Kaip apsaugoti verslą ir asmeninį gyvenimą? Kokių pavojų kelia žvalgybos agentūros ir kodėl reikia jų saugotis? Kieno teises ir galias gina Lietuvos Respublikos įstatymai? Verslo saugumo konsultantas Kastytis Braziulis į savo knygą “Visiškai slaptai” sudėjo svarbiausias savo mintis ir patarimus.

Autorius taip pat supažindina su informacijos rinkimo būdais, kaip elgtis sužinojus, kad esi sekamas, ir apskritai, kaip apsaugoti privatų savo gyvenimą. Turėdamas darbo patirties valstybiniame ir privačiame sektoriuose, K.Braziulis paprastai, aiškiai ir remdamasis konkrečiais pavyzdžiais kalba apie teisines sąlygas, kuriomis mes gyvename, dirbame, ilsimės.

***

Silpniausia yra vidurinioji darbuotojų grandis

Kiekvienoje įmonėje silpniausia yra vidurinioji darbuotojų grandis. Kodėl? Jie daugiausia žino. Jeigu nežino, tai labai greitai gali sužinoti, nes turi tokių galimybių. Kiekvieną darbo dieną jie bendrauja su kolegomis, dalyvauja įmonės susirinkimuose, rengia ir skaito dokumentus, organizuoja derybas, sprendžia su įmonės veikla susijusias problemas. Ši įmonės grandis pati informatyviausia.

Vidurinioji darbuotojų grandis yra itin pažeidžiama. Jie siekia karjeros, pripažinimo, nori gauti didesnį atlyginimą, geresnes socialines garantijas, prabangesnį mobilųjį telefoną, asmeninį kompiuterį ar tarnybinį automobilį. Tarp šių darbuotojų vyksta nuolatinė arši konkurencija. Jeigu vadovas ryte į darbuotoją kreivai pažiūrėjo ne dėl to, kad jis jo nemėgsta, o dėl to, kad vadovas gal su žmona ar draugu susipyko ar jam dar kas nors negero atsitiko, tai darbuotojas vadovo piktą žvilgsnį priima kaip įžeidimą, neįvertinimą ar net pažeminimą. Jis taip stengėsi dirbti, įtikti, dirba viršvalandžius, laiku įvykdo užduotis, visą save atiduoda darbui, bendrovės interesams, tačiau nėra vadovo vertinamas, – taip galvoja darbuotojas. Jis užpyksta, jį užplūsta nepasitenkinimas, ir šis jausmas po truputį, jeigu nestabdomas, virsta keršto jausmu. Darbuotojo galvoje pradeda suktis keršto planai: „Na, mes dar pažiūrėsim. Pamatysit, ko aš esu vertas! Pasigailėsit, bet bus jau per vėlu.“

JAV personalo patikimumo ekspertai atliko išsamų daugiau kaip 500 informacijos nutekintojų bylų tyrimą ir nustatė, kad pagrindinis motyvas nutekinti konfidencialią informaciją buvo ne pinigai, o nepasitenkinimas darbo atmosfera, netinkamas darbuotojo pastangų ir darbo pripažinimas.

Įmonių vadovai labai daug žino, tačiau nėra pažeidžiami. Turi viską, ko jiems reikia. Jeigu jie nori siekti didesnės karjeros, jiems telieka išeiti iš įmonės ir ieškoti darbo vietos didesnėse įmonėse. Vadovai yra patenkinti savo atlyginimu, socialiniu statusu. Jie yra pripažinti vadovais, jiems lankstosi ir jų klauso pavaldiniai. Valdyti žmones, įsakinėti jiems, matyti, kaip jie verčiasi per galvą įsakymus vykdydami, yra didis dalykas beveik kiekvienam. Žmogus, pajutęs valdžios skonį, daugiau nenori jos atsisakyti. Vadovai tokią valdžią turi ir jie už jokius pinigus nenori jos prarasti. Kiekvienas žvalgybos agentūros darbuotojas puikiai žino, kad užverbuoti vadovą ir priversti jį jam dirbti yra bergždžias reikalas. Laikas bus išvaistytas, o rezultatas nepasiektas. Todėl vadovai agentais neverbuojami.

Labai nori tapti agentais, pardavinėti informaciją ir gauti už tai atlygį žemiausia darbuotojų grandis, tačiau jie žvalgybos agentūroms yra neįdomūs, nes neturi žvalgybinių galimybių rinkti informaciją. Ką gali papasakoti mūrininkas, langų statytojas ar vairuotojas? Nieko įdomaus ir nieko vertingo. Tai kam švaistyti laiką jam verbuoti?

Svarbiausias žvalgybos agentūrų taikinys yra vidurinioji darbuotojų grandis. Šiems darbuotojams, jų apsaugai, jų mokymams privalu skirti ypatingą dėmesį.

Plepys – didžiausia problema

Darbuotojas, nesugebantis laikyti liežuvio už dantų, yra tikras žvalgybos agentūrų lobis. Jis daug žino, yra pažeidžiamas ir nė nemirktelėjęs visiems, kas tik paprašys, papasakos apie įmonę, jos vadovus, bendradarbius taip, kaip situaciją mato ir įsivaizduoja jis. Dažniausiai jo supratimas apie bendrovėje vykstančius procesus ir žinojimas apie vadovus būna iškreiptas ir išpūstas, o faktai neatitinka tikrovės.

Pateiksiu du pavyzdžius apie susitikimą su skirtingų įmonių darbuotojais ir rezultatą, kurį gavau pabendravęs su jais. Neminėsiu įmonių pavadinimų ir darbuotojų pavardžių. Ne jie yra esmė.

Kai susitikęs su banko darbuotoju kavinėje pakalbi apie orą, žuvis, baisų nusikaltėlių pasaulį ir išgėręs du bokalus alaus jo paklausi apie darbą, apie įmonės skolas arba tiesioginį viršininką, dažniausiai gauni griežtą atsakymą, kad jis su tavimi, nesvarbu, kas toks esi ir kokias pareigas užimi, nesiruošia kalbėtis apie savo darbą ir bendradarbius. Jis paaiškins, kad neturi įgaliojimų suteikti tau informacijos, ir rekomenduos kreiptis tiesiai į jo viršininkus ir, jei jie jam leis, jis prašomą informaciją tikrai suteiks. Banko darbuotojas nepabūgs ir jus įspės, kad jeigu dar kartą bandysite iš jo ištraukti informaciją apie darbą, tai atsistos ir paliks jus vienus, nes daugiau neturės apie ką su jumis kalbėtis. Taip darbuotojai elgiasi labai retai, tačiau panašių atvejų pasitaiko.

Dažniausiai apie 90 proc. darbuotojų, išgėrę du bokalus alaus, paklausti apie jų vadovą arba jums atsiliepus apie vadovą neigiamai, pradeda neužsičiaupdami pasakoti apie darbą ir nemėgstamus vadovus, matytus, girdėtus ir įsivaizduojamus dalykus. Kartais darbuotojas siekia padaryti jums įspūdį savo žiniomis ar parodyti, koks yra protingas, giriasi, kad jeigu vadovautų įmonei ar įmonės skyriui, tai visus verslo reikalus tvarkytų geriau ir sėkmingiau. Po dar dviejų bokalų alaus ir kelių valandų pokalbio jis, atsisveikindamas su jumis, pažadės kitą dieną suteikti dar daugiau informacijos, o jeigu reikia, tai ir dokumentų nukopijuoti. Po susitikimo su tokiu darbuotoju prireikia keleto dienų visai informacijai surašyti į popieriaus lapą.

Atminkite, kad į susitikimą su bendrovės darbuotoju žvalgybos agentūros darbuotojas visada eina gerai pasiruošęs. Jis puikiai žino pašnekovą, jo silpnąsias vietas. Žino, kaip jį išprovokuoti pokalbiui, kaip sudirginti ir ištraukti iš jo informaciją taip, kad pats darbuotojas nesuprastų, ko žvalgybos darbuotojas norėjo ir kokius klausimus uždavė.

Dėl kokių priežasčių įmonėje atsiranda plepių

• Nėra konfidencialios informacijos apsaugą reglamentuojančių taisyklių. Darbuotojai nežino, kuri įmonės informacija yra konfidenciali, kaip su ja elgtis, kokios jų teisės ir pareigos, kokia yra atsakomybė.

• Nėra efektyvaus darbuotojų veiklos kontrolės mechanizmo. Neįsivaizduoju, kaip gali darbuotojas neinformuodamas vadovo susitikti su žvalgybos agentūrų darbuotojais ir jiems pasakoti apie įmonę ir jos problemas. Visa tai turi būti fiksuojama ir kontroliuojama. Vadovas privalo žinoti apie visus savo pavaldinių ryšius su žvalgybos agentūros darbuotojais, nes už įmonės veiklą yra atsakingas bendrovės vadovas, o ne žvalgybos agentūra.

• Neorganizuojami darbuotojų mokymai, todėl jie nežino, kokių grėsmių jiems gali kilti, kaip per juos galima rinkti informaciją, juos verbuoti. Darbuotojai nesuvokia, dėl kokių priežasčių reikia saugoti įmonės konfidencialią informaciją ir kaip ji yra saugoma.

• Nėra reakcijos į netinkamą darbuotojo elgesį. Darbuotojui pažeidus taisykles, vadovai jo nebaudžia, numoja į tai ranka. Jei darbuotojas blogai jaučiasi, pradeda blaškytis, kelia intrigas, skleidžia gandus, vadovai nesiima jokių sankcijų dėl jo elgesio, nesiaiškina jo netinkamo elgesio motyvų.

• Nėra atsakingo asmens, kuris nuolat prižiūrėtų, kaip yra dirbama su konfidencialia informacija, ar nėra pažeidžiamos taisyklės, ar veiksmingos yra informacijos apsaugos

Knygą galite įsigyti čia

JAV baigiamas statyti didžiausias visų laikų šnipinėjimo centras, kurio tikslas – perimti, šifruoti, analizuoti ir saugoti informaciją apie bet kokius pasaulyje palaikomus ryšius, kurie bus gaudomi iš palydovų per požeminius ir povandeninius kabelius.

Po nekaltu “Jutos duomenų bazės” pavadinimu slypi didžiausias ir pažangiausias visų laikų šnipinėjimo centras, kuris Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) užsakymu šiuo metu intensyviai statomas Jutos valstijoje. “Tai nepaprastai slaptas projektas, kuris bus paskutinė detalė sudėtingoje pastarąjį dešimtmetį kuriamo šnipinėjimo tinklo dėlionėje”, – šnipinėjimo centrą, duris atversiantį jau rugsėjį, apibūdina analitikas Jamesas Bamfordas.
2 mlrd. JAV dolerių vertės centre bus saugoma visa įmanoma informacija. Teigiama, kad ši duomenų bazė neturės jokio duomenų kiekio limito, o joje bus kaupiama informacija pradedant privačiais elektroniniais laiškais, mobiliųjų telefonų skambučiais, „Google” paieškos duomenimis, baigiant automobilių nuomos ir net laikymo stovėjimo aikštelėse duomenimis, ataskaitomis apie pirktas elektronines knygas ir t.t.
Tam tikra prasme taip bus praktiškai realizuota “absoliutaus informacijos žinojimo” idėja, kurią pirmą kartą panaudojo George’o W.Busho administracija ir kurią, sulaukęs itin priešiškos visuomenės reakcijos dėl kišimosi į žmogaus privatumą, 2003 m. numarino Kongresas.
“Bet tai kur kas daugiau nei vien duomenų centras”, – prasitaria vienas aukšto rango žvalgybos pareigūnas. Jutoje statoma bazė vykdys ir daug slaptesnę bei svarbesnę užduotį, apie kurią garsiai nekalbama, – tai įvairių kodų dešifravimas, arba, kaip paprastai sakoma, nulaužimas. O tai labai svarbu, nes daugelis centre planuojamų kaupti duomenų, tokių kaip finansinė informacija, vertybinių popierių sandoriai, verslo pasiūlymai, užsienio karinės bei diplomatinės paslaptys, teisiniai dokumentai ir kiti konfidencialūs ryšiai, paprastai būna patikimai užšifruoti.
Pasak kito žvalgybos darbuotojo, NSA jau prieš keletą metų įvyko lūžis dešifruojant net “nesuvokiamo sudėtingumo” kodus, kuriuos naudoja ne vien užsienio šalių vyriausybės, bet ir privatūs kompiuterių naudotojai JAV. “Kiekvienas tapo taikiniu. Kiekvienas, kuris naudojasi komunikacijomis, yra sekimo tikslas”, – teigia šis pareigūnas.

Prisidengiama kova su terorizmu

Toks proveržis atkoduojant net slapčiausią informaciją Amerikoje įvyko neatsitiktinai. Po rugsėjo 11-osios išpuolių, JAV ambasadų atakų Rytų Afrikoje ir kitų teroristinių aktų buvo iškeltas NSA egzistavimo būtinybės klausimas. Juk kam reikalinga saugumo agentūra, nesugebanti pasirūpinti, kad galingiausioje pasaulio valstybėje neįvyktų kraupių iš anksto suplanuotų išpuolių, kurių organizatoriai tarpusavyje bendravo toli gražu ne vien gestų kalba. Tad NSA biudžetas pasipildė milijardais dolerių, skirtų tik dešifravimui tobulinti: nuspręsta, kad jei bus išmokta atkoduoti bet kokio sudėtingumo šifrus, bus galima užkirsti kelią iš esmės visiems teroristų išpuoliams. Ir nors kol kas nežinia, ar šie milijardai pasiteisins ten, kur laukiama pokyčių (juk net ir praturtėjusi NSA neužkirto kelio sprogdinimams Detroite 2009 m. ar išpuoliams “Times” aikštėje 2010 m.), užtat NSA jau dabar yra didžiausia, slapčiausia ir, tikėtina, labiausiai į žmogaus privatumą besikišanti žvalgybos agentūra visame pasaulyje.
Ne veltui jos pavadinimas neretai aiškinamas jau ne žodžiais “Nacionalinė saugumo agentūra”, o “Nekalbėk absoliučiai nieko” (angl. “Never Say Anything”). Juk NSA pristeigė daugybę pasiklausymo stočių ir padalinių, kurių darbas – tikrinti privatų susirašinėjimą elektroniniais laiškais. NSA buvo sukurtas ir pažangiausias šių laikų superkompiuteris, kurio darbas – ieškoti sąsajų ir dešifruoti slapčiausius pranešimus.
Na, o dabar NSA baigia pasistatyti bazę, kurioje visi šie trilijonai žodžių, minčių ir net susišnabždėjimų bus kaupiami ir laikomi. Žinoma, slaptai. Žinoma, be visuomenės pritarimo. Ir, be abejo, be oficialaus atsiklausimo.
Viskas, ką JAV gyventojai išgirdo, buvo saldi Glenno A.Gaffney, Nacionalinės žvalgybos duomenų rinkimo departamento direktoriaus pavaduotojo, beveik visą gyvenimą dirbusio CŽV, kalba. Joje jis tik pasidžiaugė, kad tai bus neprilygstamas duomenų centras, tačiau apie tai, kokie duomenys čia bus laikomi ar juolab kaip jie bus renkami, šis senas žvalgybos vilkas neprasitarė.

Primena tvirtovę

Jutos duomenų centrą gaubia ne vien paslaptys, bet ir nuostabą keliantys saugumo įtvirtinimai, verčiantys abejoti, kad tai iš tiesų bus paprasčiausia duomenų saugykla. Nors žiniasklaida mėgino iškvosti bene visus 10 tūkst. statybose dirbančių darbininkų, visi jie atsako, jog yra pasirašę tokias griežtas konfidencialumo sutartis, kad net menkiausia užuomina apie tai, ką jie stato ir kokiems tikslams, jiems gali baigtis toli gražu ne vien bedarbio pašalpa. “Mums nurodyta neteikti jokios informacijos apie objektą”, – sausai aiškina vienos iš trijų didžiausių Jutos centrą statančių bendrovių “Big-D Construction” vadovas Robas Moore’as.
Jam leista paminėti tik tai, kad vien apsauginė centro tvora, kuri turėtų sulaikyti septynias tonas sveriančią transporto priemonę, judančią 80 km per valandą greičiu, kainavo apie 10 mln. dolerių. O kur dar slaptos kameros, biometrinio identifikavimo sistemos, transporto priemonių patikrinimo mechanizmas, lankytojų kontrolės ir stebėjimo centras.
Na, o viduje viskas dar įspūdingiau. Pastate bus keturios beveik 8 tūkst. kv. m salės, prigrūstos serverių ir kabelių. Pastatas funkcionuos visiškai savarankiškai – čia bus bakai su degalais, o 65 megavatų per parą elektros energijos paklausą patenkins atskira pastotė. Be to, atsarginiai generatoriai elektros ekstremaliu atveju galės pagaminti trims dienoms į priekį. Pastate bus ir vandens saugykla, į kurią per dieną bus pripumpuojama apie 1,7 mln. litrų skysčio. Taip pat veiks ir buitinių nuotekų valymo, ir didžiulė oro kondicionavimo sistema, reikalinga serveriams ventiliuoti.
Skaičiuojama, kad vien tokio monstro išlaikymas per metus atsieis nei daug nei mažai – apie 40 mln. dolerių.

Pramoninio šnipinėjimo tradicijos kuriamos jau kelis šimtus metų, tačiau pastaruoju metu šio „amato“ lydere ir inovatore tapo Kinija.

Spalio viduryje JAV komercijos departamentas neleido Kinijos bendrovei „Huawei“, gaminančiai telekomunikacijų įrangą, dalyvauti kuriant bendrą visoms valstijoms bevielį pagalbos komunikacijų tinklą. Pagrindinis motyvas – nacionalinio saugumo klausimai.
Toks sprendimas nestebina, mat „Huawei“ prezidentas Renas Zhengfei yra buvęs Kinijos liaudies išsilaisvinimo armijos technologijų specialistas ir vis dar gali palaikyti artimus ryšius su Kinijos vyriausybe. Telekomunikacijų sritis ypač dėkinga tuo atveju, jei Kinija sumanytų šnipinėti JAV, pasinaudodama „Huawei“ lyg Trojos arkliu, – tinklo prietaisai galėtų būti aprūpinti įranga, galinčia rinkti informaciją.
Tiesa, kai kurie analitikai spėja, kad šis draudimas neužkirs kelio kiniškiems prietaisams patekti į gyvybiškai svarbius sektorius per įvairius tarpininkus – tik be „Huawei“ prekės ženklo. Nacionalinio saugumo klausimas jau ne pirmą kartą tampa kliūtimi šios bendrovės investicijoms Amerikoje – 2008 m. jai nebuvo leista įsigyti bendrovės „3Com“, o šiemet „Huawei“ turėjo atsisakyti investicijų į 2010 m. įsigytą kompaniją „3Leaf Systems“. Be to, 2011-ųjų pradžioje žinoma amerikiečių bendrovė „Motorola“ apkaltino „Huawei“ bei kelis savo buvusius darbuotojus pramoniniu šnipinėjimu ir padavė juos į teismą.
Svarbu paminėti, kad ši telekomunikacijų milžinė pirmus žingsnius žengia ir Lietuvoje – „Huawei“ išmaniuosius telefonus platina visi didžiausi mobiliojo ryšio operatoriai. Be to, praėjusiais metais su šia kinų bendrove 7 mln. Lt vertės įrangos pirkimo sutartį pasirašė „Teo LT“, taip pat „Huawei“ kartu su mobiliojo ryšio operatoriumi „Omnitel“ ir Vilniaus universitetu pasirašė sutartį dėl bendros mokslinės laboratorijos steigimo.
Žinoma, tai nebūtinai turi reikšti, kad ši bendrovė Lietuvoje ketina užsiimti pramoniniu šnipinėjimu, tačiau įvairios abejonės gali būti visai pagrįstos – juk, šiandienos pasauliui judant žinių ekonomikos link, idėjos tampa neįkainojama preke. Šią prekę sudėtinga sukurti, o pats procesas užima nemažai laiko bei sunaudoja lėšų, užtat pavogti informaciją labai paprasta. Be to, apie vagystę idėjų savininkas dažniausiai sužino tik po kurio laiko, kai jas realiais produktais paverčia informaciją pasisavinusi šalis.
Lietuvai pramoninio šnipinėjimo grėsmė kol kas neturėtų rūpėti: metų pradžioje Europos Komisijos parengtos ataskaitos „Innovation Union Scoreboard 2010“ duomenimis, mūsų valstybė pagal išduotų patentų ir inovacijoms skirtų lėšų kiekį atsiduria sąrašo gale, kartu su Latvija, Rumunija ir Bulgarija. Priekyje puikuojasi Švedija, Danija, Suomija ir Vokietija, tačiau net ir šios Senojo žemyno šalys stipriai atsilieka nuo JAV ir Japonijos. Tuo tarpu Europai į nugarą šnopuoja Brazilija ir ypač – Kinija. Tačiau šios šalies proveržį gan stipriai temdo dideli pramoninio šnipinėjimo skandalai tiek anapus, tiek šiapus Atlanto.

Pramoniniam šnipinėjimui – beveik 300 metų

Ironiška, tačiau nuo pirmųjų pramoninio šnipinėjimo bandymų nukentėjo būtent pati Kinija. Manoma, kad XVIII a. pradžioje Prancūzijos jėzuitų ordino misionierius Francois Xavier d’Entrecollesas iš Kinijos į Europą parvežė porceliano gamybos paslaptis. O XIX a. pradžioje Didžiosios Britanijos kompanija „East India“ pasamdė škotų botaniką ir keliautoją Robertą Fortune‘ą, kad šis iš Kinijos kontrabanda į Indiją atgabentų arbatmedžio, jo sėklų ir visas auginimo paslaptis.
Pirmiesiems pramoniniams šnipams darbo pakako ir Europoje – jais nuo pat XVIII a. nuolatos „apsikeisdavo“ stiprias pramonės šakas turinčios Prancūzija ir Didžioji Britanija. Vis dėlto labiausiai tokia šešėlinė veikla „išpopuliarėjo“ šaltojo karo laikotarpiu, kai sovietinio bloko šalys intensyviai infiltruodavo savo agentus į po karo atsigaunančių Vakarų valstybių bendroves. Dauguma karinės ir civilinės paskirties technologijų ar net konkrečių produktų staiga būdavo pradedami naudoti ir už geležinės uždangos. Žlugus Sovietų Sąjungai, nemažai darbo netekusių karinės žvalgybos specialistų atsigręžė į pramoninio šnipinėjimo sritį.
Vis dėlto didžiausi paskutinio XX a. dešimtmečio šnipinėjimo skandalai susiję ne su posovietinėmis šalimis, o su Prancūzija bei Vokietija. 1991 m. Prancūzijos žvalgybos struktūrų atstovas Pierre’as Marionas pripažino, kad 1987–1989 m. Prancūzija šnipinėjo kelias dideles JAV bendroves, tarp kurių buvo ir IBM bei „Texas Instruments“. Skandalo kulminacija pasiekta, kai buvo mesti įtarimai, kad aviakompanijos „Air France“ lėktuvų sėdynėse buvo įmontuota pasiklausymo įranga.
1993 m. automobilių gamintoja „Opel“ (JAV bendrovės „General Motors“ padalinys) apkaltino Vokietijos bendrovę „Volkswagen“ šnipinėjimu po to, kai „Opel“ produkcijos direktorius Jose Ignacio Lopezas kartu su dar septyniais darbuotojais perėjo dirbti pas vokiečius. Byla buvo baigta tik po ketverių metų, kai abi kompanijos sutiko pasirašyti susitarimą, kuriuo „Volkswagen“ pasižadėjo sumokėti 100 mln. dolerių baudą ir įsigyti iš „General Motors“ automobilių dalių už 1 mlrd. dolerių.
Pastaruoju metu ryškiausia pramoninio šnipinėjimo lyderė yra Kinija, ir ypač automobilių pramonės srityje. Tai aiškiai matyti vien žvilgtelėjus į daugumą kinų gamybos automobilių. Žinoma, dažniausiai pakanka kinų delegacijai apsilankyti automobilių parodoje ir kruopščiai nufotografuoti norimą nukopijuoti modelį. Pasak buvusio Prancūzijos gynybos atašė Pekine Danielio Schaefferio, Vakarų bendrovės dažniausiai turėtų kaltinti tik save. „Juk jei rodai savo produktą parodoje ar salone ir leidi visiems fotografuoti, tai nieko keisto, kad po kurio laiko rinkoje pasirodo panašių daiktų“, – teigia D.Schaefferis.
Tačiau kartais Kinija imasi ir rimto šnipinėjimo. Štai šių metų pradžioje trys Prancūzijos automobilių gamintojos „Renault“ aukšto rango pareigūnai buvo apkaltinti pramoniniu šnipinėjimu. Pasak kaltintojų, šie pareigūnai Kinijai perdavė svarbią informaciją, susijusią su bendru „Renault“ ir Japonijos automobilių gamintojos „Nissan“ elektromobilio projektu, kurio vertė viršija 5 mlrd. dolerių. Juk Kinija taip pat nenori atsilikti nuo „žaliųjų“ automobilių mados.
Dar vienas pavyzdys: 2010 m. pristatytas Kinijoje sukurtas karinis naikintuvas „Chengdu J-20“. Kai kurių karinių ekspertų nuomone, jis labai panašus į JAV gaminamą „F-117 Nighthawk“ – kaip tik 1999 m. vienas toks lėktuvas buvo numuštas virš Serbijos. Tuometis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius netrukdė Kinijos agentams iš vietinių gyventojų supirkti numušto naikintuvo likučių.

Vis labiau įžūlėjantis Kinijos šnipinėjimas

Kinija yra tikra pramoninio šnipinėjimo lyderė, todėl, kaip ir dera pirmaujančiai šaliai, ji atsakinga už daugelį naujų svarbios, su inovacijomis susijusios informacijos pavogimo būdų atsiradimą. Vienas tokių būdų yra paskelbti konkursą kokiai nors technikai įsigyti, o kai Vakarų įmonės pateikia paraiškas ir savo projektus – atmesti, motyvuojant tuo, kad juos dar reikėtų patobulinti. Tada įmonės, konkuruodamos tarpusavyje, Kinijos užsakovams pateikia vis geresnius projektus, o šie po kurio laiko, kai jau surenka pakankamai informacijos, konkursą nutraukia.
Panašus atvejis buvo, kai Kinija paskelbė planuojanti šalyje paleisti greituosius traukinius ir šiuo pasiūlymu susidomėjo Prancūzijos verslininkai – juk šioje šalyje gerai veikia greitųjų traukinių sistema TGV. Tuo metu Prancūzijos ambasada netgi surengė pusės metų trukmės apmokymus kinų inžinieriams. Tačiau po kelių mėnesių Kinija pristatė „savo“ greitąjį traukinį, įtartinai panašų į prancūziškuosius TGV ar vokiškuosius ICE traukinius.
Dar vienas būdas perimti svarbią informaciją – įsteigti bendrą Kinijos ir kitos šalies bendrovę. Vėliau pasirodo nauja kiniška bendrovė, kuri gamina identišką produkciją ir nukonkuruoja vakariečių įmonę, – panašiai įvyko, kai pieno produktus ir gėrimus gaminanti bendrovė „Danone“ pradėjo bendrą veiklą su didžiausia gėrimų gamintoja Kinijoje „Wahaha“.
Neatsisako Kinija ir klasikinio papirkinėjimo. JAV neseniai 32 metus kalėti nuteistas buvęs karinės technikos ir aeronautikos korporacijos „Northrop“ inžinierius Noshiras Gowadia, perdavęs Kinijai slaptą informaciją. Praėjusiais metais už šnipinėjimą Kinijai nuteistas ir kitas amerikietis Glennas Shriveris – už tai, kad bandė įsidarbinti CŽV institucijoje. Iš Kinijos atstovų už tai jis buvo gavęs apie 70 tūkst. dolerių atlygį.
Ir tai tik tie atvejai, kai Kinija imasi klasikinių šnipinėjimo būdų, – o juk dar yra daugybė kibernetinių šnipinėjimo priemonių, atskleista atvejų, kai informacija buvo pavogta internetu. Virtuali erdvė vis dažniau tampa ta terpe, kurioje įvykusios informacijos vagystės taip ir lieka nepastebėtos.
Dar 2007 m. buvo atskleistas slaptas tuometinio Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI5 vadovo Jonathano Evanso pranešimas, išsiųstas daugiau nei 300 Vakarų bendrovių vadovams, kuriame įspėjama apie kylančią kibernetinio šnipinėjimo grėsmę iš Kinijos.