a

"Lietuvos žinios"

Penktadienį prieš Londono Vestminsterio magistrato teismą stojo Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas – buvę banko „Snoras“ vadovai, praneša portsmouth.co.uk.

Pasak portalo lrytas.lt, teisėjas pasisakė už aštuonių savaičių laikotarpį, per kurį turėtų būti surinkti ir pateikti papildomi įrodymai gynybos labui. Teisiamų buvusių banko savininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko gynėjai tam prašė ilgesnių terminų. Sausio 30 dieną numatomas kitas bylos svarstymas.

Portalo delfi.lt teigimu, teismo posėdyje penktadienį pristatyti Lietuvos išduoti Europos arešto orderiai. Teismui pranešta, kad bankininkai įtariami iš „Snoro“ pasisavinę 897 mln. litų. Kada bus priimtas sprendimas dėl bankininkų ekstradicijos – kol kas neaišku.

Teismas turės nuspręsti, ar išduoti Lietuvos teisėsaugai šiuos verslininkus pagal Europos arešto orderį (EAO). Manoma, kad procesas gali tęstis ne vieną mėnesį, kadangi R. Baranauskas prašo politinio prieglobsčio Anglijoje.

Generalinė prokuratūra siekia, kad turto pasisavinimu įtariami bankininkai būtų išduoti Lietuvos teisėsaugos institucijoms.

Abu buvę „Snoro“ vadovai sulaikyti Londone lapkričio pabaigoje pagal Lietuvos prokurorų išduotą Europos arešto orderį. Jie abu pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, o R. Baranauskas – ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Lapkričio pabaigoje teismas nusprendė V. Antonovą paleisti už 300 tūkst. litų užstatą, o R. Baranauską – už 800 tūkst. litų, iš jų buvo paimti pasai.

Praėjusią savaitę pirmą kartą po 1998-ųjų defolto Rusijai nepavyko išplatinti euroobligacijų emisijos. Užsienio investuotojai jau buvo susiruošę nupirkti vieno milijardo eurų vertės „Vnešekonom“ banko platinamų obligacijų, kai, likus vos dviem valandoms iki pardavimo pradžios, atšaukė savo pasiūlymus.

Tai padaryti juos paskatino dvi priežastys – maskviečių protesto akcija prieš savaitgalį vykusių Dūmos rinkimų rezultatų klastojimą ir Vilniuje viešėjusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pareiškimas, kad rinkimai Rusijoje buvę nelaisvi ir neteisingi.
Iš esmės tai reiškia, kad kapitalo rinkos suabejojo vienuolika metų Rusiją valdančio Vladimiro Putino valdžios ateitimi, ir tai daug baisesnis signalas Kremliaus režimui, nei kelių dešimčių tūkstančių opozicionierių mitingas. Prieš V.Putiną protestuota ne kartą ir ne du, mitingų būta gerokai gausesnių ir vaikyti jie nė kiek ne švelniau nei dabar. Tačiau jokios įtakos kapitalo rinkoms tai neturėdavo ir dar prieš savaitę net įsivaizduoti nebuvo galima, kad galėtų turėti: V.Putino režimas atrodė amžinas, o jo sugrįžimas į prezidento postą 2012 m. pavasarį – iš anksto nulemtas. Tik staiga viskas per vieną naktį pasikeitė. Kas atsitiko?
Savaitgalį V.Putinas pralaimėjo rinkimus į Rusijos Dūmą. Ir pralaimėjo žiauriai: oficialiai jo kišeninė „Vieningosios Rusijos“ partija turi 49,5 proc. balsų, iš tikrųjų – ne daugiau kaip 30–35 proc. Palyginti su dviem trečdaliais balsų (tuomet daugiausia tikrų, nors klastojimo, savaime suprantama, būta) ir konstitucine dauguma, kuriuos „Vieningoji Rusija“ surinko per 2007-ųjų Dūmos rinkimus, tai sutriuškinimas. Ne esmė, kad Dūma Rusijoje tėra dekoracija, o tikra valdžia sutelkta Kremliuje ir vyriausybėje, kurie kaip darė, ką nori, taip ir toliau ketina daryti. Bet daryti, ką nori, žinant, kad tauta tave iš esmės remia, tai viena, o daryti, ką nori, žinant, kad tauta tavęs nekenčia ir pirmai progai pasitaikius sudraskys į skutus – visai kas kita. Kerta per smegenis.
Tai, kad V.Putino režimas, nepaisant kartkartėmis vykstančių rinkimų, nėra demokratinis, niekam nebuvo paslaptis nei pačioje Rusijoje, nei už jos ribų. Ne veltui pats V.Putinas vadino jį „valdoma demokratija“ arba „suverenia demokratija“. Bet lig šiol tokia formali demokratija rusus tenkino. V.Putinas visą dešimtmetį, nuo pat kabineto Kremliuje perėmimo 1999-ųjų pabaigoje, neabejotinai buvo pats populiariausias ir didžiausią pasitikėjimą turintis Rusijos politikas. Taigi V.Putino valdžia buvo teisėta netgi pagal pačius griežčiausius demokratijos reikalavimus, ir tiek Europa, tiek Amerika su tuo turėjo skaitytis. Žinia, per tą dešimtmetį vykusių rinkimų rezultatai būdavo paklastojami V.Putino naudai, bet esminės įtakos galutiniam rezultatui tai nedarė.
Tačiau šį kartą V.Putino partijos rinkimų rezultatas buvo suklastotas iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse. Nuo šiol jis laikosi tik iš inercijos ir slaptųjų tarnybų, policijos, kariuomenės, kurių vadovybė kol kas besąlygiškai remia savo finansinį geradarį V.Putiną, dėka. Bet akivaizdu, kad ilgai taip tęstis negali: V.Putinas turės arba susigrąžinti Rusijos pasitikėjimą per 2012-ųjų prezidento rinkimus, arba pasitraukti, o kartu su juo – visa ta „sukčių ir vagių partija“, kuri per dešimtmetį pavogė ir daugiausia į Europos bei Amerikos bankus išvežė šimtus milijardų dolerių ar eurų.
Pasivogtų milijardų likimas – šiomis dienomis didžiausias Rusijos valdančiųjų galvos skausmas. Daugelis jų paniškai bijo, kad tą pačią akimirką, kai tik už jų nugaros visiems laikams užsitrenks Kremliaus durys, klastingi vakariečiai (pirmiausia anglosaksai ir amerikiečiai) atims iš jų Vakaruose saugomus turtus, lygiai kaip pats Rusijos režimas atiminėjo turtus iš jam neįtikusių verslininkų. Paradoksas, bet šią Rusijos režimo baimę gerokai paskatino Lietuvos Vyriausybės veiksmai, nacionalizuojant bankrutuojantį „Snorą“. Daugiausia iš savo pačių susikurtų sąmokslo teorijų pasaulyje gyvenantys Rusijos valdantieji negali patikėti, jog Lietuva pati drįstų perimti rusišką banką vien todėl, kad savininkai jį išvogė. Jų supratimu, mūsų Vyriausybė tik vykdo „klastingų anglosaksų“ valią, taip siųsdama signalą, kas laukia „kremlinių“ pinigų Vakaruose.
Todėl dabar V.Putinas darys viską, kad kaip nors iš tikrųjų, o ne balsų skaičiuotojų pastangomis laimėtų prezidento rinkimus. Ir darys taip, kaip pripratęs – kurdamas Rusijos, kaip priešų apgultos tvirtovės, kurią išgelbėti gali tik jis vienas, įvaizdį. Rusijos kaimynams, įskaitant Lietuvą, tai nieko gera nežada.

Šį kartą Rusijos rinkimų rezultatai buvo suklastoti iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse.

SEB bankas trečiadienį, gruodžio 14 dieną, pradės mokėti indėlių draudimo išmokas gyventojams ir Vilniaus apskrities įmonėms, laikiusiems lėšas banke SNORAS.

Valstybės įmonė “Indėlių ir investicijų draudimas” antradienį pervedė SEB bankui lėšas, skirtas išmokoms, – daugiau kaip 3,75 mlrd. litų, taip pat bankui pateikė banko SNORAS indėlininkų sąrašą, pagal kurį SEB bankas išmokės šias lėšas per 350 tūkst. indėlininkų – gyventojų ir Vilniaus apskrities įmonių, – praneša ELTA.

Siekiant užtikrinti kaip galima greitesnį lėšų grąžinimą, visi SEB banko skyriai dirbs ir šeštadienį.

SEB bankas primena, kad draudimo išmokas galima atsiimti per penkerius metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, todėl gyventojams skubėti nėra reikalo.

Trečiadienį SEB bankas pradės mokėti draudimo išmokas pagal jau gautus prašymus – ne vėliau kaip ketvirtadienį, gruodžio 15 dieną, lėšas gaus gyventojai ir įmonės, pateikusios prašymus iki praėjusio šeštadienio, gruodžio 10 dienos, įskaitytinai.

Gyventojams, kurie nuo gruodžio 14 dienos atvyks į SEB banko skyrių ar į susitikimą su SEB mobiliąja komanda Lietuvos pašto skyriuje ir pageidaus, kad lėšos būtų pervestos į banko sąskaitą, draudimo išmokos bus pervedamos iš karto. Tokiu atveju lėšos į nurodytą sąskaitą bus įskaitytos tą pačią arba kitą darbo dieną. Įmonėms ar gyventojams, kurie nuo gruodžio 14 dienos atvyks į SEB banko skyrių ir pageidaus, kad lėšos būtų išmokėtos grynaisiais pinigais, šios lėšos bus išmokamos iš karto banko skyriuje.

Bankrutavęs bankas SNORAS nutempė žemyn ir piliečių pasitikėjimą Lietuvos komerciniais bankais. Jų visuomeninis reitingas smuko perpus, pastebimai sumenkindamas ir pasitikėjimą Lietuvos banku.

Net trys iš keturių šalies gyventojų lapkričio mėnesio visuomenės nuomonės apklausoje teigė nepasitikį komerciniais bankais, nors anksčiau jais ir Lietuvos banku labiau pasitikėdavo nei nepasitikėdavo.

Nors ir smarkai kritęs šių finansinių institucijų pasitikėjimo vertinimas “nesugebėjo perspjauti” Seimo ir Vyriausybės įvaizdžio. Kaip ir visus metus, taip ir metų gale jos – šio vertinimo rikiuotės dugne.

Lapkričio mėnesį Lietuvos gyventojai labiausiai pasitikėjo keturiomis institucijomis: Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba – 83 proc. teigiamų atsiliepimų, Prezidento tarnyba – 68 proc., sielovados institucija Bažnyčia – 66 proc. ir krašto apsauga – 59 proc.

Kiekviena šių institucijų pasitikėjo daugiau nei pusė suaugusių šalies gyventojų.

Dar keturiomis institucijomis šalies gyventojai daugiau pasitikėjo nei nepasitikėjo – Konstituciniu Teismu, Lietuvos žiniasklaida, Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei profsąjungomis.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” naujienų agentūros ELTA užsakymu lapkričio 18-25 dienomis atliktos apklausos duomenimis, labiausiai šalies gyventojai nepasitikėjo Seimu ir Vyriausybe.

Tautos išrinktieji visuomenės nuomonės apklausoje įvertinti 85 nepasitikėjimo procentais. Vyriausybė – 80 proc.

Kitos institucijos, kuriomis nepasitikėjo daugiau nei pusė suaugusių šalies gyventojų: jau minėtieji komerciniai bankai – 76 proc., teismai – 73 proc., prokuratūra – 68 proc., muitinės – 59 proc., savivaldybės bei policija – po 51 proc.

Per mėnesį nuo spalio apklausos kiek pagerėjo tik dviejų institucijų vertinimas – “Sodros” 4 procentiniais punktais bei profsąjungų – 2 procentiniais punktais.

Po SNORO nacionalizavimo ir bankroto labiausiai – dvigubai – sumažėjo gyventojų, pasitikinčių komerciniais bankais – sumažėjo 16 procentinių punktų. 8 procentiniais punktais per mėnesį krito pasitikėjimas Lietuvos banku.

Nuo spalio 5 procentiniais punktais sumenko pasitikėjimas Konstituciniu Teismu, teismais apskritai, prokuratūra ir muitinėmis.

Anot kompanijos “Baltijos tyrimai” sociologo Romo Mačiūno, po 2008-ųjų ekonomikos krizės pasitikėjimas komerciniais bankais buvo gerokai kritęs ir dvejus metus iki šių metų pradžios buvo stabiliai žemas. Nuo šių metų vasario pasitikinčių komerciniais bankais laipsniškai daugėjo ir vasaros pabaigoje jais pasitikėjo jau keturi iš dešimties – 38 proc. – suaugusių šalies gyventojų. Tačiau po banko SNORAS bankroto pasitikinčių komerciniais bankais sumažėjo nuo 32 proc. spalio mėnesį iki 16 proc. lapkričio pabaigoje.

Nepasitiki komerciniais bankais net trys iš keturių – 76 proc. – Lietuvos gyventojų. Per mėnesį nepasitikinčių padaugėjo net 20 procentinių punktų.

Labiausiai komerciniais bankais nepasitiki vyresni nei 30 metų žmonės bei kaimo gyventojai.

“Po SNORO bankroto gerokai sumažėjo pasitikėjimas ir Lietuvos banku. Spalio mėnesį šia institucija pasitikėjo daugiau nei pusė – 52 proc. – apklaustųjų, o lapkritį Lietuvos banku pasitikėjo 44 proc., didesnė dalis – 48 proc. – juo nepasitikėjo. Per pastaruosius 11 metų Lietuvos banku šalies gyventojai daugiau pasitikėdavo nei nepasitikėdavo, o aukščiausi šios institucijos vertinimai buvo 2007 metų gegužę – tada ja pasitikėjo trys iš keturių apklaustųjų”, – komentavo R. Mačiūnas.

Kaip parodė paskutinio rudens mėnesio apklausa, Lietuvos banku daugiau už kitus nepasitiki rajonų centrų ir mažesnių miestų gyventojai bei tie, kurių šeimos pajamos per mėnesį yra mažiausios – iki 1500 litų.

BFL

Kodėl savivaldybių ir valstybės įmonių vadovai laikė savo vadovaujamų įstaigų bei įmonių pinigus banke „Snoras“, nors jo reputacija daug metų nebuvo pati tyriausia, galiausiai pats bankas irgi nepriklausė didžiausių ir tvirčiausių kategorijai? Ką jie darys dabar, kai dešimtys milijonų biudžetinių pinigų įšalo bankrutavusio banko sąskaitose, o bankroto įstatymas valdiškoms įmonėms ir organizacijoms jokios pirmumo teisės atgauti pinigus nesuteikia?
„Šie klausimai ne man, o Lietuvos bankui, Finansų ministerijai ir Vyriausybei, – teigia Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, paklaustas, koks likimas laukia 3,8 mln. Lt, buvusių tiek savivaldybės einamojoje sąskaitoje, tiek savivaldybės įmonių sąskaitose, kurios buvo laikomos bankrutavusiame „Snoro“ banke. – Ši problema liečia ne tik Druskininkus, bet ir dar 28 Lietuvos savivaldybes. Galiu pasakyti, kad bendra įšaldytų pinigų suma siekia 75 mln. Lt. Pasitarę su kolegomis surašėme ir išsiuntėme raštą į visas valdžios instancijas, laukiame atsakymo ir tikimės.“

„Snoras“ – idealus bankas

R.Malinauskas kategoriškai nesutinka, kad „Snoras“ galėjo būti įtariamas kaip rizikingas bankas. Ne vien todėl, kad apie tokią riziką neperspėjo nė viena iš bankus prižiūrėti turėjusių valstybės institucijų. Maža to, tą trečiadienį, lapkričio 16-ąją, kai po pietų buvo sustabdyta „Snoro“ banko veikla, pirmoje dienos pusėje tiek Finansų ministerija, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija pervedė į Druskininkų savivaldybės einamąją sąskaitą „Snoro“ banke pinigus, skirtus socialinėms išmokoms, mokinio krepšeliui, kitoms ūkinėms reikmėms. Savaime suprantama, nusiimti šių pinigų nuo sąskaitos savivaldybė nespėjo.
Įšalusių lėšų likimas merui kelia nerimą, nes pagal įstatymą, jeigu savivaldybė iki metų pabaigos nespėja panaudoti socialinių ir moksleivių pinigų, juos privaloma grąžinti į valstybės biudžetą.
„Net ir šiandien galiu pasakyti, kad „Snoras“ buvo pats geriausias, lanksčiausiai ir patogiausiai klientui dirbantis bankas, – teigia R.Malinauskas. – Savivaldybė kas pusę metų atlieka visų bankų apklausą dėl jų paslaugų ir įkainių. Tvirtinu, kad per pastaruosius trejus, gal net ketverius metus, ypač per krizę, „Snoras“ siūlydavo pačias geriausias sąlygas. Niekuomet nė vienas pinigų pervedimas nebuvo įstrigęs bent vienai sekundei. Tai buvo ne šiaip geriausiai – tai buvo idealiausiai dirbantis bankas. Kai reikėdavo tartis dėl kreditų savivaldybės vykdomiems projektams, tai jeigu po derybų „Snoras“ pasakys, kad sutinka kredituoti, vadinasi, kreditas bus. O kiti bankai galėdavo mėnesių mėnesiais kažką žadėti, mulkinti, galiausiai pasakyti, kad persigalvojo ir kredito neduos.“
Druskininkų meras sako, kad savivaldybė savo sąskaitas laiko ne vien „Snore“, bet ir keturiuose kituose bankuose, įskaitant SEB, „Swedbank“, DNB, tad jis galįs lyginti objektyviai.

Varžo Viešųjų pirkimų įstatymas

„Snoro“ paslaugumas bei palankumas klientui, masinant jį ne tik vienomis didžiausių indėlių palūkanų, bet ir liberaliausiomis aptarnavimo taisyklėmis, tikrai buvo gerai žinomas. Vis dėlto ne visų valstybės įmonių vadovai tuo susigundė. Štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jeronimas Milius pernai, nepaisydamas įmantriausių vilionių, atsisakė perkelti tarnybos sąskaitą į „Snorą“, tad šiandien gali tik džiaugtis.
„Atvažiuodavo „Snoro“ vadybininkai, skaitydavo paskaitas, kaip naudinga laikyti pinigus jų banke, – pasakoja direktorius „Veidui“. – Man įtarimų sukėlė jau vien tai, kad siūlė pačias didžiausias palūkanas, gerokai didesnes nei didieji, patikrintos reputacijos, Europoje ir pasaulyje pripažinti bankai. Atvirai sakant, „Snoro“ savininkai irgi nekelė didelio pasitikėjimo – juk visi skaitome spaudą, žinome, kas jie tokie buvo.“
Tačiau dalis valdiškų įmonių į „Snorą“ pateko ne visai savo noru. „Teisiniu požiūriu mes neturime tokio apibrėžimo – „rizikingas bankas“, – „Veidui“ paaiškino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Jurgis Razma, paklaustas, kodėl lig šiol nėra sukurta sistemos, leidžiančios biudžetinėms įstaigoms ir valstybės įmonėms laikyti savo pinigus tik didžiausio patikimumo bankuose. – Nors akivaizdu, kad būtų gerai tokį apibrėžimą turėti ir taikyti. Dabar biudžetinių įstaigų pasirinkimo laisvę riboja Viešųjų pirkimų įstatymas, reikalaujantis rinktis paslaugų, įskaitant bankinių, teikėją pagal mažiausius siūlomus įkainius. Akivaizdu, kad tai žinodamas „Snoras“, norėdamas pritraukti kuo daugiau pinigų, pasiūlydavo pačias geriausias sąlygas ir pačias palankiausias palūkanas. Tuo remdamosi biudžetinės įstaigos privalėdavo pripažinti jį konkurso laimėtoju.“
Kartu J.Razma pagyrė tų valstybės institucijų vadovus, kurie parodę įžvalgumą nepasidavė „Snoro“ įkalbinėjimams ir apsaugojo biudžeto pinigus. „Daugiausia įklimpo savivaldybių įmonės, kai kurios jų netgi susigundė tokiais dalykais, kaip indėlių sertifikatai, bankų obligacijos, ir net nepagalvojo, kad tokios investicijos nėra šiaip sau indėliai, tad neapdraustos, – stebisi J.Razma. – Tos įmonės, kurios „Snore“ laikė tiesiog einamąsias sąskaitas ir indėlius, automatiškai atgaus viską, kas buvo iki 345 tūkst. Lt, o dėl didesnių sumų stos į bendrą pinigų grąžinimo laukiančiųjų eilę, kurioje jos bus trečioje vietoje, po darbuotojų ir indėlininkų.“
Pasak J.Razmos, tai, kad įmonės valstybinės, ar tai, kad įšalo iš valstybės biudžeto gauti pinigai, jokio pranašumo nesuteikia. Apie kokią nors kompensaciją iš biudžeto irgi negali būti nė kalbos – nebent pačios savivaldybės paskolintų savo įmonių einamosioms reikmėms. „Kol kas man nežinoma, kad dėl įšaldytų sąskaitų iš esmės sutriktų kurios nors valstybinės įmonės veikla, – sako J.Razma. – Gali būti, jog kai kurios valstybinės įmonės pernelyg gerai gyveno, kad laikė savo pinigus vertybiniuose popieriuose. Dabar joms gali tekti peržiūrėti savo investicijų planus.“
J.Razma taip pat nurodo, jog įmonė, vienu metu turinti „Snore“ ir paimtą kreditą, ir įšalusį indėlį, negalės prašyti, kad būtų atliktas įskaitymas, padengiant dalį kredito buvusio indėlio pinigais.

I.Šimonytė: spręsime individualiai

„Valstybės įmonių stebėtojų taryboms dabar bus apie ką pagalvoti ir teks įvertinti įmonių vadovų veiksmus, – teigia finansų ministrė Ingrida Šimonytė, paklausta, kaip ateityje būtų galima išvengti tokių situacijų, kai biudžetiniai ar valstybės pinigai dingsta abejotinos reputacijos bankuose. – Žinoma, pinigus reikia laikyti bankuose, bet iš kur įmonių vadovams polėkis laikyti pinigus ne einamosiose sąskaitose, ne draustuose indėliuose, o indėlių sertifikatuose, kurie turi tokį pat statusą kaip bankų obligacijos ir nėra apdrausti valstybės? Neįsivaizduoju, kokia turi būti situacija, kad įmonė, turinti 2 mln. Lt metinių pajamų, vieną milijoną investuotų į indėlių sertifikatus. O tokį pavyzdį turime. Indėlių sertifikatai – rizikingos investicijos, tad pagal įstatymą jų turėtojai banko bankroto atveju aptarnaujami tik ketvirtoje eilėje. Atskiras klausimas – ar įmonei reikėjo turėti tiek pinigų, kad būtų iš ko investuoti į sertifikatus? Gal ateityje teks nustatyti, kad valstybės įmonės gali investuoti tik į Vyriausybės vertybinius popierius.“
I.Šimonytė nesiėmė vertinti ir to, kaip gali būti sprendžiamas tokių visuomeninę reikšmę turinčių įmonių, kaip „Klaipėdos vanduo“, laikiusios „Snore“ 4 mln. Lt, ar „Dzūkijos vandenų“, turėjusių 2,6 mln. Lt indėlį, pinigų likimas. „Akivaizdu, kad šurmulio bus daug, o spręsti teks kiekvienu atveju individualiai“, – apibendrino ministrė.

BFL

Prieštaringais ženklais paženklinto banko „Snoras“, kuris kitais metais būtų šventęs 20-metį, istorija baigta. Iš paskelbtų duomenų aiškėja, kad reklamose į žmogišką artumą apeliavusio banko akcininkai su gyventojų patikėtais pinigais greičiausiai elgėsi visai ne kaip patikimi bičiuliai, o kaip finansų piramidės organizatoriai, – žinia, kad dėl galimų nusikalstamų buvusių „Snoro“ akcininkų veiksmų iš banko pradingo kone pusė turto, į paširdžius smogė kiekvienam „Snoro“ klientui.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas „Veidui“ aiškino, kad iš 3,4 mlrd. Lt dingusiu paskelbto turto realiai išnyko 1,2 mlrd. Lt vertės vertybinių popierių ir 577 mln. Lt banko indėlių kituose bankuose. 600 mln. Lt iš turto išbraukti kaip atidėjiniai dėl blogų paskolų, kurie iki tol nebuvo suformuoti, o likusių milijardų neliko iš naujo įvertinus turimą turtą. „Tiesiog anksčiau banko balansas buvo išpūstas, o laikinasis administratorius įvertino realiomis kainomis“, – komentavo V.Vasiliauskas.
Kai iki vėlumos posėdžiavusi Lietuvos banko valdyba praėjusį ketvirtadienį nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo „Snorui“, įsijungė 20 dienų skaitiklis, fiksuojantis terminą apdraustiems indėliams kompensuoti. Vyriausybė žada, kad apdraustus indėlius, kurių yra apie 4,1 mlrd. Lt, gyventojai ir įmonės atgaus iki šių Kalėdų. Tiek Vyriausybė, tiek bankų sistemos prievaizdai aiškiai suvokia, kad šį pažadą privalu žūtbūt tesėti tiek dėl rimties visuomenėje, tiek siekiant išvengti panikos bankų sektoriuje.
Vis dėlto  Lietuvos banko valdybos pirmininkas pripažįsta, kad  „Snoro“ istorija neišvengiamai darys įtaką pasitikėjimui bankams. „Tai pasitikėjimu grįstas verslas, todėl savaime suprantama, kad neigiama įtaka bus. Bet norėčiau akcentuoti, kad mes kalbame apie vieno banko problemą – sisteminės rizikos nėra ir kiti bankai tikrai funkcionuoja. Nėra jokio pagrindo bėgti iš kitų bankų“, – „Veidui“ pabrėžė V.Vasiliauskas.

Valstybės skola turės didėti

Apdrausti indėliai bus kompensuojami iš Indėlių garantinio fondo, kuriame šiuo metu yra tik 1,6 mlrd. Lt. Planuojama, kad trūkstamą 2,5 mlrd. Lt sumą paskolins Vyriausybė. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad pinigų yra ir papildomai skolintis finansų rinkose nereikės. Šiam tikslui bus panaudota lapkritį išplatinta 1,94 mlrd. Lt vertės obligacijų emisija, o šie pinigai esą bus susigrąžinti pardavus „Snoro“ turtą.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Vitas Matuzas „Veidui“ taip pat tvirtino, kad Vyriausybė šiemet skolinosi iš anksto už geras 5 proc. palūkanas, todėl sunkumų grąžinti apdraustus indėlius nebus. „Šiemet pasiskolinta daugiau, nei reikia, todėl ministrė drąsiai ir sako, kad mums užtenka padengti įsipareigojimams, kuriuos turime, ir užtenka draudžiamajam įvykiui kompensuoti. Pasisekė, jog turime šią atsargą ir nereikia bėgti į rinką brangiai skolintis, kad valstybė galėtų vykdyti įsipareigojimus“, – sako V.Matuzas.
Tačiau tikslas, kuriam paimta minėta paskola, – kitų metų viešųjų finansų deficitui finansuoti ir ankstesnėms skoloms refinansuoti, – niekur nedingo, o „Snoro“ turto pardavimas neabejotinai užtruks.
V.Vasiliauskas informavo, kad iš „Snore“ likusio 4,6 mlrd. Lt turto grynieji pinigai sudaro 560 mln. Lt, korporatyvinės paskolos – 2 mlrd. Lt, namų ūkių paskolos – 670 mln. Lt, ilgalaikis turtas – 138 mln. Lt, investicijos į grupės įmones ir turtą – 6,8 mln. Lt.
„Dalis „Snoro“ turto yra likvidi, tačiau kitos dalies pardavimas užtruks – pavyzdžiui, paskolų. Likvidžiausios yra vyriausybių obligacijos, o sunkiausia parduoti investicijas į įmonių akcijas, kur paketai reikšmingi, bet ne kontroliniai“, komentuoja Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
Taigi draustų indėlių grąžinimas iš šios sumos reiškia viena – valstybės skola neišvengiamai didės. „Greičiausiai teks koreguoti kitų metų biudžete numatytą skolinimosi limitą – 9,4 mlrd. Lt“, – mano V.Matuzas.
Jam pritaria ir „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė, mananti, kad „Snoro“ bankrotas neišvengiamai atsilieps viešiesiems finansams ir žiemą Vyriausybei teks skolintis papildomai.

Šansai atgauti neapdraustus indėlius – menki

Išgirdę, kad „Snorui“ bus pradėta bankroto procedūra, gyventojai ir įmonės, kurių indėliai viršija valstybės apdraustą sumą, 345 tūkst. Lt, savo pinigams mintyse sugrojo laidotuvių maršą. Tokių indėlių suma šiuo metu siekia 1,5 mlrd. Lt, tačiau, kad ir kaip dėliotum, šansų atgauti šiuos pinigus nedaug.
Laikinojo „Snoro“ administratoriaus skaičiavimais, banke liko tik 4,6 mlrd. Lt, o vien apdraustiems indėlininkams reikia grąžinti 4,1 mlrd. Lt. Neapdraustų indėlių kreditoriai dėl banke likusio turto į eilę stos paskutiniai – pirmiausia reikalavimus pareikš darbuotojai, po to Indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuris iš banko turto bandys susigrąžinti visas apdraustiems indėlininkams sumokėtas sumas, tai yra 4,1 mlrd. Lt, tada Valstybinė mokesčių inspekcija ir tik galiausiai – kiti kreditoriai.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V.Plunksnis mano, kad pinigus atgaus tik iki 20 proc. kreditorių, kurių indėliai viršija draudžiamąją sumą, nes turto yra 500 mln. Lt daugiau nei draustų indėlių. Analitikas priduria, kad „Snoro“ žlugimas neišvengiamai paveiks šalies ekonomiką, – iš įmonių ir gyventojų piniginių ištraukti 1,5 mlrd. Lt per ilgalaikį laikotarpį atsilieps 2–4 proc. BVP.
„Pirma, valstybės neapdraustų indėlių kreditoriai praras didelę dalį lėšų, tad tiek verslas, tiek žmonės mažiau vartos. Be to, jei iš įmonių bus griežtai reikalaujama grąžinti paskolą, kurią artimiausiais metais bankas išdavė, nuvilnys ir „Snoro“ klientų bankroto banga, o tai reiškia prarastas darbo vietas“, – mano V.Plunksnis. Juo labiau kad, analitikų vertinimu, „Snoras“ teikdavopaskolas rizikingesnėms įmonėms negu kiti bankai.
Ūkio ministerijos duomenimis, 240 įmonių neatgaus visų pinigų, turėtų „Snoro“ banke, o 30-iai iš jų dėl to gali kilti bankroto rizika.

Valstybės lėšų – 400 mln. Lt

Beje, „Snoro“ banke „užšalo“ ne tik įmonių bei žmonių lėšos, bet ir mokesčių mokėtojų pinigai – savivaldybių, valstybės įstaigų ir institucijų lėšos. V.Vasiliausko duomenimis, valstybinio sektoriaus lėšos banke siekė apie 400 mln. Lt.
Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas tvirtina, kad, negalutiniais duomenimis, 28 savivaldybės ir jų kontroliuojamos įstaigos bei įmonės turi 75 mln. Lt įšaldytų lėšų, skirtų mokytojų atlyginimams, socialinėms išmokoms, kompensacijoms už šildymą, europinės paramos ir t.t. Nors Finansų ministerija dalį pinigų praėjusią savaitę pervedė, įšaldytų lėšų praradimas savivaldybėms būtų sunkiai pakeliamas.
„Tai suduos smūgį ir savivaldybių biudžeto pajamų surinkimui, ir „Sodrai“, ir valstybės biudžetui, nes savivaldybės negalės sumokėti savo prievolės valstybei. Be to, didės pradelsti kreditiniai įsiskolinimai verslo subjektams“, – mano R.Čapas.
Daugiausiai įšalo Alytaus miesto (32,7 mln. Lt), Klaipėdos miesto (9 mln. Lt), Druskininkų (beveik 4 mln. Lt), Panevėžio miesto (beveik 4,4 mln. Lt), Raseinių rajono (3,5 mln. Lt) savivaldybių lėšų.
Nors Lietuvos bankas nuo gegužės nepriėmė sprendimo leisti „Snoro“ bankui padidinti įstatinį kapitalą, o sausį nustatė daug pažeidimų, savivaldybės bei valstybės įstaigos ir toliau lindo į „Snoro“ nasrus. Kodėl tiek valstybinio sektoriaus pinigų prapuolė sužlugusiame banke?  Pasirodo, daugeliu atveju kitaip pasielgti institucijos ir įstaigos negalėjo dėl viešųjų pirkimų procedūrų, per kurias geriausias sąlygas pasiūlydavo „Snoras“.
Beje, pasiūlęs patraukliausias sąlygas „Snoras“ susirinko ne tik valstybines įstaigas, daugiau uždirbti siekusius indėlininkus, bet ir pensininkus. Bankas pateikė itin patrauklų pasiūlymą: visiems, kurie pensiją gauna per „Snoro“ banką, komisiniai mokant komunalinius mokesčius siekdavo tik 50 ct, kai kituose bankuose – nuo poros iki kelių litų.
„Banko „Snoras“ perėmimas buvo netikėtas, nes šis bankas turėjo visus saugiklius: buvo į biržos sąrašą įtraukta įmonė, audituojama didelės audito įmonės bei prižiūrima Lietuvos banko“, – atkreipia dėmesį „Key Stone adviser“ vadovas Karolis Rūkas.
O atsakymą, kodėl visa tai nepadėjo išvengti praradimų, visuomenė dar tikrai norės išgirsti.

„Snoro“ istorija skaičiais

Dingęs „Snoro“ turtas
577 mln. Lt    Dingę indėliai užsienio bankuose
1,2 mlrd. Lt    Tokia prapuolusių vertybinių popierių vertė
600 mln. Lt    Suformuoti atidėjiniai blogoms paskoloms (tiesa, dalis šių pinigų gali ir sugrįžti)
550 mln. Lt    Investicijos į Kaimanų fondus. Fondai egzistuoja, bet jų vertė visiškai kitokia, nei „Snoras“ buvo nurodęs
473 mln. Lt    Tokia suma sumažėjo turto vertė (investicijų į grupės įmones vertės sumažėjimas, kito turto dalinės vertės nurašymas)
Iš viso: 3,4 mlrd. Lt

Likęs banko „Snoras“ turtas
560 mln. Lt    Grynieji pinigai
2 mlrd. Lt    Korporatyvinės paskolos
670 mln. Lt    Namų ūkių paskolos
138 mln. Lt    Ilgalaikis turtas
6,8 mln. Lt    Investicijos į grupės įmones ir turtą
23 mln. Lt    Nekilnojamasis turtas
1,2 mlrd. Lt    Likęs turtas
Iš viso: 4,6 mlrd. Lt

Šį turtą eilės tvarka dalysis: darbuotojai, Indėlių ir investicijų draudimo fondas, kuris bandys susigrąžinti visas apdraustiems indėlininkams sumokėtas sumas, t.y. 4,1 mlrd. Lt, Valstybinė mokesčių inspekcija ir tik galiausiai – kiti kreditoriai.

Apdrausti indėliai – 4,1 mlrd. Lt (1,6 mln. Lt bus skiriama iš Indėlių draudimo fondo, 2,5 mlrd. Lt skolins Vyriausybė)
Neapdrausti indėliai – 1,5 mlrd. Lt

„Snoro“ nepatikimumo ženklai

2002 m.    „Snoro“ planuotą leisti 1,2 mlrd. Lt vertės akcijų emisiją pabando įsigyti Monako kunigaikščių Grimaldi giminės atstovu prisistatęs Jeanas Philippe’as Iljesku de Grimaldi. Valstybės saugumo departamentas nustato, kad šis asmuo apsišaukėlis, o už jo slepiasi Rusijos nusikaltėliai.
2003 m.    Banko kontrolinį paketą įsigyja prieštaringai vertinamas rusų verslininkas Vladimiras Antonovas.
2007 m. liepa    Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai įtarimą sukelia 8,2 mln. Lt, galbūt panaudotų banko „Snoras“ akcijoms įsigyti. Pradedamas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti šių pinigų, gautų iš lengvatinių mokesčių zonose įsikūrusių bendrovių, kilmę. 2011 m. Generalinė prokuratūra tyrimą nutraukia, nes Rusija nesuteikia prašomos informacijos.
2007 m. gruodis    „Snoro“ antrinė įmonė įsigyja automobilių gamintojo „Spyker Car“ akcijų. Analitikai pastebi, kad „Snoro“ vardas rinkoje dažniau skamba dėl įvairiausių pirkinių, o ne dėl kreditavimo.
2008 m.    Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų priežiūros institucijos neleidžia „Snorui“ steigti filialo Didžiojoje Britanijoje, motyvuodamos savo sprendimą tuo, kad bankas nuslėpė dalį informacijos – taip pat ir faktą, jog yra gavęs baudų iš Lietuvos banko.
2010 m.    Į švedų „Saab“ gamyklą norinčiam ateiti V.Antonovui užkertamas kelias.
2011 m. sausis    Banką „Snoras“ patikrinusi Lietuvos banko valdyba nustato veiklos trūkumų ir padarytų teisės aktų pažeidimų. Bankui nurodoma pašalinti šiuos pažeidimus.
2011 m. gegužė     „Snoras“ pateikia Lietuvos bankui prašymą padidinti įstatinį kapitalą 1,8 karto. Paprastai tokį prašymą banko valdyba apsvarsto per mėnesį, bet šįkart atsakymo nėra.
2011 m. lapkričio 16 d.    Paaiškėjus, kad banko „Snoras“ balanse trūksta vertybinių popierių už 1,2 mlrd. Lt, ir pastebėjus, kad Lietuvos banke turimos „Snoro“ atsargos per parą sumažėjo 206 mln. Lt, Vyriausybė „Snorą“ nacionalizuoja.

Buvęs pagrindinis „Snoro“ banko akcininkas Vladimiras Antonovas taip ir nesugebėjo įtikinti Europos juo pasitikėti – britai savo šalyje neleido plėstis „Snoro“ bankui, o švedai užkirto kelią V.Antonovui įsigyti automobilių gamyklą „Saab“.

Buvęs pagrindinis „Snoro“ banko akcininkas, 36 metų Vladimiras Antonovas, kaip ir pridera rusų milijardieriui, domisi automobiliais ir sportu. Prabangi vila Jūrmaloje, „Maybach“ limuzinas, „Jaguar XK“, sportinis „Spyder“, keli „Ferrari“ automobiliai, Didžiosios Britanijos futbolo klubas „Portsmouth“ – tai tik keli šio turtuolio įsigyti prabangūs žaisliukai.
Aistra automobiliams V.Antonovą užvaldė anksti – pirmąjį nusipirko vos perkopęs 20 metų. Simboliška, kad tai buvo brangiausias ir sportiškiausias „Saab“ modelis – „9000 Aero“. Praėjus porai dešimtmečių rusų verslininkas bandė įsigyti „Saab“ gamyklą, tačiau šis sumanymas nepasisekė. Domėjimasis mašinomis V.Antonovo niekada neapleido – jis ne tik kolekcionavo prabangius automobilius, bet ir rinko automobilių modeliukus.
Nuo verslo partnerio neatsiliko ir kitas „Snoro“ akcininkas Raimondas Baranauskas, taip pat garsėjantis prabangių automobilių pomėgiu. 80 tūkst. Lt atlyginimą neatskaičius mokesčių gaudavęs R.Baranauskas mėgdavo keliauti ir, kaip viename interviu sakė jo žmona Sigita, buvo laikas, kai apsistodavo tik prabangiausiuose pasaulio viešbučiuose.

Aplink V.Antonovą – kelios mirtys

Rusų verslininkas V.Antonovas – itin prieštaringa asmenybė, paskui kurią nuolat vilkosi įvairiausių įtarimų šleifas. Keistas sutapimas – švedų spauda rašė, esą bent keli asmenys, su kuriais V.Antonovas buvo susijęs verslo reikalais, buvo nužudyti: Rusijos centrinio banko galva Andrejus Kozlovas, su Antonovų įsigytu pirmuoju banku „Akademhimbank“ susijęs Sergijus Ponomarevas, vyno didmenininkas Igoris Vainbergas, turėjęs skolų Antonovų bankui. Tiesa, JAV bendrovei „Kroll“, Švedijos vyriausybės užsakymu rengusiai ataskaitą apie Antonovus, šie verslininkai rodė moldavų policijos raštą, patvirtinantį, kad I.Vainbergas nusižudė.
Nors sklido įvairiausių gandų, Švedijos dienraščio „Svenska Dagbladet“ tyrimas atskleidė, kad V.Antonovas niekada nebuvo oficialiai įtartas dėl nusikaltimo ar nuteistas.
Beje, 2009 m. prie namų Maskvoje buvo pasikėsinta į V.Antonovo tėvo Aleksandro gyvybę – jį suvarpė penkios kulkos, tačiau sužeidimai nebuvo mirtini. Pasak „Svenska Dagbladet“ žurnalistų, netrukus po to šauta ir į V.Antonovo šarvuotą automobilį, kai jis sustojo užsidegus raudonam šviesoforo signalui vienoje Maskvos gatvių. Po šių istorijų V.Antonovas apsigyveno Didžiojoje Britanijoje.
Įtarimą keliančios praeities detalės, įsigyti bankai Panamoje ir Karibuose – šalyse, garsėjančiose pinigų plovimu, europiečiams neleido pasitikėti nei V.Antonovu, nei jo valdomomis bendrovėmis. „Snoro“ bandymui atidaryti atstovybę Didžiojoje Britanijoje kelią užkirto šios šalies priežiūros institucijos. Britai tvirtino, kad V.Antonovas nesuteikė išsamios informacijos apie banką ir nuslėpė faktą, jog Lietuvos bankas buvo nubaudęs „Snorą“.
Neįsileido V.Antonovo ir švedai. Kai automobilių gamintojas „Spyker“, kurio 29,9 proc. akcijų priklausė V.Antonovui, bandė iš „General Motors“ įsigyti „Saab“ gamyklą, rusų verslininkas buvo priverstas parduoti savo akcijas. Pasak nutekintų ataskaitų, Švedijos vyriausybė esą pagrasino vetuoti šį susitarimą, o Europos investicinis bankas neišduoti milijoninės paskolos, jei V.Antonovas neatsisakys savo akcijų.
Netrukus po to V.Antonovas parašė komentarą į įtakingą JAV dienraštį „New York Times“, tvirtindamas, esą gandai apie jo sąsajas su pinigų plovimu skleidžiami dėl to, kad Europos verslininkai nusistatę prieš investuotojus iš Rusijos.

Gimė akademinio elito šeimoje

Savo verslo imperiją V.Antonovas, kilęs iš akademinio sovietų elito, pradėjo kurti būdamas visiškai jaunas, dvidešimties metų. Uzbekistane gimusio Vladimiro tėvas Aleksandras – mokslininkas ir inžinierius, o senelis Jurijus – vienas sovietų atominio ginklo programos kūrėjų.
Sulaukęs 17 metų Vladimiras atvyko į Maskvą, norėdamas sekti tėvo pėdomis ir gauti inžinieriaus diplomą prestižiniame Maskvos universitete. Tačiau greitai suprato, kad posovietiniame pasaulyje bankininkai bus reikalingesni negu inžinieriai, ir įstojo studijuoti bankininkystės. Dar studijuodamas pradėjo dirbti viename banke, o 1997 m. įsidarbino „Lefko Bank“ – iš pradžių vyriausiuoju ekonomistu, o vėliau tapo vertybinių popierių departamento vadovu. Už sėkmingą emisiją gavęs 5 mln. JAV dolerių bonusą, jis kartu su tėvu įsigijo ties bankroto ribos atsidūrusį banką „Akademhimbank“, kuris priklausė universitetui. Dar didesnis žingsnis verslo imperijos link žengtas 2003 m.: tada verslininkas įsigijo „Conversbank“ banką.
Tais pačiais metais V.Antonovas nusipirko ir Lietuvos „Snoro“ banką, kuris jam turėjo tapti tiltu į Europą.

Stebint, kaip Lietuvos bankas ir Vyriausybė sprendžia „Snoro“ bankroto bylą, tikriausiai pirmą kartą galima jausti pasitenkinimą valdžios veiksmais. Ar bent jau nepavyksta rasti, prie ko čia rimčiau prikibti.

Taip, Lietuvos bankas ir prokuratūra turėjo išvengti informacijos nutekėjimo ir operaciją pradėti, kaip planuota, savaitgalį, o ne vidury savaitės. Taip, komunikuoti su visuomene buvo galima geriau. Bet visa kita kol kas verčia tik kraipyti galvą ir užsiduoti klausimą: kaip jiems taip gerai pavyksta?
Bankas perimtas žaibiškai, pavykus apsaugoti nuo išvedimo nemenką dalį pinigų. Visi įstatymų paketai, reikalingi jam perimti, parengti ir nedelsiant priimti Seime. Žmonėms, regis, jau įkalta į galvą, kad indėliai niekur nedings, nes yra drausti, tad panikos išvengta. Lietuvoje buvęs turtas, tiek nekilnojamasis, tiek kilnojamasis, sugaudytas. Visi su banko savininkais susiję asmenys stebimi kiaurą parą (tą parodė Sigitos Baranauskienės ir jos palydos sugavimas pakeliui į Rygą ir išlaipinimas iš jau nacionalizuoto mersedeso).
Banko perėmimą ir turto susigrąžinimą administruoja vienas geriausių specialistų pasaulyje Simonas Freakley, kadaise gaudęs Saddamo Husseino ir Marcosų šeimos turtus. Patys savininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas suimti Londone ir sprendžiamas jų ekstradicijos į Lietuvą klausimas. Jie, regis, ketina bandyti to išvengti ar kaip galima labiau vilkinti bylą, bet kažkodėl atrodo, kad Lietuvos Vyriausybė, sugebėjusi pasisamdyti S.Freakley, sugebės pasisamdyti ne ką prastesnius advokatus „Snorą“ išgrobsčiusiems bankininkams susigrąžinti.
Toks Lietuvos valdžios veiksmų operatyvumas ir veiksmingumas, nuolat aplenkiant abu „Snoro“ savininkus ir verčiant juodu tik reaguoti į Lietuvos banko bei prokuratūros veiksmus, ėmė gimdyti jų galvoje sąmokslo teorijas. Esą visą operaciją suplanavo ne nevykę ir nerangūs „pribaltai“, o NATO žvalgyba, nutarusi kirsti per nagus su Irano apsirūpinimu branduolinėmis technologijomis susijusiems rusams.
Tokį Antonovų ir jų bendrų konspiracinį mąstymą galima suprasti – nuo pat atėjimo į Lietuvą dirbę su brazauskine-kirkiline Vyriausybe ir Reinoldijaus Šarkino vadovaujamu Lietuvos banku, jie priprato, kad jokių ryžtingų sprendimų iš valdžios pusės bijoti neverta. Galima neabejoti, kad jeigu ir dabar Prezidentūroje, Lietuvos banke, Vyriausybėje, Finansų ministerijoje būtų sėdėję tie patys asmenys kaip prieš trejetą metų, „Snoras“ būtų tyliai prasmegęs su visais indėliais, o turto trūktų ne už 3,4 mlrd. Lt, o už visus aštuonis milijardus.
Veikiausiai viskas būtų taip, kaip „pas braliukus“ Latvijoje: Lietuvos Vyriausybei jau perėmus „Snorą“ ir nutraukus visas jo operacijas, V.Antonovas ramiausiai atvyko į Rygą, susitvarkė reikalus „Snorui“ priklausančiame „Krajbanke“, išvedė iš jo, kaip teigiama, apie pusę milijardo litų, regis, dar ir savo banko Ukrainoje pardavimo dokumentus sutvarkė. Latvijos valdžia tyliai sėdėjo ir žiūrėjo, o gaudyti šoko tik tada, kai V.Antonovo jau ir pėdos buvo ataušusios.
Lietuva sugebėjo veikti greitai ir veiksmingai, nes sprendimus priimančiuose kabinetuose sėdi jau kitokie žmonės. Jaunas, bet „dantytas“ advokatas Vitas Vasiliauskas, dar tapdamas Lietuvos banko valdybos pirmininku, šių metų balandį žadėjo imtis visai kitokios bankų priežiūros, nei buvo ligi šiol. Beje, tuomet jis pažadėjo tai priežiūrai ir užsienio specialistus pasitelkti. Tik dauguma arba neatkreipė dėmesio, ką jis šneka, arba nesuprato, kuo tai gresia.
Ingrida Šimonytė – irgi ne romiai tylintis Rimantas Šadžius, užsikimšdavęs ausis, kai Finansų ministerijos specialistai trimituodavo apie artėjančią krizę. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai irgi nebe Romualdas Boreika vadovauja. Ir dar susidaro įspūdis (nors labai norėtųsi klysti), kad operacijoje „Snoras“ tiek STT, tiek VSD arba visai nedalyvavo, arba vaidino tik antraeilį, pavedimų vykdytojų vaidmenį. Kaip tie muitininkai, kuriems buvo tiesiog paskambinta ir nurodyta, kur, kada ir kokį mersedesą sulaikyti.
Visi tie valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, neatsirado iš niekur, jie ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti – taip, kaip leidžia įstatymai, ir taip, kaip jie, pasirodo, sugeba. Tai, kad jie negalėjo veikti anksčiau, lėmė ne kas kita, o politinės valios nebuvimas. Nes tikrai sunku įsivaizduoti savo žmonos viešbučiu ir Panevėžio statybos tresto statomais Valdovų rūmais labiausiai susirūpinusį Algirdą Brazauską, duodantį veikimo laisvę finansinių nusikaltimų tyrimo pareigūnams. Ar šnabždukų apsuptą Valdą Adamkų, kuris, gavęs žinių apie grėsmingą padėtį banke, darytų ką nors dagiau, nei nusiųstų tas žinias su kurjeriu Gediminui Kirkilui ir padarytų įrašą dienoraštyje, kaip jį šios žinios sukrėtė.
Ką reiškia vos kelių kertinių figūrų pasikeitimas, rodo ir kita pastarojo meto Vyriausybės bei teisėsaugos veikla: įvesti kasos aparatai turguose, operacija prieš mokesčių nemokėjimą Gariūnuose, praėjusią savaitę įvykęs masinis kontrabandininkų sulaikymas.
Tačiau matant visuos šiuos ryžtingus veiksmus kartu kirba klausimas: o kas bus, kai visos šios bylos atsidurs teismuose? Juk gerai žinoma, kad susidūrę su turtingų bei įtakingų asmenų bylomis mūsų teisėjai pajunta ypatingą pagarbą nekaltumo prezumpcijos principui. Gariūnų byla tokį precedentą jau davė. Tad, ko gera, ruošiantis V.Antonovo ir R.Baranausko parskraidinimui į Lietuvą, valdžiai reikėtų padaryti vieną kitą permainą ir teisėjų gretose.

Valstybės žmonės, besitvarkantys su „Snoro“ byla, ir anksčiau dirbo valstybės tarnyboje. Tiesiog šį kartą jie gavo leidimą veikti, kaip leidžia įstatymai ir kaip jie, pasirodo, sugeba.

Ketvirtadienio vakarą Lietuvos bankas pranešė, kad bankas „Snoras“ yra nemokus, ir kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Banko valdyba taip pat atšaukė ankstesnius sprendimus, kuriais buvo leista iš bankomatų ir kai kurių skyrių per dieną išsiimti po 500 Lt. Laikinojo „Snoro“ banko administratoriaus pateikti duomenys rodo, kad iš banko dingo turto, verto 3,4 mlrd. Lt.
Oficialiai skelbiama, kad per 20 dienų atgauti lėšas galės tik indėlininkai, kurių indėliai banke neviršija 345 280 Lt. Visiems kitiems banko kreditoriams lėšos bus grąžintos jau Bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Taigi praėjusios savaitės Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai buvo gana netikėti, nes prieš dešimt dienų aiškinta, kad bankas nacionalizuojamas ir dalijamas į dvi dalis – gerąją ir blogąją. Tačiau vėliau priimtas kitoks sprendimas, kuris iš esmės keičia reikalo esmę.
Apie pastarųjų dienų aktualijas kalbamės su „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovu, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generaliniu direktoriumi Danu Arlausku.

VEIDAS: Pastarasis Lietuvos banko sprendimas daug kam buvo gana netikėtas, nes prieš dešimt dienų kalbėta, kad banką dar pavyks atgaivinti. Tad kaip Jūs reaguojate į žinią apie bankroto „Snoro“ bankui paskelbimą?
D.A.: Iš esmės šį sprendimą vertiname pozityviai, nes manome, kad priimtas daug skaidresnis būdas kreditorių interesams tenkinti. Pagal bankroto procedūras visi kreditoriai yra lygūs. Jei būtų einama prie banko skaidymo į gerą ir blogą bankus, kreditoriai, kurių indėliai neapdrausti, būtų neturėję, galima sakyti, jokio šanso atgauti pinigus. Kadangi bankroto procesą reglamentuoja teisinės procedūros, bus sudarytas kreditorių komitetas, ir tikimės, kad tarp jų pateks ir mūsų asociacijos atstovų.
VEIDAS: Jūsų duomenimis, kiek įmonių nukentėjo nuo „Snoro“ nacionalizavimo?
D.A.: Be gyventojų, pagrindiniai banko klientai – smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Banke iš viso buvo atidaryta 1,15 mln. sąskaitų, iš jų 1 mln. – fizinių asmenų. Likusi dalis tenka juridiniams asmenims, taigi ir verslininkams. Iš 6 mlrd. Lt bankui patikėtų lėšų 2 mlrd. Lt – juridinių subjektų. Taigi į dramatiškai sunkią padėtį pateko tūkstančiai įmonių ir verslininkų.
Nors ketvirtadienį Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas pranešė, kad „Snorui“ skelbiamas bankrotas, tačiau šiandien dar labai daug neaiškumų. Aišku tik viena: bankrotas paskelbtas, teismo procesas tęsis ilgai ir šiemet tikrai niekas neišsispręs.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ką reikės daryti su ES lėšomis finansuojamais projektais, kurių kreditinės linijos buvo atidarytos būtent „Snoro“ banke?
D.A.: Žinau medienos briketus gaminančią įmonę Utenos rajone, kuri gavo ES finansavimą būtent per „Snoro“ banką ir kreditavimo linija jau turėjo pradėti veikti. Verslininkas investavo savo lėšas 1000 kv. metrų gamyklai statyti, beliko įsigyti gamybos įrangą. Suprantama, kad dėl „Snoro“ bėdų projektas įstrigo. Ši įmonė, kaip ir daugelis kitų, gavo „Invegos“ garantiją projektui, finansavimo modelis sukurtas, verslo planas realus. Manau, tokius atvejus reikia atskirai nagrinėti ir kreditinę liniją skubiai perkelti į kitą banką. Tai valstybei nieko nekainuotų. Šiaulių, „Citadelės“, Medicinos ir Ūkio bankų vadovai neprieštarauja perimti šių projektų plėtojimą.
Kitas variantas, jei valstybė garantuoja gražinti iki 100 tūkst. eurų indėlius ir lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, kodėl ir šiuo atveju negalima pasinaudoti garantiniu mechanizmu? Aišku, tuomet reikėtų pajudinti lėšas iš indėlių draudimo fondo.
VEIDAS: Paaiškėjo, kad vykstant bankroto procedūrai „Snoras“ turės tik 4,6 mlrd. Lt vertės turto, kad indėlininkai savo lėšas atgaus dalimis. Kaip, Jūsų vertinimu, visa tai atsilieps šalies ūkiui, banko akcininkams ir kreditoriams, kurių indėliai neapdrausti?
D.A.: Skirtingų šaltinių duomenimis, bus prarasta daugiau kaip 40 tūkst. darbo vietų. Dėl mažesnio pelno, pajamų, pridėtinės vertės mokesčių surinkimo valstybės biudžetas tiesiogiai neteks 750 mln. Lt. Netiesiogiai ekonomika neteks daugiau nei 2 proc. BVP.
Manau, kad Lietuvos banko pirminiai skaičiai šiek tiek sumažinti. Iš tiesų gerai valdant bankroto procedūrą tikroji turto vertė bus didesnė, ir tikėtina, kad kreditoriai atgaus didesnę dalį lėšų. Aišku viena: šiandien laki frazė, kad skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas, įgauna dar didesnę reikšmę. Vyks kreditorių susirinkimai, todėl kviečiu aktyviai registruotis į indėlininkų ir kreditorių asociaciją, ir visi kartu ieškosime geriausių išeičių. Taigi asociacijos veikla tampa dar prasmingesnė.
Maksimalūs galimi kreditorių ir akcininkų nuostoliai sieks 3,3 mlrd. Lt. Manome, kad neapdrausti kreditoriai atgaus ne daugiau kaip 0,66 ct nuo kiekvieno įnešto lito ir jų nuostoliai sieks apie 34 proc. Apskaičiuota, kad akcininkų nuosavybės banke galėtų būti 0,79 mlrd. Lt.
VEIDAS: Kodėl apskritai kilo mintis steigti „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociaciją? Galbūt Jūs pats turite nemenką indėlį šiame banke?
D.A.: Kai supratome, kad apie 2,5 mlrd. Lt bus tiesiog nubraukti ir kad patekti į „gerąjį“ banką nepavyks, o patekę į „blogąjį“ pavieniui nebūsime matomi, nusprendėme susiburti į asociaciją. Mums pasirodė patrauklus socialinės partnerystės, pilietinės visuomenės įtraukimas į valstybinių problemų sprendimą. Mūsų asociacijos privalumas tas, kad nesiekiame politinių dividendų.
Aš pats neturiu „Snore“ nei indėlių, nei obligacijų, nors kituose bankuose turiu. Man buvo nepriimtinas banko vadovo Raimondo Baranausko viešas elgesys. Tai turbūt vienintelis bankininkas, puikavęsis automobilių kolekcijomis, dalyvavęs įvairiuose vakarėliuose, mėgavęsis prabanga. Be to, buvo žinoma, kad kitas akcininkas Vladimiras Antonovas yra persona non grata Rusijoje. Ir trečias faktas, su šiuo banku mane paskatinęs elgtis atsargiai, yra tas, kad „Snoras“ negavo leidimo atidaryti atstovybę Didžiojoje Britanijoje, kurios bankų sistema labai reikli ir skaidri.
VEIDAS: Tačiau informacijos apie „Snoro“ nesėkmę Didžiojoje Britanijoje stigo. Galbūt tai būtų atvėrę akis daugeliui žmonių.
D.A.: Dabar jau daugelis kaltina Vyriausybę, Lietuvos banką, kodėl jie neprižiūrėjo, nieko nesakė. Ne visi dalykai gyvenime reglamentuojami. Pati didžiausia vertybė – laisvė patiems priimti sprendimus ir atsakyti už savo veiksmus. Žmogus ta laisve turi naudotis taip, kad ji jam pačiam nepridarytų žalos. O kad taip nebūtų, reikia patiems mąstyti. Gal mano žodžiai ką nors ir įskaudins, tačiau ar gerai būtų, jei valstybė, o ne mes patys, spręstų, kaip elgtis? Kita vertus, nors ir reikalaujama, kad statybos aikštelėje reikia dėtis šalmą, tačiau ne visi to paiso ir dėl to nukenčia.
Skandinavai bankų sistemoje taiko įvairius saugiklius, o, pavyzdžiui, amerikiečiai į tai žvelgia kaip į normalią riziką, kurią nesėkmės atveju ramiai priima. Ten bankrutuoja bankai, pensijų fondai, bet žmonės vėl pradeda nuo nulio ir juda į priekį. Nedramatizuoju situacijos Lietuvoje, nes manau, kad globali ekonominė krizė sudavė kur kas didesnį smūgį nei banko griūtis.
VEIDAS: Skelbiama, kad didžiausias „Snoro“ grupės ir banko įsipareigojimas vienam klientui siekė 199 mln. Lt. Kokių Jūs žinote stambių „Snoro“ kreditorių ir indėlininkų?
D.A.: Mūsų asociacijos steigėjai yra banko „Snoras“ indėlininkai ir kreditoriai. Jų kasdien vis daugėja. Šiandien yra apie penkis šimtus. Nuo pat pradžių veikloje aktyviai dalyvauja bendrovės „Mikrovisata“, „Vėtrūna“, „Topo centras“, „Litexpo“, „Lietuvos dujos“. Verslininkams talkina teisinių paslaugų įmonės „Lawin“, „Raidla“, „Lejins&Norcous“, „Varul“, „Tark Grunte Sutkienė“, „Bernotas&Dominas Glimstedt“, „Borenius“, „Triniti“, „Motieka&Audzevičius“, „Metida“. Asociacijos finansų patarėjai – „Žabolis ir partneriai“. Asociacijos atstovai – Dovilė Burgienė, Irmantas Norkus, Linas Sesickas ir Alvydas Žabolis.
Mes siekiame asmeninės banko vadovų atsakomybės. Kad ir kiti žinotų, jog su žmonių pinigais reikia elgtis atsakingai. Taip pat siūlome akylai pažvelgti ir į Lietuvos banko veiklą – ar „Snoras“ neturėjo ten pernelyg artimų sąsajų.
Nustebau prieš kelerius metus perskaitęs Gintaro Petriko pareiškimą, kad jis mokėjo vienam buvusiam Lietuvos banko pirmininkui pinigus už paslaugas. Negirdėjau, kad būtų kilusi kokia nors reakcija. Manau, prokuratūra turėtų prie šio klausimo grįžti.
VEIDAS: Kai aplinkui tokios naujienos, ar laikas nuo 2012 m. liepos 1 d. minimalią algą didinti nuo 800 iki 850 Lt? Kokios pozicijos laikosi Lietuvos verslo darbdavių konfederacija?
D.A.: Mes sutinkame, kad reikia kelti minimalų atlyginimą. Tačiau ne taip, kaip siūlo Vyriausybė ar profsąjungos. Svarbiausias tikslas – didinti vartotojų perkamąją galią. Dabar didelė dalis mūsų visuomenės dalyvauja ne ekonominiame šalies gyvenime, o tiesiog pragyvenime. Savo ruožtu mes siūlome didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį.
Neseniai lankiausi Kalifornijoje, kur į akis krito japoniškų automobilių gausa. Vietos gyventojų paklausiau, kur jų fordai. Man buvo paaiškinta, kad pataikaudami profesinėms sąjungos darbdaviai kėlė atlyginimus tol, kol jų pagaminama produkcija tapo nekonkurencinga. Rezultatą mes žinome: automobilių gamyklos buvo priverstos užsidaryti.
Taigi ir Lietuvoje negalime reikalauti didinti atlyginimo iškart nuo 800 iki 1000 Lt. Tai reikia daryti etapais. Be to, jei įmonės būtų skatinamos didinti atlyginimus per mažesnius mokesčius, tuomet jos didintų ir produktyvumą.

SEB bankas pristatė, kaip vyks draudimo išmokų „Snoro“ indėlininkams išmokėjimo procedūra.

SEB bankas, kurį valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasirinko draudimo išmokų lėšoms „Snoro“ indėlininkams mokėti, paskelbė, kaip vykdys šią procedūrą. Per šį banką bus mokamos draudimo išmokos gyventojams ir Vilniaus apskrities įmonėms. Nors kol kas iš valstybės įmonės SEB bankas nėra gavęs lėšų išmokoms mokėti, bankas pradeda parengiamuosius procedūros darbus – indėlininkai jau gali bankui pateikti prašymus dėl pageidaujamo būdo išmokai gauti. SEB bankas taip pat pradėjo kurti SEB mobiliąsias komandas – jos atvyks į 40 miestelių, kuriuose nėra SEB banko padalinių.
Nuo gruodžio 1 dienos prašymą išmokėti išmoką bus galima užpildyti internetu – prisijungus prie SEB banko paslaugų internetu sistemos. Šiuo būdu prašymą pateikti galės banko „Snoras“ indėlininkai, sudarę su SEB banku elektroninių paslaugų teikimo sutartį. Tai greičiausias ir patogiausias būdas pateikti prašymą. Tokios galimybės neturintys indėlininkai prašymą nuo šiandien gali pateikti užsukę į artimiausią SEB banko padalinį. Į miestus ir miestelius, kur SEB banko padalinių nėra, laikinai atvyks SEB mobiliosios komandos, kurios priims gyventojų prašymus.
„Suprantame, kad daugeliui gyventojų ir įmonių, laikiusių lėšas banke „Snoras“, yra itin svarbu išmokas gauti kaip įmanoma greičiau, todėl stengiamės formalumų procesą kuo labiau supaprastinti. Banko „Snoras“ indėlininkų sąrašus ir apskaičiuotas draudimo išmokas mums pateiks „Indėlių ir investicijų draudimas“. Laukdami šios informacijos ir lėšų, skirtų išmokėti indėlininkams, pradedame rinkti gyventojų ir įmonių prašymus, kokiu būdu jie norės gauti draudimo išmokas. Norime atkreipti dėmesį, kad lėšos iš draudimo įmonės kol kas nepervestos, todėl gyventojai ir įmonės neskubėdami gali pateikti prašymus jiems patogiu laiku ir būdu“, – sakė SEB banko prezidento pavaduotojas, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius Virginijus Doveika.
Pasak jo, skubėti nebūtina ir dėl to, jog prašymo pateikimo bankui laikas nesuteiks pirmumo išmokai gauti – jos bus išmokamos „Indėlių ir investicijų draudimo“ nustatyta tvarka. Be to, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymas numato, kad gauti draudimo išmoką indėlininkas gali per 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos.
Miesteliuose, kur SEB banko padalinių nėra, gyventojus aplankys SEB banko mobiliosios komandos. „Jau kuriame komandas, kurios pagal iš anksto paskelbtą grafiką lankysis 40-yje Lietuvos miestų ir miestelių Lietuvos pašto skyrių. Tokiu būdu mūsų darbuotojai padės regionų gyventojams užpildyti prašymus dėl pasirinkto būdo draudimo išmokai gauti ir surinks juos. Gyventojų pageidavimu šie SEB darbuotojai atidarys gyventojams sąskaitas SEB banke, gyventojai galės užsisakyti SEB banko mokėjimo kortelę, bet neatliks grynųjų pinigų operacijų. Taigi mes aplankysime šiuos miestus jų gyventojų patogumui, todėl nebūtina vykti į kitus miestus“, – sakė V. Doveika. Jis atkreipė dėmesį, kad šios komandos vilkės apranga, pažymėta SEB banko simbolika, turės SEB banko darbuotojų pažymėjimus, ji laikinai atvyks į  40 Lietuvos pašto padalinių, o visa informacija apie SEB mobiliųjų komandų apsilankymus gyventojams bus iš anksto skelbiama tų regionų spaudoje ir banko interneto svetainėje.
Indėlininkai, kurie pageidaus išmokas SEB banke gauti grynaisiais pinigais, prašymus bankui pateikti galės tuomet, kai bus paskelbta viešai, kad pradedamos mokėti indėlių draudimo išmokų lėšos. Draudimo išmokos bus išmokėtos nemokamai.
Išsami informacija apie visą draudimo išmokų mokėjimo procedūrą pateikiama SEB banko kanalais: banko svetainėje www.seb.lt (puslapyje Svarbi informacija banko „Snoras“ indėlininkams), specialiu telefonu (8~5) 268 2886.

Lietuvos draudimo bendrovės dėl banko „Snoras” likvidavimo greičiausiai praras maždaug 13 milijonus litų gyventojų draudimo įmokų, teigia Lietuvos draudikų asociacija (LDA).
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, „Snoro” sąskaitose laikomi draudimo bendrovių indėliai, net ir nesiekiantys šimto tūkstančių eurų, nėra apdrausti valstybės, o galimybės šiuos įsipareigojimus įvykdyti pagal bankroto procedūras yra ribotos.
Nepaisant to, LDA direktorius Andrius Romanovskis tikina, jog visi draudėjai gali jaustis ramūs, nes, net ir netekus gyventojų įmokų „Snoro” sąskaitose, visos draudimo sutartys ir toliau galios, o išmokos įvykus nelaimei bus mokamos.
„Norime patikinti, kad visų Lietuvos draudimo bendrovių klientai yra visiškai saugūs. Suprantame, kad gyventojų įmokų banko „Snoras” sąskaitose daugelis draudimo bendrovių gali neatgauti, tačiau tai niekaip nepaveiks draudėjų – visos gyventojų įneštos įmokos ir toliau galios, o draudimo sutartyse numatyti įsipareigojimai bus vykdomi”, – teigia A. Romanovskis.
LDA taip pat žada inicijuoti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo pakeitimą, kuriuo valstybės garantija būtų užtikrinta ir draudimo bendrovių  surinktoms įmokoms.

BFL

Šiuo numeriu šiems indėlininkams bus pateikiami atsakymai į klausimus darbo dienomis nuo 8 iki 18 valandos.
Bankas primena, kad šiuo metu tarp valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir SEB banko yra derinami visi reikalingi su sklandžiu išmokų mokėjimu susiję pasirengimo darbai (indėlių grąžinimo procesas, procedūros, terminai, rengiami indėlininkų sąrašai, vyksta duomenų patikslinimas, informacinių sistemų parengimas ir kiti reikiami darbai). Kai tik bus užbaigtas ir suderintas tarp „Indėlių ir investicijų  draudimas“ ir SEB banko atsiskaitymo su indėlininkais procesas ir atlikti visi būtini parengiamieji darbai, VĮ „Indėlių ir investicijų  draudimas“ ir SEB bankas viešai paskelbs apie indėlių draudimo išmokų grąžinimo tvarką SEB banke.
Kol kas „Snoro“ indėlininkams nieko daryti nereikia – skubėti į SEB banką ar imtis  papildomų veiksmų informuojant banką ar pateikiant jam kokius nors dokumentus. Visą reikalingą informaciją SEB bankas gaus iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Atkreipiame dėmesį, kad SEB bankas tik išmokės pinigus, o indėlius kompensuos „Indėlių ir investicijų draudimo fondas“.
Skambučio nurodytu SEB banko telefonu kaina yra pagal kliento pasirinktą ryšio operatoriaus mokėjimo planą.