Aušra LĖKA
Aprūdijusiu „VW Polo“ į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją spręsti opiausios valstybėje problemos – kaip mažinti socia-linę atskirtį, pirmą kartą atvažiavo ministras, kuriam tie socialiai atskirtieji – ne statistika, o žmonės, su kuriais jis bendrauja. Dar paaug-lystėje atradęs pašaukimą, jo žodžiais tariant, trapiausiems visuomenės nariams padėti pasijusti ne tik sotesniems, bet ir oresniems, lig šiol jis tai darė vadovaudamas Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“. Ministro pareigas jis vadina ta pačia tarnyste, tik didesnio masto.

„Veido“ Metų žmogus – Linas Kukuraitis, socialinės apsaugos ir darbo ministras ne pagal partinę hierarchiją, o iš pašaukimo.

– Ar baisu pirmą dieną naujame darbe?

– Ir baisu, ir ne. Našta tikrai sunki. Žmonių lūkesčiai didžiuliai. Sritis labai plati. Dalyje ministerijos sričių žinau, kaip spręsti problemas, bet į kai kurias reikia labiau įsigilinti.

Tad yra baimių, bet yra ir daug motyvacijos, noro kuo daugiau prisidėti prie skurdo problemų mažinimo.

– „Carite“ misija buvo padėti skurstantiems, kitokių problemų turintiems žmonėms. Dabar misija – šalinti gilumines to priežastis. Ar turite viziją, kaip tai padaryti?

– Pajamų nelygybė Lietuvoje didžiausia Europoje, net Bulgarijoje ir Rumunijoje situacija geresnė, nors pagal kitus parametrus paprastai šias šalis lenkiame. Tai visuomenėje kelia didžiulę įtampą. Sumažėjus šiems nelygumams atmosfera mūsų visuomenėje keistųsi.

Bet šios pamatinės problemos tokios kompleksinės, kad joms spręsti neužtenka vienos ministerijos pastangų – reikia visos valdžios sutelktumo. Finansų ministerija gali prie to prisidėti per mokesčių sistemą, Ūkio – sudarydama sąlygas daugėti darbo vietų, Švietimo ir mokslo – siekdama, kad būtų mažiau patyčių dėl nelygybės, prabangos ženklų, Sveikatos apsaugos – keisdama situaciją, nes dabar turtingieji daug greičiau pasigydo nei skurstantieji.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija čia taip pat turi daug ką nuveikti. Norisi institucinę pagalbą keisti bendruomenine. Turiu omeny ne tik tai, kad žmogus pagalbą gautų bendruomenėje, bet ir kad atsirastų savipagalbos tinklai. Tokių dar turime labai mažai, o kai skurdo ar kitos krizės akivaizdoje esi vienišas, negali atlaikyti įtampos. Tada kas renkasi alkoholį, kas migraciją, kas savižudybę, kas dar kažką. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi įrankių, kaip socialinėje srityje skatinti bendruomeninį veikimą.

Kitoje ministerijos veiklos srityje – darbo reikia stiprinti darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, kurio dabar labai trūksta. Tikiu turtingąja visuomenės dalimi – kad ji pakankamai sąmoninga, kad verslas supranta, jog siekiant tik pelno ir naudos ilgalaikėje perspektyvoje tai atsisuka ir prieš pačius verslininkus, ir prieš visą visuomenę: žmonės emigruoja ir tada trūksta darbuotojų, mažėja perkamoji galia ir verslas pradeda strigti, atsiranda daugiau socia-liai remtinų žmonių, kuriems iš viešųjų pinigų reikia mokėti išmokas.

– Esate sakęs, kad negražu demonstruoti prabangą. Ar nesate vadinamosios pavydo ekonomikos šalininkas, manantis, kad reikia iš turtingų atimti, neturtingiems atiduoti, ir visi gyvens gerai? Bet juk be sėkmingo verslo nebus darbo vietų ir gerovės.

– Mano nuostata tokia: žmogus turi suvokti, kad jo elgesys turi socialines pasekmes. Jei žmogus savo turtingumą išreiškia ryškiais atributais, tai kuria socialinę įtampą. Socialinė atskirtis, socia-
linio neteisingumo jausmas – vienas pagrindinių įtampos visuomenėje šaltinių.

Mūsų startinės pozicijos skirtingos: vieni gimsta turtingose šeimose, kitus atiduoda į vaikų namus, treti yra su negalia. Kai kas mano, kad kiekvieno sėkmė priklauso tik nuo jo paties pastangų. Bet jei taip būtų, tiek daug vaikų namų auklėtinių nebūtų kalėjimuose.

Pastaraisiais dešimtmečiais net tokioje liberalioje valstybėje kaip JAV, kur, palyginti su kitomis turtingomis šalimis, socialinis atotrūkis didžiausias, labai rimtai diskutuojami socialinio saugumo klausimai tuo aspektu, kad kuo didesnė socialinė nelygybė, tuo daugiau visuomenėje agresijos, smurto.

Tas pats ir Lietuvoje: čia didelė socialinė atskirtis ir procentiškai bene didžiausio Europoje masto smurtas ir prieš save, t.y. savižudybių skaičius, ir prieš kitus – tą rodo kalinčių asmenų kiekis. Stulbinantis, taip pat vienas didžiausių Europoje patyčių mastas mokyklose. Tad į pajamų, socialinę nelygybę negalime žiūrėti pro pirštus ir kalbėti apie pavydą, nes to pasek-mės labai didelės. Norisi visų susitelkimo tai keičiant.

– Užsiminėte apie startinę poziciją. Kokia teko jums pačiam?

– Gimiau Panevėžyje. Kai man buvo šešeri, šeima persikraustė į Vilnių. Augau sovietmečiu, kai tos startinės pozicijos daugelio buvo panašios. Bet paskui tėtis pradėjo verslą, jį tebeplėtoja jau daugiau kaip 20 metų. Tai sukūrė vertę, taip pat ir turtinę: tėvai pasistatė gana didelį namą Riešėje, kur dabar gyvename ir mes su žmona bei penkiais vaikais, ir mama, ir močiutė.

Kai reikėjo apsispręsti, kuriai sričiai atsidėti, stabili šeimos padėtis sukūrė vidinį saugumą, kad galiu rinktis socialinę sritį. Ji nežada didelio materialiojo atlyginimo ir gerovės, bet žinojau, kad galėsiu atsiremti į tėvus. Tai leido studijuoti socialinius mokslus, po to steigti socialinės pagalbos centrus. Taip, mano startinė pozicija sukūrė sąlygas mano pašaukimui išsiskleisti ir už tai aš dėkingas tiek tėvams, tiek Dievui.

– Reto verslininko sūnus renkasi socialinį darbą. Ar tėtis nenorėjo, kad tęstumėte jo verslą?

– Mano abu broliai – tėvo versle. Vyresnysis jau buvo padaręs gerą darbinę karjerą, kai atpažino, kad jo pašaukimas – būti matematikos mokytoju, tad dabar derina du darbus.

Tėtis ir man siūlė rinktis sveikatos sritį (tai susiję su jo verslu, jis turi optikos įmonę), norėjo, kad prisidėčiau prie jo veiklos. Bandžiau stoti į mediciną, bet dabar galiu pasakyti: ačiū Dievui, neįstojau. Buvau gabus, mokiausi Vilniaus licėjuje, vienus mokslo metus – JAV. Sekėsi vos ne visos sritys, prasčiau tik biologija, kurios kaip tik tuomet ir prireikė stojant į mediciną. Į daugelį sričių būčiau įstojęs, bet antruoju pasirinkimu nurodžiau socialinį darbą. Tai buvo tikrai iš širdies einantis pasirinkimas, tikrai pašaukimas.

– Kaip atradote savo pašaukimą?

– Jis formavosi vėlyvoje paauglystėje Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos bend-ruomenėje. Dievo dovana, kad čia patekau tarp jaunų žmonių, kurie didžiąją savo laisvo laiko dalį skyrė bendruomenei burti. Stengėmės įtraukti jaunimą ir vaikus integruotis į bendruomenės gyvenimą, padėti spręsti ir socialinius klausimus, vadinamųjų gatvės vaikų problemas. Ši patirtis, kai vieni į kitus atsiremia ir tai kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei, man tapo kažkokiu gyvenimo kodu, principu, kaip galime gyventi vieni kitus remdami ir taip prisidėdami prie didesnių dalykų.

Parapijos jaunimo bendruomenė man labai artima ir todėl, kad čia susipažinau su būsima žmona, čia vienas kitą atradome. Visi penki mūsų vaikai ten pakrikštyti, lanko vaikų grupeles, važiuojame į stovyklas, dalyvaujame šeimų maldos grupėse, moterų, vyrų grupėse.

Mano žmona – biologijos magistrė, bet nori tapti akušere, studijuoja, tik šiuo metu, dar pagausėjus šeimai, studijas yra pristabdžiusi. Iki dukrelės gimimo ji dirbo pagalbos būsimoms mamoms srityje, padėjo nėščiosioms rengtis pirmajai motinystei.

Beje, ir mano mama atsidavusi panašiam darbui – Pal. J.Matulaičio socialiniame centre jau gerus du dešimtmečius dirba stiprindama šeimas. Mūsų parapijoje – vienas pavyzdinių pagalbos šeimai centrų, kuriame teikiama pagalba ne tik krizę išgyvenančioms ar rizikos šeimoms, bet veikia klubai, stovyklos, savitarpio pagalbos grupės ir stiprioms šeimoms, kad jos galėtų bendrauti, remtis viena į kitą. Vertybės ir gyvenimo stilius, kuris dabar formuojasi visuomenėje, karjeros siekimas, vartotojiškas santykis su daiktais ir su žmonėmis – šiuo metu per tas pagundas šeimai nelengva išsilaikyti. Vienas priešnuodžių – burtis, vieniems kitus palaikyti. Mano šeima dalyvauja toje šeimų bendruomenėje, dabar joje gal net koks šimtas šeimų.

Bendruomenių šventė

Pastarosiomis savaitėmis per visą Lietuvą nuvilnijo gausybė įvairių švenčių, kurių branduolys – vietos bendruomenės. Vis dėlto ne tik ruduo, bet ir visi metai buvo derlingi įvairiuose Lietuvos kampeliuose susikūrusioms ir bendraminčius vienijančioms bendruomenėms.

Tai patvirtina jau vien tas faktas, kad šiemet pirmą kartą Lietuvoje vyko Tarptautinė vietos bendruomenių mugė. Į ją sugužėjo ne tik daugiau kaip 200 bendruomenių bei tūkstančiai žiūrovų, bet sulaukta ir aukščiausių šalies vadovų dėmesio. Ne veltui šie metai buvo paskelbti Vietos bendruomenių metais.

„Savo kasdiene veikla jūs kuriate saugesnę Lietuvą. Kiekvienas, įtrauktas ir įsitraukęs į bendruomenės veiklą, – geriausia prevencija nuo atskirties, smurto ir susvetimėjimo. Savo pavyzdžiu esate įkvėpimas daugeliui“, – kreipdamasi į vietos bendruomenių narius tuomet sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atidariusi mugę, kurios globėjas buvo premjeras Algirdas Butkevičius.

„Lankydamasi įvairiuose rajonuose, miesteliuose, seniai pastebėjau, kad ten, kur veikia stiprios bendruomenės, gyvena laimingesni žmonės. Jie padeda vieni kitiems, tausoja gamtą ir gražina aplinką, daug ką nuveikia talkomis, visi kartu – juk tai savo pačių labui, saugesniam vaikų laisvalaikiui, pilietiškumo ugdymui“, – šalies vadovams antrina ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ten, kur veikia stiprios bendruomenės, gyvena laimingesni žmonės. Jie padeda vieni kitiems, tausoja gamtą ir gražina aplinką, daug ką nuveikia talkomis, visi kartu.

Ypač svarbu vietos bendruomenėms ne tik valstybės moralinis palaikymas, bet ir finansinis aspektas. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), nepaisant įvairių taupymų ir lėšų perskirstymo, pavyko apginti šią labai svarbią sritį, ir lėšos Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo programai išliko stabilios. Tai tikrai nėra mažai – jos siekia 2,6 mln. eurų.

SADM atmeta bet kokius priekaištus, kad ministerija neprisideda prie bendruomenių aktyvumo skatinimo. Tuo labiau kad šiemet pirmą kartą bendruomenės gali jau pačios, be savivaldybės spręsti, kam reikėtų teikti pirmenybę naudojant SADM lėšas.

„Tai, kad bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 m. atrankos konkurso programa labai reikalinga, rodo dalyvių skaičius. Pateiktos net 834 paraiškos iš visų savivaldybių, išskyrus Neringos. Atrinkti iš jų geriausius projektus komisijai tikrai buvo nelengva, o ir lėšų pagal visas numatytas veiklas neužtektų, tačiau vis dėlto siūloma finansuoti daugiau nei 360 projektų visoje Lietuvoje“, – argumentuoja ministrė A.Pabedinskienė.

Daugiausiai bendruomeninių organizacijų finansuota Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus miestų savivaldybėse bei Raseinių, Šiaulių, Jurbarko, Joniškio, Vilkaviškio, Biržų, Raseinių rajonų savivaldybėse.

Vis dėlto, kokie klausimai buvo svarbiausi bendruomenėms?

Pirmojo pusmečio duomenimis, bendruomenės populiarino vietos tradicijas, papročius, tarmes, tradicinius amatus, rengė sporto ir kultūrinius renginius, organizavo savipagalbos grupes turintiesiems socialinių problemų, labdaros akcijas, inicijavo forumus, kuriuose sprendė svarbius bendruomenėms klausimus. Ne paskutinę vietą užėmė veiklos, skatinančios vietos gyventojų užimtumą ir saviugdą: stovyklos, seminarai. Tos bendruomenės, kurioms kol kas aktualiau aplinkos gerinimas, tvarkė viešąsias erdves: parkus, sporto ir poilsio aikšteles, vaikų žaidimų aikšteles ir t.t. Taip pat buvo įsigyta ilgalaikio turto – kompiuterinės technikos, garso aparatūros, stebėjimo kamerų, krūmapjovių, žoliapjovių, motorinių pjūklų, sporto aikštelių įrenginių, žemės ūkio technikos ir kt.

Pirmąjį pusmetį lėšos projektinėms veikloms įgyvendinti buvo pervestos jau 284 projektų vykdytojams, kurie veiklas numatė ir jas įgyvendino minėtu laikotarpiu. Bendruomeninės organizacijos, įgyvendindamos projektus, vien pirmąjį pusmetį surengė 899 priemones, kuriose dalyvavo net 40 833 žmonės.

„Esu įsitikinusi, kad šis įdirbis – puiki investicija į ateitį, skatinanti puoselėti savo gimtąjį kraštą, stiprinti bendruomeniškumą. Nes stiprūs ryšiai tarp žmonių – vienas svarbiausių dalykų, padedančių atsispirti emigracijai, vidinei migracijai. O kad tvarkingose, sutelktose gyvenvietėse labiau norisi plėtoti verslą, kurti šeimas, yra įrodymų nereikalaujantis faktas, – sako ministrė A.Pabedinskienė. – Neabejotina, kad skirtos lėšos bendruomenėms taps didele ir prasminga paskata ir ateityje pačioms rengti bei įgyvendinti įvairius projektus, savarankiškai priimti bendruomenės nariams svarbius sprendimus.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA