"Scanpix" nuotr.

JAV nesiliauja išpuoliai rasiniu pagrindu. Liepos 17 d., sekmadienį, Luizianos valstijos sostinėje Baton Ruže nušauti trys policininkai.

Apie 8 val. 40 min. vietos laiku policija gavo pranešimą, kad prie parduotuvės pastebėtas žmogus su šautuvu. Susišaudymas įvyko policininkams pabandžius prisiartinti prie ginkluoto žmogaus. Jis buvo apsuptas ir galiausiai nušautas. Tai buvo juodaodis Gavinas Longas, šaudęs per savo 29-ąjį gimtadienį.  Liepos pradžioje Baton Ruže per konfliktą su policija buvo nušautas juodaodis 37-erių Altonas Sterlingas. Jo ir Minesotoje nušauto juodaodžio Philando Castile’o mirtys išprovokavo masinius protestus JAV, per kuriuos Dalase, Teksaso valstijoje, nušauti penki policininkai.

Šįmet iki liepos 18 d. JAV nuo policijos kulkų žuvo 639 žmonės, nušauta apie 30 policininkų. Tiktai keturiose JAV valstijose ir sostinėje Vašingtone visiškai uždrausta viešose vietose atvirai nešiotis užtaisytus ginklus.

Patyčių ir smurto artimoje aplinkoje problemos vis dažniau keliamos viešojoje erdvėje – jas spręsti ragina specialistai, nevyriausybinės organizacijos bei visuomenei nusipelnę asmenys. Nepaisant visų pastangų, smurto, ypač prieš vaikus, nemažėja.

Labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas“ bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros iniciatyva 2013 m. vasario-balandžio mėnesiais buvo atliktas tyrimas, kaip dažnai Lietuvos gydymo įstaigose dirbantys specialistai susiduria su smurtu prieš vaikus. Net 43 proc. respondentų nurodė susidūrę su smurto prieš vaikus atvejais. Kad tokių atvejų yra daug liudija ir Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenys, pagal kuriuos, smurtą patyrusių vaikų atvejų skaičius per paskutinius penkis metus augo: nuo 1048 smurtą patyrusių vaikų 2008 m. iki 1261 vaikų 2012 m..

„Tyrimas leido pažvelgti į specialistų, tiesiogiai dirbančių su vaikais, patirtį smurto srityje. Buvo svarbu įvertinti, kas daroma tais atvejais, kai įtariamas smurtas prieš vaiką, – sako dr. Vladas Sniečkus, labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas” įkūrėjas. – Tyrimo dėka pavyko nustatyti, kad penktadalis iš apklaustų gydymo įstaigų darbuotojų praneša apie nustatytus smurto atvejus prieš vaikus tik kartais arba iš viso apie juos nepraneša. Paradoksalu, kad asmenys, turintys galimybių nutraukti smurto grandinę, ne visada ryžtasi imtis veiksmų.“

Apklausus Lietuvos gydymo įstaigų 320 darbuotojų paaiškėjo, jog patikimai daugiau su vaikų smurtu prieš vaikus susiduria gydytojai pediatrai (40,7 proc.) nei bendrosios praktikos gydytojai (9,1 proc.). Šis skirtumas išliko ir vertinant suaugusiųjų smurto prie vaikus atvejus. „Anksti daryti prielaidas, kodėl taip yra, tačiau tai, jog bendrosios praktikos gydytojai, pas kuriuos mažamečius pacientus atveda tėvai, su smurto prieš vaikus atvejais susiduria mažiau nei gydytojai pediatrai, gali liudyti apie nepakankamą smurto atvejų diagnostiką pirminėje sveikatos priežiūroje”, – teigia dr. Vladas Sniečkus. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad bendrosios praktikos gydytojai patikimai mažiau dalinosi savo patirtimi apie smurto prieš vaikus atvejus su kolegomis nei tai darė gydytojai pediatrai ar kitų specialybių gydytojai. O vertinant pagal gydymo įstaigą, tokia patirtimi patikimai rečiau dalinosi poliklinikose nei ligoninėse dirbantys specialistai – atitinkamai 32,3 proc. ir 49,5 proc.

Apibendrinant šį su gydymo įstaigų specialistais atliktą tyrimą bei taip pat 2013 m. atliktą analogišką tyrimą su Lietuvos vaikų ugdymo įstaigų darbuotojais (1525 respondentai), galima teigti, kad specialistų žinių apie smurtą lygis ir pranešimų apie smurto atvejų skaičius tarpusavyje yra glaudžiai susiję: įtariant smurto atvejį prieš vaiką, apie jį dažniausiai nepranešama dėl to, kad specialistas abejoja buvus smurtui. Todėl galima daryti išvadą, jog kuo geresnės mokytojų ar gydytojų žinios apie smurtą, tuo labiau pasitikima savo jėgomis nustatant ir pranešant apie smurto atvejus. Tad norint geriau nustatyti smurto prieš vaikus atvejus bei efektyviai nutraukti smurto grandinę, svarbu užtikrinti vaikų ugdymo bei gydymo įstaigų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Tokių mokymų metu būtų suteikiama išsami informacija apie tai, kokie būna smurto atvejai, kaip juos nustatyti bei kokių imtis veiksmų, siekiant padėti Lietuvos vaikams, kad smurto atvejų prieš vaikus mažėtų.

Labdaros ir paramos fondas „Sniečkaus fondas“ įkurtas 2013 m. sausį. Pagrindinis veiklos tikslas – smurto prieš vaikus mažinimas. Bendradarbiaudamas su panašiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis, valstybinėmis bei privačiomis įstaigomis, fondas siekia prisidėti prie smurto prevencijos, šviesti visuomenę bei inicijuoti įvairius tyrimus, kad mūsų šalyje mažėtų smurto apraiškos. Daugiau apie fondą www.snieckausfondas.lt

Žeminimą darbe teigia patiriantys beveik 40 proc. ligoninėse dirbančių gydytojų ir 27 proc. bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų. Būtent šių profesijų atstovams kyla didžiausia rizika darbe susidurti su psichologiniu smurtu.

Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus vedėjas Kęstutis Stašaitis konstatuoja: keiksmai, įžeidinėjimai ir grasinimai – čia dirbančių medikų, per parą priimančių apie 120 pacientų, kasdienybė.
„Kiekvienas skubios pagalbos skyriuje dirbantis gydytojas yra susidūręs su situacija, kai pacientas jam grasina. Tai lemia mūsų skyriaus specifika – pacientai dažnai atvyksta iš įvykio vietos, patyrę traumų, girti, ir šios aplinkybės lemia ne visai adekvatų jų elgesį. Jei žmogus smurtauja namų aplinkoje, jam ribų nėra ir ligoninėje. Be to, kiekvienam pacientui sava problema yra pati opiausia ir pati didžiausia, o mūsų gydytojų duona – iš didžiulio srauto išskirti pacientus, kurių gyvybei gresia pavojus“, – kasdienes medikų darbo subtilybes apibūdina K.Stašaitis.
Naujausias Higienos instituto atliktas tyrimas atskleidė, kad per pastaruosius metus net 37,4 proc. ligoninėse dirbančių gydytojų darbe patyrė pažeminimą, 15,6 proc. – grasinamus, 11,2 proc. – ujimą, o 5,3 proc. – priekabiavimą. Su daugiau nei viena psichologinio smurto apraiška darbe susidūrė apie pusę smurtą patyrusių gydytojų.
Jau ir ankstesniais metais Higienos instituto atliktas tyrimas parodė, kad būtent sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriaus darbuotojai priekabiavimą ir ujimą – dažnai pasikartojantį, užgaulų elgesį, siekiant piktybiškai pažeminti ar pakenkti, darbe patiria dažniau nei kitų profesijų atstovai. Kita su didesne rizika susidurianti grupė – mokytojai.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad ir mokytojai, ir gydytojai priskiriami prie rizikos grupės. Tai yra profesijos, susijusios su paslaugų teikimu, jų atstovams dažnai tenka kontaktuoti su daugybe žmonių. Žeminimas – labiausiai paplitusi psichologinio smurto apraiška gydytojų ir mokytojų darbe. Ir žemina ne tik vadovybė ar kolegos, bet ir iš išorės atėję žmonės – tai ypač liečia gydytojus, nes juos įžeidinėja ne tiek pacientai, kiek jų artimieji, abejojantys rezultatais ar tvarka“, – komentuoja viena tyrimo autorių, Higienos instituto Profesinės sveikatos tyrimų skyriaus vadovė dr. Birutė Pajarskienė.
Pasak jos, moksliniuose tyrimuose didesnė rizika šių profesijų atstovams patirti psichologinį smurtą aiškinama subjektyvesniu darbo pobūdžiu, kuris reikalauja didesnio emocinio įsitraukimo ir kitų žmonių asmeninės informacijos žinojimo,  taip pat grėsme būti apkaltintam blogai atlikus darbą ir mažesnėmis galimybėmis apsiginti.

Pasitaiko ir fizinio smurto

Bene didžiausia rizika patirti psichologinį smurtą gresia greitosios medicinos pagalbos ir priėmimo skyriaus medikams, nes būtent jiems tenka dirbti naktį ir susidurti su apsvaigusiais nuo alkoholio, narkotikų ar sergančiais psichinėmis ligomis pacientais. „Ypač priėmimo skyriuje labai dažnai susiduriame su tokiais atvejais, nes dabar žmonės agresyvūs, vos peržengia slenkstį, ir pasipila grasinimai skundais, teismais, jei nepadarysime vienų ar kitų tyrimų, nepaguldysime paciento į ligoninę“, – pasakoja Santariškių klinikų priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Aušra Gervickaitė.
Nemaloniausias atvejis per šios gydytojos praktiką buvo tuomet, kai du jauni vyrai, prisistatę giminaičiais, atvežė senyvo amžiaus žmogų. „Jie elgėsi labai agresyviai, darė psichologinį spaudimą, grasino teismais, skundais, viską filmavo, fotografavo reikalaudami, kad senukas būtų paguldytas į ligoninę, nors tam nebuvo jokių indikacijų. Šis įvykis sukrėtė ir kainavo daug jėgų, o vėliau išsiaiškinome, kad jie buvo ne giminaičiai, o turtą norėję pasisavinti kriminalinio pasaulio atstovai“, – nemaloniausią situaciją prisimena A.Gervickaitė.
Beje, gydytojai pabrėžia, kad nors dažniau tenka patirti psichologinį smurtą, pasitaiko ir fizinio smurto atvejų. 40 metų gydytoja dirbanti Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė per visą savo darbo praktiką yra girdėjusi ne tik keiksmų ar priekaištų, kad medikai per ilgai užtruko kelyje. „Yra buvę, kad išstūmė už durų, o kartą girtas įsiutęs pacientas spyrė į krūtinę. Apie 30 metų stambus vyras gulėjo ant neštuvų, o kai priėjau, pradėjo blaškytis ir spardyti aparatūrą – įsiutęs spyrė ir man. Tuomet nualpau, o kai atsigavau, pamačiau, kas įvyko“, – ilgam įstrigusį įvykį prisimena V.Pumputienė.
Pasak jos, su tokiais atvejais susiduria ir kolegos: vienai darbuotojai pacientas yra spyręs į nugarą, kitam gydytojui išmušęs dantį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Minime liūdną sukaktį: prieš 75 metus, 1937-ųjų viduryje, mūsų tautiečių Vilnijoje persekiojimas iš okupantų pusės pasiekė aukščiausią tašką.
Tarpukario Lenkijoje tautinės mažumos sudarė net trečdalį gyventojų – ukrainiečiai, žydai, baltarusiai, vokiečiai, na, ir lietuviai, gyvenantys Vilniaus-Seinų krašte. Dėl to gal ir nebūtų buvę nieko blogo, jeigu, anot vieno vokiečių istoriko, šioje daugiatautėje valstybėje nebūtų viešpatavusi vienatautė ideologija. Jeigu, kaip rašė garsus britų politikas Davidas Lloydas George’as, ši valstybė kitoms joje esančioms tautoms nebūtų primetusi tokios pat tironijos, kokią pati metų metais kentė.Iš tiesų lenkų valdžia, to meto jų politinės jėgos buvo vieningai nusiteikusios kuo greičiau visus savo piliečius paversti lenkais arba tiesiog išvyti iš šalies. Pastaroji priemonė labiausiai numatyta buvo vokiečiams ir žydams, o visus kitus per okupacijos metus (1920–1939 m.) atkakliai siekta nutautinti – panaudojant visą valstybės aparatą, mokyklas, Bažnyčią, spaudą, visuomenines organizacijas ir t.t. Tokią savo politiką Lenkijos valdžia bandė pateisinti būtinumu kovoti prieš bolševizmą, bet iš tikrųjų tai buvo dar senovėje Abiejų Tautų Respublikoje vykdytos polonizacijos tęsinys.Vis dėlto laikai jau buvo visai kiti, todėl lenkų pavergtos tautos stengėsi tam priešintis kaip įmanydamos. Baltarusiai – silpniausiai, nes buvo mažiausiai susipratę tautiškai ir dar susiskaldę, o ukrainiečiai buvo ypač karingi, be to, jų buvo daugiausiai, apie septynis milijonus. Gana sėkmingai nuo polonizacijos gynėsi ir mūsų tautiečiai, visokeriopai remiami, palaikomi Lietuvos valdžios, visuomenės ir išeivijos. Ir tai vyko nepaisant to, kad jų padėtis iš dalies buvo blogesnė nei kitų nelaimės brolių. Mat jų buvo palyginti nedaug, 200–300 tūkstančių.Antra, lietuvius ir lenkus siejo toji pati Katalikų bažnyčia, o ji nuo seno buvo intensyviai naudojama nutautinimui. Trečia, spausdama lietuvius, Lenkija siekė išsireikalauti kuo didesnes, išskirtines teises Lietuvos lenkams, kurių ji suskaičiavo net 200 tūkstančių, nors iš tikrųjų jų buvo daug mažiau – 66 tūkst.Pagaliau itin žiauriai persekiodama Vilnijos lietuvius, jų mokyklas, organizacijas, spaudą, okupacinė valdžia taip vertė nepriklausomą Lietuvą sutikti su Vilnijos atplėšimu, pasiduoti Lenkijos globai, grįžti prie Liublino unijos ir keršijo, kad nepavyko to pasiekti.
Vaivada L.Bocianskis siautėja
Pastarąją represijų priežastį patvirtina toks faktas, kad didžiausios, žiauriausios jų kampanijos paprastai sutapdavo su Lenkijos atakomis prieš Lietuvą tarptautinės politikos sferoje. Taip buvo 1927 m., kai, viena vertus, paties Juzefo Pilsudskio iniciatyva buvo grasinama karu, kita vertus, Vilniaus lietuvių persekiojimu bandyta priversti Lietuvą normalizuoti santykius su Lenkija. Tada Vilnijoje spalio mėnesį valdžia uždarė net 49 lietuviškas pradžios mokyklas, vienintelę mokytojų seminariją, veikusią nuo 1915 m.Lukiškių kalėjime po kratų atsidūrė žymiausi ir labiausiai nusipelnę visuomenės veikėjai: kunigai Petras Kraujalis, Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Vincas Taškūnas, mokytojai Povilas Karazija, Juozas ir Vytautas Kairiūkščiai, Kostas Aleksa ir kiti, daugybė spaudos darbuotojų, moksleivių, ūkininkų. Vieni jų vėliau buvo ištremti į nepriklausomą Lietuvą, kiti nubausti piniginėmis baudomis ir t.t.Valdžia lenkų spaudoje oficialiai paskelbė, kad šiomis represijomis atsakoma neva į Lietuvos valdžios vykdomą jos piliečių – lenkų persekiojimą. O neoficialiai – kad tai priemonė priversti Lietuvą sureguliuoti santykius su Lenkija. Dėl to Lietuvos vyriausybė nota kreipėsi į Tautų Sąjungą, bet iš ten pagalbos nesulaukė, tiesa, po notos represijos šiek tiek susilpnėjo.Nauja ir daug baisesnė Vilnijos lietuvių persekiojimų banga, savo žiaurumu artima genocidui, lietuvius užgriuvo baigiantis 1935-iesiems. Ji dažnai siejama su naujo Vilniaus krašto administratoriaus – vaivados pulkininko Liudviko Bocianskio viešpatavimu. Tačiau tokio žymaus represijų sustiprinimo iniciatoriai greičiausiai buvo ne Vilniuje, o Varšuvoje: ten 1935 m. J.Pilsudskiui mirus, į valdžią atėjo vadinamoji pulkininkų vyriausybė. Jai tikriausiai kilo noras pasinaudoti Lietuvos santykių su Vokietija pablogėjimu ir smogti kaimynui smūgį iš pasalų – bet kokiomis priemonėmis pagaliau priversti paklusti Varšuvos diktatui.1936 m. vasarį L.Bocianskis išleido labai iškalbingą, bet griežtai slaptą dokumentą: „Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai“. Šis dokumentas į dienos šviesą išplaukė tik 1939 m. rudenį, byrant pačiai Lenkijai. Iš šio rašto matyti, kad naujasis Vilniaus vaivada intensyvų Vilnijos lietuvių persekiojimą pradėjo jau 1935 m. gruodį. Jau tuomet buvo itin sustiprintas visų lietuviškų organizacijų sekimas, už bet kokius tikrus ar tariamus įstatymų pažeidimus joms skiriamos maksimalios bausmės arba jos iš viso uždaromos, nes esą kelia grėsmę viešajai tvarkai. Taip pat buvo baudžiami ar net konfiskuojami lietuviški laikraščiai – „tikslu sutramdyti antivalstybinę lietuvių spaudos veiklą“, sistemingai likviduojamos lietuviškos pradžios mokyklos ir kt.Bet viso to, pasirodo, nepakako. Svarbiausios mūsų tautiečių organizacijos Vilnijoje, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, veikloje, vaivaidos nuomone, „esama ryškių priešvalstybinės veiklos momentų“, todėl jį reikia likviduoti. O lietuviškų organizacijų, mokyklų, skaityklų vadovai, pasirodo, organizuoja kolektyvinį Kauno radijo laidų klausymąsi – tai reikia uždrausti, o iniciatorius bausti! „Žalingiausią antivalstybinę veiklą ypač provincijoje išvysto lietuviai kunigai“ – iškraustyti tokius į Lenkijos gilumą. Pamažu likviduoti visas lietuviškas pradžios mokyklas, uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją, suvaržyti ir kuo labiau apriboti lietuvių jaunimo priėmimą į Vilniaus Stepono Batoro universitetą ir t.t.Užkliuvo L.Bocianskiui ir teismai: jie, pasirodo, neretai, laikydamiesi įstatymų, sumažina lietuviams, jų organizacijoms, spaudai skirtas bausmes, o kartais net visai juos išteisina. Netvarka, „reikia būtinai kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad teismo baudžiamoji politika būtų suderinta su administracinės valdžios politika“. O kai kurie policininkai, valdininkai turėtų išmokti lietuviškai, kad žinotų, ką tie lietuviai, pikčiausi Lenkijos priešai, kalba ir rengia.Nepaisant mūsų tautiečių peticijų ir protestų, šie planai buvo stropiai vykdomi, o gyventojai tūkstantiniuose mitinguose, aišku, valdžios surengtuose, tam karštai pritarė. 1936 m. pabaigoje įsakyta nutraukti Tautinio lietuvių komiteto veiklą, o iki 1938 m. kovo buvo uždarytos beveik visos lietuvių visuomeninės organizacijos: Lietuvių mokytojų sąjunga, Lietuvių labdarybės draugija, kuriai Vilniuje priklausė 5 moksleivių bendrabučiai, 5 amatų dirbtuvės, Šv. Kazimiero draugija, 1935 m. turėjusi 477 skyrius ir 20 tūkst. narių, o jos tikslas buvo nešti kultūrą ir šviesą kaimui, taip pat „Ryto“ švietimo draugija, įkurta 1913 m., globojusi lietuviškas pradžios mokyklas, pagaliau Jono Basanavičiaus dar 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija ir kt.Visur vyko kratos, areštai, daugelį metų vargingai kauptas turtas, knygos, muziejinės vertybės atimamos, daug jų pražuvo. Valdžia iš kailio nėrėsi, ieškodama dingsčių sufabrikuoti toms draugijoms, jų vadovams bylas už priešvalstybinę veiklą, už kurstymą prieš valdžią, už esą nelegalios literatūros platinimą ir t.t.
Rezultatai ir pasekmės
Žinoma, L.Bocianskio politiką besąlygiškai palaikė Varšuva. Pats svarbiausias „pulkininkų vyriausybėje“ ministras Juzefas Bekas viešai pareiškė, kad iki tol lietuviai naudojosi tam tikromis privilegijomis, neatitinkančiomis Lenkijos įstatymų, o dabartinė padėtis – tai visai ne jų persekiojimas, o neva grįžimas į normalią būklę. Tai buvo begėdiškas melas: tokiais savo veiksmais lenkų valdžia šiurkščiai pažeidė ne tik Lenkijos konstitucijos 109 straipsnį, bet ir sutartį su Antante, pasirašytą Paryžiuje 1919 m., kurioje ji įsipareigojo gerbti tautinių mažumų teises. Pagaliau ši politika buvo nežmoniška, nebūdinga kultūringai XX a. valstybei, pridariusi milžiniškų nuostolių mūsų tautiečiams.Bet, kaip pripažino patys okupantai, to savo tikslo jie taip ir nepasiekė: „Vilniaus lietuvių komiteto, lietuviškų draugijų centrų, jų skyrių ir skaityklų likvidavimas nesuparalyžiavo lietuvių griaunamosios veiklos.“ Todėl lenkų valdžia sugalvojo trenkti dar žiauresnį smūgį: 1938 m. kovo 21 d. netikėtai ir vienu metu padaryti kratas pas visus Vilnijos lietuvių veikėjus, ieškoti kompromituojančios medžiagos, suimti juos ir teisti.Tai jau neabejotinai būtų buvęs genocidas, bet, laimei, to neįvyko, ir visai ne dėl geros vaivados L.Bocianskio širdies. Kaip tik tą dieną, kovo 11-ąją, kai jis pasirašė direktyvą dėl masinių areštų, prie laikinos ribos, skiriančios Lietuvą nuo okupuoto Vilniaus krašto, Merkinės valsčiaus Trasninkų kaime nuaidėjo šūviai, mirtinai sužeisdami lenkų pasienio policininką.Panašių pasienio incidentų 1920–1939 m. buvo ne vienas, juk Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti. Lietuvos valdžia bandė spręsti klausimą kaip buvo įprasta – aiškintis, tartis. Bet šį kartą lenkai kažkodėl to kategoriškai atsisakė ir grasindami karine intervencija pareikalavo, kad Lietuva užmegztų su jais diplomatinius santykius. Todėl galėjo būti ir taip, kad Trasninkų incidentas nebuvo atsitiktinumas, o gerai parengta provokacija – kai L.Bocianskis paruošė jai dirvą… Kaip žinome, Lietuvai ultimatumą teko priimti, bet Lietuvos ir Lenkijos santykiai dėl to nepagerėjo.

Jonas Rudokas

“Veidas”: Kaip Lietuvą smurto prieš moteris mastu įvertintumėte, lyginant su kitomis šalimis?

Ch.T.: Lietuva nėra kokia nors išimtis – situacija čia labai panaši kaip ir visame regione. Užtat galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje daug dėmesio skiriama kovai su smurtu prieš moteris namie. O būtent ši smurto rūšis prieš moteris ir yra pati dažniausia. Tiesa, Lietuvoje tokios statistikos nežinau, bet JAV studija atskleidė, kad namie moterys patiria daugiau prievartos nei kur nors kitur. Būčiau nustebinta, jei Lietuvoje būtų kitaip.

“Veidas”: Jūs į Lietuvą atvykote pravesti mokymų policijos pareigūnams ir teisininkams. Ką jiems patartumėte kovojant su smurtu prieš moteris?

Ch.T.: Taip, Lietuvoje viešėjau drauge su Henepino apygardos Nepilnamečių teismo teisėja Kathryn Quaintance, mes abi specializuojamės žmogaus teisių, smurto prieš moteris srityje.  Susitikome su jūsų nevyriausybinių organizacijų atstovais, o Vilniuje ir Klaipėdoje teisėjams, prokurorams ir policininkams vedėme intensyvius mokomuosius seminarus, jų metu kalbėjome apie teisinę reformą kovai su smurtu prieš moteris Lietuvoje.

Svarbiausia, kad prievarta būtų vienareikšmiškai vertinama kaip nusikaltimas, t.y. kalbėjome apie prievartos kriminalizavimą. Svarbu, kad pareigūnai laiku ir adekvačiai reaguotų, nedvejodami areštuotų smurtautojus, o vėliau teisėjai priimtų griežtus sprendimus, kurie skriaudikams numatytų griežtas pasekmes ir užkirstų smurtą ateityje. Be to, daug kur pasaulyje moterys, patyrusios smurtą, gali kreiptis tiesiai į teismą – tikėkimės, kad tokia reforma bus įgyvendinta ir Lietuvoje.

“Veidas”: O ką patartumėte pačioms moterims?

Ch.T.: Reikia visiškai pakeisti požiūrį. Būtina nustoti save kaltint, jei patyrėte prievartą, nelaikyti to normaliu dalyku, neteisinti skriaudiko, nemanyti, kad jį išprovokavote. Tai sakau ypač dėl to, kad Lietuvą esu linkusi priskirti prie šalių, kur moterys labiau linkusios kaltinti save, o ne užpuoliką. Tikiuosi, kad toks supratimas pasikeis.

Vaikai smurtą 2010 metais dažniausiai patyrė iš artimųjų, rodo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti duomenys.

Tarnybos duomenimis, pernai užfiksuota, kad smurtą patyrė 1250 vaikų. Tai 4 proc. daugiau nei 2009 metais.

Kaip ir ankstesniais metais, dažniausiai prieš vaikus naudotas fizinis smurtas (45 proc. atvejų), nors lyginant su 2009 metų duomenimis, fizinio smurto atvejų santykinai sumažėjo (2009 metais fizinis smurtas sudarė 57 proc. visų patirtų smurto atvejų).

Lyginant su ankstesnių metų duomenimis, santykinai išaugo seksualinio smurto prieš vaikus atvejų (2009 metais seksualinis smurtas sudarė 12 proc., 2010 – 14 proc. visų patirtų smurto atvejų) bei psichologinio smurto atvejų (2009 metais jie sudarė 31 proc., 2010 metais – 41 proc. atvejų).

Užfiksuota, kad pernai prieš vaikus fiziškai ir psichologiškai daugiausia smurtavo suaugę artimieji.

Seksualinį smurtą vaikai iš nepilnamečių artimųjų pernai patyrė 48 kartus, iš suaugusių artimųjų – 44 kartus, suaugę svetimi žmonės prieš vaikus seksualinį smurtą panaudojo 68 atvejais.

Šie duomenys aptariami Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programos ir jos įgyvendinimo priemonių plano vykdymo 2010 metais ataskaitoje, kurioje taip pat pažymima, kad seksualinį smurtą beveik keturis kartus dažniau patiria mergaitės, o fizinį smurtą du kartus dažniau patiria berniukai. Psichologinį smurtą 2010 metais berniukai ir mergaitės patyrė vienodai dažnai.

Ataskatoje taip pat pastebima, kad 2010 metais, kaip ir anksčiau, daugiausiai smurtą patyrusių vaikų yra 10-14 metų amžiaus grupėje.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad padidėjęs užfiksuotų smurto atvejų skaičius nebūtinai reiškia, kad smurtaujama daugiau.

“Žymiai padaugėjo informacijos apie smurtą žiniasklaidoje, o tai padeda formuoti sąmoningesnę visuomenę, be to, kreipiantis į atitinkamas institucijas sulaukiama tinkamos pagalbos”, – teigiama ataskaitoje, kurią kitą savaitę numato svarstyti Vyriausybė.

Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) palaiko Lietuvos pastangas kovoti su smurtu šeimoje ir prisideda prie po rengdama visuomenės švietimo kampaniją, sako JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elizabeth Derse (En Elizabetė Ders).

Tarptautinės moters dienos proga Europos lyčių lygybės institute surengtoje spaudos konferencijoje diplomatė pakartojo, kad Jungtinėse Valstijose 1994 metais priėmus įstatymą prieš smurtą privačioje erdvėje, iki 2008-ųjų smurto šeimoje atvejų sumažėjo perpus.

Anot jos, prie to labai prisidėjo pastangos pakeisti visuomenėje nusistovėjusį stereotipą, kad dėl smurto šeimoje kalta pati auka.

“Mums buvo svarbiausi trys dalykai: mąstymo pakeitimas įtikinant, kad nereikia kaltinti aukos, stipraus teisinio pagrindo sukūrimas ir visuomenės sutarimas kartu kovoti su šia problema”, – antradienį kalbėjo A.E.Derse.

Lietuvos Seime šiuo metu svarstomi keli įstatymų projektai, skirti kovai su smurtu šeimoje. Jungtinių Valstijų ambasadorė sakė, kad JAV remia šiuos žingsnius ir prisideda visuomenės švietimo kampanija.

“Aš suprantu, kad Lietuva taip pat kovoja su šia problema, svarstydama galimybę sukurti teisinę bazę, skirtą kovoti su smurtu šeimoje. Jungtinės Valstijos palaiko ir remia šį žingsnį, tad Tarptautinės moters dienos proga mes pradedame metus truksiančią visuomenės informavimo kampaniją, skirtą šviesti apie smurtą prieš moteris, ir apie tai, kad smurtas šeimoje yra ne kultūrinis, o kriminalinis dalykas. Tai nusikaltimas, kuris turi būti pasmerktas, už kurį turi būti baudžiama, ir kuriam turi būti užkirstas kelias”, – kalbėjo ambasadorė.

Lyčių lygybės institutas taip pat ketina imtis tyrimo apie smurtą prieš moteris Europos Sąjungoje.

Kitos konferencijoje antradienį dalyvavusios užsienio šalių – Švedijos, Suomijos, Airijos – ambasadorės pabrėžė ir tokias jų šalyse išliekančias lyčių lygybės problemas kaip moterų atlyginimų atotrūkis nuo vyrų, nevienodas darbų ir vaikų priežiūros pasiskirstymas namuose ir kitas.

+370 5 2058510

Smurtas Libijoje turi būti nutrauktas, pirmadienį pareiškė Brazilijoje besilankanti Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michele Alliot-Marie (Mišelė Aljo-Mari).

Ji pareiškė, kad Prancūzija, skirtingai nei kai kurios kitos ES šalys, neragina savo piliečių išvykti iš Libijos, nes, pasak ministrės, “nematome jokios agresijos veiksmų prieš prancūzus ar iš viso prieš Vakarų šalių piliečius”.

Tačiau ministrė perspėjo Libijoje gyvenančius Prancūzijos piliečius, kad jie “būtų kaip galima atsargesni”, o padėtį šalyje pavadino “keliančia didelį nerimą

Terorizmu įtariama klaipėdietė Eglė Kusaitė bylinėjasi dėl teisėsaugininkų atsisakymo tirti jos skundą, kad pareigūnai prieš ją galėjo naudoti smurtą.

Generalinė prokuratūra gruodžio pabaigoje atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos skundo, kuriame nurodoma, kad pareigūnai prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą ikiteisminio tyrimo metu.

Prokurorų teigimu, E.Kusaitės skundas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, nepadaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E.Kusaitė prokurorų nutarimą apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris sausio viduryje jos skundą atmetė, o prokurorų nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, BNS sakė Generalinės prokuratūros atstovė Vilma Budėnienė.

Tuomet klaipėdietė apskundė šį pirmosios instancijos teismo sprendimą Vilniaus apygardos teismui (VAT). Penktadienį VAT ėmėsi šios bylos, tačiau E.Kusaitės advokatui pareiškus, jog jis nesusipažinęs su prokurorų ikiteisminio tyrimo medžiaga, posėdis atidėtas iki kovo 4-osios.

“Buvo pateiktas gynėjo prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir mėnesiui atidėjo posėdį”, – BNS sakė VAT atstovė Jolanta Krupičevičienė.

E.Kusaitė skundą Generalinei prokuratūrai dėl prieš ją naudotos prievartos buvo pateikusi liepos pradžioje.

Galimą prievartos naudojimą prieš E.Kusaitę viešai ragino ištirti ir kai kurie visuomenės atstovai.

Prokurorai tvirtina, kad prieš daugiau nei metus sulaikyta 21 metų mergina buvo užmezgusi ryšius su islamistinėmis grupuotėmis ir rengėsi teroro aktui nepriklausomybės nuo Rusijos siekusioje Šiaurės Kaukaze esančioje Čečėnijos Respublikoje.

E.Kusaitė devynis mėnesius buvo suimta, tačiau pernai rugpjūtį teismas nusprendė, jog byla gali būti nagrinėjama jai esant laisvėje.

Poryt – rugsėjo pirmoji. Jos išvakarėse panorome sužinoti, kaip Lietuvos gyventojai vertina šalies švietimo sistemą, skirtingas jos grandis ir kokios didžiausios bėdos, jų vertinimu, kamuoja Lietuvos mokyklas.
Iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos sužinojome, kad net pusė apklaustųjų kaip didžiausią šiuo metu mūsų mokyklas kamuojančią bėdą mini mokinių smurtą, patyčias ir nesutramdomą elgesį. Be to, suklusti turėtų švietimo ir mokslo ministras bei kiti švietimo strategai – pasirodo, 21,2 proc. respondentų nesuvokia švietimo reformos ir politikų sprendimus vertina kaip klaidingus.

O pasiteiravus, kuri švietimo grandis Lietuvoje dirba kokybiškiausiai, paaiškėjo, kad aiškaus lyderio nėra, bet pirmoje vietoje atsidūrė vidurinės mokyklos ir gimnazijos.

Jūsų vertinimu, kuri švietimo grandis Lietuvoje dirba kokybiškiausiai ir teikia geriausias paslaugas?

Vidurinės mokyklos ir gimnazijos    22,8 proc.
Pradinis ugdymas    16,6 proc.
Universitetai    15,6 proc.
Kolegijos    12,6 proc.
Visų grandžių kokybė manęs netenkina    10,4 proc.
Ikimokyklinis ugdymas    9 proc.
Profesinės mokyklos    7,2 proc.
Nežinau    5,4 proc.
Visos grandys dirba kokybiškai    0,4 proc.

Jūsų nuomone, kokios didžiausios bėdos šiuo metu kamuoja Lietuvos mokyklas?

Mokinių smurtas, patyčios ir nesutramdomas elgesys    48,2 proc.
Nesuvokiama švietimo reforma ir klaidingi politikų sprendimai    21,2 proc.
Visos šios bėdos    16,2 proc.
Per didelis krūvis    6,6 proc.
Prastas finansavimas, netvarkingi pastatai, blogas aprūpinimas inventoriumi, vadovėliais    4,8 proc.
Vadovų nekompetencija    1,4 proc.
Mokytojų abejingumas ir neprofesionalumas    1 proc.
Nežinau    0,6 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. rugpjūčio 23–25 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Šiandien Vyriausybė posėdyje pritarė Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymo projektui ir teikia jį svarstyti Seime.

Įstatymo projektas parengtas siekiant, kad smurto atvejų būtų kuo mažiau, kad būtų operatyviai reaguojama į kiekvieną smurto privačioje erdvėje atvejį, kad nei vienas smurto atvejis neliktų be atsakomybės, smurtautojams pritaikant prevencines poveikio priemones, o nukentėjęs asmuo būtų apsaugotas ir gautų reikiamą pagalbą.

Projekte siūloma nustatyti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigą imtis smurto prevencijos. Projekte numatoma organizuoti visuomenės švietimą ir informavimą, skirtą skatinti žmones gyventi santarvėje, netoleruoti smurto bei konstruktyviai spręsti tarpasmeninių santykių problemas, organizuoti visuomenės teisinį švietimą apie veiksmus, kurie laikomi smurtu privačioje erdvėje, šių veiksmų sukeliamas teisines pasekmes ir jų neišvengiamumą; organizuoti specialistų mokymus, imtis kitų švietėjiškų prevencinių priemonių.

Smurtautojams siūloma taikyti dvi prevencinio poveikio priemones: oficialų įspėjimą ir įpareigojimą smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jei jis gyvena kartu su nukentėjusiu asmeniu, nesiartinti, nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu.

Smurtautojams, nesilaikantiems šio įpareigojimo, siūloma skirti baudą nuo penkių šimtų iki tūkstančio penkių šimtų litų arba administracinį areštą iki keturiolikos parų. Be to, smurtautojai gali būti įpareigojami išklausyti kursus, padedančius spręsti ginčus nekonfliktiniu būdu.

Taikant įpareigojimą smurtautojui išsikelti, nukentėjusiam asmeniui nebereikėtų palikti namų ir jis gautų kompleksinę pagalbą. Projekte siūloma, kad atsakingi savivaldybių asmenys susisiektų su nukentėjusiu ir informuotų jį, kokios paslaugos ar kita pagalba ir kur gali būti suteikta, nustatytų pagalbos poreikį ir neatidėliojant ją organizuotų.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės Danguolės Maciulevičienės teigimu, pastebima tendencija, kad mažamečiai vaikai seksualinę prievartą dažniausiai patiria iš artimų ar tolimų giminaičių. Jos teigimu, tam įtakos turi pakitęs šeimos modelis.

„Su mažamečiais giminystės ryšiais susiję asmenys dažniausiai naudoja seksualinę prievartą prieš šią itin pažeidžiamą socialinę asmenų grupę, kurie įprastai bijo prabilti apie patirtą ar patiriamą seksualinę prievartą. Jie baiminasi, kad tai gali pakenkti šeimos narių tarpusavio santykiams, dažnai būna įbauginti skriaudėjų, jog šie niekam apie tai nepasakotų, antraip, jie grasina imsis fizinio smurto prieš juos. Remiantis tokio pobūdžio baudžiamųjų bylų rodikliais, ryškėja tendencija, jog šias nusikalstamas veikas vykdo patėviai, dėdės, tėvai, broliai – artimi žmonės“, – kalbėjo devynerius metus seksualinio prievartavimo bylose besispecializuojanti D. Maciulevičienė.

Kodėl mažamečiai bijo pasisakyti apie patiriamą seksualinę prievartą?

Šiais metais apygardos prokuratūros teritorinių prokuratūrų prokurorai teismui perdavė penkias seksualinio prievartavimo, išžaginimo bylas. Prokurorės teigimu, šios bylos taip pat nėra išimtis, nes jose dominavo nukentėjusiųjų aplinkoje esantys asmenys: motinos draugas, sugyventinis, patėvis.

„Dauguma vaikų bijo apie patiriamą prievartą prašnekti garsiai, ir numesti nuo savo pečių slegiančią naštą, nes dažniausiai jie yra socialiai nuo skriaudėjų priklausomi. Antra, tokio amžiaus vaikai mano, jog jie negali neklausyti suaugusiųjų ir turi elgtis taip, kaip jiems yra sakoma“, – argumentus dėstė prokurorė.

Pastarieji baigti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose seksualinio prievartavimo bylose rodo, jog motinos per bylų nagrinėjimo posėdžius teisme gina ne savo vaiką, o sugyventinį, ar vaiko patėvį. „Dauguma moterų taip elgiasi todėl, jog bijo netekti pagrindinio šeimos „maitintojo“, seksualinio partnerio. Be to, baiminasi viešumo“, – kalbėjo D. Maciulevičienė.

Užsienio šalyse yra įkurtos specialios psichologinės tarnybos, kurios dvejus metus teikia pagalbą seksualinę prievartą patyrusiems mažamečiams. „Svečiose šalyse tokią prievartą patyrusiems vaikams skiriamas didelis dėmesys, psichologinė ir kitokia pagalba. Mūsų šalyje to nėra, dažnai tenka išgirsti žemesnio išsilavinimo žmones sakant, jog jei vaikas nebuvo fiziškai sužalotas, vadinasi, tai nėra seksualinė prievarta, bet pamirštama tai, kad tokie potyriai neišdyla iš atminties visą gyvenimą“, – profesine patirtimi dalijosi prokurorė.

Remiantis Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, 2007–2009 metais Lietuvoje buvo užregistruoti 184 galimai seksualinę prievartą patyrusių mažamečių atvejai. Seksualinę prievartą patyrusių mažamečių daugiausiai būta 2008 m. Per pastaruosius trejus metus teismui buvo perduotos 156 baudžiamosios bylos, iš jų 59 – nutrauktos.

Per pirmuosius tris šių metų mėnesius šalyje užregistruota 21 seksualinę prievartą patyrusių mažamečių asmenų atvejai, 10 bylų perduota teismui, 5 ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti.