Lina Ever

Ateinu į savo mylimą kavinę Liebling, pasisveikinu su barmenu, o jis man mirkteli ir klausia – kapučino? Linkteliu ir negaliu nuslėpti šypsenos. Vis tik smagu, kai tokiame dideliame mieste turi savo vietą, kur tave prisimena, žino ką mėgsti, nors su vienu kavos puodeliu kartais prasėdžiu čia ir kelias valandas. Absoliučiai niekam tikusi klientė. Ir vis tik – šiek tiek sava.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Kodėl mums patinka prisijaukinti vietas, žmones, mums patinka, kai kažkas žino kas mums patinka. Kodėl mes stebim kitus ir džiaugiamės, kad mumis kažkas domisi. Įdedam nuotrauką į socialinius tinklus ir nekantriai tikrinam kas iš draugų ją pastebėjo. Jei sulaukiame nepažįstamų žmonių laikų ar komentarų, atrodo, kad mūsų paskelbta žinia ar nuotrauka dar svarbesnė. Tampame dar išdidesni, patys sau svarbesni, lyg ką nors reikšmingo nuveikę. Jei koks nepažįstamas žmogus pasiprašo į draugus, netgi apsidžiaugiame, reiškias esame įdomūs, svarbūs, pastebėti. Reiškia mes kažko verti, jei su mumis nori draugauti.

Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę.

Kai po komentaro apie Užkalnį ir Lidl paplūdo komentarai, sveikinimai, norinčių draugauti užklausos, staiga pasimečiau. Vienintelis noras buvo jungti greičiau kompiuterį ir ignoruoti tas žinutes. Nes tikrai nesupratau kas tie žmonės ir kodėl jie nori su manimi draugauti. Ir tik tada mane sūnus paprotino, kad galiu įjungti sekėjų funkciją. Buvo keista – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt sekėjų. Po dviejų dienų buvo visas šimtas. Aplinkiniai sveikino, sakė – na ir pavarei. O aš toliau gūžiausi. Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę, kaip dažnai darau šio dienoraščio puslapiuose. Žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti. Tai mano terapija. Tai reikalinga visų pirma man pačiai. Jeigu dar kas nors skaito ir jiems mano tekstai patinka – valio, bet jokios atsakomosios reakcijos aš nesitikiu. Man daug įdomiau ką žmonės mano apie mano romanus.

Stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu.

Taigi ką man dabar su tais sekėjais daryti? Staiga pajutau įpareigojimą dažniau pasisakyti aktualiais klausimais, nes juk mane seka, kažko iš manęs tikisi, mano nuomonė kažkam svarbi ir aš negaliu jų nuvilti. Jei visai atvirai, tai stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu. Baimė, kokia turbūt apimtų renkantis miniai prie tavo namų langų, kai neturi kito išėjimo. Rašytojai juk turbūt yra patys nedrąsiausi žmonės. Jie sulenda į ramų kampą, prisidengia kompiuteriu ir, užuot kovoję su problemomis, kuria savo pasaulį. Ten jie patrauklūs, protingi, sportiški, elegantiški, drąsūs ir žavūs, visada turintys ką pasakyti, mokantys šmaikščiai atsikirsti, ten jie pasirenka draugus ir mylimuosius, susikuria kokius nori namus. Ten, bet ne realiame pasaulyje. O tuo metu, kai nerašo, jie neria į kitų kolegų išgalvotus pasaulius.

Nežinau, sutapimas ar ne, bet po savaitės atostogoms pačiupau D.Eggers knygą “Ratas”. Visų pirma dėl to, kad jos viršelį taip dažnai mačiau vokiškų bestsellerių lentynose. Vos prieš kelias savaites pamačiau ją, jau išleistą minkštais viršeliais, stovinčią populiaraus Berlyno knygyno paperback fiction lentynos pačiame viršuje. Tai vienas iš fenomenų, nes kitos to paties autoriaus knygos nebuvo tokios populiarios. Reiškia, “veža” ne autorius, o tema. Kiek žinau, ruošiama ir romano ekranizacija, kuri turi pasirodyti dar šiemet.

Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės.

O tema itin aktuali. Tai – socialinių tinklų voratinklis lėtai ir žaismingai apvyniojantis tave visą. Tai istorija apie merginą Mėją, kuri įsidarbina pažangiausioje bendrovėje, vystančioje socialinių tinklų projektus. Ji naiviai džiaugiasi, kai jos nuomonė sulaukia dėmesio, kai didėja virtualių gerbėjų skaičius, o kompanija pasirūpina, atrodytų, viskuo. Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, apipila dovanomis, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės. Tiksliau sakant – ji priverčia tave savo noru išsižadėti laisvės. Ji geriau žino, kas tau tinka ir patinka, ji geriau žino su kuo tau bendrauti ir ką veikti, ji tave stebi, analizuoja, iš anksto bando nuspėti kitus tavo žingsnius ir patarinėja “ant kiekvieno kampo”. Ir jei nenori dalintis kai kuriomis savo paslaptimis – pyksta, nes kompanijos šūkis skamba klaikiai: “Paslaptys yra melagystės. Dalytis reiškia mylėti. Asmeniška yra vogta.”

Idėja apie visų žmonių visų duomenų sujungimą į vieną tinklą darbuotojams pateikiama taip patraukliai, kad jie, nelyg Sai Babos sekėjai ar tiesioginių pardavimų kompanijos atstovai, įtikėję savo teisumu ir misija visus netikinčius atvesti į tą vienintelį teisingą kelią. Į ratą. Draugai, tėvai pradeda vengti Mėjos, bet ji nekreipia į tai dėmesio – jos misija daug svarbesnė. Ji turi daugybę sekėjų, ji – realybės šou žvaigždė, kuriai tik tualete leidžiama išjungti nešiojamos kameros garsą. Dėmesio – tik garsą, bet ne vaizdą. Ji jaučiasi įvertinta, pagaliau daranti kažką svarbaus, pagaliau reikalinga kitiems, pagaliau priimta į bendraminčių būrį. Ar ne todėl įvairios sektos ir sulaukia pasisekimo? Ar ne todėl tiesioginių pardavimų bendrovės, apgaubdamos išskirtiniu dėmesiu, ugdo pusiau robotus pardavėjus? Kiekvienam iš mūsų reikia šiokio tokio pripažinimo. Duok žmogui ko jis nori ir jis darys viską ko tau reikia – taip pataria ir žymiausieji psichologai.

Viskas, atrodo, žmogiška ir suprantama. Tačiau tai, kas buvo sugalvota tik kaip kompiuterinis žaidimas, tampa pavojingu visuotiniu voratinkliu. Ir Mėja pradeda nebeskirti asmeninių jausmų nuo darbinių pareigų, nes virtualusis pasaulis ištrina labai daug ribų ir visų pirma tą, kuria apibrėžtas žmogiškumas. Turėdamas minios palaikymą pradedi nebejausti ir savo ribų. Draugų ar šeimos privatumo ribų. “Daug ką išradau pramogai, žaisdamas kažkokį iškrypusį žaidimą – norėjau tik patikrinti, ar tai veiks, ar ne, ar žmonės tuo naudosis. Lyg būčiau pastatęs giljotiną aikštėj. Tikrai nesitikėjau, kad išsirikiuos tūkstančiai žmonių, norintys įkišti ten savo galvą.” – sako paslaptingasis Rato išradėjas.

Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje?

Romane aiškiai parodoma, kaip, turint informaciją, galima valdyti pasaulį. Kai kurie Rato metodai nelabai skiriasi nuo KGB naudotų metodų, nes informaciją visada galima panaudoti šantažui ir gąsdinimui. O tas, kas valdo informaciją, tas visagalis. “Vos tik kas nors imdavo žviegti apie tariamą “Rato” monopoliją, netrukus paaiškėdavo, kad pats asmuo – nusikaltėlis arba pats bjauriausias iškrypėlis.(…) Vos tik kokia Kongreso narė ar tinklaraščio autorius prasižioja apie monopoliją, staiga įsiplieskia baisus su jais susijęs sekso, pornografijos ir juodosios magijos skandalas.” Todėl žmonėms nelikdavo jokios kitokios išeities, tik tapti “skaidriais” ir uoliai bendradarbiauti su “Ratu”. Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje? Kad ir naujausias liberalų skandalas – kas gali paneigti, kad R.Kurlianskis atsisakė tapti “skaidrus”? Pusę metų sekti, stebėti ir slapta filmuoti anksčiau nenusižengusį verslininką labai panašu į “Ratą”. Nes “Rate” nepaklūstantys ir nepritariantys yra medžiojami, o pagavus – sunaikinami. Kaip KGB rūsiuose.

"Scanpix" nuotr.

Romano literatūrinė kalba gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet puikus vertimas, išlaikomas pasakojimo tempas ir kylanti įtampa įtraukia taip, kad nebereikia pasitikrinti ką tuo metu veikia draugai. Net kai romano pradžioje manai, kad Ratas tikrai nuostabi darbovietė su pačiais geriausiais ketinimais, nekyla noras pavydėti Mėjai. Dažnai pati jaučiuosi pavargusi, kai reikia peržiūrinėti draugų pranešimus, laikinti kitų žinutes ar rašyti komentarus, kai reikia atsakinėti į laiškus nepažįstamiems žmonėms, nes juk kitaip negražu. Bet man nors nereikia švilpinti taip kaip Mėjai, nereikia auklėti kitų, skleisti propagandos, nereikia tapti “skaidriai” ir nešiotis kameros ant pilvo. Skaitant apie tai, kiek informacijos reikia aprėpti pagrindinei herojei, apima siaubas. Už kiekvieną nemokamą koncertą reikia parašyti krūvą žinučių, už nemokamus drabužius – reklaminius šūkius, reikia perskaityti visų žinutes, pakomentuoti visų iniciatyvas, ištransliuoti apie savo laimingą gyvenimą kompanijoje kuo didesniam ratui žmonių – net galva apsisuka skaitant kiek švilpinimų reikia atlikti Mėjai. Įdomu, ar žodžiai “švilpis” ir “švilpinimas” prigis lietuvių kalboje?

Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve.

Utopinis romanas parašytas taip įtaigiai, kad nejučia pagalvoji, jog tai po kelerių metų gali tapti šiurpia realybe. Kameros ir internetas seks kiekvieną mūsų žingsnį, būsim priversti gyventi nuolatiniame realybės šou ir skanduosime kitiems: “Asmeniška yra vogta”. Tai reikš, kad jeigu nuspręsi nors mažą gabaliuką savęs pasilikti sau vienam, būsi beveik nusikaltėlis. Kad tai nenutiktų, rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, o ypač jauniems žmonėms, kuriems internetas atrodo šių laikų gėris. Perskaičius knygą, dar ilgai nesinori artintis prie kompiuterio. Arba prisiartinti tik tam, kad ištrintum paskutinės savo kelionės žemėlapį. Nes supranti, kad skelbdamas kada atostogauji, kur atostogauji, kur ir su kuo gyveni, kur lankaisi, atsiduodi “Ratui”. Nes nemokamo sūrio nebūna. Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve. Sako, labiausiai feisbukui dėkingi rusų saugumiečiai. Ir dar sako, kad jie uoliai renka visą informaciją apie mus, nes žino, jog kada nors gali jos prireikti. Ypač tada, kai nesutiksi savo noru tapti skaidrus. O mes tai jau pradedam pamiršti.

O į mano klausimą, kodėl mane taip vargina ir baugina socialiniai tinklai, viename savo interviu atsakė pats autorius: “Pažįstu nemažai autorių, kuriems, pradėjus gyventi intensyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ėmė sunkiai sektis rašyti knygas. Šios dvi formos tikrai labai skirtingos: viena jų reikalauja greitos nuovokos ir sąmojo ir tučtuojau suteikia pasitenkinimą. Kita, knygų rašymas, palyginus yra beprotiškai lėta – dirbi tyloje, vienas, ir metų metus negauni jokių atsiliepimų. Daugumai mūsų galvoti abiem šiais būdais – socialinių tinklų ir lėtu it slenkantis ledynas romano rašymui tinkamu būdu – tikras vargas. Aš nesu toks miklus, kad man tai pavyktų”.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. liepos 11 d.

Tomas Misiukonis

Jeigu mes nuolat iš aplinkos gautume atvirą ir tiesų grįžtamą ryšį apie savo elgesį, ko gero ilgai negyventume. Tikrai pražūtume bandydami atitikti visų lūkesčius.

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Gerai, kad grįžtamasis ryšys būna epizodiškas, o ir mes patys dažnai jo neprašome, nes nežinome, ką su juo reikės daryti. Žinodami, kad kritika žeidžia, žmonės dažniausiai susilaiko ir jos nepasako. Taip ir vaikštome visi – šiek tiek nesusikalbantys. Jeigu žinotume, ko kiti iš mūsų laukia – būtų sunku tai atliepti. Kai to nežinome – taip pat nelengva, nes tenka improvizuoti.

Vos tik pajutę, kad kas nors mums kažką siūlo, iš karto patiriame atmetimo reakciją.

Šiame tekste noriu pasidalinti keletu santykių kūrimo su potencialiais klientais principų. Jie padės pasitikrinti, ką galbūt darote ne taip, jeigu jaučiate, kad žmonės menkai reaguoja į jūsų žinutes, o pardavimų rezultatas jau ilgą laiką negerėja.

Kaip elgiatės socialiniuose tinkluose?

Apie žmogų nuomonę šiandien susidarome per kelias sekundes – užtenka peržvelgti viešai skelbiamas jo nuotraukas, paskaityti, ką ir kaip jis komentuoja. Sakysite, kad netiesa – žmogaus taip greitai neįvertinsi, bet deja, mes vertiname. Į kairę ir į dešinę.

Kiekvienas iš mūsų tarp savo kontaktų turime tą žmogų, kuris nori mums kažką parduoti – tiesiogiai ar per aplink. Tikiu, kad kažkas jums vis primena apie seminarus už 5 eurus, kur mokoma, kaip uždirbti tūkstantį kartų daugiau. Kažkas nuolat skelbia apie baldų išpardavimus ar siūlo kitokius nuodėmės vertus sandorius.

Pardavimų specialistai išmano bendravimo psichologiją ir geba atvirai kalbėti, tačiau ankstyvose bendravimo stadijose reikia būti atsargesniam.

Ko gero neleisite sumeluoti – mes išsiugdėme uoslę reklamai. Vos tik pajutę, kad kas nors mums kažką siūlo, iš karto patiriame atmetimo reakciją. Žinodami tai, jie siūlo dar primygtiniau ir taip patys sau pakenkia, nes mes nustojame reaguoti iš viso. Galvojame, kad gal ir nieko jis vaikinas, geras žmogus, bet reikalų su juo nenorime turėti, nes įžvalgiame brukimą, tendencingą spaudimą naudotis jo paslauga. Mes niekada tiems žmonėms nepasakysime, ką galvojame apie jų elgesį socialiniame tinkle, palaikysime su jais pusiau neblogus santykius, tačiau į rimtesnius reikalus nesivelsime.

Socialiniame tinkle žmonės ieško pramogų, kai kurie čia randa mokymosi galimybių ar semiasi kūrybinio įkvėpimo. Niekas čia neieško santechnikos iš Italijos ar kokių nors mokymų.

Atvirumas, kurį parodėte per anksti

Ar jums teko sutikti žmonių, kurie jau antru savo sakiniu prisipažįsta kažko nemėgstantys ar kaip tik dievinantys. Jūs galvojate: nieko sau drąsa! Tikriausiai esate bendravę ir su tokiais žmonėmis, kurie antrajame sakinyje vardija intymius savo šeimos reikalus ar kalba apie kitus pernelyg asmeniškus dalykus.

BFL/K.Vanago nuotr.

Žinoma, atvirumas gerai, jis kuria pasitikėjimą, bet psichologai pastebi, kad ankstyvas atvirumas sukelia priešingą reakciją. Atvirumas iš tiesų yra kvietimas atsiskleisti ir kitai pusei, jis įpareigoja. Jeigu jūs nenorite atsakyti tam žmogui tokiu pačiu atvirumu, tuomet prastai jaučiatės ir jūsų santykis pakimba ore.

Pardavimų specialistai išmano bendravimo psichologiją ir geba atvirai kalbėti, tačiau ankstyvose bendravimo stadijose reikia būti atsargesniam, nes klientas jūsų atvirumą gali palaikyti tam tikra agresijos forma.

Primygtinai klausiate

Vėl gi, iš patirties, ko gero esate sutikę žmonių, kurie užduoda jums klausimus, tačiau patys apie save kalba labai skurdžiai, nieko neatskleidžia. Jums greitai kyla įtarimas, galvojate, ko jie siekia, kuo čia jūs dėtas, nes tas žmogus užsipuolė klausimais dorai nepaaiškinęs, ką darys su jūsų atsakymais ir, dar daugiau, pats į tais klausimais nekalba.

Klausimai leidžia savus argumentus paversti kliento argumentais, tačiau klausinėti reikia subtiliai.

Pardavimų specialistai moka užduoti gerus klausimus, kad klientų atsakymus panaudotų siūlomai naudai parodyti. Klausimai leidžia savus argumentus paversti kliento argumentais, tačiau klausinėti reikia subtiliai – įterpti tarp klausimų savų pastebėjimų, papasakoti apie save, pasidalinti asmenine nuomone ar pozicija.

Slepiate emocijas

Psichologai teigia, kad perdėtas emocijų rodymas kenkia santykiui su žmonėmis, kita vertus, emocijų slėpimas taip pat neprisideda prie santykių kūrimo. Žmonės šiandien laukia autentiško elgesio iš kitų žmonių. Už verslo sandorių jie nori matyti ir jausti žmones, tad nereikia galvoti, kad pardavimuose bendraujama nerodant emocijų.

Pakanka atminti, kad tiesiog reikia būti savimi.

Jeigu žmonės jaučia, kad savo emocijas nuo jų slepiate, jie pradeda įtarinėti jus turint negerų kėslų arba neužskaito jūsų kaip autentiškos asmenybės. Suprantu, kad gali būti keblu pasirinkti, kiek ir kokių emocijų rodysite konkrečiam žmogui, tačiau pakanka atminti, kad tiesiog reikia būti savimi.

Pernelyg maloniai elgiatės

Žmones užknisa lendantys į vieną vietą ir tokius jie greitai atpažįsta. Pagalvokite apie save – kiek kartų jums kažką siūlantys žmonės elgėsi pernelyg lipšniai, perdėtai mandagiai, kalbėjo nusižeminę, demonstravo dirbtinę pagarbą jums. Tokių žmonių apsuptyje jūs greitai pasijausdavote prastai. Ir dar tas nelemtas jų kuklumas, lyg jie būtų baigę kuklumo kursus.

Perdėtai pozityvus tonas, nuo veido nedingstanti užtempta šypsena nieko gero nežada.

Pardavimai yra ta sritis, kur erdvės tokiam elgesiui yra į valias. Mažiau patyrę pardavėjai galvoja, kad jeigu būsiu perdėm mandagus ir geras klientui, laimėsiu jo palankumą. Deja, pernelyg malonus elgesys atstumia. Perdėtai pozityvus tonas, nuo veido nedingstanti užtempta šypsena nieko gero nežada. Gal reikalas ir įdomus, bet toks bendravimas netinka.

Gyvenimas turi daug spalvų, ne tik rožinę. Mokėkite savo klientams pasakyti NE ir jie tai įvertins. Būsite pirmas žmogus, kuris bendraudamas su jais neapsimetinėjo. Žinote, kad klientui sandoris nenaudingas – taip ir sakykite. Gausite jo padėką ir lojalumą ateityje.

Prastai juokaujate

Paskelbkite kokį nors kontraversišką anekdotą ir tuoj pat neteksite kelių sekėjų. Žmonės šiais laikais labai vertina gerą humorą. Jiems nepatinka tie, kurie stokoja humoro jausmo ir tie, kurie turi prastą humoro jausmą. Nesileisiu į aiškinimus, kas yra prastas humoro jausmas, tikiu, kad turite savus standartus.

Firminiai juokeliai nepaeis kiekvienu atveju, nes dažnai teks derintis prie kliento humoro jausmo.

Humoro tema – labai plati, turinti daug skirtingų kampų. Vis tik, jeigu reikėtų rinktis, juokauti su klientu ar ne, rinkčiausi juokavimą. Humoras atpalaiduoja ir perkrauna smegenis, jis gali suartinti skirtingus žmones. Gal būtų gerai turėti firminių juokelių sąrašą, nežinau. Žinau viena – firminiai juokeliai nepaeis kiekvienu atveju, nes dažnai teks derintis prie kliento humoro jausmo.

Turiu optimistiškų įtarimų, kad humoro jausmą galima lavinti, tik reikia susipažinti su tinkamais žmonėmis ir įsileisti į save naujų dalykų.

Rodote, kad kažkas jums nepatinka

Rašiau, kad reikia būti savimi, reikia mokėti klientui pasakyti NE, tačiau čia pat noriu pasakyti, kad žmones gali atstumti ryškūs neigiami nusistatymai kitų žmonių atžvilgiu. Pernelyg kritiška nuomonė, antipatijos parodymas priimami kaip atstūmimas.

Gali susidaryti įspūdis, kad vienas patarimas konfliktuoja su kitu, tačiau kaip ir daugeliu atveju grįžtu prie žmogaus gebėjimo būti lanksčiu.

Pavyzdžiui, kuris nors klientas gali jus sunervinti ir tuomet nejučia parodysite jam savo susierzinimą. Čia verta prisiminti vieną iš įtakos darymo taisyklių – jeigu parodysite žmogui, kad jis jums patinka, yra didelė tikimybė, kad jis atsakys tuo pačiu. Net tas, kuris užknisa, turi savyje kažką simpatiško.

Apibendrinant, gali susidaryti įspūdis, kad vienas patarimas konfliktuoja su kitu, tačiau kaip ir daugeliu atveju grįžtu prie žmogaus gebėjimo būti lanksčiu – turėti platų požiūrį į aplinką ir gebėti prie jos derintis be skausmų ir bumbėjimo.

—

Įkvėpė: Lebowitz S. (2016) 12 things you’re doing that make people dislike you immediately. Business Insider.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje Salesblog.lt 2016 m. gegužės 2 d.

P.S. jei patiko šis tekstas bei kiti Tomo Misiukonio rašiniai, prašome Jūsų balsuoti LOGIN nominacijose ČIA

Tomas Misiukonis

Ne visiems su dėmesio kiekiu nuskyla taip, kaip pasisekė Monikai Šalčiūtei. Ne visi, suforminti prodiuserių, ryžtasi tokioms aukoms, kaip ši mergina. Galiausiai ne visi turi reikiamus privalumus. Ne visiems sekasi taip gerai rašyti, tiesa, ne visi ir ryžtasi tokiam atvirumui bei tiesumui, kaip kad tą daro Andrius Užkalnis. Ne visi apdovanoti Algimanto Čekuolio, Andriaus Tapino ar Rimvydo Valatkos įžvalgumo meistriškumu. Jūs nesate nei Edmundas Jakilaitis, nei Agnė Jagelavičiūtė. Netraukiate iki Andriaus Pauliukevičiaus, to trenerio, ir niekada neturėsite tokio sekėjų skaičiaus kaip Algis Ramanauskas ar Beata Tiškevič. Jums to ir nereikia, jeigu jums to nereikia. Nesierzinkite, aukščiau pateiktus vardus pasirinkau visiškai atsitiktine tvarka ir tik dėl to, kad patraukčiau jūsų dėmesį, nes keturis ir penkių skaitančių kažkuris vardas jau užkabino.

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Vis tik, jeigu jūsų veikla susijusi su savęs ar savo parduodamų dalykų viešinimu, nesvarbu, siekiate populiarinti savo tekstus ar prekes, parduodamas tinklinio marketingo būdu, jums reikia kurti savo informacinį tinklą, kuriame skleisite žinią apie save ar tą stebuklingą energetinį gėrimą, parduodamą tik išrinktiesiems.

Šiame tekste noriu pateikti keletą patarimų, kaip pasitelkiant kelis įtakos darymo principus, pamėginti padidinti savo kontaktų skaičių, tapti labiau mėgiamu, populiariu ir, žinoma, daugiau poveikio kitiems darančiu žmogumi. Jeigu parduodate kokius nors seminarus, populiarinate savo tekstus ar prekiaujate kokia nors kita apčiuopiama ir nelabai medžiaga, šis straipsnis gali padėti jums prasimušti.

Kaip tapti mėgstamu?

Ko gero pastebite, kad jūs labiau pasiduodate įtakai tų žmonių, kurie jums patinka. Jeigu tai neigsite, tada man teks klausti, iš kurios jūs planetos, nes patikimo principas yra seniai mokslo įrodytas ir galioja visu savo gražumu.

Turite pasistengti, kad jūsų tikslinė auditorija gerai jus žinotų ir pasirūpinti, kad tai auditorijai jūs patiktumėte. Pradėkite nuo paprasto reikiamų žmonių įrašų laikinimo. Ko gero pastebėjote, kaip vieni kitus laikina toje pat įmonėje dirbantys kolegos? Čia tokia nerašyta korporatyvinė taisyklė. Tarpdepartamentinis laikinimas, t‘sakant.

Turite būti nuoseklūs – spauskite patinka sistemingai, ne šiaip tik kokį vieną ar du kartus. Įrašo savininkas turi nuolat matyti jūsų paliekamus pėdsakus.

Štai jūsų įmonės vadovas, įtakingas kolega ar potencialus klientas patalpino savo atostogų nuotrauką. Paskubėkite paspausti patinka, nes turite pakliūti tarp pirmųjų dvidešimties, kad įrašo savininkas jus pastebėtų ir deramai įvertintų. Pradžioje žmonės sako: žiūrėk, Tomas palaikino, o paskui, kai laikų prisirenka daug, jie jau nebeseka, kas laikina.

Turite būti nuoseklūs – spauskite patinka sistemingai, ne šiaip tik kokį vieną ar du kartus. Įrašo savininkas turi nuolat matyti jūsų paliekamus pėdsakus. Neleiskite, kad jus pamirštų. Ko gero girdėjote apie šią patinka rūšį. Tai vadinama taktiniais laikais. Politiniais laikais.

Dabar apie komentavimą. Kad patiktumėte kitiems žmonėms, turite suteikti jiems pozityvų grįžtamą ryšį. Puikiai suprantate, kad kokia nors kritika ar kandžios pastabos atstums jūsų auditoriją, nes niekas nenori turėti reikalų su žmogumi, kuris reiškia prastą nuomonę apie kito žmogaus muzikinį skonį, priglausto ir internete patalpinto laukinio kačiuko spalvą ar tiesiog  rūgščiai kalba. Jūsų komentarai turi būti teigiami, pritariantys ir palaikantys. Turite būti jums reikiamo žmogaus pusėje. Jeigu įrašo šeimininko nuomonė apie kažką yra prasta, pritarkite jam. Parodykite naujų jo nuomonės kampų, papildykite jį.

Niekas nenori turėti reikalų su žmogumi, kuris reiškia prastą nuomonę apie kito žmogaus muzikinį skonį, priglausto ir internete patalpinto laukinio kačiuko spalvą ar tiesiog rūgščiai kalba.

Komentuodami venkite nieko nesakančių žodelių wow, nice, super, jėga ir pan. Išsiskirkite iš minios. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į detales. Šių metų tavo slidinėjimo kostiumo spalva puikiai dera prie dangaus mėlio. Tavo kambario interjeras vėl atnaujintas! Net jeigu nuotraukoje vien tik selfis, pastaba apie kambarį (jeigu jis matosi) pramuš. Pridėkite dar: ta bananų kekė ant stalo atrodo taip viliojančiai!

Komentuodami detales, t.y. dalykus, kurių nepastebi kiti, laimėsite reikalingo žmogaus dėmesį ir palankumą. Tik neperlenkite lazdos su pagyromis. Puikiai tiks ir paprasta pastaba kaip antai: kaip matau, tau pavyko suderinti staltiesės ir grindų spalvą. Gal išduotum paslaptį, kur ją pirkai? Toks dėmesio parodymas nuginkluos, nes kiekvienam žmogui įdomu ir miela bendrauti su žmogumi, kuris nuoširdžiai domisi pašnekovu.

Taip, dabar jūsų įrašai. Jie turi suvilioti reikiamą auditoriją ir ji turi didėti greitai. Ją galima nusipirkti, bet rizikuojate, kad auditorijos tarpe atsiras tokių vardų kaip Irutė Nesvarbu ar Edvinas Netavoreikalas, kurie neturi jokios perkamosios ar įtakos galios.

Ko galite pasimokyti iš mano minėto Andriaus Užkalnio būdo pritraukti skaitytojų? Drąsos sakyti dalykus tiesiai. Kita vertus, turite žinoti, kad tiesus savo nuomonės sakymas gali pavirsti neigiamu grįžtamu ryšiu tiems, ką ketinate patraukti link savęs.

Vienas saugiausių kelių kurti patrauklius įrašus – įvairaus pobūdžio citatos. Jas neužtrunka perskaityti ir beveik visos jos yra suprantamos didžiajai auditorijos daliai. Kitas variantas – dalybos ne jūsų parašytais, bet, vėl gi, lengvai perskaitomais tekstais ar nuotraukų rinkiniais. Visiems patinka žvėreliai, istorinės nuotraukos ar kitokie bendro pobūdžio geras emocijas keliantys vaizdai, tačiau tai neveiks taip gerai. Jūsų įrašuos žmonės turi jausti jus.

Drąsa būti savimi ir būti atviru, pažeidžiamu bei apkalbamu kainuoja daug, tačiau ir atsiperka.

Aukščiausias lygmuo yra atviri asmeniniai įrašai. Tai yra narkotikas, kuris greitai pritraukia didelę auditoriją. Kaip galvojate, kodėl tiek daug sekėjų turi Beata Tiškevič ar Ilzė Butkutė? Tos merginos rašo apie daugybę dalykų, tačiau visus jų įrašus jungia vienas bruožas – jos velniškai atviros. Beata nesibodi paskelbti savo ką tik prabudusios nuotraukos šiek tiek užmiegotomis akimis, o Ilzė atvirai išsako nuomonę apie įvairias stigmas ir stereotipus siedama savo pasisakymą su asmenine patirtimi. Drąsa būti savimi ir būti atviru, pažeidžiamu bei apkalbamu kainuoja daug, tačiau ir atsiperka. Niekas neleis man sumeluoti, nes atlikę nedidelę analizę pastebėsite, kad atviri asmeniški įrašai surenka daugiau laikų negu kačiukai, o ir auditorija sugrįžta, nes nori dar ir dar.

"Scanpix" nuotr.

Kaip įtraukti kitus?

Gerai, jūs uoliai dalinate politinius laikus ir jūsų įrašai tampa sistemingi, kupini atviravimų bei originalių pasisakymų, tačiau to neužtenka. Užkūrus laužą reikia į jį įmesti malkų, medžiams reikia vandens,  žvėreliams reikia pavalgyti, tad turite pasirūpinti auditorijos įtraukimu. Tai daroma panaudojant kitus įtakos praktikos principus, pavyzdžiui, skolos jausmo sukėlimą, asmens charakterizavimą, autoriteto demonstravimą ar socialinį įrodymą.

Pasidalinkite to žmogaus įrašu ne šiaip sau, bet pridėkite ir savo komentarą.

Ko gero pastebite, kad lengviau pasiduodate tų žmonių įtakai, kuriems jaučiatės skolingi. Žiūrėkite, pavyzdžiui, perskaitėte kokio nors reikalingo žmogaus įrašą ar straipsnį. Pasidalinkite to žmogaus įrašu ne šiaip sau, bet pridėkite ir savo komentarą. Tarkime, kad tekstas, kuriuo norite pasidalinti yra apie tai, kaip būti laimingu arba parduoti daugiau. Platindami tekstą parašykite kažką tokio: nerealios įžvalgos iš Vardenis Pavardenis (nepamirškite pritaginti!). Nebūčiau suformulavęs geriau. Turėtų perskaityti kiekvienas, kuris nori tobulėti ir augti (parduoti daugiau).

Kaip tai veikia? Žmogus, kurio tekstu pasidalinote, jaus nesąmoningą įsipareigojimą (skolos jausmą) jums, nes ne tik pasidalinote, tačiau dar ir gražiai atsiliepėte apie jį. Tiktų tokia frazė: Labas, man labai patiko tavo paskutiniai straipsniai, kuriais dalinausi. Matau, kad ir mano draugai jį įvertino. Siunčiu tau savo straipsnį, galbūt tau patiks ir norėsi juo pasidalinti.

Darykite žmonėms tai, ko jie neprašo, bet galbūt, jūsų nuomone jie to laukia.

Netikėtumas, originalumas, dėmesys detalėms yra dalykai, kuriuos turite būtinai panaudoti savo prieraše. Nesąmoningą kitų įsipareigojimą jums sukels nemokami jūsų patarimai, apibendrinimai, išvados iš mokslinių straipsnių ar kiti naudingi ir emocinį ryšį su kitais žmonėmis turintys dalykai. Darykite žmonėms tai, ko jie neprašo, bet galbūt, jūsų nuomone jie to laukia. Mokslo žmogui nusiųskite įdomią britų mokslininkų išvadą. Pramogų žmogų informuokite apie artėjantį koncertą. Šunis mėgstančiam žmogui nurodykite, kur jis galėtų rasti žaliavalgiško maisto savo augintiniui.

Charakterizavimo principas realizuojamas per pakartotinius jūsų atsiliepimus apie jums reikalingą žmogų. Į savo komentarus nuolat įterpkite pozityvius jums reikalingo žmogaus apibūdinimus, kurkite savotišką istoriją apie jį ir laimėsite jo palankumą. Svarbiausia, kad vėliau tas palankumas pasireikš labai noriai ir natūraliai. Pavyzdžiui, kalbėdami apie jums svarbų žmogų minėkite jo išmintį, žavesį, protą, įžvalgas ar kitus dalykus, tačiau, vėl gi, neperlenkite lazdos, kad neatrodytumėte jog lendate be muilo.

Galbūt tie žmonės eis prieš savo valią, tačiau jiems bus nelengva atsisakyti viso to gėrio, kurį jūs siūlote, nes jie jus gerbia ir nenori gadinti su jumis santykių.

Autoriteto principas realizuojamas tuo atveju, jeigu jūs jau turite pripažinimą kurioje nors srityje. Tarkime, kad pozicionavote save kaip socialinių projektų rengėją. Žmonės atpažįsta jus iš įvairių įrašų, kuriuose  nusifotografavote su vaikais iš prieglaudos ar nevalyvais vyrais iš nakvynės namų. Taigi, galite tikėtis, kad pasisakymuose apie socialinius reikalus jūs galimai būsite laikomas autoritetu. Stebėkite, kurie žmonės į jus kreipiasi pagarbiau, atsirinkite juos ir galėsite vėliau kreiptis į juos su prašymais pasidalinti jūsų įrašais arba paskaityti jūsų pasiūlymus apie rengiamus seminarus. Galbūt tie žmonės eis prieš savo valią, tačiau jiems bus nelengva atsisakyti viso to gėrio, kurį jūs siūlote, nes jie jus gerbia ir nenori gadinti su jumis santykių.

Socialinio įrodymo principas teigia, kas mes lengvai pasiduodame grupės įtakai. Kurkite savo virtualius klubus, telkite bendraminčių ratą, duokite suprasti, kad aplink jus sukasi reikalingi žmonės. Dabar įtaką darysite nebe jūs, bet apie jus kalbantys jūsų sekėjai. Jau anksčiau rašiau, kaip galima pasinaudoti garsių žmonių vardais, tačiau tai nėra būtina. Paprasti žmonės, kurie jumis domisi ir žavisi, taip pat yra didelė jėga. Kad pasiekėte savo tikslų suprasite, kai pastebėsite, kad jūsų mintys socialiniuose tinkluose pradėjo plisti, o gerbėjų ratas palengva didėja.

Apibendrinat visa tai ką parašiau, laikykitės keleto taisyklių. Būkite pozityvūs. Į kritiką atsakykite šypsena. Laikinkite kryptingai. Turėkite žmonių įtraukimo į jūsų reikalus strategiją. Būkite žmonių žmogus ir žmonės taps jums palankūs.

Jeigu kartais nuo viso to pavargsite ir jums pradės nesisekti, prisiminkite, kad jūsų aplinkoje yra kur kas svarbesnių dalykų, kuriems reikia jūsų dėmesio. Palaikinkite savo artimą jį apkabindami ir kartu pasitikdami pavasarį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje Salesblog.lt 2016 m. kovo 26 d

Teroro atakos Briuselyje sulaukė didelio atgarsio socialiniuose tinkluose. Pateikiame Lietuvos politikų, visuomeninių veikėjų, žurnalistų pasisakymus “Facebook” socialiniame tinkle:

Žurnalistas Andrius Tapinas

Diplomatas Vygaudas Ušackas

Politikas Gabrielis Landsbergis

Politikas Eligijus Masiulis

Politikas Petras Auštrevičius

Lietuvos užsienio reikalų ministerija

Politikas Artūras Zuokas

Politologas Linas Kojala

Žurnalistė Daiva Žeimytė

Žurnalistas Liudas Dapkus

Politikas Kęstutis Masiulis

Žurnalistas Karolis Vaitkevičius

Žurnalistas Martynas Žilionis

Socialiniai tinklai – vadinama nauja žiniasklaidos rūšis. Galbūt, bet į juose pateikiamą informaciją reikia žvelgti dar atsargiau nei į tradicinę žiniasklaidą. BBC atrinko 2015 m. netikras nuotraukas ir video įrašus, kurie sulaukė didžiulio populiarumo soc. tinkluose ir dalis jų net papuolė į žiniasklaidą, taip pat ir Lietuvos. Ar jūs nepakliuvote ant šių kabliukų?

Už širdies griebianti žemės drebėjimo Nepale iliustracija

Šia nuotrauka daugiausia dalintasi tuoj po žemės drebėjimo Nepale balandžio mėnesį. Nuotrauka tikra, tik ne iš Nepalo. Nuotrauka, pavadinta “dviejų metų sesutę saugo 4-metis brolis Nepale” buvo dalinamasi “Facebook” ir “Twitter” tinkluose bei raginama paaukoti nukentėjusiems per žemės drebėjimą.

Iš tiesų, nuotrauka buvo padaryta dar 2007 m. Vietnamo provincijoje.

Baseino per žemės drebėjimą Nepale video įrašas

Iki šiol šį video galima rasti “Youtube”. Pasak aprašymo, tai saugumo kameros viename Katmandu (Nepalo sostinė) viešbučių užfiksuoti vaizdai, kas vyko vandens baseine per žemės drebėjimą. Įrašo autentiškumu patikėjo ne tik socialinių tinklų vartotojai, bet ir dalis tarptautinės žiniasklaidos ir jį retransliavo.

Iš tiesų, tai maždaug 2010-ųjų įrašas iš Meksikos.

Tai ne vienintelis įrašas iš esą Nepalo. Dar viename tokių “virusinių” video rodoma, kaip griūva pastatas, bet pasirodo tai įvyko Egipte.

Migranto kelionės į Europa “Instagram” tinkle

Įspūdingos nuotraukos, kurias esą padarė žmogus keliaudamas iš Senegalo į Ispaniją, tapo labai populiarios šią vasarą “Instagram” tinkle.  Abdou Dioufo asmenukės tapo tikru hitu ir susilaukė gausybės komentarų. Tik vėliau išaiškėjo, kad tai tebuvo fotografijos festivalio Ispanijos šiaurėje marketingo kampanija.

Pabėgėlis – ISIS teroristas

Šios dvi sudėtos nuotraukos surado labai daug gerbėjų, o tiksliau pabėgėlių nekentėjų, “like’u” bei “share’u” ir Lietuvoje. “Atsimenate šį vaikiną? Jis praėjusiais metais pozavo ISIS, o dabar jis pabėgėlis”, – buvo prierašas prie nuotraukos, pasklidusios per patį pabėgėlių krizės Europoje piką.

Išaiškėjus tiesai, vyras, kuris paviešino šią nuotrauką, atsiprašė.

Išaiškėjo, kad nuotraukos nesuklastotos, bet jose esantis Laithas al-Saleh – buvęs vienas iš nuosaikios opozicinės Sirijos prezidentui Basharui al-Assadui grupuotės “Sirijos laisvės armija” vadų. Grupuotė niekaip nesusijusi su Islamo valstybe (ISIS arba ‘Daesh”). Jis pabėgo iš Sirijos ir 2015 m. rugpjūčio mėnesį pasiekė Makedoniją.

Išaiškėjus tiesai, vyras, kuris paviešino šią nuotrauką, atsiprašė.

“Prieš pat” teroro aktą

Po teroro išpuolių Paryžiuje lapkričio 13-ąją socialinėje erdvėje pasklido daug nepatikimų pranešimų, gandų ir netikrų nuotraukų. Vienoje jų – esą prieš pat teroristų ataką užfiksuotas grupės “Eagles of Death Metal” koncertas “Bataclan” teatre.

Iš tiesų nuotrauka daryta ankstesnio koncerto Dublino (Airija) teatre ir buvo paviešinta grupės “Facebook” puslapyje diena iki išpuolių Paryžiuje.

“Tuščios” Paryžiaus gatvės

Plačiai paskleista nuotrauka iliustruojanti esą po teroro išpuolių išmirusį Paryžių turėjo šokiruoti. Iš tiesų, nuotrauka paimta iš “Tylus pasaulis” projekto, kurio metu retušuojant rodyti miestai pasaulio pabaigos metu.

Ekstremalus vyro kerštas

Istorija apie išsiskyrusį vokietį, kuris visą bendrą su žmona nuosavybę tiesiogine to žodžio prasme padalino per pusę, apkvailino daugelį. Ne išimtis ir žurnalistai. “eBay” aukcionas buvo tikras, bet istorija – ne. Kai video sulaukė 4,5 mln. peržiūrų, marketingo kampanijos organizatoriai prisipažino, kad tai tėra jų prasimanymas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

BFL

Socialiniai tinklalapiai internete nepaliauja drebinti komunikacijos lauko pamatų. Juose kurti ir skleisti naujienas, taigi – ir daryti didelę įtaką, gali kiekvienas. Tokią, kaip Egipto revoliucija, prasidėjusią būtent socialiniame tinkle „Facebook“. Į šiuos tektoninius viešosios erdvės poslinkius ypatingą dėmesį turėtų atkreipti ir jautria informacija neišvengiamai disponuojantis verslas.

Prieš savaitę “Facebook” komanda panaikino šiame socialiniame tinkle sukurtą puslapį, kviečiantį palestiniečius pradėti trečiąjį sukilimą – intifadą. Šio puslapio gerbėjais vos per kelias dienas buvo tapę per 350 tūkst. “Facebook” vartotojų, o savo komentaruose jie ėmė raginti palestiniečius ginklu pamokyti Izraelį.

Tuomet Izraelio diplomatijos ir diasporos reikalų ministras Yuli Edelsteinas laišku kreipėsi tiesiai į “Facebook” įkūrėją Marką Zuckerbergą, prašydamas pašalinti agresiją skatinantį puslapį.

Galima numanyti, kad sutikdama su Izraelio politiko prašymu “Facebook” komanda spėjo užkirsti kelią kruviniems įvykiams, pastaruoju metu itin dažnai užsimezgantiems būtent socialiniuose tinkluose.

Štai visai neseniai įtakingo leidinio “Foreign Policy” apžvalgininkas Joshua Keatingas “Twitter”, “Facebook” ir kitus socialinius tinklus pavadino ginklais, galinčiais sukelti revoliucijas ar net karus.

Kad socialiniuose tinkluose konfliktai bręsta žaibiškai, jis įsitikino pats. Prieš kelias savaites “Foreign Policy” tinklaraštyje jis paskelbė, kad agentūra SIPRI Indiją pripažino daugiausiai ginklų perkančia valstybe pasaulyje. Po kelių valandų šią žinią per socialinį tinklą “Twitter” paskelbė Pakistano ambasadorius Husainas Haqqani. “Foreign Policy” apžvalgininkas ėmė būgštauti, kad tai pakenks Pakistano ir Indijos, o gal ir JAV bei Indijos dvišaliams santykiams, ir per tą patį “Twitter” paskelbė, jog Pakistanas irgi yra tarp pirmaujančių valstybių pagal įsigyjamą ginkluotę. Laimei, didesnis konfliktas iš šio pranešimo neišsirutuliojo.

O neretai išsirutulioja. Prisiminkime, kad masiniai jaunimo protestai Tunise sausio viduryje prasidėjo būtent nuo pranešimų socialiniuose tinkluose – “Facebook” bei “Twitter”, virtualios idėjos vos per kelias dienas išsiliejo į gatves ir baigėsi prezidento Zine’o El Abidine’o Ben Ali nušalinimu iš posto.

Ne taip seniai, mažiau nei prieš metus, socialinių tinklų jėgą pajuto ir Iranas. Po prezidento rinkimų viso pasaulio iraniečiai per “Facebook” ir “Twitter” ėmė tartis, kur ir kada rengti demonstracijas, pranešinėjo pasauliui apie šalyje vykdomas represijas. Irano žurnalistė Anahita Moghaddam per “Facebook” dieną naktį siuntinėjo protestų nuotraukas ir vaizdo įrašus, demaskavo agresyvius policininkus, skatino solidarizuotis su savo tauta bei teikė informaciją užsienio žurnalistams, kuriems buvo uždrausta siųsti reportažus iš Irano.

Ne veltui Irano rinkėjų protestai internetu pernai buvo išrinkti kaip vienas iš dešimties svarbiausių viso pastarojo dešimtmečio interneto įvykių.

Vyriausybės nepatenkintos

Yra ir kita medalio pusė. Taip, “Facebook” ar “Twitter” dabar gali padėti žmonėms į gera keisti savo gyvenimą ar demaskuoti režimus bei nusikaltimus, vis dėlto šių tinklų įtakos stiprėjimas kelia nemažą grėsmę stabilumui, nes vienu mygtuko paspaudimu galima pakeisti netgi politines santvarkas ar tarptautinius santykius. Dėl to “Facebook” sulaukia vis daugiau priekaištų, ypač iš vyriausybių.

Ilgainiui interneto tinklalapių reikšmė stipriai keičiasi. Juk, tarkime, dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje kritikos sulaukė tuomet monstrais vadinta paieškos sistema “Yahoo” ar interneto prekybos tinklalapis “eBay”.

2000-aisiais Prancūzijos žydus vienijanti organizacija netgi padavė “Yahoo” į teismą už tai, kad jo tinklalapyje vykusiame viešame aukcione buvo prekiaujama nacių atributika. Dabar socialinių tinklų pasiekiama auditorija, veiklos laukas, mastas ir padariniai – visiškai kitokie.

Šiais laikais skirtingų valstybių vyriausybės interneto tinklalapių, o ypač socialinių tinklų įtaką vertina itin rimtai. Ypač tai pastebima Europoje. Ir tai nėra labai keista, nes Senajame žemyne suskaičiuojama jau 123 mln. “Facebook” vartotojų.

Kadangi valdžios atstovai socialiniams tinklams priešnuodžių turi nedaug, jie renkasi kitokią taktiką ir inicijuoja tyrimus, pavzydžiui, ar naudojimasis “Facebook” nepažeidžia asmens duomenų privatumo. Tokius tyrimus jau yra pradėjusios Vokietijos bei Šveicarijos vyriausybės. Spėjama, kad jei tyrimų rezultatai bus nepalankūs, “Facebook” Europoje gali tekti peržiūrėti asmens duomenų saugojimo politiką.

Beje, kai kuriose ne Vakarų kultūros šalyse “Facebook” apskritai uždraustas. Po to, kai šiame socialiniame tinkle pasirodė pranešimas apie “tarptautinę Muhamedo piešinių dieną”, “Facebook” savo tautiečiams uždraudė Pakistanas ir Bangladešas.

Lygiai taip pat “Facebook” šiuo metu draudžiamas ir Kinijoje, jau minėtame Irane, Sirijoje, Vietname, o prasidėjus revoliucijoms arabų šalyse beveik visos jos irgi nedelsiant uždraudė gyventojams naudotis socialiniais tinklais. Tai tik dar kartą įrodo, kad šie socialiniai tinklai neabejotinai yra nauja galinga jėga, vyriausybėms kelianti daug baimės, o jais besinaudojantiems žmonėms atverianti naujas, iki šiol neįsivaizduotas galimybes savo rankomis keisti pasaulio politiką.

580 tūkst. litų turizmo Lietuvoje reklamai socialiniuose tinkluose. Tokį siūlymą už Europos Sąjungos pinigus pateikęs Valstybinis turizmo departamentas (VTD) sulaukė kritikos ir sustabdė konkursą, rašo “Lietuvos rytas”.

“Kad visiems atrodytų skaidriau, paskelbsime du konkursus: vieną – strategijai parengti, antrąjį – jai įgyvendinti”, – svarstė Valstybinio turizmo departamento direktorė Raimonda Balnienė.

Specialistai, laimėję konkursą, turėtų ne tik sukurti strategiją, bet ir metus viešinti Lietuvos turizmą internete, atsakyti į komentuotojų klausimus.

Žinios apie Lietuvą būtų dedamos ne tik į “Facebook”, bet ir į kitus socialinius tinklus, rusišką “Odnoklassniki” (“Bendraklasiai”). Informacija būtų teikiama keturiomis užsienio kalbomis.