuo 1930 m. prezidento valdyme pradėjo ryškėti tam tikri fašizmo bruožai: Jo Ekscelencija pradėtas vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga pertvarkyta pagal lyderio principą.
Lietuva tapo pirmąja po Italijos valstybe, oficialiai besiremiančia fašizmo pagrindais. B.Mussolini sveikino Lietuvą su 1926 m. gruodžio 17 d. perversmu, visapusiškai rėmė vykstant konfliktui su Lenkija. O B.Mussolini ir Emmanuelis III buvo apdovanoti Lietuvos Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. A.Smetona Tautininkų sąjungos suvažiavime aiškiai pasakė, kad jo partija stengiasi visur imti pavyzdį iš italų fašizmo.

Prieštaringi vertinimai

Italų meilė B.Mussolini’ui menkti pradėjo po 1936 m., kai jis ėmė aktyviai bendradarbiauti su Adolfu Hitleriu. 1943 m. liepą fašistinė diktatūra Italijoje buvo nuversta. 1945 m. balandį, kai kartu su mylimąja Clara Petacci B.Mussolini bandė pasitraukti į Šveicariją, juodu suėmė Italijos partizanai komunistai ir kitą dieną abu sušaudė Giuliano di Mezzegros kaimelyje prie Komo ežero. Išniekinti B.Musolini ir Claros kūnai kitą dieną buvo pakabinti ant kartuvių Milane.
Šiandien į B.Mussolini italai žvelgia vėl kitaip: kai kuriuose miesteliuose atkuriami jam valdant pastatyti paminklai, suremontuotas namas, kuriame jis praleido vaikystę, vasaros rezidencija ir buvusi fašistų partijos rezidencija. Juose įrengti muziejai ir fašizmo laikotarpio tyrinėjimo centrai, per metus pritraukiantys šimtus tūkstančių turistų. B.Mussolini anūkė Alessandra buvo tapusi Italijos parlamento deputate, siūlė Italijos konstituciją „gerokai papurtyti“, nes ši draudžia atkurti fašistų partiją.
O dabartinis Italijos premjeras Silvio Berlusconi pateikė tokį B.Mussolini’o vertinimą: „Jis buvo diktatorius gerietis, nieko nenužudė, siųsdavo opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas.“ Priminsime, kad B.Mussolini režimas mirties bausme nuteisė 42 asmenis, iš kurių mirties bausmė įvykdyta 25-iems.