BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

A.Butkevičius, S.Skvernelis

Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius trečiadienį pasirašė koalicijos susitarimą. Naujuoju premjeru bus teikiamas valstiečių žaliųjų kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – taip pat šios partijos atstovas, agronomas Viktoras Pranckietis.

„Veidas“ jau rašė, kad prie rinkimų čempionų – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisijungus keliems nepriklausomiems kandidatams gausiausia naujos kadencijos Seimo frakcija dabar skaičiuoja jau net 60 narių. Pastarąjį kartą tokios gausios frakcijos būta prieš 20 metų: 1996 m. Tėvynės sąjunga turėjo 63 mandatus. Tad žlugus originaliai valstiečių idėjai kartu suburti ir konservatorius, ir jų amžinus oponentus socialdemokratus (LSDP), valdančiajai daugumai jiems užteks ir pastarųjų su 17 mandatų. Nors 77 mandatų neužtenka Konstitucijai keisti, bet valstiečiai atskirais klausimais ketina burti neformalias koalicijas.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu. Vyriausybės programoje, reikia tikėtis, atsiras ir skaičių. LVŽS rinkimų programoje jų nebuvo nė vieno, ir sąmoningai, mat laikytasi filosofijos, kad žmonėms svarbu vertybės, ne skaičiai. Iš tiesų kitos partijos lenktyniavo, kuri „duotų“ daugiau algos, bet rinkėjų tuo nesužavėjo. Tačiau Vyriausybės programa – jau šiek tiek kitas žanras.

Tiesa, kai kur LVŽS ir LSDP pozicijos skiriasi: su triukšmu iš šios kadencijos premjero patarėjų pasitraukęs būsimos Vyriausybės finansų ministru minimas Stasys Jakeliūnas neslepia, kad pirmas darbas koreguojant ligšiolinės Vyriausybės parengtą biudžeto projektą – peržiūrėti išlaidas, skirtas socialinio modelio įstatymams įgyvendinti, mat nauji valdantieji ketina revizuoti pirmtakų svarbiausiu kadencijos darbu vadintus teisės aktus.

Proporcija 60:17 valstiečiams leis palikti koalicijos partneriams tik tuos postus, kurių valstiečiai patys nenori. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos neiti į elitinėmis laikomas Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas. Jo oponentai įtarinėjo, kad neva taip jis bando apeiti tokiems postams būtiną griežtesnę specialiųjų tarnybų patikrą, nei kad taikoma Seimo nariui, turinčiam teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais. Bet R.Karbauskis ramina jokių patikrų nebijąs. O būti tokios didelės frakcijos pirmininku, R.Karbauskio teigimu, – kur kas svarbesnė atsakomybė, nei pirmininkauti parlamentui, mat kad Vyriausybė galėtų kokybiškai dirbti, bus atsakinga frakcija. Juk LVŽS pažadėjo: valdžios centras persikels į Seimą, šis nebebus Vyriausybę aptarnaujanti institucija.

Negali sakyti, kad tokie teiginiai – be pagrindo: tokio dydžio frakcija, be abejonės, diktuos Seimo darbotvarkę. O Seimo pirmininkas, kaip žinome, netgi negali priklausyti jokiai frakcijai, tad formaliai nebūnant frakcijos nariu būtų sudėtinga diriguoti tokiai margai ir daugeliui patiems netikėtai į Seimą patekusiai kompanijai, susibūrusiai tik prieš rinkimus.

Be kita ko, daug kas prisimena, kad ir Andriui Kubiliui teko Seime „ganyti“ palyginti gausią Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją po 2008 m. rinkimų: būdamas premjeru, jis vis tiek didelę laiko dalį leido Seime.

Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis šaukiamas lapkričio 14 d.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Rinkimai, BFL nuotr.

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Aušra LĖKA

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Sysas BFL nuotr.

Prieš savaitę Lietuvos socialdemokratų partijos vicepirmininkas apie Darbo kodeksą kalbėjo itin kritiškai, nors dabar valdantieji jau žada jį palikti.

– Jūsų partija rengiasi pritarti Prezidentės Dalios Grybauskaitės veto dėl Darbo kodekso. Ką tai reiškia?

– Yra trys galimybės. Arba mes pritariame Prezidentės veto, tada įsigalioja įstatymas su jos pateiktais 22 siūlymais. Arba mes atmetame veto, tada įsigaliotų toks Darbo kodeksas, koks jis buvo priimtas ir vetuotas. Gali būti, kad nei vienu, nei kitu atveju nesurinksime reikiamo balsų skaičiaus, tada galios senasis, visai nepakeistas Darbo kodeksas – tai trečia galimybė. Iš to, kokios vyksta diskusijos tarp Seimo narių, matyti, kad palikti senąjį kodeksą būtų pats neprotingiausias ir neracionaliausias dalykas. Juk dėl ko užvirė visa košė? Daug priimtų įstatymų įsigalios nuo kitų metų sausio 1 d. Mano požiūriu, ten yra daug svarbesnių dalykų negu Darbo kodeksas. Ar atmetus, ar priėmus kodeksą yra spragų, kurias reikia taisyti, keisti. Kai ką pamiršome, kai ką praleidome, kai kur persistengta. Manau, reikėtų orientuotis į tai, kad piliečiams labiausiai suprantamas dalykas būtų pritarimas veto ir po to einantis paliktų spragų taisymas.

– Jūs ne vien pritariate Prezidentės pataisoms, bet rengiatės jas tobulinti?

– Pagal Seimo statutą, priėmus veto, įsigalios ir tos pataisos. Tačiau netgi neįsigaliojusį įstatymą galima taisyti. Galima lygia greta teikti kitas pataisas, kurios irgi įsigaliotų nuo kitų metų sausio 1 d. O daug tobulinti nereikia. Turbūt nereikia būti dideliu mokslininku, kad suprastume, jog darbuotojai – silpnoji grandis, silpnesnioji pusė. Kai nubalsuojama, kad darbuotojai ir darbdaviai – lygiaverčiai partneriai, tai nevisiškai atitinka tikrovę. Kai kas iš verslininkų tvirtina, kad priimtas kodeksas „užreguliavo“ santykius taip, jog verslo neliks. Panašių kalbų būta prieš 14 metų, kai buvo priimtas senasis kodeksas. Dabar tokių baisenybių kodekse aš nematau.

Paprasčiausiai yra dalykų, kurie per tuos ginčus buvo vienaip ar kitaip pamiršti. Dabar tai vėl gali būti iškelta į diskusijų lygmenį. Pavyzdžiui, nedarbo išmoka pagal dabar galiojančius įstatymus mokama pusę metų, o kada regione yra aukštas nedarbo lygis, terminą galima pratęsti dar trims mėnesiams. Kai kurioms įmonėms tam tikrais atvejais galima pridėti dar tris mėnesius – vadinasi, gali būti iki metų. O pagal dabartinį kodeksą – iki šešių mėnesių, ir viskas.

– Patobulinusi Prezidentės pataisas, valdančioji dauguma, matyt, politiškai nepraloš?

– Jeigu nebūtų buvę tų paskutinių balsavimų Seime, kodeksas būtų subalansuotas. Komitetai po beveik metų svarstymų buvo pakankamai gerai viską suderinę. Ir vieni, ir kiti socialiniai partneriai reiškė tam tikrą nepasitenkinimą, tačiau iš esmės buvo balansas. Priimant įstatymą tai buvo išderinta. Prezidentūros atstovai dalyvavo svarstymuose, matė, kas ką siūlo. Aš irgi buvau susitikęs su Prezidente. Mes išsakėme tam tikras savo pozicijas dėl kai kurių pataisų, kurios, manyčiau, atitrūko nuo realybės ir realaus gyvenimo. Prezidentė į vienas atsižvelgė, į kitas neatsižvelgė. Prezidentė bandė viską subalansuoti.

Darbdaviai užmiršo svarbiausią dalyką – dėl ko pradėjome tą darbą. Bandėme liberalizuoti tokius dalykus, kurie Lietuvoje buvo „užreguliuoti“, – tai yra atleidimo terminai, išeitinės pašalpos, sutarčių rūšių įvairovė. Į visa tai dabar atsižvelgta. Prezidentė vetavo tiktai vieną darbo rūšį – nenustatytos apimties darbo sutartį. Tai kritikuoja ir nerekomenduoja Europos Komisija. Bet yra penkios papildomos darbo rūšys. Prašau – verslui yra visos galimybės. Deja, tose diskusijose absoliučiai nebuvo kalbama apie darbo užmokestį – kiek jis padidės.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

K. Bingelio nuotr.

Aušra LĖKA

O Greifenbergeris neturėjo proanūkio? O Čarnas? Jo prosenelis rengė kruviną valstybinį raudonąjį perversmą, o Požela Kažkelintasis oro uoste bomba gąsdino. Ar feisbuke sveikindamas Vasario 16-osios proga Lietuvos trispalvę raudona spalva į viršų apvertė ne dėl genuose užkoduoto prielankumo raudonai spalvai? Gal jam labiau tiktų susisiekimo (juk „išmano“ apie lėktuvus), krašto apsaugos (TV projekte išmoko, kaip pamesti jam patikėtą ginklą) ar vidaus reikalų ministro postas (juk matė, kaip dirba policija, įkaušusį jį tempdama iš SPA Druskininkuose)?

Ambicijos be amunicijos – viešoji erdvė sprogsta nuo ironijos, o entuziazmą dėl socialdemokratų pasiūlyto naujo sveikatos apsaugos ministro, atrodo, spinduliuoja tik dvi personos – premjeras Algirdas Butkevičius ir jo į ministrus pasirinktas beveik 34-erių Juras Požela.

Žinoma, tobulo ministro formulės nėra, tačiau bent jau keli dėmenys būtini: premjero ir valdančiosios koalicijos palaikymas, partinio ir vadovaujamo darbo patirtis, tos srities išmanymas ir jos bendruomenės parama, žinoma, ir asmens reputacija. Kiek jau septynioliktas po nepriklausomybės atkūrimo sveikatos apsaugos ministras atitiktų šiuos kriterijus?

Politinė karjera – kvotų dėka

Profesija – jaunystė. Taip ironizuodami J.Poželos karjeros kryptį vis aukštyn apibūdina net patys socialdemokratai, tiesa, iš vyresniųjų diviziono. Nors premjeras rodo visišką pasitikėjimą jaunuoju kolega, didelio autoriteto ir palaikymo šis neturi ne tik tarp opozicijos, bet net ir tarp savo partijos vyresniųjų.

Štai socialdemokratas Algimantas Sala­makinas sako asmeniškai nieko neturįs prieš J.Poželą, bet manantis, kad ministro ar Seimo komiteto pirmininko postą turi užimti labiau patyrę žmonės. Jam imponuoja britų parlamentarizmo principai: nepabuvęs poros kadencijų parlamente ten negali pretenduoti į ministro ar kitą postą, net kalbėti frakcijos vardu. „Iš pirmos kadencijos šokti į ministro postą – manau, šauname pro šalį. Mokytis būti ministru jau užimant šį postą – per didelė prabanga“, – mano šeštą kadenciją Seime baigiantis A.Sala­makinas.

Bet būtent jaunystė – ne tiek J.Poželos trūkumas, kiek vienintelis, bet greitai praeinantis privalumas, stumiantis jį karjeros laiptais. Kaip jaunimo atstovas J.Požela tapo partijos prezidiumo nariu, gavo vietą pirmame Seimo rinkimų sąrašo dešimtuke (mat moterims ir jaunimui socialdemokratai skiria kvotas) ir taip pateko į Seimą. Čia kaip jaunas politikas gavo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko postą. Jaunas amžius buvo privalumas ir anksčiau varžantis dėl departamento vadovo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos posto.

Socialdemokratų veteranai murma: „Ir dabar turi gerą – komisijos pirmininko postą, bet ką padarė jai vadovaudamas?“; „Juk eina į ministrus, o ne 100 metrų bėgti, tad čia svarbiausia ne jaunumas“; „Reikia pirma pasišnekėti su savimi, ar sugebėsi tą darbą dirbti. Jaunatviškas gobšumas – patys eina, prašo postų. Jaunimo kuopelė jau dalijasi, kas bus Butkevičius, kas bus Grybauskaitė. Nespėja apšilti – ir su „tapkėm“ į dangų.“

Nepalaikomam ne tik opozicijos, bet ir dalies savų J.Poželai gali būti sunku realizuoti svarbiausiu prioritetu deklaruojamą siekį suburti parlamentines partijas, medikų ir pacientų bendruomenes, šios srities mokslininkus ir pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl sveikatos apsaugos politikos. Tam reikia nemenko autoriteto. Ar ministras pajėgs per keletą mėnesių įgyti tai, ko lig šiol neturi?

Postai ar sostai

Nors J.Poželos kandidatūra kritikuojama ir dėl neva per jauno amžiaus, jaunystė – lengviausiai ir greičiausiai ištaisoma politiko yda. O J.Požela, jei bus paskirtas, taps jauniausiu vyriausios per 26 metus Vyriausybės nariu, bet už jį jaunesni politikai yra tapę net premjerais: Gediminas Vagnorius premjero poste 1991 m. debiutavo vos 33-ejų su puse.

Jauniausias nuo 1990 m. ministras buvo Darius Kuolys, Kultūros ir švietimo ministerijos vadovu tapęs 28-erių. Rolandas Matiliauskas finansų ministru paskirtas būdamas 29-erių.

30-ies krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius, 31-ų Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai stojo vadovauti Kęstutis Skrebys, o Linas Linkevičius Krašto apsaugos ministerijai – 32-ejų.

Galima sakyti, kad nepriklausomybės pradžioje stigo patyrusių politikų. Tačiau, pavyzdžiui, Estijoje, kuri pagal daugelį pažangos rodiklių Lietuvai yra sektinas pavyzdys, premjeras Taavi Roivas šį postą pelnė būdamas 34-erių, o dabartinis estų sveikatos apsaugos ministras Jevgenijus Ossinovskis pareigas ėmė eiti būdamas vos 29-erių.

Esminis parametras – ne gimimo metai, o ką politikas per juos yra nuveikęs. Štai iki premjero posto tuomet 34-erių T.Roivas jau buvo spėjęs pabūti ir parlamento komiteto pirmininku, ir premjero patarėju, ir ministru, o J.Ossinovskis jau buvo dirbęs švietimo ir mokslo ministru.

J.Poželos CV taip pat yra nemažai vadovaujamo darbo eilučių. Bet net teismai aiškinosi, ar kai kurios jų nebuvo tik sostas. Štai 2007 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad J.Požela, tuomet 24-erių Vilniaus miesto tarybos narys, neteisėtai laimėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) organizuotą konkursą eiti Jaunimo reikalų departamento direktoriaus prie SADM pareigas, mat net negalėjo į jas kandidatuoti, nes neturi vadovaujamo darbo patirties.

Tiesa, aukštesnis – Vyriausiasis administracinis teismas priėmė priešingą sprendimą: nusprendė, kad patirties pakanka, mat J.Požela beveik porą metų buvo Vilniaus miesto tarybos Peticijų komisijos pirmininkas. Tačiau tuometis sostinės savivaldybės Teisės departamento direktorius Jovitas Elzbergas yra viešai sakęs, kad Peticijų komisijos posėdžių per porą metų sušaukta vos keli, o Teisės departamentas tegavęs vieną rezoliuciją.

Beje, vėliau ir J.Poželos vadovavimas Jaunimo reikalų departamentui neapsiėjo be kritikos, kad skirstydamas finansus jaunimo organizacijoms galbūt simpatizuoja socialdemokratiniam jaunimui, o tarp keliolikos pavaldinių stebėtinai daug socialdemokratų.

Pasibaigus socialdemokratų kadencijai, per kurią J.Požela ir darė karjerą valstybės tarnyboje, ministru tapęs konservatorius Donatas Jankauskas pataręs pavaldiniui pagalvoti, kokie jo gyvenimo prioritetai: „Jei nori dirbti valstybės tarnyboje, sakiau, linkėsiu sėkmės, bet jei save nori realizuoti politikoje, mano reikalavimas – darbe nepolitikuoti, dirbti visoms politinėms organizacijoms vienodai.“ Po keleto mėnesių J.Požela ministrui pasakė, kad renkasi darbą politikoje, ir klausė, kokiomis sąlygomis gali palikti postą.

Tada jis jau buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Pirmąkart į ją išrinktas vos dvidešimties, taip tapdamas tuo metu jauniausiu tarybos nariu visoje Lietuvoje, iš viso joje išdirbo tris kadencijas, pastarąsias dvi vadovavo Socialinių reikalų komitetui.

Seimo rinkimuose debiutas 2008 m. nebuvo toks sėkmingas: jaunas politikas už save agitavo net Gariūnų ir Kalvarijų turguose, bendrabučiuose – gal tai prisidėjo, kad iš paskutinės 141 vietos sąraše buvo išreitinguotas į 21-ą, bet iki parlamentaro mandato vis tiek pritrūko. 2012 m. jis pagaliau pateko į Seimą. Vienmandatėje Antakalnio apygardoje liko trečias, bet jam teko varžytis net su 15 politinių konkurentų, tarp kurių buvo ir tuometis konservatorių vedlys Andrius Kubilius. Tad į Seimą pateko su socialdemokratų sąrašu, kuriame jam ne tiek už nuopelnus, kiek už jaunystę buvo skirta vieta pirmame dešimtuke.

Sveikatos srityje parengė vieną projektą

Premjeras motyvavo naujo ministro pasirinkimą ir tuo, kad kadencijos pabaigoje nėra laiko mokytis, o J.Požela gerai susipažinęs su sveikatos apsaugos sistema, mat dirba Sveikatos reikalų komitete, labai domisi parengtais įstatymų projektais, susipažinęs su sveikatos apsaugos sistemoje vykdoma reforma, ES paramos skirstymu.  A.Butkevičius tikino apie J.Poželą girdėjęs labai gerų atsiliepimų iš ligoninių vadovų. Bet mįslė, kada premjeras spėjo su jais aptarti būsimo ministro kandidatūrą.

Treji su trupučiu metų – tiek J.Požela yra Sveikatos reikalų komiteto narys – būtų tikrai nemažas laikas, jei nuosekliai giliniesi į kokią sritį. Bet Seimo debiutantas iš karto gavo ir Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko postą, pirmuosius metus Seime jis metėsi dar ir į visų geidžiamą Europos reikalų komitetą, mat čia geriausia pakilimo aikštelė užsienio komandiruotėms.

Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo konservatoriaus Antano Matulo vertinimu, J.Požela imlus: į projektus, kuriuos gaudavo kuruoti, jis įsigilindavęs, greitai suvokdavęs esmę. O jis pats yra inicijavęs ir parengęs vieną sveikatos apsaugos srities projektą – Civilinio kodekso pataisą dėl pagalbinio apvaisinimo, kuriai po pateikimo vieno balso skirtumu pritarta.

Jei taps ministru, J.Požela žada įgyvendinti keturių prioritetinių darbų programą. Jis sako pasidžiaugsiąs ne veltui buvęs ministru, jei po aštuonių mėnesių pasibaigus kadencijai turėsime tarppartinį nacionalinį susitarimą dėl sveikatos politikos. Jame būtų sutarta, kaip didiname finansavimą nuo BVP, kuris dabar vienas mažiausių ES.

„Su tiek lėšų kaip dabar neįmanoma išlaikyti ir vaistų kompensavimo lygį, ir inovacijų diegimą, ir prevenciją, ir esamą gydymo įstaigų tinklą. Ne tik politikai, bet kartu ir medikų bendruomenė, pacientai, mokslininkai, ekonomistai turi išdiskutuoti, kokiomis apimtimis teikiame sveikatos apsaugos paslaugas, kur jas teikiame, kaip jas teikiame, kiek finansuojame. Žinoma, tam reikia ir reformų sistemos viduje. Bet jos neturi būti daromos vieno ministro įsakymais – turėtume turėti aiškų sutarimą, kuris būtų priimtinas daugeliui parlamentinių partijų, kad būtų tęstinumas, o ne taip, kaip dabar, kai vienos kadencijos keli ministrai taiso vieni kitų įsakymus“, – aiškina J.Požela.

Antra, jis pasiryžęs siekti realaus pokyčio savižudybių prevencijos klausimu. J.Požela pripažįsta, kad savižudybių, alkoholizmo prevencija labiau priskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai. Bet ir Sveikatos apsaugos ministerija galėtų prisidėti, pavyzdžiui, didinant psichologinės tarnybos prieinamumą ir taip užkardant problemą pačioje jos pradžioje. Jis siektų gerinti gyventojų psichologinę sveikatą, į šios problemos sprendimą įtraukti nevyriausybinį sektorių, psichologus, psichoterapeutus. Šie, deja, paliko ministeriją protestuodami dėl požiūrio į sprendimų šiais klausimais būdus, bet J.Požela tikisi juos susigrąžinti.

Trečia, J.Požela sako jausis ne veltui prisiėmęs tokios svarbios srities ministro atsakomybę, jei ims gerai veikti prevencinės programos. Dabar, pavyzdžiui, tik pusė vaikų tikrinama nuo tuberkuliozės, yra problemų dėl onkologinių ligų prevencijos ir pan.

Ketvirtas prioritetas – medicinos inovacijos. Juk nepateisinama, kad, pavyzdžiui, vaistą nuo vėžio pacientai gauna tik praėjus septyneriems metams nuo jo registravimo.

Jei bus paskirtas ministru, J.Požela neketina tęsti pirmo šios kadencijos sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio užmojų žlugdyti privačią mediciną. Kaip ir nesirengia pulti uždarinėti mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vyriausybė. Bet J.Požela vis tiek sako, kad rezervų sistemos viduje yra, nes, pavyzdžiui, investuojama į pastatus, o ne į gydymą. Tad reikia nebijoti priimti drąsių, nors ir nepopuliarių sprendimų.

J.Požela dar neapsisprendė, ar atšauktų nuo sausio įsigaliojusį įsakymą, pagal kurį ikimokyklinio ugdymo įstaigoms draudžiama priimti nuo poliomielito, tymų ir raudonukės neskiepytus vaikus, bet sakosi esąs už skiepus, tik prieš bausmes savo vaikų neskiepijantiems tėvams.

O tiems, kurie mano jį turint per mažai vadovaujamo darbo patirties tokiam postui, J.Požela atkerta, kad ne tik tris kadencijas buvo Vilniaus miesto tarybos, vieną – Seimo narys, vadovavo SADM departamentui, bet ir labai pasitiki ministerijos komanda, medikų bendruomene, nevyriausybininkais, dirbančiais pacientų teisių srityje.

Ką jau ką, o kalbėti tai, ką norima išgirsti, politikas tikrai moka. Bet ar moka ne tik kalbėti?

Renomė – unabomberis

Premjeras savo protežė apdovanojo dar vienu komplimentu: J.Požela – inteligentiškas žmogus. Dėl pirminės šio žodžio prasmės (lot. intellegens – mokytas žmogus) negali ginčytis: J.Požela turi Vilniaus universiteto (VU) ir bakalauro, ir magistro diplomus. Bet plačiąja prasme inteligentiškas žmogus – tai ir šviesuolis, pavyzdingo elgesio asmuo. Čia jau premjeras aiškiai perspaudė.

Šiandien turbūt daugelis tik gūžtelėtų pečiais, kas tas J.Požela, jei ne neblėstanti jo unabomberio šlovė. Apie tokio politiko egzistavimą plačioji visuomenė ir sužinojo, kai jis 2004 m. laukdamas skrydžio Vilniaus oro uoste pareiškė, neva lėktuve padėtas sprogmuo. Ant kojų buvo sukeltos specialiosios tarnybos, o pats jis, tuomet Vilniaus miesto tarybos narys, iš oro uosto išvežtas su antrankiais.

Šiandien politikas kartoja, kad tai jam buvusi didelė pamoka, jis labai dėl to apgailestaująs ir atsiprašąs. Nors mano, kad humoras gelbėja pasaulį, bet daugiau stengiasi nepokštauti ir tikina, kad kitos sklindančios istorijos apie jo nuotykius oro uostuose – tik pramanas.

Bet jam norėjosi, kad pramanu būtų likęs ir kitas gėdingas jauno politiko nutikimas: 2008 m. Druskininkuose jam teko pailsėti ne tik vandens pramogų parke, bet ir areštinėje. „Kauno diena“ rašė, kad už parko vidaus taisyklių pažeidimą – nesaikingą alkoholio vartojimą, triukšmavimą – jam ir jo bičiuliams policiją iškvietė vandens parko darbuotojai. J.Požela iš pradžių neigė skandalą, tačiau sužinojęs, kad dienraščiui žinomi įrašai apie incidentą Druskininkų policijoje, pripažino ten patekęs.

Socialdemokratų folklore yra ir daugiau sagų apie J.Poželos polinkį linksmintis, bet jis pats, tiesiai paklaustas, ar neturi problemų dėl alkoholio, atkirto: „Aš irgi daug ką galiu apie ką nors pasakyti. Bet tikrai nemanau turintis problemų dėl alkoholio.“

Būdamas ne tik vietos valdžios, bet jau ir parlamento nariu politikas ne visuomet buvo linkęs paklusti priimtoms elgesio normoms. Štai dar gerai neapšilęs kojų jis be Seimo vadovybės leidimo išlėkė vizito ne kur kitur, o į Baltarusiją.

Užpernai jis vėl susimovė: J.Poželai nepavyko sutaupyti 110 litų, nes Seimo Etikos ir procedūrų komisija pripažino, kad už skaitmeninę televiziją namuose parlamentarui dera mokėti savais, o ne iš biudžeto parlamentinei veiklai skirtais pinigais.

„Jaunystė – paikystė“, – teisina jį kai kurie jo partijos bičiuliai. Tačiau liaudyje vartojami du žodžiai – jaunas ir nebrendila, ir jie nėra sinonimai. Tad nors politikoje J.Požela jau keliolika metų, jo pavardė asocijuojasi ne su kokiomis visuomenės gyvenimą pagerinusiomis iniciatyvomis, o vis dar su unabomberio šlove ir, žinoma, garsia pavarde.

Kairiosios pažiūros jo šeimoje kaip koks palikimas perduodamos iš kartos į kartą. J.Požela pasakoja, kad politika į jo gyvenimą įsiliejo labai natūraliai, nes dar vaikystėje ja domėjosi, skaitė šia tema daug knygų. Jau pirmame kurse, būdamas aštuoniolikos, įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, o Socialdemokratinio jaunimo sąjungos, kuriai vėliau vadovavo, nariu tapo dar keleriais metais anksčiau.

„Dariau tai sąmoningai, nes norėjau būti stiprios kairiosios partijos, turinčios tradicijas ir visoje mūsų valstybės istorijoje vaidinusios ypatingą vaidmenį, dalimi. Esu stiprių kairiųjų pažiūrų politikas, todėl, neabejoju, kad tai – pirma ir paskutinė partija mano gyvenime“, – save pristato J.Požela.

Bet ko nepadaro meilė: net būdamas idėjinis kairysis kurdamas šeimą J.Požela prašė Dievo palaiminimo – su savo išrinktąja Živile Danilčikaite, teisininke, Vilniaus savivaldybės tarnautoja, 2012 m. susituokė bažnyčioje. Jo paties žodžiais tariant, nes labai gerbiąs Bažnyčią ir gilų savo žmonos tikėjimą.

Jo prosenelis Karolis Požėla buvo vienas iš komunistinį perversmą XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje bandžiusių surengti Komunistų partijos vadovų, prosenelė Eugenija Tautkutė – aktyvi komunistinio pogrindžio dalyvė, rašytoja. Senelis, iš kurio paveldėjo ir Juro vardą, buvo LKP, LDDP, paskui Socialdemokratų partijos veikėjas, 1992–1996 m. kadencijos Seimo narys, garsus fizikas, akademikas.

Beje, tarp socialdemokratų J.Požela – ne vienintelis iš politikų, Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę mačiusių tik gūdžiame sapne, dinastijų. J.Požela svaidėsi gąsdinimais, kad socialdemo­kratai skils, jei partijos taryba drįs pašalinti iš partijos Algirdą Paleckį, sovietų okupantų kolaboranto Justo Paleckio anūką, dabar mojuojantį raudonomis vėliavomis ir pliurpiantį, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus.

J.Požela sako anuomet buvęs vienas tų, kurie bandė sustabdyti A.Paleckį nuo prasidėjusio jo radikalėjimo: „Jis buvo auganti socialdemokratų viltis, bet, deja, dabar turime, ką turime.“ O A.Paleckio tėvas Justas Paleckis būdamas europarlamentaru J.Poželą buvo įdarbinęs savo padėjėju.

Vaikai, žinoma, neatsako už savo tėvų ar prosenelių veiksmus. Bet J.Požela tikina mokantis istoriją – didžiuojasi, kad per abitūros egzaminą pelnė 91 balą. Tad kaip jis vertina prosenelio veiklą? „Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, – kad būtų galimybė su proseneliu susėsti ir padiskutuoti apie tą laikotarpį, kad jis man pats papasakotų, kaip viskas vyko. Deja, to neįmanoma padaryti“, – sako J.Požela, nesileisdamas į tolesnes diskusijas šia tema.

J.Poželos tėvas iš saviškio perėmė fizikų dinastijos tęstinumą: jis – mokslų daktaras, Nacionalinės mokslo premijos laureatas. O siūlomas ministras, atvirkščiai, pratęsė politikų, bet nebetęsė fizikų linijos. Tiesa, kaip ir mama ekonomistė, padirbėjo valstybės tarnyboje.

Jauno politiko kritikai ironizuoja, kad fizikai jam pritrūko gebėjimų. Taip, jis nebuvo pirmūnas, bet sostinės Antakalnio vidurinę mokyklą baigė balais, aukštesniais už vidurkį. Ne viskas sekėsi kaip istorija – matematikos turėjo aštuonetą. O būsimos profesijos pasirinkimas, jo paties žodžiais tariant, nebuvo pats lengviausias dalykas gyvenime.

J.Požela džiaugiasi, kad į komunikacijos ir informacijos, anksčiau vadintas tiesiog bibliotekininkyste, studijas Vilniaus universitete įstojo vienu pirmųjų sąraše, ir nesutinka, kad joms nereikėjo aukštų balų ar jos nelaikomos prestižinėmis. Po to žurnalistikos magistrantūros studijas baigė devynetu už darbą „Partinė spauda Lietuvos politinėje komunikacijoje“ (ironiška, bet Seimas netrukus uždraudė partijoms turėti savo žiniasklaidą). Tačiau pagal įgytas specialybes J.Požela nedirbo.

Trumpas socialdemokratų atsarginių suolelis

Sumuojant, kiek siūlomas sveikatos apsaugos ministras atitinka būtinus tokiam postui reikalavimus, optimizmo tikrai ne perteklius. Norint sėkmingai vadovauti vienai mažiausiai reformuotų, vienai neskaidriausių, bet ir vienai brangiausių, kasmet per 1,5 mlrd. eurų mokesčių mokėtojams atsieinančių sričių, reikia ir turėti kietą politinį stuburą, ir išmanyti šios srities sistemą, ir būti vadybos specialistu. O J.Poželą lig šiol karjeros laiptais stūmė ne tiek jo išskirtiniai gebėjimai, kiek jaunimo kvota.

Tiesa, ne ką daugiau optimizmo kėlė ir kita socialdemokratų alternatyva – buvęs sveikatos viceministras Erikas Mačiūnas, įsiminęs kaip uolus V.Andriukaičio portfelio nešiotojas, ir tai tiesiogine šio žodžio prasme. Ką gi – trumpas tas socialdemokratų atsarginių suolelis.

Teisintis, jog tokiam trumpam laikui tik karštakošis jaunuolis ir sutiktų eiti, nebūtų teisinga, nes nežinia ko per pusmetį su trupučiu turėtų prisidirbti socialdemokratai, kad vėl nelaimėtų rinkimų. Tad didelė tikimybė, kad po praktiškai pačių socialdemokratų nuverstos savo ministrės Rimantės Šalaševičiūtės šią kadenciją užbaigti partijos pasirinktas jau trečias ministras ir toliau išlaikys postą. Jei, žinoma, per aštuonis mėnesius nespės susimauti.

Beje, ironizuojama, kad jei jau sveikatos apsaugos ministru skiriamas ne ką joje tuokiantis asmuo, gal vertėjo rinktis vyresnį, turintį bent jau paciento patirties. Bet J.Požela sako tikrai buvęs sveikatos įstaigose, pastarąjį kartą pas šeimos gydytoją konsultacijos šį sausį. „Viskas gerai – sveikas, gyvas, patenkintas“, – džiaugiasi būsimas šios srities galva.

Bet džiaugtis bus galima, kai tokia patenkinta bus didžioji dalis pacientų.

Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis sutinka, kad iš pirmo žvilgsnio ES energetika šiandien – lyg ir antrame plane. Yra kur kas svarbesnių ir didesnių problemų: pabėgėliai, kilusi grėsmė Šengeno zonai ir pačiai Bendrijai. Vis dėlto Z.Balčytis siūlo neapsigauti, nes energetika buvo ir bus svarbiausia: nebus tvarios energetikos – nebus ir konkurencingos ekonomikos. Juolab kad energetika seniai tapo geopolitinio spaudimo įrankiu.

Alma Jokūbaitė

– Kada Lietuva įsijungs į europinius energetikos tinklus?

– Lietuva jau jungiasi į Europos energetikos tinklus. Šį rudenį Europos Komisijos ataskaitoje pabrėžta Lietuvos elektros jungčių su Švedija ir Lenkija svarba, pasveikintas susitarimas dėl Lietuvos–Lenkijos dujų jungties, kuri užbaigs Baltijos šalių dujų rinkų izoliaciją. Ataskaitoje pasidžiaugta ir Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalu.

Vis dėlto Klai­pė­dos terminalą Lie­tuva pasistatė be tiesioginės ES pa­ramos. Projektas nebuvo įtrauktas į strateginių projektų sąrašą, nors savo esme yra strateginis objektas visam Baltijos regionui. Reikia pripažinti, kad vienai Lie­tu­vai – tai brangus (bet būtinas) projektas. Ir Europos Ko­mi­si­ja turėtų numatyti ne tik politinę, bet ir fi­nan­sinę paramą šiam projektui.

2016-aisiais Lie­tu­vos energetinis sau­gumas bus gerokai didesnis nei iki šiol. Tik ar neatsitiks taip, kad energetinės salos išnyks iš ES energetikos žemėlapio, bet pats žemynas bus dar labiau įklampintas į priklausomybę nuo Rusijos dujų ir elektros.

– Turite galvoje dujotiekio „Nord Stream“ plėtrą?

– „Gazprom“ su penkiomis Europos bendrovėmis iki 2019 m. pabaigos per Baltijos jūrą numato nutiesti dvi papildomas gijas. Metinis dujų pralaidumas padidėtų du kartus – iki 110 mlrd. kubinių metrų.

Nors Europos Komisija teigia, kad dujotiekis „Nord Stream-2“ yra ne bendros svarbos, o tik privačių kompanijų komercinis projektas, akivaizdu, jog prasilenkiama su ES energetikos tikslais. 2016-aisiais ir paaiškės, kokia kryptimi realiai judės ES energetika: tolyn nuo Rusijos ar į jos glėbį.

– Ar Lietuvai vis dar aktualus naujos atominės elektrinės klausimas?

– O aš paklausiu kitaip: ar elektros jungtys su Lenkija ir Švedija, į kurias investuojamos ES ir valstybių narių lėšos, netaps dar vienu keliu elektros importui iš Baltarusijoje statomos atominės elektrinės? Nors Lietuva teigia, kad nestiprins elektros jungties su Baltarusija (neatidarys vartų baltarusiškai-rusiškai elektrai tekėti į Vakarus), akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau pajus didelį ES lobistų spaudimą tai padaryti.

Kai pradėsime pirkti elektros energiją, pagamintą Baltarusijos atominėje, prisiminsime, kad galėjome turėti savo jėgainę. Ir vėl žaisime pagal Baltarusijos (o tiksliau – Rusijos) taisykles? Logiška manyti, kad Lietuvai geriau būtų buvę pačiai imtis sudėtingo, bet išsprendžiamo uždavinio – naujos atominės jėgainės statybos. Esu įsitikinęs, kad Lietuva ir Baltijos šalys liks energetinė sala (nors ir mažiau priklausoma nuo išorės), jei nestatys savo atominės.

– Bet juk elektros jungtys su Lenkija ir Švedija keičia situaciją, tai sumažins elektros energijos kainą?

– Nebūčiau toks didelis optimistas, kad elektros kaina Lietuvos vartotojams smarkiai sumažės. Juolab nemanau, kad šios elektros jungtys visiškai laidoja būtinybę Lietuvai statyti savo atominę jėgainę.

„NordBalt“ ir „LitPol Link“ reiškia, kad būsime priklausomi nuo elektros kainų Lenkijos ir Švedijos rinkose. Tik nuosava elektros energijos gamyba gali užtikrinti energetinę nepriklausomybę ir saugumą. Jei norime būti visaverčiai elektros rinkos dalyviai, reikia ne tik pirkti, bet ir parduoti. Jei neturėsime ko parduoti, mūsų dalyvavimas rinkoje bus priklausomas nuo pardavėjų.

Nauja jėgainė užtikrintų galimybę ne tik apsirūpinti energija, bet ir veikti visos ES energetikos kainas.

– Lietuvoje nevengiama viešai teigti, kad branduolinė energetika – praeities zombis.

– Kodėl Prancūzija, Didžioji Britanija, Suomija ir net Lenkija plėtoja arba ketina plėtoti branduolinę energetiką? Todėl, kad atominė energija dar ilgą laiką išliks ekonomiškai pigiausia ir ekologiškai patraukliausia energijos rūšis.

Dirbdamas Europos Parlamente esu susipažinęs su įvairiausiomis studijomis, Europos Komisijos ko­munikatais. Visuotinai pripažįstama, kad reikalingos „žaliosios“ energijos rūšys. Bet studijose aiškiai pasakyta, kad atominė energetika išliks viena pigiausių ir aplinkai palankiausių energijos rūšių. Vienam reaktoriui pakeisti reikia 150 kv. kilometrų saulės baterijų. O saulės energija – kol kas viena brangiausių.

– Jūs tikite, kad atominės jėgainės projektas gali sulaukti ES paramos?

– ES galima įtikinti, kad Lietuvos jėgainės projektas būtų visos Bendrijos politinis projektas. Juk kažkada pavyko įtikinti, kad geležinkelis „Rail Baltica“ būtų ne ekonominis, o politinis projektas.

Žinoma, būtina dar kartą atsiklausti Lietuvos gyventojų. Senasis projektas tautai netiko. Gal tiktų visiškai naujas projektas, paremtas naujomis technologijomis ir sulaukęs politinės bei finansinės ES paramos?

Vienų darbo metų Algirdo Butkevičiaus vadovaujamoje Vyriausybėje pakako, kad beveik pusė Ministrų kabineto narių užsimanytų pirma pasitaikiusia proga iškeisti darbą ministerijose į jaukią, šiltą ir gerai apmokamą Europos Parlamento nario veiklą.

Praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė rado progą pagirti Vyriausybę, mininčią vienų metų darbo sukaktį.
Šis prezidentės poelgis buvo toks netikėtas, kad daugelis pamanė, jog pagyros Vyriausybei – tik pretekstas atsidėkoti premjerui Algirdui Butkevičiui už tai, kad šis nutarė nekonkuruoti prezidento rinkimuose, vietoj savęs išstatydamas europarlamentarą Zigmantą Balčytį. Gali būti, tai teisingas spėjimas, nors dar didelis klausimas, kuris konkurentas rinkimuose D.Grybauskaitei būtų parankesnis: jos atvirai prisibijantis A.Butkevičius ar jokių kompleksų prezidentės atžvilgiu neturintis, Europos Parlamente patirties įgijęs, dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuosekliai kovojantis ir žmogiškai šiltas Z.Balčytis.
Ne ką mažiau tikėtina, kad prezidentė surado šiltų žodžių Vyriausybei, nes jai dabar labai reikia sąjungininko kovoje su Seimu, kurio pirmininkė Loreta Graužinienė ir Darbo partijos kandidatas prezidento rinkimuose, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas kasdienę D.Grybauskaitės kritiką pavertė savo pagrindine veikla.
Lygiai gali būti, jog viešos pagyros Vyriausybei tebuvo rafinuotas pasišaipymas, kartu primenant visuomenei, kad A.Butkevičiaus vadovaujamą Ministrų kabinetą galima girti tik už tai, kad jis sugebėjo pratęsti nesugadindamas bent keletą ankstesnės Vyriausybės pradėtų projektų. Pažiūrėkime, už kokius darbus ministrai nusipelnė prezidentės pagyros.
Pirmas darbas – sėkmingas pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Taip, pirmininkauta tikrai sėkmingai, tik kieno čia didesnis nuopelnas – Lietuvos diplomatinio korpuso, sugebėjusio ne tik organizuoti ir pravesti dešimtis įvairaus lygio susitikimų, posėdžių, konferencijų, bet ir užglaistyti visus nusišnekėjimus bei nesąmones, kurių per tą laiką sugebėjo padaryti naujai iškepti ministrai, ar Vyriausybės, kurios nariams neretai būdavo patyliukais dėkojama už tylėjimą?
Antras darbas – kova dėl energetinio savarankiškumo, atlaikant Rusijos koncerno „Gazprom“ spaudimą. Ar reikia priminti, kad šis spaudimas atlaikytas tik dėl primygtinio D.Grybauskaitės spaudimo Vyriausybei, nes pats A.Butkevičius, jei tik būtų galėjęs, būtų sutikęs su bet kokiais „Gazpromo“ reikalavimais mainais į bent simbolinę dujų kainų nuolaidą? Galime tik džiaugtis, kad premjeras labiau bijo prezidentės nei „Gazpromo“ direktorių, o kartu prisiminti, kad kova su „Gazpromo“ monopolija, įgyvendinant III ES energetikos paketą, buvo pradėta prieš trejetą metų, kai tuometis opozicijos lyderis A.Butkevičius visaip kritikavo šią kovą…
Trečias darbas – sėkmingai tęsiama Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba. Ar reikia priminti, jog toji statyba pradėta gerokai prieš A.Butkevičiaus Vyriausybei pradedant darbą, o patys socialdemokratai ir jų partneriai Vyriausybėje metus laiko be perstojo darė viską, kad terminalo statyba būtų sužlugdyta? Dėkoti D.Grybauskaitė gali nebent už tai, kad A.Butkevičius vis dėlto nesiryžo nei terminalo statybos finansavimo nutraukti, nei terminalą statančios įmonės vadovo pakeisti. Ir tai tik todėl, kad po „Chevrono“ išvarymo ir nuolat atidėliojamo sprendimo dėl Visagino atominės elektrinės statybos skandalas dėl visu greičiu statomo SGD terminalo būtų pernelyg akivaizdus darbas Rusijos energetikų naudai.
Ketvirtas darbas – atsakingai tvarkomi finansai. Vėlgi reikėtų priminti, kad šiuos metus Vyriausybė gyveno pagal savo pirmtakės parengtą valstybės biudžetą, Seime patvirtintą opozicijos balsais, nes dalis valdančiųjų partijų nenorėjo už jį balsuoti. Iš esmės tai padėkojimas Vyriausybei už tai, kad ji tiesiog atsakingai elgėsi ir nešvaistė pinigų, kartu primenant, jog praeityje būta visai kitokio elgesio pavyzdžių.
Penktas darbas – sėkmingai rengiamasi euro įvedimui. Tikriausiai vienintelis šios Vyriausybės darbas, kuris nuo pradžių daromas nuosekliai, neraginant ir nespaudžiant. Ne veltui sakoma, kad finansų ministras Rimantas Šadžius – vienas mėgstamiausių D.Grybauskaitės ministrų, kurio veiklos (beje, kaip ir energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus) prezidentė dar nė karto nėra kritikavusi viešai.
Gal už uždarų durų Finansų ministerijos vadovui ir pasakoma kas nors aštriau, bet faktas akivaizdus – R.Šadžius yra vienas iš dviejų Socialdemokratų partijos į Vyriausybę deleguotų ministrų, kitų metų gegužę nebandysiančių laimės Europos Parlamento rinkimuose. Kaip, beje, ir Linas Linkevičius, vadovaujantis sėkmingai ES pirmininkavimą įgyvendinusiai Užsienio reikalų ministerijai.
O štai kiti penki (iš septynių) socialdemokratų ministrų A.Butkevičiaus Vyriausybėje jau pareiškė norą kitais metais kelti sparnus į Briuselį. Prieš porą savaičių paskelbtas pirminis LSDP kandidatų į Europos Parlamentą sąrašas tiesiog pribloškė: sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, teisingumo ministras Juozas Bernatonis, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, ūkio ministras Evaldas Gustas, susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.
Taip pat mesti Seimą nori jo vicepirmininkas, Europos komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Seimo Alinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas. Jeigu Birutė Vėsaitė nebūtų buvusi atstatydinta pavasarį, ji būtų šešta iš Ministrų kabinetą palikti norinčių socialdemokratų.
Nieko panašaus nėra buvę nei 2004-aisiais, kai socialdemokratai irgi buvo valdančioji partija, bet EP rinkimuose dalyvavo tik vienas jų ministras – Z.Balčytis, nieko panašaus nėra ir kitose valdančiosios koalicijos partijose: „darbiečiai“ į Europos Parlamentą nekelia nė vieno ministro, „tvarkiečiai“ – tik tykųjį, vis kritikos sulaukiantį vidaus reikalų ministrą Dailį Barakauską, kurio tikimybė ten patekti, švelniai tariant, nedidelė.
Socdemų ministrų noras pasprukti į Europos Parlamentą – tai noras nusikratyti atsakomybės už Vyriausybės neveiklos pasekmes. Mat šiandien jausmas toks, tarsi skristume oro balionu virš bedugnės į niekur. Vėjas blaško balioną kur nori, šis smunka žemyn, o sėdintieji krepšyje, neturėdami supratimo, kaip jį valdyti, tiek ir tedaro, kad bando, mėtydami balastą, pratęsti laiką iki katastrofos.

Socdemų ministrų noras pasprukti į Europos Parlamentą – tai noras nusikratyti atsakomybės už Vyriausybės neveiklos pasekmes.

Į “Veido” klausimus atsako europarlamentarė, kandidatuojanti į Seimo narius, socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė

VEIDAS: Ar sugrįšite iš Briuselio į Vilnių, jei spalio 14-ąją būsite išrinkta į Seimą?
V.B.: Viskas priklausys nuo rinkėjų, ar jie mane išrinks.
VEIDAS: Kodėl šįkart nekandidatuojate vienmandatėje, juk jums iki tol puikiai sekėsi?
V.B.: Tokia buvo partijos valia. Manau, kad sostinės Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje puikiai pasirodys ir mano partijos kolega, dirbantis socialinėje srityje, Algirdas Sysas.
VEIDAS: Ar norėtumėte vėl grįžti po Seimo rinkimų vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai?
V.B.: Tai jau ne vien mano sprendimas. Aš nė karto nesigailėjau, kad aštuonerius metus buvau ministrė, nors teko labai daug ką paaukoti. Kita vertus, labai daug ir gavau iš to darbo. Ir šito iš manęs jau niekada ir niekas neatims.
VEIDAS: Ar jūs tuo metu pati pasiprašėte A.Brazausko priimama pas juos, ar pats LSDP lyderis ir premjeras mainais į ministro portfelį pasiūlė jums perbėgti pas socdemus?
V.B.: Tegul tai lieka istorijai. Manau, kad tai buvo mūsų apibusis sprendimas.
VEIDAS: Kas jus pakvietė ir pasiūlė 2000 m. tapti socialliberalų deleguota socialinės apsaugos ir darbo ministre?
V.B.: A.Paulauskas.
VEIDAS: Dar būdama moksleivė tapote mokyklos komjaunimo sekretore. Tarp tuomečio jaunimo vyravo nuomonė, kad tik karjeristai gali būti sekretoriai, o ir stojimas į šią organizaciją vertintas tik kaip prievartinis aktas. Kodėl panūdote būti “komsorge”?
V.B.: Jūs klystate. Aš nesigėdiju ir nieko blogo šiame dalyke nematau. Aš buvau aktyvus vaikas, dalyvavau įvairioje visuomeninėje veikloje ir tik džiaugiuosi, kad niekada nebuvau nuošalyje ir šešėlyje.
VEIDAS: Kaip jūsų tėveliai reagavo į jūsų komjaunuolišką karjerą?
V.B.: Labai normaliai. Aš buvau normalus, problemų nekeliantis vaikas: gerai mokiausi, buvau pareiginga, kartais gal net per daug. Tokių vaikų kaip aš tuometėje Lietuvoje buvo daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Perbėgėlė iš Naujosios sąjungos socialdemokratams reikalinga tik kaip pensininkų balsų masalas.

Socialdemokratų partijos rinkimų į Seimą sąraše pensininkų eksministrė Vilija Blinkevičiūtė yra trečia. Bet po spalio 14-osios ši europarlamentarė nė neketina palikti patraukliųjų Briuselio koridorių. Ji tėra pensininkų balsų masalas, mat dalis senjorų ją ir šiandien prisimena kaip ministrę, kuri dalijo viešąsias gėrybes, didino pensijas ir įvairias kitas socialines išmokas.
Bet šiuo balsų pritraukimu socdemams ir baigiasi jos vaidmuo partijoje. Nelikus LSDP pirmininko Algirdo Brazausko peties, šios politikės karjera sustojo.
Nei LSDP buvusių komunistų, nei “tikrųjų” socialdemokratų flangas jos rimtai nebevertina. Socdemams ji tėra perbėgėlė. Politikoje, ypač klasikinėse partijose, vyrauja griežta nuostata: kuo aukščiau politikas kyla, tuo didesni reikalavimai keliami jo politinei ištikimybei. Jei politiką galima “nupirkti” postu, jei jis negina politinių idėjų, jo karjera baigta.
Taigi kas kūrė ir kas žlugdo šios veikėjos politinį skrydį?

Nuo ministerijos revizorės iki vadovės
Uolią Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisininkę po keturiolikos metų darbo revizore, inspektore, konsultante, juriskonsulte 1994-aisiais pastebėjo LDDP socialinės apsaugos ir darbo ministras Mindaugas Mikaila. Pareigingą ir aktyvią tarnautoją jis paskyrė ministerijos sekretore.
Po poros metų į valdžią triuškinamai grįžus dešiniesiems, V.Blinkevičiūtė ir toliau tęsė karjerą ministerijoje, tik pasikeitė pareigų pavadinimas – ji tapo viceministre. Tuomet jos išlikimui aukštame poste lemiamos įtakos turėjo tai, kad naująja socialinės apsaugos ir darbo ministre tapo konservatorė Irena Degutienė, kuri, kaip ir V.Blinkevičiūtė, karjerą Vyriausybėje pradėjo kairiųjų dėka. Naujoji socialinių reikalų ministrė nuo 1994 m. buvo LDDP sveikatos reikalų viceministrė. Taigi abi moterys buvo gerai pažįstamos. (…)

A.Brazauską suvirpindavo ministrės ašaros
Dar po poros metų Prezidentūros socialliberalams įpiršta ministrė įstojo į jų partiją bei įgijo didžiulę įtaką NS – tapo pirmininko A.Paulausko pavaduotoja. Ir jau 2004 m. NS delegavo V.Blinkevičiūtę dalyvauti šalies vadovo rinkimuose. Tam dirbo didžiulis šios partijos samdomas aparatas, kuris talkino ir pačiam A.Paulauskui per 1997 ir 2002 m. prezidento rinkimų kampanijas.
“Mes Vilijos prezidento rinkimų kampanijai išleidome didžiulius pinigus. Jos įvaizdžiui kurti pasitelkta milžiniška komanda”, – vardija A.Paulauskas. Ir iš tiesų tuo metu šios moters išorės pokytis tapo akivaizdus: nauja stilinga šukuosena, ryškesnė plaukų spalva, subtilus makiažas, elegantiški kostiumėliai.
Remiantis Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikta oficialia ataskaita, V.Blinkevičiūtės prezidentinė kampanija kainavo daugiau kaip pusę milijono litų. Didžiąją visų pinigų dalį, kliaujantis šia ataskaita, suaukojo pati partija arba socialliberalų valdomos įmonės.
Į antrąjį turą V.Blinkevičiūtei nepavyko išeiti, ji surinko apie 16 proc. balsų ir liko ketvirta, bet po šio įvykio asmeniniai politikės reitingai ėmė kilti jau be jokios papildomos reklamos. O per tų pačių metų rudenį vykusius parlamento rinkimus naujai iškepta socialliberalė triumfavo savo pačios gyvenamojoje sostinės Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje.
Ministrės reitingų kilimas neliko nepastebėtas ir Vyriausybės vadovo kabinete. A.Brazauskui imponavo populiarūs ministrai, kurie vadovauja nekeldami konfliktų bei geba užglaistyti kylančius neramumus. O mažame Linkuvos miestelyje (Pakruojo r.) augusi V.Blinkevičiūtė kaip tik ir buvo tokia: ji noriai važinėjo po Lietuvą susitikti su atokiausių vietovių žmonėmis, nusivylusiais valdžia, ir “mamiškai” šnekėdavosi, ramindavo, išklausydavo jų rypavimo.
Bet tikrasis V.Blinkevičiūtės aukso amžius išaušo 2004 m., kai reiklioji ir taupioji finansų ministrė Dalia Grybauskaitė buvo deleguota į Europos Komisiją.
“Siekdama gauti kuo daugiau pinigų socialiniams reikalams, V.Blinkevičiūtė pradėjo atvirai konfliktuoti su to meto finansų ministru: vos tik Algirdas Butkevičius išvažiuodavo ar išeidavo atostogų, Vilija su nutarimu dėl kokių nors išmokų padidinimo jau ir prisistatydavo pas premjerą A.Brazauską”, – pasakojo vienas buvusio Ministrų kabineto narių. (…)

Neįsivaizdavo savęs ne ministre
Kylant asmeniniams reitingams, didėjo ir ministrės pasitikėjimas savimi. Vis dažniau politikės nuomonė ėmė nebesutapti su partijos vadovybės. Ir jau 2006 m. pradžioje ji atsuko nugarą savo politinės karjeros skulptoriui A.Paulauskui, kai šis (dešiniajai opozicijai inicijavus nepasitikėjimą bei remiant patiems daugumos atstovams socialdemokratams) buvo nušalintas iš Seimo pirmininkų.
“Artūrą nušalinus iš Seimo pirmininkų, partija skilo: apie trečdalį socialliberalų, tarp jų ir Vilija su kitu mūsų ministru, diplomatijos vadovu Antanu Valioniu, sakė, girdi, kokie čia dar principai, verčiau nuleisti galvas ir likti valdžioje, o ne eiti į opoziciją. O Vilijai, ko gero, apskritai buvo nesuvokiama, kaip galima būti politikoje ir neturėti valdžios, nebūti ministre. Vis dėlto dauguma mūsiškių tiek Vilijos, tiek Antano sprendimą likti A.Brazausko Vyriausybėje įvertino kaip principų išdavystę”, – pasakojo buvęs socialliberalas.
Kitas “paulauskininkas” atitarė: “Artūras jai ilgai aiškino, kad pasitraukimas į opoziciją nėra joks politinės karjeros krachas. Jis įrodinėjo jai, kad grįš į Seimą ir dirbs. Bet jai ministro posto netektis prilygo didžiausiai gyvenimo tragedijai, nes ji iš prigimties yra valdininkė, mąstanti, kad jei nesi valdžioje, tai tavęs ir nėra. Ji nesuprato, kad galima būti opozicijoje ir toliau ginti savo idėjas.”
Ir iš tikrųjų žurnalistų paklausta, ar NS prezidiumui priėmus sprendimą trauktis iš Vyriausybės labai gaila palikti ministro postą, V.Blinkevičiūtė nė neslėpė: “Labai gaila.” Ir apsiašarojo prieš fotoobjektyvus.
Bet jau netrukus paaiškėjo, kad V.Blinkevičiūtė tapo socialdemokrate ir toliau lieka dirbti ministre. “Pats A.Brazauskas jai pažadėjo postą, jei ji perbėgs pas mus”, – pasakojo vienas tiek tuo metu, tiek dabar LSDP aukštas pareigas einantis parlamentaras.
Pasak buvusių kolegų, politikė nerimavusi dėl posto ir 2001 m., kai žlugo socialliberalų sąjunga su liberalais, bei 2004 m., kai po rinkimų tvyrojo nežinia, kokios partijos sudarys daugumą.
Politikos kuluaruose kalbama, kad moters baimę paleisti kėdę lėmė ir 2004 m. gruodį iš banko paimta 218 tūkst. Lt paskola butui prestižiniame sostinės Senamiesčio kvartale pirkti. Netekusi ministro posto ir grįžusi į parlamentą, ji būtų turėjusi tenkintis vos 5 tūkst. Lt alga, o likusi ministre gaudavo dar kita tiek, be to, kas mėnesį nubyrėdavo dar apie porą tūkstančių litų, skirtų reprezentacijai.
Pati A.Blinkevičiūtė, tiesa, vėliau A.Paulauską tikino, girdi ji pasitraukė iš socialliberalų, nes esanti kairiųjų pažiūrų. NS lyderis tuomet replikavęs: “Nuo kada, Vilija, pasikeitė tavo pažiūros ir tu tapai kairiąja?”
Staiga prabudusiu moters kairumu netiki ir patys socialdemokratai, nors savo abejonėmis dalijasi tik privačiuose pokalbiuose. Ir tik partijos garbės pirmininkas, buvęs europarlamentaras Aloyzas Sakalas rėžia atvirai: “Nei man, nei kai kuriems kolegoms nepatinka politikai, keičiantys partijas, nors ji ir buvo LSDP priimta kaip visateisė narė, o šiuo metu yra išrinkta ir į partijos valdybą. Aišku, ji puiki oratorė, socialinių klausimų išmanytoja, bet tiek man, tiek kai kuriems kolegoms kliūva tai, kad ji nerimtai traktuoja artėjančius parlamento rinkimus. Į rinkimų sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ji įtraukta tik kaip puošmena. Ji nekandidatuoja vienmandatėje ir neketina trauktis iš Europos Parlamento, o tai, mano nuomone, nėra garbinga. Aš valdyboje siūliau elgtis garbingai ir pasakyti, kad jei mūsų europarlamentarai bus išrinkti, jie dirbs Seime, o jei neketina trauktis, tai nereikia jų ir į sąrašą rašyti.” (…)

BFL

Algirdas Butkevičius: „Mano sąsajos su R.Baranausku ir V.Antonovu – tai valdančiųjų sąmokslo teorija“

VEIDAS: Kodėl Socialdemokratų frakcija taip primygtinai siūlo sukurti laikinąją komisiją dėl „Snoro“ bankroto? Ar manote, kad bankrotas paskelbtas be reikalo ir kas nors slepiama?
A.B.: Opozicinių frakcijų vadovų pasitarime buvo nuspręsta sudaryti laikinąją komisiją. Visuomenei kyla klausimų, kodėl per tokį trumpą laiką „Snoro“ turte atsirado 4 mlrd. Lt finansinė skylė. Politikas pirmiausia turi paaiškinti visuomenei, kodėl bankas buvo taip nugyventas. Kad tokiais atvejais steigiamos komisijos, rodo ir pasaulinė praktika.
Kitas klausimas, kodėl Lietuvos bankas, vykdantis bankų priežiūrą, problemų nepastebėjo anksčiau. Negaliu sutikti su mintimi, kad jų atsirado per vieną du mėnesius.
Mano manymu, buvo galima paieškoti geranoriško sutarimo tarp pozicijos ir opozicijos, sudarant specialią darbo grupę, išvengiant politikavimo, spekuliacijų, susitariant tarp frakcijų seniūnų, kad į ją būtų deleguoti kompetentingi asmenys iš Biudžeto ir finansų, Audito, Teisės ir teisėtvarkos ir Nacionalinio saugumo komitetų. Nebūtinai reikalauti laikinosios komisijos.
VEIDAS: Kodėl tų klausimų aiškintis nebandė Seimo Audito komitetas ir Antikorupcijos komisija?
A.B.: Į kai kuriuos raštus atsakyta, kad tai – konfidenciali informacija, kurios esą negalima teikti. O laikinajai tyrimo komisijai suteikta teisė gauti visą informaciją, taip pat ir konfidencialią. Beje, informaciją teikiantis asmuo pasirašo, kad kalbės tiesą, priešingu atveju jam grės baudžiamoji atsakomybė.
VEIDAS: Piktinatės, kad neįmanoma gauti informacijos apie „Snoro“ banko nuostolį ir faktinę padėtį. Ar tai tiesa ir kokios informacijos gauti Jums nepavyko?
A.B.: Uždarame Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje buvo pateikti apytiksliai skaičiai. Lietuvos banko valdybos pirmininkas, paprašytas atsakyti į tuos pačius klausimus, pateikė jau kitokius skaičius. Trečią kartą skaičiai vėl ėmė kisti. Neturime atsakymo, kodėl iš pradžių pasirinktas kelias nacionalizuoti banką, o vėliau – skelbti bankrotą. Šiuo metu visuomenei nėra aišku, kiek procedūros būtų kainavusios einant nacionalizavimo keliu ir kiek kainuos vykdant bankroto procedūrą.
VEIDAS: Valdančioji dauguma Jus kaltina atstovaujant Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko interesams. Kaip atremtumėte šiuos kaltinimus?
A.B.: Tai melas, šmeižtas ir valdančiųjų sąmokslo teorija, kad niekas nedrįstų atstovauti asmenims, norintiems išgirsti tiesą. Aš asmeniškai nepažįstu nei V.Antonovo, nei R.Baranausko. Man gėda klausytis mūsų ministro pirmininko žodžių, kai bandoma suformuoti neigiamą nuomonę apie žmones, bandančius atstovauti visuomenei.
VEIDAS: Ar nebijote, kad iš abiejų pusių plūstantys kaltinimai sugriaus pasitikėjimą Lietuvos banku, bankų sistema ir apskritai visuomenėje sukels sumaištį?
A.B.: Bankų sistemai tai atsiliepia neigiamai. Pirmiausia todėl, kad politikai į daugelį klausimų atsakyti negali. O negali todėl, kad nežino.
VEIDAS: Galbūt tiksliau į tuos klausimus atsakytų prokuratūra?
A.B.: Gerai, tegu prokuratūra ir atsako. Bet jei daromi pažeidimai ir mes juos leisime toliau daryti tam tikrai kategorijai žmonių, tai kur mes einame?
VEIDAS: Ar vis dar neatsiimate kaltinimų Seimo pirmininkės šeimai dėl neteisėtų finansinių operacijų jau po bankroto procedūros paskelbimo?
A.B.: Pirma, aš niekur viešai nekalbėjau apie Seimo pirmininkę ir jos sūnų. Buvo pasakyta, kad gal valdančiųjų daugumos nariai, bijodami, jog nebūtų atskleisti tam tikri negeri faktai, bando neleisti sukurti komisijos. Gavęs informaciją, aš su ja nebėgau į viešumą. Paprašiau Lietuvos banko valdybos nario, kad jis tai paaiškintų. Kai po dviejų dienų jam paskambinau, atsakymo negavau. Buvau apsisprendęs šį dokumentą perduoti laikinajai tyrimo komisijai. Kadangi ji nebuvo sudaryta, penktadienį parašiau raštą Generalinei prokuratūrai, kad ši atliktų tyrimą. Ši informacija vėliau greitai buvo paskleista, nes ją jau žinojo banko atstovai, kai kurie teisininkai.
VEIDAS: Koks kreipimosi į prokuratūrą turinys?
A.B.: Ar nebuvo pažeisti LR įstatymai pradėjus bankroto procedūrą, ar bankroto administratorius užtikrintai vykdė banko priežiūrą ir neviršijo savo įgaliojimų dėl paminėto fakto.
VEIDAS: Įvertinkite valdančiosios daugumos veiklą ne tik šios istorijos požiūriu, bet apskritai per visą šią Seimo kadenciją pagal dešimtbalę sistemą.
A.B.: Vertinu trejetu.

Socialdemokratai teigia pritariantys nekilnojamojo turto apmokestinimui ir prabangos mokesčiams, tačiau siūlo šių projektų svarstymą nukelti į Seimo pavasario sesiją.

Tokią poziciją socialdemokratai išdėstė partijos tarybos šeštadienį priimtoje rezoliucijoje. Pasak LSDP vadovo Algirdo Butkevičiaus, šiuo metu valdančiųjų inicijuoti prabangos ir brangaus nekilnojamojo turto mokesčių projektai „paruošti neatsakingai, neapgalvoti, sukeltų bereikalingas diskusijas, kiltų daug neaiškumų dėl mokesčių administravimo, turto vertės apskaičiavimo“.

Anot A.Butkevičiaus, jo pavaduotojas partijoje parlamentaras Vytenis Andriukaitis parašą po minėtais projektais buvo padėjęs nepasitaręs su partijos kolegomis, neįsigilinęs į siūlomus projektus. Po diskusijų partijoje nuspręsta projektams nepritarti, iki pavasario parengti savus projektus.

„Mes pritariame nekilnojamojo turto ir prabangos mokesčiams, tačiau jie turi būti gerokai patobulinti ir Seimą pasiekti pavasario sesijoje“, – sakė A.Butkevičius.

Seime yra užregistruotas V.Matuzo vadovaujamos darbo grupės pasiūlymas apmokestinti brangų nekilnojamąjį turtą, gyventojų gaunamas palūkanas už vertybinius popierius, žmonių suteiktas paskolas ir bankuose laikomus indėlius, taip pat jachtas, lėktuvus, naujus galingus automobilius. Tikimasi, kad tokiu būdu į valstybės biudžetą papildomai būtų surinkta iki 100 mln. litų.

Didesnės nei 1 mln. litų vertės nekilnojamąjį turtą siūloma apmokestinti 1 proc. mokesčiu, didesnės nei 200 litų per metus palūkanos už vertybinius popierius, bankuose laikomus indėlius ir suteiktas paskolas – 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu.

Rodos, tauta nesnaudžia: 2011 m. spalio 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko konferencija, kurios tema ,,Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo”. Kelios pastabos. Salėje matėsi apie 20 – 25 proc. tuščių vietų. Bet ne tai buvo blogiausia.

Pirmą kartą realiai susidūriau su esama demografine situacija Lietuvoje: jauniausias ir vienintelis susirinkimo dalyvis – studentų atstovas, buvo gal 25-ių. Bet ir tas po pertraukos, švelniai tariant, nusiplovė. Todėl susirinkime jaunimo daliai atstovavo penktą – šeštą dešimtmetį įpusėję dalyviai. Akivaizdu, jog kiti buvo dar garbesnio amžiaus… Deja, Lietuva tampa senų žmonių valstybe.

Buvo daug kalbų, pateikta daug Lietuvą graužiančių blogybių apibūdinimų, bet realių pasiūlymų, kaip visuomenė galėtų įtakoti politikus ir partijas artėjančiuose Seimo rinkimuose taip ir nesulaukiau. A.Matulevičius kvietė visuomenininkus vienytis. Politologas A.Kulakauskas ragino pasirašyti su seiminėmis partijomis Nacionalinį susitarimą, aiškindamas, kad visos jos atstovautų visą politinį spektrą nuo kairės ligi dešinės. Klausiau ir galvojau: kuri iš seiminių partijų yra kairės pakraipos, o kuri dešinės, jeigu, kaip tą tvirtina tie patys politologai, visos jos neatstovauja jokiai ideologijai ir visos iki paskutinio savo kūno sandaros kauliuko yra vieno politinio veido? Prasmingi buvo profesorių R.Lazutkos (Gerovės valstybės tema) ir J.Jasaičio (reformas valstybėje būtina pradėti nuo savivaldos) pranešimai. Tikrą furorą diskusijų metu salėje sukėlė ekonomistė A.Maldeikienė, emocingoje kalboje pareiškusi, kad Lietuvos valstybė sunkiai ir nepagydomai serga ir ją tiesiogine prasme prarandame. Prarandame dėl neatsakingų politikų, klanų interesų ir tingių bei abejingų šios valstybės gyventojų. Sunku nesutikti su šia nuomone.

Bet vis tiek esu idealistas ir tikiu, kad išeitis yra. Tikrai manau, jog net ir ši visuomenė gali padaryti teigiamą įtaką partinei sistemai. Jau ne kartą turėjom progos įsitikinti, kad partijomis pasitikėti negalima: savo rinkimų programose jos prirašydavo daug pažadų ir tuo „papirkdavo“ rinkėjus. Tačiau, kai ateidavo į valdžią, jos savo pažadus pamiršdavo arba kadencijos pabaigoje teisindavosi, kad koalicijos partneriai valdžioje neleido įvykdyti vieno ar kito pažado. Taip vyko ir taip vyksta rinkimai po rinkimų, o mes – rinkėjai vis lipame ir lipame ant to paties grėblio.

Matyt, taip bus tol, kol programas rašys pačios partijos. Todėl siūlyčiau, kad Nacionalinio susitarimo tekstą dėl pačių pagrindinių tautos siekių parengtų ne partijos, o visuomenės Taryba arba jos Atstovybė (ją galėtų sudaryti po vieną atstovą iš kiekvienos nacionaliniu mastu veikiančios visuomeninės organizacijos, pareiškusios norą deleguoti į ją savo atstovą). Parengusi Nacionalinio susitarimo tekstą (tai galėtų būti 10-12 punktų būtiniausių reikalavimų politinėms partijoms sąrašas), Atstovybė pakviestų visas politines partijas pasirašyti jį, o rinkėjai būtų skatinami balsuoti tik už tas partijas, kurios pakluso tautos valiai ir pasirašė Nacionalinį susitarimą.

Manau, svarbu suvokti, jog žmones buria ne pats judėjimas, o šio judėjimo deklaruojama patraukli idėja. Todėl žmonių skaičius pradžioje neturi didelės reikšmės. Todėl žymiai didesnę pridėtinę vertę toks visuomenės susirinkimas turėtų tuo atveju, jeigu jame būtų pradėti formuluoti ir diskutuoti politinėms partijoms keliami reikalavimai.

Kokie? Pavyzdžiui, progresinių mokesčių ir nekilnojamo turto mokesčių įstatymų priėmimas, siekiamo tikslo – Gerovės valstybės kūrimo įtvirtinimas Konstitucijoje, Referendumo įstatymo, įtraukiančio į valstybės valdymą ir eilinius piliečius, pataisos ir kiti klausimai (apie tai rašiau savo straipsnyje „Ar iš tiesų niekas nepasikeis 2012 m. Seimo rinkimuose?“, todėl nesikartosiu).

Šį straipsnį paskatino parašyti po to sekę įvykiai Lietuvoje. Sekmadienį Lietuva neteko Nepriklausomybės akto signataro, didžiausios Lietuvos verslo žvaigždės, Lietuvos Pramoninkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio. Ne vien pinigas valdė šį žmogų – jam rūpėjo ir Lietuva, ir jos ateitis. Tai nebuvo apspangęs liberalas, o visais atvejais subalansuota asmenybė, turinti aiškią nuostatą verslo ir jo atsakomybės prieš valstybę bei žmones klausimais. Tai didelė netektis mums visiems. Manau, jog dabar bus dedama dar daugiau pastangų, siekiant išvėdinti, t.y. liberalizuoti Darbo kodeksą, ištrinant iš jo paskutinius civilizuoto pasaulio vertybių likučius Lietuvos darbo santykių srityje.

Pirmadienio diskusija, surengta „Žinių radijuje“ Darbo kodekso liberalizavimo tema, tą patvirtina. Pagaliau darbdavių pusę atstovavęs Investuotojų forumas suformulavo poziciją – „norime, kad viskas būtų kaip Amerikoje“. Dabar bent aišku: darbdaviai socialinės Europos viduryje stato liberalią Ameriką. Keista pozicija, nes Investuotojų forume bent kol kas dominavo investuotojai iš ES ir Skandinavijos šalių. Ar tai yra tikroji jų pozicija? Tiesiog nesitiki, kad jie verčia šio forumo Vykdančiąją direktorę propaguoti daugiau Azijos regione susiklosčiusius santykius darbo srityje.

Stebina ir Darbo partijos bylos tyrimo eiga ir valstybės pozicija jos atžvilgiu. Dabar Darbo partijos lyderis „moko“ kitų partijų vadovus kaip reikia elgtis, jeigu tave sugavo vagiant: senaties terminas nurašys viską. Keista, bet VRK vadovas savotiškai padeda Darbo partijai „laimėti“ bylą. Kaip? O gi ir toliau finansuodamas iš valstybės biudžeto šią partiją, tarsi nieko nebūtų įvykę. Neteisėto finansavimo įtarimo šešėlis turėtų būti pakankamas pagrindas laikinai sustabdyti (o ne atimti) valstybinį finansavimą bet kuriai politinei jėgai. Tuo nepatenkintos partijos vadovui p.Vaigauskas galėtų pasakyti: „atneši teismo sprendimą, kad esi nekaltas, tuojau pat atgausi partijai skirtas lėšas“. Esant tokiai valstybės pozicijai Darbo partijos byla jau seniai būtų išspręsta, nes pats Viktoras lakstytų paskui teisėjus. Pagalvokime: kas būtų, jeigu Darbo partijos vietoje būtų neparlamentinė partija? Ar kam kyla abejonės dėl dvigubų standartų?

Pirmadienį pasistūmėta ir partijų finansavimo klausimu. Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas apkaltino neparlamentines partijas tuo, kad pastarosios savo veiklai gauna finansavimą iš kitų šalių (suprask – per legaliai Lietuvoje veikiančius ūkinius subjektus). Juokingas argumentas, tarsi seiminės partijos iš tokių ūkinių subjektų negautų paramos? O gal tai kaip tik ir rodo, jog dabartinė partijų veiklos finansavimo sukurta sistema yra ydinga? Po to, kai buvo paviešinta, kad partijų rėmėjai už paaukotas partijoms lėšas (24 mln.Lt) atsiima „tik“ 20 milijardų per viešuosius pirkimus, nenorom kyla klausimas: tai kurios partijos pavojingesnės valstybei? Kiek dar laiko reikia politikams, jog suvoktų, kad partijų finansavimo įstatymas visų pirma pažeidžia teisingos politinės konkurencijos sąlygas ir kelia grėsmę valstybei bei jos gyvybingumui.

Net ir Prezidentės šiuo klausimu Seimui pateiktos pataisos yra pavojingos demokratiniam šalies vystymuisi. Jos yra nepakankamos, nes nepaliečia partijų finansavimo iš valstybės biudžeto tvarkos atnaujinimo ir užtikrina finansavimą tik seiminėms partijoms. Tokiomis pataisomis Prezidentė skatina įtvirtinti Lietuvoje politinę sistemą pagal amerikietiškąjį pavyzdį – dvipartinę sistemą. Ir vėl, neturėdami aiškios valstybės vizijos, statome amerikas?

Jeigu mūsų valstybę palyginsim su medžiu, tai šiandien šis medis yra pusiau sudžiūvęs – pažeistos jo šaknys, kamienas ir šakos. Tauta – tarsi vanduo, suteikia medžiui gyvybę ir užtikrina jo ilgaamžiškumą. Du dešimtmečius savo medį (valstybę) laikėme sausros sąlygomis (nušalinome tautą nuo valstybės valdymo, politikai ignoravo tautos siekius), todėl dalis vandens (tautos) šiandieną girdo kitus, žymiai stipresnius kaimyninius medžius. O ar įsisąmoniname, kad sukultūrintam parke pirmiausiai pjaunami paliegę medžiai? Ko galima laukti toliau: ES subyrėjimo ir naujos Eurazijos saulės? Negi esame tauta, kuriai laikas ir aplinkybės ištrynė valstybingumo genus, kad elgsimės tarsi vaikai, kuriems tėvų ir senelių padovanotas žaislas (valstybė) jau atsibodo ir metame jį į tamsiausią kertę?

Pašalinkim nudžiūvusias šaknis, apgenėkime tokias pat šakas, duokim medžiui pakankamai vandens ir nurinkime medį graužiančius parazitus. Atgaivinkime tai, ką patys sąmoningai ir nesąmoningai sunaikinome