Jaunų bedarbių per šiuos metus sumažėjo trečdaliu. Taikliai taikant aktyvias priemones auga ne tik jaunimo, bet ir bendras užimtumo lygis.

Rugsėjo 1 d. darbo biržose buvo registruota 30,4 tūkst. jaunų bedarbių iki 29 metų amžiaus (pernai atitinkamu laikotarpiu šis skaičius siekė 41,9 tūkst.). Per aštuonis šių metų mėnesius įdarbinta 44,2 tūkst., o į aktyvios užimtumo politikos priemones nusiųsta 14,4 tūkst. jaunų bedarbių.

Lietuva viena pirmųjų Europos Sąjungoje, nelaukdama galutinių dokumentų, pradėjo įgyvendinti Europos Komisijos jaunimo garantijų iniciatyvą. Ja siekiama visiems jaunuoliams iki 29 metų amžiaus per keturių mėnesių laikotarpį nuo darbo netekimo arba formaliojo mokymosi užbaigimo suteikti galimybę gauti gerą pasiūlymą dirbti ar toliau mokytis, įskaitant pameistrystės formą, atlikti praktiką arba stažuotę.

Prie šios iniciatyvos įgyvendinimo svariai prisideda trys Lietuvos darbo biržos įgyvendinami projektai. Vienas jų – „Pasitikėk savimi“ – skirtas niekur nedirbantiems, nesimokantiems, jokioje veikloje nedalyvaujantiems ir socialinių įgūdžių stokojantiems 16–25 metų jaunuoliams, ugdo jų kompetencijas ir padeda pasirengti darbo rinkai. Per aštuonis šių metų mėnesius projekto veiklose dalyvavo beveik 1,7 tūkst. jaunuolių. Kitas – „Pagalba įsidarbinant“ – apima įdarbinimą subsidijuojant bei darbo įgūdžių įgijimo rėmimą. Pasinaudojant šio projekto teikiamomis galimybėmis sausio–rugpjūčio mėnesiais projekto veiklose dalyvavo beveik 1,6 tūkst. jaunuolių. Projekte „Išlik darbo rinkoje“ įgyvendinamos įdarbinimo subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimo bei darbo rotacijos priemonės. Per aštuonis šių metų mėnesius projekto veiklose dalyvavo daugiau nei 4,4 tūkst. jaunuolių.

Be to, siekiant ir toliau didinti jaunimo užimtumą nuolat plečiamas jaunimo darbo centrų tinklas. Šiuo metu Lietuvoje veikia 23 jaunimo darbo centrai, pagalbą teikiantys darbo ieškantiems ir profesinę karjerą planuojantiems jaunuoliams bei bendradarbiaujantys su darbdaviais, siekiančiais įdarbinti jaunus asmenis. Dar penki iki metų pabaigos duris atvers Druskininkuose, Jurbarke, Plungėje, Šilalėje ir Jonavoje. Numatoma, kad ateityje jaunimo darbo centrai veiks kiekvienoje šalies savivaldybėje.

Nemenka paspirtimi gerinant jaunimo užimtumo padėtį tapo ir prieš dvejus metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuota priemonė „Parama pirmajam darbui“, kai įmonei, nusprendusiai įdarbinti patirties neturinčius jaunus žmones, kompensuojama dalis jaunuolio darbo užmokesčio. Tokiu būdu daugiau kaip dviejuose tūkstančiuose šalies įmonių įdarbinta beveik 11 tūkst. jaunuolių.

Užimtumo padėtis šalyje gerėja

Gerėja ir bendra užimtumo padėtis šalyje. Tarp 15–64 amžiaus gyventojų pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos statistikos departamentas užfiksavo 64,2 proc. užimtumą – beveik dviem procentiniais punktais didesnį nei 2013-aisiais. Lietuvos darbo biržos duomenys šią tendenciją patvirtina. Šių metų rugsėjo 1 d. bedarbių skaičius sudarė 8,9 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų – tai 1,5 proc. punkto mažiau nei pernai analogišku laikotarpiu ir 2,2 proc. punkto mažiau nei užpernai.

• Jaunimo garantijos yra Europos Komisijos iniciatyva, jai 2014–2020 m. laikotarpiu Europos Sąjungos šalyse numatyta skirti iki 6 mlrd. eurų. Mūsų šalyje iš Europos Sąjungos jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšų 2014–2020 m. skirta 109 mln. lt, ne mažesnė suma 2014–2020 m. bus skirta ir iš Europos socialinio fondo lėšų.

• Tikimės, kad per metus pavyks įdarbinti ir į veiklas įtraukti apie 80 tūkst. jaunuolių iki 29 metų amžiaus.

• 14 ministerijų, verslo, darbdavių, darbuotojų bei jaunimo organizacijų dirbs išvien priartinant švietimo sistemą prie darbo rinkos poreikių ir skatinant jaunuolių integraciją į ją.

Vaikams ir jaunimui – pagalba turiningai leisti laisvalaikį

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kasmet skiria lėšų vaikų dienos centrams, kad vaikai iš nepasiturinčių šeimų skirtinguose regionuose turėtų kur saugiai leisti laisvalaikį. Dienos centruose vaikai gali užsiimti saviraiška, kūrybine, sporto veikla, gauti maitinimą, yra mokomi higienos įgūdžių, savarankiškos veiklos. Kadangi vaiko gyvenimas daugiausia priklauso nuo šeimos, dažnai teikiama pagalba ir joms.

Vaikų dienos centrus kuria savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės. 2014-aisiais ministerija finansuoja 220 vaikų dienos centrų visose Lietuvos savivaldybėse. Jų veiklai finansuoti skirta beveik 8,2 mln. Lt.

Į vaikų dienos centrus vaikai gali eiti iki 18 metų, tačiau suprantama, kad vyresniems atsiranda kitų interesų, jie nori savarankiškai ugdyti savo sugebėjimus, įgūdžius. Taip pat kyla nerandančių vietos savirealizacijai jaunuolių problema. Tam pradėti steigti atvirieji jaunimo centrai ar atvirosios erdvės. Šiose erdvėse jaunuoliai gali save realizuoti, čia laukiami visi, kurie nepritampa kitose įstaigose ar tų įstaigų organizuojamos veiklos jiems nėra patrauklios. Čia jie gali kurti filmus, savo projektus, meistrauti, muzikuoti, sportuoti ar paprasčiausiai bendrauti su bendraminčiais.

Veiklos centruose ir erdvėse yra nemokamos, taip suteikiant galimybę įsitraukti visiems to norintiems.

Šiuo metu įvairiose Lietuvos savivaldybėse veikia 22 atvirieji jaunimo centrai ir 111 atvirųjų jaunimo erdvių, kur gali lankytis visi jaunuoliai, nepaisant šeimoje gaunamų pajamų. Tikimasi, kad per artimiausius porą metų visose savivaldybėse veiks atvirosios erdvės ar centrai ir jaunuoliai turės daugiau galimybių rinktis veiklas, jas inicijuoti, savanoriauti.

Prioritetas – Lietuvos gyventojų socialinė gerovė

Kiekvienas Lietuvos gyventojas, kad ir kur jis gyventų – Vilniuje, Tauragėje ar Pakruojo rajone, turi gauti savalaikes ir kokybiškas socialinės rūpybos, įdarbinimo ar kitokios socialinės paramos paslaugas.

Algimanta Pabedinskienė

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė

Esu įsitikinusi, kad to pasiekti galime tik per tikslines investicijas į regionus ir socialinių paslaugų plėtrą juose.

Įgyvendiname ne vieną bandomąjį projektą, kuriuo įvairias paslaugas artiname prie regiono gyventojų, lengvindami jiems šeimyninius rūpesčius: daugiau nei trečdalyje savivaldybių jau vyksta integralios pagalbos namuose projektas; kiekvienoje savivaldybėje veikia vaikų dienos centrai, daugelyje yra jaunimo centrai ir erdvės, kurių veiklas finansuoja ministerija. Iki spalio 1 d. sutarsime su savivaldybėmis, kuriose bus įgyvendinta globos struktūrinė ir paslaugų teikimo pertvarka. Seimui svarstyti pateikėme socialinio būsto nuomos ar išsipirkimo galimybių įtvirtinimą.

Įsiklausome į skaudžiausias regionų gyventojų problemas ir jas sprendžiame.

Ypatingą dėmesį skiriame užimtumo didinimui. Regionai aktyviai naudojasi vietinio užimtumo, viešųjų darbų, ilgalaikių bedarbių įdarbinimo rėmimo programomis. Per šių metų sausio–rugpjūčio mėnesius įdarbinta 120 tūkst. asmenų.

Esame bene pirmieji Europos Sąjungoje, nelaukdami galutinių biurokratinių procedūrų pradėję naujas jaunimo užimtumo didinimo priemones: steigiame jaunimo darbo centrus, kuriuose jauni žmonės sulaukia ne tik patarimų dėl įsidarbinimo, bet ir psichologų konsultacijų, kaip neprarasti motyvacijos ir ieškoti savo gyvenimo kelio. Taip pat subsidijuojame jauno žmogaus darbo vietą, finansuojame jo verslo kūrimą, suteikdami beprocentį kreditą, ir t.t.

Drąsiai galiu teigti, kad pusantrų metų ministro poste praėjo ne veltui – pirmieji projektai, lėšos regionus jau pasiekė, ir jų tik daugės. Atėjo laikas bet kurios savivaldybės gyventojui užtikrinti patikimą, prieinamą ir kokybišką socialinę apsaugą.

ERPF SF kuriame_LT_ateiti_CMYK-01 Manto

Daugybė Lietuvos įmonių save vadina socialiai atsakingomis, nors iš tiesų socialiai atsakingų įmonių mūsų šalyje tik kelios dešimtys.

Pastaraisiais metais įmonių socialinei atsakomybei (ĮSA) pasaulyje skiriama vis daugiau dėmesio, ji vis dažniau patenka tiek į ES, tiek į Jungtinių tautų organizacijos (JTO) darbotvarkes. Lietuvoje ĮSA taip pat populiarėja, tačiau verslas tai labiau suvokia kaip neblogą viešųjų ryšių priemonę, o ne kaip tikrą įsipareigojimą.
Iš tiesų vieno bendro ĮSA apibrėžimo nėra, tad įvairiose šalyse akcentai sudėliojami skirtingai. Galima išskirti nebent dažniausius: saugią, ekologiškai švarią aplinką, stiprią socialinę sanglaudą, skaidrią, etišką verslo praktiką bei išlaikomą įmonių konkurencingumą, nekenkiantį su verslu susijusioms grupėms. Europos Komisija taip pat nepateikia tikslaus apibrėžimo: “Tai kai užsiimdamos kasdienine verslo veikla bendrovės socialinėje ir aplinkos srityse savanoriškai siekia didesnių tikslų nei nustatytieji pagal teisės aktus bei gali apimti įvairias sritis”.
Kiek aiškiau įmonių socialinę atsakomybę apibrėžia Archie B.Carroll 4 dalių piramidės modelis, išskiriantis verslo ekonominius, teisinius, etinius bei labdaros, filantropijos įsipareigojimus. Ekonominiai orientuoti į tai, kad akcininkai gautų pakankamą investicinę grąžą, darbuotojams būtų užtikrintos tinkamos darbo sąlygos bei atlyginimas, o klientai gautų geros kokybės produktus ar paslaugas už pagrįstą kainą. Toliau sekantys teisiniai įsipareigojimai nurodo laikytis įstatymų ir “žaidimo taisyklių”, etiniai – kalba apie teisingą elgesį, nekenkiantį aplinkai ir visuomenei, o piramidės mažiausią dalį užima socialiai atsakingo verslo pareiga prisidėti prie bendruomenės, kurioje veikia, reikalų ir gerovės kėlimo.
Beje, čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad net ir socialiai atsakingo verslo prioritetas yra siekti kuo didesnio pelno.

Kiek realybė skiriasi nuo ataskaitų

Kaip pastebi darnios plėtros vystymo ekspertas Liudas Jurkonis, ribų socialinės atsakomybės principų taikymui nėra, tad ir įvertinti, kada įmonė pasiekia „tikrai atsakingo verslo“ lygmenį, sudėtinga.
Būtent tai ir leidžia daugeliui Lietuvos įmonių save afišuoti socialiai atsakingomis. “Kadangi įmonių socialinės atsakomybės sąvoka daugiaaspektė, jos platumas sukelia sunkumų suvokiant kas tai iš tikro yra”, – komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakingos už ĮSA veiklą Lietuvoje, specialistė Jelena Polijančuk.
Žvelgiant formaliai, Lietuvoje veikiantis nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas (NAVĮT) vienija per 130 narių. Visgi ir šio skaičiaus pagrįstumas kelia abejonių. Kad įmonė taptų NAVĮT, o kartu ir JT Pasaulinio susitarimo tinklo (Global Compact) nare, ji turi pateikti paraišką, ją apsvarsto NAVĮT ir nusiunčia į JT Pasaulinio susitarimo būstinę Niujorke. Tada, jei pasirodo, jog įmonė atitinka dešimtį miglotų Pasaulinio susitarimo atsakingo verslo principų, ji tampa nare. O tuomet telieka kas tam tikrą laikotarpį teikti socialinės atsakomybės ataskaitas. Bėda ta, kad niekas netikrina, kiek tos ataskaitos skiriasi nuo realybės.
“Įmonių socialinės atsakomybės vertinimas dažniausiai vyksta iš popierių ir giluminės analizės pagal visus parametrus nėra”, – sako Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.
Pasirodo, Lietuvoje nebuvo nė vienos įmonės, išbrauktos iš NAVĮT sąrašo, nors buvo nuskambėję ir gana skandalingų istorijų. Pavyzdžiui, NAVĮT vadovavęs skandinavų bankas “Swedbank” nuolat selbiasi esantis socialiai atsakinga įmonė, tačiau per krizę jo elgesys su socialine atsakomybe prasilenkė šviesmečiais.
“Jų santykiai su klientais tiesiog amoralūs. Turime daug pavyzdžių, kai iki ekonominio sunkmečio šis bankas, turėdamas labai gerus klientus, lengva ranka dalino jiems paskolas, tačiau atėjus sunkmečiui ėmė žiūrėti tik savo interesų ir stengėsi maksimaliai išnaudoti savo buvusius partnerius, klientus. Dėl to daug įmonių bankrutavo”, – teigia D.Arlauskas.
Svarbu ir tai, kad šio banko pavadinimas figūravo istorijoje dėl kartelinių didžiųjų šalies bankų susitarimų, kuomet nepagrįstai ribotos konkurentų galimybės veikti grynųjų pinigų tvarkymo bei inkasavimo paslaugų rinkose. Tada “Swedbank” po Konkurencijos tarybos tyrimo buvo paskirta daugiau 14 mln. Lt. bauda, o tuo tarpu kitam taip pat NAVĮT sąraše esančiam šios istorijos dalyviui “SEB” – beveik 25 mln. Lt.
“Man nepatinka, kad Lietuvoje ištraukiamas koks nors vienas aspektėlis ir iš jo jau sprendžiama apie įmonės socialinę atsakomybę – aš žiūrėčiau į tai charakterizuojančių aspektų visumą ir tokį statusą suteikčiau tik toms įmonėms, kurios ne vienoje, o visose veiklos srityse elgiasi iš tiesų socialiai atsakingai”, – pažymi D.Arlauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje įmonės dažniausiai konkuruoja dėl kainų, kartais – dėl kokybės, bet mažai – dėl reputacijos ar socialinės atsakomybės.

Norėdamos sukurti gerovės valstybę, šalys renkasi darnaus vystymosi kelią. Siekiant darnaus vystymosi vis svarbesniu instrumentu tampa įmonių socialinė atsakomybė. Šiuo metu Lietuvoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Nacionaliniam atsakingo verslo tinklui priklauso 130 įmonių ir organizacijų. Tačiau ne visos šio tinklo narės priklauso “Global Compact”, dažniausiai dėl to, kad yra mažos arba jos yra užsienio įmonės, kurių narystė įskaitoma korporatyviniu lygiu. Taigi paties “Global Compact” duomenimis, jam šiuo metu priklauso 87 Lietuvos organizacijos. Tarp tinklo narių esama finansų, telekomunikacijų, pramonės, konsultacijų ir kitiems sektoriams atstovaujančių įmonių, asociacijų, profesinių sąjungų ir akademinių institucijų.
Viešai pateikiama informacija apie įmonės socialinę atsakomybę padeda užsitarnauti didesnį pasitikėjimą, sukurti patrauklaus ir patikimo darbdavio įvaizdį. Socialiai atsakinga įmonė gali tikėtis, kad joje norės dirbti geriausi darbuotojai, taip pat jai pavyks ne tik pritraukti, bet ir išlaikyti personalą. Tokių įmonių rengiamos socialinės atsakomybės ataskaitos padeda įmonėms gerinti ir santykius su valdžios atstovais bei sudaro palankesnę terpę derėtis dėl leidimų, licencijų, spręsti kitus verslo klausimus. Bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis vertinamas kaip įmonių atvirumo, noro išklausyti bei atsižvelgti į visuomenės nuomonę ir poreikius išraiška.
Lietuvos Vyriausybės nuomone, kuri pateikta 2010 m. patvirtintoje Nacionalinės įmonių socialinės atsakomybės plėtros 2009–2013 m. programoje, įmonių socialinės atsakomybės plėtrą Lietuvoje stabdo gyventojų pilietinio aktyvumo stoka, nepakankamai stiprios profesinės sąjungos ir kitos nevyriausybinės organizacijos. O įmonių socialinė atsakomybės plėtra priklauso nuo bendro visuomenės išprusimo ir žmonių pajamų. Jei didelė dalis gyventojų skursta, o vidurinė klasė nyksta, žmonės turi mažiau pinigų, jie priversti taupyti ir ima dominuoti tokie kriterijai, kaip prekės ar paslaugos kaina. Mokėti daugiau už socialiai atsakingų įmonių produkciją žmonės gali tik turėdami didesnes finansines galimybes. Verslo aplinkoje susidariusi nuomonė, kad įmonių socialinė atsakomybė – brangus procesas, neduodantis realios naudos. Lietuvoje įmonės dažniausiai konkuruoja dėl kainų, kartais – dėl kokybės, bet mažai – dėl reputacijos ar socialinės atsakomybės.
Nacionalinės įmonių socialinės atsakomybės plėtros 2009–2013 m. programos ir jos įgyvendinimo 2009–2011 m. priemonių plano strateginis tikslas – sudaryti sąlygas plėtoti įmonių socialinę atsakomybę ir skatinti įmones diegti socialinės atsakomybės principus. Programoje nustatyti šie tikslai: kurti teisinę ir institucinę aplinką, palankią įmonių socialinei atsakomybei plėtoti, bei skatinti geresnį įmonių socialinės atsakomybės suvokimą, socialinį ir aplinkosauginį sąmoningumą bei didinti įmonių ir suinteresuotų šalių kompetenciją įmonių socialinės atsakomybės klausimais.
Tačiau šitos priemonės bei numatyti 4670 tūkst. Lt iš Europos socialinio fondo tikrai nepaskatins įmonių socialinės atsakomybės plėtros, nes daugelis Lietuvos įmonių dėl per didelės mokesčių naštos vos gali išgyventi, o augantis šešėlinis verslas dar labiau mažina ne šešėlyje dirbančių įmonių konkurencingumą, todėl Vyriausybė, užuot kūrusi formalias bei imitacines programas ir švaisčiusi lėšas, turėtų gerinti verslo sąlygas ir mažinti mokesčių naštą Lietuvos įmonėms.
Lietuvoje vis dar toleruojamas mokesčių vengimas, kontrabanda ir korupcija, o tai savo ruožtu sudaro palankias sąlygas šešėliniam verslui. Iš tiesų Lietuvoje būtina didinti mokesčių mokėtojų skaičių ne tik kovojant su šešėlinio verslo pasekmėmis ir ribojant atsiskaitymus grynaisiais pinigais, griežtai baudžiant ne tik darbdavius, bet ir nelegaliai dirbančius darbuotojus, įvedant visuotinį pajamų deklaravimą ir panašiai, bet visų pirma likviduojant šešėlinio verslo priežastis. Mažinimas mokesčių naštos verslui bei įvairių biurokratinių kliūčių verslo plėtrai gali būti daug veiksmingesnė priemonė už visas kovos su šešėlinio verslo pasekmėmis priemones.
Daugelis ES šalių narių skatina įmonių socialinę atsakomybę, pasitelkdamos viešuosius pirkimus bei investavimo politiką, todėl, užuot skyrusi lėšų gyventojų sąmoningumo didinimui ir įmonių švietimui, Lietuvos Vyriausybė visų pirma turėtų pasirūpinti mokesčių naštos atsakingam verslui mažinimu bei viešųjų pirkimų ir investavimo politikos tobulinimu, integruojant įmonių socialinės atsakomybės kriterijus.

Kodėl trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, nors socialinei apsaugai skiriame per 40 proc. visų šalies išlaidų, o valstybės socialiai remiamas kone kas dešimtas valstybės pilietis?

Dosniausia ir neefektyviausia – taip vertinti Lietuvos socialinę apsaugą verčia du tarpusavyje nesusieinantys skaičiai: neseniai paskelbtais Eurostato duomenimis, 2011 m. net 33,4 proc. Lietuvos gyventojų buvo ties skurdo riba, nors net 40,1 proc. visų valstybės išlaidų (be ES lėšų) skiriame socialinei apsaugai. Daugiau skurdžiai gyvenančiųjų yra tik Bulgarijoje, Rumunijoje ir Latvijoje, o mūsų šiauriniai broliai estai, kaip ir kitose srityse, jau priartėję prie ES vidurkio (Estijoje – 23,1, ES – 23,4 proc.).
Skurdo riba Lietuvoje buvo 691 Lt per mėnesį asmeniui, arba 1452 šeimai su dviem vaikais iki 14 metų. Esančiųjų ties skurdo riba netgi daugėja, nors pagal išlaidas socialinei apsaugai, skaičiuojant procentais nuo BVP, tarp baltijiečių pirmaujame: Eurostato duomenimis,  lietuviai skiria 21,3, estai – 19,2, latviai – mažiausiai ES, vos 16,8 proc. (ES vidurkis – 29,5 proc., dosniausi danai, skiriantys 33,4 proc.).
Tačiau privalu neužmiršti, kad „Sodros“ skola perkopė 10 mlrd. Lt. Vadinasi, socialinei apsaugai ne tik kad nueina arti pusės verslo ir gyventojų sumokėtų mokesčių, ir daugiausia tik ES lėšų dėka kiek daugiau investuojame į valstybės progresą, tačiau socialinei rūpybai visuomenė ne uždirba, o skolinasi ateities kartų sąskaita. Tačiau tai vis tiek žmonių iš skurdo neištraukia.
„Įvairių išmokų gavėjų skaičius Lietuvoje panašus kaip ir kitose šalyse, bet išmokos nedidelės. Jų administravimas atima daug lėšų, o išmokų gavėjams tie nedideli pinigai realios naudos atneša nedaug. O dalis išmokų mokama tiems, kam jos nepriklauso“, – Lietuvos socialinės apsaugos problemas vardija Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja dr. Vida Petrylaitė.

Kaip raikomas socialinės apsaugos pyragas
Kodėl tų 14,4 mlrd. Lt, šiemet tenkančių socialinei apsaugai, per mažai pagelbėti socialiai remtiniesiems, lengviau suprasti paskaičiavus, kad šiemet net apie 60 proc. šios sumos skirta pensijoms ir šios proporcijos tik didės. Statistikos departamentas, įvertinęs valstybės išlaidas daugybei skirtingų socialinių išmokų, dotacijų, kompensacijų ir pan. prieš porą metų socialinės apsaugos išlaidų pyrago proporcijas suskaičiavo taip: 41 proc. – su senatve susijusioms išmokoms bei paslaugoms, 26 proc. – ligos ir sveikatos priežiūrai, 11 proc. – šeimoms ir vaikams, 9 proc. – neįgaliesiems.
Tiesa, sąrašas įvairiausių piniginių socialinių išmokų toks komplikuotas, kad Valstybės kontrolė, pabandžiusi suskaičiuoti socialinės apsaugos priemones, kurioms panaudojamos valstybės lėšos, sustojo ties 51-u, ir tai porą atvejų  pridurdama „Kitos priemonės“ ar „Kiti su socialine apsauga susiję reikalai“.
O išlaidos piniginei socialinei paramai vaikus auginančioms šeimoms ir nepasiturintiems gyventojams sudaro vos apie 1,1 mlrd. Lt iš tų 14,4 mlrd. Lt, bet ji trupinama arti dešimtadaliui valstybės piliečių. Pavyzdžiui, išmokas vaikui pernai vidutiniškai gavo 107,1 tūkst. (18 proc.) vaikų, nemokamus pietus mokyklose – 128,5 tūkst. (33,2 proc.), o paramą mokinio reikmenims įsigyti – 118,3 tūkst. (30,6 proc.) mokinių. Socialinę pašalpą gavo 221,9 tūkst. asmenų (7,4 proc. visų Lietuvos gyventojų), o būsto šildymo išlaidų kompensacijas -198,8 tūkst. (6,6 proc. visų Lietuvos gyventojų). Nemažai gyventojų gavo po kelias skirtingas išmokas.
Teisininkė V.Petrylaitė pripažįsta, kad socialinį draudimą apimančius mokėjimus galima vadinti sistema, o socialinė parama nepasiturintiems net nėra sistema, nes ją sudaro labai daug elementų, kurie tarpusavyje mažai susiję ar net nesusiję. Bet taip yra ir kitose šalyse.
„Gyvenimas labai įvairus ir skirtingų socialinių grupių poreikiai bei problemos labai nevienodi. Pavyzdžiui, pensininkui gal reikia šildymo kompensacijos, bet jo pensijos pakanka, kad jam nereikėtų socialinės pašalpos. Šeimą, slaugančią neįgalųjį, reikia remti papildomai. Kaimo ūkiui nereikia padėti sumokėti už liftą ir t.t. Bandymas viską spręsti viena visuotine išmoka būtų konkrečiai netinkamas nė vienai iš paramos gavėjų grupių. Rusija kažkada bandė padaryti vadinamą “monetizacija lgot” ir patyrė fiasko“, – primena T.Medaiskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mažiausiai 20 tūkst. vaikų Lietuvoje niekados nėra matę savo tėvų einanančių į darbą, taigi ir patys dirbti ateityje neketina.

Trijų mergaičių mama 21 metų Jolita net pravėrusi burną klausosi, kaip vieno Aukštaitijos rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja uždariusi kabineto duris aiškina, kad nuo jos stipriai trenkia “natūraliu” – seniai neprausto kūno kvapu. Patyrusi specialistė Jolitai kantriai aiškina, kad ji, prieš eidama į bet kokią viešą įstaigą, o ir atsikėlusi ryte, turi pasikloti lovą, išsivalyti dantis, nusiplauti rankas, nusiprausti ne tik veidą, bet pasirūpinti viso kūno švara. “Manęs mama to niekada nemokė”, – nedrąsiai pasiteisina dabar jau pati trijų mažamečių mama.
Jolitos, kaip ir jos tėvų, iš kurių namų ji jau išėjo, šeima įrašyta į vadinamąjį socialinės rizikos šeimų sąrašą.
Už daugiau kaip šimto kilometrų, kitame Lietuvos regione, gyvenanti 22-ejų metų Diana nebesimoko nuo keturiolikos metų, niekur nedirba. Socialinės darbuotojos paklausta, ar ketina mokytis, mergina įžūliai atšauna: “Ne.”
– Tai gal ruošiatės darbintis? – į klientę žvelgdama tiriamu žvilgsniu klausia specialistė.
– O kam? – abejingai mesteli mergina, kurios tėvų šeimoje, įtrauktoje į socialinės rizikos šeimų sąrašą, auga dar keturi 4–17 metų amžiaus broliukai ir sesutės.
Ir nei Diana, nei jos sesės ir broliai per savo gyvenimą nėra matę tėvų skubančių į darbą. Jaunos merginos tėvai niekados gyvenime nėra dirbę jokio oficialaus darbo, išskyrus talkas pas kaimynus – per bulviakasį, šienapjūtę, daržų ravėjimo sezoną. Bet namie jie nieko nedirba – nei daržovių sėja, nei bulvių sodina, nei karvės laiko, tad gyvena iš pašalpų.
– Tai jūs bent atvažiuokite iki rajono centro su dokumentais, atsistokite į ieškančiųjų darbo eilę, parašykite prašymą socialinei pašalpai gauti, – į Dianą, ką tik išlindusią iš seniai skalbtų patalų tėvų namuose, vėl kreipiasi socialinė darbuotoja.
– O kam? Čia juk tavo darbas: jei atvažiavai pas mus, tai pati ir parašyk, nuvežk, aš neturiu iš ko nuvažiuoti, – atžariai rėžia mergina.
Pasirodo, Diana sunkiai moka rašyti. Tad socialinė darbuotoja diktuoja paraidžiui, kaip pildyti prašymą, ką rašyti.
Bet Diana žino, kad pašalpos jai priklauso. “Valdžia turi duoti”, – piktai išrėkia.
Dabar iš Vidurio Lietuvos persikelkime į Vakarų Lietuvą. Susipažįstame su verslininku, besiverčiančiu hidraulinių sistemų gamybos, montavimo ir prekybos verslu. “Darbo biržos padalinio vedėja, buvusi mano kaimynė, prašyte prašė įdarbinti aštuoniolikmetį vaikinuką iš socialinės rizikos šeimos. Girdi, jaunas vaikinas, sulaukęs pilnametystės, tėra baigęs šešias klases, nemoka jokio amato, neturi iš ko gyventi, tad gal galėčiau priimti bent nekvalifikuotiems darbams. Sutikau priimti bandomajam laikotarpiui… Ir jau netrukus pasigailėjau, – pasakoja verslininkas. – Darbe jis elgėsi kaip ufonautas. Nutarėme pasodinti jį į autokrautuvą. Taigi pakelia jis krovinį, vyrai laukia, skuba – reikia greitai pakrauti sunkvežimį ir važiuoti pas užsakovą į užsienį. Vyrai šaukia, kad paskubėtų, o tas pravėręs dureles atsiliepia: “Ko čia šūkaujat, nedega juk. Galit palaukti. Ką tik SMS žinutę gavau, reikia atsakyti.”
Ir tokių dirbti visiškai nenorinčių jaunų žmonių Lietuvoje ne vienetai, o jau tūkstančiai. Remiantis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu šeimų, kuriose nuolatos girtaujama, smurtaujama, daugybę metų niekur nedirbama, stinga elementarių socialinių įgūdžių, negebama rūpintis vaikais arba tėvai serga psichikos ligomis, kurių priežastis dažniausiai viena – tėvų ir senelių chroniškas alkoholizmas, yra 10,4 tūkst. Jose auga per 21,3 tūkst. vaikų.
Tiesa, žvelgiant matematiškai atrodytų, kad ilgainiui padėtis tarsi ir gerėja – socialinės rizikos šeimų mažėja. Bet, deja, iš šio sąrašo šeimos išbraukiamos paprastai todėl, kad jų vaikai sulaukia pilnametystės.

Iš pašalpų gyveno tėvai, iš pašalpų gyvena ir jų vaikai

Iš tikrųjų, kaip tvirtina Anykščių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Zukienė, šios šeimos iš Lietuvos niekur nedingo, tik oficialiojoje statistikoje nebefigūruoja. Kitaip tariant, iš socialinės rizikos sąrašų išbrauktos šeimos ir toliau girtauja, mušasi, niekur nedirba, gyvena iš pašalpų, tik jau mažesnių, nes nebeliko nepilnamečių išlaikytinių.
“Paprastai iš tokių tėvų šeimų išėję vaikai patys labai greitai pasigimdo vaikų, o kadangi savo tėvų šeimose neįgijo jokių socialinių įgūdžių, tęsia tėvų gyvenimą: prasideda girtuokliavimas, muštynės, nenoras dirbti, ir jie patenka į mūsų akiratį. Kitaip sakant, socialinės rizikos šeimose užaugę jaunuoliai, sulaukę pilnametystės, pakeičia iš rizikos sąrašo išbrauktas savo tėvų šeimas. Iš esmės reikėtų atvirai pripažinti, kad Lietuvoje jau susiformavo nenorinčių nieko veikti žmonių dinastijos: rūpinomės tėvais, jų vaikais, o dabar jau šių vaikais, tai yra anūkais”, – atvirai sako Plungės rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Aldona Striaukienė.
L.Zukienė apibendrina: “Iš tiesų auga nauja, jau trečia socialinių vartotojų karta.”
Maža to, kaip sako ši pašnekovė, nors padėti vaikams, augantiems tokiose šeimose, jau ir šiaip nėra lengva, tokią pagalbą dar labiau apsunkina mokytojai. Jie slepia nuo vaiko teisių, socialinių darbuotojų faktus, kad vaikas nuolatos į mokyklą ateina neatlikęs namų darbų, utėlėtas, neišsimiegojęs (nes tokiose šeimose dažnai nėra ne tik rašomojo stalo pamokoms atlikti, bet ir lovos išsimiegoti). “Mokytojai kuo toliau, tuo labiau tampa nebylūs ir vis rečiau mums praneša tokius faktus. Ypač šitai matyti kaimuose, kuriuose veikia mažos mokyklėlės, kurioms aktualus kiekvienas mokinio krepšelis, nes netekus net keleto mokinių mokykla gali būti uždaryta”, – dėsto L.Zukienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Sodros“ biudžeto skola pasiekusi 9,7 mlrd. Lt, nedarbas – 12 proc. Emigracija neslūgsta. Šių opių bei visiems valstybės piliečiams aktualių problemų sprendimas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija.

Tačiau atsakomybė vadovauti šiai sričiai prieš du mėnesius patikėta didžiosios politikos debiutantei Algimantai Pabedinskienei, iki ministravimo – Marijampolės kolegijos lektorei ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialo direktorei.
Ministrė į daugelį opiausių klausimų kol kas tebeatsako taip: sudaryta darbo grupė, kai ji pateiks išvadas, priimsime sprendimus. Ar ministrė turi savo viziją? A.Pabedinskienė savo nuomonę vadina tik savo nuomone. O neatsakytas klausimas apie Darbo partiją, kurios atstovė Vyriausybėje yra A.Pabedinskienė, iškalbingesnis už atsakymą.

VEIDAS: Kaip spręsite „Sodros“ biudžeto deficito problemą? Gal reiktų tiesiog sujungti „Sodros“ ir valstybės biudžetus, užuot iš valstybės vienos kišenės skolinusis kitai, ir dar su nemenkomis palūkanomis?
A.P.: Tai viena opiausių problemų, ją žinome, sudarėme darbo grupę, kuri ieško sprendimų. Tikrai gal nelabai teisinga, kai reikia iš valstybės skolintis Valstybės socialinio draudimo fondui, o palūkanų norma nėra tokia jau kukli – pastarąjį kartą skolintasi su 4,62 proc. palūkanomis.
VEIDAS: Kokių kitų instrumentų „Sodros“ biudžeto deficitui mažinti įžvelgiate?
A.P.: Galimybių yra įvairiausių, bet konkretinti nenorėčiau, nes darbo grupė analizuoja, pasiūlys konkrečius variantus, ir tada galėsime priimti sprendimus.
VEIDAS: Eksperimento tvarka pačios dalijusios socialines išmokas savivaldybės sutaupė daug lėšų. Jei eksperimentas toks sėkmingas, kodėl nuo šių metų nesiryžote tokios tvarkos taikyti visose savivaldybėse?
A.P.: Eksperimentas tikrai pasiteisino, nors jis vyko tik metus. Tose penkiose savivaldybėse, kurios pačios skirstė socialines išmokas, išmokų sumos sumažėjo per 20 proc., o kitose – maždaug 2 proc.
Tačiau norint tai įdiegti visose savivaldybėse ne eksperimento tvarka reikia parengti teisinę bazę, jos mechanizmą. Tai parengsime ir nuo 2014 m. ketiname atiduoti savivaldybėms socialinių išmokų mokėjimą kaip savarankišką funkciją. Savivaldybės žino, kad gali panaudoti sutaupytus pinigėlius, tad yra suinteresuotos nedalyti jų be reikalo. Tačiau reikėtų visos visuomenės iniciatyvos, nes vien socialinis darbuotojas negali nuspręsti, ar kuri šeima neturi kokių papildomų pajamų. Į šiuos procesus turėtų įsitraukti ir darbo inspekcijos, darbo biržos, „Sodra“, kad išmokas gaunančios šeimos būtų įvertintos kompleksiškai.
VEIDAS: Paini daugybės įvairiausių išmokų sistema sudaro galimybę nepagrįstai išlaidauti (kaip įrodė penkių savivaldybių eksperimentas), piktnaudžiauti (kaip įrodė Valstybės kontrolės auditas dėl išmokų neįgaliesiems) ar stabdyti būtinus projektus (kaip rodo kompensacijos už šildymą, neskatinančios renovuoti daugiabučių). Ar neketinate sistemą padaryti paprastesnę ir skaidresnę?
A.P.: Negali būti tiek daug rūšių išmokų. Suprantu, kad žmogui, kuris papuolė į keblią padėtį netekęs darbo ar ištiktas negalios, valstybė yra įsipareigojusi padėti, bet kai tai tampa piktnaudžiavimu, kai trunka dvylika ar net 36 mėnesius – taip neturėtų būti. Socialinių išmokų sistema artimiausiu metu bus peržiūrėta ir, manau, nuo 2014 m. bus keičiama.
VEIDAS: Ką patartumėte žmonėms – grįžti į „Sodrą“ ar likti antros pakopos pensijų draudimo fonduose? Beje, ar pati dalyvaujate antros ir trečios pakopos pensijų fonduose?
A.P.: Antros pakopos pensijų fonde dalyvauju, bet mano nuomonė neturėtų būti pavyzdys. Kiekvienas pilietis turės galimybę pasirinkti. Vasarį ministerijos interneto puslapyje paskelbsime skaičiuoklę, ir kiekvienas galės apsiskaičiuoti, kuris variantas jam naudingesnis. Bet kai kalbama apie socialines garantijas, akivaizdu, kad geriau gauti pajamų iš kelių šaltinių: jei viename kiltų rizika, kitas būtų balansas.
VEIDAS: Tai ar jau apsisprendėte, ką darysite balandį – grįšite į „Sodrą“ ar liksite antros pakopos fonde?
A.P.: Kai apsispręsiu, tada ir informuosiu.
VEIDAS: Vis dėlto ar tikite, kad „Sodra“ dabartiniams keturiasdešimtmečiams bus pajėgi mokėti pensijas, iš kurių būtų galima oriai gyventi? Ar, jūsų skaičiavimais, 2015 m.„Sodros“ biudžetas jau gali būti nedeficitinis, kaip anksčiau prognozuota?
A.P.: Be abejonės, tikiu, kad „Sodros“ deficitas bus sumažintas, o 2015 m. taps nedeficitinis. Tikiu ir tuo, kad „Sodra“ bus pajėgi mokėti pensijas, leisiančias oriai gyventi.
VEIDAS: Ar dabartinės motinystės išmokos, jūsų manymu, adekvačios valstybės finansiniam pajėgumui?
A.P.: Valstybė finansų turi tiek, kiek turi. Bet žinodami visuomenės senėjimo procesą, gimstamumo mažėjimą, bet kokiu atveju turėtume skatinti gimstamumą.
VEIDAS: Tik tapusi ministre žadėjote socialines paslaugas artinti prie žmogaus, o didžiules globos įstaigas pamažu pertvarkyti į nedideles šeimyninio tipo įstaigas, didinti socialinių paslaugų įvairovę. Ar dabar, jau pasėdėjusi ministro kėdėje, dar vis matote tam galimybių?
A.P.: Puikiai žinome, kad mūsų tauta, kaip ir visa Europa, senėja, kiekvieną dieną atsiranda vis didesnis šių paslaugų poreikis. Vienuose globos namuose vidutiniškai gyvena apie 170 žmonių, bet kai kuriuose – ir trys keturi šimtai. O juk yra ir vaikų, ir neįgaliųjų, ir psichinės negalios žmonių globos namų. Jei juose dirba 30 žmonių, ar jie gali suteikti tokią paslaugą, kurios šiems žmonėms reikia?
VEIDAS: Tačiau masto ekonomija šiek tiek sutaupo lėšų. Kur gautumėte lėšų 400 vietų senuose pastatuose įkurdintiems globos namų gyventojams perkraustyti į daug mažų jaukių namų?
A.P.: Tikiu, kad su struktūrine ES parama situaciją įmanoma keisti. Daug nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių galėtų teikti paslaugas. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda ir privačių iniciatyvų. Tokių instrumentų, kaip „Maisto fabrikas“, galėtų būti daugiau. Arba štai privati įmonė ketina statyti slaugos namus, skirtus Alzheimerio liga sergantiems žmonėms. Verslas tampa vis labiau socialiai atsakingas. Šioje srityje labai svarbus pačios visuomenės požiūris. Apie tai reikėtų daugiau kalbėti, šviesti žmones, būti kuo atviresniems, kuo nuoširdesniems. Ne viena Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi spręsti šias problemas.
VEIDAS: Prezidentė Dalia Grybauskaitė du jūsų pirmtakus kritikavo už kompleksinės socialinio draudimo sistemos reformos nevykdymą, už bandymą taisinėti atskirus šios srities elementus, o ne visumą. Kaip jūs suprantate, ką turėtumėte padaryti?
A.P.: Sudėtingas klausimas. Kiekviena valdžia diskutuoja, dabar ir mums svarstymo laikotarpis. Gal balandžio mėnesį galėsime pasakyti konkrečiau.
VEIDAS: O jūs pati viziją turite?
A.P.: Reikėtų pasikliauti ekspertais.
VEIDAS: Bet jūs – ministrė.
A.P.: Mano nuomonė yra mano nuomonė.
VEIDAS: Jūsų vadovaujamai ministerijai priskirti ir socialiniai, ir darbo reikalai. Ar jums atrodo logiška, kad darbas siejamas su socialiniais, o ne ekonomikos klausimais? Kitose šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje, darbas priskirtas ekonomikos ministerijai.
A.P.: Svarstymų yra visokių. O europinė patirtis įvairi: vienur ministerijos – tik socialinių reikalų, Latvijoje – gerovės. Gal ateityje reikėtų pagalvoti apie tai, nes darbo politika – tik dalis socialinės politikos.
VEIDAS: Ar žvelgiant į „Sodros“ biudžetą ir nedarbo skaičius jau matyti minimalios algos didinimo padariniai? Ar tikrai darbdaviai, kaip gąsdinta, masiškai perveda dirbti ne visu etatu, ar smulkiosios įmonės pradėjo atleidinėti darbuotojus?
A.P.: Minimalios algos padidinimas turėjo įtakos apie 200 tūkst. darbuotojų, tarp jų 50 tūkst., dirbančių biudžetinėse įstaigose. Buvo kalbama, kad smulkusis verslas, ypač regionų dimensijoje, smarkiau nukentės, kad jis neišgalės mokėti 1 tūkst. Lt minimalios algos.
Kiek turime informacijos iš Trišalės tarybos ir bendravimo su verslo įmonėmis, ažiotažas buvo didesnis nei tie pavieniai atvejai, kai smulkesnis silpnesnis verslas, kuriame tik kelios darbo vietos ir pinigų generavimas ne toks greitas, gal susiduria su sunkumais. Minimalios algos didinimas yra Vyriausybės programoje, ir tai turi daug pliusų, pavyzdžiui, didina žmonių perkamąją galią. O balandį tai aptarsime su savo socialiniais partneriais Trišalėje taryboje.
VEIDAS: Kokiomis priemonėmis siūlysite didinti darbo santykių lankstumą? Tai, darbdavių manymu, sumažintų nedarbą.
A.P.: Manau, darbo lankstumą reikia didinti. Turime sudarę grupę Darbo kodeksui peržiūrėti. Lig šiol Darbo kodeksas buvo vis lopomas, bet nebuvo kompleksinio požiūrio. Darbo grupė pateiks išvadas, šie klausimai keliami per pokalbius su partneriais Trišalėje taryboje. Bendromis pastangomis sprendimą rasime.
VEIDAS: Ką jūs pati siūlytumėte keisti?
A.P.: Pavyzdžiui, padaryti lankstesnį darbo laiką turintiems mažų vaikučių – gal jiems patogiau vėliau į darbą ateiti ir vėliau baigti.
VEIDAS: Europiniu mastu esame tarp didžiausio jaunimo nedarbo šalių. Ko konkrečiai imsitės šiai situacijai keisti? Ką reiškia jūsų siūlymas mažinti jaunimo nedarbą, įtraukiant jį į visuomeninę veiklą?
A.P.: Iki balandžio 1 d. ministerija parengs nacionalinę užimtumo programą. Joje išskirsime jaunimą, nes ir europinėje plotmėje tai labai akcentuojama, o Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai tai bus vienas iš svarbių keliamų klausimų. Bet ir kitos socialinės grupės pateks į rengiamą strategiją – neįgalieji, pensinio, ikipensinio amžiaus žmonės.
Jaunimo užimtumo didinimo klausimais, be abejonės, kalbamės su Švietimo ir mokslo, Ūkio ministerijomis, svarstome, kaip nuo pirmųjų studijų metų integruoti jaunimą į darbinę veiklą. Čia ir verslas turi pasakyti savo žodį.
Be to, vykdysime savanorystės programą, kuriai dvejiem metams skirta 4 mln. Lt. Per savanorystę bus ugdomas pilietiškumas, darbiniai įgūdžiai, pavyzdžiui, jaunas žmogus bus siunčiamas padirbėti į ligoninę. Ši priemonė labiau skirta tam jaunimui, kuris nesiintegruoja – nei mokosi, nei dirba.
VEIDAS: Bet savanorystė nėra mokama, o jaunuoliui reikia ir pajamų gyventi.
A.P.: Bet jis ir iki savanorystės iš kažko gyvena. Programa mokys darbo įgūdžių, kad žmogus galėtų ateityje savimi pasirūpinti ir nebūtų našta valstybei ar tėvams.
VEIDAS: Kaip didinsite darbo biržų veiklos efektyvumą?
A.P.: Mūsų darbo biržų veikla visiškai nelanksti ir neorientuota į galutinį rezultatą – žmogaus nuvedimą į darbo vietą. Darbo birža neatlieka pagrindinių funkcijų. Ji – instrumentas žmonėms įdarbinti ir kiekvienas biržos darbuotojas turėtų kalbėtis su verslo įmonėmis, joms pristatyti žmogų, turintį tam tikrų kompetencijų dirbti. Kalbėjausi su Darbo biržos direktoriumi, aptarėme, kaip matome Darbo biržos veiklą. Per savaitę jis turi pateikti priemones, kaip jis mano efektyvinti darbo biržų veiklą. Jos negali vien priimti žmones, užregistruoti, išregistruoti, kontroliuoti, atvyko ar neatvyko registruotis. Ypač regioninėje dimensijoje labai svarbus bendradarbiavimas su darbdaviais, jų organizacijomis, darbo vietų analizė, bent minimalus prognozavimas, rinkos paklausa – aibė dalykų, kuriuos turėtų padaryti darbo biržos.
VEIDAS: Premjeras minėjo, kad jūsų vadovaujama ministerija atsakinga ir už emigracijos mažinimą, turi parengti tam skirtą programą. Kokiomis konkrečiomis priemonėmis to sieksite?
A.P.: Nemanau, kad tik mūsų ministerija už tai atsakinga. Be abejo, emigracija – didžiulė problema. Per užimtumo didinimo programas, darbo vietų kūrimą sieksime mažinti emigraciją, bet šį klausimą reikia spręsti kompleksiškai, vieni negalime prisiimti atsakomybės už emigracijos srautus.
VEIDAS: Ar veiksite tik prevenciškai, kad žmonės neišvyktų, ar imsitės specialių programų emigrantams susigrąžinti?
A.P.: Pirmas mano vizitas į užsienį – į Dubliną, į ES Tarybos posėdį užimtumo klausimais. Bet pats pirmas susitikimas Dubline – su Airijos lietuvių bendruomene. Jie norėtų grįžti į Lietuvą, bet teiraujasi socialinių garantijų. Išklausę jų išsakytą informaciją siūlysime, kaip jiems pagelbėti.
VEIDAS: Tik tapusi ministre žadėjote mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio už analogišką darbą skirtumą. Kaip – juk privataus verslo negalite versti to daryti?
A.P.: Apie prievartą niekas nekalba. Dirba darbo grupės, kurios pateiks siūlymų. Žinoma, verslo negalime priversti mažinti atotrūkio tarp vyrų ir moterų analogiško darbo atlygio, bet moterys turėtų saugiai jaustis ir už savo darbą turėtų būti įvertintos.
VEIDAS: Manote, kad reikia kvotų moterims vykdomojoje valdžioje, partijų rinkimų sąrašuose, įmonių valdybose?
A.P.: Europos Komisijos direktyvos projekto pirminiame variante net buvo siūloma priverstinai taikyti 60 ir 40 proc. vyrų ir moterų proporcijas biržinių ES bendrovių valdybose. Bet EK nuostata sušvelnėjusi ir yra rekomendacinio pobūdžio. Tai svarstysime, bet nemanau, kad prievarta galima ką nors padaryti. Tai sąmoningumo reikalas.
VEIDAS: Ar kaip ministrė, atsakinga už sritį, priklausomą nuo valstybės piliečių sąžiningo mokesčių mokėjimo, nejaučiate moralinių dvejonių dėl savo narystės Darbo partijoje, kuri veikia vadovaudamasi kitokiais principais?
A.P.: Aš nesu kaltinama.
VEIDAS: Bet esate kaltinamos mokesčių slėpimu Darbo partijos narė ir jos atstovė Vyriausybėje.
A.P.: Kadangi Jos Ekscelencija prezidentė ir premjeras pasitikėjo manim, manau, kad pasitikėjimą pagrįsiu ir stengsiuosi daryti viską, kas pagal mano galias.
VEIDAS: Bet ar su Darbo partijos veiklos metodais sutinkate?
A.P.: Galėčiau į šį klausimą neatsakyti?

Nors labiausiai besidalijančių šalių sąraše Lietuva atsiduria tik 105 vietoje, pastaraisiais metais didėjantys suteiktos paramos, savanorių ir socialinių iniciatyvų skaičiai rodo, kad ir lietuviai nori būti socialiai atsakingi.

Insulino ir jo švirkštimo prietaisų gamybos įmonėje „Novo Nordisk“ projektų vadove dirbanti danė Louise Bruun Joergensen tris kartus per savaitę – du kartus darbo dienomis ir vieną kartą šeštadieniais – oficialius darbinius drabužius iškeičia į sportinę aprangą ir vyksta mokyti mergaičių žaisti tinklinio. Dirbti neatlygintinai mergaičių tinklinio trenere danei atrodo natūralu: kai ji pati dar buvo moksleivė, jos tinklinio treneriai taip pat dirbo savanoriškais pagrindais.
„Ši savanoriškumo tradicija keliauja iš kartos į kartą, nes tokia veikla praplečia žmonių bendravimo galimybes, leidžia susipažinti su naujais bičiuliais. Tiesiog malonu įnešti nedidelį indėlį visuomenės labui ir padėti tobulėti mergaitėms ne tik sportiškai, bet ir tobulinant jų gebėjimą būti visumos dalimi“, – kas skatina savo laiko skirti visuomeninei veiklai, aiškina Louise.
Savanorystės tradicijos Danijoje itin stiprios, o į neatlygintiną veiklą įsitraukę visų amžiaus grupių danai. Louise padėjėjas – devintos klasės mokinys, žaidžiantis vyresnių moksleivių komandoje, o Louise uošviai taip pat bent kartą per savaitę skiria laiko savanoriškai visuomeninei veiklai. Eurobarometro duomenimis, Danijoje savanoriškais pagrindais dirba 43 proc. gyventojų, o įvairių nevyriausybinių organizacijų šioje šalyje veikia apie 100 tūkst. Vidutinis savanoris Danijoje per mėnesį neatlygintinai dirba apie 17 valandų.
„Mažiausiai kartą per savaitę savanoriauja turbūt didesnė dalis danų, dirbdami savanoriškais pagrindais. Danija ir apskritai Skandinavija vadinama bendrijų kraštu. Į bendrijas arba nevyriausybines organizacijas žmonės buriasi pagal profesinius interesus arba pomėgius. Vienur žmonės buriasi norėdami nuveikti filantropinių visuomenei reikalingų darbų, kitur tiesiog norėdami pabūti kartu, pasidalyti patirtimi“, – pastebi Danijoje gyvenanti Reda Mieldažytė, dirbanti lietuvių kalbos mokytoja prie Kopenhagos savivaldybės ir aktyviai dalyvaujanti Danijos lietuvių bendruomenės veikloje.
Beje, R.Mieldažytė pažįsta labai daug danų, kurie rūpinasi ir Lietuvos reikalais. Pavyzdžiui, Vilniaus–Olborgo draugijai priklausančios danų šeimos nuo pat nepriklausomybės atkūrimo kviesdavosi vasaros atostogų ir finansiškai rėmė Lietuvos vaikų namų auklėtinius.
Danai ne tik mielai dirba neatlygintinai, bet ir aukoja pinigus. Pasaulio aukojimo indekso („World Giving Index“) duomenimis, Danijoje net 70 proc. gyventojų skiria pinigų labdarai – tai vienas didžiausių skaičių pasaulyje, o ši šalis bendrame dosniausių pasaulio šalių reitinge užima dešimtą vietą.
Iki tokio įsitraukimo į pilietinės visuomenės kūrimą, kaip Danijoje, lietuviams dar toloka. Pasaulio aukojimo reitinge lietuviai užima 105 vietą iš 145-ių. 2012 m. pabaigoje paskelbtas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje aukoja tik apie 20 proc. gyventojų, savanoriauja 11 proc., o nepažįstamiems prireikus pagelbėja 36 proc. Pirmoje vietoje šiame reitinge atsidūrusioje Australijoje aukoja net 76 proc. gyventojų, savanoriškais pagrindais dirba 37 proc., o nepažįstamiems padeda 67 proc. piliečių.
Vis dėlto, nors aukštomis vietomis reitinguose pasigirti dar negalime, Lietuvos nevyriausybininkai pastaraisiais metais pastebi ryškių teigiamų tendencijų – noras prisidėti prie visuomenės gerovės stiprėja ir Lietuvoje.

Rėmėjus iš užsienio pakeitė vietiniai

Statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuvoje aukojama vis gausiau. 2001 m. šalyje suteikta 232 mln. Lt, o 2011 m. – jau 362,4 mln. Lt paramos, tačiau svarbiausias pokytis – pasikeitė paramos teikėjas. Prieš dešimtmetį skurstančius lietuvius daugiausia gelbėjo užsienio organizacijos, o šiandien pagrindiniai geradariai jau yra šalies verslas ir gyventojai. Pavyzdžiui, 2001 m. Lietuvos įmonės paaukojo 61,6 mln. Lt, gyventojai – 3,8 mln. Lt, o po dešimties metų – jau kelis kartus daugiau: 2011 m. Lietuvos įmonės paramai skyrė 264 mln. Lt, gyventojai – 31,3 mln. Lt.
„Anksčiau, ypač pirmaisiais atgimimo metais, mūsų organizacijos veiklai didelę įtaką darė išeivijos lietuviai ir katalikiškos socialinės pagalbos organizacijos iš Vakarų Europos – skirdavo tiek finansinę paramą, tiek daiktų, o dabar vis didėja vietinės paramos dalis. Prisideda privatūs asmenys, vis dažniau atsiliepia įmonės. Anksčiau net neateidavo mintis, kad galima kreiptis į lietuviškas verslo įmones, o pernai prieš rugsėjo 1-ąją surengėme pagalbos neturtingoms šeimoms akciją „Pripildyk vaiko kuprinę gerumu“ ir prašėme paaukoti mokyklinių prekių. Įmonės labai noriai atsiliepė, o viena net kelis šimtus gerų kuprinių paaukojo“, – pokyčius visuomenėje pastebi organizacijos „Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius Robertas Grigas.
Kasmet vis didesnį gyventojų ir įmonių norą paremti, padėti ar bendradarbiauti jaučia ir maisto produktus iš gamintojų bei prekybininkų surenkančios ir skurstantiesiems juos išdalijančios labdaros organizacijos „Maisto bankas“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė. Praėjusių metų statistikos dar nėra, bet D.Žebrauskaitė tikina, kad rezultatai bus ne blogesni nei 2011 m., kai buvo išdalyta 4191 tona maisto, kurio vertė – 17,3 mln. Lt. 2010 m. buvo išdalyta 2529 tonos maisto, verto 10,1 mln. Lt. Sulaukdamas tokios paramos “Maisto bankas” šiuo metu reguliariai gali paremti apie 60 tūkst. žmonių.
Suskaičiuoti visus aukotojus vargiai įmanoma, todėl, skirtingų apklausų duomenimis, aukojančiųjų Lietuvoje yra nuo kelių iki keliasdešimties procentų. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, iki 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) labdarai ir paramai perveda apie pusę milijono gyventojų, tačiau į šį skaičių patenka ir remiantieji politines partijas, ir savo darboviečių visuomenines organizacijas, tad tikruosius filantropus išskirti sudėtinga. Pervesdami iki 2 proc. GPM labdarai ar paramai, didžioji dalis gyventojų skiria iki 100 Lt – tokių yra 363,6 tūkst. ir 100–200 Lt – tokių 92 tūkst. Daugiau nei 5 tūkst. Lt perveda tik 121 Lietuvos gyventojas.
Šiandien gausiausiai lietuviai aukoja paveikti emociškai – sujaudinti jautrių reportažų per televizijų rengiamas paramos akcijas ar išgirdę skaudžią istoriją. Tuomet aukoja ir provincijos vietovių gyventojai, ir pensininkai, ir studentai. R.Grigas prisimena atvejį, kai Panevėžio rajone pas ūkininką dirbusiam našlaičiui šienapjove buvo nupjautos rankos. Kai vietinis „Caritas“ paragino žmones aukoti, kad būtų galima nupirkti šiam vaikinui užsienio gamybos protezus, žmonės gausiai atsiliepė ir protezai jaunuoliui buvo nupirkti.
Nepabosta gyventojams ir tradicinės gerumo akcijos per televizijas: per dešimtąją TV3 televizijos ir SEB banko organizuojamą „Išsipildymo akciją“ našlaičiams paaukota per 2,1 mln. Lt – vien per „Išsipildymo akcijos 2012“ paramos koncertą gruodžio 15-ąją iš skambučių paramos telefonais surinkta beveik 800 tūkst. Lt.
Nors lietuvių aukojimas tik trumpąja SMS žinute per pompastiškus televizijų surengtus koncertus toli iki tikrosios filantropijos, Maltos ordino humanitarinių projektų ir komunikacijos vadovas Arvydas Bružas mano, jog tai, kad daugiausiai suaukojama po 2 Lt iš paprastų žmonių, labai svarbu – tai rodo mūsų visuomenės gailestingumą ir pasirengimą padėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė žino opiausias šios srities problemas. Bet klausimas, ar sugebės jas išspręsti, nes turi tik teorinės ir darbo lokaliuose projektuose patirties.

Sektinas pavyzdys – pirmtakė V.Blinkevičiūtė
„Anksčiau generaliniu prokuroru paskyrusi Akmenėje dirbusį Darių Valį prezidentė Dalia Grybauskaitė įrodinėja jaučianti silpnybę žmonėms iš provincijos – šįsyk pamalonino marijampolietę. Ministrė iš Patašinės kaimo. To dar nebuvo. Bet čia Lietuva“, – rašė vienas dienraštis, greičiau norėdamas krimstelėti prezidentei, nei naujajai socialinės apsaugos ir darbo ministrei 47-erių Algimantai Pabedinskienei.
Prie ministrės prikibti lyg ir nėra už ką – ji neįsipainiojusi į jokius skandalus, nuginkluojanti nuoširdumu ir paprastumu. Netgi pikčiausiems internautams teužkliuvo ministrės apkūnumas. Tartum vadovavimas vienai jautriausių ministerijų būtų konkursas „Misis Lietuva“, kuriame reikalaujama standarto 90–60–90, o ne kompetencijos. Ir pravardę prisegė „Blinkevičiūtė 2“.
Pravardė taikli, tik kitu požiūriu, mat uždavus klausimą, kuris ministras iš buvusių, nebūtinai šios srities, yra sektinas pavyzdys, A.Pabedinskienė atsakė: „Manau, buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės, dabar europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės šiltas bendravimas su žmonėmis ne vienam galėtų būti sektinas pavyzdys. Būti arti žmonių, mokėti įsiklausyti į įvairias nuomones – kiekvieno politiko priedermė.“
A.Pabedinskienę dar vadina paskutinės minutės ministre, mat ji paskutinę akimirką kandidatų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus sąraše pakeitė Darbo partijos pasiūlytą ir su šios partijos skandalais skirstant ES lėšas siejamą ekonomistę Svetlaną Kauzonienę, kuri savo ruožtu buvo siūloma vietoj prezidentės filtro neperėjusios Seimo narės Loretos Graužinienės.

Gera, nuoširdi, bet ar kompetentinga
„Moka kelias užsienio kalbas, išsilavinusi, dvelkia ne pigia arogancija, o žmogiškomis vertybėmis“, „Tikrai labai darbšti, diplomatiška, iniciatyvi. Nepalaikau Darbo partijos, tačiau ši kandidatė man labai patinka. Kad A.Pabedinskienė yra viena iš tų žmonių, kuriems darbas yra pirmoje vietoje, žino visi, kas nors kiek ją pažįsta“, „A.Pabedinskienė yra suvalkietė, todėl ministerijai tikrai sugebės vadovauti taupiai ir sumaniai“, „Pažįstu šią moterį, turėjau su ja darbinių reikalų ir galiu pasakyti tikrai gerų žodžių apie ją. Visada punktuali, dalykiška, supratinga, net ir su oponentais bendrauja pagarbiai. Man tik iki šiol keista, kad ji priklauso Darbo partijai ir su šia partija ėjo į rinkimus. Pasirodo, ir “darbiečių” gretose padorių žmonių yra“, – pagal atsiliepimus įvairiose interneto svetainėse peršasi išvada, kad naujoji ministrė ne tik spėjo pelnyti žmonių simpatijas, bet ir davė nemažai dividendų Darbo partijai.
Kad tie atsiliepimai ne “darbiečių” surežisuoti, liudija ir tai, jog net oponentai arba neturėjo už ką, arba nenorėjo kepštelėti naujajai ministrei. Per šiuos Seimo rinkimus toje pačioje Suvalkijos rinkimų apygardoje kaip Tėvynės sąjungos atstovas kandidatavęs Mindaugas Kuklierius A.Pabedinskienę apibūdina kaip rūpestingą, moterišką, turinčią kompetencijos.
„Kiek teko susidurti, susidarė įspūdis, kad tai šiltas, malonus, bendraujantis žmogus. Tačiau geras žmogus – ne profesija. Viena vadovauti penkiasdešimties darbuotojų kolektyvui, kita – prisiimti atsakomybę už vieną jautriausių sričių. Ministrei reikėtų kuo skubiau suburti patikimą politinio lygmens komandą, nes intrigų daug ir norinčiųjų pakišti koją visada atsiranda. Daug sričių, darbo krūvis milžiniškas, todėl ir geriausią žmogų įmanoma sudoroti“, – įsitikinęs M.Kuklierius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nelengva įrodyti, kad darbai, kurie buvo atlikti siekiant sumažinti krizės pasekmes viešiesiems finansams, buvo geri darbai, nes jie pasireiškė didėjančiais mokesčiais ir mažėjančiomis išlaidomis, o per tai blogėjo ir tų išlaidų gavėjų padėtis.

Tačiau kito kelio nebuvo – dėl ūkio kaitimo gaunamos laikinos pajamos iki krizės buvo panaudojamos nuolatiniam mokesčių mažinimui ir išlaidų didinimui, todėl susikaupęs struktūrinis pajamų ir išlaidų neatitikimas buvo itin didelis. Jis tapo matomas tik tada, kai iš esmės sustojus ištisiems sektoriams, anksčiau gyvenusiems iš skolintų lėšų – statybai, prekybai, finansų sektoriui, išseko biudžetą maitinę ciklinių pajamų „šaltiniai“. Kadangi ankstesnė Vyriausybė į grėsmes prevenciškai nereagavo, šiai teko kovoti jau su pasekmėmis.
Tai, kad per Vyriausybės kadenciją viešųjų finansų deficitas nuo grėsusių keliolikos buvo sumažintas iki Mastrichto kriterijaus – 3 proc. BVP, leido atkurti investuotojų pasitikėjimą Lietuvos ekonomika, o Vyriausybei – finansuoti įsipareigojimus: kad ir sumažintus, tačiau laiku. Kaip tai svarbu, būtų geriau suvokta, jeigu pensijos ir atlyginimai būtų ėmę vėluoti, o taip neatsitiko net sunkiausiais 2009 m. Buvo išlaikytas Lietuvos ekonomikos pagrindas – valiutų valdybos sąlygomis fiksuotas stabilus lito ir euro keitimo santykis, taigi nenuvertėjo žmonių santaupos ir nepadidėjo eurais įsiskolinusiųjų skolos našta. Žinoma, Vyriausybė skolinosi deficitui finansuoti, tačiau nesiskolinti tiesiog negalėjo, antraip būtų turėjusi sumažinti visas viešąsias išlaidas (taigi ir pensijas bei biudžetininkų algas) dar trečdaliu nuo to lygio, iki kurio jos buvo sumažintos.
Maksimaliai stengiantis stabilizuoti skolos augimą, atpigo ir pats skolinimasis. Pabrėžtina, kad neišvengiami laikinieji viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų ir pensijų bei įvairių išmokų mažinimai atlikti laikantis socialinio solidarumo principo: didžiausias pajamas gaunantiems (ministrams, Seimo nariams) tie mažinimai siekė 40 proc. nuo jų pajamų, o mažiausi atlyginimai ir pensijos nebuvo mažinami. Atkreiptinas dėmesys, kad opozicinės partijos siūlė visiems mažinti tuo pačiu procentu, net bandė tą savo siūlomą principą įtvirtinti per Konstitucinį Teismą.
Tarp pasiekimų reikėtų paminėti ES lėšų įsisavinimo spartą: ši Vyriausybė net sunkmečio sąlygomis sugebėjo pasiekti, kad šiandien daugiau nei 80 proc. lėšų jau yra kontraktuota, o išmokėta – daugiau nei 50 proc. visų Lietuvai skirtų lėšų.
Rimtas iššūkis buvo ir „Snoro“ istorija. Lietuvai pavyko išvengti bankinio sektoriaus problemų, kurias daugelyje šalių sukėlė pablogėjusios ekonominės sąlygos ir pablogėjusi paskolų portfelio kokybė. Tačiau Lietuvos banko siūlymas nacionalizuoti „Snorą“ ir pigiausias mokesčių mokėtojams šios situacijos sprendimas – bankrotas buvo rimti išbandymai, su kuriais Vyriausybė susidorojo deramai. Apdraustus indėlius turėję indėlininkai, o jų buvo absoliuti dauguma, greitai ir sklandžiai atgavo savo lėšas (apie 4 mlrd. Lt). Taip buvo išsaugotas pasitikėjimas bankų sistema, kuris yra labai svarbus bet kokiai ekonomikai.
Tai, kad dabartinei Lietuvos Vyriausybei sėkmingai pavyko įveikti viešųjų finansų iššūkius, gerai iliustruoja užsienio ekspertų vertinimai pateikiant Lietuvą kaip pavyzdį panašias problemas sunkiai sprendžiančioms Pietų Europos valstybėms. Pagaliau ir opozicija jokių alternatyvų Vyriausybės pasiūlytam krizės įveikimo planui nesugebėjo pateikti.

Jurgis Razma
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas

Pasaulinei ekonominei krizei tebešėlstant nedarbo lygis Europos Sąjungoje išlieka aukštas- 2012 m. gegužės mėnesį nedarbas Sąjungoje siekė 10,3 procento. Kai kuriose šalyje, kaip Ispanijoje ar Graikijoje, bedarbystės rodikliai pasiekė itin aukštą lygį, atitinkamai 24,6 proc. ir 21,9 proc.

Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva yra tarp tų nedaugelio šalių kur nedarbas pastaruoju metu smuko ir smuko ganėtinai daug. Per metus nedarbas Lietuvoje sumažėjo nuo 15,7% iki 13.7%. Rodiklis, žinoma išlieka aukštas ir situacija darbo rinkoje gerėja ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Pavydžiai galime žvelgti į tokias šalis kaip Austrija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Vokietija kur nedarbas tesiekia 4-5 proc.

Pasaulinės krizės poveikį Lietuvos ekonomikai ir darbo rinkai padėjo sušvelninti ES parama. Užimtumui skatinti (bedarbių mokymui, perkvalifikavimui, subsidijuojamam įdarbinimui) 2007 m. -2013 m. yra skirta kone 1,5 milijardo litų ES lėšų. Suma yra ganėtinai įspūdinga, ji padeda sušvelninti nedarbo pasekmes ir koreguoja padėtį nedarbo rinkoje. Kita vertus, kai kurie ekspertai pripažįsta, kad dalis ES paramos lėšų gali būti naudojama neefektyviai- ypač kai bedarbių perkvalifikavimas eina atskirai nuo darbo rinkos poreikių. Vyriausybė ėmėsi spręsti šią problemą ir tai turėtų teigiamai paveikti darbo rinką.

Darbo rinka ir išsilavinimas

Pažvelgus į nedarbo statistiką kai kurie rodikliai itin krenta į akis. Palyginus savarankiškai dirbančių asmenų skaičių su ES vidurkiu – mūsuose dirbančių savarankiškai yra apie 1,5 karto mažiau. Vyriausybė ėmėsi priemonių skatinti smulkų ir vidutinį verslą, dalijant lengvatines paskolas verslui pradėti, kompensuojant verslo liudijimų įsigijimą, tačiau to rezultatus kol kas vertinti anksti.

Pažymėtina, jog iš savarankiškai dirbančių asmenų Lietuvoje mažiausiai yra tų, kurie turi žemiausią išsilavinimą, t.y. pradinį ar nebaigtą vidurinį (ISCED-1 klasifikacija). 2011 m. jų buvo viso labo 7,7 tūkstančio (iš 120 tūkstančių dirbančių savarankiškai Lietuvoje). Atrodytų- nieko nuostabaus, juk dirbant savarankiškai dažnai reikia tam tikrų didesnių gebėjimų susitvarkyti su ganėtinai sudėtingomis administracinėmis procedūromis.

Šios asmenų grupės bendras užimtumas taip pat yra itin žemas: 2011 m. ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 15,1 %, kai tuo tarpu Europoje Sąjungoje šis rodiklis siekė 44,6 %. Palyginimui- aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumas Lietuvoje siekė 87 % ir buvo netgi aukštesnis už ES vidurkį.

Problema lyg ir aiški- itin aukštas žemesnį išsilavinimą turinčių asmenų nedarbo lygis. Reikėtų ieškoti šios problemos sprendimų būdų- kai kuriems bedarbiams galbūt padės perkvalifikavimas, kai kam įdarbinimo galimybes padidins aukštesnis išsilavinimas, tačiau bus ir tokių, kuriems šios priemonės nepadės. Ieškant nedarbo problemos sprendimo, ypatingai tarp žemesnio išsilavinimo asmenų galimą pasitelkti ir inovatyvius metodus, pritaikyti kitų šalių gerąją padėtį. Reikėtų paieškoti įvairių variantų kaip realiai įtraukti žmones atgal į darbo rinką ir dar labiau įsukti smulkaus verslo variklį. Vienas pavyzdžių galėtų būti belgiška paslaugų čekių sistema.

Paslaugų čekių sistema Belgijoje

Paslaugų čekių sistema Belgijoje buvo paleista 2004 m. siekiant paskatinti naujų darbo vietų atsiradimą. Bedarbiai gavo teisę teikti namų ūkio paslaugas privatiems asmenims, vietinėms įstaigoms, pelno nesiekiančioms organizacijoms ir mokykloms. Laiko bėgyje schema šiek tiek kito, tačiau jos esmė išliko panaši. Bedarbiai yra įdarbinami privačiose agentūrose kurios administruoja šias, namų ūkio, paslaugas. Agentūrų pastaruoju metu Belgijoje pridygo kaip grybų po šilto vasariško lietaus. Iš šių oficialiai veikiančių agentūrų asmuo gali nusipirkti paslaugų čekių jam reikalingoms paslaugoms (konkrečiai- namų tvarkymui, langų valymui, apipirkimui, maisto gaminimui, skalbimui, transportui neįgaliesiems ir pan.) atlikti. Vieno paslaugų čekio kaina yra 7,5 euro už čekį, kurį pirkėjas sumoka agentūrai (dalį sumos galima susigrąžinti deklaravus mokesčius, taigi suma už čekį gali nuskristi iki 5,25 euro). Likusią dalį atlyginimo agentūroms sumoka valstybė pristačius tuo paslaugių čekius (papildomai dar apie 14 eurų). Už vieną čekį suteikiama viena valanda darbo, pavyzdžiui namų valymo. Taigi, visa esmė, yra ta, jog bedarbis asmuo yra įdarbinamas agentūroje kuri jam užtikrina socialinį draudimą, tinkamas darbo sąlygas, o norintieji perka daugiausia namų tvarkymo paslaugas už kurias moka nedaug, kadangi dalį kaštų subsidijuoja valstybė. Įdarbintasis neturi stimulo tinginiauti, nes atlyginimas priklauso nuo atneštų ir uždirbtų čekių. Minimaliai reikia išdirbti bent 20 val. per savaitę.

Sistemos privalumai

Nors šia iniciatyva buvo siekiama paskatinti darbo vietų kūrimąsi namų ūkio sektoriuje, tačiau, be to, ši inovacija atnešė ir kitokios naudos.

Nelegalus darbas šioje srityje tapo nekonkurencingas. Iki sistemos įgyvendinimo, Belgijos gyventojai dažniausiai naudodavosi nelegalių darbuotojų paslaugomis, šie buvo socialiai neapdrausti, nemokėjo mokesčių valstybei. Po valstybės subsidijos darbuotojai pradėjo uždirbti netgi daugiau, be to, papildomai gavo socialinį ir darbo draudimą.

Taip pat, sistema suteikė lankstaus darbo galimybes asmenims, kurie turi tam tikrų įsipareigojimų ir negali dirbti visą darbo dieną, pvz. daugiavaikės motinos, prižiūrintys ligonius, neįgalius asmenis ir pan. Mat, suteikiama galimybė dirbti ne visą darbo dieną, ne visomis dienomis ir pan. Svarbu ir tai, jog panašias paslaugas daugiausia teikia žemesnio išsilavinimo asmenys, kuriems ši programa atveria kelią į darbo rinką, suteikia pasitikėjimo savimi. Sistemos sėkmę parodo ir tai, jog dauguma darbuotojų (apie 90 proc.) nekeičia darbdavio.

Per pirmuosius penkerius veikimo metus (iki 2009 m.) sistema Belgijoje padėjo sukurti apie 120 000 papildomų darbo vietų, daugiausia žemos kvalifikacijos darbuotojams, susikūrė 2664 naujos įmonės ir jų paslaugomis naudojosi 760 000 asmenų (beveik 10 % Belgijos gyventojų (amžiaus grupėje 20+). Visa sistema ir toliau sėkmingai auga.

Kokie galėtų būti kiti šios sistemos privalumai įgyvendinus ją Lietuvoje? Žmonės būtų skatinami būti iniciatyviais ir nelaukiant kol lėkštutė bus padėta ant stalo patys imtis iniciatyvos. Kaip žinia, viešųjų darbų ir mokymų programų dažnai yra ganėtinai formalios ir nepasiekia numatytų tikslų. Šios programos, neabejotinai, padeda sušvelninti bedarbystės pasekmes, tačiau ne visuomet padeda reintegruoti bedarbius į darbo rinką. Viešieji darbai, pavyzdžiui, neskatina iniciatyvos- atlyginimas nepriklauso nuo atlikto darbo kiekio, kokybės.

Paslaugų čekių galėtų kiek pagyvinti smulkų verslą ir paslaugų asortimentą provincijoje. Pavyzdžiui, tokios paslaugos kaip patalpų valymas iš esmės egzistuoja tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ir yra bene labiau nukreiptos į komercinius klientus. Tuo tarpu šios paslaugos gali būti teikiamos ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Taip pat, yra verslo sričių, kurios šiuo metu yra šešėlyje. Pradėkime nuo vaikų auklių, senukų priežiūros iki smulkių remonto darbų ar žolės pjovimo. Visi šie verslai egzistuoja šešėlyje, tad jeigu suteiktume galimybę žmonėms pasisamdyti auklę vaikams (ypač kai Lietuvoje trūksta vaikų darželių) oficialiai ir užtikrintume, kad ji yra tam parengta (pavyzdžiui, baigusi specialius kursus), o mokėti reikėtų panašiai kaip ir nelegaliai- daugelis rinktųsi legalų variantą, būtų renkami mokesčiai, žmonės gautų socialinį draudimą ir t.t. Ta pati analogija galioja ir senukų, neįgalių asmenų priežiūrai, kitoms paslaugoms, tokioms kaip apipirkimas, namų ar viešųjų įstaigų valymas, neįgaliųjų ar ligonių pervežimas, žolės ar vejos pjovimas, kiemo valymas, sniego kasimas žiemą ir pan. Klientai būtų suinteresuoti samdytis legalius paslaugų teikėjus, paslaugų teikėjai būtų suinteresuoti tapti legaliais darbuotojais, gauti socialines garantijas. Taigi, prasiplėstų paslaugų asortimentas, žmonės žinotų kur kreiptis vienos ar kitos paslaugos ir kaip ją gauti. Pavyzdžiui, pensininkams ar kitiems ligų prispaustiems asmenims, kuriems reikia trumpalaikės pagalbos, šiuo metu tokių galimybių stinga.

Paslaugas teikiantys asmenys galėtų būti apmokomi panaudojant ES paramos lėšas, idant būtų užtikrinama teikiamų paslaugų kokybė.

Paslaugų čekių sistemos kaštai

Paslaugų čekių sistema, žinoma, yra ganėtinai finansiškai brangi. Belgijoje 2010 m. jos kaštai siekė 1,37 milijardo eurų (parduotų čekių skaičius pasiekė 95 milijonus vienetų), tačiau tiesioginis ir netiesioginis poveikis yra žymus: naujos darbo vietos, naujos verslo įmonės, kova su nelegaliu darbu, šeimų poreikių tenkinimas. Tai pat pažymėtina, kad nors dauguma vartotojų yra amžiaus grupėje 30-50 metų amžiaus grupėje, tačiau vyresni vartotojai sudaro net 25 proc., t.y. ketvirtadalį, vartotojų.

Paslaugų čekių sistemos tiesioginė finansinė nauda taip pat yra reikšminga: mažesnės nedarbo išmokos, mokamos socialinio draudimo įmokos, asmenų pajamų mokesčiai valstybei. Taip valstybei grąžinama apie 40 proc. sistemos kaštų (apie 630 milijonų eurų). Kiek sunkiau apskaičiuoti netiesioginę naudą (pajamas iš pelno mokesčio, PVM, galimybę vyresniems žmonėms ir toliau likti gyventi namuose, o ne kraustytis į prieglaudą ir t.t.). Skaičiuojama, jog grynieji sistemos kaštai, yra nuo 382 iki 266 milijonų eurų.

Kai kas gali teigti, jog tokia paslaugų čekių sistema pažeistų konkurencijos principus, mat, kai kurios paslaugos rinkoje jau egzistuoja. To išvengti sistemą reikėtų atidžiai sumodeliuoti. Belgijoje, diegiant šią sistemą buvo diskutuojama su profsąjungomis, verslo įmonėmis, kad paslaugos nesidubliuotų, nepažeistų konkurencijos principų ar naujomis paslaugomis nebūtų pradėta piktnaudžiauti. Dėl to, pavyzdžiui, patalpų valymo paslaugas galima teikti tik individualiems asmenims, yra nustatyti maksimalūs limitai ir pan.

Sistemos potencialas

Europos Komisija tai pat pripažino, kad ši paslaugų čekių sistema turi reikšmingą darbo vietų kūrimo potencialą, tokiuose sektoriuose namų ruoša, namų ūkio priežiūros paslaugos ar asmenų priežiūros paslaugos. Reikia nepamiršti ir tokio itin svarbaus aspekto, jog Europos, tame tarpe ir Lietuvos, visuomenė sparčiai sensta, šeimų dydžiai ir gimstamumas mažėja, didėja skyrybų skaičius, tad asmenų galinčių prižiūrėti senstančius tėvus ar senelius mažės. Vyresniems asmenims paprastai prireikia tam tikros didesnės ar mažesnės priežiūros vyresniame amžiuje, tad reikia sudaryti galimybes tokioms paslaugoms egzistuoti.

Trūkstant vaikų darželių, o dar labiau lopšelių- galimybė pasisamdyti auklę gali pagerinti šeimų ar vienišų tėvų darbo ir gyvenimo balansą.

Kritikai gali teigti, jog paslaugų čekių sistema skatina kurti žemos kvalifikacijos darbo vietas, tačiau kaip tik atvirkščiai taip skatinamas paslaugų pirkėjo didesnis produktyvumas- jam nereiktų sukti galvos dėl namų ruošos, vejos pjovimo ar smulkių remonto darbų. Ne paslaptis jog per didelis darbo krūvis įtakoja mažesnį pasitenkinimą gyvenimu.

Panašios sistemos veikia ir kitose šalyse. 2005- 2009 m. laikotarpyje Prancūzija, naudodama paslaugų čekių sistemą, sukūrė apie 500 000 naujų darbo vietų. Yra ir nesėkmingų pavyzdžių. Austrijoje paslaugų čekių schema neįsitvirtino. Pagrindinė to priežastis yra paprasta- čekių kaina buvo didesnė už rinkos kainą.

Sukurti paslaugų čekių sistemą Lietuvoje būtų ganėtinai brangu, ypač deficito mažinimo laikais, tačiau tam būtų galima panaudoti ES paramos lėšas, kurios ganėtinai dosniai skiriamos darbo rinkos projektams, kurie ne visuomet yra efektyvūs. Galima pradėti nuo pilotinės savivaldybės, riboti dalyvių skaičių. Jei sistema pasiteisintų ir veikla įsisuktų, subsidijų dalį būtų galima pamažu mažinti, bet pradžioje ji tikrai turėtų būti reikšminga.

Nedarbo problema Lietuvai išlieka aktuali. Reikia ieškoti inovatyvių sprendimų nedarbui mažinti, kuris yra vienas aukščiausių ES. Paslaugų čekių sistema yra viena iš galimų variantų. Žinoma, reikėtų kruopščiai, įvertinti teigiamą ir neigiamą poveikį, galimus sistemos mastus, paslaugų spektrą, paskaičiuoti kaštus, rasti finansavimo šaltinius, tačiau nereikia bijoti socialinių inovacijų ir naudotis kitų šalių gerąja patirtimi socialinėms ir nedarbo problemoms spręsti.

Darius Šavolskis

Vyriausybė per šią kadenciją nesiryžo eiti prieš profsąjungų valią ir įteisinti lankstesnius darbo santykius, nesugebėjo palengvinti šeimų gyvenimo ar atpratinti didelę dalį piliečių gyventi iš pašalpų.

Suprasdama, kad sunkmečiu, kai pro biudžeto skyles švilpauja vėjai, o žmonių gyvenimas tik sunkėja, pagerinti socialinę apsaugą turės mažai galimybių, o įsiteikti visuomenei, kaip prieš tai išlaidavę socialdemokratai, nebus jokių šansų, ši Vyriausybė nieko ambicingo nežadėjo ir vengė lengvai pamatuojamų įsipareigojimų.
„Vyriausybės programoje priešrinkiminiai pažadai buvo gerokai primiršti, o pati programa nutaikyta į krizės pasekmių sušvelninimą. Programoje įtvirtinti tikslai suformuluoti abstrakčiai, konkretūs skaičiai nepaminėti, o kai nepaminėti konkretūs skaičiai, visada gali sakyti, kad nurodyta kryptimi pasistūmėta“, – atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto docentas Teodoras Medaiskis.
Vis dėlto, įvertinus valdančiosios daugumos deklaruotus siekius socialinės apsaugos ir šeimos politikos, darbo rinkos srityje, akivaizdu, kad judėta nuosekliai, idėjų būta gerų, tačiau iki galo įgyvendinti didžiosios dalies išsikeltų tikslų taip ir nepavyko: vieniems sutrukdė krizė, kitiems – ryžto stoka, o trečių net nebandyta siekti.
„Pavyzdžiui, buvo rengiama socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcija, Seimas patvirtino gaires, bet per ketverius metus toliau nepajudėta. Galima sakyti, kad pokyčiai būtų buvę geri: neblogas sumanymas buvo pakeisti pensijų finansavimo tvarką, paraminę dalį perkeliant valstybės finansavimui ir perstumdant mokesčius, bet jie taip ir liko tik popieriuje. Viena vertus, pritrūko pasiryžimo įgyvendinti geras idėjas, kita vertus – sutarimo“, – apgailestauja T.Medaiskis.
Tiesa, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka mano, kad mažėjant gyventojų sugalvoti, kaip efektyviai pertvarkyti socialinio draudimo sistemą, ne taip paprasta, ir įžvelgia vieną teigiamą dalyką: valdantieji bent jau nieko nesugriovė ir krizės laikotarpiu pagrindiniai socialinės apsaugos sistemos dalykai buvo išsaugoti.

Šeimos politiką pakeitė skurstančiųjų politika

Didieji koalicijos partneriai konservatoriai visuomet mojavo šeimos vėliava, tad prieš pradėdama darbą Vyriausybė šioje srityje deklaravo keliolika tikslų ir net žadėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją pervadinti į Šeimos ir socialinių reikalų. Bet naujų vardynų nesulaukėme.
Lygiai taip pat per ketverius metus nė per milimetrą nepasistūmėta programoje nurodyto pagrindinio ilgalaikio tikslo link – pasiekti, kad 2050 m. Lietuvoje gyventų ne 2,8 mln. žmonių, kaip prognozuoja „Eurostat“, o 4 mln. Statistika rodo priešingą tendenciją: 2008 m. Lietuvoje gyveno 3,358 mln., o 2012 m. – 3,182 mln. žmonių.
Suvaldyti demografinius pokyčius valdantieji žadėjo veikdami trimis kryptimis: skatinti gyvenimą šeimoje, skatinti gimstamumą ir įveikti elgesio skurdą. Tačiau Teisės instituto tyrėja Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė per šiuos ketverius metus nepastebėjo jokių teigiamų poslinkių nė viena minėta kryptimi. Pasak ekspertės, Vyriausybė priėmė Šeimos politikos koncepciją, bet ji nebuvo pradėta įgyvendinti, nes nepriimtas Šeimos politikos pagrindų įstatymas.
„Deklaruota, kad skatins gyvenimą šeimoje, tačiau net nesusitarta, kas yra šeima. O gimstamumą gali skatinti finansinės arba alternatyvios priemonės (įvairių paslaugų tinklas, galimybės pigiau mokėti už darželį, maitinimą ir t.t.), tačiau Vyriausybė nepasižymėjo fantazija ir iniciatyvumu: pašalpos bei išmokos buvo mažinamos, o alternatyvių priemonių iš viso nesiūlyta. Be to, visiškai nėra paramos daugiavaikėms šeimoms, išmokos vaikams iki trejų metų paliktos tik šeimoms, gaunančioms mažiau nei 525 Lt vienam asmeniui“, – kritikuoja E.Kavoliūnaitė-Ragauskienė.
R.Lazutka priduria, jog vadinamųjų vaiko pinigų panaikinimas prieštarauja Vyriausybės programiniams teiginiams, kad ji rūpinasi šeima. Beje, Vyriausybės programoje yra nuostata, kad vaikų išmokos bus mokamos visiems vaikams iki trejų metų.
E.Kavoliūnaitė-Ragauskienė apgailestauja, kad šeimos politika per šiuos ketverius metus tapo skurstančiųjų paramos politika, nes pagalbos sulaukia tik mažiau nei 525 Lt žmogui gaunanti šeima. Tokia pozicija, ekspertės nuomone, būtent ir skatina elgesio skurdą, kai gera gyventi iš pašalpų ir nėra motyvacijos imtis darbo. Štai Aktyvių mamų sambūrio skaičiavimais, du suaugusieji, auginantys tris mažamečius vaikus ir niekur nedirbdami, iš pašalpų gauna apie 2000 Lt. O jei tėvai gauna minimalų darbo užmokestį, įvertinus minimalias su darbu susijusias išlaidas (kelionė į darbą, drabužiai, pietūs ne namuose) visos mėnesio pajamos sudaro apie 1860 Lt.
Nepavyko šiai Vyriausybei įgyvendinti pažadų palengvinti jaunoms šeimoms galimybę įsigyti būstą ar ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantiems tėvams padėti derinti šeimos pareigas su profesiniu užimtumu, nes darželių trūkumo problema šiuo metu itin aktuali. „Matyt, koalicijos partnerių liberalų galvota šią problemą spręsti per privačius darželius, bet jie pernelyg brangūs“, – mano R.Lazutka.
Kita vertus, nors šeimos politikos srityje esminių pokyčių neįvyko, Vyriausybė ėmėsi  ir drąsių žingsnių. Pirmiausia sumažino ankstesnių valdančiųjų išpūstas motinystės ir tėvystės pašalpas ir užkamšė landas piktnaudžiavimui. Visi ekspertai pritaria, kad padaugėjo vaikų dienos centrų, kurių veiklą žadėta plėsti mažinant socialinės rizikos šeimose gyvenančių vaikų atskirtį. O vienas didžiausių nuopelnų – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimas, leidžiantis apsaugoti nuo smurtaujančių artimųjų kenčiančius žmones. Policiją užplūdę pagalbos šauksmai atskleidė, kad šio įstatymo reikėjo seniai.

Prie lankstesnių darbo santykių nepereita

Darbo rinkos srityje šiai Vyriausybei ryškesnių nuopelnų taip pat nepavyko pelnyti. Nedarbas pas mus iki šiol išlieka vienas didžiausių ES – 14 proc., o nepaisant to, kad jaunimo verslumą skatinančių programų gerokai padaugėjo, kas trečias jaunuolis neturi darbo. Ši Vyriausybė dėl tokios padėties gavo barti ne tik nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės, bet ir nuo ES vadovų.
Darbdaviai tvirtina, kad darbo vietų Lietuvoje daugėtų įteisinus lankstesnius darbo santykius – supaprastinus atleidimą iš darbo, sumažinus išeitines kompensacijas. Tokius tikslus savo programoje buvo užsibrėžusi ir Vyriausybė, tačiau jų įgyvendinti nepavyko. „Lankstesnių darbo santykių nėra, nes nepakako politinės valios. Įgyvendinti Darbo kodekso pakeitimai nieko nereiškia, tai tik kosmetiniai pokyčiai, o realios reformos nebuvo – Vyriausybę išgąsdindavo profsąjungų pagąsdinimai streikais“, – piktinasi Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Algimantas Akstinas.
Darbdavių atstovas mini ir kitą problemą, kurią savo programoje buvo numačiusi spręsti Vyriausybė, – struktūrinį nedarbą, kilusį dėl švietimo sistemos ir darbo rinkos neatitikimo. „Išleidžiami pinigai bedarbiams perkvalifikuoti, jie įgyja kažkokių įgūdžių, bet vis tiek neranda darbo, o įmonės neranda darbuotojų. Jie neparengiami darbo rinkai. Kitas pavyzdys – norime būti paslaugų centru, bet kaip ministerijos susiorientavo parengti specialistų šiam proveržiui? Aš to nemačiau. Koordinacijos tarp vizijos kūrėjų ir įgyvendintojų nebuvo justi“, – kritikuoja A.Akstinas.

Siekė atgrasyti norą gyventi iš pašalpų

Nors daug užsibrėžtų tikslų nepavyko įgyvendinti, Vilniaus universiteto Socialinės katedros vėjas prof. Arūnas Poviliūnas įžvelgia, kad Vyriausybė elgėsi pakankamai nuosekliai įgyvendindama dešiniąją socialinę politiką, kuri pirmiausia siekia minimizuoti socialines išlaidas, labiau į šį procesą įtraukti bendruomenes. Vyriausybė sumažino motinystės ir tėvystės, nedarbo, ligos pašalpas, bendruomenėms pradėta dalyti nedidelė parama, penkiose savivaldybėse pradėtas eksperimentas, kai pačioms savivaldybėms leista skirstyti socialines pašalpas.
„Socialinės apsaugos ir darbo ministras giriasi, kad eksperimentas pasiteisino ir pašalpų gavėjų skaičius per 2012 m. pirmuosius keturis mėnesius, palyginti su 2011 m., sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos – beveik 14 proc.“, – komentuoja A.Poviliūnas.
O kaip Vyriausybei pavyko įgyvendinti deklaruotą siekį skatinti piliečius ne gyventi iš pašalpų, bet įsitraukti į darbo rinką? Statistika rodo, kad socialinės pašalpos gavėjų gretos plėtėsi, bet, pasak A.Poviliūno, sunkmečiu, kai didėja nedarbas, kitaip ir negalėjo būti: per 2008 m. socialinės pašalpos gavėjų skaičius siekė 37 tūkst., socialinių pašalpų buvo išdalyta beveik 79 mln. Lt. 2011 m. socialinės pašalpos gavėjų skaičius šoktelėjo tris kartus, iki 221 tūkst., o pašalpoms skirtos išlaidos padidėjo iki 612 mln. Lt.
Kita vertus, A.Poviliūnas priduria, kad Vyriausybė mažino išmokas ir pašalpas, tačiau aktyvių darbo rinkos priemonių siūlė minimaliai. Dėl to gyventojai ieškojo alternatyvių išgyvenimo strategijų – sparčiai didėjo emigracija ir emigrantų perlaidos į Lietuvą savo artimiesiems. Pasaulio banko duomenimis, lietuvių perlaidos iš užsienio į Lietuvą 2010 m., palyginti su 2009 m., padidėjo 43 proc. ir viršijo milijardą litų, o iš Lietuvos pernai emigravo dvigubai daugiau gyventojų negu 2008 m. – 53 tūkst.

Vyriausybės pastangos įgyvendinti socialinę politiką

Pavyko
Padidinti smurto šeimoje aukų apsaugą. Priimtas Smurto artimoje aplinkoje įstatymas.
Remti bendruomenes.
Skatinti jaunimo verslumo programas. Verslumą skatinančių programų ir renginių gerokai padaugėjo.
Įvesti socialinį draudimą menininko statusą turintiems asmenims.

Nepavyko

Įgyvendinti valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos.
Įstatymais įtvirtinti lankstesnių darbo santykių.
Padidinti paramos šeimoms, palengvinti vaikus auginančioms šeimoms galimybės derinti darbą ir šeimą. Išlieka didelis darželių trūkumas.
Susigrąžinti emigrantų. Emigracijos srautai nuo 2008 m. padvigubėjo.
Reorganizuoti valstybės finansuojamo mokymo sistemos, siekiant kelti visų darbo rinkos dalyvių kvalifikaciją. Išryškėjo struktūrinio nedarbo problema.

Šaltinis: „Veido“ ir ekspertų vertinimai

Niekam ne paslaptis, kad efektyvios socialinės politikos vykdymas, esant finansų krizei, nėra lengvas. Visų pirma mes turėjome apsaugoti Lietuvos socialinę sistemą nuo visiško finansinio bankroto, prie kurio buvo privedusi ankstesnė Vyriausybė, nors ji dirbo ne ekonominės krizės sąlygomis.

Pašalpos buvo nemokamos jau dvi savaites, „Sodros“ rezerve vietoj anksčiau sukauptų beveik 1,5 mlrd. Lt liko… 900 mln. Lt deficitas! Tuo pačiu metu krito bendros pajamos į socialinio draudimo biudžetą, nes daugelis įmonių pateko į blogą ekonominę situaciją.
Kaip parodė laikas, mums pavyko stabilizuoti padėtį ir santykinai mažai paliesti socialines programas. Suprantama, tai buvo padaryta sumažinus poreikį kitiems valstybės reikalams.
Kita vertus, krizė leido geriau pamatyti esamos sistemos trūkumus ir ją patobulinti. Buvo iš esmės pertvarkyta darbo biržos, draudimo nuo nedarbo sistema, suteikiant galimybę įvairiose programose dalyvauti privačiam verslui. Priminsiu, kad ekonominio pakilimo laikotarpiu kai kuriais atvejais vienam bedarbiui įdarbinti buvo išleidžiama 100 tūkst. Lt.
Per pastaruosius ketverius metus smarkiai suefektyvinta pašalpų mokėjimo sistema. Ir pradėtas sėkmingas eksperimentas, perduodant dalį socialinių pašalpų mokėjimo tvarkyti pačioms savivaldybėms. Tai leido sutaupyti kai kuriais atvejais iki 20 proc. socialinės sistemos pinigų ir gerokai sumažinti galimybę atvažiuoti pasiimti pašalpų mersedesais.
Net ir esant sunkiai finansinei situacijai, pagaliau mūsų valstybė ryžosi įgyvendinti plačią neįgalių žmonių paramos programą, ratifikuodama Neįgaliųjų teisių konvenciją. Pavyko išsaugoti didžiausias motinystės išmokas Europos Sąjungoje. Galų gale buvo garantuotas socialinis draudimas menininko statusą turintiems asmenims, ko nepasisekė padaryti net ir tuo metu, kai pinigų valstybės biudžete netrūko.
Taip pat buvo iš esmės peržiūrėti šeimos politikos prioritetai. Pavyko pasiekti susitarimą tarp Seimo frakcijų dėl šeimos politikos plėtros ir kartu priimti Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Sukurtas efektyvus priežiūros instrumentas, Susitarimo priežiūros taryba, kurios atstovus delegavo nevyriausybinės organizacijos. Taip pat buvo priimtas Šeimynų įstatymas, padidintos išmokos šeimynose augantiems vaikams. Iš esmės susitarta dėl pagrindinių socialinio draudimo reformos principų, Seime patvirtintos reformos gairės, leidžiančios užtikrinti ateityje, net ir esant blogėjančiai demografinei situacijai, normalias pensijas mūsų senyvo amžiaus žmonėms. Atsirado šeimos įmonės, subsidijavimo sistema naujai pradedantiems ir kuriantiems verslą.
Suprantama, dar daug ką reikia nuveikti, priimant socialinio draudimo reformos įstatymus, kurie svarstomi Seime. Tai reikalauja plataus politinio sutarimo, bet mes daugeliu klausimų savo politines nuostatas esame suderinę netgi su opozicinėmis frakcijomis. Labai svarbu, kad atsiranda bendras supratimas, jog socialinės problemos niekur nedings. Ateityje, mano nuomone, svarbiausi uždaviniai bus gimstamumo skatinimas, nedarbo ir socialinės atskirties mažinimas, emigrantų sugrąžinimas į tėvynę.