Tokijo universiteto docentė, sociologė Tomoko Ako savo gyvenimą paskyrė Kinijos studijoms. Ir kuo labiau šią šalį pažįsta, tuo, sako, sudėtingiau daryti kategoriškas išvadas. Kas vieniems kinams būtina, kitiems gali būti pražūtinga.

Rima JANUŽYTĖ

Tomoko Ako Kinijoje balansuoja tarp laukia­­­­mos viešnios ir nepageidaujamo asmens. Vieniems kinams ji miela draugė, kitiems – viltis pakeisti socialinę nelygybę, tretiems – įtarti­na užsienietė, renkanti nežinia kokius duomenis ir šniukštinėjanti ten, kur prašalaičiams nevalia.

Su Kinija docentę sieja ir asmeniniai ryšiai, ir mokslinis susidomėjimas. Jos tyrimų laukas labai platus: nuo socialiai pažeidžiamų žmonių padėties, užsikrėtusiųjų ŽIV, ypač tų, kurie buvo ap­krėsti kraujo perpylimo metu. Ji sako ypač besidominti atskiru reiškiniu – naująja imigrantų kar­­ta. O pastaruoju metu dalyvauja pilietinės vi­suo­menės bei socialinės medijos tyrimų projektuose ir džiaugiasi, kad tai suteikė progą ne tik pažinti paprastus Kinijos gyventojus, bet ir pasikalbėti su intelektualais, žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais.

– Jūs Japonijos mokslininkė, kurios studijų objektas – Kinija. Skamba gana neįprastai. Kodėl pasirinkote šią šalį?

– Pačioje pradžioje, baigdama bakalauro studijas, žinojau tik tiek, kad magistrui noriu kažko, kas išeina už Japonijos ribų. Visuomet labai mė­gau bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių, tad iš pradžių net norėjau studijuoti kokią nors užsienio kalbą – ne anglų, ne japonų. Pradėjau rinktis tarp Azijos kalbų. Esu sociologė, mano darbe yra labai daug praktikos ir tą praktiką norėjau atlikti, pavyzdžiui, Vietname. Bet dėstytojas mane pa­ragino imtis Kinijos. Pasakė paprastai: taip lengviau susirasi darbą po studijų. Taigi galiausiai taip ir apsisprendžiau. Paskui pradėjau suprasti, kiek japonai ir kinai turi panašumų. Ir skirtumų.

– Kas vienija ir skiria kinų ir japonų tautas?

–  Visų pirma mes labai panašūs išoriškai. Pa­na­šios mūsų kalbos. Mus vienija kad ir ta pati valgymo lazdelėmis kultūra. Keliaudama po Kiniją ir ben­draudama su vietiniais, valdžios at­stovams daž­niausiai net nesukeliu įtarimo, kad esu užsienietė.

Bet jau tada, kai pirmaisiais studijų metais po­rai savaičių nuvykau į Kiniją – Pekiną, Šanchajų, pradėjau suprasti, kad išoriškai būdami panašūs japonai ir kinai mąsto, elgiasi labai skirtingai. Vi­siškai kitokia ir visuomenės struktūra. Taigi man darėsi vis smalsiau. Kodėl? Kodėl, būdami azi­jiečiai, priklausantys tai pačiai technologijų kul­­­­tūrai, turime tiek skirtumų? Taip pamažu pa­ni­rau į gilesnes studijas.

– Ar Kinijos visuomenės struktūra, kinų mąstymas, mentalitetas, jūsų vertinimu, turi kokių nors privalumų, palyginti su Japonija ir japonais? Kokie yra abiejų šalių pliusai ir minusai žvelgiant sociologės akimis?

–  Pirmiausia skiriasi šalių dydis. Dėl to, kad Ki­nija daug didesnė nei Japonija, joje yra daugybė tautinių mažumų. Be to, šioje didžiulėje visuome­­nėje yra ir didžiulė nelygybė.

Japonija labai homogeniška kultūriniu ir so­cia­liniu požiūriu. Žinoma, Japonijoje irgi eg­zis­tuo­ja atotrūkis, ir jis didėja. Tačiau jis vis tiek ne­paprastai mažas, palyginti su Kinija. Pa­vyz­džiui, žmo­nės, gyvenantys Okinavoje, uždirba ma­­žiau nei Tokijo gyventojai, bet tas skirtumas – keli pro­­centai. Kinijoje skirtinguose regionuose žmonių atlyginimai skiriasi šešis septynis kartus! Ir tai – tik skirtumų vidurkis.

Kinijoje turiu vieną labai gerą turtingą draugą ir vieną – labai neturtingą, gyvenantį provincijoje. Jų atlyginimai skiriasi daugiau nei 20 kartų. Tai neįtikėtina.

Pagal socialinės apsaugos sistemą – per paskaitas tai sakiau ir Lietuvos studentams – Kinija nėra viena šalis. Joje egzistuoja daugybė sistemų. Kinija tik atrodo kaip valstybė – viena uniforma, vienas pavadinimas. Iš tiesų Kinijos žmonės gy­ve­na skirtinguose pasauliuose: vienus galima pa­lyginti su skurdžiais Afrikos regionais, o kitus – su turtingiausiais Europos kraštais. Šie pasauliai egzistuoja vieni šalia kitų, bet tik tiek.

– Skaitėte paskaitą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams. Ar Lietuvos jaunimui suprantama dabartinė Kinijos situacija?

–  Mane nustebino studentų klausimai – jie buvo labai taiklūs. Ir pradedu suprasti kodėl. Lietuva pati išgyveno okupaciją, po jos – virtinę reformų. Ma­nau, mintyse dauguma studentų kažkuria prasme lygina Lietuvos istoriją su tuo, kaip šiandien gyvena Kinija. Ir šiuo požiūriu iš tikrųjų yra nemažai bendro.

Per paskaitas kalbėjau apie Kinijos intelektualus, žmogaus teisių gynėjus, teisininkus, žurnalistus – visi jie patiria spaudimą. Pabrėžiau pilietinės visuomenės svarbą, siekiant patobulinti vi­suo­menę. Ir man susidarė įspūdis, kad Lietuvos jaunimas puikiai mane suprato.

– Lietuvoje labai aktuali emigracijos problema. Ko gero, Kinijoje, kur tiek daug skurdo ir nelygybės, žmonės taip pat ieško naujų galimybių ir galbūt tampa imigrantais savo pačių šalyje?

–  Kadangi skirtumai Kinijoje didžiuliai, daugybė jaunų žmonių migruoja. Ir tikrai tampa imigrantais savo pačių šalyje. Žinoma, jų taip niekas nevadina, nes juk Kinija – viena valstybė… Žmogus, gyvenantis Sičuano provincijoje, gali išvykti į Šanchajų ir ten susirasti darbą, bet jis neturės… pilietybės. Tokiems atvykėliams neleidžiama naudotis net viešąja biblioteka. Jų vaikams neleidžiama laikyti stojamojo egzamino į valstybinę Šanchajaus mokyklą, tad „imigrantų“ vaikai iš didmiesčių dažniausiai vyksta atgal į gimtuosius kaimus.

Neteisybės labai daug, ypač etninių kinų, gy­venančių provincijoje, atžvilgiu. Jiems neleidžiama džiaugtis „socialine gerove“, prieinama ki­tiems visuomenės nariams.

– Savo moksliniuose straipsniuose apie Kiniją jūs dažnai vartojate „naujosios kartos imigrantų“ terminą. Kuo skiriasi senosios ir naujosios kartos imigrantai?

–  Senosios kartos imigrantai iš kaimo vyksta į miestus turėdami tikslą uždirbti pinigų savo vaikams ir tėvams. Ne sau. O štai naujosios kartos imi­grantai į miestus atvyksta dėl savęs. Jie nori patirti, ką reiškia modernus gyvenimo būdas. Jie jau nebemoka gyventi kaimiškose vietovėse, ne­bemoka dirbti žemės. Dauguma jų sutartinai svajoja studijuoti geruose universitetuose. Deja, dau­geliui tai nepavyksta. Ir tada jie pradeda dirbti, dažniausiai gamyklose, bet atgal vykti nenori. Toks elgesys labai skiriasi nuo jų vyresnių tėvų. Uždirbtus pinigus jie išleidžia drabužiams, mobiliesiems telefonams. Jie nori džiaugtis gyvenimu.

Tačiau šie jauni žmonės, nors ir gali gyventi miestuose tiek, kiek jiems patinka, čia neturi jo­kių socialinių garantijų. Jeigu suserga arba susilaukia vaikų, jie susiduria su daugybe sunkumų ir tikrai pajunta valstybės jų atžvilgiu vykdomą dis­kriminaciją.

Vietos valdžia šią problemą supranta ir nori keisti tokią sistemą, suteikiant formalią, o ne laikiną pilietybę didesniam skaičiui žmonių. Bet tai sudėtinga, nes tokių žmonių įtraukimas į valstybinę socialinę sistemą vietos valdžiai labai daug kainuotų.

– Ar visuomenė turi galimybę pati inicijuoti kokius nors pokyčius? Juk tokių beteisių gyventojų didžiuosiuose Kinijos miestuose yra vis daugiau?

–  Pokyčiai iš tiesų vyksta, ypač kai kuriose eksperimentinėse vietovėse. Be to, ir centrinė valdžia jaučia stiprėjantį vis didesnės visuomenės dalies nepasitenkinimą esama situacija. Kai kuriose vietovėse pradedami įgyvendinti eksperimentiniai „namų ūkių registracijos“ sistemos pokyčiai. (Ki­nijoje ši formaliai pilietybės suteikimo, o realiai – gyventojų judėjimo kontrolės sistema, egzistuojanti nuo 1958 m., vadinama hukou. Ją dėl diskriminacinio pobūdžio kritikuoja tokios organizacijos, kaip Jungtinės Tautos – R.J.)

Valdžia pradeda bendradarbiauti su privačiomis ir valstybės valdomomis įmonėmis. Jos moka dalį darbuotojų medicininio draudimo, subsidijų jų vaikams išlaidų. Bet jeigu ekonomika sušlubuoja, šios įmonės nebegali mokėti minėtų mokesčių, tad tiesiog užsidaro.

Dabar Kinijos ekonomika kaip tik smunka. Šį rug­sėjį lankydamasi Kinijoje savo akimis mačiau, kad daugybė šalies gamyklų persikelia svetur. Daugiausia – į Pietryčių Azijos šalis. Val­džia tai mato ir supranta, kad kažką reikia daryti.

– Kaip šis dabar stebimas ekonomikos lėtėjimas apskritai veikia Kinijos visuomenę, pradedant viduriniu sluoksniu, baigiant skurdžiausiais gyventojais?

–  Didžiausia vidurinio gyventojų sluoksnio problema – paskolos, už kurias jie nusipirko nekilnojamojo turto. Mokėti bankui kiekvieną mėnesį daž­nam tampa pernelyg sudėtinga. Žinoma, skiriasi turtingesnių ir mažiau turtingų vidurinio sluoksnio kinų padėtis ir problemos. Antai tarp mano draugų kinų yra keletas tokių, kurie ryžosi parduoti butą. Vieni pardavė tą vienintelį, kiti – vieną iš kelių turėtų. Nemaža dalis turtingesnių kinų pastaruoju metu turėjo po kelis butus – du ar tris, kuriuos nuomodavo. Bet dabar pasilieka tik vieną, nes kitų nebeišgali išlaikyti.

Vis dėlto jiems ekonomikos lėtėjimas nėra toks skausmingas. Sutikite: jei turėjai tris butus, o dabar – tik vieną, vis tiek gali normaliai gyventi, tiesa?

Žinoma, kai kuriems jų kelia nerimą įmonių, ku­riose jie dirba, ateitis. Mat, kaip sakiau, dalis bendrovių išsikelia iš Kinijos.

Neturtingiesiems kinams – kitos problemos. Ne­­mažai vadinamųjų imigrantų netenka darbo. Specialistai ir geri darbuotojai nesunkiai susiranda kitą darbą, nes jų nori daugybė įmonių. Jiems viskas bus gerai. Nekvalifikuotų darbininkų padėtis kur kas keblesnė – tik dalis jų randa kitą darbą. Kiti priversti grįžti į savo gimtąjį kaimą.

Beje, labai įdomi situacija: kadangi pagal ma­no jau minėtą namų ūkių registracijos sistemą jie yra kaimo, o ne miesto gyventojai, grįžę namo į kaimą jie gauna kažkiek žemės, o tai gali padėti iš­gyventi. Tiesa, tos žemės parduoti jie negali, nes ji priklauso kaimo komitetams. Nebent gautų tokio komiteto pritarimą.

– Ar kas nors tokį pritarimą yra gavę?

–  Kartais kaimo komitetas su kokiu nors nekilnojamojo turto plėtotoju pradeda įgyvendinti nau­ją projektą, ir gyventojams, kurie, pavyzdžiui, iš tiesų jau seniai gyvena miestuose arba kuriems reikia pinigų norint emigruoti, leidžiama parduoti savo gimtojo kaimo žemės dalį.

Tačiau čia yra paradoksas. Kai turi kokio nors turto mieste, o pagal namų ūkių registracijos sistemą esi miesto gyventojas, savo turtą pardavęs gau­ni visus pinigus – 100 proc. Tačiau būdamas kai­mo gyventojas (net jei kaimietis esi tik formaliai) pardavęs kaimo žemę pelnu turi dalytis su kaimo komitetu. Ir tai visiškai teisėta. Kokią dalį atiduosi komitetui – derybų klausimas, bet daugeliu atveju gyventojui tenka tik maža dalis šios sumos.

Taigi situacija dvejopa: viena vertus, žemė, ku­rią tu gauni kaime, gali tave išmaitinti. Tai sa­vo­tiška išgyvenimo garantija, jei mieste neteksi dar­bo. Visada žinai, kad grįžęs į kaimą turėsi sa­vo sklypą. Bet parduoti tos žemės negali.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ši sistema labai pasitarnauja darbo netekusiems žmonėms, nors ir yra dažnai kritikuojama.

Demografija ir psichologija. Mokslininkai svarsto, ar šalyje, kurioje itin spartūs gyventojų senėjimo ir emigracijos tempai, senstantys tėvai gali tikėtis svetur išvykusių vaikų priežiūros.

Apie tai, kaip nuotolis ir intensyvus gyvenimo tempas keičia Lietuvoje likusių tėvų ir po pasaulį pasklidusių jų vaikų bendravimą, „Veido“ kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininke stažuotoja, sociologe dr. Margarita Gedvilaite-Kordušiene.

VEIDAS: Dvejus metus tyrinėjote, kaip suaugusių vaikų migrac?ą vertina vyresnio amžiaus tėvai, taip pat – kokios suaugusių vaikų nuostatos dėl tėvų priežiūros senatvėje. Prie kokių išvadų priėjote?

M.G.-K.: Per dvejus metus trukusį sociologinį tyrimą buvo apklausta 1016 Lietuvos gyventojų bei 305 vyresnio amžiaus (60 metų ir vyresni) tėvai, kurių bent vienas iš suaugusių vaikų gyvena užsienyje. Taip pat atliktas kokybinis tyrimas (10 interviu) su vyresnio amžiaus tėvais, gyvenančiais senelių namuose ir turinčiais emigravusių vaikų. Tyrimas parodė, kad migracija neigiamai veikia vyresnio amžiaus tėvų ir emigravusių vaikų susitikimų bei kontaktų dažnumą, tačiau esminės įtakos emociniam artumui neturi. Išvados šiek tiek netikėtos: nemaža dalis apklaustųjų (daugiau kaip penktadalis šeimų) įvardija, kad jų santykiai po emigracijos su vaikais pagerėjo. Tyrimas taip pat atskleidė, jog vaikų migracija dar nereiškia, kad tėvai senatvėje bus palikti likimo valiai ir jais nebus rūpinamasi. Net ir būdami užsienyje vaikai randa būdų, kaip tėvams pagelbėti (suorganizuoja tiek finansinę, tiek socialinę pagalbą). Žinoma, šis rūpinimasis šiek tiek kitokio pobūdžio nei gyvenant šalimais. Tenka pripažinti, kad emigravusių vaikų galimybės rūpintis savo tėvais „čia ir dabar“ yra gerokai mažesnės. Kaip rodo kitų šalių patirtis, vadinamieji neformalūs paramos tinklai (tokie kaip šeima) vis dėlto negali kompensuoti priežiūros vyresnio amžiaus žmonėms sistemos trūkumų.

VEIDAS: Kas lėmė jūsų apsisprendimą tyrinėti emigracijos įtaką kartų ryšiams?

M.G.-K.: Lietuva – valstybė, pasižyminti ypatinga demografine situacija: labai spartūs gyventojų senėjimo tempai, intensyvi emigracija ir gana mažas gimstamumas. Be to, gana ribota socialinių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms sistema. Anksčiau buvo galima tikėtis, kad suaugę vaikai prižiūrės savo tėvus senatvėje, o dabar, kai vis daugiau vaikų gyvena užsienyje, tyrėjai svarsto, kiek tai įmanoma. Temos pasirinkimas susijęs ir su kultūriniais veiksniais. Nuostata, kad suaugę vaikai turėtų prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus, Lietuvoje dar gana stipri. Dėl šių priežasčių nutariau patyrinėti, kaip emigracija veikia kartų ryšius iš vyresnio amžiaus tėvų, liekančių Lietuvoje, pozicijos.

VEIDAS: Kokios šiuolaikinio komunikavimo priemonės pasitelkiamos bendraujant per atstumą? Kurias iš jų vadintumėte populiariausiomis?

M.G.-K.: Ne visi apklausti tėvai šiuolaikiški ir modernūs, mokantys pasinaudoti virtualiomis bendravimo priemonėmis. Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, populiariausia priemonė išlieka telefonas. Naudotis internetu tarp vyresnių žmonių nėra labai populiaru. Įprastai susiklosto tokia situacija, kad vyresnio amžiaus tėvai laukia savo emigravusių vaikų skambučių. Lietuvos senjorų pajamos gana ribotos, taigi jie negali sau leisti dažnai skambinti į užsienį.

Gana ribotos ir vaikų lankymo galimybės. Kaip matyti iš apklaustų vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių senelių namuose, daugelis nė karto nebuvo aplankyti savo vyresnio amžiaus vaikų. Tėvams nepriimtina išsiruošti į kelionę už savo vaikų pinigus (jie nenori būti našta, o patys susitaupyti iš skurdžių pensijų nesugeba). Todėl apie vaikų gyvenimą užsienyje sprendžia tik pagal atžalų pasakojimus, nuotraukas ar dovanas.

Norėtųsi, kad tokia nelygybė būtų kuo mažesnė ir atstumą būtų galima įveikti lengviau. Žinoma, kai kada keliauti tėvams neleidžia ir sveikatos problemos, bet kur kas dažniau tam trukdo nepakankami finansai.

VEIDAS: Vaikams ne vienus metus gyvenant užsienyje Lietuvoje likę tėvai tikriausiai susitaiko su mintimi, kad senatvėje vaikai negrįš?

M.G.-K.: Atrodytų, jei vaikai užsienyje, tėvai neturėtų puoselėti lūkesčių dėl savo priežiūros senatvėje. Tačiau susiklosto visai priešingai: net ir emigracijoje gyvenančių atžalų tėvai, paklausti, kaip norėtų, kad senatvėje būtų organizuojama jų priežiūra, pageidauja būti prižiūrimi jų pačių ar vaikų namuose, o priežiūros tikisi iš savo vaikų. Priežiūrą dienos centruose ar senelių namuose daugelis jų vertina ne itin palankiai (tik trečdalis apklaustų tėvų pateisina situaciją, kai negalintys savimi pasirūpinti tėvai gyvena senelių namuose, nors ir turi Lietuvoje gyvenančius vaikus). Taigi Lietuvoje prioritetai labai aiškiai teikiami šeimyniniams tinklams – vaikams ir kitiems giminaičiams, o palankiausiai vertinamas toks priežiūros organizavimo būdas, kai pagalba teikiama savo namuose.

Nemaža dalis (maždaug trečdalis) apklaustųjų nežino ir nėra apsisprendę, kaip organizuotų savo priežiūrą senatvėje. O iš kokybinio tyrimo matyti, kad nors jie norėtų sulaukti pagalbos iš vaikų, tačiau suvokia, jog tai nebūtinai bus įgyvendinta. Kita vertus, jie nenori tapti našta savo atžaloms. Tai patvirtino ir kiekybinis tyrimas: tik labai maža tėvų dalis (16,4 proc.) mano, kad vaikai savo darbo laiką turėtų derinti prie senų tėvų poreikių. Kausimas, kiek toks derinimas įmanomas dabartinės darbo rinkos sąlygomis.

VEIDAS: Atliekant sociologinį tyrimą vertinta ir tai, kaip migracija veikia šeimos bendravimo ir susitikimų dažnumą. Kokių pokyčių pastebėta?

M.G.-K.: Vertinant santykių artumą reikšmingo poveikio nebuvo nustatyta. Atrodo, kad atstumas mūsų emocinio ryšio vis dėlto neveikia. Nepriklausomai nuo susitikimų ar bendravimo dažnumo emocinis kartų artumas išsaugomas. Tyrimo duomenimis, jo nekeičia netgi vaikų gyvenimo užsienyje trukmė. Tačiau tiriamieji neslėpė, kad ilgai nesimatant jiems labai sunku. Nemaža dalis apklausiamų tėvų pokalbio metu verkė, neslėpdami savo ilgesio, tačiau buvo ir tokių, kurie pabrėžė, kad jei jų vaikams gerai, tai ir jie patenkinti.

Kita vertus, Lenkijoje atlikti tyrimai rodo, kad migracija – vienas būdų padėti savo išplėstinei šeimai. Todėl gana dažnai sprendimą dėl jos priima ne tik emigracijai pasiryžę suaugę vaikai, bet ir visi šeimos nariai.

VEIDAS: Ar galima lyginti anksčiau gyvenusių kartų ir šiandieninės – emigrantų kartos – paramą savo tėvams? Per atstumą rūpintis ir suteikti reikiamą pagalbą senatvėje, matyt, gana keblu?

M.G.-K.: Negalima tvirtinti, kad dabar tėvais rūpinamasi mažiau nei anksčiau, tiesiog ta priežiūra ir pagalba šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, migrantai per atstumą lengvai gali teikti finansinę ar emocinę paramą, o per vizitus namo – ir kitaip padėti tėvams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad išplėtota paslaugų sistema gerokai palengvina naštą emigracijoje gyvenantiems vaikams. Tarkime, Skandinavijoje senyvo amžiaus paslaugų sistema labai išplėtota, tačiau šeimyniniai ryšiai dėl to nesusilpnėja. O štai  Lietuvoje didžiausia vyresnių žmonių problema ta, kad jie vis dar jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Tad jei socialinis vyresnio amžiaus žmonių tinklas yra negausus ir visi vaikai (ar vienintelis vaikas) išvyksta gyventi į užsienį, tai, žinoma, gali padidinti izoliacijos ar vienišumo jausmą.

VEIDAS: Kaip socialinės atskirties ir vienišumo klausimai sprendžiami kitose valstybėse ?

M.G.-K.: Atlikti tyrimai rodo, kad ir kitose šalyse vaikai jaučiasi ne mažiau atsakingi už savo tėvų priežiūrą. Italų emigrantai verčiasi per galvą, kad galėtų grįžti ir kažkaip padėti seniems savo tėvams. Labai įdomi ir estų praktika. Atliktas Taline ir Helsinkyje gyvenančiųjų tyrimas (atstumas – apie 80 km) rodo, kad kai kuriais atvejais vaikai, nepaisant skiriančių kilometrų skaičiaus, nuolat grįžta ir stengiasi patys suteikti tėvams nuolatinę priežiūrą (juos prausia, apiperka ir pan.). Taigi net ir gyvenant skirtingose šalyse tokie dalykai įmanomi. Vakarų šalyse paslaugų senjorams sektorius išplėtotas nepalyginti geriau nei Lietuvoje, taigi ir socialinės atskirties problemos nėra tokios didelės.

VEIDAS: Vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet entuziastingai pripažįsta, kad jiems reikalinga kitų pagalba. Galbūt emigravę vaikai daug ko nežino?

M.G.-K.: Būtent dėl šios priežasties atlikdami tyrimą, per kurį apklausėme tik pagyvenusius tėvus, ne tik domėjomės pačiu faktu, ar reikalinga pagalba, bet ir klausėme, kokius darbus atliekant jiems praverstų kito asmens pagalba. Buvo atsakoma, kad dažniausiai pagalbos prireikia atliekant fizinės jėgos reikalaujančius darbus – dirbant sode, prižiūrint gyvulius ar tvarkant aplinką šalia namo (24,6 proc.), taip pat tvarkant namus (15,7 proc.) ir apsiperkant (12,1 proc.). Dėl tos pačios priežasties svarbu tirti ir kontaktų dažnumą (tiek tiesioginių per vizitus namo, tiek virtualių), nes juos mokslininkai vertina kaip esminį priežiūros santykių elementą. Reti kontaktai gali reikšti, kad vyresnio amžiaus žmonių poreikiai vaikams nėra gerai žinomi ir tėvams reikalinga pagalba iš šalies. Taip pat tai gali būti įtampos ar ambivalentiškų situacijų šeimoje ženklas.

Atliekant tyrimą nustatytas neigiamas migracijos poveikis ne tik susitikimų dažnumui (per vizitus namo), bet ir bendravimui pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Didžioji dalis apklaustų tėvų norėtų dažniau bendrauti su emigravusiais vaikais. Galbūt galima teigti, kad retesni kontaktai iš dalies kompensuojami parama, kurią galima teikti ir per atstumą. Dažniausiai vyresnio amžiaus tėvų įvardijama vaikų migracijos pasekmė šeimai yra pagerėjusi finansinė padėtis (39,7 proc.). Nurodžiusiųjų, kad atsirado sunkumų dėl priežiūros, dalis gana nedidelė – 5,6 proc. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vyresnio amžiaus tėvai yra ne tik pagalbos ar priežiūros gavėjai, – jie patys dažnai finansiškai remia Lietuvoje gyvenančius vaikus.

Lenkijoje atlikti tyrimai rodo ir kitokius mainus tarp kartų: emigravę vaikai padeda savo tėvams, o šie gautą paramą kompensuoja prižiūrėdami anūkus. Taigi vienokiu ar kitokiu pavidalu parama šeimoje cirkuliuoja, o vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet yra tik paramos gavėjai – jie yra ir paramos teikėjai.

VEIDAS: Ar senatvė, leidžiama senelių namuose, Lietuvoje vis dar stigmatizuota?

M.G.-K.: Kiek teko bendrauti su socialinėmis darbuotojomis, stigma nebėra tokia žymi, tačiau jei vertinsime pačių senelių namų gyventojus, esama labai liūdnų interviu. Ypač neseniai į šią įstaigą atvykę žmonės sunkiai susigyvena su savų namų ir savarankiško gyvenimo praradimu. Kai kurie jų mini, kad „čia gyvena tik nelaimingi žmonės“.

VEIDAS: Per pastarąjį dvidešimtmetį iš Lietuvos emigravo kone penktadalis darbingo amžiaus gyventojų. Gal jūsų tyrime fiksuojama, ar dažnai jie matosi su čia likusiais tėvais?

M.G.-K.: Reprezentatyvaus Lietuvos gyventojų tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 28,8 proc. tėvų, kurių suaugę vaikai gyvena užsienyje ilgiau nei šešis mėnesius. Beveik pusė (49,4 proc.) visų tėvų, turinčių emigravusių vaikų, yra vyresnio amžiaus – 60 metų ir vyresni. Kone pusė apklaustųjų (47 proc.), dalyvavusių tyrime, mini susitinkantys su vaikais kartą per metus, 38 proc. – kartą per pusmetį, na, o likusi dalis kalbėdama apie susitikimų periodiškumą nurodė kartą per tris mėnesius (14 proc.). Tačiau nemaža dalis apklaustų tėvų teigia jaučiantys dažnesnio bendravimo su savo vaikais poreikį.

Taigi, jei norime išsaugoti skirtingų kartų ryšį, būtina galvoti apie kai kurių mokslininkų jau įvardytą socialinės gerovės kūrimą, peržengiantį nacionalinės valstybės sienas, kuris bent kiek kompensuotų vaikų nebuvimą šalia. Galimybės emigrantams dažniau aplankyti savo tėvus padėtų tai išsaugoti. Kita vertus, kadangi didžioji dalis apklaustųjų pageidauja priežiūros savo pačių ar vaikų namuose, reikėtų galvoti apie kokybiškų socialinės gerovės paslaugų namuose plėtrą.

VEIDAS: Minite, kad motinos tiek su emigracijoje, tiek su Lietuvoje gyvenančiais vaikais bendrauja dažniau nei tėvai. Kas tai lemia?

M.G.-K.: Tai tradiciniai mūsų lyčių modeliai, kurių išmokstame dar socializacijos metu. Mamos dažnai įvardijamos kaip šeimos ryšių palaikytojos, taigi bendravimas šeimoje organizuojamas per moteriškąją liniją: mamas, močiutes, dukras, anytas ir t.t. Vis dėlto galimybės bendrauti su savo vaikais Lietuvoje nepalyginti didesnės nei šiems emigravus. Mokslininkai pabrėžia, kad emigracijos atveju šeimas skiria ne tik atstumo, bet ir geografinio laiko skirtumai. Tėvams su vaikais, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti sunkiau, nei su esančiais Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ar Airijoje (autorės tyrime emigrantai dažniausiai ir buvo šiose šalyse – K.K.-Š.), nes yra didelis laiko skirtumas, taigi sunkiau prisitaikyti. Tačiau migrac?os išskirtos šeimos, kurių nariai gyvena skirtingose šalyse, stengiasi įvairiais būdais išlaikyti artimus tarpusavio santykius. Tai galima vadinti jau įprastu šiuolaikinių globalių visuomenių reiškiniu.

VEIDAS: Ar galima apibrėžti, kada Lietuvoje įsibėgėjo spartesnis visuomenės senėjimas ir kuo jis ypatingas?

M.G.-K.: Daugelis Vakarų šalių gerovės valstybės sistemą kūrė dar prieš tapdamos senomis visuomenėmis, todėl Rytų bei Vidurio Europos šalyse spartus gyventojų senėjimas kelia kur kas didesnių iššūkių, nes reikia iš esmės persvarstyti politikos priemones, susijusias su pensijų, sveikatos apsaugos sistemomis.

Pasaulio mastu visuomenės senėjimas (t.y. gyventojų amžiaus struktūros kaita, kai didėja 65 metų ir vyresnių žmonių dalis) pradėtas fiksuoti maždaug nuo 1959-ųjų. Tada Jungtinės Tautos išreiškė susirūpinimą dėl šio proceso bei jo keliamų iššūkių. Dabar jau visos išsivysčiusios šalys yra pasiekusios aukštą demografinės senatvės lygį. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Prancūzijoje visuomenės senėjimo procesas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje ir vyko gana lėtai per ilgą laikotarpį. O tokiose šalyse, kaip Brazilija, Kolumbija, Singapūras, pastebimas spartesnis visuomenės senėjimo tempas.

Lietuva pirmą spartaus demografinio senėjimo bangą patyrė nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio vidurio. Antra banga, prasidėjusi XX amžiaus devintąjį dešimtmetį, tebesitęsia.

VEIDAS: Pagal kokius parametrus mokslininkai sprendžia apie visuomenės senėjimą lemiančius procesus?

M.G.-K.: Apie visuomenės senėjimo rodiklius sprendžiama pagal tai, kiek jaunų (iki 19 metų) ir pagyvenusių (nuo 65 metų) žmonių potencialiai tenka išlaikyti darbingo amžiaus gyventojams. Tarkime, Lietuvoje 2011 m. nustatytas 26,6 proc. (ES – 26,2 proc.) demografinis vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo koeficientas, tai yra maždaug keturiems darbingo amžiaus gyventojams teko vienas 65 metų ar vyresnis žmogus. Kartu su jauniausiųjų grupe šis koeficientas Lietuvoje jau yra 48,7 proc. (ES – 49,6 proc.) ir dviem darbingo amžiaus žmonėms tenka vienas išlaikomo amžiaus asmuo.

VEIDAS: Dėl mažo gimstamumo ir sparčios emigracijos Lietuvoje telikę 2 mln. 945 tūkst. gyventojų. Savo senėjimo tempais, matyt, pranokstame daugelį europiečių?

M.G.-K.: Lietuvos visuomenės senėjimo tempas pasaulio mastu yra vidutinis, tačiau gana didelis, palyginti su ES šalimis. Dar 2001 m. Lietuvą buvo galima priskirti prie demografiškai jauniausių Europos valstybių. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vis labiau artėjome prie seniausių ES šalių 65 metų ir vyresnių gyventojų dalimi.

Skirtingose ES šalyse numatomas nevienodas senėjimo tempas. Švedijoje jis turėtų būti lėtas, Vokietijoje – vidutinis, o Lietuvoje kartu su Latvija, Vengrija, Bulgarija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Malta bei Kipru – didžiausias. Prognozuojama, kad 2060-aisiais Lietuvoje 31,2 proc. gyventojų bus 65 metų ir vyresni.

VEIDAS: Užsimenate, kad šis tyrimas iškėlė ir naujų klausimų tęstiniams tyrimams. Kurie jų jums atrodytų svarbiausi?

M.G.-K.: Kadangi tyrimas atskleidė, kad migracija neigiamai veikia tik kontaktų dažnumą, bet neturi įtakos emociniam artumui, būtų įdomu patyrinėti, kokios praktikos leidžia jį išsaugoti. Taip pat būtų svarbūs tyrimai, kuriuose būtų atskleidžiamos abi pozicijos: ir emigravusių vaikų, ir tėvų, taip pat – aktualūs didesnės imties tyrimai, kuriuose būtų galima fiksuoti skirtumus pagal geografinį šalių, kuriose gyvena emigravę vaikai, atstumą.

Vyresnio amžiaus tėvų, turinčių emigravusių vaikų, priežiūros prioritetai (proc.)

Priežiūra, kurią teikia vaikai jūsų namuose           76,3

Priežiūra, kurią teikia vaikai savo namuose           57,6

Priežiūra, kurią teikia giminaičiai jūsų namuose      49,7

Priežiūra, kurią teikia privačiai samdomi žmonės, ateinantys į namus       48,5

Priežiūra, kurią teikia į jūsų namus ateinantys globos darbuotojai         48,2

Priežiūra senelių namuose       26,2

Priežiūra, teikiama dienos globos centruose           20,3

Šaltinis: sociologės M.Gedvilaitės-Kordušienės tyrimas „Tarptautinės migrac?os pasekmės šeimai: Lietuvoje likusių tėvų priežiūra ir santykiai su suaugusiais vaikais“. Tyrimo išlaidas finansavo Lietuvos mokslo taryba, įgyvendinant projektą „Podoktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė