"Veido" archyvas

Kaip išgyveno Lietuvos labdaros ir paramos organizacijos, kai sunkmečiu drastiškai sumažėjo šiems dalykams įmonių skiriamų lėšų? Kodėl kai kurios gerumo iniciatyvas skatinančios organizacijos per krizę netgi sustiprėjo, o kai kurios visai išnyko? Kada įmonės, finansuodamos įvairius visuomenei svarbius projektus, paprasčiausiai reklamuoja savo prekės ženklą, o kada jau galima kalbėti apie brandžią jų socialinę atskomybę (SA)?

Apie tai “Veidas” nusprendė surengti apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo labdaros ir paramos fondo “Maisto bankas” direktorė Deimantė Žebrauskaitė, Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos vadovas Vaidotas Ilgius, bendrovės “Kraft Foods Lietuva” korporatyvinių reikalų vadovė Baltijos šalims Rasa Bagdonienė, Jungtinių Tautų vystymo programos Lietuvoje vadovė Lyra Jakulevičienė ir bendrovės “Hnit-Baltic” direktorius Linas Gipiškis.

VEIDAS: Sunkmetis palietė kone visą Lietuvos verslą. Kaip tai paveikė jau ir iki krizės gležnus įmonių socialinės atsakomybės daigelius?

V.Ilgius: 2010-ųjų statistikos dar nėra, o 2009 m. duomenys liūdni: paramos ir labdaros projektams skirtų lėšų sumažėjo 24 proc., arba 95 mln. Lt, ir tai daugiausia Lietuvos įmonių sąskaitą – mat žmonių ir užsienio donorų aukų praktiškai nesumažėjo.

Žinoma, kad tai dramatiškai pakeitė Lietuvos nevyriausybines organizacijas (NVO) – daugelis jų, net ir visai didelių, paprasčiausiai neišgyveno. Tačiau matome ir visai kitokių pavyzdžių – yra tokių organizacijų, kaip “Maisto bankas”, “Gelbėkite vaikus”, Maltos ordinas, “Unicef” Lietuvos biuras, kurios per sunkmetį, priešingai, sustiprėjo, išaugo ir tapo daug labiau matomos bei veiklios.

Didžioji bėda ta, kad Lietuvos NVO keliolika metų tiek užsienio donorų, tiek valstybinių institucijų buvo mokomos, kaip tinkamai prašyti labdaros. Tačiau staiga situacija pasikeitė – ne tik Lietuvoje, užsienyje taip pat: efektyvios liko tik tos NVO, kurios, turėdamos gerus vadybininkus, nuovokius vadovus, sugebėjo tapti verslo bendrovių partnerėmis.

Pabrėžiu, ne pinigų prašytojomis, o bendrų sąlyčio taškų ieškančiomis partnerėmis, siūlančiomis abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą.

Taigi statistiškai parama sumažėjo, bet menkesnis pinigų srautas paskatino NVO kūrybiškumą, ir dabar mes netgi galime kalbėti apie savotišką SA reiškinio sužydėjimą Lietuvoje.

L.Jakulevičienė: Per krizę žlugo pasitikėjimas verslo sektoriumi ir dabar būtent SA laikoma svarbiu įrankiu jam atkurti. Be to, sunkmečiu atsisijojo tikrosios ir butaforinės SA veiklos – jeigu socialinė atsakomybė buvo suvokiama tik kaip prievolė, kažkokie geri darbai, kurie nėra susiję su verslu ir padeda jam pačiam, – tokie dalykai paprasčiausiai žlugo.

Natūraliai sustiprėjo ir pati SA. Iki krizės buvo manoma, kad gamtos išteklius reikės pradėti taupyti “kada nors”, o mažėjant pajamų, išteklių taupymas tapo labai natūralus, nes sąnaudas reikėjo mažinti čia ir dabar. Gal sklendės užsukimas, popieriaus taupymas – ir maži dalykai, bet jie labai padidino bendrą įmonių aplinkosaugos problemų suvokimą. Be to, pajėgesnės bendrovės galėjo leisti sau investuoti į naujas technologijas, taupančias energijos išteklius ir žaliavas.

R.Bagdonienė: Noriu pabrėžti, kad SA negali būti suvokiama kaip kažkokia projektinė veikla, ir jau jokiu būdu tai nėra riebaus čekio išrašymas prieš kameras metų pabaigoje. Brandi SA – tai įmonės mąstymas, vidinė korporacijos kultūra, strategija. Iš principo SA yra ne tai, kaip paskirstomas įmonės pelnas, bet kaip generuojamos įmonės pajamos. Tai visa virtinė: kaip tu elgiesi su tiekėjais, organizuoji darbą, bendrauji su verslo partneriais ir ką siūlai savo klientams.

Jei SA iš tiesų suvokiama kaip įmonės kultūros dalis, tuomet jokios krizės negali jos visiškai panaikinti. SA nereiškia, kad aš sunkmečiu negaliu atleisti darbuotojo, bet klausimas – kaip aš tai padarau. O jeigu nebegali skirti lėšų paramai – galbūt kartu su savo darbuotojais gali padirbėti savanoriais toje organizacijoje, kurią iki sunkmečio rėmei.

Noriu pabrėžti, kad net ir labai gero, visuomenei naudingo projekto rėmimas yra paprasčiausia savireklama, racionalus prekės ženklo stiprinimas, jei ta remiama idėja nėra kertinė ir pačiam verslui.

L.Jakulevičienė: Džiugu, kad tokios brandžios, sąmoningos SA versle per pastaruosius metus kaip tik ir padaugėjo. Palyginkime kad ir įmonių šventes: anksčiau jos konkuruodavo, kieno balius bus prabangesnis, o dabar gero tono ženklas yra dedikuoti savo šventes aplinkosaugai, vietoj puotos sutvarkyti aplinką, skirti laiko savanorystei.

L.Gipiškis: Jei įmonės tikslas – tik greitas pelnas, joje niekada nekils SA iniciatyvų. Bet jei verslas gimsta iš noro realizuoti savo idėjas, anksčiau ar vėliau kyla natūralus poreikis jomis dalytis ir su visuomene. Būtent taip 2000 m. ir gimė mūsų projektas maps.lt: diegėme profesionalias elektroninių žemėlapių sistemas profesionalams – elektros, komunikacijų tinklams. Susikaupė patirties, tobulėjo technologijos, tad kilo noras, kad mūsų geoinformaciniu produktu galėtų naudotis ir visuomenė. Vos startavusi, maps.lt tapo mums nemenku iššūkiu ir technologine laboratorija – kasdienių prisijungimų skaičius kartais viršydavo 40 tūkst. O dabar šis projektas duoda naudos, nors ir netiesioginės, mūsų verslui – kur nors atokiame Lietuvos kampelyje esame geriau žinomi kaip maps.lt kūrėjai, o ne kaip “Hnit-Baltic”.

VEIDAS: Norėtųsi sužinoti, kaip veikia “Maisto bankas”, kad net ir sunkmečiu sugebėjo augti ir tapti vienu žinomiausių paramos teikėjų?

D.Žebrauskaitė: Verslo parama yra mūsų išgyvenimo šaltinis. Tarp viso 720 tūkst. Lt mūsų 2010 m. biudžeto net 560 tūkst. Lt yra iš įmonių atėjusios lėšos. Augame nuolatos, sunkmečio savo kailiu nepajutome – matyt, priešingai, mūsų noras pamaitinti gyvenančiuosius skurdžiai labai gerai suvešėjo būtent per krizę.

Tačiau ir mes patyrėme rėmėjų nutekėjimą ir galiu tik pritarti, kad su mumis per krizę atsisveikino tie, kuriems bendradarbiavimas su visuomenę maitinančiu “Maisto banku” nebuvo jų pačių verslo misijos, filosofijos dalis.

Labiausiai vertiname savo ilgalaikius partnerius – būtų labai sunku nesustojant tęsti veiklą, jeigu kasmet sausio 1-ąją turėtume pradėti prie tuščių savo biudžeto lapų ir iš naujo ieškoti rėmėjų. Dėl to esame labai aiškiai suformulavę savo viziją bei tikslus ir ieškome tokių partnerių, kurių verslo vizija sutaptų su mūsiške.

R.Bagdonienė: Atkreipkite dėmesį, kad D.Žebrauskaitė yra vienintelė NVO vadovė, dalyvavusi “Veido” rengiamuose Metų vadovo rinkimuose. Kiek mes Lietuvoje turime NVO darbuotojų, kurie galėtų kaip lygiaverčiai konkuruoti su kiečiausiais verslo strategais?

Apskaičiuota, kad vienas litas, paaukotas “Maisto bankui”, visuomenei sukuria 13 Lt vertės, – sutikite, nebloga investicija šią organizaciją nutarusiai remti bendrovei.

L.Jakulevičienė: Tikra tiesa, priešingas pavyzdys – elementarus kai kurių NVO nesugebėjimas skaidriai ir aiškiai atsiskaityti už lėšų panaudojimą atbaido daugelį verslininkų nuo bendradarbiavimo.

L.Gipiškis: Verslui kone svarbiausia, kad jo socialinių iniciatyvų partneris siektų tų pačių tikslų, degtų tomis pačiomis idėjomis, – tada partnerystė ilgalaikė ir brandi, nes yra maitinama abiejų pusių poreikio būti kartu.

Pavyzdžiui, mums jau kurį laiką rūpėjo aplinkosaugos problemos, bet jas spręsti pradėjome tik susiradę partnerį – NVO “Baltijos aplinkosaugos forumas”. Mūsų technologinė platforma ir jų patirtis aplinkosaugos srityje duoda naudos visiems.

VEIDAS: O kaip dėl pačių įmonių sąžiningumo? Pavyzdžiui, ar gali socialiai atsakinga vadintis bendrovė, kuri dosniai remia visuomenei iš tiesų svarbius projektus, tačiau savo pelną uždirba vergiškai išnaudojamų darbuotojų, atlyginimų vokeliuose sąskaita?

R.Bagdonienė: Tikrai negali. Pasikartosiu, bet SA – tai visa tavo verslo visuma. Negali garbinga vadinti įmonės, kuri išnaudoja savo darbuotojus, apgaudinėja tiekėjus ir klientus.

L.Jakulevičienė: Jei verslas, jo etika – sau, o parama – tik pasidalijimas pelnu, tai nėra jokios kalbos apie SA.

Brandžiose visuomenėse net nekyla klausimų dėl to. Pavyzdžiui, bendrovei “British Petroleum” sukėlus ekologinę katastrofą Meksikos įlankoje, dramatiškai smuko jos pajamos Norvegijoje. Ar taip būtų nutikę ir Lietuvoje?

VEIDAS: Vargu. Jei ji būtų pasiūliusi pigesnių degalų, prie degalinių greičiausiai būtų nusidriekusios klientų eilės – kas tos katastrofos kažkur “ten”. O ar pačios NVO sutiktų tapti partnerėmis įmonių, kurių verslo reputacija yra nukentėjusi?

D.Žebrauskaitė: Tiek NVO, tiek privati bendrovė, tapdamos partnerėmis, neišvengiamai daro įtaką viena kitos reputacijai – todėl partnerio pasirinkimas yra atsakingas žingsnis, kuris analizuojamas ir atidžiai vertinamas.

Žinoma, geriausias mano atsakymas būtų “ne, nesutiktume”. Bet tikrovėje tokios situacijos neįsivaizduoju. Juk maisto pramonėje prieštaringą reputaciją turinčių įmonių labai nemažai, tačiau mes visi puikiai žinome, kaip ją lengva sukurti, – viena televizijos laida parodė, kad tavo dešrelės blogos, ir ką, jau uždaryti įmonei duris?

Vis dėlto svarbiausia bendra partnerių vizija, ilgalaikės bendradarbiavimo perspektyvos.

V.Ilgius: Tos organizacijos, kurioms rūpi ilgalaikė reputacija, negali sau leisti ignoruoti partnerio etikos dėl riebaus čekio. Kita vertus, nereikia iš anksto nurašyti žmonių noro pasitaisyti – gal kažkuriuo etapu įmonė pasimokė iš savo klaidų ir ilgalaikį pagerėjimą pradeda nuo to, kad nori paremti geras iniciatyvas. Pradėti nuo to, kad “eik šalin, nes blogai apie tave perskaičiau laikraštyje”, būtų neprofesionalu. Reikia žiūrėti į patį pasiūlymo turinį, bendradarbiavimo intencijas.

Diskusijos dalyviai (iš kairės): “Maisto banko” direktorė D.Žebrauskaitė, Nevyriausybinių organizacijų platformos vadovas V.Ilgius, bendrovės “Kraft Foods Lietuva” atstovė R.Bagdonienė, JT vystymo programos Lietuvoje vadovė L.Jakulevičienė ir bendrovės “Hnit-Baltic” direktorius L.Gipiškis

Vykstant diskusijoms apie verslo vaidmenį visuomenėje praėjusiame amžiuje iškilo daugybė argumentų už ir prieš socialiai atsakingą įmonių veiklą. Tarp įmonių socialinės atsakomybės kritikų yra ir labai gerai žinomų žmonių.

Pavyzdžiui, Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas Miltonas Friedmanas teigė, kad vienintelė verslui tenkanti socialinė atsakomybė yra kurti pelną, o kita, nuo pelno kūrimo atsieta veikla vienaip ar kitaip vis tiek turėtų vesti į socializmą. Tuo tarpu laisvoji rinka pasižymi sugebėjimu efektyviai paskirstyti išteklius, todėl įmonių vadovai, kurie stengiasi rūpintis žmonių gerove, eina klaidingu keliu, nes pamiršta savo svarbiausią funkciją rinkoje – konkuruoti, laimėti ir kurti pelną. Tokie verslo įmonių vadovai šiai veiklai naudoja kitų žmonių – akcininkų ir investuotojų pinigus.

O šie patiki savo sunkiai uždirbtas lėšas įmonių vadovams, kad jie plėtotų verslą ir uždirbtų daugiau pinigų. Taigi verslo įmonių vadovai, skiriantys lėšų socialinės atsakomybės programoms, tarsi iššvaisto investuotojų pinigus.

Tačiau aiškėja, jog globalizacijos amžiuje vis aktualiau užtikrinti, kad šalia pelno kūrimo įmonės pradėtų daugiau rūpintis ir aplinka bei visuomene. Juk visuomenė ir verslas yra glaudžiai susiję, o verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip įmonės sugeba darniai integruotis į aplinką ir jausti socialines nuotaikas. Dėl kontroversiškų aplinkosaugos ir socialinių globalios ekonomikos plėtros padarinių ypatingo dėmesio sulaukia stambios tarptautinės verslo korporacijos, kurios, naudodamosi laisvosios rinkos teikiamomis mobilumo ir plėtros galimybėmis, sėkmingai įgavo tikrai daug galios. Korporacijų pelno siekimo interesai vis labiau veikia atskirų šalių visuomenių raidą, o privataus verslo interesai vis dažniau kertasi su viešaisiais.

Siekiant išvengti destruktyvaus globalizacijos poveikio ir stengiamasi įtraukti verslą į dialogą su visuomene ir bendromis jėgomis kurti darnią aplinką, kuri remtųsi ekologine darna, socialiniu teisingumu, žmogaus teisėmis, sąmoningumu bei panašiomis universaliomis žmogiškomis vertybėmis. Demokratėjant visuomenėms, stiprėjant žmonių savimonei, vyksta ir darbo santykių raida nuo nuolankių prie partneriškų, abipusiškai pagarbių santykių, nuo aklo paklusimo viršininkui prie bendro įsipareigojimo bendrai priimtoms vertybėms. Todėl verslo sferoje vis dažniau kalbama apie verslo etiką, komunikavimą su visuomene, t.y. socialiai atsakingą verslą. Tai atsakas į ekonomikos globalizacijos grėsmes, verslo su “žmogišku veidu” formavimo strategija.

Kai lyginame užsienio šalių ir Lietuvos patirtį verslo socialinės atsakomybės srityje, matome aiškių skirtumų. Pagrindinis veiksnys, skatinantis užsienio verslininkų atsakingą požiūrį, – vartotojų visuomenės spaudimas. Kadangi Lietuvoje reiklių ir organizuotų vartotojų visuomenė dar tik formuojasi, šalies įmonės, kurdamos socialines iniciatyvas, dažniausiai vadovaujasi vidiniais etiniais poreikiais. Be to, Lietuvos įmonėse tokios iniciatyvos dažniausiai perimamos iš užsienio partnerių ar įmonių steigėjų. Šie projektai dažniausiai veikia įmonių viduje ir tiesiogiai liečia tik jų darbuotojus. Tai rodo, kad Lietuvoje realiai dar neveikia pagrindinis socialiai atsakingo verslo skatinimo stimulas – atsakas į reiklaus vartotojo reikalavimus.

Tuo tarpu iš tikrųjų atsakingu gali būti laikomas verslas, kuris ne tik laikosi verslą reguliuojančių įstatymų, bet ir padaro daugiau, negu numatyta įstatymuose. Taigi atrodo, kad kol kas Lietuvoje socialinė įmonių veikla daugiausia suvokiama kaip labdara ar parama. Kai kurios įmonės skiria lėšų platesniems socialiniams projektams, tačiau tai vis dėlto labiau yra vienas iš rinkodaros būdų.

Lojalumu savo darbovietei nepasižymintys lietuviai pamažu tampa dar menkiau prisirišę prie įmonės, kurioje dirba, bei savo atliekamo darbo. Darbdaviams tai turėtų būti signalas, kad reikia skirti daugiau dėmesio darbuotojų suinteresuotumui. Iš Lietuvos išvažiuojama ne tik dėl materialinių, bet ir dėl socialinių (socialinio neteisingumo, nepasitenkinimo darbe, žmogaus orumo nepaisymo) motyvų. Taigi verslo įmonės negyvena vakuume, jų sėkmingą veiklą lemia darnus sambūvis su visuomene.

"Veido" archyvas

Balandžio pradžioje Lietuvoje išrinktos ir apdovanotos atsakingiausios metų įmonės, prisidedančios prie socialinės gerovės kūrimo. Tačiau per krizę tokių įmonių Lietuvoje mažėja.

“Mobiliojo ryšio operatorius vienašališkai įvedė, jo manymu, klientams palankius mokėjimo už skambučius planus”, “Lietuvoje prasidėjus pandeminio gripo epidemijai, staiga stulbinamai pakilo antivirusinių vaistų “Tamiflu” kaina”, “Greitųjų kreditų kompanijos siūlo “prisidurti” prie atlyginimo skolinantis už itin dideles palūkanas”, “Nepastebimai” 20 g sumažėjo, bet neatpigo maisto produktų pakuotės”. Visi šie faktai – tai įmonių reakcija į ekonominį sunkmetį. Ir akivaizdūs susilpnėjusios įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiai.

Atsakingas verslas. Kas tai?

Dar 1976 m. Nobelio premijos laureatas garsus JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas įrodinėjo, kad vienintelė verslui tenkanti atsakomybė yra pelno siekimas ir didinimas. Vis dėlto dabar požiūris pasikeitęs, ir Vakaruose gera laikoma ta įmonė, kuri ne tik pateikia savo ataskaitose gražius rodiklius, bet ir verslu užsiima atsakingai.

“Verslo socialinė atsakomybė apima įmonės politiką, vykdomą tiek viduje (darbuotojai, akcininkai, vadovai), tiek išorėje (pirkėjai, tiekėjai, visuomenė, kurioje įmonė veikia)”, – tvirtina agentūros “Nomoshiti.jp” direktorius Paulius Rymeikis.

Kaip pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos instituto rektorius Nerijus Pačėsa, socialiai atsakingas verslas reiškia, kad kuriant vertę akcininkams turi būti kuriama vertė vartotojui ir visuomenei. “Iš tiesų socialinė atsakomybė yra ne tai, ko įmonė siekia, o tai, KAIP ji tai daro, – priduria viešųjų ryšių specialistas, UAB “Baltijos komunikacijos partneriai” direktorius Arijus Katauskas. – Juk kalbame apie sąžiningą žmogų, taigi, manau, galime kalbėti ir apie sąžiningą verslą”.

Vakaruose jau ne pirmi metai skaičiuojami socialinio atsakingumo ir darnios plėtros reitingai, įmonės įpareigojamos teikti socialinės atsakomybės ataskaitas ir pan. “Ilgainiui pažangesnių šalių visuomenės sugebės išsireikalauti iš verslo vis daugiau atsakomybės, ir tos įmonės, kurios pradeda kokias nors socialinės atsakomybės iniciatyvas, elgiasi gana pragmatiškai, anksti bandydamos perprasti naująsias žaidimo taisykles”, – sako viešųjų ryšių ekspertas Rytis Juozapavičius.

Tarp mados ir būtinybės

Lietuvoje pastaruoju metu taip pat pradėta nemažai diskutuoti moralaus ir etiško verslo tema. Ką tik paskelbtos atsakingiausios metų įmonės, jau turime ir Jungtinių Tautų plėtros programos remiamą socialiai atsakingų įmonių tinklą, tiesa, jame daugiausiai tarptautinių kompanijų.

Nemažai didžiųjų Lietuvos įmonių reguliariai skelbia savo socialinės atsakomybės ataskaitas, netgi turi specialių darbuotojų, besirūpinančių socialine atsakomybe. Tačiau štai ką rašo interneto dienoraščio “PRakEIKSMAS” autorius: “Kol kas socialinė atsakomybė Lietuvoje labiau mados reikalas, nei puoselėjama vertybė. Dauguma Lietuvos įmonių tik imituoja socialinę atsakomybę kalbėdamos, o ne įgyvendina ilgalaikes socialinės atsakomybės strategijas”.

Neretai į socialinės atsakomybės drabužį įvelkamos paprasčiausios rinkodaros akcijos arba pardavimui skatinti panaudojamos jautrios socialinės negandos. Pavyzdžiui, kažkada seniai dar tuometis “Lietuvos telekomas”, įvesdamas mokestį už vietinius pokalbius, tvirtino, jog itin rūpinasi, kad lietuviai nesusvetimėtų ir daugiau susitikinėtų, nei bendrautų telefonu. Pernai panašiai pasielgė bendrovė “Omnitel” – beįsisiūbuojant krizei ji pateikė kritiškai įvertintus asmeninius planus. Nors “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis ir tvirtina, kad socialinė atsakomybė yra ne komunikacijos ar reklamos priemonė, o veiklos strategija.
Dabar padėti išspręsti finansines lietuvių bėdas siūlosi gausiai užderėjusios greitųjų kreditų bendrovės. “Įmonių socialinė atsakomybė jokiu būdu nėra arba bent neturėtų būti rinkodaros arba reklamos įrankis. Pirmiausia reikėtų galvoti apie verslo indėlį į visuomenės gerovę, o tik tada apie reklamą, padėsiančią gauti daugiau pelno”, – įsitikinęs R.Juozapavičiaus.

A.Katauskas antrina, kad socialinės atsakomybės esmė – ne galimybė papildomai uždirbti, o proga neprarasti, žvelgiant į artimesnę ir tolimą perspektyvą.

Deja, dauguma Lietuvos įmonių socialinę atsakomybę suvokia būtent kaip pardavimo skatinimo instrumentą, na, gal dar madingą atributą, kurį privalu turėti. Pasak P.Rymeikio, socialinės akcijos Lietuvoje organizuojamos chaotiškai, nesilaikant ilgalaikės strategijos. Mažesnės ir netgi vidutinės kompanijos dėl socialinės atsakomybės dažniausiai apskritai nesuka galvos. EKT atlikta smulkiųjų ir vidutinių įmonių apklausa parodė, kad net 43,6 proc. tokių įmonių apskritai nežino, kas tai yra.

Kas verčia verslą būti sąžiningą

Verslo socialinės atsakomybės tyrinėtojai išskiria keturis veiksnius, verčiančius kompanijas veikti rinkoje sąžiningai. Pats svarbiausias – tai verslą supančios aplinkos spaudimas. Pavyzdžiui, Lietuvos komerciniai bankai, iki 2008 m. dosniai daliję pinigus, užėjus sunkmečiui staiga ėmė kur kas atsakingiau vertinti kredito gavėjo finansinę padėtį.

Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas pripažįsta: “Galbūt iš tikrųjų nuožmios konkurencijos sąlygomis bankai sumažino atsakingam skolinimui keliamus reikalavimus, per mažai dėmesio skyrė vartotojų švietimui”. S.Kropas taip pat sutinka, kad bankai, kaip valstybės pinigų sistemos dalis, matyt, turėjo vadovautis dar aukštesniais socialiai atsakingo verslo standartais nei įprastas verslas.

Kita vertus, sunkmetis kai kurias kitas Lietuvos kompanijas paskatino gerokai sumažinti savo atsakingumo lygį: prastesnė produktų kokybė už ankstesnę kainą, gudraujama su nuolaidomis, ne itin garbingais metodais atleidžiami darbuotojai.

Daugeliu klausimų verslo socialinė atsakomybė gali ir turi būti reguliuojama valstybės. S.Kropo nuomone, ir dabar finansų verslui, ypač sunkmečiu suklestėjusioms greitųjų vartojimo kreditų kompanijoms, reikėtų griežtesnio valstybinio reglamentavimo ir priežiūros. Patys greituosius kreditus teikiantys verslininkai apeliuoja į savo sąmoningumą ir tą pačią socialinę atsakomybę.

Greitųjų vartojimo kreditų asociacijos direktorė Kristina Nemaniūtė “Veidui” vardijo ir asociacijos narių priimtą savo etikos kodeksą, ir dedamas pastangas klientams šviesti, tačiau juk kas penktas greitąjį vartojimo kreditą paėmęs žmogus nesugeba jo laiku grąžinti. Bendra pradelstų skolų tokioms bendrovėms suma jau siekia 10 mln. Lt.
Na, o labiausiai būti sąžiningus verslininkus skatina gaunama apčiuopiama nauda. “Jei darai gera, bet negauni iš to naudos, ilgainiui entuziazmas daryti gera nuslūgsta”, – tvirtina P.Rymeikis. O sunkmečiu socialiniai projektai ir tapo pirma išlaidų karpymo auka.

Šalia jau išvardytų veiksnių įmonių elgesį turėtų veikti ir pačių verslo vykdytojų sąmoningumas, pilietinė branda, moralės normos. Juos, deja, Lietuvoje dažnai užgožia kiti veiksniai. “Neretai mūsų sąmoningumo lygis būna netgi žemesnis už įstatymais nubrėžtą ribą”, – apgailestauja A.Katauskas.

Su tuo nesutinka UAB “PakMarkas” direktorius Virginijus Gumbaragis: “Atsakingų kompanijų Lietuvoje tikrai yra, gal tik jos gerus darbus net sunkmečiu dirba tyliai, nedarydamos iš to viešųjų ryšių akcijos. Be abejo, dabar dauguma kompanijų kovoja dėl išlikimo ir laikinai socialinius projektus pamiršo, bet padėtis tikrai pagerės ekonomikai ėmus kilti”.

Verslas – visuomenės atspindys

“Kita vertus, koks tikslas būti socialiai atsakingam visuomenėje, kuri nėra pilietiška?” – klausia P.Rymeikis. Nepasitenkinimą kol kas reiškiame tik žodžiais. Vienintelis neatsakingos socialinės politikos atvejis, sukėlęs gana stiprią visuomenės ir konkurentų reakciją, buvo vartotojų nepasitenkinimas “Omnitel” sugalvotais asmeniniais planais.
O, tarkime, kilus skandalui dėl Krekenavos agrofirmoje vokeliuose mokėtų atlyginimų visuomenė reagavo gana vangiai. Ar po šio skandalo perkate šios įmonės gaminius? O gal sunkmečiu patys gaunate algą vokelyje? Dar viena šokiruojanti žinia, kad mėsos produktai, skirti vaikams, niekuo nesiskiria nuo skirtų suaugusiesiems, apskritai liko beveik nepastebėta.

Remiantis “Spinter” atlikto tyrimo rezultatais, tik 6 proc. vartotojų renkantis produktą svarbūs įmonės socialinės atsakomybės aspektai, 20 proc. apklaustųjų apskritai nesidomi, ar produkcijos gamintojai yra socialiai atsakingi.
“Socialinė atsakomybė Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Vartotojų teisių gynimo organizacijos negausios, nedrąsios ir beveik bedantės. Dar nėra nepriklausomų organizacijų, kurios tirtų produktus, paslaugas ir visuomenei skelbtų rezultatus”, – tvirtina A.Katauskas.

Turime tenkintis gamintojų informacija, o įmonės nejaučia beveik jokio visuomenės spaudimo. Pirmąsias to apraiškas užspaudė prasidėjęs ekonominis sunkmetis. Daugumai šiandien svarbiau, kiek produktas kainuoja, o ne jį gaminančios įmonės socialinė atsakomybė. Ugdyti socialiai atsakingas įmones nepadeda ir valdžia, priimanti dviprasmiškus skylėtus įstatymus. Juk iš tikrųjų nemažo sąmoningumo reikia verslininkui nesusigundyti atrasta įstatymo spraga.

Sunkmečiu siekdamas išlikti verslas neretai renkasi principą “tikslas pateisina priemones” arba “juk valdžia irgi taip elgiasi”. Todėl, kaip mano N.Pačėsa, šiandien ypač svarbu padėti verslui ir sudaryti jam kuo palankesnes sąlygas pasirinkti tarp socialiai atsakingo ir neatsakingo elgesio: “Juk jei net Seimo Etikos komisijos pirmininkas nemato nieko blogo, kad kanceliarinės išlaidos naudojamos seimūnų automobilių nuomai, o balsavimas už kitą prilyginamas smulkiam nusižengimui, kalbėti apie socialiai atsakingą valdžią, taigi ir verslą, nėra jokių galimybių”.

Andrius Ufartas / BFL

Vilniaus universitete trečiąkart buvo apdovanotos įmonės, prisidedančios prie socialinės gerovės kūrimo ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimo.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė pabrėžė, kad valstybė vertina, palaiko ir skatina tokias įmones, kurios ieško ir randa būdų išlaikyti kolektyvą, užtikrinti socialines garantijas, investuoti į darbuotojų mokymąsi, kartu su vietos bendruomene spręsti socialines problemas, kurti saugią ir ekologiškai švarią aplinką.

Šių metų apdovanojimų metu ypatingas dėmesys buvo skiriamas įmonių veiklai, kuria buvo siekiama spręsti ekonominės krizės iššūkius. Kasmet populiarėjantys apdovanojimai šiais metais susilaukė didžiausio įmonių dėmesio – gautos 69 paraiškos iš 40 įmonių. Praeitais metais skaičiai buvo kur kas kuklesni: rikimuose dalyvavo 22 įmonės, buvo pateikta 50 paraiškų.

Nugalėtojams apdovanojimai trijų kategorijų įmonių tarpe (Lietuvos didelių įmonių, užsienio kapitalo įmonių bei smulkaus ir vidutinio verslo kategorijoje) buvo įteikti pagal tris nominacijas: “Metų darbovietė”, “Metų bendruomeniškiausia įmonė”, “Aplinkosaugos įmonė” bei pagrindinis prizas – “Socialiai atsakinga įmonė 2009″.

“Metų darbovietės” nominacijoje apdovanotos:

• Lietuvos didelių įmonių kategorijoje – UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija “Bega”: Už tai, kad krizės iššūkius sprendė kurdami naujas darbo vietas, išlaikydami papildomas garantijas ir darbo užmokesčio lygį;

• Užsienio įmonių kategorijoje – UAB “PricewaterhouseCoopers”: Už sugebėjimą pasirengti krizei, greitą reagavimą į iššūkius ir darbuotojų iniciatyvą;

• Smulkių ir vidutinių verslo įmonių kategorijoje – UAB “PakMarkas”: Už geras gamybines darbo sąlygas ir neformalizuotą požiūrį į žmogų.

“Metų bendruomeniškiausia įmonė” nominacijoje apdovanotos:

• Lietuvos didelių įmonių kategorijoje – Alma Littera įmonių grupė: Už jaunos kartos kūrybiškumo skatinimą ir sėkmingas švietėjiškas iniciatyvas;

• Užsienio įmonių kategorijoje – UAB “Mars Lietuva”: Už sėkminga dialogą su visuomene ir jaunimo humaniškumo ugdymą

• Smulkių ir vidutinių verslo įmonių kategorijoje – A.Astrausko “Pirmas žingsnis”: Už nuosekliai plėtojamą partnerystę su vietos bendruomene.

“Aplinkosaugos įmonė” nominacijoje apdovanotos:

• Lietuvos didelių įmonių kategorijoje – UAB “Fermentas”: Už darbuotojų įtraukimą į įmonės aplinkosaugos veiklą;

• Užsienio įmonių kategorijoje – UAB “Coca-Cola HBC Lietuva”: Už aplinkosaugos programą ir pastangas diegti aplinkai palankias technologijas;

• Smulkių ir vidutinių verslo įmonių kategorijoje – UAB “ATEA”: už verslo procesų pertvarkymą pagal aplinkosaugos principus.

Socialiai atsakinga įmonė 2009:

• Lietuvos didelių įmonių kategorijoje – Teo LT, AB: Už visapusišką lyderystę, viešumą siekiant socialinės atsakomybės tikslų ir nuoseklumą net ir krizės metu;

• Užsienio įmonių kategorijoje – UAB “Omnitel”: Už naujų iniciatyvų įvairovę ir svarbą šaliai bei socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms

• Smulkių ir vidutinių verslo įmonių kategorijoje – UAB “Renerga”: Už darnaus verslo puoselėjimą, jaunimo ugdymą ir pastangas vystyti žaliąją energetiką.