Visa laimė, kad penkiabananiniai nevykėliai pasirodė esąs visas sąmokslo prieš valstybės bankų sistemą ir pačią valstybę „organizacinis komitetas“ – „Snoro“ savininkai, jų kišenėje sėdėjęs dienraštis, jų pakalikai valstybės institucijose, išdavę informaciją apie rengiamą banko perėmimą, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas ir padalinio, kurio darbas buvo kontroliuoti komercinius bankus, o ne ten darbinti savo šeimos narius ir šeimomis bičiuliautis su jų savininkais, vadovas, galų gale „Ernst and Young“ auditoriai, savo parašais garantavę „Snoro“ patikimumą. Jei ši antivalstybinė komanda būtų buvusi stipresnė, kartu su iššvaistytu „Snoru“ galėjo apgriūti ir visa bankų sistema.
Jau svylant „Snoro“ pagrindinių akcininkų – liūdnai pagarsėjusio Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko padams, plepių pareigūnų dėka jie spėjo iš Lietuvos išpumpuoti dar 200 mln. Lt, o iš viso banke trūko beveik 4 mlrd. Lt turto. Maža to, per savo antrinę įmonę finansuojamo laikraščio padedamas „Snoras“ bandė sukelti bankų griūtį, paskelbdamas, kad neva kėsinamasi sužlugdyti vieną lietuvišką banką, bet neįvardydamas kurį.
Situaciją Lietuvos banko dabartinio vadovo Vito Vasiliausko ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės pastangomis suvaldyti pavyko. Tačiau per keturis mėnesius nedaug pasistūmėta, kad tokie atvejai nepasikartotų. Nubaustų nėra: nei bankininkų, nei juos prižiūrėti turėjusių brangiai mokamų valdininkų ar auditorių. Buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas nemato jokios savo kaltės, nes, jo teigimu, „Snoras“ buvo labai patikimas bankas, mat turėjo licenciją. Maža smulkmena: tą licenciją Lietuvos bankas pats ir buvo išdavęs, tad aštuonių šimtų jo darbuotojų lyg ir turėjo pakakti kontroliuoti, ar „Snore“ dar likę pinigų.
Auditoriai iš „Ernst and Young“ tebeaiškina esantys niekuo dėti ir tebetikina šimtu procentų atitinkantys savo firmos šūkį – „Kokybė, kad ir ką darytume“. Jei viską jie daro taip kokybiškai, kaip tikrina bankų patikimumą, geriau jau nieko nedarytų.
Kas nutekino informaciją apie rengiamą banko perėmimą, galutinai irgi neaišku. Maža to, „Snoro“ kreditoriai skambina pavojaus varpais: bankroto administratoriaus komandos veiksmai skaidrumu neblizga, o administravimo išlaidos viršija 60 mln. Lt per tris mėnesius. Taigi, ar nebus taip, kad ko neiššvaistė buvę banko savininkai, baigs iššvaistyti banko gelbėtojai?