Diskusija

Nei visuomenei, nei „Veidui“ ne tas pats, kokią jaunąją kartą išugdysime, kiek ji savo žiniomis ir charakteriu bus pasirengusi ateities iššūkiams. Dar vieno pokalbio apie opiausias švietimo problemas redakcija pakvietė ekspertus iš valstybės žinybų, aukštųjų mokyklų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Problemos bado akis: visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos prestižas; dirbantys pedagogai yra nepakankamai motyvuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios; mokytojai turi pernelyg mažai laisvių dirbti kūrybiškai ir inovatyviai, yra varžomi biurokratinių reikalavimų ir būtinybės siekti tik aukščiausių rodiklių, nepaisant to, su kokių gabumų vaikais tenka dirbti. Kaip šias blogybes, kurios vienaip ar kitaip išsakomos viešai, būtų galima įveikti gerinant mokytojų rengimą? Greta sprendimų, kurie nulems švietimo raidą kelioms dešimtims metų į ateitį, netrukus iškils būtinybė gana greitai parengti kelis tūkstančius mokytojų. Kaip neišblaškyti edukologijos srities mokslininkų? Vienas iš sprendimų – aukštųjų mokyklų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto, sujungimas.

Apie tai svarsto Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkas Giedrius Viliūnas, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovė Jurgita Petrauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius Saulius Zybartas.

J.Augutis: Mums labai gerai sekasi įrodyti, kad problemų esama, kad padėtis išties bloga. Turime ir statistinių duomenų, ir kitokių problemas pagrindžiančių faktų. Prasti reikalai, susiję su mokytojo profesija, mokytojų rengimu, kvalifikacijos kėlimu. Tas pats pasakytina apie mokinių žinias. Gal padėtis nėra tragiška, bet problemos egzistuoja. Tačiau yra labai mažai informacijos, realistinių pasiūlymų, ką gi reikėtų daryti, kad būtų gerai. O to pasiekti gerokai sudėtingiau, nes kertasi įvairiausi interesai, kurie velkasi iš ankstesnių laikų, yra susiję su įvairiausiomis socialinėmis problemomis. Todėl reikėtų susitelkti į problemų sprendimo paieškas, o ne dar kartą įrodinėti, kad tie ar kiti dalykai prasti.

J.Petrauskienė

J.Petrauskienė: Daugeliu tyrimų Lietuvoje ir užsienyje įrodyta, kad švietimo kokybė labai glaudžiai susijusi su mokytojų kokybe. Jeigu mes neturime stiprių mokytojų, jeigu mokytojo profesija nėra gerbiama, jeigu mokytojas neugdo mokinio, kuris galėtų save tvariai realizuoti, apie švietimo kokybę kalbėti nėra prasmės. Taip, situacija bloga. Dabar ne metas įrodinėti, kad yra problemų, tačiau ieškant kelių, kaip tobulinti situaciją, reikia labai konkrečiai suvokti, kur tos problemos telkiasi, o ne abstrakčiai sakyti, kad esama sunkumų. Galima sakyti, kad sistema neefektyvi, kad pedagogikos studijos nepatrauklios, kad tie, kurie stoja į pedagogines specialybes, prastai pasirengę studijoms, kad rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Tai tarsi užburtas ratas. Į aukštąsias mokyklas įstoja prasti, jas baigia prasti. Kaip rodo apklausos, net jeigu baigusieji norėtų dirbti pedagoginį darbą, jo nesirenka, nes nėra darbo vietų. Mokytojų bendruomenė Lietuvoje sensta. Šiuo požiūriu mes nesame unikalūs Europoje. Yra daug tarptautinių studijų, rodančių, kaip tas problemas spręsti. Bet pirmiausia reikia akivaizdžiai pripažinti tam tikras problemas. Būtent, kad pedagogų rengimo sistema neefektyvi, ji turi keistis.

S.Zybartas: Dar reikėtų papildomai apibūdinti, kokią mes turime mokytojų bendruomenę, kokie yra vaikai, kuriuos jie moko. Kaip atrodo mūsų mokytojų korpusas. Galime į tai pažvelgti keliais pjūviais. Mes turime bendrųjų gebėjimų tyrimų (bendrojo ugdymo- PISA, suaugusiųjų – PIAAC) rezultatus. Jų kontekste – turime mokytojus. Abiejuose tyrimuose matome tas pačias tendencijas – silpni gebėjimai spręsti problemas, pridėkime gana žemo lygmens (pusės suaugusiųjų įgūdžiai nesiekia yra žemiausiojo- 1-ojo lygmens ar jo nesiekia) informacinių technologijų naudojimą. O tai yra konkurencingumą darbo rinkoje nulemiantys dalykai. Vaikai tokie ir mokytojai tokie, o švietimo užduotis yra parengti ateinančią kartą būsimam gyvenimui. Tai- tik vienas pavyzdys, rodantis, kad turime ieškoti sprendimų, galbūt jie turėtų būti nestandartiniai.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Vadinasi, jie turi būti ne šiaip seneliai su savo patirtimi, kurią atsineša iš praeities. Ateinančiai kartai netinka tai, kas būtų sovietinės patirties atkartojimas, kai problemų sprendimas perkeliamas kitiems. Reikėtų paieškoti unikalesnių receptų ir nestandartinių sprendimų, gal juos sieti su mokytojų rengimu, su tuo, kas pakeis dabartinius mokytojus.

Kita vertus, mes dažnai pagal deguto šaukštą sprendžiame apie visą mokytojų korpusą. Čia reikėtų labai diferencijuoti. Tiek atlyginimų, tiek pašaukimo, tiek įvaizdžio, tiek motyvacijos požiūriu dalykai labai skirtingi. Iš pavienių pasakymų, faktų neturėtume iškart apibendrinti.

G.Viliūnas: Man krito į akis, kad prie šio apskrito stalo susirinko ne visai tradicinė kompanija. Čia nėra nei pagrindinių aukštųjų mokyklų, kurios rengia pedagogus, atstovų, nei švietimo politikos svarbiausių sprendimų priėmėjų. Aš tai siečiau su tuo, ką kolega ką tik minėjo: kad ateina laikas, kai mes dairomės nestandartinių sprendimų. Nes situacija rodo, kad įprastinės strategijos ir veiklos būdai yra neveiksmingi. Mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo, mokytojų kokybės problema yra išvestinė iš to, kokius uždavinius keliame savo švietimui. Taškas, nuo kurio prasideda ši diskusija, man yra būtent tai, kad mūsų mokinių mokymosi pasiekimai prastėja, ir tai akivaizdžiai įrodyta ne vieno tarptautinio palyginamojo tyrimo. Prastėja pagrindiniai raštingumo, matematinio raštingumo rodikliai, jie jau prastesni už išsivysčiusių pasaulio šalių klubo – Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos valstybių narių vidurkį, o toks kertinis XXI amžiaus rodiklis kaip kūrybingumas – net gerokai prastesnis.

Ataskaita apie 2003–2012 m. valstybinės švietimo strategijos vykdymą buvo labai aliarmuojanti. Po to Seime buvo patvirtinta nauja 2013–2022 m. valstybinė švietimo strategija, ir matome, kad ji taip pat neveikia. Šiandieninę Lietuvos švietimo situaciją aš apibūdinčiau kaip prieškrizinę. Joje tuojau gali prasidėti griūtys, nevaldomi procesai. Moksleivių pasiekimai apskritai prastėja kritiška linkme. Kai išeis dabartinė brandi mokytojų karta, kurią Saulius vaizdžiai apibūdino kaip senelių kartą, atsiras staigus mokytojų poreikis, kurio patenkinti nėra pasirengta.

Dar vienas grėsmingas reiškinys – vis didėjanti regioninė švietimo atskirtis. Lietuvos aukštųjų mokyklų bendrojo priėmimo duomenys rodo, kad yra ne tik atskirų mokyklų, bet ištisų rajonų, kurių abiturientai neišlaiko valstybinių brandos egzaminų lygiu, leidžiančiu jiems patekti į universitetus. Vadinasi, jeigu tavo tėvai negyvena didesniuose miestuose, jeigu jie neišgali pasamdyti korepetitorių, tau virš galvos yra stiklinės lubos – tu negalėsi pereiti į kitą socialinį sluoksnį, susikurti sau kitų gyvenimo perspektyvų švietimo keliu. Svarbiausias mūsų rūpestis yra prastėjantys moksleivių mokymosi rezultatai ir švietimo kokybė. Vis dėlto mokytojas yra šios situacijos raktas.

J.Augutis: Jei pažvelgsime į Lietuvos situacija, tai vargu ar tokią rasime kitur. Pagal demografinius duomenis tai mes turbūt pati prasčiausia šalis Europoje. Per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų sumažėjo maždaug 18 proc. Jaunų žmonių skaičiaus sumažėjimas siekia daugiau nei 50 proc.

J.Petrauskienė: Mokinių nuo 2009-ųjų iki 2016-ųjų mokslo metų sumažėjo 23 proc., o mokytojų – 19 proc.

J.Augutis

J.Augutis: Kai yra tokia didžiulė disproporcija, kai visuomenė sensta, kai jaunų žmonių vis mažėja, kyla sunkiai sprendžiamos užduotys. Vis dėlto toli nesižvalgant mums reikėtų mokytis iš Skandinavijos šalių. Suomijos švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje. Mes jau bandėme kai ką nukopijuoti, bet perimti tą sistemą ne visuomet gerai sekasi. Vis dėlto pasižiūrėti ar bent jau siekti rezultato – tikrai būtina.

Skandinavijos šalyse mokytojo prestižas ir mokytojo profesija yra pakelti į labai dideles aukštumas, ką jau kalbėti apie mokytojo atlyginimą. Į tas studijas būna gana dideli konkursai. Didžiulė laisvė yra tiek tuose universitetuose, kurie rengia mokytojus, tiek paties mokytojo darbe. Perėjimas nuo labai griežtų dalykinių mokymo būdų prie probleminių atpalaiduoja tiek moksleivių, tiek mokytojų kūrybiškumą.

Mes tikrai pajėgūs iš jų mokytis šitų dalykų. Mes negalėsime mokėti studentams tokių stipendijų, kokių reikėtų, nebūsime pajėgūs mokėti tokių atlyginimų, kokius gauna jų mokytojai, – turiu omeny netgi proporciją, lyginant su šalies vidurkiu. Tačiau kai kurių dalykų iš ten galime pasimokyti – galbūt ir pačią mokytojų rengimo, mokytojų kvalifikacijos sistemą bent jau iš dalies perimti. Suomija, Skandinavijos šalys mums artimiausios pagal mentalitetą.

J.Petrauskienė: Pritarčiau tai minčiai, kad Suomija pagal švietimo pasiekimus, mokinių rezultatus yra pavyzdys. Taip pat analizavome kitų Skandinavijos ir Europos šalių – Belgijos, Danijos, Nyderlandų patirtį. Lietuva yra tarp tų nedaugelio Europos Sąjungos šalių, turinčių specializuotą mokytojų rengimo aukštąją mokyklą. Tokių pavyzdžių Europoje esama – bet jų nykstama mažuma. Modelis, kai rengiamasi būti pedagogu studijuojant edukologijos universitete, šiuo metu Lietuvoje yra neefektyvus. Nors tos pakraipos studentų krepšelis 40 proc. didesnis negu kitose studijų kryptyse, šias studijas renkasi prastai pasirengę stojantieji, o baigę neina dirbti pedagogais. Akivaizdu, kad lygiagretusis modelis, kai pedagogai rengiami dar ir pedagogų aukštosiose mokyklose, šiandien išgyvena krizę. Reikėtų rinktis nuoseklųjį modelį.

Jei analizuosime kitų šalių patirtį, kai kalbama apie mokytoją, išties kalbama apie labai skirtingus žmones. Reikia pažiūrėti į reikalavimus, keliamus mokytojui. Vieną vaidmenį atlieka mokytojas, kuris dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kitą – pradinių klasių mokytojas, dar kitą – mokytojas, dirbantis su 5–10 klasėmis, su gimnazistais, kurie, tikėtina, rinksis kelią į aukštąją mokyklą. Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį sakytume, kad tokie mokytojai galėtų būti rengiami įvairiais būdais, ir apie tai galima diskutuoti.

Rengiant mokytojus nuosekliuoju būdu, studijuojančiajam sudaroma galimybė studijuoti stiprioje aukštojoje mokykloje. Darome prielaidą, kad prastos studijos yra tada, kai aukštoji mokykla priima visus norinčiuosius studijuoti. Stojančiųjų į Edukologijos universitetą vidurkis – 4 balai, iš kurių 1–2 balai pridėti dėl motyvacijos testo. Mes tikrai matome ne pasirengusius ir motyvuotus žmones. Jeigu stojama į kokią nors studijų programą, kuri rengia, jei galima taip vadinti, dalykininką, tam tikros srities specialistą, kartelė yra aukštesnė. Apie tai, žinoma, galima diskutuoti. Ne visą Suomijos patirtį mes galime sau leisti pritaikyti.

Kitas dalykas, kad tokias universalias studijas baigęs žmogus turi didesnes pasirinkimo galimybes. Jis gali tapti mokytoju ar rasti sau kitą vietą darbo rinkoje. Yra didesnė asmeninės laisvės galimybė. Valstybei tai nekainuoja smarkiai brangiau.

Kalbėdami apie Suomijos modelį nepamirškime, kad ten mokytojas privalo turėti magistro laipsnį. Lietuvoje gimnazistams turėtų dėstyti tokie mokytojai. Įvertinus dabartinės Lietuvos pamokas, kai lygiagretusis modelis neveikia, reikėtų ieškoti radikalesnių sprendimų.

S.Zybartas: Klausimas, iš ko mokytis. Buvo paminėta Suomija. Suomių pasiekimai matomi, bet mes negalime suomių ar vokiečių mentaliteto perkelti į Lietuvą. Turime tokią situaciją, kokią turime. Mokytojai staiga nepradės mokyti kitaip, švietimo institucijos staiga nepradės rengti kitaip. Svarstymus apie lygiagretaus ir nuoseklaus modelio konkurenciją aš prisimenu, regis, nuo 2004-ųjų. Vis dėlto manyčiau, kad nėra modelio, kaip tokio krizės. Reikėtų kalbėti apie jo taikymo krizę, susijusią su tuo, kokie žmonės parengiami pagal šį modelį. Klausimas, ar jie gali iškart pradėti dirbti, ar jie turi pakankamai praktinės patirties, tinkamą išsimokslinimą ir panašiai.

J.Petrauskienė: Nenorėčiau, kad mane suprastų, jog neturėtų likti lygiagretaus modelio. Modeliai turėtų būti derinami. Tačiau taip yra dabar – pati modelių santykio proporcija neveiksminga.

S.Zybartas: Mano nuomone, abu modeliai geri. Pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo specialistams parengti išties reikalingas ilgas laikas. Apie fizikos, matematikos mokytojus būtų visai kita kalba. Svarbu, kas ateina į edukologijos studijas, kas ir kaip yra rengiama, kas po to išeina į darbo rinką (mokykla). Įvairiose darbinėse specialistų grupėse, kuriose lankiausi Europos Sąjungoje, teko girdėti, kad didžiausią pridėtinę vertę duoda tie, kurie turi darbinės patirties ir paskui dėl vienų ar kitų priežasčių tampa mokytojais. Tai šiek tiek panašu į nuoseklųjį modelį, tačiau šiuo atveju ateina žmonės, kurie išties motyvuoti, to siekia sąmoningai ir jeigu turi reikiamų savybių, pasiekia daugiausiai. Aš nemanau, kad visi turi būti tokie, tačiau tą kelią atverti plačiau būtų vienas įdomesnių sprendimų, ir jis galėtų pasiteisinti. Pavyzdžiui, programa „Renkuosi mokyti“ tai taiko, ir tai iš tiesų efektyvu. Tokie mokytojai nebūtinai turėtų sudaryti pagrindinį mokytojų korpusą, bet tai yra žmonės, kurie galėtų įnešti visai kitokio vėjo į patį mokymo ir ugdymo procesą.

J.Augutis: Vis dėlto jie nėra profesionalai, galintys organizuoti švietimo procesą. Nepradėkime manyti, jog mokytojo profesija tokia paprasta, kad galima iš bet kur ateiti. Be profesionalų neišsiversime. Kalbėkime apie mokytojų profesionalų parengimą.

G.Viliūnas: Tokiose diskusijose labai lengvai nuslystama į tai, kaip reikia veikti, prieš tai išsamiau nepadiskutavus, ko mes norime pasiekti. Svarbiausias dalykas būtų labai gerai suprasti, kokio mes norime mokinio. Svarstome, kokio švietimo, kokio aukštojo mokslo mums reikia. O kokios visuomenės mes norime po dešimties ar dvidešimties metų? Iš tų tarptautinių apžvalgų aiškėja, kad mokinių savybės, kokios jos turėtų būti XXI amžiuje, prastėja. Rezultatai ne tokie, kokie turėtų būti. Pagal tai, kokio mokinio norime, turėtume modeliuoti, kokia turėtų būti mokykla, koks turėtų būti mokytojas. Ir negalima sakyti, kad Lietuvoje nieko nepadaryta. Greta didelės apimties strateginių dokumentų esama ir labai tikslių įžvalgų. Man kaip kelrodė žvaigždė yra Geros mokyklos koncepcija – trumpas dokumentas, kurį parengė profesionalai, geriausi savo srities specialistai.

J.Augutis: Kokio mes norime mokinio, kokios galų gale visuomenės norime? Tai toliašaudžiai klausimai, nukreipti 20–30 metų į priekį. Bet yra problemų, kurias turėtume spręsti operatyviai. Apie 2020 m. turėsime maždaug keturių tūkstančių mokytojų trūkumą. Vertindami jų parengimo galimybes, be viso kito, turime galvoti apie didesnį kompetencijos centrą, o ne pavienius edukologus, kurie vykdo mokslinius tyrimus, būdami išbarstyti keliolikoje vietų. Reikia žmonių, kurie sugeba ne vien paskaityti, ką kiti parašė, bet ir patys atlikti mokslinius tyrimus, organizuoti studijas.

Visi tikriausiai sutinkame, kad Lietuvos universitetų tinklas neatitinka demografinės realybės. Sakyčiau, kad brangiai kainuojančių vietų studentams rengti šalyje – bent du kartus daugiau, negu yra potencialiai stojančiųjų į tuos universitetus. Akivaizdu, kad reikia ką nors daryti. Galimas universitetų susijungimas, apsijungimas. Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos edukologijos universitete susikoncentravę 80 proc. edukologijos mokslininkų tyrėjų. Mes esame pasiūlę šių aukštųjų mokyklų integracijos projektą. Laiko tam neturime daug. Jeigu to nepadarysime per porą, dagiausiai trejus metus – klausimą reikės spręsti kitaip.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Pitrėnienė, BFL nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Grįžtame į XIX a. pabaigą, tuoj reikės knyg­nešių, – taip šią situaciją apibūdina Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Regina Dilienė, pati sudariusi ne vieną vadovėlį. – Va­dovėlių nėra, nebent reikia skambinti, tartis, ar ga­li nelegaliai gauti nepatvirtintą knygą. Leidyklos, jei užsakysi jų vadovėlius, neoficialiai siūlo, iki kol šie atsiras, atsiųsti kažkokį variantą pradžiai. Bet kaip gali užsakyti vadovėlius jų nematęs, negalėdamas palyginti su kitų autorių, nežinodamas kainos, kiek dalių jį sudarys. Nugirsti ką nors apie tai per as­menines pažintis, bet tai juokinga.“

Nuo Rugsėjo 1-osios ši mokytoja kiekvienai de­vintokų literatūros pamokai ruošiasi bent dvi va­landas: pati dar kartą perskaito nagrinėjamą kūrinį, prirenka autoriaus citatų, susirankioja medžiagos iš įvairių šaltinių, parengia ją pamokai ir, aiš­ku, padaugina mokiniams teksto kopijų, kuriuos de­vintokai įsiklijuoja į sąsiuvinį, nes vadovėlio nėra.

„Bet iš ko mokysis vaikas, kuris nebuvo klasėje? Ar bendraklasis bus kompetentingas paaiškinti pra­­leidusiajam pamoką? Tokiomis sąlygomis ne­ga­li būti kalbos apie jokį savarankišką mokymąsi, – nu­kerta R.Dilienė. – Pavyzdžiui, viena pirmokė pa­sakė: mokytoja, žinokite, kad iš pirmo karto aš nie­ko nesuprantu, man reikia ir antro, ir trečio. O ką aš jai galiu atsakyti? Vaikeli, nebus to antro, to tre­čio, o jei neateisi į pamoką, tai ir pirmo nebus.“

Kodėl įpusėjus rugsėjui dar nėra 5, 7, 9 klasės vadovėlių pagal naujas programas? ŠMM į šį klausimą atsako paprastai: ji nekoordinuoja vadovėlių leidybos, gali tik informuoti leidyklas apie naujai rengiamas ugdymo programas.

Negana to, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kas­pa­rie­nė sako, kad vadovėliai nėra vienintelė mokymo prie­monė ir mokykloje jie apskritai neprivalomi. Esą daugelyje šalių vadovėliai nebėra svarbiausia mo­kymo priemonė, todėl Lietuvos mokytojams ir mo­kiniams ŠMM siūlo įvairios kitos mokymosi me­džiagos, kurią atrinko ir susistemino Ugdymo plė­totės centras (UPC).

Vadovėlis

„Naujos programos literatūros ugdymo turinys naujas, bet dalis autorių ir kūrinių yra ir dabartiniuo­se vadovėliuose. Nauja programa orientuoja ne į kūrinio fragmentų nagrinėjimą (o būtent fragmen­tai dažniausiai pateikiami vadovėliuose), o į vi­so kūrinio skaitymą, taigi literatūros mokymui la­biausiai reikalingi grožinės literatūros kūriniai“, – sako Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

ŠMM atstovės teigimu, naujų programų įgyven­dinimui parengti laisvai prieinami šaltiniai – pri­valomi kūriniai, nuorodos į vaizdo ir garso įrašus ir kita medžiaga informacinėje sistemoje „Ug­dymo sodas“, nuotolinėje mokytojų mokymosi ap­linkoje „Lituanistų avilys“.

„Reikia būti nemačiusiam penktoko, septintoko ar devintoko, kad sakytum, jog jis gali dirbti be va­dovėlio. Nežinau, ką reikia įsivaizduoti, – galbūt tai, kad visi mokiniai turi planšetinius kompiuterius, visur veikia internetas, susirenkame į klasę ir per pamoką planšetėse skaitome kūrinius?“ – atkerta R.Dilienė.

Visi žinojo, kad nespės, tik ministerija – ne

Kad vadovėlių rugsėjo 1 d. dar nebus, daug kam buvo aišku sausio pabaigoje. Naujas lietuvių kal­bos programas 1–10 klasėms švietimo ir mokslo ministrė patvirtino tik paskutinėmis sausio dieno­mis. Tačiau nuspręsta, kad jau pagal jas nuo pat rug­sėjo pirmosios pradės mokytis 5, 7, 9 klasės mo­kiniai, o 1–3 klasės gali įgyvendinti naują progra­mą, jei yra tam pasirengusios.

Švietimo atstovai sako, kad bent kiek nutuokian­­tys apie vadovėlių atsiradimo mechanizmą iš­kart suprato, jog penktokų, septintokų ir devintokų vadovėlių per septynis mėnesius išleisti fiziškai tiesiog neįmanoma. Juolab vadovėlius leidžia ne ministerija, autoriai juos pradeda rašyti tik perskai­tę programą, o kur dar derybos su leidėjais, eks­­pertų įvertinimas, ar vadovėlis tinkamas naudo­ti, nedidelės vertės viešųjų pirkimų konkursų or­ganizavimas.

Trumpai tariant, daug kas žinojo, kad vadovėliai per mažiau kaip likusį pusmetį mokslo metų ir va­sarą neatsiras, o ministerija, tik sausio 25 d. patvirti­nusi naujas programas nuo rugsėjo 1-osios, esą neturėjo apie tai žinoti.

„Kai ministerija patvirtino programas, leidyklos mokyklas informavo, kad nauji vadovėliai bus pa­rengti, ir siūlė juos užsisakyti. „Baltų lankų“ ir „Šviesos“ leidyklos mokytojams rengė seminarus, kaip dirbti su jų naujų vadovėlių medžiaga“, – apie seminarus, kurių tema – neegzistuojantys vadovėliai, pasakoja Ž.Žukauskaitė-Kasparienė.

Ji priduria, kad dažnai užtrunka vertinimo ir tai­symo procesas, nes jo tikslas – aukštos kokybės va­dovėlis (nors, kaip anksčiau teigė pati ŠMM at­stovė, daugelyje šalių vadovėliai jau beveik nereikalingi). Be to, galima suprasti, kad už tai, jog mo­kiniai laiku turėtų vadovėlius, atsakingos komercinės leidyklos, o ne ŠMM.

„Nesuprantu, kas atsitiko, koks gaisras ar trečia­sis pasaulinis karas kilo, kad įgyvendinti naują pro­gramą reikėjo pradėti būtent dabar. Kas būtų at­sitikę, jei būtume palaukę kito rugsėjo? Dabar ra­miai būtų rašomi vadovėliai, išsibandytume te­­mas“, – stebi­si lituanistė iš Marijampolės.

ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direkto­rės teigimu, taip nuspręsta dėl dviejų priežasčių: pir­ma, siekiant gerinti mokinių pasiekimus, diegia­mas sisteminis lietuvių kalbos mokymas, aukštes­­ni reikalavimai keliami skaitymo pasiekimams, daug didesnis dėmesys skiriamas asmenybės vertybiniam ugdymui; antra, remiantis Švietimo įstatymu visos Lietuvos mokyklos turi mokytis pagal bendrą programą ir ją baigusios pasitikrinti mokymosi pasiekimus pagal bendrą Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programą.

Už ką pirkti ateities vadovėlius?

Kol kas teigiamą įvertinimą gavo, vadinasi, yra lei­džiami naudoti ugdymo procese, „Šviesos“ va­do­vėliai „Lietuvių kalba 1“ pirmokams, „Lietuvių kalba 5“ bei „Literatūra 5“ – penktokams.

Šiuo metu UPC yra vertinami „Baltų lankų“ va­dovėliai 5 klasei „Lietuvių kalba“ ir „Literatūra. Vadovėlis 5 klasei“, taip pat – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovėlis 5 klasei „Skai­ti­niai“. ŠMM teigimu, „Šviesa“ atnaujino 7 ir 9 klasės lietuvių kalbos vadovėlius ir siūlo naudoti juos darbui pagal naujas programas.

Taigi yra tikimybė, kad pirmieji vadovėliai jau pra­dėti spausdinti ir mokyklos galės juos užsisakyti, bet jei turi pinigų. ŠMM pabrėžia, kad problemos nėra: mokyklos pačios sprendžia, kam panaudoti mokinio krepšelio lėšas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, kokius vadovėlius pirkti, ir tokias iš­laidas planuoja.

Tačiau mokyklos teigia, kad norint nusipirkti va­dovėlių joms prireiktų vos ne stebuklo. Tarkime, vieno penktos klasės va­dovėlio vidutinė kaina knygynuose yra 15,09 eu­ro, visų keturių reikalingų – 60 eurų.

„5 klasės vadovėliai patvirtinti, dalis jų pagamin­ta, taigi, jei turėtume 3676 eurus, iki spalio vi­du­rio jau gautume naujus vadovėlius, – skaičiuoja Lie­tuvos progimnazijų asociacijos vadovas, Vil­niaus Baltupių progimnazijos direktorius Viktoras Bli­­novas.

O štai jei mokykla norėtų naujais vadovėliais aprūpinti visus pirmokus ir penktokus, o septintokus – mokomosiomis knygomis (nes vadovėlio nė­ra), tam reikėtų maždaug 8 tūkst. eurų: 3,1 tūkst. eurų pirmokų vadovėliams, 3,7 tūkst. – penk­­­tokų ir 1,7 tūkst. eurų septintokų mokomosioms knygoms.

O kiek pinigų iš tų 8 tūkst. eurų, reikalingų va­do­vėliams, turi Baltupių progimnazija? 700 eurų.

„Kai paaiškėjo, kiek pinigų galime skirti, informacijos apie naują programą, vadovėlius ar jų kai­ną dar nebuvo. Apie lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, programas pradėta kalbėti tada, kai pirkinių sąrašas jau buvo sudarytas. Juk pinigų reikia ir kitur kam nors atnaujinti, ne tik lietuvių kalbai“, – sako V.Blinovas.

Direktorius primena, kad panašių sumų reikės dar kelerius metus, nes naujų vadovėlių pagal naujas programas prireiks ir antrokams, trečiokams, ket­virtokams, šeštokams, aštuntokams. Juk nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. pagal naująsias programas mokysis visi 1–10  klasių mokiniai.

„Be abejonės, tokios pinigų sumos skirti vien tik lietuvių kalbai neįmanoma“, – neslepia V.Bli­no­vas.

Stengtasi įvaryti baimės

Lituanistė R.Dilienė prisipažįsta, kad tokia situacija, kai mokytis reikia, o vadovėlių nėra, jos nebestebina, tačiau labai piktina. O labiausiai siutina neoficialūs bauginimai. Mokytoja pasakoja, kad seminaruose, kurių tema – atnaujinta ir buldo­­zeriu prastumta programa, apie esminius dalykus neužsimenama, daug laiko ir energijos skiriama mokytojams prisaikdinti, kad pagal naują pro­gramą reikia dirbti paraidžiui. Esą literatūros pro­gramą nuo pat pirmos iki paskutinės raidės reikia įgy­vendinti tiksliai taip, kaip ji parašyta: negalima sukeisti vietomis kūrinių ir autorių, negalima pasirinkti, kuris kūrinys labiau tinka prie kurios temos ir t.t. R.Dilienė sako, kad tokios pat nepagrįstos pre­cizikos reikalauta ir iš leidėjų, priešingu atveju jų vadovėliai esą nebus patvirtinti, tai reiškia – ne­leidžiama jų naudoti ugdymo procese.

„Aš prašiau pacituoti dokumentą, kuriuo re­mian­tis reikalaujama vykdyti programą paraidžiui. Pro­gramoje nurodyta, ką reikia išmokti, kokių ži­nių suteikti, kokius kūrinius perskaityti, kokius ge­bėjimus išugdyti, o visa kita – mokytojo reikalas. To paties buvo reikalaujama ir iš autorių, ir iš leidyklų atstovų. Pasakyta, kad jei vadovėlyje bus ne programos kūrinys ar ne ta jo versija, kurią numatė naujosios programos autoriai, tų vadovėlių „ne­praleis“. Bet gąsdinama buvo neteisėtai, nes ne mi­nis­terija vertina vadovėlius, o ekspertai, kurie ir pri­siima atsakomybę. Yra dokumentai, kokius kriterijus va­dovėliai turi atitikti, ir juose tikrai nėra reikalavimo, kad vadovėlis paraidžiui turi atitikti programą. Toks reikalavimas ir negalėtų atsirasti“, – paaiškina R.Dilienė, pati dirbusi tokioje ekspertų komisijoje.

Negali susitaikyti su nauja programa

R.Dilienė sako, kad jei ne stresas ir prigrasymai programos laikytis paraidžiui, kol nėra vadovėlių, de­vintokų mokytojai žinotų, kaip dirbti: pradėtų nuo antikos, mitologijos, tautosakos. Būtent to­kios pirmosios temos devintokams visada ir buvo se­nuosiuose literatūros vadovėliuose. Ji patikina, kad medžiagos yra, galima rasti įdomių kūrinių ir juos siejančių aspektų, tačiau tokia interpretacija ne­leidžiama.

Žiūrime į 9 klasės literatūrinio ugdymo atnaujintą programą, nuo ko reikia pradėti, nes antika at­siranda gerokai vėliau nei pirmosiomis naujosios programos pamokomis. Pirmasis privalomas li­teratūros programos kūrinys – Vandos Juknaitės kn­y­­ga „Išsiduosi. Balsu“, netrukus po jos – Ri­čar­do Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.  Mo­ky­to­ja sako nesuprantanti, kodėl devintokams pirmosiomis literatūros pamokomis reikia tokios juodžiausio nihilizmo ir juodžiausios ironijos do­zės: „Jauno žmogaus memuarai“ galėtų būti 12 klasės kūrinys, prieš Balio Sruogos „Dievų miš­ką“ – būtų galima palyginti stilių, požiūrį. O de­­vintokams – pasikoręs Kostia („Išsiduosi. Balsu“) ir mirusiojo laiškai („Jauno žmogaus memuarai“). Aš neturiu ką pasakyti.“

Verčiame toliau: patriotinės tautinės programos literatūros kūrinys – kalbos, kurias 1975-ai­siais teisme pasakė disidentė Nijolė Sadūnaitė, ne­se­n­iai įsiliejusi į violetinę minią vadinamojo kedofi­lijos skandalo įkarštyje.

Lituanistė R.Dilienė negali paaiškinti, kodėl per literatūros pamokas devintokai turėtų nagrinė­ti N.Sadūnaitės kalbas teisme. „Kovojome, aiški­nome, psichologai nagrinėjo programą, pasakė, kad ji netinka, negali būti jokių tokių dalykų, – prisi­mena pedagogė. – Kam reikalinga devintokui Ma­­rija Gimbutienė, N.Sadūnaitė? Kalba teisme nė­ra literatūra, kodėl ji nenagrinėjama per istoriją? Juk tai istorinis kontekstas, lietuvių kalbos mo­kytojai neturi to nagrinėti.“

Lituanistė atvirai sako, kad pradėjusi dirbti pa­gal naująją programą negali atsistebėti jos neprofe­sionalumu. Tiesa, atskiro aptarimo programa su­laukė dar jos nepatvirtinus, kai peticiją prieš literatūriniam ugdymui skirtą jos dalį pasirašė 1,7 tūkst. lituanistų. Besipriešinančiųjų teigimu, literatūra programo­je susiaurinama iki kultūros istorijos ži­nių šalti­nio ir tautinio pasakojimo perteikimo prie­monės, o ir visa tai parengta neprofesionaliai. Be to, ji parengta be edukologijos tyrimų, be konsultacijų su pedagogais ir vaikų literatūros specialistais.

Dešimtokų egzaminas – toks kaip dvyliktokų

Devintokų mokytojai ne juokais išsigando dėl at­naujintos programos įgyvendinimo nesant vadovėlių, nes turi parengti juos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui (PUPP). Planuojama, kad 2018 m. dešimtokai turės rašyti tik literatūrinį rašinį iš privalomų kūrinių ir autorių, taip pat pasikeis kalbėjimo užduotis – jie gaus bilietus, kuriuose bus privalomo kūrinio ištrauka, ir žodžiu turės ją analizuoti, susieti su kontekstu.

„Per seminarą buvo pasakyta, kad literatūrinis rašinys dešimtokams skirtas jiems pripratinti prie 12 klasėse egzamino, – sako R.Dilienė. – Bet to bū­ti negali, juk yra egzaminų matrica – ką tikriname, kokius gebėjimus, kiek yra turinio. O 10 klasėje du kartus – ir raštu, ir žodžiu bus tikrinama, ar mokinys perskaitė privalomus kūrinius.“

Mokytoja apgailestauja, kad bet kokia improvizacijos laisvė iš pamokų dings, nes reikės kalti pro­graminius kūrinius taip, kaip jie išrikiuoti, nesvarbu, įdomu ar ne.

ŠMM teigimu, 2018 m. PUPP keisis kalbėjimo, rašymo užduotys, bet ne esminės patikrinimo dalys. Esą dar birželį su savivaldybių lituanistų me­todinių būrelių pirmininkais buvo aptarta, kokios užduotys turi būti, kad būtų įvertinti gebėjimai, būtini baigus 10 klasę. Planuojama, kad literatūrinis rašinys bus vienas iš galimų rašymo dalies pasirinkimų, kalbėjimas bus susietas su teksto supratimu. Apibendrinus mokytojų siūlymus, projektas paskelbtas „Li­tua­nistų avilyje“, kur bus toliau aptariamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Robotikos akademijos nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Vilniuje kūno kultūros mokytoju dirbantis Dainius Morkūnas šokti moko ir sostinėje, ir Ukmergėje bei Širvintose. Be to, bent kartą per savaitę važiuoja į Zibalų kaimą Širvintų rajone, kur jo pamokų laukia 15 vaikų, besimokančių gatvės šokių – hiphopo, houso ir, aišku, breiko.

„Pernai, kai pirmąkart nuvažiavau pas tuos vaikus, pamačiau, kad nors jie ir perdėtai aktyviai reiškiasi bei sunkiai sutelkia dėmesį, iš tiesų yra drovūs ir užsisklendę. Bet paskui mums kažkaip pavyko rasti bendrą kalbą, vaikai labiau norėjo lankyti būrelį, daugiau šokti, net dalyvavome keliuose pasirodymuose. Mano siekis ir buvo iš­laisvinti juos iš pilkos kasdienybės, kad jie atskleistų save šokdami“, – apie pirmąją pažintį su Zibalų ir Vileikiškių kaimų vaikais pasakoja D.Mor­kūnas.

Jis yra laisvasis mokytojas, kurio būrelis gauna neformaliajam vaikų švietimui valstybės skirtą tikslinį finansavimą. Rekomenduojama tikslinio finansavimo suma yra 15 eurų, bet šias lėšas dalijančios savivaldybės gali ją savo nuožiūra trečdaliu didinti arba mažinti. Vadinasi, laisvieji mokytojai kaip D.Morkūnas ar kiti neformaliojo vaikų švietimo organizatoriai už vieną vaiką, pasirinkusį jų būrelį, gali gauti nuo 10 iki 20 eurų per mėnesį. O suma, kurią skiria savivaldybė, turi sumažėti būrelio mokestis tėvams.

Už 4–5 gatvės šokių pamokas Zibalų pagrindinėje mokykloje, kurios per mėnesį trunka ne mažiau kaip 8 valandas, šis šokių mokytojas gauna apie pusantro šimto eurų, po 10,46 euro už vieną vaiką. Tai ir yra visa gatvės šokių būrelio kaina – tėvai nieko neprimoka. Dar pernai D.Morkūnas dviejuose Širvintų rajono kaimuose turėjo 29 mokinius, vadinasi, gavo ir daugiau krepšelio lėšų: už 6 vaikus – po 15 eurų, už 23 – po 11,56 euro.

„Zibalų kaimelyje ne visi vaikai turi tėvus, dalis jų gyvena su globėjais. Vaikams ir taip gana sunku gyventi, o šokiai jų kasdienybę praskaidrina, jiems visai patinka. Ne, man nekilo minties prašyti pa­pildomai pinigų iš tų šeimų, – paaiškina D.Mor­kūnas, kuris pats, augdamas Panevėžyje, laiką po pamokų leisdavo teniso, šokių treniruotėse ir muzikos mokykloje. – Svarbu neapleisti miestelių ir kaimų mokyklų vaikų, nes bus tik blogiau.“

Valstybės prioritetus pergalvoja savivaldybės

Beveik lygiai prieš metus atsiradusio neformaliojo vaikų švietimo krepšelio tikslas – gerinti būrelių prieinamumą vaikams, didinti jų įvairovę ir, ži­noma, sumažinti už juos tėvams tenkantį mo­kes­tį. Pradėjusios įgyvendinti naujovę – skirstyti krepšelį, į 15 eurų dydį savivaldybės pažiūrėjo la­bai kūrybiškai: vienur vienam vaikui būrelyje skyrė 32,5, kitur – 6,5 euro. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apribojo interpretacijos laisvę ir nustatė žirkles: nuo 10 iki 20 eurų vienam vaikui.

Pagal savivaldybių nustatytas tvarkas, didesnę sumą gali lemti jos prioritetai. Pavyzdžiui, 20 eurų už vaiką gali gauti būreliai, „nuvažiuojantys“ kuo arčiau vaiko, esantys kaimuose, arba tie, kurių ug­dymo kryptis yra prioritetinė. Prioritetines kryptis lyg ir formuluoja ŠMM, kuri viliasi, kad antraisiais neformaliojo krepšelio gyvavimo metais padidės pasiūla ir paklausa būrelių, siūlančių užsiėmimus informacinių technologijų, techninės kūrybos, gamtos ir ekologijos temomis.

Tačiau ministerijos lūkestis nereiškia, nei kad savivaldybės šioms sritims skirs didesnį finansavimą, nei kad apskritai skirs, nes prioritetus visos 60 savivaldybių gali pasirinkti pačios.

Tarkime, Akmenės rajono savivaldybės prioritetai, pagal kuriuos gali skirti maksimalų 20 eurų krepšelį, yra tokie: programa arba vykdoma kaime, arba yra techninės kūrybos, technologijų ar informacinių technologijų krypties. O, pavyzdžiui, Radviliškio savivaldybė prioritetinėmis kryptimis įvardija techninę kūrybą, turizmą ir kraštotyrą bei medijas, nes tokių esą savivaldybėje mažiausiai. Pa­­nevėžio rajono savivaldybė vertindama programas atsižvelgia į tai, ar jos atitinka bent vieną iš prioritetinių krypčių, tarp kurių – ir sportas, ir et­no­kultūra.

Taigi, patys neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, sakydami, kad tikslinio finansavimo krepšelis išėjo į naudą, situaciją savivaldybėse vadina dvi­pras­me. Vienose nenorima įsileisti naujų neforma­liojo švietimo paslaugų teikėjų, antros daugiau pinigų skiria tradicinėms, ir taip daug vaikų pritraukiančioms veikloms, trečios netvirtina programų, kurias kitos vykdyti leidžia, ir t.t.

„Kartais stebina tai, kokius prioritetus nusistato pačios savivaldybės. Tarkime, vienoje savivaldybėje prioritetinė kryptis yra keramika, nors tai ir skiriasi nuo bendros Lietuvos neformaliojo švietimo strategijos, – sako Robotikos akademijos di­rektorius Artūras Gaulia. – Kai kur pasitaiko vietinių protegavimo, bet vaikų neapgausi – jie renkasi tai, ką nori. Todėl kai ateini į savivaldybę ir nori pradėti veikti, telieka išspręsti valios, resursų ir, žinoma, kadrų klausimus.“

Praėjusių metų pabaigoje, kai atsirado tikslinio finansavimo krepšelis, Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Praėjusių metų pabaigoje Robotikos akademija tapo vienu didžiausių neformaliojo švietimo teikėjų – būrelius „nuvežė“ į 15 regionų ir pasiūlė 43 neformaliojo švietimo programas.

Į jas iškart po krepšelio atsiradimo susirinko 880 mokinių. Pavyzdžiui, vien Pasvalyje į robotikos užsiėmimus susirinko 100 vaikų. Vis dėlto, kaip prisimena A.Gaulia, nors vaikai ir savivaldybių darbuotojai juos pasitiko svetingai, padėjo susidoroti su šūsnimis popierių, sulaukta ir priešiško vietinių būrelių organizatorių požiūrio. Suprask, vilniečiai privežė robotų ir atims vaikus iš jų.

Nors minimali suma vieno vaiko būreliams turėtų būti 10 eurų, tačiau Lietuvos šachmatų mokyklos direktorius Donatas Pilinkus sako, kad norinčiųjų lankyti valstybės remiamus būrelius vaikų daugėja, todėl skiriamas finansavimas gali nesiekti nė 10 eurų. Jo manymu, reikėtų lėšų numatyti ne maždaug ketvirtadaliui savivaldybės vaikų, kaip dabar, bet paskirstyti finansavimą visiems ir grąžinti dalį pinigų, jei vaikai būrelių lankyti nenorės.

„Deklaruojama 15 eurų per mėnesį vienam vaikui, bet iš tikrųjų skiriama suma kai kur jau pavirto minimumu. Savivaldybės kalba apie šią problemą, kai kurios skaičiuoja, kad, pavyzdžiui, gruodį vieno vaiko būreliams galės skirti 6 eurus“, – sako vienuolikoje savivaldybių maždaug 1 tūkst. vai­kų šachmatais mokančios žaisti mokyklos vadovas. Jis priduria, kad praverstų ir bendra tvarka su protingais laiko terminais visose savivaldybėse. Dabar esą pasitaiko, kad kokį nors dokumentą, sąrašą reikia pateikti jau kitą dieną.

Gana šokių bei dainų, reikia ir robotų

Neformalusis švietimas ne tik ugdo bendruosius mokinių gebėjimus, padeda išvengti socialinių pro­blemų, kurių galėtų kilti, jei vaikai nebūtų už­im­ti, bet ir ugdo naujas kompetencijas. Todėl vaikai skatinami išbandyti šachmatus, programavimą, konstravimą ir dėl mąstymo, ir dėl ateities karjeros perspektyvų. Bet didelė dalis jų vis tiek šoka ir dainuoja. Štai iki tikslinio finansavimo atsiradimo savivaldybių neformaliojo švietimo įstaigose po­pu­liariausios kryptys buvo muzika, sportas, šokis ir dailė. Skyrus krepšelį jos, galima sakyti, tik persirikiavo: sportas, šokis, muzika ir pilietiškumas.

„Neformaliojo švietimo krepšelio tikslas buvo pritraukti naujų teikėjų, kad būrelių atsirastų re­gionuose, atokesnėse vietovėse, juos lankytų daugiau vaikų. Taigi gruodį būrelius lankė per 50 tūkst., o praėjusio kovo pabaigoje – jau per 80 tūkst. vaikų“, – tikslinio finansavimo naudą vaikų užimtumui pagrindžia Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktoriaus pavaduotoja, projekto „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“ vadovė Gitana Viganauskienė.

Ji tvirtina, kad padaugėjo ne tik vaikų, bet ir veiklų: programų sugalvojo ir regioniniai parkai, sporto klubai pasiūlė įvairesnių sporto šakų, užsiėmimų vaikams rajonuose ėmė siūlyti ir ypač didmiesčiuose populiarios kalbų mokyklos – „Kal­ba.lt“, „American English School“.

„Visose savivaldybėse išryškėjo kalbų mokymasis, kalbų būrelius pasiūlė dideli neformaliojo švietimo paslaugų teikėjai, kurie turi galimybių nuvykti į skirtingus rajonus. Dabar turime lūkesčių, kad daugės ir technologinio, inžinerinio ugdymo būrelių. Matome spragų, kad tokių krypčių būrelių ir juos lankančių vaikų nėra daug, tačiau tokios pro­gra­mos reikalauja pinigų: kad paduotum vaikui mo­delį, robotą, reikia nemažai investicijų. O jei gru­pėje yra 10 vaikų, už kuriuos mokama po 15 eurų krepšelio lėšų, tų pinigų pakanka tik mokytojo darbo užmokesčiui“, – komentuoja G.Vi­ga­nauskienė.

Robotikos akademijos direktorius A.Gaulia pritaria, kad daugiau panašių būrelių kuriasi lėtai dėl pinigų. Jiems reikalinga brangi materialinė ba­zė, nes ugdymo priemonės turi būti inovatyvios ir šiuolaikiškos, o tokios nepigiai ir kainuoja. Ta­čiau jis įsitikinęs, kad sprendimas, kaip padidinti techninės kūrybos būrelių ir juos lankančių mokinių skaičių, labai paprastas. Tarkime, dabar šokių bū­relis, kuriam nereikia priemonių, ir robotikos bū­re­lis, kuriam įranga kainuoja 4–5 tūkst. eurų, iš sa­vivaldybės gali gauti po lygiai – 15 eurų iš neformaliojo švietimo krepšelio lėšų. Todėl išeitis esą galėtų būti skirtingas būrelių finansavimas.

A.Gaulia sako, kad konkretaus būrelio savikainą nesunkiai galima apskaičiuoti pagal išlaidas, jam reikalingas ugdymo priemones ir nustatyti koeficientus, pagal kuriuos būtų apskaičiuojama konkrečiam būreliui savivaldybės skiriama suma. Juk dabar, nors savivaldybėms ir nustatytos žirklės vieno vaiko būreliui skirti nuo 10 iki 20 eurų, nėra įtvirtinta kriterijų, kad brangesni būreliai gautų ir didesnį krepšelio finansavimą.

„Žirklės yra, tačiau pagal ką skirti didesnę su­mą – pagal simpatijas ar kriterijus? Oficialių kriterijų aš nemačiau, o savivaldybės prioritetai, kuriais bū­tų galima remtis, gali būti ir darbuotojų pažįstamų būreliai. Tad jei valstybė turi prioritetines kryptis, į kokias veiklas norėtų įtraukti daugiau vai­kų, ir skiria žirkles, ji gali ir pasakyti, kad reikia vadovautis valstybiniais prioritetais. Jei taip būtų, būtų pa­skatina ir techninė kūryba“, – dėsto A.Gaulia.

Dabar techninės kūrybos programos vis dar su­daro nedidelę dalį visų siūlomų naudojantis neformaliojo vaikų švietimo krepšeliu. Pavyzdžiui, sporto būrelius pernai lankė beveik 21 tūkst., techninės kūrybos – 1 tūkst. mokinių.

A.Gaulia sako, kad ne didmiesčiuose techninės kūrybos, informacinių technologijų ir panašių bū­relių egzistavimas priklauso nuo vieno žmogaus – ar yra rajone bent vienas entuziastas.

„Prieš 20 metų Lietuvoje buvo apie 20 techninės kūrybos centrų – liko gal keturi ar penki. Jie ne­išsilaikė, taigi prarado ir žmogiškuosius išteklius, ir entuziazmą“, – antrina ir G.Viganauskienė.

Neformalusis švietimas skaidrėja

Specialistai sutaria, kad, nepaisant savivaldybių įnorių ir menkų trūkumų, pernai spalį atsiradęs tikslinis finansavimas „pinigai paskui vaiką“ mokiniams išėjo tik į gera. Jie gali rinktis iš įvairesnių bū­relių, juos rasti arčiau namų ir mažiau mokėti. Tai leidžia manyti, kad ir akademinius mokinių pa­siekimus gerinantis neformalusis švietimas Lie­tu­voje darosi prieinamesnis ir skaidresnis.

Juolab pernai po neformaliojo švietimo audito Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvoje nėra vienodų galimybių ugdytis kaimo ir miesto vaikams, nes kaimuose 2013-aisiais buvo tik 25 neformaliojo švietimo įstaigos, 90 proc. jų – miestuose. Po audito paaiškėjo, kad mokiniai tikrai galėjo tik šokti, dainuoti ar sportuoti, nes savivaldybių įs­teig­tų neformaliojo švietimo įstaigų muzikos ir krypčių veiklos sudarė 77 proc. visų siūlomų.

Beje, savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Savivaldybės nesudarė sąlygų atsirasti įvai­­resnėms veikloms, nes 2011–2013 m. 98 proc. visų neformaliajam švietimui gautų lėšų atidavė savo pačių įsteigtoms įstaigoms.

Dar liūdniau tai, kad 2013 m. savivaldybės tik pusę lėšų neformaliajam švietimui panaudojo tikslingai, o 12 jų skyrė tik 15 proc. rekomenduotos sumos (po mažiausiai 5 litus vienam vaikui).

Dabar vaizdas šiek tiek pasikeitė: savivaldybės neskiria krepšelio pinigų savo įsteigtoms formalųjį švietimą papildančioms įstaigoms, pavyzdžiui, muzikos mokykloms (nebent jos sukuria atskirą neformaliojo švietimo programą). Praėjusių metų pabaigoje iš 1,2 tūkst. neformaliojo švietimo pa­slaugų teikėjų trečdalis buvo laisvieji mokytojai.

Prognozuojama, kad šiemet savivaldybės išnaudos ir visus neformaliajam švietimui skirtus pinigus. Nors pernai joms buvo skirta 3,2 mln. eurų, 26 sa­vivaldybės jų nepanaudojo. Iš viso jos grąžino per 370 tūkst. eurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

shutterstock nuotr.

Naujaisiais mokslo metais taip pat bus siekiama mažinti pamokų praleidinėjimą ir vėlavimą, nes lankomumas lemia mokinių pasiekimus, taip pat stiprinti skaitymo ir rašymo gebėjimus mokant visų dalykų. 2016–2017 m. mokykloms, kurių mokinių pasiekimai žemesni, planuojama teikti pagalbą nauju projektu „Iniciatyva savivaldybėms“, savivaldybės ir mokyklos galės dalyvauti Pažangos skatinimo projektų konkurse ir gauti tikslinę paramą kokybei gerinti. ŠMM siūlo savivaldybėms ir mokykloms sudaryti sutartis, jomis abi įsipareigotų pasiekti konkrečios mokinių pažangos, kuri būtų matoma per vienus metus. Visų mokyklų, taip pat ir tautinių mažumų, mokiniai pradės mokytis pagal naujas 1–10 klasių lietuvių kalbos programas, kuriomis į mokyklas esą grąžinamas diktantas, atpasakojimas, o į programas įtraukta literatūra, formuojanti ne tik meninį skonį, bet ir moralines vertybes, tautinę, pilietinę savimonę.

Skaičiuojama, kad priešmokykliniam ugdymui tapus privalomam į priešmokyklines grupes šiais metais turėtų ateiti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų.

Nuo rugsėjo mokysis ir gerokai daugiau šešiamečių: skaičiuojama, kad priešmokykliniam ugdymui tapus privalomam į priešmokyklines grupes šiais metais turėtų ateiti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų.

2017–2018 m. planuojama įvesti brandos darbą, už kurį 2018 m. geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarkos apraše numatyta pridėti 0,25 balo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

SMM nuotr.

Naujaisiais mokslo metais pedagogų laukia palankūs pokyčiai: daliai jų didės atlyginimų koeficientai.

Saulė Marcinkevičiūtė

Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų mažiausiai uždirbančių mokytojų padėčiai pagerinti. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir
maksimalų.

Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, mini-malių koeficientų neliks, visi bus pa kelti bent iki vi durkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuoja-mos pa gal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.
Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse
tarnybose dirbantiems psichologams, specialie-siems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad algos iki 5 proc. didės 41 proc. mokytojų, 22 proc. auklėtojų ir 35 proc. pagalbos mokiniui specialistų.

SMM nuotr.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Marijos žemėje su vaikais apie seksą nekalbama, bet net naujienų portaluose pilna instrukcijų, kaip pasiekti ilgesnį orgazmą. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kuria naują lytiškumo ugdymo programą, o jos kritikai negali atsistebėti, kiek daug joje krikščioniškųjų vertybių ir kiek mažai sveiko proto. Ar pavyks atsikratyti vieno iš Lietuvai dar likusių tabu, ypač kai kilo tokios batalijos – esą mokiniai bus skatinami tik susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos ir žūtbūt nesužinoti apie apsisaugojimo priemones?

Choreografas Šarūnas Kirdeikis ir jauna besilaukianti mergina – tokia nuotrauka pasirodė garsenybių medžiotojų mėgstamo šokėjo feisbuke ir netruko pasklisti visuose naujienų portaluose. Komentatoriai sveikino porą, lyg netyčia užsimindami, kad merginai dar reikia baigti mokyklą.

Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos.

Po kelių dienų paaiškėjo, kad intriguojanti pramogų rubrikos naujiena iš tikrųjų buvo puiki Lietuvos žmogaus teisių centro ir Š.Kirdeikio inicijuota akcija. „Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos. Vienintelė siūloma tinkama alternatyva apsisaugojimui – susilaikymas iki santuokos“, – drastiškos akcijos kilmę gegužės pradžioje paaiškino Lietuvos žmogaus teisių centro portalas „Manoteisės.lt“, pridurdamas, kad ŠMM visuomenininkams neleido susipažinti su rengiamos programos juodraščiu, todėl portalas siūlė pakeisti ŠMM pavadinimą ir vadinti ją Religinio švietimo ministerija.

Netrukus šis portalas pats paskelbė programos juodraštį. Tada švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pareiškė, kad paviešintas dokumentas nebūtinai yra tikras, kažkodėl norima sudaryti išankstinę nuomonę šia tema, o jį paskelbusieji turi tam tikrų tikslų. Paskui keliasdešimt nevyriausybinių organizacijų raštu kreipėsi į ministrę dėl kuriamos lytiškumo programos, kuri, jų nuomone, neatitinka realijų ir nėra moksliškai pagrįsta.

Juodraštyje teigiama, kad informavimas apie kontraceptines priemones neturi būti reklama, tapti paskata ankstyviems lytiniams santykiams ar alternatyva susilaikymui nuo jų, o vienas iš lytiškumo ugdymo rezultatų – susilaikymas nuo lytinių santykių paauglystėje. Tai – tik keletas teiginių, dėl kurių ir įsiplieskė diskusija, kai viena pusė kaltina kitą religinių dogmų laikymusi ir mokslo žinių nepaisymu, kita – neaiškiais interesais ar kapitalo krovimusi prieš rinkimus.

„Aš asmeniškai irgi nepritariu šiam kelių žmonių parašytam kūriniui, – apie programos juodraštį sako švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina. – Tai yra praėjusių metų, visiškai nesuderintas senos darbo grupės kūrinys.“

Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams.

Viceministrė tvirtina, kad paviešintas dokumentas – jokiu būdu ne galutinė ugdymo programa, kurią jau buvo rengiamasi patvirtinti, ir pasakoja jo atsiradimo istoriją. Kai buvo sumanyta sujungti dvi programas – lytiškumo ir rengimo šeimai bei sveikatos ugdymo, praėjusių metų darbo grupė jas sujungė, bet mechaniškai, o ne turiniu. Kai susirinko nauja grupė, jos nariai nusprendė ne pradėti darbą nuo nulio, bet pagrindu laikyti jau esamą juodraštį. Todėl ministerija stebisi, kodėl kai kurie darbo grupės nariai skelbia pradinį variantą, kurio esą visi sutarė neviešinti.

„Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams, – tvirtina N.Istomina. – Aišku, kad vaikai kai kurių žinių gauna gana anksti, bet reikia, jog autoritetai būtų šeima, mokytojas, ir vaikas neieškotų žalingos informacijos internete.“

Kruopščiai kurpiamą programą pati ŠMM žada paskelbti birželio 6 dieną – tada jau būsiąs metas pasiūlymams ir diskusijoms. Viceministrė tvirtina, kad geriausiu atveju programa mokyklas pasieks 2017 m. rugsėjį, nors tikėtasi, jog tai bus dar šį rudenį.

Bus ir kontraceptinių priemonių

Birželį pasirodysiantis programos variantas turėtų būti liberalesnis, tačiau kai kurių žodžių iš dainos neišmesi: vertybinės nuostatos, kad iš pradžių užgimsta meilė, o tik vėliau santykiai, arba kad kontraceptinės priemonės nėra sprendimas visais gyvenimo atvejais, liks.

Pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai.

„Juodraštyje reikia daug ką taisyti, tačiau skaitydama jį nematau to, kas buvo pasakyta, pavyzdžiui, kad santykiai būna tik šeimoje. Jame kalbama apie normą, kurią turi suvokti vaikai: pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai. Tačiau skatinti paauglių santykius būtų nusikaltimas, juk seksualinius santykius su vaikais draudžia Baudžiamasis kodeksas, – primena viceministrė. – Tačiau kalbame, kad šioje programoje bus viskas apie kontracepciją, bet tokia informacija nebus skatinimas.“

Vis dėlto viena naujosios darbo grupės narių, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Esmeralda Kuliešytė staigų programos virsmą vertina skeptiškai: grupėje yra per daug konservatyvių narių ir per mažai besiremiančių žmogaus teisėmis. „Matome, kad niekas nesikeičia. Siūlome, tačiau žaidimas vyksta į vienus vartus, balsuojama taip, kaip atrodo, o ne taip, kaip reikėtų ginant žmogaus teises, – sako E.Kuliešytė. – Nors pastabų ir išklausoma, kai vyksta balsavimas, dauguma nubalsuoja prieš, ir tie sprendimai nieko nekeičia.“

Ginekologė E.Kuliešytė pasakoja, kad nustebo, kai prisidėjusi prie grupės paklausė, kuo gi remsis jos nariai, kurdami naująją programą, ir gavo atsakymą: vertybėmis ir panašiai. „Kai paklausiau, ar remsimės teisiniais dokumentais – Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), gavau teigiamą atsakymą, bet tas „taip“ buvo pasakytas, nes reikėjo. Kasdieniame darbe į tokius dokumentus nebuvo atsižvelgiama.“

Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.

Ankstyva lytinių santykių pradžia, didėjantys jaunuolių, užsikrėtusių lytiškai plintančiomis infekcijomis, skaičiai, dukart daugiau nepilnamečių gimdymų nei kai kuriose Europos šalyse – akivaizdūs argumentai, kad Lietuvai reikia kokybiško lytiškumo ugdymo, lytinio švietimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuva neatlieka išsamių tyrimų šiomis temomis ir, priešingai nei kitos šalys, E.Kuliešytės įsitikinimu, mažai ką težino apie savo gyventojų reprodukcinę sveikatą, o liūdną statistiką tikimasi sumažinti vien atgrasant nuo lytinių santykių iki santuokos.

Kitas karštosios darbo grupės narys, Lietuvos tėvų forumo atstovas Renaldas Jančiauskas sako nesuprantantis, kodėl keli nariai ėmė taip peikti kuriamą programą, spausti ministeriją, todėl užduoda senovės romėnų klausimą: kam tai naudinga? R.Jančiauskas tvirtina, jog išsakyti kaltinimai dėl to, kad programoje pabrėžiama religijos įtaka, skatinamas susilaikymas iki santuokos ir neigiama kontracepcijos svarba, – laužti iš piršto.

„Lietuvoje beveik 90 proc. katalikų, todėl normalu, kad vienas iš 20-ies darbo grupės narių yra katalikiškos organizacijos atstovas. Nemanau, kad dėl to darbo grupė būtų sudaryta religiniu pagrindu. Kai kalbama apie susilaikymą, jis minimas kaip vienas saugiausių būdų nenorint pastoti ar užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, jokiu būdu nekalbama apie susilaikymą iki vestuvių ir panašiai, – aiškina Lietuvos tėvų forumo atstovas. – Todėl man ir nepatinka, kad keliamas triukšmas manipuliuojant tuo, ko nėra. Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.“

Lytinis švietimas mokyklose: visur po truputį

Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa patvirtinta dar 2007 m. Dabar mokyklose įgyvendinama programa gali būti integruota į kelis dalykus, pavyzdžiui, per biologijos pamokas dėstoma fiziologinė jos pusė, per etikos – kalbama apie santykius. Dar tai gali būti pasirenkamasis dalykas ar privalomasis vienos savaitinės pamokos dalykas, vertinamas įskaita, arba viena iš neformaliojo švietimo veiklų. Taigi formaliai lytiškumo ugdymo formų yra įvairių, tačiau ar Lietuvos mokyklose lytinis švietimas realiai egzistuoja?

Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkai, 2008 m. ŠMM užsakymu atlikę tyrimą apie rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybes, nustatė, kad įgyvendinimas nėra nuoseklus ir sistemingas. 60 proc. mokyklų šios programos temos buvo aptariamos per klasės valandėles, bet per jas aptariamos tik atskiros, o ne visos programoje išdėstytos temos.

Pagrindinės kliūtys, kodėl programa neįgyvendinama kokybiškai, – nepasirengimas. Beveik 40 proc. ugdymo įstaigų neturėjo asmens, atsakingo už šios programos įgyvendinimą, tik penktadalyje veikė tam sudarytos metodinės grupės. Taip pat kvalifikacijos trūkumas – ne visi respondentai žinojo rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo bei lytinio švietimo skirtumus, o pateikdami mokiniams lytiškumo klausimus vadovavosi asmeninėmis vertybinėmis nuostatomis. 88,5 proc. pedagogų nuostatos šeimos atžvilgiu tradicinės: tai vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta bendruomenė.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė E.Kuliešytė sako, kad tarptautiniame kontekste lytinio švietimo neturinti Lietuva atrodo keistai. Kai įvairios reprodukcine gyventojų sveikata besirūpinančios tarptautinės organizacijos rengia apklausas ir sužino, kad sistemingo lytinio švietimo Lietuvoje nėra, nustemba ir klausia, kas dėl to daroma.

Taigi Lietuvoje lytiškumo ugdymas „išmėtytas“, o kitose šalyse, kaip pasakoja E.Kuliešytė, jo įgyvendinimo scenarijų gali būti įvairių, skirtumas tas, kad yra sistema. Kai kuriose Vakarų šalyse lytiškumo ugdymu užsiima daugiausia nevyriausybinių organizacijų specialistai, su kuriais mokyklos susitaria, kitur rengiami specialūs mokytojai, dar kitur, pavyzdžiui, Švedijoje, užsiėmimai vyksta jaunimo centruose, Rytų ir Centrinės Europos šalyse tokias pamokas veda mokytojai arba pakviesti medikai – pasirinkimų yra įvairių, dėstymo būdas daugiausia priklauso nuo mokyklos bendruomenės sprendimo.

„Lietuvoje dar tik pradžių pradžia. Sudėtinga numatyti, kas šią programą galėtų dėstyti. Jei ji konservatyvi, tokia, kai nereikia nieko pasakyti, kaip planuojama pagal naująją programą, tada ir dėstyti gali bet kas. Tačiau jei reikia kalbėti apie lyčių lygybę, lytiškumą, kas toks esi, kaip lytis gali tavyje išsikeroti, kokios yra žmogaus reprodukcinės teisės, kokia tavo lytiškumo vizija, apie lytinį priekabiavimą, prievartą, prekybą žmonėmis dėl lyties, tam jau reikia daug žinoti ir pasirengti. Kol kas mokykloje nematau nė vieno žmogaus, kuris galėtų perteikti tokias žinias“, – vardija E.Kuliešytė ir plečia lytiškumo ugdymo sampratą, kuri neapsiriboja žiniomis apie lytinius santykius.

Ji sako, kad visuomenė turi suprasti, jog lytiškumo ugdymas nėra žinios apie seksą, – tai kalba apie asmenybės ugdymą, formavimąsi: aiškinama, kaip kurti santykius su tėvais, draugais, atsispirti neigiamai įtaka, nugalėti stereotipus, mitus.

„Būtent lytiškumo, santykių psichologijos dabar mokyklose ir trūksta“, – patvirtina Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos pirmininkas Romas Darafėjus.

Mokytojas sako, kad ši sritis yra fragmentuota, o ugdymas epizodinis – tam skiriama nedaug pamokų, temos gali būti integruojamos į skirtingus dalykus. O jei dar mokytojas nelinkęs apie tai kalbėti ar jam šis kursas atrodo nesvarbus, vieną kitą skyrelį mokiniams paliekama persiskaityti patiems. Todėl biologijos mokytojai tikisi, kad ministerija, kalbanti apie papildomą valandą lytiškumo ugdymui, tokio plano neatsisakys.

Dabar vos per kelias pamokas išdėstomi daugiausia fiziologiniai dalykai, kalbama apie lytinę reprodukcinę sistemą, o štai psichologijai, kuri mokiniams ne tik svarbi, bet ir įdomi, laiko nėra. Biologas R.Darafėjus patikina, kad ypač jaunesniems mokiniams reikia pokalbių su saugusiaisiais, o jei žinių alkį jie kompensuos internete, gali susiformuoti labai iškreiptas požiūris į lytinį švietimą.

„Fiziologijos ir anatomijos neužtenka, reikia psichologinių dalykų, kurie aiškintų lyčių skirtumus. Pavyzdžiui, kodėl atsiranda tokie didelė priešprieša tarp vaikų šeštoje klasėje ir kolektyvas vėl susitupi tik 9–10 klasėje? Vaikai to nesuvokia, tarkime, mergaitės nesupranta, kad berniukai dėmesį joms rodo tampydami už kasų. Vaikai nori tokių žinių, bet kliudo rėmai – turi tiek pamokų ir užbaigi temą“, – sako pedagogas.

Paklaustas, ar 2007-aisiais patvirtinta rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa remiasi katalikiškomis vertybėmis, kaip, kritikų teigimu, konstruojama naujoji, mokytojas patikina, kad nuo pedagogo priklauso ir tai, kiek jo perduodamos žinios bus persmelktos katalikiška dvasia, o kiek paremtos mokslu. „Mano supratimu, kalbėti apie susilaikymą iki santuokos yra utopija. Reikia kalbėti kuo realiau, apie tai, kad vyksta dabar, – sako R.Darafėjus. – Lytiškumo ugdymo programa integruojama daug kur – į biologijos pamokas, klasės valandėles, tačiau kai jos visur yra po truputį, iš to jokios naudos.“

Biologas prisimena, kad apie lytiškumą mokyklose pradėta kalbėti maždaug prieš dvidešimtmetį, o kol nesumažėjo pamokų, šioms temoms buvo skiriama gerokai daugiau dėmesio – nuo penktos iki pat dvyliktos klasės po dvi savaitines pamokas, dar atskirai mokytasi asmens higienos.

O štai ginekologė Vaiva Eringytė, kurios konsultacijos „Panelės“ žurnalo raudonajame puslapyje per daugiau nei dvidešimtmetį padėjo subręsti ne vienai kartai ir tapo kone įdomiausia leidinio skiltimi, pastebi, kad informacijos apie lytiškumą, santykius poreikis šiuo metu sumažėjo. Gydytoja svarsto, kad klausimų antplūdį 1991-aisiais lėmė Lietuvoje prasidėjusi seksualinė revoliucija, o dabar lytiškumo klausimas nebėra taip akcentuojamas, ši tema tapo įprasta gyvenimo dalimi, todėl apie intymius dalykus žmonės sužino patys.

„Per 25 metus atsirado visai kitų galimybių pasiekti informaciją. Aišku, informacijos sraute gali būti ir žalingų šaltinių, tačiau yra gydytojai, tėvai, mokykla, kuri, mano galva, ugdo labai gerai, nes paauglių nėštumų, palyginti su kitomis šalimis, turime labai mažai“, – sako V.Eringytė

Paklausta apie statistiką, kad pusė penkiolikmečių pastarųjų lytinių santykių metu nesisaugojo, ginekologė paaiškina, kad tokios statistikos nereikia vertinti pernelyg rimtai: „Lietuvos paaugliai nepasižymi ankstyvais lytiniais santykiais, todėl santykiavusių penkiolikmečių nėra tiek daug, o nesisaugojusių dar mažiau.“

V.Eringytės nuomone, reikia atskirti lytiškumo ugdymą ir mokymą, instruktavimą, todėl ji nepritaria pernelyg liberaliam požiūriui į lytiškumo ugdymą: „Aš kategoriškai nusiteikusi prieš kontracepcijos priemonių kišimą, ypač nepilnametėms, juolab kad nepilnamečių kontracepcijos vartojimas neužtikrina apsaugos – jos arba neišgeria tablečių, arba geria jas netinkamai. Taip pat reikiamu metu neturi prezervatyvų arba užsimauna juos netaisyklingai. Geriausia, kai nepilnamečiai dar negvildena šios problemos. Per 25 metus nepakeičiau nuomonės dėl to, kad esą reikia paleisti vaikus ir įduoti jiems visas priemones.“

Garbės nedaranti statistika – lytinio švietimo trūkumo pasekmė

PSO 2013–2014 m. apklausos duomenys rodo, kad lytinių santykių jau turėjo 7 proc. penkiolikmečių merginų ir 22 proc. vaikinų. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuvoje pagimdė beveik 300 nepilnamečių, 100 merginų iki 17 metų amžiaus nėštumą nutraukė abortu.

„Pati Lietuva tyrimų apie jaunuolių lytinius santykius neatlieka, tačiau PSO, JTO apklausos rodo, kad ketvirtadalis nepilnamečių ir pusė septyniolikmečių jau yra pradėję lytinį gyvenimą. Tai rodo, kad jie nebūna tam pasirengę, o to pasekmės – Lietuvoje gimdo dukart daugiau paauglių nei kitose Europos šalyse, – statistiką apžvelgia ginekologė E.Kuliešytė. – PSO tokius rodiklius vienareikšmiškai vertina  neigiamai, nes paaugliai neturi gimdyti vaikų ir demografinių rodiklių kelti paauglių sąskaita negalima. Tai ne tik neetiška, bet ir rodo visišką nesirūpinimą nei strategijomis, nei politikomis.“

Kita garbės nedaranti statistika, arba lytinio švietimo trūkumo pasekmė, – lytiškai plintančios infekcijos tarp jaunimo. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2014 m. daugiau kaip pusė naujai užsikrėtusiųjų chlamidioze (55,3 proc.) ir gonorėja (50,1 proc.) buvo 20–29 metų amžiaus žmonės, tarp visų užsikrėtusiųjų sifiliu jaunimas sudarė trečdalį, ŽIV – penktadalį.

„Situacija blogėja, jau reikėtų šaukti S.O.S, todėl man net keista, kad valstybinės organizacijos į tai nekreipia dėmesio. Pamenu, 2009 m. buvo kalbama apie sifilio protrūkį mokyklose, bet tuo ir baigėsi. O dabar daugėja kitų lytiškai plintančių ligų“, – stebisi E.Kuliešytė.

Gydytoja pastebi, kad į tokią statistiką nereaguojama, priešingai, manoma, jog  mokiniams nieko nesakant, skatinant juos susilaikyti nuo lytinių santykių galima sustabdyti liūdną statistiką, nors esą turėtų būti priešingai – jaunimas turi žinoti apie galimas infekcijas ir kokiomis priemonėmis jų išvengti.

E.Kuliešytė tikina, jog užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad jei pagal įgyvendinamas lytiškumo ugdymo programas su jaunimu kalbama apie lytinę reprodukcinę sveikatą, laukiantį lytinį gyvenimą, galimas pasekmes ir prevenciją, tada jaunimas į tai ir žiūri daug atsakingiau – atideda lytinį gyvenimą, naudoja apsaugą.

„O Lietuvoje, drąsiai galiu sakyti, taip galvoja mažuma. Ir gaila, kad grupė, kuri dirba su gimstančia lytiškumo ugdymo programa, mano, jog viską sustabdyti galima kalbant apie susilaikymą iki santuokos, kas yra visiškai nerealu, apie kontracepcijos nenaudojimą, kas yra pavojinga paauglystėje, nes paauglėms kyla dvigubai didesnė rizika mirti dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Tad į ką mūsų jaunimą stumia gerbiami saugusieji?“ – klausia Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė.

Besilaukiančioms nepilnametėms padedančių organizacijų atstovės vienareikšmiškai pasisako už lytiškumo ugdymą. Jos paaiškina, kad didžioji dalis paauglių pastojo dėl to, kad nesisaugojo, o nesisaugojo todėl, kad nemanė, jog lytiniai santykiai gali turėti kokių nors pasekmių.

„Manau, jog merginos užmegzdamos santykius negalvoja, kad jų pasekmė gali būti nėštumas. Žinoma, pirmiausia joms trūksta meilės ir švelnumo. Lytinio švietimo  reikia vienareikšmiškai, tačiau ne tik mokyklose, bet ir šeimoje“, – įsitikinusi globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė.

Nors į šią įstaigą su savivaldybių ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinia pakliūva besilaukiančios nepilnametės iš globos namų ar socialinės rizikos šeimų, tai, kad pastoja tik nepilnametės iš probleminės aplinkos, tėra mitas. Statistikos departamento duomenimis, nepilnamečių nėštumų kaime ir mieste yra tiek pat.

VšĮ Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė patvirtina, kad neplanuotas nėštumas nepriklauso nuo šeimos socialinio ar ekonominio statuso. Dažnai iš smalsumo ar dėl hormonų audrų lytinį gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams trūksta elementarių žinių apie lytinio gyvenimo pasekmes.

„Matome, jog trūksta žinių, kaip apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, neplanuoto nėštumo, naiviai tikimasi, kad galbūt vienas kartas neturės pasekmių, – sako Z.To­milinienė. – Trūksta ne tik brandaus emocinio pasiruošimo tapti mama ar tėvu, bet ir suvokimo, kad reikia neskubėti pradėti lytinių santykių, atsakingai rinktis partnerį, nes net saugantis galima pastoti. Jokių abejonių, jog mokykloje reikia lytiškumo ugdymo, kad jaunuoliai būtų rengiami atsakingiems santykiams ir šeimai, tačiau svarbu, kad tai nevirstų seksualinio švietimo programa.“

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako psichologas, „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis

– „Jaunimo linija“ – viena iš keliasdešimties organizacijų, kurios kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę dėl naujos sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos. Kodėl?

– Perskaitę programos juodraštį supratome, kad ji neatsako į daugumą paaugliams kylančių klausimų, dėl kurių labai daug jaunimo skambina į „Jaunimo liniją“. Nors  grupė, į kurią orientuojamės, yra 16–30 metų amžiaus žmonės, lytiškumo klausimais kreipiasi ir jaunesni paaugliai, kuriems jau seniai rūpi įvairūs klausimai apie seksualumą, apsisaugojimo priemones, nėštumą ir t.t. Iš to, ką girdime telefonu, suprantame, kad neretai jie nė neturi šaltinių, iš kurių galėtų gauti patikimos informacijos. Tiesa, dažnai telefoninius pokalbius su mūsų savanoriais jie pradeda juokaudami, kikendami, kurdami istorijas, tačiau jei savanoriui pavyksta rasti bendrą kalbą, netrukus paaiškėja, kad tai rimti klausimai, į kuriuos tas žmogus nori gauti atsakymus ne tik internete. Mums atrodo, kad tokie pokalbiai turėtų vykti ir mokykloje, todėl ir pasirašėme kreipimąsi.

O kuriamoje programoje yra ir naudingų dalykų, pavyzdžiui, daug rašoma apie mankštą. Mankšta nėra blogai, bet lytinio švietimo temų toje programoje kaip tik ir nėra. Be to, keista, kai kartais kalbama, kad lytinis švietimas neva skatintų lytinius santykius pradėti per anksti, tačiau, kiek žinau, mokslinių tyrimų duomenys rodo atvirkščiai: pirmiausia dar iki lytinių santykių žmonėms reikia suprasti savo lytiškumą, kas vyksta, kokių pasekmių gali būti.

– Diskusijoje dėl kuriamos ugdymo programos, atrodo, daugiausiai prieštaravimų kyla dėl to, kaip pateikti mokiniams informaciją apie lytinius santykius, kontracepciją, bet ar skambinantieji į „Jaunimo liniją“ klausia vien tik apie tai?

– Būtent, kad jaunimą domina ne tik tai. Pavyzdžiui, sulaukiame klausimų, kada pradėti lytinius santykius. Tai galimybė jaunam žmogui pasikalbėti su neutraliu suaugusiuoju, mūsų savanoriu, kuris tikrai neskatins pradėti jų anksti, bet ir nemoralizuos – pirmiausia padės suprasti, ar iš tikrųjų jis to nori. Jei nori, bet klausia, vadinasi, abejoja, galbūt kažkas paauglį spaudžia. Labai gerai, kad apie tai galima pasikalbėti telefonu, bet, mūsų nuomone, ir mokykloje turi būti erdvės tokiems pokalbiams.

Lytinio tapatumo, seksualinės orientacijos klausimai taip pat yra dažna tema, aktuali jaunam žmogui. Šie klausimai irgi turėtų būti švietimo dalis, kuri padėtų susivokti, kaip būna, kas yra normalu ar kas nors yra nenormalu.

– Ar dėl atsakymų į lytinio tapatumo klausimus paieškų pats paauglys gali sulaukti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, patyčių?

– Didžioji dalis klausimų yra natūralūs, kasdieniai, kylantiems visiems paaugliams, tačiau pasitaiko ir ekstremalių situacijų. Pavyzdžiui, iš mažo provincijos miestelio skambina mergina, kuri nuo pat vaikystės nesijaučia mergina. Dėl to jai kyla daugybė problemų, ne tik patyčių. Ji pati ieškojo pagalbos, kas tik su ja nedirbo – specialistai ir mokykloje, ir už mokyklos ribų, tačiau tai nepadėjo. Tos merginos skambučių sulaukėme ne vienus metus, tai buvo tikrai labai ilga ir sudėtinga istorija. Kuo ji susijusi su lytiniu švietimu? Tokių žinių trūksta ir patiems vaikams, ir aplinkiniams, todėl ypatingesniais atvejais tai tampa didžiule problema.

Susidaro įspūdis, kad lytinis švietimas kraupiai vėluoja. Kaip anekdote: „Mama, o ką tu norėtum apie tai sužinoti?“ Iš tiesų, mokiniai jau būna radę informacijos internete, gavę jos iš savo draugų. Kyla klausimas, ar mums patinka informacijos šaltiniai, būdai, kuriais jie gauna žinių apie lytiškumą.

Profesionalūs mokytojai, švietimo kokybės kultūra, individualių gebėjimų atskleidimas, mokymasis visą gyvenimą – Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija skatins visapusį kūrybiškumą ir tobulėjimą.

Marija Sajekaitė

Švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis pastebi, kad visoje Europoje vyksta švietimo persvarstymas. Ar tai, ką duoda mokykla, universitetas, šiuolaikiniam bei ateities žmogui ir yra svarbiausia? Ar švietimas geba užbėgti už akių visuomenėje vykstantiems pokyčiams – pirmiausia technologiniams – ir parengti jaunus žmones gyventi ateities pasaulyje ir jį kurti?

„Europoje turime daug jaunų bedarbių – vadinasi, kažkur prasilenkė švietimo sistema ir darbo rinka bei socialinis gyvenimas. Rengdama šalies Valstybinę švietimo strategiją, Švietimo ir mokslo ministerija daug konsultavosi su įvairiomis interesų grupėmis ir parengė į ateitį orientuotą dokumentą, kurio pagrindinė idėja – švietimas suteikia kokybišką, kiekvieno poreikius atitinkantį išsilavinimą ir garantuoja šalies ūkiui reikalingų specialistų rengimą“, – sako ministras.

Tarp strategijos tikslų – beveik dvigubai didesnis save įdarbinančių žmonių skaičius, geresni Lietuvos mokinių rezultatai tarptautiniuose mokymosi pasiekimų tyrimuose, aukštesnis jaunimo pilietinės galios indeksas. Taip pat siekiama, jog iki 2022 m. bent viena šalies aukštoji mokykla patektų į Akademinio pasaulio universitetų reitingo 500-uką, – kad į Lietuvos universitetus atvyktų studijuoti kuo daugiau užsienio studentų.

„Strategija turi virsti gyvenimu. Bandome ją „įžeminti“, todėl rengiame ugdymo atnaujinimo dokumentus. Juk vaikai jau pasikeitė, technologijos pasikeitė, visuomenės lūkesčiai pasikeitė. Turi keistis ir mokytojai, jų darbas, žinoma, ir ugdymo turinys, metodai bei mūsų susitarimai, ko norime iš švietimo. Ką turi mokėti, gebėti vidurinį ugdymą baigiantis mokinys? Kaip tai pamatuoti ir kam tas matavimas reikalingas: aukštajai mokyklai, darbdaviui?“ – svarsto D.Pavalkis.

Lietuvos edukologijos universiteto profesorė, buvusi švietimo ir kultūros viceministrė Marijona Barkauskaitė naująją strategiją vertina pozityviai, tačiau pabrėžia jos įgyvendinimo svarbą: „Kad neliktų vien tik žodžiai, turime pasirūpinti palankiomis aplinkomis, kurios galėtų padėti įgyvendinti šiuos tikslus.“

Orientuotis vien į žinias neleistina

Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas verslininkas Audrius Murauskas teigia, kad dabartinė švietimo sistema pernelyg orientuota į žinias, atminties lavinimą, per mažai galvojama, kokį žmogų norima išugdyti: „Pažymiai, kurie egzistuoja šiandien, stiprina konkurenciją, skatina nusirašinėti. O nusirašinėjimas iš esmės yra vagystė. Trūksta dėmesio kitiems aspektams, pavyzdžiui, kiek mūsų vaikų šiandien savanoriauja, kiek jie padeda artimiesiems, kaimynams.“

Pašnekovas mano, kad mokykloje derėtų labiau susirūpinti konkurencijos keliama žala, skatinti bendruomeniškumą. „Reikia matuoti asmeninius vaiko pasiekimus, tai yra kiek jis patobulėjo nuo vakar, kokia jo asmeninė pažanga. Jeigu pažangos neįvyko, turime analizuoti, kodėl taip nutiko, galbūt jis tiesiog susidomėjo kokia nors kita sritimi ir skyrė daugiau dėmesio jai“, – siūlo A.Murauskas.

Vaidoto Levickio, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo, manymu, vertinant svarbu atsižvelgti į praktinius gebėjimus, žinių pritaikymo įgūdžius. „Manau, jog brandos egzaminai kasmet tobulėja, tačiau norėčiau akcentuoti, kad šiandien pernelyg mažai vertinama praktika. Pavyzdžiui, JAV įprasta vidurinio mokymo dalis yra baigiamasis mokslinis darbas (angl. „science project“). Aš labai pritarčiau tokios praktikos įvedimui Lietuvoje. Tada įmonės galėtų anksčiau atrasti savo poreikius atitinkančius gabesnius vaikus, skirti jiems stipendijas studijuoti atitinkamą specialybę universitete, o vėliau kviesti juos įsidarbinti“, – dėsto V.Levickis.

D.Pavalkis mano, kad šiuolaikiniam ir ateities žmogui itin svarbios yra emocinės, socialinės kompetencijos, kurias vertinti gerokai sunkiau nei akademines žinias. Šiuo metu kaip tik permąstomas brandos ir tarpinių egzaminų vertinimas. Nuo 2016 m. planuojama įvesti praktinio pobūdžio brandos darbą, kuris sujungtų dabartinius menų ir technologijų mokyklinius brandos egzaminus. Darbas tariantis su vadovu būtų atliekamas mokslo metų eigoje.

„Mokyklos jau ne pirmus metus gali patikrinti tarpinius mokinių pasiekimus: dešimtoje, aštuntoje, ketvirtoje, antroje klasėje. Mokykla gali mokiniams pateikti standartizuotus testus, kurie leidžia ne tik įvertinti mokinio rezultatus, bet ir pažiūrėti, kokie jie yra miesto, rajono, šalies kontekste. Taip vaikas, jo tėvai, mokytojai ne tik dvyliktoje klasėje sužino apie pasiekimų lygį, bet gana anksti gauna informacijos apie stipriąsias ir silpnąsias sritis. Ir dar labai svarbu – padeda mokytojams tobulinti savo darbą“, – neabejoja ministras.

Alternatyviems metodams pritaria ne visi

A.Murauskas įsitikinęs, kad šiandien pasauliui labiausiai reikia kūrybingų asmenybių, gebančių įvairiai sintezuoti ir miksuoti informaciją. Todėl metas pradėti mąstyti apie alternatyvius mokymo metodus.

Tėvų forumo tarybos pirmininkas pateikia elementarų pavyzdį. „Tarkime, esu mokytojas ir bendraudamas su mokiniu pastebiu, kad jam labai įdomūs medžio darbai. Tuomet pasiūlau jam pasigaminti kėdę. Vaikas eina pas mokyklos stalių ir klausia, nuo ko jam reikia pradėti: nuo brėžinio ir apskaičiavimų. O tam reikalingos matematinės žinios, kurių gauti stalius vaikui pasiūlo nueiti pas matematikos mokytoją. Atsiranda vidinė motyvacija: vaikas nori eiti mokytis matematikos, nes tai jam padės pagaminti kėdę“, – paprastą schemą, kaip jis įsivaizduoja šiuolaikinį  ugdymą, išdėsto A.Murauskas.

V.Levickis ne visai pritaria tokiai idėjai, primindamas, kad imantis sisteminių pokyčių reikia būti itin atsargiems. Jo manymu, žmogus yra rengiamas darbo rinkai, kuri turi savo tvarką ir taisykles. „Išties, ar daug yra tokių žmonių, kurie gali laisvai disponuoti savo laiku? Gyvenime egzistuoja tam tikri rėmai, ir ugdyti vaikus taip, lyg tų rėmų nebūtų, nėra labai tikslinga, nors gal ir galėtume taikyti išimtis labai meniškiems ir kūrybingiems vaikams. Pats turiu draugų, kurie leido savo vaikus į labai inovatyvius metodus taikančias mokyklas, bet to rezultatas – tie vaikai nesusitvarko aukštojoje mokykloje“, – teigia V.Levickis.

Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus Romualdo Kondroto manymu, pagrindinė mokytojų pareiga – skatinti vaiko kūrybinius pasiekimus, o vienas svarbiausių aspektų, siekiant užtikrinti švietimo sistemos efektyvumą, yra pradinis ugdymas. „Jeigu nuo pat pradžios mokiniams yra suteikiamas geras postūmis, vėliau daug dalykų savaime išsisprendžia“, – pastebi jis.

Vaikai turi norėti į mokyklą

R.Kondrotas įsitikinęs, kad svarbiausias kriterijus, vertinant švietimo sistemą, yra tai, ar vaikas gerai jaučiasi mokykloje. „Liūdniausia, jeigu tėvai pasako, kad štai vaikas nebenori eiti į mokyklą. Tuomet reikia ieškoti priežasties, kodėl taip nutiko“, – siūlo menų mokyklos direktorius.

Jam pritaria Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokyklos direktorė Juzė Drobnienė. Jos vadovaujamą mokyklą daugiausia lanko vaikai, dėl įvairių priežasčių nepritapę bendrojo ugdymo mokyklose. „Mums, pavyzdžiui, labai svarbu, kad vaikas pradėtų sąžiningai lankyti pamokas, dirbtų per jas, imtų geriau sutarti su savo tėvais, kad pagerėtų jo bendravimo įgūdžiai. Svarbūs ne tik akademiniai pasiekimai. Svarbu, kokį elgesį skatina mokykla, kokį požiūrį į gyvenimą, kokias vertybes ugdo“, – vardija J.Drobnienė.

Ar mokytojo vaidmuo mokykloje – esminis, ar pedagogas yra tiesiog konsultantas, padedantis mokiniui atrasti kryptį? J.Drobnienė mano, kad svarbiausia mokytojui yra kuo daugiau kalbėtis su mokiniais, geriau juos pažinti: „Mes jau seniai atsisakę bet kokio moralizavimo ir per pamokas, ir per tėvų susirinkimus. Mokytojai čia kaip mokinių draugai. Visi leidžia pertraukas šnekučiuodamiesi prie puodelio arbatos ir aptarinėdami pačias įvairiausias temas, su aureolėmis nevaikšto.“

Direktorė pabrėžia, kad būtina įtraukti vaikus į kūrybinę veiklą, lavinti vaizduotę, kartu generuoti idėjas: „Turime įsiklausyti, ko jie nori, o tuomet bus ir rezultatas.“

M.Barkauskaitė, kalbėdama apie švietimo laukiančius pokyčius, prisiminė Meilės Lukšienės kurtą Tautinės mokyklos koncepciją: „M.Lukšienė teigė, kad švietimas turi eiti pirmiau viso kito. Jeigu nebus gero švietimo, gero mokytojo, visuomenė nedarys pažangos.“

Su Valstybine švietimo 2013–2022 m. strategija ir jos įgyvendinimo planu galima susipažinti Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje www.smm.lt.

Pasiūlymus dėl strategijos įgyvendinimo kviečiame siųsti adresu strategija@smm.lt.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) rengia dar vieną jau kažkelintą aukštųjų mokyklų vertinimo sistemą, kuri dalį universitetų gali priversti atsisakyti nekokybiškų studijų programų arba bent jau pasitempti. Valstybei tai kainuos 400 tūkst. Lt per metus. Daugiau kaip 480 tūkst. Lt jau skirta šios sistemos metodikoms parengti, išbandyti ir tikriesiems ištekliams įvertinti. Vertinimą ketinama vykdyti kitąmet, jis bus atliekamas keliais etapais.

“Valstybės pareiga vertinti, ar universitetas teikia kokybiškas studijas. Iki šiol tai niekada taip išsamiai nebuvo daroma. Studijų kokybės vertinimo centras atsižvelgė tik į studijų programas, o čia bus vertinama visa aukštoji mokykla: ar pakanka auditorijų, ar dėstytojai pakankamos kvalifikacijos, ar jie nėra perkrauti, ar gali kokybiškai mokyti, ar jų kvalifikacija atitinka reikalavimus”, – dėstė švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Viceministrės tvirtinimu, išorinis aukštųjų mokyklų vertinimas atliks visai kitokias funkcijas nei reitingavimas. Esą reitingavimas rodo, kurios šalies aukštosios mokyklos yra stipriausios, lyginama studijų kokybė Lietuvoje ir kitose regiono šalyse. O išorinis vertinimas apsiribos Lietuvos universitetais ir kolegijomis – jis pateiks ne lyginamąją jų analizę, o duomenis apie aukštųjų mokyklų atitiktį kokybės standartams. Vertinimą esą atliks ministerijai pavaldžios įstaigos.

“Duomenis rinkti jau pradėjome, nes anksčiau ar vėliau ta sistema turi startuoti. Pirmųjų rezultatų tikimės sulaukti iki metų pabaigos. Šiuo metu duomenis renka Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, dalį vertins ir Studijų kokybės vertinimo centras”, – paaiškino N.Putinaitė.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sako, kad mokinio krepšelis nedidelėse kaimo mokyklose bus didinamas. Kelti krepšelio koeficientą už paramą valdančiajai koalicijai prašė Valstiečių liaudininkų sąjunga (VLS).

Penktadienį po Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vykusio pasitarimo su VLS valdybos pirmininku Broniumi Rope ministras žurnalistams teigė, kad valdantieji ir valstiečiai liaudininkai yra “jau finalinėje stadijoje dėl sutarimų”.

Anot B.Ropės, valstiečiai liaudininkai prašė “dėl krepšelio metodikos netobulumų padidinti finansavimo galimybę – ar tiesiai mokyklai, ar per savivaldybę”.

“Prieš savaitę paruoštas variantas (…) Jeigu tai bus pasiekta, bus šiek tiek pakeisti koeficientai, kurie užtikrins ugdymo procesą, ir dar suteiktos papildomos galimybės savivaldybėms prireikus kritiniu atveju padėti mokyklai, kad dėl vieno kito vaiko nebūtų ji uždaryta”, – teigė valstietis liaudininkas.

“Esame sutarę ir pasiūlę konkrečius sprendimus tiek dėl šiek tiek didesnių koeficientų krepšeliams mažose kaimiškose mokyklose, tiek ir galimybes savivaldybėms išlyginamuoju būdu perskirstant lėšas lanksčiau tai tvarkyti”, – B.Ropei antrino ministras.

Anot G.Steponavičiaus, ir šiuo metu nedidelių kaimo mokyklų mokinio krepšelis beveik dvigubai didesnis nei miestuose: 5-8 klasių – atitinkamai per 7100 ir 3700 litų, 9-10 klasių – per 9000 ir 4600 litų. Nepaisant to, kaimo vietovėse mokinio krepšelį ketinama didinti.

“Matome galimybes dar numatyti šiek tiek didesnius mažose mokyklose koeficientus, nes, kai pradedi skaičiuoti kaštus, kiek pavėžėjimas ir kiti dalykai kainuoja, toks išlyginimas leistų išlaikyti maksimaliai prie vaikų priartintą mokyklų tinklą”, – sakė ministras.

Anot jo, pastaraisiais metais kaimo mokyklų mažėjo dešimtimis, tačiau esą dabar situacija stabilizavosi.

Tris atstovus Seime turinti Valstiečių liaudininkų sąjunga už paramą valdančiajai Pe

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) planuoja pokyčius valdant mokyklas – ketinama savivaldybėse atidžiau rinkti naujus bendrojo lavinimo įstaigų ir darželių vadovus, esamus griežčiau atestuoti, taip pat svarstoma galimybė įvesti kadencijas.

Taip pat ateinančiais mokslo metais numatoma koreguoti mokinio krepšelio skirstymą suteikiant mokykloms daugiau laisvės.

“(Numatomas – BNS) mokyklų savarankiškumo stiprinimas tiek finansiniais svertais liberalizuojant krepšelio metodiką, tiek įgyvendinant profesionalesnę naujų vadovų švietimo įstaigose atranką eliminuojant politinės įtakos svertus”, – ketvirtadienį žurnalistams sakė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio aiškinimu, viena iš svarstomų priemonių yra mokyklų vadovų kadencijų įvedimas.

“Užsibrėžėme tikslus, kad naujai į švietimo sistemą patenkančių vadovų vadybiniai gebėjimai visų pirma tikrinami nepriklausomų atrankos personalo specialistų (…). Dabartinių švietimo vadovų atžvilgiu mes ketiname patvirtinti naujus atestacijos nuostatus, kurie numatytų galimybę tais atvejais, kai matome, kad rezultatai yra prasti, imtis atitinkamų sprendimų vienų ar kitų vadovų atžvilgiu”, – teigė G.Steponavičius.

Anot jo, leidžiant mokykloms laisviau disponuoti mokinio krepšelio lėšomis, tikimasi sustiprinti mokyklas.

“Tai yra vienas iš žingsnių, kad finansavimas labiau priklausys nuo vaikų skaičiaus ir nereikės žvalgytis į steigėjo pusę prašant papildomo finansavimo”, – aiškino G.Steponavičius.

Tokie sumanymai abejonių kelia Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui Aleksui Bružui. Jis sako, kad tokiu atveju mažėjant mokinių skaičiui mokyklos patiria didelių sunkumų.

“Iš viso, jei žiūrėtume, tai mokinio krepšelis nėra geras dalykas. Jis sureguliuoja labai daug ir užkerta kelią mokyklų laisvei (…) Anksčiau su ministrais sutardavome – kai sumažėja mokinių, (sutaupyti – BNS) pinigai liktų švietimo sistemos dispozicijoje. Dabartiniu metu norima tuos pinigus atimti. Tai yra blogai dėl to, kad sumažėjus mokinių yra labai daug skylių, kurias reikėtų užkamšyti”, -

Valstybės kontrolė atliko Švietimo ir mokslo ministerijoje finansinį auditą už 2009 metus ir išsiaiškino, kad ministerijai pavaldžiose įstaigose trūksta finansinės drausmės.

Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas sprendimu įpareigojo švietimo ir mokslo ministrą reikšmingus teisės aktų pažeidimus padariusius asmenis traukti tarnybos ar drausminėn atsakomybėn.

Kai kurios institucijos teikė neišsamius arba netinkamus apskaitos dokumentus arba iš viso jų nepateikė. Ministerija iš biudžeto lėšų gavėjų nepareikalavo patirtas išlaidas pagrįsti apskaitos dokumentais, todėl auditoriai negalėjo patvirtinti, kad 5,5 mln. Lt išlaidų tikrai buvo patirtos ir kad šios biudžeto lėšos panaudotos pagal paskirtį.

Kai kuriais atvejais Nekilnojamojo turto registro duomenys ir apskaitos duomenys neatitinka faktinės pastatų būklės ir paskirties. Pavyzdžiui, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro vardu užregistruoti 23 pastatai, o į apskaitą įtraukta tik 11 pastatų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako labai kritiškai vertinanti situaciją, kai Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) nusprendė skirti 2,5 mln. litų paramą Demokratinės politikos instituto (DPI) parengtam aukštųjų mokyklų reitingavimo projektui.

Dėl šio projekto laimėtojo prieštaringų vertinimų kilo paaiškėjus, jog su institutu susijęs parlamentaras Mantas Adomėnas, kuris, skiriant paramą, buvo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys.

Nors švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sako, kad ministerijos atsakingą požiūrį į situaciją rodo sustabdytas pinigų išmokėjimas institutui, prezidentė trečiadienį pareiškė iš ministro laukianti sprendimų.

“Šis incidentas iš tiesų buvo labai rimtai svarstomas, aš esu labai kritiška šitos situacijos atžvilgiu. Ir manau, kad ministras puikiai supranta situaciją ir priims atitinkamus sprendimus”, – žurnalistams trečiadienį sakė šalies vadovė.

Pernai DPI laimėjo ŠMM skelbtą aukštųjų mokyklų reitingavimo metodikos sukūrimo konkursą. ŠMM buvo numačiusi per dvejus su pusę metų už tai sumokėti 2,5 mln. litų. DPI ir jo pasirinkti partneriai buvo vienintelis konkurso dalyvis.

Konkurso rezultatais buvo susidomėjusi Specialiųjų tyrimų tarnyba, tačiau ikiteisminio tyrimo ši tarnyba vis dėlto nusprendė nepradėti. Dėl galimo buvusio instituto vadovo parlamentaro M.Adomėno interesų supainiojimo ji kreipėsi į Seimą.

G.Steponavičius antradienį teigė, kad sulaukęs etikos sargų išvadų priims “ryžtingą sprendimą”.