„Snoro“ bankroto administratorius pradeda iš skolininkų perimto didelės vertės nekilnojamojo turto pardavimo procesą. Visas portfelis susideda iš 14 objektų ir yra vertinamas daugiau nei 50 mln. litų. Pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą papildys fondą, skirtą banko kreditorių išmokoms.
14 objektų, tarp kurių – žemės sklypai, veikiančios gamybos bazės, gyvenamojo būsto, komerciniai ir investiciniai objektai, bus parduodami priverstinėse varžytinėse.
„Turtas yra įvertintas nepriklausomų turto vertintojų ir pilnai paruoštas pardavimui. Manome, kad siūlomi objektai bus patrauklūs būsimiems pirkėjams, o jų pardavimas sugrąžins papildomą reikšmingą sumą banko kreditoriams. Tai taip pat svarbus signalas esamiems banko klientams, pabrėžiantis, kad būtina laikytis įsipareigojimų pagal paskolų sutartis „Snoro“ banke, nes visos sąskaitos yra kruopščiai prižiūrimos, o paskolos bus išieškomos, jei tam iškils būtinybė“, – sako Neilas Cooperis, banko „Snoras“ bankroto administratorius.
Nekilnojamojo turto pardavimą atliekančios bendrovės „Colliers“ Konsultavimo ir vertinimo departamento direktorės Ramunės Aškinienės teigimu, dauguma parduodamų objektų yra puikiose miestų vietose – Vilniaus senamiestyje, Užupyje, Antakalnyje, taip pat Palangoje, Basanavičiaus alėjoje, Juodkrantėje prie jūros. Tarp objektų yra dvi veikiančios gamybinės bazės Kelmės ir Šalčininkų rajonuose.
„Jau sulaukėme pirmojo susidomėjimo iš potencialių pirkėjų, nes dauguma parduodamų objektų – investiciniai, labai patrauklūs nekilnojamojo turto plėtotojams“, – teigia R. Aškinienė.
Parduodamas kitas turtas
Pradedamas pardavinėti nekilnojamasis turtas papildo 156 jau parduodamus banko perimtus nekilnojamojo turto vienetus. Pirmasis nekilnojamojo turto portfelis buvo paruoštas pardavimui šią vasarą, jį sudarė objektai, kurių kiekvieno vertė buvo mažesnė nei  1 mln. litų.
Bankroto administratorius taip pat yra pradėjęs pačiam bankui priklausiusių 19 nekilnojamojo turto vienetų pardavimą Lietuvoje bei užsienyje.
Kiekvieną savaitę taip pat yra rengiami įvairaus kilnojamojo turto aukcionai, kuriuose parduodami „Snorui“ priklausę baldai, kompiuterinė įranga ir kiti daiktai.
Parduodamus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto objektus galima rasti svetainėje www.snoras.com, daugiau informacijos apie parduodamą nekilnojamąjį turtą pateikiama svetainėje www.colliers.lt.

„Snoro“ bankroto administratorius lapkričio 19 d. atliko pirmąjį 300 mln. litų mokėjimą bankrutuojančio banko antros eilės kreditoriui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kadangi pirmos eilės kreditoriams – banko darbuotojams – jau yra išmokėti 9,3 mln. litų ir visi jų kreditoriniai reikalavimai patenkinti. Pagal teismo patvirtinimą, „Indėlių ir investicijų draudimui“ per tris kartus iki 2014 m. sausio 31 d. bus išmokėti 425 mln. litų.
„Turime galimybę pradėti atsiskaitymus su antrosios eilės kreditoriais, šis pirmasis mokėjimas „Indėlių ir investicijų draudimui“, nors ir yra palyginti nedidelis, labai svarbus pasiekimas bankroto procese. Tai aiškus ženklas, kad „Snoro“ grupės bankroto procedūros juda į priekį, – sako „Snoro“ bankroto administratorius Neilas Cooperis. – Negalime pamiršti, kad esame gavę beveik 30 tūkstančių kreditorinių pareiškimų iš daugiau kaip 50 skirtingų pasaulio šalių, o banko turtą kreditoriams siekiame sugrąžinti iš beveik 20 valstybių“.
Pasak N. Cooperio, atlikus šiuos mokėjimus, dar 1,3 mlrd. litų bus išmokėti „Indėlių ir investicijų draudimui“, kai tik baigsis sukauptų lėšų investavimo terminai ir bus gautas teismo leidimas. Lėšos yra investuotos į įvairios trukmės Lietuvos vyriausybės obligacijas ir laikomos indėliais bankuose. Kreditorių naudai taip pat bus išmokėtos lėšos, ateityje gautos realizavus banko turtą.

Bankrutavusio banko „Snoras“ bankroto administratorius pasirinko lizingo bendrovės UAB „SNORO lizingas“ pirkėją. Už iš viso 74 mln. litų „Snoro lizingą“ įsigis vienas didžiausių Estijos bankų LHV, sandoryje dalyvaujantis kartu su partneriu – investicine bendrove „RAZFin“. Įmonės ir bankas „Snoras“ pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, o sandorį užbaigti tikimasi per keletą mėnesių, gavus Konkurencijos tarybos pritarimą ir įvykdžius kitas sandorio sąlygas.

„Šiandien džiaugiamės galėdami paskelbti, kad radome patikimą ir skaidrų investuotoją „Snoro lizingo“ bendrovei ir sėkmingai baigėme su juo derybas. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurią pasirašėme su LHV ir „RAZFin“ – labai svarbus žingsnis judant „Snoro lizingo“ pardavimo proceso užbaigimo link, užtikrinant didžiausią naudą banko kreditoriams”, – teigė banko „Snoras“ bankroto administratorius Neil Cooper.

„Lietuvos finansų sektoriuje šiuo metu matome palankias sąlygas investuoti, industrija atsigauna, o tai atveria naujų galimybių. Esame įsitikinę, kad pirkimo išsimokėtinai ir vartojimo kreditų rinka turi dideles plėtros perspektyvas, todėl džiaugiamės atsivėrusia galimybe įsigyti „Snoro lizingą“. Šiuo žingsniu išplėsime LHV Grupės teikiamų vartotojų kreditavimo paslaugų veiklą iš Suomijos ir Estijos į Lietuvą. Sėkmingai veiklą vykdome jau 14 metų, tad tikime, kad galime suteikti Lietuvos finansų sektoriui daugiau konkurencijos, įvairesnių finansinių institucijų bei pagerinti finansinių paslaugų prieinamumą“, – sakė vienas iš „LHV Group“ įkūrėjų Rain Lohmus.

Būsimieji savininkai teigia, kad „Snoro lizingo“ veiklos kryptis nesikeis – įmonė teiks pirkimo išsimokėtinai paslaugas ir vartojamąsias  paskolas. LHV šiame versle jau turi sukaupusi patirties – valdo vartojimo kreditų įmones Suomijoje ir Estijoje, taip pat išplėtotą gerovės ir pensijų fondų valdymo įmonę, rizikos kapitalo valdymo įmonę.

LHV buvo įkurta 1999 metais ir iš pradžių teikė turto ir investicijų valdymo paslaugas. Bankinė veikla pradėta vykdyti nuo 2009 metų ir šiuo metu LHV yra didžiausias estiško kapitalo bankas. Šiandien Baltijos šalyse LHV banko paslaugomis naudojasi daugiau nei 37 tūkst. klientų, o Suomijoje – apie 10 tūkst. klientų. LHV antros pakopos pensijų fondai turi daugiau nei 110 tūkst. klientų ir šis skaičius nuolat auga. LHV siekia tapti pirmu ir geriausiu naujos kartos Estijos banku. Palyginti su kitais bankais, LHV skiria daugiau dėmesio kliento turto vertės didinimui ir jo investicijų valdymui. LHV yra trečias didžiausias brokeris NASDAQ OMX Baltic akcijų biržoje.

„RAZFin“ kontroliuoja Rakauskų šeima ir investicinė grupė „Žabolis ir partneriai“.

Krizė nuginklavo dar vieną lietuviško kapitalo banką, tačiau 2011-ųjų lapkritį iš finansų rinkos iškritusio „Snoro“ turto ir įsipareigojimų kreditoriams likimas iki šiol tebėra neaiškus.

„Pastatas iš esmės pastatytas, nors iki galo ir nebaigtas. Šis keturaukštis yra pačiame miesto centre, prie magistralinio kelio. Jei su juo nieko nebus daroma dar vieną žiemą, statinys pradės plyšinėti, eižėti, nes tai stiklo, aliuminio konstrukcijų, o ne mūrytas statinys“, – tokį nelinksmą Utenos centre stūksančio bankrutavusio banko „Snoras“ didžiulio pastato vaizdą piešia Utenos miesto meras Alvydas Katinas.
Po „Snoro“ banko nuskendimo jau praėjo pusantrų metų, bet ir šiandien dar neaiškus tiek Utenoje esančio „Snoro“ pastato, tiek ir viso kito banko nekilnojamojo turto likimas. Vis dar nežinia, kas tuose pastatuose įsikurs.
O to turto ne taip ir mažai. „Snorui“, bankroto administratoriaus Neilo Cooperio duomenimis, priklausė nemažai nekilnojamojo turto (NT) objektų: būstinė Vilniuje, įskaitant ir pagrindinį filialą, banko filialai Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Marijampolėje bei kituose miestuose, „Latvijas Krajbanka“ būstinė ir jos komercinis pastatas Rygoje, vila Nicoje, įvairus banko NT, perimtas už paskolas, ir kitas ilgalaikis turtas.
N.Cooperis „Veidui“ sakė laukiantis NT vertintojų pranešimo, kokia yra bankrutavusio banko turto vertė: „Galiu užtikrinti, kad radome patikimus profesionalus, galinčius patarti dėl banko nekilnojamojo turto vertės. Laukiame oficialių jų ataskaitų ir turto įvertinimo. Tiesa, nors objektų vertė ir reikšminga, didelės įtakos atsiskaitant su kreditoriais ji neturės.“
Priminsime, kad iki šiol iš viso „Snoro“ nekilnojamojo turto parduoti pavyko tik mažmeninį 221-o „Snoro“ kioskelio tinklą Lietuvos paštui, ir tai tik už 3,1 mln. Lt (tai yra vos po 14 tūkst. Lt už vieną kioskelį).
„DNB būsto“ komercinio turto brokeris Dalius Baltokas mano, kad jei N.Cooperis nuspręstų pasinaudoti NT agentūros paslaugomis, didelė tikimybė, jog sandorius dėl turto pardavimo galima būtų sudaryti kur kas greičiau. “Juk „Snoro“ pastatai viešojoje erdvėje nereklamuojami, ir jei bankroto administratorius su potencialiais pirkėjais bendrauja tiesiogiai, tai, žinoma, turi įtakos pardavimo greičiui“, – „Veidui“ komentavo D.Baltokas.

Koks turtas lieka didžiausiai kreditorei
A.Katinas turi savo viziją, kaip būtų galima panaudoti niekada pagal paskirtį neeksploatuotą „Snoro“ pastatą Utenoje: tarkime, turto pardavimo aukcione jį galėtų perimti valstybė, nes ji yra didžiausia bankrutavusio banko kreditorė. Tada į maždaug 3 tūkst. kv. metrų ploto pastatą galėtų įsikelti Darbo biržos, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) skyriai ir Šv. Klaros ligoninės slaugos skyrius.
„Tokia vizija nėra nereali, nes Utenoje jau daug metų iš ES lėšų bandyta pastatyti Darbo biržos skyrių. Pinigų yra, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai lėšų pastatyti naujam pastatui neužtenka, taigi puikiausiai pakaktų sutvarkyti pusę aptariamo “Snoro” pastato, – aiškina Utenos meras. – O likusioje statinio dalyje galėtų įsikurti VMI skyrius ir dabartiniame pastate visiškai neišsitenkanti savivaldybės slaugos ligoninė. Taip atlaisvėtų pastatas prie pat Utenos kolegijos, kuris galėtų atitekti jos studentams.“
Mero manymu, pastatui įsigyti būtų galima panaudoti ir ES lėšas, skirtas Darbo biržos skyriaus statybai, tačiau paskelbus „Snoro“ turto aukcioną reikėtų pirkėjo dar ir kitai pastato daliai, kurią, anot A.Katino, išpirkti turėtų valstybė: „Beje, tai nebūtų milijardinės sumos, pastatui nupirkti prireiktų 6–8 mln. Lt, o jam įrengti per akis būtų 3–5 mln. Lt, kuriuos surinktų pačios institucijos.”
„Snoro“ bankroto administratoriaus duomenimis, balansinė Utenoje statyto filialo vertė yra 5,8 mln. Lt.

Artimiausiu metu bus renkamas “Snoro” kreditorių komitetas. Jį greičiausiai sudarys devyni nariai, o lemiamą žodį sprendžiant dėl „Snoro“ turto likimo tars valstybės atstovai: net keturis narius komitete greičiausiai turės didžiausia kreditorė valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, taip pat valstybei atstovaus vienas „Sodros“ atstovas.
Tokios komiteto narių proporcijos bei siūlymai sumažinti galimą komiteto narių skaičių nuo penkiolikos iki devynių sukėlė daug diskusijų tarp banko kreditorių. Pastarieji labiausiai nuogąstauja, ka„Snoro“ kreditoriai priešinsis skubotam turto pardavimui

Bankrutuojančio banko „Snoras“ kreditoriai antradienį sostinės „Siemens“ arenoje rinksis į pirmąjį susirinkimą, kurio Partijos nutolo nuo savo ideologijos ir nevykdo pažadų
Valstybė skubės greičiau išparduoti „Snoro“ turtą, kad atgautų savo įdėtas lėšas, o kiti likę tūkstančiai kreditorių liks be nieko. „Tai bus šou, į kurį žmonės ateina pikti, o išeina dar piktesni. Iš tikro kreditoriams ten net nėra ko eiti. Vis tiek bus subalsuota į „vienus vartus“ – taip, kaip „Indėlių ir investicijų draudimas“ siūlys, – skeptiškai vertino advokatas Andrius Mamontovas, atstovaujantis grupei užsienio kreditorių – smulkių ir vidutinių įmonių, siekiančių atgauti apie 200 mln. Lt. – O didžiojo kreditoriaus interesas yra kuo greičiau atgauti pinigus.“ A.Mamontovas pridūrė, kad nemažą „Snoro“ turto dalį sudaro paskolos didelėmis maržomis. Neskubant parduoti paskolų portfelio esą būtų galima žymiai padidinti lėšas. Vis dėlto jis abejojo tokiu įvykių scenarijumi. Advokatas taip pat stebėjosi siūlymu kreditorių komitetą formuoti vos iš devynių narių. Tikėjęsi turėti savo atstovą komitete, už borto liko ir A.Mamontovo atstovaujami užsieniečiai – daugiausiai rusų, baltarusių ir ukrainiečių verslininkai.
„Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas patikino, jog mažesnieji kreditoriai neliks nuošalyje ir sieks, kad būtų pasirinktas ekonomiškiausias variantas. Pasak D.Arlausko, suvokdami keblią padėtį nukentėję „Snoro“ kreditoriai norėtų dalyvauti „Finastos“ banko pirkime ir netgi investuoti į banką papildomų lėšų. „Galėtų būti įkurtas naujas bankas su tam tikru valstybės dalyvavimu, bet be lėšų įnešimo, ir taip sukurta papildoma vertė“, – svarsto D.Arlauskas. Tuo tarpu „Indėlių ir investicijų draudimo“ laikinoji vadovė Aurelija Mažintienė galimus tolesnius žingsnius komentuoti atsisako – ragina palaukti kreditorių susirinkimo.
Priminsime, kad „Snoro“ kreditorių – fizinių ir juridinių asmenų – iš viso yra apie 18,5 tūkst. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ patvirtintas 3,8 mlrd. Lt vertės finansinis reikalavimas bankui, o bendri kreditorių reikalavimai siekia apie 6,5 mlrd. Lt.

BFL

Šiuo metu didžiosios audito kompanijos pasaulyje užverstos ieškiniais teisme. Panašių situacijų, kaip Lietuvoje, kai „Ernst&Young Lietuva” kompanijos 2011 m. kovą baigtas auditas neįspėjo apie jokias “Snoro” banko problemas, tačiau po pusmečio bankas pripažintas nemokiu, apstu ir kitose šalyse. Auditoriai vis dažniau sulaukia priekaištų nepastebintys po jų nosimi vykdomų finansinių machinacijų ir aplaidžiai atliekantys savo darbą.
Štai Japonijoje kilo didžiulis skandalas, kai paaiškėjo, kad nei į didžiausių auditorių ketvertuką patenkančios KPMG bendrovės, nei vėliau auditą perėmusios „Ernst&Young” auditoriai nepastebėjo 13 metų besitęsiančios fotoaparatų gamintojos „Olympus“ buvusių vadovų vykdomos aferos, kuomet vadovybė slėpė nuostolius, juos apskaitydama kaip turtą. O Niujorko valstija pateikusi šimtamilijoninį ieškinį „Ernst&Young” korporacijai dėl vieno žymiausių jos buvusių klientų – finansų krizės šauklio „Lehman Brothers“. Šio banko bankroto ekspertas nustatė, kad „Ernst&Young” auditoriai dirbo neatidžiai.
Gali būti, kad ieškinių prieš „Ernst&Young” teisme skaičių papildys ir byla Lietuvoje. Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas tvirtina, kad dėl patirtų nuostolių asociacija svarsto galimybę bylinėtis ir su kompanija „Ernst&Young” dėl netinkamai atlikto darbo, ir su Lietuvos banku dėl netinkamos komercinių bankų priežiūros.
Didžiuliai skandalai pasaulyje kilo ir tarptautinių korporacijų auditoriams pražiūrėjus stambias finansines manipuliacijas telekomunikacijų bendrovėje „WorldCom“, mažmeninės prekybos įmonėje „Ahold“, “Superior” banke ir kitur.
Lietuvos auditorių rūmų direktorė Rasa Pajaujytė gina auditorius pabrėždama, kad nepriklausomo auditoriaus tikslas yra suteikti pakankamą, bet ne absoliutų užtikrinimą, kad įmonės vadovybės sudarytos finansinės ataskaitos yra teisingai pateiktos. “Nepriklausomas auditorius negali įvertinti visų ūkinių operacijų, kontrolės priemonių ar įvykių, todėl nėra garantijos, kad jis nustatys visus reikšmingus iškraipymus, atsiradusius dėl apgaulės ar klaidos. Ypač sudėtinga nustatyti apgaulės atvejus, jei pati vadovybė nėra suinteresuota jų nustatymu”, – tvirtina R.Pajaujytė.
Tačiau tuomet kyla klausimas, ko gi  vertos auditorių paslaugos, už kurias klientai ploja nemenkas sumas, ar auditorių išvados nėra niekinės? Juk būtent auditoriaus išvados turėtų padėti apsispręsti investuotojui ir klientui dėl vienos ar kitos bendrovės.
„Lietuvoje pirmą kartą pradėjome kelti tokius klausimus, tačiau užsienyje jau nuo krizės pradžios apie tai šnekama. Kiekvienoje šalyje buvo po vieną ar kelis atvejus, kai nepaisant gerų audito ataskaitų, viešojo intereso įmonės – bankai, draudimo bendrovės – susidūrė su problemomis. Auditorius vertindamas finansines ataskaitas turėtų įvertinti, ar įmonė galės artimiausius metus tęsti veiklą be sunkumų – jei išvada kovą rodo teigiamus dalykus, o po kelių mėnesių kyla veiklos tęstinumo problemų, auditoriui metamas šešėlis, nes tai turėjo atsispindėti jo išvadoje”, – sutinka VŠĮ Audito ir apskaitos tarnybos direktorius Audrius Linartas. Ši tarnyba tiria „Ernst&Young“ auditorių darbo kokybę dėl „Snoro“ vertinimo, tačiau kol kas išvadų nepateikia.
Kuo skubiau atsakyti į šį klausimą būtina dar ir dėl to, kad Seimo Audito komiteto pirmininkės Loretos Graužinienės duomenimis, „Ernst&Young” bendrovė Lietuvoje laimi daugiausiai valstybinių užsakymų atlikti reikšmingus tyrimus, studijas ir konsultuoti įvairiausiais valstybės valdymo klausimais. „Faktiškai tai šešėlinis Vyriausybinis kabinetas“, – priduria L.Graužinienė.

Europos Komisija sklaidys audito monopolį

Susirūpinusi dėl daugėjančių nusiskundimų auditorių darbu, Europos Komisija galvoja keisti visą sistemą ir užnerti apynasrį vadinamajam „didžiajam ketvertukui“ – pasaulinę rinką pasidalijusioms „PricewaterhouseCoopers“, „Ernst&Young”, “Deloitte“ ir KPMG kompanijoms. Ruošiama direktyva, kad didelės tarptautinės audito įmonės ES teritorijoje negalėtų teikti kitų paslaugų, išskyrus auditą. Pasak A.Linarto, tai revoliucinis žingsnis, nes daugelis didelių audito įmonių apie 60 proc. pajamų gauna ne iš audito paslaugų, bet apskaitos, verslo ir mokesčių konsultacijų, patarimų dėl įmonių įsigijimų.
Tikimasi, kad tokia tvarka leis išvengti interesų konflikto. Ryškiausias toks atvejis, kurį „Snoro“ šviesoje vis prisiminė ir „Veido“ pašnekovai – vienos didžiausių JAV energetikos bendrovių “Enron” istorija, kuri privertė žlugti į tuometinį didįjį auditorių penketą patekusią įmonę “Arthur Andersen”. Šios įmonės darbuotojai “Enron” bendrovei teikdavo brangiai kainuojančias verslo konsultacijas, todėl į stambaus kliento manipuliacijas apskaita žiūrėjo pro pirštus.
„Antras lūkestis, kad įsigaliojus naujai tvarkai audito kompanijos skirtų daugiau laiko kvalifikacijos kėlimui. Didėtų didžiausių įmonių atsakomybė, nes praradusios teisę atlikti auditą, jos prarastų ir pajamas“, – komentavo A.Linartas.
Tiesa, didelės audito įmonės tokiam projektui aršiai priešinasi ir stengiasi įtikinti EK, kad nesiimtų tokių pokyčių, bet eurokomisaras Michelis Barnier nusiteikęs ryžtingai. Jis pareiškė, kad krizė sudrebino investuotojų pasitikėjimą auditu. Diskusijos dėl naujos direktyvos parengimo gali užtrukti apie pusantrų metų.

R.Šarkinas: „O kas sakė, kad tai įvyko prie mūsų?“

Audito bendrovė „Ernst&Young Lietuva” atlikto banko “Snoras” audito nekomentuoja. Tačiau jie ne vieninteliai laikosi “stručio politikos”. Ne mažesnė atsakomybė dėl pražiūrėtų išgaravusių milijonų “Snore” tenka ir buvusiems Lietuvos banko vadovams. Tačiau 15 metų Lietuvos banko valdybos pirmininko poste prasėdėjęs ir pigių paskolų bumą prasnaudęs Reinoldijus Šarkinas per patį krizės įkarštį ir visuotinį taupymo vajų į kišenę įsidėjo 122 tūkst. Lt išeitinę kompensaciją ir nusiplovė rankas. Su žiniasklaida jis bendrauti atsisako ir nemato jokio reikalo pasiaiškinti visuomenei dėl kaltinimų neveiklumu. O juk per visą kadenciją iš mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenių jam, tikėtina, galėjo būti sumokėta daugiau nei milijonas litų – turint omenyje, kad jo mėnesio atlyginimas siekė 13-16 tūkst. Lt.
Paskambinus ponui Šarkinui telefonu ir pasiteiravus, kodėl per daugelį vadovavimo metų jis neužkirto kelio „Snore“ galimai vykusioms finansinėms machinacijoms, R.Šarkinas pratrūko pykčiu. „O kas jums nurodė, kad čia prie mūsų šitas padaryta? Ir pirmiausia pažiūrėkite įstatymą, ten aiškiai apibrėžtos priežiūros funkcijos. Mes atlikome priežiūrą, o nusikaltėlius gaudo kiti“, – piktai atkirtęs „Veido“ žurnalistei buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas nusviedė telefono ragelį.
Kada “Snoro” banke prasidėjo galimai nusikalstama veikla, atsakys teisėsauga. Tačiau, turbūt šiandien Lietuvoje tik vieninteliam R.Šarkinui ir tebeatrodo, kad Lietuvos bankas tinkamai vykdė bankų priežiūros funkciją. Kaip yra pastebėjusi ekonomistė Aušra Maldeikienė, R.Šarkinas nedarė nei vieno iš trijų centriniam bankui būtinų darbų – nematė ekonominio burbulo, neinformuodavo gyventojų apie bankų sistemą, o bankų priežiūra buvo tragiška. Jei komerciniai bankai iš tiesų būtų tinkamai prižiūrimi, vargu, ar iš „Snoro“ banko galėjo išgaruoti net pusė turto? Sunku patikėti ir tuo, kad tie 3,9 mlrd. Lt galėjo paslaptingai pradingti vos per pusmetį ir viskas prasidėjo būtent tą dieną, kai išėjo senasis Lietuvos banko vadovas.
D.Arlauskas tvirtina, kad Lietuvos bankui tenka didžiausia atsakomybė dėl pražiūrėtų “Snoro” problemų, nes jie privalėjo pertikrinti ir auditorių išvadas. „Lietuvos bankas – ne šiaip plytų fabrikėlis, o labai rimta įstaiga, kurios tinkama ar netinkama veikla turi didžiulį poveikį socialiniams ir ekonominiams procesams. Jie turėjo tinkamai sudaryti sutartį su audito kompanija, kad ji ne formaliai skaičiukus „Excel’yje“ sudėliotų ir pateiktų, o gilintųsi į skaičių kilmę ir tinkamai informuotų. Taip pat Lietuvos bankas turėjo nuolat stebėti pinigų judėjimą “Snore”, jų kilmę ir imtis tam tikrų priemonių. Bet jeigu “Snore” dirbo Lietuvos banko priežiūros darbuotojų giminaičiai, gal nebuvo ypatingai fokusuojamas dėmesys. Daug klausimų kyla, kurie liudija, kad buvusi banko vadovybė atsainiai žiūrėjo į jiems patikėtus klausimus“, – piktinasi D.Arlauskas.
Praėjusių metų pabaigoje iš pareigų atleisto „Snoro“ banką turėjusios prižiūrėti Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento vadovo Kazimiero Ramono sesuo ir dukra dirbo „Snore“, o jis pats pozavo žurnalistams buvusio „Snoro“ akcininko Raimondo Baranausko sūnaus vestuvėse.
Kiek “Snoro” atveju buvo aplaidumo, o kiek sąmoningo akių nusukimo turėtų atsakyti teisėsauga, tačiau viena aišku, kad daugeliui šios istorijos dalyvių savo mundurą teks skalbti dar ilgai.

Buvęs Lietuvos banko vadovas R.Šarkinas: „O kas Jums nurodė, kad čia prie mūsų šitas (galimos finansinės machninacijos „Snore“) padaryta? Ir pirmiausia pažiūrėkite įstatymą, aiškiai apibrėžtos priežiūros funkcijos – mes atlikome priežiūrą, o nusikaltėlius gaudo kiti“.

Tikrasis “Snoras”: deklaruotas ir realusis turtas

Turto tipas    Turtas, parodytas banko balanse (iki 2011 11 16), mln. Lt     Nustatyti galimi turto vertės praradimai, mln. Lt    Pakoreguota turto vertė, mln. Lt

Grynieji pinigai ir jų ekvivalentai    366,5    –    366,5
Finansinis turtas (vertybiniai popieriai, investicijos į fondus, kt.)    2977,4    2286,5    690,91
Paskolos    3741,7    1161    2580,6
Ilgalaikis turtas (NT, automobiliai, kt.)    161,8    23,3    138,5
Kitas turtas    732,4    400,8    331,6
IŠ VISO    7979,8    3871,6    4108
Šaltinis: Lietuvos bankas

Kur dingo 3,87 mlrd. Lt?

1. 1,6 mlrd. Lt paskolų ir kito turto nurašymai:
1,16 mlrd. Lt – nurašymai dėl blogų paskolų, kurioms nebuvo suformuota specialiųjų atidėjinių. Nemenka dalis šių nurašymų susiję su banko suteiktomis paskolomis su akcininkais susijusiems subjektams
0,4 mlrd. Lt – kito turto nuvertėjimas: nurašyta apie 200 mln. Lt investicija į “Latvijas Krajbanka” akcijas, papildomi nurašymai banko perimtam nekilnojamajam turtui
2. 2,3 mlrd. Lt trūkstamas galbūt išgrobstytas finansinis turtas:
1 mlrd. Lt – oficialiai deklaruoti vertybiniai popieriai ir lėšos, laikytos Šveicarijos bankuose, pervesti ne į banko, o į privačias sąskaitas
553 mln. Lt – 22 paskolos, buvusios banko balanse, Kaimanų ir Didžiosios Britanijos Mergelių salose
– 709 mln. Lt – įkeisti už paskolas arba perveti į kitas galbūt su akcininkais susijusias struktūras
Šaltinis: Lietuvos bankas

Šioje šalyje socialdemokratai visada labai aktyvūs, kai ta ar kita forma reikia kautis už turtingųjų interesus.

Pirmoji „Snoro“ istorijos pamoka Lietuvai – priminimas, kad nėra ekonomikos be rizikos. Kai renkiesi, visada rizikuoji ir visada moki. Tiesą sakant, net dėdamas kuklų, tarkime, 5 tūkst. Lt apdraustą indėlį rizikuoji, kad pinigų neatgausi, nes, pavyzdžiui, gal bus karas, gal mirsi, gal santvarka keisis. Sakote, nerimta? Na, bet tikimybė egzistuoja….
Kitos pamokos sudėtingesnės ir bent iš pirmo žvilgsnio ne tokios akivaizdžios.
Dalis Seimo narių paskutinėmis sausio dienomis kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris turėtų nuspręsti, ar tai, jog valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra sudarytos teisinės prielaidos patenkinti savo kreditorinį reikalavimą žemesnių reikalavimų tenkinimo eilių kreditorių sąskaita, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir pagrindiniam „teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo“ tikslui – teisingumui. Dieve, kaip kilniai viskas skamba, bet pažiūrėkime giliau, dėl ko rauda 40 Seimo narių, nubėgę gelbėti Lietuvoje esą paminto teisingumo.
Situacija labai paprasta. Jei dabar bankrutuoja bankas, tai indėlių draudimas grąžina visiems indėlininkams iki 345 tūkst. Lt. Konkrečiu atveju „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo sukaupęs apie 1,6 mlrd. Lt, jie buvo investuoti į įvairius finansinius instrumentus, kuriuos dar reikia realizuoti. Pagal bankroto įstatymą indėlininkams draustos sumos grąžinamos per tris savaites. Tai Lietuvos valstybė tiesiog pavyzdingai atliko ir iš viso taip buvo kompensuota apie 3 mlrd. Lt, kurių dalis, žinoma, buvo pasiskolinta iš valstybės biudžeto, t.y. mūsų, mokesčių mokėtojų.
Pagal veikiantį įstatymą atgavus „Snoro“ suteiktas paskolas, pardavus jo turtą ir panašiai gautos lėšos paskirstomos iš pradžių dengiant įsipareigojimus buvusiems banko darbuotojams, o po to jau indėlių draudimo bendrovei, kitaip sakant, mums, mokesčių mokėtojams, kurie dabar ir grąžino didžiąją dalų tų draudžiamų indėlių. Asmenys šiame banke įsigiję arba rizikingų sertifikatų, arba obligacijų, arba turėję indėlius, viršijančius minėtą 345 tūkst. Lt sumą, savo lėšas atgautų ketvirtoje eilėje, prieš tai dar patenkinus biudžeto reikalavimus.
Ko pageidautų teisingumo panorę Seimo nariai? Jų nors kuklus – tegul visi savo dalis atgaus proporcingai ir jau, neduok Dieve, kad tas indėlių draudimas (kitaip sakant, mes, mokesčių mokėtojai, beje, praktiškai visi neturėję jokių ryšių su tuo „Snoru“) nebūtų pirma jų, nes jaučia jų širdys, kad jiems neklius tiek, kiek jie tikėjosi.
Beje, kodėl už rizikingesnius produktus mokamos didesnės palūkanos? Ogi ir todėl, kad ten nepriskaičiuojamos draudimo įmokos. Tad kol yra galimybė daugiau uždirbti palūkanų, tada viskas gerai. Bet vos tik pakvimpa nuostoliais, pasirodo, kad nuostoliai „prieštarauja teisingumui ir Konstitucijai“, kuri nevienodai lygi turtingiems. Taigi galėtų paimti iš tų, kurie neturi ir neturės jokio indėlio, bet sąžiningai mokėdami mokesčius tikisi kokių bendrų gėrybių, tačiau galiausiai savo pinigus atiduoda milijonieriams. Bet ne, nenori.
Čia slypi dar viena pamoka. Kai prieš trejus metus prasidėjo sunkūs laikai, daugybė paskolas bankuose turėjusių žmonių susidūrė su sunkumais. Bankų sutartys buvo sudarytos labai neproporcingai, numatant, kad sunkumų atveju rizika permetama paskolos gavėjui. Pavyzdžiui, kai kurių bankų sutartyse buvo rašoma, kad jei „bankas tarpbankinėje rinkoje įprastos verslo praktikos būdu negali gauti atitinkamo termino finansavimo atitinkama valiuta arba pabrangus banko skolinimosi kaštams, … bankas, informavęs kredito gavėją prieš 30 dienų, turi teisę 1. sustabdyti kredito ar kredito dalies išmokėjimą; 2. pareikalauti grąžinti bankui kreditą ar kredito dalį per banko nustatytą laikotarpį“. Tada aiškinta, kad žmogus imdamas paskolą pats privalo įvertinti visą riziką, ir šiukštu bankui ką nors aiškinti.
Dabar pasirodo, kad keletą šimtų tūkstančių iš banko pirmam ir gal paskutiniam gyvenime būstui imantis žmogus turi vertinti riziką pats, bet va milijonierius – nesugeba, ir jam turi padėti valstybė. Tada akivaizdus silpnosios pusės išnaudojimas neužkliuvo būtent todėl, kodėl dabar absoliučiai kitokioje situacijoje jau prabilta apie teisingumo stygių.
Skirtumas tik tas, kad dabar atsirado piniguočių, kurie gali finansuoti visus tuos esą Seimo narių kreipimusis. Aišku, kad už Seimo narių stovi vadinamoji Indėlininkų ir kreditorių asociacija, ir parūpinusi jiems advokatus, ir įkvėpusi energijos kautis iki paskutinio kraujo lašo.
Dar viena pamoka – politinė. Šioje šalyje socialdemokratai visada labai aktyvūs, kai ta ar kita forma reikia kautis už turtingųjų interesus, bet kažkodėl kukliai tyli, kai prabylama apie didelių piniginių dividendų neduodančią ne tokių įtakingų ir galingų interesų apsaugą. Kartu su parlamentare Birute Vėsaite galima graužtis dėl nuskriaustų Petriukų ir Onučių, kurie prarado „kelis litus, atidėtus laidotuvėms“. Žinant, kad valstybė grąžina 345 tūkst. Lt, matyt, ruoštasi labai prabangioms laidotuvėms, o jei prarasti vadinamieji indėlių sertifikatai ar kitos formos vertybiniai popieriai, tai ko anksčiau ta B.Vėsaitė neverkė, kad žmonės negauna pakankamai finansinių žinių? Ar ne todėl, kad bankai nemokėjo?
Galima paverkti ir kartu su socdemu Vyteniu Andriukaičiu, kurio širdį spaudžia liūdna istorija apie 4 šeimų paskutinius Snore „konsoliduotus“ 900 tūkst. Lt, turėjusių virsti butu lyg ir kažkokiam jaunuoliui… Bet galima pagalvoti ir taip – o kodėl turėčiau verkti ir gailėtis tų, kurie patys nieko negalvojo? Kodėl visi mokesčių mokėtojai, jau ir taip atsisakę daugelio viešųjų gėrybių, prisiėmę papildomą įsiskolinimą ir kompensavę „Snoro“ indėlininkams apie 3 mlrd. Lt ten laikytų draustų indėlių, dabar privalėtų kompensuoti visiems ir viską, ko tie bepanorės. Jūs tikite, kad jei anie būtų gavę tų palūkanų, būtų pasidaliję, aš – ne. Taigi, jei jau anie norėjo rizikuoti, tai tegul dabar ir nuostolius prisiima. Be verksmų.
Na, ir paskutinė galima pamoka. Dabar jau ne taip gerai ir aiškiai apmokama tiek tiesiogiai, tiek politiniais dividendais. Jei jau Seimo nariai taip labai norėjo aiškintis, kas įvyko ir kodėl anksčiau nepastebėtos gilios sisteminės bėdos, tai, matyt, dėmesį vertėtų sutelkti į buvusio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino bei Bankų priežiūros departamento Kazimiero Ramono veiklą. Kokie dalykai lėmė, kad šie asmenys visiškai iškrito iš kontrolės zonos? Kodėl niekam Seime jie neužkliuvo, kai nieko neveikė, ir ar ne tas nieko neveikimas nebuvo didžiausi jų karjeros sargai?

BFL

Algirdas Butkevičius: „Mano sąsajos su R.Baranausku ir V.Antonovu – tai valdančiųjų sąmokslo teorija“

VEIDAS: Kodėl Socialdemokratų frakcija taip primygtinai siūlo sukurti laikinąją komisiją dėl „Snoro“ bankroto? Ar manote, kad bankrotas paskelbtas be reikalo ir kas nors slepiama?
A.B.: Opozicinių frakcijų vadovų pasitarime buvo nuspręsta sudaryti laikinąją komisiją. Visuomenei kyla klausimų, kodėl per tokį trumpą laiką „Snoro“ turte atsirado 4 mlrd. Lt finansinė skylė. Politikas pirmiausia turi paaiškinti visuomenei, kodėl bankas buvo taip nugyventas. Kad tokiais atvejais steigiamos komisijos, rodo ir pasaulinė praktika.
Kitas klausimas, kodėl Lietuvos bankas, vykdantis bankų priežiūrą, problemų nepastebėjo anksčiau. Negaliu sutikti su mintimi, kad jų atsirado per vieną du mėnesius.
Mano manymu, buvo galima paieškoti geranoriško sutarimo tarp pozicijos ir opozicijos, sudarant specialią darbo grupę, išvengiant politikavimo, spekuliacijų, susitariant tarp frakcijų seniūnų, kad į ją būtų deleguoti kompetentingi asmenys iš Biudžeto ir finansų, Audito, Teisės ir teisėtvarkos ir Nacionalinio saugumo komitetų. Nebūtinai reikalauti laikinosios komisijos.
VEIDAS: Kodėl tų klausimų aiškintis nebandė Seimo Audito komitetas ir Antikorupcijos komisija?
A.B.: Į kai kuriuos raštus atsakyta, kad tai – konfidenciali informacija, kurios esą negalima teikti. O laikinajai tyrimo komisijai suteikta teisė gauti visą informaciją, taip pat ir konfidencialią. Beje, informaciją teikiantis asmuo pasirašo, kad kalbės tiesą, priešingu atveju jam grės baudžiamoji atsakomybė.
VEIDAS: Piktinatės, kad neįmanoma gauti informacijos apie „Snoro“ banko nuostolį ir faktinę padėtį. Ar tai tiesa ir kokios informacijos gauti Jums nepavyko?
A.B.: Uždarame Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje buvo pateikti apytiksliai skaičiai. Lietuvos banko valdybos pirmininkas, paprašytas atsakyti į tuos pačius klausimus, pateikė jau kitokius skaičius. Trečią kartą skaičiai vėl ėmė kisti. Neturime atsakymo, kodėl iš pradžių pasirinktas kelias nacionalizuoti banką, o vėliau – skelbti bankrotą. Šiuo metu visuomenei nėra aišku, kiek procedūros būtų kainavusios einant nacionalizavimo keliu ir kiek kainuos vykdant bankroto procedūrą.
VEIDAS: Valdančioji dauguma Jus kaltina atstovaujant Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko interesams. Kaip atremtumėte šiuos kaltinimus?
A.B.: Tai melas, šmeižtas ir valdančiųjų sąmokslo teorija, kad niekas nedrįstų atstovauti asmenims, norintiems išgirsti tiesą. Aš asmeniškai nepažįstu nei V.Antonovo, nei R.Baranausko. Man gėda klausytis mūsų ministro pirmininko žodžių, kai bandoma suformuoti neigiamą nuomonę apie žmones, bandančius atstovauti visuomenei.
VEIDAS: Ar nebijote, kad iš abiejų pusių plūstantys kaltinimai sugriaus pasitikėjimą Lietuvos banku, bankų sistema ir apskritai visuomenėje sukels sumaištį?
A.B.: Bankų sistemai tai atsiliepia neigiamai. Pirmiausia todėl, kad politikai į daugelį klausimų atsakyti negali. O negali todėl, kad nežino.
VEIDAS: Galbūt tiksliau į tuos klausimus atsakytų prokuratūra?
A.B.: Gerai, tegu prokuratūra ir atsako. Bet jei daromi pažeidimai ir mes juos leisime toliau daryti tam tikrai kategorijai žmonių, tai kur mes einame?
VEIDAS: Ar vis dar neatsiimate kaltinimų Seimo pirmininkės šeimai dėl neteisėtų finansinių operacijų jau po bankroto procedūros paskelbimo?
A.B.: Pirma, aš niekur viešai nekalbėjau apie Seimo pirmininkę ir jos sūnų. Buvo pasakyta, kad gal valdančiųjų daugumos nariai, bijodami, jog nebūtų atskleisti tam tikri negeri faktai, bando neleisti sukurti komisijos. Gavęs informaciją, aš su ja nebėgau į viešumą. Paprašiau Lietuvos banko valdybos nario, kad jis tai paaiškintų. Kai po dviejų dienų jam paskambinau, atsakymo negavau. Buvau apsisprendęs šį dokumentą perduoti laikinajai tyrimo komisijai. Kadangi ji nebuvo sudaryta, penktadienį parašiau raštą Generalinei prokuratūrai, kad ši atliktų tyrimą. Ši informacija vėliau greitai buvo paskleista, nes ją jau žinojo banko atstovai, kai kurie teisininkai.
VEIDAS: Koks kreipimosi į prokuratūrą turinys?
A.B.: Ar nebuvo pažeisti LR įstatymai pradėjus bankroto procedūrą, ar bankroto administratorius užtikrintai vykdė banko priežiūrą ir neviršijo savo įgaliojimų dėl paminėto fakto.
VEIDAS: Įvertinkite valdančiosios daugumos veiklą ne tik šios istorijos požiūriu, bet apskritai per visą šią Seimo kadenciją pagal dešimtbalę sistemą.
A.B.: Vertinu trejetu.

Dėl „Snoro“ komisijos palikusi Seimo salę opozicija vaitoja apie „pamintą“ demokratiją ir tiesą, kurią girdi reikia žinoti Lietuvos žmonėms. Svaidomasi kaltinimais apie nebūtas valdančiųjų giminaičių aferas „Snore“, apie tyčiom sužlugdytą neva pavyzdinį banką ir šaukiama apie neatidėliotiną būtinybę viską ištirti būtent parlamente.

Reikalaudami steigti „Snoro“ komisiją, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, opozicijos lyderis Seime Valentinas Mazuronis nevengia dangstytis nuo „Snoro“ žlugimo nukentėjusiais paprastais žmonėmis. Tačiau jų peršama komisija gali padėti apiplėšti būtent paprastus žmones, kai tikrieji „Snoro“ kaltininkai ir jų didžiausi kreditoriai plos katučių. Griūvant šiam bankui valstybė pirmiausia gynė paprastus žmones – eilinius indėlininkus ir mokesčių mokėtojus, komisijos šalininkai baudžiasi ginti didžiausius ir turtingiausius.

Kas įvyko lapkritį? Atlikus inspektavimą buvo pastebėta, jog „Snoro“ banke turtas neatinka įsipareigojimų, o pagreitėjęs lėšų išėmimas iš banko virsta vagyste, Lietuvos Bankas ir Vyriausybė greitais ir ryžtingais sprendimais sustabdė turbūt didžiausią finansinį nusikaltimą Lietuvos istorijoje. Šiais veiksmais valstybė pirmiausia siekė ginti eilinius indėlininkus ir tai pavyko padaryti – absoliuti dauguma indėlininkų išsaugojo apdraustus indėlius, išvengta panikos bankų sektoriuje. Stabilumą valstybės finansuose užtikrino tai, kad vyriausybė laikėsi principo, jog mokesčių mokėtojų pinigai neturi būti naudojami gelbėti bankus.

Lapkritį prezidentė Dalia Grybauskaitė labai aiškiai pasakė: „Snoras“ buvo sąmoninga ataka prieš šalies bankinę sistemą, o Lietuvos banko ir vyriausybės veiksmai perimant „Snoro“ akcijas valstybės reikmėms atlikti operatyviai, laiku ir buvo būtini. „Tai pigiausias būdas, kaip valstybė galėjo apsaugoti bankų sistemą ir Lietuvos žmonių nuosavybę. Šis veiksmas padėjo sustabdyti įžūlią ataką prieš bankinę sistemą ir žmonių interesus“, – tada pasakė prezidentė.

Valstybės prioritetas buvo mažieji indėlininkai (kurių indėliai neviršija apdraustos 345 tūkst. litų), sudarantys absoliučią daugumą „Snoro“ klientų, tuo tarpu nedidelė mažuma klientų – vadinamųjų kreditorių – negali pasinaudoti draudimu, nes jų indėliai – kur kas didesni ir sumoje sudaro du milijardus litų. Šalia nedidelio kiekio Lietuvos bendrovių ir valstybės įstaigų reikšminga dalis tų dviejų milijardų kreditorių – užsienyje, pirmiausia vienoje Rytų šalyje, kuri turi chronišką kapitalo bėgimo į Vakarus problemą.

Kam labiau rūpi ne mažieji indėlininkai, bet stambieji kreditoriai? Pirmiausia buvusiems “Snoro” akcininkams Vladimirui Antonovui ir Raimundui Baranauskui, kuriems verslo partnerių iš Rytų transakcijos Vakarų link galimai sudarė pelningiausią jų “bankinių” operacijų dalį (partnerių, tarp kurių pasitaiko tokių, kurių noras atgauti pinigus gali remtis ir stipraus poveikio priemonėmis).

Galima spėti, kad V. Antonovas ir R. Baranauskas yra puikiai motyvuoti kovoti prieš išdavimą Lietuvos teisėsaugai Londono teisme, kartu siekiant savo skolas permesti valstybei ir taip atsiskaityti su potencialiai nuožmaus temperamento kreditoriais iš Rytų.

Čia akcininkų ir stambiųjų kreditorių tikslai sutampa – siekti priversti valstybę atsisakyti principo nenaudoti mokesčių mokėtojų pinigų bankams gelbėti, pakeisti mažuosius indėlininkus ginančius įstatymus ir dabartinę kreditorių nuostolių padengimo eilės tvarką. Kitaip sakant, kreditoriai eilėje nori atsistoti šalia valstybės – tai yra mokesčių mokėtojų – ir iš visų jėgų spaudžia, jog parduodant “Snoro” turtą gaunamos lėšos eitų pirmiausia jiems.

Reikia priminti, jog valstybė paskolino tris su puse milijardo litų grąžinti apdraustus indėlius smulkiesiems indėlininkams, kurie pagal įstatymą yra pirmieji bankrutavusio banko indėlių grąžinimo eilėje. Pajamos iš “Snoro” turto pardavimo pirmiausia turi padengti biudžete trijų su puse milijardo paskolą indėlių draudimo fondui. Kreditoriai iš esmės reikalauja valstybės leisti jiems padengti jų nuostolius ir atitinkamai palikti biudžete dviejų milijardų litų skylę

Ką reiškia du milijardai, išplėšti iš mokesčių mokėtojų kišenės? Kai gruodį pablogėjo ūkio augimo prognozės ir nuo biudžeto teko „pjauti“ milijardą, iškilo pavojus pilnam pensijų atstatymui, ministerijų biudžetai buvo mažinami keturis procentus, prireikė naujų mokesčių. Dviejų milijardų trūkumas jau būtų mokytojų, gaisrininkų, policininkų etatų ir atlyginimų mažinimas. Kai eurozona – vis dar nestabili, ir nėra aišku, ar galima tikėtis skolų krizės Europoje palengvėjimo du milijardai yra didžiulė grėsmė šalies finansų ir pačios valstybės stabilumui – vadinasi tai yra nacionalinio saugumo klausimas.

Dėl dviejų milijardų nuosekliai siekiama kompromituoti, skandalizuoti ir šantažuoti teisėsaugą ir politikus (tokio bandymo pavyzdžiu gali būti A. Butkevičiaus ataka prieš Seimo pirmininkę Ireną Degutienę). Siekiama skandalizuoti ir kompromituoti bankroto administratorių ir visais būdais vilkinti bankroto procedūras.

Pagrindinė V. Antonovo ir R. Baranausko taktika yra vaizduoti, jog “Snoro” bankrotas esą buvęs politinis sąmokslas, sužlugdęs neva puikų banką – vien parlamentinės komisijos sudarymas būtų lobis akcinininkų advokatams: štai žiūrėkit, Lietuvoje “Snoras” yra politika.

Labai svarbi stambiųjų kreditorių advokatų taktikos linija yra įrodyti, jog bankų priežiūra buvo nepakankama. Tačiau aiškinantis dėl kontrolės nepakankamumo svarbu apsispręsti, ko siekiama: ar susikompromitavusiųjų pareigūnų atsakomybės, ar padėti didiesiems kreditoriams prisiteisti nuostolių padengimą mokesčių mokėtojų sąskaita. Jei siekiama pastarojo tikslo – “Snoro” komisija yra neįkainuojama.

Tuo būdu didžioji dalis A. Butkevičiaus ir V. Mazuronio peršamo “Snoro” komisijos klausimyno atrodo tarytum padiktuota, nesitarus, akcininkų ir didžiųjų kreditorių. Komisija būtų puikus poligonas manipuliuoti viešaja nuomone ir visiems siekti savų tikslų – akcininkams išvengti ekstradicijos, kreditoriams – savo interesus kelti prieš mokesčių mokėtojų interesus.

Komisija veikiau trukdys prokuratūros ir FNTT pradėtiems tyrimams ir kyla pavojus, kad “Snoro” aferos esmė – įtarimai dėl neteisėtų bankinių operacijų, apgaulingos apskaitos, turto pasisavinimas stambiu mastu nebus išaiškinti. Lietuvos bankas užtikrina bankų priežiūrą, o jei atskirų už bankų kontrolę atsakingų pareigūnų veikloje buvo nusikaltimo požymių, tai yra teisėsaugos institucijų rūpestis, o ne laikinosios Seimo komisijos kompetencija (nepamirškime, jog V. Vasiliauskas atleido bankų priežiūros departamento vadovą). O politinį įvertinimą gali duoti Seime nuolat veikiančios institucijos – Biudžeto ir finansų komitetas, Audito komitetas, antikorupcijos komisija, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

Kodėl A. Butkevičius savo veiksmais padeda akcininkams išsisukti nuo atsakomybės ir, pagal sutampančius interesus, kartu su stambiaisiais kreditoriais bandyti patuštinti mokesčių mokėtojų kišenę dviem milijardais? Ar jis tai daro sąmoningai, ar iš populizmo, ar netyčia?

Jei sąmoningai, tai šita „sąmoningumo trajektorija“ turėtų kilti iš senos jo partijos tradicijos, kai R. Baranauskas priklausė artimiausiai Algirdo Brazausko aplinkai ir buvo įtakingiausiųjų simboliniame klube – Raimondo Lopatos vadovaujamo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto globėjų taryboje kartu su kitais tuometiniais svarbiausiais „dvariškiais“.

Bet gal A. Butkevičius ne visai supranta, ką daro? Paskleidęs informaciją (dezinformaciją?), esą Seimo pirmininkės sūnui buvo užskaityta „Snoro“ paskola ir jis esą atgavo daugiau, negu draudžiami trys 345 tūkst. litų (ką neigia ir I. Degutienė, ir V. Vasiliauskas), pakeliui A. Butkevičius pripažino gavęs dokumentų iš „Snoro“ darbuotojų. Tačiau duomenų apie indėlius perdavimas pažeidžia įstatymus o A. Butkevičius, užuot pranešęs teisėsaugai apie bandymą atskleisti banko paslaptį, išėjo viešumon. Ar buvęs finansų ministras nepagalvojo, kad „Snoro“ darbuotojus pakišinėti jam dokumentus galėjo paskatinti pats V. Antonovas su R. Baranausku?

Jei A. Butkevičius paprasčiausiai nesupranta savo veiksmų ir jų pasekmių mokesčių mokėtojams, tikėtina, kad jam išeis į naudą „Snoro“ komisijos steigimo iniciatyvos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui tyrimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio paprašė Seimo pirmininkė.

Virgis Valentinavičius yra premjero patarėjas, šiame rašinyje dėstoma autoriaus nuomonė

Seimo opozicija šią savaitę ketina surinkti būtinus parlamentarų parašus, kad būtų sušaukta neeilinė Seimo sesija ir dar kartą apsvarstyta galimybė sukurti parlamentinę komisiją, kuri aiškintųsi bankrutavusio banko „Snoras“ reikalus.

Šįkart siekiama, kad Seimas domėtųsi, kodėl „Snoro“ veiklos administravimui ir konsultantų paslaugoms skirta beveik 80 mln. litų.

snoras3

Seimo socialdemokratai praėjusią savaitę paragino parlamento pirmininkę sausio 16–20 dienomis surengti neeilinę Seimo sesiją, per kurią būtų taisomas Mokslo ir studijų įstatymas norint užpildyti susidariusį teisinį vakuumą po Konstitucinio Teismo nutarimo.

„Tvarkietis“ V. Mazuronis BNS informavo, kad kol kas surinkta keliolika parašų: „O ko prašyti, kad pasirašytų? Seimas tuščias. Bus sausio13-ąją posėdis, tada ir surinksime“, – sakė parlamentaras.

Į nutarimo projektą įtraukti klausimai, susiję su „Snorą“ auditavusios bendrovės „Ernst & Young Baltic“ veikla.

Bankrutuojantis nacionalizuotas „Snoro“ bankas pernai lapkričio pabaigoje tarptautinei finansų konsultacijų bendrovei „Zolfo Cooper LLP“, kurios vyresnysis partneris Simonas Freakley’is (Saimonas Fryklis) buvo paskirtas laikinuoju banko administratoriumi, pervedė 4,834 mln. eurų (16,692 mln. litų). „Snoro“ veiklos administravimui ir konsultantų paslaugoms iki kovo pradžios galės būti išleista dar beveik 61 mln. litų, iš kurių 31 mln. litų – konsultantų paslaugoms.

Maždaug pusė Lietuvos gyventojų nepalankiai vertina Vyriausybės ir Lietuvos banko veiksmus, nacionalizuojant finansinių sunkumų turintį komercinį „Snoro“ banką, kuriam iškelta bankroto byla, rodo BNS užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Rait“ apklausa.

Labai neigiamai valdžios veiksmus įvertino 22 proc. apklaustųjų, 27 proc. teigė juos vertinantys greičiau neigiamai. Net 29 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų juos vertino nei teigiamai, nei neigiamai.

Vos 4 proc. apklaustųjų Vyriausybės ir Lietuvos banko veiksmus įvertino labai teigiamai, 14 proc. – greičiau teigiamai. 3 proc. gyventojų nepareiškė savo nuomonės šiuo klausimu.

Vyriausybės ir centrinio banko veiksmus labai teigiamai dažniau vertina gyventojai su aukštuoju išsilavinimu, aukščiausiomis pajamomis (daugiau nei 1100 litų vienam namų ūkio nariui per mėnesį), trijų didmiesčių gyventojai, taip pat specialistai.

Greičiau teigiamai šiuos veiksmus statistiškai reikšmingai dažniau vertino Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojai bei specialistai.

Neutralios pozicijos (nei teigiamai, nei neigiamai) dažniau laikėsi rajonų centrų gyventojai bei moksleiviai ir studentai.

Vyriausybė lapkričio 16 dieną nacionalizavo „Snoro“ banką, o Lietuvos banko valdyba lapkričio 24 dieną nusprendė inicijuoti bankui bankroto bylą. Sprendimą iškelti bankroto bylą „Snoro“ bankui Vilniaus apygardos teismas priėmė gruodžio 7 dieną, bankroto administratoriumi paskirtas tarptautinės finansų konsultacijų bendrovės “Zolfo Cooper Europe” vyriausiasis partneris Neilas Cooperis.

„Rait“ gruodžio 5-12 dienomis apklausė 1025 šalies gyventojų nuo 15 iki 74 metų.

Po Lietuvos finansų sektorių sudrebinusio banko „Snoras” bankroto išaugo šalies gyventojų susidomėjimas alternatyviomis finansinių paslaugų organizacijoms. Tokias išvadas, „Pareigūnų kredito unijos” valdybos pirmininko Vytauto Bako teigimu, leidžia daryti per pastarąjį mėnesį išaugęs gyventojų, besidominčių unija, skaičius.

Vien per ateinančius metus „Pareigūnų kredito unija” planuoja padvigubinti esamų narių skaičių, o unijoje laikomų indėlių portfelį padidinti nuo 2,5 mln. iki 4 mln. litų. Panašios augimo tendencijos buvo šiais metais.

Po „Snoro” istorijos, anot V. Bako, „Pareigūnų kredito unijoje” nebuvo jaučiami jokie indėlininkų nerimo požymiai, priešingai – buvo sulaukta daugiau besidominčių galimybe tapti unijos pajininkais.

„Praėjus vos dienai po to, kai tapo žinomos „Snoro” problemos, savo unijos nariams pasiūlėme beprocentes paskolas, idant galima būtų suvaldyti šeimos biudžetus ir finansinius įsipareigojimus”, – teigia V. Bakas.

„Lietuviams vis patrauklesnė atrodo galimybė būti ne tik finansines paslaugas teikiančios institucijos klientais, bet ir dalyvauti jos valdyme” – sako V. Bakas, – „Tai leidžia išvengti vadovų piktnaudžiavimo ar neatsakingos organizacijos veiklos, o, kaip parodė banko „Snoro” bankrotas, tokie atvejai gali turėti rimtų pasekmių“.

Pasak V. Bako, į „Pareigūnų kredito uniją” gyventojus vilioja ir galimybė naudotis įvairiomis unijos nario privilegijomis, pavyzdžiui, sumokėti komunalinius mokesčius be jokio banko komisinio mokesčio ar pasiimti paskolą palankesnėmis sąlygomis.

„Pareigūnų kredito unija” teikia visas tradicines bankininkystės paslaugas, tarp jų ir internetinę bankininkystę, išduoda mokėjimo korteles. Be to, indėliai kredito unijoje, kaip ir bankuose, yra apdrausti indėlių ir investicijų draudimu pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

„Pareigūnų kredito unija” šiuo metu vienija daugiau nei 650 narių ir yra viena sparčiausiai augančių kredito unijų Lietuvoje.