“Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijų mėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti”, – interviu “Veidui” pasakojo teigė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Jūratė KILIULIENĖ
– Oficiali statistika pateikia vienus prie socialinės rizikos grupės priskiriamų šeimų skaičius, visuomeninių organizacijų atstovai kalba apie kitus, kur kas didesnius. Ar jums žinoma, kiek iš tikrųjų šeimų gyvena socialiniame užribyje?
– Statistika yra melo mokslas, ji gali būti vienaip ar kitaip interpretuojama. Skaičiai iš tiesų dažnai neatitinka realybės. Kad šeima būtų įrašyta į socialinės rizikos sąrašą, su ja turi būti kažkas atsitikę – nelaimingas atvejis, fiksuota vaikų nepriežiūra tėvams užgėrus ar pastebėtas socialinių įgūdžių trūkumas. Kartais nebūna tokių sąlygų, kad šeima būtų pastebėta, tada ji tiesiog neįtraukta į rizikos sąrašą. Visada yra tokių situacijų, kai žmogus balansuoja ties riba. Dažnai ir nuo vertintojo, žmogiškojo faktoriaus priklauso, ar šeima bus priskirta prie rizikos grupės, ar kažkas tiesiog pagalvos: mes dar ir ne tokių turėjome, nėra čia nieko baisaus.
Socialinė sritis yra pati liūdniausia ir sunkiausia. Jei kalbama apie žmogaus teises, vaiko teises, situacija vis dar sudėtinga. Sakykim, galėtų vykdomoji valdžia pasigirti, kad jau yra daugiau socialinių darbuotojų, kad jų atlyginimai šiek tiek pakilo, bet iš tiesų tie pokyčiai labai nedideli. Man atrodo, kad socialinės rizikos, apleistumo atvejų kaip tik daugėja.
Po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?
Sakykim, net ir žmonių, kurie nepiktnaudžiauja jokiomis priemonėmis, bet nemoka auginti vaikų, nežino, kas yra buitis, tikrai ne vienetai. Ir nėra vieno atsakymo, iš kur atsiranda tokios šeimos, jų bėdos visiškai skirtingos prigimties. Dalis jų – tie, kurių jau ne pirma karta gyvena be socialinių įgūdžių ar jų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Jų vaikai galbūt nevartoja alkoholio, bet įgūdžių neturi. Kiti užaugę globos namuose ir jų įgūdžiai taip pat nesusiformavę.
Bet yra ir keistesnių atvejų. Tai užaugę, mūsų vertinimu, normalioje šeimoje, bet jų socialiniai įgūdžiai niekada nebuvo ugdomi, tad ir nesusiformavo. Žmogui tiesiog neįdomu, jis nežino, kaip reikia auginti vaikus, nežino, kas tai yra ir kodėl. Pastebime ir tendenciją, kad ir išsilavinę žmonės turi tokių problemų, kai tiesiog jiems nereikia auginti savo vaikų.
– Turime 24 už vaiko teisių apsaugą atsakingas valdiškas institucijas, bet net tai neduoda laukiamo rezultato. Kodėl?
– Labai pikta, kad mes žiūrime labai fragmentuotai, tiktai į tam tikras visuomenės dalis. Tarkim, po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?
Ir iš tikrųjų dažniausiai vaikštome ties socialine rizika. Bet realiai reikia galvoti apie visus vaikus ir apie kompleksinę pagalbą visiems vaikams. Kaip ir vienokioms ar kitokioms šeimoms, kurios susiduria su krize. Juk krizė yra ne tik alkoholis ar smurtas šeimoje, tai ir skyrybos, ir nesutarimai. Krizė visai šeimai yra ir vaiko patirtas smurtas, seksualinė prievarta. Ir paslaugų sektorius neturėtų remtis tik socialiniu darbuotoju. Tai turėtų būti paslaugos ar savivaldos, ar regioniniu lygiu. Savivaldybė turėtų pirkti paslaugą žmonėms, ją suteikti.
– Kai kalbama apie šeimose vaikų patiriamą smurtą, skaičiai taip pat skiriasi. Kodėl taip yra?
– Pagrindinis dalykas, kai kalbama apie smurto privačioje aplinkoje aukas, – labai skiriasi interpretacija. Kai privačioje erdvėje smurtaujama prieš suaugusį žmogų, ypač prieš moterį, iš karto fiksuojama kaip būtent to įstatymo ribos. O vaikui labai dažnai tai netaikoma. Dažnai tie atvejai tiesiog priskiriami prie sužalojimų pagal Baudžiamąjį kodeksą arba net ir to nelieka.
Prisiminkime, kad vis dar neturime įstatymo, kuris tėvams draustų kūno bausmes. Ir jeigu neranda tyčios vaiko sužalojimui, tai tiesiog konstatuojama: na, vaikas buvo auklėjamas. Smurtas prieš vaiką turi būti labai akivaizdus ir tyčinis, tik tokiu atveju jis pripažįstamas kaip smurtas.
Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.
Prieš kelias dienas lankiausi Kauno klinikose. Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas rodė ligoninėje gulinčių vaikų nuotraukas. Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijųmėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti. Prieš tai ji buvo sveikas vaikas, o dabar guli su prijungtais funkciniais aparatais. Ir taip vaikus žaloja ne kažkas svetimas, o jų tėvai!
Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas akivaizdu, kad turi būti keliamos baudžiamosios bylos ir tie tėvai vienareikšmiškai neturėtų auginti savo vaikų. Bet profesorius iš savo patirties sako neabejojantis, kad jie grįš atgal į savo šeimas. Ir tokie atvejai net nefiksuojami kaip smurtas privačioje erdvėje, o tiesiog kaip smurtas pagal Baudžiamąjį kodeksą, ar net apskritai nefiksuojami.
Laukiame Vaiko teisių pagrindų įstatymo, projektas svarstomas Seime, yra daug alternatyvių nuostatų, vyksta intensyvios diskusijos. Įstatymas į Seimo salę turėtų keliauti pavasarį, bet dar klausimas, ar Seimo nariai susitars dėl vertybių. Nes tie ginčai – vertybiniai. Yra labai daug nuomonių, skirtingų interesų. Taip Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.
– Ką tokie siaubingi dalykai pasako apie visuomenę, kurioje jie vyksta ir netgi yra toleruojami?
– Kai kalbame apie vaikų ir tėvų santykius, tas supurtymas, daužymas, mušimas – tai visiškas orumo žeminimas. O kai kalbame apie žmogų, kuris galėtų vaiką piktavališkai sužeisti, net nužudyti, tai jau visiškas degradavimas, visiška pabaiga, nužmogėjimas aukščiausio laipsnio, koks tik įmanomas.
Loading ...