Arūnas BRAZAUSKAS

Bandant suprasti, kas yra „alternatyvūs faktai“, kilo noras padaryti pertrauką. Nuėjau į kiną. Filmas „Zero III“ – lietuviškas, nešvankus, pritvinkęs plūstančių pajamų, kurios, spėju, bus gausios.

Kai kuriuos apibūdinimus reikia tikslinti. Filmas veikiau indoeuropietiškas nei siaurai lietuviškas. Rusų kalba kemša ausis ir lengvai neišsiplauna. Bet vertimo nereikia, nes tai kalbos klodas, vėl tapęs savas. Indoeuropiečiai ilgokai stovyklavo Okos upės (Rusija) baseine. Dabar jau rusiškų upių vardynas pateko net į indų epą. Tačiau ne „Mahabharatos“ turtai byra iš „Zero III“ ekrano, o rusiški keiksmai – tai, kas Lietuvos politinį elitą sieja su iškalbingesne liaudies dalimi.

Ne vienas pažįstamas Rusijos pilietis yra nusistebėjęs dėl tų lietuviškos šnekos puošmenų. Tautiečiai indoeuropietiškų klodų tamsią gyslą perėmė kaip galios išraišką. Ant kerzinio okupanto bato buvo prilipęs ypatingas žodynas. Nelabai gausus, bet reikšmingas. Prievarta – sovietinės visuomenės klijai. Ir prievartos kalba specifinė.

Manoma, kad archajiškose visuomenėse keikimas ir keikimasis buvo papročių reglamentuoti. Tikėta, kad ištartas žodis gali būti mirtinas. Sovietinėje santvarkoje paveikios buvo realios bausmės. Kariuomenėje, represiniuose organuose, įkalinimo vietose aidėjo galios ir bejėgiškumo ištarmės. Ir žodžiai buvo atitinkami – tokie, kuriais galima išgąsdinti, grasinti, įžeisti, užčiaupti. Į viešumą patenkantys politikų privačių kalbų įrašai bei nuosavos ausys liudija, kad „Zero III“ leksika – įprasta elito susikalbėjimo priemonė.

Beje, kuo žmogus bejėgiškesnis, tuo sodriau prakeikia ką nors, kam negali nieko padaryti. „Dar viena gražbyliaujanti siurbėlė ant Lietuvos sprando. Ir ja būdama, kaip matyt, labai didžiuojasi, net springdama savo, atsiprašant, išmintį barsto. Tik kaži ką toji lakštingala užgiedotų, jei pačiai reiktų dvėsti?“ – šiek tiek paredaguotas viešas įrašas, turintis neanonimiškus autorių ir adresatą. Pastarasis pirmojo neskaito, nes tas yra socialinis niekas, tad žodžio meistras bergždžiai keikiasi sau į feisbuką – be vilties, kad jį perskaitys daugiau nei 30 iš beveik trijų milijardų interneto vartotojų.

„Zero III“ panašaus susvetimėjimo nėra: veikėjai girdi vieni kitų galios kalbą. Ir ne tik kalbą – pajunta vieni kitų smūgius. Bet ne keiksmai vardan keiksmų, ne galia vardan galios yra tų veikėjų siekiamybė. Perfrazuodami Karlo Marxo etnografinius pastebėjimus, vietoj daugtaškio rašydami kitą tautvardį, sakome: lietuvių dievas yra pinigai.

Bet kas čia naujo? Ar tai naujiena, kad nuo nepriklausomybės atgavimo, pavyzdžiui, dalis žiniasklaidos reketuoja, ką gali numelžti? Tu sumoki ir pagal tavo užsakymą kokia nors visuomenės informavimo priemonė šliūkštelėja purvo ant tavo nurodyto asmens ar organizacijos. Jei tie sumoka daugiau, purvasklaidos čiaupas nukreipiamas į tave. Purvo vonių aukcionas.

Demokratijos švyturys – Jungtinės Valstijos turi kadenciją pradedantį prezidentą. Jo spaudos atstovas primelavo, kad per prezidento priesaikos iškilmes Vašingtono metro naudojosi daugiau žmonių nei per pirmtako inauguraciją. Suprask – atvyko daugiau žiūrovų. Dabartinio prezidento patarėja apgynė melus – pasakė, kad tai „alternatyvus faktas“.

Ar „Zero III“ vaizduoja „alternatyvią tikrovę“? Pro daugiaaukščio langą išmestas šaldytuvas su virtiniais, opozicijos lyderio patirta trauma – meninė išmonė, t.y. „alternatyvūs faktai“. Elitinė narkotikų ir sekso orgija – ne faktas, o kino kalba perteiktas kažkieno prisiminimas. O tai, kad filmo režisierius Emilis Vėlyvis, kūrybiškai tikrinęs tikrovės ribas, atsidūrė daboklėje, – tiesiog faktas be alternatyvos.

Ar dėl „Zero III“ socialinio modelio kovojome 1991-ųjų sausio 13-ąją?

Atsakymas. Norėjome, kad būtų geriau, o pavyko, kaip pavyko. Ir kuo tasai „Zero III“ modelis blogas? Institucijos, pvz., spectarnybos, veikia. Žiniasklaida renka kompromatą – vadinasi, apyvartoje ne vien „alternatyvūs faktai“. Politikai susimoka – tai reiškia, kad ūkis paveža, nors ir neklesti.

Alternatyva „Zero III“ tikrovei – arba dar geresnė tėvynė, arba kaustytas okupanto batas, kurį, tikėtina, abejingai sutiktų tėvynės skurdžiai. Žinoma, galima stagnuoti. Tada atsiras galbūt neįdomus, besikartojantis „Zero IV“.

BFL

Rugsėjo 10 d. prie Seimo įvykęs tik 8 proc. šalies dirbančiųjų vienijančių profsąjungų piketas turėjo tikslą sudaryti įspūdį, kad vadinamasis naujasis socialinis modelis, dėl kurio profsąjungos demonstravo, neva verčia dirbančiuosius dar didesniais bejėgiais, o darbdavius – visagaliais. Tačiau ši tariama kaktomuša vyksta esant abiejų pusių sutarimui maždaug dėl devynių dešimtųjų to modelio nuostatų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Socialiniu modeliu vadinamas įstatymų projektų paketas, kurio branduolį sudaro naujas Darbo kodeksas (DK) ir įstatymai, reformuojantys socialinės apsaugos sistemą. Iš viso modelis apima daugiau kaip 40 taisomų ar naujai parašytų teisės aktų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) užsakymu visa tai parengė mokslininkų ir ekspertų kolektyvas.

Vyriausybė apsvarstė socialinį modelį dar birželį ir Seimo sekretoriate įregistravo įstatymų paketą. Jis turėtų būti pateiktas Seimui rugsėjo 10 d. prasidėjusioje rudens sesijoje. „Veido“ šaltiniai Seime tikina, kad tikrai neketinama delsti ir socialinis modelis bus pateiktas parlamentui „greitai“. Po to prasidės modelio svarstymai Seimo komitetuose. Sesijos pradžios išvakarėse pateikimo data dar nebuvo nustatyta ir įtraukta į Seimo darbotvarkę, nebuvo parengtos ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados.

Kompromisai pleškant petardoms

Socialinio modelio įstatymams gulint Seimo sekretoriate vyko intensyvus darbas Trišalėje taryboje. Rugsėjo 7-ąją SADM surengtoje spaudos konferencijoje Darbo departamento vadovė Eglė Radišauskienė teigė, kad socialiniai partneriai susitarė dėl 82 proc. naujojo DK straipsnių. Likę 8 nesvarstyti straipsniai, o dėl 40 straipsnių fiksuoti socialinių partnerių nesutarimai. Pasak E.Radišauskienės, realu, kad pavyks susitarti dėl 90 proc. DK straipsnių, juolab iki rugsėjo 10 d. vyksiantys dar keli Trišalės tarybos posėdžiai.

Tačiau Seimui bus pateiktas tas socialinio modelio paketas, kuriam birželį pritarė Vyriausybė, o Trišalėje taryboje vėliau pasiekti kompromisai bus teikiami atskirai.  E.Radišauskienė: „Vyriausybė savo darbą atliko, o dabar Trišalė taryba, nes ji dirba, baigs derinti ir pateiks socialinių partnerių nuomonę dėl atskirų straipsnių. Seimas turės apsispręsti, kaip įvertinti vienas ar kitas nuostatas.“

Svarstymų Seime išvakarėse viešieji ryšiai priminė „paskutiniuosius šūvius“ prieš rinkimus. Seimo sesijos pradžios dieną prie parlamento surengtos protesto akcijos rengėjai šūkius sudėliojo taip, tarsi nieko nebūtų suderėta Trišalėje taryboje ir apskritai būtų protestuojama ne prieš parengtą DK projektą, o prieš kažkokį dokumentą, surašytą feodalizmo dvasia. Pasirinktas paprastas, tačiau, rengėjų supratimu, efektyvus visuomenės informavimo būdas – sudrebinti viešąją erdvę griausmingais „Ne!“: darbo užmokesčio mažinimui; maksimalios darbo savaitės ilginimui iki 60 valandų; profesinių sąjungų veiklos suvaržymui ir pan.

Įprastas masinių nuotaikų raiškos būdas – mitingas – kelia įspūdį, kad vyksta arši klasių kova, nors socialinis modelis pasiekia Seimą oponuojančioms jėgoms sutarus dėl daugelio pozicijų.

Antai protestuotojų šūkiui „Darbuotojų atleidimui, įspėjus prieš 3 dienas – Ne!“ veikiausiai pritartų nemažai darbdavių, nes, pagal teikiamą DK projektą, atleidimas įspėjus tik prieš 3 darbo dienas yra brangus darbdaviui – tektų sumokėti ne mažesnę nei 6 vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką.

Nuo pat viešų diskusijų dėl socialinio modelio pradžios jis pristatomas kaip būdas įveikti Lietuvos atsilikimą darbo santykių srityje. Lengvesnė darbuotojo atleidimo tvarka, galimybės lanksčiau tvarkyti darbo laiką bei kitos naujovės pristatomos kaip didinančios šalies ūkio konkurencingumą, patrauklumą investuotojams. Apie daugumą viešojoje erdvėje sklandančių šūkių, perspėjančių dėl teikiamo socialinio modelio „baisybių“, jo rengėjai yra parengę komentarus, kurie diskusiją nukreipia į dalykinę plotmę, jeigu besiginčijančios pusės išties to nori.

Tikimasi darbo vietų gausėjimo

SADM surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje, be E.Radišauskienės, dalyvavo teisininkas prof. Tomas Davulis (DK rengusios grupės vadovas), advokatas doc. dr. Tomas Bagdanskis, Rimantas Stanevičius, „Investuotojų forumo“ darbo santykių darbo grupės narys, skambėjo teiginiai, nuosekliai pagrindžiantys naujo socialinio modelio būtinumą.

Bene svarbiausia tezė, kurią išsakė visi dalyviai: dabartinis DK – barjeras kuriant darbo vietas. Bijodami griežtų sąlygų darbdaviai nekuria darbo vietų ir ieško šešėlinių įdarbinimo formų. Apklausos rodo, kad 42 proc. apklaustųjų aplinkoje yra žmonių, kurie dirba neoficialiai arba greta oficialaus atlyginimo gauna nelegalius vokelius.

T.Bagdanskio teigimu, dauguma dabar galiojančio DK garantijų yra „popierinės“: apie 90 proc. atleidžiamų darbuotojų apskritai negauna jokių išeitinių kompensacijų, du iš trijų atleidžiamų išeina „savo noru“, kuris iš tiesų nėra jų noras.

Pabrėžiama, kad dabartinis DK yra sovietinis palikimas, pritaikytas didelėms gamykloms ir visiškai nepritaikytas smulkiajam ir vidutiniam verslui, nors šis sukuria du trečdalius darbo vietų. Pasak T.Bagdanskio, DK dabar reikalauja paskelbti darbo grafikus prieš 7 dienas, tačiau mažos įmonės, kurios dirba tada, kai turi užsakymų, negali tokiu tikslumu numatyti savo darbų. „Investuok Lietuvoje“ tyrimas rodo, kad ir septyniems iš 10 samdomų darbuotojų svarbu yra dirbti lanksčiu darbo grafiku.

Pagal darbo santykių lankstumą ES Lietuva yra 21-oji – 6-a nuo galo. Iš 183 valstybių 143-ijose atsisveikinti su netinkamu ar nereikalingu darbuotoju yra pigiau ir paprasčiau nei Lietuvoje.

Naujuoju DK numatoma mažinti išeitines išmokas. Atsižvelgiant į aplinkybes jų dydis sudarytų nuo pusės iki dviejų mėnesių darbo užmokesčio. Kaip minėta, atleidžiant darbdavio valia ir nesant svarbių priežasčių numatoma iki 6 mėn. algos dydžio išeitinė išmoka, jeigu įspėta tik prieš tris darbo dienas. Tam tikrų darbo santykių reglamentavimą nuo 2018 m. siūloma perkelti į kolektyvines sutartis, taigi įstatymas numatytų tokių santykių galimybę, tačiau negarantuotų – reikėtų derėtis.

Nedarbo išmokos galės būti mokamos iki 9 mėn., jos didės iki 75 proc. gauto atlyginimo.

Naujasis DK numato lankstesnį darbo laiką, drauge leidžiant viršvalandinį darbą iki 12 val. per savaitę ir, be abejo, tik darbuotojo sutikimu. Būtų apskaitomas ne visas darbo laikas, o tik nukrypimai nuo darbo laiko normų – viršvalandžiai ir pan.

Įmonėse, kuriose 50 ir daugiau darbuotojų, siūloma įsteigti privalomas darbo tarybas – jos būtų sudaromos darbdavio iniciatyva. Darbuotojų patikėtiniai būtų renkami slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų susirinkime.

Tikimasi, kad DK pakeitimai, kurie čia pristatyti pasirinktinai, išjudins naujų darbo vietų kūrimą (aišku, detalus socialinio modelio nušvietimas, pavyzdžiui, šešių dešimčių naujų teisių, kurias įgauna darbuotojai, vardijimas ir aptarimas, žurnalo straipsnyje neįmanomas). Prognozuojama, kad vien darbo santykių liberalizavimas paskatins darbdavius per tam tikrą laiką sukurti Lietuvoje apie 85 tūkst. naujų darbo vietų, dėl to nedarbo lygis sumažės iki 7 proc.

Viešos kolizijos dėl socialinio modelio daugiausia apsiriboja ginčais dėl darbo trukmės ir išeitinių išmokų. Daug mažiau kalbama, kad modelis numato privalomą pensijų indeksavimą. Pagal naują tvarką, „Sodrai“ tenkančios darbdavio įmokos gali būti kasmet mažinamos (galimybė yra, nors Vyriausybė to daryti neįpareigota).

Dėl to atsiradusį „Sodros“ deficito padidėjimą ar lėtesnį, nei planuota, mažėjimą kompensuotų valstybė. Apie atsirandančių skylių finansavimą atsakoma lakoniškai: darbo santykių liberalizavimas pagyvins ekonomiką, padidins visumines mokesčių įplaukas – tai ir padengs pensijų reformos išlaidas, o naujų mokesčių žadama neįvesti.

Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka, vienas su pensijų reforma susijusios socialinio modelio dalies autorių, „Veidui“ sakė, kad dėl išeitinių išmokų sumažėjimo, taip pat galimo „Sodros“ tarifų mažinimo darbdaviui palengvėjusi našta galėtų atlaisvinti išteklius atlyginimams kelti. O jų didėjimas būtų neišvengiamas, pavyzdžiui, minimalią mėnesinę algą (MMA) pagal naująjį DK būtų galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.

Kadangi neįveikiamų nesutarimų tarp socialinių partnerių nėra daug, profsąjungų vadovybė dabar linkusi suteikti protestams kitą atspalvį: neva reikia priminti parlamentarams, kad socialinį modelį būtina įteisinti kuo skubiau.

Seimas kol kas atsipalaidavęs

Nuogąstavimai, kad socialinis modelis įklimps Seime, turi pagrindo. Dabartinis parlamentarų informuotumas apie keturias dešimtis teisės aktų yra menkas, o politinių jėgų pozicijos dėl modelio galutinai aiškės tik svarstymų metu. Tikėtina, kad rudenį Seime atsiras svarstymų serialo Trišalėje taryboje naujesnė versija, taigi debatai užims laiko, juolab kad pagal geriausias parlamentinio turgaus tradicijas viešai galima ginčytis dėl vieno, o tikrasis užkulisinių derybų objektas – visai kitas.

Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas „Veidui“ sakė, kad, jo spėjimu, labai mažai Seimo narių nuodugniai išstudijavo socialinio modelio įstatymus – gal šiuo klausimu daugiau išprusę kai kurių parlamentarų patarėjai. Jo vertinimu, ekonomikos rodiklių kreivėms, pavyzdžiui, darbo našumui, šiuo metu kylant į viršų, darbo užmokesčio kreivė nuo jų atsilieka.

Politinių jėgų taktiką Seimo debatuose, matyt, nemažai lems 2016 m. Seimo rinkimai. Kadangi koziriai kol kas kišenėse ir rankovėse, galima spėti, kad politiniame turguje garsiausiai bus diskutuojama dėl DK, nes prieš rinkimus politinės jėgos bus linkusios „paskirti“ kaltus dėl ženklaus dirbančiųjų teisių pabloginimo arba priešingai – išaukštinti labiausiai nusipelniusius, kurie užkirto tam kelią.

Kyla pavojus, kad tokios diskusijos užgoš esmines problemas, nes pagal įstatymų nuostatas, kurios dabar kelia daugiausia aistrų, tvarkoma mikroskopiškai mažai darbo santykių. Galima tikėtis, kad išloš pensininkai, dėl kurių reikalų kol kas mažiausiai diskutuojama. Mat kas norės būti niekšu, kuris priešinosi pensijų sistemos išlaisvinimui nuo politinės konjunktūros – reguliariam pensijų indeksavimui.

Kitas klausimas: iš kur paimti pinigų socialinės apsaugos reformai nedidinant mokesčių? Viltys siejamos su geruoju aitvaru, kuris ims nešti gėrybes, vos tiktai bus įteisintas naujasis socialinis modelis.

Stora prognozių knyga

2024 m. vidutinis bruto atlyginimas (t.y. popieriuje) šalyje sieks 1034,49 euro. Taip prognozuojama knygoje „Socialinis draudimas Lietuvoje: kontekstas, raida, rezultatai“, kurią 2013 m. išleido Lietuvos socialinių tyrimų centras (autoriai: Romas Lazutka, Daiva Skučienė, Gediminas Černiauskas, Algirdas Bartkus, Jekaterina Navickė, Jolita Junevičienė). Autoriai viliasi, kad toks lygis bus pasiektas, nors demografinės būklės pagerėjimo nenumatoma.

Statistikos departamento duomenimis, šįmet nuo vasario iki rugpjūčio šalies gyventojų skaičius sumažėjo 17 811 žmonių (tai gimimų, mirčių ir deklaruotos migracijos balansas). Oficialus gyventojų skaičius metų pradžioje – 2 918 598 – jau yra maždaug 70 tūkst. mažesnis, nei prieš porą metų prognozavo minėtos knygos autoriai.

Gyventojams nykstant šių metų tempais – po 3 tūkst. kas mėnesį, nekyla abejonių, kad lengvai išsipildys kita autorių prognozė: 2060 m. vienam 65 metų amžių perkopusiam senjorui teks 1,9 darbingojo. Šiuo metu pensinio ir darbingo amžiaus gyventojų santykis yra 1:4,3. Apvalindami skaičius ir atsiribodami nuo detalių sakytume, kad šiandien vienam pensininkui išlaikyti dirba 4 žmonės, po 45 metų tokia našta teks dviem dirbantiesiems.

Subalansuoti „Sodros“ įmokas ir išmokas gali tik spartus darbo jėgos aktyvumo ir darbo našumo (produktyvumo) didėjimas – vis daugiau žmonių dirba (mažėja nedarbas), jie daugiau padaro. Tačiau prognozuojami darbo jėgos aktyvumo, darbo našumo rodikliai nepakankami, kad būtų atsvertos neigiamos gyventojų senėjimo ir emigracijos pasekmės. Darbo našumo didėjimas didintų ir „Sodros“ pajamas. Tačiau, knygos autorių požiūriu, prognozuojamas trumpėsiantis darbo laikas atsvertų palankų darbo našumo didėjimo poveikį.

Vis dėlto, net ir esant dabartinėms tendencijoms, „Sodros“ deficitas mažėtų ir, prognozuotojų teigimu, apie 2024 m. siektų gal 7,5 mln. eurų ir 2025 m. galėtų būti įveiktas. Dabartinis deficitas atsirado dėl 2008 m. didintų išmokų ir nuo 2009 m. prasidėjusio įmokų mažėjimo, kurį sukėlė pasaulinė finansų krizė. Šįmet septynių mėnesių „Sodros“ biudžeto deficitas buvo 159,9 mln. eurų – 30,7 proc. (70 mln. Eur) mažiau nei atitinkamą praėjusių metų laikotarpį ir 10,6 proc. (18,9 mln. Eur) mažiau, nei planuota.

Knygos autoriai teigė, kad labiausiai dabartinėje socialinės apsaugos sistemoje pasigendamas dalykas – su gyvenimo lygio kilimu ir infliacija susietas išmokų indeksavimas. Jie taip pat prognozavo, kad socialinis draudimas anksčiau ar vėliau bus remiamas iš kitų mokesčių (pajamų, pelno, PVM ir t.t.) surinktomis lėšomis, nes vien draudimo įmokų nepakaks (pavyzdžiui, Lenkijoje penktadalis socialinio draudimo pajamų išmokoms imama iš biudžeto).

Pensijų indeksavimas ir jų finansavimas ne iš „Sodros“ mokesčių – kol kas mažai diskusijų keliančios naujojo socialinio modelio naujovės.

Menamas, bet realistinis pavyzdys

Socialinio modelio autoriai viliasi, kad naujieji įstatymai sumažins šešėlinės ekonomikos mastą. Ar šešėliniai darbo santykių klodai lengvai išjudinami vien DK pakeitimais?

Įsivaizduokime įmonę, kuri turi kelis padalinius, užsiimančius atitinkamai informacinėmis technologijomis, nuotoliniu pardavimu, reklamos ir viešųjų ryšių paslaugomis, – derinys nėra neįmanomas. Ten dirba daugiau nei 50 žmonių – daugiausia jaunimas. Aukštojo išsilavinimo neturi tiktai biuro vadybininkės, kitaip tariant, sekretorės. Visi kiti – programuotojai arba humanitarai su diplomais. Kažkuri iš dviejų buhalterių pildo vadinamuosius tabelius, kuriuose fiksuojamas išdirbtos darbo valandos.

Tai toks pat laiką gaišinantis popierizmas, kaip priešgaisrinės apsaugos ar darbo saugos popierių tvarkymas: jokių instruktažų nebūta, tūlas darbuotojas neparodys, kur guli vaistinėlė, jei tokia iš viso yra, o vieninteles duris, pro kurias galbūt galima išsigelbėti kilus gaisrui, ir šiaip visi žino, nes pro jas ateinama į darbą.

Tabeliai, nevykstantys instruktažai – gamykloms pritaikytos darbo teisės palikimas, tačiau dirbti tai netrukdo, nors formalumams gaištami vieno ar dviejų administracijos darbuotojų darbadieniai.

Kadangi įmonė iš esmės parduoda „orą“ – įvairias su informacija susijusias paslaugas, kurių „kietoji“ dalis – kompiuterių programų priežiūra, iš esmės darbas kūrybinis, ir savininkai tą puikiai supranta. Todėl pro duris nebūtina įeiti visiems vienodu laiku. Galima susitarti ir dėl „ne visos darbo dienos“, ir dėl „darbo iš namų“ – kabutės parašytos todėl, kad darbo dienos trukmės sąvoka šioje įstaigoje iš esmės neturi jokios prasmės.

Darbo laikas nenormuojamas, todėl neaišku, kas galėtų būti viršvalandžiai. Čia toleruojamas ir skatinamas darbštumas, tiksliau, „persidirbimas“, tačiau sunku apgauti vadovus atėjus į darbą valandą prieš jo oficialią pradžią ir pasilikus ten iki išnaktų. Vertinamas apčiuopiamas rezultatas, tad koks skirtumas, kur tai pasiekiama – galima dirbti ir kavinėje. XXI amžiaus darbo stilius čia seniai įsigalėjęs – vien todėl, kad tai neformalūs, šešėliniai susitarimai, kurių neužčiuops Darbo inspekcija.

Kitas įdomus dalykas – tvarkingai pagal įstatymus pildomi popieriai rodo, kad beveik visi darbuotojai įdarbinti ne visą darbo dieną (paprastai kalbant, puse ar dar mažiau etato). Jų oficialiai gaunami atlyginimai gerokai mažesni už MMA. Skirtumą tarp „baltos“ algos ir realių pajamų darbuotojai gauna vokeliuose su „juodais“ pinigais, nors banknotai spalvoti.

Ar kolektyvas dėl to protestuoja? Galbūt kai kas nepatenkintas, tačiau maištų dėl to nekyla. Kiekvieno naujai priimamo paklausiama, ar jis sutinkantis būti šešėlinės schemos dalyviu. Galima nesutikti, tačiau tada arba neįsidarbinsi, arba neilgai dirbsi. Esama konsensuso tarp darbdavių ir darbuotojų, kad geriau nelegalus darbas, negu jokio darbo.

Šį iš kelių šaltinių liudijimų sudėliotą vaizdelį galima pildyti realistinėmis detalėmis. Darbdaviai nelabai bijo sankcijų, nes puikiai susipažinę su tų sankcijų skyrimo ir taikymo tvarka. Kadangi įmonė nuolat apskundžiama, joje periodiškai lankosi Darbo inspekcijos pareigūnai. Išdaliję, paskui surinkę apklausų lapelius, jie dingsta tam, kad sukurptų dar vieną ataskaitą apie patikrinimą. Sunku įsivaizduoti, kad tokioje įstaigoje bus rimtai žiūrima į reikalavimą turėti skaidrias darbo apmokėjimo sistemas, kaip to reikalautų naujo DK projektas.

Vargu ar tokia darbo santykių kultūra gali pasikeisti iš vidaus. Darbdavio ir darbuotojo pozicijos nelygiavertės (ne veltui naujajame DK norima fiksuoti nuostatą, kad dirbantieji – silpnoji pusė). Korupcinė kultūra nuleidžiama iš viršaus – vokelių tvarką įveda darbdavys.

Bandymai racionaliai derėtis dėl darbo santykių, tam tikslui susitelkiantys neformalūs būreliai ar pagal įstatymus kuriamos profsąjungos laikoma maišto apraiškomis, ir maištininkai galiausiai išėdami iš darbo. Konflikto viešinimas sukelia bangeles žiniasklaidoje, tačiau ką nors pakeisti gali teismai ar kitos valdžios institucijos.

Pirmuoju atveju reikalingi įrodymai, antruoju atveju būtina, kad institucija nebūtų darbdavių veiksmus pridengiantis stogas. Šešėliniai santykiai gana lengvai aptinkami pagal „Sodrai“, Mokesčių inspekcijai teikiamą informaciją.

Kodėl šešėlis nenušviečiamas akinama sankcijų šviesa? Dėl institucijų menkų galių, skurdžių išteklių (teisingumas kainuoja!) ir pareigūnų korupcijos.

BFL

Trys klausimai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorei Eglei Radišauskienei

VEIDAS: Į kurias Europos šalis būtume panašūs, jei Seimas patvirtintų naująjį Vyriausybės pateiktą socialinio modelio projektą?

E.R.: Mokslininkai išanalizavo Estijos, Latvijos, Vengrijos, Olandijos, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Danijos ir kitų valstybių gerąją praktiką ir pateikė Lietuvai pritaikytą socialinio modelio variantą, kuris artimesnis kontinentinės Europos šalims.

Lietuva iki šiol pasižymėjo mišriu socialiniu modeliu, kuriam būdingi nelankstūs darbo santykiai ir nelanksti darbo rinka, stiprus imperatyvinis individualių darbo santykių reguliavimas įstatymais, silpnas socialinis dialogas, mažos nedarbo išmokos, ženkli pajamų nelygybė. Itin giriamas Šiaurės socialinis modelis tikrai galėtų būtų siekiamybė, tačiau reikia įvertinti ir susiklosčiusias socialinio dialogo tradicijas bei valstybės finansines galimybes, todėl mokslininkų pasiūlytas Lietuvos socialinis modelis padėtų subalansuoti situaciją darbo rinkoje, atlaisvinus darbo santykių reguliavimą darbuotojui būtų suteiktas saugumas mokant didesnes nedarbo draudimo išmokas ir užtikrinant asmenų integravimą į darbo rinką juos perkvalifikuojant ir taikant kompleksines aktyvias darbo rinkos priemones, subalansuojant apmokestinimą.

VEIDAS: Kuo naujasis socialinis modelis skiriasi nuo dabartinio?

E.R.: Nereikėtų sakyti, kad mažinamos darbuotojų garantijos jų atleidimo atveju vien dėl to, kad jos mažėja didesnį stažą turintiems asmenims, o realiai atleidimų tokiu pagrindu 2014 m. buvo vos apie 1 proc., reikėtų atkreipti dėmesį, kad visiems asmenims, nepriklausomai nuo stažo, bus išmokėta vienoda 2 VDU išeitinė išmoka, ji didėja tiems asmenims, kurie dirba daugiau nei metus, ji nemažėja tiems asmenims, kurie dirba iki 3 metų, visiems asmenims bus suteikta didesnė galimybė gauti dosnesnę socialinio draudimo išmoką ir didesnės galimybės persikvalifikuoti ir vėl integruotis į darbo rinką.

VEIDAS: Kaip vertinate profesinių sąjungų kritiką dėl to, kad svarbi reforma esą vykdoma pernelyg greitai ir be adekvataus dialogo tarp socialinių partnerių?

E.R.: Diskusijos apie socialinį modelį prasidėjo jau nuo praeitų metų, kai mokslininkai pristatė pirmuosius savo darbo rezultatus, t.y. atliktus visų mokslinių tyrimų rezultatus.

Jeigu kalbame apie konkrečius teisės aktų projektus, socialiniams partneriams jie buvo pateikti kovo mėnesį ir derybos tiek Darbo santykių komisijoje prie Trišalės tarybos, tiek pačioje Trišalėje taryboje, tiek “Sodros” taryboje vyksta intensyviai. Jau turėjome 10 Darbo santykių komisijos posėdžių, tai pat 4 Trišalės tarybos.

Trišalėje socialinėje partnerystėje dalyvauja trys šalys, darbuotojų ir darbdavių organizacijos, Vyriausybė. Dialogas yra pakankamai konstruktyvus. Profesinės sąjungos išsako savo poziciją, darbdaviai savo, Vyriausybė savo, ir ieškomas bendras sutarimas. Jeigu kalbėtume tik apie Darbo kodeksą, dėl ne visai teisingos informacijos pateikimo, dėl emocijų įtampa kyla, tačiau derybos vyksta ir bandysime visi kartu rasti visoms šalims priimtiną sprendimą, įvertinant darbuotojų, bedarbių, darbdavių ir Vyriausybės interesus.