"Veido" archyvas

Kadaise redakcijoje turėjome užsivedę kalendorių ir pildėme pagal politikų pažadus, kada jie parengs “Sodros” ir socialinės apsaugos reformas. Iš pradžių tai buvo žadama padaryti 2010 m. pavasarį, tada – rudenį, vėliau – 2011 m. sausio 1 d., galiausiai – šį pavasarį. Atėjus pavasariui kalendorių pildyti metėme – tuščias reikalas. Juolab kad ir žadėtojai šia tema nustojo kalbėti, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė socialinės apsaugos ir darbo ministro nei kviečiasi, nei klausia, kiek su tų reformų metmenimis pasistūmėta. Anksčiau labiau domėjosi.

Kai kokie nesusipratę žurnalistai premjero Andriaus Kubiliaus ar socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko paklausia, ar ši reforma iš Vyriausybės prioritetinių darbų jau išbraukta, paprastai išgirsta atsakymą, kad ne, tačiau tai esą labai sudėtingas projektas ir daug darbų, tad ne tik iki starto, bet netgi iki kažkokio didesnio aiškumo dar labai toli.

Beje, politikų teigimu, dabar šia tema vyksta kažkokie svarstymai su visuomene. Gaila, kad niekaip nepavyksta nustatyti, kas ten su kuo ir kur svarsto. Taigi, kaip ir daugelyje sričių, socialinių reikalų srityje artėjame prie liūdnos atomazgos.

Čia svarbu paminėti, kad per visą pastarąjį dešimtmetį mūsų socialinės apsaugos sistema nebuvo iš esmės reformuota, o vis lopoma, priduriama, apkarpoma, pataisoma, ir šiandien primena kaliausę ar net trigalvę pabaisą. Nes jokios sistemos, kaip tobulinti mūsų socialinės apsaugos sistemą, nebuvo. Taigi socdemai užvilko sijoną, konservatoriai apavė kerziniais batais, socialliberalai apsupo paklode, liberalai ant galvos užmovė puodą – štai ir visas kūrinys. Kažką dar siūlė mokslininkai, ekspertai, tyrėjai, bet visi jie buvo nušvilpti, natūralu, kad ir į jų siūlymus atsižvelgta nebuvo. Pas mus visas sritis reformuoja politikai, įsivaizduojantys turį begalinį nusimanymą apie viską.

Dabar apžvelkime viso to pasekmes. “Sodros” deficitas vis didėja, artėdamas jau prie 3 mlrd. Lt ribos. Kaip liudija “Veido” užsakymu bendrovės “Prime consulting” pernai atlikta sociologinė apklausa, net 91,4 proc. respondentų baiminasi, kad dabartinė “Sodra” bankrutuos. Svarbu neužmiršti, kad demografinė padėtis šalyje vis blogėja, tai yra dėl emigracijos ir visuomenės senėjimo dirbančiųjų mažėja ir jie priversti išlaikyti vis didesnį skaičių išlaikytinių (pensininkų, neįgaliųjų, bedarbių, vaikų etc.).

Antras svarbus aspektas, kad pensinis amžius tiek Europoje, tiek Lietuvoje ilgainiui bus vis vėlinamas ir po keliolikos metų, tikėtina, pasieks 67 ar daugiau metų. Žinant tikinėtiną vidutinę gyvenimo trukmę, paaiškėja, kad du trečdaliai Lietuvos vyrų pensijos nesulauks. Visą šią aritmetiką supranta vis daugiau Lietuvos gyventojų, kurie pradeda gyventi šia diena. Jie visiškai nesuinteresuoti kaupti pinigų senatvei (ypač tai pasakytina apie 25–45 metų amžiaus grupę). O jei ir suinteresuoti, tai galvoja, kaip pensijai sukaupti savarankiškai, o ne per “Sodrą”, nes šios ateitis juk neaiški.

Tokios žmonių nuotaikos ir toks politikų požiūris lemia, kad socialinės apsaugos srityje mes patenkame į vis didesnę aklavietę. Ir išeičių vis mažėja.

Krizės metai atskleidė, kokia beviltiška yra Lietuvos išlaidų sąranga, kurioje užprogramuotas nuolatinis socialinių išmokų augimas, nepaliekantis lėšų kitoms svarbioms sritims.

Sunkiausiais krizės 2009 m. Lietuvoje išliko tik viena sritis, kuriai kliuvo iš esmės nesumažėjęs finansavimas – tai socialinė apsauga. Vertinant pagal dalį nuo BVP, jos finansavimas išaugo nuo 12,4 proc. iki 16,7 porc., tuo tarpu kitoms sritims tekusi tik šiek tiek padidėjusi BPV dalis reiškė realų pajamų sumažėjimą (nes gerokai sumenko pats BVP).

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algimantas Dumbrava aiškina, kad mažinti socialinės paramos buvo neįmanoma: pradėjo daugėti bedarbių, o pensijų ir socialinių išmokų dydis yra fiksuotas, nesiejamas su šalies ekonomine padėtimi.

Vien per penkerius metus iki krizės Lietuvos biudžeto išlaidos socialinei apsaugai išaugo dvigubai. Jas tik šiek tiek pavyko sumažinti 2010 m. biudžete, tačiau 2011 m. jau vėl numatytas augimas.

“Visi supranta ir nenuilsdami kartoja, kad reikia reformuoti dugno neturinčią socialinės apsaugos sistemą. Tą patį galima pasakyti ir apie efektyvumą praradusias sveikatos apsaugos, švietimo sistemas. O kur rezultatai? Nepaisant krizės ir išsekusių resursų struktūrinės permainos neįvykdytos”, – apgailestauja ekonomistas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas. Jis pabrėžia, kad problema niekur nedings net ir tada, jei šalies ekonomika pradės atsigauti: jei nenori didinti mokesčių ir, per biudžetą perskirstydama didesnė dalį BVP, labiau remti savo socialinės rūpybos sritis, Lietuva neišvengiamai turės įvykdyti struktūrines reformas.

Seimo narys Kęstutis Masiulis duria pirštu į, jo manymu, pavojingą tendenciją, kai gynybai skiriamų lėšų dėl krizės sumažėjo. “Žmonės per apklausas nurodo mažinti finansavimą gynybai, bet neliesti jų socialinės paramos. Toks požiūris trumparegiškas ir pavojingas – kartais net kyla eretiškos mintys, ar taip mąstydami lietuviai nėra verti dar vienos okupacijos”, – piktinasi politikas. Anot jo, jokia tarptautinė organizacija nebus pajėgi mūsų apginti, jeigu gynybinių pajėgumų stiprinimui lėšų neskirsime patys.

“Sakoma, kad nėra lėšų gynybai, nes jų reikia socialinei apsaugai. Tačiau bet kuris seniūnas jums parodys krūvas šeimų, kurios net nesirengia dirbti, nes daugybę metų gyvena iš socialinės paramos”, – sako K.Masiulis.

Politikai, žadantys nedidinti pensinio amžiaus, meluoja: pensijų reforma neišvengiama visose Europos šalyse. Lietuvoje – taip pat.

Prancūzijoje prieš prezidento Nicolas Sarkozy sumanytą pensijų reformą per kelias savaites protestavo jau kas dvidešimtas šalies gyventojas. Dėl streikų nevažiavo traukiniai, neskraidė lėktuvai, buvo uždarytos daugelis mokyklų ir įstaigų. Visiškai ar iš dalies nedirbo vienuolika iš dvylikos naftos perdirbimo įmonių. Neveikė net Eifelio bokštas. Miestuose susikaupė kalnai šiukšlių, kurių iki pat dabar streikuojantys šiukšliavežiai neskuba iškuopti.

Finansų ministras savo ruožtu paskaičiavo, kad pensijų reforma, kurios tikslas – sutaupyti kuo daugiau lėšų biudžetui – šaliai kasdien kainuoja po 400 mln. eurų, nes tiek per parą šalies ekonomika praranda dėl streikų ir protestų.
Prancūzai iš tiesų niršta, nes jaučiasi apgauti. Kadaise sėkmingą N.Sarkozy rinkiminį šūkį “dirbk sunkiau, uždirbk daugiau” jie jau perfrazavo į “dirbk ilgiau, uždirbk mažiau”. Ir tai ne vien sarkazmas, tai jau ir realybė.

N.Sarkozy, žadėjęs nekilginti pensinio amžiaus, pasiūlė pensijų reformą, kuri numato, kad pensinis amžius bus pailgintas nuo 60 iki 62 metų, o valstybės visiškai išlaikomi pensininkai bus tik nuo 67 metų, o ne nuo 65 metų, kaip yra dabar.

Ir nors tokie pokyčiai galbūt nepatinka net pačiam N.Sarkozy, kitos išeities jis nebeturi. Šalies pensijų programos deficitas šiuo metu siekia 32 mlrd. eurų. Be to, ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, o visuomenė vis labiau sensta. Netgi prognozuojama, kad netrukus trečdalis prancūzų bus vyresni nei 60 metų. Vadinasi, nieko nedarant, pensininkus išlaikyti valstybei gali tapti nebeįmanoma.

Reformos – visoje Europoje

Matant pensijų reforma nepatenkintų prancūzų įtūžį, galima susidaryti klaidingą nuomonę, kad pensinis amžius ilginamas tik jiems. Tačiau šiuo metu panašios pensijų reformos vyksta beveik visose Europos šalyse ir palies beveik visus Europos gyventojus.

Taip pat ir 5 milijonus britų, kuriems pensijos teks laukti ilgiau. Mat Jungtinėje Karalystėje, vykdant griežto taupymo politiką, nuspręsta, kad pensinis amžius iki 2020-ųjų palengva bus padidintas iki 66-erių, o ne iki 65 metų, kaip numatė 2007 m. reforma. Dar vėliau jis gali būti padidintas ir iki 68 metų.

Taip kasmet tikimasi pensijoms papildomai sutaupyti po 5 mlrd. svarų sterlingų, o dar antra tiek kasmet surinkti iš ilgiau dirbti priverstų gyventojų sumokamų mokesčių.

Panašių tikslų mėgins siekti ir kitos pensijų reformai pasiryžusios šalys.

Štai ką tik dėl planų (jie dar ne iki galo patvirtinti, bet tai gali įvykti šią savaitę) ilginti pensinį amžių simboliškai protestavo bulgarai.

O daugiausia Europoje – net 11,5 proc. metinio BVP – pensijoms iki šiol išleisdavusi Graikija į užtarnautą poilsį nuo šiol išleis nebe nuo 61,4 metų, o nuo 63,5 metų, o 2013-aisiais pensinis amžius sieks 65 metus.

Neseniai suformuota Nyderlandų vyriausybė taip pat padidino pensinį amžių, ir netgi iki 66 metų, o 2025-aisiais pensininkus valstybė išlaikys tik nuo 67 metų.

Italijos vyriausybė irgi neatsilieka: liepą ji patvirtino, kad pensinis amžius pamažu bus pradėtas didinti 2015-aisiais, kol pailgės trejais metais: nuo 65 iki 68 metų vyrams ir moterims valstybiniame sektoriuje ir vyrams, dirbantiems privačiame sektoriuje, ir nuo 60 iki 63 metų moterims, dirbančioms privačiame sektoriuje.

O Vokietijoje, kur 2007-aisiais pensinis amžius buvo padidintas nuo 62 iki 65 metų, dabar rengiamas naujas projektas, pagal kurį nuo 2029-ųjų visiškai valstybės bus išlaikomi tik sulaukusieji 67 metų.

Panašios tendencijos ir Ispanijoje, kur vyriausybė pensinį amžių ims didinti nuo 2013m. ir ilgins iki 63 metų. Beje, tokio amžiaus išėjusieji į pensiją, kaip ir dabar, ne iš karto gaus visą pensiją, o tik jos dalį: visiškai valstybės jie bus išlaikomi tik nuo 67 metų, nors dabar šis amžius siekia 65 metus.

Maža to, pensijų reforma numatyta net Rusijoje, mat prieš savaitę finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad pamažu moterų pensinis amžius bus padidintas nuo 55 iki 60 metų, o vyrų – nuo 60 iki 62 metų.

JAV analitikas, čekų kilmės Vasko Kohlmayeris neabejoja, kad pensijų reforma iš esmės neišvengiama nei vienoje Europos šalyje, o kartu ir JAV. “Jei nors vienas politikas žada nedidinti pensinio amžiaus – jis meluoja. Tą patį žadėjo ir Prancūzijos, ir Vokietijos, ir JAV politikai. Bet atėję į valdžią jie suvokė, kad kitos išeities nebus”, – apibendrina analitikas.