Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesoriaus, habilituoto socialinių mokslų daktaro, tikrojo Lietuvos mokslų akademijos nario Zenono Norkaus monografija „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ – tai interdisciplininis tyrimas, sociologijos, istorijos, ekonomikos, demografijos, statistikos ir politologijos pjūviais ne tik lyginantis du – tarpukario ir pokomunistinį – Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečius, bet ir su lengvu humoru nubrėžiantis galimus ateities scenarijus. „Veido“ skaitytojams pateikiame knygos citatas, o visą ją galima skaityti atvirame internete: http://auksozuvys.lt/knyga/zenonas-norkus-%e2%80%9edu-nepriklausomybes-dvidesimtmeciai/

Apie Baltijos Kuveitą

Gana patraukli vieta investuoti transnacionalinėms korporacijoms bus ir Lietuva. Dėl palyginti šalto klimato (nors jis, reikia tikėtis, atšils) biomasės produktyvumu Lietuva negali konkuruoti su tropinėmis šalimis. Gyventojų skaičius ir tankis Lietuvoje vis dar per didelis. Tuo netruko įsitikinti danų agrokoncernai, kurių siekiams statyti gigantiškas kiaulides priešinasi vietiniai gyventojai. Jie trukdo ir vėjo jėgainių statybai bei tarptautinėms kompanijoms, besidominčioms skalūnų dujų gavybos perspektyvomis. Tačiau dėl palankios geografinės padėties (nedidelis nuotolis nuo labiausiai išsivysčiusių Europos šalių) ir palankių transnacionaliniam kapitalui demografinių tendencijų, kurios netruks ištuštinti Lietuvos provinciją, o beveik visus jos gyventojus sutelks 4–5 didesniuose miestuose, Lietuva galės tapti vienu iš Europos bioenergetikos išteklių centrų. Netapusi Baltijos Slovėnija, Lietuva taps žaliuoju Baltijos Kuveitu. (…)

Kaip ir Kuveite, praturtėjimo perspektyvą galima numatyti tik Lietuvos piliečiams, bet ne imigrantams, kurie jau po 30 metų sudarys didžiąją dirbančiųjų dalį. Štai 60 proc. Kuveito ekonomikos darbo jėgos sudaro imigrantai, neturintys Kuveito pilietybės. Tai turėtų patikti Lietuvos „nepopulistinių“ partijų vadams: visos jų bėdos dėl neklusnių ir nesąmoningų rinkėjų, kol kas dar masiškai balsuojančių už „ne tas“ partijas, savaime išsispręs, kai „populistinių“ partijų elektoratas išmirs ar emigruos, o jį (darbovietėse, bet ne prie balsadėžių) pakeis klusnūs ir darbštūs imigrantai iš tolimų Azijos ir Afrikos, o gal ir ne tokių tolimų šalių.

Užsienio agrokoncernai, supirkę iš žemės ūkio besitraukiančių ūkininkų žemes ir sutelkę jas į didelius masyvus, augins didžiulius biomasės kiekius, kurie čia pat bus perdirbami į biodegalus ar panaudojami elektros energijos gamybai. Visur plytės didžiuliai laukai, kuriuose augs greitai užaugantys ir daug anglies iš atmosferos sutraukiantys augalai (labai perspektyvi kultūra yra Sosnovskio barščiai). (…) Visgi ženklią Lietuvos eksporto dalį sudarys „natūralūs“ produktai, skirti Europos turtingiesiems. (…)

Apie Lietuvą – „bioremontinę“

Kaip rodo augantis į Lietuvą atvykstančių medicinos studijuoti Azijos šalių studentų srautas bei privačių medicinos klinikų, teikiančių ne vien grožio chirurgijos paslaugas, sėkmė, tarptautiškai konkurencingo sveikatos centro perspektyva Lietuvoje tikrai yra labai reali. Tada kitų ES „respublikų“ bei pasaulio šalių gyventojai būriais vyktų į Lietuvą persisodinti iš jų kamieninių ląstelių užaugintų širdžių ar inkstų bei gauti kitų aukštos kvalifikacijos medicinos paslaugų. Lietuva taptų regionine „bioremontine“, kur turtingiems užsienio klientams būtų teikiamos aukštos kvalifikacijos reikalaujančios, brangiai kainuojančios paslaugos: keičiama lytis, persodinamos naujos širdys, inkstai, kepenys ir pan.

Jeigu dėl klimato atšilimo žiemos Lietuvoje po 20–30 metų pasidarytų bent jau tokios šiltos, kokios dabar būna Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje, Lietuva galėtų konkuruoti ir senyvų žmonių globos srityje. (…) Ne į Viduržemio subtropikų šalis, kurios nebebus tokios patrauklios dėl per karšto klimato, bet į žuvingų ir vėžingų Rytų Lietuvos upių bei ežerų pakrantėse įsikūrusius pensionatus gyvenimo užbaigti trauktų Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių pensininkai, prie kurių prisijungtų iš tų pačių šalių grįžtantys senyvi emigrantai iš Lietuvos. (…) Taip, matyt, praktiškai ir atrodys „globalios Lietuvos“ idėjos įgyvendinimas. (…)

Apie didįjį „nežinomąjį“ – Rusiją

Lietuvoje būtų tiesiog politiškai nekorektiška tarp visų nenuspėjamų mūsų šalies ateitį lemiančių jėgų ką nors kitą, o ne Rusiją laikyti pačiu svarbiausiu veiksniu.(…) Drįsčiau teigti, kad pats palankiausias Lietuvai būtų sklandžios Rusijos demokratizacijos scenarijus, kurį pavadinsiu scenarijumi „Godo 1“ (G1). (…) G1 scenarijaus esmė – taikus provakarietiškų demokratinių jėgų įsigalėjimas Maskvoje, paleidžiant į laisvę Šiaurės Kaukazo tautas, bet „centro“ vyriausybės valdžioje paliekant Vakarų Sibiro ir Tolimosios Šiaurės rajonus, kuriuose sutelkti svarbiausi Rusijos žaliavų ištekliai. Be jų demokratinė Rusijos vyriausybė tiesiog neturėtų pakankamų lėšų bent daliniam Lietuvos, kitų Baltijos šalių, o galbūt ir kitų nuo komunizmo nukentėjusių Vidurio Europos šalių patirtos okupacijos bei netikusios komunistinės santvarkos jų ūkio raidai padarytos žalos atlyginimui. (…)

Derybose Lietuva turėtų reikalauti į reparacijų sumą įtraukti ir jos naujai patirtą netiesioginę žalą, kurią sudaro dėl putininės Rusijos vykdyto keršto už reikalavimus atlyginti okupacijos žalą Lietuvos jau patirti ir būsimi ūkiniai nuostoliai. Tai Lietuvos permokėjimai už Rusijos jai tyčia brangiau parduodamas dujas; nuostoliai, patirti dėl naftotiekio „Družba“ atšakos į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą uždarymo, dėl nuolatinių Lietuvos maisto pramonės eksporto į Rusiją trukdymų, ir kita žala. (…)

Jeigu scenarijus G1 išsipildytų maždaug tuo metu, kai Lietuva pasieks ES vidurkį, tai, išsikovojusi pirmenybines teises į Rusijos reparacijas, Lietuva įgytų svarbių lyginamųjų pranašumų prieš savo sajungininkes (betgi ir konkurentes) ES. (…) Rusijos reparacijos kompensuotų nebegaunamas ES subsidijas, kurios šiuo metu tręšia bei gaivina Lietuvos ūkį bei padeda suvesti nacionalinio biudžeto galus. (…)

Tačiau Lietuvos Rytų politiką gali racionalizuoti ir kitas palankus Lietuvai Rusijos raidos scenarijus. Tai taikaus Rusijos subyrėjimo scenarijus („Godo 2“; G2). Jį inspiruoja įžvalga, kad vos tik Rusijoje prasideda tikra (nefasadinė) demokratizacija, įsibėgėja ir išcentrinės tendencijos, griaunančios Rusijos valstybę, kuri pagal savo sandarą tebėra imperija. Mat tikros demokratijos sąlygomis Rusijoje taip pat gali veikti bei stiprėti politinės jėgos, kurios siekia didesnio toliau nuo Maskvos esančių Rusijos regionų savarankiškumo, realios autonomijos, o galiausiai – ir nepriklausomybės. (…)

Scenarijus G2 yra optimistiškiausias Lietuvos saugumo užtikrinimo požiūriu. Tokiu atveju Rusija būtų jau galutinai ir negrįžtamai „sulaikyta“. Tačiau Lietuvai vargu ar pavyktų gauti daugiau negu simbolinį okupacijos žalos atlyginimą. Demokratinė provakarietiška dabartinio Lenkijos ar Vokietijos dydžio Maskvos valstybė tam tiesiog neturėtų pakankamų išteklių. (…). Ekonominė scenarijaus G2 išsipildymo nauda Lietuvai būtų nebent ta, kad, masiškai emigruojant nuskurdusiems buvusių Rusijos metropolijų – Maskvos ir Sankt-Peterburgo – gyventojams, Lietuva ilgam laikui turėtų pigios darbo jėgos rezervuarą. (…)

Kodėl gi abu (ir dar trys toliau dėstomi) scenarijai vadinami garsiosios absurdo teatro klasiko Samuelio Becketto (1906–1989) pjesės personažo Godo, kuris galiausiai taip ir nepasirodo scenoje, vardu? „Godo laukimu“ LR I Rytų užsienio politiką pavadino vienas žymiausių tos politikos tyrėjų Algimantas Kasparavičius. Kai 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija, atstovaujanti Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos vyriausybėms, pripažino Lenkijos sienas, kurios apėmė ir okupuotą Vilniaus kraštą, „realiai mąstant“, turėjo įvykti stebuklas, kad Lietuva atgautų Vilnių. Stebukladare galėjo tapti nebent Maskva, su Vokietijos pritarimu ar pagalba padedanti Lietuvai jį atgauti iš Lenkijos. „Blaiviai“ mąstantys amžininkai užsieniečiai stebėjosi lietuvių užsispyrimu (kurį retrospektyviai jau smerkia ir kai kurie šiuolaikiniai Lietuvos istorikai), bet mūsų seneliai vis tiek tikėjo stebuklu. Čia rašau ne apie tuometės Lietuvos valdžios Olimpą, kurio viršūnė A.Hitleriui atėjus į valdžią suskato ieškoti taikos su Lenkija galimybių, bet paprastus žmones (ypač jaunąją kartą), kuriems Vilniaus atgavimas tapo antrąja religija.

Ar ne panašiai yra ir dabar? Ar nėra taip, kad didžiausią įtaką Lietuvos užsienio politikos formavimui darantys asmenys negali pamiršti to nuostabaus jausmo, kurį patyrė, subyrėjus Sovietų Sąjungai? Tai, kas „realiai mąstantiems“ atrodė neįmanoma, įvyko. (…)

Taigi, ateities scenarijus, pateikiančius alternatyvius Lietuvos santykių su Rusija per artimiausius 20–30 metų vaizdus, vadindamas Godo vardu, siekiu atkreipti dėmesį į tam tikrus LR I (santykiai su Lenkija dėl Vilniaus) ir LR II (santykiai su Rusija dėl sovietinės okupacijos atlyginimo) užsienio politikos panašumus. „Vilniaus byla“ ir sovietinės okupacijos žalos atlyginimo byla savo vaidmeniu Lietuvos užsienio politikoje yra ekvivalentiški dydžiai – ir ne vien dėl to, kad abiem atvejais potencialūs atsakovai vengia bylinėtis su ieškovu, skelbdami klausimą esant „jau išspręstą“. Dėl galios santykių su Rusija asimetrijos, kuri dar didesnė, palyginus su tarpukario Lietuvos ir Lenkijos galios asimetrija, šiuolaikinė Lietuva savo vilčių išsipildymo irgi gali tikėtis tik stengdamasi visokiais būdais užsitarnauti priešiškų Rusijai didžiųjų galybių (visų pirma JAV) palankumą. (…)

Skolindamasis iš A.Kasparavičiaus išradingą S. Becketto garsiosios pjesės interpretaciją, vis dėlto turiu paprieštarauti, kad, kitaip nei Vladimiras ir Estragonas, tarpukario Lietuva Godo sulaukė. Vilnių Lietuva tikrai gavo iš Maskvos rankų, su Berlyno pritarimu. Visa problema ta, kad už tai teko sumokėti kainą, kurios tarpukario Lietuvos užsienio politikos architektai nesitikėjo. Pirma, teko patirti Lenkijos ultimatumo 1938 m. kovo mėn. pažeminimą, vėliau įsileisti sovietines įgulas bei atsisveikinti su nepriklausomybe. Laukiant 1991 m. rugpjūčio stebuklo pasikartojimo, gali atsitikti taip, kad jis tikrai pasikartos, – tik ne kaip scenarijuje G2.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m