BFL

Europos  Komisijos ir Lietuvos požiūris į mūsų šalies neatidėliotinus darbus skiriasi, nes vieni matuoja juos dešimtmečiais, o kiti – nuo rinkimų iki rinkimų.

Kai skaitai neseniai Vyriausybės pristatytą jos veiklos 2014 m. ataskaitą, nenustoji stebėtis tokia gausybe darbų, kad jiems išvardyti prireikė 86-ių A4 formato lapų. Vyriausybė, nepaisant ministro pirmininko vėliau sau neva iš kuklumo pasirašyto šešeto, giriasi didžiule sėkme praktiškai visose srityse.

Tuoj po Lietuvos Vyriausybės savigyros dokumento paskelbtose Europos Komisijos (EK) ir Europos Sąjungos Tarybos kasmetinėse rekomendacijose Lietuvai mūsų šalies sėkmė vertinama gerokai kukliau.

Skaitant vieną paskui kitą šiuos du dokumentus susidaro įspūdis, kad kalbama ne apie tą pačią valstybę: Lietuvos valdžios akimis, viskas sparčiai gerėja ir gerės. Europinės institucijos, atvirkščiai, Lietuvą įspėja apie artėjančias dideles problemas šaliai, jei ji neatidėliodama jau šiandien nesiims prioritetinių darbų.

Šįsyk EK suformuluotos rekomendacijos visoms šalims kaip reta glaustos, bet susikoncentravusios į esmines sritis. Kaip teisingai pastebėjo EK vicepirmininkas Valdis Dombrovskis, jei viskas – prioritetas, vadinasi, niekas nėra prioritetas. Lietuvos Vyriausybė, atvirkščiai, ataskaitoje surašė viską, ką galėjo surašyti, vienodai gausiai, kad tik susidarytų iliuzija apie nepaliaujamą darbų srautą. EK parengtuose dokumentuose – rekomendacijų motyvaciniame dokumente, šalies ataskaitoje – kur kas aiškiau matyti mūsų valstybė ir europiniame, ir laiko perspektyvos kontekste.

Tas kontekstas ir diktuoja prioritetus, kurie kažkodėl mūsų Vyriausybės ataskaitoje neišryškinti kaip svarbiausi darbai.

Europos institucijos ne pirmą kartą atkreipia dėmesį, kad Lietuvai reikia rengtis didžiausiems ES demografiniams iššūkiams: mūsų ne tik mažėja, bet ir menksta darbingo amžiaus asmenų dalis tarp visų šalies gyventojų. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai ir maža šalis gali sėkmingai tvarkytis, bet tik tuo atveju, jei nėra didžiulės disproporcijos tarp mokančių mokesčius dirbančiųjų ir nedirbančiųjų vaikų, jaunimo bei senjorų, nėra disbalanso tarp valstybės galimybių ir įsipareigojimų, galų gale – jei darbo rinkoje kuriama didelė pridėtinė vertė. Deja, Lietuvoje jau užprogramuotas dirbančios ir išlaikomos gyventojų dalies disbalansas.

Jau ne pirmą kartą Pasaulio bankas ar europinės institucijos skelbia gąsdinančias demografines prognozes. Ką tik Eurostatas vėl paskelbė, kad 2040 m. mūsų neliks nė dviejų milijonų. Tiesa, pasigirsta reikalavimų, kad Lietuvos reikia atsiprašyti, nes neva Eurostatas pradangino 250 tūkst. Lietuvos gyventojų, mat neįskaičiavo naujausių tikrai teikiančių vilties mažėjančios emigracijos ir didėjančios reemigracijos duomenų, be to, įskaičiavo duomenis tų metų, kai dėl pasikeitusios sveikatos draudimo tvarkos masiškai savo išvykimą deklaravo ir ankstesnių metų emigrantai.

Tačiau, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, tokiose prognozėse remiamasi kelerių metų duomenimis ir skaičiuojami įvairūs ateities scenarijai, tarp jų ir visai eliminavus emigracijos poveikį, nors, nepaisant emigracijos mažėjimo ir reemigracijos didėjimo, mažai tikėtina, kad artimiausiu laikotarpiu šie srautai susilygintų.

Deja, net tokiu atveju gyventojų mažėjimas ir jo sudėtis jau negrįžtamai užprogramuota. Skaičiuojant emigraciją pagal dabartinius srautus, 2020 m. Lietuvos gyventojų skaičius tebūtų 2671 tūkst., iš kurių senjorų per 65 metų – 546 tūkst., o 2030 m. – 2202 tūkst, iš jų senolių – 603 tūkst. Eurostato prognozėmis, visai eliminavus migraciją, 2020 m. iš 2891 tūkst. gyventojų senjorai sudarytų 562 tūkst., o 2030 m. iš 2800 tūkst. – 652 tūkst.

Darbingo amžiaus žmonių dalies mažėjimas artimiausiais dešimtmečiais – neišvengiamas. Beje, į tai Lietuvos dėmesį dar 1994 m., paskui 1998 m. bandė atkreipti Pasaulio bankas. Jau tada, net neprognozuojant tokio didelio masto emigracijos, buvo skaičiavimų apie gyventojų, ypač darbingo amžiaus, mažėjimą, tad kalbėta apie pensijų reformos būtinybę, nes jos gali būti nepakeliama našta valstybei. Tad tegali koreguotis kritimo mastas, bet jo išvengti neįmanoma.

Beje, Eurostato prognozės esminių demografinių pokyčių žada ir kitoms šalims, pavyzdžiui, kad Vokietija 2040 m. nebebus didžiausia pagal gyventojus ES valstybė, nes ją aplenks Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija.

Vis dėlto Lietuvos ateities projekcija – pati niūriausia, nes jai prognozuojamas labiausiai senkančios valstybės vaidmuo. Žinoma, reikia skatinti šeimas daugiau gimdyti, akinti grįžti į Lietuvą emigrantus, beje, kai kurie jų gal grįžtų su kitose šalyse uždirbtomis pensijomis. Vargu ar pavyks apsieiti be migrantų. Bet reikia svarstyti, kaip gyventi ir tokiomis sąlygomis, kai šalyje dirbančiųjų mažėja. Vadinasi, reikia galvoti, kaip padidinti produktyvumą, o tam būtina kokybiškesnė švietimo sistema. Jei nedaugėja gyventojų, reikia imtis priemonių pailginti gyvenimo trukmę. Šiemetinėse EK rekomendacijose Lietuvai pirmą kartą ir bakstelėta į neefektyvią sveikatos apsaugos sistemą bei prastoką bendrojo išsilavinimo kokybę. Į šias sritis žiūrima ne atsietai, bet kaip į demografinių, darbo rinkos problemų dalį.

Štai nėra tikslesnio sveikatos sistemos kokybės rezultato, kaip gyvenimo trukmė. Lietuvos rezultatas toks: vyrai gyvena trumpiausiai ES, 68,4 metų (ES vidurkis – 77,4 m.), moterys vidutiniškai gyvena 79,6 metų (ES vidurkis – 83,2 m.), trumpaamžiškesnė tik keturių iš 28-ių ES šalių moteriškoji dalis. Tiesa, Lietuvos vyrų amžiaus statistiką lemia ir ydingas gyvenimo būdas – mirtys ir ligos dėl alkoholizmo, savižudybių, traumų, dažniausiai būnant neblaiviems. Tačiau ir mirštamumas nuo dažniausios pasaulyje mirties priežastys – širdies ir kraujagyslių ligų dvigubai didesnis nei ES vidurkis. Tačiau, paradoksas, pagal gydytojų, lovų ligoninėse skaičių vis dar esame tarp pirmaujančių šalių.

Pasaulis jau seniai atrado, kad gyvenimą ilgina ne ligoninių lovos, o sveiko gyvenimo, saugaus eismo priemonės. Šios srities tyrimai rodo, kad saugos diržų prievolės automobiliuose įvedimas ar alkoholio, rūkymo suvaržymai, sveiko gyvenimo būdo propagavimas duoda apčiuopiamą efektą. O lėšų sveikatos apsaugai stygių kompensuoti reikia jas efektyviai naudojant, užkardant korupciją šioje srityje.

Nors Lietuvos Vyriausybės ataskaitoje džiaugiamasi sumažėjusiu korupcijos lygiu, didėjančia netolerancija jai, tačiau, EK nuomone, sveikatos apsaugos srityje popieriai prasti. Per Eurobarometro apklausas 21 proc. lietuvių pacientų sakė mokėję kyšius. Palyginimui: ES šis rodiklis – 2 proc., dešimtkart mažesnis nei Lietuvoje, už mūsiškius medikus didesni kyšininkai tik rumunai.

Korupcija Lietuvos sveikatos apsaugos srityje klesti ne tik buitiniu lygmeniu: EK atkreipia dėmesį į korupciją šios srities viešuosiuose pirkimuose. O prieš porą dienų Prezidentė Dalia Grybauskaitė nebe pirmą kartą kritikavo Sveikatos apsaugos ministeriją, dėl kurios stagnacijos ir aplaidumo ir valstybė, ir pacientai per brangiai  moka už vaistus. ES institucijos šioje srityje taip pat pastebi korupcijos riziką.

Problemos žinomos, bet, kaip ironizuoja patys politikai, visiems tenka kreiptis pagalbos į medikus, todėl reformų šioje srityje iki galo nepavyko padaryti nė vienam ministrui.

Demografinių prognozių fone šįsyk EK atkreipė dėmesį ir į švietimo problemas. Anksčiau labiau akcentuotas aukštojo mokslo pasiūlos ir specialistų paklausos neatitikimas, per mažas dėmesys profesiniam mokymui. Šįsyk akcentuojamos ir bendrojo lavinimo sistemos spragos. Galima sakyti – jokia naujiena: mūsų moksleiviai tarptautiniuose gebėjimų tyrimuose, tokiuose kaip PISA ir kituose, yra vidutiniokai. Paradoksas: kuo daugiau „rūšiuojame“ vaikus nuo mažens (norint patekti į prestižines mokyklas jau reikia net laikyti egzaminus), tuo daugiau turime vidutiniokų. O geriausių gebėjimų Europoje suomių vaikai pasiekia praktiškai vienodo lygio visose mokyklose, nesvarbu, ar jos atkampioje provincijoje, ar sostinės turtingai gyvenančių šeimų kvartale.

Sunkiai tikėtina, kad iš vidutiniokų moksleivių užaugs ir puikūs studentai, o iš vidutiniokų studentų – sumanūs kūrybingi specialistai. O tai vienintelis šansas šaliai, kuri turi nedaug žmogiškųjų išteklių. Deja, Lietuvos produktyvumas tesiekia 75 proc. ES vidurkio. Atsiliekame pagal investicijas į mokslo ir technikos naujoves: verslo investicijos visiškai menkos, o universitetai taip pat per mažai domisi savo mokslo darbų komercinimu.

Beje, Vyriausybės ataskaitoje džiaugiantis, kaip mažėja nedarbas (tuo tikrai verta džiaugtis), vis dėlto išlenda ir nekokios tendencijos: labiausia daugėjo žemės ūkio, apsaugos darbuotojų, o mažėjo jų mokslo srityje.

Tačiau Vyriausybės ataskaitoje apie koncentravimąsi iš esmės spręsti pamatines sveikatos apsaugos ir švietimo problemas nekalbama. Ironizuojant galima pasakyti, kad gal tai ir sąžininga, nes ši Vyriausybė jau nieko šiose srityse ir nespręs. Viduryje kadencijos tuometis sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis, užsimojęs ne prieš esmines šios srities problemas, o prieš privačią mediciną, buvo išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin ir dabar, kaip už šią sritį atsakingas EK narys, bent jau turėtų gerinti visos ES sveikatos apsaugą. Kadencijos pusiaukelėje jo postą perėmusiai ministrei Rimantei Šalaševičiūtei tepavyko apraminti privačios medicinos puolimą, bet ne imtis esminių reformų.

Ką tik krito švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis. Bet batalijos, kas taps jo įpėdiniu, įdomios tik politikams ir ministerijos personalui, nes nei vasaros atostogos, nei po jų likę metai iki Seimo rinkimų – netinkamas ir nepakankamas laikotarpis imtis ką tobulinti.

O juk tai esminės sritys, nuo kurių priklauso, kaip susidorosime su demografinių praradimų užprogramuotomis problemomis. Beje, net sėkmingai besitvarkančių valstybių politikai tokiose jautriose srityse sutaria dėl ilgalaikių reformų, o ne pasmerkia jas cunamiams po kiekvienų rinkimų.

Nedaug pažangos EK įžvelgė ir metų metais kartojamose rekomendacijose dėl pensijų sistemos reformos. Sparčiausiai ES senstančioje visuomenėje tai jau net ne ateities, o šiandienos problema. EK Lietuvos pensijų sistemoje pasigenda aiškių pensijų indeksavimo kriterijų, susietų su esamu vidutiniu darbo užmokesčiu ir dirbančiųjų skaičiumi, tai yra bendru ekonomikos pajėgumu: jei ji traukiasi, pensijos mažėja, jei didėja – auga ir pensijos. Deja, lig šiol Lietuvoje galiojo politinis pensijų indeksavimas, priklausomas nuo rinkimų ciklo. Dabar politikų svarstomame socialinio modelio projekte numatytas ekonomine logika paremtas pensijų indeksavimas lyg ir nesulaukė pasipriešinimo, tad, tikėtina, būsime išgirdę ES siūlymus.

Europinių rekomendacijų dokumente užsimenama ir apie pensinio amžiaus susiejimą su tikėtina gyvenimo trukme po 2026 m., kai bus pasiekta dabar laipsniškai vėlinamo pensinio amžiaus riba. Galima neabejoti, kad šį procesą teks tęsti ta pačia linkme.

Vyriausybė savo ataskaitoje džiūgauja, kad socialinių išmokų skirstymą perdavus savivaldybėms pavyko sutaupyti pinigų, sumažėjo socialinės paramos gavėjų. Žinoma, džiugina, jei pavyko nustatyti, kas nepagrįstai gaudavo išmokas. Tačiau socialinių pašalpų gavėjų sumažėjo daugiau nei bedarbių. Kur tie likusieji? Toliau gyvena iš nelegalių pajamų? O gal skursta?

Nesutvarkius institucinės ar organizacinės sistemos – kol  nėra oficialios visų pajamų apskaitos, nėra prievolės deklaruoti pajamų, negalima sutvarkyti ir adekvačios socialinės paramos sistemos. O pagal ties skurdo riba esančių šalies gyventojų dalį (30 proc.), nors kiek ir sumažėjusią (2013 m. – 32,5 proc.,), europiniame kontekste kaip buvome atsilikėliai, taip ir likome. Jei konstatuojame, kad apie trečdalį visuomenės balansuoja ties skurdo riba, reikėtų imtis kažkokių priemonių jam mažinti, nes galų gale jis turi įtakos ir nusikalstamumo, chuliganizmo lygiui, socialiniam nepasitenkinimui.

Antra vertus, jei minimalus atlyginimas ne ką didesnis nei bedarbio pašalpa, tai neskatina dirbti, todėl EK ir atkreipia dėmesį į bedarbių pašalpų aprėptį bei adekvatumą, jas siejant su įsidarbinimo galimybėmis, mokymais. Juk reikia turėti omeny, kad bedarbiai šalia pašalpos dar nemoka įmokų į sveikatos draudimo fondą, jiems gali būti kompensuojama dalis mokesčių už šildymą. Taigi dažnai toks paketas sudaro daugiau nei minimalią algą. O ją gaunantis turi mokėti už viską.

Beje, dar viena EK pastaba: pagal socialinius kontrastus pirmaujame ES, ir tai tikrai ne komplimentas.

EK dar kartą atkreipia dėmesį ir į Lietuvos mokesčių sistemos netolygumus, siūlydama mažinti didelį mokesčių pleištą gaunantiesiems mažas pajamas, perkeliant mokesčių naštą šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui. Būtent perkelti naštą, o ne didinti mokesčius įvedant naujų, kaip kartais traktuojamos EK rekomendacijos.

Bet Lietuva jau daug metų nepalenkiama visų įmanomų tarptautinių institucijų ir ekspertų tikinimui, kad vieną didžiausių ES darbo apmokestinimų reikėtų sumažinti, dalį jo perkeliant vadinamiesiems žaliesiems ar turto mokesčiams. Tačiau premjeras A.Butkevičius jau viešai pareiškė: jokių naujų mokesčių iki rinkimų nebus.

Jei neartėtų rinkimai, gal bent jau reikėtų peržiūrėti mokesčių mokėtojų bazę, atsisakyti lengvatų. Kai palygini, kiek gyventojų moka už viską, o kiek gauna viską, nors moka toli gražu ne visus mokesčius, kyla klausimas, ar valstybės viešųjų paslaugų sistema, kuriai moka mokesčius tik apie pusę gyventojų, gali pajėgti teikti paslaugas visam šimtui procentų gyventojų?

Dar viena europinė rekomendacija Lietuvai, žvelgiančiai į liūdnas demografines prognozes, – bent jau siekti sumažinti skolų kuprą. Ją neišvengiamai jau esame užvertę ant dabartinės vaikų ir jaunimo kartos, kuriai ir taip dar teks srėbti visuomenės mažėjimo ir senėjimo keliamas problemas. Visa laimė, kad priešrinkiminius apetitus dabar, priešingai nei prieš krizę, ES bando užkardyti. O Lietuvai įstojus į euro zoną jos 2016 m. biudžeto pagrindiniai rodikliai turės pereiti  EK patikros procedūrą.

Pirmą kartą tokių priemonių imtasi 2013 m. rudenį, siekiant išvengti destabilizavimo, kokį krizės ir pokriziniu laikotarpiu sukėlė kai kurių ES valstybių neatsakingumas tvarkant savo finansus. EK vertina investicijų kryptis: ar jos prisidės prie ekonomikos augimo, ar mažins finansų disbalansą. Pernai pareikšta pastabų šešių valstybių biudžetų projektams.

Lietuvai 2016 m. biudžete, tikėtina, bus leista viršyti deficito ribą 0,1 proc., nes iš valstybės biudžeto gali tekti padėti „Sodrai“ dėl pervedimų į antros pakopos pensijų fondus.

Tačiau EK neslepia susirūpinimo dėl beveik 1 proc. neatitikimų tarp Lietuvos stabilumo programoje įsirašytų deficito skaičių ir EK naujausių Lietuvos BVP augimo prognozių. Jau šių metų valstybės biudžetas patvirtintas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Finansų ministerija valstybės biudžeto projekcijas skaičiavo remdamasi optimistiniu BVP 3,4 proc. augimu, o naujausiomis jos prognozėmis, tesitikima 2,5 proc. augimo. Pastaruoju metu visos skelbtos tarptautinių institucijų prognozės Lietuvai mažinamos, nors, teisybės dėlei, jos optimistiškesnės nei mūsų Finansų ministerijos. Bet juk ji geriausiai žino tikrąją padėtį valstybės piniginėje, tik, kaip parodė ne tik 2008 m., bet ir pernai priimtas biudžetas, ne visuomet ją sąžiningai atskleidžia.

EK Lietuvos dokumentuose neįžvelgia garantuotų priemonių įvardytiems fiskaliniams tikslams pasiekti. Štai Vyriausybės ataskaitoje nurodomas ketinimas dar labiau kovoti su šešėliu. Tačiau kodėl lig šiol nepasiekta geresnių šios kovos rezultatų?

EK rekomenduoja išplėsti mokesčių bazę, pagerinti mokestinių prievolių vykdymą. Daugiausiai Lietuva surenka iš PVM, gyventojų pajamų mokesčių, bet abu jie labai susiję su ekonominiu ciklu. Vartojimas jautriai reaguoja į ekonominius pokyčius. O gyventojų pajamų mokestis iš esmės yra algos, o ne pajamų mokestis, nes sistema neapima visų pajamų rūšių. Nesant visuotinio deklaravimo, mokesčių mokėtojų bazė maža ir priklausoma nuo ekonominio ciklo. EK rekomenduoja esamą mokesčių naštą perskirstyti mažiau augimui kenksmingoms sritims, pavyzdžiui, turto mokesčiai mažiau priklausomi nuo ekonominio ciklo.

Taigi ateities, tiek artimiausios, tiek ilgesnio laikotarpio, perspektyvos žvelgiant iš Vilniaus ir iš Briuselio bokštų skiriasi, kaip ir pernai metų darbų įvertinimas. Nepaisant premjero pasitenkinimo savo Vyriausybės darbais, gal tas jo sau pasirašytas šešetas pagal dešimtbalę sistemą, o pagal penkiabalę – trejetas, rodo ne jo kuklumą, o realybę.

Dar silpniau Lietuvą už EK rekomendacijų įgyvendinimą įvertino EK. Jos vertinimo skalėje – penki lygiai: be pažangos, nedidelė, tam tikra ar didelė pažanga ir įvykdytos rekomendacijos. Šiemet mūsų pažanga įvertinta prasčiau nei pernai. Geriausias, nors prastesnis nei pernai įvertinimas – už valstybinių įmonių reformą, kuri, teisybės dėlei, parengta ir pradėta įgyvendinti dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės.

Prasčiau įvertinta pažanga tobulinant darbo rinką, socialines reformas, už kurias gavome menkiausią įmanomą įvertinimą, kaip nepadarę pažangos. Kaip ir pernai, dvejetuką gavome už pensijų reformą. Geresni balai – už fiskalinį tvarumą ir energetikos projektus.

A.Butkevičius prie didžiausių savo Vyriausybės darbų taip pat priskiria euro įvedimą ir suskystintų gamtinių dujų terminalą, energetinių jungčių projektus. Tačiau ir čia reikėtų dabartinius valdančiuosius tepagirti, kad užbaigė tai, ko jau buvo neįmanoma neužbaigti. Kur tokios neišvengiamybės nebuvo, pavyzdžiui, dėl naujos atominės elektrinės projekto, cituojant Vyriausybės programą, pernai sėkmingai pasistūmėta svarstant šį klausimą. Bet juk rezultato – jokio.

EK vertinimuose vyrauja pastabos, kad kažkas šiek tiek nuveikta, bet klausimas, ar tai veiksmai, galėsiantys padaryti lemiamą įtaką Lietuvai sprendžiant sistemines problemas.

Vyriausybė didžiuojasi sugebėjusi išlaikyti bene didžiausių ekonomikos augimą ES ir komplikuotomis geopolitinėmis sąlygomis. Tarptautinis valiutos fondas pirmą kartą Lietuvą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių sąrašą, viena įtakingiausių tarptautinių institucijų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija priėmė sprendimą pakviesti Lietuvą derėtis dėl narystės.Tiesa, kaip ir į euro zoną, tokį kvietimą gavome paskutiniai iš baltijiečių.

Vyriausybė džiaugiasi daugiabučių renovacija, dėl kurios jos pirmtakai patyrė visišką fiasko, sumažėjusiu nedarbu, ypač jaunimo, pagerėjusiomis verslo sąlygomis. Tačiau Vyriausybės programa ir gerų, bet abstrakčių ketinimų sąrašas 2015 m. nerodo, kad ši Vyriausybė įžvelgia demografinių procesų aštrinamus didžiulius ateities iššūkius. Ji sprendžia nors ir reikalingus, bet rutininius darbus, už ką ją myli žmonės, o premjeras džiaugiasi, kad tai patvirtinimas, jog pasirinktas teisingas kelias. Tačiau sisteminių pokyčių planų, išskyrus socialinio modelio projektą, nematyti.

Beje, palyginus tai, kas minima EK rekomendacijose ir kas siūloma socialinio modelio projekte, jei projektas būtų įgyvendintas, daugelis problemų išsispręstų. A.Butkevičiaus Vyriausybės garbei, pagaliau bent tokio dokumento projektas parengtas. Nors apie Darbo kodekso liberalizavimo būtinybę kalbama jau metų metais, ankstesnės Vyriausybės to nedrįso padaryti, nes akivaizdu, kad tai nedera su populizmu, kuriuo partijos vilioja rinkėjus.

Deja, svarstymų procese jau norima nekeisti motinystės išmokų, triskart švelninti siūlymus dėl išeitinių išmokų trukmės atleidžiant darbuotoją, tačiau nieko nesiūloma mainais sumažinti iš socialinių pažadų siūlymų paketo. Tai kaip tuomet pavyks subalansuoti darbo rinkos liberalizavimo ir socialinės apsaugos svarstykles?

Turint omeny, kad kitąmet – Seimo rinkimai, kyla pavojų, kad socialinio modelio projektas taip ir netaps lūžio tašku ieškant taip Lietuvai reikalingų sisteminių permainų darbo santykių ir socialinės paramos sistemose.

EK žvelgia iš platesnio geografinio ir laiko konteksto, o mūsų politikai – tik savo kadencijos rėmuose, be visumos pojūčio, geriau imdamiesi vienadienių nei sisteminių pokyčių. O kai nėra nei prioritetų, nei visumos pojūčio, ir nutinka tokių odiozinių situacijų, kai vargana valstybė ima mokėti bene didžiausias pasaulyje išmokas mamytėms, tačiau niekaip neranda keleto milijonų bent vienam vaikų darželiui pastatyti, nors tai, kaip įrodyta pasaulyje, kur kas labiau didina gimstamumą.

Taigi prognozės Lietuvai priklauso nuo to, kas prognozuoja. A.Butkevičiaus Vyriausybės versija: viskas bus tik geriau. EK prognozė: jei nieko nedarysime, po poros dešimtmečių nebus kam Lietuvoje uždirbti pensijų, nežinia ką bepajėgs socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema. Prie to verta pridurti – beveik aišku, kokia bus ir politinė konjunktūra, nes juk visuomenės lemiamas balsas vis labiau priklausys senoliams ir jų prioritetams.

Aušra Lėka

BFL

Reforma. Mokslininkų parengtas socialinis modelis žada darbo santykių revoliuciją, kuri išjudintų šalies darbo rinką ir leistų Lietuvai tapti patrauklia investuotojams šalimi. Bet ar užteks politikams drąsos ir valios atlikti šį darbą iki galo?

Vos pateiktas svarstyti visuomenei ir socialinius partnerius vienijančiai Trišalei tarybai socialinis modelis ir svarbiausias jo dokumentas – naujojo Darbo kodekso projektas – sumaišytas su žemėmis. Tarybai šiuo metu pirmininkaujanti Lietuvos maistininkų profsąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė viešai pareiškė, kad tokį socialinį modelį galėjo sukurti tik Lietuvos priešai, ir jei jis bus priimtas Seime, žmonės išeis į gatves.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas taip pat tvirtina, kad naujasis Darbo kodeksas darbuotojams vienareikšmiškai būtų nenaudingas: pablogėtų ne tik priėmimo į darbą, bet ir atleidimo sąlygos, nekontroliuojami taptų darbuotojų viršvalandžiai, nebeliktų papildomų atostogų už darbo stažą.

Tų baisumų naujojo Darbo kodekso projekte profsąjungos suskaičiavo ir paskelbė net 25 punktus, nepamiršdamos paminėti ir kaip skriaudžiamos jos pačios, nes į jų veiklą „kišamasi“, „siūloma apriboti steigimą“, mažinamos profesinių sąjungų narių garantijos ir kitos teisės.

Kaip atsaką į profsąjungų pateiktus nepasitenkinimo punktus Lietuvos socialinį modelį kūrusios mokslininkų darbo grupės vadovas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis taip pat paskelbė 25 punktus, kuriais norima pagerinti darbuotojų sąlygas, tuo parodydamas, kad nėra taip viskas juoda arba balta, kaip norėtų visuomenę įtikinti profsąjungų veikėjai.

„Tiesą sakant, tikėjausi pasipriešinimo, bet nemaniau, kad jis bus toks fanatiškas ir aklas“, – prisipažįsta T.Davulis ir užsimena, kad siūloma reforma galėjusi būti dar ambicingesnė, struktūriškesnė ir kompleksiškesnė, tačiau teko atsižvelgti ir į politinę konjunktūrą, mentalitetą.

Lietuva yra įsprausta į kampą ir trauktis jau nėra kur. Apie tai, kad darbo santykių reguliavimas Lietuvoje nelankstus, kalba Tarptautinis valiutos fondas, Europos Komisija, nepriklausomi ekspertai. Tai neleidžia būti mobiliems ir lankstiems, kurti darbo vietų, pritraukti investicijų, daugiau uždirbti ir geriau gyventi. Jei šį kartą Vyriausybei, politikams Seime neužteks drąsos ir valios išsiveržti iš šios sustabarėjusios sistemos, kito šanso Lietuvai gali tekti laukti ilgai.

Todėl tarsi šūvis sau į kojas šį kartą nuskambėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės skubota ir atsaini kritika apie „naują naktinę reformą“, tikrai nepadedanti siekti Lietuvai ne mažiau svarbaus, nei nuosavas gamtinių dujų terminalas, tikslo. Tik priešas šį kartą viduje – mūsų siaurakaktiškumas, baimė ir stereotipai.

„Diskutuokime, – kviečia  T.Davulis. – Mūsų tikslas buvo išanalizuoti Lietuvoje veikiančią socialinių santykių sistemą, įvardyti problemas, palyginti užsienio šalių praktiką ir pasiūlyti sprendimus. Akivaizdu, kad dabartinis socialinis modelis neveikia. Jei, pavyzdžiui, žmogus praranda darbą, užimtumo skatinimo sistema nepadeda jo susirasti, nepadeda persikvalifikuoti, neskatina ieškoti darbo, o atvirkščiai – sudaro sąlygas gyventi iš pašalpų. Darbo santykiams trūksta lankstumo, o darbuotojų socialinis saugumas nėra užtikrinamas. Yra tik jo iliuzija.“

Mokslininkai pabandė rasti kompromisą ir be jokio ideologinio prieskonio subalansuoti darbdavių, darbuotojų ir profsąjungų interesus. Suprantama, pasak T.Davulio, kad nuo politinės konjunktūros priklausys, į kurią pusę bus bandoma pakreipti svarstykles. Natūralu, kad kažkurios nuostatos gali būti nepriimtinos darbuotojų interesus ginančioms profsąjungoms, kai kurios – darbdaviams, bet su Vyriausybės atstovais susėdus prie bendro stalo turėtų vykti normali diskusija. Erdvės derėtis tikrai yra ir norint susitarti tą galima padaryti. Tik kol kas nėra nei diskusijos, nei derybų. Yra isterija, drabstymasis kaltinimais ir įžeidinėjimai, o profsąjungos pakilo į kryžiaus žygį, apkaltinusios mokslininkus vos ne sąmokslu prieš Lietuvos gyventojus.

Ką aprauda profsąjungos? Šiandien darbo santykius reguliuojantį Darbo kodeksą, įsigaliojusį 2003-iaisiais, kurio maždaug pusė nuostatų, kai kurios pažodžiui, perkeltos iš 1972 m. priimto sovietinio teisės akto. Nemažai jo nuostatų šiandien realiame gyvenime tiesiog neveikia, o darbo teisė ir santykiai, anot darbo grupės vadovo, stumiami į drumstą vandenį – teismus ir civilinius santykius.

Pasak T.Davulio, sovietinis Darbo kodeksas pritaikytas fabrikui. Vėliau jis buvo šiek tiek modifikuotas, tačiau taip ir liko pritaikytas fabrikui. Jei, pavyzdžiui, norite įdarbinti auklę, darbo santykiai šiuo atveju taip pat reguliuojami kaip fabrike – nei administracinė našta, nei sąnaudos nebus mažesnės. Tuomet žmonės paprasčiausiai renkasi nelegalius darbo santykius.

„Vos 5 proc. Lietuvos įmonių darbuotojams moka už viršvalandžius. Negi 95 proc. įmonių tų viršvalandžių iš viso nėra? Kas iš to, kad kodekse gražiai parašyta, bet gyvenime neveikia, yra tik iliuzija, saviapgaulė. Reikia vieną kartą pasakyti, kad turime darbuotojų socialinių garantijų iliuziją ir, jei ją giname, mokame už tai didžiulę kainą, pralaimėdami konkurencinėje kovoje, nekurdami darbo vietų, ne eidami į priekį, o klimpdami dumble“, – tiesiai šviesiai rėžia T.Davulis.

Pasak jo, vietiniai darbdaviai neretai nepaiso kodekse įrašytų reikalavimų, žino būdų, kaip reikalui esant „išdurti“ darbuotojus, o užsieniečiai, įpratę laikytis įstatymo raidės, neįsivaizduoja, kad tokiomis sąlygomis galima būtų dirbti. Jaunimas taip pat vengia darbo santykių, renkasi autorines sutartis, individualią veiklą, savarankišką darbą, nes dabartinis darbo santykių reguliavimas jam yra atgrasus. „Įsivaizduojate, jauniems žmonėms sueiti į darbo santykius yra baisu. Turime spręsti tas problemas ir į socialinę sistemą įtraukti jaunimą, kad jis nebijotų sudaryti darbo sutarčių, mokėtų mokesčius. Jei reguliavimas bus aiškus, paprastas ir skaidrus, bus lengva būti ir darbuotoju, ir darbdaviui, nebus baimės kurti darbo vietas, įdarbinti žmones“, – įsitikinęs teisininkas.

Jis teigia, kad darbo grupės siūlymas iki vieno mėnesio sumažinti įspėjimo terminą ir išeitinę išmoką atleidžiant (dabar įspėti privaloma prieš du arba keturis mėnesius, išeitinė išmoka mokama nuo vieno iki šešių mėnesių, atsižvelgiant į darbo stažą) iš tiesų nėra gąsdinantis, nors kelia bene daugiausiai aistrų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors giriamasi, kad „Sodros“ pajamos bei išlaidos išliko stabilios ir metinis biudžeto deficitas tebėra mažesnis negu pernai, tačiau tuo itin džiaugtis negalime. Didžiausią dalį išlaidų sudarė išlaidos pensijų socialiniam draudimui, išlaidos ligos ir motinystės socialiniam draudimui sumažėjo 11,8 proc. (105,3 mln. Lt), o nedarbo socialiniam draudimui – 15 proc. (30 mln. Lt).

Ar tai reiškia, kad sumažėjo nedarbas? Deja, nedarbas išlieka toks pat. Namų ūkių ir įmonių finansinė padėtis beveik negerėja.
Nesinori gyventojų gąsdinti, bet tikriausiai žmonės ir patys supranta – ateinantis šildymo sezonas pranoks net praėjusįjį, nors šis buvo vadinamas istoriškai brangiausiu Lietuvoje. Šildymo kainos vidutiniškai didės nuo 4 iki 6 proc. visoje šalyje, tačiau kai kuriuose miestuose vartotojai gali gauti ir 11 proc. didesnes sąskaitas. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, daug žadėjęs, taip ir nesugebėjo nieko padaryti, kad Lietuvai sumažėtų dujų kaina. Dujos brangsta – brangsta ir šildymas. Kenčia gyventojų kišenės, mažėja vartojimas, surenkama mažiau mokesčių į biudžetą.
Šalies ekonomika, kaip vaizdžiai sako ekspertai, plūduriuoja. Nors valdžiai priekaištaujama, kad ši nesiėmė esminių priemonių, kurios pagerintų verslo padėtį ir skatintų žmones kurti bei dirbti Lietuvoje, Vyriausybė tai praleidžia pro ausis. Nesugebėta objektyviai įvertinti susiklosčiusios situacijos, nėra strategijos, pagrįstos investicinės, biudžeto ir monetarinės politikos elementais. Kaip valdyti ekonomiką tam tikru jos vystymosi etapu, priklauso nuo daugelių dalykų bei niuansų. Kur kas atsakingiau reikia elgtis krizės metu, kai verslas bankrutuoja, o žmonės praranda pajamų šaltinį. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės klaida – mokesčių reforma, dėl kurios smuko daugelio prekių ir paslaugų pardavimas vidaus rinkoje, atitinkamai susitraukė gamybos apimtys. Prispausti verslininkai, kurie galėjo būti ekonomikos variklis, bankrutavo arba pasirinko šešėlį, dėl to į šalies biudžetą buvo surenkama mažiau pajamų. Šešėlinė ekonomika šiandien sudaro 30 proc. BPV, o tai lėšos, kuriomis būtų galima ekonomiką gaivinti.
Konservatorių Vyriausybės priimti sprendimai nebuvo analizuojami rezultatų aspektu ir atitinkamai koreguojami. Pasirinkta lengviausia kryptis – periodiškai buvo mažinami valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų rodikliai. Anksčiau priimti ir santykinai efektyvūs sprendimai buvo naikinami. Sustojo programos, kurios jau veikė ir galėjo padėti ūkiui atlaikyti krizės smūgį. Kitos – turėjusios išjudinti kai kuriuos svarbius sektorius – nė nepajudėjo iš vietos, pvz., daugiabučių renovacijos programa. Užuot kažką keitę, ieškoję tinkamesnių variantų, konservatoriai tiesiog miegojo. Būdami opozicijoje parengėme naują daugiabučių renovacijos modelį, kuris, tikimės, bus palaimintas Seime, nes yra patrauklesnis eiliniam daugiabučio gyventojui, neverčiantis jo prisiimti banko paskolos naštos.
Dabar, kai finansų ministrė pradėjo kalbą apie kitų metų biudžetą, vienu klausimu norisi jai pritarti – taip, poreikiai visuomet yra didesni, negu leidžia kišenė, tačiau tam ir yra specialistai, privalantys atskirti prioritetines sritis nuo tų, kurios šiek tiek gali palūkėti. Taip, rinkimų metais rengti biudžetą sudėtinga, tačiau nepaisant to, ar jis rengiamas prieš rinkimus, tai turi būti daroma vienodai atsakingai.
Apie šios Vyriausybės išaugintą milžinišką skolą kaip Ingrida Šimonytė nekalbėsiu, tai tikrai atskira tema. Tačiau norisi papriekaištauti dėl nesugebėjimo panaudoti Europos teikiamos paramos. Ir tai nėra vien opozicijos kritika – prisiminkime, kaip ne kartą Europos Komisija baksnojo pirštu į Lietuvos klaidas, dėl kurių paramos teikimas buvo sustabdytas. Gal konservatoriams ir liberalams jau laikas pripažinti, kad ES lėšos nebuvo nukreiptos į produktyvius ekonomikos sektorius, neskatino darbo našumo augimo. Valdantieji ne kartą pabrėžė, kad ūkį gaivins spartesnis Europos pinigų panaudojimas, bet kol kas sėkmingai juda tik eksportas. Realiai ekonomiką pasiekė tik trečdalis planuotų Europos Sąjungos lėšų, apie tai byloja skaičiai, to nereikia klausti nei voveraitės, nei ežiuko, kaip žaismingi žongliruoja ironiškomis frazėmis finansų ministrė.

BFL

“Prabangos” mokesčių įvedimas yra ne tik ekonominis, bet ir socialinio teisingumo klausimas: Lietuva turi mažinti takoskyrą tarp turtingųjų ir vargšų, mažinti nepasitikėjimą valstybe, teigia Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.

“Šiuo atveju mes turime kalbėti ne tik apie tai, kiek įvedę šituos “prabangos” mokesčius surinksime į biudžetą pinigų, bet turbūt dar didesnis yra noras ieškoti ir solidarių valstybei sprendimo būdų, ieškoti bent minimalaus socialinio teisingumo. Šiandien yra didelė takoskyra tarp turtingų ir vargšų, pagal tai Lietuva dabar yra paskutinė Europos Sąjungoje. Tai – ne tas kelias, mes nenorėtume būti kaip Lotynų Amerikos kai kurios valstybės. Jei mes einam demokratinės, išsivysčiusios valstybės keliu, mes turim tą takoskyrą mažinti”, – trečiadienį “Žinių radijui” sakė Seimo Pirmininkė.

Pasak parlamento vadovės, būtent socialinio teisingumo siekimas yra priežastis, dėl kurios pridėtinės vertės mokesčio kėlimas nebūtų išeitis – kadangi dėl to neišvengiamai kiltų kainos, labiausiai nukentėtų kukliau ir skurdžiau gyvenantys žmonės.

I. Degutienės teigimu, turi būti nustatytos konkrečios ribos, skiriančios, tarkime, prabangų automobilį nuo kasdienio, ir pagal tai prabangiems automobiliams įvestas mokestis, o įvedant nekilnojamojo turto mokestį, žiūrėti į vidutinę nekilnojamojo turto vertę ir apmokestinti ją viršijančius būstus. Pasak parlamento vadovės, Seimo narių grupė jau rengia tai reglamentuosiančius įstatymų projektus.

I. Degutienė priminė, kad Lietuva šiuo atveju nebūtų išskirtinė. “Pasižvalgykime po visą pasaulį, kažkodėl mums atrodo, kad mes gyvenam izoliuotoje valstybėje ir esam kitokie negu kiti. Paimkim tą pačią Italiją. Ką naujas premjeras pirmiausia padarė? Pasiūlė nekilnojamojo turto ir “prabangos” mokestį įvesti. Visos valstybės eina tuo pačiu keliu, ir noriu priminti, kad tas pats Tarptautinis valiutos fondas prieš porą metų sakė apie tokių mokesčių didinimą”, – pabrėžė Seimo Pirmininkė.

Pensijų atkūrimas iki 2009 m. lygio, I. Degutienės manymu, yra būtinas: tai susiję su pasitikėjimu valstybe, kadangi visos valdžios grandys žadėjo, kad pensijos bus atkurtos.

“Esant pablogėjusiai finansinei situacijai Lietuvoje, vėl pensininkų sąskaita bandyti tvarkytis – ne tas kelias (…). Turime žymiai plačiau mąstyti negu vien tik dėlioti skaičius ir planus į ateitį”, – tvirtino parlamento vadovė.

Sprendimas įšaldyti pervedimus į pensijų fondus, anot I. Degutienės, būtų tik laikinas, priimtas spręsti krizinę situaciją. Šiuo metu, I. Degutienės nuomone, jaunimui susitaikyti su tokiu dalyku būtų lengviau negu pensininkams su neatkurtomis pensijomis. “Jei jau bendražmogiškai šnekėsim, šiandien pensininkas neturi jokios kitos perspektyvos, jis sovietmečiu yra užsidirbęs tą savo kuklią pensiją. O tie, kas dar yra jauni ir dar gali užsidirbti, tai jei vieni metai bus keblesni, nesurinks per tuos metus dar tiek į kaupiamąją sąskaitą, dar turi visą gyvenimą prieš akis”, – sakė Seimo Pirmininkė.

I. Degutienė išreiškė viltį, kad abi liberalų partijos šiuo atveju pademonstruos supratingumą, net jei tai ir ne visiškai atitinka jų ideologiją. Seimo vadovė priminė, kad koalicija sėkmingai ir stabiliai dirba jau trejus metus, per tą laiką ne kartą teko siekti kompromisų, bet dėl jų buvo susitarta.