Lina Ever

Ateinu į savo mylimą kavinę Liebling, pasisveikinu su barmenu, o jis man mirkteli ir klausia – kapučino? Linkteliu ir negaliu nuslėpti šypsenos. Vis tik smagu, kai tokiame dideliame mieste turi savo vietą, kur tave prisimena, žino ką mėgsti, nors su vienu kavos puodeliu kartais prasėdžiu čia ir kelias valandas. Absoliučiai niekam tikusi klientė. Ir vis tik – šiek tiek sava.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Kodėl mums patinka prisijaukinti vietas, žmones, mums patinka, kai kažkas žino kas mums patinka. Kodėl mes stebim kitus ir džiaugiamės, kad mumis kažkas domisi. Įdedam nuotrauką į socialinius tinklus ir nekantriai tikrinam kas iš draugų ją pastebėjo. Jei sulaukiame nepažįstamų žmonių laikų ar komentarų, atrodo, kad mūsų paskelbta žinia ar nuotrauka dar svarbesnė. Tampame dar išdidesni, patys sau svarbesni, lyg ką nors reikšmingo nuveikę. Jei koks nepažįstamas žmogus pasiprašo į draugus, netgi apsidžiaugiame, reiškias esame įdomūs, svarbūs, pastebėti. Reiškia mes kažko verti, jei su mumis nori draugauti.

Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę.

Kai po komentaro apie Užkalnį ir Lidl paplūdo komentarai, sveikinimai, norinčių draugauti užklausos, staiga pasimečiau. Vienintelis noras buvo jungti greičiau kompiuterį ir ignoruoti tas žinutes. Nes tikrai nesupratau kas tie žmonės ir kodėl jie nori su manimi draugauti. Ir tik tada mane sūnus paprotino, kad galiu įjungti sekėjų funkciją. Buvo keista – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt sekėjų. Po dviejų dienų buvo visas šimtas. Aplinkiniai sveikino, sakė – na ir pavarei. O aš toliau gūžiausi. Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę, kaip dažnai darau šio dienoraščio puslapiuose. Žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti. Tai mano terapija. Tai reikalinga visų pirma man pačiai. Jeigu dar kas nors skaito ir jiems mano tekstai patinka – valio, bet jokios atsakomosios reakcijos aš nesitikiu. Man daug įdomiau ką žmonės mano apie mano romanus.

Stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu.

Taigi ką man dabar su tais sekėjais daryti? Staiga pajutau įpareigojimą dažniau pasisakyti aktualiais klausimais, nes juk mane seka, kažko iš manęs tikisi, mano nuomonė kažkam svarbi ir aš negaliu jų nuvilti. Jei visai atvirai, tai stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu. Baimė, kokia turbūt apimtų renkantis miniai prie tavo namų langų, kai neturi kito išėjimo. Rašytojai juk turbūt yra patys nedrąsiausi žmonės. Jie sulenda į ramų kampą, prisidengia kompiuteriu ir, užuot kovoję su problemomis, kuria savo pasaulį. Ten jie patrauklūs, protingi, sportiški, elegantiški, drąsūs ir žavūs, visada turintys ką pasakyti, mokantys šmaikščiai atsikirsti, ten jie pasirenka draugus ir mylimuosius, susikuria kokius nori namus. Ten, bet ne realiame pasaulyje. O tuo metu, kai nerašo, jie neria į kitų kolegų išgalvotus pasaulius.

Nežinau, sutapimas ar ne, bet po savaitės atostogoms pačiupau D.Eggers knygą “Ratas”. Visų pirma dėl to, kad jos viršelį taip dažnai mačiau vokiškų bestsellerių lentynose. Vos prieš kelias savaites pamačiau ją, jau išleistą minkštais viršeliais, stovinčią populiaraus Berlyno knygyno paperback fiction lentynos pačiame viršuje. Tai vienas iš fenomenų, nes kitos to paties autoriaus knygos nebuvo tokios populiarios. Reiškia, “veža” ne autorius, o tema. Kiek žinau, ruošiama ir romano ekranizacija, kuri turi pasirodyti dar šiemet.

Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės.

O tema itin aktuali. Tai – socialinių tinklų voratinklis lėtai ir žaismingai apvyniojantis tave visą. Tai istorija apie merginą Mėją, kuri įsidarbina pažangiausioje bendrovėje, vystančioje socialinių tinklų projektus. Ji naiviai džiaugiasi, kai jos nuomonė sulaukia dėmesio, kai didėja virtualių gerbėjų skaičius, o kompanija pasirūpina, atrodytų, viskuo. Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, apipila dovanomis, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės. Tiksliau sakant – ji priverčia tave savo noru išsižadėti laisvės. Ji geriau žino, kas tau tinka ir patinka, ji geriau žino su kuo tau bendrauti ir ką veikti, ji tave stebi, analizuoja, iš anksto bando nuspėti kitus tavo žingsnius ir patarinėja “ant kiekvieno kampo”. Ir jei nenori dalintis kai kuriomis savo paslaptimis – pyksta, nes kompanijos šūkis skamba klaikiai: “Paslaptys yra melagystės. Dalytis reiškia mylėti. Asmeniška yra vogta.”

Idėja apie visų žmonių visų duomenų sujungimą į vieną tinklą darbuotojams pateikiama taip patraukliai, kad jie, nelyg Sai Babos sekėjai ar tiesioginių pardavimų kompanijos atstovai, įtikėję savo teisumu ir misija visus netikinčius atvesti į tą vienintelį teisingą kelią. Į ratą. Draugai, tėvai pradeda vengti Mėjos, bet ji nekreipia į tai dėmesio – jos misija daug svarbesnė. Ji turi daugybę sekėjų, ji – realybės šou žvaigždė, kuriai tik tualete leidžiama išjungti nešiojamos kameros garsą. Dėmesio – tik garsą, bet ne vaizdą. Ji jaučiasi įvertinta, pagaliau daranti kažką svarbaus, pagaliau reikalinga kitiems, pagaliau priimta į bendraminčių būrį. Ar ne todėl įvairios sektos ir sulaukia pasisekimo? Ar ne todėl tiesioginių pardavimų bendrovės, apgaubdamos išskirtiniu dėmesiu, ugdo pusiau robotus pardavėjus? Kiekvienam iš mūsų reikia šiokio tokio pripažinimo. Duok žmogui ko jis nori ir jis darys viską ko tau reikia – taip pataria ir žymiausieji psichologai.

Viskas, atrodo, žmogiška ir suprantama. Tačiau tai, kas buvo sugalvota tik kaip kompiuterinis žaidimas, tampa pavojingu visuotiniu voratinkliu. Ir Mėja pradeda nebeskirti asmeninių jausmų nuo darbinių pareigų, nes virtualusis pasaulis ištrina labai daug ribų ir visų pirma tą, kuria apibrėžtas žmogiškumas. Turėdamas minios palaikymą pradedi nebejausti ir savo ribų. Draugų ar šeimos privatumo ribų. “Daug ką išradau pramogai, žaisdamas kažkokį iškrypusį žaidimą – norėjau tik patikrinti, ar tai veiks, ar ne, ar žmonės tuo naudosis. Lyg būčiau pastatęs giljotiną aikštėj. Tikrai nesitikėjau, kad išsirikiuos tūkstančiai žmonių, norintys įkišti ten savo galvą.” – sako paslaptingasis Rato išradėjas.

Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje?

Romane aiškiai parodoma, kaip, turint informaciją, galima valdyti pasaulį. Kai kurie Rato metodai nelabai skiriasi nuo KGB naudotų metodų, nes informaciją visada galima panaudoti šantažui ir gąsdinimui. O tas, kas valdo informaciją, tas visagalis. “Vos tik kas nors imdavo žviegti apie tariamą “Rato” monopoliją, netrukus paaiškėdavo, kad pats asmuo – nusikaltėlis arba pats bjauriausias iškrypėlis.(…) Vos tik kokia Kongreso narė ar tinklaraščio autorius prasižioja apie monopoliją, staiga įsiplieskia baisus su jais susijęs sekso, pornografijos ir juodosios magijos skandalas.” Todėl žmonėms nelikdavo jokios kitokios išeities, tik tapti “skaidriais” ir uoliai bendradarbiauti su “Ratu”. Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje? Kad ir naujausias liberalų skandalas – kas gali paneigti, kad R.Kurlianskis atsisakė tapti “skaidrus”? Pusę metų sekti, stebėti ir slapta filmuoti anksčiau nenusižengusį verslininką labai panašu į “Ratą”. Nes “Rate” nepaklūstantys ir nepritariantys yra medžiojami, o pagavus – sunaikinami. Kaip KGB rūsiuose.

"Scanpix" nuotr.

Romano literatūrinė kalba gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet puikus vertimas, išlaikomas pasakojimo tempas ir kylanti įtampa įtraukia taip, kad nebereikia pasitikrinti ką tuo metu veikia draugai. Net kai romano pradžioje manai, kad Ratas tikrai nuostabi darbovietė su pačiais geriausiais ketinimais, nekyla noras pavydėti Mėjai. Dažnai pati jaučiuosi pavargusi, kai reikia peržiūrinėti draugų pranešimus, laikinti kitų žinutes ar rašyti komentarus, kai reikia atsakinėti į laiškus nepažįstamiems žmonėms, nes juk kitaip negražu. Bet man nors nereikia švilpinti taip kaip Mėjai, nereikia auklėti kitų, skleisti propagandos, nereikia tapti “skaidriai” ir nešiotis kameros ant pilvo. Skaitant apie tai, kiek informacijos reikia aprėpti pagrindinei herojei, apima siaubas. Už kiekvieną nemokamą koncertą reikia parašyti krūvą žinučių, už nemokamus drabužius – reklaminius šūkius, reikia perskaityti visų žinutes, pakomentuoti visų iniciatyvas, ištransliuoti apie savo laimingą gyvenimą kompanijoje kuo didesniam ratui žmonių – net galva apsisuka skaitant kiek švilpinimų reikia atlikti Mėjai. Įdomu, ar žodžiai “švilpis” ir “švilpinimas” prigis lietuvių kalboje?

Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve.

Utopinis romanas parašytas taip įtaigiai, kad nejučia pagalvoji, jog tai po kelerių metų gali tapti šiurpia realybe. Kameros ir internetas seks kiekvieną mūsų žingsnį, būsim priversti gyventi nuolatiniame realybės šou ir skanduosime kitiems: “Asmeniška yra vogta”. Tai reikš, kad jeigu nuspręsi nors mažą gabaliuką savęs pasilikti sau vienam, būsi beveik nusikaltėlis. Kad tai nenutiktų, rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, o ypač jauniems žmonėms, kuriems internetas atrodo šių laikų gėris. Perskaičius knygą, dar ilgai nesinori artintis prie kompiuterio. Arba prisiartinti tik tam, kad ištrintum paskutinės savo kelionės žemėlapį. Nes supranti, kad skelbdamas kada atostogauji, kur atostogauji, kur ir su kuo gyveni, kur lankaisi, atsiduodi “Ratui”. Nes nemokamo sūrio nebūna. Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve. Sako, labiausiai feisbukui dėkingi rusų saugumiečiai. Ir dar sako, kad jie uoliai renka visą informaciją apie mus, nes žino, jog kada nors gali jos prireikti. Ypač tada, kai nesutiksi savo noru tapti skaidrus. O mes tai jau pradedam pamiršti.

O į mano klausimą, kodėl mane taip vargina ir baugina socialiniai tinklai, viename savo interviu atsakė pats autorius: “Pažįstu nemažai autorių, kuriems, pradėjus gyventi intensyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ėmė sunkiai sektis rašyti knygas. Šios dvi formos tikrai labai skirtingos: viena jų reikalauja greitos nuovokos ir sąmojo ir tučtuojau suteikia pasitenkinimą. Kita, knygų rašymas, palyginus yra beprotiškai lėta – dirbi tyloje, vienas, ir metų metus negauni jokių atsiliepimų. Daugumai mūsų galvoti abiem šiais būdais – socialinių tinklų ir lėtu it slenkantis ledynas romano rašymui tinkamu būdu – tikras vargas. Aš nesu toks miklus, kad man tai pavyktų”.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. liepos 11 d.

Kenanas Aliyevas / G.Karpavičiūtės nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

„Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui“, – teigia naujojo medijos projekto „Dabartinis laikas“ („Nastojaščeje vremja“ arba „Current Time“) vykdomasis redaktorius Kenanas Aliyevas.

Jau netrukus Lietuvos rusakalbiams ir vi­siems kitiems, kurie supranta rusiškai, tu­rėtų būti pasiūlytas naujas televizijos kanalas. Kuo jis skirsis nuo kitų? Vienas jo vadovų K.Aliyevas interviu „Veidui“ teigia, kad tai ne­bus propagandos ar antipropagandos kanalas. „Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę“, – sako jis.

– Kiek žinau, televizija „Dabartinis laikas“ yra gan neseniai gyvuojantis projektas. Gal galėtumėte plačiau apie jį papasakoti?

– „Dabartinis laikas“ – tai medijos projektas. Tai ir televizija, ir socialinė medija, ir palydovinė televizija. Projektas pradėtas 2014 m. spalį kaip kiekvienos dienos 30 minučių trukmės informacinė laida. Iki šiol ši laida egzistuoja ir ją galima matyti per mūsų partnerius, tarp jų ir Lietuvoje (LRT, LNK). Taip pat mūsų laidą galima matyti Latvijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Vidurinėje Azijoje.

– Tai laida rusų kalba?

–  Taip, rusų kalba. Kol kas tai buvo kasdieninė laida, bet mes planuojame plėstis ir tapti tikru televizijos kanalu, kuris bus transliuojamas Lie­tuvoje. Mes įžvelgiame galimybių. Jau dabar projektas sėkmingas, sulaukia auditorijos dėmesio ir, mūsų manymu, tai svarbus informacijos šaltinis, ypač šalyse, kurios ribojasi su Rusija.

– Bet ne pačioje Rusijoje?

–  Žinoma, ir pačioje Rusijoje. Rusijoje mus galima matyti per socialinę mediją arba internetą. Kitas žingsnis – mes pradedame palydovinės televizijos veiklą Rusijoje. Transliacijos vyks kiekvieną dieną, 24 valandas. Tai bus tarptautinių naujienų kanalas rusų kalba, skirtas rusakalbių auditorijai. Transliacijos prasidės jau šią vasarą. Todėl mes jau ieškome partnerių Lie­tuvoje, kurie įtrauktų mūsų televiziją į ka­belinių televizijų paketą.

Mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Žinoma, Lietuvoje ši auditorija nėra didelė, bet ji mums svarbi. Mes norime jai teikti subalansuotą, objektyvią ir profesionalią informaciją bei naujienas. Žinau, kad šioje rinkoje jau veikia daug žaidėjų, bet mes tikime, kad rasime savo nišą.

– Tai bus naujienų kanalas?

–  Taip, tai bus naujienų kanalas, bet kartu bus rodomi dokumentiniai filmai, kultūros, kelionių ir net realybės šou laidos. Taip pat norėtumėme kurti specialią laidą Baltijos valstybėms.

Siekiame, kad mūsų laidos būtų naudingos žmonėms tiek informacijos, tiek pramoginiu po­žiūriu. Mūsų žurnalistai labai kvalifikuoti. Daug jų yra iš Rusijos, Ukrainos ir t.t. Mes turime didelį žurnalistų tinklą ir šiais talentais naudosimės kurdami aukštos kokybės produkciją.

– Kokio dydžio dabar jūsų redakcija?

–  Nepakankamai didelė. Bet kokiu atveju mūsų gretos augs. Naujoje medijos eroje mes esame ne tik televizija, mes – ir socialinė medija.

Nors rinka labai konkurencinga – daug naujienų ir žiniasklaidos organizacijų, trans­liuo­jan­čių rusų kalba, vis dėlto manome, kad turime nišą: mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Pavyzdžiui, kalbėdami apie Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir agresiją Rytų Ukrainoje mes bandome išklausyti abi puses, kad žmonės ga­lėtų susidaryti aiškų paveikslą, kas vyksta. Kal­bėdami apie Baltijos valstybes mes nagrinėjame tokias temas, kaip saugumas, energetinis saugumas, gynyba ir politiniai klausimai, iššūkiai, su kuriais susiduria šios šalys.

Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

Baltijos šalyse yra daug žmonių, turinčių is­torinių ryšių su Rusija, ir tai svarbi auditorija. Žinau, jog vietos televizijos daro viską, kad pasiektų šią auditorijos dalį. Mūsų vaidmuo – pateikti tarptautinę įvykių perspektyvą rusų kalba: kas vyksta Ukrainoje, Sirijoje ar JAV rin­kimuose? Tai svarbūs įvykiai, ir manau, kad žmonės turi teisę matyti juos iš skirtingų perspektyvų.

– Vis dėlto jūsų medijos projekto pagrindas – televizija?

–  Taip, bet kartu ir internetas bei socialinė medija. Mūsų duomenimis, per savaitę pasie­kiame 2 mln. žmonių Rusijoje. O Rusijos rinka yra labai ribojama. Rusijos televizijos lengvai pasiekiamos čia, bet Rusijoje transliuoti labai sunku. Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

– Ar tikrai žmonės nori žinoti tiesą? Juk dažnai tiesa nėra labai maloni.

–  Negalime teisti auditorijos. Žmonės turi skir­tingų vilčių, vieni naujienas gauna per pramogas, kiti – per rimtus kanalus. Žmonėms reikia suteikti pasirinkimo galimybę. Jie patys nu­spręs, ką nori žiūrėti, skaityti ar ko klausytis. Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę.

Be to, reikia turėti omenyje faktą, kad pa­saulyje yra 300 mln. kalbančiųjų rusiškai.

– Kiek korespondentų biurų turite?

–  Tai bendras projektas su „Europos laisvės ra­diju/Laisvės radiju“ ir „Amerikos balsu“. Mū­sų pagrindiniai biurai yra Prahoje ir Va­šingtone. Žurnalistai dirba visame pasaulyje, turime 19 biurų.

– Tai yra jūs naudojatės jau turima „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ ir „Amerikos balso“ infrastruktūra?

– Taip, tai jungtinis projektas. Kartu mes la­bai skaidrūs dėl mūsų finansavimo. Mus finansuoja JAV Kongresas.

– Jei ne paslaptis, koks jūsų biudžetas?

–  Jūs jį galite surasti svetainėje bbg.gov. Ten pateikiami visų šių struktūrų biudžetai. Savo ruožtu pasakyčiau, kad tai tikrai nėra pakankamai didelis biudžetas.

Medija, ypač televizija, kainuoja nemažai. Vis dėlto turime užtektinai pinigų, kad vykdytume veiklą.

– Neįsižeiskite, bet turiu paklausti: ar galime lyginti jūsų medijos projektą su „Russia Today“, „Al Jazeera“ ar „Sputnik“ žiniasklaidos organizacijomis?

–  Nemanau. Visų pirma mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo. Nepaisant to, kad Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.

Mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo.

Jeigu tiesos sakymas yra grėsmė nacionaliniam saugumui, tai jau jų problema. Mes ne­ma­nome, kad esame grėsmė. Mes esame profe­sionalūs žurnalistai. Mūsų komandoje yra žmonių, kurie dirbo „Dožd“, „Laisvės radijuje“; žmonių, kurie atėjo iš Ukrainos televizinės rinkos. Tai profesionalūs žurnalistai. Jie prisidėjo prie mūsų tikrai ne kurti propagandos. Jie mato, kad mes esame profesionalai.

Galite pasirinkti bet kokį mūsų straipsnį arba reportažą ir patikrinti, ar jis objektyvus, subalansuotas, teisingas ir profesionalus, ar ne.

Aš tikiu, kad niekas neturi tiesos monopolio. Mūsų tikslas – nušviesti svarbius įvykius, ren­ginius profesionaliai ir objektyviai. Ir jei tai neatitinka Kremliaus strategijos, t.y. neleisti, kad žmonės žinotų daugiau, kas vyksta už Ru­si­jos ribų ir jos viduje, tai nėra propaganda. Tai tik­ras naujienų nušvietimas, taip, kaip daro be­veik visas pasaulis.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto jūsų „taikinyje“ – ne tik Rusija, bet ir kitos posovietinės šalys?

–  Būtent. Lietuva – laiminga šalis, nes turi tikrai nepriklausomą žiniasklaidą. Bet jei pažvelgsime į buvusios Sovietų Sąjungos žemėlapį – labai daug šalių iki šiol kovoja, kad turėtų laisvą žiniasklaidą. Dauguma šalių vertinamos kaip pusiau laisvos.

Jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Mūsų vaidmuo – užpildyti šią spragą, suteikti žmonėms informacijos, kurios jie negali gauti savo šalyje. Tai ilgas procesas. Tarkim, „Laisvės radijas“ veikia jau 65 metus, tarnaudamas savo auditorijai. Dabar mes esame naujame etape – tai naujųjų technologijų era.

– O kaip jūs įsivaizduojate pačios žurnalistikos ateitį šioje naujųjų technologijų eroje?

–  Manau, kad jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Taip, tai iššūkių metas žurnalistikai, nes da­bar labai daug informacijos ir dažnai sunku ją patikrinti, o tuo kartais bando pasinaudoti valdžia.

Mes nuolat diskutuojame, kaip pritraukti daugiau auditorijos. Mes privalome prisitaikyti prie naujos realybės.

– Kokį vaidmenį čia vaidina socialinė medija?

–  Mes turime būti ten, kur yra auditorija. Ne­ga­lima to ignoruoti. Jei „The New York Ti­mes“ dabar pirma paleidžia svarbias naujienas per savo „Facebook“ paskyrą, tam yra priežastis. Jie bando pasiekti auditoriją.

Mes turime būti ten, kur yra auditorija.

Tačiau kartu mes niekada negalime pamiršti tikslumo. Greitis negali pakeisti tikslumo. Nes jei kartą suklysite, neteksite pasitikėjimo. Mums svarbu pasitikėjimas, todėl mes stengiamės būti objektyvūs ir profesionalūs kiek įmanoma. Ar mes darome klaidų? Taip, mes darome klaidų ir nesigėdijame jų pripažinti.

– Kaip „Dabartiniam laikui“ sekasi socialinėje medijoje?

–  Mes vis dar naujas vardas, bet įsitraukimo skai­čiai yra daug geresni nei turimų sekėjų skaičius. O įsitraukimas yra svarbiausia. Galbūt da­bar skaičiai kuklūs, bet jie didėja kiekvieną dieną.

Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

Vien Lietuvoje, kur mūsų laidą rodo du te­levizijos kanalai, savaitės auditorija siekia 13 proc. Tai labai geri skaičiai, ypač turint omeny, kad Lietuva nėra rusakalbė šalis. Tai reiškia, kad ne tik rusakalbiai, bet ir lietuviškai kalbantys žmonės mus žiūri. Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

– Ar turite biurą Baltijos valstybėse?

– Ne, mes naudojamės laisvai samdomų žurnalis­tų paslaugomis. Galbūt kada nors atidarysime čia biurą. Dabar mums svarbiausia rasti kuo daugiau partnerių, kuriems mūsų turinys – visiškai nemokamas.

Kenanas Aliyevas

• Gimė Azerbaidžane. Studijavo žurnalistiką Baku ir Vašingtone.
• Nuo 1994 m. „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ rusų kalba bendradarbis.
• Vėliau dirbo Vašingtone „Amerikos balse“ ir bendradarbiavo su BBC.
• 2003 m. laimėjo „Amerikos balso“ aukso medalį už profesinius pasiekimus.
• Taip pat vertėjavo, dėstė Kaukazo istoriją, politiką ir religiją JAV valstybės departamento Užsienio tarnybos institute.
• 2004 m. grįžo į Prahą, į „Europos laisvės radiją/Laisvės radiją“.
• Iki 2015 m. vadovavo „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ Azerbaidžano tarnybai.
• Šiuo metu yra projekto „Dabartinis laikas“ vykdomasis redaktorius.
• Moka azerbaidžaniečių, anglų, rusų, čekų ir turkų kalbas.