Rima JANUŽYTĖ
Artimiausių žmonių smurtas Lietuvoje kasmet pražudo po kelis vaikus. Mažamečiai metami į šulinius, triuškinamos jų kaukolės, o aplink vis tiek verda tuščios diskusijos, ar įstatymu uždrausti fizines bausmes. Ar šeimoje nužudyto keturmečio tragedija taps lūžiu visuomenėje, klausiame Paramos vaikams centro įkūrėjos ir vadovės psichologės Aušros Kurienės.

– Kiek Lietuvoje yra paplitęs įprotis mušti vaikus? Ar dažnai su tuo susiduriate savo praktikoje?

– Prieš keletą metų atlikta apklausa parodė, kad 54 proc. suaugusių žmonių mano, jog fizinės bausmės – mušimas, pliaukštelėjimas – yra tinkama priemonė vaikui drausminti. Sunku pasakyti, ar tas skaičius yra didesnis, bet manau, kad tas skaičius sukasi apie 50 proc. Šalia to matome, kad visuomenėje yra labai daug neigiamų nuostatų apie vaikus: apie juos dažnai kalbama kaip apie nevaldomus, nedėkingus, be atsakomybės, be pareigų. Yra daug informacijos, kuri lyg ir sako, kad vaiką reikia kažkokiu ypatingu būdu suvaldyti, antraip jis bus agresyvus – muš savo tėvus ar negerbs mokytojų. Tai tikrai neprisideda prie bendro dvasinio klimato, prie bendradarbiavimo. Tėvai patenka į bejėgišką situaciją: pamatę netinkamą vaiko elgesį jie labai išsigąsta. Ir didelė tikimybė, kad imsis tokios priemonės – mušimo.

– Mušimas nuo agresyvumo ne tik neatgraso, bet priešingai – gali jį skatinti. Gal yra žinoma, koks procentas vaikystėje tėvų smurtą patyrusių vaikų vėliau patys tampa smurtautojais?

– Mušimas neatgraso nuo agresijos ir kaip tik legalizuoja mušimą. Muštas vaikas gauna pagrindinę žinią: mušimas yra legalus. Jeigu tėtis, mama ar kitas suaugęs žmogus tokią priemonę gali naudoti, vadinasi, ji yra tinkama. Tik klausimas, kokiomis aplinkybėmis šią priemonę vaikas pats pradės naudoti. Gal kai bus suaugęs ir turės savo vaikų, gal patekęs į silpnesnių už save kolektyvą.

Yra daugybė tyrimų, o ir praktika rodo, kad dažniausiai tokie vaikai patenka į specialistų rankas dėl netinkamo elgesio. Šis elgesys yra arba į kitus, arba į save nukreipta agresija: vaikai žaloja save, yra savižudiški, depresiški, skriaudžia kitus. Agresija išlieka, tik jos kryptis gali būti skirtinga. Bet tokie vaikai bet kokiu atveju yra sužaloti.

– Ką pasakytumėte tėvams, kurie aiškina, kad juos pačius vaikystėje mušė, bet jie užaugo geri, laimingi, jiems gyvenime sekasi?

– Man labai gaila, kad taip sakoma. Sakydami, kad tėvai mus mušė, bet mes užaugome gerais žmonėmis, menkiname visa kita, ką gero tie tėvai mums dar davė. Jei tėvas ar mama vieną ar keletą kartų per gyvenimą mušė, bet šalia to dainavo, glostė, bučiavo, sekė pasakas, maitino, rengė, kažkokiais kitais būdais ugdė, tai būtent dėl to mes užaugome žmogumi, o ne dėl to, kad vieną kartą mama ar tėvas peršniojo beržine rykšte. Ne dėl to. Beržinę rykštę vaikas atsimena iki šiol ir ją turi kažkaip „inkorporuoti“ į kitais atžvilgiais teigiamą tėvų vaidmenį.

Bet jūs sutiksite labai daug žmonių, kurie tik beržinę košę ir atsimena. Tokiu atveju mes galime tik svarstyti, kaip atsitiko, kad jie vis dėlto užaugo gerais žmonėmis. Vadinasi, jie sutiko kitų žmonių – gal mokytojų, gal turėjo močiutę, gal mama nemušė, nors tėvas tai darė, o gal priešingai – tėtis padėdavo ir saugodavo. Bet kažkas tikrai leido vaikui pajusti, kad jam priklauso teigiamas gyvenimas.

– Paminėjote beržinę rykštę, ir norisi paklausti: kur yra riba tarp smurto ir ne smurto? Ar pliaukštelėjimas ranka vieną kartą per gyvenimą – smurtavimas? O klupdymas ant žirnių? Statymas į kampą?

– Mes kalbame ne apie vienkartinį aktą. Žinoma, smurtas prieš vaikus gali būti ir vienkartinis, kai vaikas buvo sumuštas, užmuštas, išprievartautas, į jį gesinta cigaretė. Bet kai kalbame apie žalojantį elgesį, smurtavimą prieš vaiką, turime omenyje suaugusiųjų santykį su juo. Didelė tikimybė, kad vertimas klūpoti ant žirnių yra ne vienkartinė kažkokio elgesio pasekmė ir bausmė, o santykio dalis. Santykio, kai vaikas laikomas tuščia vieta.

Viena yra vaikui pasakyti – eik, vaikeli, pastovėk kampe ir apgalvok, ką padarei, o supratęs ateik pasišnekėti. Visai kas kita – jį mesti, pastumti į tą kampą. Būtent santykis apibrėžia, ar tai yra žalojantis elgesys.

Jei tai vienas pliaukštelėjimas per gyvenimą, tai padariusi mama ar tėtis graužiasi labiau, nei dėl to susigrauš specialistai. Bet jei tai nuolatinis elgesio būdas – pliaukštelėjimai, stumdymai, žirniai, nepagarba, pravardžiavimas, tuomet kalbame apie žalojantį santykį, kai vaikas auga žinodamas, kad su jo nuomone niekas nesiskaito, jo jausmai nieko nereiškia.

– Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas prieš kelias dienas sakė, jog nebūna mėnesio, kad į jų ligoninę neatvežtų artimųjų sudaužyto vaiko su lūžusiais kaulais ar mėlynėmis. Ko trūksta mūsų įstatymuose, kad tokie tėvai būtų nubausti?

– Manau, tais atvejais, kai vaikas taip sumušamas, kad patenka į ligoninę, įstatymuose netrūksta nieko – tokie tėvai tikrai gali būti vienaip ar kitaip nubausti. Trūksta to, dėl ko jau visi esame sujudę, – kad atsirastų smurto prieš vaikus apibrėžimas pagal Jungtinių Tautų konvenciją.

Taip pat trūksta ankstyvos identifikacijos. Tie vaikai, kurie žiauriai sumušti patenka į ligoninę, daugeliu atvejų smurtą patiria ne pirmą kartą. Jie yra mušami. Jie jau buvo skriaudžiami. Bet kiekvieną kartą kylanti diskusija apie tai, ar čia blogai, ar čia gerai, ar reikia kištis, ar nereikia, ar mamai pasakyti, kad jos vaikas buvo sumuštas darželyje, ar ne, ir specialistams, ir visuomenei sukelia neaiškumo, netikrumo. O kur dar nuolatiniai gąsdinimai, kad pranešus vaikai bus atimti. Niekas neturi intereso atimti vaikų. Visi siekiame, kad vaikas šeimoje ar bet kur kitur būtų saugus. Jei lapkričio mėnesį būtume daug atidžiau pasižiūrėję, kas vyksta toje šeimoje, kur buvo nužudytas vaikas, jei būtume įsiklausę, ką vaikas kalba, pastebėję jo išgąstį ir skyrę didesnę priežiūrą tai šeimai – paskyrę darbuotojus, kurie ten lankytųsi, paskatinę kaimynus būti atidesnius, kartą per savaitę pasikalbėję su pačiu vaiku, būtume buvę daug efektyvesni.

Turime žinoti, kad fizinė bausmė – ne šeimos reikalas. Fizinę bausmę draudžia valstybė. Negali taip elgtis su savo vaiku, turi ieškoti kitų būdų. Labai svarbu, kad galvotume apie pagalbą šeimoms, neturėtume priešiškos nuostatos, neva tėvai nori smurtauti prieš vaikus. Didžioji dalis nenori. Bet nežino kaip, nemoka, o gal pati motina yra išgąsdinta, gal apkvaitusi, gal ji negali suvokti situacijos ir pasidaro pavojinga savo vaikui. Tai tikrai ne šeimos, o valstybės reikalas – kištis ir gelbėti.

E.Žiobienė / BFL / V.Skaraičio nuotr.

“Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijų mėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti”, – interviu “Veidui” pasakojo teigė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Jūratė KILIULIENĖ

– Oficiali statistika pateikia vienus prie socialinės rizikos grupės priskiriamų šeimų skaičius, visuomeninių organizacijų atstovai kalba apie kitus, kur kas didesnius. Ar jums žinoma, kiek iš tikrųjų šeimų gyvena socialiniame užribyje?

– Statistika yra melo mokslas, ji gali būti vienaip ar kitaip interpretuojama. Skaičiai iš tiesų dažnai neatitinka realybės. Kad šeima būtų įrašyta į socialinės rizikos sąrašą, su ja turi būti kažkas atsitikę – nelaimingas atvejis, fiksuota vaikų nepriežiūra tėvams užgėrus ar pastebėtas socialinių įgūdžių trūkumas. Kartais nebūna tokių sąlygų, kad šeima būtų pastebėta, tada ji tiesiog neįtraukta į rizikos sąrašą. Visada yra tokių situacijų, kai žmogus balansuoja ties riba. Dažnai ir nuo vertintojo, žmogiškojo faktoriaus priklauso, ar šeima bus priskirta prie rizikos grupės, ar kažkas tiesiog pagalvos: mes dar ir ne tokių turėjome, nėra čia nieko baisaus.

Socialinė sritis yra pati liūdniausia ir sunkiausia. Jei kalbama apie žmogaus teises, vaiko teises, situacija vis dar sudėtinga. Sakykim, galėtų vykdomoji valdžia pasigirti, kad jau yra daugiau socialinių darbuotojų, kad jų atlyginimai šiek tiek pakilo, bet iš tiesų tie pokyčiai labai nedideli. Man atrodo, kad socialinės rizikos, apleistumo atvejų kaip tik daugėja.

Po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?

Sakykim, net ir žmonių, kurie nepiktnaudžiauja jokiomis priemonėmis, bet nemoka auginti vaikų, nežino, kas yra buitis, tikrai ne vienetai. Ir nėra vieno atsakymo, iš kur atsiranda tokios šeimos, jų bėdos visiškai skirtingos prigimties. Dalis jų – tie, kurių jau ne pirma karta gyvena be socialinių įgūdžių ar jų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Jų vaikai galbūt nevartoja alkoholio, bet įgūdžių neturi. Kiti užaugę globos namuose ir jų įgūdžiai taip pat nesusiformavę.

Bet yra ir keistesnių atvejų. Tai užaugę, mūsų vertinimu, normalioje šeimoje, bet jų socialiniai įgūdžiai niekada nebuvo ugdomi, tad ir nesusiformavo. Žmogui tiesiog neįdomu, jis nežino, kaip reikia auginti vaikus, nežino, kas tai yra ir kodėl. Pastebime ir tendenciją, kad ir išsilavinę žmonės turi tokių problemų, kai tiesiog jiems nereikia auginti savo vaikų.

– Turime 24 už vaiko teisių apsaugą atsakingas valdiškas institucijas, bet net tai neduoda laukiamo rezultato. Kodėl?

– Labai pikta, kad mes žiūrime labai fragmentuotai, tiktai į tam tikras visuomenės dalis. Tarkim, po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?

Ir iš tikrųjų dažniausiai vaikštome ties socialine rizika. Bet realiai reikia galvoti apie visus vaikus ir apie kompleksinę pagalbą visiems vaikams. Kaip ir vienokioms ar kitokioms šeimoms, kurios susiduria su krize. Juk krizė yra ne tik alkoholis ar smurtas šeimoje, tai ir skyrybos, ir nesutarimai. Krizė visai šeimai yra ir vaiko patirtas smurtas, seksualinė prievarta. Ir paslaugų sektorius neturėtų remtis tik socialiniu darbuotoju. Tai turėtų būti paslaugos ar savivaldos, ar regioniniu lygiu. Savivaldybė turėtų pirkti paslaugą žmonėms, ją suteikti.

– Kai kalbama apie šeimose vaikų patiriamą smurtą, skaičiai taip pat skiriasi. Kodėl taip yra?

– Pagrindinis dalykas, kai kalbama apie smurto privačioje aplinkoje aukas, – labai skiriasi interpretacija. Kai privačioje erdvėje smurtaujama prieš suaugusį žmogų, ypač prieš moterį, iš karto fiksuojama kaip būtent to įstatymo ribos. O vaikui labai dažnai tai netaikoma. Dažnai tie atvejai tiesiog priskiriami prie sužalojimų pagal Baudžiamąjį kodeksą arba net ir to nelieka.

Prisiminkime, kad vis dar neturime įstatymo, kuris tėvams draustų kūno bausmes. Ir jeigu neranda tyčios vaiko sužalojimui, tai tiesiog konstatuojama: na, vaikas buvo auklėjamas. Smurtas prieš vaiką turi būti labai akivaizdus ir tyčinis, tik tokiu atveju jis pripažįstamas kaip smurtas.

Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.

Prieš kelias dienas lankiausi Kauno klinikose. Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas rodė ligoninėje gulinčių vaikų nuotraukas. Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijųmėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti. Prieš tai ji buvo sveikas vaikas, o dabar guli su prijungtais funkciniais aparatais. Ir taip vaikus žaloja ne kažkas svetimas, o jų tėvai!

Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas akivaizdu, kad turi būti keliamos baudžiamosios bylos ir tie tėvai vienareikšmiškai neturėtų auginti savo vaikų. Bet profesorius iš savo patirties sako neabejojantis, kad jie grįš atgal į savo šeimas. Ir tokie atvejai net nefiksuojami kaip smurtas privačioje erdvėje, o tiesiog kaip smurtas pagal Baudžiamąjį kodeksą, ar net apskritai nefiksuojami.

Laukiame Vaiko teisių pagrindų įstatymo, projektas svarstomas Seime, yra daug alternatyvių nuostatų, vyksta intensyvios diskusijos. Įstatymas į Seimo salę turėtų keliauti pavasarį, bet dar klausimas, ar Seimo nariai susitars dėl vertybių. Nes tie ginčai – vertybiniai. Yra labai daug nuomonių, skirtingų interesų. Taip Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.

– Ką tokie siaubingi dalykai pasako apie visuomenę, kurioje jie vyksta ir netgi yra toleruojami?

– Kai kalbame apie vaikų ir tėvų santykius, tas supurtymas, daužymas, mušimas – tai visiškas orumo žeminimas. O kai kalbame apie žmogų, kuris galėtų vaiką piktavališkai sužeisti, net nužudyti, tai jau visiškas degradavimas, visiška pabaiga, nužmogėjimas aukščiausio laipsnio, koks tik įmanomas.

Reaguodama į tai, kad LR Seimas, atmetęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, parodė, kad palaiko smurtą prieš vaikus, Vilija Blinkevičiūtė Europos Parlamente užregistravo rašytinį pareiškimą, ragindama visose Europos Sąjungos valstybėse narėse sukurti privalomojo pobūdžio teisines normas, draudžiančias bet kokio pobūdžio smurtą prieš vaikus.

“Kadangi Lietuva pati nesugeba ar nenori kovoti su smurtu prieš vaikus, Europos Parlamente bandysiu siekti, kad Europos Komisija ir Europos Taryba įpareigotų Lietuvą bei kitas tokių teisinių normų dar neturinčias valstybes tą padaryti. Argi vaikas yra ne žmogus, kad jo nereikia apsaugoti privalomais teisiniais aktais?” – sako Lietuvai atstovaujanti Europos Parlamento narė.

Vilija Blinkevičiūtė netrukus pradės rinkti jos pareiškimą palaikančių Europos parlamentarų parašus. Kad šis rašytinis pareiškimas įsigaliotų ir būtų perduotas Tarybai, Komisijai bei nacionaliniams parlamentams, per tris mėnesius jam savo parašu turi pritarti daugiau negu pusė Europos Parlamento narių.

Savo pareiškime Vilija Blinkevičiūtė taip pat ragina Komisiją ir Tarybą stiprinti kovos su smurtu prieš vaikus priemones, aktyviau bendradarbiauti su valstybėmis narėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, užkertant kelią smurtui prieš vaikus. “Taip pat raginu valstybes nares imtis būtinų veiksmų ir prevencinių priemonių kovoti su smurtu prieš vaikus ir pripažinti, kad tai yra prioritetinis nacionalinės vaikų apsaugos sistemos tikslas”,- sako Vilija Blinkevičiūtė.

Šią savaitę Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete buvo svarstoma Direktyva dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija. Vilija Blinkevičiūtė komiteto posėdžio metu paragino, kad ši direktyva būtų kuo greičiau priimta.