Trys klausimai Socialinio modelio projekto bendraautoriui, Vilniaus universiteto prof. dr. Teodorui Medaiskiui

– Seimo pradėtoje svarstyti „Sodros“ reformoje kai kas iš socialinio modelio projekte siūlytų sisteminių permainų išskabyta, kai kas palikta. Kaip vertinate, kad nepritariama vadinamosioms „Sodros“ įmokų luboms?

– Taip, įmokų lubas buvo siūloma įvesti. Ne iš karto, nes nukentėtų išmokų gavėjai, o laipsniškai, pradedant nuo dešimties vidutinių darbo užmokesčių ir leidžiantis iki penkių. Socialinio draudimo išmokos turėtų būti proporcingos mokėtoms įmokoms (reikalaujate mokėti įmokas, tai proporcingai nuo jų skaičiuokite ir išmokas). Perskirstymas mažesnes išmokas gaunančiųjų naudai pensijų sistemoje turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį (todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą), o individualiosios (įmokų) dalies dydį turėtų nulemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusiojo (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

– Ar jau būtų pakeliama valstybės biudžetui grąžinti motinystės (tėvystės) išmokas, kurios pasaulyje garsėjo kaip didžiausios?

– Jeigu kalbama apie socialinio draudimo motinystės (tėvystės) išmokas, nereikėtų  pamiršti, kad „Sodrą“ į skolas nugramzdino ne tik padidintos pensijos, bet dar labiau – padidintos motinystės išmokos. Motinystės (tėvystės) draudimo išlaidos 2009 m. buvo daugiau kaip keturiskart, o dabar dukart didesnės nei 2007 m. (2015 m. – 165,5 mln. eurų).

Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusiojo (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

Jeigu kalbėsime apie nedraudžiamąsias paramos išmokas vaikams, gal ir būtų verta neperžengiant sveiko proto ribų didinti paramą šeimoms, auginančioms du ir ypač tris vaikus. Tačiau, mano nuomone, pagrindinės pastangos (ir lėšos) turi būti nukreiptos ne į pinigines išmokas, o į šeimos ir darbo pareigų derinimo galimybių palaikymą, vaikų darželių infrastruktūros plėtrą ir pan. Negimdo vaikų ne todėl, kad negauna 20 ar 30 eurų, o todėl, kad nenori nutraukti profesinės karjeros, kad per menkos galimybės gauti ne piniginę, o visokeriopą kitokią vaiko priežiūros paramą ir pan. Šiuo požiūriu ir socialinio draudimo motinystės (tėvystės) išmoka (jos paskirtis – kompensuoti darbo užmokestį, kol vienas iš tėvų privalo būti su vaiku) neturi būti mokama per ilgai, kad vaiką prižiūrinti mama ar tėtis neiškristų iš darbo rinkos, neprarastų profesinių įgūdžių greitai kintančių reikalavimų aplinkoje.

– Kas iš esmės keistųsi, ėmus mokėti pensijas ir iš „Sodros“, ir iš valstybės biudžeto?

– Dabar visos socialinio draudimo pensijos mokamos vien iš įmokų, priskaitomų nuo darbo užmokesčio. Sumažėjus darbo užmokesčiui ar dirbančiųjų skaičiui, iš karto ima trūkti lėšų. Bendrosios (nepriklausančios nuo asmens darbo užmokesčio) pensijos dalies finansavimo perkėlimas į biudžetą leistų pensijas mokėti ne iš vieno, o iš įvairių šaltinių. Toks finansavimas būtų patikimesnis, mažiau priklausomas nuo galimų darbo užmokesčio svyravimų, be to, leistų sumažinti tiesioginį darbo jėgos apmokestinimą, kas savo ruožtu teigiamai veiktų užimtumą. Gaila, kad linkstama į sprendimą perkelti minėtą finansavimą „pagal galimybes“, o ne pagal iš anksto griežtai nustatytą procentinį dydį kasmet.